LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSlaugos ir rūpybos katedra
EDITA TYLIENĖ
SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PASLAUGŲ KOKYBĖS VERTINIMAS
PALAIKOMOJO GYDYMO IR SLAUGOS LIGONINĖSE ŠIAURĖS
RYTŲ LIETUVOS REGIONE
Magistrantūros studijų programos „Klinikinė slauga” baigiamasis darbas
Darbo vadovas M.dr.lekt. Linas Pauliukėnas
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSlaugos ir rūpybos katedra
Tvirtinu
Slaugos fakulteto dekanė Prof. Jūratė Macijauskienė
SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PASLAUGŲ KOKYBĖS VERTINIMAS
PALAIKOMOJO GYDYMO IR SLAUGOS LIGONINĖSE ŠIAURĖS
RYTŲ LIETUVOS REGIONE
Magistrantūros studijų programos „Klinikinė slauga” baigiamasis darbas
Vadovas
lekt. dr. L. Pauliukėnas 2015-05-02
Recenzentas Atliko Doc. A. Blaževičienė 2 gr. stud. 2015-05-26 Edita Tylienė
2015-05-02
SANTRAUKA
Tylienė E. Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės vertinimas palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse šiaurės rytų Lietuvos regione magistrantūros studijų baigiamasis darbas / mokslinis vadovas lekt. m. dr. L. Pauliukėnas; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, neakivaizdinės studijos. – Kaunas, 2015. – 91 p.
Tyrimo tikslas: įvertinti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse medicinos personalo ir pacientų požiūriu.
Metodai. Tyrimas kiekybinis, atlikta anoniminė anketinė pacientų ir medicinos personalo apklausa. Anketos pacientams dalintos gydymo įstaigoje ir pildomos iš karto. Pacientams išdalintos 142 anketos, atsako dažnis 90,85 proc. Medicinos personalui anketos dalintos jų darbo vietoje ir pildomos laisvu nuo darbo laiku. Viso personalui išdalintos 189 anketų, atsako 98,94 proc Tyrimo duomenų statistinė analizė atlikta naudojant SPSS 21.0 programą.
Rezultatai. Tyrime pateikiama Lietuvos šiaurės rytų regiono palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse dirbančio medicinos personalo ir pacientų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės lyginamoji analizė. Apklausoje dalyvavo atrinktose gydymo įstaigose dirbantys gydytojai, slaugytojai, kineziterapeutai, masažuotojai, slaugytojų padėjėjai ir 2014 metais balandžio – spalio mėnesiais gydomi ir slaugomi pacientai. Pacientai visas kokybės dalis įvertino aukštesniai balais nei medicinos personalas. 91,47 proc. apklaustų pacientų ,,visiškai sutiko“, jog rekomenduotų gydymo įstaigą artimiesiems, tuo tarpu mažiau nei trečdalis visų apklaustų darbuotojų ,,visiškai sutiko“ su šiuo teiginiu. Bendravimu su darbuotojais visiškai patenkinti buvo 67,44 proc. pacientų. Mažiau nei trečdalis darbuotojų ,,visiškai sutiko“, jog skiria pakankamai laiko bendravimui. Du trečdaliai darbuotojų palankiai įvertino darbuotojų kompetenciją. Tik trečdalis darbuotojų buvo patenkinti darbo užmokesčiu. Žemesniu nei vidutinis įvertinimas trečdalis darbuotojų nurodė nepakankamą darbuotojų skaičių. Išvados: 1) Įvertinus medicinos personalo požiūrį į teikiamų paslaugų kokybę, nustatyta, kad labiau linkę vertinti „gerai“ negu „blogai“ (p<0,001), tačiau techninė kokybė buvo įvertinta žemesniais balais nei funkcinė kokybė. 2) Įvertinus pacientų požiūrį į teikiamų paslaugų kokybę, nustatyta, kad, labiau linkę vertinti „gerai“ negu „blogai“ (p<0,001), tačiau aukštesniais balais buvo įvertintas išorinis efektyvumas, techninė kokybė buvo įvertinta žemesniais balais nei funkcinė kokybė. 3)Palyginus medicinos personalo ir pacientų tyrimo rezultatus nustatyta, kad teikiamas paslaugas vertino labiau „gerai“ negu „blogai“ (p<0,001), tačiau pacientai suteikė aukštesnius balus nei medicinos personalas, kadangi darbuotojai kelia aukštesnius reikalavimus sau ir kolegoms, jų požiūris į sveikatos priežiūros paslaugų kokybę yra platesnis, nes yra statistiškai reikšmingi skirtumai visose teikiamų paslaugų vertinimo grupėse.
SUMMARY
Tylienė E. Evaluation of health care quality in nursing and supportive treatment hospitals located in North-eastern region of Lithuania/ academic tutor lect. s. doc. L. Pauliukėnas; Lithuanian University of Health Sciences; the faculty of Nursing ; part-time studies. – Kaunas, 2015. – 91 p.
The aim of this study: to evaluate service quality of health care in nursing and supportive treatment hospitals from staff and patients outlook.
Methods: quantitative study, performed with anonymous questionnaires for patients and medical staff. Surveys were handed to patients in medical institutions and filled-in immediately. There was 142 questionnaires that was handed to patients, response rate 90,85 percent. Questionnaires for medical staff was handed in their work place and filled-in in free time. 189 questionnaires were handed to medical staff and 98,94 percent were asnwered correctly. Statistic analysis was made using SPSS 21.0 software.
Results: Research contains comparative analysis of health care services in nursing and supportive treatment hospitals located in North-eastern region of Lithuania. Between April 2014 and October 2014, doctors, nurses, physiotherapists, masseurs, nursing assistants and patients from selected medical institutions participated in these questionnaires. Unlike staff, patients evalutated all quality parts with a higher score. 91,47 percent of patients „totally agreed“ that they would recommend that medical institution, while less then one third of staff would „totally agree“ with this proposition. 67,44 percent of patients were totally satisfied with staff‘s interactions. On third of staff „tottaly agreed“, that they are making enough interactions with patients. Two-thirds of staff evaluated staff‘s competency as positive. Only one-third of staff were stisfied by their salary. One-third of staff, evaluated insufficient number of employees as lower then average. Conclusions. 1)When quality of service was evaluated by medical staff, it was found that staff more likely to see it as „good“ than „bad“ (p<0,001), but technical quality was evaluated lower then functional quality. 2) When position of patients was evaluated, it was found, that they used to rate is as „good“ rather then „bad“ (p<0,001), but external efficiency been rated higher, technical quality been rated as lowest. 3) In comparison results of the medical staff and patients, it was found that provided services were evaluated more as „good“ rather then „bad“ (p<0,001), but patients gave higher score then the medical staff, because employees demand more of themself and colleagues, their approach to health care quality of service is more extensive since there are statistically significant differences in all the services assessment provided group.
TURINYS
SANTRUMPOS ... 7
ŽODYNĖLIS ... 8
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 12
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13
1.1. Sveikatos priežiūros kokybės samprata... 13
1.1.1. Paslaugų kokybę vertinantis kriterijai... 14
1.1.2. Sveikatos priežiūros paslaugų vertinimo modeliai ... 19
1.1.3. Poreikių teorijos... 20
1.1.4. A. H. Maslow poreikių teorijos ir A. Donabedian kokybės sistemos modelio sąsajos ... 23
1.1.5. Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų organizavimo ypatumai Lietuvoje... 27
2. TYRIMO METODIKA ... 31
2.1. Tyrimo planavimas... 31
2.2. Tiriamųjų imtis... 32
2.3. Tyrimo metodai... 32
2.3.1. Anketinė apklausa ... 32
2.4. Statistinė duomenų analizė ... 33
3. TYRIMO REZULTATAI ... 35
3.1. Respondentų charakteristika ... 35
3.1.1. Pacientų charakteristika ... 35
3.1.2. Medicinos personalo charakteristika... 37
3.3. Funkcinės kokybė įvertinimas ... 48
3.4. Išorinio efektyvumo įvertinimas ... 58
3.5. Darbuotojų kompetencijos vertinimas ... 64
5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 70 IŠVADOS ... 73 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 74 PUBLIKACIJOS ... 75 LITERATŪRA... 76 PRIEDAI... 82
PADĖKA
Esu dėkinga savo darbo vadovui mokslų dr. Linui Pauliukėnui už pagalbą rašant magistro baigiamąjį darbą, kantrybę, skirtą laiką, naudingus patarimus.
Už bendradarbiavimą dėkoju visiems pacientams ir medicinos personalui dalyvavusiems tyrime. Sūnums, draugams ir bendradarbėms dėkoju už palaikymą, tikėjimą mano jėgomis, supratimą.
SANTRUMPOS
ASPĮ – Asmens sveikatos priežiūros įstaiga ES – Europos Sąjunga
LSMU MA Lietuvos Sveikatos mokslų universitetas Medicinos akademija LNSS – Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema
MN – medicinos norma.
OECD – ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija PGSL – palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija SAM – Sveikatos apsaugos ministerija Proc. - procentai
PSPC – pirminės sveikatos priežiūros centras PSDF – privalomas sveikatos draudimo fondas SP – sveikatos priežiūra
SPPK – sveikatos priežiūros paslaugų kokybę TLK – Teritorinė ligonių kasa
TLK – 10 - Tarptautinė ligų klasifikacija VLK – Valstybinė ligonių kasa
ŽODYNĖLIS
Pacientas – susirgęs ar sveikas asmuo, kuris naudojasi sveikatos įstaigų teikiamomis paslaugomis [42]. Palaikomasis gydymas – stacionarinė medicinos pagalba pacientams, kai aiški ligos diagnozė ir nereikalingas specializuotas gydymas [38].
Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė – asmens sveikatos priežiūros įstaiga, teikianti stacionarines pirminio lygio palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis ir neįgaliesiems [38].
