LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Dovydas Majauskas
Šunų cukrinio diabeto diagnostika ir gydymo kontrolės
įvertinimas veterinarijos klinikose X ir Y
Diagnostics of canine diabetes mellitus and evaluation of
treatment management in veterinary clinics X and Y
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovė: Lekt. dr. Inga Stadalienė
2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų cukrinio diabeto diagnostika ir gydymo kontrolės įvertinimas veterinarijos klinikose X ir Y“:
1. yra atliktas mano paties (pačios).
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 81.1. Šunų cukrinio diabeto patogenezė ir etiologija ... 8
1.2. Šunų cukrinio diabeto tipai ir klasifikacija ... 10
1.3. Šunų cukrinio diabeto diagnostika ... 11
1.3.1. Bendroji klinikinė apţiūra ... 11
1.3.2. Hiperglikemija ... 11
1.3.3. Fruktozamino koncentracija kraujyje ... 12
1.3.4. Gliukozurija ... 13
1.3.5. Ketonurija ir ketonemija ... 13
1.4. Cukrinio diabeto gydymas ... 14
1.4.1. Insulino terapija ... 14
1.4.2. Šunų, sergančių cukriniu diabetu, papildomas gydymas ... 15
1.5. Cukrinio diabeto kontrolė (monitoringas) ... 16
1.6. Somogyi efektas ... 18
1.7. Cukrinio diabeto komplikacijos ... 19
1.7.1. Katarakta ... 19
1.7.2. Diabetinė ketoacidozė ... 20
2. TYRIMO MEDŢIAGA IR METODIKA ... 22
2.1. Tyrimo metodika ... 22
3. REZULTATAI ... 24
3.1. Cukriniu diabetu sergančių šunų duomenų analizė ... 24
3.2. Diagnostikos ir kontrolės priemonių taikymas ... 26
3.3. Gydymo taikymas ir ligos eiga ... 31
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 36
5. IŠVADOS ... 42
6. REKOMENDACIJOS ... 43
4
SANTRAUKA
Šunų cukrinio diabeto diagnostika ir gydymo kontrolės įvertinimas veterinarijos
klinikose X ir Y
Darbo tikslas. Nustatyti pagrindinius šunų cukrinio diabeto diagnostikos būdus ir klinikinių simptomų bei kraujo gliukozės kiekio kitimą, siekiant įvertinti cukrinio diabeto kontrolę.
Metodika. Analizuojant 21-o paciento, įtraukto į klinikinį tyrimą ligos istorijas, buvo vertinami šie kiekvieno paciento duomenys: amţius, lytis, kastracija, cukrinio diabeto diagnozavimo data, diagnostikos priemonės, gydymo trukmė, pasirinktas gydymas, gydymo efektyvumas, gydymo priemonių kaita paskirtos ir taikytos kontrolės priemonės, kraujo gliukozės koncentracijos kitimas, klinikinių simptomų pasireiškimas ir jų kontroliavimas, komplikacijų pasireiškimas. Tiriamieji suskirstyti į grupes pagal: amţių, veislę, lytį, svorį, kastraciją, klinikinių simptomų pasireiškimą, laboratorinių rodiklių pokyčius, gliukozės koncentraciją. Visiems tiriamiesiems buvo atlikti kraujo gliukozės koncentracijos tyrimai, paskirtas medikamentinis gydymas insulinu.
Statistinė analizė. Duomenys buvo registruojami Microsoft Excel programa. Duomenų statistinei analizei naudota IBM SPSS Statistics 26 duomenų apdorojimo programa. Duomenų tarpusavio ryšiui įvertinti naudoti Chi-kvadratas, vienfaktorinė Anova. Laikyta, kad duomenys statistiškai reikšmingai skiriasi, kai p < 0,05.
Rezultatai ir išvados. Daţniau cukriniu diabetu sirgo grynaveisliai šunys (61,9 proc.), patelės (61,9 proc.), nekastruoti šunys (57,14 proc.), o rečiausiai – kastruoti patinai (14,29 proc.). Sergančiųjų amţiaus vidurkis – 8,14 ± 2,21 metų (nuo 4 iki 12,6 metų). Nustatytas sezoniškas cukrinio diabeto pasireiškimas – kovo–rugpjūčio mėnesiais nustatyta 66,67 proc. visų atvejų. Vidutinė kraujo gliukozės koncentracija diagnozavimo metu – 23,27 ± 7,03 mmol/l. Didesnė kraujo gliukozės koncentracija nustatyta grynaveisliams šunims (p = 0,274), jaunesniems kaip 8 metų šunims (p = 0,253), patelėms (p = 0,743), nekastruotiems šunims (p < 0,01). Padidėjusi gliukozės koncentracija didino riziką tokiems poţymiams: apatijai (p = 0,122), vėmimui (p = 0,429), kreatinino ir šlapalo koncentracijų pakitimams (p = 0,02), alaninaminotrasferazės, šarminės fosfatazės koncentracijų pakitimams (p = 0,061) ir pankreatito išsivystymui (p = 0,202). Daţniausiai gydymui naudotas vidutinio ilgumo insulinas – 71,43 proc. Efektyvi glikemijos kontrolė per 4 savaites pasiekta – 68,75 proc. sergančiųjų. Komplikacijos pasireiškė 66,67 proc. sergančiųjų. Daţniausia komplikacija – katarakta, kurios daţnis 68,75 proc.
