LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Snieguolė Repečkaitė
Kačių kalicivirozė: ligos diagnozavimas, simptomatika, gydymas ir
profilaktika
Feline calicivirus: diagnosis, symptoms, treatment and prevention
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: vet. gydytojas, asist. Andrius Kavaliauskas
2 DARBAS ATLIKTAS DR. LEONO KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ
KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kačių kalicivirozė: ligos diagnozavimas, simptomatika, gydymas ir profilaktika“:
1. Yra atliktas mano paties/pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. 2019.01.02 Snieguolė Repečkaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. 2019.01.02 Snieguolė Repečkaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
2019.01.02 Andrius Kavaliauskas
(data) (darbo vadovo vardas,
pavardė)
(parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Birutė Karvelienė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė)
3 TURINYS SANTRAUKA ... 5 SUMARRY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. Kačių kalici virusas, jo savybės ... 10
1.2. Kačių kalici viruso sukeliamos ligos mechanizmas ... 10
1.2.1. Užsikrėtimas, susirgimo patogenezė ir viruso platinimas ... 10
1.2.2. FCV sukelto burnos ertmės išopėjimo ir viršutinių kvėpavimo takų uždegimo eiga .. 12
1.2.3. Kalici viruso sukelto šlubavimo patogenezė ... 12
1.2.4. Sisteminės virusinės FCV ligos patogenezė... 12
1.2.5. Molekulinė infekcijos patogenezė ... 13
1.3. Kalicivirozės klinikiniai požymiai ... 13
1.3.1. Ūmus burnos ertmės ir viršutinių kvėpavimo takų susirgimo simptomai ... 14
1.3.2. Lėtinis stomatitas ... 14
1.3.3. Šlubavimo sindromas ... 14
1.3.4. Sisteminė virulentinė FCV liga ... 15
1.3.5. Šlapimo takų susirgimai ... 15
1.4. Kalicivirozės diagnozavimo metodai ... 15
1.4.1. Nukleorūgšties aptikimas ... 16
1.4.2. Viruso izoliavimas ... 16
1.4.3. Antikūnų aptikimas ... 16
1.5. Kalicivirozės gydymo metodai ... 16
1.5.1. Ūmaus kvėpavimo takų susirgimo gydymas ... 17
1.5.2. Antivirusinė terapija ... 17
1.5.3. Virulentinės sisteminės FCV ligos gydymas ... 18
1.5.4. Chroninio stomatito gydymas ... 18
1.6. Vakcinacija ... 18
1.6.1. Vakcinų tipai ... 18
1.6.2. Vakcinos saugumas... 19
1.6.3. Imuniteto susiformavimo pradžia ir trukmė ... 19
1.7. Imuniteto svarba apsaugai prieš kalici virusą... 19
4
1.7.2. Aktyvus imuninis atsakas ... 19
1.8. Ligos kontrolė ir profilaktika prieš kačių kalici (FCV) virusą specifinėse situacijose ... 20
1.8.1. Prieglaudos ... 20
1.8.3. Nusilpusios imuninės sistemos katės ... 20
1.8.4. FIV (kačių imudofecitio virusu) užsikrėtusios katės ... 21
1.8.5. Katės, užsikrėtusios leukemijos virusu ... 21
1.8.6. Katės, sergančios lėtinėmis ligomis ... 21
1.8.7. Katės, vartojančios kortikosteroidus ar kitus imunosupresinius preparatus ... 21
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 22
2.1. Tyrimo atlikimo objektas, vieta ir laikas... 22
2.2. Metodai ... 22
2.2.1. Gyvūno anamnezės surinkimas ... 22
2.2.2. Klinikinis tyrimas ... 22
2.2.3. Kalici viruso antikūnų nustatymas iš kraujo serumo ... 23
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 25
3.1. Lyties įtaka kačių sergamumui kaliciviroze ... 25
3.2. Amžiaus įtaka kačių sergamumui kaliciviroze ... 26
3.3. Veislės įtaka sergamumui FCV sukelta infekcija ... 28
3.4. Susirgimo sezoniškumas ... 29
3.5. Klinikinių požymių analizė sergant kaliciviroze ... 31
3.6. Simptomatinio gydymo taikymas ... 32
3.7. Kačių kalici viruso antikūnų nustatymas iš kraujo serumo ... 33
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 36
IŠVADOS ... 38
PADĖKA ... 39
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 40
5 KAČIŲ KALICIVIROZĖ: LIGOS DIAGNOZAVIMAS, SIMPTOMATIKA, GYDYMAS IR
PROFILAKTIKA Snieguolė Repečkaitė Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Darbo apimtis 45 puslapiai. Darbas sudarytas iš 44 literatūros šaltinių, 1 lentelės, 23 paveikslų ir 2 priedų.
Darbo tikslas - įvertinti kačių kalicivirozės diagnostinius metodus, sukeliamus klinikinius požymius, taikomą gydymą ir prevencines priemones.
Kačių kalicivirozė – specifinė FCV viruso sukelta liga, kurios pagrindiniai klinikiniai požymiai yra opos ir erozijos burnos ertmėje ar ant liežuvio, hipersalivacija, neėdimas, viršutinių kvėpavimo takų uždegimas ir (ar) karščiavimas. Virusas platinamas per burnos sekretą, nosies ir akių išskyras. Dažniausiai užsikrečiama tiesioginio kontakto būdu. Viruso platinimas daugumai kačių po pasveikimo yra ≥30 dienų. Nevakcinuotiems kačiukams ši liga yra labai pavojinga ir retkarčiais letali. O vakcinacija net ir suaugusioms katėms nesuteikia pilnos apsaugos, tad efektyviai nustatyti, gydyti ir apsaugoti kates nuo šios ligos plitimo yra labai svarbu.
Tyrimas buvo atliktas nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio iki 2018 m. rugsėjo mėnesio. Per šį laikotarpį duomenys buvo renkami X veterinarijos klinikoje ir Y rajono gyvūnų mylėtojų draugijoje. Tyrimui pasirinkta 30 kačių, 15-ai iš jų buvo įtariamas kačių kalici viruso sukeltas susirgimas, remiantis klinikiniais požymiais, kitos 15-a sudarė palyginamąją grupę ir buvo tiriamos dėl galimo viruso platinimo be akivaizdžių klinikinių požymių. Buvo vertinama tam tikrų faktorių įtaka sergamumui.
Didžiausias ligos pasireiškimas nustatytas rugsėjo mėnesį, užfiksuoti 5 susirgimo atvejai (33,3 proc. visų nustatytų ligos atvejų). Pagal gautus duomenis įvertinta, jog klinikine ligos forma dažniau serga patinai (11 tiriamųjų kačių, 36,7 proc.). Klinikinė ligos forma rečiausiai pasitaikė III amžiaus grupėje, 3 tiriamosios katėms. Atlikus kalici viruso antikūnų nustatymą iš kraujo serumo, teigiamas rezultatas buvo nustatytas 16 tiriamųjų kačių (53 proc. tiriamųjų), 14 iš jų buvo mišrūnės (87,5 proc.), 2 veislinės katės (12,5 proc.). Įvertinus klinikinių požymių pasireiškimą, opos burnos ertmėje buvo identifikuotos 100 proc. klinikine ligos forma sergančių kačių (visiems 15 atvejų), net 73,3 proc. kačių atsisakė ėsti ar buvo sumažėjęs jų apetitas.
6 FELINE CALICIVIRUS: DIAGNOSIS, SYMPTOMS, TREATMENT AND PREVENTION
Snieguolė Repečkaitė Master‘s Thesis
SUMARRY
Master thesis volume 45 pages. The work consists of 44 references, 1 table, 23 pictures and 2 annexes.
The main aim of the study was to evaluate diagnostic methods of cats calicivirus, clinical signs, treatment and preventive measures.
Feline calicivirus infection is a specific virus-induced disease of the FCV, the main clinical features of which are ulcers and erosion in the oral cavity or on the tongue, hyperalivation, reluctance to eat, upper respiratory tract inflammation and (or) fever. The virus is spread through the oral, nasal and conjuctival routes. Most commonly, they are contagious by direct contact. The distribution of viruses in most cats after recovery is ≥30 days. This disease is very dangerous and occasionally lethal for unvaccinated kittens. While vaccination even in adult cats does not provide complete protection, it is very important to effectively determine, treat and protect cats from the spread of this disease.
The study was conducted in 2017 September by 2018 September. During this period, data were collected at X veterinary clinic and Y animal shelter. The study involved 30 cats, 15 of them suspected to be infected with feline calicivirus, based on clinical signs, another 15 reported as a comparative group and were investigated for a possible distribution of the virus without obvious clinical signs. The influence of certain factors on morbidity was evaluated.
The highest incidence of the disease was detected in September, and 5 cases were recorded (33.3% of all cases diagnosed). According to the obtained data, males were found to be more likely to develop in the clinical form (11 test cats, 36.7%). The minority of the symptomatic form of the disease occurred in age group III in 3 cats. After detection of antibodies of calici virus from blood serum, 16 test cats (53% of the cases) were positive, 14 of them were mixed breed (87.5%), 2 pedigree cats (12.5%). Upon assessment of the clinical manifestations, 100% of the ulcers in the oral cavity were identified in cats with the form of a clinical illness (all 15 cases), even 73.3% cats refused to eat or decreased their appetite.
7
SANTRUMPOS
FCV – kačių kalici virusas FHV – kačių herpes virusas
FHV - 1 – kačių herpes virusas 1 (Feline herpesvirus 1) URD – viršutinių kvėpavimo takų susirgimas
EBHSV – Europinio rudojo kiškio sindromo virusas (European brown hare sindrome virus) VSD FCV – virulentinė sisteminė FCV sukelta liga
ML – modifikuota gyvoji vakcina PGR – polimerazės grandininė reakcija VNA – virusus neutralizuojantys titrai DNR – deoksiribonukleorūgštis RNR – ribonuleino rūgštis
mRNR – matricinė ribonukleino rūgštis VpG - variabilusis paviršinis glikoproteinas
8
ĮVADAS
Kačių infekcinės viršutinių kvėpavimo takų ligos – vienos dažniausių ligų katėms, kurios laikomos ar auginamos grupėse, pvz. prieglaudose, veislynuose ir kt. Ligą sukelia vienas pagrindinis ir keletas kitų etiologinių rizikos faktorių. Dažniausiai virusinę viršutinių kvėpavimo takų liga sukelia vienas arba du virusai: kačių herpes virusas 1 (FHV-1, dar vadinamas kačių rinotracheito virusu) ir (arba) kačių kalici virusas (FCV) (1).