Sveikatos priežiūros įstaiga – įstaiga ar įmonė, turinti teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas ir patarnavimus [42].
ĮVADAS
Gyventojų senėjimas – viena svarbiausių mūsų amžiaus problemų, kuri daro didelę įtaką mūsų ekonomikai, socialinei politikai, sveikatos apsaugos sistemai [27]. Sparčiai didėjant pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių skaičiui, tuo pačiu didėja įvairių ligų ir negalių dažnis, ateityje nepaliaujamai augs poreikis sveikatos priežiūros ir slaugos paslaugoms [27, 52].
Senėjimas – procesas, kuris vyksta visą žmogaus gyvenimą. Amžius – tik vienas veiksnių, kuris sąlygoja žmonių gyvenimą, pasitenkinimą senėjimo laikotarpiu. Kita vertus, būtent amžius lemia, jog yra pereinama iš vieno socialinio ekonominio statuso į kitą, arba iš vienos socialinės grupės į kitą [49]. Gyventojų rengimas senatvei turi būti socialinės politikos dalis ir apimanti fizinį, psichologinį, kultūrinį, ekonominį, medicininį ir kitus pasirengimo būdus [2]. Reikia sudaryti galimybes pagyvenusiems žmonėms kiek galima ilgiau gyventi savarankiškai savo namuose. Rūpintis pagyvenusiais žmonėmis turi šeima, o visuomenė, valstybė turi tik padėti šeimai. Tik tuo atveju, jei pagyvenusio amžiaus žmogus yra vienišas, juo rūpintis turėtų visuomenė [87]. Pagalba pagyvenusiam žmogui turi būti teikiama tikslingai, kad būtų išsaugotas jo savarankiškumas, autonomija, bet ne dirbtinai kuriamas priklausomumas [2].
Lietuvos gyventojų senėjimo tempai yra spartesni nei kitų Europos Sąjungos (ES) valstybių narių. Lietuvos statistikos departamentas informuoja, kad 2012 metų pradžioje beveik kas penktas (18,1 proc.) Lietuvos gyventojas buvo senyvo amžiaus. 2050 metais Lietuva iš demografiškai jaunesnių ES šalių pereis į viduriniąją grupę – prognozuojama, kad tuo metu daugiau kaip 26,0 proc. šalies gyventojų bus vyresni nei 65 metų [11].
Šiandien ES šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, pagrindiniai gyventojų senėjimo iššūkiai sveikatos apsaugai: sveikatos apsaugos finansavimo užtikrinimas; ligų profilaktikos, gydymo, subalansuotos ilgalaikės globos ir slaugos paslaugų plėtros užtikrinimas; kokybiškų paslaugų prieinamumo visiems visuomenės nariams užtikrinimas; sveikos gyvensenos propagavimas ir skatinimas, saugumo ir savarankiškumo palaikymas [11]. Nacionalinėje gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijoje akcentuojama, kad gyventojų senėjimas – sudėtingas reiškinys, sukeliantis įvairių socialinių ir ekonominių pasekmių [13]. Gyventojų senėjimas kelia iššūkių sveikatos apsaugai – reikalinga prevencijos, gydymo, ilgalaikės globos ir slaugos paslaugų subalansuota plėtra, kadangi viena pagrindinių problemų tarp pagyvenusių žmonių – įvairūs negalavimai bei lėtinės ligos [27]. Brogaitė J. ir kt. (2007) teigia, kad vyresnio amžiaus žmonėms būdingi daugybiniai fiziniai negalavimai ir lėtinės ligos, iškyla kur kas didesnis poreikis sveikatos priežiūros paslaugoms. Tokiu atveju iškyla klausimai dėl specializuotų įstaigų ir teikiamų paslaugų steigimo, personalo poreikio planavimo, infrastruktūros plėtros siekiant užtikrinti kokybišką bei prieinamą sveikatos priežiūrą vyresnio amžiaus žmonėms [6].
Senam žmogui, ne mažiau nei vaikams arba jaunuoliui, reikia individualios slaugos. Kai fizinė arba protinė negalia pasiekia tokį laipsnį, kad senas žmogus jau nebegali likti namuose, jau nebepajėgia pasirūpinti savimi toje aplinkoje, net ir padedant iš šalies, gal vienintelis sprendimas tokiu atveju yra patalpinimas į globos įstaigas [54].
Lietuvoje jau prieš dešimtį metų yra pradėtos steigti slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės (PGSL), kuriose yra gydomi ir slaugomi neįgalūs ir pagyvenę ligoniai, sergantys lėtinėmis, progresuo-jančiomis ligomis. 2012 metais Lietuvoje buvo 48 PGSL (atskiros įstaigos ar juridiniai padaliniai) [35].
Lietuvoje senėjimo problema yra įtraukta į nacionalinius prioritetus. Sveikatos srityje pradėtos teikti slaugos paslaugos namuose bei paliatyviosios pagalbos paslaugos, finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto, plėtojamos palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos, stiprinama pirminė sveikatos priežiūra, įgyvendinamos prevencinės programos [35].
Lietuvoje yra atlikta eilė darbų apie sveikatos priežiūros prieinamumą [45], gydytojų ir pacientų nuomonę apie pasitikėjimą ir konfidencialumą vertinimą [43, 14], informacijos teikimo vertinimas [15], slaugos kokybę įtakojančius veiksnių vertinimas [48], siektinus slaugos rezultatus ir jų pritaikymą PGSL [53], pacientų pasitenkinimą sveikatos priežiūros paslaugų kokybę [1, 17], pacientų nuomonę apie sveikatos priežiūros kokybę [7], paciento lūkesčių įvertinimas [57, 65], paciento teisės į kokybišką sveikatos priežiūrą [8, 58], sveikatos priežiūros paslaugų vertinimas darbuotojų ir pacientų požiūriu [45, 16, 9, 18]. Užsienyje yra atlikta įvairių darbų apie pagyvenusių žmonių ilgalaikę priežiūrą ir gyvenimo kokybę, sveikatos priežiūros paslaugų kokybę [67, 76, 77].
Miškinio K. ir kt. (2011) teigimu, Lietuvos gyventojai <...> blogiausiai vertina sveikatos priežiūros paslaugų kokybę slaugos ligoninėje, galima aiškinti nevienareikšmiškai. Visų pirma, sveikatos priežiūros paslaugų kokybės vertinimui įtakos turi asmeninė patirtis ir visuomenėje galiojančios nuostatos. Apie palaikomojo gydymo ir slaugos ligonines vyrauja nuomonė, jog tai – „ligoninės mirštantiesiems“, jose dažnai pasitaiko letali paciento būklės išeitis su neigiamais paciento ir jo artimojo išgyvenimais. Stacionarinių slaugos paslaugų (lovų) poreikis šalyje yra didelis ir nuolat auga, todėl galima būtų manyti, kad slaugos ligoninės, rinkos sąlygomis nepatirdamos didelės konkurencijos dėl pacientų, daugiau rūpinasi rutininiu paslaugų teikimu nei paslaugų kokybe [47].
Darbo aktualumas. Nuolat didėjant palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninių poreikiui šios paslaugos tampa privačiu verslu, o likusioms ligoninėms teks išgyventi rinkos sąlygomis. Kokybė - vienas iš esminių prioritetų, kodėl klientas, šiuo atveju pacientas, renkasi vienas ar kitas prekes ir paslaugas. Todėl, labai svarbu įvertinti teikiamų paslaugų kokybę pacientų požiūriu, įsigilinti, kaip medicinos personalas supranta teikiamų paslaugų kokybiškumą bei surasti bendrus sąlyčio taškus, siekiant
kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų. Svarbu supažindinti personalą su pacientų lūkesčiais ir juos įgyvendinti, išliekant konkurencingais rinkos sąlygomis.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: įvertinti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse medicinos personalo ir pacientų požiūriu.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti medicinos personalo požiūrį į teikiamų paslaugų kokybę. 2. Įvertinti pacientų požiūrį į teikiamų paslaugų kokybę.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Sveikatos priežiūros kokybės samprata
Pasak J.S. Paukščio ir L. Šileikienės (2004) medicinos paslaugų kokybės samprata ilgą laiką buvo tarsi savaime suprantama, bet kartu ir sunkiai apibūdinama sąvoka <...>. Dar neseniai sveikatos priežiūros paslaugų kokybė (SPPK) buvo suprantama kaip teikiamos priežiūros turinys, dabar vis daugiau dėmesio skiriama sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir valdymo kontrolei [50].
Pagal M. Chasin ir R. Galvin (1998) SPK– tai laipsnis, kuriuo asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra didina tikimybę pasiekti norimo rezultato, remdamasi šiuolaikinėmis profesinėmis žiniomis [70].
Kaip teigia Jankauskienė D. ir Rastauskas R. (2008) kokybė pasiekiama remiantis pagrįstais tyrimais. Atliekamos intervencijos sveikatos priežiūroje turi būti moksliškai pagrįstos. Labai svarbu nuolat tikrinti, ar tai, kas rekomenduojama tinka sveikatos priežiūrai [20].
