Šunų ir kačių epilepsija: tipai, diagnozavimas ir gydymas Canine and feline epilepsy: types, diagnosis and treatment

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Diana Jankauskienė

Šunų ir kačių epilepsija: tipai, diagnozavimas ir gydymas

Canine and feline epilepsy: types, diagnosis and treatment

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Asist., vet. gyd. Martinas Jankauskas

2

DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų ir kačių epilepsija: tipai, diagnozavimas ir gydymas“:

1. yra atliktas mano pačios.

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

Diana Jankauskienė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.

Romas Papinigis

(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui.

Asist., vet. gyd. Martinas Jankauskas

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Doc. dr. Birutė Karvelienė

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) (parašas) vardas, pavardė)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas Prof., dr. Vita Riškevičienė

_____________________________________________________________________________ (vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1 Epilepsijos tipai pagal etiologiją ... 8

1.1.1 Idiopatinė epilepsija ... 8

1.1.2 Struktūrinė epilepsija ... 8

1.2 Epilepsijos priepuolių tipai ... 9

1.2.1 Židininiai (fokaliniai) priepuoliai ... 9

1.2.2 Generalizuoti priepuoliai ... 9

1.2.3 Traukulių tipai pagal trukmę: ... 10

1.3 Epilepsijos pasireiškimas amžiaus grupėse ... 11

1.4 Epilepsijos pasireiškimas tarp veislių ... 11

1.5 Epilepsijos diagnozavimas ... 12

1.6 Epilepsijos gydymas ... 14

1.6.1 Pirmos kartos antiepilepsiniai vaistai ... 15

1.6.2 Antros kartos antiepilepsiniai vaistai ... 16

1.6.3 Trečios kartos antiepilepsiniai vaistai ... 17

1.6.4 Benzodiazepinai ... 18

2. TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA ... 19

2.1 Tyrimo metodai ir medžiaga ... 19

2.2 Duomenų statistinė analizė ... 21

3. TYRIMO REZULTATAI... 22

4. REZULTATŲ APTARIMAS... 36

IŠVADOS ... 38

4

ŠUNŲ IR KAČIŲ EPILEPSIJA: TIPAI, DIAGNOZAVIMAS IR GYDYMAS Diana Jankauskienė

Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Epilepsija yra lėtinė smegenų liga, kuri gali pasireikšti visoms žinduolių rūšims. Veterinarinėje medicinoje dažniausiai pasitaiko šunims ir katėms. Šio darbo tikslas yra nustatyti epilepsijos sukeliamus simptomus, jos diagnozavimą bei gydymą ir įvertinti fenobarbitalio veiksmingumą, mažinant epilepsijos priepuolių dažnumą.

Tyrimas buvo atliktas 2019 – 2020 m. Kauno miesto veterinarijos klinikoje „X“, atliekant retrospektyvinę analizę. Buvo atrinkti 63 šunys ir 9 katės, kuriems pasireiškė epilepsijos priepuoliai ir buvo nustatyta arba įtariama epilepsija. Gyvūnai buvo suskirstyti pagal amžių, lytį, veislę, taip pat surinkta informacija apie priepuolių skaičių prieš gydymą ir praėjus 3 mėn. po gydymo. Morfologinis kraujo tyrimas buvo atliktas 30 šunų ir 7 katėms, o biocheminis kraujo tyrimas – 41 šuniui ir 7 katėms, kuriems papildomai buvo atliktas fenobarbitalio profilio nustatymas kraujo serume. 7 šunims buvo atliktas magnetinio rezonanso tyrimas (MRT), kad būtų nustatyta tiksli priežastis priepuolių atsiradimui. Tyrime buvo įvertinta, ar epilepsijos priepuoliams pasireikšti turi įtakos lytis, amžius, veislė. Taip pat buvo išanalizuoti gyvūnų kraujo tyrimai po skirto gydymo antiepilepsiniais vaistais (AEV). Apskaičiuotas priepuolių skaičius prieš gydymą ir po 3 mėn. gydymo fenobarbitaliu. Šie duomenys buvo apdoroti statistiškai ir nustatytas statistinių hipotezių reikšmingumo lygmuo, p < 0,05 – statistiškai reikšmingas ir p > 0,05 – statistiškai nereikšmingas.

Atlikus statistinę analizę, buvo nustatyta, jog šunų grupėje patinams (58,73 proc.) epilepsija pasireiškia dažniau, o kačių tarpe – patelėms (55,56 proc.). Amžius yra statistiškai reikšmingas rodiklis pasireikšti epilepsijos priepuoliams, šunims nuo 5 iki 8 metų amžiaus grupėje. Kačių grupėje statistinis patikimumas nenustatytas. Šunų veislė yra statistiškai reikšmingas kriterijus epilepsijai pasireikšti (p < 0,05). Kraujo rodikliai nebuvo žymiai pakitę, o paskaičiavus visų parametrų vidurkius, reikšmingų nukrypimų nerasta. Nustatytas fenobarbitalio veiksmingumas gydant epilepsiją ir sumažinant gyvūnams priepuolių skaičių (p < 0,001). Dažniausiai MRT nustatyta diagnozė – meningoencefalitas.

5

CANINE AND FELINE EPILEPSY: TYPES, DIAGNOSIS AND TREATMENT Diana Jankauskienė

Master’s Thesis

SUMMARY

Epilepsy is a chronic brain disease that can occur in all mammalian species. Epilepsy is the most common in cat and dogs in veterinary medicine. The aim of this study was to identify the symptoms, diagnostic and treatment of epilepsy, and to evaluate the efficacy of phenobarbital in reducing the incidence of epileptic seizures.

The reaserch was performed from 2019 until 2020 in veterinary clinic “X” data were collected retrospectively. 63 dogs and 9 cats with suspected or diagnosed epilepsy were collected for this research. Animals were classified by age, sex, breed also information about number of seizures before treatment and after 3 months of treatment were collected. A morphological blood test was performed for 30 dogs and 7 cats, and a biochemical blood test was performed for 41 dogs and 7 cats, which were additionally tested for phenobarbital concentration in blood serum. Magnetic resonance imaging (MRI) was performed for 7 dogs to determine the exact cause of seizures.

This study assessed whether the onset of epileptic seizures is influenced by: gender, age, breed. Moreover animal blood tests after treatment with antiepileptic drugs were also analyzed. The number of seizures before and after 3 months of treatment with phenobarbital was calculated. Study data were analysed at p < 0,05.

Statistical analysis showed that in the group of dogs epilepsy occurs more frequently in males (58.73%), and in the group of cats – females (55.56%). Also was found that age is statistically significant indicator of epileptic seizures occur in dogs aged 5 to 8 years. Statistical significance was not established in the goup of cats. Also was found that breed is statistically significant criterion for the occurrence of epilepsy (p < 0.05). No significant deviations were found after averaging all blood parameters. The efficacy of phenobarbital in the treatment of epilepsy and in reducing the number of seizures in animals was established (p < 0.001). The most common diagnosis of MRI was meningoencephalitis.

6

SANTRUMPOS

ALP - šarminė fosfatazė; ALT – alaninaminotransferazė; CNS – centrinė nervų sistema; CSF – cerebrospinalinis skystis; EEG – elektroencefalografija;

GABA – gama amino sviesto rūgštis;

GABAA –gama amino sviesto rūgšties receptorius;

KT – kompiuterinė tomografija; LEV – levetiracetamas;

MAX – maksimali reikšmė; MIN – minimali reikšmė;

7

ĮVADAS

Epilepsija - lėtinė neurologinė liga, kuri dažnai siejama su dramatiškais klinikiniais požymiais, pasikartojančiais epilepsijos priepuolių epizodais, gydymu visą gyvenimą, galimu poveikiu gyvūnų gyvenimo kokybei ir gyvenimo trukmei (1,2). Epilepsijos priepuoliai yra trumpi, pasikartojantys traukulių epizodai,kurieatsiranda dėl pernelyg ilgalaikės, sinchroniškos neuronų grupės iškrovos ir yra susiję su daliniu ar visišku sąmonės praradimu. Šis apibrėžimas paprastai yra praktiškai taikomas, kai įvyksta du ar daugiau neišprovokuotų epilepsijos priepuolių per 24 valandas (3,4). Epilepsijos priepuolius gali išprovokuoti bet koks funkcinis sutrikimas, kuris keičia joninę aplinką, neuronų struktūrą ar metabolizmą (toksiniai agentai, traumos, navikai, infekcijos, degeneraciniai sutrikimai) (5). Diagnozuojant epilepsiją labai svarbu surinkti išsamią anamnezę, atlikti klinikinį ir neurologinį tyrimą, išsiaiškinti, ar tikrai tai yra epilepsijos priepuoliai, susidaryti diferencinių ligų sąrašą. Ne visiems gyvūnams pavyksta nustatyti galutinę diagnozę – epilepsiją, dėl ribotų diagnostinių tyrimų, finansų, mokslinių žinių apie ligos patofiziologiją ir nenuspėjamo ligos progresavimo (6). Šiais laikais plačiai taikomi specialieji tyrimai: kraujo tyrimai, kompiuterinė tomografija (KT), magnetinio rezonanso tomografija (MRT), elektroencefalografija (EEG) (7,8). Pagrindinis gydymo tikslas antiepilepsiniais vaistais (AEV) - sumažinti priepuolių dažnumą, trukmę, sunkumą ir bendrą epilepsijos priepuolių skaičių, atsirandančių per trumpą laiką, siekiant maksimaliai pagerinti gyvūno ir savininko gyvenimo kokybę (9).

