Dažniausiai pasitaikančios kačių dantų ligos, jų priežastys ir gydymas

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinika

Jūratė Rimkutė

Dažniausiai pasitaikančios kačių dantų ligos, jų priežastys

ir gydymas

Most frequent dental diseases in cats, their reasons and

treatment

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas asist: vet. gyd. Jūratė Juodytė

2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dažniausiai pasitaikančios kačių dantų ligos, jų priežastys ir gydymas“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3 TURINYS Santrauka ...4 Summary ...5 Įvadas ...6 1. Literatūros apžvalga ...8

1.1 Kačių dantų anatomija ...8

1.2 Diagnostikos metodai ...11

1.2.1 Kompiuterinė tomografija ...11

1.2.2 Rentgenografija ...13

1.3 Kačių dantų ligos ...14

1.3.1 Periodontinės ligos ...14

1.3.2 Dantų apnašos ir akmenys ...15

1.3.3 Dantų trauma ...17

1.3.4 Lėtinis gingivostomatitas ...19

1.3.5 Dantų rezorbcija ...20

1.4 Gydymo ir profilaktikos metodai ...22

2. Tyrimo metodai ir medžiaga...24

3. Tyrimo rezultatai ...27

Rezultatų apibendrinimas ...38

Išvados ...40

Literatūros sąrašas ...41

4 SANTRAUKA

Dažniausiai pasitaikančios kačių dantų ligos, jų priežastys ir gydymas Jūratė Rimkutė

Magistro baigiamasis darbas

Odontologija yra svarbi sritits veterinarinėje medicinoje, nes burnos ertmės ir dantų ligos turi įtakos bendrai organizmo būklei, todėl sugebėjimas laiku diagnozuoti, išsiaiškinti galimas ligų priežastis bei skirti tinkamą gydymą įtakoja paciento gyvenimo kokybę. Tiriamojo darbo tikslas buvo nustatyti dažniausiai katėms pasitaikančias odontologines ligas, jų priežastis bei gydymą trijose pasirinktose veterinarijos klinikose. Visi tiriamieji buvo atsitiktiniai tų klinikų pacientai. Medžiaga surinkta apklausiant pacientų laikytojus žodžiu, raštu (buvo pildoma trumpa apklausa), o patiems gyvūnams atlikti bendrasis ir specialusis (rentgenografinis) tyrimai. Per visą tyrimo laikotarpį (nuo 2015 – 02 – 01 iki 2016 – 10 – 31) daugiausia pasitaikė dantų akmenys 11 proc. (p<0,001), periodontitas 7,1 proc. (p<0,05), gingivitas 2 proc. (p>0,05), stomatitas 1 proc. (p<0,01), lėtinis gingivostomatitas 1 proc. (p<0,01), dantų trauma bei danties rezorbcija po 0,5 proc. (p<0,01). Gingivostomatito priežastimi galėjo tapti natūraliomis sąlygomis senoms katėms pasitaikanti dantų dislokacija, tačiau šiam teiginiui pagrįsti ar paneigti reikėtų atlikti papildomų tyrimų su didesne gingivostomatitu sergančių kačių imtimi. Kitos ligos išsivystė dėl amžiaus (kuo vyresnės katės, tuo didesnė tikimybė joms susirgti), šėrimo minkštais pašarais, prevencinių priemonių netaikymo, persirgtos kačių kalicivirozės (įtakojo gingivostomatito išsivystymą vyresniame amžiuje), veislės (nors bendras veislinių kačių skaičius (101) buvo didesnis nei mišrūnų (97), pastarieji sirgo dažniau (p<0,001) nei atskirų veislių atstovės; veislinių kačių tarpe daugiausia sirgo meino meškėnai (27) (p<0,05), siamo (15) (p<0,05), britų trumpaplaukės (11) (p>0,05) ir persų veislių katės (10) (p>0,05)). Gydoma buvo pašalinant pažeistus dantis (lūžusius, prasidėjus rezorbcijai), nuvalant nuo dantų jų akmenų sankaupas, antibiotikų (amoksicilino) kursu, vitaminų C, AD3E ir B grupės injekcijomis, uždegimą slopinančiais vaistais. Profilaktikai veiksmingai naudota dantų pastos su fluorido anijonais, specialūs kramtalai, sausieji pašarai.

Raktažodžiai: dantų apnašos, dantų akmenys, gingivitas, stomatitas, lėtinis gingivostomatitas, periodontitas, trauma, dažniausios kačių dantų ligos, dantys.

5 SUMMARY

Most frequent dental diseases in cats, their reasons and treatment Jūratė Rimkutė

Master‘s Thesis

Odontology is a very important area in veterinary medicine, for oral and dental diseases can influence overall organism wellbeing and therefore early diagnostics, finding causes of the illness and choosing the best course of treatment can change the quality of patients life greatly. The purpose of the study was to identify most frequent dental diseases in cats, their reasons and choose best treatment at hand in three chosen veterinary clinics. All test subjects were coincidental pacients. Study material was collected by questioning the owners of the animals verbally and handing out short questionnaires, examining the animals using general and special (x – ray) tests. During the time of the study (from 2015 – 02 – 01 to 2016 – 10 – 31) most frequent diseases were dental tartar 11 % (p<0,001), periodontitis 7.1 % (p<0,05), gingivitis 2 % (p>0,05), stomatitis 1 % (p<0,01), chronic gingivostomatitis 1 % (p<0,01), dental trauma 0.5 % (p<0,01) and tooth resorption 0.5 % (p<0,01). Pathogenesis of gingivostomatittis could be affected by normally occuring dislocation of teeth at old age. However, a further study with more patients with gingivostomatitis is needed to either support or deny this statement. Pathogenesis of other diseases was affected by older age (the older the cats were the higher the risk to sicken was), soft pet food, none preventive measures taken, feline calicivirus disease (was meaningfull in pathogenesis of gingivostomatitis at older age) and breed (although the overall number of purebred cats was higher (101) than mixed breeds (97), the later were sick more often (p<0,001) than representatives of each separate breed; among purebreds maine coons (27) (p<0,05), siamese (15) (p<0,05), british shorthaired (11) (p>0,05) and persian (10) (p>0,05) cats had dental problems more often). For treatment extraction of broken or lesioned teeth, removal of dental tartar, antibiotics (amoxicilin), pain relievers after surgery, vitamin C, AD3E and B group injections were used. For prevention tooth paste with fluoride, hard special treats and dry cat food were used.

Key words: dental plaque, dental tartar, gingivitis, stomatitis, chronic gingivostomatitis, periodontitis, trauma, most frequent dental diseases in cats, teeth.

6

ĮVADAS

Odontologija veterinarinėje medicinoje yra viena praktiškiausių krypčių, galinti turėti nemažai įtakos visam gyvūno organizmui bei sveikatai. (1) Per pastaruosius daugiau nei 20 metų gerokai paspartėjęs veterinarinės odontologijos vystymasis stipriai praplėtė kačių dantų problemų diagnozavimo galimybes ir produktyvumą. Todėl tyrimai (pvz. kompiuterinė tomografija, rentgeninis tyrimas), anksčiau atlikti tik žmonėms, šiandien prieinami bei plačiai taikomi ir smulkiems naminiams gyvūnams, o tai odontologinių ligų diagnozavimą padaro žymiai tikslesnį. (2,3) Kačių burnos ertmės, o tuo pačiu ir dantų, sveikatą įtakoja gana daug veiksnių: kokiais pašarais ir kramtalais šeriama, ar atliekamos burnos higienos procedūros (visa tai glaudžiai siejasi su bakteriologiniu burnos ertmės fonu, kuris gali įtakoti kai kurių odontologinių problemų išsivystymą, pvz.: periodontito, dantų apnašų ir akmenų, stomatito, gingivito); nustatytas teigiamas vitamino D, uždegiminių citokinų ir granulocitų (mastocitų) ryšys su kačių dantų rezorbcija; kačių kalicivirozė (FCV) turi įtakos gingivostomatito patogenezei; su danties pulpa susijusios problemos ir traumos; geriamas vanduo (pridėjus ksilitolio sumažinamas dantų apnašų ir akmenų kaupimasis). (4-12)

Visos minėtos ligos yra dažniausiai pasitaikančios katėms veterinarinės odontologijos praktikoje. Jų gydymui ir prevencijai naudojami įvairūs metodai kurie dažnai yra kombinuojami tarpusavyje siekiant geresnio rezultato. Pavyzdžiui, sausi pašarai ir kieti kramtalai yra patys populiariausi ir daugiausia naudojami siekiant išvengti dantų apnašų kaupimosi po atliktų dantų higienos procedūrų. Deja dažniausiai veterinarijos gydyklas pasiekiantys gyvūnai turi rimtesnių ir su toliau pažengusia patogeneze dantų ligų, kurių gydymui tenka pasitelkti chirurgines procedūras, o jų metu pažeistus dantis gali tekti arba išrauti, arba pašalinti jų karūnėlę. Tačiau tobulėjant technologijoms tobulėja ir gydymo metodai, didėja galimų atlikti procedūrų įvairovė. Šiuo metu yra specialiai naminiams smulkiems gyvūnams sukurtos dantų pastos ir šepetėliai, geliai, dedamos plombos, kurioms naudojamas mikrodalelių bioaktyvus stiklas (angl. micron – sized particulate bioactive glass) kombinacijoje su bisfosfonatais arba lazerio (angl. ebrium : ytrium – aluminum – garnet (Er : YAG)

laser), mineralų trioksido agregato (angl. mineral trioxide aggregate (MTA)), kalcio hirdoksido ir

amalgamo kombinacijos (pastarųjų galimų variacijų viso yra trys ir visos vienodai veiksmingos). (4,6,13-18)

Užsienio šalyse atlikta nemažai tyrimų siekiant išsiaiškinti kačių dantų ligų priežastis, patogenezę, kokie yra optimaliausi diagnostikos, gydymo ir prevencijos metodai. Lietuvoje tokių

7 tyrimų atlikta gerokai mažiau. Todėl mano darbo tikslas buvo: ištirti kokios yra dažniausiai pasitaikančios kačių dantų ligos, kaip jos gydomos bei kokios yra jas sukėlusios priežastys. Jam pasiekti išsikėliau 4 uždavinius:

1. Išanalizuoti literatūrą apie kačių dantis ir dažniausiai pasitaikančias jų ligas bei gydymą; 2. Įvertinti kokios yra dažniausiai pasitaikančios kačių dantų ligos keliose pasirinktose

klinikose;

3. Išsiaiškinti kokios yra jas sukėlusios priežastys;

4. Įvertinus gautus duomenis ir gyvūno būklę parinkti optimalų gydymą bei vykdyti gydomojo stebėseną.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Kačių dantų anatomija

Kačių, kaip ir daugumos kitų naminių gyvūnų, dantys vystosi dviem etapais, tai yra pirmiausia išdygsta laikinieji, arba pieniniai, dantys kuriuos vėliau vieną po kito pakeičia nuolatiniai. Pirmieji dantų vystymosi ženklai kačiukams pasirodo 25 – ąją katingumo dieną, kuomet embrioninis burnos epitelis, dar vadinamas dantų plokštele, pradeda tirštėti. Po daugybės invaginacijų susiformuoja pirminė būsimo danties struktūra – danties organas. (1 pav.) Pastarasis perėjęs 3 vystymosi stadijas (pumpuro, kepurėlės ir varpo) tampa pieniniu dantimi. Varpo stadijos pabaigoje iš dantų plokštelės išauga paveldimoji plokštelė kuri pereina visas tas pačias vystymosi stadijas, o atėjus laikui auganti šaknis išstums karūnėlę į paviršių ir taip iškritęs laikinasis dantis bus pakeistas nuolatiniu. (3)

Iš viso susiformuoja 4 grupės specifinės paskirties dantų, kurių kiekviena išauga tam tikru laiku. Laikinieji dantys: kandžiai 2 – 3 gyvenimo savaitę, iltiniai 3 – 4 savaitę, o prieškrūminiai 3 – 6 savaitę. Nuolatiniai dantys: kandžiai sulaukus 3 – 4 mėnesių amžiaus, iltiniai 4 – 5 mėnesių, prieškrūminiai 4 – 6 mėnesių ir krūminiai sulaukus 4 – 5 mėnesių amžiaus. Evoliucijos eigoje naminės katės keletą prieškrūminių ir krūminių dantų prarado. (2 pav.) Pavyzdžiui, skaičiuojant dantis apatinio žandikaulio vienoje pusėje, sekantis po iltinio, kuris yra 4 - tas, einantis dantis iš tiesų yra ne 5 - tas, o 7 - tas, nes 2 prieškrūminiai dantys šioje vietoje yra prarasti. Toje pat vietoje viršutiniame žandikaulyje trūksta tik 5 – tojo danties. Taip pat egzistuoja 2 ir 3 prieškrūminių bei pirmo krūminio dantų šaknų skaičiaus variacijos. Laikiniesiems ir nuolatiniams dantims suskaičiuoti yra sudarytos formulės:

 Laikinieji dantys: (3 viršutiniai / 3 apatiniai kandžiai + 1 viršutinis / 1 apatinis iltinis + 3 viršutiniai / 2 apatiniai prieškrūminiai) x 2 = 26 dantys.

1 pav. Danties vystymosi schema. A –

pumpuras, B – kepurėlė, C – varpas, D ir E – dentinogenezė ir emaliogenezė, F – karūnėlės susiformavimas, G – šaknies susiformavimas ir danties augimas, H – funkcionalus dantis. (Essentials of oral hystology and embruology, Ed: James Avery, 2nd edition. 2000.

9

 Nuolatiniai dantys: (3 viršutiniai / 3 apatiniai kandžiai + 1 viršutinis / 1 apatinis iltinis + 3 viršutiniai / 2 apatiniai prieškrūminiai + 1 viršutinis / 1 apatinis krūminis) x 2 = 30 dantų. (3)

Normalaus dantų vystymosi sutrikimai ir anomalijos gali indikuoti buvusias ar esamas ligas. Emalioblastų funkcijos sutrikdymas vykstant emalio matricos proteinų sintezei gali įtakoti emalio hipoplazijos ir/ar emalio hipokalcifikacijos išsivystymą. Priežastiniais veiksniais dažniausiai tampa infekcija epiteliotrofiniais virusais, metabolizmo ar mitybos sutrikimai, danties trauma emalio formavimosi laikotarpiu kol dantis dar neišdygęs. Pilnai nesusiformavęs emalio sluoksnis sukelia padidėjusį danties jautrumą, greičiau formuojasi dantų akmenys ir žaizdos. Kariesas gyvūnams augintiniams išsivysto labai retai, tačiau dėl nepakankamo emalio kiekio gali būti matomas ant viršutinio žandikaulio pirmųjų krūminių dantų sakandžio paviršiuje susiformavusių plyšių ir įtrūkimų. Taip pat katės gali sirgti genetinės kilmės liga – ektodermine displazija, kuri paveikia ir odą, ir dantis. Tokiems pacientams gali trūkti didelio kiekio dantų (oligodontija), gali turėti nenormalų kiekį ir/ar nenormalios formos dantų šaknis, taip pat dantų karūnėlės gali būti nenormaliai nukreiptos į šalis. (3)

Kiekvienas dantis sudarytas iš trijų dalių: karūnėlės, kaklelio ir šaknies. Karūnėlę sudaro pulpa, dentinas ir danties paviršių dengiantis baltas emalis. Šaknis sudaryta iš pulpos, dentino ir cemento, kuris plonu sluoksniu gaubia šaknį ir padeda dančiui įsitvirtinti žandikaulyje. Šaknį papildomai gaubia ir tvirtai žandikaulio alveolėje įtvirtintą laiko periodontinė membrana. (3 pav.) Kaklelis tai siaura juosta – nedidelis danties susiaurėjimas prie dantenų krašto. Emalis yra pati kiečiausia kūno dalis dėl jame sukaupto didelio kiekio tankiai išsidėsčiusių mineralų – kalcio hidroksiapatito kristalų. Ši medžiaga sudaro 96 proc. emalio. Likusią jo dalį sudaro vanduo, baltymai ir lipidai. Emalį gamina emalioblastais vadinamos ląstelės, tačiau subrendusiame emalyje ląstelinės struktūros nelieka – ji pakeičiama kristaline. Mineralų mainai vyksta tarp emalio ir seilių. Dėl emalio paviršių veikiančių

2 pav. Dešinėje ir kairėje viršutinio ir

apatinio katės žandikaulio pusėse esančių nuolatinių dantų išsidėstymas: 101 – 103 ir 201 – 203 viršutiniai kandžiai, o 301 – 303 ir 401 – 403 apatinai kandžiai; 104, 204 viršutiniai iltiniai, 404, 304 apatiniai iltiniai; 106 – 108 ir 206 – 208 viršutiniai prieškrūminiai, 307 – 308 ir 407 – 408 apatiniai prieškrūminiai; 109, 209 viršutiniai krūminiai, o 309 ir 409 apatiniai krūminiai. (Bradford family dentist, www.pinterest.com)

10 rūgščių šis demineralizuojamas, bet dėl mainų šis procesas gali būti pristabdytas. Tačiau pilna emalio regeneracija yra neįmanoma, nes emalioblastai po danties išaugimo prarandami. Dentinas sudaro danties pagrindą ir, priešingai nei emalis, pasižymi stipriomis regeneracinėmis savybėmis. Didžiąją jo dalį, 70 proc., sudaro mineralinės kalcio hidroksiapatito medžiagos. Taip pat į sudėtį įeina 20 proc. baltymų ir lipidų bei 10 proc. vandens. Dentinas yra porėtas, turintis apie 45 000 dentino vamzdelių 1mm2. Yra trys pagrindinai dentino tipai: pirminis, kurį danties vystymosi laikotarpiu gamina ląstelės odontoblastai. Po to kai dantis išdygsta, pradedamas gaminti antrinis dentinas ir tai trunka visą danties gyvenimą. Dėl šio proceso laikui bėgant siaurėja pulpos ertmė, nes šis dentinas dengia išorinę pulpos dalį. Odontoblastų vamzdeliai šakojasi, jų vidus užpildytas skysčiu, o kai kuriais jų iš pulpos eina nervai. Jei dentinas pažeistas ir yra nepridengtų vamzdelių, temperatūros, osmosinio slėgio (pvz. dėl daug cukraus turinčio maisto) pokyčiai gali dirginti nervus ar sukelti skysčio pokyčius ir dėl to juntamas skausmas. Tokiu atveju likę sveiki odontoblastai sparčiai, bet mažiau organizuotu būdu pradeda gaminti tretinį (taisomąjį) dentiną. Pačią pulpą sudaro keturi sluoksniai, pradedant nuo išorinio:

 Odontoblastų sluoksnis;

 Neląstelinė zona – ląstelių neturinti zona, kurioje yra Raškovo (Rashkow) poodontoblastinis nervų rezginys;

 Ląstelinė zona – zona, turinti daug nediferencijuotų mezenchiminių ląstelių ir fibroblastų;

 Tikroji pulpa – joje yra pagrindinės kraujagyslės, nervai ir jungiamasis audinys. Pažeidus šią zoną juntamas aiškiai lokalizuotas aštrus (pažeistos mielininės A- delta skaidulos) arba silpnesnis (nemielininės C skaidulos) skausmas. (3)

Kačių dantų emaliui stprinti, kaip ir žmonių, puikiai tinka fluoras. Šiuo metu yra specialiai šunims ir katėms sukurtos fluorido anijonų (F-) turinčios dantų pastos. Fluoridas pakeičia hidroksilo grupes ir susiformuoja fluoropatito junginys, kuris pasižymi stipresniu atsparumu kariogeninių bakterijų išskiriamoms rūgštims. Nors emalis pilnai sukietėja dar prieš dančiui išaugant, dentinas

3 pav. Mėsėdžio danties sudėtinės dalys. 1 – karūnėlė,

2 – kaklelis, 3 – šaknis, 4 – emalis, 5 – dentinas, 6 – pulpos ertmė, 7 – cementas, 8 – periodontinė membrana. (Pasquini. Anatomy of domestic animals)