SPPK apibrėžimų yra nemažai, tačiau su kokybe dažniausiai siejamos šešios sritys kurias PSO pateikia kaip dimensijas, ir tai yra sveikatos priežiūros rezultatyvumas, efektyvumas, prieinamumas, priimtinumas/orientavimas įpacientą, teisingumas, saugumas.
o Rezultatyvi griežtai grindžiama įrodymais, asmenims ir visuomenei pagal jų poreikius duodanti geresnę sveikatos baigtį
o Efektyvi teikiant sveikatos priežiūros paslaugas ištekliai naudojami maksimaliai, vengiama nuostolių.
o Prieinama teikiama laiku, tinkama geografiniu požiūriu, įgūdžiai ir ištekliai skiriami medicininiams poreikiams tenkinti.
o Priimtina – orientuota į pacientą teikiant paslaugas atsižvelgiama į tai, kam pirmenybę teikia paslaugų vartotojai, į jų lūkesčius ir į tai, kas geriausiai atitinka vartotojų bendruomenių poreikius. o Priimtina – orientuota į pacientą teikiant paslaugas atsižvelgiama į tai, kam pirmenybę teikia
paslaugų vartotojai, į jų lūkesčius ir į tai, kas geriausiai atitinka vartotojų bendruomenių poreikius. o Teisinga teikiamos paslaugos nesiskiria dėl asmeninių paslaugų vartotojų charakteristikų: lyties,
etninės priklausomybės, socialinės padėties, geografinės vietovės. o Saugi paslaugų vartotojams iki minimumo sumažina rizikų ir žalos [84].
Pagal V. Janušonį ir J. Popovienę (2004) SPPK – tai laipsnis, kuriuo asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra didina tikimybę pasiekti norimų rezultatų, remdamasi šiuolaikinėmis profesinėmis žiniomis, taip pat nurodo, kad sveikatos priežiūros organizacijų kokybės sistemą sudaro posistemės: struktūra, procesai, ištekliai, produktai (sveikatos priežiūros paslaugos), auditas [22].
Pagal kitus šaltinius, SPPK – tai tinkamos priežiūros teikimas tinkamam pacientui tinkamu laiku, ir ją sudaro pagrindinės dalys: struktūra, procesas ir rezultatai [66].
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005-2010 metų programoje pateikiama sveikatos priežiūros kokybės sąvoka – „tai laipsnis, kuriuo sveikatos priežiūros paslaugos, atitinkančios šiuolaikines profesines žinias, padidina asmens ir visuomenės pageidaujamų sveikatos rezultatų tikimybę [37].
Anot R. Meištienės ir J. Brožaitienės (2009) su kokybiškų paslaugų samprata turi būti susipažinęs ir suprasti kiekvienas sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojas [48]. 2000 metais Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose nurodoma, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai turėtų adekvačiai reaguoti į sveikatos paslaugų vartotojų lūkesčius, jų nuomonę apie sveikatos priežiūrą, jos kokybę, nes pacientų vertinimai apie teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas yra vertingi gerinant sveikatos priežiūrą [85]. M. Sriubas (2013) išskiria A. Donabedian suformuluotą sveikatos priežiūros kokybės sąvoką. Tai laipsnis, kuriuo sveikatos priežiūros paslaugos, atitinkančios šiuolaikines profesines žinias, asmeniui ir visuomenei padidina pageidaujamų sveikatos rezultatų tikimybę. Jis taip pat pažymi, kad sveikatos priežiūros organizacijų kokybės sistemą sudaro sistemos: struktūra (pacientai, personalas, medžiagos, įranga, patalpos, kapitalas), procesai (diagnostika, gydymas, operacijos, veikla, valdymas, rėmimas) ir rezultatas (klinikinė būklė, funkcinė būklė, pasitenkinimas, sąnaudų efektyvumas, kultūra) [58].
1.1.1. Paslaugų kokybę vertinantis kriterijai
Sveikatos priežiūros paslaugų vertinimas turi daug privalumų teigia D. Jankauskienė ir R. Rastauskas (2008). Surinkti duomenys padeda sveikatos priežiūros paslaugų tiekėjams atkreipti dėmesį į tas darbo organizavimo sritis, kurias reikia tobulinti [20]. Anot J.Ruževičiaus ir D.Bubnienės (2010), visi sveikatos paslaugų teikėjai yra suinteresuoti gerinti teikiamų paslaugų kokybę, užtikrinti pacientų saugą, gerinti įstaigos įvaizdį, numatyti veiklos procesų tobulinimo galimybes bei išlaikyti nuoseklų požiūrį [55] ir siūlo tokį medicinos kokybės valdymo modelį, sudarytą remiantis Pharmaceutical(2008) [82] (1pav.).
Kaip teigia A. Ehrenberg, M. Ehnfors, I. Thorell-Ekstrand (2008), kokybės įvertinimas turi daug privalumų, nes surenkami duomenys, padedantys sveikatos paslaugų tiekėjams atkreipti dėmesį į tas darbo organizavimo sritis, kurias reikia tobulinti arba keisti [74].
1 pav. Medicinos paslaugų kokybės valdymo modelis [55, 82].
Pagal A. Kosinskienę ir J. Ruževičių (2011) medicinos paslaugų kokybė priklauso nuo labai konkrečių veiksnių: institucijos veiklos vadybos lygio, šiuolaikiškų gydymo priemonių ir būdų, naujausias
2 pav. Kokybės reglamentavimas sveikatos priežiūros institucijose (adaptuota prie sveikatos apsaugos srities, remiantis [33].
savo srities žinias ir gydymo metodus taikančių medikų, darbuotojų kvalifikacijos kėlimo sistemos veiksmingumo, profesinių tarptautinių mainų, medicinos darbuotojų skaidrios motyvavimo sistemos ir kt. [32] (2 pav.).
1. Standartai ir techninės specifikacijos. 2. Tarptautinis teisinis reglamentavimas. 3. Nacionalinis teisinis reglamentavimas.
4. Produktų kokybės laidavimas ir sertifikavimas. 5. Organizacijų veiklos savianalizė ir sertifikavimas.
6. Papildomas kokybės reglamentavimas pagal medicininio-komercinio kontrakto sąlygas. 7. Visuomenės reikalavimai.
Pasak V. Janušonio ir J. Popovienės (2004) sveikatos priežiūros kokybė apima tokius 5 strateginius aspektus:
1. Geriau tenkina pacientų poreikius ir jų lūkesčius sveikatos priežiūrai;
2. Yra sisteminis, visapusiškas, tęstinis procesas, orientuotas į paciento poreikius; 3. Neapsiriboja tik geresnės pacientų sveikatos siekiu, jis apima ir gyvenimo kokybę; 4. Grindžiama nuolatiniu tiek medikų profesionalų, tiek ir pacientų mokymusi; 5. Taupo išteklius ir sudaro galimybes juos reinvestuoti [23].
J. Kairys ir S. Žukauskaitė (2009) remdamiesi V. Janušoniu teigia, kad sveikatos priežiūros kokybė vertinama keliais tarpusavyje susijusiais aspektais, kurio visuma sudaro bendrą įvertinimą:
1. Sistemos aspektas (vertinama sistemos veikla, sveikatos apsaugos reforma, sveikatos priežiūros paslaugų finansavimas ir kompensavimas, sistemos prioritetai sistemos vieta valstybės valdžios ir valdymo investicijų prioritetų skalėje);
2. Orgnizacijos bendrasis aspektas (jos pozicija sistemoje, įvaizdis, vieta rinkoje, bendravimas su kitomis organizacijomis);
3. Sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų aspektas (kvalifikacija, patirtis, bendravimas su pacientais, jautrumas ir gailestingumas pacientams);
4. Sveikatos priežiūros paslaugų aspektas (prieinamumas, patikimumas, saugumas, savalaikiškumas, rezultatyvumas, tęstinumas) [29].
A. Žilys (2012) nurodo, kad SPPK galima vertinti atsižvelgiant į techninius, funkcinius paslaugų kokybės aspektus, išorinį efektyvumą [63].
Ferguson ir kt. (1999) pasiūlė sveikatos priežiūros paslaugų kokybę tirti pagal tris dimensijas: techninį ir funkcinį paslaugų kokybės aspektą bei išorinį efektyvumą. Techninį paslaugų kokybės aspektą apibūdino pacientų ir medikų vertinimai apie nuorodas ir stendus, kurie padeda pacientams geriau
orientuotis įstagoje, įrangos ir patalpų sterilumą, švarą, darbuotojų aprangą bei išvaizdą, pacientui teikiamų rekomendacijų aiškumą, patalpų ir įrangos būklę, medikų kompetenciją. Funkcinis paslaugų kokybės aspektas – tai paciento bendravimas su paslaugos teikėjais paslaugos teikimo ir vartojimo metu <...> pagarba pacientui, gydymo eigos stebėsena bei informavimas apie atsiradusius pasikeitimus, gydytojų ir slaugytojų rūpinimasis paciento interesais, medikų jautrumas, dėmesingumas, nuoširdumas, procedūrų atlikimo kokybė, iškilusių problemų sprendimo operatyvumas. Išorinis efektyvumas apibūdinamas ketinimu rekomenduoti sveikatos priežiuros istaigą kitiems, pakartotinu pasinaudojimu paslaugomis, pasitenkinimu ir bendru kokybės įvertinimu [9].
Parasurmanas ir kt. (1989) sukūrė daugybinį metodą paslaugų kokybei matuoti, vadinamą Servqual. Modelis nustato kriterijus, pagal kuriuos įvertinama paslaugos kokybė. Kriterijai suskirstyti į 5 grupes:
1. Materialūs dalykai. 2. Patikimumas. 3. Reagavimas. 4. Garantijos: 5. Įsijautimas [4].
Kaip teigia B. Schweiger (2001), pageidaujami sveikatos rezultatai apima:
o sveikatos stiprinimą, ligų prevenciją, diagnostiką, pacientų gydymą, reabilitaciją ir kitas paslaugas, kurias teikia sveikatos priežiūros specialistai sveikatos priežiūros įstaigose ir pacientų namuose;
o asmenys ir visuomenė – svarbi ne tik atskiro asmens sveikatos priežiūros kokybė, bet ir visos sveikatos priežiūros sistemos kokybė: ar visiems gyventojams yra prieinama ir laiku suteikiama jiems reikalinga sveikatos priežiūra, ar gerėja jų sveikata;
o pageidaujami sveikatos rezultatai – tai sveikatos priežiūros ir jos poveikio sveikatai tikslas, kuriuo siekiama pacientą informavus apie galimas alternatyvias sveikatos priežiūintervencijas ir galimus rezultatus. Ši sąvoka apima ir pacientų pasitenkinimą sveikatos priežiūra;
o didesnė pageidaujamų sveikatos rezultatų tikimybė reiškia, kad kokybė nėra tapati teigiamiems rezultatams. Nepaisant geros priežiūros rezultatai gali būti blogi, ir priešingai – pacientai gali pasveikti, net blogai prižiūrimi. Tikimybė – nežinomas sveikatos priežiūros aspektas, todėl vertinant kokybę reikia atkreipti dėmesį į priežiūros procesą ir į jo rezultatus;
o dabartinės profesinės žinios pabrėžia, kad sveikatos priežiūros specialistai turi teikti sveikatos priežiūros paslaugas, atitinkančias šiuolaikinius nuolat kintančius medicinos
mokslo teorijos ir praktikos pasiekimus [85].
