Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra
Rasa Vietrinienė
KOMANDINIS DARBAS IR SOCIALINIO DARBUOTOJO VAIDMUO
PSICHIKOS SVEIKATOS CENTRUOSE
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė ( ) prof. dr. Skirmantė Sauliūnė ( )
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
KOMANDINIS DARBAS IR SOCIALINIO DARBUOTOJO VAIDMUO PSICHIKOS SVEIKATOS CENTRUOSE
Rasa Vietrinienė
Mokslinė vadovė prof. dr. Skirmantė Sauliūnė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas, 2014. - 95 p.
Darbo tikslas. Įvertinti komandinio darbo svarbą bei ištirti socialinių darbuotojų vaidmenį, Kauno miesto, rajono ir apskrities, psichikos sveikatos centruose.
Darbo uţdaviniai: 1) įvertinti psichikos sveikatos centrų darbuotojų nuomonę apie komandinį darbą ir socialinių darbuotojų įtraukimą į jį; 2) įvertinti psichikos sveikatos centrų darbuotojų nuomonę apie socialinių darbuotojų vaidmenį ir jų atliekamas funkcijas; 3) ištirti kaip psichikos sveikatos centrų socialiniai darbuotojai vertina komandinį darbą ir savo vaidmenį jame.
Tyrimo metodika. Kiekybinis tyrimas. Anoniminės anketos pagalba 2013 m. gruodţio mėn. – 2014 m. vasario mėn. buvo apklausti Kauno miesto, jo rajono ir apskrities, psichikos sveikatos centruose dirbantys specialistai. Išdalinta 110 anketų, tinkamomis analizei pripaţintos 102 anketos (atsako daţnis – 77,3 proc.). Hipotezės apie dviejų poţymių nepriklausomumą buvo tikrinamos naudojant Chi-kvadrato kriterijų, hipotezė apie dviejų nepriklausomų imčių proporcijų lygybę buvo tikrinama naudojant z – kriterijų.
Kokybinis tyrimas. Buvo naudojamas pusiau struktūruotas interviu metodas, atlikta duomenų
analizė. Buvo apklausti 6 socialiniai darbuotojai, ne trumpiau kaip 1 metus, dirbantys psichikos sveikatos centruose.
Rezultatai. Komandinio darbo efektyvumą gerai vertina 50 proc. respondentų. Respondentai, kurie komandinio darbo efektyvumą vertina gerai ir puikiai daţniau nurodo, kad komandinis darbas vyksta visada arba daţnai (93,8 proc.), lyginant su respondentais kurie komandinio darbo efektyvumą vertina vidutiniškai ir blogai (57,9 proc.). Respondentų nuomone, didţiausi komandinio darbo pliusai, kad yra pasiekiama geresnė darbo kokybė (79,4 proc.), teikiant paslaugas pacientams yra maţesnė rizika suklysti (66,7 proc.), sunaudojamos maţesnės laiko sąnaudos (56,9 proc.). Daţniausiai tyrimo dalyviai komandiniame darbe susiduria su tokiais sunkumais kaip netolygiu darbų pasiskirstymu, visų komandos narių bendradarbiavimo stoka,
efektyvaus vadovavimo darbui nebuvimu, komandos narių nuomonių ir poţiūrių išsiskyrimu, finasiniais sunkumais. Kad socialinis darbuotojas yra pakankami įtraukiamas į komandinę veiklą mano tik pusė tiriamųjų, kita pusė tiriamųjų mano, kad jis yra įtraukiamas tik iš dalies. Respondentai, kurie socialinio darbuotojo darbą vertina gerai ir puikiai daţniau nurodo, kad socialinis darbuotojas yra pakankamai įtraukiamas į komandinę veiklą (55,7 proc.), negu respondentai kurie socialinio darbuotojo darbą vertina vidutiniškai ar blogai (8,3 proc.). Didţioji dalis respondentų mano, kad psichikos sveikatos centrų komanda negali sėkmingai funkcionuoti be socialinio darbo specialistų (82,7 proc.). Respondentai iš miesto daţniau vertino socialinio darbuotojo darbą komandoje gerai ir puikiai, negu respondentai iš rajono ir apskrities. Tik maţiau nei pusei respondentų pakanka informacijos apie socialinio darbuotojo atliekamas funkcijas ir teikiamas paslaugas (46,1 proc.).
Išvados. Komandinio darbo efektyvumą gerai vertina pusė respondentų. Socialinis darbuotojas į komandinį darbą yra įtraukiamas iš dalies, bet komandos nariams vis dar trūksta informacijos apie socialinio darbo specialistą. Socialinio darbuotojo vaidmuo yra svarbus psichikos sveikatos centruose ir didţioji dalis respondentų, šio specialisto darbą vertina gerai arba puikiai. Dalis socialinių darbuotojų nurodo, kad norėtų didesnio profesinio įvertinimo iš kitų komandos narių. Daţniausiai atliekami socialinio darbuotojo vaidmenys - įgalintojo, tarpininko ir konsultanto. Raktiniai ţodţiai: komandinis darbas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos centras.
SUMMARY
Management of Public Health
TEAM WORK AND ROLE OF SOCIAL WORKER IN THE MENTAL HEALTH CENTRES Rasa Vietrinienė
Supervisor Prof. Dr. Skirmantė Sauliūnė
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas, 2014. – P. 95
Objective of the work. To assess the importance of the team work and to analyze the role of social workers in the mental health centres in Kaunas city, region and district.
Tasks of the work: 1) to evaluate the opinion of the employees of mental health centres about the team work and involvement of social workers into it; 2) to evaluate the opinion of the employees of mental health centres about the role and functions of social workers; 3) to analyze, how the social workers of mental health centres see their team work and their role in it.
Research methodology. Quantitative research. The anonymous questionnaires were used in December 2013-February 2014 to survey the specialists working in the mental health centres in Kaunas city, region and district. 110 questionnaires were distributed and 102 questionnaires were recognized as suitable for analysis (the response rate – 77.3%). The hypotheses about independence of two variables were checked using the Chi-square criterion, while the hypothesis about equal proportion of two independent samples was checked using the z criterion.
Qualitative research. The semi-structured interview was used and the data were analyzed. Six
social workers, who have been working in mental health centres for at least one year, were surveyed.
Results. The effectiveness of team work was evaluated well by 50 % of respondents. The respondents, who evaluated the effectiveness of team work as good and excellent, indicate that the team work is carried out always or often (93.8 %) more frequently if compared to the respondents, who evaluated the effectiveness of team work as average or bad (57.9 %). In the opinion of the respondents, the major advantages of the team work is that better work quality is achieved (79.4 %); there is smaller risk to make mistake while providing services to the patients (66.7 %), and smaller time expenditure is used (56.9 %). The participants of the research encounter the following difficulties in the team work: uneven distribution of work, lack of cooperation of all the team members, absence of effective management of the work, different
opinions and attitudes of team members, and financial difficulties. Only half of respondents consider the involvement of social worker in the team work sufficient, while the other half thinks that such involvement is only partial. The respondents, who evaluate the work of social worker as good and excellent, indicate more frequently that the involvement of social worker in the team work is sufficient (55.7 %) than the respondents, who evaluate the work of social worker as average or poor (8.3 %). The majority of respondents consider that the team of mental health centres cannot function successfully without the specialists of social work (82.7 %). The respondents from the city evaluated the work of social worker in the team as good and excellent more frequently than the respondents from the region or the district. Only less than half of the respondents (46.1 %) have enough information about the functions and services provided by the social worker.
Conclusions. Half of respondents evaluate the effectiveness of team work well. The social worker is involved into the team work partially; however the team members still lack information about the specialist of social work. The role of social worker is important in mental health centres and the majority of respondents evaluate the work of this specialist as good or excellent. A part of social workers indicate that they would like to receive higher professional appreciation from other team members. The most frequent roles of the social worker are those of enabling person, in-between and consultant.
SANTRUMPOS
ES – Europos Sąjunga LR – Lietuvos Respublika p – reikšmingumo lygmuo
PSC – Psichikos sveikatos centras PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
VPSC – Valstybinis psichikos sveikatos centras χ2 – Chi kvadrato kriterijus
TURINYS
ĮVADAS ... 9
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 11
1.1. Psichikos sveikatos prieţiūros organizavimas Lietuvoje ... 11
1.1.1. Psichikos sveikatos samprata ... 11
1.1.2. Psichikos sveikatos situacija Lietuvoje ir pasaulyje ... 13
1.1.3. Psichikos sveikatos centrai Lietuvoje ... 16
1.2. Komanda ir komandinis darbas psichikos sveikatos prieţiūroje ... 19
1.2.1. Darbo komandoje ir grupėje skirtumai ... 19
1.2.2. Komandos samprata ir formavimosi stadijos ... 21
1.2.3. Komandos narių vaidmenys ir funkcijos ... 23
1.2.4. Efektyvaus komandinio darbo organizavimas ... 26
1.3. Socialinio darbuotojo vaidmuo ir veikla psichikos sveikatos centruose ... 29
2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ... 35
3. TYRIMO REZULTATAI... 39
3.1. Psichikos sveikatos centrų darbuotojų nuomonė apie komandinį darbą ir socialinio darbuotojo įtraukimą į jį ... 39
3.2. Psichikos sveikatos centrų darbuotojų nuomonė apie socialinio darbuotojo vaidmenį ir atliekamas funkcijas ... 49
3.3. Socialinių darbuotojų nuomonė apie komandinį darbą ir jų vaidmenį ... 61
3.3.1. Socialinių darbuotojų nuomonė, kas yra komandinis darbas psichikos sveikatos centruose ... 61
3.3.2. Sunkumai, su kuriais susiduriama dirbant komandinį darbą psichikos sveikatos centruose ... 63
3.3.3. Komandinio darbo stiprybės ... 64
3.3.4. Socialinių darbuotojų atliekami vaidmenys ir funkcijos psichikos sveikatos centrų komandose ... 66
3.3.5. Socialinių darbuotojų bendradarbiavimas su kitais psichikos sveikatos centrų komandos nariais bei savo vaidmens pozicijos išlaikymas ... 67
3.3.6. Kaip galima pagerinti socialinių darbuotojų veiklos kokybę psichikos sveikatos centrų komandiniame darbe ... 71 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 74 IŠVADOS ... 79 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 81 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 83 PRIEDAI ... 88
ĮVADAS
Mūsų laikais specialistų komandos ir komandinis darbas yra vienas iš pagrindinių organizacijos sėkmę lemiančių veiksnių, kuris vaidina svarbų vaidmenį siekiant efektyvių rezultatų. Daţnai darbas komandoje yra tapatinamas su darbu grupėje, bet tai nėra tas pats. Ir grupę ir komandą sudaro tarpusavyje sąveikaujantys ţmonės, bet būtent komandoje juos visus vienija ir jungia bendras siekiamas tikslas ir bendra atsakomybė (Dromantas, 2007). Pasak Barvydienės ir Kasiulio (2004) - komanda yra kartu dirbančių asmenų grupė, kurioje visų asmenų buvimas yra būtinas bendram tikslui įgyvendinti. Remiantis pastaruoju komandos apibrėţimu, yra svarbu, kad į komandinį darbą būtų vienodai įtraukiami visi organizacijos komandos nariai, tarp jų, ir socialinis darbuotojas.
