Šeškų insulinomos diagnozavimas ir gydymas The diagnostic and treatment of insulinoma in ferrets

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Dovilė Aravičiūtė

Šeškų insulinomos diagnozavimas ir gydymas

The diagnostic and treatment of insulinoma in ferrets

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Doc. Dr. Gintaras Zamokas

2 DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šeškų insulinomos diagnozavimas ir gydymas“.

1. yra atliktas mano pačios;

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS UŽ ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISIKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas pavardę) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos vertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įkeltas į ETD IS

3

Turinys

1.2 ENDOKRININĖS SISTEMOS NEOPLAZIJOS ... 11

1.3 INSULINOMA ... 11 1.4 ETIOLOGIJA ... 12 1.5 KLINIKINIAI POŽYMIAI ... 12 1.6 DIAGNOSTIKA ... 12 1.7 GYDYMAS ... 13 1.7.1 Chirurginis ... 13 1.7.2 Medikamentinis ... 15

1.8 ŠEŠKO MITYBA SERGANT INSULINOMA ... 16

1.9 PROGNOZĖ ... 16

2 DARBO METODIKA ... 17

2.1 Anamnezės rinkimas ir klinikinė apžiūra ... 17

2.2 Kraujo biocheminiai tyrimai ... 18

2.3 Rentgenograma ... 20

2.4 Echoskopija ... 20

2.5 Duomenų statistinė analizė ... 20

3 DARBO TYRIMO REZULTATAI ... 21

3.1 Insulinoma sergančių šeškų pasiskirstymas pagal amžių, lytį ir kailio spalvos grupę ... 21

3.2 Klinikinių požymių pasireiškimas ... 23

3.3 Šeškų, sergančių insulinoma, kraujo biocheminiai tyrimai ... 24

3.4 Rentgenologinis ir echoskopinis tyrimai šeškų insulinomos diagnostikoje ... 26

3.5 Šeškų insulinomos gydymo metodai, taikyti tyrimo metu ... 27

4 REZULTATŲ APTARIMAS ... 28

IŠVADOS ... 30

PADĖKA ... 31

5

SANTRAUKA

Magistro baigiamojo darbo pavadinimas: Šeškų insulinomos diagnozavimas ir gydymas. Baigiamojo darbo autorius: Dovilė Aravičiūtė

Baigiamojo darbo vadovas: Doc. Dr. Gintaras Zamokas Baigiamojo darbo apimtis: 33 psl.

Lentelių skaičius: 5. Paveikslų skaičius: 9.

Naudotų literatūros šaltinių kiekis: 20.

Baigiamojo darbo tikslas: išanalizuoti šeškų insulinomos diagnozavimo metodus ir gydymą.

Apibūdinimas: insulinoma – tai kasos salelių beta ląstelių navikas. Beta ląstelės gamina insuliną, tačiau esant insulinomai, šios ląstelės jo išskiria per daug, ko pasėkoje, kraujyje sumažėja gliukozės koncentracija ir pasireiškia hipoglikemija. Hipoglikemijos pasėkoje pasireiškia tokie klinikiniai požymiai kaip bendras silpnumas, galinių kojų paralyžius, ataksija, letargija, traukuliai, seilėtekis, kolapsas, tuščias žvilgsnis, taip pat gali pasireikšti pykinimas, svorio kritimas, priepuoliai.

Baigiamojo darbo metodikos: tyrimas buvo atliktas 2012 – 2014 metais, jame dalyvavo 15 insulinoma sergančių šeškų. Ligos diagnozavimui buvo renkami anamnezės duomenys, atliekama klinikinė apžiūra, daromi kraujo biocheminiai tyrimai, rentgenograma ir echoskopija. Patvirtinus insulinomos diagnozę buvo taikomas medikamentinis arba chirurginis gydymas.

Pagrindiniai tiriamojo darbo rezultatai ir išvados: insulinoma dažniau serga šeškų patinai (87 %), nei patelės (13 %). Vyresniame amžiaus (>4 metų) šeškams insulinoma pasireiškia dažniau nei jaunesniame amžiuje (<3 metai). Tyrimo metu buvo nustatyti dažniausiai pasireiškiantys šeškų insulinomos požymiai: silpnumas (100 %), galinių kojų paralyžius (86,7 %), ataksija (66,7 %), seilėtekis ( 60 %) ir svorio kritimas (53,3 %). Lyginant biocheminius kraujo tyrimus su kontroline grupe, buvo nustatyta, kad statistiškai reikšmingas yra tik gliukozės koncentracijos kraujyje rodiklis (p<0,05). Šeškų insulinomos diagnostikoje naudoti rentgeninis ir echoskopinis tyrimai buvo neinformatyvūs. Patvirtinus insulinomos diagnozę, šeškai buvo gydomi prednizolonu arba atliekama chirurgine intervencija.

6

SUMMARY

Teme: The deagnostic and treatment of insulinoma in ferrets Work consists of: 33 pages, 5 tables, 9 images, 20 used literatures.

The aim: analyze diagnostic and treatment methods of insulinoma in ferrets.

Description: insulinoma – pancreatic islet beta cell tumor. Beta cells produce insulin, but in insulinoma, these cells produce it too much, which cause blood sugar depression and hypoglycemia. Clinical signs are consistent with the effects of hypoglycemia, and include weakness, hind limb ataxia, paresis or paralysis, seizures, weight loss, ataxia, stare blankly into space, lethargy, collapse, excessive drooling, vomiting, pawing at the mouth.

Methodology: survey was conducted in 2012 – 2014 year. There were 15 ferrets with insulinoma. Diagnosis is based on anamnesis, clinic examination, blood tests, abdominal radiography and ultrasonography. Confirmation of the diagnosis of insulinoma was applied to medical or surgical treatment.

Results and conclusions: insulinoma is more common in males (87 %) than in females (13 %). At older age (>4 years) insulinoma in ferrets occur more frequently than in younger age (<3 years). Study showed the most often occurring symptoms of insulinoma in ferrets: weakness (100 %), hind limb paralysis (86,7 %), ataxia (66,7 %), drooling (60 %) and weight loss (53,3 %). Morphological blood tests were uninformative because all indicators were in normal range. Of biochemical blood tests, only significant decrease in glucose levels in the blood were reliable indicator (p<0,05). Abdominal radiography and ultrasonography was also uninformative diagnostic methods. When diagnosis of insulinoma was confirmed ferrets were treated with prednizolone or surgically.

7

ĮVADAS

Dar visai nesenai, prieš 15 metų neoplazijos šeškams buvo laikomos retu susirgimu, iš kurių dažniausiai buvo diagnozuojama limfosarkoma, kiaušidžių navikai ir odos navikai [20]. Dabar, endokrininės sistemos neoplazijos yra dažniausiai pasitaikantys navikiniai susirgimai šeškams [2]. Yra tikėtina, kad daugumai vidutinio amžiaus ar vyresniems šeškams gali pasireikšti vienas ar daugiau šios grupės navikinių susirgimų [16]. Dažnai endokrininės sistemos navikai būna kartu su kitu tos pačios sistemos naviku. Kasos insulinoma yra viena dažniausių endokrininės sistemos neoplazijų šeškams po antinksčių navikų. Kitos endokrininės sistemos neoplazijos šeškams pasitaiko labai retais atvejais [18].