Pagal J. Ovretveit (1996) SPK -tai trys pagrindiniai kokybės aspektai:
1. Pacientų poreikių tenkinimo kokybė – t.y. pacientų poreikių bei lūkesčių sveikatos priežiūroje tenkinimas, t.y. sveikatos priežiūros kokybės vertinimas paciento požiūriu;
2. Profesionalioji kokybė – t.y. medicinos personalo profesionalumas teisingai parenkant ir atliekant įvairias medicinines procedūras bei metodus, kurie yra svarbūs tenkinant pacientų poreikius. Profesionalioji kokybė atspindi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų profesionalumą; 3. Valdymo kokybė – t.y. našus ir produktyvus lėšų panaudojimas, tenkinant vartotojų poreikius. Valdymo kokybė atspindi sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimą bei administravimą [81]. Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės vertinimas turi apimti tokias kokybės dimensijas teigia M. Maželis (2013), remdamasis Ž. Piligrimiene ir Bučiūniene I. (2008), kurios atliko mokslinės lietratūros analizę ir nustatė, kad kokybė apima šias dimensijas [51]:
a) „tarpasmeniniai santykiai” – atspindi sąveiką tarp paslaugų teikėjų ir gavėjų, įtraukiant tokius aspektus kaip pasitikėjimo kūrimas, pagarba, konfidencialumas, paslaugumas, reagavimas, empatija, išklausymas ir komunikacija;
b) „apčiuopiamumas“ – atspindi paslaugų savybes, kurios nėra tiesiogiai susijusios su klinikiniu paslaugų efektyvumu, tačiau gali padidinti pacientų pasitenkinimą ir ateities ketinimus organizacijos atžvilgiu. Tai yra fiziniai patogumai, personalo ir informacinės medžiagos buvimas ir išvaizda, komfortas, švara ir pan.;
c) „techninė kompetencija“ – apima sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų įgūdžius, žinias, kompetenciją, kurie yra būtini teikiant sveikatos priežiūros paslaugas;
d) „prieinamumas“ – lengvumas, kuriuo sveikatos paslaugos teikiamos, t.y. patogios organizacijos darbo valandos, laukimo trukmė ir pan.;
e) „saugumas“ – laipsnis, kuriuo sveikatos priežiūros procesai yra apsaugoti nuo galimų neigiamų pašalinių efektų rizikos susižeisti, užsikrėsti ar kaip kitaip pakenkti visiems, susijusiems su sveikatos priežiūros teikimu ar gavimu;
f) „efektyvumas“ – laipsnis, kuriuo trokštami sveikatos rezultatai yra iš tiesų pasiekiami; g) „produktyvumas“ – optimalios paslaugos teikimas, t.y. didžiausios naudos su mažiausiais kaštais pasiekimo laipsnis;
h) „rezultatai“ – paciento sveikatos pokytis, kuris gali būti priskirtas suteiktoms sveikatos priežiūros paslaugoms [45].
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), vykdydama Sveikatos priežiūros kokybės rodiklių projektą (HCQI Project), pateikė SP veiklos kokybės vertinimo kriterijus. OECD
projekto išvadose teigiama, kad svarbiausi kokybės kriterijai yra veiksmingumas, saugumas ir orientacija į pacientą [66].
1.1.2. Sveikatos priežiūros paslaugų vertinimo modeliai
Pagal L. Bagdonienę ir R. Hopienę (2004) sveikatos priežiūros paslaugų kokybės vertinimo modelių yra daug, todėl juos galima sugrupuoti pagal tyrimo pobūdį. Išskiriamos šios paslaugų vertinimo modelių grupės: 1) vartotojo suvokimo kokybės modeliai; 2) paslaugos teikimo proceso modeliai; 3) paslaugų teikimo sistemos modeliai (2004) [3]. R. Kinderis ir.kt. (2011) teigia, kad modelių yra daug, kadangi kokybės vertinimas gali būti atliekamas pagal skirtingus kriterijus, būkles, veiksnius ir t.t. [31].
Sveikatos priežiūros kokybės pradininkas A. Donabedian daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų pasiūlė kokybės sistemos modelį, pagristą organizacine struktūra, procesais ir veiklos rezultatais [68]. Pagal A. Donabedian sveikatos priežiūros kokybė – tai jos tinkamumas tenkinti vartotojo poreikius bei lūkesčius. Paciento pasitenkinimas ir gydymo įstaigos gebėjimas patenkinti jo lūkesčius yra pagrindinis sveikatos priežiūros kokybės vertinimo kriterijus. Vertinant ir gerinant sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, vertinami ir veikiami trys jos lygiai: struktūra, procesas ir pasekmė [72].
A. Donabedian pabrėžia (2005), kad būtina matuoti kokybę paciento požiūriu, o gauti duomenys labai svarbūs vertinant procesą [73]. Struktūra – tai pastovūs požymiai ir savybės, kurie susiję su paslaugų teikimo vieta [4]. Procesas – apima viską, kas nutinka klientui susidūrus su sveikatos priežiūros sistema, įskaitant tarpasmeninius sveikatos priežiūros paslaugų teikimo aspektus ir kitus sveikatos priežiūros paslaugų teikimo aspektus (pvz. švarius procedūrinius kabinetus, tvarkingas pacientų srautas), tiesiogiai įtakojančius paciento sveikatą [19].
3 pav. A. Donebedian kokybės sistemos modelis
Rezultatas yra gaunamas proceso pasėkoje ir parodo ,,paciento esamos ir būsimos sveikatos būklės pakitimus, kurie manoma įvyko dėl suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų“. Sąvoka rezultatas apima paciento pažiūras (bei jo nuomonę apie paslaugas), su sveikata susijusias pacientui suteiktas reikalingas žinias bei su sveikata susijusios elgsenos pokyčius ir galimus to rezultatus [19]
PROCESAS
REZULTATAS
A. Donabedian modelis dažniausiai vaizduojamas trimis langeliais: struktūrą, procesą ir rezultatus, kurie sujungti grandinėje krypties rodyklėmis (3 pav.). Šie langeliai sudaro trijų rūšių informacija, kuri gali būti renkama, siekiant parengti išvadas apie sveikatos priežiūros kokybę tam tikroje sistemoje [72].
Pagal J. Mainz (2003) struktūra paliečia asmenis, dalyvaujančius teikiant paslaugas, technologijas, kurios yra taikomos pacientui pasveikti, taisykles, kuriomis vadovaujamasi. Paslaugų kokybė pacientų požiūriu priklauso ne tik nuo rezultatų, bet ir nuo sąlygų, kuriomis teikiamos paslaugos. Pacientai ypa-tingai vertina gydytojų profesionalumą, klinikinę patirtį, profesionalų komandinį darbą, medicinos tech-nologijas [7]. Remiantis J. Mainz (2003) galima teigti, kad paslaugos teikimo procesas susideda iš dau-gelio tarpusavyje susijusių veiksnių, šiame procese dalyvauja ne tik medikai, bet ir patys pacientai [77].
H. R. Rubin ir kt. (2001) teigė, kad rezultatas atspindi paciento pasitenkinimo laipsnį. Rezultatas pacientui yra pats svarbiausiai kokybės vertinimo modelio elementų [83].
Pagal R. Bashshur (2003), A. Donabedian paslaugos kokybę apibrėžė kaip priežiūrą, kuri reikalauja maksimaliai pagerinti pacientų gerovę atspindinčius rodiklius, atsižvelgiant į laukiamos naudos ir nesėkmių balansą, kurie tikėtini visuose sveikatos priežiūros proceso etapuose [69].
S. Glickman ir kt. (2007) remdamasis A.Donabedian kokybės vertinimo modeliu, nustatė pagrindinius organizacinius veiksnius, kurie būtini gerinant sveikatos priežiūros kokybę, ir kurie gali pasitarnauti norint pakeisti procesą ir rezultatus [75].
1.1.3. Poreikių teorijos
Žmogaus poreikis yra tai, ko reikia žmogaus arba jo socialinei sistemai pagrįstai funkcionuoti tam tikroje situacijoje. Poreikis – tai nėra noras kažką gauti ar turėti, bet trūkumas, kuris kliudo žmogui ar sistemai vystytis arba tobulėti [12].
Pacientų poreikių tenkinimui turi įtakos pokyčiai sveikatos priežiūroje ir paciento poreikių tenkinimo kokybė – t.y. kaip pacientas jaučia ir suvokia sveikatos priežiūrą, taip pat nuolat kintantys pacientų lūkesčiai [80].
