Šunų epilepsija: etiologija, diagnozavimas, gydymas Canine epilepsy: etiology, diagnosis, treatment

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Lina Genytė

Šunų epilepsija: etiologija, diagnozavimas, gydymas

Canine epilepsy: etiology, diagnosis, treatment

Veterinarijos akademijos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Gintaras Zamokas

2 DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų epilepsija: etiologija, diagnozavimas, gydymas“.

1. Yra atliktas mano pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Lina Genytė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Lina Genytė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

Gintaras Zamokas

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE Audrius Kučinskas

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

3

TURINYS

1.2. Epilepsijos priepuolių semiologija ... 9

1.2.1. Židininiai epilepsijos priepuoliai: ... 9

1.2.2. Generalizuoti epilepsijos priepuoliai (bilateraliniai): ... 9

1.3. Epilepsijos skirstymas pagal etiologiją ... 10

1.3.1. Idiopatinė epilepsija: ... 10

1.3.2. Struktūrinė epilepsija: ... 10

1.4. Diagnozavimas ... 11

1.5. Gydymas ... 12

TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA ... 19

4

SANTRAUKA

Magistro baigiamasis darbas. Autorė: Lina Genytė.

Vadovas: doc. dr. Gintaras Zamokas.

Tema: Šunų epilepsija: etiologija, diagnozavimas, gydymas.

Pagrindinis darbo tikslas – aptarti retą, sunkiai diagnozuojamą ir sunkiai gydomą ligą - epilepsiją, jos formas, priežastis, pasireiškimo būdus ir gydymą.

Tyrimai buvo atlikti bendrosios praktikos veterinarijos klinikoje Kaune ir specializuotoje veterinarinės Neurologijos klinikoje Helsinkyje.

Darbo apimtis 45 puslapiai. Jame pateikta 18 paveikslų ir 2 lentelės, išanalizuoti 39 literatūros šaltiniai.

Tyrimo metu sirgę šunys buvo suskirstyti į grupes pagal veislę, amžių, lytį, diagnozę ir gydymą.

Kadangi epilepsija yra polietiologinė liga ir gali pasireikšti įvairiais būdais, ją sunku nustatyti, ypač neturint įrangos, tokios kaip MR ar KT. Nenustačius diagnozės, negalima parinkti tinkamo gydymo. Pateikta ir aptarta penkios magnetinio rezonanso nuotraukos su pakitimais smegenyse arba priešingai – be pakitimų ir kurios leidžia nustatyti ar tai epilepsija ir kokio tipo epilepsija. Darbe akcentuojama kaip iš simptomų ir tinkamų klausimų augintinio šeimininkui nustatyti ligą, jos priežastį ir paskirti tinkamiausią gydymą.

Epilepsija serga nuo 0,5 iki 2,5 procentų šunų. Ir dažniausiai su ja gyvūnui tenka gyventi visą likusį gyvenimą. Darbe pateiktos rekomendacijos, kaip nustatyti ligą ir parinkti gydymą, kuris gali išgelbėti gyvūną ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Atlikus tyrimus nustatyta, kad Lietuvoje dažniausiai epilepsija serga mažųjų veislių atstovai, tai: Jorkšyro terjerai, toiterjerai ir prancūzų buldogai. Liga dažniausiai pasireiškia šunims, kurių amžius nuo 6 mėnesių iki 6 metų.

Svarbi lyties įtaka ligos pasireiškimui. 60 proc. sirgusių epilepsija buvo patinėliai. Dėl hormonų sukelto streso dažniau epilepsija pasitaiko patinėliams arba patelėms rujos metu.

Tyrimo metu nustatyta, kad net 52 procentams pacientų liga nėra identifikuojama, nors turi visus epilepsijai būdingus požymius.

5

SUMMARY

Master thesis.

Author: Lina Genytė.

Supervisor: doc. Dr. Gintaras Zamokas.

Topic: Dog epilepsy: etiology, diagnosis, treatment.

The main goal is to discuss rare, hard-diagnosed and refractory disease - epilepsy, its forms, causes and best treatment for the patients.

Research was carried out in general practice veterinary clinic in Kaunas and specialized veterinary Neurology clinic in Helsinki (Finland).

Work contains 45 pages of information about dog breeds, age, sex, diagnosis and treatment of epilepsy. And its significance for treating this disease. There are also 18 pictures and 2 tables that shows research significance. And all information is copared with 39 sources from other authors.

Since epilepsy can be caused by veries abnormalities, this disease can occur in various ways. It is difficult to detect this illness in the absence of equipment, such as MRI or CT. In lack of a diagnostic methods, it is hard to select the proper treatment. The investigation highlights how symptoms analyzis and right questions for the pet owners can help to detect epilepsy, find out what is the cause of disease and to appoint the best treatment.

Epilepsy affects 0.5 to 2.5 % of dog population in Europe. In most cases dogs have to live with it for the rest of their lives. Guidance on how to identify the disease and to choose the treatment can save the animal and help to improve the quality of life.

In paper it is discussed breed, age, sex, influence in the manifestation of the disease. From the investigated patiens we learn that as many as 52 % patients with epilepsy is not identified, although it has all the features and characteristic of epilepsy. Because of the hormone changes epilepsy occurs more often in males or females during heat period. Research also discusses in which breeds epilepsy is most common in Lithuania. These results are compared with current published evidence-based literature of other authors. Research provides the latest information and assess the occurence of epilepsy in Lithuania.

6

SANTRUMPOS

IVETF – Veterinarijos tarptautinė epilepsijos darbo grupė (angl. International Veterinary Epilepsy Task Force)

ILAE – tarptautinė epilepsijos sąjunga (angl. International League Againts Epilepsy) CNS – centrinė nervų sistema

NS – nervų sistema

PNS – periferinė nervų sistema VNS – vegetacinė nervų sistema MR – magnetinis rezonansas KT – kompiuterinė tomografija EEG – elektroencefalograma AEV – antiepilepsiniai vaistai LEV – levatiracetamas

FB – fenobarbitalis KBr – kalio bromidas

GABA – gama amino butyrinė rūgštis ES – Europos Sąjunga

IE – idiopatinė epilepsija

7

ĮVADAS

Epilepsija tai lėtinė, neurologinė, polietiologinė liga. Nors epilepsija yra seniai žmonėms žinoma liga, dar Hipokratas ją yra aprašęs, tačiau mediciniškai domėtis ir ieškoti gydymo pradėta tik XXa. Žodis epilepsija kilęs iš graikų kalbos žodžio epilambano, reiškiančio užpulti, pagriebti, pastverti (1).

Dėl to, kad liga gali turėti daugybę priežasčių ir pasireiškimo formų, yra sunku diagnozuoti ir skirti gydymą. Veterinarijos gydytojai susiduria su daug problemų: diagnostikos priemonių ir įrangos trūkumu, nepakankamų duomenų apie anamnezę, bei žinių apie vaistus ar alternatyvius gydymo metodus trūkumu. Dėl nepakankamų duomenų ir priemuonių veterinarijos gydytojai dažnai naudojasi žmonių medicinos priemonėmis siekiant pagerinti gyvūno gyvenimo kokybę.

Greitas technologijų vystimasis leidžia tiksliau išnagrinėti ligos atsiradimo priežastį, ją diagnozuoti, ir parinkti veiksmingą gydymą. Dėl greito medicinos mokslo tobulėjimo, greitai keičiasi ir informacija. Šiame darbe siekiama supažindinti su naujausiomis žiniomis apie epilepsiją, etiologiją, diagnozavimą ir gydymą. Taip pat palyginsime šias teorines žinias su praktikoje naudojamais gydimo ir diagnozavimo metodais.

Tyrimo tikslas

Išanalizuoti epilepsijos pasireiškimą, gydymo metodus, jatrogenines klaidas gydant ir diagnozuojant tirtoje šunų populiacijoje, nustatyti lyties, amžiaus, veislės įtaką ligos pasireiškimui. Palyginti šią informaciją su naujaisiais tyrimų duomenimis pagal IVETF ir kitų užsienio šalių autorių tyrimais.

Tyrimo uždaviniai

1. Ištirti dažniausiai epilepsijai Lietuvoje taikomus diagnostikos metodus. 2. Ištirti dažniausiai taikomus gydymo metodus.

3. Nustatyti lyties įtaką epilepsijos pasireiškimui. 4. Nustatyti veislės įtaką epilepsijos pasireiškimui.

5. Nustatyti amžių, kuriame dažniausiai pasireiškia epilepsijos priepuoliai.

6. Ištirti kraujo biocheminių ir morfologinių parametrų nuokrypio ryšį su epilepsijos priepuoliais.

8

1. LITERATUROS APŽVALGA

1.1. Epilepsija

Epilepsijos priepuolis tai yra perdėtas, sinchronizuotas atipinis neuronų aktyvumas galvos smegenyse. (2) Šuo serga epilepsija, tada kai turi du neišprovokuotus priepuolius per 24 h, pagal IVETF (2,32).

Epilepsijos priepuolis kyla dėl pakitusio sąntykio tarp jaudrinančių ir slopinančių neuromediatorių. Sutrinka jonų mainai tarp sinapsių (tai gali būti įgimtas defektas). Spontaniški elektros impulsai pradeda plisti per kitus neuronus. Kai grandinėje yra pakankamai neuronų, elektros iškrovą gali užfiksuoti EEG. Ilgainiui, periodiškai kylant priepuoliams ir jų neslopinant vaistais, neuronai išsenka, tampa vis jautresni ir labiau imlūs elektros iškrovai, susidaro „takai“. Dėl to priepuoliams kilti tampa vis lengviau. Šis plitimas vadinamas „kindling“fenomenu. Neuronai dėvisi, todėl gali atsirasti ilgalaikių pokyčių gyvūno elgsenoje, gali sutrikti motorinės funkcijos (3,4).