Insulinoma – tai kasos salelių β ląstelių navikas. β ląstelės gamina ir išskiria insuliną, tačiau esant insulinomai, šios ląstelės jo išskiria per daug, ko pasėkoje sumažėja gliukozės koncentracija kraujyje ir pasireiškia hipoglikemija [2]. Ne taip kaip šunims, kuriems insulinoma paprastai yra piktybinė ir metastazės pasireiškia labai dažnai, šeškams šie navikai recidyvuoja tik kasoje, o kituose organuose jų metastazių pasitaiko labai retai [3]. Insulinoma dažniausiai pasireiškia vidutinio ar vyresnio amžiaus šeškams. Jaunesniems kaip 1 metai šeškams šis susirgimas diagnozuojamas itin retai [2].

Šeškų insulinomos etiologija nėra pilnai išaiškinta, tačiau manoma, kad ją labiausiai predisponuoja mityba. Manoma, kad dideli kiekiai angliavandenių pašaruose, gali skatinti kasos salelių ląsteles išskirti daugiau insulino, ko pasėkoje jos hipertrofuojasi ir sunavikėja. Tačiau, iki šiol nebuvo atliekami tą patvirtinantys tyrimai [6]. Taip pat yra teigiama, kad mityba turi įtakos šeško gyvenimo kokybės pagerinimui gydant insulinomą [3].

Šeškų insulinomos klinikinius požymius pagrinde sukelia hipoglikemija. Ligos pradžioje klinikiniai požymiai gali būti labai silpni ir nepastebimi, o progresuojant ligai ir laiku jų nepastebėjus, gyvūną gali ištikti staigi mirtis [8]. Todėl labai svarbu yra kuo anksčiau pastebėti ligos požymius ir padėti gydymą.

8 Šeškų insulinomos pagrindiniai gydymo metodai yra du, tai chirurginis ir medikamentinis gydymas. Chirurginiu gydymu gali būti taikomi du būdai, tai nodulektomija arba dalinė pankreatomija [6]. Weiss ir kt. (1998) teigia, kad atlikus dalinę pankreatomiją šeškai išgyvena ilgiau, nei pašalinus iš kasos tik navikinius mazgelius (nodulektomija). Tai aiškinama tuo, kad paprastai kasoje būna ne vienas ar keli makroskopiniai mazgeliai, bet kartu būna ir daugybinių mikroskopinių, ir akimi nepastebimų mazgelių, kurie operuojant yra nepašalinami. Todėl pašalinus dalį kasos, pašalinami ne tik matomi navikiniai mazgeliai, bet ir dalis mikroskopinių. Tačiau, net ir po chirurginių intervencijų, dažniausiai insulinoma vėl atsinaujina. Tokiu atveju, yra arba atliekama pakartotinė operacija, arba insulinoma toliau gydoma medikamentiniu būdu [6].

Medikamentinis gydymas paprastai taikomas gliukokortikoidais, tokiais kaip prednizonas ir prednizolonas. Jie padidina gliukozės koncentraciją kraujyje, stimuliuodami gliukoneogenezę ir slopindami gliukozės įsisavinimą periferiniuose audiniuose bei insulino prisirišimą prie insulino receptorių. Nors ir šeškai ganėtinai atsparūs imunosupresiniam prednizolono poveikiui, yra pastebėta, kad ilgą laiką gydant gliukokortikoidais gyvūnai priauga svorio (padidėja pilvo apimtis) ir gali sutrikti ar sulėtėti plaukų augimas [3].

Insulinoma yra liga, kuri gali būti valdoma, bet negali būti išgydoma. Kuo greičiau liga yra diagnozuojama, tuo geresnė prognozė bei geresnis gyvūno gyvenimo kokybės užtikrinimas.

Tuo vadovaudamiesi išsikėlėme darbo tikslą ir uždavinius, norėdami nustatyti efektyviausius ir greičiausius diagnostikos bei gydymo metodus.

Darbo tikslas – išanalizuoti efektyviausius šeškų insulinomos diagnostikos metodus ir gydymą.

Siekiant įgyvendinti darbo tikslą, buvo keliami tokie uždaviniai:

9

1 LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 KASOS ANATOMIJA

Kasa (lot. pancreas) yra pailgas, skiltelinės sandaros, apverstos „V“ formos organas, paprastai šviesiai rausvos iki raudonos spalvos [8]. Tai mišrios sekrecijos liauka, kuri atlieka endokrininę ir egzokrininę funkcijas. Egzokrininė dalis gamina kasos sultis, kurios yra išskiriamos į dvylikapirštę žarną, priklausomai nuo gyvūno rūšies, vienu ar daugiau latakėlių. Kasos sultys sudarytos iš trijų enzimų, kurie skaido baltymus, riebalus ir angliavandenius. Vidaus sekrecijos dalį formuoja endokrinocitai, kurie išsidėstę salelėmis ir histologiniuose mėginiuose visada dažosi šviesiau. Ši kasos dalis išskiria hormonus: insuliną, gliukagoną, somatostatiną ir polipeptidą [7]. Liauka yra padalinta į dešinąją ir kairąją skiltis, kurias jungia liaukos kūnas esantis prie piliorinės dalies.

Kairysis kasos galas tęsiasi kaudodorsaliai į kairę pusę link visceralinio skrandžio paviršiaus ir siekia blužnį. Kairysis galas yra apgaubtas priekinės dvylikapirštės žarnos dalies. Šis galas lenkiasi kaudaline kryptimi. Dorsaliai jis yra ties vena portae, kairiuoju inkstu bei antinksčiu. Ventraliai siekia skersinę gaubtinę žarną ir klubinę žarną ties jos atsivėrimu į tuščiąją žarną.

Dešinysis kasos galas yra daug platesnis už kairįjį. Jis guli dorsomedialiai nuo dvylikapirštės žarnos ir leidžiasi kartu su ja žemyn. Kaudaliniame dvylikapirštės užsisukime, dešinioji kasos skiltis užsisuka, taigi, visas dešinysis galas lokalizuojasi dešinėje pusėje nuo žarnų pasaito pagrindo. Dorsaliai jis siekia caudalinę vena cava, dešiniąją ir kairiąją inkstų kraujagyslės, aortą, kaudalinę kepenų skiltį, dešinįjį inkstą ir antinkstį. Ventralinis dešiniosios skilties paviršius liečiasi su žarnyno rite.

Kasos sekrecija prasideda mažais latakėliais, kurie susijungia į stambesnius latakus abiejuose kasos galuose. Kairiojo ir dešiniojo galų latakai paprastai susijungia į vieną bendrą kasos lataką –

ductus pancreaticus, kuris prisijungia prie tulžies latako. Kasos latakai į dvylikapirštės žarnos

spindį atsiveria speneliais, apie 2.8 cm kaudaliau nuo dvylikapirštės žarnos linkio.

Kranialinė ir kaudalinė dvylikapirštės žarnos arterijos yra pagrindinės kraujo tiekėjos į dešiniąją kasos skiltį, o arterija ateinanti nuo blužnies, krauju aprūpina kairiąją kasos skiltį. Kraujas iš kasos nuteka venomis, kurios vadinasi taip pat, kaip atitekančios arterijos.

10 1 pav. Kasos topografija [Fox; Marini, 2014]

1.1.1 Kasos hormonai

Kasos vidaus sekrecijos dalies endokrininės ląstelės yra susitelkusios į saleles, kurios išsibarsčiusios kasos paviršiuje. Šių salelių struktūra gali būti įvairių formų, ovalios ar apvalios. Pagal struktūrą ir gaminamus hormonus salelės skirstomos į alfa (α), beta (β), delta (δ) ir F endokrinocitus.

