Hormonų ir anaboliškai veikiančių medžiagų likučiai, jų poveikis ir steb÷sena maisto gyvūnuose ir jų produktuose

LIETUVOS VETETINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA

Ernesta Kibildait÷

Hormonų ir anaboliškai veikiančių medžiagų likučiai, jų

poveikis ir steb÷sena maisto gyvūnuose ir jų produktuose

Magistro darbas

Darbo vadovas: Prof. Vytautas Špakauskas

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA

Magistro darbas atliktas 2008 – 2010 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Neužkrečiamųjų ligų katedroje.

Magistro darbą paruoš÷ : Ernesta Kibildait÷ _____________________ (parašas)

Magistro darbo vadovas : prof. Vytautas Špakauskas

(LVA Neužkrečiamųjų ligų katedra) _____________________ (parašas)

Recenzentas: _____________________

TURINYS

1. ĮVADAS ...4

2. LITERATŪROS APŽVALGA ...6

2.1.HORMONAI...6

2.2.HORMONŲ VARTOJIMO APRIBOJIMAI_...7

2.3.SINTETINIAI NESTEROIDINIAI ESTROGENAI – STILBENAI...9

2.4.TIREOSTATIKAI...10

2.5.STEROIDAI...11

2.5.1. Gliukokortikoidai ...11

2.5.2. Lytiniai hormonai ...27

2.5.3. Estrogenai...28

2.5.4. Progesteronas ir jo sinetiniai dariniai ...33

2.5.5. Gestagenai (progestinai, progestagenai)...35

2.6.ANABOLINIAI STEROIDAI_{. ...41}

2.7.REZORCILO RŪGŠTIES LAKTONAI...48

2.8.BETA-AGONISTAI_...53

3. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ...61

4. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ...63

4.1.LIEKANŲ STEBöSENOS ANALIZö LIETUVOJE 2004–2008 METAIS...63

4.2.LIEKANŲ STEBöSENOS ANALIZö EUROPOS SĄJUNGOJE 2004–2008 METAIS_...65

4.3.MEDŽIAGŲ LIEKANŲ STEBöSENOS ANALIZö PAGAL GYVŪNŲ RŪŠIS IR PRODUKTUS...70

IŠVADOS ...77

LITERATŪRA ...80

1 PRIEDAS. 2004M. EUROPOS SĄJUNGOS TYRIMŲ REZULTATAI ...104

2 PRIEDAS. 2005 M EUROPOS SĄJUNGOS TYRIMŲ REZULTATAI ...106

3 PRIEDAS. 2006M. EUROPOS SĄJUNGOS TYRIMŲ REZULTATAI ...108

4 PRIEDAS. 2007M. EUROPOS SĄJUNGOS TYRRIMŲ REZULTATAI ...110

5 PRIEDAS. 2008M.EUROPOS SĄJUNGOS TYRIMŲ REZULTATAI ...112

1. ĮVADAS

Lietuvoje kaip ir visame pasaulyje did÷ja d÷mesys maisto produktų kokybei. Tai sąlygoja naujas pirk÷jų požiūris į maistą bei žmonių susirūpinimas did÷jančia aplinkos tarša bei įtaka sveikatai. Saugūs produktai – tai ne tik visaverčiai produktai, bet ir produktai, kuriuose n÷ra medžiagų, galinčių neigiamai veikti žmonių sveikatą. Vienomis iš tokių medžiagų gali būti veterinariniai vaistai ar jų liekanos, su maisto produktais patekę į žmonių maistą netinkamai gydžius maistinius gyvūnus ar naudojus juos profilaktiškai. Norint apsaugoti žmones, vartojančius gyvulin÷s kilm÷s maistą, pirmiausia laikomasi principo, kad maisto produktai, gauti iš gyvulių, gydytų veterinariniais vaistais neturi tur÷ti veterinarinių vaistų ar jų metabolitų liekanų, kurios gali sukelti didelį pavojų vartotojų sveikatai.

Gyvulių augintojai stengiasi visais įmanomais būdais sumažinti išlaidas auginant gyvulius ir naudoja papildomas augimą skatinančias chemines medžiagas. Gyvuliams gydyti naudojami vis efektyvesni veterinariniai vaistai, kurie iš organizmo pasišalina tik po tam tikro laiko. Kai kurios medžiagos yra nekenksmingos žmogaus, vartojančio gydyto gyvulio produktus, sveikatai, tačiau dauguma jų netur÷tų būti maisto produktuose.

Kad maisto produktuose nebūtų vaistų ar kitokių nepageidaujamų medžiagų likučių, augintojai informuojami apie tokių medžiagų žalą, kokiomis priemon÷mis galima to išvengti. Radus gyvulininkyst÷s produkcijoje vaistų likučių ar hormoninių medžiagų, produkcijos gamintojams taikomos pinigin÷s baudos. Vartotojų apsaugos užtikrinimui, ES buvo priimti teis÷s aktai, reglamentuojantys medžiagų liekanų didžiausią leidžiamą kiekį gyvūniniuose maisto produktuose bei veterinarinių vaistų išlauka.

Neseniai priimtas Europos Parlamento ir tarybos reglamentas (EB) Nr. 470/2009 (2009 m. geguž÷s 6 d.) nustatantis Bendrijos farmakologiškai aktyvių medžiagų leistinų liekanų kiekių nustatymo gyvūnin÷s kilm÷s maisto produktuose tvarką, panaikinantis Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2377/90 ir iš dalies keičiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/82/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 726/2004.

Siekiant apsaugoti visuomen÷s sveikatą didžiausi leistini liekanų kiekiai tur÷tų būti nustatomi remiantis bendrai pripažintais saugos vertinimo principais, atsižvelgiant į toksikologinį pavojų, aplinkos užterštumą ir mikrobiologinį bei farmakologinį liekanų poveikį.

Veterinariniais vaistais gydant gyvūnus, gyvūniniuose maisto produktuose gali būti nustatomos farmakologiškai aktyvių medžiagų liekanos. 1996 m. balandžio 29 d. Tarybos

direktyva 96/23/EB „D÷l kai kurių medžiagų ir jų liekanų gyvuose gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose steb÷senos reikalavimų“ įpareigoja valstybes nares parengti ir vykdyti nacionalinius liekanų steb÷senos planus. Pagal min÷tos direktyvos reikalavimus ES valstyb÷s liekanų steb÷sena vykdo nuo 1997 metų, Lietuvoje liekanų steb÷sena prad÷ta vykdyti 1998 m. 2004 – 2008 m. Lietuvos Respublikoje vykdant liekanų steb÷seną, neatitikimai buvo nustatyti 0,5% - 1,0 % m÷ginių. 2004 – 2007 m. ES neatitikimai buvo nustatyti 0,3% m÷ginių. Lietuvos medžiagų liekanų gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose steb÷senos planas užtikrina maisto saugos kontrolę d÷l kenksmingų medžiagų liekanų gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose. Dabartiniais tyrimų metodais liekanų koncentracija produktuose gali būti nustatoma nanogramais kilograme.

Anaboliškai veikiančios medžiagos (gliukokortikoidai, lytiniai hormonai) vartojami veterinarijoje kaip vaistai arba padidinus dozę gali būti vartojami kaip augimo stimuliatoriai. Kadangi anaboliškai veikiančios medžiagos sukelia daug šalutinių efektų, kai kurios veikia kancerogeniškai, jų vartojimas Europos Sąjungos šalyse yra griežtai reglamentuojamas (kai kurios draudžiamos vartoti maistiniams gyvūnams, kitos leidžiamos vartoti veterinarijoje tik konkretiems gydymo ar reprodukcijos reguliavimo tikslais). Mokslo ir technologijų progresas bei vis griežtesni įstatymai turi užtikrinti, kad šiandienos žem÷s ūkio produktai atitiktų vis reiklesnius standartus ir jiems būtų taikoma vis kruopštesn÷ kontrol÷ bei steb÷senos procedūros (Stonyt÷, 2003).

Darbo tikslas ir uždaviniai – apžvelgti anaboliškai veikiančių medžiagų (A grup÷) savybes, vartojimo ypatumus maistiniams gyvūnams, jų liekanas gyvūnuose ir gyvūniniuose maisto produktuose bei poveikį vartotojams;

Atlikti anaboliškai veikiančių medžiagų liekanų steb÷senos analizę Europos Sąjungos šalyse ir Lietuvoje pagal medžiagų grupes;

Atlikti anaboliškai veikiančių medžiagų liekanų steb÷senos analizę Europos Sąjungos šalyse ir Lietuvoje pagal gyvūnų rūšis ir gyvūninius produktus.

2. LITERATŪROS APŽVALGA

Anaboliškai veikiančios medžiagos ir hormonai yra A grup÷je. Šioms medžiagoms priklauso:

A1 – stilbenai, stilbeno dariniai bei jų druskos ir esteriai, A2 – tireostatikai,

A3 – steroidai,

A4 – rezorcilo rūgšties laktonai, įskaitant zeranolį, A5 – beta agonistai.

2.1. HORMONAI

Gyvose ląstel÷se privalo būti preciziškai reguliuojama daugybę jose vykstančių procesų, kontroliuojamas jų turinys, temperatūra, vandenilio jonų koncentracija ir t.t. Nervų ir endokrinin÷ sistemos kaip tik ir yra valdymo sistemos, kurios veikia reguliuojančiai organizmo ląsteles. Endokrinin÷ sistema reguliuoja specifines ląstelines funkcijas per chemines medžiagas vadinamas hormonais (gr. horman - sukelti, sužadinti). Šiuo metu terminu hormonas apibūdinamas bet koks junginys organizme, kuris yra signalas, galintis sukelti pokyčius ląstel÷se. Hormonus gamina vidaus sekrecijos (endokrinin÷s) liaukos. Jie išskiriami į kraują, audinių skysčius. Kraujyje yra apie 50 hormonų, kurie specifiškai veikia audinių biocheminius procesus, turi įtakos ląstelių ir audinių struktūrai, morfogenezei, viso organizmo vystymuisi, t.y. visam organizmui. Kraujas perneša hormonus iš jų sintez÷s vietos į fiziologinio veikimo vietą. Įvairūs stresoriai bei normalūs dirgikliai, veikdami endokrinines liaukas, skatina hormonų sintezę ir išsiskyrimą į kraują. Kai kada dirgikliai veikia priešingai ir, sumažindami hormonų išsiskyrimą, normalizuoja bendrąją organizmo būklę. Padid÷jus bet kokio hormono kiekiui kraujyje, veikia grįžtamojo ryšio principas ir atitinkamos endokrinin÷s liaukos veikla slopinama. Endokrininių liaukų funkcijos pokyčiai labai priklauso nuo kraujo biochemin÷s sud÷ties. Daug priklauso ir nuo atskirų hormonų tarpusavio sąveikos. Vieno hormono su kitu bei su visu organizmu integracija sąlygoja endokrinin÷s sistemos veiklos pusiausvyrą. Endokrininių liaukų veiklos integravimo procesui kraujas turi labai didelę reikšmę.