11 kietėja ir tampa stipresnis tik ilgėjant išaugusio danties gyvenimo trukmei. Todėl nesubrendęs dantis yra žymiai trapesnis už jau subrendusį ir tokio danties rovimas dažnai būna sudėtingas, nes šis sutrupa. Kadangi tretinis dentinas suformuojamas greitai bei nesilaikant pirminiam ir antriniam dentinui būdingos organizacijos, jis įgauna polinkį išorinėms dėmėms. Dėl to ant danties galima pamatyti rudos spalvos dėmių, kurios gali imituoti pulpos atsivėrimą. Šių dviejų sutrikimų diferenciacija atliekama zondu braukiant per dėmės paviršių. Jei ši lygi ir švelni – tretinis dentinas. (3)

1.2 Diagnostikos metodai

Dauguma dantų ir burnos ligų, dažnai pasireiškiančių katėms, sukelia gyvūnui minkštųjų audinių uždegimą ir diskomfortą. Tačiau patys pacientai to dažniausiai neparodo, todėl šių ligų diagnostika veterinarijos gydytojui gali tapti iššūkiu. Norint kuo tiksliau diagnozuoti ligą pradedama nuo vizualinio burnos – veido tyrimo. Atkreipiamas dėmesys į veido simetriškumą, ar nėra akivaizdžių patologijos požymių (pvz. katė išsižiojusi, nesusičiupia. Tai gali indikuoti žandikaulio kaulų lūžius, tačiau pirmine priežastimi galėjo būti dantų (-ies) patologija), uždegimo, guzelių, nemalonaus kvapo iš nasrų. Jei įmanoma reikėtų prasižiodyti gyvūną ir apžiūrėti visą burnos ertmę. Kartais to gali pakakti, tačiau kartais problema slypi giliau ir tenka papildomai pasitelkti kitus tyrimų metodus. Negana to, dauguma su patologija susijusių audinių yra žemiau dantenų linijos ir tiesiogiai vizualiai jų pamatyti nėra galimybių. Taip pat daugybė žmonių odontologijoje taikomų diagnostinių priemonių, tokių kaip diskomforto identifikacijos ir lokalizacijos, terminio ar elektrinio pulpos testo ar vietinės anestezijos testo, pritaikymas veterinariniams pacientams yra praktiškai neįmanomas. Todėl kaip papildoma priemonė dažnai pasitelkiama radiologija – rentgeno aparatas ar/ir kompiuterinis tomografas. (3,19)

1.2.1 Kompiuterinė tomografija

Pagal įgyjamą rentgeno spindulio formą kompiuteriniai tomografai (KT) gali būti skirstomi į dvi grupes: vėduoklės ir kūgio. (4 pav.) Pirmojo tipo KT į pacientą kukreipiamas siauras vėduoklės formos spindulių pluoštas. Gavus vieno skersinio pjūvio vaizdą skenuojamas objektas paslenkamas ir skenuojama dar kartą. Taip gaunamas „sluoksniuotas“ 2D vaizdas. Kitapus rentgeno spindulių šaltinio yra keli juos surenkantys detektoriai. Dėl to sutrumpėja skenavimo laikas ir gaunama daugiau vaizdų nei KT naudojančiuose tik vieno sluoksnio sistemą. Antrojo tipo KT laikomas pažangesniu už pirmąjį, o taip pat ir už rentgeno aparatą, nes pasižymi didesniu našumu, o gaunami vaizdai esti gerokai aukštesnės kokybės, tačiau veterinarinėje praktikoje kol kas žengia dar tik pirmuosius žingsnius, nors žmonių medicinoje naudojamas nuo praėjusio amžiaus pabaigos. Juo atliekamas vienas 360o

12 skenavimas, kurio metu kūgio formos rentgeno spindulio šaltinis ir detektorius sinchroniškai sukasi aplink paciento galvą. Vienas pilnas skenavimas užtrunka 10 - 70 sec. Tam tikrais intervalais atliekamas skenavimas, o gauti vaizdai tik šiek tiek skiriasi vienas nuo kito. Gaunami duomenys yra sudaryti iš trijų dimensijų kubiškų struktūrų – vekselių, kurių kiekvienas yra izometrinis, kadangi aukštis, plotis ir gylis yra identiški. Specialius algoritmus naudojančiomis programomis gauti iš KT duomenys apdorojami ir sukuriamas 3D paciento galvos vaizdas. Kūginio spindulio kompiuterinis tomografas (angl. cone – beam computed tomography (CBCT)) idealiai tinka kaulinio, taip pat dantų audinio vertinimui dėl aiškaus struktūrų kontrastavimo. Dažniausiai naudojamas kranialinei veido sričiai skenuoti, tačiau galima atlikti konkrečios nedidelės srities tyrimą. Nors minkštuosius audinius su CBCT vertinti vis dar sudėtinga, šia linkme jau vykdomas technologinis progresas. Lyginant su rentgeno aparatais CBCT tyrimo metu gauta radioaktyvios spinduliuotės dozė yra 4 – 15 kartų mažesnė. Nepaisant to, kad CBCT tyrimas veterinės odontostomatologijos srityje pradėtas naudoti dar visai neseniai ir yra brangus, yra nepakeičiamas kačių dantų rezorbcinių žaisdų, veido traumų (5 pav.), temporomandibuliarinio sąnario problemų ar periodontito diagnostikoje. (2,20)

4 pav. Kairiojoje schemoje pavaizduotas vėduoklinio spindulio KT, o

antrojoje kūginio spindulio KT. (Robert J. McCuloch. Cone beam CT scan. Dental malpractice central

13 1.2.2 Rentgenografija

Dar 1971 metais dantų rentgenografija buvo pradėta atlikti smulkių gyvūnų dantų būklei įvertinti. Veterinarinei medicinai vis tobulėjant ir didėjant klientų lūkesčiams kilo poreikis dantų radiografiją pripažinti kaip būtiną diagnostinį įrankį. (21,22) Kaip teigia Matthew Lemmons (21), jis yra nepamainomas vertinant periodontinę ligą, skilusius dantis, danties rezorbciją, neoplaziją ar maksilofacialinius sužeidimus. (6 pav.) Be diagnostikos dantų ir burnos radiografija taip pat gali suteikti svarbios informacijos apie gydymo planavimą ir eigą. (19) Amerikoje atlikto tyrimo duomenimis net iki 41,7 proc. dėl dantų problemų tirtų kačių pasitelkus rentgenografiją buvo gauta kliniškai svarbios informacijos kuri buvo nepastebėta apžiūros metu. Kitavertus, standartinės kaukolės nuotraukos dantų problemų vertinimui suteikia neadekvačios informacijos todėl galima padaryti klaidingas išvadas. (21) Pagrindiniai dantų ir burnos rentgenografijos principai panašūs į bendruosius – tikslas yra gauti aukštos kokybės vaizdus kad būtų galima įžiūrėti ir diferencijuoti smulkias detales ir kitas struktūras. Rentgeno nuotraukose matomi šešėliai audinių ir struktūrų pasižyminčių skirtingu rentgeno spindulių pralaidumu. Kuo mažiau spindulių praleidžiama, tuo struktūra nuotraukoje atrodo šviesesnė ir atvirkščiai. Kompiuterinėje tomografijoje visi sluoksniai matomi atskirai, o rentgenografijoje jie dengia vienas kitą, todėl vertinant reikėtų į tai atsižvelgti. Deja dėl gretutinės gyvūno anatomijos dantų nuotraukos negali būti vertinamos darytos „šonas – su – šonu“ (lateralinėje) pozicijoje. Todėl vertinimas dažnai atliekamas padarius dvi 90o

kampo nuotraukas. (19) Dantų radiografijos dėka galima anksti pastebėti dantų rezorbciją, apsprendžiant kaulų irimo modelius vertinant periodontinę ligą, diferencijuojant nuo kitų ligų bei padeda tinkamai suplanuoti chirurgines

5 pav. CBCT tirta katės galva po traumos. Apatinėmis

dviejomis rodyklėmis pažymėta žandikaulio, o viršutine rodykle danties lūžiai. (Marcello R. Roza ir kt. (2))

14 procedūras, pvz. danties karūnėlės šalinimo. (21) Nors kompiuterinė tomografija yra žymiai greitesnis ir pažangesnis tyrimo metodas, o gaunami vaizdai yra aukštesnės kokybės, rentgenografinis tyrimas kol kas lieka pagrindiniu ir plačiausiai taikomu dėl mažesnių finansinių kaštų (dėl to lengviau prieinamas tiek pacientams, tiek pačioms klinikoms), galimybės tyrimą atlikti operacijų metu bei nereikalauja papildomo anestezavimo. (20)

1.2 Kačių dantų ligos

Periodontinė liga dažnai sutinkama kačių odontologijos praktikoje. Pasak American Veterinary Dental Society, iki 3 metų amžiaus apie 70 proc. kačių jau serga. Gingivitas – lengvas minkštųjų audinių uždegimas, kurio metu dantenos parausta, patinsta ir vos prilietus kraujuoja. Lydimas išplitusio likusių periodontinių audinių patinimo, lėtinės burnos infekcijos, bakteriemijos, skausmingumumo galiausiai gali baigtis danties netekimu. Jei kontroliuojamas dantų apnašų ir akmenų susidarymas bei reguliariai vykdoma burnos higiena gingivitas gali būti sukontroliuotas, grįžtamasis procesas, be didesnių pasekmių. Kitavertus, negydant, įsimetus Porphyromonas gulae bakterijų infekcijai, liga gali progresuoti į periodontitą. (7 pav.) Pastarasis yra negryžtamas ir laikui bėgant tik progresuojantis procesas. Jo metu dantenos stipriai patinusios, atsiskiria nuo danties (1 mm ir daugiau katėms jau yra stiprus ligos ženklas) ir aplink jį susifomuoja „kišenėlės“ kuriose kaupiasi ir dauginasi bakterijos, taip pat kaupiasi maisto likučiai, seilės ir taip formuojasi dantų apnašos, kurios nusitęsia gilyn po dantenų linija. Bakterijų toksinai ir organizmo imuninis atsakas pradeda ardyti kaulą bei jame