α -ląstelės gamina gliukagoną, kuris neutralizuoja insuliną, skaldydamas kepenyse glikogeną į giulkolizę ir taip padidindamas gliukozės koncentraciją kraujyje.

β-ląstelės sintezuoja ir išskiria hormoną insuliną, kuris palengvina gliukozės įsisavinimą ląstelėse, taip sumažindamas gliukozės koncentraciją kraujyje. Insulino sekrecijos nebuvimas ar nepakankamumas iššaukia cukrinį diabetą – sunkų angliavandenių metabolizmo sutrikimą, tai yra hiperglikemiją ir gliukozuriją. Insulino perteklius sukelia sparčiai mažėjančią gliukozės koncentraciją kraujyje, kas gali sukelti konvulsijas ir mirtį.

11 1.2 ENDOKRININĖS SISTEMOS NEOPLAZIJOS

Dar visai nesenai, prieš 15 metų neoplazijos šeškams buvo laikomos retu susirgimu, iš kurių dažniausiai buvo diagnozuojama limfosarkoma, kiaušidžių navikai ir odos navikai [20]. Dabar pasak Antinoff ir Hahn (2004), endokrininės sistemos neoplazijos yra dažniausiai pasitaikantys navikiniai susirgimai šeškams. Yra tikėtina, kad daugumai vidutinio amžiaus ar vyresniems šeškams gali pasireikšti vienas ar daugiau šios grupės navikinių susirgimų [16]. Dažnai endokrininės sistemos navikai būna kartu su kitu tos pačios sistemos naviku, tačiau vienas iš jų būna besimptomis. Taip nutinka, kai vienas navikinis susirgimas maskuoja kitą, ir tokiu atveju, gydant gali būti negaunamas norimas rezultatas. Kasos insulinoma yra viena dažniausių endokrininės sistemos neopazijų po antinksčių navikų, bei kaip teigia Tully ir Mitchell (2012), dažnai yra diagnozuojamos kartu. Kitos endokrininės neoplazijos šeškams pasitaiko labai retais atvejais.

Navikas klasifikuojamas į hiperplaziją, adenomą ar karcinomą. Visi šie tipai gali pasireikšti labai panašiais klinikiniais požymiais [2]. Fox ir kt. (2014) nagrinėti retrospektyvus tyrimai parodė, kad karcinoma yra vyraujantis naviko tipas: 55 proc. navikų buvo karcinomos ir 45 proc. - adenomos.

1.3 INSULINOMA

Kasos salelių β ląstelių navikas (insulinoma) [6], yra vienas dažniausiai šeškams nustatomas endokrininės sistemos susirgimas [1]. β ląstelės, gamina insuliną, tačiau esant insulinomai, šios ląstelės jo išskiria per daug, ko pasėkoj, kraujyje sumažėja gliukozės ir pasireiškia hipoglikemija [2]. Sunavikėjusios ląstelės išskiria insuliną beatodairiškai ir nereaguoja į slopinamuosius dirgiklius, pvz. hipoglikemiją ar hiperinsulinemiją. Net kai kraujyje gliukozės koncentracija yra maža ir ji staiga pradeda kilti (pvz. suleidus gliukozės ar po ėdimo), β ląstelės pradeda išskirti dar daugiau insulino, ir dėl to gliukozės koncentracijai kraujyje normalizuotis pasidaro dar sunkiau.

Ne taip kaip šunims, kuriems insulinoma paprastai yra piktybinė ir metastazės pasireiškia labai dažnai, šeškams šie navikai recidyvuoja tik kasoje, o kituose organuose jų metastazių pasitaiko labai retai. Tačiau jų gali pasitaikyti aplinkiniuose limfiniuose mazguose, kepenyse, blužnyje [3].

12 1.4 ETIOLOGIJA

Literatūroje teigiama, kad kasos salelių β ląstelių navikus, labiausiai predisponuoja mityba. Namie bei laboratorijose auginami šeškai Jungtinėse Amerikos valstijose pagrinde yra maitinami komerciniu, sausu ėdalu, tuo tarpu Europoje ir Australijoje, kur insulinoma yra daug retesnė, į šeškų dietą įeina gyvas ar šaldytas grobis (pvz.: pelės) ir šviežia mėsa. Buvo spėliojama, kad dideli kiekiai angliavandenių pašaruose, gali skatinti salelių ląsteles išskirti daugiau insulino ir laikui bėgant išsivysčius hiperlazijai, iššaukti neoplazinę transformaciją. Tačiau iki šiol kontrolinių tyrimų metu nebuvo atliekami tyrimai, nustatantys ar mityba yra rizikos faktorius insulinomai išsivystyti [6].

1.5 KLINIKINIAI POŽYMIAI

Autoriai Antinoff ir Hahn (2004) rašo, kad klinikiniai požymiai, susiję su insulinoma gali labai skirtis ir stipriau pasireikšti prieš šėrimą arba po fizinio krūvio. Klinikiniai požymiai pasireiškia dėl hipoglikemijos, tai: užpakalinių galūnių ataksija, parezė ar paralyžius, traukuliai, bendras silpnumas, svorio kritimas, vėmimas ir snukio krapštymas letenom. Manoma, kad snukio krapštymas letenom yra susijęs su pykinimu ir gali būti labai stiprus, dėl to savininkai gali pamanyti, kad burnoje ar gerklėje yra įstrigęs svetimkūnis. Sergančių šeškų miegas tampa ilgesnis ir gilesnis [14]. Lewington (2007) rašo, kad dar gali pasireikšti seilėtekis, spoksantis, tuščias žvilgsnis, mieguistumas, priepuoliai, kurie ligos pradžioje, gali būti silpni ir trumpi, todėl jų galima ir nepastebėti, tačiau ligai progresuojant priepuoliai padažnėja ir pailgėja, prasidėję traukuliai gali pereiti į komą ar/ir mirtį.

Fox ir kt. (2014) autoriai šeškų insulinomos klinikinius požymius lygina su šunim pasireiškiančiais simptomais. Šunim sergant insulinoma dažniausias požymis yra traukuliai, o pasak Fox ir kt. (2014), šeškam šis požymis yra retas galimai dėl to, kad šeškai geriau toleruoja gliukozės sumažėjimą kraujyje arba dėl to, kad hipoglikemija jiems pasireiškia palaipsniui. Taip pat šeškai geriau nei šunys kompensuoja hipoglikemiją, nes jie pastoviai gauną pašaro ir paprastai yra laikomi narve, kur yra ribojamas jų fizinis krūvis. Tuo tarpu šunys paprastai turi didesnius intervalus tarp šėrimų ir nevaržoma fizinį krūvį [6].

1.6 DIAGNOSTIKA

13 galima įtarti insulinomą, jei mažiau nei 70 mg/dL, diagnozė beveik visais atvejais būna patvirtinta kaip teigiama. Jei insulinoma yra įtariama, nebūtina gyvūno alkinti, tačiau jei visgi jis yra alkinamas, neturėtų tai trukti ilgiau kaip 2-3 valandas bei tuo metu šešką privaloma atidžiai stebėti [14]. Kitoje literatūroje autorius Lewington (2007) teigia, kad šeškas gali būti alkinamas neilgiau 4-6 valandų prieš atliekant kraujo tyrimus. Ilgiau alkinamą gyvūną gali ištikti hipoglikemijos šokas. Iki kol nenustatyta kitaip, šeškui su nuolatos sumažėjusiu gliukozės kiekiu kraujyje, beveik visais atvejais, diagnozuojama insulinoma.