Epilepsijos priepuolio staigus atsiradimas vadinamas ictus. Tačiau kartais gyvūnas gali turėti preiktalinę fazę. Preiktalinė fazė gali tęstis nuo kelių valandų iki kelių dienų. Tuo metu pasikeičia gyvūno elgsena, jis tampa neramus, kartais agresyvus, arba atvirkščiai – siekia šeimininko dėmesio. Preiktalinė fazė dažnai gydytojų ir šeimininkų maišoma su židininiu priepuoliu, kuris pasireiškia elgsenos sutrikimu. Tačiau židininis priepuolis trunka daug trumpiau (nuo kelių iki keliolikos minučių). Kartais veterinarijoje naudojamas terminas „aura“, tačiau kai vyksta priepuolis šuniui, kol kas neįmanoma nustatyti ar tai aura ar židininis priepuolis, todėl IVETF siūlo šį terminą naudoti tik žmonių medicinoje. Po priepuolio (ictus), kai kuriems šunims pasireiškia postiktalinė fazė. Tai yra laikini CNS funkcijos sutrikimai, po to kai pasibaigė priepuolis. Postiktalinė fazė pasireiškia motorinių funkcijų sutrikimu, kartais sutrinka rega, klausa, uoslė. Taip pat gali pasikeist elgsena: agresija, baimė. Jei postiktalinė fazė užtrunka per ilgai arba yra ypač sunki, patartina taikyti medikamentinį gydymą.

Epilepsijos priepuoliams besikartojant gali būti sukelta:  nervinių ląstelių žūtis;

 neurouždegimas;

 smegenų kraujo barjero sutrikimai;

9

1.2. Epilepsijos priepuolių semiologija

1.2.1. Židininiai epilepsijos priepuoliai:  motoriniai sutrikimai;  vegetacinės NS sutrikimai;  elgsenos sutrikimai.

1.2.2. Generalizuoti epilepsijos priepuoliai (bilateraliniai):  toniniai–kloniniai;  toniniai;  kloniniai;  atoniniai;  miokloniniai;  absansai.

Generalizuotas toninis-kloninis priepuolis pasireiškia konvulsijomis, raumenų įsitempimu ir trukčiojimu. Gyvūnas gali griūti, kartoti ritmiškus judesius, tokius kaip letenų ir galvos kratymas, nugaros išlenkimas į vidų ir į išorę. Gali pasireikšti nevalingi garsai, lojimas, kriokimas, žiaugčiojimas, amsėjimas. Šuo daug seilėjasi, kai kuriais atvejais šlapinasi arba išsituština. Vyzdžiai būna išsiplėtę, nereaguoja į šviesą. Jei priepuolis daugiau toninis nei kloninis, šuo ilgesnį laiką būna įtempęs raumenis ir daro mažiau ritmiškų judesių. Jei kloninis, raumenys mažiau įsitempę, bet daugiau juda kūnas, vyksta smarkus trūkčiojimas. Kai kuriais atvejais toniniai-kloniniai judesiai pasidaro ypač intensyvūs, gyvūnas gali susižeisti, susitrenkti, labai dažnai šunys priepuolio metu susikandžioja liežuvį. Kartais šeimininkams gali atrodyti, kad šuniui iš nasrų virsta kruvinos putos, kas gali dar labiau apsunkint diagnozę. Atoniniai priepuoliai labiau panašūs į alpimą. Šuo nejuda, nėra galūnių trūkčiojimo. Toninių-kloninių, toninių, kloninių, atoninių generalizuotų priepuolių metu gyvūnas būna be sąmonės. Tačiau generalizuotų miokloninių priepuolių metu šuo sąmonės nepraranda ir nebūdinga nevalingas šlapinimasis ar defekacija. Vyzdžiai išlieka jautrūs šviesai. Dažniausiai šie priepuoliai pasireiškia vienos skeleto raumenų grupės ritmišku judėjimu. Gali trūkčioti veido raumenys, priekinės arba galinės kojos, bet neįtraukiami visi kūno raumenys vienu metu. Absansai gali pasireikšti kaip dėmesio, reakcijos į aplinką ir aktyvumo sumažėjimas. Tačiau absansų beveik neįmanoma identifikuoti, nes taip pat gali atrodyt ir židininis priepuolis.

10 visos galvos ar didesnės raumenų grupės trūkčiojimais (dažniausiai asimetriškos kūno pusės). Epileptinės kilmės VNS sutrikimai gali pasireiškšti hipersalivacija, vėmimu, išsiplėtusiais vyzdžiais. Įtraukiama simpatinė ir parasimpatinė nervų sistemos dalys. Židininis epilepsijos priepuolis gali pasireikšti ir elgsenos sutrikimu. Šuo gali būti neramus, agresyvus, bijoti. Šios emocijos greitai kinta, būna neadekvačios dirginimui.Kai kuriais atvejais priepuolis gali prasidėti kaip židininis ir pereiti į generalizuotą.

1.3. Epilepsijos skirstymas pagal etiologiją

1.3.1. Idiopatinė epilepsija:

 genetiškai paveldėta (priedas nr.1);  įtariama genetiškai paveldėta;  nežinoma kilmė.

1.3.2. Struktūrinė epilepsija:

 intrakranialinė/cerebralinė patologija;

 kraujagyslių veiklos sutrikimo nulemta epilepsija;  uždegiminė;

 vystymosi sutrikimų;  neoplastinė;

 degeneracinė;  trauminė.

Ištirtos veislės, kurios turi paveldimą genų kombinaciją, lemiančią epilepsijos atsiradimą (5). Šios veislės yra:

 australų aviganis;  belgų aviganis;  Berno zenenhundas;  borderkolis;  border terjeras;  dalmatinas;

 anglų springer spanielis;  suomių špicas;

 auksinis retriveris;

11  italų spinonė;

 Labradoro retriveris;  Romanijos vandens šuo;

 mažasis Vandėjos grifonas basetas;  šeltis;

 pudelis.

1.4. Diagnozavimas

Įtarti ir diagnozuoti epilepsiją galima iš priepuolių. Labai daug informacijos gali suteikti šeimininkas, tiksliai papasakojęs apie gyvūno elgsenos pokyčius ir juos nufilmavęs.

Pagrindinis epilepsijos diagnostikos būdas yra magnetinis rezonansas. Tačiau šis tyrimas ypatingai retai naudojamas Lietuvoje, nes nėra veterinarijos klinikų kurios tūrėtų MR. Kita priemonė yra kompiuterinė tomografija. KT kol kas turi tik viena veterinarijos klinika Lietuvoje. Kitas tyrimas – elektroencefalograma dažniau naudojami patvirtinti diagnozei ir nustatyti epilepsijos tipą (židininė ar generalizuota), tačiau tam gyvūnas turi būti priepuolio būsenoj tyrimo metu. Kad tinkamai atlikti tyrimą šunį reikia seduoti, kas įtakoja elektros impulsų stiprumą, todėl EEG rezultatai yra iškreipiami (7,8). EEG dažniau naudojama, kai gyvūnas yra status epilepticus būsenoje ir leidžiant AEV į veną stebėti koks kiekis reikalingas, kad elektros bangos pradėtų silpnėti. Tai dažniau naudojama mokslinių tyrimamų metu.

Dažniausiai epilepsija diagnozuojama „atmetimo būdu“, ieškant kas dar galėtų iššaukti traukulius. Tam atliekami kraujo tyrimai, patikrinami nerviniai refleksai ir ar nesutrikusi vestibuliarinio aparato funkcija. Jei jokių sutrikimų nerandama, galima įtart naviką smegenyse. Jei kraujo tyrimai parodo, kad yra uždegimas, tikslinga ištirti cerebrospinalinį skystį. Jei kepenų ir/ar inkstų parametrai blogi, galima įtarti, kad įvyko intoksikacija ir šunį ištiko metabolinės kilmės priepuoliai, kas indikuoja jog tai nebūtinai epilepsija. Dar vienas svarbus aspektas diagnozuojant epilepsiją: šunims sergantiems IE, pirmieji priepuoliai pasireiškia dažniausiai nuo 6 mėnesių iki 6 metų (7). Priepuoliai atsiradę iki 6 mėn. gali reikšti, kad gyvūnas turi įgimtą smegenų anomaliją, kaip įgimta smegenų vandenė. Priepuoliai atsiradę šunims nuo 6 metų gali reikšti, jog tai struktūriniai pakitimai smegenyse susiję su amžiumi, kaip smegenų auglys. Diagnozuojant epilepsiją taip pat svarbu žinoti kokioje būsenoje buvo šuo kai jį ištiko priepuolis (ramybės, miego ar džiaugsmo ir susijaudinimo). Emocija įtakos turi, nes jei priepuolis įvyko emocinio ir fizinio susijaudinimo metu, tai gali būti ne epilepsijos, o širdies funkcijos sutrikimo iššauktas priepuolis.