Kačių kalicivirozė – specifinė FCV viruso sukelta liga, kurios pagrindiniai klinikiniai požymiai yra opos ir erozijos burnos ertmėje ar ant liežuvio, hipersalivacija, neėdimas, viršutinių kvėpavimo takų uždegimas ir (ar) karščiavimas. Virusas platinamas per burnos sekretą, nosies ir akių išskyras. Dažniausiai užsikrečiama tiesioginio kontakto būdu (2). Šis virusinis susirgimas labai dažnas privačioje veterinarinėje praktikoje. Liga dažniausiai pasireiškia nevakcinuotiems jauniems kačiukams, tačiau gana dažnai pasitaiko ir suaugusioms, tačiau kaip taisyklė, nevakcinuotoms katėms. Viruso sukeliami klinikiniai požymiai sekina gyvūno organizmą, opos burnos ertmėje ar ant liežuvio dažniausiai sukelia skausmą, dėl ko gyvūnas atsisako ėsti, išsivysto anoreksija, gyvūnas nusilpsta, o jaunoms katėms šis susirgimas gali baigtis ir mirtimi. Siekiant apsaugoti gyvūnus, šios ligos greitas ir tikslus ne tik atpažinimas bei diagnozavimas, bet ir gydymas kartu su tinkamomis prevencijos priemonėmis yra labai svarbus.
Atlikus tyrimą nustatyta, kad klinikinė ligos forma dažniau pasireiškia patinams nei patelėms. Besimptomė ligos forma tyrimo metu pasireiškė dažniausiai 1-5 metų amžiaus katėms, o klinikinė ligos formos identifikuota 12-ai kačių, kurios buvo vyresnės nei 1 m. amžiaus. Dažniausiai susirgimas diagnozuotas rugsėjo mėnesį, remiantis klinikiniais požymiais ir kačių kalici viruso išskyrimu iš kraujo serumo (11 teigiamų atvejų, iš jų 5 atvejai su pasireiškusia simptomatika). 16-ai tiriamųjų kačių buvo nustatytas teigiamas antikūnų titras, tačiau tik 7 iš jų pasireiškė klinikiniai požymiai, todėl manoma, kad 9 katėms susirgimas nebūtų buvęs diagnozuotas, jei nebūtų atliktas serologinis kraujo tyrimas. Todėl galima teigti, kad dažnai besimptomė ligos forma lieka nediagnozuota, katė gali platinti virusą, užkrėsti silpnesnio imuniteto imlias kates arba nusilpus savam imunitetui susirgti kaliciviroze.
Darbo tikslas: Įvertinti kačių kalicivirozės diagnostinius metodus, sukeliamus klinikinius požymius, taikomą gydymą ir prevencines priemones.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti dažniausiai pasireiškiančius ligos klinikinius požymius.
2. X veterinarijos klinikoje ir Y rajono gyvūnų globos namuose ištirti atrinktų kačių kraujo serumą dėl kalici viruso antikūnų buvimo.
9 3. Palyginti ligos nustatymo efektyvumą pagal klinikinius požymius su ligos nustatymu iš
kraujo serumo, aptarti kitus ligos diagnozavimo metodus.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.
Kačių kalici virusas, jo savybės
Kačių kalici virusas (FCV) yra stipriai užkrečiamas patogenas plačiai paplitęs kačių populiacijoje. Paprastai virusas sukelia ūmų burnos ertmės ir viršutinių kvėpavimo takų susirgimą. Virusas priklauso Caliciviridae šeimai, virusų grupei, kuriai taip pat priklauso ir svarbūs žmonių patogenai, tokie kaip norovirusai ir sapovirusai, kurie kartu dažniausiai sukelia infekcinį gatroenteritą žmonėms, ir gyvūnų patogenai, tokie kaip vesivirusai ir lagovirusai, sukeliantys triušių hemoraginę ligą ir EBHSV (3).
Kalici virusas turi nedidelį viengubos grandinės, teigiamą RNR genomą, maždaug 7,7 kb, genomui būdingas plastiškumas svarbus antigeninei evoliucijai, viruso patvarumui, rekombinacijai (4-8). Genomas pasižymi teigiamu poliškumu, o tai leidžia FCV greitai vystytis. Dėl šių savybių virusas gali mutuoti į virulentiškesnes padermės, o veiksmingą vakciną sukurti darosi vis sunkiau (9). Genomas yra poliadenilinamas prie 3‘galo, susiejamas su virusu užkoduotu proteinu 5‘ gale, ir koduoja tris ORF (atvirus skaitymo langelius) (4). Genomas užbaigiamas vienu pagrindiniu kapsidės baltymu. Jo paviršiuje yra labiausiai pažeidžiama viruso dalis, kadangi tai yra šeimininko organizmo imuninės sistemos atsako vieta. Nepaisant didelio kintamumo, panašumas tarp izoliatų yra pakankamas, kad juos būtų galima klasifikuoti į vieną serotipą. Tačiau tarp jų egzistuoja antigeniniai skirtumai, kurie sukelia sunkumų siekiant maksimaliai padidinti kryžminę vakcinacijos apsaugą (2).
1.2.
Kačių kalici viruso sukeliamos ligos mechanizmas
Dauguma kačių kalici viruso (FCV) padermių sukelia viršutinių kvėpavimo takų susirgimą ir burnos išopėjimą, kartais gali pasireikšti ir karščiavimas ar tiesiog subklinikinė infekcijos forma (9-12). Taip pat FCV dažnai yra siejamas su chronišku gingivitu ar stomatitu, kuris pasireiškia jauniems kačiukams dėl motininių antikūnų apsaugos išnykimo, tačiau subklinikinė infekcijos forma gali pasireikšti ir tuomet, kai jie dar randami gyvūno organizme (9, 11-14).
1.2.1. Užsikrėtimas, susirgimo patogenezė ir viruso platinimas
Užsikrėtimas įprastai vyksta tiesiogiai kontaktuojant su ūmiai infekuotos katės ar viruso nešiotojos sekretais. Nepaisant to, virusas taip pat gali išlikti gyvybingas iki mėnesio ant sausų paviršių kambario temperatūroje ar ilgiau vėsioje aplinkoje, todėl ir aplinka gali būti laikoma infekcijos šaltiniu (15). Netiesioginis ligos pernešimas gali ypač pasireikšti veislynuose, kur sekretais užteršiami narvai, maitinimo indai ar valymo prietaisai bei personalas. Tačiau tiesioginis kontaktas tarp susirgimui imlių kačių ir ligos nešiotojų yra vienas dažniausių FCV perdavimo būdų (2).
11 1 pav. Kačių kalici viruso platinimo epidemiologija (10)
Virusas platinamas per burnos sekretą, nosies ertmės ir konjuktyvos išskyras. Dažniausiai užsikrečiama tiesioginio kontakto būdu. Praėjus 3-4 dienoms po užsikrėtimo, virusas gali būti aptinkamas įvairiuose audiniuose. Jis sukelia epitelinių ląstelių nekrozę. Vezikulės, įprastai atsirandančios liežuvio kraštuose, išsivysto į opas, o pažeistuose audiniuose derma infiltruojasi neutrofilais. Gijimas trunka maždaug 2-3 savaites. Kartais gali būti užkrečiami ir kiti audiniai, dėl to išsivysto pneumonija (židininio alveolito progresavimas iki proliferacinės intersticinės pneumonijos) ir šlubavimas, išsivystęs dėl ūmaus sinovito su sinovinės membranos sustorėjimu ir sinovijos kiekio padidėjimu (10). Tačiau tiksli patogenezė nėra aiški (1).
Daugiausiai virusas replikuojasi burnos ertmėje ir kvėpavimo takų audiniuose, tačiau kai kurios rūšys skiriasi savo patogeniškumu, todėl virusas gali būti randamas ir visceraliniuose audiniuose, išmatose, retkarčiais ir šlapime. Šio perdavimo reikšmė nėra žinoma, bet manoma, kad yra minimali (1).
Neseniai buvo apibūdinta virulentiška sisteminė FCV liga, kuri skiriasi nuo aukščiau aprašyto susirgimo. Liga pasireiškia plačiai išplitusiu vaskulitu, pažeidžiama daug organų ir sukeliama mirtis dviems trečdaliams susirgusių kačių (1, 16). Virulentiškos FCV ligos patogenezė yra nežinoma (17).
Viruso platinimas daugumai kačių po pasveikimo yra ganėtinai ilgas, ≥30 dienų, tačiau kai kurios virusą gali platinti ir ilgiau, tikėtina, kad ir visą gyvenimą. Šiems sveikiems nešiotojams,
12 FCV virusas gali lokalizuotis tonzilių epitelyje, nepaisant to, atlikus tonzilektomiją katė vistiek liktų viruso platintoja (1, 6).
1.2.2. FCV sukelto burnos ertmės išopėjimo ir viršutinių kvėpavimo takų uždegimo eiga
Burnos ertmės išopėjimas yra pagrindinis FCV sukeliamos burnos ertmės ir viršutinių kvėpavimo takų ligos požymis. Opos prasideda kaip vezikulės ar pūslelės, įprastai liežuvio kraštuose, bet gali būti ir kitose jo vietose. Jos plyšta, nekrozuoja jas dengiantis epitelis ir įvyksta neutrofilų infiltracija periferijoje ir pagrinde (18). Gijimas užtrunka 2-3 savaites. Plaučių pažeidimai pasireiškia daug rečiau ir yra pradinio židininio alveolito pasėkmė, dėl kurio atsiranda ūmios eksudacinės pneumonijos sritys, o vėliau prasideda proliferacinės intersticinės pneumonijos vystymasis. Nors pirminė intersticinė pneumonija gali išsivystyti dėl FCV poveikio, tačiau šio viruso svarba ligos sukėlimui natūraliais ligos atvejais buvo pernelyg sureikšminta praeityje, kadangi senesių eksperimentinių tyrimų metu buvo naudojamas aerozolinis užkrėtimas, o ne natūraliai pasitaikantis oronazalinis infekcijos kelias (1).