Darbo tikslas – įvertinti lyties, amžiaus, veislės įtaką epilepsijos pasireiškimui ir fenobarbitalio veiksmingumą epilepsijai gydyti.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti epilepsijos pasireiškimą tarp lyčių.

2. Įverinti šunų ir kačių amžiaus grupėse epilepsijos pasireiškimą.

3. Išanalizuoti ar gyvūno veislė turi įtakos epilepsijos priepuoliams pasireikšti.

4. Ištirti epilepsijos liga sergančių pacientų kraujo tyrimus po gydymo fenobarbitaliu. 5. Įvertinti fenobarbitalio veiksmingumą šunų ir kačių grupėse, gydant epilepsiją.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Epilepsijos tipai pagal etiologiją

1.1.1 Idiopatinė epilepsija

1. Įrodytas genetinis pagrindas. 2. Įtariamas genetinis defektas.

3. Nežinoma priežastis ir nėra struktūrinės epilepsijos požymių (10,11). 1.1.2 Struktūrinė epilepsija

1. Kraujagyslių ligos: cerebrovaskulinės ligos (išeminės, hemoraginės), hipertenzinė encefalopatija, kačių išeminė encefalopatija, tromboembolinės ligos, policitemija, koagulopatijos (1).

2. Uždegiminės / infekcinės ligos: virusinės, bakterinės (sukeltos: Rickettsia spp.,Mycoplasma spp., pirmuonių, dumblių), grybinės, parazitinės, granulomatinis meningoencefalomielitas, nekrozinis meningoencefalitas, nekrozinis leukoencefalitas, neaiškios kilmės meningoencefalitas, dirofilariazė, pasiutligė, kačių imunodeficito virusas, kačių leukemijos virusas, kačių infekcinis peritonitas, kriptokokozė, blastomikozė, toksoplazmozė (1,12).

3. Trauminis smegenų sužalojimas (10).

4. Anomalijos: hidrocefalija, porencefalija, meningoencefalocelė, meningocelė, eksencefalija, holoprosencefalija, didžiosios smegenų jungties (corpus callosum) agenezė, lisencefalija, polimikrogirija, smegenų neuronų heterotopijos ar displazijos.

5. Neoplastinės ligos: pirminės - meningioma, astrocitoma, oligodendroglioma, ependimoma, choroidinio rezginio navikai, primityvūs neuroektoderminiai navikai, pirminės centrinės nervų sistemos (CNS) limfomos, pirminė CNS histiocitinė sarkoma (maligninė). Antrinės – hemangiosarkomos, limfomos, hipofizės navikai – karcinomos / adenokarcinomos, nosies navikai (pvz., adenokarcinoma, plokščiųjų ląstelių karcinoma, chondrosarkoma).

6. Degeneracinės ligos: lizosomų kaupimosi, organinių rūgščių, mitochondrinės encefalopatijos ir encefalomieliopatijos, leukodistrofijos, multisisteminė neuronų degeneracija / abiotrofija, hipokampo nekrozė.

7. Intrakranialinė / smegenų patologija.

9

1.2 Epilepsijos priepuolių tipai

1.2.1 Židininiai (fokaliniai) priepuoliai

Klinikiniai fokalinių priepuolių pasireiškimai rodo pradinį nenormalų neuronų aktyvumą, lokalizuotą tam tikroje smegenų pusrutulio srityje. Klinikiniai požymiai gali labai skirtis, priklausomai nuo paveiktos smegenų srities apimties ir funkcijos. Pakitimai gali būti: motorinio aktyvumo, autonominiai, elgsenos. Gali pasireikšti pavieniai klinikiniai požymiai arba visi kartu (1).

Židininiai motoriniai sutrikimai. Būdingas nevalingas, dažniausiai vienašalis, motorinis aktyvumas, sukeliantis nenormalius kūno dalies judesius, tokius kaip galvos pasukimas į vieną pusę, vienos galūnės sulenkimas arba prailginimas, veido ar blauzdikaulio raumenų susitraukimas, ataksija, ritmingas mirkčiojimas (1,14).

Židininiai autonominiai sutrikimai. Pasireiškia midriazė, hipersalivacija, dusulys, drebulys, suintensyvėjusi ašarų gamyba, šlapinimasis, tuštinimasis, vėmimas, diarėja ir akivaizdus pilvo skausmas, vyzdžių išsiplėtimas.

Židininiai elgsenos sutrikimai. Židininiai sensoriniai traukuliai sukelia nenormalius pojūčius, tokius kaip parestezija (kūno tirpimas, dilgčiojimas) arba haliucinacijas, įsivaizduojamų objektų gaudymą („musių gaudymas“). Šunims ir katėms gali atsirasti agresyvumas, baimė ir neramumas, gyvūnas daugiau vokalizuoja, betiksliai vaikščioja, gaudo uodegą (1,15).

Židininiai epilepsijos priepuoliai, kurie prasideda lokalizuotoje smegenų srityje, vystosi ir tampa generalizuotais priepuoliais, apimančiais abu smegenų pusrutulius. Fokaliniai epilepsijos priepuoliai dažnai būna labai trumpi, sekundės ar minutės trukmės, po kurių prasideda antrinis generalizuotas priepuolis su traukuliais. Židininio epilepsijos priepuolio pradžią gali būti sunku nustatyti dėl trumpo jo pobūdžio (10).

1.2.2 Generalizuoti priepuoliai

10

galūnių judesius, kurių metu gyvūnas gali save susižaloti, apsidraskyti ar įsikąsti į liežuvį. Pasireiškia irkluojamieji galūnių judesiai (1). Katės gali pakilti aukštai į orą arba judėti iš vieno šono į kitą. Traukuliai trunka apie 1 – 2 min. Po priepuolio gyvūnai gali pailsėti ir greitai grįžti į normalų aktyvumą arba gali pasireikšti sumišimas, dezorientacija, agresyvus elgesys, neramumas, sustingimas, letargija, gilus miegas, alkis, troškulys, tuštinimasis, šlapinimasis, ataksija, aklumas, propriocepciniai sutrikimai, kurie gali išlikti 24 valandas ar ilgiau.Pasibaigus traukuliams, katės ir šunys gali miegoti kelias valandas (12).

Generalizuoti toniniai traukuliai. Toniniams traukuliams būdingas nuolatinis raumenų susitraukimų padidėjimas, be kloninio motorinio aktyvumo. Gali atsirasti sąmonės ir autonominiai sutrikimai. Gali trukti nuo kelių sekundžių iki kelių minučių (1,11).

Generalizuoti kloniniai traukuliai. Kloniniams traukuliams būdingi reguliariai pasikartojantys, staigūs, trumpi, nevalingi susitraukimai, kurie apima tas pačias raumenų grupes maždaug 2-3 s dažniu ir yra užsitęsę. Gali atsirasti sąmonės sutrikimas ir autonominiai pakitimai. Šunims ir katėms nedažnai pasireiškia atskirai toniniai ar kloniniai traukuliai, dažniausiai jie būna kartu (1,12).

Generalizuoti miokloniniai traukuliai. Miokloniniams traukuliams būdingi staigūs, trumpi, nevalingi, į šoką panašūs raumenų susitraukimai, kurie gali būti viso kūno arba apsiriboti atskiromis raumenų grupėmis (veido, liemens, vienos galūnės).Kliniškai pasireiškia pasikartojantys, trumpi galvos, kaklo ir krūtinės ląstos galūnių miokloniniai trūkčiojimai, kurie dažnai būna pakankamai stiprūs, kad priverstų gyvūną nukristi į gulėjimo poziciją. Šio tipo traukuliai buvo užregistruoti šiurkščiaplaukiams nykštukiniams taksams, bigliams ir Basetų skalikams, sergantiems Lafora liga. Miokloniniai traukuliai gali pasireikšti spontaniškai arba reaguojant į išorinius dirgiklius: šviesos, lytėjimo, triukšmo. Ne visi miokloniniai trūkčiojimai yra traukuliai, nes jie gali atsirasti dėl kitų priežasčių (1,10).

Generalizuoti atoniniai traukuliai. Atoniniams traukuliams būdingas staigus galvos, vienos galūnės ar viso kūno tonuso praradimas, paprastai trunkantis 1, 2 s ar daugiau. Gyvūnas gali prarasti sąmonę. Šio tipo traukulius reikia atskirti nuo narkolepsijos / katapleksijos ir sinkopės. Taip pat yra užfiksuoti generalizuoti traukuliai, kuriems būdingas kolapsas, sąmonės netekimas ir minimalūs galūnių judesiai katėms, kurios serga struktūrine epilepsija, ir tai gali būti atoninių traukulių aktyvumo forma (1,13).