Norint, kad psichikos sveikatos centrų išsikelti tikslai būtų pasiekti ir teikiamos paslaugos būtų kuo efektyvesnės, yra labai svarbu, kad visi įstaigos darbuotojai dirbtų ne kaip atskiros grupės, o kaip vieninga komanda, kurios nariai bendradarbiauja tarpusavyje, dalinasi informacija ir funkcijomis, jaučia atsakomybę uţ atliekamą veiklą ir drauge priima sprendimus bei teikia idėjas. Būtent dėl šių prieţasčių galima teigti, kad klausimas dėl komandinio darbo psichikos sveikatos centruose yra aktualus ir svarbus, tačiau iškyla probleminis klausimas ar komandinis darbas tikrai yra vykdomas ir į jį yra pakankamai įtraukiamas socialinis darbuotojas.
Tyrimo problema. Pagrindinė tyrimo problema būtų ar tikrai psichikos sveikatos centruose vyksta komandinis darbas, į kurį pilnai yra įtraukiamas socialinis darbuotojas. Daţnai gydymo įstaigose yra nusistovėjusi hierarchija, pagal uţimamas specialistų pareigas, dėl ko daţnai socialinis darbuotojas nėra pakankamai vertinamas ir pilnavertiškai įtraukiamas į komandinį darbą. Apskritai kalbant kompleksinis būklės įvertinimas bei efektyvaus gydymo ir reabilitacijos plano sudarymas yra įmanomas tik bendradarbiaujant visų sričių specialistams (ALF ir Ţenevos iniciatyvos Lietuvoje projektas, 2004). Todėl yra svarbu, kad į komandinį darbą būtų įtraukiamas ir socialinis darbuotojas bei komandoje būtų vertinamas kaip lygiavertis specialistas.
Temos aktualumas. Gera psichikos sveikata yra tiesiog neatsiejama nuo ţmogaus gyvenimo kokybės ir jo kasdienės veiklos, tokios kaip darbas, mokslas ar poilsis. Deja, psichikos sveikatos sutrikimų skaičius nuolatos didėja. Remiantis Valstybinio psichikos sveikatos centro (2013) duomenimis, 2012 m. Lietuvoje sergančiųjų psichikos sutrikimais skaičius išaugo iki
3481,1 gyventojo iš 100 000 gyventojų. Remiantis PSO duomenimis, apie 11 proc. Europos šalių gyventojų turi tam tikrų psichinių sutrikimų, pasireiškiančių įvairiais simptomais. Visi šie duomenys tik patvirtina psichikos sveikatos prieţiūros paslaugų aktualumą. Asmens sveikatos prieţiūros įstaigose, tokiose kaip psichikos sveikatos centrai, komandinio darbo ir socialinio darbuotojo įtraukimo į jį klausimas yra labai aktualus, nes pacientui yra svarbu suteikti kompleksinę pagalbą, kuri apima ne tik fizinę, psichinę pagalbą, tačiau ir socialinę, nes neretai būna, kad būtent dėl tam tikrų socialinių prieţasčių pacientų, turinčių psichikos sutrikimų, būklė paūmėja. Todėl yra svarbu, kad tarpdisciplininėje komandoje vyktų komandinis darbas, į kurį būtų pilnai įtraukiamas socialinis darbuotojas, nes tik tokiu būdu bus teikiama efektyvi ir pilnavertė pagalba psichikos sveikatos centrų pacientams. Todėl šis darbas padės įvertinti socialinio darbuotojo vaidmenį psichikos sveikatos centrų specialistų nuomone ir kaip pats socialinis darbuotojas vertina vykstantį komandinį darbą bei savo vaidmenį jame.
Temos naujumas. Ieškant literatūros šaltinių buvo rastą nemaţai atliktų darbų apie komandinį darbą ar jo organizavimą mokyklose, verslo įmonėse, kai kuriose sveikatos prieţiūros ir kitose įstaigose. Galima rasti darbų apie socialinio darbuotojo atliekamas funkcijas ar veiklos ypatumus kitose įstaigose, tačiau konkrečiai apie komandinį darbą ir socialinio darbuotojo įtraukimą į jį bei jo atliekamą vaidmenį, psichikos sveikatos centrų komandinėje veikloje nebuvo rasta. Tai leidţia spręsti, kad pasirinkta tema yra gana aktuali ir dar maţai nagrinėta.
Darbo tikslas ir uţdaviniai. Darbo tikslas:
Įvertinti komandinio darbo svarbą bei ištirti socialinio darbuotojo vaidmenį, Kauno miesto, rajono ir apskrities, psichikos sveikatos centruose.
Darbo uţdaviniai:
1) Įvertinti psichikos sveikatos centrų darbuotojų nuomonę apie komandinį darbą ir socialinių darbuotojų įtraukimą į jį.
2) Įvertinti psichikos sveikatos centrų darbuotojų nuomonę apie socialinių darbuotojų vaidmenį ir jų atliekamas funkcijas.
3) Ištirti kaip psichikos sveikatos centrų socialiniai darbuotojai vertina komandinį darbą ir savo vaidmenį jame.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Psichikos sveikatos prieţiūros organizavimas Lietuvoje
1.1.1. Psichikos sveikatos samprata
Psichikos sveikatos sutrikimai egzistavo visais laikais, jie įvairiai veikė ir visdar tebeveikia daugybės ţmonių gyvenimo kokybę. Todėl gera psichikos sveikata ir mūsų laikais yra tiesiog neatsiejama nuo galimybės turėti pilnavertį ir kokybišką gyvenimą. Būtent nuo to kokia bus visuomenės psichikos sveikata, gana stipriai priklauso ir valstybės ekonominė bei socialinė padėtis.
Kalbant apie pačią psichikos sveikatos sampratą, Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos prieţiūros įstatyme (1995) ji yra apibrėţiama kaip: „natūrali ţmogaus asmenybės būsena, kuri turi būti saugoma arba grąţinama sutrikimų bei ligų atvejais. Pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) apibrėţimą psichikos sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidţia patirti dţiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų ţmonių orumu ir verte“. PSO psichikos sveikatą apibūdina kaip gerovės būseną, kada ţmogus geba suvokti savo sugebėjimus, įveikti gyvenime įprastą įtampą, produktyviai ir našiai dirbti bei gali duoti naudos savo bendruomenei (World Health Organization, 2007).
2007 m. balandţio 3 d. buvo patvirtinta Psichikos sveikatos strategija, kurioje psichikos sveikata apibūdinama kaip ne vien psichikos ligos ar sutrikimo nebuvimas, bet tai yra geros savijautos pojūtis bei emocinė ir dvasinė būsena, leidţianti ţmogui dţiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, sugebant atitinkamai išgyventi susidūrimą su skausmu ar liūdesiu (Dėl psichikos sveikatos strategijos patvirtinimo, 2007).
Europos Sąjungos (ES) psichikos sveikatos strategijos kūrime yra išskiriama psichikos sveikata piliečiams ir visuomenei. Psichikos sveikata piliečiams yra laikoma šaltiniu, leidţiančiu suvokti savo emocinį ir intelektualinį potencialą bei atlikti savo vaidmenį socialiniame gyvenime, į kurį įeina mokymasis, darbas, savirealizacija. Visuomenei gera gyventojų psichikos sveikata padeda siekti gerovės, solidarumo bei socialinio teisingumo (Ţalioji knyga, 2005).
Iš pateiktų psichikos sveikatos sampratų matome, kad visi psichikos sveikatą apibūdina panašiai, kad tik esant gerai psichikos sveikatai ţmogus gali gyventi pilnavertį gyvenimą ir būti naudingu visai visuomenei.
Nuo psichikos sveikatos yra neatsiejami tam tikri veiksniai, galintys ją neigiamai paveikti, todėl kalbant apie psichikos sveikatą yra svarbu, kad ji būtų sveikatos prieţiūros dėmesio centre, nes yra daugybė rizikos veiksnių, galinčių turėti neigiamos įtakos ţmonių psichikos sveikatos būklei. PSO duomenimis, ţmogaus psichikos sveikata apie 50 proc. priklauso nuo jo paties, nuo jo gyvensenos ir turimų įpročių ir tik po to 17 – 20 proc. psichikos sveikatą nulemia aplinkos veiksniai, apie 18 proc. ţmogaus genetika ir tik apie 10 proc. psichikos sveikatą lemia medicinos paslaugos ir pagalba. Todėl, remiantis tokiais procentais, galima teigti, jog reikia, kad ţmonės būtų skatinami ir mokomi gyventi sveikai.