1.2.3. Kalici viruso sukelto šlubavimo patogenezė
Ūmus sinovitas su sinovinės membranos sustorėjimu ir padidėjusiu sinovijos skysčio kiekiu sąnaryje, tai pažeidimai matomi katėms, kurioms nustatytas kalici viruso sukeltas šlubavimas. Iš kačių sąnarių sinovinio skysčio membranos makrofagų, kurioms buvo diagnozuotas šis susirgimas, buvo išskirtas kalici viruso antigenas (1).
1.2.4. Sisteminės virusinės FCV ligos patogenezė
Kaip virulentinės sisteminės ligos (VSD) patogenezė skiriasi nuo labiau tipinio susirgimo yra nežinoma. Nepaisant to, yra aišku, kad VSD metu, virusui suteikiama prieiga prie ląstelinių pogrupių nėra susijusi su FCV. Pažeidimai yra platūs, pasireiškia poodinė edema, burnos ertmės išopėjimas, taip pat įvairaus lygio odos išopėjimai, dažniausiai pasitaikantys ausų kaušelių ir pėdučių srityse (1). Kiti pažeidimai, tokie kaip bronchointersticinė pneumonija ir kepenų, blužnies, kasos nekrozė, yra labiau nepastovūs. Naujausių tyrimų metu, virusiniai antigenai buvo rasti odoje, nosies ertmės gleivinėje, plaučiuose, kasoje, entodelio ląstelėse (19).
Yra įdomu spekuliuoti FCV sukelto VSD katėms ligos mechanizmu. Akivaizdu, kad pakanka vien tik viruso susirgimui sukelti, nes liga buvo atkurta ekspermentiniu būdu bent du kartus. Tai rodo, kad virusinio genomo mutacijos gali būti atsakingos už fenotipo virulentiškumą. Kol kas, FCV padermės genetiškai skyrėse kiekvieno VSD protrūkio metu ir dabar bandoma nustatyti mutacijas, kurios yra virulentinio fenotipo žymekliai (20, 21). Tai galėtų paaiškinti klinikinių požymių skirtumus ir patologijas individualių protrūkių metu. Dauguma VSD ligos protrūkių buvo siejama su didelių išgelbėtų kačių kolonijų integravimu į kitą populiaciją (1). Gali būti, kad dažna įprastų FCV padermių replikacija didelėse kačių grupėse, pvz. prieglaudose, gali suteikti reikiamas
13 sąlygas hipervirulentinių padermių atsiradimui. Priežastys, kodėl kiekvienas protrūkis pasibaigia taip staiga kaip ir prasidėjęs yra nežinomos, tačiau elgesio mechaznimai (mažiau tikėtina, kad gaištančios katės perduos virusą), kiekvieno protrūkio metu sukurtos kontrolės priemonės gali turėti tam įtakos. Kaip ir viruso mutacijos, taip ir šeimininko organizmas, imuniniai faktoriai turi didelę reikšmę ligos pasireiškimui. Tikrai aišku, kad ne kiekviena katė miršta protrūkio metu (16, 21).
1.2.5. Molekulinė infekcijos patogenezė
Studijuojant molekulinį mechanizmą, kuriuo remiantis FCV sukelia ligą, buvo nustatyta, jog FCV auga ląstelių kultūroje ir yra galimas viruso infekcinis klonas. Tuo kačių kalici virusas skiriasi nuo kitų Caliciviridae šeimos narių, tokių kaip žmogaus norovirusai ir sapovirusai, kurie neauga ląstelių kultūrose ir kurių infekciniai klonai yra negalimi. Šie požymiai leido naudoti FCV infekciją kaip kalici viruso molekulinės biologijos modelį. Ląstelių kultūroje, užkrėstoms ląstelėms būdingas citopatinis efektas, pasireiškiantis ląstelių suapvalėjimu ir membranos subliuškimu (1). Esant tokioms sąlygoms, FCV infekcija sukelia ląstelės baltymų sintezės slopinimą, kuris įvyksta dėl šeimininko transliacijos iniciacijos faktorių sutrikimo (22). Toks mechanizmas gali leisti virusui nukreipti ląstelių transliacijos mechanizmą iš nuo kepurės („cap“) priklausomos transliacijos į nuo kepurės nepriklausomą, tokiu būdų sustabdydamas mRNR ląstelių transliaciją ir leidžia transliacijai sutelkti dėmesį į virusinį VpG susijusį RNR (1, 23). Neseniai buvo pranešta apie atliktus tyrimus, kurie nustatė, jog junkcinė adhezijos molekulė (JAM-1) buvo identifikuota kaip ląstelių receptorius FCV virusui ląstelių kultūroje (24).
1.3.
Kalicivirozės klinikiniai požymiai
Kačių kalici viruso infekcija gali sukelti ūmų burnos ertmės ir viršutinių kvėpavimo takų susirgimą, taip pat virusas yra siejamas su chroniniu stomatitu, kuris gali būti sukeliamas, kaip imuninės sistemos atsakas į virusą (2).
Dėl didelio skaičiaus skirtingų FCV padermių, klinikinių požymių intervalas gali labai skirtis. Geriausiai ir dažniausiai ligą apibūdinantis pažeidimas – opos burnos ertmėje, kurios kartais gali išnykti nepastebėtos. Taip pat dažnai pastebimos išskyros iš akių ir nosies. Retkerčiais, nustatoma pneumonija. Retai ir dažniausiai jauniems kačiukams, šiek tiek ūmesnės kvėpavimo takų infekcijos gali būti mirtinos (1).
14 1.3.1. Ūmus burnos ertmės ir viršutinių kvėpavimo takų susirgimo simptomai
Priklausomai nuo infekciją sukeliančios FCV padermės virulentiškumo, užsikrėtusių kačių amžiaus bei auginimo sąlygų, klinikiniai požymiai gali skirtis. Nors ir retai, tačiau pasitaiko ir subklinikinės infekcijos forma (2).
Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai požymiai yra liežuvio opos ir neilgai trunkantis, tačiau ūmus kvėpavimo takų uždegimas. Po 2-10 dienų inkubacinio periodo pasireiškia pagrindiniai ligos požymiai – burnos ertmės išopėjimas, čiaudulys, stipri sekrecija iš nosies ertmės (11). Taip pat gali pasireikšti karščiavimas. Dėl erozijų burnos ertmėje, dažniausiai liežuvio kraštų srityje, pasireiškia hipersalivacija ir anoreksija. Šie požymiai yra pastebimi dažniau nei rinitas. Erozijos dažniausiai išnyksta po kelių dienų (2).
Sunkiais ligos atvejais gali pasireikšti pneumonija, dispnėja, kosulys, karščiavimas ir depresija, šie požymiai ypač būdingi jauniems kačiukams. Dar ryškiau pasireiškiantys ūmios ligos požymiai gali priminti kvėpavimo takų ligas, sukeltas FHV (2).
1.3.2. Lėtinis stomatitas
Iš kačių, kurioms pasireiškė lėtinis limfoplazmocitinis gingivitas ir stomatitas (LPGS), gali būti izoliuotas ir išskirtas kačių kalici virusas. Šis susirgimas yra apibūdinamas kaip proliferuojantis opinis faucitas, kuris tikėtina, jog yra imuninės sistemos reakcija į FCV (ir kitos oralius antigenus) (2). Kai kuriuose tyrimuose, maždaug 80 proc. kačių, sergančių LPGS platino FCV virusą, palyginus su 20 proc. kontrolinei grupei priklausančių kačių (1).
Nors ūmus faucitas buvo atkurtas ekspermentiniu būdu, lėtinės ligos forma nebuvo perduota ekspermentuose tirtoms katėms ir tikslus FCV vaidmuo lieka neaiškus (2, 9). Todėl tikėtina, kad su FCV nesusiję veiksniai, tarp jų ir kiti patogenai bei užkrėtimo faktoriai, taip pat gali turėti poveikį šiam kompleksiniam sindromui. Buvo atlikta keletas bandymų, siekiant identifikuoti nuoseklius genetinius ir antigeninius skirtumus tarp FCV izoliatų iš kačių su LPGS ir iš kačių, sergančių kitomis su FCV susijusiomis ligomis, tačiau nustatyti nepastovūs, kintantys rezultatai. Remiantis sekos nustatymo (sekvenavimo) metodu ir monokloniniais antikūnais, nebuvo nustatyta nuoseklūs skirtumai. Tačiau, pagrįsti polikloninių antiserumo reaktyvumu parodė keletą skirtumų taip tų izoliatų, susijusių su lėtiniu stomatitu ir tų, kurie susiję su kitomis ligomis, kurios buvo susijusios su šių FCV izoliatų evoliucija chroniškai užkrėstose katėse (1).
1.3.3. Šlubavimo sindromas
Ūmus trumpalaikis šlubavimas kartu su karščiavimu gali būti susijęs su FCV infekcija ir vakcinacija. Natūralios infekcijos metu, šie požymiai pasireiškia praėjus kelioms dienoms ar savaitėms po burnos ertmės ir kvėpavimo takų susirgimo simptomų (2).
Kalici viruso padermės taip pat gali sukelti ūmų karščiavimo-šlubavimo sindromą, kuris buvo atkurtas ekspermentiniu būdu (1).