1.2.3 Traukulių tipai pagal trukmę:

• Savaiminiai (izoliuoti) - vienas priepuolis, trunkantis 2 – 3 min., per 24 val. Dažniausiai pasitaikantys. • Klasteriniai (grupiniai) - du ar daugiau priepuolių, trunkantys < 5 min., kiekvienas per 24 val.

11

1.3 Epilepsijos pasireiškimas amžiaus grupėse

Dažniausiai šunims idiopatinė epilepsija pasireiškia per pirmuosius gyvenimo metus. Pagal daugybę atliktų tyrimų, nustatyta, jog dažniausiai pasireiškia 6 – 6,5 mėn. amžiaus, o simptomatika išryškėja 7,5 mėn. Kai kurioms veislėms idiopatinė epilepsija gali pasireikšti ir vėliau (Labradoro retriveriams 30,6 mėn. (patinams – 31,9 mėn., patelėms – 28,8 mėn.)). 41% gyvūnų pirmuosius epilepsijos priepuolius gali patirti tarp 1 – 3 metų. Struktūrinė epilepsija gali pasireikšti nuo 2 – 3 metų iki 10 metų (1). Jaunesnės katės idiopatine epilepsija serga dažniau nei struktūrine epilepsija, vidutinis idiopatinės epilepsijos amžius yra nuo 6 mėn. iki 3,5 metų, o struktūrinės epilepsijos grupės pradžios amžius nuo 2 iki 8 metų (12,16).

1.4 Epilepsijos pasireiškimas tarp veislių

Idiopatinei ir struktūrinei epilepsijai pasireikšti didesnį polinkį turi šios šunų veislės: 1. Biglis. 2. Australų aviganis. 3. Belgų aviganis. 4. Labradoro retriveris. 5. Vokiečių aviganis. 6. Suomių špicas. 7. Dalmatinas. 8. Čihuahua. 9. Borderkolis. 10. Berno zenenhundas. 11. Auksaspalvis retriveris. 12. Romanijos vandens šuo. 13. Volfšpicas. 14. Terviurenas. 15. Airių vilkogaudis. 16. Šiperkas. 17. Šeltis. 18. Didysis pudelis.

12

22. Parsono Raselo terjeras. 23. Kokerspanielis.

24. Gun Dog (pistoletai arba paukščių šunys). 25. Pomeranijos špicas.

26. Anglų springerspanielis (1,17,18,19).

Idiopatinei ir struktūrinei epilepsijai pasireikšti didesnį polinkį turi šios kačių veislės: 1. Naminės trumpaplaukės katės.

2. Birmos katė.

3. Naminės ilgaplaukės katės. 4. Siamo katė.

5. Bengalijos katė. 6. Himalajų katė. 7. Meino meškėnai.

8. Persų ilgaplaukė katė (1,20).

1.5 Epilepsijos diagnozavimas

Labai svarbu surinkti išsamią anamnezę: paklausti savininko apie visus pasireiškusius požymius, gyvūno elgseną, regėjimą, eiseną, miego / pabudimo įpročius, agresiją, dirglumą, prieraišumą. Taip pat būtina žinoti gydytojui, prieš kiek laiko prasidėjo traukuliai, kas kiek laiko jie pasireiškia, ar jie sutampa su miegojimu, ėdimu, ar pasireiškia po fizinio krūvio, stresinių situacijų, kokie kiti požymiai traukulių metu (seilėjimasis, sąmonės netekimas ir kt.) ar prieš traukulius pasikeičia gyvūno elgsena (1,12). Jei yra galimybės, reikėtų paprašyti gyvūno savininko vaizdo įrašo, kuriame būtų užfiksuotas gyvūnas traukulių metu, tokiu būdu galima įvertinti, ar tai tikrai epilepsijos priepuoliai. Taip pat svarbu sužinoti, ar gyvūnas neturėjo sąlyčio su pesticidais (rodenticidais), ar nevartojo vaistų prieš traukulius, ar vakcinuotas, ar turėjo navikų, traumų (21). Neurologinio tyrimo metu pirmiausia reikėtų patikrinti gyvūno sąmonę, elgseną, laikyseną ir eiseną, toliau reikėtų įvertinti stovėsenos reakcijas, spinalinius refleksus, galvinius nervus, įvertinti raumenų tonusą ir atlikti jutimo tyrimą (paviršinį, giluminį). Klinikinis ir neurologinis tyrimas yra būtini, jog būtų galima įvertinti bendrą gyvūno sveikatos būklę,padėti nustatyti anomalijas, galinčias sukelti pagrindinius ligos procesus, įskaitant širdies ir kraujagyslių sistemos anomalijas gyvūnams, turintiems sinkopę, klinikines neuromuskulines ligas, vestibiulinio aparato disfunkcijas ar priekinių smegenų ligos požymius (1,3).

13

1. Visiems gyvūnams, kuriems įtariami epilepsijos priepuoliai, turėtų būti atliktas pilnas kraujo tyrimas (morfologinis ir biocheminis tyrimai), tam, kad būtų įvertinta bendra gyvūno būklė, ar neserga uždegiminėmis, infekcinėmis ligomis, anemija, koks yra elektrolitų balansas organizme, patikrinti kepenų ir inkstų parametrus, tam, kad sužinoti, kokius AEV būtų galima skirti gyvūnams, sergantiems epilepsija (3,12). Papildomi laboratoriniai parametrai gali būti: tulžies rūgštys (neėdus ir ėdus), amoniakas, bendras T4 (TT4), laisvasis T4 (fT4) ir skydliaukę stimuliuojantis hormonas (TSH), kai įtariami skydliaukės sutrikimai (skydliaukės tyrimus reikia atlikti prieš ilgalaikį gydymą AEV, dėl galimos AEV ir skydliaukės hormonų sąveikos) (7). Šlapimo tyrimas apima santykinio tankio, baltymų, gliukozės, pH tyrimus ir nuosėdų citologiją. Papildomi šunų ir kačių tyrimai atliekami atsižvelgiant į amžių, veislę, traukulių tipą, traukulių dažnį ir neurologinių tyrimų duomenis (3,7).

2. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) yra laikoma svarbiu diagnostiniu tyrimu, siekiant diagnozuoti epilepsiją ir jos metu atsirandančius smegenų pakitimus (22). Visiems ≥ 7 metų amžiaus šunims, kuriems prasidėjo traukuliai, neatsižvelgiant į traukulių pobūdį, dažnį ar neurologinius tyrimus, turėtų būti atlikta MRT arba KT. Praktikoje dažniau naudojamas MRT nei KT, nes yra informatyvesnis tyrimas, vertinant smegenų struktūras (3,7). Prieš atliekant MRT svarbu užfiksuoti gyvūno amžių traukulių pradžioje ir neurologinius klinikinius pokyčius, kad būtų galima stebėti struktūrinius smegenų pakitimus progresuojant ligai (23). MRT pagalba galima identifikuoti, ar gyvūnas serga idiopatine ar struktūrine epilepsija (tiriant jaunesnius nei 6 mėnesių ar vyresnius nei 6 metai gyvūnus), pasirenkant atitinkamą MRT protokolą – aukštos arba žemos rezoliuzijos vaizdus. Idiopatinei epilepsijai renkamasi aukštos rezoliucijos vaizdai. Epilepsija sergančių žmonių tyrimai rodo, kad 10 % naujai diagnozuotų pacientų ir 25 % pacientų, sergančių lėtine aktyvia epilepsija, per 3,5 metų išsivysto reikšminga smegenų, hipokampo ar smegenėlių atrofija, gyvūnams šie pokyčiai taip pat yra užfiksuoti. Be to, buvo pranešta apie staigesnius pokyčius, atsirandančius po traukulių. Tai smilkininės (temporalinės) ir momentinės (parietalinės) skilčių pokyčiai, hipofizės hiperintensyvumas, todėl svarbu, kad vaizdo gavimo metodai galėtų atskirti šiuos atsirandančius grįžtamuosius pokyčius nuo tų, kurie gali būti traukulių priežastis (22). Jei MRT nustatomi pokyčiai, suderinami su traukulių susijusiais pokyčiais, MRT protokolą reikia pakartoti po 16 savaičių pertraukos be traukulių, jei tai yra įmanoma (3).

14

tomografijos (KT) metu (7). CSF paėmimo vieta iš atlantooksipitalinės arba lumbarinės srities (L5 – 6) šunims, katėms tik iš atlantooksipitalinės srities. Dažniausiai tiriami: baltieji kraujo kūneliai (atskaitos diapazonas 0 – 5 WBC/μl) ir baltymų kiekis (atskaitos diapozonas iš atlantooksipitalinės srities šunims 14 – 30 mg/dl, katėms 18 – 36 mg/dl, o iš lumbarinės srities šunims 30 – 45 mg/dl, katėms 40 – 46 mg/dl) (24). Jei CSF analizės rezultatai yra pakitę, reikia atlikti papildomus CSF ir serumo tyrimus dėl regioninių infekcinių sutrikimų. Jei yra CSF anomalijų, tačiau CSF ir serumo infekcinių sutrikimų tyrimų rezultatai yra neigiami, o smegenų MRT nėra reikšminga arba rodo postiktalinius pokyčius, CSF analizę reikia pakartoti po mažiausiai 6 savaičių pertraukos be traukulių (3).