PSO dokumentuose nurodoma, kad pacientas, kaip centrinė figūra sveikatos apsaugos sistemoje, yra viena svarbiausių ligoninės veiklos vertinimo kriterijų. Pacientų poreikių tenkinimas – viena iš svar-biausių sudėtinių sveikatos priežiūros (SP) paslaugų kokybės dalių. SPPK užtikrinimo 2005 – 2010 metų programoje teigiama, kad vienas iš pagrindinių kokybės komponentų yra orientacija į pacientą (aktyvų paslaugų vartotoją), t.y. SP paslaugų vartotojo ir visuomenės įtraukimas į SP paslaugų planavimą, teikimą ir vertinimą, užtikrinant paciento teisę gauti informaciją, pateikiamą jam suprantama forma ir reikalingą priimti sprendimams dėl savo SP bei galimybę suteikti grįžtamąjį ryšį apie gautas SP paslaugas [59].
Overeit J.(1998) teigė, kad pacientų poreikių tenkinimo kokybė –tai yra kaip pats pacientas jaučia, suvokia SP paslaugas. Paciento supratimas labai priklauso nuo jo sąmoningų lūkesčių ir nesąmoningo paslaugų priėmimo [81].
Plačiausiai taikoma A.H. Maslow poreikių teorija.
A. H. Maslow nagrinėjo asmenybės ir visuomenės poreikius, elgsenos ir veiklos motyvaciją. A. Maslow požiūris į žmogų ir pasaulį yra holistinis ir dinamiškas [30]. Žmogaus gyvenimo niekada neperprasime, kol neatsižvelgsime į aukščiausius jo siekius. Augimą, savęs aktualizavimą, stengimąsi būti sveikam, tapatumo ir autonomijos paieškas, tobulumo troškimą (tinka ir visi kiti veržimosi „aukštyn“ apibūdinimai) šiandien jau turime nedvejodami pripažinti kaip plačiai įsitvirtinusią ir galbūt universalią žmogaus tendenciją [44].
Fiziologinius ir saugumo poreikius A. H. Maslow įvardina kaip pirminius, o socialinius -priklausomumo, pagarbos ir savęs realizavimo kaip aukštesnio lygio poreikius. Kai nėra patenkinti jokie poreikiai, tuomet organizmą valdo fiziologiniai poreikiai, o visi kiti poreikiai tiesiog gali liautis egzistavę arba būti nustumti į antrąjį planą [44]. Pagal A.H. Maslow poreikių piramidę, žmogaus poreikiai plečiasi palaipsniui,kai patenikami žemesni poreikiai, atsiranda kiti - aukštesni. Taip palaipsniui pasiekiama poreikių piramidė viršūnė (4 pav.).
4 pav. Poreikių hierarchijos piramidė pagal A. H. Maslow
Pirmasis lygmuo – tai fiziologiniai poreikiai (oras, šiluma, maisto, dauginimosi), kurių patenkinimas būtinas gyvybei palaikyti, giminei pratęsti. Fiziologiniai poreikiai yra labai svarbūs, bet paprastai jie ne itin dominuoja, dažnai pasireiškia kaip būdas kitiems poreikiams tenkinti [30].
Jei žmogaus gyvenime visko itin smarkiai trūksta, pagrindinė jo motyvacija bus fiziologiniai, o ne kokie nors kiti poreikiai [56]. Alkis, troškulys, miegas, lytinis potraukis, apsisaugojimas nuo karščio,
šalčio, skausmo, nepatogumo – fiziologiniai poreikiai, dar vadinami homeostaziniais. Juos nepatenkinus, pasireiškia įtampa organizme. Daugelis šių poreikių yra gyvybiškai svarbūs, pamatiniai. Nepatenkinti tokie poreikiai sustiprėja ir tampa vyraujančiais [30].
Jei fiziologiniai poreikiai yra palyginti gerai patenkinami, ima reikštis nauja poreikių grupė, kurią apytikriai galėtume priskirti saugumo poreikių kategorijai (saugumas, stabilumas, apsaugotumas, laisvė nuo baimės, nerimo chaoso; struktūros, tvarkso, įstatymo, ribų, stipraus užtarėjo poreikis ir t.t.) [44]. Žmogui labai reikalingas stabilumas, pasitikėjimas savimi ir kitais [30]. Šie troškimai organizmą taip pat gali visiškai užvaldyti. Jie gali būti beveik vienintelės žmogaus elgesį organizuojančios jėgos, sutelkiančios visus organizmo gebėjimus jiems padėti, ir tuomet pelnytai galėtume apibūdinti visą organizmą kaip saugumo siekiantį mechanizmą [44].
Socialiniais poreikiais žmogus tenkina bendravimu su kitais žmonėmis, priklauso įvairioms grupėms, kolektyvams. Kai fizioliginiai ir saugumo poreikiai yra patenkinti, žmogui ima trūkti draugų, partnerių, vaikų. Tarpusavio ryšio jausmas yra nepaprastai svarbus žmogui [30]. Tai draugystės ir meilės poreikis, poreikis išvengti vienatvės, noras būti mylimam tenkinamas bendraujant su kitais žmonėmis, priklausant įvairioms bendruomenės grupėms, kolektyvams, globojant gyvūnus, dalyvaujant įvairioje veikloje. Poreikis slepiamas, bijant būti atstumtam, nesuprastam [30].
Patenkinus anksčiau minėtus poreikius atsiranda poreikis būti pripažintam – tai pagarbos poreikis. Visi žmonės mūsų visuomenėje (išskyrus negausius patologinius atvejus) jaučia pastovaus, tvirtai pagrįsto, paprastai aukšto jų vertinimo bei kitų rodomos pagarbos poreikį [44]. Pasireiškia stiprus poreikis parodyti sau ir kitiems, kad esi kažko vertas. Nepatenkintas poreikis pasireiškia tokiais jausmais kaip menkavertiškumas, silpnumas, bejėgiškumas, pyktis, agresija [30]. Šie jausmai savo ruoštu sukelia bendrą nusivylimą, arba skatina kompensacines bei neurotines tendencijas [44].
Penktasis lygmuo – saviraiškos arba augimo, tobulėjimo poreikis, siekimas atskleisti visus savo gabumus ir sugebėjimus [30]. Žmogus privalo būti tuo, kuo jis gali būti. Kiekvienas žmogus savirealizacijos poreikį supranta skirtingai. Šiame lygmenyje individualūs skirtumai didžiausi. Šių poreikių pasireiškimas paprastai priklauso nuo to, ar iki tol jau buvo patenkinti fiziologiniai, saugumo, socialiniai, pagarbos poreikiai [44].
Kuo auštesnės pakopos poreikiai, tuo vėlesniu asmenybės vystymosi etapu jie atsiranda ir tuo sudėtingiau jie patenkinami. Kartais galima mėginti įvairių pakopų poreikius tenkinti vienu metu, tačiau reikia labai žiūrėti, kad tie poreikia vieni kitiems neprieštarautų [30].
Brett C. Johnson (1996) siūlo tokią paciento priežiūros pasekmių ir rezultatų klasifikaciją, kuri yra sugretinama su A. Maslow poreikių hierarchija:
3. Bendra sveikatos būklė 2. Informacijos suteikimas 1. Ligos gydymas [56].
Atsižvelgti į paciento lūkesčius ir poreikius, juos analizuoti ir maksimaliai tenkinti reikia dėl kelių priežasčių:
o pacientas yra svarbiausia sveikatos priežiūros proceso figūra;
o reformuojant ir teikiant tinkamą sveikatos priežiūrą, mažinant jos kaštus reikia vadovautis rinkos ir rinkodaros principais;
o pacientai yra svarbi tinkamos sveikatos priežiūros proceso kontrolės grandis; o tai atitinka paslaugų teikėjų ir užsakovų interesus [24].
1.1.4. A. H. Maslow poreikių teorijos ir A. Donabedian kokybės sistemos modelio sąsajos
Sveikatos priežiūros proceso centre yra žmogus. Visi žmonės iš prigimties siekia savirealizacijos, bet dažnai jiems trukdo tai padaryti aplinkybės, pavyzdžiui, liga [30].
5 pav. A. H. Maslow poreikių teorijos ir A. Donabedian kokybės sistemos modelio sąsajos (sudaryta E. Tylienės)
Daugelis tyrėjų pacientą apibūdina kaip sveikatos priežiūros paslaugų vartotojas, todėl pacientas gali išsakyti savo nuomonę apie teikiamas paslaugas, tuo tarpu, paslaugų tiekėjai turi atsižvelgti į paciento
PACIENTAS
STRUKTŪRA PROCESAS REZULTATAI
FIZIOLOGI-NIAI POREIKIAI SAUGUMO POREIKIS SOCIALINIAI POREIKIAI PAGARBOS POREIKIS SAVIREALI-ZACJOS POREIKIS
poreikius bei lūkesčius ir juos maksimaliai tenkinti. Paciento poreikių tenkinimas yra vienas iš laukiamų sveikatos priežiūros rezultatų (5 pav.) [53].
Struktūrai priskiriama paslaugų prieinamumas geografine ir finansine prasme; paslaugas teikiančios įmonės resursai (patalpos, įranga, technologijos, personalas ir jo kvalifikacija). Struktūra yra susijusi su A. Maslow poreikių piramidės pakopomis kaip: fiziologiniai poreikiai, saugumo poreikis, pagarbos poreikis.
Nevalgęs ir negėręs žmogus negali egzistuoti [54]. Žmogaus gyvenimui artėjant į pabaigą, mažėja savarankiškumas, didėja priklausomybė nuo kitų. Ligoninėje gydomo ligonio fiziologiniai poreikiai, arba A.H. Maslow piramidės pagrindas, yra mitybos, šilumos, gerų apgyvendinimo sąlygų (lovos, patalynės, spintelės, inventoriaus) užtikrinimas [30].Vienas svarbiausių principų, gydant pagyvenusį pacientą, nepamiršti padėti pavalgyti [2].
