KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Socialinės medicinos katedra
LORETA MALDANIENĖ
PSICHIKOS SVEIKATOS CENTRŲ VEIKLA VYKDANT VAIKŲ IR
PAAUGLIŲ PRIKLAUSOMYBĖS LIGŲ PROFILAKTIKĄ IR GYDYMĄ
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas:
dr. A. Veryga
TURINYS
SANTRAUKA ... 1 SUMMARY ... 2 LENTELIŲ SĄRAŠAS... 3 PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS ... 4 SANTRUMPOS... 5 ĮVADAS ... 6DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI... 8
1 LITERATŪROS APŽALGA ... 9
1.1 Priklausomybės samprata, psichoaktyvios medžiagos... 9
1.1.1 Veiksniai įtakojantys priklausomybės psichoaktyvioms medžiagoms atsiradimą ir vystymąsi ... 11
1.1.2 Priklausomybės ligų diagnostika... 12
1.1.3 Vaikų ir paauglių narkotinių medžiagų vartojimo pasekmės ... 13
1.2 Priklausomybių paplitimas ... 15
1.2.1 Psichoaktyvių medžiagų sukeltų priklausomybės ligų paplitimas pasaulyje ... 15
1.2.2 Psichoaktyvių medžiagų sukeltų priklausomybės ligų paplitimas Lietuvoje... 16
1.3 Vaikų ir paauglių priklausomybės ligų profilaktikos ir gydymo sistema Lietuvoje ... 17
1.4 Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros ypatumai ... 19
1.5 Pirminės sveikatos priežiūros svarba mažinant priklausomybių paplitimą... 23
1.5.1 Vaikų ir paauglių priklausomybės ligų pirminė prevencija psichikos sveikatos centruose... 25
1.5.2 Priklausomybės ligų antrinė prevencija psichikos sveikatos centruose ... 26
1.5.3 Priklausomybės ligų tretinė prevencija psichikos sveikatos centruose ... 29
2 TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS... 31
2.1 Anketos sudarymo metodika ... 31
2.2 Tiriamųjų kontingentas ir tyrimo eiga... 35
3 REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS... 37
3.1 Paslaugų prieinamumas ... 37
3.2 Paslaugų atitinkamumas ... 38
3.3 Paslaugų perimamumas ... 40
3.3.1 Psichikos sveikatos centrų bendradarbiavimas su šeima... 40
3.3.2 Psichikos sveikatos centrų bendradarbiavimas su bendriosios praktikos gydytojais ... 41
3.3.3 Psichikos sveikatos centro bendradarbiavimas su mokyklomis... 42
3.3.4 Psichikos sveikatos centrų bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis... 43
3.3.5 Psichikos sveikatos centrų bendradarbiavimas su vaikų teisių apsaugos tarnyba ir teisėsaugos institucijomis ... 44 3.4 Paslaugų tęstinumas... 45 IŠVADOS... 48 PASIŪLYMAI... 49 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 50 PRIEDAI... 55
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadybaPSICHIKOS SVEIKATOS CENTRŲ VEIKLA VYKDANT VAIKŲ IR PAAUGLIŲ PRIKLAUSOMYBĖS LIGŲ PROFILAKTIKĄ IR GYDYMĄ
Loreta Maldanienė
Mokslinis vadovas Aurelijus Veryga, Dr. Profilaktinės medicinos katedra
Kauno Medicinos Universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Socialinės medicinos katedra. - Kaunas, 2005. – 69 p.
Pastaraisiais metais Lietuvoje pastebima aiški narkotikus vartojančių pacientų jaunėjimo tendencija, vis daugiau vaiku ir paaugliu yra gydomi ne tik dėl priklausomybės vienai ar kitai psichoaktyviai medžiagai, bet ir dėl sunkių somatinių narkotikų vartojimo komplikacijų.
Darbo tikslas. įvertinti vaikų ir paauglių priklausomybės ligų profilaktikos bei gydymo organizavimą psichikos sveikatos centruose.
Uždaviniai.
1. Apžvelgti vaikų ir paauglių, priklausomybės ligų profilaktikos ir gydymo sistemą pirminėje psichikos sveikatos priežiūros grandyje.
2. Įvertinti psichikos sveikatos centrų veiklos, skirtos vaikų ir paauglių priklausomybės ligų profilaktikai bei gydymui, organizavimo principus.
3. Įvertinti psichikos sveikatos centrų bendradarbiavimą su kitomis institucijomis, vykdant vaikų ir paauglių priklausomybės ligų profilaktiką bei gydymą.
Tyrimo metodika. Teisės aktų analizė, anoniminė anketinė psichikos sveikatos centrų vadovų apklausa, statistinis duomenų apdorijimas SPSS 10.0 versija.
Rezultatai. Lietuvoje nebuvo atlikti tyrimai, analizuojantys ar paslaugų vaikams ir paaugliams, turintiems priklausomybės ligų problemų užtenka, taip pat ar teikiamos paslaugos atitinka pacientų poreikius. Apie 16 proc. psichikos sveikatos centrų neturi vaikų ir paauglių psichiatro. Tik šiek tiek daugiau nei pusė apklausoje dalyvavusių centrų paslaugas vaikams ir paaugliams teikia visiškai sukomplektuota specialistų komanda bei paslaugos vaikams ir paaugliams jų centre yra teikiamos atskirai nuo suaugusiųjų. Tik nedidelė dalis centrų turi specialiai vaikams ir paaugliams pritaikytą terapinę aplinką. 11,1 proc. centrų į priklausomybės ligų profilaktiką įtraukia nevyriausybines organizacijas. Dar mažesnė dalis psichikos sveikatos centrų (5,6 proc) nevyriausybines organizacijas įtraukia.į psichosocialinę reabilitaciją.
Išvados.
1. Beveik pusė psichikos sveikatos centrų vadovų teigia, jog Lietuvoje nepakanka vaikų ir paauglių priklausomybės ligų specialistų, trūksta sveikatos priežiūros įstaigų priklausomybės problemai spęsti. Trečdalis vadovų mano, jog Lietuvoje blogai išvystyta vaikų ir paauglių priklausomybės ligų profilaktikos sistema, priklausomybių gydymo bei reabilitacijos sistema. 2. Psichikos sveikatos vadovų teigimu, ne visuose psichikos sveikatos centruose paslaugos
vaikams ir paaugliams teikiamos pagal įstatymo, reglamentuojančio vaikų ir paauglių priežiūrą, principus.
3. Dauguma psichikos sveikatos centrų vadovų teigia, jog vykdant vaikų ir priklausomybės ligų profilaktiką, gydymą ir reabilitaciją bendradarbiauja su paciento šeima, mokyklomis, bendrosios praktikos gydytojais, vaikų teisių apsaugos tarnyba, teisėsauga, tačiau tik nedidelė dalis centrų į priklausomybės ligų profilaktiką, bei reabilitaciją įtraukia nevyriausybines organizacijas.
SUMMARY
Managment of Public Health
PREVENTION AND TREATMENT OF YOUTH SUBSTANCE ABUSE IN MENTAL HEALTH CARE CENTRES
Loreta Maldanienė
Supervisor Aurelijus Veryga, Ph.D. Department of Preventive Medicine
Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. - Kaunas, 2005. – P.69
A national survey conducted in Lithuania indicates the tendecency, that the first contact with drugs is earlier from year to year. Also that more children and adolescents participate in substance abuse programs, who also suffer from severe conditions related with the usage of psychoactive substances. Aim of the study.Evaluating the organization of help offered in Lithuanian mental health care centres connected with the control of youth substance abuse.
Objectives.
1. To overlook prevention and treatment system of youth substance abuse at primary mental heath care level.
2. To evaluate the organization of activities at mental heath care centres to control youth substance abuse.
3. To evaluate whether mental heath care centres cooperate with other institutions to provide better services for youth addicts especially to cope with related problems occuring.
Methods. The analysis of Lithuanian law documents, anonymous questionaire sent to the directors of mental health care centres, statistic program SPSS 10.0 version.
Results. In Lithuania prevention and treatment of substance abuse is being performed at 65 mental health care centres and is based on existing youth mental health care law. In Lithuania, no similar study has ever analyzed the situation for youth drug addicts and compared their needs for treatment and rehabilitation with offered services in mental health care centres. The survey showed that one third of the health care centres offer services that meet the requirements of the patients needs and a majority of directors think that the services for the youth in their health care centres are sufficient. about 16 per cent do not have children and adolescent psychiatrist, only about one third mental health care centres provide services for youth apart from adults, a small part of them do not have proper equipment for youth.
Conclusions.
1. According to a major number of directors, there are not enough health care centres and specialized professionals for youth drug addicts in Lithuania, which indicates that drug prevention, treatment and rehabilitation are underdeveloped.
2. According to directors of mental health care centres, not all mental heath care centres meet the requirements based on youth mental health care law.
3. According to directors, majority of the Mental health care centres collaborate with the following partners: families, general practitioners, social care institutions, justice and police. With non-governmental organizations, there are only a few collaborations.