Pilvo ertmės rengenografija, kaip ir echoskopija nėra informatyvi, kadangi neoplazijos audinys dažnai yra difuziškas ar mikroskopiškas, mazgeliai būna per maži (<1 mm), kad būtų galima atskirti nuo įprastos parenchimos [6]. Retais atvejais augliai gali išaugti didesni nei 1 cm skersmens, kas dažnai būna, ilgą laiką gydant insulinomą medikamentiniu būdu, be chirurginių intervencijų. Tokiais atvejais kasos audinių pakitimus galima pastebėti ir tiriant echoskopu [3].

Šeškų su įtariama insulinoma, biocheminiai (išskyrus hipoglikemiją), morfologiniai kraujo ir šlapimo tyrimai paprastai būna fiziologinės normos ribose [6]. Pasak Siperstein (2008) retais atvejais gali pasireikšti leukocitozė, neutrofilija ir monocitozė.

Insulino/gliukozės santykis nėra rezultatyvus rodiklis, šeškų insulinomai diagnozuoti. Kitos retesnės hipoglikemijos priežastys šeškams gali būti skrandžio ligos, neoplazijos, sepsis, badavimas ir hipertermija [14].

Aukšta insulino koncentracija kraujyje, diagnostiniais tikslais, nėra nustatinėjama. Insulino koncentracija buvo tiriama retrospektyviuose tyrimuose, aprašytuose Fox ir kt. (2014), kuriuose buvo nustatytas insulino koncentracijos padidėjimas – 83% šeškų su insulinoma turėjo aukštą insulino koncentraciją kraujyje. Kitame tyrime šeši iš šešių šeškų turėjo sąlyginai žemą gliukozės koncentraciją, kaip ir sąlyginai aukštą insulino koncentracija kraujyje, lyginant su kliniškai sveikais kontroliniais gyvūnais [6].

1.7 GYDYMAS

1.7.1 Chirurginis

14 Priešoperacinis alkinimas neturėtų trukti ilgiau kaip 3-4 valandas. Tai sumažina hipoglikemijos riziką ir yra pakankamas laikas šeškams, nes jų medžiagų apykaita ir pašaro eliminacija iš virškinamojo trakto yra labai greita. Pacientui turėtų būti palaikoma 2,5-5 proc. dekstrozės ar gliukozės infuzija operacijos metu ir po jos.

Nors esant mazgeliams jie dažniausiai būna matomi (2 pav.), kasą reikia švelniai išpalpuoti visą. Mazgeliai gali būti tiesiog išpjaunami iš parenchimos, o išplitus difuziškai ir stipriai pažeidus kasą, atliekama pankreatomija (3 pav.) [6]. Weiss ir kt. (1998) atliktametame tyrime nustatyta, kad šeškai su atlikta pankreatomija išgyveno ilgiau nei tie, kuriems buvo atlikta tik nodulektomija. Daroma prielaida, kad pašalinus tik navikinius mazgelius, parenchimoje lieka daug mikroskopinių navikų, o išpjaunat dalį kasos mikroskopinių mazgelių pašalinama daugiau. Chen (2008) aprašytas nedidelis klinikinis tyrimas parodė, kad šunims į veną naudotas 1% metileno mėlynasis padidina neoplazinių audinių vizualizaciją. Šiuos dažus geriausiai sugeria hiperfunkcionalus navikinis audinys kasoje. Kaip nepageidaujamas poveikis gali pasireikšti raudonujų kraujo kūnelių pažeidimai ar suardymai. Tačiau šis metodas, identifikuoti kasoje navikus, šeškams nėra aprašytas. Pilna pilvo ertmės apžiūra yra rekomenduojama, atliekant operaciją, ypač atidžiai apžiūrint organus, kuriuose dažniausiai pasitaiko kasos naviko metastazių. Aptikus bet kokius įtartinus audinius, turėtų būti paimama jų biopsija [3]. Biopsijos tikslas yra gauti pakankamo dydžio auginių mėginį histologiniam tyrimui, kad būtų galima diagnozuoti ir jei įmanoma įvertinti naviko rūšį [11]. Pooperacinių komplikacijų, tokių kaip pankreatitas ar hiperglikemija, šeškams pasitaiko retai [3]. Vis tik, jei cukrinis diabetas ir pasireiškia, paprastai šeškams tai yra laikina ir viskas praeina per kelias dienas ar savaites. Gydymas su prednizolonu turėtų būti laikinai nutrauktas, kol išnyks diabetas. Pankreatitas po operacijos gali būti įtariamas pasireiškus išliesėjimui ir vėmimui, bet apie tokie atvejai pasitaiko labai retai.

15 2 pav. Matomas navikinis mazgelis kairioje kasos

skiltyje [15] 3 pav. Pankreatomija [15]

1.7.2 Medikamentinis

Gliukokortikoidai, tokie kaip prednizonas ir prednizolonas, padidina kraujyje gliukozės koncentraciją stimuliuodami kepenyse gliukoneognezę, slopindami gliukozės įsisavinimą periferiniuose audiniuose ir insulino prisirišimą prie insulino receptorius [3]. Autoriai Antinoff ir Hahn (2004), Plumb (2005), Chen (2008) pateikia tokį prednizolono dozavimą: suduodama per burną nuo 0.25 mg/kg iki 2 mg/kg kas 12 valandų. Tai turėtų būti padalinta į dvi dozes per parą tam, kad būtų geriau palaikoma pastovi gliukozės koncentracija kraujyje. Skysta vaisto forma, leidžia tiksliau dozuoti, tokių vaistų galima nusipirkti arba juos gali pagaminti vaistininkas [2]. Naudojant vaistus, būtina tikrinti gliukozės koncentraciją kraujyje kas 5-7 dienas ir prireikus koreguoti vaisto dozavimą. Ir nors šeškai ganėtinai atsparūs imunosupresiniam prednizolono poveikiui, Chen (2008) pasebėjo, kad ilgą laiką šeškus gydant gliukokortikoidais, jie priauga svorio pilvo srityje ir gali sulėtėti ar sutrikti plaukų augimas.

16 gliukoneogenezę ir glikogenezę, ir slopina gliukozės pasisavinimą ląstelėse. Rekomenduojamos dozės prasideda nuo 5 iki 10 mg/kg, kas 12 valandų, suduoti per burną ir palaipsniui didinama iki 30 mg/kg, jei mažesnės dozės neveiksmingos. Anoreksija ir vėmimas gali pasireikšti kaip nepageidaujami šalutiniai požymiai. Be to, šis vaistas yra kontraindikuotinas pacientams, kurie serga inkstų ar širdies ligomis, nes jis gali sukelti Na ir skysčių susilaikymą [3].

1.8 ŠEŠKO MITYBA SERGANT INSULINOMA

Svarbu būtų paminėti ir įspėti šeimininkus, kaip turėtų keistis šeško mityba, jam diagnozavus insulinomą ir jos gydymo metu. Gyvūno savininkui turėtų būti nurodyta nebevartoti visų skanėstų, kuriuose yra daug angliavandenių, kukurūzų sirupo ar kitų cukraus produktų. Tokie skanėstai kaip razinos, žemės riešutų sviestas ar net papildai šeškams, turėtų būti išbraukti iš raciono. Kadangi rezorbavusis gliukozei per virškinamąjį traktą, jos koncentracija kraujyje greitai pakyla, tai iššaukia insulino išsiskirimą ir dėl to gliukozės kiekis kraujyje nukrinta dar greičiau. Keičiant dietą į daugiau baltymingą ir mažiau angliavandenių turintį pašarą yra sumažinamos paprastųjų angliavandenių sąnaudos.