Dauguma pacientų yra įpratę patys spręsti paprastas asmeninio švarinimosi problemas. Tai, kiek įmanoma, reikia skatinti. Palatoje turi būti atliekama operatyviai, saugiai, nė vienam pacientui nesukeliant pavojaus. Priimant pacientą į ligoninę, svarbu tiksliai žinoti, kaip jis tiksliai atlieka asmeninį švarinimasį [54]. Prie fiziologiniu poreikiu priskiriamas skausmo nebūvimas. Pagyvenusio amžiaus žmonės dažnai jaučia skausmą, nes daugiau jų serga ligomis, pasireiškiančiomis skausminiu sindromu. Stereotipinis mąstymas, kad pagyvenę žmonės mažiau jaučia skausmą, skatina nereikalingą kančią ir blogina gyvenimo kokybę. Todėl būtina į tai atkreipti dėmesį ir panaikinti įsigalėjusį mitą, kad pagyvenusio amžiaus žmonės mažiau jaučia skausmą nei jaunesni. Jei pacientas nesiskundžia, dar nereiškia, kad jam neskauda [2].
Sevyvo amžiaus žmonės gali trokšti saugios aplinkos palaikymo veikloje išlikti savarankiški, bet dėl senėjimo proceso ir dėl su juo susijusių kitų aplinkybių jiems tenka ieškoti paramos, todėl kartais pagyvenusį žmogų laikinai ar visam laikui reikia paguldyti į ligoninę [54]. Griuvimai labai dažnas reiškinys institucijose. Iš gyvenančių institucijose kritimą patyrė 50-67 proc. dažniau užfiksuotas griuvimas stacionaruose, slaugos namuose, nes ten gyvenantys pagyvenę žmonės yra labiau ligoti ir priklausomi nei gyvenantys namuose. Labiau linkę griūti sergantieji keliomis lėtinėmis ligomis, funkciškai priklausomi. Sviekatos priežiūros įstaigose griuvimų rizikai mažinti būtinas interdisciplininis požiūris [2].
Žmogui patekus į ligoninę pasikeičia įprastinė aplinka. Visiškai nepažįstami palatos kaimynai, nežinoma dienotvarkės struktūra, sielvartas dėl ligos sutrikdo saugumo poreikį. Šiuo atveju labai naudinga informacija apie ligoninės taisykles ir panašiai [30]. Supažindinimas su aplinka mažina jos pavojingumą [54]. Naujai į ligoninės aplinką patekę pacientai, bus susirūpinę dėl ryšių su šeima, draugais. Šį nerimą galima sumažinti, jei pacientas gaus visą norimą informaciją. Palengva, kai pacientas pamato, kokios yra ryšių tarp ligoninės ir jiems įprastos aplinkos palaikymo galimybės, nauja aplinka jiems nebeatrodo tokia svetima ir grėsminga. Pacientui reikia informacijos, kad jis galėtų užsiimti kitais kasdieniniais dalykais.
Tokia informacija gali būti teikiama užrašais ar simboliais žymint, pvz.: tualetus, vonias. Užrašai turi būti pakankamai aiškūs. Tai itin svarbu vyresnio amžiaus pacientams, kuriems gali būti sunku išmokti ir įsiminti, tačiau kuriems dažnai tenka ir naktį eiti į tualetą [54].
Saugumo jausmą užtikrina laiku atliktos procedūros ir atviri pokalbiai apie tai, kas jaudina pacientą [43]. Norint užmegzti gerus santykius su pacientu, jo artimaisiais, būtinas abipusis pasitikėjimo kūrimas [30].
Procesas apibūdina gydytojų ir kitų priežiūros specialistų žinias, įgūdžius ir gebėjimus,taip pat veiksmus [5]. Taip pat, personalo veiklą, įvertinant lankytojo reikmes ir galimybes, paslaugos pritaikymas vartotojų grupėms, paslaugos teikimo laikas,personalo elgsena paslaugos teikimo metu. Pacientui, siekiančiam žinių ir informacijos, svarbu ligos diagnozė, taikomos gydymo metodikos, saugumas teikiant paslaugas. Jis vertina ne tik, kaip organizuojama ir koordinuojama gydymo proceso eiga (nuosekliai, holistiniu požiūriu), bet ir kaip teikiama pagalba (individuali kiekvienam pacientui, išklausant jį ir įtraukiant jį bei šeimos narius į sprendimų priėmimą). Pacientai dažniau akcentuoja emocinį ir psichosocialinį nei fizinį sveikatos priežiūros aspektus. Pacientui svarbu dėmesys, pagarba, konfidencialumas, privatumo išsaugojimas, atjauta, bendradarbiavimas, atvirumas [8].
Žmogus iš esmės yra socialinė būtybė, ir kasdien daigiau laiko praleidžia bendraudamas su kitais žmonėmis [54]. Pasenus, pablogėjus regėjimui ir klausai, gali sumažėti gebėjimas efektyviai bendrauti. Kūno kalbą ir gestus gali pakeisti išsekimas, nusilpimas [54]. Bendravimo trukūmas dažnai išryškėję susirgus, kai staiga pasikeičia žmogaus galimybės. Jis negali nueiti susitikti su savo draugais , kartais tampa neįmanomas įprastinis bendravimas [44]. Saugumo jausmą dažnai padidina draugai, pažįstami, ligoniai, kuriems gydymas buvo sėkmingas. Štai kodėl tokie žmonės yra įtraukti į reabilitacijos komandą kaip lygiaverčiai nariai su kitais specialistais [30].
Stacionarizuojant ligonį šalia visų sunkumų prisideda ir naujos aplinkos baimė [5], nauji žmonės, naujas režimas. Baimę gali skatinti ne tik ribotos dvasios ir kūno galios, bet ir užsiėmimo stoka, ankštos patalpos, negalėjimas būti aktyviam, saviraiškos stoka. Seno žmogaus bejėgiškumo baimę galima sumažinti, jei pažinę jo gabumus ir galimybes, į juos atsižvelgsime, juos skatinsime ir išnaudosime [5]. Pagrindinė priemonė baimei malšinti yra dėmesys, bendravimas, leidžiant žmogui atsiskleisti, skatinant išsakyti požiūrį. Taip jam lengviau save pažinti, įvertinti padėtį, adaptuotis prie pakitusio savo statuso ir aplinkos [5]. Kiekvienas žmogus gyvena vis kitokiu ritmu. Į tai reikia atsižvelgti ir bendraujant su ligoniu, ypač senyvu. Dažnai ligoniui prireikia impulso, kuris jam padėtų susitaikyti su savo būkle. Tokį impulsą gali suteikti kad ir pašnekesys, gal ir žaidimas, muzikos kaulsymas kartu su ligoniu, knygos skaitymas balsu... kai žmogų be paliovos laiko savo gniaužtuose kančia, skausmas ir liga, tada svarbiausias uždavinys - pasinaudoti viskuo, kas atitraukia mintis nuo tų negandų. Svarbiausiai, kad ligonis kuo ilgiau
išliktų judrus. Kelkim jį iš patalo, paėjėkim- žinoma, jei tik jis gali: visa tai gerina jo savivertę. Jis vėl pajus gyvenimo džiaugsmą, neatitrūks nuo pasaulio [5]. Visa tai, kas vyksta ligoninėje (darbai, procedūros, slauga), ligoninės personalui yra savaime suprantami dalykai, tačiau pacientams tai gali atrodyti gluminančiai ir keistai. Todėl nenuostabu, kad pacientai jaučia nerimą. Dabar pripažįstama, kad didele dalimi tas nerimas ir baimė jaučiami dėl informacijos, bendravimo stokos [54].
Didžioji dalis palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninių pacinetų yra visiškai ar dalinai priklausomi nuo medicinos personalo. Rūpinimasis pagyvenusiu žmogumi ir pagarba yra pagrindinės darbuotojų pareigos dalys. Pagarba pacientui susideda iš orumo ir privatumo išsaugojimo, informacijos teikimo, paciento interesų gynimo, konfidencialumo. Konfidencialumo išlaikymas – svarbus pagarbos požymis. Dažnai informacija būna labai asmeniška. Pacientai gali manyti esant nereikalinga duoti informaciją apie savo socialinius reikalus, nes jų problema yra fizinio pobūdžio. Nuo pat pardžių svarbu suprasti, kad viskas, kas papasakojama medicinos personalui, turi būti laikoma konfidencialia informacija. Žinojimas, kad paslaptis (konfidencialumas) bus išlaikyta, yra svarbus bendravimo momentas [54].
Žmogus trokšta ne tik priimti, bet ir teikti šiltus jausmus, meilę. Kiekvienas žmogus turi savigarbą ir nori, kad kiti gerbtų jį už jo poelgius ir kaip asmenybę [30]. Slaugant, gydant ligonius turi būti užtikrinama tokia priežiūra, kuri nepažeis jo orumo. Su pacientais reikia derinti gydymo, slaugos planus, atsiklausti jo nuomonės, bendrauti pagarbiai.
Aptarus personalo, pacientų ir giminaičių supratimą poreikį informacijai, kartu reikia paminėti vieną dalyką, kuris rodo, kad įvairių stresorių poveikiui sumažinti, tam tikra strategija būna paveikesnė negu tik informacijos, kaip tikros teikimas. Wilson-Barnett (1988) parodo, kad informacijos teikimas turi ten-dencijų virsti „mokymu“ kaip stresinę situaciją apgalėti. Mokant pacientą palaipsniui prieinama prie paciento įtraukimo į procesą. Pacientai vis daugiau dalyvauja sprendžiant klausimus, ko siekti, kaip elgtis, taip mokymas virsta konsultavimu. Konsultavimo tikslas – pasiekti, kad pacientas viską supratęs, galėtų pats daryti sprendimus [54].
Rezultatas – tai, suteiktos paslaugos tenkina paciento poreikius, ar pranoksta lūkesčius. Rezultatas atspindi paslaugų kokybę ir pacientų pasitenkinimą [12]. Rezultatas yra paciento sveikatos pokytis, t.y. paciento rezultatas, bet ne slaugymo ar gydymo rezultatas [4]. Pacientų pasitenkinimas paslaugomis, kaip galutinis paciento rezultatas, yra labai dažnas sveikatos preižiūros paslaugų, kartu ir slaugos priežiūros, kokybės rodiklis [53].