LENTELIŲ SĄRAŠAS
Priklausomybės diagnostikos kriterijai ... 12 Tipiški amžiaus tarpsniai psichikos sveikatos sutrikimams* [10]... 20 Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros vertybės ir principai ... 21 Anketos sudarymo principai: sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas, atitinkamumas,
vientisumas, perinamumas, tęstinumas... 32 Anketos sudarymo principai: bendradarbiavimas su kitomis institucijomis ... 33
PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
1.1 pav. Psichoaktyvių medžiagų vartojimo ryšis su sveikatos ir socialinėmis problemomis ... 14
1.2 pav. Besigydančių dėl priklausomybės narkotikams asmenų skaičius pagal amžiaus grupes 2003 metais (Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenys, 2003) ... 17
1.3 pav. Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo jaunimui, turinčių psichoaktyvių medžiagų vartojimo problemų, hipotetinis modelis ... 22
1.4 pav. Pirminė prevencija psichikos sveikatos centruose ... 25
1.5 pav. Gydymas (antrinė prevencija) psichikos sveikatos centruose... 29
1.6 pav. Reabilitacija (tretinė prevencija) psichikos sveikatos centruose... 31
2.1 pav. Tiriamojo kontingento apklausos eiga ... 36
3.1 pav. Vadovų nuomonių pasiskirstymas vertinant teiginį „Lietuvoje pakanka sveikatos priežiūros specialistų, tiekiančių pagalbą nepilnamečiams, sergantiems priklausomybės ligomis“ ... 40
3.2 pav. Procentinis vadovų nuomonių pasiskirstymas vertinant teiginį “Psichikos sveikatos centras taikydamas psichosocialinės reabilitacijos priemones nepilnamečiams, sergančius priklausomybės ligomis, bendradarbiauja su bendrosios praktikos gydytojais“ ... 42
3.3 pav. Vadovų nuomonių pasiskirstymas procentais vertinant teiginį “Psichikos sveikatos centras taikydamas psichosocialinės reabilitacijos priemones nepilnamečiams, sergančius priklausomybės ligomis, bendradarbiauja su mokyklomis“... 43
3.4 pav. Vadovų nuomonių pasiskirstymas vertinant teiginį “Psichikos sveikatos centras taikydamas psichosocialinės reabilitacijos priemones nepilnamečiams, sergančius priklausomybės ligomis, bendradarbiauja su jaunimo nevyriausybinėmis organizacijomis“ ... 44
3.5 pav. Procentinis vadovų nuomonių pasiskirstymas vertinant teiginį „Lietuvoje yra pakankamai sveikatos priežiūros įstaigų, tiekiančių pagalbą nepilnamečiams, sergantiems priklausomybės ligomis“ ... 46
3.6 pav. Vadovų nuomonių pasiskirstymas vertinant teiginį “Psichikos sveikatos centras aktyviai dalyvauja vykdant priklausomybės ligų profilaktikos programas“ ... 47
SANTRUMPOS
PSC – psichikos sveikatos centras BPG – bendrosios praktikos gydytojas NVO – nevyriausybinė organizacija PSO – pasaulinė sveikatos organizacijaĮVADAS
Lietuvoje atlikti 15-16 metų amžiaus moksleivių tyrimai rodo, kad šalyje plinta tiek rūkymas, tiek alkoholinių gėrimų vartojimas ir svarbiausia - nelegalių narkotikų vartojimas [1]. Objektyvių duomenų, apie tai, kiek žmonių Lietuvoje vartoja narkotines medžiagas, nėra. Apie bendrą narkomanų skaičių galima spręsti tik remiantis Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis. 2004 metų sveikatos priežiūros įstaigose buvo užregistruota 68653 žmonės, kuriems diagnozuota priklausomybė narkotikams [10]. Specialistai teigia, jog pagal bendras prognozes neužregistruotų narkomanų skaičius gali būti 5 – 6 kartus didesnis.
Pastaraisiais metais atliekami psichologiniai ir sociologiniai tyrimai bei studijos rodo, kad labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis – jaunimas [9]. Neturintys gyvenimo patirties jaunuoliai patenka į pinkles ir anksti pradeda vartoti narkotikus. Smalsumas, bendraamžių įtaka, neturėjimas ką veikti, susvetimėjimas tarp šeimos narių dažniausiai tampa pirmo narkotikų pabandymo priežastimi. Palengva toks epizodinis vartojimas savaitgaliais ar vakarėlių metu tampa pastoviu, sudarydamas idealią terpę nuolatiniam narkotikų vartojimui, ir priklausomybės ligų vystymuisi. M. Gossop teigia, jog nuobodžiaujančiam paaugliui narkotikai gali pasiūlyti pradinę susijaudinimo arba socialinio pripažinimo perspektyvą [58].
Pastaraisiais metais Lietuvoje pastebima aiški narkotikus vartojančių pacientų jaunėjimo tendencija, vis daugiau vaikų ir paauglių yra gydomi ne tik dėl priklausomybės vienai ar kitai psichoaktyviai medžiagai, bet ir dėl sunkių somatinių narkotikų vartojimo komplikacijų [2]. Galima drąsiai teigti, kad narkomanija mūsų šalyje – jaunimo problema. Neseniai išleistos knygos „Narkotikai ir narkomanija. Iliuzijos ir realybė“ autorė psichologė L. Bulotaitė teigia, jog narkotikai jau tapo jaunimo gyvenimo dalimi.
Priklausomybės yra ne tik medicininė, bet ir psichologinė, socialinė problema, įtakojanti ŽIV/AIDS epidemijos plitimą pasaulyje, sukelianti daug žalos tiek individui, tiek visuomenei.
Įrodydama priklausomybės ligų svarbumą, Pasaulio Sveikatos Organizacija pateikia tokius faktus [18]:
- pasaulyje yra 76,3 milijonai žmonių, turinčių alkoholio sukeltų sveikatos sutrikimų; - mažiausiai 15,6 milijonai pasaulio gyventojų turi narkotikų vartojimo problemų;
- intraveninių narkotikų vartojimas yra užfiksuotas 136 šalyse, iš kurių 93 šalyse yra paplitusi ŽIV infekcija;
- kiekvienas doleris išleistas priklausomybių gydymui, sutaupo 7 dolerius, skirtus sveikatos ir socialinėms problemoms spręsti.
Beveik visi priklausomi pacientai vartojimo pradžioje tiki, jog jie gali nustoti vartoti narkotines medžiagas kai patys panorės, ir bando nustoti vartoti be gydymo. Tačiau, dauguma šių bandymų yra nesėkmingi, ir pasiekti ilgalaikės abstinencijos nepavyksta. Tyrimai parodė, jog ilgalaikis narkotinių medžiagų vartojimas sukelia žymius pokyčius smegenų funkcijoje, kurie ilgai neišnyksta netgi nustojus vartoti narkotinę medžiagą. Šie narkotinių medžiagų sukelti pakitimai įtakoja elgesį, įskaitant nekontroliuojamą potraukį tęsti narkotinės medžiagos vartojimą [4]. Todėl priklausomybėms įveikti savo valios pastangų nepakanka, tam reikalingas gydymas [2, 24].
Pirminė sveikatos priežiūros grandis – efektyviausia spręndžiant priklausomybės problemas [41,42]. Pasaulinės sveikatos organizacijos tyrimai nurodo, jog 69 proc. visų psichikos sveikatos sutrikimų atvejų identifikuojami būtent pirminėje sveikatos priežiūros grandyje [43]. Nors priklausomybėmis sergančių asmenų pasaulyje kasmet daugėja, ypač jaunimo grupėje, tačiau sveikatos priežiūros sistema, sprendžianti šią problemą yra netinkama ar nepakankama. Viena iš penkių Europos regiono šalių neturi specialiai pritaikytų psichikos sveikatos programų vaikams ir paaugliams [19].
Lietuvoje psichikos sveikatos priežiūrą vykdo psichikos sveikatos centrai. Darbo metu siekta išsiaiškinti, kaip juose organizuojama vaikų ir paauglių priklausomybės ligų prevencija, gydymas bei reabilitacija.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas:įvertinti vaikų ir paauglių priklausomybės ligų profilaktikos bei gydymo organizavimą psichikos sveikatos centruose.
Uždaviniai:
4. apžvelgti vaikų ir paauglių, priklausomybės ligų profilaktikos ir gydymo sistemą pirminėje psichikos sveikatos priežiūros grandyje;
5. įvertinti psichikos sveikatos centrų veiklos, skirtos vaikų ir paauglių priklausomybės ligų profilaktikai bei gydymui, organizavimo principus;
6. įvertinti psichikos sveikatos centrų bendradarbiavimą su kitomis institucijomis, vykdant vaikų ir paauglių priklausomybės ligų profilaktiką bei gydymą.
1 LITERATŪROS APŽALGA
1.1 Priklausomybės samprata, psichoaktyvios medžiagos
Specialistai teigia, jog yra gana sunku apibrėžti kas yra priklausomybė. U.Giesikus nuomone, priklausomybė visuomet siejasi su frustracijos tolerancijos stoka: daugelis mūsų visuomenės narių nesugebėdami ar nepajėgdami susidoroti su liūdesiu, skausmu ar praradimu, griebiasi maniakinių elgesio būdų. Bet kokią pasikartojančią elgseną, kuri trumpam padeda išvengti frustracijų ar jas susilpninti, galima vadinti priklausomybe [24]. Priklausomybės pradžia – kai imama vartoti kokią nors medžiagą ar elgtis tam tikru būdu, siekiant gerai jaustis, patirti malonumą ar paprasčiausiai palengvinti sau gyvenimą. Mokslinėje literatūroje ir kasdieniniame gyvenime dažnai girdime sąvoka priklausomybė, jau vien dėl to, jog skiriama daug jos rūšių: priklausomybės nuo alkoholio, nikotino, nelegalių narkotinių medžiagų, raminamųjų, migdomųjų vaistų, azartinių lošimų, darbo, interneto, televizoriaus, kompiuterinių žaidimų, sekso, pirkimo, valgymo, religijos, ir pan. [2]. Darbe apsiribota priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų analize, todėl, kad ši priklausomybės rūšis sukelia didžiausią įtaką asmens fizinei, psichinei sveikatai, socialinei gerovei, tai pat turi neigiamų socioekominių pasekmių visai visuomenei.
Kai kurie autoriai pateikia duomenų, kad esama apie 50 teorijų, kuriomis bandoma paaiškinti psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą ir priklausomybės raidą [22]. Dažnai priklausomybė nelaikoma rimta liga, o tik kaip piktnaudžiavimas, ypač kai kalbama apie alkoholinių gėrimų ir nikotino vartojimą. Be to, ne visi pacientai, kuriems nustatoma priklausomybė, patys sutinka su diagnoze [25]. Vis dėl to, mokslininkai yra apibūdinę priklausomybę konkrečiais teiginiais. Pasaulinė Sveikatos Organizacija, priklausomybę (anglų k. substance dependence) apibrėžia kaip lėtinį ir recidyvuojantį funkcinį sutrikimą, sukeltą pasikartojančio ir dažnai trunkančio ir/arba intensyvaus psichoaktyvių medžiagų vartojimo.
Vartojant psichoaktyvias medžiagas pasireiškia stiprus didėjantis potraukis vartoti medžiagas, tampa sudėtinga kontroliuoti vartojimą. Ilgainiui organizmo tolerancija narkotinei medžiagai didėja, pasireiškia abstinencijos sindromas staigiai nutraukus vartojimą [4,8].