12  kardiovaskuliarinė disfunkcija;

 kvėpavimo takų sutrikimai;  sinkopė;

 anemija;  hipoglikemija;

 elektrolitų disbalansas;  kepenų funkcijos sutrikimai;  inkstų funkcijos sutrikimai;  hipertiroidizmas;

 intoksikacija;  elgesio sutrikimai;

 neuromuskuliariniai sutrikimai; (34)

Taip pat diagnozuojant epilepsijos tipą pagal semiologiją (generalizuotas ar židininis), negalima teigti jog generalizuoti priepuoliai būdingi tik IE arba, kad židininiai priepuoliai būdingi tik struktūrinei epilepsijai. Buvo atvejų, kai šunys sergantys IE turėjo židininio tipo priepuolių, arba šunims su auglio smegenyse iššaukta epilepsija, pasireiškė generalizuoto tipo priepuoliai (7,9-13).

Pagrindiniai aspektai į kuriuos reikia atkreipti dėmesį diagnozuojant ar tai yra epilepsijos priepuolis:

 išsiaiškinti ar šunį tikrai ištinka tipiški epilepsijos priepuoliai, ar tai gali būti kitos kilmės epizodiniai reiškiniai;

 išsiaiškinti to priepuolio priežastį.

1.5. Gydymas

Epilepsijos gydymas yra būtinas, norint pagerinti tiek šuns, tiek šeimininko gyvenimo kokybę. Dažnai, sergant idiopatine epilepsija, gydymas reikalingas visą likusį augintinio gyvenimą. Taip pat antiepilepsiniai vaistai ne visada lemia visišką priepuolių išnykimą. Dažnai reikia tenkintis tuo, kad priepuoliai retesni ir/ar silpnesni. Kai šuo serga epilepsija, labai svarbu šeimininko ir veterinaro bendradarbiavimas, siekiant užtikrinti gyvūno gerovę. Šuo turi būti stebimas ir prižiūrimas šeimininko, ir reguliariai tikrinamas veterinarijos gydytojo. Su šeimininku reikia parinkti tinkamus vaistus ne tik pagal gyvūno ligos formą, bet pagal finansines šeimininko išgales ir gyvenimo būdą.

Parenkant gydymą svarbiausia atsižvelgt į šiuos aspektus:  priepuolių dažnumas;

 priepuolių sunkumas;

13  epilepsijos tipas pagal semiologiją.

Taip pat prieš pradedant gydymą AEV reikia apsvarstyti:  Ar tai tikrai epilepsija?

 Jei tai epilepsija, kada pradėti gydymą?  Ar šalutiniai AEV poveikiai toleruojami?

 Jei AEV neduoda norimo rezultato, ar jį pakeisti kitu AEV?  Ar įvesti papildomą vaistą?

 Ar vaistas saugus, jei šuo turi kitų sutrikimų (inkstų, kepenų funkcijos nepakankamumas)?

Pradėjus ir sureguliavus gydymą yra būtinas vaistų koncentracijos kraujyje, bei šalutinių poveikių stebėjimas.

Pagal IVETF (6) ilgalaikę AEV terapiją reikia taikyti kai:  periodas tarp priepuolių yra 6 mėnesiai ar mažiau;

 šuniui bent kartą buvo status epilepticus ar turėjoklasterinius priepuolius;

 po priepuolio šuo neatsigauna ilgiau nei per 24 h arba postiktalinis periodas ypač sunkus (apakimas, agresija ir pan.);

 epilepsijos priepuoliai dažnesni ir/ar trukmė pailgėjusi ir priepuoliai sustiprėję per paskutinių trijų priepuolių periodą.

Pastebėta, kad pradėjus gydymą anksčiau, terapija yra veiksmingesnė, nei ligai įsisenėjus. Ypač tai svarbu šunims su labai sunkia epilepsijos forma arba ypač pavojingais priepuoliais (6,16-18). Yra duomenų, kad patinai prasčiau atsako į AEV terapiją (6,29). Taip pat nustatytas ryšys tarp priepuolių dažnumo prieš gydymą ir prasto atsako į vaistų terapiją (6,19,21,26). AEV efektyvumui turi įtakos ir veislė. AEV efektyvumas mažas Australijos aviganiams, borderkoliams, Italijos spinonė, vokiečių aviganiams, Staforšyro bulterjerams. AEV efektyvesni koliams, Labradoro retriveriams ir belgų aviganiams (6,15,20,22,25,28,29,31).

AEV veikia keturiais būdais:

 GABA stiprinimas (FB, klonazepamas, diazepamas, gabapentinas);  Na jonų kanalų blokavimas (karbamazepinas, fenitoinas);

 T tipo lėtos tėkmės Ca jonų tėkmės blokavimas (valproinė rūgštis);

 kiti veikimo mechanizmai, kaip K jonų pralaidumo didinimas, patologinio glutamato aktyvumo mažinimas (topiramatas) (33).

14 Europos Sąjungoje tik fenobarbitalis ir imepitoinas yra įteisinti kaip pirminiai AEV. KBr įteisintas tik kaip papildomas vaistas, kai FB arba imepitoinas neduoda norimų rezultatų. Tačiau praktikoje naudojama daug žmogiškų AEV.

Dažniausiai naudojamas vaistas yra fenobarbitalis. Jis pasižymi efektyvumu (sumažino epilepsijos priepuolius 60 – 93 proc. šunų ). Jis yra pigus ir nepasižymi sunkiais nepageidaujamais šalutiniais efektais. Terapinė koncentracija FB kraujo plazmoje yra 25 – 35mg/l. Per os sudavus FB absorbuojamas per 2 h. Didžiausia koncentracija kraujyje stebima po 4 – 8 h. Pradinė FB dozė rekomenduojama du kartus per dieną 2,5 – 3mg/kg per os (6,14,30). FB yra teratogeniškas, todėl negalima veisti šunų vartojančių FB, ar sergančių idiopatine epilepsija. Didžioji dalis FB yra metabolizuojama kepenyse (tik iki 25 proc. inkstuose), todėl prieš pradedant terapiją būtina įsitikinti, kad augintinio kepenys yra sveikos, taip pat būtina reguliariai stebėti kepenų fermentų parametrus terapijos metu. Gydymo pradžioje rekomenduojama kraujo parametrus (kraujo morfologija ir biochemija) tikrinti kas 3 mėnesius. Jei parametrai stabilūs, kas 6 mėn. O jeigu šuo remisijoj, kas metus. FB gali pasižymėti nepageidaujamu šalutiniu poveikiu kaip gyvūno slopinimas, ataksija, polidipsija/poliurija. Retesniais atvejais – kepenų nepakankamumas, dermatitai, hipoalbuminemija, padidėjusi pankreatito tikimybė.

Jei šunį ištinka dažni epilepsijos priepuoliai arba pasitaiko klasteriniai priepuoliai ar status epilepticus,rekomenduojama terapinę dozę paskirstyti mažesnėmis dalimis ir duoti dažniau, kad FB koncentracija kraujo plazmoje būtų pastovesnė.

1 pav. Gydymo fenobarbitaliu sistema.

Pradėti nuo 2,5 – 3 mg/kg FB du kartus per dieną.

Tikrinti vaistų koncentraciją kraujo serume po 14 dienų nuo gydymo pradžios

arba po dozės pakeitimo.

Stebėti bendrus kraujo morfologinius, biocheminius parametrus ir FB kraujo serume

kiekį po trijų mėnesių, vėliau kas šešis mėnesius. Jeigu šuo remisijoje ar neturi traukulių,

kas 12 mėnesių.

 Vaistų kraujo serume koncentracija < 30 mg/l, padidinti FB dozę.

 Vaistų serumo koncentracija 30-35 mg/l, pradėti KBr terapiją.

 Vaistų serumo koncentracija > 35mg/l sumažinti FB dozę siekiant serumo koncentracijos < 35 mg/l ir pradėti KBr terapiją.

Nekontroliuojami priepuoliai

15 Jei norime keisti vaisto koncentraciją, ją reikia apskaičiuoti: nauja FB dozė = (norima FB koncentracija kraujo plazmoje / esama FB koncentracija kraujo serume) ×esama FB kasdieninė dozė miligramais.(6)

Kalio bromidas pats nėra toks efektyvus kaip pirminis AEV, tačiau sinergetiškai veikia su FB, todėl daugelyje ES šalių įteisintas kaip antrinis vaistas. Kai FB neduoda reikiamo rezultato, rekomenduojama kartu pridėti ir KBr.

16

2 pav. Gydimo KBr sistema.

Nekontroliuojami traukuliai nepaisant optimalios FB koncentracijos serume

KBr pradėti nuo:

 625 mg/kg dozės paskirstytos į 8 ar daugiau dalių per 48 h. Hospitalizuoti per KBr įvedimą,

 arba 125 mg/kg dozę per dieną padalinti į 3 - 4 dalis penkias dienas iš eilės.

Palaikyti KBr dozę 15mg/kg du kartus per dieną arba 30mg/kg

vakare.

Pradėjus KBr:

Išmatuoti KBr dozę kraujo serume po 3 mėnesių.

Po vaisto įvedimo: išmatuoti KBr serumo koncentraciją po mėnesio

Vaistų serume lygis <2000 mg/l: padidinti dozę naudojant formulę:

(2000 mg/l – esamą pastovią KBr koncentraciją kraujyje) × 0,02 = mg/kg per dieną pridėti prie esamos dozės.