Pagal veikimo mechanizmą hormonai skirstomi į nesteroidinius ir steroidinius. Kiekvienas nesteroidinis hormonas turi specifinį receptorių ląstel÷s membranoje. Nesteroidiniai hormonai sąveikaudami su receptoriais, esančiais ląstelių citoplazmin÷se

membranose, sužadina cheminių junginių – antrinių tarpininkų (cAMP, pav.) susidarymą. Jie keičia fermentų aktyvumą ir reguliuoja įvairias ląstelių funkcijas. Steroidinių hormonų receptorių yra ląstelių viduje ir jie vadinami citoplazminiais. Jie yra baltymai ir gali reaguoti tik su tam tikrais hormonais, patenkančiais į ląstel÷s vidų (Galbraith, 2002).

Hormonai reguliuoja svarbiausias organizmo funkcijas: medžiagų apykaitą, augimą, lytinių liaukų vystymąsi. Jie dalyvauja biochemin÷se reakcijose, aktyvina arba slopina fermentus. Vieni hormonai veikia tik tam tikrus organus, kiti – visą organizmą. Sutrikus endokrininių liaukų veiklai, pakinta įvairių vidaus organų veikla. Dažnai pasikeičia ir gyvūno išvaizda, išduodanti tam tikrą hormoninį sutrikimą. Endokrinin÷s ligos yra mažiau paplitusios už kitų sistemų ligas, tačiau labai svarbu jas anksti pasteb÷ti, nes hormonų pusiausvyrą organizme pakankamai sunku koreguoti.

Hormonų poveikis yra skirtingas: jie gali skatinti arba slopinti augimą, ląstelių mirimą (apoptozę), imuninę sistemą, medžiagų apykaitą organizme, taip pat jie gali paruošti organizmą tam tikrai veiklai (pvz., b÷gti, kovoti ar poruotis) ar gyvenimo tarpsniui (pvz., lytinei brandai). Kai kurie hormonai stipriai reguliuoja kitų hormonų sekreciją (išskyrimą į kraują). Hormonai taip pat reguliuoja beveik visų organizmų dauginimosi funkciją. Yra daugiau kaip 1000 cheminių kancerogeninių medžiagų, tačiau tik 70 iš jų kancerogeniškumas žmogui įrodytas, pvz.: 17β-oestradiolio kancerogeninis poveikis: padažn÷ja endometriumo karcinomų, krūtų auglių atvejų. Tačiau kai kurie steroidiniai vaistai, kaip prednizonas ir deksametazonas kartais vartojami v÷žiui gydyti. Įrodyta, kad hormonų likučiai sutrikdo hormonų pusiausvyrą organizme, pakinta medžiagų apykaita,lytinių liaukų veikla.

Hormonų preparatai gaminami iš gyvulin÷s kilm÷s audinių arba chemin÷s sintez÷s bei biosintez÷s metodais. Chemiškai dauguma jų yra sud÷tingos struktūros ir dozuojami biologiniais aktyvumo vienetais. Chemiškai paprastesni ir sintetiniai hormonų preparatai (stilbenai) dozuojami mas÷s vienetais. Aliejiniai tirpalai švirkščiami į raumenis po oda, tablet÷s duodamos oraliai.

2.2. HORMONŲ VARTOJIMO APRIBOJIMAI

Pagal Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos 1997 m. įsakymu Nr. 4-31 bei 4-142, Lietuvoje draudžiama vartoti žmonių maistui auginamiems gyvuliams, paukščiams ir žuvims šiuos hormoninius preparatus: stilbeną ir jo darinius (dietilstilbestrolį, sinestrolį) ir tireostatinio poveikio preparatus (tiouracilą, propiltiouracilą, feniltiouracilą, metiltiouracilą, dimetiltiouracilą).

Melžiamoms karv÷ms draudžiama vartoti galvijų somatotropinį hormoną. Draudžiama vartoti gyvūnams, kurie auginami žmonių maistui, estrogeninio, gestageninio ir androgeninio poveikio hormonus (išskyrus lyties organų sutrikusioms funkcijoms atstatyti – lytiniam ciklui stimuliuoti, rujai sinchronizuoti, embrionų transplantacijos metu).Estradiolį, testosteroną, progesteroną galima vartoti tik kaip vaistą lyties organų ligomis sergantiems gyvūnams gydyti.

Kitus hormoninius preparatus, maistui auginamiems gyvuliams, draudžiama vartoti gyvulių augimui ir produktyvumui skatinti: a) jei jie kumuliuojasi organizme, b) po kurių vartojimo išlaukos laikas maistui ilgesnis kaip 15 dienų, c) kurių likučiams nustatyti n÷ra reagentų ar analitin÷s įrangos, d) kurių vartojimo sąlygos nežinomos. Hormoniniai preparatai parduodami tik veterinarijos gydytojui pagal receptą arba paraiškas, patvirtintas parašu ir spaudu. Hormoninių preparatų panaudojimą privaloma registruoti žurnale, turinčias šias skiltis: eil÷s numeris, gyvulio savininkas, gyvulio rūšis, identifikavimo numeris, amžius, diagnoz÷, gydymui vartoti preparatai ir kiti vaistai, jų doz÷s ir gydymo kursas.

1999 m. balandžio 30 d. Veterinarinių priemonių, susijusių su visuomen÷s sveikata, mokslinis komitetas (VPVSMK) paskelb÷ nuomonę d÷l hormonų likučių galvijienoje ir jos produktuose galimo neigiamo poveikio žmonių sveikatai įvertinimo. Pagrindines tos nuomon÷s išvadas sudar÷ tai, kad kalbant apie normą viršijančio hormonų likučių ir jų metabolitų kiekio patekimą į organizmą bei atsižvelgiant į būdingas hormonų savybes ir epidemiologinių tyrimų rezultatus, pavojus vartotojo sveikatai buvo nustatytas remiantis šešių įvertintų hormonų skirtingo lygio įtikinamais įrodymais. Antra, būtų galima numatyti šešių hormonų endokrininį, dinaminį, imunologinį, neurobiologinį, imunotoksinį, genotoksinį ir kancerogeninį poveikį bei tai, kad lytiškai bręstantys vaikai iš skirtingų galimos rizikos grupių kelia didžiausią susirūpinimą; ir trečia, atsižvelgiant į būdingas hormonų savybes bei epidemiologinių tyrimų rezultatus, neįmanoma nustatyti n÷ vieno iš šešių hormonų, įvertintų skiriant juos galvijams, kad skatintų augimą, leistinų kiekių ribų, taigi, ir rekomenduojamos jų kiekio patekimo į organizmą dienos normos.

Kai kurių medžiagų, turinčių hormoninį ar tireostatinį poveikį, bei beta agonistų draudimo naudoti gyvulininkyst÷je nurodymai VMVT 2003 m. liepos 25 d. Įsak. Nr. B1-656

Lietuvos Respublikoje uždrausta:

3.1. tiekti į rinką stilbenus, stilbenų darinius, jų druskas bei esterius ir tireostatines medžiagas, skirtus naudoti visų rūšių gyvūnams;

3.2. tiekti į rinką beta-agonistus, skirtus naudoti gyvūnams, kurių m÷sa ir produkcija naudojama žmonių maistui, kitaip nei nurodyta šių Nurodymų 6–9 punktuose;

3.3. bet kokiu būdu skirti ūkin÷s paskirties ar vandens gyvūnams medžiagų, turinčių tireostatinį, estrogeninį, androgeninį ar gestageninį poveikį, ir beta agonistų;

3.4. laikyti ūkyje, tiekti į rinką arba skersti žmonių maistui ūkin÷s paskirties ar vandens gyvūnus, kurių organizme yra 3.3 punkte nurodytų medžiagų arba tų medžiagų buvimas yra nustatytas, išskyrus atvejus, kai galima įrodyti, kad min÷ti gyvūnai buvo gydomi pagal šių Nurodymų 4–14 punktus;

3.5. tiekti į rinką žmonių maistui vandens gyvūnus, kuriems buvo skiriamos 3.3 punkte nurodytos medžiagos, ir šių gyvūnų produktus;

3.6. tiekti į rinką 3.4 punkte nurodytų gyvūnų m÷są; 3.7. perdirbti 3.6 punkte nurodytą m÷są.

4. Kaip išimtį 3 punkto reikalavimams, VMVT gali leisti skirti ūkin÷s paskirties gyvūnams gydymo tikslais 17beta estradiolį, testosteroną, progesteroną ir jų darinius, kurie greitai suskyla hidroliz÷s būdu po absorbcijos injekcijos vietoje.

2.3. SINTETINIAI NESTEROIDINIAI ESTROGENAI – STILBENAI

Stilbeno junginiams priklauso sinestrolis, dietilstilbestrolis (DES), heksoestrolis, dienoestrolis, dimestrolis, oktestrolis ir kiti. Stilbenai dažniausiai naudojami paukštininkyst÷je. Sintetiniai hormonai patvaresni ir ilgiau išlieka kūno ląstel÷se.

Dietilstilbestrolio dipropionatas (DES). Sintetinis, nesteroidinis estrogenas, stilbeno darinys. Oraliai duodamas tik m÷s÷džiams, draudžiamas naudoti produkcijos gyvūnams.

Stilbeno dariniai mažina pašarų sunaudojimą, didina priesvorius, tačiau veikia kancerogeniškai (gimdos karcenoma). ES produkcijos gyvūnams augimui skatinti draudžiami vartoti.

Manoma, kad dietilstilbestrolis ir kiti stilbeno dariniai pasižymi teratogeniniu ir kancerogeniniu veikimu. (Xu et al., 2006)

Mokslininkai tyrin÷ję dietilstilbestrolį (DES) nustat÷ toksinius poveikius eksperimentiniams gyvūnams. Pelių patel÷ms, kurioms buvo duodama DES vaikingumo metu, histologiškai nustatyti makšties ir gimdos kaklelio epitelio, gimdos, kiaušidžių, s÷klidžių pokyčiai (Hong et al., 2010).

Yra pakankamai įrodymų, kad dietilstilbestrolis veikia kancerogeniškai eksperimentiniams gyvūnams. Žiurk÷nams buvo nustatyti makšties, gimdos kaklelio, gimdos, prielipo, s÷klid÷s, navikai. Įrodytas panašus kancerogeniškumas žmon÷ms (Serratosa, 2006; Tournaire, 2009). DES – yra sintetinis estogeninis junginys, turintis kancerogeninį ir anabolinį efektą.

ES tiriami GC-MS ar IFA metodu (nustatymo limitas 2 µg/kg) šių stilbenų likučiai šlapime, kepenyse ir raumenyse: dietilstilbestrolis, dienoestrolis, heksoestrolis. DLK nenustatyti, kadangi tai draudžiamos naudoti medžiagos.

2.4. TIREOSTATIKAI

Skydliauk÷s pagrindin÷ funkcija – gaminti, kaupti ir išskirti hormonus - tironinus: tiroksiną (T4) ir trijodotironiną (T3). Jie reguliuoja medžiagų apykaitą visuose audiniuose.