Nusakant priklausomybės sąvoką skiriama psichinė ir fizinė priklausomybė [5]. Psichologinė priklausomybė – tai liguistas potraukis nuolat vartoti narkotines medžiagas malonumo būsenai pasiekti[2]. Psichinė priklausomybė atsiranda jau po pirmo narkotinių medžiagų pavartojimo ir pasireiškia maloniais prisiminimais apie patirtą euforiją [53]. Fizinė priklausomybė - tai viso organizmo funkcinės veiklos pakitimas, pasireiškiantis ryškiais psichiniais ir fiziniais sutrikimais, staiga nustojus vartoti narkotiką. Ši priklausomybė atsiranda
vėliau, kai nervinės ląstelės prisitaiko prie pakartotinio narkotiko veikimo ir normaliai funkcionuoja tik jam esant [58]. Fizinė priklausomybė apibūdinama pagal tai, ar abstinencijos simptomai sunkūs. Vartojant centrinę nervų sistemą slopinančias medžiagas (alkoholį, raminamuosius arba migdomuosius medikamentus ir t.t.) ir opiatus (heroiną, morfijų), abstinencijos simptomai būna itin nemalonūs ir net gali grėsti gyvybei [24]. Žalingas psichoaktyvios medžiagos poveikis sukelia kliniškai svarbius sveikatos pablogėjimus ar sutrikimus, pasireiškiančius vienu (ar keliais) požymiais: savo pareigybių neatlikimas namuose, mokykloje ar darbe; medžiagų vartojimas rizikingose psichologinėse situacijose; pasikartojančios narkotikų vartojimo sukeltos problemos; tolimesnis psichoaktyvių medžiagų vartojimas nepaisant besitęsiančių ar pasikartojančių socialinių ar asmeninių problemų [5].
Priklausomybes sukelia psichoaktyvios medžiagos, kurios apibūdinamos kaip medžiagos, turinčios savybę pakeisti individo sąmonę, nuotaiką ar mąstymo procesą [4]. Psichoaktyvios medžiagos yra skirstomos į tris dalis pagal jų socialinį vaidmenį:
1) dauguma medžiagų yra vartojamos kaip medikamentai: skausmo malšinimui, nemigai gydyti, šalinti nuotaikos sutrikimams.
2) nelegalaus vartojimo medžiagos. Trys tarptautinės konvencijos [53,55,56] kontroliuoja nemedicininį opiatų, kanapių, haliucinogenų, kokaino ir daugelio kitų simuliantų, taip pat hipnotizuojančių ir raminančiųjų vaistų vartojimą. Nepaisant draudimų, nelegalios psichoaktyvios medžiagos yra plačiai vartojamos visuomenėje, ypač jaunimo tarpe.
3) Trečia kategorija yra legaliai vartojamos psichoaktyvios medžiagos. Šios medžiagos nėra vartojamos vien dėl jų turimo sąmonę veikiančio poveikio. Alkoholiniai gėrimai gali būti vartojami kaip mitybos produktas, kūno šildymui, ar kaip sakramentas bažnyčioje.
Labiausiai paplitusios psichoaktyvios medžiagos pasaulyje yra: kofeinas (kava, arbata, nealkoholiniai gėrimai), nikotinas (cigaretės) ir alkoholiniai gėrimai (alus, vynas, distiliuoti spiritiniai gėrimai) [4, 58].
Psichoaktyvios medžiagos pagal tarptautinę ligų klasifikaciją yra skirstomos į devynias grupes [57]: 1. Alkoholis; 2. Opioidai (morfinas, heroinas, kodeinas, ir kt); 3. Kanabinoidai (kanapė, marihuana, hašišas ir kt.); 4. Raminamieji ir migdomieji vaistai; 5. Kokainas; 6. Stimuliatoriai (ekstazi, amfetaminas, efedronas, kofeinas ir kt.); 7. Haliucinogenai (LSD, ketaminas, meskalinas ir kt.); 8. Tabakas; 9. Lakiosios medžiagos (klijai, tirpikliai, acetonas).
2003 metų ESPAD tyrimo duomenimis Lietuvoje moksleiviai dažniausiai vartoja marihuaną ir hašišą [1]. Šių narkotikų vartojimas per pastaruosius ketverius metus padidėjo (2003 metais marihuaną ir hašišą vartojo 13,5 proc. apklaustųjų, o 1999 metais – 11,9 proc). Iš kitų vartojamų narkotikų labiausiai paplitę amfetaminai. Jų vartojimas per ketverius metus Lietuvoje padidėjo net tris kartus: nuo 1,5 proc. 1999 metais iki 4,4 proc. 2003 metais. Lietuva yra tarp šalių, turinčių
didžiausią amfetaminų vartojimo paplitimo rodiklį (Airija, Vokietija, Lenkija). Didesnis rodiklis 2003 metais nustatytas tik Estijoje (7 proc). Pagal vartojimo dažnumą toliau yra eksatzis (XTC). Jo vartojimas per ketverius metus sumažėjo 2,5 karto: nuo 4,4 proc. 1999 metais iki 1,9 proc. 2003 metais. ESPAD tyrimo duomenys atskleidė, kad Lietuvoje yra paplitę raminamieji ir migdomieji vaistai be gydytojo paskyrimo: 2003 metais nurodė juos vartoję 13,6 proc. moksleivių.
1.1.1 Veiksniai įtakojantys priklausomybės psichoaktyvioms medžiagoms atsiradimą ir vystymąsi
Priklausomybės ryšių formavimasis labai priklauso nuo to, kokie asmens socialiniai ryšiai. Jei jis neturi paramos, pagalbos, supratimo šeimoje, bendraudamas su draugais, aplinkiniais, jei šis bendravimas ir santykiai nesuteikia jam malonumo yra didelė tikimybė, kad vystysis patologiniai priklausomybės santykiai su įvykiais ar objektais. Natūralių santykių pagrindas – emociniai ryšiai, pripratimas remiasi emocine izoliacija [2].
Socialinių ir ekonominių vartojimo priežasčių yra gana daug. Narkotikų plitimą lemia rinkos dėsniai. Už šią prekę gaunamas lengvas pelnas, o didelė rizika ją parduodant visuomet dosniai atlyginama. Narkotikų prekyba pasaulyje užima antrąją vietą po ginklų prekybos bei finansiniu požiūriu pranoksta naftos produktų prekybą. Narkotikai – ne tik narkomanija, tai nešvarūs pinigai, ginklai, terorizmas, prostitucija, prekyba žmonėmis [22].
Įvairūs autoriai [9,48] veiksnius, darančius įtaką alkoholio ir narkotikų vartojimui, siūlo išskirti į tris grupes:
1. Individo įtaka asmenybei – charakteris, savigarba, mąstymas, jausmai, bendravimo įgūdžiai, gebėjimas spręsti problemas, požiūris, genetika.
2. Socialinė įtaka asmenybei – tėvų nuostata nevartoti narkotikų ar alkoholio, tėvų pasirengimas narkotikų prevencijai, visuomenės normos, požiūris į narkotines medžiagas, alkoholio ir narkotikų politika mokykloje, vietos įstatymų vykdymas.
3. Aplinkos įtaka asmenybei – alkoholio ir kitų narkotikų kainos, alkoholio ir kitų narkotikų kontrolės įstatymai bei jų įgyvendinimas, visuomenės tradicijos, narkotikus reklamuojanti muzika ir dainos, amžiaus cenzo laikymasis pardavinėjant cigaretes bei alkoholį, narkotikų žalos tema žiniasklaidoje, nedarbas, pardavimo reklama.
Narkotikų vartojimui daugiausia įtakos turi šeima: tėvų pasirengimas narkotikų vartojimo prevencijai, jų požiūris į priklausomybę sukeliančias medžiagas [10].
Psichologai teigia, jog kai kurios paauglių grupės turi padidintą riziką tapti narkotinių medžiagų vartotojais. Narkotinių medžiagų vartotojų vaikai, paaugliai, kurie yra išnaudojami fiziškai, seksualiai ar psichologiškai; paaugliai, turinys psichinės sveikatos problemų, ypatingai sergantys
depresija ar linkę į savižudybę; fiziškai neįgalūs paaugliai – tai ypatingai jautrios ir mažiau atsparios aplinkos įtakai jaunimo grupės.
Lietuvoje 2003 metais atlikto tyrimo duomenimis [1] penkiolikamečių - šešiolikamečių moksleivių nurodytos narkotikų vartojimo priežastys: smalsumas (15 proc.), noras užmiršti savo problemas (6 proc.), noras apsvaigti (5 proc.), nenoras išsiskirti iš draugų (4 proc.), neturėjimas ko veikti (1 proc.), kitos priežastys (5 proc.), neprisiminė (1 proc.).
1.1.2 Priklausomybės ligų diagnostika
Norint padėti priklausomybe sergančiam asmeniui, būtina pirmiausiai tiksliai ir kuo anksčiau identifikuoti naują susirgimo atvejį. Remiantis tarptautine ligų psichikos sutrikimų klasifikacija TLK –10 , priklausomybę galima diagnozuoti, jei yra bent trys kriterijai (iš šešių). Priklausomybės diagnostikos kriterijai ketvirtame leidime Diagnostic and Statistical Manual (DSM-IV), išleistame Amerikos Psichiatrų Asociacijos (1994 m.) yra panašūs į TLK – 10 [6,7]. (1.1 lent).
1.1 lentelė Priklausomybės diagnostikos kriterijai
DSM IV TLK 10
1. Medžiaga yra vartojama didesnėmis dozėmis ar ilgesnį laikotarpį nei paskirta. 2. Išliekantis potraukis vartoti medžiagą
arba sudėtingos pastangos nutraukti vartojimą.
3. Daug laiko skiriama medžiagos
įsigijimui, medžiagos vartojimui ar būklės atstatymui po medžiagos vartojimo.
4. Dėl vartojimo nutraukiama svarbi socialinė darbinė ar poilsio veikla.
5. Tolimesnis vartojimas, nepaisant suvokimo, kad konkreti medžiaga sukelia psichinę, fizinę negalią ar ją paūmina. 6. Atsiradusi tolerancija, kuriai būdinga: a)
reikalingos vis didesnės dozės norint pasiekti tą patį efektą, b) vartojant tą patį kiekį mažėja medžiagos sukeliamas efektas.
7. Susiformavęs abstinencinis sindromas, kuriam būdinga: a) pasireiškia tipinis nutraukimo sindromas, b) siekiant sumažinti nutraukimo sukeltus sindromus, vartojama ta pati ar į ją panaši medžiaga.