Pasak V. Juškelienės (2007), ţmogaus psichikos sveikatai daug įtakos turi jau minėti paveldimumas, fizinė aplinka, socialiniai, bei gyvensenos ir elgsenos veiksniai. Todėl yra svarbu, kad tarp visuomenės narių būtų ugdomi sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo įpročiai, būtų skatinama atsisakyti psichoaktyvių medţiagų vartojimo bei mokoma kaip įveikti stresą. Remiantis V. Juškelienės (2007) nuomone, beveik penktadaliui ţmonių, kuriems yra būdinga nesveika gyvensena, turi tris kartus daugiau rizikos veiksnių. Daugiau rizikos veiksnių turi ir bedarbiai ar ţemo išsilavinimo ţmonės. Todėl svarbu, kad sveika gyvensena būtų būtų ugdoma kompleksiškai ir nebūtų atsieta nuo socialinės prevencijos (Juškelienė, 2007). Būtent sveika gyvensena yra viena iš geros psichikos sveikatos prielaidų. Taip pat didelę įtaką psichikos sveikatai turi paveldimumas: jei šeimoje psichikos sutrikimų turėjo artimi giminaičiai yra didesnė rizika, kad vaikai gali paveldėti tuos pačius sutrikimus.
Apibendrinant pateiktus psichikos sveikatos apibūdinimus, galima pasakyti, kad psichikos sveikata yra neatsiejama nuo pilnaverčio ir kokybiško asmens gyvenimo, sugebant aktyviai įsitraukti į visuomeninį gyvenimą bei susidoroti su kasdieniais sunkumais. Gera psichikos sveikata yra svarbi ne tik kiekvienam individui atskirai, bet ji daro didelę įtaką ir visai visuomenei, nes būtent sveikas ţmogus gali tinkamai dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir duoti jai naudos. Todėl yra svarbu, kad visuomenės nariai būtų skatinami ir mokomi sveikai gyventi, o jau esant psichikos sveikatos sutrikimams būtų sudarytos sąlygos kiekvienam gauti kokybiškas ir prieinamas sveikatos prieţiūros paslaugas.
1.1.2. Psichikos sveikatos situacija Lietuvoje ir pasaulyje
Psichikos sveikata yra laikoma viena svarbiausių XXI a. visuomenės sveikatos sričių, nes psichikos sveikatos sutrikimų skaičius nuolatos auga, dėl ko didėja ir socialinė bei ekonominė našta visai visuomenei.
Psichikos sveikatos sutrikimai mūsų dienomis yra vieni iš daţniausiai pasitaikančių sveikatos sutrikimų, kurių skaičius sparčiai didėja ne tik uţsienio šalyse, bet ir Lietuvoje. Statistiniai duomenys patvirtina, kad psichikos sveikatos sutrikimai yra opi problema visose amţiaus grupėse, tiek tarp vaikų, tiek ir tarp suaugusiųjų. Remiantis Higienos instituto duomenimis (2013), Lietuvoje 2012 m. psichikos ir elgesio sutrikimus iš 1000 gyventojų 0-17 m. amţiaus grupėje turėjo 70,57 gyventojai, suaugusiųjų grupėje psichikos ir elgesio sutrikimus iš 1000 gyventojų turėjo 69,27 gyventojai.
Remiantis Valstybinio psichikos sveikatos centro (2013) duomenimis, nuo 2006 m. iki 2012 m. visų amţiaus grupių sergančiųjų skaičius psichikos sutrikimais nuolatos didėja. 2006 m. psichikos ligomis sirgo 2870,5 gyventojai iš 100 000 gyventojų, 2012 m. sergančiųjų skaičius išaugo iki 3481,1 gyventojo iš 100 000 gyventojų. Pagal pateiktus statistinius duomenis matome, kad sergančiųjų psichikos ligomis skaičius per 6 metus padidėjo 610,6 sergančiųjų 100 000 gyventojų (Valstybinis psichikos sveikatos centras, 2013).
Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorės Davidoninenės O. teigimu, 2008 m. pabaigoje pas pirminės psichikos sveikatos prieţiūros specialistus gydėsi 165 982 ţmonės, tai sudarytų apie 4,95 proc. visų Lietuvos gyventojų. Iš jų apie 2,95 proc. asmenų gydėsi dėl psichikos sutrikimų ir apie 2 proc. dėl priklausomybės ligų (Psichiatrijos ţinios, 2009).
Kalbant apskritai apie psichikos susirgimus Europos šalyse, kad apie 11 proc. gyventojų (beveik 50 milijonų) turi tam tikrų psichikos sutrikimų, pasireiškiančių įvairiais simptomais. Ištirta, kad ES šalyse bei Islandijoje, Norvegijoje ir Šveicarijoje apie 27 proc. visų suaugusių ţmonių (18-65 metų grupėje) turėjo bent vieną sunkesnį ar lengvesnį psichikos sutrikimo epizodą per praėjusius metus (įskaitant priklausomybes, psichozinius sutrikimus, depresiją, nerimą bei valgymo sutrikimus). Iš jų 18 proc. turėjo 2, o 14 proc. tris ar daugiau sutrikimų (World Health Organization, 2014). Teigiama, kad kas ketvirtas gyventojas bent vieną kartą per gyvenimą patiria psichikos sutrikimų, ir kad bet kuriais konkrečiais metais juos galima nustatyti daugiau negu 10 proc. ES šalių gyventojų (Europos Sąjungos taryba, 2011).
Vokietijoje psichikos sutrikimai sudaro 9,8 proc. visų ligų ir yra 4-oje vietoje tarp daţniausių ligų, o per paskutinius 10 metų drastiškai išaugo psichikos sutrikimų proporcija dėl netekto darbingumo ir ankstyvo išėjimo į pensiją (Mental health briefing sheets, 2008).
Didţiojoje Britanijoje 2010 m. vykdyto tyrimo metu nustatyta, kad tik 46 proc. tiriamųjų savo psichikos sveikatą vertina labai gerai (Mental Healthy, 2013).
Bene labiausiai visame pasaulyje paplitęs psichikos sutrikimas, ypač moterų tarpe, yra depresija. Teigiama, kad Europoje dėl depresijos kenčia viena iš šešių moterų ir manoma, kad iki 2020 m. būtent depresija bus labiausiai paplitusi liga visose išsivysčiusiose šalyse ir antra neįgalumo prieţastis. Nustatyta, kad iš viso sunkių psichikos sutrikimų kiekvienais metais patiria apie 2,6 proc. ţmonių (Europos parlamento pranešimas, 2009; McDaid, 2008).
Kalbant apie depresijos paplitimą, Lietuvoje 2007 m. balandţio – gruodţio mėnesiais buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas – nustatyti kokia dalis Lietuvos kaimų gyventojų išgyvena depresiškumą bei palyginti depresiškumo paplitimą skirtingose demografinėse grupėse. Tyrimo metu buvo naudojama daugiapakopė atsitiktinė atranka, į kurią įtraukiami 18-74 m. amţiaus respondentai, tyrimo analizei iš viso buvo panaudota 1681 anketa. Šiuo tyrimu depresiškumas nustatytas 6 proc. respondentų, iš kurių 5,7 proc. nustatytas lengvas arba vidutinis depresiškumas ir 0,3 proc. - sunkus depresiškumas. Didesnis depresiškumo paplitimas nustatytas tarp moterų, vyresnio amţiaus asmenims, neturintiems aukštojo išsilavinimo ir kurie turėjo maţas pajamas (Davidonienė ir kt., 2012).
Taip pat nustatyta, kad labiau linkę turėti psichikos sveikatos sutrikimų yra ţmonės iš paţeidţiamų grupių - migrantai, bedarbiai, neįgalieji, asmenys, vartojantys psichoaktyvias medţiagas (Europos parlamento pranešimas, 2009).
Psichikos sveikatos sutrikimai ne tik pablogina ţmonių gyvenimo kokybę, bet ir trumpina gyvenimo trukmę bei gali pastūmėti link saviţudybės. Nustatyta, kad asmenys, sergantys depresija ar šizofrenija, turi 40-60 proc. didesnę tikimybę mirti anksčiau laiko nei bendroji populiacija dėl fizinės sveikatos sutrikimų. Kalbant apie saviţudybių skaičių, pagal PSO duomenis nustatyta, kad saviţudybės jaunimo tarpe yra antra tarp labiausiai paplitusių mirties prieţasčių visame pasaulyje (World Health Organization, 2012). Saviţudybės yra svarbi ankstyvos mirties prieţastis visoje Europoje – ES šalyse kiekvienais metais nusiţudo daugiau nei 50 000 ţmonių ir devyniais atvejais iš dešimties iki saviţudybės patiriama psichikos sutrikimų (Europos Sąjungos taryba, 2011). Remiantis VPSC duomenimis, 2010 m. Lietuvoje 100 000
gyventojų teko 30,6 mirusiųjų dėl saviţudybės (Valstybinis psichikos sveikatos centras, 2012). 2013 m. Lietuvoje mirusiųjų skaičius dėl saviţudybės išaugo iki 36,7 mirusiųjų 100 000 gyventojų. 16 – 64 m. amţiaus grupėje nusiţudė 738 vyrai, t. y. 9,1 proc. visų mirusių vyrų ir 134 moterys, t. y. 4,4 proc. visų mirusių moterų. Iš viso 2013 m. Lietuvoje nusiţudė 1085 asmenys (Higienos institutas, 2014). Per paskutinius 50 metų stipriai padidėjo ir jaunimo saviţudybių skaičius. Pasaulyje saviţudybės yra daţniausia jaunų 10–24 metų ţmonių mirties prieţastis ir viena iš trijų daţniausių 15–35 metų amţiaus ţmonių mirties prieţasčių. Lietuvoje 2011 m. nusiţudė 86 vaikai ir jaunuoliai iki 24 m., 20 – 29 m. amţiaus grupėje 2011 m. nusiţudė 134 jaunuoliai (Švietimo problemos analizė, 2013).