Neadekvati traukulių kontrolė

Traukuliai kontroliuojam Ir serume KBr<2000 mg/l Traukulių dažnis > 1 per 2-3 savaites

Traukulių dažnis <1 per 2-3 savaites

Stebėti pilną kraujo morfologinį, biocheminį profilį, ir KBr lygį serume kas 6 mėnesius. Jeigu šuo remisijoje ar nėra traukulių,

17 Nekontroliuojami

priepuoliai _{Kontroliuojami}

priepuoliai

Jei gydome tik KBr naują dozę apskaičiuojame pagal formulę: (2500mg/l – esamą pastovią KBr koncentraciją kraujyje) × 0,02 = mg/kg per dieną pridėti prie esamos dozės.

Imepitoinas pasižymi mažu šalutiniu poveikiu šunims. Ypač gerai tinka šunims su idiopatine epilepsija ir turintiems generalizuotus priepuolius. Rekomenduojama terapinė dozė yra 10 – 30mg/kg du kartus per dieną. Jei imepitoinas neduoda norimų rezultatų, pasiekus maksimalią dozę rekomenduojama derinti su FB arba KBr. Šis vaistas gana greit suveikia (per 30 min.), o piką kraujo plazmoje pasiekia po 2 - 3 h nuo sudavimo per os. Tačiau šis vaistas gana greit pasišalina iš organizmo (per 6 h), todėl rekomenduojama duoti du kartus dienoje. Didžioji dalis šio AEV pasišalina per inkstus, šiek tiek mažiau per kepenis. Šis vaistas turi labai menką šalutinį poveikį. Nors ir yra šalinamas per inkstus ir kepenis, padaro labai mažai žalos. Pradžioje terapijos galima pastebėti, kad augintinis aktyvesnis, padidėjusi salivacija, poliurija/polidipsija, diarėja, hipersalivacija, kartai gyvūnas tampa jautresnis kvapams ir šviesai. Šis vaistas saugus ir derinant su benzodiazepinais. Imepitoinui nėra nustatyta terapinė vaisto koncentracija kraujo plazmoje. Dėl to ir dėl menkų šalutinių efektų nėra būtina gyvūną pastoviai stebėti, jei per savaitę nuo terapijos pradžios rezultatai buvo geri (priepuoliai išnyko arba pasidarė retesni ir/ar lengvesni). Tačiau patariama tikrinti kas 6 mėn gydymo metu ir kas 12 mėn jei gyvūnas yra remisijoj. (6)

3 pav. Gydymo Imepitoinu schema.

Pradėti imepitoiną 10-20 mg/kg du kartus per dieną

Padidinti dozę iki 30 mg/kg du kartus per dieną

Pridėti papildomą AEV

Kombinuotos terapijos su imepitoinu ir FB atveju patartina lėtai mažinti imepitoino dozę. Jeigu priepuoliai kontroliuojami su FB galima sumažinti

impetoino dozę atsirandus

šalutiniamspoveikiams.

Palaikyti dozę ir stebėti šunį, kraujo morfologinius ir biocheminius parametrus kas 6 mėnesius. Jeigu šuo remisijoje ar nėra traukulių:

18 Levetiracetamas naudojamas kaip papildomas vaistas šunims su idiopatine epilepsija. Taip pat LEV naudojamas pulsinei terapijai. Pulsinė terapija yra kai suleidžiama 60mg/kg į veną LEV, arba jei įmanoma per os, kad šunį išvesti iš status epilepticus arba sustabdyti klasterinius priepuolius. Jei priepuolis vėl įvyksta, leisti po 20mg/kg, kol priepuolių nebus mažiausiai 48 h. LEV puikiai tinka gyvūnams su kepenų disfunkcija. Taip pat pasižymi mažu toksiškumu inkstams. Terapinė dozė 20mg/kg per os. Kai kuriems šunims, kuriems LEV buvo duotas ilgą laiką, buvo pastebėtas „medaus mėnesio efektas“, kai atsiranda tolerancija vaistui ir jis taip gerai nebepadeda (6).

Diazepamas, klonazepamas, midazolamas ir kiti benzodiazepinai tinka norint greito rezultato – sustabdyti priepuolius.Preparatai jungiasi su visų tipų benzodiazepino receptoriais, todėl ne tik slopina traukulius, bet sukelia ir kitokį poveikį CNS. Dėl stipraus migdymo, pažinimo funkcijų susilpnėjimo, atsiradusios tolerancijos vaistui, pastoviam epilepsijos gydymui benzodiazepinai šiuo metu beveik nevartojami. Dažniausiai benzodiazepinai vartojami esant status epilepticus arba klasteriniams priepuoliams gydyti. Tuo atveju preparatai švirkščiami į veną arba į raumenis (dažniausiai diazepamas). (33)

Kiti, rečiau praktikoje naudojami vaistai yra: zonizamidas, felbamatas, topiramatas, gabapentinas, pregabalinas, karbamazepinas, fenitoinas, primidonas, valproinė rūgštis.

Pagrindinės priežastys nutraukti AEV terapiją yra remisija arba smarkus šalutinių poveikių pasireiškimas, kurie gali lemti ankstyvą gyvūno gaišimą. Dauguma šunų su idiopatine epilepsija turi vartoti AEV visą likusį savo gyvenimą. Tačiau yra duomenų, kad 15 – 30 proc. šunų pereina į remisiją (6,24,25,27).

Faktoriai, kurie gali lemti ar gyvūnas pereis į remisiją, yra:  gyvūnas yra patelė;

 kastruotas/sterilizuota;

 prieš tai nei karto nebuvo status epilepticus arba klasterinių priepuolių;  epilepsija atsirado vėlesniame amžiuje.

19

TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA

Tyrimas atliktas 2013 - 2015 metais veterinarijos klinikoje Kaune ir Neurologijos klinikoje Suomijoje. Buvo tirta 92 epilepsija arba įtariamai epilepsija sergantys šunys, kurie turėjo į epilepsijos priepuolius panašių nervinių sutrikimų. Tyrimo metu buvo atsižvelgta ES ir Lietuvos Respublikos teisės dėl gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų aktus: Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas 1997m. ir 86/609/EEB 2010m. direktyvos dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsauga.

Priemonės naudojamos tyrimuose buvo:  magnetinis rezonansas;

 vaistai (fenobarbitalis, levetiracetamas, diazepamas ir kt.);  pilnas neurologinis tyrimas;

 kraujo morfologinis tyrimas;  kraujo biocheminiai tyrimai;

 vaizdo įrašai padaryti priepuolio metu.

Šunys buvo suskirstyti į grupes pagal lytį, veislę, amžių, priepuolio pasireiškimo būdą, veterinarijos gydytojo diagnozę ir naudotas metodikas nustatyti diagnozei, vaistų paskyrimą ir mirtingumą.

Šeši pacientai buvo tirti veterinarinėje Neurologijos klinikoje Helsinkyje. Šiems pacientams buvo atliktas pilnas neurologinis tyrimas, padarytos MR nuotraukos ir paskirtas gydymas pagal gautus rezultatus.

Tiriamiems gyvūnams pirmiausia buvo atliekamas neurologinis tyrimas. Stebima kaip gyvūnas reaguoja į šviesą (ar vyzdžiai susitraukia), tikrinama uoslė, klausa. Tikrinama propriocepsija. Daromas gyliųjų pojūčių tyrimas, kaip letenos atstatymas į tinkamą padėtį, karučio testas, giliojo skausmo testas. Visa tai daroma siekiant patikrinti ar problema yra neurologinės kilmės ir jei neurologinės, kurioje vietoje lokalizuota: nugaros ar galvos smegenyse. Jei galvos smegenyse, nustatyti kiek galima tikslesnę vietą.

20 Kraujo biocheminiai tyrimai atlikti analizatoriumi IDEXX VetTest. Buvo tirta:

(ALB) albuminas;

(AST)asparagininė aminotransferazė; (ALT) alaninaminotransferazė; (ALP) šarminė fosfatazė; (AMY) amilazė;

(TBIL) bendras bilirubinas; (BUN) šlapalas; (Ca) kalcis; (Phos) fosforas; (Crea) kreatininas; (Glu) gliukozė; (Na) natris; (K) kalis;

(TP) bendras baltymų kiekis; (Glob) globulinas.

Kraujo morfologija buvo tirta analizatoriumi IDEXX LaserCyte. Buvo tirta: (RBC) eritrocitai;

(HCT) hematokritas;

(MCV) vidutinis eritrocitų tūris;

(MCH) vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite; (HGB) hemoglobinas;

(MCHC) vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija; (RDW) eritrocitų dydžio variacija;

(Retic) retikuliocitai; (Neu) neutrofilų skaičius; (Lymph) limfocitų skaičius; (Mono) monocitų skaičius; (Eos) eozinofilų skaičius; (Baso) bazofilų skaičius;

21 (Baso proc.) bazofilų procentinė reikšmė;

(PLT) trombocitai;

22

REZULTATAI

4pav. Šunų su epilepsijos priepuoliais skaičius per metus.

Buvo analizuoti veterinarijos klinikoje Kaune trijų metų duomenys apie šunis su priepuoliais panašiais į epilepsijos. Kaip matome, 2013 metais pacientų buvo tik 18, o 2014m. - 34 ir 2015m. - 34. Tam įtakos galėjo turėti lengvesnė prieiga prie informacijos apie augintinių sveikatą, geresnė šeimininkų financinė padėtis ir visuomenės dėmesys gyvūnų gerovei. Dėl šių priežasčių kreivė kyla.