1. Sudėtinga kontroliuoti medžiagų vartojimą, t.y. vartojimo pradžią, nutraukimą ar vartojamą kiekį.
2. Kompulsyvus potraukis vartoti medžiagą. 3. Dėl psichoaktyvios medžiagos vartojimo
vis mažėjantis dėmesys kitiems (alternatyviems) malonumams. Vis daugiau laiko skiriama medžiagos įsigijimui, vartojimui ar sveikimui po vartojimo.
4. Tolimesnis vartojimas, nepaisant aiškių vartojimo sukeliamos žalos įrodymų, vartojimo sukeliamų depresinių sutrikimų ar su psichoaktyvios medžiagos vartojimu susijusių pažinimo sutrikimų. 5. Tolerancijos atsiradimas, pasireiškiantis
tuo, kad reikalingos ir didesnės dozės norint pasiekti tą patį efektą.
6. Fiziologinės nutraukimo būsenos, kai sumažinamas ar nutraukiamas medžiagos vartojimas, pasireiškiančios tipiniu sindromu nutraukus medžiagos vartojimą, o siekiant sumažinti jo išraišką vartojama ta pati ar i ją panaši medžiaga.
Psichoaktyvios medžiagos vartotojas yra praradęs vartojimo kontrolę ir valią. Vartojama ne dėl sąmonę veikiančio poveikio, tačiau tai tampa įpročiu, kurio ilgainiui neįmanoma kontroliuoti pačiam vartotojui. Dėl išsivysčiusios priklausomybės medžiaga vartojama toliau, nepaisant atsiradusio žalingo poveikio sveikatai, bei kylančių psichologinių, socialinių problemų [4].
Anksti identifikavus problemą, galima nukreipti paauglį gydymui. Pagrindinius požymius, padedančius pastebėti psichoaktyvias medžagas vartojančius paauglius, turi žinoti ne vien tik medikai, tačiau ir žmonės, kurie bendrauja su paaugliais namuose ar bendruomenėje. Daugelyje literatūros šaltinių nurodomi šie svarbūs požymiai:
- staigūs asmenybės pasikeitimai be kitos žinomos priežasties; - interesų praradimas mėgtamoje veikloje;
- nesugebėjimas atlikti įprastos veiklos, mokyklos ar darbo vietos nelankymas; - draugų rato pasiketimas, nenoras kalbėti apie naujus draugus;
- asmens higienos aplaidumas;
- sunkumai sukoncentruoti dėmesį, užmaršumas;
- staigus agresyvus elgesys, irzglumas, nervingumas, lenvabūdiškumas; - paslaptingumo didėjimas, perdėtas jautrumas į klausimus;
- šeimos narių, senų draugų vengimas;
- nuolatinės kalbos apie alkoholį ar narkotines medžiagas; - problemos su teisėsauga;
- depresija, beviltiškumas, polinkis į savižudybę.
1.1.3 Vaikų ir paauglių narkotinių medžiagų vartojimo pasekmės
Vaikai ir paaugliai, vartodami psichoaktyvias medžiagas susiduria su ypatinga rizika. Vartojimas pažeidžia paauglio fizinį ir psichinį vystymąsi. Paaugliai susiduria su tiesioginėmis ir netiesioginėmis pasekmėmis:
1. Eismo nelaimingi atsitikimai – apie pusę (45 proc) visų mirčių dėl nelaimingų atsitikimų kelyje yra susiję su alkoholio vartojimu, ir apie 18 proc. vairuotojų, paveiktų alkoholio, buvo 16 – 20 metų amžiaus [29].
2. Mokyklinės problemos – narkotinių medžiagų vartojimas įtakoja nesėkmingą mokymąsi, mokyklos nelankymą, ar netgi išmetimą iš mokyklos. Paaugliai susiduria su pažinimo ir elgesio problemos [28].
3. Rizikingas seksualinis elgesys - paaugliai vartojantys narkotines medžiagas dažniau nei nevartojantys bendraamžiai užsiiminėja seksu labai ankstyvame amžiuje bei turi daugybę lytinių partnerių. Neplanuoto nėštumo, taip pat ŽIV/AIDS, hepatito C, kitų lytinių ligų plitimo rizika yra labai aukšta [25,26].
4. Delinkventinis elgesys – paaugliai, vartojantys marihuaną šešis kartus per savaitę, dažniau nei nevartojantieji pabėga iš namų, dažniau apsistoja kitur nei savo namuose, dažniau fiziškai užpuola aplinkinius žmones [29].
5. Nepilnamečių smurtavimas – 12 – 16 metų amžiaus paaugliai kurie kada nors vartojo marihuaną, dažniau pardavinėjo narkotines medžiagas, nešiojosi šautuvą ar priklausė kuriai nors kriminalinei grupuotei, negu tie, kurie niekuomet nevartojo marihuanos [30].
6. Vystymosi problemos – psichoaktyvių medžiagų vartojimas gali sutrikdyti psichologinį ir socialinį vystymąsi, ypač neigiamai įtakoja saviidentifikacijos proceso, intelekto vystymąsi, karjeros siekimą, gerų santykių su kitais žmonėmis palaikymą [27].
7. Fiziniai ir psichologiniai padariniai - marihuanos rūkymas gali sutrikdyti trumpalaikę atmintį ir supratingumą, laiko tėkmės jautimą, sumažinti galimybę atlikti užduotis, kurios reikalauja susikaupimo ir koordinacijos (pvz. automobilio vairavimas). Įrodymas pagrįsta, jog ilgalaikis marihuanos rūkymas didina plaučių vėžio ir kitų chroniškų plaučių ligų atsiradimo riziką, nevaisingumą [31,32].
8. Vartojimo problemos ateityje – kuo ankstesniame amžiuje asmuo pradeda vartoti psichoaktyvias medžiagas, tuo labiau tikėtina, jog išsivystys priklausomybė. Asmuo kuris pradeda vartoti alkoholį 13 metų amžiuje, keturis kartus dažniau suserga priklausomybe alkoholiui, lyginant su individu, kuris pradėjo vartoti alkoholį būdamas 20 metų [33].
Toksinis ir kitas biocheminis poveikis Psichoaktyvus poveikis (intoksikacija) Priklausomybė
Chroniška liga Nelaimingi atsitikimai,
ūmios ligos Ūmios socialinės problemos
Chroniškos socialinės problemos Psichoaktyvių .medžiagų
formos ir vartojimo būdai Psichoaktyvios medžiagos vartojimo kiekis
1.1 pav. Psichoaktyvių medžiagų vartojimo ryšis su sveikatos ir socialinėmis problemomis [4].
Vartotojo charakterio ypatybės, socialinė aplinka, kurioje vartojami narkotikai, narkotinės medžiagos rūšis – visa tai turi įtakos vartotojui ir pasekmių sunkumo lygiui. Psichoaktyvių medžiagų vartojimo ryšiai su sveikatos ir socialinėmis problemomis pavaizduoti 1.1 paveiksle.
1.2 Priklausomybių paplitimas
1.2.1 Psichoaktyvių medžiagų sukeltų priklausomybės ligų paplitimas pasaulyje
Psichoaktyvių medžiagų vartojimas ir priklausomybės ligos atneša daug žalos tiek individui, tiek visuomenei visame pasaulyje. Su narkotinėmis medžiagomis susipažįstama gana ankstyvame amžiuje. pvz. daugelyje Amerikos šalių alkoholis yra pradedamas vartoti vidutiniškai nuo trylikos metų [59]. Jaunimo alkoholio vartojimo problema didelė net išsivysčiusiose šalyse. Danijoje 1998 metų duomenimis, 46 proc. penkiolikamečių vaikinų ir 38 proc. to paties amžiaus merginių teigė vartoję alkoholinius gėrimus savaitės laikotarpyje. Psichoaktyvių medžiagų vartojimas labiau paplitęs reiškinys tarp vyriškos lyties jaunuolių [58]. Pasaulio sveikatos organizacija remdamasi 2002 m. duomenimis [60] teigia, jog apie 185 milijonų žmonių visame pasaulyje vartoja vienokias ar kitokias nelegalias medžiagas. Labiausiai paplitusi nelagali psichoaktyvi medžiaga yra kanapės [58, 61]. Visose ES šalyse neseniai atlikti penkiolikamečių moksleivių tyrimai parodė, kad kanapių vartojimo paplitimas nurodytoje amžiaus grupėje kinta nuo mažiau nei 10 proc. Graikijoje, Maltoje, Švedijoje, Norvegijoje iki daugiau nei 30 proc. Čekijos Respublikoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje [3]. Daugiausia kanapių vartojimo atvejų Anglijoje: 42,5 proc. berniukų ir 38 proc. mergaičių. Kanapės pradedamos vartoti vidutiniškai nuo keturiolikos metų amžiaus [59], jos yra dažniausia vaikų ir paauglių priklausomybių priežastis senose Europos Sąjungos šalyse narėse (1.2 pav).
Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro tyrimo duomenimis, narkotikų perdozavimas, dažniausiai vartojat opiatus, daugelyje Europos šalių yra viena iš pagrindinių mirties priežasčių tarp jaunų žmonių, ypač vyrų, gyvenančių mieste. Kai kuriuose Europos miestuose atlikti tyrimai parodė, kad mirtys nuo perdozavimo sudarė 15 proc. (Miunchene 1995 m), 17 proc. (Barselonoje 1995 m) ar 33 proc. (Glazge 2002 m) iš visų 15 – 35 metų vyrų mirties atvejų.
1.2 pav. Ambulatoriškai nuo pagrindinio narkotiko besigydančių asmenų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes 2002 metais Europos Sąjungos šalyse [3].
1.2.2 Psichoaktyvių medžiagų sukeltų priklausomybės ligų paplitimas Lietuvoje
ESPAD tyrimo rezultatai rodo, kad bet kokį narkotiką bent kartą vartoję 15,6 proc. Lietuvos moksleivių [1]. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, narkomanija sergančių asmenų skaičius auga kiekvienais metais. Per dešimtmetį, nuo 1991 iki 2001 metų, buvo užregistruota 7,6 karto daugiau priklausomų nuo narkotikų asmenų. Ligotumas narkomanija nuo 101,0 atvejo 2000 metais padidėjo iki 136, 1 atvejo 2003 metais. 2000 metais buvo užregistruoti 3521 asmenys, sergantis priklausomybe narkotikams, o 2003 metais – 4689 asmenys.