Higienos instituto duomenimis, dėl psichikos ir elgesio sutrikimų 100 000 gyventojų 2011 m. teko 2,6 mirusiųjų, 2012 m. šis skaičius išaugo iki 3,5 mirusiųjų 100 000 gyventojų (Higienos institutas, 2013).
Psichikos sutrikimai yra pakankamai daţni vaikų grupėje, todėl psichikos sveikata reikia rūpintis nuo pat maţens. Vokietijoje buvo atliktas tėvų tyrimas, kuris parodė, kad 11,5 proc. mergaičių ir 17,8 proc. berniukų turėjo polinkį į elgesio ar emocinius sutrikimus, bet 86,3 proc. tirtų vaikų nurodė tinkamą socialinį elgesį. Pagrindinės probleminės sritys yra elgesio sutrikimai, kurie sudaro 11,9 proc. mergaičių ir 17,9 proc. berniukų, emocinės problemos – 9,7 proc. mergaičių ir 8,6 proc. berniukų ir hiperaktyvumas – 4,8 proc. mergaičių ir 10,8 proc. berniukų. Psichikos sveikatos sutrikimus nurodė 8,1 proc. respondentų iš aukštos socio-ekonominės klasės, 13,4 proc. vidutinės klasės ir 23,2 proc. iš ţemos socio-ekonominės klasės (Mental health briefing sheets, 2008).
Vilniaus universiteto mokslininkai 2004 m. atliko Lietuvos vaikų psichikos sveikatos epidemiologinį tyrimą, kuriame buvo tiriama ne psichikos sveikatos sutrikimai kaip diagnostinė kategorija, o kaip problemos, susijusios su nuotaikos svyravimais, nerimu, konfliktais, įtampa dėl didelių krūvių ir kt. Šis tyrimas parodė, jog su psichikos sveikata susijusių problemų turėjo net 41,7 proc. mokyklinio amţiaus vaikų (Psichiatrijos ţinios, 2009).
Jauno amţiaus grupėje pakankamai daţnas reiškinys yra ir savęs ţalojimas, kuris pasitvirtino atlikus 3848, 15-17 m. amţiaus grupės mokinių, iš 52 mokyklų, anoniminį Gyvenimo būdo ir prisitaikymo klausimyną, kurio tikslas buvo nustatyti sąmoningo savęs ţalojimo prieţastis ir paplitimą. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 7,3 proc. apklausos dalyvių sąmoningai save ţalojo, iš jų 16 proc. save ţalojo maţiau nei prieš mėnesį, 34 proc. prieš 1-12 mėn., likę 50 proc.
– daugiau nei prieš metus. Daţniau save ţaloti buvo linkusios mergaitės nei berniukai, bei tie paaugliai kurie gyveno nepilnose šeimose ar su kitais asmenimis (Kazlauskas, 2007).
Apibendrinant šį skyrelį, pagal pateiktus statistinius duomenis bei atliktus tyrimus, galima daryti išvadą, kad psichikos sveikata ir ją lydintys sutrikimai yra XXI a. problema, kuri vis didėja. Vien Lietuvoje visų amţiaus grupių sergančiųjų psichikos ligomis skaičius nuo 2006 m. iki 2012 m. padidėjo 610,6 sergančiųjų 100 000 gyventojų. Teigiama, kad iki 2020 m. depresija bus labiausiai paplitusi liga visose išsivysčiusiose šalyse ir antra neįgalumo prieţastis pasaulyje. Saviţudybių skaičius daugelyje šalių taip pat nemaţėja, ES šalyse kiekvienais metais nusiţudo daugiau kaip 50 000 ţmonių ir devyniais atvejais iš dešimties iki saviţudybės patiriama psichikos sutrikimų. Taigi iš aukščiau pateiktų duomenų galima matyti, kad psichikos sveikatos sutrikimai yra aktuali problema tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse.
1.1.3. Psichikos sveikatos centrai Lietuvoje
Norint valstybei turėti sveiką visuomenę, labai svarbu, kad būtų pakankamai dėmesio skiriama psichikos sveikatos prieţiūrai. Pagal Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos prieţiūros įstatymą (1995) psichikos sveikatos prieţiūra apibrėţiama kaip „specializuota sveikatos prieţiūra, kurios tikslas – teikti psichiatrijos pagalbą (diagnozuoti, gydyti sutrikusias ţmogaus psichikos funkcijas, laiku perspėti psichikos ligų paūmėjimus), padėti ţmogui prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįţti“. Psichikos sveikatos prieţiūra vykdoma pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus standartus (LR psichikos sveikatos prieţiūros įstatymas, 1995). Pagal šį apibrėţimą matome, kad esminis tikslas yra padėti psichikos problemų turinčiam ţmogui atstatyti jo sutrikusias psichikos funkcijas ar bent jau sugebėti padėti prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo, kad jis galėtų būti pilnaverčiu visuomenės nariu ir įsilieti į socialinį gyvenimą, įgyti savarankiškumo. Būtent šiuo tikslu ir yra steigiami psichikos sveikatos centrai bei kitos institucijos, padedančioms ţmonėms turintiems tam tikrų psichikos sutrikimų bei jų artimiesiems.
Kalbant apie Lietuvos Respublikos (toliau LR) psichikos sveikatos prieţiūros organizavimą, yra vadovaujamasi tokiais teisės aktais kaip LR psichikos sveikatos prieţiūros įstatymas (1995), LR sveikatos prieţiūros įstaigų įstatymas (1996), LR sveikatos sistemos įstatymas (1994) ir kitais teisės aktais.
Lietuvoje yra išskiriami trys psichikos sveikatos prieţiūros paslaugų teikimo organizavimo lygiai:
1. Pirminis lygis. Pirminės psichikos sveikatos prieţiūros tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
2. Antrinis lygis. Antrines asmens sveikatos prieţiūros paslaugas teikia savivaldybių, Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldţios sveikatos prieţiūros įstaigos. Jis yra organizuojamas pagal Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus mastą ir profilius.
3. Tretinis lygis. Tretinė asmens ir visuomenės psichikos sveikatos prieţiūra, kurią organizuoja Sveikatos apsaugos ministerija ir jai pavaldţios valstybės institucijos (Dembinskas, 2003; LR sveikatos sistemos įstatymas, 1994).
Siekiant sutaupyti lėšų ir suteikti kuo kokybiškesnes ir prieinamesnes psichikos sveikatos prieţiūros paslaugas, buvo vykdoma psichiatrijos reforma, kurios vienas pagrindinių tikslų buvo – didinant ambulatorinio gydymo apimtis sumaţinti stacionarinių paslaugų, dėmesys nukreipiamas į pirminį lygį. Būtent ambulatorinės pagalbos decentralizavimas, steigiant psichikos sveikatos centrus, padarė labiau prieinamą psichiatrijos pagalbą gyventojams ir taip pagerino teikiamų paslaugų kokybę. Pastebėta, kad pradėjus steigti psichikos sveikatos centrus ţmonės pradėjo daţniau ieškoti pagalbos (Dembinskas, 2003).
Psichikos sveikatos (ambulatorinė ar stacionarinė) prieţiūra pagal gyvenamąją vietą yra vykdoma psichikos sveikatos centruose (PSC) ir kitose psichiatrijos, globos ir rūpybos įstaigose. Psichikos sveikatos centro steigėja yra savivaldybė. PSC veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti nuostatai (LR psichikos sveikatos prieţiūros įstatymas, 1995).
Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio šalyse, asmenų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų skaičius nuolatos didėja, dėl šios prieţasties yra svarbu, kad ţmogus galėtų gauti pagalbą jau pirminiame lygyje. Šiuo metu visoje Lietuvoje veikia 107 psichikos sveikatos centrai, kuriuose dirba tokie psichiatrijos specialistai kaip priklausomybės ligų bei suaugusiųjų ir vaikų psichiatrai, medicinos psichologai, psichikos sveikatos slaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai (Valstybinis psichikos sveikatos centras, 2014). Pagal įstatymą pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos prieţiūros paslaugos turi būti teikiamos komandiniu principu, maţiausią paslaugų teikimo komandą privalo sudaryti gydytojas psichiatras, psichikos sveikatos slaugytojas,
socialinis darbuotojas ir medicinos psichologas (LR sveikatos apsaugos ministro įsakymas, 2012).
Vienos iš pagrindinių PSC funkcijų yra:
propaguoti sveiką gyvenseną, vykdyti psichikos sutrikimų prevenciją, ypatingą dėmesį skiriant depresijos ir saviţudybių prevencijai;
įgyvendinti psichikos sveikatos stiprinimo priemones, dalyvauti įgyvendinant vaikų ir paauglių, pagyvenusių ţmonių psichikos sveikatos priemones;
teikti psichiatrinių krizių intervencijos paslaugas, psichologinę pagalbą asmenims, turintiems psichikos sutrikimų, ir jų artimiesiems;
teikti psichofarmakoterapijos, asmens, šeimos konsultavimo, psichiatrinės abilitacijos, psichosocialinės reabilitacijos paslaugas;
teikti priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos pirminio lygio paslaugas, psichikos sveikatos slaugos, socialinės pagalbos paslaugas;
bendradarbiauti su šeimos gydytojais, slaugos bei socialiniais darbuotojais ir kitais specialistais, dirbančiais sveikatos prieţiūros ar kitose įstaigose;
bei teikti kitas sveikatos prieţiūros ir kitas paslaugas teisės aktų nustatyta tvarka (LR sveikatos apsaugos ministro įsakymas, 2012).