Per pastaruosius kelis metus organizuojama vis daugiau renginių paremti beglobiams gyvūnams. Stengiamasi užtikrinti augintinių gerovę. Tai turėjo įtakos, nes daugiau žmonių pradėjo labiau rūpintis savo augintinių sveikata ir tam skirti daugiau pinigų.

Dar viena priežastis kodėl epilepsija sergančių šunų daugėja yra aplinkos keliamas stresas, ypač gyvenant dideliuose miestuose, kur daug triukšmo, ir kitų stresorių (kvapų, šviesų, garsų).

0 5 10 15 20 25 30 35 40 2013 m. 2014 m. 2015 m. Šu n ų skai či u s (vn t.)

Šunų turinčių į epilepsiją panašių priepuolių

skaičius per metus

23

5 pav. Šunų, turėjusių panašius nervinius sutrikimus į epilepsijos priepuolius diagnozės 2013 –

2015 metais, skaičius.

Grafike matome, kad vyrauja įtariama epilepsija (n=45) ir nenustatyta diagnozė (n=31). Tai gali reikšti, kad dauguma veterinarijos gydytojų neatpažįsta epilepsijos, jei priepuoliai nepasireiškia tipiškai (toniniai – kloniniai generalizuoto tipo epilepsijos priepuoliai). Atsižvelgiant į tai, kad gydytojai su šia liga susiduria ypač retai ir ši liga yra polietiologinė, turi įvairiausių pasireiškimo būdų, net ir patyręs veterinaras negali tiksliai nustatyti epilepsijos. Ir tik 48 proc. (n=45) visų atvejų buvo identifikuota kaip epilepsija, arba įtariama epilepsija. Iš 33.6 proc. pacientų su nenustatyta diagnoze 2014 metais tokių šunų buvo daugiausia - n=15, mažiau 2015 - n=13 ir 2013 n=3. Tačiau 2013m. epilepsija diagnozota 30 procentų daugiau pacientų, negu iš viso nenustatyta diagnozė. CNS sutrikimų įvardinta mažiausiai - n=5 (5,4 proc.). Smegenų kraujotakos sutrikimai sudaro 13 proc. (n=12) visų diagnozių.

0 5 10 15 20

24

6 pav. Pacientų su epilepsijos priepuoliais vaistų paskyrimas (vnt.) 2013 – 2015 metais.

Matome, kad net 14 iš 92 gyvūnų su nerviniais sutrikimais buvo eutanazuoti (15,2 proc.). Daugiausia eutanazuota 2014 metais - 20 proc. (n=7) ir 2015m. – 14 proc. (n=5), o 2013 m. tik 2 (11 proc.) pacientai iš 18. Diazepamas, veikiantis antikonvulsiškai, buvo skirtas 32 pacientams (34,7 proc.). Daugiausia šis preparatas skirtas 2014 metais - 47 proc., 2013 m. - 33.3 proc. ir mažiausiai 2015 m. – 29 proc. visų pacientų tais metais. Diazepamas - pirmoji pagalba norint numalšinti traukulius. Fenobarbitalis - tinkantis ilgalaikei AEV terapijai, buvo skirtas 23 pacientams (25 proc.). 2015 metais skirtas - 32,3 proc., 2013 m. - 27,7 proc. ir 2014 m. tik 20,5 proc. pacientų gydytų tais metais. 27 pacientams (29,3 proc.) nebuvo skirtas gydymas jokiais antiepilepsiniais ar antikonvulsiniais vaistais. Tai sudarė 41 proc. 2015 metais, 23,5 proc. 2014 m. ir 27,7 proc. 2013 m. Kai kuriems pacientams buvo skirtas ir diazepamas ir FB. O keli iš jų net ir eutanazuoti.Toks veterinarų parinktas gydymas galėjo būti ir dėl pačių veterinarijos gydytojų žinių trūkumo apie epilepsiją. Duomenų apie šią ligą nėra daug ir ją sunku diagnozuoti be KT ar MR. Neurologinis tyrimas, rentgenograma, kraujo morfologinis ir biocheminiai tyrimai gali pagelbėti diagnozuojant epilepsiją. Šiuos tyrimus naudoja dauguma veterinarijos klinikų.

5 10 11 14 7 16 7 8 2 6 5 5

Eutanazuota Skirtas diazepamas Skirtas fenobarbitalis Negydyta AEV

Vaistų paskyrimas

25

7 pav. Priepuolių pasireiškimo dažnumas pagal lytį.

Patinėliams epilepsijos priepuoliai pasireiškia dažniau (60 proc.,) negu patelėms (40 proc.). Taip pat pagal kai kuriuos autorius, (7) patinams priepuoliai būna dažniau. Taip pat dažniau pasitaiko klasterinių priepuolių ir status epilepticus, bei prasčiau toleruoja AEV. Dėl to diagramoje ir matome didesnį skaičių sirgusių patinėlių (n=55), negu patelių (n=37) (P = 0,06).

patelės 40%

patinėliai 60%

26

8 pav. Epilepsija sergančių veislinių šunų ir mišrūnų pasiskirstymas.

Diagramoje matome, kad dažniau serga veisliniai šunys (P˂0,001). Iš 92 tirtų gyvūnų 20 buvo mišrūnai ir 72 veisliniai šunys. Tai yra, kad net 56 procentais daugiau buvo veislinių šunų. Tam įtakos gali turėti neetiškas veisimas, kai veisiami šunys su epilepsijos genu ir kai siekiama išveisti gražius (su tai veislei būdingu eksterjeru), o ne sveikus šunis. Gali būti priežastis ir ta, kad šeimininkai veislinių šunų sveikatai skiria daugiau pinigų.

22%

78%

Epilepsija sergančių veislinių šunų ir mišrūnų

pasiskirstymas

27

9 pav. Šunų turėjusių epilepsijos priepuolius veislių pasiskyrstymas per metus (vnt.).

Daugiausia šunų su į epilepsiją panašiais priepuoliais buvo Labradoro retriveriai - 9,7 proc. (n=7), kurie turi genetinį polinkį epilepsijos priepuoliams, Jorkšyro terjerai – 16,6 proc. (n=12), toiterjerai – 9,7 proc. (n=7), prancūzų buldogai 8,3 proc. (n=6).Taip pat tiriamųjų grupėje yra amerikiečių kokerspanielis, Bramando bišonas, cvergšnauceris, vokiečių aviganis, Berno zenenhundas, pudelis, airių seteris, Tailando ridžbekas, bulmastifas, mopsas, samojedas, taksas, pekinas, špicas, Džeko Raselo terjeras ispanų vandens šuo ir kt. Iš veislių, kurios turi genetinį polinkį, buvo tik Labradoro retriveriai, Berno zenenhundai ir pudeliai. Pagal naujausią literatūrą (5), veislių su genetine epilepsija šioje diagramoje tūrėtų būti daugiau. Tačiau tai gali kisti nuo to, kokios veislės

0 2 4 6 8 10 12 14 Labradoro retriveriai Jorkšyro terjerai Toiterjeras Prancūzų buldogas Vokiečių aviganis Džeko Raselo terjeras Pekinas Foksterjeras Čihuahua Cvergšnauceris Taksas Bokseris Berno zenenhundas Pudelis Amerikiečių kokerspanielis Brabanto bišonas Ispanų vandens šuo Mopsas Bordo dogas Samojedas Sibiro haskis Maltos bišonas Bulmastifas Pinčeris Ši cu Keribliūterjeras Airių seteris Tailando ridžbekas

Epilepsija sergančių šunų veislės

28 yra populiaresnės šiame regione. Kadangi tirta tik didžiųjų miestų pacientai, didesnė tikimybė, kad čia bus didesnė mažų veislių populiacija, kurioje ir bus daugiau šunų sergančių epilepsija. . Matome, kad tiriamųjų grupėje daugiausia buvo mažųjų veislių atstovų – 51,3 proc. (n=37).

10 pav. Epilepsijos priepuolių pasireiškimas pagal amžių 2013, 2014 ir 2015 metais.

Tarpas tarp raudonai pažymėtų linijų, parodo svarbiausią amžiaus grupę sergant epilepsija, o ne ligomis mimikuojančiomis epilepsijos priepuolius. Nes nuo 6 mėnesių iki 6 metų didžiausia tikimybė pasireikšti epilepsijos priepuoliams, ypač IE (Priedas nr.2). Matome, kad 2013 metais daugiausia šunų sirgo sulaukę 2 metų amžiaus (n=1), 7 m. (n=3), šiek tiek mažiaus 5 m. (n=2) ir 10m. (n=2). 2014 metais 2 metų (n=6) ir 5m. (n=5). 2015 1 m. (n=9) ir 5 m. (n=6). Mažiausiai sirgo šunys nuo 11 metų. 0 5 10 15 20 -2 0 2 4 6 8 10 Šu n ų skai či u s (vn t.) Šunų amžius (m.)

Epilepsijos priepuolių pasireiškimo amžius

29

11 pav. Svarbiausios amžiaus grupės, kuriose pasireiškė epilepsijos priepuoliai.

Daugiausia nervinius priepuolius patyrė 1 metų (n=10), 2 m. (n=10), 4 m. (n=12) ir 5 (n=13) metų amžiaus šunys. IE diagnostikai labai svarbus amžius nuo 6 mėn. iki 6 metų, kai didžiausia tikimybė pasireikšti priepuoliams (P˂0,001). Pagal kai kuriuos autorius šunys nuo 6 mėnesių iki 6 metų dažniausiai serga idiopatine epilepsija. Apie 75 proc. sergančių šunų turi IE ir tik 25 proc. struktūrinę epilepsiją (7,35).