Abu hormonai didina deguonies naudojimą audiniuose, skatina energetinius procesus, augimą, veikia nervų ir širdies – kraujagyslių sistemos, kepenų, inkstų ir kitų organų funkcinę būklę, didina gliukoz÷s rezorbciją ir glikolizę.

Tireostatikai – (antitiroidin÷s medžiagos – skydliauk÷s antihormonai). Antitiroidiniai preparatai vartojami skydliauk÷s hiperfunkcijai gydyti. Tai medžiagos, kurios trukdo jodui patekti į skydliauk÷s audinį. Joms veikiant, sumaž÷ja peroksidaz÷s aktyvumas, tod÷l mažiau jodo patenka į skydliaukę, pablog÷ja skydliauk÷s hormonų sintez÷.

Sintetinis antitireoidinis preparatas metiltiuracilas (propiltiuracilas), tapazolis (metimazolis). slopina tiroksino gamybą, stabdomas skydliauk÷s augimas ir vystymasis.

Penint galvijus gali būti taikomi skydliauk÷s funkciją veikiantys junginiai. Jie sul÷tina gyvulių medžiagų apykaitą, d÷l to padid÷ja jų kūno svoris (padaug÷ja raumenų ir riebalinio audinio), pager÷ja m÷sos kokyb÷. Dažniausiai naudojami tiouracilo dariniai, kurie Europos Sąjungos šalyse 1981 metais uždrausti vartoti maistiniams gyvūnams, nes nustatytas jų kancerogeninis ir teratogeninis poveikis(Pinel et al, 2005).

Propiltiouracilas, metimazolis ir tiamizolis yra greitai rezorbuojami iš virškinimo trakto. Propiltiouracilas susijungia su plazmos baltymais, o metimazolis ir tiamizolis – ne. Tireostatikai prasiskverbia per placentą, patenka į motinos pieną ir žindomam kūdikiui gali sukelti nepageidaujamą poveikį – hipotiroidizmą Jie kaupiasi skydliauk÷je, kurioje metabolizuojami l÷tai. Tireostatikai eliminuojami su šlapimu ir tulžimi nepakitę ir metabolitų pavidalu (Cooper, 2005). Bandymų metu karv÷ms sudavus metiltiouracilą nustatyta, kad vaisto liekanos randamos kraujo plazmoje, šlapime, piene ir skydliauk÷je (Heeremans et al., 1998).

Tireostatikų (tapazolio, merkaptobenzimidazolo, tiouracilo, metiltiouracilo, propiltiouracilo ir feniltiouracilo) liekanoms nustatyti galvijų, arklių, avių ir kiaulių skydliauk÷je ir raumenyse chromatografijos ir masių spektrometrijos metodai (LC/MS/MS) (Asea et al., 2006). Tireostatinio poveikio preparatus (tiouracilą, propiltiouracilą, metiltiouracilą, metimazolį) draudžiama įvežti į Lietuvą. Pagal Valstybin÷s veterinarijos

tarnybos 1997 m. įsakymu Nr.4-31, 4-142, Lietuvoje draudžiama vartoti žmonių maistui auginamiems gyvuliams, paukščiams ir žuvims šiuos hormoninius preparatus: stilbeną ir jo darinius (dietilstilbestrolį, sinestrolį) ir tireostatinio poveikio preparatus (tiouracilą, propiltiouracilą, feniltiouracilą, metiltiouracilą, dimetiltiouracilą). VMVT direktoriaus 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. B1-656 ir Tarybos direktyvos 96/22/EB reikalavimu medžiagos, turinčios tireostatinį poveikį, uždraustos naudoti gyvulininkyst÷je (2003 m. liepos 25 d. Nr. B1-656 Vilnius).

2.5. STEROIDAI

Antinksčių žievin÷je dalyje gaminami steroidin÷s struktūros hormonai kortikosteroidai, kurie skirstomi į gliukokortikoidus, mineralokortikoidus ir lytines liaukas veikiančius steroidus.

2.5.1. Gliukokortikoidai

Gliukokortikoidai dažniausiai naudojami uždegimui, alergijai gydyti. Jie gali būti natūralūs: kortizonas, kortikosteronas ir hidrokortizonas, bei sintetiniai: hidrokortizonas, kortizonas, prednizolonas, prednizonas, betametazonas, deksametazonas. Gliukokortikoidai svarbūs ne tik uždegiminiams ir imuniniams procesams, bet ir angliavandenių, baltymų bei riebalų apykaitai. Be to, jie veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, skeleto raumenis bei centrinę nervų sistemą. Gliukokortikoidai didina natrio ir vandens reabsorbciją distaliniuose inkstų kanal÷liuose ir l÷tina jų išsiskyrimą iš organizmo. Kalio išsiskyrimą iš organizmo daugiausia skatina natūralūs gliukokortikoidai, mažiau – pusiau sintetiniai (prednizolonas, prednizonas, metilprednizolonas). Fluorinti gliukokortikoidai (triamcinolonas, deksametazonas, betametazonas) mineralkortikoidiškai neveikia (Nagalski, Kiersztan, 2010). Gliukokortikoidai stimuliuoja kepenyse gliukoneogenezę, mažina gliukoz÷s pralaidumą per membranas, skatina hiperglikemiją, gliukozuriją, steroidinį diabetą. Jie slopina baltymų sintezę, skatina katabolinius procesus, ypač odoje, raumenyse ir kauluose. Gyvūnai gali lies÷ti, jų raumenys silpn÷ja, atrofuojasi oda ir raumenys, l÷čiau gyja žaizdos, vystosi osteoporoz÷ (slopinama kalcio rezorbcija iš virškinimo trakto, sumaž÷ja kalcio kauluose). Hormonų veikiami riebalai pasiskirsto netolygiai – daugiau riebalų susikaupia krūtin÷s, kaklo, snukio audiniuose, mažiau – galūnių audiniuose (Nagalski, Kiersztan, 2010).

Žmon÷ms gliukokortikoidai gali pasunkinti l÷tines infekcijas ar maskuoti infekcijų požymius. Jie taip pat gali l÷tinti žaizdų gijimą ir rando formavimąsi. Gali pasireikšti kraujo ir limfin÷s sistemos sutrikimai, sumaž÷ti limfinio audinio tūris. Kraujo krešumas gali padid÷ti,

tod÷l gali did÷ti trombozių rizika. D÷l ilgalaikio gliukokortikoidų patekimo į žmogaus organizmą galimi endokrininiai ir metabolizmo sutrikimai, antinksčių slopinimas ir atrofija. Gliukokortikoidai l÷tina vaikų augimą. Dažni neryškūs, paprastai savaime praeinantys psichikos pokyčiai, pavyzdžiui, pager÷jusi nuotaika ir d÷mesio sutelkimas, nemiga, kiti nuotaikos pokyčiai. Psichikos sutrikimų gali pasireikšti ir nutraukus gydymą. Gliukokortikoidai patys rečiau sukelia virškinimo trakto sutrikimų, dažniau jie didina komplikacijų (pvz., kraujavimo ar perforacijos) pacientams, sergantiems įvairiomis l÷tin÷mis ar kitomis ligomis, pavyzdžiui, pepsine opa, pankreatitu ar opiniu kolitu, riziką. Daugelis nepageidaujamų reakcijų atsiranda tik nuo ilgai vartojamų gliukokortikoidų, bet kartais – ir po 7–10 d. gydymo. Slopindami antikūnų susidarymą, gliukokortikoidai silpnina imuninius procesus. Jie slopina limfocitus bei plazmines ląsteles, mažina leukocitų fagocitinį aktyvumą, gama globulino kiekį. Kadangi gliukokortikoidai slopina organizmo imunines ypatybes, tai vakcinavimas tą m÷nesį, kai buvo vartojami šie hormonai, yra neveiksmingas ir turi būti v÷l kartojamas tik ne ankščiau kaip pra÷jus dviem m÷nesiams po visiško pasveikimo (Henzen, 2003; Ma et al., 2003). Ilgai vartojami gliukokortikoidai gali nuslopinti antinksčių žiev÷s funkciją. Vandens ir mineralinių medžiagų apykaita dažniau sutrinka, kai gydoma preparatais, kurie veikia stipriau mineralkortikoidiškai (kortizonu ir hidrokortizonu). Vartojant šiuos hormonus organizme kaupiasi natris, chloras ir vanduo. D÷l to gali atsirasti tynių. Gliukokortikoidais gydomo gyvūno organizme gali sumaž÷ti kalcio, prasid÷ti osteoporoz÷, nes dekalcinuojasi kaulai ir daugiau kalcio išsiskiria su šlapimu. Gliukokortikoidai didina gliukoz÷s kiekį kraujyje, vystosi glikozurija, nes trukdoma gliukozei patekti į ląsteles, baltymai ir riebalai skatinami virsti angliavandeniais. Gliukokortikoidai yra insulino antagonistai, tod÷l juos ilgai vartojant gali prasid÷ti cukrinis diabetas. Vartojant gliukokortikoidus, iš poodinio sluoksnio mobilizuojami riebalai, tod÷l jų maž÷ja galūn÷se, o kaupiasi ant galvos, sprando, pilvo. Gliukokortikoidai veikia kataboliškai (skatina irti baltymus) bei antianaboliškai (stabdo baltymų sintezę). Gydomų gyvūnų kraujyje maž÷ja baltymo, daugiau azoto išsiskiria su šlapimu (Ungemach, 2003).

Metilprednizolonas (1 pav.) neryškiai padidina druskų ir vandens susilaikymą, taip pat aprašyta alerginių, iš jų ir anafilaksinių , reakcijų, pasibaigusių mirtimi .