Kalbant apie pagalbą esant psichikos sveikatos sutrikimams, tai pasak VPSC direktorės Davidonienės O., Lietuvoje situacija nėra tokia jau bloga ir netgi geresnė uţ kai kurių Europos šalių. Jos teigimu jau vien tai, kad pirminiame lygyje dirba visa komanda, sudaryta iš tokių specialistų kaip gydytojai, socialiniai darbuotojai, psichologai ir slaugytojai sudaro geras sąlygas ţmonėms gydytis ambulatoriškai, kai tuo tarpu yra nemaţai šalių kuriose psichikos sveikata patikėta šeimos gydytojui. Lietuvoje pirminiame lygyje pacientai gali gauti kompleksinę pagalbą, tai reiškia, kad kartu su medikamentiniu gydymu pacientas kartu gauna socialinio darbuotojo ir psichologo pagalbą. PSC vyksta intensyvus darbas su šeimomis ir vaikais, vykdomos įvairios prevencinės programos, daug dėmesio skiriama reabilitacijai, stengiamasi teikti vis daugiau uţimtumo paslaugų (Nervų ir psichikos ligos, 2010).
Apibendrinant šį skyrių, PSC vaidmuo pagalbos teikime psichikos sveikatos sutrikimų turintiems ţmonėms yra pakankamai svarbus. Įsteigus PSC Lietuvoje, pagalba tapo daug prieinamesnė, o ir patys ţmonės noriau jos pradėjo ieškotis, kreiptis į šiuos centrus. Pati situacija PSC yra taip pat pakankamai nebloga, nes iš viso visoje Lietuvoje šiuo metu veikia 107 PSC,
juose dirba suburtos interdisciplininės komandos, kurios atėjusiam pacientui suteikia visapusę reikiamą pagalbą.
1.2. Komanda ir komandinis darbas psichikos sveikatos prieţiūroje
1.2.1. Darbo komandoje ir grupėje skirtumai
Pasak M. Dromanto (2007), komandinis darbas mūsų laikais yra vienas iš pačių svarbiausių organizacijos sėkmę lemiančių veiksnių, kuris pirmauja kaip būdas, leidţiantis pakeisti organizacijose dehumanizuojančius ir nelanksčius biurokratinius mechanizmus į labiau humanistinius, kurie koordinuoja produktyvią veiklą. Būtent dirbant komandinio darbo principu, subūrus tikrą komandą galima pasiekti tokį tikslą, kurį dirbant vienam atskirai darbuotojui būtų sunku įgyvendinti. J. Vijeikio (2006) teigimu, kiekviena komanda jau yra grupė, tačiau ne kiekviena grupė yra komanda, nes komanda yra daugiau nei tik grupė ţmonių, turinčių bendrą tikslą, joje yra svarbus visų komandos narių buvimas, kad būtų tinkamai įgyvendintas ir pasiektas bendras išsikeltas tikslas.
Kalbant plačiau apie darbą komandoje ir darbą grupėje, daugelio publikacijų autoriai pabrėţia, kad komandinio darbo privalumų yra daugiau, lyginant su individualiu ar grupiniu darbu. Komandinis darbas yra naudingas tuo, jog tinkamai jį organizuojant stipriai pagerėja visų darbuotojų darbingumas, psichologinis klimatas, informacijos perdavimas ir galų gale pačių paslaugų kokybė, kuri yra labai svarbi siekiant padėti ypatingai paţeidţiamiems ţmonėms, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų (Dromantas, 2007).
Darbo komandoje ir darbo grupėje skirtumai yra tokie, kad komandiniame darbe yra palaikomi problemų sprendimo, vidinių iniaciatyvų ir komunikacijų skatinimo procesai, dėl ko komandos tampa daug lankstesnės ir gebančios greitai reaguoti į tam tikrus pokyčius. Komanda turi specifinius, tačiau aiškius ją vienijančius tikslus, kitaip sakant komanda turi „tikslo jausmą“, ko daţniausiai neturi grupė. Dirbant grupėje yra iš anksto nustatomi aiškūs tikslai ir taisyklės visiems grupėms nariams, atitinkantys tiesiog bendrus organizacijos tikslus, dėl ko darbas tampa statiškas ir nelankstus. Taip pat komandiniame darbe pokyčiai nėra grėsmė, nes komandinis darbas pakankamai lankstus ir į juos geba greitai reaguoti, priešingai nei grupiniame darbe (Dromantas, 2007; Barvydienė, 2004).
Pasak J. Barvydienės ir V. Kasiulio (2004), grupė ir komanda daţnai išsiskiria ir tam tikrų taisyklių laikymusi. Grupėje daţniausiai yra laikomasi tik visuomeninių normų ir įstatymų, o komandos daţnai turi savo vidaus elgesio kodeksą, tam tikras nerašytas elgesio taisykles, kurios padeda pagal kiekvienos įstaigos paslaugų specifiką tinkamiau organizuoti darbą.
Tiek grupėje, tiek ir komandoje yra lyderiai, tačiau yra esminis skirtumas, kad grupėje yra daţniausiai vienas ryškus lyderis, ir būtent jis yra atsakingas uţ visos grupės rezultatus. Komandoje situacija yra kitokia, daţniausiai komandoje lyderiavimo atsakomybę pasiskirsto visa komanda, daţnai nėra tik vieno ryškaus lyderio. Tai gana daţnai pastebima ir psichikos sveikatos centruose, kur dirba skirtingų sričių specialistai, teikiantys skirtingas paslaugas pacientams (Barvydienė ir kt., 2004).
Tarp grupės ir komandos taip pat skiriaisi ir atsakomybės pasidalinimas. Daţniausiai grupėje vyrauja kiekvieno individuali atsakomybė, kalbant apie komandą, tai pastarojoje yra taip pat akivaizdi ir individuali atsakomybė, tačiau labai svarbi ne tik individuali, bet visos komandos atsakomybė (Barvydienė ir kt., 2004).
Kitas esminis skirtumas tarp darbo grupėje ir darbo komandoje yra tas, kad komandiniame darbe yra sujungiami skirtingų ţmonių įgūdţiai ir ţinios, kurie vienas kitą papildo ir taip sukuriama didesnė įgūdţių ir „protų“ sankaupa, lyginant su darbu grupėje (Dromantas, 2007). Šis skirtumas tik dar kartą patvirtina tai, kad komandinis darbas padeda suteikti kokybiškesnes ir įvairesnias paslaugas klientams.
Komandinis darbas teikia didesnį pasitenkinimą, skirtingai nei individualaus darbo grupėje, kur vyrauja konkurencija, komandoje kuo labiau jos nariai paţįsta vienas kitą, tuo geriau ir ramiau jie gali jaustis, todėl komandos nariai greičiau įveikia darbe patiriamą stresą ir įtampą (Dromantas, 2007). Taip pat grupė ir komanda skiriasi tuo, jog pagrindiniai komandos darbo principai yra tarpusavio pagalba ir bendradarbiavimas. Kiekvienas komandos narys yra lygiavertis, priklausomai nuo situacijos jis turi ir lyderiavimo ir dalyvavimo teisę.
Komandinio modelio stiprybės, lyginant su grupiniu darbu, atsiskleidė ir Kijevo „medicinos – socialinės reabilitacijos“ centre. Kai buvo pradėtas taikyti komandinis darbas, buvo pastebėtos tokios stiprybės, kad specialistai vienas kitą papildo ir glaudţiau sąveikauja priimdami problemų sprendimus ir įgyvendindami kliento poreikius, esant būtinybei yra specialistų pakeičiamumas ir būtent komandinis darbas padeda didinti teikiamų paslaugų galimybes. Buvo pastebėta, kad pradėjus dirbti ne individualiai ar grupėmis, o propoguojant
komandinį darbą buvo sutaupyta nemaţai biudţeto lėšų ir kas svarbiausia – komandinis darbas padėjo efektyviau gerinti pacientų gyvenimo kokybę (Доброва ir kt., 2012).
Apibendrinant skirtumus tarp komandinio ir individualaus darbo, galima padaryti išvadą, kad komandinis darbas yra pranašesnis uţ individualų darbą. Kaip jau buvo minėta, komandinis darbas yra lankstesnis, komandiniame darbe yra efektyvesnis ţinių ir įgūdţių pasidalinimas, kuris padeda organizacijai tobulėti. Taip pat ir patiems ţmonėms dirbantiems komandiniu principu, darbas teikia didesnį pasitenkinimą nei dirbant pavieniui. Atsiskleidė, kad taikant komandinį darbą įstaigose, stipriai pagerėja ir teikiamų paslaugų kokybė.
1.2.2. Komandos samprata ir formavimosi stadijos
Šiais laikais įstaigose vis daţniau stengiamasi dirbti komandinio darbo principu, visų pirma dėl to, kad yra suvokiama, jog komandinio darbo rezultatai yra gerokai pranašesni nei paprastos darbo grupės ar tiesiog individualiai dirbančių darbuotojų pasiekiami rezultatai. Todėl galima teigti, kad komandinis darbas įvairiose įstaigose yra vis labiau vertinamas ir yra stengiamasi jį plėtoti. Daţnai komandinis darbas yra sutapatinamas tiesiog su darbu grupėje, tačiau neuţtenka organizacijoje sudaryti tik formalias grupes, norint pasiekti geriausių rezultatų reikia skatinti atskirų asmenybių bendradarbiavimą. Apskritai kalbant, komanda vadinti galime tik tokią kartu dirbančių asmenų grupę, kurioje visų asmenų buvimas yra būtinas, kad būtų pasiektas ir įgyvendintas bendras komandos ir organizacijos tikslas. Kalbant apie patį komandinį darbą ir jo naudą pirmiausiai turime suvokti kas tai yra pati komanda ir kokie yra jos poţymiai.