4. Epilepsijos pakitimus galima diagnozuoti atlikus elektroencefalografiją (EEG), kuri yra standartinė diagnostinė procedūra epilepsija sergantiems žmonėms. Veterinariniams pacientams problema yra ta, kad EEG duomenys nėra nuoseklūs ir nėra susitarimo dėl tinkamos technikos ir sedacijos protokolo ar dėl grafoelementų, susijusių su epilepsijos priepuoliais (12,25). Nors EEG analizė yra naudinga, nustatant epilepsijos židinius, tačiau bendras šio testo naudingumas diagnozei nustatyti ir gydymui dar turi būti įrodytas. Dažniausiai EEG naudojama moksliniams tyrimams (7,26).

5. Idiopatinei epilepsijai nustatyti galima atlikti genetinius tyrimus, kai įtariamas sutrikimas, turintis žinomą genetinę mutaciją (pvz., epilepsija tarp Romanijos vandens šunų, progresuojanti miokloninė epilepsija tarp miniatiūrinių trumpaplaukių taksų, L-2-hidroksiglutaro rūgšties acidurija tarp Stafordšyro bulterjerų) (3,7).

1.6 Epilepsijos gydymas

15

riziką, priepuolių tipą, antiepilepsinių vaistų toleravimą ir neigiamą poveikį. Gydymo tikslai antiepilepsiniais vaistais - sumažinti ar pašalinti epilepsijos reiškinius, sumažinti traukulių sunkumą, išvengti neigiamo poveikio ir sumažinti su traukuliais susijusį mirtingumą ir sergamumą. Rekomenduojama pradėti gydymą antiepilepsiniais vaistais, jei gyvūnui pasireiškia ūmūs, pasikartojantys priepuoliai, kurie trunka ≥ 5 minutes arba nustatoma ≥ 3 ar daugiau generalizuotų priepuolių per 24 valandas, ≥ 2 ar daugiau priepuolių per 6 mėnesių laikotarpį (6).

1.6.1 Pirmos kartos antiepilepsiniai vaistai

Fenobarbitalis ilgiausiai vartojamas veterinarijoje. Tinkama pradinė fenobarbitalio dozė šunims yra 2,5 mg/kg per os, 2 kartus per dieną, katėms 1 – 5 mg/kg per os kas 12 val. (7,12,27). Fenobarbitalio koncentracija serume turėtų būti įvertinta praėjus 14, 45, 90, 180 ir 360 dienų nuo gydymo pradžios. Fenobarbitalis yra veiksmingas mažinant traukulių dažnį, kai šunims kraujo plazmos koncentracija palaikoma 25 – 35 mg/l, o katėms 15 - 45 μg/mL (28,29). Jeigu fenobarbitalis neveiksmingas, galima naudoti kartu kalio bromidą. Fenobarbitalį daugiausia metabolizuoja kepenys, todėl reikėtų tikrinti kepenų parametrus.Pusinės eliminacijos laikas šunims yra 40 – 90 val., o katėms - maždaug 40 – 50 val., po fenobarbitalio administravimo (30,31).Šalutiniai poveikiai: sedacija, ataksija, paraparezė, polifagija, polidipsija / poliurija, hepatotoksiškumas,pakilęs ALT ir ALP, hematologinės anomalijos (neutropenija, leukopenija), paviršinis nekrotinis dermatitas, niežulys, galima pankreatito rizika, diskinezija ir nerimas, hipoalbunemija, hipersalivacija, diarėja, vėmimas, apatija, mieguistumas, hiperjautrumas garsams, hiperaktyvumas. Fenobarbitalis kerta placentą ir gali būti teratogeniškas (7,27,30).

16

sustingimą ir ataksiją, sedaciją, vėmimą, polidipsiją / poliuriją, polifagiją, hiperaktyvumą, stemplės išsiplėtimą, pankreatitą, kosulįir niežtinčius odos išbėrimus. Nedažni elgesio sutrikimai (agresyvumas) buvo priskiriami bromido vartojimui (30). Katėms dažniau pasireiškia eozinofilinė bronchopneumonija, kosulys, dispnėja, tachipnėja, sedacija, ataksija, bromoderma, vėmimas, svorio priaugimas, polidipsija, poliurija (12,32,33).

Imepitoinas yra dalinis benzodiazepino receptorių agonistas, licencijuotas Europos Sąjungoje, skirtas mažinti generalizuotų traukulių dažnį dėl idiopatinės epilepsijos šunims. Katėms imepitoino naudojimas nėra dar iki galo ištirtas dėl savo veiksmingumo. Farmakokinetiniai tyrimai su šunimis rodo, kad imepitoinas greitai pradeda veikti maždaug per 2 – 3 valandas, po vienkartinės dozės vartojimo per os. Imepitoino dozė šunims 10 – 30 mg/kg 2 kartus per dieną. Metabolizuojamas iš organizmo per inkstus (didžioji dalis) ir kepenis. Yra pastebėta, jog šunims pasikeičia elgesys: dingsta agresyvumas. Po 1 – 2 savaičių tikrinti koncentraciją kraujo serume, o po to kas 6 mėn. arba 12 mėn., jei nebūna traukulių (34). Šalutinis poveikis šunims – padidėjęs traukulių dažnumas, polifagija, poliurija / polidipsija, apatija, mieguistumas, hiperaktyvumas, ataksija, diarėja, serume stebimas kreatinino, taip pat ir cholesterolio, padidėjimas. Imepitoinui reikšmingų kepenų fermentų aktyvumo pokyčių nepastebėta. Imepitoino saugumo pobūdis buvo toliau apibūdinamas in vitro, naudojant genotoksiškumo tyrimus taip pat pelėms, žiurkėms ir šunims, vartojusiems vaistą kelis kartus. Įrodyta, kad imepitoinas nėra genotoksinis, teratogeninis ar imunotoksinis (35,36).

1.6.2 Antros kartos antiepilepsiniai vaistai

Levetiracetamas yra pirolidino pagrindu pagamintas antiepilepsinis vaistas. Šunims ir katėms rekomenduojama levetiracetamo dozė yra 20 mg/kg, kas 8 val. per os. Efektyvi LEV koncentracija serume yra nuo 5 iki 45 μg/ml, efektyvumas 70 %.Maždaug 70 – 90 % vaisto pašalinama nepakitusio su šlapimu, likusi dalis hidrolizuojama serume ir kituose organuose. Levetiracetamas nėra metabolizuojamas kepenyse, todėl jis yra labai saugus. Klinikiniai tyrimai, vertinantys levetiracetamo vartojimą, kaip papildomą AEV epilepsija sergantiems gyvūnams, parodė, kad vaistas buvo gerai toleruojamas, nedažnai pranešama apie nepageidaujamą poveikį (12,37). Pusinės eliminacijos trukmė šunims 4 val., o katėms - 3 val. Šalutiniai poveikiai didesnėmis dozėmis (400 mg/kg per dieną): stebimas seilėtekis, neramumas, vėmimas ir ataksinė eisena, „honey moon effect“. Šie šalutiniai poveikiai išnyksta per 24 valandas nuo vartojimo nutraukimo (30).

17

rekomenduojama pradinė dozė kas 12 val. po 5 mg/kg per os. Mažiausią zonisamido koncentraciją serume tikrinama po maždaug 1 savaitės gydymo. Efektyvumas 50 – 80 % (30,38). Prieš pradedant vartoti zonisamidą, reikia įvertinti kepenų fermentų aktyvumą, elektrolitus, kraujo dujų analizę ir hematologiją bei periodiškai atlikti monitoringą. Padidėjus chlorido koncentracijai serume ir sumažėjus bikarbonatui ar CO2, turėtų būti toliau tiriama inkstų kanalėlių acidozė. Nepageidaujamas zonisamido

šalutinis poveikis yra sedacija, generalizuota ataksija, vėmimas ir sumažėjęs apetitas, keratokonjunktyvitas ir poliartropatija, ūmi toksinė hepatopatija, inkstų kanalėlių acidozė. Gydymas zonisamidu gali turėti įtakos skydliaukės veiklai. Taip pat dažnai padidėja ALP aktyvumas ir kalcio koncentracija serume bei sumažėja baltymų ir albumino kiekis kraujo serume, palyginti su pradiniu dydžiu (6).

Gabapentinas, struktūrinis GABA analogas, kuris yra naudingas, kai kiti AEV nėra veiksmingi. Žmonėms gabapentinas pašalinamas visas per inkstus, o šunims maždaug 30 – 40 proc., dozės metabolizuojama per kepenis. Pusinės eliminacijos laikas šunims 3 – 4 val., o katėms - 2,5 – 3,5 val. Rekomenduojamas šunų gabapentino dozių diapazonas yra nuo 25 iki 60 mg/kg kūno svorio, padalintas į dozes, skiriamas kas 6 – 8 valandas. Rekomeduojama, kad kas 8 val. pradinė dozė būtų 10 mg/kg kūno svorio. Gabapentino dozė katėms 5 – 10 mg/kg skiriama kas 8 – 12 val. Šalutiniai poveikiai pasireiškia nedažnai ir paprastai apsiriboja švelnia sedacija, dubens galūnių ataksija, padidėja apetitas su padidėjusiu svoriu (30).