Labai svarbu, kad šeimininkas įsitikintų ar šeškas toleruoja naująją dietą, nes kai kurie šeškai gali būti labai išrankūs ir sustiprėjusi hipoglikemija gali būti neėdimo priežastimi. Taip pat svarbu kad gyvūnas ėdalo turėtų visą laiką ir galėtų lengvai prie jo prieiti. Patartina, jei šeškas yra laikomas laisvai, patalpoje, kur jis gyvena, pastatyti ne vieną, o kelis dubenėlius su maistu, kad lengvai jį rastų [3].

1.9 PROGNOZĖ

17

2 DARBO METODIKA

Tiriamasis darbas buvo atliktas 2012 - 2014 metais Kaune A klinikoje ir Vilniuje B klinikoje. Per tą laikotarpį buvo ištirta 15 insulinoma sergančių šeškų. Į tyrimą taip pat buvo įtraukta ir 15 sveikų šeškų. Sergantys šeškai buvo suskirstyti pagal:

• amžių; • lytį;

• klinikinius požymius;

• biocheminius kraujo tyrimo rezultatus.

Ligos diagnozavimui buvo atliekami tokie tyrimai: • renkami anamnezės duomenys;

• klinikinė apžiūra;

• kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai; • rentgenograma;

• echoskopija.

2.1 Anamnezės rinkimas ir klinikinė apžiūra

Atvykus į kliniką paciento šeimininkas yra apklausiamas, dėl kokių problemų kreipėsi pas veterinarijos gydytoją, kokius elgesio pokyčius ir kada pastebėjo, kiek laiko jau jie trunka, kokiu pašaru ir kaip yra gyvūnas šeriamas, kokios jo laikymo sąlygos, ar turi kontaktų su kitais šeškais ar gyvūnais.

Didžiausias dėmesys įtariant insulinomą kreipiamas į tokius klinikinius požymius, kaip: silpnumas, ypač jei šeimininko pastebėjimu gyvūnas atrodo silpnesnis po miego ar poilsio, o paėdus sustiprėja, tampa aktyvesnis; taip pat galinių kojų paralyžius, kuris gali pasireikšti paralyžuojant tik vieną koją arba abi. Paralyžius ar užpakalinių kojų silpnumas taip pat gali pasireikšti tik po miego, o paėdus pranykti. Taip pat dažnai pastebima ataksija, kai gyvūnui einant jį mėto į šonus, jo judesiai atrodo nekoordinuoti. Didelę reikšmę turi ir padidėjusi salivacija, traukulių pasireiškimas, šeimininkų apibūdinamas „tuščias žvilgnis“.

18 200 – 400 k/min), kvėpavimas (norma 33 – 36 k/min), palpuojami limfiniai mazgai, pilvas, ieškoma pakitimų, apčiuopiamų kietų ar standžių, įvairios formos darinių.

2.2 Kraujo biocheminiai tyrimai

Vien klinikinių požymių patvirtinti insulinomai nepakanka, todėl diagnozės patikslinimui atliekami kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai. Paprastai norint paimti kraujo mėginį, šeško anestezuoti ar seduoti nereikia, tačiau jei gyvūnas labai neramus ar agresyvus, jis yra seduojamas arba atliekama bendra nejautra. Kraujo ėmimas gali būti atliekamas iš trijų vietų.

Vienas dažniausiai naudotų metodų buvo kraujo ėmimas iš priekinės kojos poodinės dilbio venos (vena cephalica antrebrachii) (4pav.). Tam gyvūnas fiksuojamas asistento ar šeimininko, viena ranka laikant jį už kaklo ir nusukant galvą į priešingą pusę nuo tos letenos, iš kurios bus ėmamas kraujas, o kita ranka prilaikant gyvūno užpakalinę kūno dalį. Toje vietoje kur bus daromas dūris, apskutami plaukai. Kadangi šeško kojos nėra didelės, veną užspausti galima ir pirštu. Prieš atliekant dūrį oda apdorojama, nuvaloma vatos tamponėliu, suvilgytu spiritu.

Kitas taikytas metodas buvo kraujo ėmimas iš jungo venos (vena jugularis) (5 pav.). Asistentas su viena ranka laiko šeško galvą pakeltą į viršų, kita ranka prilaikydamas jo kūną. Sritis aplink jungo veną apskutama. Imantis kraują veterinarijos gydytojas viena ranka prilaiko šeško tos pusės priekinę koją, iš kurios jungo venos bus imamas kraujas. Veną galima fiksuoti ją švelniai užspaudžiant pirštu. Dūrio vieta dezinfekuojama analogiškai spiritu suvilgytu vatos tamponėliu. Dūris atliekamas iš apačios į viršų. Iš jungo venos galima paimti didesnį kraujo kiekį nei iš poodinės dilbio venos.

Trečias metodas kurį išbandėme, buvo kraujo ėmimas iš lateralinės uodegos venos (vena

caudea lateralis) (6 pav.). Gyvūnas fiksuojamas asistento viena ranka laikant už pakarpos, kita

fiksuojant jo kūną. Uodega dūrio vietoje nuskutama ir prieš atliekant dūrį dezinfekuojama annalogiškai spiritu suvilgytu vatos tamponėliu. Iš uodegos venos gaunamas mažiausias kraujo kiekis.

19 1 lentelė. Tirti biocheminiai kraujo rodikliai

Rodikliai

Norma šeškams

Santrumpa Santrumpos paaiškinimas

BUN Urėja 12,0 – 43 mg/dL

GLU Gliukozė 90 – 120 mg/dL

Cre Kreatininas 0,2 – 0,6 mg/dL

GOT arba AST Glutamatoksaloacetattransaminazė

arba aspartataminotransferazė 50 – 280 IU/L GPT arba ALT Glutamatpiruvattransaminazė arba

alaninaminotransferazė 10 – 280 IU/L

4 pav. Kraujo ėmimas iš v. cephalica antebrachii [8] 5 pav. Kraujo ėmimas iš v. jugularis [8]

20 2.3 Rentgenograma

Rentgenograma informatyvi būna tik tuo atveju, kai navikų skersmuo kasoje yra 1cm ir didesni. Paprastai atliekant šią procedūrą šeško seduoti nereikia, nebent tais atvejais, jei gyvūnas yra labai neramus, bailus ar agresyvus.

Neseduotas gyvūnas turi būti fiksuojamas, jis guldomas ant nugaros, šeimininkas ar asistentas viena ranka prilaiko šeško priekines kojas ir galvą, o kita ranka galinę kūno dalį taip, kad rankom neuždengtų pilvo ertmės. Rentgeno spinduliai turi eiti ventrodorzaline (VD) kryptimi.

Vertinant rentgeno nuotrauką, dėmesys yra kreipiamas į kasos vietoje esančius pakitimus – šviesesnes dūmo pavidalo dėmeles. Taip pat apžiūrima ar nesimato metastazių kituose organuose.

2.4 Echoskopija

Echoskopas kaip ir rentgenograma bus neinformatyvus, jei navikiniai dariniai kasoje bus mikroskopiniai.