1 pav.Metilprednizolono struktūrin÷ formul÷ (Ungemach, 2003). 1 lentel÷.Hormonų struktūrin÷ sandara (Van den Hauwe, 2002)

Radikalai Hormonas R1 R2 R3 R4 R5 R6 Deksametazonas F H OH OH CH3 H Betametazonas F H OH OH H CH3 Flumetazonas F F OH OH CH3 H Prednizonas H H O OH H H Prednizolonas H H OH OH H H Metilprednizolonas H CH3 OH OH H H Fludrokortizonas F H OH OH H H Beklometazonas Cl H OH OH H CH3 Triamzinolonas F H OH OH OH H

Triamcinolono acetonidas F H OH OC(CH3)2 O H

Kortizonas H H O OH H H

Izoflupredonas F H OH OH H H

2 lentel÷. Hormonų liekanos kepenyse (tirta LC–MS/MS) po veršelių gydymo gliukokortikoidais (Van den Hauwe, 2003)

Veršelio

Nr. Hormonas Doz÷, mg/50kg svorio Skerdimo dienos po gydymo Liekanų kiekis, µg/kg

1. Deksametazonas 2 3 1,86 2. Deksametazonas 10 6 0,32 3. Deksametazonas 5 10 * 4. Deksametazonas 10 3 3,21 5. Metilprednizolonas 5 3 0,45 6. Metilprednizolonas 10 6 * 7. Metilprednizolonas 2 10 * 8. Triamcinolonas 10 3 7,36 9. Triamcinolonas 2 6 * 10. Triamcinolonas 5 10 * 11. Betametazonas 10 3 14,6

12. Prednizolonas 10 3 0,06

13. Flumetazonas 10 3 19,6

14. Triamcinolono

acetonidas 10 3 4,54

* - mažiau nei nustatymo limitas

Sugirdyti gliukokortikoidai iš virškinimo trakto greitai rezorbuojasi (Hogger, 2003; Ungemach, 2003). Iš virškinimo trakto rezorbuoti hormonai patenka į įvairius organus ir audinius, praeina smegenų ir placentos barjerus. Daugiausia jų kraujo plazmoje randama po 0,5–1,5 val. Vandenyje tirpūs gliukokortikoidų esteriai (sukcinatai, hemisukcinatai, fosfatai) sušvirkšti į veną pradeda veikti greitai ir veikia trumpai. Sušvirkštus į raumenis, didžiausias poveikis pasireiškia po 1–2 val. Gliukokortikoidų vandenyje netirpios esterių suspensijos (acetatai, acetonidai) pradeda veikti po kelių valandų ir veikia ilgai (kelias sav.). Didžiausias jų poveikis pasireiškia po 4–8 d. Kraujo plazmoje 90 % natūralių ir 40–70 % sintetinių gliukokortikoidų susijungia su baltymais (transkortinu ir albuminu).

Šie hormonai kepenyse veikiami fermentų biotransformuojami į neaktyvius metabolitus (gliukuronidus ir sulfatus). Kortizonas ir prednizonas metabolizuojami į aktyvius metabolitus – hidrokortizoną ir prednizoloną. 80–95 % fluorintų gliukokortikoidų su kraujo plazmos baltymais (globulinu ir transkortinu) susijungia stipriai ir veikia ilgai (Ferguson et al., 2001; Kietzmann et al., 2002). Jų afinitetas gliukokortikoidų receptoriams yra skirtingas, tod÷l vienodos steroidų doz÷s veikia skirtingai. Susijungęs steroidas yra biologiškai neveiksnus (Kietzmann et al., 2002).

Hormonai išskiriami su šlapimu. Sintetiniai gliukokortikoidai, ypač fluorinti steroidai, organizme metabolizuojami l÷čiau nei natūralūs. Pakeitus steroido radikalus metilo ir hidroksilo grup÷mis gliukokortikoidas tampa atsparesnis reduktazių poveikiui ir pasidaro metaboliškai stabilesnis (Diederich et al., 2002; Hogger, 2003). Gliukokortikoidai iš pradžių biotransformuojami iki aktyvių metabolitų, v÷liau iki neaktyvių. Prednizonas tik kepenyse biotransformuojami į aktyvų prednizoloną, tod÷l vartojamas girdomas arba švirkščiamas (Ferguson et al., 2001). Arkliams sergantiems kepenų ir plaučių ligomis, prednizolono tablet÷s yra mažai efektyvios (Robinson et al., 2002).

Tik maža nepakitusi patekusių į sisteminę kraujotaką gliukokortikoidų dalis išsiskiria su šlapimu. Apie 99 % hormonų biotransformuojami ir išsiskiria su šlapimu gliukoronidų, mažai – sulfatų pavidalu (Ungemach, 2003). Su plazmos baltymais nesusijungę hormonai patenka į tešmenį ir išsiskiria su pienu. Skyrus deksametazono izosukcinatą, galvijų piene jo nustatyta jau po 15 min., o po 30 min. nustatyta jo didžiausia koncentracija (20,6 ng/ml), o likučiai piene buvo randami 8 val. (Plumb, 2002). Glikokortikoidų farmakokinetin÷s savyb÷s

priklauso nuo vaisto formos. Eliminacijos pusperiodis priklauso nuo hormono ir gyvūnų savybių. Iš galvijų organizmo deksametazonas išsiskiria ilgiausiai. Fluorintų gliukokortikoidų (deksametazono, betametazono, triamcinolono, flumetazono) eliminacijos pusperiodis yra 2–3 kartus ilgesnis (daugiau nei 6 val.) nei nefluorintų steroidų (Ungemach, 2003).

Trumpai veikiantys gliukokortikosteroidai: kortizolis, hidrokortizonas, kortizonas. Vidutiniškai ilgai veikiantys: prednizolonas, prednizonas, metilprednizonas. Ilgai veikiantys: triamcinolonas, deksametazonas, betametazonas, flumetazonas.

Gliukokortikoidų gliukokortikoidinis veikimas priklauso nuo hidroksilo grupių, kurios yra prie C11 ir C17 atomų. Keičiant steroidų struktūrą (2 pav.) gauta daug sintetinių

gliukokortikoidų. A B C D 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17

2pav. Steroidų sandara

Gliukokortikoidų savyb÷s žymiai ger÷ja keičiant C6, C9 ir C16 jungtis. Metilinant C6

jungtį, gaunamas metilprednizolonas, kuris pasižymi didesniu gliukokordiniu veikimu. Steroidų žiede metilinant ar hidrolizinant C16 jungtį, kartu fluorinant C6 ar C9 jungtį, visiškai

išnyksta mineralkortikoidinis veikimas.

Fluorintų darinių gliukokortikoidinis veikimas 40 kartų viršija kortizolio veikimą. Stipriausiai (700 kartų stipriau už kortizolį) veikia flumetazonas, kurio metilprednizolono steroidų žiede C6 ar C9 jungtys yra fluorintos.

Dermatologijoje naudojami gliukokortikoidų tepalai, linimentai, kremai, geliai. Vietiniam naudojimui tinka betametazono valeratas, hidrokortizono butiratas (acetatas), deksametazonas, triamcinolono acetonidas, flumetazono pivalatas, fluocinolono acetonidas, prednizolonas. Stipriausiai veikia fluorinti gliukokortikoidai, kurie blogai rezorbuojasi per odą. Prednizolonas ir hidrokortizono acetatas per odą rezorbuoasi gerai. Gliukokortikoidai naudojami esant dermatitui, ekzemai.Be gliukokortikoidų daugelis preparatų turi antibiotikų, antigrybinių medžiagų, antiseptikų, vietinių anestetikų, vitaminų, salicilo rūgšties ir antihistaminių medžiagų.

Kadangi steroidiniai hormonai blogai tirpsta vandenyje, gaminami jų vandenyje tirpūs esteriai (hidrogenfosfatas, hidrogensukcinatas, hemosukcinatas, natrio sukcinatas ir kt.). Kiti esteriai mažai tirpūs vandenyje, tod÷l gaminamos jų suspensijos (acetatas, diacetatas,

izonikotinatas, pivalatas, acetonidas, dipropionatas), kurie veikia ilgai. Švirkštimui pritaikyti gliukokortikoidai gaminami sukcinatų, hemisukcinatų, fosfatų, acetatų ir jų esterių pavidale. Sukcinatai, hemisukcinatai ir fosfatai yra tirpūs vandenyje, parenteraliai sušvirkšti (į veną) veikia greitai, tačiau trumpai. Sušvirkštus į raumenis šių preparatų, maksimalus veikimas pasireiškia po 1-2 valandų. Tuo tarpu acetatai ir acetonidai yra suspensijos, kurių kristal÷liai netirpsta vandenyje. Jų negalima švirkšti į veną, jie švirkščiami į raumenis, į sąnarius. Jie veikia l÷tai, jų veikimas ilgas (kelios savait÷s). Sušvirkštus į raumenis vandenyje netirpius esterius, jie pradeda veikti po 24-48 valandų, didžiausias poveikis pasireiškia po 4-8 dienų, veikimas trunka iki 4 savaičių.

3 lentel÷. Gliukokortikoidų poveikis (lyginimas su hidrokortizonu)(Kietzmann, 2002).

Veikimo pusperiodis Gliukokortikoidas Doz÷ šuniui,

mg GP MP PA plazmoje, min. audiniuose, paros

Hidrokortizonas 2 1 1 1 90 0,5 Kortizonas 2,5 0,8 0,8 0,8 30 0,5 Prednizolonas 0,5 4–5 0,8 4 200 0,5–1,5 Metilprednizonas 0,4 5 0,5 5 200 0,5–1,5 Prednizonas 0,5 3–4 0,8 3,5 60 0,5–1,5 Triamcinolonas 0,4 5 0 5 >200 1,0–2,0 Deksametazonas 0,1 30 0 30 >300 1,5–3,0 Betametazonas 0,07 30–40 0 25 >300 1,5–3,0 Beklometazonas 30–40 0 40 >300 1,5–3,0 Flumetazonas 0,01 700 0 500 >300 1,5-3

Žyminiai: GP– gliukokortikoidinis poveikis, MP– mineralkortikoidinis poveikis, PA– priešuždegiminis aktyvumas

4 lentel÷. Gliukokortikoidų vartojimo būdai(Kietzmann, 2002)

Vartojimo būdas, koncentracija Gliukokortikoidas

Parenteraliai Inhaliaciniai Vietiškai Į akis Koncentracija, %

Betametazonas + + + 0,025–0,1 Bunezonidas + + Kortizonas + + 0,25–5,0 Deksametazonas + (+) + + 0,012–0,1 Flumetazonas + 0,02 Fluocinolonas + 0,01–0,025 Fluocinonidas + 0,01–0,05 Fluokortolonas + + 0,2–0,5 Hidrokortizonas + + + 0,05–1,0 Metilprednizolonas + + 0,1 Prednizolonas + + + 0,25–0,4 Prednizonas + 0,25–0,4 Triamcinolonas + + 0,0018–0,2

Veiklioji medžiaga

Uždegimą slopinantis poveikis arkliui ir šuniui Gliukoneogenezinis poveikis galvijui Deksametazonas 29 25 Flumetazonas 30 25 Triamcinolonas 3 3 Betametazonas 30 Nenustatytas

Gliukokortikoidai slopina visas uždegimo fazes: alteraciją, eksudaciją ir proliferaciją. Uždegimas slopinamas daugiausia fosfolipaz÷s A2 slopinimo (d÷l pagaus÷jusio lipomodulino

sintez÷s). Fosfolipaz÷ neleidžia membranos membranos fosfolipidams virsti arachidono rūgštimi, veiksmingai blokuoja ciklooksigenazę bei lipoksigenazę ir slopina šios rūgšties metabolitų (prostaglandinų bei leikotrienų) sintezę. Šie hormonai stabilizuoja ląstelių membranas, mažina eksudaciją ir kapiliarų pralaidumą (skatina hialurono rūgšties sintezę), neutrofilų ir makrofagų migraciją į uždegimo židinį, slopina fibroblastų proliferaciją ir kolageno sintezę. Taip pat slopinamas ląstelinis imunitetas, T limfocitų susidarymas ir jų citotoksinis aktyvumas. Didel÷s doz÷s mažina taip pat ir imunoglobulinų kiekį.