15 1.3.4. Sisteminė virulentinė FCV liga
Jungtinės Amerikos Valstijose ir Europoje neseniai buvo aprašytos naujų klinikinių požymių diapazonu pasižyminčios ir dažnai mirtinos infekcijos, siejamos su labai virulentiška kačių kalici viruso paderme, protrūkis. Ši liga buvo pavadinta „labai virulentiška kačių kalicivirusinė liga“, o ankščiau dar buvo vadinama hemoragine karštine arba hemoraginiu karščiavimu (1, 2, 16). Ligą sukeliančios padermės dažniausiai yra vadinamos virusiniu sisteminiu kačių kalici virusu. Inkubacinis periodas klinikose yra 1-5 dienos, bet gyvenamojoje aplinkoje gali tęstis iki 12 dienų (25). Tyrimų metu nustatyta, jog vakcinacija neapsaugo nuo aplinkoje persistuojančios infekcijos, tačiau ekspermentiniu būdu buvo pasiekta tam tikra apsauga. Liga yra sunkesnė suaugusiems gyvūnams nei jauniems kačiukams. Suaugusios katės užsikrečia dažniau ir ligos požymiai būna ūmesni, ir deja, vakcinacija šiuo atveju dažniausiai neveiksminga (2, 25, 26, 27). Nėra tiksliai žinoma ar dėl hipervirulentiškoms padermėms būdingų savybių ar dėl plačiai naudojamos vakcinacijos, jog būdingos padermės nesukels protrūkio (8, 17). Virulentinė sisteminė FCV liga pasižymi sisteminiu uždegiminiu atsaku, diseminuota intravaskuliarinė koaguliopatija, įvairių organų funkcijos sutrikimu ir mirtimi, mirtingumas siekia iki 67 proc. Dalis kačių eutanazuojamos dėl išsekimo (1, 22). Klinikiniai požymiai dažnai skiriasi, įprastai iš pradžių pasireiškia sunki ūmi viršutinių kvėpavimo takų liga. Ligai būdingi požymiai – odos edema, pasireškianti galvos ir galūnių srityje, opiniai pažeidimai odoje ir pėdutėse, pireksija, anoreksija. Pluta pasidengę pažeidimai, opos ir alopecija gali būti pastebimi ant nosies, lūpų, ausų, aplink akis ir pėdose. Kai kurioms katėms pasireiškia gelta (dėl kepenų nekrozės, pankreatito), o kai kurioms gali pasireikšti kvėpavimo nepakankamumas (dėl plaučių edemos). Tromboembolizmas ir koaguliopatija sukelta DIK gali būti pastebėta, pasireiškianti petechijomis, echimozėmis, epistaksiu ar išmatomis su krauju (1, 16, 25).
Protrūkiai prasideda staigiai, dažniausiai užsikrečia mažiau nei 100 gyvūnų. FCV gali būti išskiriamas iš užsikrėtusių kačių burnos ertmės ar konjuktyvos sekreto, imant mėginį specialiu tamponu. Kol kas, su FCV susijęs VSD yra pagrinde randamas tik Junktinėse Amerikos Valstijose. VSD buvo atkurtas ekspermentiniu metodu, stipriai patvirtintant aiškią FCV rolę šiame susirgime (1, 27).
1.3.5. Šlapimo takų susirgimai
Tai pat buvo diskusijų apie FCV vaidmenį kačių šlapimo takų susirgimuose. Nors virusą galima atrasti ir išskirti iš šlapimo, šiuo metu nėra atlikta tyrimų, kurie įrodytų aiškią sąsają tarp FCV infekcijos ir šlapimo takų susirgimo (1).
1.4.
Kalicivirozės diagnozavimo metodai
Kiekvienas FCV teigiamas rezultatas turėtų būti interpretuojamas labai atsargiai, dėl galimo ligos nešiojimo, nepasireiškiant klinikiniams požymiams, kadangi klinikiniai požymiai ir viruso
16 persistavimas gyvūno organizme blogai koreliuoja (2). Virulentinė sisteminė FCV liga diagnozuojama iš pagrindinių klinikinių požymių, didelio užkrečiamumo, didelio mirtingumo ir tos pačios kalici viruso padermės išskyrimo iš kelių sergančių kačių kraujo (vertinami pagal genomo sekos nustatymą).
1.4.1. Nukleorūgšties aptikimas
Realaus laiko atvirkštinės transkriptazės PGR tyrimai buvo sukurti aptikti FCV RNR iš junginės ir burnos ertmės tepinėlių, kraujo, odos skutmenų, plaučių audinio, atsižvelgiant į ligos klinikinę formą ir ligos baigtį. Diagnostinio tyrimo jautrumas priklauso nuo viruso pradmenų ir padermių, dėl didelio viruso genomo kintamumo (2, 28, 29). Todėl molekulinės analizės turėtų būti patvirtintos naudojant gausų padermių pogrupį, kad būtų išvengiama klaidingai neigiamų rezultatų. Grįžtamosios transkriptazės PGR turi pranašumą identifikuoti unikalias viruso padermes ir buvo naudingas molekulinės epidemiologijos ir protrūkių tyrimuose. Tačiau, nuoseklūs genetiniai žymenys, susiję su virulentiškumu, ypač virulentinės FCV ligą sukeliančių padermių, kol kas nepasiekiami (20).
1.4.2. Viruso izoliavimas
Viruso izoliavimas rodo, kad virusas replikuojasi ir šis tyrimas yra mažiau jautrus padermės pokyčiams negu RT-PGR. Kačių kalicivirusas replikuojasi ląstelių linijose. Virusas gali būti išskiriamas iš nosies ertmės, konjuktyvos, burnos ir ryklės tepinėlių, tačiau viruso izoliavimas gali nepavykti dėl nedidelio kiekio infekcinių virionų mėginyje, viruso inaktyvacijos, viruso inaktyvacijos tranzito metu, antikūnių, kurie neutralizuoja virusą in vitro, buvimo mėginyje (2). Tikimybė, kad virusas bus sėkmingas izoliuotas, gali būti maksimaliai padidinta, jei mėginiai bus surinkti iš konjuktyvos ar viršutinių kvėpavimo takų (burnos ertmės, ryklės) (28).
1.4.3. Antikūnų aptikimas
Kačių kalici viruso antikūnus galima aptikti atliekant viruso neutralizavimą arba ELISA. Dėl natūralios infekcijos ir vakcinacijos, serologinis paplitimas kačių populiacijoje paprastai yra didelis. Dėl šios priežasties, serologiniai tyrimai nėra ypač tikslingi ir naudingi diagnozuojant ligą. Tačiau, naudingi gali būti VNA titrai, norint nustatyti ar katė yra apsaugota. Klaidingai neigiami rezultatai gali būti gauti, jei antikūnai neatlieka bandymuose naudojamų laboratorinių padermių neutralizacijos. Taip pat, titrai gali būti aukštesni, kai naudojami homologinių (o ne heterologinių) virusų – antikūnų poros. Taip pat, kai padermės naudojamos VNA nėra apibrėžtos, interpretavimas pasunkėja (2).
1.5.
Kalicivirozės gydymo metodai
Paprastai, sergant sunkesnėmis burnos ertmės ir viršutinių kvėpavimo takų infekcijų formomis, rekomenduojamas gydymas plataus spektro antibiotikais, siekiant sumažinti galimas antrinės bakterinės infekcijos komplikacijas. Kadangi rijimas gali būti apsunkintas ir (arba)
17 skausmingas, antibiotikus galima vartoti sirupo pavidalu (jei yra) arba parenteraliai. Gera priežiūra ir išskyrų valymas yra labai svarbūs gydymo aspektai. Katė turėtų būti raginama ėsti, siūlant stipriai kvepiantį, aromatingą pašarą. Jei ėdimas yra apsunkintas ir skausmingas, suskystintas ar specialus pašaras turėtų pagelbėti. Kai kuriais atvejais, naudojami apetito stimuliatoriai, tokie kaip diazepamas ar ciproheptadinas. Ūmaus susirgimo atveju gali prireikti skysčių terapijos, o kai ilgiau trunka apetito praradimas ir išsivysto anoreksija, gali prireikti esofagostominio ar gastrostominio vamzdelio. Specifiniai antivirusiniai vaistai veterinarijoje pasitaikantiems patogenams mažai tikėtina, jog bus sukurti artimoje ateityje dėl pernelyg didelių išlaidų. Nors kai kurie plataus spektro antivirusiniai vaistai veikia ląstelių kultūroje esančius FCV, jie yra per daug toksiški katėms (1). Kai kurie interferonai naudojami susirgimo gydymui, nors autorių žinios rodo, kad jų veiksmingumas pasireiškia tik in vitro tyrimuose ir jie nėra licenzijuoti kontroliuoti FCV susirgimą Europoje (30).
1.5.1. Ūmaus kvėpavimo takų susirgimo gydymas
Stipriai sergančios katės reikalauja intensyvios slaugos bei priežiūros ir palaikomosios terapijos. Daugelis sergančių kačių neėda, dažniausiai dėl pireksijos ar opų burnos ertmėje, bet kartais ir dėl uoslės praradimo, atsiradusio dėl nosies ertmės užgulimo, tačiau pašaro suvartojimas yra labai svarbus. Pašaras gali būti sutrinamas, turi turėti labai geras skonines savybes, gali būti šildomas, kad sustiprėtų jo skleidžiamas kvapas. Ir jei katė nevalgo ilgiau nei tris dienas, turėtų būti įvedamas gastrostominis maitinimo vamzdelis ir pradėtas enterinis maitinimas (2).
Intraveniniais skysčiais atstatoma dehidtratacija ir elektrolitai, o nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo gali būti naudojami karščiavimo ir burnos ertmės skausmo gydymui. Remiantis gydytojo nuožiūra gali būti skiriami plataus spektro antibiotikai toms katėms, kurioms pasireiškia sunkios formos ūmus uždegimas ar įtariama galima antrinė bakterinė infekcija. Labai svarbu naudoti antibiotikus, kurie gerai prasiskverbia į kvėpavimo takus ir burnos gleivinę. Išskyros iš nosies ertmės turėtų būti pašalinamos kelis kartus per dieną naudojant fiziologinį druskos tirpalą. Jei išskyros yra su gleivėmis, preparatai, pasižymintys mukolitiniu poveikiu (pvz. bromheksinas) gali turėti teigiamą poveikį, kartu su purškiamu fiziologiniu tirpalu, siekiant kovoti su kvėpavimo takų išsausėjimu (2).