6 pav. Nulūžusios danties šaknys. (Kara Ruthberg. Part

15 dantį laikančius jungiamuosius audinius. Negydant kaulas, dantenos ir jungiamieji audiniai stipriai pažeidžiami, o dantis netenka stabilumo. Galiausiai jį gali tekti pašalinti. Negana to periodontitas, per kraujotakos sistemą, dažnai pažeidžia ir kitas organizmo sistemas, nustatyta ligos teigiama priklausomybė nuo katės amžiaus, svorio, bendrųjų globulinų, alanino aminotransferazės, IgG ir mastocitų (angl. mast cells). (6,23-28)

1.2.2 Dantų apnašos ir akmenys

Dantų apnašos ant dantų paviršiaus formuojasi natūraliai. Ypač tose vietose, kuriose mechaninis jų pašalinimas seilėmis yra sumažėjęs (pvz. skilus dančiui atsiradusiame plyšelyje). Apnašų formavimasis gali būti suskirstytas į 5 fazes:

I. Odelės formavimosi – plonas, bakterijų neturintis sluoksnis, padengiantis nuvalytą dantį per kelias minutes ir sudarytas iš seilių sudedamųjų dalių (glikoproteinų, prolino turinčių peptidų, fosoproteinų, lipidų ir kt.);

II. Prisijungimo – per kelias sekančias valandas prie odelės prisitvirtina bakterijos ir apie jas susiformuoja gleivių sluoksnis;

7 pav. Stipraus periodontito pažeisti dantys ir

dantenos. (Feline Pet Dental Care. Dallas veterinary dentistry and oral surgery)

16 III. Jaunų virš dantenų esančių apnašų – jos pagrinde susideda iš gram+ ir šiek tiek gram-

kokų ir lazdelių (Streptococcus sanguis, Streptococcus mutans, Actinomyces viscosus); IV. Vyresnių virš dantenų esančių apnašų – šioje fazėje padaugėja gram- anaerobinių

bakterijų (Fusobacterium nucleatum, Prevotella intermedia, Capnocytophaga spp., Porphyromonas spp., Campylobacter spp., Eikenella spp., Treponema spp.);

V. Viršgingivinių apnašų formacija:

 Prie danties prisitvirtinusios apnašos (daugiausia gram+ ir šiek tiek gram- kokų ir lazdelių);

 Prie epitelio prisitvirtinusios ir neprisitvirtinusios apnašos (daugiausia gram- lazdelės ir spirochetos).

Bendrai apnašos pagal lokalizaciją gali būti dviejų tipų: esančios virš dantenų, pagrinde sudarytos iš streptokokų ir esančios po dantenomis – anaerobinės gram- bakterijos. (8 pav.) Pasatrosiosms prisitvirtinus ir pradėjus daugintis išskiriamos danties paviršiaus demineralizaciją ir kariesą skatinančios rūgštys. Šių apnašų susidarymas yra pirminė karieso, periodontinių ligų ir dantų akmenų susidarymo priežastis. Netrukus po to, kai galutinai susiformuoja ši bakterijų kolonija, prasideda apnašų mineralizacijos (kalcifikacijos prosecas ir pradeda formuotis vadinamieji dantų akmenys. (9 pav.) Prie dantų apnašų prisijungusios anaerobinės bakterijos skatina fermentacijos proceso intensyvėjimą, didina rūgštingumą burnos ertmėje ir emalio demineralizaciją. Pastarasis sukelia palankias sąlygos toliau kauptis apnašoms. Kalcis, fosforas ir kiti mineralai esantys seilėse absorbuojami jau esamų apnašų sluoksnio ir jo mineralizacijos procesas tęsiasi. Dantų apnašų sudėtis kinta atsižvelgiant į amžių, lokalizaciją ir dėl individualaus indėlio. Apnašos sudarytos iš organinių ir neorganinių junginių. Pastarieji sudaryti iš kalcio fosfato ir hidroksiapatito. Pagrindinės dantų akmenų formaciją skatinančios priežastys: didelė kalcio ir fosfato koncentracija apnašose, vietinis šarminis pH, padidėjęs amoniako ir urėjos kiekis seilėse ir apnašose, sumažėjęs šarminės fosfatazės kiekis seilėse kuris skatina kristalizuoto kalcio fosfato fermento formavimąsi. Dantų akmenys pagal lokalizaciją skirstomi taip pat kaip ir dantų apnašos. (28)

17 1.2.3 Dantų trauma

Dantų trauma gali būti patiriama katei iškritus ar iššokus pro atvirą langą ar balkoną, partrenkus mašinai ar kitais būdais gavus smūgį į galvos sritį. Be kitų sužeidimų taip pat gali būti traumuoti dantys ir kiti minkštieji burnos ertmės audiniai. Pažeidimo laipsnis ir vieta priklauso nuo patirto smūgio stiprumo, lokalizacijos ar iš kelinto aukšto iššokta. (29) Danties pulpa gali būti traumuota ne

8 pav. Ant krūminio danties esančios apnašos virš

dantenų ir po jomis. (Ernest Ward. Cheyenne west animal hospital.

http://cheyennewest.com/feline-dental-disease/

9 pav. Dantų akmenys. (Cats and their teeth. The

ramblings of an average practitioner. A personal view of life in a veterinary practice. September 20, 2014.

18 tik nuo smūgio ar emalio lūžio/skilimo, bet ir pasireiškus dantų griežimui. Tai gali sukelti pulpos uždegimą. (10 pav.) Karūnėlės įtrūkimai sudaro kelią mikrobų invazijai, kuri gali pasibaigti pulpos nekroze ir šaknies kanalo sistemos infekcija. Šaknies lūžiai pulpą paveikią kitaip. Jie gali sutrikdyti pulpos aprūpinimą krauju toje danties dalyje, kuri yra aukščiau lūžio linijos, o joje esantis pulpos segmentas negaudamas maitinimo nekrozuotų. Vis dėl to, esant šaknies lūžiui pulpos išlikimo tikimybė paprastai esti aukšta ir pulpa, ypač nesubrendusio danties, lūžio vietoje gali inicijuoti ataugos formos gijimo procesą. Smūginės traumos gali sutraiškyti kraujagysles danties viršūnėlėje ir sukelti laikiną kraujotakos sutrikimą. Tokiu atveju gali susidaryti kraujo stazė, o vėliau hipoksija ir ischemija. Tačiau jaunas dantis, turintis plačią viršūnėlę, geba nesunkiai atstatyti kraujotaką, nors dažniausiai vėlesniame laikotarpyje įvyksta tokios šaknies kalcifikacija. Regeneracinis procesas priklauso nuo paciento amžiaus, patirto smūgio stiprumo ir pačios pulpos būklės prieš traumą. Kitavertus, patyrus labai stiprų smūgį, kurio metu pulpos kraujagyslės sunaikinamos – pulpa nekrozuoja. Okliuzijos sukeltos traumos gali įtakoti pulpos uždegimą, tačiau šie pakitimai paprastai būna trumpalaikiai.

Paradoksalu, bet pats dantų taisymo procesas taip pat gali sukelti traumą. Pavyzdžiui pulpos angos paruošimas dažnai sukelia jos uždegimą, karūnėlės šalinimo metu ją nupjaunant išsiskirianti šiluma, dehidratacija bei pjovimo gylis ją pažeidžia. Restauravimas, spaudimas gali įtakoti skilimų atsiradimą ir sudaryti kelią bakterinei infekcijai. (11)

10 pav. Danties pulpos uždegimas (pulpitas). (Common conditions.

Dentistry for pets. Providing Veterinary Dental Services to Cats & Dogs in the San Francisco Bay Area.

19 1.2.4 Lėtinis gingivostomatitas

Kačių gingivostomatitas – dažnai praktikoje sutinkamas sindromas. (10) Jam būdinga ilgai išsilaikantis uždegimas ir burnos minkštųjų audinių išopėjimas. Neretai į procesą įtraukiamos lateralinės liežuvinio gomurio lanko klostės (angl. lateral palatoglossal folds), dantenos, ryklės ir liežuvio gleivinė. Sergant stomatitu (11 pav.) matomas plačiai išplitęs burnos uždegimas. Vis dėl to didesnis dantų akmenų susikaupimas esant gingivostomatitui nepasireiškia. Sindromas pastebimas trijuose kačių gyvenimo etapuose. Pirmiausia uždegiminis procesas išryškėja atėjus pirmojo kačiuko skiepo laikui. Tačiau kol kas nėra žinoma ar tai nutinka organizmui reaguojant į vakciną, ar į besikalančius pieninius dantis ir dėl to padidėjusį dantų apnašų kaupimąsi. Antroji banga pastebima kalantis nuolatiniams dantims. Galiausiai trečiasis etapas pastebimas katėms sulaukus 7 ir daugiau metų. Daugumos kačių atveju galima pamatyti jas sunkiai ryjant maistą dėl patiriamo uždegimo ir opų sukelto skausmo. Sunkiais atvejais gali būti paveiktos seilių liaukos. Dėl nenoro ėsti (ypač kieto pašaro) krenta gyvūno svoris, nustoja praustis, padidėję pažandiniai limfiniai mazgai. Lėtinis gingivostomatitas yra sudėtingas, daugybe skirtingų faktorių pasižymintis sindromas, neturintis paprastos etiologijos. Tačiau yra nustatyta keletas ligą įtakojančių faktorių: labiau paveikiamos veislinės, ypač Siamo ir Meino meškėnų katės; stresas ir didelis populiacijos tankis padidina riziką susirgti jauniems kačiukams; dantų apnašų bakterijos (ypač Pasteurella spp. ir Prevotella spp.); kačių kalicivirozės virusas (FCV); kačių imunodeficito virusas (FIV); kitos dantų ligos, pvz. periodontitas, dantų rezorbcija ar dantų rezorbcinės žaizdos gali turėti įtakos sindromui; mastocitų skaičiaus padidėjimas, kadangi šios imuninės ląstelės atlieka pagrindinį vaidmenį uždegimo ir kitų

procesų patogenezėje. (9,10,17,30-32)