Gliukokortikosteroidai veikia visas alerginio uždegimo patogenez÷s grandis: gleivin÷s paburkimą, liaukų hipersekreciją, kv÷pavimo takų praeinamumo sutrikimus, lygiųjų raumenų spazmus, beta receptorių hiperjautrumą, antigeno ir antikūno reakciją ir kt (pav.).

Gliukokortikoidai turi svarbios įtakos ne tik uždegiminiams ir imuniniams procesams, bet taip pat angliavandenių, baltymų ir riebalų metabolizmui. Be to, jie veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, skeleto raumenis bei centrinę nervų sistemą. Gliukokortikoidai didina natrio ir vandens reabsorbciją distaliniuose inkstų kanal÷liuose ir l÷tina jų išsiskyrimą iš organizmo. Kalio išsiskyrimą iš organizmo daugiausia skatina natūralūs gliukokortikoidai, mažiau pusiau sintetiniai (prednizolonas, prednizonas, metilprednizolonas). Fluorinti gliukokortikoidai (triamcinolonas, deksametazonas, betametazonas) mineralkortikoidiškai neveikia.

Gliukokortikoidai stimuliuoja kepenyse gliukoneogenezę, mažina gliukoz÷s pralaidumą per membranas, skatina hiperglikemiją, gliukozuriją, steroidinį diabetą.

Gliukokortikoidai slopina baltymų sintezę, skatina katabolinius procesus, ypač odoje, raumenyse ir kauluose. Gyvūnai gali lies÷ti, jų raumenys silpn÷ja, atrofuojasi oda ir raumenys, l÷čiau gyja žaizdos, vystosi osteoporoz÷ (slopinama kalcio rezorbcija iš virškinimo trakto, sumaž÷ja kalcio kauluose).

Hormonų poveikyje riebalai pasiskirsto netolygiai – daugiau riebalų susikaupia krūtin÷s, kaklo, snukio audiniuose, mažiau – galūnių audiniuose.

Suduoti oraliai gliukokortikoidai iš virškinimo trakto greitai rezorbuojasi (Hogger, 2003, Ungemach, 2003). Iš virškinimo trakto rezorbuoti hormonai patenka į įvairius organus ir audinius, praeina pro smegenų ir placentos barjerus.

Daugiausia jų kraujo plazmoje randama po 0,5–1,5 valandų. Vandenyje tirpūs gliukokortikoidų esteriai (sukcinatai, hemisukcinatai, fosfatai) sušvirkšti į veną, pradeda veikti greitai ir veikia trumpai. Sušvirkštus juos į raumenis, didžiausias poveikis pasireiškia po 1–2 valandų. Gliukokortikoidų vandenyje netirpios esterių suspensijos (acetatai, acetonidai) pradeda veikti po kelių valandų ir veikia ilgai (kelias savaites). Jų didžiausias poveikis pasireiškia po 4-8 dienų.

6 lentel÷. Gliukokortikoidų farmakokinetin÷s savyb÷s (Nagalski, Kiersztan, 2010)

Rodikliai Kortizolis Prednizolonas Deksametazonas

Rezorbcija iš virškinimo trakto (%) 80 85 80

Susijungimas su baltymais % 95 75 70

Pusin÷s eliminacijos laikas (min.)

šuo 80-120 80-180 110-150

galvijas 80-120 150-210 290-390

arklys 80-120 100 180-200

Kraujo plazmoje 90% natūralių ir 40–60% sintetinių gliukokortikoidų susijungia su baltymais (transkortinu ir albuminu). Šie hormonai kepenyse veikiami fermentų metabolinami į neaktyvius metabolitus (gliukuronidus ir sulfatus). Kortizonas ir prednizonas metabolizuojami į aktyvius metabolitus – hidrokortizoną ir prednizoloną. 80–95% fluorintų gliukokortikoidų su kraujo plazmos baltymais (globulinu ir transkortinu) susijungia stipriai ir veikia ilgai (Ferguson et al., 2001; Kietzmann, 2002). Jų afinitetas gliukokortikoidų receptoriams yra skirtingas, tod÷l vienodos steroidų doz÷s veikia skirtingai. Susijungęs steroidas yra biologiškai neveiksnus.

Hormonai išskiriami su šlapimu. Sintetiniai gliukokortikoidai, ypač fluorinti steroidai, organizme metabolizuojami l÷čiau nei natūralūs. Pakeitus steroido radikalus metilo ir hidroksilo grup÷mis gliukokortikoidas tampa atsparesnis reduktazių poveikiui ir pasidaro metaboliškai stabilesnis (Diederich, 2002; Hogger, 2003). Gliukokortikoidai iš pradžių metabolizuojami iki aktyvių metabolitų, v÷liau iki neaktyvių. Prednizonas tik kepenyse metabolizuojamas į aktyvų prednizoloną, tod÷l vartojamas oraliai arba parenteraliai (Ferguson et al., 2001). Arkliams sergantiems kepenų ir plaučių ligomis, prednizolono tablet÷s yra mažai efektyvios (Robinson et al., 2002).

Tik maža nepakitusi sistemiškai vartojamų gliukokortikoidų dalis išsiskiria su šlapimu. Apie 99% hormono metabolizuojami ir išsiskiria su šlapimu gliukoronidų, mažai – sulfatų pavidalu (Ungemach, 2003). Su plazmos baltymais nesusijungęs hormonas patenka į tešmenį ir išsiskiria su pienu. Pavartojus deksametazono izosukcinatą, galvijų piene jo nustatyta jau po 15 minučių, o po 30 min. nustatyta jo didžiausia koncentacija (20,6 ng 1 ml), o likučiai piene buvo randami 8 valandas (Plumb, 2002). Glikokortikoidų farmakokinetin÷s savyb÷s priklauso nuo vaisto formos. Eliminacijos pusperiodis priklauso nuo hormono ir gyvūnų savybių. Iš galvijų organizmo deksametazonas išsiskiria ilgiausiai. Fluorintų gliukokortikoidų (deksametazono, betametazono, triamcinolono, flumetazono) eliminacijos pusperiodis yra 2–3 kartus ilgesnis (daugiau nei 6 val.) nei nefluorintų steroidų (Ungemach, 2003).

Daugelis nepageidaujamų reakcijų atsiranda tik nuo ilgai vartojamų gliukokortikoidų, bet kartais – ir po 7–10 dienų gydymo. Slopindami antikūnų susidarymą, gliukokortikoidai silpnina ir imuninius procesus. Jie slopina taip pat limfocitus bei plazmines ląsteles, mažina leukocitų fagocitinį aktyvumą, gama globulino kiekį. Kadangi gliukokortikoidai slopina organizmo imunines ypatybes, tai vakcinavimas tą m÷nesį, kai buvo vartojami šie hormonai, yra neveiksmingas ir turi būti v÷l kartojamas tik ne ankščiau kaip pra÷jus dviems m÷nesiams po visiško pasveikimo. Ilgai vartojami gliukokortikoidai gali nuslopinti antinksčių žiev÷s funkciją. Vandens ir mineralinių medžiagų apykaita dažniau sutrinka, kai gydoma preparatais, kurie veikia stipriau mineralkortikoidiškai (kortizonu ir hidrokortizonu). Vartojant šiuos hormonus organizme kaupiasi natris, chloras ir vanduo. D÷l to gali atsirasti patinimų, edemų. Gliukokortikoidais gydomo gyvūno organizme gali sumaž÷ti kalcio, gali prasid÷ti osteoporoz÷, nes dekalcinuojasi kaulai ir daugiau kalcio išsiskiria su šlapimu. Gliukokortikoidai didina gliukoz÷s kiekį kraujyje, vystosi glikozurija, nes trukdoma gliukozei patekti į ląsteles, skatinama baltymus ir riebalus virsti angliavandeniais. Gliukokortikoidai yra insulino antagonistai, tod÷l juos ilgai vartojant gali prasid÷ti cukrinis diabetas. Vartojant gliukokortikoidus, iš poodinio sluoksnio mobilizuojami riebalai, tod÷l jų maž÷ja galūn÷se, o kaupiasi ant galvos, sprando, pilvo. Gliukokortikoidai veikia kataboliškai (skatina irti baltymus) bei antianaboliškai (stabdo baltymų sintezę). Gydomų gyvūnų kraujyje maž÷ja baltymo, daugiau azoto išsiskiria su šlapimu.

Skiriant gliukokortikoidus parenteraliai, reikia atsižvelgti į tokius veiksnius: a) antiuždegiminį, antialerginį, imunosupresyvinį, antišokinį veikimą, b) gliukokortikoidai neveikia etiotropiškai.

Hidrokortizonas (kortizolis). Formul÷s: chemin÷ – C21H30O5, struktūrin÷ – 3 pav. Mol.

sv. – 362,5, lydymosi temperatūra – 215–220°C. Balti vandenyje mažai tirpūs milteliai (Plumb, 2002).

3 pav. Hidrokortizono struktūrin÷

formul÷ 4 pav. Hidrokortizono natrio fosfatas

Veterinarijoje vartojami hidrokortizono acetato, natrio sukcinato (hemisukcinato), natrio fosfato (4 pav.), cipionato, valerato tirpalai, tepalai arba suspensijos.

Hormonas vartojamas sergantiems gyvūnams, kuriems pasireiškia uždegimas, alergija, anafilaksin÷s reakcijos, niežulys, gydyti. Hidrokortizonas greitai rezorbuojamas, veikia trumpai. Hidrokortizonas ir jo esteriai daugiausia naudojami išoriškai odos, akių, ausų ūmioms ligoms gydyti. Netinka jie ilgam gydymui ir antinksčių nepakankamumu sergantiems gyvūnams gydyti.

Hidrokortizonas (kortizolis) sudaro 75 – 90% visų kraujo kortikosteroidų. Kraujyje apie 80% hormono būna susijungusio su albuminu ir transkortinu (Kietzmann, 2002). Mažiau, nei 5% viso kraujyje esančio hormono pasižymi biologiniu aktyvumu. Šie preparatai gerai rezorbuojasi iš virškinimo trakto, maksimalus kiekis kraujo plazmoje pasiekiamas po 1 valandos (Derendorf, 1991). Hormono bioprieinamumas iš virškinimo trakto apie 80% (Hogger, 2003). Gliukokortikoido natrio sukcinato druska sušvirkšta į veną pradeda veikti po 1–2 minučių (Behrend, 1997; Hinz, 2000). Didel÷s hormono doz÷s veikia greičiau nei mažos. Vaistas veikia palyginti trumpai – tik 8–12 valandas (Ferguson et al., 2001; Plumb 2002). Hidrokortizonas metabolizuojamas kepenyse, inkstuose, virškinimo trakte (Gregory, 2000), jo skilimo pusperiodis iš galvijo organizmo yra 29,2±3,2 minut÷s, iš šuns – 52–57 minut÷s (Plumb, 2002). Eliminacija hormono iš gyvūnų organizmo vyksta daugiausia su šlapimu, o kat÷s su išmatomis (Schatz, 2001). Svarbu tai, kad kortizolio koncentracija labai priklauso nuo kitų hormonų funkcin÷s būkl÷s. Jeigu d÷l kokių nors priežasčių organizme sutinka kortizolio sintez÷, tai netrukus padid÷ja AKTH koncentracija kraujyje.