12 pav. Pacientų su epilepsijos priepuoliais, kuriems buvo atlikti kraujo tyrimai skaičius.

3%

62% 28%

7%

Svarbiausios amžiaus grupės

<6mėn. Nuo 6mėn. iki 6m. Nuo 6m. iki 12m. ≥ 12m. 0 5 10 15 20 25 2015 m. 2014 m. 2013 m. Paci e n tų sk ai či u s (vn t.) Metai

30 Grafike pavaizduota, kad iš 2013 – 2015 metais tirtų 92 pacientų n= 22 (23,9 proc.) buvo atlikta biocheminiai kraujo tyrimai ir n=28 (30,4 proc.) morfologiniai kraujo tyrimai.

1 lentelė. Šunų kraujo biochemijos rodiklių nuokrypis (38,39).

Kraujo rodikliai

Norma Tirtų šunų skaičius

Nesiekė normos Atitiko normą Viršijo normą Viso Vidurkis±SD ALB(g/L) 31-43 - 3 - 3 32,33±3,84 GOT/AST(u/L) 9-60 1 9 3 13 29,97±6,92 ALP(u/L) 10-122 1 16 5 22 83,67±11,90 GPT/ALT(u/L) 8,2-80 2 6 2 10 78,14±11,90 AMY(u/L) 270-1900 - 2 - 2 564,50±172,50 TBIL(mmol/L) 0,9-10,5 - 3 - 3 5,33±0,67 BUN 4-27 2 15 - 17 6,29±0,89 Ca(mmol/L) 2,2-3 1 2 - 3 2,44±0,15 Phos(mmol/L) 0,8-2,2 - 2 1 3 2,37±0,40 Crea(mmol/L) 44-138 3 15 6 24 98,15±10,86 Glu(mmol/L) 3,9-7,8 1 6 3 10 6,83±0,63 Na(mmol/L) 139-154 - 1 - 1 142,50±0,50 K(mmol/L) 3,6-5,6 - 1 - 1 4,80±0,0 TP(g/L) 55-75 1 4 - 5 57,50±4,35 Glob(g/L) 18-37 - 1 2 3 28,00±3,00 Urea(mmol/L) 8,99-12,32 - 3 4 7 11,94±3,59

31

2 lentelė. Šunų kraujo morfologinių rodiklių nuokrypis.

Kraujo rodikliai

Norma Tirtų šunų skaičius

32 Baso (proc.) 0,8 - 25 3 28 0,69±0,04 PLT 175 - 300 - 17 11 28 352,46±42,93 MPV(fL) 8,8 1 24 3 28 9,32±0,37 PDW (proc.) 18,6 4 21 3 28 18,93±0,37 PCT (proc.) 0,28 1 20 7 28 0,36±0,04 WBC (×109_/L) 5,5 – 16,9 1 24 3 28 11,02±0,82

Kraujo morfologinis tyrimas neparodė nuokrypių nuo normos, kurie galėtų reikšti, kad gyvūną ištiko priepuolis dėl uždegimo, anemijos ir kt.

Magnetinis rezonansas

Magnetinio rezonanso nuotraukos buvo padarytos Neurologijos klinikoje Helsinkyje, ten dirbančių neurologų. Buvo atrinkti penki pacientai, kurie geriausiai reprezentuoja epilepsijos pasireiškimą, esant skirtingoms priežastims. MR geriausias neinvazinis diagnozavimo būdas, nes puikiai parodo minkštųjų audinių vaizdą. Apmokyti specialistai iš nuotraukų gali pasakyti, kas iššaukia priepuolius ir ar tai epilepsija, ar tik epilepsijai būdingi simptomai.

33

13 pav. Čihuahua, patelė, 5m. Granuliomatozinis meningoencefalitas (nuotr. aut.)

Šuniui buvo diagnozuotas granuliomatozinis meningoencefalitas, kuris ir iššaukė epilepsijos priepuolius. Šeimininkai kreipėsi, nes šuo nevalingai šlapinosi ir tuštinosi. Sutriko elgsena: patelė pasidarė baikšti, lojo, kartais buvo apatiška, stebimas vertikalus galvos tremoras. Neurologinio tyrimo metu refleksai buvo normalūs. Vyzdžiai išsiplėtę ,bet į šviesą reagavo. MR tyrimas parodė pakitimus smegenų gumbure. Buvo paskirta steroidiniai vaistai ir fenobarbitalis. Pasirodžius po 6 savaičių, darinys smegenyse buvo sumažėjęs, priepuoliai išnykę, tačiau elgsena neatsistačiusi: šuo baikštus, neramus, agresyvus, stebima nenormali stovėsena. Teko šunį eutanazuoti.

14 pav. Ispanų vandens šuo, patinas, 4 m. Idiopatinė epilepsija (nuotr. aut.)

34 normalūs, nėra skausmo nugaroje. Klinikoje suleista antikonvulsinių vaistų. AEV ilgalaikiam gydymui nepaskirti, kol priepuoliai nepasikartojo. Liepta šunį stebėti.

15 pav. Džeko Raselo terjeras, patinas, 5m. Idiopatinė epilepsija (nuotr. aut.)

2 dienos prieš atvykstant į kliniką prasidėjo priepuoliai. Iš viso buvo trys priepuoliai. Priepuolių trukmė 15s. Klinikoje prasidėjo klasterio tipo priepuoliai ir status epilepticus. Pilnas atsistatymas po priepuolio truko 5 minutes (postiktalinė fazė). Kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai pakitimų neparodė. Neurologinis tyrimas taip pat buvo normalus. MR nuotraukoje pakitimų taip pat nerasta. Įtarta IE (nežinomos kilmės). Šuniui paskirta fenobarbitalis. Liepta stebėti ir pasirodyti jei priepuoliai kartosis.

35 Patelė klinikoje atsidūrė, nes buvo akių nistagmas. Neurologinis tyrimas parodė, kad reakcija sutrikusi, vyzdžiai nereaguoja į šviesą, nėra gąsdinimo reakcijos. Raumenys buvo rigidiški. Kalytė nuolat krito į kairę pusę. Padarius MR nuotrauką matomi pakitimai smegenų gumbure ir pailgosiose smegenyse. Įtarta, kad smegenyse susidariusi cista, kuri ir provokuoja toninius epilepsijos priepuolius.

17pav. Berno zenenhundas, patinas, 2 mėn. Struktūrinė epilepsija (nuotr. aut.)

36

REZULTATŲ APTARIMAS

Iš rezultatų matome, kad 2014 ir 2015 metais bendrosios praktikos veterinarijos klinikoje Lietuvoje pacientų su epilepsijos priepuoliais buvo vienodas skaičius - 34. Tačiau 2013 metais jų buvo beveik per pusę mažiau - 18 (48 procentais). Tam įtakos galėjo turėti prastesnė šeimininkų finansinė padėtis, dėl to augintinių savininkai rečiau kreipėsi į veterinarijos gydytojus. Taip pat svarbu gyvūnų gyvenimo ypatumai: stresinė aplinka, mityba, toksinai aplinkoje, atsivedimo metu įvykusios traumos, kalės gerovė nėštumo metu ir šuniukų tėvų sveikata (dėl genetinio faktoriaus). Taigi svarbiausią vaidmenį atlieka šeimininkas, rūpindamasis prevencija nuo sveikatos sutrikimų ir neatlaidžiai prižiūrint šunį su sveikatos sutrikimais, nes dažniausiai epilepsija gydoma visą likusį šuns gyvenimą. Labai svarbu tiksliai diagnozuojant epilepsiją yra įranga, bei apmokyti specialistai. Dėl diagnostikos priemonių ir veterinarijos gydytojų kvalifikacijos trūkumo šioje srityje, gali būti, kad daugeliui gyvūnų buvo nediagnozuotas arba klaidingai diagnozuotas susirgimas, manant, kad priepuolis tik mimikuoja epilepsijos simptomus. Dažnai šeimininkai nepalaiko ryšio su veterinarijos gydytoju arba nesilanko toje pačioje klinikoje ir pas tą patį gydytoją, kas taip pat smarkiai komplikuoja galimybę tiksliai diagnozuoti ligą ir tinkamai parinkti gydymą. Labai svarbi yra ir veisėjų etika, nes epilepsija sergančių gyvūnų veisti nepatartina dėl kelių priežasčių: liga gali būti paveldima , antiepilepsiniai vaistai gali būti teratogeniški, ir šeimininkai nežinodami, kad gali susidurti su liga, kuri gali įtakoti jų gyvenimo būdą, finansus ir atimti daug laiko, ne visada ryžtasi sergantį gyvūną laikyti (atiduoda į prieglaudas arba eutanazuoja)(5 - 7).

Labai sunku gydyti, jei nėra žinoma tiksli diagnozė. Iš 92 šunų su nerviniais reiškiniais panašiais į epilepsijos priepuolius 32 (34,7 proc.) gyvūnams buvo taikytas simptominis gydymas antikonvulsiniais vaistais – diazepamu. Ir tik 71,8 proc. šunų gydytų antikonvulsiniais vaistais papildomai dar paskirtas ir AEV - fenobarbitalis, kuris labiau tinka ilgalaikei terapijai. Iš viso FB skirtas tik 23 (25 proc.) visų tirtų šunų. Ir nepaisant gydymo net 14 (15,2 proc.) šunų buvo eutanazuota. Tai parodo, kaip sunku be tinkamų diagnostikos metodų ir žinių apie epilepsiją ir jos etiopatogenezę išgelbėti šunį. Tokį didelį eutanazuotų šunų skaičių galėjo lemti užleista liga (nuo 7 iki 12 metų šunys sergantys epilepsija sudaro 28 proc.), kai priepuolius sukėlę pakitimai nebegrįžtami, neteisingai nustatyta diagnozė ir šeimininkų nenoras investuoti į gyvūno sveikatą.