Valstybinis psichikos sveikatos centras 2002 metais 100 000 gyventojų užregistravo 102,5 vyresnių nei 18 m. pirmą kartą išaiškintų susirgimų priklausomybėmis atvejus. Vaikų ir paauglių buvo 5,9 atvejo 100 000 gyventojų. 2003 metais pirmą kartą išaiškintų susirgimų skaičius sumažėjo: vyresnių nei 18 m. iki 93,4 atvejo, vaikų ir paauglių 4,1 atvejo. Vaikų ir paauglių tarpe didžiausia dalis psichikos ir elgesio sutrikimų buvo užfiksuota dėl opioidų vartojimo: 2002 metais – 4,4 atvejo 100 000 gyventojų, 2003 metais – 1,4 atvejo 100 000 gyventojų. 2003 metais lyginant su 2002 metais, buvo užregistruota daugiau susirgimų atvejų vaikų ir paauglių tarpe vartojant lakiąsias medžiagas; skaičius pakilo nuo 0,4 iki 1,6 atvejo 100 000 gyventojų. 2002 ir 2003 metais nebuvo užfiksuota nė vieno naujo susirgimo atvejo vaikų ir paauglių tarpe vartojant kanabinoidus, raminamuosius ir migdomuosius, kokainą, bei tabaką. Duomenys apie besigydančių dėl priklausomybės ligų asmenis pavaizduoti 1.3 paveiksle.
2004 m. sveikatos priežiūros įstaigose [11] tarp besigydančių dėl priklausomybės narkotikams asmenų iki 18 metų buvo 54 vaikai, iš jų 12 mergaičių. Dažniausia Lietuvos vaikų ir paauglių priklausomybės ligų priežastis yra heroinas, skirtingai nei senose Europos Sąjungos šalyse narėse, kur vyrauja kanapių sukeltos priklausomybės (1.2 pav.). Tarp besigydančių vaikų opioidus (heroiną) vartojo – 28 vaikai (51 proc.), lakiąsias medžiagas (daugiausiai klijus) - 16 vaikų (29,6 proc.), stimuliatorius (ekstazi, amfetaminą) - 5 vaikai (9,2 proc.), kanapes - 1 (1,8 proc.), haliucinogenus -2 arba (3,7 proc.), kelis narkotikus tuo pačiu metu vartojo 2 vaikai (3,7 proc.).
5 279 1063 1005 1 81 312 1472 223 248 0 300 600 900 1200 1500 iki 14 m. 15 - 19 m. 20 -24 m. 25 - 34 m. 35 m. ir vyresni Vyrai Moterys
1.2 pav. Besigydančių dėl priklausomybės narkotikams asmenų skaičius pagal amžiaus grupes 2003 metais (Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenys, 2003)
1.3 Vaikų ir paauglių priklausomybės ligų profilaktikos ir gydymo sistema Lietuvoje Lietuvoje priklausomybės ligų gydymas yra vykdomas, remiantis „Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartais“ [12] patvirtintais 2002 metais. Dokumente teigiama, jog pirminiame sveikatos priežiūros lygyje priklausomybės ligų priežiūrą atlieka psichikos sveikatos centrai. Stacionarus priklausomybių gydymas vykdomas priklausomybės ligų centruose, kurių Lietuvoje yra penki.
Lietuvoje psichikos sveikatos centrai pradėti steigti 1997 metais. Šiuo metu Lietuvoje yra 65 centrai (Priedas 4), kurie yra tolygiai paskirstyti Lietuvos regionuose. Pagal psichikos sveikatos centrų nuostatus [13] juose dirbanti specialistų komanda organizuoja psichikos sveikatos priežiūrą ir socialinę paramą. Centre dirba gydytojas psichiatras, vaikų psichiatras, priklausomybės ligų psichiatras, slaugytojai, socialiniai darbuotojai. Psichikos sveikatos centrai steigiami dažniausiai prie pirminės sveikatos priežiūros centrų (poliklinikų) arba yra savarankiškos įstaigos. 16 šių centrų turi juridinio asmens statusą, kiti yra pirminės sveikatos priežiūros centro sudėtyje. Plungėje yra 2 privatūs kabinetai, vykdantys psichikos sveikatos centrų funkcijas. Psichikos sveikatos centrai yra priskiriami priminės sveikatos priežiūros lygiui, finansuojami Valstybinės ligonių kasos.
Psichikos sveikatos centruose aptarnaujami suaugusieji bei vaikai ir paaugliai iki 18 metų amžiaus. Iki 16 metų amžiaus pirminis patikrinimas galimas tik dalyvaujant tėvams ar globėjams. Siuntimas iš pediatro nebūtinas. Nevaikštantys vaikai invalidai arba esant sunkiai psichikos sveikatos būklei (prilygstančiai būtinajai pagalbai) negalintys atvykti į Psichikos sveikatos centrą, gali iškviesti gydytoją vaikų ir paauglių psichiatrą į namus telefonu. Vaikų ir paauglių psichiatrai aptarnauja pagal apylinkes (pagal gyvenamąją vietą).
Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūra yra reglamentuojama 2000 metais priimtu įsakymu (Priedas 5), kuriame teigiama, jog vaikų psichikos sveikatos priežiūra – tai psichiatrijos,
psichoterapijos, psichologinio konsultavimo ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugos vaikams, paaugliams ir jų tėvams (globėjams, paciento atstovams). Įstatymu numatyti šie pagrindinai sveikatos priežiūros pricipai:
• Vaikų ir paauglių psichikos sutrikimams gydyti dažniausiai taikomi nemedikamentiniai gydymo metodai bei priemonės.
• Gydymo ir psichosocialinės reabilitacijos metodai taikomi ne tik vaikams. Į gydymo procesą įtraukiama šeima, artimiausi žmonės (mokytojai, globėjai).
• Gydymo tikslai įgyvendinami dirbant specialistų komandos principu. Komandą sudaro: gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras – komandos koordinatorius, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas.
• Vaikai ir paaugliai konsultuojami ir gydomi atskirai nuo suaugusiųjų, specialiai tam įrengtose patalpose, kuriose sukurta terapinė aplinka, atitinkanti vaiko raidos ypatumus. Centro buveinėje skiriamas kabinetas vaikų ir paauglių psichiatrui, medicinos psichologui bei atskira specialiai įrengta patalpa darbui su vaiku ir šeima.
• Pirminės sveikatos priežiūros darbuotojų tikslas – bendradarbiaujant su bendrosios praktikos gydytojais, pediatrijos tarnyba, švietimo, socialinės tarnybos, vaikų teisių apsaugos, policijos ir kitomis institucijomis, išaiškinti psichikos ir elgesio sutrikimus, organizuoti ir taikyti efektyvias prevencijos, gydymo ir psichosocialinės reabilitacijos priemones bei, esant indikacijoms, nukreipti į kitas sveikatos priežiūros įstaigas.
Lietuvoje veikiančiose sveikatos priežiūros įstaigose tik pastaraisiais metais pradėti steigti detoksikacijos ir trumpalaikės reabilitacijos skyriai ir poskyriai vaikams, vartojantiems psichiką veikiančias medžiagas. Šiuo metu Lietuvoje yra dvi iš valstybės lėšų išlaikomos reabilitacijos bendruomenės. Tai Lietuvos AIDS centro bei Vilniaus priklausomybės ligų centro reabilitacijos bendruomenės, kuriose yra 23 vietos. Dar 15 reabilitacijos bendruomenių yra įkūrusios visuomeninės organizacijos.
Narkotikų kontrolės departamento direktorė Audronė Astrauskienė [63], teigia, jog Lietuvoje nėra sistemos, kuri padėtų laiku identifikuoti naujus vaikų ir paauglių narkomanijos atvejus.Be to, ir išsiaiškinus šį faktą susiduriama su problema, kokias reabilitacijos priemones konkrečiu atveju vaikams reikėtų taikyti mokykloje ir šeimoje, nes trūksta specializuotų įstaigų teikiančių medicinines, psichologines, socialinės reabilitacijos paslaugas vaikams.
1.4 Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros ypatumai
Dirbant su vaikais ir paaugliais išaiškėjo, jog tai skiriasi nuo suaugusiųjų priklausomybių gydymo dėl keleto priežasčių [21]:
- vartojamos skirtingos narkotinės medžiagas. Europos Narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro duomenimis, vaikų ir paauglių tarpe paplitusios kanapės, tarp suaugusių - opiatai [3];
- skirtingi nei suaugusiųjų narkotinių medžiagų vartojimo motyvai, vyrauja besaikis vartojimas;
- paaugliai rečiau nei suaugusieji pripažįsta savo vartojimo problemą;
- vaikai ir paaugliai, vartojantieji narkotines medžiagas dažnai turi tokių problemų, kaip dėmesio deficitas, hyperaktyvumas, nusikaltimai, smurtas;
- paaugliai labiau nei suaugusieji yra lengviau įtakojami įvairių veiksnių, pvz. šeimos, bendraamžių, mokyklos, socialinių tarnybų, teisėsaugos institucijų.
Kuo jaunesnis žmogus pradeda vartoti narkotines medžiagas, tuo greičiau ir dažniau išsivysto priklausomybė, kuria sergama likusį gyvenimą [21].
Nors priklausomybės išsivystymo mechanizmas yra vienodas tiek paaugliams, tiek suaugusiems, tačiau yra tam tikri veiksniai į kuriuos turi būti atsižvelgta gydant paauglių priklausomybes [27]:
1. Vystymosi stadijos - paauglių gydymo metodai turi atitikti jų vystymosi etapus, kurie priklauso nuo amžiaus. Jaunesnių paauglių vystymosi bruožai skiriasi nuo vyresnių paauglių. Pvz. vyresni paaugliai pajėgesni mąstyti abstrakčiai, atviriau prieštarauja nei jaunesni paaugliai. Atsirandantys psichikos sveikatos sutrikimai yra būdingi tam tikram amžiaus tarpsniui. Amžiaus ribos gali svyruoti priklausomai nuo žalingų veiksnių poveikio stiprumo ir aplinkybių, tačiau bendros tendencijos išlieka (1.2 lentelė).
2. Lytis ir seksualinė orientacija – šie faktoriai įtakoja paauglių narkotinių medžiagų vartojimą ir gydymą. Paauglės merginos dažniau skundžiasi tokiais sutrikimais kaip depresija, vaikinai dažniau linkę skųstis išoriniais sutrikimais, pvz. elgesio sutrikimais. Efektyvus gydymas homoseksualams, biseksualams, ir neaiškios lytinės orientacijos jaunimui padeda atrasti savo seksualinę identifikaciją.