Naudojant hidrokortizoną gali pasireikšti edemos, hipernatremija ir hipokalemija. LD50

žiurkei švirkščiant į pilvo ertmę yra 1150 mg/kg, po oda – 1800 mg/kg (Gregory, 2000). Hormono didel÷s doz÷s gali veikti teratogeniškai (Ferguson et al., 2001; Gregory, 2000), vaikingos patel÷s gali abortuoti (Aurich, 2002).

Hidrokortizonas maistiniams gyvūnams leidžiamas vartoti visoms maistui skirtoms gyvūnų rūšims tik vietiškai. Taip vartojant DLK nebūtini

Prednizolonas. Formul÷s: chemin÷ – C21H28O5; struktūrin÷ –5 pav. M. sv. – 360,45,

lydymosi temperatūra – 240°C (Barth, 1994; Plumb, 2002). Balti vandenyje mažai tirpūs milteliai. Gliukokortikoidas, sintetinis natūralių antinksčių žiev÷s hormonų (11,17-oksisteroidų) hidrokortizono ir kortizono pakaitalas (Plumb, 2002).

5 pav. Prednizolono struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 2002)

Yra tokie prednizolono dariniai: 21–acetatas, 21–tert–butilacetatas, 21– hidrogensukcinatas, 21–Na-sukcinatas, 21–stearoilglikolatas, 21–m–Na–sulfobenzoatas, 21-pivalatas, tebutatas ir kt. (O'Neil, 2001).

Dauguma atvejų vartojamas d÷l antiuždegiminių, imunosupresinių ir antialerginių savybių. Jis slopina visas 3 uždegimo fazes: alteraciją, eksudaciją ir proliferfaciją. Stabilizuodamas lizosomų membranas, hormonas slopina proteolizinių fermentų veiklą, alteraciją ir patologinius procesus audiniuose (Buttgereit et al., 2002; Löscher et al, 1994; Plumb, 2002).

Prednizolonas veikia smarkiai antialergiškai. – mažina tiek greitąsias, tiek l÷tąsias alergines reakcijas, slopina leukocitų, limfocitų ir makrofagų bei fibroblastų veiklą, fagocitozę, mažina kapiliarų pralaidumą. Antiuždegiminis veikimas priklauso nuo daugelio veiksnių. Svarbiausias iš jų yra fosfalipaz÷s - A2 slopinimas, prostaglandinų ir leukotrieno

sintez÷s sutrikimas (Buttgereit et al., 2002; Löscher et al, 1994; Plumb, 2002).

Prednizolonas slopina limfinio audinio proliferaciją ir ląstelinį imunitetą (imunosupresyvinis veikimas svarbus persodinant organus ir audinius), T limfocitų sintezę, mažina jų citotoksinį veikimą. Didel÷s gliukokortikoidų doz÷s mažina imunoglobulinų kiekį,

trukdo imunoglobulinams sąveikauti su makrofagais, slopina biologiškai aktyvių medžiagų, citokininų, kurie svarbūs reumatinių ligų patogenez÷je, išsiskyrimą. Hormonų poveikyje maž÷ja limfocitų, monocitų, eozinofilų, bazofilų kiekis, skatinama eritrocitų ir trombocitų gamyba, maž÷ja lytinių hormonų sintez÷ (Löscher et al, 1994; Muto et al., 2000).

Prednizolono gliukokortikoidinis poveikis 4 kartus stipresnis už hidrokortizono ir ilgesnis. Preparatas mažiau veikia vandens ir mineralų apykaitą organizme. Tai dažniausiai naudojamas preparatas klinikin÷je praktikoje (Löscher et al, 1994).

Prednizolonas naudojamas gyvūnams, sergantiems acetonemija, alergin÷mis ligomis (taip pat anafilaksiniu šoku), intoksikacijomis, pareze, įvairiais uždegimais (artritais, bursitais, tendovaginitais, dermatitais), gydyti. Hormono suspensija švirkščiama į raumenis, sąnarius, bursas ar stuburo kanalą, tablet÷s ir dražet÷s suduodamos oraliai (Löscher et al, 1994; MacDonald, 2000; Plumb, 2002).

Hormonas iš virškinimo trakto, per odą rezorbuojasi gerai, lengvai prasiskverbia pro membranas ir patenka į visus organus. Prednizolono bioprieinamumas po oralinio vartojimo yra 80–82% (Hogger, 2003). Didžiausia jo koncentracija įvairių gyvūnų kraujo plazmoje yra po 30– 120 minučių (Peroni, 2002). Veikimo pradžia priklauso nuo doz÷s. Vartojant dideles hormono dozes, veikimo pradžia pasireiškia jau po minut÷s (Niedner, 2001; Reinhold, 2000). Vaistas veikia 12–36 valandas (Behrend, 1995). Kraujyje 60–95% prednizolono susijungia su baltymu transkortinu (Barth, 1994; Lew, 1993; Kietzmann, 2002), inaktyvuojamas kepenyse, išsiskiria su šlapimu. Eliminacijos pusperiodis iš galvijo organizmo yra 3,6±1,7 valandos, iš arklio – 99,5 minut÷s, iš šuns – 166 minut÷s (Barth et al., 1994; Hogger, 2003; Schimmer, Parker, 2001).

Sudavus intramamariniu būdu karv÷ms 11 mg prednizolono ketvirčiui ir gydymą pakartojus po 24 valandų, didžiausias hormono kiekis kraujo plazmoje nustatytas 1–2 val. po gydymo (23,2–40,2 µg/l). Per 12 valandų su šlapimu išsiskyrę 0,46 proc. prednizolono (EMEA, 1999).

LD50 pelei oraliai yra 1680 mg/kg, žiurkei po oda – 223 (161 - 337) mg/kg (EMEA,

1999). Duodant 368 µg/kg/per dieną prednizono oraliai žiurk÷ms 104 savaites, dažniau paiseišk÷ kepenų ligos (Ryrfeldt 1992). Kadangi ilgai vartojant prednizoloną vaikingos patel÷s gali abortuoti, tod÷l joms hormonai neskiriami (Aurich, 2002). Laboratoriniams gyvūnams ir šunims retai nustatytas teratogeninis poveikis (Ferguson et al., 2001).

7 lentel÷. Prednizolono DLK maistiniams gyvūnams(Komisijos reglamentas (ES) Nr. 37/2010)

Farmakologiškai aktyvi

medžiaga Žymeklio likutis Gyvūnų rūšis DLK Tiksliniai audiniai

Prednizolonas Prednizolonas Galvijai

4 µg/kg 4 µg/kg 10 µg/kg 10 µg/kg 6 µg/kg Raumenys Riebalai Kepenys Inkstai Pienas

Gliukokortikoidų liekanos biologiniuose skysčiuose nustatomos įvairiais chromatografiniais, masių spekrometrijos, chemiliuminescenciniu, voltametriniu ir kitais metodais (Iglesias et al., 2002; Van den hauwe et al., 2002; Lemus Gallego, Perez Arroyo, 2003; Balaji et al., 2008).

Metilprednizolonas. Formul÷s: chemin÷ – C22H30O5; struktūrin÷ – 6 pav. Mol. sv. –

374,48, lydymosi temperatūra – 228–237°C. Balti vandenyje mažai tirpūs milteliai. Sintetinis gliukokortikoidas, hidrokortizono darinys (Plumb, 2002). Gaminamas taip pat metilprednizolono natrio sukcinatas, natrio fosfatas ir acetatas, kuris l÷čiau metabolizuojamas, tod÷l veikia ilgiau.

6 pav. Metilprednizolono struktūrin÷ formul÷ (Plumb,2002)

7pav. Metilprednizolono acetato struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 2002)

Metilprednizolonas mažina uždegimą, alergiją, veikia imunosupresyviai, kataboliškai. Antiuždegimiškai jis veikia apie 5 kartus stipriau nei hidrokortizonas ir neveikia mineralinių medžiagų ir vandens apykaitos. Gliukoz÷s kiekį kraujyje jis didina mažiau už prednizoloną. Rečiau sukelia skrandžio opą, 10 kartų silpniau slopina hipofizę nei ilgai veikiantys gliukokortikoidai (Banik et al., 1997; Behrend, 1997).

Metilprednizolonas lyginant su prednizolonu, gliukokortikoidiškai veikia 20 % stipriau, o mineralkortikoidiškai veikia silpnai. Preparatas vartojamas gyvūnams sergant kaulų, sąnarių

ir raiščių, uždegimin÷mis ir alergin÷mis (egzema, astma) ligomis. Hormonas švirkščiamas į raumenis, po oda ir sąnarių arba sausgyslių makštų ertmes.

Farmakokinetin÷s metilprednizolono savyb÷s panašios kaip prednizolono, tik pusin÷s eliminacijos laikas 3 valandomis ilgesnis (EMEA, 1999). Didžiausia koncentracija arklių kraujo plazmoje susidaro po 24 val., šunų – po 2–10 val. (Faurebet al, 1998). Metabolizuojamas kepenyse. Pagrindiniai metabolitai yra 20-b-hidroksimetilprednizolonas ir 20-b-hidroksi-6-a-metilprednizonas. Šie metabolitai daugiausia išsiskiria su šlapimu gliukuronidų, sulfatų ir nekonjuguotų junginių pavidalu. Šios konjugacijos reakcijos daugiausia vyksta kepenyse, šiek tiek jų vyksta inkstuose. Iš organizmo išsiskiria su šlapimu ir išmatomis aktyvios formos ir metabolitų pavidalo (EMEA, 1999).

LD50 žiurkei yra apie 2000 mg/kg svorio (EMEA, 1999). Nerekomenduojama preparato

vartoti vaikingoms patel÷ms, nes gali sukelti vaisiaus vystymosi sutrikimus, ankstyvą atsivedimą arba abortą (Aurich, 2002). Laboratoriniams gyvūnams ir šunims retai nustatytas teratogeninis poveikis (Ferguson et al., 2001).

8 lentel÷. Metilprednizolono DLK maistiniams gyvūnams (Komisijos reglamentas (ES) Nr. 37/2010)

Farmakologiškai

aktyvi medžiaga Žymeklio likutis Gyvūnų rūšis DLK

Tiksliniai audiniai Metilprednizolonas Metilprednizolonas Galvijai

10 µg/kg 10 µg/kg 10 µg/kg 10 µg/kg Raumenys Riebalai Kepenys Inkstai

Nevartotinas gyvūnams, kurių pienas skirtas žmon÷ms vartoti.

Deksametazonas. Formul÷s: chemin÷ – C22H29FO5; struktūrin÷ – 8pav. M. sv. –

392,47, lydymosi temperatūra – 262–264°C (Plumb, 2002). Balti mažai vandenyje tirpūs milteliai. Sintetinis gliukokortikoidas turintys fluoro.