1.5.2. Antivirusinė terapija
Dauguma veterinarinėje medicinoje naudojamų antivirusinių vaistų tik slopina DNR virusų arba retrovirusų replikaciją. Ir klinikinėje praktikoje nenaudojami antivirusiniai vaistai nuo FCV infekcijos. Ribovirinas yra vienas iš nedaugelio antivirusinių agentų, galinčių inhibuoti FCV replikaciją in vitro. Tačiau, jis yra toksiškas katėms ir dėl jo sukeliamo šalutinio poveikio negalimas jo sisteminis naudojamas (2). Kačių omega-interferonas (kai kuriose Europos šalyse yra
18 licencijuotas šunų parvoviruso ir kačių leukemijos viruso (FeLV) infekcijų gydymui) slopina FCV replikaciją in vitro, tačiau kontrolinių praktinių tyrimų nėra atlikta (2, 30).
1.5.3. Virulentinės sisteminės FCV ligos gydymas
Katėms, kurioms pasireiškė ūmus virusinis sisteminis FCV susirgimas, buvo taikomas intensyvus palaikomasis gydymas (skysčių terapija, antibiotikai). Taikant šį gydymo metodą buvo pastebėtas pagerėjimas, tačiau šie duomenys nėra statiškai patikimi ir veiksmingą gydymą patvirtinantys klinikiniai tyrimai nebuvo atlikti (17).
1.5.4. Chroninio stomatito gydymas
Trūksta kontrolinių tyrimų, kurie galėtų nustatyti geriausias lėtinio opinio stomatito gydymo priemones. Antibiotinių priemonių vartojimas, dantų valymas, kortikosteoroidų, kitų imunosupresantų ar imunodiletatorių (pvz. ciklosporino) vartojimas ar visų dantų rovimas yra rekomenduojama (2, 31). Siūloma naudoti tiek kačių omega interferoną, tiek žmoginius interferonus, gydyti katėms, sergančioms chroniniu stomatitu siejamu su FCV platinimu, naudojant vietiškai arba kombinuojant sisteminį ir vietišką gydymą (8).
1.6.
Vakcinacija
Kadangi FCV infekcija yra visur ir gali sukelti sunkų susirgimą, manoma, jog kalici virusas yra pagrindinis vakcinos komponentas ir visos sveikos katės turėtų būti skiepytos nuo FCV. Nors vakcinacija dažniausiai užkerta kelią daugeliui ūmių burnos ir viršutinių kvėpavimo takų ligų, tai neapsaugo nuo viruso platinimo. Be to, vakcina neapsaugo nuo visų FCV padermių (32).
Nepaisant to, pagrindinė prevencinė priemonė, susijusi su FCV ligos kontrolę, kačių populiacijoje yra vakcinacija. Mažose populiacijose gyvenančioms naminėms katėms augintinėms tikėtina, jog vakcinacijos suteikiama apsauga yra pakankamai didelė. Didesnėse kačių grupėse, kur manoma, jog viruso platinimo vyravimas yra didesnis, vakcinacija turėtų būti taikoma kartu panaudojant ir kitas apsaugos procedūras. Yra kelios galimos vakcinų rūšys. Jos laikomos saugiomis ir efektyviomis, siekiant sumažinti ar užkirsti kelią klasikinei burnos ertmės ir kvėpavimo takų ligai, tačiau neapsaugo nuo infekcijos ar ligos nešiojimo. Taip pat, remiantis atliktais tyrimais, dabartinės vakcinos neapsaugo vakcinuotų kačių nuo FCV sukeltos VSD protrūkių (1, 16, 27, 33).
1.6.1. Vakcinų tipai
Dauguma FCV vakcinų yra kombinuoti kartu su FHV-1 vakcinomis, į vakcinų sudėtį taip pat gali būti įtraukti ir kiti antigenai. Galimi du vakcinų tipai: modifikuotos gyvosios (ML) ir inaktyvuotos vakcinos. Kai kuriose šalyse taip pat yra ir susilpnintos vakcinos, skirtos intranazaliniam vartojimui. Tiek modifikuotos gyvos, tiek inaktyvuotos vakcinos yra pakankamai veiksmingos kovojant su liga, tačiau neužkerta kelio infekcijos platinimui ar besimptomės ligos formos nešiojimui (34-36). Dauguma padermių, naudojamų vakcinų preparatuose, apsaugo nuo
19 daugumos izioliatų, tačiau ne vienodai nuo visų, įskaitant ir kai kuriuos VSD FCV virusus (8, 34, 37, 38). Įrodyta, kad daugiavalenčių FCV vakcinų vartojimas padidina neutralizuojamų padermų kiekį, o kai kurias iš jų galima įsigyti komerciniu būdu (34, 35, 37, 39, 40). Europos Sąjungoje inaktyvuota ne adjuvantinė dvivalentė FCV vakcina parduodama kartu kombinuota su ML FHV-1 vakcina (37).
1.6.2. Vakcinos saugumas
Injekcinės ML FCV vakcinos kombinacijoje su FHV-1 paprastai yra saugios, tačiau po jų panaudojimo, kartais gali atsirasti lengvi URD (viršutinių kvėpavimo takų ligos) požymiai, kai kuriais atvejais ir šlubavimas. Šią reakciją dažniausiai lemia atsitiktinis kontaktas su aplinkoje vyraujančiu virusu, tačiau, kai kuriais atvejais, atlikus sekos nustatymą (sekvenavimą) paaiškėjo, jog kliniką galėjo sukelti vakcinoje panaudota viruso padermė (37). URD klinikiniai požymiai (vieno tyrimo metu 30 proc. kačių) pasireiškė panaudojus intranazalinę vakciną (41). Inaktyvuotos vakcinos laikomos labiau tinkamomis, nes nėra ligos plitimo ar atvirkštinio virulentiškumo rizikos (37).
1.6.3. Imuniteto susiformavimo pradžia ir trukmė
Apsauga nuo viruso pradedama praėjus 1-3 savaitėms po antrosios vakcinacijos, taip pat gamintojai rekomenduoja revakcinaciją kas vienerius metus (36). Vis dėlto, paskelbti serologiniai ir bandymų tyrimai rodo, kad pagrįsta kryžminė apsauga po vakcinacijos daugumai gyvūnų tęsiasi tris metus ar ilgesnį laikotarpį (37, 42, 43). Nepaisant to, apsauga ne visuomet yra visapusiška ir gali šiek tiek sumažėti, kai didėja intervalas tarp vakcinacijų (12, 37, 44).
Nuostata, galiojanti kitoms smulkiųjų gyvūnų vakcinoms, jog reikia atlikti revakcinaciją kasmet, šiuo metu yra persvarstoma. Buvo nustatyta, jog vidutiniškas kiekis virusą neutralizuojančių antikūnų vakcinuotų kačių organizme išlieka mažiausiai ketverius metus, tačiau po 7,5 metų titrai sumažėjo ženkliai arba iki neaptinkamo lygio (1).
1.7.
Imuniteto svarba apsaugai prieš kalici virusą
1.7.1. Pasyvus imunitetas įgytas per krekenasMotininiai antikūniai (MDA) apsaugo kačiukus per pirmąsias gyvenimo savaites nuo infekcijos ir gali trukdyti vakcinacijos veiksmingumui. Kačių kalici viruso imunitetas yra stipresnis ir išlieka igiau nei kačių herpes viruso (FHV). Ekspermentinių tyrimų metu nustatyta, jog vidutinis motininių antikūnių išlikimas yra 15 dienų, o titrai išlieka maždaug 10-14 savaičių. Tačiau studijų tyrimų metu nustatyta, jog 20 proc. 6 savaičių amžiaus kačiukų nebuvo aptikta antikūnų prieš plačiai naudojama padermę vakcinoje (2).
1.7.2. Aktyvus imuninis atsakas
Praėjus maždaug 7 dienoms po infekcijos, randami virusą neutralizuojantys antikūnai (VNA). Šių antikūnų titrai yra didesni nei FHV. Yra didelis antigeninis FCV padermių kintamumas, nors
20 kryžminiuose in vitro tyrimuose buvo įrodyta, jog FCV virusai priklauso vienam serotipui (22). Pirminė infekcija, sukelta vienos padermės, gali žymiai sumažinti ūmius klinikinius požymius, kai užsikrečiama heterologine viruso paderme, taip pat galimai sumažėja viruso perdavimas peroraliniu būdu (8). Nustatyta, jog bendras apsaugos lygis priklauso nuo viruso padermių (2, 34).
1.8.
Ligos kontrolė ir profilaktika prieš kačių kalici (FCV) virusą specifinėse
situacijose
1.8.1. Prieglaudos
Liga, kurią sukelia FCV virusas, yra dažna problema prieglaudose, nes kačių kalici virusas gali išlikti aplinkoje apie 1 mėnesį. Priemonės, kurios yra skirtos virusų pernešimo apribojimui, yra tokios pat svabios kaip prieglaudos išplanavimas ir vakcinacija. Katės turėtų būti laikomos atskirtos viena nuo kitos, nebent jos yra atvykusios iš tos pačios teritorijos ir turėjo kontaktą prieš tai. Ir jei prieglaudoje prasideda ūmus kvėpavimo takų susirgimas, turi būti nustatytas ligos sukėlėjas (diferencijuoti tarp FCV, Chlamydophila felis, Bordetella bronchiseptica ir Mycoplasma rūšių), nes tai gali būti naudinga sprendžiant dėl atitinkamų prevencinių priemonių parinkimo (2).
1.8.2. Veislynai
Katės turėtų būti vakcinuojamos prieš poravimąsi, kadangi vakcinacija vaikingumo metu yra kontraindikuotina. Modifikuotų gyvųjų vakcinų panaudojimas vaikingoms patelėms nėra licencijuotas, ir jei vakcinacijos galimybė yra svarstoma dėl tam tikrų priežasčių, gali būti panaudojama inaktyvuota vakcina (2).