Apibrėţimų, kas yra komanda, galima rasti labai įvairių, vienas paprasčiausių būtų: komanda – tai ţmonės, kurie turi vieningą tikslą ir kartu jo siekia (Baršauskienė ir kt., 2010).
Remiantis V. Barvydėnės ir J. Kasiulio (2004) apibrėţimu, komanda yra kartu dirbančių asmenų grupė, kurioje visų asmenų buvimas yra būtinas bendram tikslui įgyvendinti ir kiekvieno grupės nario individualiems poreikiams patenkinti.
Pasak Raiţienės ir Endriulaitienės (2007), „komanda yra nedidelė ţmonių grupė, kurių įgūdţiai papildo vienas kitą, siekiant bendro tikslo, uţ kurį kiekvienas komandos narys atsako“.
T. Tamošiūno (1999) teigimu, komanda - tai ţmonių grupė, susitelkusi vienam tikslui ir visus savo įgūdţius panaudojanti tam tikslui įgyvendinti.
Savanevičienė ir Šilingienė (2005) komandą apibūdina kaip grupę, pasiekusią aukštesnę pakopą, kurioje vyrauja pakankamai stipri tarpusavio priklausomybė ir bendri komandiniai tikslai.
Ţiūrint į visus išvardintus apibrėţimus, galima teigti, kad vienas iš esminių komandos bruoţų būtų ţmonių grupė, kurią vienija bendro tikslo siekimas, tačiau reikia nepamiršti, kad visos komandos yra grupė, bet ne visos grupės yra komandos (Vijeikis ir kt., 2000).
Čia pateikta tik dalis komandos apibrėţimų, kurių galima rasti labai daug. Kalbant apie patį komandinį darbą, vienas iš jo apibrėţimų yra: „komandinis darbas – tai ne bet kokia darbuotojų ir jų grupių sąveika, o tokia sąveika, kuri pasiekia tam tikrą kokybinę brandą, leidţiančią komandai veikti stabiliau ir efektyviau nei veikia vien formaliomis administracinėmis priemonėmis sukomplektuota darbuotojų grupė (ALF ir Ţenevos iniciatyvos Lietuvoje projektas, 2004). Taip pat reikėtų paminėti, kad komandos nariai turi ne tik dalintis savo idėjomis, bet turi būti pasidalijama ir visais esamais resursais bei pareigomis. Vienas iš svarbiausių komandinio darbo organizavimo principų ir būtų gebėjimas teisingai pasidalinti pareigomis ir funkcijomis.
Toliau analizuojant komandinį darbą J. Vijeikis ir B. Vijeikienė (2000) yra išskyrę tris pagrindinius komandinio darbo bruoţus:
Bendradarbiavimas;
Tarpusavio pagalba;
Vienalytiškumo ir įvairiapusiškumo pusiausvyra.
Kaip matome iš komandinio darbo bruoţų, du esminiai bruoţai yra bendradarbiavimas ir tarpusavio pagalba, tačiau tam, kad komandinio darbo efektyvumas tik didėtų, svarbu, kad bendradarbiavimas vyktų tarp skirtingų paţiūrų ir mąstymo asmenų, nes būtent tada galima tikėtis efektyvesnio darbo ir geresnių rezultatų, ir priešingai, kuo panašesni komandos nariai, tuo maţiau yra organizacijoje minčių ir kūrybiškumo. Būtent tada kai komandos nariai yra skirtingi, tuomet yra priversti diskutuoti ir ieškoti geriausio bendro sprendimo (Vijeikis ir kt., 2000). Pasak V. Barvydėnies ir J. Kasiulio (2004), kiekviena komanda susiformuoja iš darbo grupės, tačiau tam turi pereiti penkias formavimosi stadijas:
Pirmoji stadija – formavimasis, t.y. apsipratimas. Iš pradţių visi darbuotojai yra dalykiški ir organizuoti, bet ţmonės stebi vieni kitus ir tyrinėja, bando nustatyti, kiek norėtų ir galėtų su tam tikru ţmogumi pasinerti į bendrą veiklą ir bendravimą. Šioje stadijoje ţmonės domisi vieni
kitais, tačiau joje dar nėra įkvepiančio darbo. Būtent pirmojoje stadijoje jau yra numatomi vaidmenys.
Antroji stadija – diferenciacija. Daţniausiai ji pasireiškia pasipiktinimu ir nesusipratimais, ją galima įvardinti kaip prieštaravimų arba „artimos kovos“ stadija. Antrojoje stadijoje asmeniniai santykiai įgauna prasmę, atsiskleidţia ţmonių privalumai ir trūkumai. Visas kolektyvas svarsto kaip pasiekti sutarimą ir bando gerinti tarpusavio santykius.
Trečioji stadija – eksperimentavimas. Šioje stadijoje po truputį aiškiais tampa veiklos principai, visi svarsto kaip geriau panaudoti sugebėjimus bei išteklius. Komanda dirba protrūkiais, bet visi bando suprasti, kaip dirbti geriau. Numatomi darbo standartai, formuojasi darbo ir veiklos normos.
Ketvirtoji stadija – integracija, t.y. normalizavimasis. Ši stadija yra jau efektyvaus darbo etapas. Komanda jau yra įgijusi sėkmingo problemų sprendimo ir išteklių panaudojimo patirtį, tinkamai ir produktyviai panaudojamas laikas, tikslinami uţdaviniai. Šioje stadijoje vadovavimo funkcijos, atsiţvelgiant į iškylančius uţdavinius, gali būti perleidţiamos kitiems ţmonėms.
Penktoji stadija – branda. Paskutinėje stadijoje susiformuoja komandos santykiai, visi komandos nariai yra įgiję lyderiavimo ir narystės įgūdţius. Santykiai tarp darbuotojų įgyja neformalų pobūdį ir pradeda teikti pasitenkinimą. Komanda sugeba vertinti savo veiklą, analizuoti klaidas ir iš jų mokytis.
Apibendrinant galima pasakyti, kad yra svarbu, jog kuriant komandą ir organizuojant komandinį darbą reikia stengtis, kad būtų įtraukiami asmenys komandoje atliekantys skirtingus vaidmenis, tuomet komandinis darbas vyks daug sklandţiau ir efektyviau. Pati komanda yra daugiau nei tik paprasta grupė specialistų, tai yra aukštesnę pakopą pasiekusi grupė, kurioje visų asmenų buvimas yra būtinas bendram tikslui įgyvendinti. Taip pat kiekviena darbo grupė be išimties pereina penkias formavimosi stadijas, kol tampa stipria ir vieninga komanda.
1.2.3. Komandos narių vaidmenys ir funkcijos
Kaip jau buvo minėta ankstesniame skyrelyje, yra svarbu, kad komandą sudarytų skirtingus vaidmenis atliekantys darbuotojai, kurie dirbdami ir bendradarbiaudami tarpusavyje, dalindamiesi savo nuomonėmis, skatintų organizaciją ir visą komandą judėti į priekį. Tačiau, jei dalies vaidmenų komandoje bus per daug, o kitų per maţai, tai taip pat nėra naudinga
organizacijai, nes organizacija tiesiog nesugebės išnaudoti visų turimų išteklių ir galimybių. Reikia stengtis, kad būtų toks skaičius ţmonių, jog būtų atliekami visi komandos narių vaidmenys apylygiai. Kiekvienoje komandoje ţinoma skirsis narių turimas išsilavinimas, įgyta profesija, uţimamos pareigos įstaigoje, tačiau net ir atliekant tą patį darbą, dėl skirtingų ţmonių įgimtų bruoţų tą patį darbą gali daryti skirtingai. Dėl visų šių prieţasčių komandoje ir atsiranda skirtingi narių vaidmenys, kurie padeda efektyviai vykdyti įstaigos tikslus bei uţduotis. Literatūroje yra išskirta keletas vaidmenų grupių apibūdinimų, tačiau daţniausiai naudojamas ir labiausiai paplitęs yra Belbino M. poţiūris į komandos narių vaidmenis, kuriuos trumpai ir aptarsiu. Belbinas M. yra išskyręs aštuonis komandos narių vaidmenis, tai būtų:
Natūralus lyderis arba pirmininkas – juo gali tapti nebūtinai oficialus vadovas. Daţniausiai jis rūpinasi, kad vyktų aktyvus komandos darbas, patikslina komandos tikslus, ţino apie komandos narių privalumus ir trūkumus, sugeba patraukti ir suvienyti ţmones, yra dominuojantis, ekstravertas, entuziastas. Taip pat lyderis gali nebūti aštraus proto asmenybė. V. Barvydienė ir J. Kasiulis (2004), remiantis Belbin M. poţiūriu, teigia, kad vidutiniai protiniai gabumai kaip tik yra teigiami, nes tai palengvina bendravimą su komandos nariais (Barvydienė ir kt., 2004; West, 2011; Raiţienė ir kt., 2007).
Veiklos ţmogus / formuotojas – rūpinasi veikla ir jos rezultatais. Daţniausiai šio vaidmens asmenys būna pasitikintys savimi, dominuojantys bei konkuruojantys. Jie gali agresyviai siekti tikslo ir kai kada netgi pridaryti komandai keblumų, bet daţniausiai padeda reikalams judėti į priekį. Jei komandoje yra du ar daugiau šiam vaidmeniui priklausančių ţmonių, tuomet kyla grėsmė konfliktų atsiradimui komandoje (Barvydienė ir kt., 2004; West, 2011; Raiţienė ir kt., 2007).