1.6.3 Trečios kartos antiepilepsiniai vaistai

Lakosamidas - funkcionalizuota aminorūgštis, kuri sumažina neuronų iškrovos dažnį ir sinapsinį jaudrumą. Žmonėms vaistas gerai absorbuojamas, šalinamas per inkstus, mažai jungiasi su baltymais, palankiai veikia su kitais AEV, todėl yra gerai toleruojamas. Klinikiniai tyrimai su žmonėmis parodė, kad traukulių dažnis sumažėja panašiai, kaip levetiracetamo ir zonisamido, kas 12 val., vartojant 100– 200 mg per os. Šunims naudojama idiopatinei epilepsijai gydyti, vartojama dozė 5–10 mg/kg per os, kas 12 val. (21).

18

1.6.4 Benzodiazepinai

Tai yra AEV klasė, kuri sąveikauja su specifiniais CNS benzodiazepinų receptoriais, kurie aktyvuoja GABAA chlorido kanalus, kad hiperpoliarizuotų neuronų membranas. Diazepamas yra

19

2. TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA

2.1 Tyrimo metodai ir medžiaga

Tyrimas buvo atliktas 2019 – 2020 m., Kauno miesto veterinarijos klinikoje „X“, naudojant duomenis iš veterinarijos klinikos pacientų duomenų bazės. Buvo atrinkti 63 šunys ir 9 katinai, kuriems pasireiškė traukuliai ir įtariama – diagnozuota epilepsija. Apie visus gyvūnus buvo surinkta svarbiausia informacija: amžius, veislė, lytis, priepuolių skaičius per mėnesį, tuomet priepuolių skaičius, praėjus po gydymo 3 mėnesiams. 9 katės ir 54 šunys buvo gydyti monoterapija - pagrindiniu AEV fenobarbitaliu. 9 šunys buvo papildomai gydomi pagalbiniu AEV – levetiracetamu, kadangi traukulių vien tik fenobarbitaliu suvaldyti nepavyko. Fenobarbitalio dozės buvo taikomos 2mg/kg ir > 2mg/kg. Kraujo tyrimai buvo analizuojami praėjus 2 – 3 savaitėms po skirto pradinio gydymo, įvertinant bendrą gyvūno sveikatos būklę ir fenobarbitalio koncentraciją kraujo serume. Morfologiniai kraujo tyrimai 30 šunų ir 7 katėms buvo atliekami su analizatoriumi IDEXX, biocheminiai kraujo tyrimai ir fenobarbitalio profilis buvo nustatomas 41 šuniui ir 7 katėms su VetScan - Comprehensive Diagnostic Profile rotoriumi ir elektrolitų įvertinimas su Spotchem plokštelėmis. 7 šunims buvo atliktas MRT, kad būtų nustatyta tiksli priežastis ir diagnozė, dėl to pasireiškė gyvūnui epilepsijos priepuoliai. Gavus tikslią diagnozę galima lengviau kontroliuoti gydymo eigą.

Morfologiniai kraujo parametrai, kurie buvo tiriami: RBC – eritrocitai;

HGB – hemoglobinas; HCT – hematokritas;

MCV – vidutinis eritrocitų tūris;

MCH – vidutinis eritrocitų hemoglobinas;

MCHC – vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija; RDW – eritrocitų apimties variacija;

20

Biocheminiai kraujo parametrai, kurie buvo tiriami: ALT – alanininė aminotransferazė;

ALB – albuminas; ALP – šarminė fosfatazė; TBIL – bendras bilirubinas; BUN – šlapalas;

21

1 pav. Tyrimo schema

2.2 Duomenų statistinė analizė

22

3. TYRIMO REZULTATAI

Iš 63 šunų, kuriems pasireiškė epilepsijos priepuoliai, pagal gautus rezultatus, galima teigti, jog epilepsija dažniau pasireiškė patinams. Iš viso grupę sudarė 37 šunys (58,73 %), o patelių buvo 26 (41,27 %) (žr. 2 pav.). Nustatant reikšmingumo lygį tarp lyties ir jos įtakos epilepsijai pasireikšti šunų grupėje, gautas P = 0,07 (p > 0,05) – statistiškai nereikšmingas rodiklis.

2 pav. Lyčių pasiskirstymo procentinė išraiška tirtoje šunų grupėje

Paskaičiavus visos kačių imties (n = 9) lyties pasiskirstymo procentinę išraišką, galima teigti, jog 4 katėms (55,56 %) epilepsijos priepuoliai pasireiškė dažniau nei katinams – patinų nustatyta n = 5 (44,44 %). Kačių lytis neturi įtakos epilepsijos priepuoliams atsirasti, P = 0,08 (P > 0,05) – statistiškai nereikšmingas rodiklis (žr. 3 pav.).

23

3 pav. Lyčių pasiskirstymo procentinė išraiška tirtoje kačių grupėje

Šunų pasiskirstymas nuo 5 iki 8 metų yra didžiausias - 29 % (n = 18), iki 4 metų amžiaus grupė sudaro 27 % (n = 17), šunys nuo 9 iki 12 metų sudaro 25 % (n = 16) ir mažiausias šunų pasiskirstymas pagal amžių yra 13 – 16 metų grupėje. Tai sudaro 19 % (n = 12) visos šunų grupės. Lyginant 5 – 8 amžiaus grupę su 9 – 12 metų grupe, pagal priepuolių skaičių po skirto gydymo AEV, gautas statistiškai patikimas rodiklis p = 0,03 (p < 0,05). Todėl galima teigti, jog amžius yra statistiškai reikšmingas rodiklis epilepsijai pasireikšti, šunims nuo 5 iki 8 metų (žr. 4 pav.).

24

4 pav. Amžiaus pasiskirstymas tarp šunų

Didžiausias kačių pasiskirstymas matomas 1 – 2 amžiaus grupėje - 23 % (n = 2), vienodas pasiskirstymas – 22 % yra amžiaus grupėse nuo 3 – 8 metų (po n = 2 kiekvienoje grupėje) ir mažiausias pasiskirstymas 9 – 10 amžiaus grupėje – 11 % (n = 1) (žr. 5 pav.). Toks pasireiškimas kačių amžiaus grupėse nėra statistiškai reikšmingas rodiklis p > 0,05. Todėl galima teigti, jog kačių amžius neturi įtakos epilepsijos priepuoliams pasireikšti.

5 pav. Amžiaus pasiskirstymas tarp kačių

17 18 16 12 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20

iki 4 metų 5-8 metų 9-12 metų 13-16 metų

Š

unų ska

ičius

iki 4 metų 5-8 metų 9-12 metų 13-16 metų

2 2 2 2 1 0 0.5 1 1.5 2 2.5

1-2 metai 3-4 metai 5-6 metai 7-8 metai 9-10 metų

Ka

čių

ska

ičius

25

Daugiausia kačių, sergančių epilepsija, buvo be veislės – mišrūnai 56 % (n = 5), kitos veislės: Sfinksas ir Rusų mėlynoji katė savo grupėje turėjo po 2 kates. Tai sudaro iš viso 44 % visos kačių grupės. Lyginant kačių veisles, buvo gautas statistiškai nereikšmingas rodiklis (p < 0,05), todėl galima teigti, jog kačių veislė pasireikšti epilepsijai nėra reikšmingas faktorius (p > 0,05) (žr. 6 pav.).

6 pav. Kačių veislių pasiskirstymas

26

7 pav. Šunų veislių pasiskirstymas 1 2 1 1 2 1 3 1 1 1 1 1 1 1 1 4 1 1 2 1 2 7 2 1 2 5 1 1 1 1 2 2 3 1 3 0 1 2 3 4 5 6 7 8 Amerikiečių kokerspanielis Bavarų pėdsekys Belgų aviganis Belgų aviganis Malinua Biglis Bobteilas Bokseris Bulterjeras Cvergšnauceris Čihuahua ilgaplaukis Čihuahua trumpaplaukis Dratharas Foksterjeras Havanos bišonas Ilgaplaukis taksas Jorkšyro terjeras Kinų kuoduotasis Kokerspanielis Labradoro retriveris Laika Maltos bišonas Mišrūnas Mopsas Pinčeris Prancūzų buldogas Sibiro haskis Suomių Karelų laika Šiba-Inu Ši-cu Škotų aviganis Špicas Taksas Toiterjeras Vakarų Škotijos baltasis terjeras Vokiečių aviganis

Š

unų ve

isl

27

Šunų grupėje, vertinant kokybinį rodiklį – veislę, buvo apskaičiuota, ar veislė turi įtakos epilepsijos priepuoliams pasireikšti. 63 šunys, sergantys epilepsija, buvo išskirstyti į dvi grupes: veislinius (n = 56) ir mišrūnus (n = 7). Grynaveislių iš viso buvo 89 %, o ne veisliniai šunys sudarė 11 % šunų populiacijos. Lyginant šias dvi grupes, gautas statistiškai patikimas rodiklis p < 0,05, todėl galima teigti, jog veisliniams šunims yra didesnė tikimybė pasireikšti epilepsijos priepuoliams (žr. 8 pav.).