3. Lydintys psichiniai sutrikimai – paaugliai, sergantys priklausomybėmis dažniau skundžiasi tokiais psichinės sveikatos sutrikimais kaip depresija, nerimas, dėmesio koncentracijos, hyperaktyvumo sindromas. Tinkamai negydomi, šie sutrikimai gali trukdyti motyvaciją priklausomybės terapijai, paauglio gebėjimui dalyvauti gydyme, ar gali sukelti narkotinių medžiagų vartojimo remisiją [36, 37].
4. Stipri šeimos įtaka – paauglio šeima yra ypatingai svarbi, tiek dėl pradėjimo vartoti, tiek keičiant paauglio žalingą sveikatai elgesį. Gydymo metodai turi būti pritaikyti atsižvelgiant į namų aplinką. Bet kokiu atveju tėvai turi būti įtraukti į visus vaiko ar paauglio priklausomybės gydymo etapus.
5. Tautybė ir kultūra – normos, vertybės varijuoja skirtingose kultūrose. Gydymas turi būti pritaikytas atsižvelgiant į kultūrines vertybes, tradicijas.
2 lentelė Tipiški amžiaus tarpsniai psichikos sveikatos sutrikimams* [10]
Amžius, metais Sutrikimai 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 Per didelis prisirišimas Vystymosi sutrikimai Destruktyvus elgesys Nuotaikos sutrikimai/ Nerimas Priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų Suaugusių tipo psichozės
* Amžiaus ribos gali svyruoti, priklausomai nuo rizikos veiksnių intensyvumo ir esamos situacijos
Gydymo metu paauglys ir terapeutas vysto charakterio įgudžius, tokius kaip mokėjimo spęsti problemas kitais būdais, nei narkotikų vartojimas. Paaugliai ugdo savo gebėjimus bendrauti, nugalėti stresą, mokomi pasitikėti savimi. Kai kurie terapijos seansai vykdomi kartu su šeimos nariais. Tėvai mokomi daryti savo vaikui teigiamą įtaką, o ne kontroliuoti [21, 73].
Vaikams ir paaugliams teikiamos psichikos sveikatos priežiūros paslaugos neturi būti teikiamos kartu su suaugusiais, nes priešingu atveju vaikai gali jaustis nesaugūs, įbauginti suaugusiųjų problemų. Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos gydymui yra reikalingos specifinės gydymo metodikos, priemonės, specifiniai terapiniai žaidimai.
Paauglių reabilitacija yra sudėtinga. Suaugusieji, jau save gali identifikuoti, pagal tai kokie jie buvo prieš narkotikų vartojimą. Prieš vartojant narkotines medžiagas jaunieji pacientai dar neturėjo savo stiprios identifikacijos, nes buvo dar labai jauni. Todėl paauglių reabilitacijoje dažniausiai taikomas elgesio terapijos modelis, kuris padeda saviidentifikacijos procese, padeda „sukurti save“ [48].
Sprendžiant vaikų ir paauglių priklausomybių problemas yra labai svarbus bendradarbiavimas tarp įvairaus lygio gydymo institucijų. Pavyzdžiui, narkomanų reabilitacijos padalinys, gydantis paauglį nuo klijų uostymo ir opijaus rūkymo priklausomybės, turi žinoti, kur toliau eis paauglys baigęs gydymą. Į bendruomenę orientuotos paslaugos leidžia gydyti vaikus ir paauglius, neišbraukiant jų iš šeimos, mokyklos, bendruomenės. Organizuotos sistemos nebuvimas – tai yra prasta komunikacija ir dėl to, neefektyvus sveikatos paslaugų vartojimas. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo pagrindinės vertybės ir principus [10], kuriais turi būti remiamasi vykdant vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūrą (1.3 lentelė).
1.3 lentelė Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros vertybės ir principai
Vertybės Principai Lengvai pažeidžiamų visuomenės grupės
palaikymas ir apsauga
Specifinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos vaikams ir paaugliams
Neakcentuojant psichinės sveiktos priežiūros, neatskiriant nuo fizinės sveikatos
Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūrai turi būti integruota į bendras sveikatos paslaugas
Teisingumo užtikrinimas Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos paslaugos turi būti prieinamos kiekvienam, neatsižvelgiant į socioekonominę padėtį ar geografinę vietą
Atsakinga psichologinės, emocinės ir socialinės žalos prevencija
Sveikatos sistema turi būti nukreipta rizikos veiksnių mažinimui ir psichinę sveikatą gerinančių veiksnių stiprinimui
Sveiko vystymosi skatinimas Sveikatos politikos veiksmai turi skatinti sveiką vaikų ir paauglių vystymą
Pagarba vaikų ir paauglių autonomijai Į vaikų ir paauglių nuomonę turi būti atsižvelgta priimant politikos sprendimus, vystant profilaktikos programas, kuriant paslaugų sektorių
Siekdama nustatyti tarptautines gaires vertinat psichoaktyvių medžiagų sukeltus sutrikimų gydymo paslaugas Pasaulio sveikatos organizacija išskyrė jaunimui teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų pagrindinius komponentus, ir veiklos strategijas (3 pav). Pagrindinis siekiamas ilgalaikis rezultatas naudojat strategijas – paciento bei jo šeimos bendros savijautos gerinimas.
1.3 pav. Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo jaunimui, turinčių psichoaktyvių medžiagų vartojimo problemų, hipotetinis modelis PAGRINDINIAI SVEIKATOS PRIEŽIŪROS KOMPONENTAI PAGRINDINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS STRATEGIJOS TRUMPALAIKIAI REZULTATAI ILGALAIKIAI REZULTATAI
Šaltinis: International gudelines for the evaluation
of treatment servinesAnd systems for pscychoactive substance use disorders,WHO, UNDCP, EMCDDA,
Naujų atvejų identifikacija ir įtraukimas į gydymo programas
Programos
tėvams/globėjams Konsultacija Mokymas Stabilizacija
Informacijos apie
pacientą surinkimas Tinkamų tėviškų savybių ugdymas Tėvų tarpusavio pagalbos grupių sudarymas ir palaikymas Tėvų mokymas apie narkotinių medžiagų vartojimo pasekmes Konsultacijų teikimas tikslinėms grupėms Individų ir grupių konsultavimas Gydymo plano įgyvendinimas Mokymas išvengti rizikingo elgesio Informacijos teikimas apie narkotinių medžiagų vartojimą Krizių intervencija Pagalba pacientui prisitaikant prie naujų gyvenimo sąlygų Pagrindinių gyvenimo įgūdžių mokymas Šeimos santykių gerinimas Pasitikėjimo savimi jausmo ugdymas Žinių apie neigiamas narkotikų vartojimo pasekmes gerinimas Paciento gyvenamosios situacijos stabilizavimas
Paciento bei jo šeimos bendros savijautos gerinimas
Psichoaktyvių medžiagų vartojimo pasekmių mažinimas
Psichoaktyvių medžiagų vartojimo mažinimas Gyvenimo įgūdžių ugdymas Paciento savigarbos ugdymas Gydymo plano parengimas 2000: p.11
1.5 Pirminės sveikatos priežiūros svarba mažinant priklausomybių paplitimą
Visoje sveikatos priežiūros sistemoje pagrindinis vaidmuo tenka pirminei sveikatos priežiūros grandžiai. Šis principas numatytas Alma Atos Deklaracijoje. Deja, psichikos ligų gydymo sistema Europoje nėra tobula. Procentinis individų, kuriems reikia psichikos sveikatos priežiūros paslaugų, bet jų negauna, yra labai aukštas Europoje [42,49].
2005 metų sausį Helsinkyje vykusioje PSO Europos ministerijų konferencijoje „Psichikos sveikatos priežiūros paslaugos Europoje: sistemos trūkumai“ buvo priimtas psichinės sveikatos priežiūros gerinimo veiksmų planas. Jame nutarta vystyti pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, kelti darbuotojų kvalifikaciją ir skaičių, siekiant pagerinti diagnostikos ir gydymo galimybes. Ypač didelis dėmesys turi būti kreipiamas tokioms psichikos sveikatos problemoms, kaip depresija, nerimas, stresinės neurozės, priklausomybės nuo narkotinių medžiagų. Konferencijoje teigiama, jog ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas vaikų ir paauglių psichikos sveikatai [45].
Pirminė psichikos sveikatos priežiūra padidina galimybę bendruomenės nariams gauti pagalbą, gerina paslaugų prieinamumą. Pirminės sveikatos priežiūros specialistai pirmieji kontaktuoja su pacientu, todėl vieni pirmųjų identifikuoja priklausomybės atvejus [38,45,48]. Vienos iš dažniausios diagnozės pirminėje psichinėje sveikatos priežiūroje yra depresija, nerimas ir psichoaktyvių medžiagų vartojimo sukelti sutrikimai [49].
Vyriausybė patvirtino Narkotikų kontrolės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtą vaikų, vartojančių psichiką veikiančias medžiagas, medicininės, psichologinės, socialinės reabilitacijos paslaugų teikimo koncepciją, kurioje pirmiausia akcentuojama ankstyvosios intervencijos svarba [51]. 2004 m. pabaigoje Narkotikų kontrolės departamento užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad net 51 proc. 15-64 metų amžiaus Lietuvos gyventojų mano, kad narkotikai pradedami vartoti dėl smalsumo, todėl ypač svarbu, kad laiku būtų pradėta ugdyti vaikų motyvacija nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Yra skiriami pagrindiniai pirminės sveikatos priežiūros principai priklausomybės ligų paplitimui mažinimui [25]:
- Visi pirmos sveikatos priežiūros grandies specialistai turi turėti atitinkamą kvalifikaciją, įgalinančią atpažinti vartojančio narkotines medžiagas sveikatos sutrikimus.
- Nors sveikatos mokymo efektyvumas nėra labai gerai ištirtas, sveikatos mokymas turi būti atliekamas, siekiant sumažinti jaunuolių, eksperimentuojančių su narkotinėmis medžiagomis skaičių. Sveikatos mokymas turi apimti visus sveikos gyvensenos lavinimo klausimus.
- Pirminės sveikatos priežiūros specialistai, turėdami medicininės patirties, gali padėti mokytojams ar savanoriams, kurie siekia sumažinti narkotikų vartotojų skaičių.