Idėjų ţmogus – tai specialistas, kuris rūpinasi svarbiausiomis problemomis ir pateikia originalių pasiūlymų, bet linkęs kartais neatsiţvelgti į kai kurias detales ir dėl to pridaryti klaidų. Daţniausiai šie ţmonės yra aukšto intelekto ir linkę dominuoti. Mėgsta kritikuoti kitų idėjas ir pyksta, jei nėra priimamos jo paties idėjos (Barvydienė ir kt., 2004; West, 2011; Raiţienė ir kt., 2007).
Kontaktų ţmogus / išteklių tyrinėtojas – aiškinasi komandos galimybes, bei uţmezga naudingus kontaktus. Daţniausiai šie ţmonės originalių idėjų nesiūlo, bet skatina naujoves. Jie yra geri derybininkai, sugebantys išgauti iš kitų reikiamą informaciją. Jie yra draugiški ir
entuziastingi, silpnoji pusė – kai praranda susiţavėjimą kokia nors idėja, jiem gali greitai nusibosti (Barvydienė ir kt., 2004; West, 2011; Raiţienė ir kt., 2007).
Organizatorius / įgyvendintojas – sprendimus ir strategijas paverčia konkrečiomis uţduotimis, kurias likę komandos nariai gali įvykdyti, mėgsta sudarinėti tvarkaraščius, schemas ir tikslius planus. Daţnai jie atlieka darbus, kurių kiti daryti nenori, bet juos atlieka gerai. Silpnosios pusės – daţnai yra nelankstūs, kitų ţmonių idėjų atţvilgiu gali būti nekonstruktyvūs (Barvydienė ir kt., 2004; West, 2011; Raiţienė ir kt., 2007).
Tikrintojas / stebėtojas-vertintojas – visus komandos narius verčia laikytis terminų iki kada turi atlikti nurodytus darbus, jis siekia patikrinti kiekvieną detalę. Jo stiprioji pusė – mokėjimas kruopščiai laikytis to, kas numatyta. Silpnoji pusė – nekantrus, pilnas nerimo ir turintis įkyrių minčių (Barvydienė ir kt., 2004; West, 2011; Raiţienė ir kt., 2007).
Teisėjas – objektyviausias ir maţiausiai įsitraukęs į darbą komandos narys, gebantis atlikti nešališką ir objektyvią analizę. Silpnoji pusė – spontaniškumo ir entuziazmo trūkumas, daţnai galintis būti nejautrus ir netaktiškas, o tai gali neigiamai paveikti grupės atmosferą (Barvydienė ir kt., 2004; West, 2011; Raiţienė ir kt., 2007).
Komandos darbuotojas – remia stipriąsias komandos puses, rūpinasi komandos narių vienybe ir nuotaika. Jo įnašas į bendrą komandos darbą gali būti ne visada matomas, bet iškilus grėsmei komandos išlikimui, jo lojalumas ir parama yra neįkainojami. Jis palaiko komandos dvasią ir leidţia kitiems komandos nariams prisidėti prie komandos rezultatų (Barvydienė ir kt., 2004; West, 2011; Raiţienė ir kt., 2007).
Apibendrinant šį skyrelį apie komandos narių vaidmenis, galima pasakyti, kad organizuojant komandinį darbą yra labai svarbu sugebėti atrinkti ir įtraukti į komandą tinkamus narius, kurie vienas kitą papildytų ir skatintų siekti kuo aukštesnių tikslų ar bent jau išlaikyti pasiektus rezultatus. Nes visų šių išvardintų vaidmenų visuma ir yra efektyvi komanda, gerai atrinkti nariai yra pagrindas organizuojant ir vykdant komandinį darbą. Tačiau formuojant komandą, reikia nepamiršti, kad vienas komandos narys kai kada gali atlikti keletą vaidmenų vienu metu, o ne tik vienas narys - vieną vaidmenį (Barvydienė ir kt.,2004; Raiţienė ir kt., 2007).
1.2.4. Efektyvaus komandinio darbo organizavimas
Tikslių efektyvios komandos organizavimo taisyklių ar būdų nėra nurodyta. Galima rasti tik tam tikras gaires, pasiūlymus, kurie padeda eiti efektyvios komandos kūrimo link. Siekiant sukurti efektyviai dirbančią komandą nėra lengva ir nepakanka vadovautis tik literatūroje pateikiamomis gairėmis, tokios komandos kūrimas yra gana ilgas ir sudėtingas procesas, tačiau pagrindinis principas yra tas, kad komandos atliktas darbas privalo būti efektyvesnis nei pavienių darbuotojų atliktas darbas.
Pasak A. Sakalo (2003), norint, jog komandinis darbas būtų efektyvus ir sėkmingas, yra svarbu, kad:
Komanda turėtų išsikeltą aiškų tikslą, nes kitaip komandinis darbas neduos naudingų rezultatų.
Turi būti aiškiai apibrėţtos komandos veiklos sritys ir jos turimi įgaliojimai, kad komandinis darbas vyktų sklandţiai ir tvarkingai.
Turi būti tinkama organizacijai komandos sudėtis, geriausia jei į komandinį darbą yra įtraukiami įvairių hierarchinių lygių ir skirtingų paţiūrų darbuotojai, tačiau nepamirštant ir kai kurių keliamų bendrų reikalavimų komandos nariams (pvz.: kompetencija, patirtis, gebėjimas ir noras dirbti komandoje, ir pan.).
Kalbant apie PSC komandą, tai pasak A. Petrauskienės (2011), siekiant įgyvendinti kompleksinę pagalbą pacientams, socialinių darbuotojų veikla turi būti susijusi su interdisciplininiu bendradarbiavimu. Tai reiškia, kad norint pasiekti išsikeltą tikslą, komandos subūrimas iš įvairių specialistų yra būtinas. Be interdisciplininio bendradarbiavimo PSC komandai būtų sunku pasiekti bendrą tikslą, nes jis negali būti pasiektas jei kiekvienas specialistas veiktų atskirai nuo kitų.
Siekiant efektyvaus komandinio darbo, yra svarbu, kad būtų tinkamas vadovas, nes nuo jo elgesio ir vadovavimo stiliaus, komandinio darbo efektyvumas kartais bene labiausiai priklauso. Kartais yra gerai kai pati komanda turi galimybę pasirinkti vadovą, bet tai ne visada yra įmanoma padaryti. Taip pat, norint sukurti efektyvų komandinį darbą, yra svarbu, kad būtų teisingai taikomi komandinio darbo ir sprendimų priėmimo metodai (Sakalas, 2003). Vadovo vaidmens svarba yra pabrėţiama ir M. Dromanto (2007) straipsnyje, kuriame teigiama, kad būtent vadovas
turi sudaryti atvyrumo atmosferą darbe, pabrėţti nuolatinę paramą, didinti tarpusavio pasitikėjimą tarp komandos narių ir dalytis visa būtina informacija.
Apskritai kalbant apie komandinio darbo efektyvumą, nemaţai autorių yra jį daugiau ar maţiau analizavę, bandę surasti veiksnius didinančius ar maţinančius komandinio darbo efektyvumą. V. Barvydienė ir J. Kasiulis (2004) yra nurodę tokius veiksnius, lemiančius komandinio darbo efektyvumą kaip hierarchija, konkurencija tarp grupių ir konformizmas. Pasak jų, tai yra bene pagrindiniai trys faktoriai, lemiantys komandinio darbo efektyvumą. Taip pat V. Barvydienė ir J. Kasiulis (2004) mini ir tokį veiksnį, kaip psichologinio klimato įtaka komandinio darbo efektyvumui. Šį veiksnį autoriai yra suskirstę į penkias grupes: vertikalūs ir horizontalūs darbuotojų tarpusavio santykiai, vadovavimo stilius, darbo sąlygos konkrečiose darbo vietose, poilsio organizavimas ir moralinis bei materialinis darbuotojo paskatinimas. Psichologinis klimatas komandoje yra labai svarbus, siekiant efektyvaus komandinio darbo, būtent psichologinis klimatas parodo komandos narių tarpusavio santykius, kiekvieno iš jų vertybes ir interesus.
M. Dromantas (2007) atlikęs kitų autorių šaltinių apţvalgą, išskyrė tokius sėkmingo komandinio darbo poţymius: vienas kitą papildantys ir įsipareigojimų prisiėmimo įgūdţiai, įgūdţiai dirbti formuojant bendrą tikslą ir vadovaujantis bendru modeliu. Būtent šie išskirti komandinio darbo poţymiai skatina efektyvesnį darbą bei kokybiškesnių paslaugų suteikimą, todėl yra svarbu, kad įstaigoje dirbantys darbuotojai įgytų šiuos paminėtus įgūdţius.
Nors komandos ir labai skiriasi tarpusavyje (skirtingi komandos tikslai, skirtingas darbo pobūdis ir pan.), tačiau yra išskirti svarbiausi komandos ir jos darbo efektyvumą lemiantys veiksniai (Vijeikienė ir kt., 2000).
1.1 pav. Komandos efektyvumą lemiantys veiksniai (Vijeikienė ir kt., 2000).
Komandos efektyvumą lemiantys veiksniai (1.1 pav.) yra suskirstyti į keturias grupes: darbo planavimas, struktūra, turinys ir procesas. Kaip jau minėta, daţniausiai kiekvienos organizacijos komandos yra skirtingos ir nėra sukurtų tikslių taisyklių, kurios padėtų organizuoti efektyvų komandinį darbą, tačiau paveikslėlyje nurodytos keturios veiksnių grupės, kiekvienai komandai gali būti kaip ir savotiškos gairės, kurios gali padėti eiti teisinga linkme ir siekti efektyvaus komandinio darbo. Pagrindinis efektyvaus komandinio darbo principas yra tas, kad komandinis darbas turi būti efektyvesnis uţ individualų darbą ir komandiniu darbu pasiekti rezultatai, taip pat turi pranokti rezultatus, kurie gali būti pasiekti dirbant pavieniui.