11 pav. Stomatitas. John R. Lewis. Feline

Stomatitis: Medical Therapy for Refractory Cases. www.veterinarypracticenews.com

20 1.2.5 Dantų rezorbcija

Dantų rezorbcija (DR) (12 pav.), arba dantų žaizdos (kačių odontoklastinės rezorbcinės žaizdos) (13 pav.) yra skausminga liga, susijusi su progresuojančiu danties medžiagos praradimu ir galinti paveikti visus dantis. DR liga pastebima tiek pas žmones, tiek pas šunis, kates ir kitus žinduolius. Kačių populiacijoje pastebimas ypač gausus paplitimas – nuo 30 proc. iki 60 proc. Nei etiologija, nei priežastys, kodėl tiek daug kačių serga šia liga, nėra žinomos. (16,33) Atsidūrusiomis rizikos grupėje laikomos katės esančios vyresnio amžius, kitų odontologinių ligų turinčios, esant padidėjusiam vitamino D kiekiui (nors ties šiuo punktu skirtingi autoriai nesutaria), esant aukštam mastocitų skaičiui (šiai kačių ligai tai ypač būdinga), taip pat padidėjus uždegiminių citokinų skaičiui. Nustatytas glaudus ryšys tarp dalinės dantų dislokacijos ir tokių dantų rezorbcijos. Nenormali dislokacija pastebima daugiausia pas vidutinio ir senyvo amžiaus individus, o tai yra ta pati amžiaus grupė kurią paveikia dantų rezorbcijos liga. Ir nors tikslios dantų dislokacijos žandikaulyje priežastys nėra žinomos, daroma prielaida kad šis sutrikimas arba susijęs, arba įtakojamas panašių faktorių kaip ir DR liga. Diagnostika gali būti sudėtinga, nes katės linkusios nuslėpti juntamą skausmą. Patartina reguliariai atlikti rentgenografinus tyrimus nes tik taip galima ligą nustatyti jos ankstyvojoje stadijoje. Kuomet dantų karūnėlių pažeidimai tampa matomi vizualiai – tai jau vėlyvos ligos stadijos ženklas. Dauguma dantų žaizdų atrodo idiopatinės kilmės ir iki šiol nėra žinomo gydymo sustabdančio jų atsiradimą ir/ar vystymąsi pasiekus tokią stadiją. Beveik visada gydymas atliekamas pažeistą dantį ištraukiant, tačiau tai padaryti nepaprastai sunku todėl dažnai apsiribojama danties karūnėlės amputacija. (6-8,14,16,33,34)

21

13 pav. Katės rezorbcinė žaizda viršutinio žandikaulio trečiajame

prieškrūminiame dantyje. (Jan Bellows. Smile Book I. Common Dental Problems and Procedures (1996)

12 pav. Danties rezorbcijos procesas. 1 – 5 proceso stadijos. (Tim Julian. Cat Cavities.

22

1.3 Gydymo ir profilaktikos metodai

Rutininės burnos ertmės ir dantų patikros yra svarbi prevencinė priežiūra visiems naminiams gyvūnams. Taip pat yra būtina reguliari priežiūra namuose norint išvengti dantų apnašų ir akmenų formavimosi. Jei gyvūno dantenos dar nepažeistos valymo specialia tam skirta dantų pasta ir šepetėliu turėtų pakakti kartą per savaitę, o jei jau išsivystęs uždegiminis procesas gali prireikti valyti kasdien. Tačiau ne visi šeimininkai psiruošę ir gali investuoti laiko tokiai rutinai, o ir ne kiekvienas gyvūnas pasiduos šiai procedūrai. Be to jos didžiausias veiksmingumas pasiekiamas taikant iš karto po burnos higienos procedūrų (apnašų, akmenų valymas), o kuomet liga progresavusi – tokios priemonės didelės pagalbos nebesuteikia. Taip pat dantų akmenų ir apnašų kiekiui mažinti tinka specialiai šiam tikslui subalansuoti pašarai ir kramtalai. Jų pagrindiniai du tikskai yra mechaninis (kieti, ilgiau kramtomi, didesni kramtalai ir sauso pašaro dalelės prailgina danties kontaktą su abrazyvine medžiaga) ir cheminis (bakterijų skaičiaus ir dantų akmenų mažinimui į kai kuriuos pašarus ir kramtalus dedama cheminių agentų, pvz. fermentų, antiseptinio chlorheksidino, natrio heksametafosfato) dantų apnašų ir akmenų suardymas. Fermentai ir chlorheksidinas taip pat įeina į dantų pastas, skalavimo skysčius ir kitus dantų priežiūros produktus augintiniams. Be dantų pastos ir pašarų dantų priežiūrai namuose dar gali būti naudojami barjeniniai geliai. Reguliariai užtepant ant dantų ir dantenų stabdo dantų apnašų formavimąsi. Vis dėl to ir tokios priemonės negali pakeisti profesonalios veterinarinės profilaktikos. (4,15,18,35)

Kuomet dantis stipriai pažeistas ligos ir jo išsaugoti nebeįmanoma, atliekamas chirurginis gydymas – danties rovimas. Tai skausminga procedūra, atliekama gyvūną sedavus ir po to anestezavus. Buvo atlikta keletas tyrimų ir nustatyta, kad nervų blokacija gali būti labai naudinga atliekant chirurgines procedūras burnos ertmėje, kadangi sumažinamas pooperacinis skausmo jutimas ir gyvūnas junta mažesnį diskomfortą. Taip pat šis metodas yra nebrangus, lengvai taikomas ir suveikia greitai. Dažniausiai blokuojami viršutinio žandikaulio ir apatinis alveolinis nervai (lidokainu ir bupivakainu). (36-38)

Vos prieš metus pristatytas mikrodalelių bioaktyvus stiklas kurį galima taikyti ne tik žmonėms bet ir smulkiems gyvūnams, pavyzdžiui katėms, dantų ir dantenų problemoms gydyti. Aplikuojamas su arba be viršutinio dengiamojo agento, tačiau su bent vienu bisfosfonatu tiesiogiai ant danties arba dantenų. Šio bioaktyvaus stiklo veikimas grįstas jo pagrindinės sudedamosios medžiagos (silikono oksido) savybe jungtis su organizmo audiniais patyrus kontaktą su fiziologiniais skysčias. Susijungęs su audinais skatina jų ląstelių augimą ir suteikia svarbių antibakterinių, struktūrinių ir/ar regeneracinių

23 savybių. Taip pat susijungęs su fiziologiniais skysčiais sudaro ploną hidroksikarbonato apatito sluoksnį. Gali būti kietos arba miltelinės konsistencijos ir lengvai maišomas su geliais ar purškalais. (6)

Atviram pulpos kanalui užtaisyti naudojamas tiesioginis pulpos dengimas (angl. direct pulp

capping (DPC)) su biologiškai suderinama medžiaga. Tikslas – išlaikyti pulpos gyvibingumą,

apsaugoti ją nuo infekcijos bakterijomis ir stimuliuoti dentino barjero sintezę. Procedūrą galima atliti trimis metodais:

1. Neapsaugota pulpa tiesiogiai uždengiama tik mineraliniu trioksido agregatu (MTA);

2. Pulpa pirmiausia apdorojama erbio: itrio – aliuminio – granato (Er:YAG) lazeriu (energija 200 mJ, pulso trukmė 700 µs, kartojimo dažnis 3 Hz, kontakto laikas 15 s; jokio oro ar vandens, spindulio skersmuo 0,6 mm), po to padengiama MTA;

3. Pulpa apdorojama lazeriu ir padengiama kalcio hirdoksidu.

Galiausiai bet kurio metodo gale ertmė dar užpildoma amalgamu. Visi naudoti metodai puikiai išpildė tikslą. Lazerio ir MTA metodas, pagal atliktų tyrimų duomenis, rodė esąs šiek tiek pranašesnis už kitus du tačiau šis skirtumas statistiškai buvo nereikšmingas. (13)

24

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Tyrimui medžiaga buvo renkama trijose Kauno klinikose: UAB „Žaliakalnio veterinarija“ Darbininkų g. 13, Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje Tilžės g. 18 ir UAB „Veterinarinės medicinos centras“ Partizanų g. 26. Pasirinktas medžiagos rinkimo laikotarpis buvo nuo 2015 – 02 – 01 iki 2016 – 10 – 31. Visos tyrime dalyvavusios katės – atsitiktiniai klinikų pacientai. Apie kiekvieną katę pirmiausia buvo surenkama anamnezė. Tai buvo atliekama pirmiausia žodžiu apklausiant jų šeimininkus ir taip surenkant informaciją apie tai kas gyvūnui nutiko; kada šeimininkai pastebėjo kad pakito gyvūno savijauta, elgsena, kiek laiko tęsiasi negalavimas, kokia jo eiga; ar nepakito apetitas, vandens lakimas, tuštinimasis, šlapinimasis; ar buvo kreiptasi į kitas gydymo įstaigas; ar šiuo metu gyvūnas yra gydomas dėl kitų sveikatos sutrikimų, jei taip – kokių, koks gydymas taikomas; jei gyvūnas klinikoje lankėsi anksčiau ir yra registruotas – buvo peržiūrima jo ligos istorija. Taip pat buvo paprašyta šeimininkų užpildyti trumpą anketą (1 priedas). Ne visi galėjo tiksliai atsakyti į klausimą apie gyvūno svorį, todėl tokiais atvejais katės buvo pasveriamos klinikoje esančiomis svarstyklėmis.