Gimę jaunikliai atskiriami kartu su mama kate ir neturi būti maišomi su kitos patelės kačiukais, negali kontaktuoti su jais ar kitomis katėmis, kol nebus pilnai vakcinuoti. Akstyva vakcinacija turėtų būti taikoma katės, kuri ankščiau atsivedė užsikrėtusius kačiukus, jaunikliams. Ankščiausiai licencijuotai vakcinuoti nuo FCV galima 6 savaičių amžiaus, tačiau galima svarstyti vakcinaciją 4 savaičių amžiaus (tokio amžiaus kačiukams jau susiformavęs imuninis atsakas), naudojant pakartotines injekcijas kas 2 savaites, kol pradedamas įprastas pirminio vakcinavimo kursas ir baigiant 12-a savaite. Jeigu visos kontrolės priemonės nesuveikė, akstyvas atjunkymas ir izoliacija gali būti taikoma 4 savaičių amžiaus, tačiau reiktų atsižvelgti į galimus elgesio sutrikimus (2).
1.8.3. Nusilpusios imuninės sistemos katės
Gyvūnams, kuriems yra sutrikusi imuninės sistemos funkcija, pvz. sergantiems sistemine liga, vartojantiems imunosupresinius preparatus, patiriantiems stresą gyvenamojoje aplinkoje, kuriems nustatytas tam tiktų maistinių medžiagų trūkumas ar įgimta genetinio ir virusinio imunodeficito infekcija, vakcinacija negali suteikti optimalios apsaugos. Jei katėms, su imuninės sistemos sutrikimu, negalima užtikrinti apsaugos nuo galimų infekcijos sukėlėjų, vis dėl to gyvūną reikėtų
21 skiepyti. Saugumo sumetimais rekomenduojama naudoti inaktyvuotas vakcinas, kadangi preparatuose esančių FCV replikacija gali sukelti klinikinius požymius (2).
1.8.4. FIV (kačių imudofecitio virusu) užsikrėtusios katės
FIV virusu infekuotų kačių imuninis atsakas į antigeną išsivysto tik infekcijos terminalinėje fazėje, o pirminis imuninis atsakas gali būti uždelstas arba susilpnintas. Netrukus po ekspermentinės FIV infekcijos katėms atlikta vakcinacija nuo kalicivirusinės infekcijos buvo mažiau efektyvi ir ji taip pat galimai sustiprino ilgalaikį FCV viruso platinimą. FIV infekuotų kačių limfocitų imunostimuliacija in vitro skatina retroviruso replikaciją. In vivo, serologiškai teigiamų kačių vakcinacija sintetiniu peptidu buvo susijusi su CD4+ (T limfocitai pagalbininkai/induktoriai) ir CD8+ (T limfocitaisupresoriai/citotoksiniai) santykio sumažėjimu. Esant dideliam infekcijos pavojui ir užsikrėtimo galimybei, inaktyvuotomis negyvomis vakcinomis vakcinuoti reikėtų tik gerai besijaučiančias, be klinikinių požymių, FIV virusu užsikrėtusias kates (2).
1.8.5. Katės, užsikrėtusios leukemijos virusu
Katės, užsikrėtusios FeLV virusu, turėtų būti laikomos izoliuotos namuose, ne tik siekiant išvengti užsikrėtimo FCV, bet taip pat ir norint išvengti retrovirusų perdavimo. Besimptomės FeLV infekuotos katės turėtų būti vakcinuotos nuo kačių kaliciviruso, naudojant inaktyvius preparatus. Kačių leukemijos virusu užsikrėtusios katės gali neturėti tinkamo imuninio atsako pasiutligės vakcinai, ir galbūt kitiems antigenams, įskaitant FCV. Todėl pasiekiama apsauga nebus tokia, kuri galima neinfekuotoms katėms, tad turėtų būti apsvarstyta dažnesnė vakcinacija (2).
1.8.6. Katės, sergančios lėtinėmis ligomis
Lėtinėmis ligomis sergančioms katėms taikoma išimtis bendrąjai taisyklei vakcinuoti tik sveikus gyvūnus. Tiems, kuriems būdinga stabili lėtinė liga (inkstų nepakankamumas, cukrinis diabetas, hipertiroidizmas), vakcinacija turėtų būti atliekama tokiu pačiu dažnumu kaip ir sveikoms katėms. Priešingai, nereikėtų skiepyti ūmiai sergančių ar karščiuojančių kačių. Katėms, kurioms pasireiškia lėtinis stomatitas ar FCV infekcija, geriausia būtų išvengti modifikuotų-gyvųjų FCV vakcinų (27).
1.8.7. Katės, vartojančios kortikosteroidus ar kitus imunosupresinius preparatus
Atsižvelgiant į vartojamą dozę ir gydymo trukmę, kortikosteroidai sukelia imuniteto slopinimą (imunosupresiją) ir jų vartojimas ruošiantis vakcinacijai bei vakcinacijos metu turėtų būti nutraukiamas. Tačiau tikslus jų poveikis vakcinacijos veiksmingumui yra nežinomas (2).
22
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1. Tyrimo atlikimo objektas, vieta ir laikas
Tyrimas buvo atliktas nuo 2017 m. rugsėjo 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 24 d. Per šį laikotarpį duomenys buvo renkami X veterinarijos klinikoje ir Y rajono gyvūnų mylėtojų draugijoje. Tyrimui pasirinkta 30 kačių, 15-ai iš jų buvo įtariamas kačių kalici viruso sukeltas susirgimas, remiantis klinikiniais požymiais, kitos 15-a sudarė palyginamąją grupę ir buvo tiriamos dėl galimo viruso platinimo be akivaizdžių klinikinių požymių.
2.2. Metodai
Diagnozuojant kačių kalicivirozę buvo remiamasi anamnezės ir klinikinio tyrimo duomenimis, taip pat naudojamas viruso antikūnų išskyrimas iš kraujo serumo.
2.2.1. Gyvūno anamnezės surinkimas
Prieš atliekant klinikinį tyrimą, iš pradžių surinkta kiek įmanoma išsamesnė anamnezė: gyvūno augintinio savininkų buvo klausiama apie gyvūno amžių, lytį, veislę, laikymo sąlygas bei vakcinaciją. Šeimininkai ar tiesiog gyvūną pristatę asmenys turėjo suteikti informacijos apie tai kokius negalavimus gyvūnas pajuto, vėliau buvo klausiama, prieš kiek laiko ir kokius ligos požymius jie pastebėjo, kaip šie požymiai keitėsi nuo pasireiškimo pradžios iki apsilankymo pas gydytoją, ar buvo taikytas gydymas, ar turėjo kontaktą su kitais sergančiais ar nevakcinuotais gyvūnais, taip pat ar tai buvo pirmas ligos požymių pasireiškimo atvejis.
2.2.2. Klinikinis tyrimas
Surinkus anamnezę ir ją įvertinus, buvo atliekamas išsamus paciento klinikinis tyrimas (status praesens). Vizualiai įvertinama gyvūno išvaizda (elgesys, kūno sudėjimas, įmitimas), tuomet pradedamas gleivinių įvertinimas (konjuktyvos spalva, paburkimas, dantenų spalva, drėgnumas, paburkimas, KPG). Apžiūrima burnos ertmė, atidžiai įvertinama liežuvio būklė dėl erozijų ar opų, viršutinis ir apatinis gomurys, ar nėra žaizdų bei kitų būdingų pakitimų, taip pat vertinama dantenų būklė. Įvertinama nosies ertmė, ar nėra išskyrų, o jei yra – kokios (konsistencija, spalva), tikrinamas gerklų, trachėjos jautrumas jas palapuojant. Tuomet papildomai atliekama plaučių ploto auskultacija dėl eksudato kvėpavimo takuose, taip pat auskultuojama širdis. Klinikinio tyrimo metu taip pat buvo išmatuota kačių temperatūra per rectum.
23 3 pav. Pagrindiniai klinikiniai požymiai tyrimo metu: opos ant liežuvio, kitų gleivinių ar odos
išopėjimas (autr. nuotr.) 2.2.3. Kalici viruso antikūnų nustatymas iš kraujo serumo
Visoms tyrimui atrinktoms katėms buvo paimtas kraujo mėginys laikantis aseptikos ir antiseptikos sąlygų iš v. cephalica, v. saphena arba v. jungularis į mėgintuvėlį be antikoaguliantų (pvz. be EDTA ar K-EDTA) kraujo serumui išsiskirti. Paėmus mėginį užpildomas prašymas atlikti gyvūnų augintinių virusinių ligų tyrimus (1 priedas) ir mėginys siunčiamas į NMVRVI Vilniuje. Laboratorijoje atliekamas serologinis virusinių ligų tyrimas kačių kalici viruso antikūnų išskyrimui pagal tris titrus (Ak 1:30, Ak 1:90 ir Ak 1:270). Gavus tyrimo protokolą, įvertinami gauti rezultatai (2 priedas).
4 pav. Tyrimo eigos schema
Moksliniai tyrimai atlikti laikantis Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (Žin. 1997-11-28, Nr. 108-2728), Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo (Žin. 1992-01-07, Nr. 3-0).
24 Statistiniai duomenų skaičiavimai vykdyti naudojant statistinių duomenų apdorojimo progtamų paketus – Microsoft Exel 2010 ir SPSS. Skaičiuoti statistiniai rodikliai:
1. Statistinis patikimumas. Duomenys laikomi patikimais, kai p<0,05. Rodiklių tarpusavio priklausomybei patikrintas „Chi-kvadrato“ testas.
2. Procentinis tiriamųjų pasiskirstymas. 3. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal kiekį.
25
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. Lyties įtaka kačių sergamumui kaliciviroze
Gyvūnai, tyrimo metu, buvo skirstomi į dvi grupes pagal jų lytį: pateles ir patinus. Kačių kalicivirozė buvo diagnozuota 14 patelių (47 proc. tiriamųjų) ir 16 patinų (53 proc. tiriamųjų). Tiriamųjų pacientų procentinis pasiskirstymas pavaizuotas 5 paveiksle.