Pasak V. Janušonio ir J. Popovienės (2003) dažniausiai, patenkinus žemesnius poreikius, lieka paskutinis – saviraiškos poreikis. Saviraiškos poreikis yra sulyginamas su paciento pasitenkinimu, todėl medikų uždavinys teikti paslaugas taip, kad pacientas būtų patenkintas teikiamų paslaugų kokybę, tuo pačiu suteiktos paslaugos duos geriausius kokybės rezultatus. Paciento mąstymas yra nukreipiamas į tai,
kad jo pasitenkinimas tai ligos panaikinimas, gera sveikatos būklė. Pacientų saviraiška pasiekiama patenkinus visus poreikius. Taip pacientų pasitenkinimas užima aukščiausią vietą poreikių piramidėje. Daug garsių mokslininkų, tokių kaip C. B. Johnson, N. Graham, R. Joss pažymi, saviraiškos poreikį būtina patenkinta, kad pasiekti gerus kokybės rezultatus [25].
M. Wensing ir G. Elwyn (2002) teigia, kad pacientą būtina įtraukti į sprendimų priėmimą dėl jo sveikatos, kas sąlygoja geresnius kokybės rezultatus ir priežiūrą. Tai padėtų medikams operatyviau reaguoti į pacientų poreikius, prioritetus, paskyrimų ir rekomendacijų laikymasi, tuo pačiu sąlygotų didesnį pacientų pasitenkinimą sveikatos priežiūra [88].
1.1.5. Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų organizavimo ypatumai Lietuvoje
„Nacionalinėje gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijoje“ konstatuojama, kad vyresnio amžiaus žmonės būtų kuo sveikesni, būtina užtikrinti geros kokybės sveikatos priežiūros paslaugas ir jų prieinamumą. Buvo konstatuojama, kad medicinos paslaugų vyresniame amžiuje reikia daugiau nei kitiems ir jų prireiks vis daugiau, nes visuomenė sparčiai sensta, mažai sveikatinimo programų,kurios skirtos vyresniems žmonėms, medicinos paslaugos nepakankamai gerai organizuotos: per mažai specializuotų geriatrijos skyrių, nepakankamas reabilitacijos paslaugų spektras, ambulatorinių paslaugų teikimas vyresniam žmogui namuose, palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų trūkumas [13].
Asmens sveikatos priežiūros įstaiga (ASPĮ), teikiančių paslaugas pagyvenusiems žmonėms, pagrindinis tikslas yra nereikalingo priklausomumo pagyvenusiame amžiuje profilaktika, kuo anksčiau pritaikant kvalifikuotą multidisciplininę diagnostiką, gydymą ir priežiūrą tiems pagyvenusiems žmonėms, kuriems to reikia, pagerinant autonomiją ir gyvenimo kokybę [34]. Slaugos paslaugos pacientams teikiamos namuose, kur jie gyvena, sveikatos priežiūros bei socialinės globos įstaigose [60].
Lietuvoje jau prieš dvidešimt metų yra pradėtos steigti slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės, kuriose yra gydomi ir slaugomi neįgalūs ir pagyvenę ligoniai, sergantys lėtinėmis, progresuojančiomis li-gomis. Jei 1991 metais Lietuvoje nebuvo nei vienos PGSL, tai 1995 metais buvo įsteigtos 5, o 1998 me-tais jau buvo 68 PGSL [10]. 2013 meme-tais Lietuvoje buvo 47 PGSL (atskiros įstaigos ar juridiniai pada-liniai) [35]. Slaugos ligoninės 1991 metais – 0, 1995 metais – 5, 1998 metais – 68, 2013 metais – 47 [35]. Iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje egzistavo viena pagrindinė Sveikatos apsaugos įstaigų sistema, kuri buvo valdoma Sveikatos apsaugos ministerijos, kurią sudarė gydymo ir profilaktikos, sanatorijos ir profilaktikos įstaigos, vaistinės. 1990 metais buvo pradėta pertvarka Sveikatos apsaugos sistemoje[10].
Toliau specializavosi stacionarinės SP įstaigos. Įstaigų „žemėlapyje” atsirado slaugos bei reabilitacijos ligoninių (slaugos profilį įgijo daugiausia rajoninės bei apylinkės ligoninės iš bendro pobūdžio ligoninių grupės). 68 slaugos ligonėse ir 5 reabilitacijos ligoninėse 1998 m. buvo sukoncentruota apie 80 proc. atitinkamos specializacijos lovų. Viena iš sveikatos reformos užduočių yra padidinti slaugos lovų skaičių savivaldybių teritorijose. 1998 metais buvo patvirtintas medicinos slaugai ir palaikomajam gydymui skirtų stacionaro lovų skaičiaus normatyvas – viena lova 1 000 gyventojų.
Kadangi tokios lovos funkcionavimo normatyvas yra 320 lovadienių per metus, 1998 metais šalyje galėjo būti (VLK vertinimu) beveik 1 186 tūkst. PSDF lėšomis apmokamų lovadienių, o faktiškai tokių lovadienių buvo suteikta 92 proc. nuo normatyvinio lygio [10] (1 lentelė).
1 lentelė. www.stat.gov.lt/statistikos departamentas [61] Lovos ligoninėse. Požymiai: specializacija ir metai
1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012
Slaugos
skyriai 639 1 396 2 239 3 400 0673 3 233 3 181 3 139 3 167 3 421 3 527 3 735 4 243 4004 4 436 4 614 4 626 4 873
1996 metais SAM patvirtinus medicinos normą MN 10-1:1996 „Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės“ [38], pradėjo steigtis stacionarinės ASPĮ pirminiame lygyje. Šiuo metu palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos yra teikiamos ir pirminiame, ir antriniame lygyje [39, 40].
1994 metais išleistas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas, kuriame 12 straipsnis apibrėžia Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema (LNSS) veiklos organizavimo ir sveikatos priežiūros lygius.
1. LNSS veiklos organizavimo lygiai yra: 1) savivaldybių;
2) apskričių; 3) valstybės.
2. Sveikatos priežiūros lygiai yra: 1) pirminis (pirminė sveikatos priežiūra); 2) antrinis (antrinė sveikatos priežiūra); 3) tretinis (tretinė sveikatos priežiūra).
3. Savivaldos vykdomosios institucijos organizuoja pirminę asmens ir visuomenės sveikatos priežiūrą. Pirminės sveikatos priežiūros organizavimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota
institucija [40].
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos pirežiūros įstaigų įstatymą LNSS įstaigose teikiamų paslaugų kainas nustato Sveikatos apsaugos ministerija, suderinusi su Valstybine konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. LNSS biudžetinė įstaiga (toliau – biudžetinė įstaiga) yra valstybės ar vietos savivaldos institucijų įsteigta įstaiga, šio įstatymo nustatyta tvarka akredituota nemokamoms paslaugoms teikti ar būtinosioms visuomenės sveikatos. LNSS savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų nomenklatūra:
1) pirminės sveikatos priežiūros centrai; 2) poliklinikos;
3) ambulatorijos;
4) psichikos sveikatos centrai; 5) šeimos gydytojų kabinetai;
6) greitosios medicinos pagalbos stotys ar skyriai; 7) palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės; 8) ligoninės;
9) medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigos.
LNSS valstybės ir savivaldybės viešoji įstaiga yra iš valstybės ar savivaldybės turto ir lėšų įsteigta nesiekianti pelno įstaiga, akredituota sveikatos priežiūros veiklai ir teikianti privalomojo ir sutartinio sveikatinimo veiklos lygio bei sveikatos draudimo paslaugas. Savivaldybės taryba steigia pirminio LNSS veiklos organizavimo lygio viešąsias įstaigas [40]. Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė – įstaiga, akredituota teikti pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis ir turintiems ribotas apsitarnavimo galimybes, nustatytas palaikomojo gydymo, slaugos ir socialines paslaugas [40]. Slaugos paslaugų pacientams teikimo tvarką reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai [38] .
Pirminė stacionarinė palaikomojo gydymo ir slaugos paslauga apima gydymo, slaugos, kitas minimalias sveikatos būklės palaikymo paslaugas / priemones bet kurio amžiaus žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis, neįgaliesiems ir kitiems pacientams, kai yra aiški ligos diagnozė ir nereikalingas aktyvus gydymas bei kontraindikuotina medicininė reabilitacija. Minimalios sveikatos būklės palaikymo paslaugos / priemonės teikiamos pacientui, siekiant išsaugoti individualų fizinį aktyvumą ir pagal galimybes palaikyti organizmo funkcinį pajėgumą [38].
PGSL dirba sveikatos priežiūros specialistai ir pagalbinis personalas:
o gydytojas (medicinos gydytojas ar vidaus ligų gydytojas, ar šeimos gydytojas, ar gydytojas neurologas, ar vaikų ligų gydytojas (kai paslaugos teikiamos vaikams nesant medicinos ar šeimos gydytojo).
o slaugytojas;
o slaugytojo padėjėjas; o socialinis darbuotojas; o masažuotojas;
o kineziterapeutas ar kineziterapeuto padėjėjas.
ASPĮ administracijos sprendimu gali dirbti ir kiti sveikatos priežiūros specialistai [38,40]. Paslaugos yra teikiamos visą parą.Pacientai į ASPĮ hospitalizuojami, kai nustatyta galutinė diagnozė ir nereikia tirti papildomai. Siuntimą išduoda gydantysis gydytojas. Siuntime turi būti įrašyti šie duomenys: anamnezė, objektyvūs duomenys, TLK 10, gydymo aprašymas, atlikti tyrimai.
Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos teikimo bendrosios indikacijos:
o po gydymo ir slaugos paciento namuose, kai ambulatorinė pagalba neefektyvi;
o po gydymo stacionare, teikiančiame aukštesnio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kai reikia palaikomojo gydymo ir slaugos:
o užsitęsusių ligų ir būklių atvejais, kai nereikia aktyvaus stacionarinio gydymo ir kontraindikuotina medicininė reabilitacija;
o po galvos smegenų operacijų ar kitų susirgimų, kai negalima ankstyva medicininė reabilitacija; o kai dėl objektyvių priežasčių pacientui netaikytinas radikalus gydymas;
o po medicininės reabilitacijos, nepakitus paciento biosocialinių funkcijų sutrikimo laipsniui, esant simptominio gydymo ir slaugos indikacijų; kai kontraindikuotina medicininė reabilitacija [40].
Nemokamai teikiamos slaugos ir socialinės paslaugos bei patarnavimai palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse ne ilgiau kaip keturis mėnesius per kalendorinius metus, pagal nustatytus TLK įkainius [38, 39].
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo planavimas
Pacientų apklausa vyko 2014 metais balandžio-spalio mėnesiais, sveikatos priežiūros personalo 2014 metais lapkričio-gruodžio mėnesiais. Tyrimui atlikti buvo gautas bioetikos centro leidimas Nr.BEC-SLF(N)-159 (2013-12-10, žr. priedas Nr. 1). Iš 13 Lietuvos šiaurės rytų regiono palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninių atsitiktinės atrankos būdu buvo pasirinktos 10 ligoninių. Dviejų įstaigų vadovai nesutiko dalyvauti tyrime. Tyrimas vyko 8 Lietuvos šiaurės rytų regiono palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse: Všį Biržų ligoninės palaikomojo gydymo ir slaugos skyrius, VšĮ Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikos Ramygalos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė, VšĮ Anykščių rajono savivaldybės PSPC Troškūnų palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė, VšĮ Pasvalio ligoninės palaikomojo gydymo ir slaugos skyrius, VšĮ Kupiškio ligoninės palaikomojo gydymo ir slaugos skyrius, VšĮ Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė, VšĮ Zarasų savivaldybės ligoninės palaikomojo gydymo ir slaugos skyrius, VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė. Tyrimui atlikti buvo gauti šių sveikatos priežiūros įstaigų vadovų sutikimai. Tyrimas vyko tokiais etapais:
1 etapas – Mokslinės literatūros paieška tęsėsi visą tyrimo laikotarpį. Mokslinės literatūros paieška vyko LSMU MA bibliotekoje esančiuose informacijos ištekliuose, Panevėžio, Vilniaus viešosiose bibliotekose, duomenų bazėse – PubMed, eLABA, MeSH ir kt. Paieškai naudoti šie raktažodžiai: palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė, sveikatos priežiūros kokybė, kokybės užtikrinimas.
2 etapas – anketų sudarymas remiantis literatūra. Anketos buvo sudarytos remiantis Ferguson klausimynu. Dvi anketos: sveikatos priežiūros personalui (žr. priedas Nr 2) ir pacientams (žr. priedas Nr. 3). Anketos yra labai panašios, tik personalui yra papildoma ketvirta dalis, skirta darbuotojų kompetencijai vertinti. Buvo atliktas bandomasis tyrimas, siekiant patikrinti ar anketa suprantama darbuotojams ir pacientams. Apklausoje dalyvavo 12 respondentų (5 pacientai ir 7 darbuotojai). Bandomojo tyrimo rezultatai parodė, kad darbuotojams anketa tinkama naudoti ir sudaryta suprantamai, o pacientams reikėjo koreguoti, kadangi pacientai nesuprato kai kurių klausimų (žr. priedas Nr. 4 ).
3 etapas – tyrimas buvo pradėtas 2014 metų balandžio mėnesį ir tęsėsi iki spalio mėnesio pabaigos vyko pacientų apklausa pirmą kiekvieno mėnesio dieną. Pacientai buvo supažindinti su tyrimo tikslu, uždaviniais, tyrimo nauda, galimais nepatogumais. Anketos buvo dalinamos tik tiems tiriamiesiems, kurie savo dalyvavimą tyrime patvirtino sutikimo formoje raštu (žr. priedas Nr. 5) ir tenkino atrankos kriterijus, žr. 2.2 skyrelį. Anketas pildė patys respondentai, vėliau jas įdėjo į dėžutę, esančią slaugytojų poste. 56 pacientai anketas užpildė patys, likusiems reikėjo pagalbos (perskaityti klausimą, pažymėti tinkamą
atsakyma), kurią suteikė autorė. Buvo apklausti 142 pacientai. Atsisakė 9 pacientai. Tolesnei duomenų analizei tiko 129 anketos. Atsako dažnis 90,85 proc.
Sveikatos priežiūros personalas buvo apklausiamas 2014 metais lapkričio-gruodžio mėnesiais. Anketa buvo skirta gydytojams, slaugytojams, kineziterapeutams, masažuotojams, slaugytojų padėjėjams. Personalui anketas padalino ir surinko PGS skyrių vyr. slaugytojos, kurios autorei anketas grąžino paštu.
Sveikatos priežiūros personalui anketas išdalino skyrių vyr. slaugytojos. Anketoms užpildyti buvo duota viena savaitė, kadangi ne visi darbuotojai dirba kiekvieną dieną. Viso personalui išdalinta 189 anketos, grįžo 187 (atsako dažnis 98,94 proc.). Tolesnei analizei tiko 155 anketos.
4 etapas –gautų duomenų suvedimas į duomenų lentelę programoje MS Excel
5 etapas – tyrimo duomenų statistinė analizė naudojant MS Excel ir SPSS 21.0 statistinį paketą. Duomenų įvertinimas. Rezultatų aptarimas.
6 etapas – išvadų pateikimas ir rekomendacijų sudarymas.
2.2. Tiriamųjų imtis
Tyrimui pasirinkti pacientai tyrimo metu besigydantys ar slaugomi palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse. Sudaryta tikslinė tiriamųjų imtis. Tyrime dalyvavo visi PGSL besigydantys pacientai, kurie atitiko kriterijus:
o palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje gydomi ar slaugomi ne trumpiau nei 7 dienas, o pacientai, kurių sveikatos būklė yra stabili,
o pacientai, kurie sutiko dalyvauti tyrime,
o pacientai, kurie neturi bendravimo sutrikimų (klausos, regos problemos).
Tyrime dalyvavo visas sveikatos priežiūros personalas, kuris tyrimo laikotarpiu dirbo pasirinktose PGSL ir sutiko dalyvauti tyrime pasirašydami sutikimo formoje bei tenkino atrankos kriterijus:
o dirbantys ne trumpiau nei 1 metai., o dirba ne mažiau 1 etato krūviu.
2.3. Tyrimo metodai
2.3.1. Anketinė apklausa
priežiūros pаslаugų kokybei tirti. Klausimynu vertinama techninė ir funkcinė paslaugų kokybė, išorinis efektyvumas, bendras kokybės įvertinimas. Klаusimynаs buvo modifikuotаs, аtsižvelgiаnt į šio tyrimo uždаvinius.
Techninė pаslаugų kokybė. Tai teiginiai, kurie yra apčiuopiami: patalpų švara, darbuotojų apranga ir išvaizda, maistas, schemos, ženklai, judėjimo galimybė ir t.t.. (12 klausimų).
Funkcinė kokybė. Įvertinami žmogiškieji veiksniai: pagarba pacientui, privatumo išsaugojimas, paciento saugumas, gebėjimas bendrauti, informacijos suteikimas, problemų sprendimas t.t. (13 klausimų pacientams ir 16 klausimų personalui.).
Išorinis efektyvumаs. Vertinamas pakartotinu įstaigos pasirinkimu, ketinimas rekomenduoti (7 klausimai personalui ir 6 klausimai pacientams).
Dаrbuotojų kompetencijos vertinimаs. Ši klausimyno dаlis skirta įvertinti dаrbuotojų kompetencijаi bei tobulėjimui vertinti (10 klausimų).
Sociodemogrаfiniai duomenys аpie respondentus (sudaryta autorės). Šią klаusimyno dаlį sudarė 4 klаusimаi, kurie buvo skirti bendrаi sociodemogrаfinei informcijаi аpie pаcientą ir personаlą.
Buvo naudojamos dvi skalės: nominalinė ir ranginė. Taikant nominalinę skalę buvo nustatyti respondentų sociodemografiniai duomenys. Taikant ranginę skalę, respondentams buvo pateikiami teiginiai, kuriuos turėjo įvertinti pagal Likerto skalę. Respondentai turėjo konstatuoti teiginį, pasirinkdami atsakymo variantus: ,,visiškai nesutinku“, ,,nesutinku“, ,,nesu tikras“, ,,sutinku“, ,,visiškai sutinku“. Tiriаmieji pаsirenkа vieną iš jiems pаteiktų skаlės reikšmių, kurioms buvo suteiktаs аtitinkаmаs bаlаs. Vėliаu bаlаi buvo sumuojami, skаičiuojаmаs vidurkis, ir gаuta reikšmė vertinаmа penkiаbаle skаlę, t. y. suteikiаnt prаsmę žr 6 pav:
6 pav. Penkiabalė vertinimo skalė.
Intervalų reikšmės: 1,0-3,0 balo – „blogai“; 3,1-5,0 balo – „gerai“
Anketos laikytos teisingomis ir naudotos tolimesnei rezultatų analizei, jei buvo atsakyta į visus anketoje pateiktus klausimus.
2.4. Statistinė duomenų analizė
Iš anketinės apklausos duomenų MS Excel programoje sudaryta duomenų bazė. Tyrimo duomenys
1 2 3 4 5