- Pirminės sveikatos priežiūros specialistai gali suteikti informaciją apie narkotines medžiagas ir jų vartojimo pasekmes savo pacientams (narkotikų vartotojams, ar jų draugams ir artimiesiems) platinant lankstinukus laukiamuosiuose, ar teikiant informaciją visuomenėje. - Pirminės sveikatos priežiūros specialistai gali aktyviai ieškoti naujų narkotikų vartotojų
užduodami paprastus klausimus savo pacientams. Ankstyva naujų atvejų identifikacija didina gydymo efektyvumą, taip pat sumažina riziką pakenkti aplinkinių sveikatai (pvz. mažina ŽIV/AIDS, hepatito B ir C paplitimą).
- Šlapimo narkotinių medžiagų nustatymo testas nėra rekomenduojamas kaip pirminis metodas identifikuoti naujus vartotojus. Testai negali būti atlikti be paciento žinios.
- Pirminės sveikatos priežiūros specialistas, kuris įtaria narkotinę priklausomybę turi toliau sekti pacientą, tam, kad patvirtintų diagnozę. Nustačius diagnozę reikia pradėti gydymą, kartu įtraukiant ir paciento artimuosius.
- Pirminės sveikatos priežiūros specialistai turi padėti pacientui ir jo artimiesiems reabilitacijos procese, siekiant išvengti narkotinių medžiagų vartojimo remisijos, padėti pacientui grįžti į normalų gyvenimą bendruomenėje be narkotikų.
- Pirminės sveikatos priežiūros specialistai kiekvieno paciento apsilankymo metu turi užduoti klausimus apie rūkymo ir alkoholio vartojimo įpročius, ir atsakymą įrašyti į sveikatos istoriją. Visi paaugliai ir suaugusieji turi būti paklausti apie bet kokių narkotinių medžiagų vartojimą. - Priklausomybė narkotinėms medžiagoms yra kompleksinė problema, nes sukelia medicinines,
socialines, psichologines pasekmes. Norint pasiekti efektyvių profilaktikos, gydymo ir reabilitacijos rezultatų, būtina bendradarbiauti su įvairiomis paauglį veikiančiomis institucijomis.
Pirminę psichikos sveikatos priežiūrą Lietuvoje vykdo psichikos sveikatos centrai. Psichikos sveikatos centrų gydytojai psichiatrai, socialiniai darbuotojai, slaugytojai, psichologai turi būti pasiruošę darbui priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos srityje. Kaip numatyta Narkologinės priežiūros įstatymą papildančiuose teisės aktuose, psichiatrai nustato psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sukeltus psichikos ir elgesio sutrikimus ir kartu su kitais psichikos sveikatos centrų specialistais (socialiniais darbuotojais, psichologais, slaugytojais) bei bendrosios praktikos gydytojais sudaro gydymo planą arba siunčia gydyti stacionare [41].
1.5.1 Vaikų ir paauglių priklausomybės ligų pirminė prevencija psichikos sveikatos centruose
Prevencija (pirminė prevencija) – tai priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams: formuojama sveika gyvensena, ugdomas atsparumas neigiamiems reiškiniams dar prieš susiduriant su jais [3]. Tai veiksmingiausias ir efektyviausias narkotikų vartojimo problemos sprendimo būdas [22, 68]. Pirminė psichikos sveikatos priežiūra apibūdinama kaip kvalifikuotų pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų pagal psichikos sveikatos centrams keliamus reikalavimus, kompleksas [39]. Profilaktika įtraukia skirtingus specialistus, ir veiklos sritis, bendradarbiavimas būtinas norint pasiekti gerų rezultatų [51]. Ypač svarbu palaikyti glaudžius ryšius su paciento šeima. Tyrinėjant delikventišką jaunimo elgesį, nustatyta, kad tėvai nesugebėjo išmokyti jaunus žmones tinkamo gyvenimo būdo ir suformuoti teisingo elgesio normų bei tapti nepriklausomais suaugusiais žmonėmis [74]. Tik įtraukus šeimą į priklausomybės ligų profilaktiką, galima tikėtis, jog narkotikų vartojimas vaikų ir paauglių tarpe gali sumažėti. Klaipėdos psichikos sveikatos centro pateikta schema, vaizduojanti centro veiklos sritis, nurodo bendradarbiavimo partnerius vykdant pirminę priklausomybės ligų prevenciją (1.4 pav.)
MOKYKLŲ PEDAGOGINĖ PSICHOLOGINĖ TARNYBA
NVO (AA, AN, TĖVŲ BENDRIJOS) MOKYKLOS POLICIJOS KOMISARIATAI BAŽNYČIA
1.4 pav. Pirminė prevencija psichikos sveikatos centruose
NAKVYNĖS NAMAI, PARAMOS GRUPĖ ŠEIMA ŽINIASKLAIDA ŠEIMOS GYDYTOJAI PSICHIKOS SVEIKATOS CENTRAS PRIKLAUSOMYBĖS LIGŲ CENTRAS ANONIMINIAI KABINETAI
S
AVIVALDYBĖ (SOCIALINIS DEPARTAMENTAS) VAIKŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBA ŠVIETIMO SKYRIUS SVEIKATOS APSAUGOS SKYRIUS SOCIALINĖS PARAMOS SKYRIUS VISUOMENĖS SVEIKATOS CENTRAS1.5.2 Priklausomybės ligų antrinė prevencija psichikos sveikatos centruose
Gydymas (antrinė prevencija) – tai priemonės, taikomos ankstyvose ligos stadijose, siekiant sumažinti ligos žalą organizmui, išvengti mirties. Priklausomybės narkotikams gydymas yra apibrėžiamas taip: tai yra formalizuotas gydymas, taikant specifinius medicininius ir psichosocialinius gydymo metodus, su tikslu sumažinti ar užkirsti nelegalių narkotinių medžiagų vartojimą, tuo pačiu gerinant ir bendrą paciento sveikatos būklę [5]. Gydymas nuo narkotikų yra skiriamas tuomet, kai pacientas vartoja bet kokius nelegalius narkotikus – kanapes, amfetaminus, kokainą, heroiną, ir kt. Pakaitinė terapija taikoma tik esant priklausomybėms nuo opiatų.
Priklausomybės gydymas yra ypatingai jautri problema, nes pirmiausia tai nenoras pripažinti jog sergama priklausomybe ir jog yra reikalingas gydymas. Gydymo yra vengiama, nes nenorima atskleisti atskleisti informacijos darbdaviams, draugams, šeimoms, dėl visuomenėje paplitusios neigiamos stigmos, susijusios su alkoholio ir narkotikų vartojimu. Taigi, identifikuojami ne visi pacientai, kuriems reikalinga specialistų konsultacija. Dauguma psichoaktyvių medžiagų vartotojų net nemano, jog jiems reikia pagalbos. Tačiau net, jei ir ieškoma pagalbos, ne visuomet ji yra gaunama dėl esančių gydymo sistemos spragų [21].
Tiek suaugusiųjų, tiek paauglių priklausomybių gydymo principai yra bendri, skiriasi tik kai kurie bruožai, kurie yra aptariami 1.4 skyriuje. Yra skiriami šie efektyvaus gydymo principai [24]
1. Nėra vieno gydymo metodo, kuris būtų efektyvus visiems individams. Gydymas turi pritaikytas kiekvienam individualiai, atsižvelgiant į asmenybę, socialinę aplinką.
2. Gydymas turi būti visuomet prieinamas. Priklausomi asmenys, nėra visuomet yra pasiruošę pradėti gydymą, todėl gydymo paslaugos turi būti visuomet “būti šalia”. Potencialūs pacientai gali būti prarasti, jei gydymas nebuvo prieinamas tuo momentu, kai individas norėjo pradėti gydymą.
3. Geras gydymas tarnauja individo poreikiams, o ne tik narkotinės medžiagos vartojimo sustabdymui. Gydymas turi apimti ne tik poveikį narkotiko vartojimui, bet padėti spręsti ir kitas individo medicinines, socialines, psichologines problemas.
4. Individualizuotas gydymas ir paslaugos turi būti taikomos tęstinai bei modifikuojamos atsižvelgiant į besikeičiančius individo poreikius. Pacientui gali būti reikalingos įvairių paslaugų kombinacijos gydymo ir reabilitacijos laikotarpiu. Konsultavimo ar psichoterapijos metu pacientui kartais gali prireikti medikamentinio gydymo, kitų medicininių paslaugų, šeimos terapijos, profesinio mokymo, socialinių paslaugų.
5. Gydymo efektyvumas priklauso nuo tinkamos gydymo trukmės. Gydymo trukmė priklauso nuo individo problemų ir poreikių. Tyrimai rodo, jog žymus pagerėjimas atsiranda po 3 terapijos mėnesių. Kai šis slenkstis yra pasiekiamas, turi būti taikoma atitinkama tolimesnė terapija.
Pacientai dažnai palieka gydymą anksčiau nei reikia, todėl gydymo programos turi skatinti tęsti gydymą.
6. Konsultacijos (individualios ar grupinės) ir kitos elgesio terapijos yra vertingi efektyvaus priklausomybių gydymo komponentai. Terapijos metu, pacientai stiprina motyvaciją, ugdo savybes atsisakyti narkotikų, pakeisti narkotikų vartojimą kita veikla, gerinti gebėjimą kovoti spręsti problemas. Elgesio terapija ugdo gebėjimą palaikyti gerus santykius šeimoje ir bendruomenėje. Medikamentai yra labai svarbūs daugelio paciento gydyme, taikant kartu su konsultacijomis ir elgesio terapija. Metadonas ir levo-alpha-acetilmetadolis (LAAM) yra efektyvūs padedant stabilizuoti gyvenimo situaciją esant priklausomybėms nuo heroino ar kitų opiatų. Metadonas - ilgai veikiantis sintetinis narkotinis analgetikas, efektyviausia žinoma priemonė gydyti priklausomybę nuo heroino [4].Gydymas metadonu skiriamas kai pacientai eilę metų gausiai vartoja heroiną bei daro sunkius nusikaltimus. Vaikai ir paaugliai paprastai į metadono programas neįtraukiami, jiems taikomas nemedikamentinis gydymas. 7. Nikotino preparatai (pleistrai, guma, lašai į nosį) ir bupropionas yra skiriami nuo nikotino
priklausomiems pacientams. Medikamentai, tokie kaip antidepresantai, nuotaikos stabilizatoriai, neuroleptikai, skiriami pacientams, kurie turi gretutinių susirgimų, tokių kaip depresija, nerimas, psichozė.