Kai kurie autoriai taip pat yra išskyrę efektyvaus komandinio darbo poţymius, kurie yra panašūs į ankstesnių autorių minėtus efektyvios komandos veiksnius. Efektyvaus komandinio darbo poţymiai yra tokie kaip, efektyvus vadovavimas, kuris pasireiškia gerais santykiais tarp vadovo ir jo komandos narių ir aktyviu komandos narių dalyvavimu visoje veikloje. Efektyvi profesinė veikla ir tobulėjimas, kuris yra tada kai būna efektyviai sprendţiamos problemos ir planuojama tolimesnė komandos veikla, dalijamasi vieni su kitais informacija ir pan. Kitas
Darbo planavimas: 1)Autonomiškumas 2)Įgūdţių įvairovė 3)Bendros grupei užduotys. Struktūra: 1)Gebėjimai, kompetencija 2)Asmenybė 3)Vaidmenys ir įvairovė 4)Dydis; 5)Lankstumas; 6)Pirmenybė. Turinys: 1)Adekvatūs ištekliai 2)Vadovavimas 3)Pasitikėjimas komandos nariais 4)Darbo atlikimo įvertinimas ir atlygis. Komandos efektyvumas Procesas: 1)Bendri tikslai 2)Specifinės uţduotys 3)Komandos tikėjimas savo galia 4)Konfliktų lygmuo; 5)Komandos narių įsitraukimas.
poţymis yra kai komandoje vyrauja pozityvi psichologinė atmosfera, kuri rodo komandos narių pasitikėjimą vienų kitais, bei komandos sutelktumą, šis poţymis sukuria palankią darbui atmosferą. Visapusiškumas padeda apjungti komandos narių kompetenciją ir jų vaidmenis. Taip pat labai svarbus efektyvios komandos poţymis yra idėjų įvairovė, nes būtent šis poţymis skatina efektyvesnį bei kūrybiškesnį sprendimų priėmimą, neleidţia stovėti komandai toje pačioje vietoje ir skatina ją judėti. Paskutinis poţymis būtų tiesiog asmeninės komandos narių savybės (Baršauskienė ir kt., 2005; Savanevičienė ir kt., 2005).
Siekiant sėkmingos komandos veiklos, yra būtina komandos, kaip grupės, dinamika, kai pokalbiai „akis į akį“ yra nepakeičiami, kuomet yra bendradarbiaujama, priimami bendri sprendimai tarp skirtingų kvalifikacijų ţmonių ar skirtingų specialistų. Siekiant suformuoti sėkmingą grupės dinamiką, turėtų būti kuo daugiau bendraujama tiesiogiai, o ne pasitelkus kitas ryšio priemones, tai yra vienas iš svarbių sėkmingos komandos veiklos aspektų (Dromantas, 2007).
Apibendrinant šį skyrelį galima pasakyti, kad efektyvaus komandinio darbo organizavimo procesas yra gana sudėtingas, ir kaip tiksliai formuoti komandą, kad jos nariai kuo efektyviau atliktų savo funkcijas, konkrečių pasiūlymų nėra, tačiau galima remtis tam tikromis gairėmis. Bene svarbiausia yra atkreipti dėmesį į tokias komandos efektyvumą lemiančias veiksnių grupes, kaip darbo planavimas, struktūra, jo turinys ir procesas. Būtent šios grupės ir apima tokius efektyvaus komandinio darbo veiksnius kaip įgūdţių įvairovė, kompetencija, vadovavimas, komandos narių įsitraukimas, bendri tikslai ir kt.
1.3. Socialinio darbuotojo vaidmuo ir veikla psichikos sveikatos centruose
Socialinės paslaugos yra teikiamos tam, kad būtų pagerintas ţmonių gyvenimas, atkurti jų santykiai su juos supančia visuomene ir, kad tiesiog ţmogus galėtų jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu bei aktyviai dalyvauti jos gyvenime. Socialinės paslaugos yra teikiamos ne tik švietimo ar socialinėje sistemoje, bet ir sveikatos prieţiūros institucijose, psichikos sveikatos prieţiūroje. Šias paslaugas daţniausiai teikia socialinis darbuotojas arba jo padėjėjas.
Remiantis socialinių paslaugų įstatymu, pagrindinis socialinių paslaugų tikslas yra sudaryti sąlygas asmeniui ar šeimai ugdyti ir stiprinti gebėjimus bei galimybes savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, padėti įveikti socialinę atskirtį.
Socialinėmis paslaugomis yra suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amţiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam ar praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime (Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas, 2006).
Kalbant apie socialinį darbuotoją, kaip specialistą dirbantį sveikatos prieţiūros įstaigoje, jo teisės ir funkcijos yra aiškiai apibrėţtos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakyme „Dėl sveikatos prieţiūros įstaigų socialinio darbuotojo veiklos sveikatos prieţiūros įstaigose nuostatų“ (1999). Šiame teisės akte socialiniai darbuotojai dirbantys sveikatos prieţiūros įstaigose yra apibūdinami kaip specialistai, kurių darbo paskirtis yra sustiprinti į sveikatos prieţiūros įstaigą besikreipiančio ar joje besigydančio asmens prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atnaujinti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę, skatinti asmens pilnavertiškesnį socialinį funkcionavimą.
Asmens sveikatos prieţiūros įstaigose socialinės paslaugos yra teikiamos, siekiant uţtikrinti neįgalių asmenų ar kitų asmenų, priklausančių rizikos grupei, socialinį saugumą, jų psichikos sveikatos prieţiūrą bei psichosocialinę reabilitaciją (Išoraitė, 2007). Todėl socialiniai darbuotojai, dirbantys psichikos sveikatos prieţiūros institucijoje, yra ne tik socialinių paslaugų, bet ir psichosocialinės reabilitacijos teikėjai.
Tiek kalbant apie socialinių paslaugų tikslą, tiek apie socialinio darbuotojo vaidmenį, galima suprasti, kad šių paslaugų ir specialistų vaidmuo komandinėje sveikatos prieţiūros veikloje yra labai svarbus, nes būtent socialiniai darbuotojai dirba su labiausiai paţeidţiamomis visuomenės grupėmis.
Socialinio darbo specialistai atlieka įvairias funkcijas sveikatos prieţiūros įstaigose ir pačiuose psichikos sveikatos centruose, kurios pakankamai aiškiai nustatytos ir įvardintos Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Nuo jų neatsiejami yra ir socialinio darbuotojo vaidmenys, kuriuos specialistas atlieka lygiagrečiai vykdydamas teisės aktų apibrėţtas funkcijas. Todėl socialinio darbuotojo atliekamoms funkcijoms yra svarbi vaidmenų teorija, kurią J. Leonavičius (1993) įvardija kaip „teorija, apibūdinanti vaidmenų genezę, struktūrą, sąveiką ir funkcijas, jų įtaką ţmogaus elgesiui“. L. Ţalimienė (2003) socialinį vaidmenį įvardija, kad tai „vaidmuo susijęs su profesija, su nuolatiniu tam tikros srities darbu arba profesinis vaidmuo yra funkcija, pareigos, veiklos sritis, paskirtis“. Kaip matome iš apibrėţimų, vaidmuo yra tarsi neatskiriamas
nuo atliekamų funkcijų. Tačiau pasak A. A. Kozlovo (2007), kai kada profesinius socialinio darbuotojo vaidmenis yra sunku atskirti, nes jie yra panašūs ir dėl to tarpusavyje persipina.
Pagrindinės socialinio darbuotojo funkcijos PSC yra aiškiai apibrėţtos LR sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos prieţiūros paslaugų teikimo tvarkos patvirtinimo“ (2012). Jame nurodyta, kad socialinis darbuotojas dirbantis PSC pagal savo kompetenciją:
Įvertina paciento (šeimos) socialinę padėtį, socialines problemas ir aplinką;
Teikia informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo paslaugas;
Sudaro individualų socialinės pagalbos pacientui planą, numato socialinės pagalbos pacientui konkrečias priemones ir būdus;
Teikia socialinių įgūdţių ugdymo ir palaikymo bei socialines paslaugas;
Organizuoja ir dirba su pacientų savigalbos grupėmis, organizuoja uţimtumo terapijas;
Tarpininkauja pacientui ir kitiems psichikos sveikatos centro komandos nariams, sprendţiant paciento ir (ar) šeimos problemas;
Atstovauja pacientams ir gina jų teises įvairiose institucijose bei organizuoja teisinę pagalbą;
Sudaro sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, įveikti socialinę atskirtį;
Teikia pacientui ir jo artimiesiems, kitiems specialistams rekomendacijas socialinių paslaugų klausimais.
Su šiomis socialinio darbuotojo atliekamomis funkcijomis yra susiję ir literatūroje nurodyti vaidmenys, kuriuos socialinis darbuotojas įgyja atlikdamas pastarasias funkcijas. 1.1 lentelėje yra nurodyti literatūroje išskirti pagrindiniai socialinio darbuotojo profesiniai vaidmenys, kuriuos ir lemia jo atliekamos funkcijos (Johnson, 2003; Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas, 2004).
1.1 lentelė. Profesiniai socialinio darbuotojo vaidmenys (Johnson, 2003).
Įgalintojo vaidmuo Dirbant su pacientais stengiamasi juos įgalinti veikti savarankiškai, priimti sprendimus bei atpaţinti turimus resursus.
Advokato vaidmuo Argumentuoja paciento poţiūrį ir poreikius, atstovauja paciento interesus.