Atliekant echoskopiją gyvūnas guldomas ant kairiojo šono arba gali būti laikomas rankose, jei tokioje padėtyje, galima jį fiksuoti taip, kad jis nejudėtų.

Esant navikams, echoskopijos metu kasoje matomi apvalūs, šviesūs rutulio pavidalo dariniai, aplink metantys tamsesnius šešėlius.

2.5 Duomenų statistinė analizė

Tyrimų metu gauti duomenys buvo apdorojami kompiuterinėmis programomis. Tam buvo naudojama Microsoft Office Excel 2010 ir SPSS.20 (Statistical Package for Social Sciences) programų paketai.

Esant mažai imčiai kiekybiniai duomenys lyginti neparametrinių dydžių lyginamaisiais testais. Skirtumams tarp dviejų nepriklausomų grupių nustatyti buvo taikomas Mann-Withney (U) testas, tarp kelių skirtingų grupių – Kruskalio-Walio (H) testas.

Kokybinių požymių statistinis ryšys buvo tiriamas susietų lentelių metodu. Kokybinių požymių tarpusavio priklausomumui vertinti imtas tikslus χ2

kriterijus.

Statistinės duomenų analizės rezultatai pateikti lentelėse ir grafikuose. Daugumoje jų įvertinti požymių pasikartojimo dažniai (proc.)

21

3 DARBO TYRIMO REZULTATAI

3.1 Insulinoma sergančių šeškų pasiskirstymas pagal amžių, lytį ir kailio spalvos grupę

Tyrimo metu iš viso buvo ištirta 15 šeškų sergančių insulinoma. Kontrolinei grupei buvo atrinkti 15 sveikų šeškų. Bendri jų duomenys pateikiami 2 lentelėje. Toliau grafiškai bus nagrinėjami tik sirgę šeškai (7 pav., 8 pav.).

2 lentelė. Bendri duomenys apie tirtus šeškus Sergantys šeškai n(proc.) Kontrolinė grupė n(proc.) χ 2 ;p Lytis ♂ 13(86,7) 11(73,3) 0,83; 0,361 ♀ 2(13,3) 4(26,7) Amžius 2 metų 2(13,3) 3(20,0) 3,64; 0,602 3 metų 1(6,7) 4(26,7) 4 metų 4(26,7) 3(20,0) 5 metų 5(33,3) 3(20,0) 6 metų 2(13,3) 2(13,3) 8 metų 1(6,7) 0(0,0) Kailio spalvos grupė albinosas 2(13,3) 1(6,7) 1,56; 0,459 pastelė 3(20,0) 6(40,0) sabalas 10(66,7) 8(53,3)

Iš 2 lentelėje pateiktų duomenų matome, kad tarp lyties, amžiaus ir kailio spalvos grupės statistiškai reikšmingų skirtumų nėra. Tai reiškia, kad sergančių šeškų ir kontrolinė grupės yra suderintos ir tarpusavyje palygintinos.

22 7 pav. Sirgusių šeškų pasiskirstymas pagal amžių

Tyrime dalyvavusių šeškų amžius svyravo nuo 2 iki 8 metų. Iš pateiktų duomenų (7 pav.) matome, kad trečdalis (33,3 proc.) insulinoma sirgusių šeškų buvo 5 metų amžiaus, taip pat susirgimas buvo gana dažnai diagnozuojamas 4 metų amžiaus gyvūnams (n=4, 26,7 proc.) ir vyresniems nei 6 metų amžiaus šeškams (n=3, 20 proc.). Reikia pastebėti, kad šie skirtumai nėra dideli. Tuo tarpu 2 metų amžiaus šeškai sirgo rečiau (n=2, 13,3 proc.), o 3 metų – rečiausiai (n=1, 6,7 proc.).

Taigi, kadangi 4 metai yra vidutinis šeškų amžius, galima teigti, kad vidutinio ir vyresnio amžiaus šeškai turi didesnį polinkį susirgti insulinoma, o jaunesnio amžiaus šeškai suserga rečiau, tačiau duomenys statistiškai reikšmingai nesiskyrė (3 lentelė).

3 lentelė. Šeškų amžiaus sąsajos tarp sergančių ir kontrolinės grupių Sergantys šeškai n(proc.) Kontrolinė grupė n(proc.) (χ 2 ;p) <=4 7(46,7) 10(66,7) 1,22; 0,269 >4 8(53,3) 5(33,3) 13,3% 6,7% 26,7% 33,3% 20,0% 0 1 2 3 4 5 6

2 metai 3 metai 4 metai 5 metai 6 ir > metų

23 8 pav. Šeškų pasiskirstymas pagal lytį

Patinai sudarė didžiausią sergančiųjų grupę (n=13, 87 proc.). Tuo tarpu patelės sirgo rečiau (n=2, 13 proc.) (8 pav.).

Taigi, iš turimų rezultatų būtų galima daryti išvadą, kad patinai yra labiau linkę sirgti insulinoma nei patelės.

3.2 Klinikinių požymių pasireiškimas

Atlikto tyrimo metu, buvo nustatyti dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai požymiai, kurie yra būdingi insulinoma sergantiems šeškams (3 lentelė).

4 lentelė. Dažniausiai šeškams pasireiškiantys klinikiniai požymiai sergant insulinoma

Bendras šeškų skaičius 15

Atvejų skaičius Lytis (♂/♀) 87%/13% Vidutinis amžius (vidurkis±standartinis nuokrypis) 4,5 (1,5) metai

Klinikiniai požymiai proc.

Silpnumas 100 15

Letargija 40 6

Galinių kojų paralyžius 53,3 8

24

Bendras šeškų skaičius 15

Atvejų skaičius Lytis (♂/♀) 87%/13% Vidutinis amžius (vidurkis±standartinis nuokrypis) 4,5 (1,5) metai

Klinikiniai požymiai proc.

Tuščias žvilgsnis 33,3 5

Seilėtekis 60,0 9

Pykinimas („snukio

krapštymas su letena“) 0,0 atvejų nepasitaikė

Svorio kritimas 53,3 8

Iš pateiktų duomenų 2 lentelėje matome, kad dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai požymiai šeškams sergant insulinoma buvo silpnumas, kuris pasireiškė dėl gliukozės trūkumo kraujyje. Silpnumas pasireiškė visiems sirgusiems šeškams (100 proc.). Kiti dažniausiai pasireiškiantys požymiai buvo: ataksiją (n=10, 66,7 proc.), seilėtekis (n=9, 60,0 proc.). Iš 15 gydytų šeškų 8 pasireiškė svorio kritimas (53,3 proc.), kuris dažniau pastebimas ligai progresuojant, bet taip pat gali būti kaip slaptos insulinomos požymis. Galinių kojų paralyžius, taip pat pasireiškė 8 gydytiems šeškams (53,3 proc.). Dėl pastovaus silpnumo šeškams pasireiškia letargija (n=6, 40,0 proc.). Rečiausiai šeškams pasireiškė: traukuliai (n=5, 33,3 proc.), tuščias žvilgsnis (n=5, 33,3 proc.) ir kolapsas (n=3, 20,0 proc.). Taip pat matome, kad „snukio krapštymas letena“, kurį manomai sukelia pykinimas, tiriamuosiuose atvejuose nepasireiškė visai, nors literatūroje rašoma, kad tai vienas iš dažniau pasitaikančių klinikinių požymių.