Surinkus anamnezę toliau katėms buvo atliekami diagnostiniai tyrimai, kurie buvo atlikti prisilaikant gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų nurodytų 1997 m. lapkričio 6 d. Nr. VIII-500 Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos bei 1991 m. gruodžio 17 d. Nr. I-2110 Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymuose. Visų pirma gyvūnai buvo apžiūrimi vizualiai: įvertinama bendra gyvūno savijauta (ramus, dirglus, agresyvus, susijaudinęs, baikštus, ar jaučiasi laisvai, atsipalaidavęs); kondicija (nutukęs, normalaus kūno sudėjimo ar išliesėjęs); aktyvumas (ar domisi aplinka, ar vaikšto, jei taip – ar nešlubuoja, nevelka kojų); kaip atrodo kailis (ar blizga, ar nėra išplikusių, apšiurusių vietų); ar kur nors ant kūno nematyti galimos patologijos ženklų (pvz. iškilę guzeliai, paraudimai), žaizdų; įvertinama galva (jos laikysena, snukio simetrija (pvz. ar kurioje vienoje, ar abiejose pusėse oda nenukarusi žemyn), ar netraiškanoja, nepūliuoja akys, nebėga išskyros iš nosies, ar nėra seilėtekio). Tuomet apžiūra atliekama apčiuopos, palpacijos, auskultacijos metodais. Visas gyvūno kūnas čiuopiamas rankomis pradedant nuo pečių linijos, nugaros ir einant žemyn link pilvo, krūtinės, pereinama prie kojų, uodegos, apžiūrima išangė, jei gyvūnas yra patinas ir nekastruotas patikrinama ar abi sėklidės nusileidusios į kapšelį pastarąjį čiuopiant ir palpuojant pirštais – jei sėklidės nusileidusios juntami viduje esantys du ovalūs, paslankūs, tvirtos konsistencijos dariniai. Keliose kūno vietose suėmus dviem pirštais po kuokštelį kailio plaukų patikrinama ar gausiai šie pešasi, nugaros, pilvo srityse ir pasmakrėje praskiriami plaukai keliose vietose ir žiūrima ar nėra blusų

25 ar jų išmatų. Apžiūrimos pėdos, ar nėra žaizdų, ar nenulūžę, nesuskilinėję nagai. Apžiūrimi ausų kaušeliai iš išorinės ir vidinės pusės, jei pastarojoje matoma išskyrų sankaupų kišamas ausų krapštukas, o pasukiojus ištraukiama ir žiūrima ar tai tik ausų sieros ir purvo sankaupa, ar gali būti ektoparazitų veiklos padarinys. Įtariant pastarąją priežastį daromas tepinėlis: ištrauktos iš ausies masės plonai užtepama ant objektinio stiklelio, šis kišamas po mikroskopu ir visas peržiūrimas, ieškoma ar nėra gyvų, judančių ausų erkučių. Jei įtariamos abi ausys tepinėlis daromas iš kiekvienos atskirai. Toliau apžiūrimi nasrai. Iš pradžių švelniai patikrinama ar gyvūnas gali išsižioti, jei taip – pražiodoma ir pasišviečiant nedideliu prožektoriuku apžiūrimas liežuvis, ar nėra žaizdelių, atsilupusios gleivinės, ar neparaudusios, nepatinusios, nesužeistos dantenos, tuo pat metu uodžiama ar iš burnos nesklinda blogas kvapas, apžiūrima kaip atrodo dantys. Tada švelniai pirštais palpuojamos dantenos, pajudinamas kiekvienas dantis ir žiūrima ar pastarieji nejuda. Galiausiai visoms katėms buvo pamatuojama rektalinė kūno temperatūra ir fonendoskopu paklausomas širdies darbas, plaučiai.

Atradus klibančių dantų ar kilus įtarimui dėl galimos gilesnių burnos audinių patologijos buvo atliekamas rengenografinis tyrimas. Jo metu katės buvo lengvai seduotos į galinės kojos šlaunies raumenis suleidžiant butomidoro (veiklioji medžiaga butorfanolis) ir ketamidoro (veiklioji medžiaga ketaminas) preparatų mišinio santykiu 1:1 arba per į priekinės kojos paodinę veną (lot. vena cephalica) įstatytą kateterį suleidžiant propofolio (veiklioji medžiaga propofolis) Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Preparatų dozės buvo skiriamos laikantis jų informaciniuose lapeliuose nurodytų dozavimo taisyklių. Rentgeno aparatu buvo daromos dvi 90o

kampo nuotraukos, po 1 kiekvienam žandikauliui ir kartais 1 lateralinė galvos nuotrauka. Nasrai nuotraukai buvo laikomi pražiodyti kaip įmanoma plačiau, tačiau nesužeidžiant nei minkštųjų, nei kietųjų burnos audinių, tarp viršutinio ir apatinio žandikaulių vienos pusės iltinių dantų įstačiųs arba tuščio švirkšto tūbelę ištraukus iš jos stūmoklį ir nupjovus siaurąjį galą, arba specialiai tam skirtą metalinį žiodiklį. Katės 90o

nuotraukoms ant rentgeno aparato stalo buvo guldomos arba ant nugaros atlošiant galvą atgal (kad viršutinis žandikaulis būtų horizontalioje o apatinis vertikalioje pozicijoje rentgeno spindulių atžvilgiu) arba taip pat atlošus galvą atgal tik guldant ant pilvo (šiuo atveju apatinis žandikaulis yra horizontalioje, o viršutinis vertikalioje padėtyje rentgeno spindulių atžvilgiu). Šonas – su – šonu kaukolės nuotraukoms gyvūnas buvo guldomas ant dešiniojo šono. Jei norint atlikti kurio nors pozicionavimo nuotrauką katės kūnas nesilaikydavo reikalingoje pozicijoje buvo panaudojami bintai kūno dalims surišti ar pririšti prie šalia esančių kitų objektų arba smėlio maišiukai paremti, prispausti. Nustačius reikalingą spindulių dozę buvo padaromos rentgeno nuotraukos. Peržiūrėjus gautas nuotraukas ir įvertinus anamnezės bei apžiūros metu gautus rezultatus būdavo priimamas sprendimas dėl tolimesnių veiksmų sekos: koks

26 gydymas bus taikomas – operacinis ar užtektų tik šėrimo būdo pakeitimo, profilaktinių priemonių taikymo, jei taip tuomet kokių, kokius vaistinius preparatus reikėtų paskirti bei kada pasirodyti pakartotinei apžiūrai.

Iš viso tiriamosios medžiagos buvo surinkta iš 198 kačių. Gauti duomenys susisteminti, sugrūpuoti ir aprašyti pagal anketoje pateiktus klausimus, apklausos, apžiūros, kitų minėtų tyrimų metu gautus rezultatus. Statistinė analizė atlikta Microsoft Excel 2010 kompiuterine programa, paskaičiuota gautų duomenų procentinė išraiška, patikimumai, nubraižytos lentelės, grafikai, diagramos.

27

3. TYRIMO REZULTATAI

Išanalizavus anketoje gyvūnų šeimininkų pateiktus duomenis buvo matyti, kad iš 198 iš viso klinikose apsilankiusių kačių 96 buvo patinai, o likusios 102 patelės. (14 pav, priedo 1 lentelė) Pagal svorį nuo 0 iki 15 kg daugiausia buvo kategorijoje nuo 3 iki 3,9 kg (58 katės) , taip pat nuo 5 iki 5,9 kg (36 katės), 2 – 2,9 kg (32 katės), 4 – 4,9 kg (31 katė). Kitose svorio kategorijose gyvūnų pasitaikė gerokai mažiau: 6 – 6,9 kg (10 kačių), 7 – 7,9 kg ir 1 – 1,9 kg po 6 kates, 11 – 11,9 kg (4 katės), iki 0,9 kg sveriančių kačių buvo atneštos 3, 12 – 12,9 kg (2 katės) ir po 1 katę 13 – 13,9 kg ir 14 – 15 kg grupėse. (15 pav, priedo 2 lentelė) Pagal amžių nuo 2 mėn iki 20 metų daugiausia apsilankė 3 mėn ir 2 mėn (atitinkamai 38 ir 30 kačių), 6 metų (19 kačių), 5 m – 18, 9 m – 15, 7 m – 14, 2 m ir 11 m po 12 gyvūnų. 10 m sulaukusios buvo 9 katės, 1 m amžiaus apsilankė 7, 5 mėn – 6, 6 mėn – 3, o 12 m, 15 m, 19 m ir 20 m pasitaikė tik po 1 atvejį. (16 pav, priedo 3 lentelė) Pagal veislę bendroje sumoje buvo daugiau veislinių kačių (iš viso 101) (p<0,001), o neveislinių (mišrūnų) buvo 97 katės, tačiau pastarosios sirgo dažniau (p<0,001). Veislių buvo 17 ir kiekvienoje jų gyvūnų skaičius pasiskirstė netolygiai ir mažu dažniu. Mažiausiai, po 1 katę, pasitaikė Amerikos riestaausių, Birmos, turkų angoros ir servalo veislių. Britų nulėpausių ir abisinijos veislių kačių buvo tik po 2, po 3 sfinksų ir egzotų veislių kates. Taip pat 4 rusų mėlynosios, 5 bengalai, 6 kornišreksai, 7 britų mėlynosios. Daugiausia tyrime pasitaikė meino meškėnų (27) (p<0,05), siamo (17) (p<0,05), britų trumpaplaukių (11) (p>0,05) ir persų (10) (p>0,05) veislių kačių. (17 pav, priedo 4 lentelė) Grafoje apie tai, kokiu pašaru šeriamas gyvūnas dauguma respondentų (177) nurodė subalansuotą pramoninį sausą pašarą. Gerokai mažiau, 16 apklaustųjų, nurodė duodantys maisto „nuo stalo“ ir tik 5 teigė šeriantys natūraliu (žalia mėsa) pašaru. Dantims skirtų kramtalų duoda 35 respondentai, konservų 105, o apskritai jokio papildomo pašaro ar skanėstų neduoda 58 apklausti kačių šeiminikai. (18 ir 19 pav, priedo 5 lentelė)

Anksčiau, prieš tiriamąjį laikotapį, dantų problemų iš viso turėjo 31 katė. Iš jų tiriamuoju laikotarpiu nesirgusios buvo tik 9 (4 m ir vyresnio amžaus katės) ir anksčiau visos turėjo dantų akmenis. Likusiųjų 22 tarpe 19 anksčiau turėjo ir dabar kreipėsi dėl dantų akmenų problemos ( 5 m ir vyresnės katės), vienai katei anksčiau buvo dantų akmenys ir danties rezorbcija, o dabar tik danties rezorbcija (12 m amžiaus); po vieną katę (19 m ir 10 m amžiaus) anksčiau sirgo periodontitu (dabar taip pat buvo kreiptasi dėl tos pačios ligos). Skiltyje, kurioje buvo klausiama ar anksčiau laikoma katė sirgo kaliciviroze, 19 respondentų atsakė teigiamai. Iš jų 2 respondentų laikomoms katėms tiriamuoju laikotarpiu pasireiškė gingivostomatitas. Iš kitų 17 ši liga pasireiškė visiems iki 1 metų amžiaus: 7 katėms kai joms buvo 2 mėn amžiaus, 5 katėms kai jos buvo 3 mėn amžiaus, po 2 – 5 mėn ir 1 m