37 atsiradimą (priedas nr.1)(5). Tačiau šioms veislėms epilepsija pasitaikys viename pasaulio regione nebūtinai taip pat dažnai kaip kitame. Taip yra dėl veislės linijos iš kurios gyvūnas kildinamas. Pvz. Europoje veisiami belgijos aviganiai turės didesnę tikimybę paveldėti genų kombinaciją, dėl kurios gali pasireikšti epilepsijos priepuoliai, negu Šiaurės Amerikoje. Kadangi šunys veisiami skirtinguose regionuose, „epilepsijos genas“ nebus išplitęs vienodai . Esant didesnei šuniukų paklausai, veisėjai nevisada elgiasi etiškai ir veisia šunis su idiopatine genetiškai paveldima epilepsija.(5,9,10)

Pagal kai kuriuos autorius (7) amžiuje nuo 6 mėnesių iki 6 metų yra didžiausia tikimybė atsirasti priepuoliams, ypač sergantiems idiopatine epilepsija (75 proc. IE ir 25 proc. struktūrinė epilepsija). Pagal darytus tyrimus net 62 proc. šunų su epilepsijos priepuoliais buvo šios grupės. Taip pat pastebėta daug sergančių šunų grupėje nuo 7 iki 12 metų. Šioje amžiaus grupėje epilepsijos pasireiškimui įtakos gali turėti senatvės įtakoti struktūriniai pokyčiai smegenyse (11 pav.).

Lytis taip pat lemia epilepsijos pasireiškimą, ypač nekastruotiems ir nesterilizuotiems gyvūnams. Manoma, kad rujos metu ir dėl patinų elgsenos, ypač prie rujojančios patelės, gyvūnas patiria daug streso, kas ir iššaukia epilepsijos priepuolius (5). Tyrimai parodė, kad Kauno bendrosios praktikos veterinarijos klinikoje 2013 - 2015 metais 60 procentų šis susirgimas buvo diagnozuotas patinėliams ir 40 proc. patelėms. Priepuolių pasireiškimui gali turėti įtakos lytiniai hormonai, kurie gali sukelti didelį stresą gyvūnui ir taip iššaukti priepuolį.

Su tuo, kiek iš priepuolius turėjusių gyvūnų buvo mišrūnai ir kiek veisliniai šunys, lytis taip pat susijusi (veisliniai – 78 proc., mišrūnai – 22 proc. (P<0,001)). Taip yra dėl to, kad mišrūnai dažniau kastruojami ar sterilizuojami, o veisliniai naudojami veisimui, taigi lytiniai hormonai yra didesnis stresorius.

Kraujo biocheminiai tyrimai priepuoliams turi įtakos tik tada, kai rodikliai labai smarkiai padidėję, nes tai gali parodyti inkstų, kepenų funkcijų sutrikimą ar intoksikaciją. Didelis biocheminių parametrų nuokrypis gali parodyti, kad priepuoliai buvo metabolinės kilmės. Pagal darytus tyrimus nei vienas pacientas neturėjo metabolinės kilmės priepuolių. Tyrime buvo tik vienas pacientas su gan smarkiai padidėjusiu fosforo kiekiu (3,13mmol/L). Tai gali būti susiję su skydliaukės veiklos sutrikimu. Skydliaukės veiklai sutrikus, sutrinka ir kalcio apykaita, kas gali daryti įtaką nervinių inpulsų perdavimui smegenyse.

Kraujo morfologija svarbi tuo, kad gali parodyti uždegimą, dėl kurio gali būti smarkiai pažeistos smegenys (pvz.: encefalitas). Kai kuriais atvejais uždegimas gali palikti ilgalaikius pokyčius ir išprovokuoti besikartojančius priepuolius (7). Iš tirtų pacientų matome, kad morfologinis kraujo profilis įtakos priepuoliams taip pat neturėjo.

38

IŠVADOS

1. Lietuvoje epilepsijai diagnozuoti naudojamas neurologinis tyrimas. Taip pat „atmetimo“ būdu siekiama atskirti epilepsiją nuo kitų ligų, kurios mimikuoja epilepsijos priepuolius.

2. Dažniausiai šunys sergantys epilepsija buvo gydomi antikonvulsiniais vaistais (34,7 proc.) bei nemaža dalis visai negydomi antiepilepsiniais vaistais (29,3 proc.).

3. Patinėlių sirgo daugiau negu patelių (patinų 60 proc., patelių 40 proc.) (P = 0,06).

4. Dažniausiai epilepsijos priepuoliai pasireiškė mažų veislių šunims (Jorkšyro terjerams n=12, 11proc., toiterjerams n=7, 8 proc., prancūzų buldogams n=6, 7 proc.) ir Labradoro retriveriams n=7, 15 proc., kurie turi genetinį polinkį šiai ligai. Taip pat veislė yra reikšmingas rodiklis sergant epilepsija (P<0,001).

5. Priepuoliai šunims dažniausiai pasireiškė nuo 6 mėnesių iki 6 metų (62 proc. visų sirgusių šunų) (P<0,001).

6. Kraujo morfologiniai ir biocheminiai parametrai buvo nežymiai nukrypę nuo normos ribų ir neturėjo įtakos epilepsijos priepuolių pasireiškimui.

39

REKOMENDACIJOS

Nustatyti ar klinikiniai požymiai yra tikrai epilepsija yra sunku, ypač kai nėra tinkamos diagnstinės įrangos, kaip magnetinis rezonansas ar kompiuterinis tomografas. Genetinę arba įtariamą genetinę idiopatinę epilepsiją sunkiausia diagnozuoti, ypač jei priepuoliai nėra toninio – kloninio tipo. Todėl labai svarbu šeimininko ir veterinarijos gydytojo bedradarbiavimas ir reikalingos informacijos pateikimas. Pavyzdžiui, klasteriniai epilepsijos priepuoliai arba status epilepticus atrodo gąsdinančiai, ir žmogui kuris nėra su tuo susidūręs gali atrodyt, kad gyvūnas kenčia skausmą. Dėl tokio traumuojančio vaizdo gyvūno šeimininkas pasakodamas apie priepuolį akcentuos tik ictus, bet gali praleisti tokias detales, kaip preiktalinė fazė ar kiti reikšmingi šuns elgsenos pokyčiai, kurie gali padėti tiksliai diagnozuojant ligą. Todėl siūloma pateikti klausimyną, kad būtų išvengta šeimininko ir veterinaro nesusikalbėjimo. Taip pat, diagnozavus epilepsiją, veterinaro pareiga yra paaiškinti šeimininkui kaip gyventi su epilepsija sergančiu gyvūnu, kas yra stresoriai iššaukiantys priepuolius, kokia antiepilepsinių vaistų svarba kontroliuojant priepuolius ir kita informacija, kuri padės šeimininkui suderinti savo gyvenimo būdą su augintinio liga.

Rekomenduojami klausimai padedantys diagnozuoti epilepsiją:

 Ar tarp artimų šuns giminaičių (brolių, seserų, tėvų) yra sergančių epilepsija?  Ar atsivedimo metu nebuvo komplikacijų?

 Ar nebuvo galvos traumų?  Ar nebuvo CNS infekcijų?  Ar sirgo kitom chroninėm ligom?  Ar vartojo/vartoja kokius nors vaistus?  Pirmo priepuolio diena, mėnuo, metai.  Kiek priepuolių dar buvo po pirmojo?  Nupasakoti kaip atrodo tipinis priepuolis.  Kiek laiko trunka priepuolis?

 Priepuolio metu gyvūnas sąmoningas ar ne?

 Ar priepuolio metu nevalingai tuštinasi ir šlapinasi?

 Ar nėra kitų simptomų, kurie kartojasi kartu su priepuoliu?

 Kada priepuolis pasireiškia: poilsio metu; miego; aktyvaus judėjimo metu; tik atsibudus; normalios elgsenos metu (vaikštant, žaidžiant); ar stipraus emocinio susijaudinimo metu?  Ar priepuoliai pasireiškia po vieną ar priepuolių serija (klasterio priepuoliai)?

40  Ar gyvūnas pilnai atsigauna po priepuolio?

 Ar šviesų blikčiojimas, susijaudinimas,didelis garsas ar stresą kelianti aplinka iššaukia priepuolius?

 Jei gyvūnas patelė, ar priepuoliai susiję su ruja?  Ar šuns elgesys prieš priepuolį nebūna pasikeitęs?  Jei pasikeitęs, kiek laiko prieš įvykstant priepuoliui?

 Jei pasikeitęs, koks gyvūno elgesys (tampa baikštus, prašo dėmesio ar kita)?  Per kiek laiko po priepuolio šuo pilnai atsigauna?

41

18 pav. AEV paskyrimo schema.

Ar priepuoliai kartojasi dažniau nei kartą per 6 mėn, ar pacientas

turi klasterio priepuolius ar status epilepticus?

Pradėti gydymą su AEV. Tęsti gyvūno stebėjimą.