Yra šie deksametazono dariniai: acetatas, dimetilbutiratas, izonikotinatas, natrio fosfatas, fenilpropionatas, Na – sulfobenzoatas ((Plumb, 2002).

Deksametazonas – dažniausiai naudojamas ilgai veikiantis gliukokortikoidas. Veterinarijoje naudojamas laisvas ar įvairių esterių formoje, tirpalai švirkščiami į raumenis, veną, po oda, o tablet÷s – oraliai. Deksametazono gliukokortikoidinis aktyvumas yra apie 30 kartų stipresnis už kortizolio, 7–10 kartų nei prednizolono ir praktiškai neveikia mineralkortikoidiškai. Be to, jis veikia antialergiškai, gliukogeniškai ir slopina stresą (Leguillette, 2003).

Deksametazono preparatai vartojami esant neinfekcin÷s kilm÷s gyvūnų uždegiminiams procesams (artritui, tendovaginitui, bursitui, išnirimui, miozitui, sausgyslių pertempimui), alergijai (astmai, odos alergijoms, egzemai, urtikarijai, įkandus gyvatei) ar kaip pagalbin÷ priemon÷ sergant kai kuriomis ligomis (ketoze, mastitu, metritu, pneumonija). Hormonas taip pat gali vartojamas streso ar šoko atvejais (Sternbauer et al., 1998; Ungemach, 2003).

Hormonas gerai rezorbuojasi iš patekimo vietos, jo bioprieinamumas yra daugiau nei 80% (Behrend, 1995; Hogger, 2003). Sušvirkštus į raumenis, didžiausia koncentracija kraujyje susidaro po 20–30 min. Su kraujo plazmos baltymais susijungia apie 80% hormono. Kristalin÷s suspensijos pradeda veikti po 24 h, preparatas rezorbuojamas l÷tai (iki kelių savaičių), antialerginis veikimas trunka iki 2 savaičių ir ilgiau, imunosupresyvinis veikimas galvijui trunka nuo 30 iki 45 dienų. Spiritiniai hormono tirpalai pradeda veikti greičiau ir veikia apie 72 valandas. Deksametazonas metabolizuojamas kepenyse l÷tai iki hidroksimetazono ir gliukuronido darinių. Iš galvijo organizmo išsiskiria su šlapimu per 72 val., iš avių – per 48 val., iš arklių – per 50 min. Preparato pusin÷s eliminacijos laikas iš arklio arklio organizmo yra 1 val. iš galvijo – 5–6 val. ( EMEA, 1999; Hogger, 2003; 1997; Ungemach, 2003; Van Den Hauwe et al., 2003). Veršeliams į raumenis sušvirkšta deksametazono ir paskerdus po 72 valandų hormonų kiekis nustatytas kepenyse, raumenyse, inkstuose ir šlapime (Van Den Hauwe, 2003). Daugiausia hormone nustatyta kepenyse (2 µg/kg), bei raumenyse ir inkstuose (0,75 µg/kg).

LD50žiurkei po oda yra 14–43 mg/kg (EMEA, 1997). Nepageidaujami poveikiai:

osteoporoz÷, imunosupresyvinis veikimas. Hormonas veikia gimdos susitraukimus ir vaikingos patel÷s gali abortuoti (Aurich 2002; Behrend, 1997). Didel÷s vaisto doz÷s gali veikti ir teratogeniškai (Ferguson et al., 2001).

Deksametazono įvairių esterių išlaukos laikas skirtingas (skerdienos – 3-22 dienos, pieno – 3 dienos).

Sušvirkštus melžiamoms karv÷ms į raumenis 60 µg hormono 1 kg svorio, pra÷jus 12 val po gydymo piene nustatyta 8,4 ng/ml deksametazono (Reding et al., 2007). Hormono kiekis per tris dienas sumaž÷jo iki 1,0 ng/ml pieno. Šlapime nustatyta 5-50 kartų daugiau hormono nei piene. Hormono kiekis raumenyse, kepenyse ir plaukuose nustatomas imunofermentiniu metodu, skysčių chromatografu ar kombinuotu skysčių chromatografu ir masių spektrometru (Van den Hauwe et al., 2003, 2005).

9 lentel÷. Deksametazono DLK maistiniams gyvūnams (Komisijos reglamentas (ES) Nr. 37/2010)

Farmakologiškai

aktyvi medžiaga Žymeklio likutis Gyvūnų rūšis DLK

Tiksliniai audiniai Deksametazonas Deksametazonas Galvijai, ožkos, kiaul÷s, arkliniai 0,75 µg/kg 2 µg/kg 0,75 µg/kg Raumenys Kepenys Inkstai

Betametazonas. Formul÷s: chemin÷ – C22H29FO5, struktūrin÷ – 9pav. Mol. sv. – 392,4,

lydymosi temperatūra – 190 °C. Balti vandenyje mažai tirpūs (išskyrus fosfatą) milteliai. Betametazonas yra deksametazono analogas (beta izomeras), turintis metilo grupę (Plumb, 2002; Ungemach, 2003). 17 CH₃ CO O CH₃ HO F O CH₃ CH₂OH COC4H9 16β

9pav.Betametazono struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 2002)

Veterinarijoje naudojami dinatrio fosfato, dinatrio propionato, valerato ir acetato esterių tirpalai, kurie švirkščiami į raumenis ar į sąnario ertmę, dažnai vartojami išoriškai (Ungemach, 2003). Betametazono preparatai vartojami esant neinfekcinn÷s kilm÷s gyvūnų uždegiminiams procesams (artritui, tendovaginitui, bursitui, išnirimui, miozitui, sausgyslių pertempimui), alergijai (astmai, odos alergijoms, egzemai, urtikarijai, įkandus gyvatei). Betametazono doz÷s atitinka deksametazono dozes (0,03–0,08 mg/kg svorio).

Hormonas gerai rezorbuojasi iš virškinimo trakto, iš injekcijos vietos (bioprieinamumas 80%), su kraujo plazmos baltymais susijungia apie 64–80% preparato (Behrend, 1995). Vartojant terapines vaisto dozes, hormono poveikis pasireiškia greitai (po 12–24 h), veikimas

trunka 3 savaites ir ilgiau (Behrend, 1995). Jis metabolizuojamas kepenyse, išsiskiria daugiausiai su šlapimu, eliminacijos pusperiodis yra daugiau nei 6 valandos (EMEA, 1999).

LD50 oraliai pelei ir žiurkei – 1 g/kg svorio. Hormono didel÷s doz÷s veikia

teratogeniškai, vaikingoms patel÷ms sukelia abortus (Aurich, 2002). Išlaukos laikas skerdienos yra 8 dienos, pieno – 1 diena.

10 lentel÷. Betametazono DLK masitiniams gyvūnams (Komisijos reglamentas (ES) Nr. 37/2010)

Farmakologiškai

aktyvi medžiaga Žymeklio likutis Gyvūnų rūšis DLK

Tiksliniai audiniai Betametazonas Betametazonas Galvijai, _kiaul÷s

0,75 µg/kg 2,0 µg/kg 0,75 µg/kg Raumenys Kepenys Inkstai

Įvairių gliukokortikoidų liekanų kiekis po gydymo nurodytas 11 lentel÷je. Daugiausia betametazono nustatyta kepenyse ir inkstuose.

11 lentel÷. Gliukokortikoidų liekanų kiekis po gyvūnų gydymo (Van den Hauwe et al., 2002)

Liekanų koncentracija, mg/kg svorio

Gliukokortikoidas _{mg/50 kg} Doz÷, Gyvūno skerdimo diena _{po gydymo}

Kepenys Inkstai Raumenys

Deksametazonas 2 3 1,86 2,4 0,1 Deksametazonas 10 6 0,32 0,44 * Deksametazonas 5 10 * 0,18 * Deksametazonas 10 3 3,21 4,01 0,15 Metilprednizolonas 5 3 0,45 * * Metilprednizolonas 10 6 * * * Metilprednizolonas 2 10 * * * Triamzinolonas 10 3 7,36 16,19 1,1 Triamzinolonas 2 6 * * * Triamzinolonas 5 10 * * * Betametazonas 10 3 14,60 11,33 0,85 Prednizolonas 10 3 0,06 0,19 0,1 Flumetazonas 10 3 19,60 13,59 1,5 Triamcinolono acetonidas 10 3 4,54 1,98 0,35

*-mažiau nei nustatymo limitas

2.5.2. Lytiniai hormonai

Lytiniai hormonai stimuliuoja ir reguliuoja lytinę diferenciaciją ankstyvose n÷štumo stadijose, pirminių ir antrinių lytinių požymių susidarymą, lytinių organų veiklą, specifinį, su lytimi susijusį elgesį, taip pat turi įtakos bendrai medžiagų apykaitai organizme. Pagal biologinį poveikį skirstomi į androgenus, estrogenus ir gestagenus. Kadangi tai steroidiniai

hormonai, jie gaminami iš cholesterino. S÷klid÷se daugiausia gaminamas testosteronas, o kiaušid÷se – taip pat testosteronas, kuris bręstančio folikulo ląstel÷se paverčiamas estrogenais. Geltonkūnis daugiausia gamina moteriškąjį lytinį hormoną progesteroną. Lytinių hormonų biosintezę reguliuoja hipofiz÷s gonadotropiniai hormonai.

Pagrindinis s÷klidžių ir kiaušidžių steroidinių ląstelių stimuliatorius yra liuteinizuojantis hormonas. Šiame procese taip pat būtinai turi dalyvauti ir folikulinas, kadangi tik normaliai vystantis folikului, vykstant ovuliacijai ir susiformuojant geltonkūniui kiaušid÷s tinkamai atlieka savo endokrininę funkciją. Esant folikulo subrendimo sutrikimams ir nesant ovuliacijos, kiaušid÷s nepakankamai testosterono paverčia estrogenais. Kai n÷ra ovuliacijos, geltonkūnis nesusidaro ir organizme stinga progesterono. Savo ruožtu antinksčiai irgi gamina lytinius hormonus, tačiau nedideliais kiekiais, ir daugiausia – androgenus. N÷štumo metu motinos ir vaisiaus organizmai reikalingus hormonus gauna iš placentos. Lytinių hormonų biologinis poveikis remiasi tuo, kad organai, į kuriuos turi patekti hormonai (organai - taikiniai) turi specifinius receptorius, kurie užtikrina hormonų pernešimą į audinio ląsteles. Androgenų organai - taikiniai yra vyro lytiniai organai, plaukų folikulai (šie hormonai sąlygoja vyriško tipo plaukuotumą), raumeninis audinys, o estrogenų ir gestagenų taikiniai – moters lytiniai organai ir pieno liaukos. Ypatingas vaidmuo reguliuojant lytinę funkciją tenka pogumburio ląstel÷se esantiems lytinių hormonų receptoriams.

2.5.3. http://www-vetpharm.unizh.ch/tak/04000000/00049870.01Estrogenai

Estrogenai ir progestinai priklauso steroidiniams hormonams. Steroidai – gausi gamtinių junginių klas÷, kurių struktūros pagrindą sudaro keturių kondensuotų žiedų angliavandenilio sterano (ciklopentanperhidrofenantreno) struktūra (10 pav.).