5 pav. Tiriamųjų kačių procentinis pasiskirstymas pagal lytį (n=30)
Buvo nustatyta, jog 4 patelėms (13,3 proc. tiriamųjų) ir 11 patinų (36,7 proc. tiriamųjų) pasireiškė ligos klinikiniai požymiai, taip pat 10 patelių (33,3 proc. tiriamųjų) ir 5 patinams (16,7 proc. tiriamųjų) klinikinių požymių nenustatyta. Pagal gautus duomenis įvertinta, jog klinikine ligos forma dažniau serga patinai (36,7 proc. tiriamųjų kačių). Šie duomenys yra statistiškai patikimi, nes p<0,05 (6 pav.).
6 pav. Kačių skaičiaus pasiskirstymas pagal lytį ir klinikinių požymių pasireiškimą (n=30) Patelė 47% Patinas 53% 4 10 11 5 0 2 4 6 8 10 12 Pasireiškė klinikiniai požymiai Nepasireiškė klinikiniai požymiai T ir iam ų jų k ač ių s kaičiu s, vn t.
Klinikinių požymių pasireiškimas
Patelė Patinas
26 Atliekant serologinius kraujo tyrimus, teigiama 1:30 kalici viruso antikūnų koncentracija nustatyta 9 patinams (30 proc. tiriamųjų ) ir 7 patelėms (23,3 proc. tiriamųjų). Kitiems 14 tiriamųjų (46,7 proc. atvejų) kačių ši žemiausia galima antikūnų koncentracija kraujyje buvo nerasta. Teigiama antikūnų koncentracija nepriklauso nuo lyties, nes p>0,05 (7 pav.).
7 pav. Lyties pasiskirstymas pagal antikūnų nustatymo rezultatus (n=30)
3.2. Amžiaus įtaka kačių sergamumui kaliciviroze
Kad būtų galima aiškiau susisteminti gautus tiriamųjų kačių duomenis, katės buvo skirstomos į 3 amžiaus grupes:
I gr. – kačiukai iki metų amžiaus (<1 m.);
II gr. – katės, kurių amžius yra nuo 1 metų iki 5 metų (1 – 5 m.); III gr. – katės, kurių amžius yra nuo 5 metų iki 10 metų (5 – 10 m.);
Didžiausias skaičius tyrimui atrinktų kačių (15 tiriamųjų gyvūnų) priklauso II amžiaus grupei, jų amžius buvo nuo 1-erių metų iki 5-erių metų. Mažiausias tiriamųjų skaičius (7 katės) buvo I grupėje (8 pav.).
8 pav. Tiriamųjų kačių skaičiaus procentinis pasiskirstymas amžiaus grupėse (n=30) 7 7 9 7 0 2 4 6 8 10 Teigiamas Neigiamas
Tiriamųjų kačių skaičius, vnt.
1: 30 a n tik ū n ų n u st at ym o re zu lt at as Patinas Patelė <1 m. 23% 1 – 5 m. 50% 5 – 10 m. 27%
27 Ligos simptomai pasireiškė 15 tiriamųjų kačių. Klinikinė kalicivirozės forma daugiausiai pasireiškė kačiukams <1 m. amžiaus (6 katės) ir katėms 1 - 5 metų amžiaus (6 katės). Rečiausiai kalicivirozė nustatyta vyriausioms, III amžiaus grupei priklausiusioms, katėms (3 katės) (9 pav.).
9 pav. Klinikine ligos forma sergančiųjų kačių pasiskirstymas pagal amžiaus grupes
Analizuojant duomenis, remiantis serologiniais kraujo tyrimais ir antikūnų koncentracijos nustatymu, dažniausiai teigiama žemiausia antikūnų koncentracija nustatyta II amžiaus grupėje (33,3 proc. tiriamųjų), tačiau statitiškai patikimos priklausomybės tarp gyvūno amžiaus ir kalici viruso kraujyje buvimo nėra, nes p>0,05 (10 pav.)
10 pav. Pasiskirstymas amžiaus grupėse pagal antikūnų koncentracijos kraujo serume nustatymo rezultatus (n=30) 20% 20% 10% 3% 30% 17% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% < 1m. 1 - 5 m. 5 - 10 m. T ir iam ų jų k ač ių s kaičiu s, p roc . Amžiaus grupės Pasireiškė klinikiniai požymiai Nepasireiškė klinikiniai požymiai 3 10 3 4 5 5 0 2 4 6 8 10 12 <1 m. 1 – 5 m. 5 – 10 m. T ir iam ųj ų kač ių s kaič iu s, vnt .
Gyvūnų amžiaus grupės
Teigiamas rezultatas Neigiamas rezultatas
28
3.3. Veislės įtaka sergamumui FCV sukelta infekcija
Atlikus tyrimą nustatyta, jog visų tiriamųjų grupę sudarė 28 mišrios veislės ir 2 veislinės katės, iš kurių 1 Bengalijos veislės ir 1 Abisinijos veislės katinai (11 pav.).
11 pav. Tiriamųjų kačių procentinis pasiskirstymas pagal veisles
Atlikus kalici viruso antikūnų nustatymą iš kraujo serumo, teigiamas rezultatas buvo nustatytas 16 tiriamųjų kačių (53,3 proc. tiriamųjų), 14 iš jų buvo mišrūnės (87,5 proc.), 2 veislinės katės (12,5 proc.). Veislinių kačių grupei priklausiusioms katėms pasireiškė klinikiniai požymiai ir buvo išskirtas kalici virusas iš kraujo serumo, tačiau statistiškai reikšmingos priklausomybės tarp kačių veislės ir viruso aptikimo nenustatyta, nes p>0,05 (12 pav.).
12 pav. Veislės pasiskirstymas pagal FCV antikūnų nustatymą kraujo serume 6.7% 93.3% 0.0% 10.0% 20.0% 30.0% 40.0% 50.0% 60.0% 70.0% 80.0% 90.0% 100.0% Veislinės Mišrūnės T ir iam ųj ų kač ių s kaič iu s, pr oc . Kačių veislės 2 14 14 0 2 4 6 8 10 12 14 16 Teigiamas Neigiamas T ir iam ų jų k ač ių s kaičiu s, vn t.
Antikūnų nustatymo kraujo serume rezultatai
Veislinė Mišrūnė
29
3.4. Susirgimo sezoniškumas
Sergamumas klinikine ligos forma dažniausiai pasireiškė pavasarį (40 proc. atvejų), antras pagal sergamumą sezonas – ruduo, šiuo metų laiku sirgo 33,3 proc. tiriamųjų kačių. Rezultatai pavaizduoti 13 paveiksle.
13 pav. Tiriamųjų kačių sergamumo klinikine ligos forma pasiskirstymas pagal metų laikus Analizuojant pagal metų mėnesius, didžiausias ligos pasireiškimas nustatytas rugsėjo mėnesį, užfiksuoti 5 susirgimo atvejai, tai yra 33,3 proc. visų nustatytų ligos atvejų. Kaip antras pagal sergamumą buvo identifikuotas kovo mėnuo, šį mėnesį sirgo 26,7 proc. kačių, buvo užfiksuoti 4 susirgimo atvejai. Tyrimo metu gegužės ir birželio mėnesiais nenustatytas ligos pasireiškimas (14 pav.).
14 pav. Ligos atvejų, remiantis klinikiniais simptomais, pasiskirstymas pagal metų mėnesius 1 6 3 5 0 1 2 3 4 5 6 7
Žiema Pavasaris Vasara Ruduo
T ir iam ų jų k ač ių s kaičiu s, vn t. Metų laikai 1 4 2 0 0 2 1 5 0 1 2 3 4 5 6 L igos at ve jų sk ai či us, vn t. Mėnuo
30 Tyrimo rezultatai rodo, jog dažniausiai teigiama antikūnų koncentracija kraujyje yra nustatyta rudenį, šiuo sezonu kalici virusas kraujo serume rastas 68,75 proc. tiriamųjų kačių (15 pav.).
15 pav. Tiriamųjų kačių, kurioms nustatyta teigiama kalici viruso antikūnų koncentracija, pasiskirstymas pagal metų sezonus
Grupuojant tirtas kates pagal teigiamą antikūnų nustatymą kraujo serume, kačių kalici viruso antikūnai daugiausiai išskirti iš kraujo serumo rugsėjo mėnesį 11 tiriamųjų kačių, tai yra 36,7 proc. visų tiriamųjų ir 68,8 proc. kačių, kurioms buvo identifikuotas kalici virusas kraujo serume. Penkioms (45,5 proc.) katėms iš 11 kačių su nustatytu kalici virusu pasireiškė klinikiniai ligos požymiai. Balandžio – birželio mėnesiais kalici virusas kačių kraujo serume nebuvo identifikuotas (16 pav.).
16 pav. Tiriamųjų kačių, kurioms nustatyta teigiama kalici viruso antikūnų koncentracija, pasiskirstymas pagal metų mėnesius
1 2 2 11 0 2 4 6 8 10 12
Žiema Pavasaris Vasara Ruduo
T ir iam ųj ų kač ių s kaič iu s, vnt . Metų laikai 1 2 0 0 0 1 1 11 0 2 4 6 8 10 12 T ir iam ų jų k ač ių s kaičiu s, vnt . Mėnuo
31
3.5. Klinikinių požymių analizė sergant kaliciviroze
Tiriant kates buvo nustatyti pagrindiniai ir dažniausiai pasireiškę 6 klinikiniai ligos požymiai: opos burnos ertmėje, hipersalivacija, čiaudulys ir rinitas, ašarojimas, kitų geivinių ar odos išopėjimas, atsisakymas ėsti ar sumažėjęs apetitas. Klinikinių požymių įvairovė pateikta 1 lentelėje. 1 lentelė. Klinikinių požymių įvairovė
Klinikiniai simptomai Gyvūnų skaičius
Opos burnos ertmėje 15
Hipersalivacija 10
Čiaudulys, rinitas 3
Ašarojimas 4
Kitų gleivinių ar odos išopėjimas 1
Atsisakymas ėsti ar sumažėjęs apetitas 11
Įvertinus klinikinių požymių pasireiškimą, opos burnos ertmėje buvo identifikuotos visoms klinikine ligos forma sergančioms katėms (15 atvejų), net 11 kačių atsisakė ėsti ar buvo sumažėjęs jų apetitas, taip pat vienas dažnesnių klinikinių požymių – hipersalivacija, pasireiškė 10 atvejų (17 pav.).