Taigi, pagal gautus duomenis galima teigti, kad informatyviausi klinikiniai požymiai diagnozuojant šeškų insulinomą yra: silpnumas, ataksija, seilėtekis, svorio kritimas ir galinių kojų paralyžius. O kiti požymiai tokie kaip letargija, traukuliai, tuščias žvilgsnis ir kolapsas, pykinimas turėtų būti vertinami atsargiai ir atsižvelgiant į klinikinių požymių visumą, bei kitus ligą patvirtinančius diagnostikos metodus.

3.3 Šeškų, sergančių insulinoma, kraujo biocheminiai tyrimai

25 5 lentelė. Biocheminių kraujo tyrimų palyginimas

Biocheminiai kraujo rodikliai Sergantys šeškai (vidurkis±standartinis nuokrypis) Kontrolinė grupė (vidurkis±standartinis nuokrypis) Reikšmingumo lygmuo (Mann-Whitney U test) BUN 29,19±9,45 32,69±9,49 >0,05 GLU 30,31±5,42 107,04±11,93 <0,05 Cre 0,39±0,14 0,37±0,15 >0,05 GOT 164,87±88,05 166,48±80,08 >0,05 GPT 142,13±78,50 163,72±62,01 >0,05

Išanalizavus insulinoma sergančių šeškų kraujo biocheminius tyrimus jie buvo lyginami ir vertinami su kontrolinės grupės kraujo tyrimais. Atlikus palyginimą buvo nustatyta, kad tik vienas rodiklis skyrėsi reikšmingai ir buvo statistiškai patikimas. Tuo tarpu tarp kitų rodiklių reikšmingų skirtumų nebuvo ir jie nustatyti kaip statistiškai nereikšmingi.

26 Vidurkis Vidurkis±SE Vidurkis±SD Tyrimo Kontrolinė 20 40 60 80 100 120 140 GLU

9pav. Gliukozės koncentracijos kraujyje vidurkio pasiskirstymas tarp grupių

Diagramoje (9 pav.) aiškiai matoma, kad lyginant su kontroline grupe, sergančiųjų gliukozės rodiklis yra statistiškai reikšmingai žemesnis. Todėl nustačius gliukozės koncentracijos kraujyje sumažėjimą, galima patvirtinti insulinomos diagnozę.

3.4 Rentgenologinis ir echoskopinis tyrimai šeškų insulinomos diagnostikoje

Kaip papildomas diagnostikos metodas, kai kuriems šeškams buvo atliekamas rentgenologinis tyrimas. Iš 15 atvejų tik 7 šeškam šis tyrimas buvo atliktas, tačiau nei vienoje rentgeno nuotraukoje nesimatė jokių pakitimų kasoje.

Echoskopinis tyrimas buvo atliekamas tik 5 šeškams iš 15 atvejų ir tik 1 atveju šis tyrimas parodė apie 2 cm diametro navikinius darinius kasoje.

27 3.5 Šeškų insulinomos gydymo metodai, taikyti tyrimo metu

Visiems tyrime dalyvavusiems šeškams nustačius insulinomą, buvo siūlomi du gydymo metodai, kuriuos galėjo pasirinkti šeimininkai atsižvelgiant į savo finansines galimybes, bei gyvūno būklę: tai chirurginis arba medikamentinis gydymas prednizolonu.

Vizito pas veterinarą metu, gyvūnui esant labai nusilpusiam ir nustačius kraujyje hipoglikemiją, pirmiausiai jam buvo taikoma skysčių terapija – gliukozės infuzijos.

Tik 1 šeškui iš 15 buvo taikomas chirurginis gydymas. Chirurginio gydymo metu šeškui Nr.1 buvo atlikta nodulektomija. Po operacijos gyvūnas pakankamai greitai atsigavo ir po paros laiko hospitalizacijos buvo išleistas namo. Tačiau po operacijos praėjus 3 mėnesiams, insulinomos simptomai atsinaujino ir toliau gyvūnui buvo taikomas gydymas medikamentiniu būdu.

Iš 15 atvejų medikamentiniu būdu buvo gydoma 14 šeškų. Pagrindinis šeškų insulinomai skiriamas vaistas buvo prednizolonas („Prednisolone 5mg“) tabletėmis arba skysta jo forma („Prednisolone 5mg/5ml“). Kaip pirminė dozė dažniausiai buvo skiriama 1/8 tabletės, 2 kart dienoje. Po 5-7 dienų būdavo rekomenduojama atvykti pakartotinai į veterinarijos kliniką, gliukozės koncentracijai kraujyje pasitikrinti, jei reikia, koreguoti vaisto dozę. Kadangi prednizolono dozės labai priklausė nuo situacijos, kaip gyvūno būklė, nustatytos gliukozės koncentracijos kraujyje, pasikartojančių priepuolių dažnumo ir stiprumo, todėl vaisto dozė ne visiems buvo vienoda.

Reikia paminėti, kad gydymo metu visiems šeškams buvo taikoma speciali dieta. Iš raciono buvo rekomenduota pašalinti visus pašarus turinčius daug angliavandenių ir gyvūną maitinti daugiau baltymingu pašaru: žalia mėsa (vištiena, kalakutiena, antiena, triušiena, jautiena, žuvimi),

„Hill‘s Prescription Diet a/d“ konservais, sausu pašaru „Orijen Cat“ arba „ACANA Prairie Feast“. Kai kuriems iš tirtų šeškų vien dietos pakeitimas gerokai palengvino ligos eigą ir priepuolių

pasireiškimo dažnumą bei stiprumą.

28

4 REZULTATŲ APTARIMAS

Šio darbo ir atliktų tyrimų tikslas buvo išsiaiškinti tiksliausius diagnostikos metodus šeškų insulinomos diagnostikoje. Taip pat buvo tikimasi išsiaiškinti koks gydymo metodas yra efektyvesnis gydant šią ligą.

Pasak Antinoff ir Hahn (2004), vidutinis šeškų amžius, kuriems pasireiškia insulinoma yra 5 metai. Taip pat jie teigia, kad insulinoma dažniau pasireiškia vyresnio amžiaus šeškams nei jauniems nuo 1 iki 2 metų amžiaus. Tą parodė ir atlikti tyrimai. Tyrimų metu buvo nustatyta, kad vyresnio amžiaus (>4 metų) šeškai insulinoma sirgo dažniau nei jaunesni (<4 metai).

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad insulinoma dažniau serga patinai (87 %), nei patelės (13 proc.). Tą patį savo tyrimuose teigė ir mokslininkai Antinoff ir Hahn. (2004).

Antinoff ir Hahn (2004) aprašo tokius šeškų insulinomos klinikinius požymius, kaip užpakalinių galūnių ataksija, parezė ar paralyžius, traukuliai, bendras silpnumas, svorio kritimas, snukio krapštymas letena, kurį manoma kad sukelia pykinimas. Pollock (2007) dar teigia, kad šeškai sergantys insulinoma daugiau miega bei jų miegas būna gilesnis. Lewington (2007) dar pastebėjo tokius ligos požymius, kaip padidėjęs seilėtekis, spoksantis žvilgsnis, priepuoliai. Visus silpnumo ir nervinio išsekimo požymius sukelia gliukozės koncentracijos kraujyje sumažėjimas. Atlikus tyrimą, buvo išsiaiškinta, kurie simptomai sergant insulinoma pasireiškia dažniausiai. Silpnumas (100 proc.) pasireiškė visiems tirtiems šeškams. Taip pat didelį procentą sudarė ir tokie klinikiniai požymiai kaip: ataksija (66,7 proc.), seilėtekis (60,0 proc.), svorio kritimas ( 53,3 proc.) ir galinių kojų paralyžius (53,3 proc.). Lewington (2007) ir Pollock (2007) taip pat aprašo šiuos klinikinius požymius kaip dažniausiai pasireiškiančius insulinoma sergantiems šeškams. Taip pat reiktų paminėti, kad klinikinis požymis – snukio krapštymas letena, atliktame tyrime nepasitaikė (0,0 proc.), tačiau mokslininkų Weiss ir kt. (1998) atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 66 insulinoma sergantys šeškai, šis simptomas pasireiškė 58 % šeškų.