A B C D 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17

10pav.Steroidų struktūrin÷ formul÷ (Ungemach,2003)

Moteriškuosius lytinius hormonus (estradiolį, estroną, estriolį) gamina folikulai kiaušid÷se, placenta, o nedideliais kiekiais – antinksčių žiev÷ bei s÷klid÷s. Estrogenai lemia antrinių lytinių požymių atsiradimą, paruošia patel÷s dauginimosi sistemą n÷štumui, užtikrina kiaušialąst÷s iš÷jimą į lytinius takus, šitaip suteikiant jos apvaisinimo galimybę po ovuliacijos, taip pat jie sąlygoja struktūrinius pokyčius lytin÷s sistemos audiniuose (makšties

gleivin÷s epitelio proliferaciją, tinkamos pH palaikymą, gimdos hipertrofiją ir ritmingus susitraukimus), pieno liaukų formavimąsi, poodinio riebalų sluoksnio pasiskirstymą, lytinio potraukio atsiradimą. Estrogenai labai svarbūs ne tik reguliuojant lytinį ciklą bei ruošiant patel÷s organizmą n÷štumui, bet ir normaliai daugumos organų veiklai, t.y. kraujagysl÷ms, smegenims, kaulams, šlapimo takams, odai ir plaukams.

Estrogenai kartu su progesteronu atsakingi už n÷štumo palaikymą ir gimdymą. Kaip ir androgenai, jie turi daug įtakos bendrai medžiagų apykaitai organizme. Estrogenai reguliuoja hipofiz÷s gonadotropinę funkciją. Patel÷s organizme estrogenai gaminasi nedideliais kiekiais iki pat lytin÷s brandos, tačiau paskui kiaušid÷s ima žymiai daugiau gaminti šių hormonų.

Estrogenai būna trijų rūšių, kurios skiriasi stiprumu.Pagrindinis ir stipriausias kiaušid÷se gaminamas patelių estrogenas yra estradiolis. Gydymui skirti sintetiniu būdu gaminami estrogenai yra labai panašūs į natūralų estradiolį, tod÷l organizme veikia panašiai kaip natūralūs.

Mažos estrogenų doz÷s skatina hipofiz÷s gonadotropinų sekreciją ir ovuliaciją. Estrogenų perteklius veikia priešingai.

Estronai yra estrogeniniai kiaušidžių gaminami hormonai. Jie sintetinami iš progesterono darinio adrostenediono (11 pav.).

Adrostenedionas Estronas 11pav. Estronų sintez÷.(Ungemach,2003)

Estradiolis. Estradiolum. Formul÷s: chemin÷– C18H24O2, struktūrin÷ – 12 pav. M. sv.

– 272,39 daltonų, lydymosi temperatūra – 149-179°C. Balti arba gelsvi, vandenyje netirpūs, organiniuose tirpikliuose, aliejuje tirpūs milteliai. Gaminamos šios sintetin÷s hormono esterių druskos: etinilas, benzoatas, heksahidrobenzoatas, cipionatas, dipropionatas, valeratas ((Edquist, Forsberg, 1997; Neumann, 1992; Plumb, 1995). Ilgiausiai veikia estradiolio cipionatas.

12pav. Estradiolio struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 1995)

Estradiolis (17 alfa, 17 beta), estronas ir estriolis kiaušid÷se natūraliai gaminami estrogenai. Estradiolis yra pagrindinis estrogenas ir aktyviausias kiaušidžių hormonas. Endogeniniai estrogenai dalyvauja tam tikrose gimdos ir jos pried÷lių funkcijose, tame tarpe gimdos gleivin÷s proliferacijoje, cikliniuose makšties ir gimdos kaklelio kitimuose. Žinoma, kad estrogenai svarbūs kaulų, odos ir riebalų metabolizmui. Be to, estrogenai taip pat veikia autonominę nervų sistemą (Kroker, 1997; Plumb, 1995). Estradiolio vaikų organizme yra mažai (2,6 – 4,5 pg/ml) lyginant su jo kiekiu moterų organizme (40 – 400 pg/ml) (Doyle, 2000). Veršelių raumenyse randama apie 5–7 ng/kg, serume – 0,02 ng/ml, šlapime – 0,2 ng/ml hormono. Hormono kiekis telyčių ir karvių kraujo plazmoje priklauso nuo lytinio ciklo ir veršingumo ir kinta nuo 0,3 iki 277 pg/ml (Doyle, 2000). Vartojant hormonų implantus estradiolio kiekis kraujo plazmoje (lyginant su kontroline grupe) padid÷ja 3–9 kartus (12 lentel÷.).Kiek gauna žmogus papildomai hormonų su maistu parodyta 13 lentel÷je.

Į kraują patekęs estradiolis susijungia su kiaušidžių, hipofiz÷s ir placentos ląstelių receptoriais. Stimuliuojant RNR polimerazei veikiama genų transkripcija ląstel÷s branduolyje, ribosomose sintezuojami baltymai ir fermentai, pasireiškia hormonų veikimas (Edquist, Forsberg, 1995; Neumann, 1992).

12 lentel÷. Estradiolio kiekis galvijų (po implantų vartojimo) raumenyse (ng/kg) ir plazmoje (ng/ml)

Tirti audiniai Galvijai Implantas Raumenys,

kontrolin÷ gr. Raumenys, bandoma gr. Plazma, kontrolin÷ gr. Plazma, bandoma gr. Literatūros šaltiniai Veršiai Synovex-S 2,8 3

Veršiai Synovex-S 2,5 9 Fritsche et al., ₁₉₉₉

Veršiai Tren/Estra 1,8 18,2 Henderson, Feigelson,

2000

Buliai Tren/Estra 3,3 23 Hunt et al., ₁₉₉₁

1x

Telyčios Estradiolis _2x 2,2 16,8 Moran et al., ₁₉₉₁

Telyčios Tren/Estra 2,2 18,3 Moran et al., ₁₉₉₁

Telyčios Compudose 0,46 0,95 Lammers et _{al., 1999}

Tren/Estra = 120 mg trenbolono + 24 mg estradiolio Estradiolis 1x = 19 mg estradiolio; 2x = 38 mg estradiolio

13 lentel÷. Estrogeno suvartojimo apytikriai apskaičiavimai įvairiame maiste (Doyle,2000)

Maistas Porcijos svoris (g) Estrogeno kiekis (ng)

Negydytų buliukų m÷sa 200 2,4-3,0

Buliukų m÷sa (vartotas estrogenų implantas) 200 1,0-4,0

Buliukų m÷sa (vartotas zeranolio implantas 200 2,8

Karvių m÷sa (veršingų) 200 120

Telyčių m÷sa (veršingų) 200 170

Vištų kiaušiniai 50-60 1750

Kopūstai 100 2400

Kviečio gemalai 10 200

Sojų pupel÷s 10 ml 20 000

Pienas 200 ml 30

Estradiolio druskos (etilo, valerato, benzoato) vartojami rujai ir lytiniam aktyvumui stimuliuoti, sergant endometritu, piometra, prostatos hiperplazija. Kartu su progestagenais arba jų analogais estradiolis tinka rujai kontroliuoti bei sinchronizuoti, lytiniam aktyvumui slopinti. Kartu su ergometrinu hormonas skatina gimdos susitraukimus, stabdo kraujavimą.

Išgertas mikronizuotas estradiolis yra greitai absorbuojamas, susijungia su baltymais, kaupiasi riebaluose ir ilgai kepenyse metabolizuojamas (Neumann, 1992; Plumb, 1995). Sušvirkštus karvei į raumenis 3 mg estradiolio, didžiausia koncentracija kraujo plazmoje susidaro pra÷jus 12 valandų. Pagrindiniai nekonjuguoti ir konjuguoti metabolitai yra estronas, estrono sulfatas ir estriolis. Šie metabolitai gali tiek tiesiogiai, tiek virsdami estradioliu prisid÷ti prie estrogenų aktyvumo. Estrono sulfatas gali patekti į enterohepatinę cirkuliaciją (Kroker, 1997, Neumann, 1992). Šlapime pagrindiniai estrono ir estradiolio junginiai yra gliukuronidai. Estrogenai išsiskiria su tulžimi, patenka į patel÷s pieną. Hormono išsiskyrimo iš organizmo pusperiodis – 1,5–16 valandų (Kroker, 1997).

Labai didel÷s, žymiai viršijančios fiziologines estradiolio doz÷s (ilgalaikis perdozavimas) sukelia nuo estrogenų priklausomų organų – taikinių navikus visoms tirtų graužikų rūšims. M÷sedžiams estrogenas gali toksiškai veikti kaulų čiulpus bei trikdyti kraujodarą, mažinti vaisingumą (Allen, England, 1996; Feldmann, Nelson, 1996; Thompson,

1995; Verstegen, 2000). Estrogenams jautriems šunims šalutinis poveikis gali pasireikšti jau vartojant terapinę dozę, o perdozavus jie dažnai gaišta (Plumb, 1995). Didel÷s hormono doz÷s mažina karvių kaulų mineralizaciją ir silpnina jų stiprumą (Grunert, Berchtold, 1995). Estrogenas veikia vaisiaus kaulų čiulpus, gali sukelti abortą (Feldmann, 1996; Plumb, 1995)

Ostradiolio propionatas toksiškai veikia vartojant po 0,9 mg/kg svorio (Barsanti, Finco, 1995).

Estronas (folikulinas, folitropinas, FSH). Estronum. Formul÷s: chemin÷ – C18H22O2;

struktūrin÷ – 16pav. M. sv. – 270,37. Lydymosi temperatūra – 254–256°C. Balti, vandenyje netirpūs, organiniuose tirpikliuose tirpūs milteliai. Išskiriamas iš n÷ščių moterų arba vaikingų patelių šlapimo, sintezuojamas. 17 betaestradiolio metabolitas. 1 mg estrogeno yra 10 000 TV.

13pav. Estrono struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 1995)

Veikia kaip estradiolis tik žymiai silpniau: sukelia gimdos gleivin÷s proliferaciją, skatina kiaušidžių veiklą, folikulų brendimą, lytinį aktyvumą, rują, didina gimdos susitraukimus. Vartojamas esant kiaušidžių nepakankamumui, lytiniam ciklui aktyvinti, rujai sukelti. Švirkščiamas į raumenis kumelei ir karvei po 1,5–3 mg, kiaulei – 0,3–0,6 mg, kalei – 0,15–0,3 mg.

Dietilstilbestrolio dipropionatas (DES), Diethylstilbestrolum dipropionas. Formul÷s: chemin÷ – C18H20O2; struktūrin÷ – 14 pav. M. sv. – 268,3 daltonų. Lydymosi

temperatūra – 169–175°C. Balti, vandenyje netirpūs, spirite ir aliejuje tirpūs milteliai. Sintetinis, nesteroidinis estrogenas, stilbeno darinys (Plumb, 1995).