Taip Ne

Palaukti kol vaistas pasieks pastovią koncentraciją kraujyje.

Ar priepuoliai išlieka ir kartojasi dažniau nei kartą per

mėnesį, ir ar pacientas turi klasterio priepuolius ar

status epilepticus.

Ar kraujo serume vaistų koncentracija pasiekusi maksimalią terapinę dozę(jeigu taikomas gydymas

AEV)? Ne Ar toleruojami šalutiniai poveikiai? Taip Ar toleruojami šalutiniai poveikiai? Ne arba netaikoma Padidinti dozę. Taip

42

PADĖKOS

Dėkoju:

 Magistrinio darbo vadovui Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Veterinarijos akademijos Neužkrečiamųjų ligų katedros doc. dr. Gintarui Zamokui už konsultaciją, pastabas ir pagalbą rašant baigiamąjį darbą;

43

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Temkin O. The falling sickness: a history of epilepsy from the greeks to the beginnings of modern neurology, 2nd edition. Baltimore and London: the Johns Hopkins Press; 1994.

2. Sofie F.M. Bhatti, Luisa De Risio, Karen Munana, Jacques Penderis Veronika M. Stein, Andrea Tipold et al. International veterinary epilepsy task force consensus report on epilepsy definition, classification and terminology in companion animals (2015)

3. Internetinė priieiga : http://www.orionpharma.lt/OP-vaistais-gydomos-ligos/Epilepsija

4. Bertram E (2007). "The relevance of kindling for human epilepsy"

5. Velia-Isabel Hulsmeyer, Andrea Fischer, Paul J.J. Mandiger, Luisa DeRisio, Mette Berendt, Clare Rusbridge et al. International veterinary epilepsy task force current understanding of idiopathic epolepsy of genetic or suspected genetic origin in purebred dogs (2015)

6. Sofie F.M. Bhatti, Luisa De Risio, Karen Muñana, Jacques Penderis, Veronika M. Stein, Andrea Tipold et al. International veterinary epilepsy task force consensus proposal: medical treatment of canine epilepsy in Europe (2015)

7. Sofie F.M. Bhatti, Luisa De Risio, Karen Muñana, Jacques Penderis, Veronika M. Stein, Andrea Tipold et al. International veterinary epilepsy task force consensus proposal: diagnostic approach to epilepsy in dogs (2015)

8. Brauer C, Kästner SB, Rohn K, Schenk HC, Tünsmeyer J, Tipold A. Electroencephalographic recordings in dogs suffering from idiopathic and symptomatic epilepsy: diagnostic value of interictal short time EEG protocols supplemented by two activation techniques. Vet J.2012;193:185–92.

9. Schwartz M, Lamb CR, Brodbelt DC, Volk HA. Canine intracranial neoplasia: clinical risk factors for development of epileptic seizures. J Small Anim Pract. 2011;52:632–7.

10. Berendt M, Gullov CH, Fredholm M. Focal epilepsy in the Belgian shepherd: evidence for simple Mendelian inheritance. J Small Anim Pract. 2009;50:655–61.

11. Licht BG, Lin S, Luo Y, Hyson LL, Licht MH, Harper KM, et al. Clinical characteristics and mode of inheritance of familial focal seizures in Standard Poodles. J Am Anim Hosp Assoc. 2007;231:1520–8.

12. Patterson EE, Mickelson JR, Da Y, Roberts MC, McVey AS, O’Brien DP, et al. Clinical characteristics and inheritance of idiopathic epilepsy in Vizslas. J Vet Intern Med. 2003;17:319–25.

44 14. Al-Tahan F, Frey HH. Absorption kinetics and bioavailability of phenobarbital after oral

administration to dogs. J Vet Pharmacol Ther. 1985;8:205–7

15. Berendt M, Gredal H, Pedersen LG, Alban L, Alving J. A cross-sectional study of epilepsy in Danish Labrador Retrievers: prevalence and selected risk factors. J Vet Intern Med. 2002;16:262–8

16. Bourgeois BF. Felbamate. Semin Pediatr Neurol. 1997;4:3–8.

17. Bunch SE, Castleman WL, Hornbuckle WE, Tennant BC. Hepatic cirrhosis associated with long-term anticonvulsant drug therapy in dogs. J Am Vet Med Assoc. 1982;181:357–62. 18. Cahan LD, Engel Jr J. Surgery for epilepsy: a review. Acta Neurol Scand. 1986;73:551–60. 19. Chadwick DW. The treatment of the first seizure: the benefits. Epilepsia. 2008;49:26–8. 20. De Risio L, Freeman J, Shea A. Proceedings of the 27th Symposium of the European College

of Veterinary Neurology, Madrid, 18-20 September 2014, and Journal of Veterinary Internal Medicine 2015; Prevalence and clinical characteristics of idiopathic epilepsy in the Italian Spinone in the UK.

21. Freitag H, Tuxhorn I. Cognitive function in preschool children after epilepsy surgery: rationale for early intervention. Epilepsia. 2005;46:561–7.

22. Gulløv CH, Toft N, Berendt M. A Longitudinal Study of Survival in Belgian Shepherds with Genetic Epilepsy. J Vet Int Med. 2012;26:1115–20.

23. Hess RS, Kass PH, Shofer FS, Van Winkle TJ, Washabau RJ. Evaluation of risk factors for fatal acute pancreatitis in dogs. J Am Vet Med Assoc. 1999;214:46–51.

24. Heynold Y, Faissler D, Steffen F, Jaggy A. Clinical, epidemiological and treatment results of idiopathic epilepsy in 54 labrador retrievers: a long-term study. J Small Anim Pract. 1997;38:7–14.

25. Hülsmeyer V, Zimmermann R, Brauer C, Sauter-Louis C, Fischer A. Epilepsy in Border Collies: clinical manifestation, outcome, and mode of inheritance. J Vet Intern Med. 2010;24:171–8.

26. Kwan P, Brodie MJ. Early identification of refractory epilepsy. N Engl J Med. 2000;342:314– 9.

27. March PA, Podell M, Sams RA. Pharmacokinetics and toxicity of bromide following high-dose oral potassium bromide administration in healthy Beagles. J Vet Pharmacol Ther. 2002;25:425–32.

28. Muñana KR, Nettifee-Osborne JA, Bergman Jr RL, Mealey KL. Association between ABCB1 genotype and seizure outcome in Collies with epilepsy. J Vet Intern Med. 2012;26:1358–64. 29. Packer RM, Shihab NK, Torres BB, Volk HA. Clinical risk factors associated with

45 30. Ravis WR, Pedersoli WM, Wike JS. Pharmacokinetics of phenobarbital in dogs given

multiple doses. Am J Vet Res. 1989;50:1343–7.

31. Weissl J, Hülsmeyer V, Brauer C, Tipold A, Koskinen LL, Kyöstilä K, et al. Disease progression and treatment response of idiopathic epilepsy in Australian Shepherd dogs. J Vet Intern Med. 2012;26:116–25.

32. Fisher RS, Acevedo C, Arzimanoglou A, Bogacz A, Cross JH, Elger CE, et al. ILAE Official Report: A practical clinical definition of epilepsy. Epilepsia. 2014;55(4):475–82

33. Internetinė prieiga:

http://www.vitaelitera.lt/ojs/index.php/bedrosios-praktikos-gydytojas/article/viewFile/557/524 Žiūrėta 2015 11 03

34. M. Beremdt: Epilepsy in the dog and cat: Clinical presentation, diagnosis and therapy. 35. Podell M, Fenner WR, Powers JD. Seizure classification in dogs from nonreferral-based

population. J Am Vet Med Assoc. 1995;206;1721-8

36. Internetinė prieiga: http://www.vaspvt.gov.lt/files/files/MRT_0920(12_28).pdf Žiūrėta 2015 11 23

37. Internetinė prieiga: http://veterinarymedicine.dvm360.com/newer-options-medically-

managing-refractory-canine-epilepsy?id=&pageID=1&sk=&date=//talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:2197786/datastreams/MAIN/contentŽiūrėta 2015 09 20.

38. Internetinė prieiga http://agiesha.blogas.lt/sveiku-sunu-kraujo-bei-kitu-sveikatos-tyrimu-parametrai-3256.html Žiūrėta 2015 05 05

46

PRIEDAI

1 priedas. Duomenys apie veisles ir joms būdingus epilepsijos priepuolius.

Veislė Tipas Klasteriniai

51 epileptiniai priepuoliai

52

2 priedas. Priepuolių pasireiškimo amžius pagal veisles.

Veislė Amžius atsiradus pirmiesiems priepuoliams

Australų aviganis Belgų aviganis Berno zenenhundas Borderkolis Border terjeras Dalmatinas Anglų springerspanielis Suomių špicas Auksinis retriveris

Trumpaplaukis Vengrų vižlas Airių vilkogaudis

Italų spinonė

Labradoro retriveris

Romanijos vandens šuo

Mažasis Vandėjos grifonas basetas Šetlis Standartinis pudelis 2.5 metai 3.3 metai 26.5 mėnesio 2.5 metų 3.2 metai 2.9 metai 3 metai 3 metai 27.5 mėnesio 3 metai

73 proc. šunų pasiekus 3 metų amžių 38 mėnesiai

30.6 mėnesio

34 mėnesiai patinams, 28 mėnesiai patelėms 76% šunų pasiekus 4 metų amžių

6.3 savaitės 2 metai

Daugiausiai nio 1 iki 1.5 metų 3.7 metai