Mokslininkai Fox ir Marini (2014) teigia, kad šeškų sergančių insulinoma kraujo biocheminiai (išskyrus hipoglikemiją) tyrimai paprastai būna fiziologinės normos ribose. Tą patį parodė ir atlikti tyrimai. Atlikus tyrimą ir palyginus insulinoma sergančių šeškų kraujo biocheminius rodiklius su kontroline grupe, buvo nustatyta, kad statistiškai reikšmingas buvo tik gliukozės rodiklis (p<0,05).

29 aptikti echoskopuojant. Mano tyrimo metu vienam šeškui atliekant tiek rentgenograma, tiek echoskopiją, taip pat buvo nustatyti apie 2 cm skersmens navikiniai mazgeliai.

Nustačius tikslią diagnozę gyvūnui buvo paskiriamas gydymas. Reikia paminėti, kad insulinoma nėra išgydoma liga ir jos gydymo tikslas yra pagerinti šeško gyvenimo kokybę. Gyvūną, sergantį šia liga, reikia nuolat stebėti, kad būtų galima kontroliuoti ligos požymių pasireiškimą. Nekontroliuojama ši liga gali baigtis gyvūno gaišimu. Tyrimo metu pagrindinis taikomas gydymo metodas buvo medikamentis gydymas prednizolonu, kurį taip pat aprašo daugelis mokslininkų [2], [13], [3]. Šis gydymo metodas taikomas visą gyvūno gyvenimo trukmę, o vaisto dozavimas priklauso nuo įvairių veiksnių, tokių kaip simptomų stiprumo, ligos progresavimo greičio, gliukozės koncentracijos kraujyje. Chen (2008) pastebėjo, kad ilgą laiką taikant gydymą prednizolonu, šeškai priauga svorio (padidėja pilvo apimtis) ir gali sulėtėti ar sutrikti jų plaukų augimas. Taip pat medikamentinis gydymas gali būti taikomas kartu su chirurginiu gydymu. Autoriai Chen (2008), Fox ir Marini (2014) teigia, kad chirurginis gydymas prailgina insulinoma sergančių šeškų gyvenimo trukmę ir kuriam laikui susilpnėja ar visai pranyksta klinikiniai insulinomos požymiai. Tačiau chirurginį gydymą ne visada galima skirti, nes tai priklauso nuo gyvūno amžiaus, jo fiziologinės būklės ir finansinių šeimininko galimybių.

Taip pat labai svarbus aspektas, kurį verta paminėti yra šeško mityba ir jos pasikeitimas diagnozavus insulinomą. Mokslininkas Chen (2008) rašo, kad sureguliavus šeško mitybą ir kuo įmanoma daugiau iš raciono pašalinus angliavandeningų pašarų, gydymo efektyvumas tampa geresnis, o prednizolono dozės, tam tikrais atvejais, gali būti sumažinamos net iki minimalios terapinės. Svarbiausia, šeškų sergančių insulinoma, racioną praturtinti daug baltymų turinčiu pašaru. Tyrimo metu buvo rekomenduojami tokie pašarai, kaip žalia ar virta mėsa, „Hill‘s Prescription

30

IŠVADOS

1. Šeškų insulinoma dažniau serga patinai (86,7 proc.) nei patelės.

2. Vyresnio amžius (>4 m.) šeškai turi didesnį polinkį insulinomos pasireiškimui.

3. Informatyviausi šeškų insulinomos diagnostikos metodai yra anamnezės rinkimas, klinikinė apžiūra, gliukozės koncentracijos kraujyje nustatymas (p<0,05). Rentgenologinis ir echoskopinis tyrimai šeškų insulinomos diagnostikoje nėra informatyvūs.

4. Dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai požymiai šeškams sergant insulinoma buvo ataksija (66,7 proc.), seilėtekis (60,0 proc.), galinių kojų paralyžius (53,3 proc.) ir svorio kritimas (53,3 proc.)

31

PADĖKA

32

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Andrews G. A., Myers III N. C., Chard-Bergstrom C. Immunohistochemistry of Pancreatic Islet Cell Tumors in the Ferret (Mustela putorius furo). USA. Vet Pathal. 1997.

2. Antinoff N., Hahn K. Ferret oncology: diseases, diagnostics, and therapeutics. USA. Vet Clin Exot Anim 7. 2004. P. 603-605.

3. Chen S. Pancreatic Endocrinopathies in Ferrets. USA. Vet Clin Exot Anim 11. 2008.

4. Dellmann H. D., Eurell J. Textbook of Veterinary Histology. Fifth Edition. USA. Lippincott Williams & Wilkins. 1998. P. 301 – 302.

5. Eatwell K. Two unusual tumors in a ferret (Mustela putorius furo). J Small Anim Pract. 2004.

6. Fox J. G., Marini R. P. Biology and Diseasis of the Ferret. 3rd Edition. USA. John Wiley & Sons. 2014. P. 45 – 47, 387 – 391.

7. König H. E., Liebich H. G. Veterinary Anatomy of Domestic Mammals Textbook and Colour Atlas. 6th, revised and extended Edition. München. Schattauer GmbH. 2014. P. 374 – 376.

8. Lewington J. H. Ferret Husbandry, Medicine and Surgery. Second Edition. UK. E;sevier Limited. 2007. P. 157, 364 – 369.

9. Lightfoot T. Ferret Neoplasia. Blue Pearl Vet Partners. 2002.

10. Lloyd C. G., Lewis W. G. Tow cosees of pancreatic neoplasia in British ferrets (Mustela

purotius furo). J Small Anim Pract. 2004.

11. Mehler S. J., Bennett R. A. Surgical oncology of exotic animals. Philadelphia. Vet Clin Exot Anim 7. 2004.

12. O‘Malley B. Clinical Anatomy and Physiology of Exotic Species: Structure and function of mamals, birds, reptiles and amphibians. London. Elsevier Limited. 2005.

13. Plumb D. C. Plumb‘s veterinary drug handbook. 5th Edition. Stockholm. Wiley-Blackwell. 2005.

14. Pollock C. Emergency Medicine of the Ferret. Cleveland Heights. Vet Clin Exot Anim 10. 2007.

15. Quesenberry K. E., Carpenter J. W. Ferrets, Rabbits, and Rodents Clinical Medicine and Surgery. Third Edition. Elsevier Saunders. 2012. P. 151.

33 17. Siperstein L. J. Ferret Hematology and Related Disorders. USA. Vet Clin Exot Anim 11.

2008.

18. Tully T. N. Jr., Mitchell M. A. A Veterinary Technician‘s Guide to Exotic Animal Care. 2nd Edition. AAHA press. 2012. P. 100 – 102.

19. Weiss C. A., Willams B. H., Scott M. V. Insulinoma in the ferret: clinical findings and treatment comparison of 66 cases. J. Am Anim Hosp Assoc. 1998.