8. Priklausomybe sergantys ir turinys psichinių sutrikimų pacientai turi būti gydomi šalinant abu sutrikimus. Priklausomybė ir psichiniai sutrikimai dažnai išsivysto tam pačiam individui. Kliniškai tiriant nuo narkotikų priklausančius asmenis nustatyta, jog 50 – 90 proc. turėjo asmenybės sutrikimus, 20 – 60 proc. - emocinių sutrikimų bei 15 – 20 proc. psichinių sutrikimų [48].
9. Medicininė detoksikacija yra tik pirmoji priklausomybės gydymo stadija, turi mažai įtakos siekiant ilgalaikės abstinencijos. Medicininė detoksikacija padeda ūmių apsinuodijimų atvejais, kai išsivysto fiziniai sutrikimai. Po detoksikacijos rekomenduojama ilgalaikė terapija.
10. Efektyvus gydymas nebūtinai turi būti pradėtas savanoriškai. Stipri motyvacija palengvina gydymo procesą. Sankcijos, spaudimas šeimoje, socialinės aplinkos įtaka, ar teisėsaugos sistema gali žymiai padidinti galimybes pradėti bei tęsti gydymą [16].
11. Galimas narkotinių medžiagų vartojimas gydymo laikotarpiu turi būti nuolat sekamas. Atliekant šlapimo ar alkoholio vartojimo testą, pacientas kontroliuojamas gydymo periodu. Testų rezultatai parodo ar gydymas tinka pacientui. Grįžtamasis ryšys iš pacientų, kurių testas yra teigiamas yra svarbus tolimesnio gydymo metodikai.
12. Terapinės programos turi paliesti tokias problemas kaip ŽIV/AIDS, hepatitas B ir C, tuberkuliozė ar kitos infekcinės ligos. Konsultacijos turi padėti pacientams pakeisti rizikingą
savo bei aplinkinių sveikatai elgesį. Konsultavimas padeda pacientams gyventi su gretutinėmis ligomis.
13. Atpratimas nuo narkotikų vartojimo yra ilgalaikis procesas ir dažnai reikalauja pakartoti kai kuriuos terapijos etapus. Priklausomybė yra suprantama kaip lėtinė liga su dažnai pasikartojančiomis remisijomis.
Gydymo sąvoka yra plati, ji apima ne tik medicinines, psichoterapines priemones, tačiau ir sąveiką su kitomis įstaigomis, siekiant sumažinti narkotikų daromą žalą pacientui [65].
Dažnai dėl priklausomybės ligų į gydymo įstaigas kreipiamasi dar esant iki 15 metų amžiaus [3]. Tokio amžiaus vaikai ir paaugliai vis dar tebesimoko mokykloje, kur praleidžia didesniąją dalį savo dienos, todėl iškilusiais problemas pscihikos sveikatos centrai turėtų spręsti kartu su ugdymo įstaigomis.
Bendrosios praktikos gydytojo medicinos norma nenumato, kad jis galėtų savarankiškai diagnozuoti ir gydyti psichikos sutrikimus, įskaitant ir priklausomybes. BPG gali įtarti psichikos sutrikimą ir nusiųsti pacientą diagnozei pas gydytoją psichiatrą. Poįstatyminiai Narkologinės priežiūros įstatymo aktai numato [62], kad BPG, bendradarbiaudamas su gydytoju psichiatru (arba priklausomybės ligų psichiatru), gali dalyvauti sudarant ir įgyvendinant individualų gydymo planą [14,15].
Narkotines medžiagas vaikai ir paaugliai dažnai pradeda vartoti dėl netinkamos atmosferos šeimoje, dažniausiai tai apleisti vaikai, reikalaujantys socialinių tarnybų dėmesio. Europos Sąjungos narių narkomanijos problemos tyrimo duomenims, apie 15 proc. visų besigydančių dėl priklausomybės asmenų gyvena socialinėse institucijose ar neturi nuolatinės gyvenamosios vietos [3]. Dėl šių priežasčių psichikos sveikatos centrai turi bedradarbiauti su vaiko teisių apsaugos tarnyba. Kriminalinės problemos ir narkotinių medžiagų vartojamas yra neatsiejami reiškiniai [22]. Nusikaltimų skaičius, susijusių su narkotinių medžiagų vartojimo problemomis, yra vienas iš kriterijų, nusakančių priklausomybės ligų gydymo poreikio lygį [65]. Nusikaltimai gali būti atliekami nuo narkotikų apsvaigusių asmenų, ar juo atlieka asmenys norėdami gauti pinigų savo narkotikų vartojimo poreikiui patenkinti. Esant būtinybei, psichikos sveikatos centrai, kaip nurodyta įstatyme, bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis.
Klaipėdos psichikos sveikatos centro pateikta schema, vaizduojanti centro veiklos sritis, nurodo bendradarbiavimo partnerius vykdant antrinę priklausomybės ligų prevenciją (1.5 pav.)
MOKYKLOS PEDAGOGINĖ, PSICHOLOGINĖ TARNYBA ŠEIMOS GYDYTOJAI V AIKŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBA P OLICIJOS KOMISARIATAI ŠEIMA MOKYKLA PACIENTŲ UŽIMTUMAS PSICHIKOS SVEIKATOS CENTRAS TĖVŲ BENDRIJOS STACIONARINIS GYDYMAS AMBULATORINIS GYDYMAS S ANATORINIS GYDYMAS
1.5 pav. Gydymas (antrinė prevencija) psichikos sveikatos centruose
1.5.3 Priklausomybės ligų tretinė prevencija psichikos sveikatos centruose
Pagalbos priklausomybe sergantiems ligoniams schema turi būti tokia: išaiškinimas – gydymas – reabilitacija (socialinė bei psichologinė) – socialinė integracija [50].
Tretinė prevencija – veiksmai nukreipti į ligos komplikacijų, paciento kančių mažinimą, jo adaptaciją gyvenime [48]. Priklausomybės ligų atveju tretinei prevencijai apibūdinti dažniau vartojamas terminas psichosocialinė reabilitacija. Šiuo terminu nusakomas procesas, suteikiantis galimybę asmenims, kurių sveikata yra pakenkta psichinių sutrikimų, pasiekti optimalų nepriklausomybės lygį bendruomenėje. Psichosocialinės reabilitacijos strategijos varijuoja priklausomai nuo vartotojo poreikių, aplinkos, kurioje yra vykdoma (ligoninė ar bendruomenė), šalies kultūrinių, socioekonominių sąlygų. Socialinė parama, profesinis mokymas, grąžinimas tęsti mokymo programų, studijų, įdarbinimas – psichosocialinės reabilitacijos aspektai. Pagrindinai tikslai: sumažinti diskriminaciją ir stigmą bendruomenėje, pagerinti socialinę kompetenciją, sukurti ilgalaikę socialinio palaikymo atmosferą. Psichosocialinė reabilitacija įgalina individu naudotis ar įgyti praktinių sugebėjimų gyventi ir socializuotis bendruomenėje, suteikia žinių kaip kovoti su savo sutrikimu.
Įstaigos užsiimančios sergančiųjų priklausomybės ligomis išaiškinimu ir gydymu (bendrosios praktikos gydytojai, priklausomybės ligų centrai), turi perduoti duomenis psichikos sveikatos centrams ir savivaldybių socialinės paramos skyriams, kurie turi rūpintis šių asmenų reabilitacija ir socialine integracija. Psichikos sveikatos centrai ir savivaldybių socialinės paramos skyriai, glaudžiai
bendradarbiaudami tarpusavyje, palaiko ryšius su reabilitacijos centrais, darbo biržomis, vaikų teisių apsaugos tarnybomis, šeimos krizių centrais, įkalinimo įstaigomis, policija. Ypač svarbu bendradarbiauti su mokyklomis. Kai kuriose jau yra socialinių pedagogų, tačiau jų darbas dar nėra efektyvus, nes nėra pakankama jų kvalifikacija, nevyksta darbas su mokiniais bei jų tėvais.
Egzistuoja trys socialinės reintegracijos “ramsčiai”:1) apgyvendinimas 2) švietimas ir 3) įdarbinimas bei profesinis mokymas [3]. Apgyvendinimas prabūtina stabilaus gyvenimo sąlyga, todėl psichikos sveikatos centrai esant būtinybei turi bendradarbiauti su socialinėmis tarnybomis, konkrečiai su vaikų teisių apsaugos tarnyba. Vaiko teisių apsaugos tarnyba – institucija savivaldybės teritorijoje įgyvendinanti pagrindines Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatas, besirūpinanti vaiko teisių apsauga, įstatymų nustatyta tvarka teisinėmis priemonėmis ginanti ir atstovaujanti vaiko teisėms bei jo teisėtiems interesams. Vaikų teisių deklaracijoje (1994) teigiama, kad visuomenė privalo atiduoti viską, ką turi geriausia [40].
Narkomanija – baisi nelaimė žmogaus harmoningo vystymosi, socializacijos kelyje, todėl visuomenė turi padėti jauniems žmonėms išsivaduoti nuo narkotikų priklausomybės. Jaunimas yra kiekvienos visuomenės ateitis, dėl kurios turi kovoti visi bendrauomnenės nariai, padėdami užtikrinti saugią ir stabilią kiekvieno jauno žmogaus padėtį visuomenėje. Bendradarbiavimas su vietinėje bendruomenėje esančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis būtinas norint, kad resocializacija būtų efektyvi [74].
Tik šiais metais, 2005 m. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) pradėjo vykdyti projektą „Jaunimo užimtumo tobulinimo vystymo bendrija“, kurio pagrindinis tikslas padėti jauniems žmonėms, lygtinai nuteistiems, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, praėjusiems reabilitaciją bei asmenims, iškritusiems iš švietimo sistemos dėl narkotinių medžiagų vartojimo, integruotis ar reintegruotis į visuomenę bei darbo rinką. Projekto metu bus siekiama sukurti sistemą, kuri palengvintų reintegraciją, stiprinamas bendradarbiavimas tarp jaunimo įdarbinimo organizacijų, nevyriausybinių jaunimo organizacijų ir įvairių kitų institucijų.
Klaipėdos psichikos sveikatos centro pateikta schema, vaizduojanti centro veiklos sritis, nurodo bendradarbiavimo partnerius vykdant tretinę priklausomybės ligų prevenciją (1.6 pav.).