8 pav. Šunų pasiskirstymas pagal veislę

31 šuniui buvo atliktas kraujo morfologinis tyrimas. Šis kraujo tyrimas gali parodyti, kokia yra gyvūno bendra sveikatos būklė, ar nėra dehidratacijos, policitemijos, anemijos, infekcijų, uždegimų ar kitų pakitimų. Atlikus duomenų analizę ir apskaičiavus gautų kraujo parametrų vidurkius, galima teigti, jog tarp šunų nebuvo jokių reikšmingų ar didesnių nukrypimų nuo fiziologinės normos, kas galėtų įtakoti gyvūno priepuolių aktyvumą (žr. 1 lentelę).

28

1 lentelė. Šunų morfologinio kraujo tyrimo rezultatai

Kraujo rodikliai Šunų skaičius žemiau fiziologinės normos Šunų skaičius, viršijantis fiziologinę normą Šunų skaičius fiziologinės normos ribose Fiziologinės normos Šunų skaičius Vidurkis ±SD RBC (1012_L) - 2 29 5,5 – 8,5 31 7.03 0.86 HGB (g/L) - 3 28 12,0 – 18,0 31 15.99 1.42 HCT (%) - 3 28 37,0 – 55,0 31 47.96 4.83 MCV (fL) - 2 29 60,0 – 77,0 31 69.84 4.37 MCH (pg) - - 31 18,5 – 30,0 31 23.52 2.34 MCHC (g/dL) 1 1 29 30,0 – 37,5 31 33.16 1.86 RDW (%) 1 - 30 14,7 – 17,9 31 15.77 0.57 RETIC (K/uL) - 5 26 10,0 – 110,0 31 82.59 31.48 WBC (109_/L) 4 1 26 5,50 – 16,90 31 8.45 3.63 NEU (109_/L) 2 2 27 2,00 – 12,0 31 5.79 3.37 LYM (109_/L) - 1 30 0,50 – 4,90 31 1.80 0.96 MONO (109_/L) - 2 29 0,30 – 2,0 31 0.90 0.48 EOS (109_/L) 2 - 29 0,10 – 1,49 31 0.31 0.26 BASO (109_/L) - 1 30 0,0 – 0,10 31 0.05 0.03 PLT (109_/L) 1 3 27 175 – 500 31 364.27 149.21

29

susiję su fenobarbitalio vartojimu, nes šis vaistas šalinamas per kepenis. Fiziologinės normos vidurkį viršijo vienas iš elektrolitų parametrų – Cl- _{(p > 0,05, neturėjo reikšmės atsirasti epilepsijos}

priepuoliams), jo didėja, kai organizmas dehidratuoja, esant ūminiam inkstų funkcijos nepakankamumui, antinksčių žievės hiperfunkcijai. PHB vidutinė terapinė koncentracija – 19,24 µmol/L (žr. 2 lentelę). 2 lentelė. Šunų biocheminio kraujo tyrimo rezultatai

30

7 katėms buvo atliktas kraujo morfologinis tyrimas. Visi kraujo parametrai buvo fiziologinės normos ribose, vienam katinui (n = 1) buvo nežymūs nuokrypiai – hemoglobino (HGB), hematokrito (HCT), kurie viršijo fiziologinę normą, tačiau tai neturėjo įtakos priepuolių aktyvumui pasireikšti (p > 0,05) (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Kačių morfologinio kraujo tyrimo rezultatai

31

Kačių grupėje 7 katėms buvo atliktas kraujo biocheminis tyrimas. Kačių biocheminio kraujo tyrimo rezultatų vidurkiai fiziologinėse normos ribose. Yra keli parametrai, kurie viršijo fiziologinę normą – ALT, ALP, AST, GGT. Kaip ir šunims, rodo kepenų sutrikimą, hepatoksiškumą, širdies problemas,tačiau tai neturėjo įtakos priepuolių aktyvumui pasireikšti (p > 0,05). PHB vidutinė terapinė koncentracija – 14,47 µmol/L (žr. 4 lentelę).

4 lentelė. Kačių biocheminio kraujo tyrimo rezultatai

32

Įvertinant fenobarbitalio veiksmingumą, sumažinant epilepsijos priepuolių pasireiškimą, šunų grupėje buvo įvertintas vidutinis priepuolių skaičius prieš gydymą ir po 3 mėn. trukusio gydymo. Grynaveislių šunų grupėje priepuolių sumažėjo 70 %, mišrūnų grupėje – 77 %. Vidutiniškai veisliniams šunims (n = 56) prieš gydymą pasireiškė 2,7 priepuoliai (min. – 1, max. – 7), o po 3 mėn. trukusio gydymo AEV – 0,8 priepuolių (min. – 0, max. – 5). Mišrūnų grupėje (n = 7) prieš gydymą vidutinis priepuolių

skaičius – 2,9 priepuoliai (min. – 1, max. – 5), o po gydymo – 0,9 priepuolių (min. – 0, max. – 3). Fenobarbitalio (PHB) vartojimas statistiškai reikšmingai sumažino priepuolių dažnumą visoje tirtų šunų (veislinių ir mišrūnų) populiacijoje, lyginant priepuolių skaičių prieš gydymą ir po gydymo, praėjus 3 mėnesiams ir įvertinant PHB koncentraciją kraujo serume (p < 0,001) (žr. 9 pav.).

9 pav. Veisliniams šunims ir mišrūnams pasireiškusių priepuolių skaičius prieš gydymą ir po 3 mėnesių gydymo fenobarbitaliu

Nustatant fenobarbitalio veiksmingumą katėms, lyginant priepuolių skaičių prieš gydymą ir po 3 mėn. gydymo kačių grupėje, pagal veislę, gauti rezultatai rodo, jog veislinėms katėms priepuolių skaičius sumažėjo 92 %, o mišrūnams – 90 %. Veislinių kačių grupėje (n = 4) vidutinis priepuolių skaičius – 3,25 priepuoliai (min. – 3 , max. – 4), o po 3 mėn. trukusio gydymo – 0,25 priepuolių (min. – 0, max. – 1). Mišrūnų kačių grupėje (n = 5), prieš gydymą vidutiniškai pasireiškė 2,2 priepuoliai (min. – 1, max. – 4), o po 3 mėn. trukusio gydymo 0,2 priepuolių (min. – 0, max. – 1). Fenobarbitalio (PHB) vartojimas statistiškai reikšmingai sumažino priepuolių dažnumą tirtoje kačių grupėje, nepriklausomai nuo veislės,

2.68 2.86 0.80 0.86 0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4

Veisliniai šunys Mišrūnai šunys

V idut ini s prie puoli ų ska ičius

33

lyginant priepuolių skaičių prieš gydymą ir po gydymo praėjus 3 mėnesiams, įvertinant PHB koncentraciją kraujo serume (p < 0,001) (žr. 10 pav.).

10 pav. Veislinėms katėms ir mišrūnams pasireiškusių priepuolių skaičius prieš gydymą ir po 3 mėnesių gydymo fenobarbitaliu

Kiekvienoje šunų amžiaus grupėje buvo paskaičiuotas priepuolių sumažėjimo vidurkis po gydymo AEV – fenobarbitaliu, praėjus 3 mėnesiams. Didžiausias sumažėjimas buvo iki 4 metų amžiaus grupėje – 85 %, prieš gydymą vidutinis priepuolių skaičius – 3,1 (min. – 1, max. – 7), po 3 mėn. gydymo – 0,48 priepuolių (min. – 0, max. – 4). Mažiausias priepuolių sumažėjimas stebimas virš 12 metų amžiaus grupėje – 45 %, prieš gydymą vidutinis priepuolių skaičius 2,4 priepuoliai (min. – 1, max. – 5), o po gydymo 1,3 priepuolių (min. – 0, max. – 5). Lyginant šunų amžiaus grupes su priepuolių skaičiaus sumažėjimu po gydymo ir PHB koncentracija serume, gautas statistiškai patikimas rodiklis (p < 0,001), todėl galima teigti, jog fenobarbitalio vartojimas šunims sumažina priepuolių skaičių visose amžiaus grupėse (žr. 11 pav.). 3.25 2.2 0.25 _0.2 0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4

Veislinės katės Mišrūnės katės

V idut ini s prie puoli ų ska ičius

34

11 pav. Priepuolių skaičius prieš gydymą ir po 3 mėnesių gydymo fenobarbitaliu šunų amžiaus grupėse Įvertinant fenobarbitalio veiksmingumą kačių amžiaus grupėse, didžiausias priepuolių sumažėjimas po 3 mėn. gydymo fenobarbitaliu yra matomas 3 – 6 metų grupėje (prieš gydymą min. - 1, max. – 4; po gydymo 0 priepuolių) ir 9 – 10 amžiaus grupėje (prieš gydymą min. - 3, max. – 3; po gydymo 0 priepuolių). Vaistas sukontroliavo priepuolių pasireiškimą – 100 %. Mažiausias priepuolių sumažėjimas 7 – 8 amžiaus grupėje – 70 %, vidutinis priepuolių skaičius prieš gydymą buvo 2,5 priepuoliai (min. – 1, max. – 4), o po 3 mėn. gydymo 0,5 priepuolių (min. – 0, max. – 1). Palyginus priepuolių skaičių prieš gydymą ir po 3 mėn. trukusio gydymo, įvertinus PHB koncentraciją kraujo serume, gautas statistiškai patikimas rodiklis p < 0,001. Fenobarbitalis tarp kačių, lyginant pagal amžiaus grupes, yra veiksmingas AEV, gydant epilepsiją (žr. 12 pav.).