28 amžiaus bei 1 katei kai ši buvo 6 mėn amžiaus. (20 pav, priedo 6 lentelė) Savarankiškai namuose reguliariai gyvūnus apsižiūri 47 šeimininkai, o visiškai to nedaro 53. Duguma, 98 (p<0,01) teigė, kad dėmesį atkreipia tik tada jei pastebi kad pastebimai pakito katės elgsena, suprastėjo savijauta. (21a pav, priedo 7a lenetelė) Iš 47 atsakiusiųjų teigiamai tik 5 tai daro 1 – 3 kartus per mėnesį, 19 žmonių 1 – 5 kartus per puse metų ir likusieji 23 1 – 5 kartus per metus. (21b pav, priedo 7b lentelė) Skiltyje apie dantų ligų prevencines priemones 44 nurodė nesiimantys jokių priemonių. Didžioji dalis apsiriboja sausaisiais pašarais (121 šeimininkas) (p<0,001), 31 reguliariai kreipiasi į savo gyvūno veterinarijos gydytoją dėl dantų akmenų pašalinimo procedūros ir tik 2 nurodė davo kačių dantis valantys dantų šepetėliu ir specialia dantų pasta. (22 pav, priedo 8 lentelė) Paskutinėje grafoje, apie informacijos apie kačių dantų ligų prevencines priemones sklaidą dauguma (96 klientai) (p<0,001) nurodė jos trūkumą ir norą žinoti daugiau, 37 nurodė, kad informacijos pakanka ir ji lengvai pasiekiama, 61 nurodė dalį informacijos girdėję, tačiau tai jų nedomina bei 4 respomdentai teigė neturintys apie tai jokios informacijos. (23 pav, priedo 9 lenetelė)

Iš 198 pacientų 45 turėjo dantų problemų. Iš jų 21 katė turėjo dantų akmenų (5 katės 9 m amžiaus, 3 katės 10 m amžiaus, 3 – 11 m, 2 – 3 m , 2 – 5 m, 3 – 7 m ir 4 – 6 m amžiaus); 14 kačių sirgo periodontitu (1 katė 2 m amžiaus, 3 katės 3 m, 3 – 5 m, 4 – 6 m, 2 – 10 m ir 1 – 19 m); 2 katės sirgo stomatitu (1 – 5 m ir 1 – 10 m amžiaus); 4 katės sirgo gingivitu (2 – 9 metų ir po vieną katę 6 ir 7 metų amžiaus); 1 katė 1 m amžiaus buvo patyrusi dantų traumą (partrenkė mašina ir lūžo iltinis 204 dantis ir 201 – 203 kandžiai), viena 12 metų amžiaus katė sirgo dantų rezorbcija, ant 307 ir 308 prieškrūminių dantų buvo matyti rezorbcinės žaizdelės; 2 katės (11 ir 10 metų) sirgo gingivostomatitu. (24 pav.) Taigi daugiausia kačių turėjo dantų akmenų problemą (p<0,001) bei sirgo periodontitu (p<0,05). Likusios 153 tirtos katės dantų atžvilgiu buvo sveikos ir klinikoje lankėsi dėl kitų priežasčių. Išskyrus porą kačių, visos kitos sergančiųjų grupėje priklausė skirtingoms svorio kategorijoms. Dėsningumų grupėse pagal lytį taip pat nepastebėta. Tačiau pastebėta teigiama koreliacija tarp šeimininkų požiūrio į gyvūno sveikatos priežiūrą ir jų laikomos katės burnos ertmės sveikatos būklės. Taip pat pastebėtas ryšys tarp kačių amžiaus ir sergamumo dantų ligomis. (10 lentelė) Daugiausia sirgo 6 (iš viso 9 katės), 9, 10 (iš viso po 7) ir 5 (iš viso 6) metų amžiaus individų, taip pat šiose amžiaus grupėse pasireiškė daugiau odontologinių problemų nei jaunesnėse katėse. Pastebėta odontologinių ligų priklausomybė nuo veislės, taip pat persirgta kalicivirozės liga turėjo reikšmės gingivostomatito pasireiškimui vėlesniame amžiuje.

29

14 pav. Pacientų procentinis pasiskirstymas pagal lytį.

30

16 pav. Pacientų pasiskirstymas pagal amžių.

31

18 pav. Respondentų pasiskirstymas proc. pagal pašarus, kuriais buvo šeriami pacientai.

32

21a pav. Procentinis gyvūnų, apžiūrimų namuose, pasiskirstymas. 20 pav. Pacientų, sirgusių kaliciviroze, pasiskirstymas pagal amžių.

33

21b pav. Procentinis namuose apžiūrimų gyvūnų pasiskirstymas pagal apžiūrų kiekį.

22 pav. Respondentų kiekinis pasiskirstymas pagal naudojamas dantų ligų profilaktines

34

23 pav. Respondentų kiekinis pasiskirstymas pagal, jų nuomone, informacijos apie kačių dantų

ligų prevencijos priemones kiekį.

35 Kačių amžius, m Iš viso sergančiųjų, vnt Odontologinės ligos (kiek

sirgo) 1 1 Dantų trauma (1) 2 1 Periodontitas (1) 3 5 Dantų akmenys (2) Periodontitas (3) 5 6 Dantų akmenys (2) Periodontitas (3) Stomatitas (1) 6 9 Dantų akmenys (4) Periodontitas (4) Gingivitas (1) 7 4 Dantų akmenys (3) Gingivitas (1) 9 7 Dantų akmenys (5) Gingivitas (2) 10 7 Dantų akmenys (3) Periodontitas (2) Stomatitas (1) Gingivostomatitas (1) 11 4 Dantų akmenys (3) Gingivostomatitas (1) 12 1 Dantų rezorbcija (1) 15 - - 19 1 Periodontitas (1) 20 - -

Iš žodinės apklausos metu surinktos informacijos paaiškėjo, kad pasireiškus stomatitui, gingivitui, gingivostomatui, periodontitui būdingiems požymiams (dantenų patinimas, uždegiminis procesas) šeimininkai pastebėdavo sumažėjusį gyvūno apetitą, nenorą kramtyti kietesnio pašaro, žaislų, sumažėdavo aktyvumas, katė daugiau miegodavo. Jei visiškai nustodavo ėsti – per savaitę, dvi išliesėdavo. Palpuojant tokios dantenos skausmingos. Procesui užsitęsus, nes simptomai buvo neryškūs ir šeimininkai problemos nepastebėjo vos šiai prasidėjus, ant dantų paviršiaus kaupėsi apnašos, kurios vėliau sukietėjo ir tapo dantų akmenimis. Sunkiais atvejais (ypač 5 m ir vyresnėms katėms, mišrios veislės, nesiimant jokių profilaktikos priemonių) dėl susikaupusių akmenų ir periodontito pažeistų dantenų atsidengdavo dantų šaknų dalis arčiau danties kaklelio, dantys (ypač kandžiai, prieškrūminiai) dažniauisiai pajudinus jau judėdavo laisvai. Traumos atveju pažeidimas buvo pastebėtas iš karto ir katė į kliniką pristatyta 2 valandų bėgyje po traumos. Susikaupus vien tik dantų akmenims kačių apetitui

36 didesnės įtakos tai nepadarė. Žmonės tokiais atvejais į gydymo įstaigą kreipėsi dėl pastebėto iš nasrų sklindančio blogo kvapo. 7 katės turinčios dantų akmenų į kliniką buvo atvestos reguliariai dantų higienos procedūrai. Tuštinimasis sumažėdavo jei sumažėdavo apetitas. Lakimui ir šlapinimuisi dantų problemos įtakos neturėjo.

Vizualinės apžiūros metu pakitimų matyti nebuvo. Apčiuopos metodu tiriant gyvūnus nerasta reikšmingų pakitimų kūno išorėje, susijusių su odontologinėmis ligomis. Ektoparazitų būvimo įtaka dantų ligoms taip pat nenustatyta. Tačiau porai kačių, sirgusių periodontitu, buvo juntamas nedidelis pažandinių limfinių mazgų padidėjimas. Nei viena nustatytų ligų neturėjo įtakos gyvūno širdies darbui ar kvėpavimui. Tirtos sergančios katės nepasižymėjo agresija, buvo išsigandusios, budrios, bet ramios, judėjo mažai. Jautriai reaguodavo tik palpuojant skausmingas dantenas, pajudinus nulūžusius dantis, nenorėdavo išsižioti. Temperatūros nuokrypis nuo normalios (iki 39o

C) nustatytas nebuvo nei vienai. Patys dantys skausmingi (į jų judinimą jautriausiai reagavo) buvo tik traumą patyrusiai ir dantų rezorbciją turinčioms katėms. Pastaraisiais dviem atvejais buvo daromos kaukolės ir dantų rentgeno nuotraukos. Nei vieno atvejo metu nebuvo nustatytas žandikaulių kaulų lužis ar kita šių kaulų patologija. Buvo galima matyti tik nulūžusias dantų šaknis (traumos atveju) bei sureagavusisius aplinkinius minkštuosius audinius (dėl prasidėjusio uždegiminio proceso buvo matomas audinių patinimas).