17 pav. Tiriamųjų gyvūnų klinikinių požymių procentinis pasiskirstymas 100.0% 66.7% 20.0% 26.7% 6.70% 73.30% 0.0% 20.0% 40.0% 60.0% 80.0% 100.0%120.0% Opos burnos ertmėje
Hipersalivacija Čiaudulys, rinitas Ašarojimas Kitų gleivinių ar odos išopėjimas Atsiskymas ėsti ar sumažėjęs apetitas
Gyvūnų kiekis, proc.
K lin ik in ia i pož ym iai
32
3.6. Simptomatinio gydymo taikymas
Gydymui dažniausiai yra pasirenkama ir taikoma simptomatinė terapija, kadangi antivirusiniai vaistai veterinarinėje praktikoje dar nėra naudojami, ar registruoti vartojimui Lietuvoje, taip pat galimai veiksmingas ribovirinas yra toksiškas katėms. Net 100 proc. sergančiųjų kačių buvo panaudoti antibiotiniai preparatai, 86,7 proc. sergančiųjų kačių šeimininkams pasiūlyta jas šerti minkštu ar suskystintu pašaru, taip pat 80 proc. gyvūnų paskirtas šaltalankių aliejus vartoti parenteraliai. 46,7 proc. kačių skirti vaistai nuo skausmo, 40 proc. vartojimui į namus paskirta naudoti vitamininė pasta NutriPlus Cat. Net 33,3 proc. sergančiųjų kačių teko panaudoti intraveninę skysčių infuziją dėl dehidratacijos (18 pav.).
18 pav. Gydymo pasirinkimas
Antibitioninė terapija buvo taikoma visoms 15 sergančiųjų kačių, siekiant išvengti antrinės infekcijos. Buvo panaudoti keturi skirtingi antimikrobiniai preparatai: 9 katėms buvo panaudotas Synulox RTY inj. suspensija (veiklioji medžiaga amoksiciklinas su klavulano rūgštimi), 4 katėms paskirta Stomorgyl 2 (veiklioji medžiaga spiromicinas ir metranidazolas) tabletėmis per os, 1 katei panaudotas Pharmasin 50 mg.ml inj. tirpalas (veiklioji medžiaga tilozinas), 1 katei Convenia 80 mg/ml (veiklioji medžiaga cefovesino natrio druska), kadangi nuoseklus tolimesnis gydymas nebuvo galimas. 7 6 12 5 15 13 Vaistai nuo skausmo Vitaminai Šaltalankių aliejus Skysčių infuzija Antibiotiniai preparatai Minkštas ar suskystintas pašaras 0 2 4 6 8 10 12 14 16
Simptomatinės terapijos variantai
Ser ganč ių jų kač ių s kaič iu s, vnt .
33 19 pav. Antibiotininių preparatų pasirinkimas
3.7. Kačių kalici viruso antikūnų nustatymas iš kraujo serumo
Surinkus kraujo mėginius buvo atliekami FCV antikūnų nustatymai iš kraujo serumo, antikūnai nustatomi trimis etapais, pirmiausia daromas serologinis tyrimas, kai antikūnų titro koncentracija Ak 1:30 (I titras), tuomet Ak 1:90 (II titras) ir Ak 1:270 (III titras). Dažniausiai buvo nustatoma žemiausia 1:30 antikūnų koncentracija, šis titras buvo teigiamas 16 kačių (53 proc. tiriamųjų kačių) (20 pav.).20 pav. 1:30 titro procentinis pasiskirstymas tarp tiriamųjų kačių (n=30)
Iš jų net 56 proc. kačių nepasireiškė klinikiniai ligos požymiai ir jos identifikuotos kaip sergančios besimptome ligos forma bei platinančios virusą aplinkoje. Nors 26,7 proc. tiriamųjų
Synulox RTU inj. suspensija 60% Convenia 80 mg/ml 6% Pharmasin 50 mg/ml inj. tirpalas 6% Stomorgyl 2 28% Teigiama 53% Neigiama 47%
34 kačių ir pasireiškė klinikiniai požymiai, primenantys FCV sukeliamą susirgimą, net žemiausia teigiama antikūnų koncentracija jų kraujyje nebuvo rasta (21 pav.).
21 pav. Klinikinių požymių pasiskirstymas pagal antikūnų koncentracijos nustatymą kraujyje Atliekant tolimesnius tyrimus, 1:90 FCV antikūnų koncentracija buvo rasta tik 2 tiriamosioms katėms, nei vienai iš šių kačių nepasireiškė ligos klinikiniai požymiai (22 pav.).
22 pav. Tiriamųjų kačių pasiskirstymas pagal klinikinių požymių pasireiškimą ir 1:90 antikūnų nustatymo rezultatus
3,3 proc. tiriamųjų kačių buvo nustatyta teigiama 1:270 antikūnų koncentracija. Šiai katei ligos simptomai nesipasireiškė, nors nustatyta antikūnų koncentracija buvo didžiausia ir virusinė invazija stipriausia. Likusiems 96,7 proc. tiriamųjų kačių ši antikūnų koncentracija nebuvo nustatyta kraujo serume, nors 52 proc. kačių pasireiškė klinikiniai ligos simptomai (23 pav.).
7 8 9 6 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 Teigiamas Neigiamas T ir iam ų jų k ači ų s kai čiu s, vn t.
Antikūnų nustatymo rezultatai
Klinikiniai požymiai pasireiškė Klinikiniai požymiai nepasireiškė Teigiamas 7% Neigiamas 93% 15 2 13 0 5 10 15 20 Teigiamas Neigiamas Gyvū n ų s kaičiu s, vn t.
Antikūnų nustatymo rezultatai
Klinikiniai požymiai pasireiškė Klinikiniai požymiai nepasireiškė
35 23 pav. Tiriamųjų kačių pasiskirstymas pagal 1:270 antikūnų nustatymo rezultatus
15 1 14 0 2 4 6 8 10 12 14 16 Teigiamas Neigiamas T ir iam ų jų k ač ių s kaičiau s, vn t.
Antikūnų nustatymo rezultatas
Klinikiniai požymiai pasireiškė
Klinikiniai požymiai nepasireiškė
36
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Gyvūnai, tyrimo metu, buvo skirstomi į dvi grupes pagal jų lytį: pateles ir patinus. Kačių kalicivirozė buvo diagnozuota 14 patelių (47 proc. tiriamųjų) ir 16 patinų (53 proc. tiriamųjų). Pagal gautus duomenis nustatyta, jog klinikine ligos forma dažniau serga patinai (11 tiriamųjų kačių, 36,7 proc.). Tačiau literatūroje nėra aprašyta lyties predispozicija.
Literatūroje teigiama, jog dažniausiai ši liga pasireiškia katėms gyvenančioms grupėse, pvz.: gyvūnų prieglaudos, didelis kačių kiekis namuose (veislynai) (7). Gyvūnų prieglaudose dažniausiai gyvena neveisliniai gyvūnai arba gyvūnai, turintys panašumų į tam tikrą veislę, tačiau neturintys veislės patvirtinančios dokumento. Atlikus kalici viruso antikūnų nustatymą iš kraujo serumo, teigiamas rezultatas buvo nustatytas 16 tiriamųjų kačių (53,3 proc. tiriamųjų), 14 iš jų buvo mišrūnės (87,5 proc.). Taigi galima būtų teigti, jog kačių kalici viruso infekcija dažniau pasireiškia mišrios veislės katėms, tačiau statistiškai reikšmingos priklausomybės tyrimo metu nenustatyta. Taip pat ir literatūroje nėra pateikta veislės predispozicijos šiai virusinei infekcijai.
Analizuojant duomenis, remiantis serologiniais kraujo tyrimais ir antikūnų koncentracijos nustatymu, dažniausiai (10 tiriamųjų) teigiama žemiausia antikūnų koncentracija nustatyta II amžiaus grupei (1 – 5 m. amžiaus) priklausantiems gyvūnams, tačiau statitiškai patikimos priklausomybės tarp gyvūno amžiaus ir kalici viruso kraujyje nerasta. Nors Gaskell R.M. ir Alan D. Radford nurodo, jog dažniausiai liga linkusi pasireikšti jauniems kačiukams, reikšmingos priklausomybės nuo amžiaus nėra nustatyta (10, 11). Kitoje savo publikacijoje autorius Alan D. Radford taip pat teigia, jog sisteminė virulentinė FCV liga dažniau pasireiškia suaugusioms katėms (7).
Didžiausias ligos pasireiškimas nustatytas rugsėjo mėnesį, užfiksuoti 5 susirgimo atvejai, tai yra 33,3 proc. visų nustatytų ligos atvejų. Kaip antras pagal sergamumą buvo identifikuotas kovo mėnuo, šį mėnesį sirgo 26,7 proc. ir buvo užfiksuoti 4 susirgimo atvejai. Tyrimo metu gegužės ir birželio mėnesiais nenustatytas ligos pasireiškimas. Konkrečių duomenų apie susirgimo sezoniškumą literatūroje nebuvo rasta.
Literatūroje nurodoma, jog vienas dažniausių klinikinių ligos požymių yra opos burnos ertmėje ar ant liežuvio bei kvėpavimo takų infekcijos simptomai (8). Tiriant kates buvo nustatyti pagrindiniai ir dažniausiai pasireiškę 6 klinikiniai ligos požymiai: opos burnos ertmėje, hipersalivacija, čiaudulys ir rinitas, ašarojimas, kitų geivinių ar odos išopėjimas, atsisakymas ėsti ar sumažėjęs apetitas. Įvertinus klinikinių požymių pasireiškimą, opos burnos ertmėje buvo identifikuotos 100 proc. klinikine ligos forma sergančių kačių (visiems 15 atvejų).
Visoms gydomoms katėms (50 proc. tiriamųjų) buvo paskirti antimikrobiniai vaistai siekiant išvengti antrinės bakterinės infekcijos. Taip pat rekomenduota šias sergančias kates šerti suskystintu