3.06 2.39 2.88 2.42 0.47 _0.39 1.25 1.33 0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5

iki 4 metų 5-8 metai 9-12 metų virš 12 metų

V idut ini s prie puoli ų ska ičius

35

12 pav. Priepuolių skaičius prieš gydymą ir po 3 mėnesių gydymo fenobarbitaliu kačių amžiaus grupėse

Iš viso 7 šunims buvo atliktas magnetinio rezonanso tyrimas (MRT), kad būtų nustatyta tiksli priepuolių atsiradimo priežastis. 2 šunims buvo nustatyta ta pati diagnozė – meningoencefalitas. Tai sudarė 29 %. 1 šuniui buvo nustatyta kaukolės kaulų deformacija – to priežastis galėtų būti trauma. Taip pat nustatyta skilvelių asimetrija (n = 1), hidrocefalija (n = 1), nekrozuojantis meningoencefalitas (n = 1), smegenų navikas (n = 1) (žr. 13 pav.).

13 pav. MRT nustatytos diagnozės šunims

3 3 2 2.5 3 0.5 0 0 0.5 0 0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5

iki 2 metų 3-4 metai 5-6 metai 7-8 metai 9-10 metų

V idut ini s prie puoli ų ska ičius

Priepuolių skaičius prieš vartojant vaistą Priepuolių skaičius po 3 mėnesių

2 1 1 1 1 1 0 1 2 Meningoencefalitas Nekrozuojantis meningoencefalitas Smegenų navikas Hidrocefalija Skilvelių asimetrija Kaukolės kaulų deformacija

36

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Vertinant lyties predispoziciją epilepsijai pasireikšti, pagal gautus rezultatus, šunų grupėje patinams dažniau (58,73 %) pasireiškė epilepsija negu patelėms, o katinai rečiau (44,44 %) turėjo traukulių epizodus nei katės. Literatūroje randama vis daugiau informacijos, kad tarp šunų, sergančių idiopatine epilepsija (IE), patinai labiau linkę turėti epilepsijos priepuolius. Yra kelios hipotezės, kad nepriklausomai nuo lytinių hormonų, rujojančių patelių poveikis, jų skleidžiami feromonai, gali sukelti didelį stresą šunų patinams, kas galėtų išprovokuoti traukulių epizodus (40). Taip pat daug ką lemia, ar gyvūnas yra kastruotas ar ne, nes tai įtakoja lytinių hormonų aktyvumo lygį ir poveikį organizmui (41). Apie kačių lyties įtaką priepuoliams pasireikšti mokslinių duomenų nėra (12). Kol kas nėra statistiškai reikšmingai įrodyta, ar epilepsija priklauso nuo šuns ar katės lyties (42).

Atliekant statistinius skaičiavimus, šunys ir katės buvo suskirstyti pagal amžiaus grupes, kad būtų paskaičiuota, ar amžius turi įtakos epilepsijai pasireikšti. Šunų grupėje buvo gautas statistiškai patikimas ryšys tarp 5 – 8 amžiaus grupės ir epilepsijos pasireiškimo (p < 0,05). Tarp kačių statistinio patikimumo nebuvo rasta nei su viena amžiaus grupe. Šunims dažniausiai struktūrinė epilepsija pasireiškia ≥ 5 metų amžiaus ir ≥ 7. Labai dažnai atliekant MRT tokio amžiaus šunims jau yra matomi tam tikrų smegenų sričių pažeidimai, pvz., hipokampo nekrozė, neoplazijos ir neurologinis klinikinis tyrimas būna nenormalus. Idiopatinė epilepsija (IE) gali būti diagnozuota nuo 21 % iki 59 % kačių ir pasireiškia per pirmuosius gyvenimo metus dažniau nei struktūrinė epilepsija (43).

Įvertinant šunų veislės įtaką epilepsijos priepuolių pasireiškimui, lyginant mišrūnus ir grynaveislius, buvo gautas statistiškai patikimas ryšys (p < 0,05), jog veisliniai šunys turi didesnę tikimybę sirgti epilepsija. Kadangi šiais laikais gyvūnai yra dažnai veisiami, netikrinant jų genetinio kodo, todėl atsiranda labai daug defektų DNR koduotėje, dėl to iš kartos į kartą gali būti perduodamas polinkis sirgti epilepsija. Pagrindinės išskiriamos veislės, turinčios didesnę tikimybę pasireikšti idiopatinei epilepsijai:Australų aviganis, Berno zenenhundas, borderkolis, Border terjeras, dalmatinas, auksaspalvis retriveris, Vokiečių aviganis, Labradoro retriveris, Romanijos vandens šuo ir kt. Taip pat veislių, turinčių polinkį epilepsijai, paplitimas yra pasiskirstęs ir pagal įvairias šalis, pvz., Terviureno veislė 17 % paplitusi JAV, Griunendaliai ir Belgų aviganiai 33 % paplitę Danijoje ir t. t. Todėl, prieš veisiant šunis, būtina pasidomėti jų kilmės istorija, giminystės medžiu ir tokiu būdu ištirti genetiškai, kad būtų išvengta tolimesnės šio geno mutacijos (17). Tarp kačių statistinis ryšys nustatytas nebuvo (p > 0,05). Labai daug literatūros su katėmis nėra šiuo klausimu, tačiau pagal paplitimą dominuoja naminė ilgaplaukė katė (31).

37

reikšmingų pakitimų nei vienas gyvūnas neturėjo, nepasireiškė nei anemija, nei uždegiminės / infekcinės pasekmės, po gydymo fenobarbitaliu. Morfologinis kraujo tyrimas svarbus tuo, jog būtų įvertinta, ar gyvūnas kliniškai sveikas. Biocheminis tyrimas yra informatyvesnis, nes jis parodo, kurioje organizmo sistemoje yra pakitimų, todėl pagal tai galima iškart susidėlioti mintyse gydymo planą ir galimus vaistus. Pagal gautus rezultatus, šunims ir katėms viršijantys fiziologinę normą buvo šie parametrai: ALT, ALP, AST, GGT. Visiems gyvūnams, kuriems skirtas gydymas, buvo naudojamas fenobarbitalis, kuris yra metabolizuojamas per kepenis. Šarminės fosfatazės (ALP), alanino aminotransferazės (ALT) ir gama glutamiltransferazės (GGT) padidėjimą gali sukelti ne kepenų, o fermentų indukcija. Didesnis ALT, ALP padidėjimas yra susijęs su tuo, kad tai taip pat rodo kepenų ligą, hepatotoksiškumą. Jei fenobarbitalio dozė mažinama - hepatoksiškumas gali mažėti arba net išnykti, tačiau, sergant pažengusia kepenų liga, poveikis gali būti negrįžtamas ir potencialiai mirtinas. Todėl būtina visada atlikti kraujo tyrimų monitoringą, kad būtų galima stebėti kepenis, inkstus, vaisto koncentraciją kraujo serume, kad traukuliai būtų sukontroliuoti (44).

Visiems šunims ir katinams nustatytas statistiškai patikimas ryšys (p < 0,001) tarp fenobarbitalio naudojimo, kaip AEV, ir priepuolių sumažėjimo. Fenobarbitalis yra efektyviausias antiepilepsinis vaistas. Vaisto veiksmingumas šunims - 90 %, katėms – 63 %. Labai svarbu kiekvienam pacientui pritaikyti gydymą individualiai, nes reikia atsižvelgti į jo bendrą būklę ir traukulių dažnį bei sunkumą. Gydymo veiksmingumas taip pat priklauso nuo šeimininko ir jo įsipareigojimo skirti laiku savo gyvūnui vaistus, nes kiekvienas netikslus sudavimas ar vaisto praleidimas – nutraukimas gali lemti nesukontroliuotus traukulių epizodus (31,44).

38

IŠVADOS

1. Šunų ir kačių grupėje lytis nėra statistiškai reikšmingas faktorius (p > 0,05) epilepsijos priepuoliams pasireikšti.

2. Nustatyta, jog šunų amžius nuo 5 iki 8 m., yra statistiškai patikimas rodiklis epilepsijai pasireikšti (p < 0,05). Kačių amžiaus grupėse statistinis patikimumas nenustatytas (p > 0,05).