Galiausiai turint visus susirinktus duomenis buvo paskirtas gydymas. Dantų akmenų atvejais susikaupusios kietos struktūros buvo pašalinamos su skaleriu gyvūną sedavus (Veterinarinės medicinos centre sukelta narkozė vėliau buvo palaikoma izoflurano dujomis sumaišytomis su oru ir paduodamomis gyvūnui per įstatytą tracheotubusą). Visose klinikose, jei tik buvo galimybė, ši procedūra buvo derinama su kitos srities chirurginėmis operacijomis (pvz. katės sterilizacija, kuomet ši buvo atliekama pirmoji, o po jos dantų higienos procedūros). Dantų traumos atveju nulūžusius 4 minėtus dantis teko pašalinti (ir karūnėlę, ir šaknį). Proceso metu gyvūnas taip pat buvo užmigdytas. Po operacijos visiems buvo suleidžiami ilgo veikimo vaistai nuo skausmo, antibiotikas – Synulox arba ilgesnio veikimo Betamox (abiejų veiklioji medžiaga amoksicilinas), naudoti priešuždegiminiai vaistai ir vitaminai (C, AD3E, B grupės). Antibiotikai buvo paskirti ir gydant likusias iš 24 pav. nurodytų ligų, o taip pat ir priešuždegiminiai vaistai. Dantų rezorbcijos pažeisti dantys irgi buvo pašalinti gyvūną užsimigžius.

Tolimesnė stebėsena buvo vykdoma kačių šeimininkų paprašius jas atnešti po 7 dienų pakartotinei apžiūrai. Jei per tą gydymo laiką problema dar buvo nesusitvarkiusi, gydymas buvo pratęsiamas ir paskiriamas kitas apsilankymo laikas dar po 7 dienų. Po atliktų dantų akmenų šalinimo

37 procedūrų gyvūnus apžiūrėjus antrą kartą po savaitės buvo matomas ryškus pagerėjimas: dantenos neparaudusios, neskausmingos, naujų apnašų dar nesusidarę, o naudojant kietą sausą pašarą bei kramtalus naujų apnašų susidarymas buvo labai lėtas. Valiusieji dantis dantų pasta ir šepetėliu ne vienerius metus teigė problemų dėl dantų apnašų turintys kartą per 4 – 5 metus. Traumą patyrusi katė atsigavo ir visiškai pasveiko per 1,5 savaitės. Kitų ligų gydymas užtruko nuo 2 iki 5 savaičių ( 2 sav stomatitui, 5 – gingivostomatitui).

38

REZULTATŲ APIBENDRINIMAS

Tyrimo metu trijose pasirinktose klinikose dažniausiai pasitaikiusios kačių odontologinės ligos buvo periodontitas (p<0,05), dantų akmenys (p<0,001), stomatitas (p<0,01), gingivitas (p>0,05), gingivostomatitas (p<0,01) ir dantų trauma (p<0,01). Šios ligos taip pat buvo nustatytos kaip dažniausiai pasitaikančios ir kitų autorių moksliniuose darbuose. (9,21,23) Periodontitu suserga iki 70 proc. (6) kačių sulaukusių 3 metų amžiaus. Atlikto tyrimo metu ši liga pasireiškė 2 metų ir vyresnėms katėms, 7,1 proc (45 nustatytų sergančiųjų tarpe ši liga sudarė 31,1 proc). Visų ligų, išskyrus traumą, vienas pirminių požymių yra dantenų ir kitų aplinkinių audinių uždegimas. Dantų apnašų atveju uždegimas kyla apnašų formavimosi procesui jau pažengus. Tikslios bakterijų kultūros šio tyrimo metu išskirtos iš burnos ertmės nebuvo, tačiau naudotas antibiotikas buvo veiksmingas, taip pat jis veiksmingas prieš kai kurias užsienio autorių atliktų tyrimų metu išskirtas bakterijas (Streptococcus

spp., Fusobacterium spp., Campylobacter spp. ir kt.) Todėl galima daryti prielaidą, kad sukėlėjai

priklausė toms pačioms bakterijų šeimoms. Taip pat visais periodontito atvejais buvo matomas padidėjęs dantų ir dantenų jautrumas, pažeisti dantys nebesilaikė tvirtai žandikaulio alveolėse ir juos teko išrauti chirurginių procedūrų metu. Nusatatyta, kad šia liga daugiau sirgo 3 m ir vyresnnio amžiaus katės, taip pat daugiau turinčių viršsvorio.

Dantų akmenys pasireiškė žymiai dažniau nei kitos ligos – sudarė 47 proc. visų sergančiųjų ir 11 proc. visos tirtų kačių populiacijos. Kaip ir rašoma literatūroje (28), esant plonam susiformavisiam ant dantų apnašų sluoksniui šis apimdavo tik danties viršūnėlę ir jį buvo nesunku pašalinti sutrupinant pincetu ar chirurginiu spaustuku. Jei susiformavęs apnašų luitas storas – jis taip pat buvo labai kietas, nusitęsė po dantenomis ir šalinimas tapo galimas tik pasitelkus skalerį. Greičiausiai apnašos kaupėsi ant krūminių ir prieškrūminių dantų, lėčiausiai – ant kandžių.

Trauminis atvejis buvo tik vienas, jaunai, 1 m amžiaus katei, po susidūrimo su autotransporto priemone. Tai sudarė vos 0,5 proc. visų tiriamųjų ir 2 proc. sergančiųjų. Be nulūžusių 4 dantų taip pat buvo sumuštos dantenos ir smakro oda, matyti kraujosruvų, praskelta apatinė lūpa. Pažeisti dantys buvo labai skausmingi dėl pažeistos danties pulpos. Pašalinus lūžusius dantis ir keliomis siūlėmis sukabinus dantenų gleivinę poros savaičių bėgyje gyvūnas pilnai pasveiko.

Nors gingivostomatito sindromas veterinarinėje praktikoje sutinkamas dažnai (10), atlikto tyrimo metu ši liga sudarė tik 1 proc. visos tiriamųjų populiacijos ir 4,4 proc. visų sergančiųjų. Tačiau dantų apnašų nebuvo aptikta ant šia liga sergančių kačių dantų, o tai sutampa su kitų tyrimų metu gautais

39 rezultatais. (9) Nustatyta, kad šios katės anksčiau gyvenime sirgo kačių kaliciviroze. Pastaroji liga taip pat yra viena šio sindrmo išsivystymo priežasčių. (30-32)

Dantų rezorbcija kačių populiacijoje paplitusi 30 – 60 proc. (16), tačiau atlikto tyrimo metu tesuradė 0,5 proc. bendros ir 2,2 proc. sergančiųjų populiacijos. Nei etiologija, nei priežastys kol kas šiandieniniam mokslui nėra žinomos (30), o kadangi tyrime šios ligos atvejis buvo tik 1 – imtis per maža ir buvo neįmanoma nustatyti ar egzistuoja ryšys tarp šios ligos ir kitų tirtų faktorių. Kitavertus yra minima, kad gali būti ryšys tarp šios ligos ir vyresniame amžiuje natūraliai pasireiškiančios silpnos dantų dislokacijos (14), o tyrime dalyvavusios katės amžius buvo 12 metų ir jos 101 – 103, 303, 307, 308, 402 ir 403 dantys (viršutiniai ir apatiniai likę kandžiai ir du apatiniai kairieji prieškrūminiai) jau buvo šiek tiek dislokuoti.

Gauti skaičiai mažesni nei nurodyta užsienyje atliktuose tyrimuose, tačiau tai galėjo įtakoti skirtingi tyrimo metodai, paties tyrimo tikslai ir uždaviniai, imties dydis, tyrimo trukmė. Praplėtus tyrimo trukmę, metodus ir uždavinius būtų galima gauti daugiau ir išsamesnių duomenų.

40

TYRIMO IŠVADOS

1. Išanalizavus literatūrą apie dažniausiai pasitaikančias kačių stomatologines problemas ir jas sukeliančius veiksnius tapo aišku, kad dažniausiai klinikinėje praktikoje sutinkamos periodontinės ligos (gingivitas ir periodontitas), dantų apnašos ir akmenys, danties traumos, stomatitas, lėtinis gingivostomatitas ir dantų rezorbcija. Beveik visos, išskyrus traumas, kurių priežastimi tampa stiprus smūgis į galvos, burnos sritį, gali priklausyti nuo amžiaus, kitų ligų, naudojamų profilaktikos priemonių. Yra sukurta veiksmingų gydymo ir diagnostikos metodų, nors ne visi plačiai naudojami (pvz. kompiuterinis tomografas, mikrodalelių biostiklas, plombavimas).

2. Pasirinktose trijose klinikose pagal atliktą surinktų duomenų analizę nustatytos 2 dažniausiai pasitaikiusios kačių dantų ligos: dantų akmenys 11 proc. (p<0,001) ir periodontitas 7,1 proc. (p<0,05). Gingivitas sudarė 2 proc. (p>0,05), stomatitas ir gingivostomatitas tik po 1 proc. (p<0,01), o dantų traumos ir danties rezorbcija tesudarė po 0,5 proc. (p<0,01).

3. Pavyko nustatyti, kad visų ligų išsivystymą lėmė prevencinių priemonių netaikymas visiškai arba laiku, kol liga dar nepažengusi; pavėluota diagnostika bei gydymas. Nustatytas ryšys su amžiumi – kuo gyvūnas vyresnis (5 ir daugiau metų) tuo daugiau jų susirgo kuria nors ligų. Taip pat su amžiumi buvo didesnė ir ligų įvairovė. Veislė irgi turi įtakos: daugiau sirgo neveislinės katės (ypač dantų akmenų liga (p<0,001)). Svoris ir lytis odontologinių ligų formavimuisi įtakos neturėjo. Išskyrus akmenų ir apnašų formavimosi ant dantų prevenciją, kitoms ligoms pašaras taip pat didelės įtakos neturėjo. Iš kaliciviroze persirgusių kačių dvi vėliau sirgo gingivostomatitu, tačiau p>0,05, taigi duomenys statistiškai nepatikimi ir šioms katėms ligos įtaka šio sindromo išsivystymui buvo atsitiktinė.

4. Taikytas gydymas antibiotikais, vitaminais C, AD3E ir B grupės, skausmą malšinančiais (tik po operacijos) bei priešuždegiminiais vaistais. Profilaktikai paskirtos priemonės (sausieji pašarai, kramtalai, dantų valymas dantų pasta ir šepetėliu), vykdyta poprocedūrinė stebėsena pakartotinių apžiūrų metu. Kai kuriems vyresnio amžiaus pacientams ligos eiga šiek tiek užsitęsdavo, jaunesni pasveikdavo greičiau, ligos eiga dažnai buvo lengvesnė.