3. Atlikus statistinę analizę, šunų veislė yra reikšmingas veiksnys epilepsijai pasireikšti (p < 0,05). Tarp kačių veislė nėra reikšmingas faktorius (p > 0,05).

4. Įvertinus šunų ir kačių kraujo parametrų fiziologinių normų vidurkius, visi parametrai buvo fiziologinės normos ribose.

5. Fenobarbitalio naudojimas statistiškai reikšmingai sumažino priepuolių dažnumą visų tirtų gyvūnų, sergančių epilepsija, populiacijoje (p < 0,001).

39

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. L. De Risio, S. Platt. In Canine and Feline Epilepsy: Diagnosis and Management.; 2014. p. 39-51; 101-207.

2. H. A. Volk. International Veterinary Epilepsy Task Force consensus reports on epilepsy definition, classification and terminology, affected dog breeds, diagnosis, treatment, outcome measures of therapeutic trials, neuroimaging and neuropathology in companion animals. Veterinary Research. 2015; 11(1): p. 1-2.

3. L. De Risio et al. International veterinary epilepsy task force consensus proposal: diagnostic approach to epilepsy in dogs. BMC Veterinary Research. 2015 Aug; 11(1): p. 1-11.

4. R. S. Fisher et al. ILAE official report: a practical clinical definition of epilepsy. Official Journal of the International League Against Epilepsy. 2014 Apr; 55(4): p. 475-482.

5. E. E. Uemura. Cerebrum. In Fundamentals of Canine Neuroanatomy and Neurophysiology. 1st ed.; 2015. p. 255.

6. M. Podell, H.A. Volk, M. Berendt, W. Löscher, K. Muñana. E.E. Patterson. S.R. Platt. 2015 ACVIM Small Animal Consensus Statement on Seizure Management in Dogs. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2016 Mar; 30(2): p. 477-490.

7. M. Podell. Seizures. In S. R. Platt NJO. BSAVA Manual of Canine and Feline Neurology. Fourth ed.; 2013. p. 117-135.

8. D. Hasegawa. Diagnostic techniques to detect the epileptogenic zone: Pathophysiological and presurgical analysis of epilepsy in dogs and cats. The Veterinary Journal. 2016 Sep; 215: p. 64-75. 9. S.F.M. Bhatti et al. International Veterinary Epilepsy Task Force consensus proposal: medical

treatment of canine epilepsy in Europe. BMC Veterinary Research. 2015 Aug; 11: p. 1-16.

10. M. Berendt et al. International veterinary epilepsy task force consensus report on epilepsy definition, classification and terminology in companion animals. BMC Veterinary Research. 2015 Aug; 11(1): p. 1-11.

11. A. T. Berg et al. Revised terminology and concepts for organization of seizures and epilepsies: Report of the ILAE Commission on Classification and Terminology, 2005–2009. Official Journal of the International League Against Epilepsy. 2010 Apr; 51(4): p. 676-685.

12. A. Pakozdy, P. Halasz, A. Klang. Epilepsy in Cats: Theory and Practice. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2014 03/04; 28(2): p. 255-263.

40

14. P. Koshal, S. Jamwal, K. K. Akula. Animal Models of Epilepsy. In P.K.Bansal , R.Deshmukh. , editors. Animal Models of Neurological Disorders: Principle and Working Procedure for Animal Models of Neurological Disorders.; 2017. p. 59-62.

15. R. MA. Packer et al. Inter-observer agreement of canine and feline paroxysmal event semiology and classification by veterinary neurology specialists and non-specialists. BMC Veterinary Research. 2015 Feb; 11(1): p. 356 - 367.

16. S. Schriefl et al. Etiologic classification of seizures, signalment, clinical signs, and outcome in cats with seizure disorders: 91 cases (2000–2004). Journal of the American Veterinary Medical Association. 2008 Nov; 233(10): p. 1591-1597.

17. V. I. Hülsmeyer et al. International Veterinary Epilepsy Task Force’s current understanding of idiopathic epilepsy of genetic or suspected genetic origin in purebred dogs. BMC Veterinary Research. 2015 Aug; 11(1).

18. K. J. Ekenstedt, A. M. Oberbauer. Inherited Epilepsy in Dogs. Topics in Companion Animal Medicine. 2013 May; 28(2): p. 51-58.

19. A. D. Short et al. Characteristics of epileptic episodes in UK dog breeds: an epidemiological approach. Veterinary Record. 2011 Jul; 169(2): p. 2-3.

20. A. Pákozdy et al. Clinical comparison of primary versus secondary epilepsy in 125 cats. Journal of Feline Medicine & Surgery. 2010 Dec; 12(12): p. 911-912.

21. C. L. Chrisman et al. Seizures. In Neurology for the Small Animal Practitioner. 1st ed.; 2002. p. 99-102.

22. C. Rusbridge et al. International Veterinary Epilepsy Task Force recommendations for a veterinary epilepsy-specific MRI protocol. BMC Veterinary Research. 2015 Aug; 11(1): p. 2-15.

23. A. Pákozdy et al. Retrospective clinical comparison of idiopathic versus symptomatic epilepsy in 240 dogs with seizures. Acta Veterinaria Hungarica. 2008 Dec; 56(4): p. 471-473.

24. G. J. Levine, J. R. Cook. Cerebrospinal Fluid and Central Nervous System Cytology. In Valenciano A, Cowell R. Cowell and Tyler's Diagnostic Cytology and Hematology of the Dog and Cat. 5th ed.; 2019. p. 210-218.

25. M. Wrzosek et al. Retrospective multicenter evaluation of the “fly-catching syndrome” in 24 dogs: EEG, BAER, MRI, CSF findings and response to antiepileptic and antidepressant treatment. Epilepsy & Behavior. 2015 Dec; 53: p. 184-188.

41

27. A. Pakozdy et al. Treatment and long-term follow-up of cats with suspected primary epilepsy. Journal of Feline Medicine and Surgery. 2013 Apr; 15(4): p. 267-272.

28. K.R. Munana, J.A. Nettifee-Osborne, M.G. Papich. Effect of chronic administration of phenobarbital, or bromide, on pharmacokinetics of levetiracetam in dogs with epilepsy. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2015 03/04; 29(2): p. 614-618.

29. K. R. Muñana et al. Evaluation of therapeutic phenobarbital concentrations and application of a classification system for seizures in cats: 30 cases (2004-2013). Journal of the American Veterinary Medical Association. 2014 Jan 15; 244(2): p. 195-198.

30. W. B. Thomas, C. W. Dewey. Seizures and Narcolepsy. In C.W.Dewey , R.C.daCosta. Practical Guide to Canine and Feline Neurology. 3rd ed.; 2016. p. 253-261.

31. M. Charalambous et al. Systematic review of antiepileptic drugs’ safety and effectiveness in feline epilepsy. BMC Veterinary Research. 2018 Mar; 14(1): p. 1-19.

32. C. Bertolani et al. Bromide-associated lower airway disease: a retrospective study of seven cats. Journal of Feline Medicine and Surgery. 2012 Aug; 14(8): p. 591-596.

33. A. Klang et al. Histopathological pulmonary changes in a cat with Potassium bromide-induced lower airway disease. Wiener Tierärztliche Monatsschrift – Veterinary Medicine Austria. 2012 Aug; 99: p. 34-36.

34. K. J. McPeake, D. S. Mills. The use of imepitoin (Pexion™) on fear and anxiety related problems in dogs – a case series. BMC Veterinary Research. 2017 Jun; 13: p. 1-14.

35. O. Engel, T. von Klopmann, A. Maiolini, J. Freundt-Revilla, A. Tipold. Imepitoin is well tolerated in healthy and epileptic cats. BMC Veterinary Research. 2017; 13: p. 1-7.

36. R. M. A. Packer, H. A. Volk. Study on the effects of imepitoin on the behaviour of dogs with epilepsy. Veterinary Record. 2015 Aug; 177(5): p. 132.

37. K.R. Mun˜ana et al. Evaluation of levetiracetam as adjunctive treatment for refractory canine epilepsy: a randomized, placebo-controlled, crossover trial. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2012 03/04; 26(2): p. 341-347.

38. J.Y Chung et al. Zonisamide monotherapy for idiopathic epilepsy in dogs. New Zealand Veterinary Journal. 2012 Nov; 60(6): p. 357-358.

39. M. Charalambous et al. Intranasal Midazolam versus Rectal Diazepam for the Management of Canine Status Epilepticus: A Multicenter Randomized Parallel‐Group Clinical Trial. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2017 May; 31(4): p. 1-8.

42

41. S. A. E. Van Meervenne et al. The influence of sex hormones on seizures in dogs and humans. The Veterinary Journal. 2014; 201(1): p. 17 - 19.

42. M. Berendt et al. Premature death, risk factors, and life patterns in dogs with epilepsy. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2007; 21(1): p. 754 - 759.

43. H. B. Heller. Feline Epilepsy. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2018 Jan; 48(1): p. 31 - 43.