5
SUMMARY
Diagnostics of canine diabetes mellitus and evaluation of treatment management
in veterinary clinics X and Y
Objective. To determine the main canine diabetes mellitus diagnostic procedures, clinical symptoms and blood glucose changes, for evaluation of diabetes mellitus management.
Methods. In a case study, where 21 patient has been enrolled to have their medical history analysed the following measures were considered: age, gender, castration, diabetes diagnosis date, diagnostic procedures, treatment and length of the treatment, the efficiency of the treatment, treatment implementation changes, monitoring procedures, blood glucose level changes, prevalence of the symptoms and complications. The patients were segregated into the following groups: age, breed, gender, weight, castration, symptoms, the change in laboratory findings, blood glucose level. All participants have had their blood glucose level tested. After the results all of the participants have been prescribed insulin.
Data analysis. For each dog, all appoinments were evaluated and retrieved data were collected into an electronic spreadsheet using Microsoft Excel. In order to analyse the retrieved data an IBM SPSS Statistics 26th version program was used. Chi-square and One-Way Anova was used to establish the correlation between the data. It has been sustained that the information is significantly different, when p<0,05.
Results and conclusions. In the present study pure breed dogs accounted for 61,9%, female dogs for 61,9% and not castrated dogs for 57,14% of the diabetes mellitus cases. Of all the dogs castrated male dogs were diagnosed with diabetes mellitus least often. The mean age of subjects – 8,14±2,21 years (from 4 to 12,6 years). Ore than a half of newly diagnosed cases was recorded during March–August months – 66,67%. The mean of blood glucose level during the diagnosis has been found to be – 23.27±7,03 mmol/l. An elevated blood glucose level has been recorded to pure breed dogs (p=0,274), younger than 8 years dogs (p=0,253), female dogs (p=0,743), uncastrated dogs (p<0,01). The increase in blood glucose level had contributed to the following symptoms: apathy (p=0,122), vomiting (p=0,429), creatinine and urea alterations (p=0,02), alanine transaminase and alkaline phosphatase alterations (p=0,061) and pancreatitis development (p=0,202). Intermediate-acting insulin was the one most commonly used – 71,43%. The effective glycaemic control reached within 4 weeks – 68,75% of patients. 66,67% of the patients had complications. Most common complication being – cataract at 68,75%.
6
SANTRUMPOS
JAAHA – Amerikos gyvūnų klinikų asociacijos ţurnalas (angl. Journal of the American Animal
Hospital Association)
AAHA – Amerikos gyvūnų klinikų asociacija (angl. American Animal Hospital Association) RVC – Karališkasis veterinarijos koledţas (angl. Royal Veterinary College)
FDA – Federalinė maisto ir vaistų administracija (angl. Federal food and drugs administration) JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos
JK – Jungtinė Karalystė
IL-1β – interleukinas 1 beta (angl. Interleukin one beta)
TNF-α – navikų nekrozės faktorius alfa (angl. Tumor necrosis factor alpha) DLA – šunų leukocitų antigenas (angl. Dog leukocyte antigen)
PTP22 – proteino tirozino fosfatazė 22 (angl. Protein tyrosine phosphatase 22)
CTLA4 – citotoksinis T limfocitų antigenas 4 (angl. Cytotoxic T-Lymphocyte Associated Protein 4) TGF-β1 – Transformuojantis augimo faktorius beta 1 (angl. Transforming growth factor beta 1) DR – Diabetinė retinopatija
7
ĮVADAS
Šunų cukrinis diabetas yra daţnas endokrinopatinis vidutinio ir vyresnio amţiaus šunų susirgimas (1). Cukrinis diabetas charakterizuojamas pastovia, ilgailaike hiperglikemija, gliukozurija, polidipsija ir poliurija, svorio kritimu, padidėjusiu pašaro suvartojimu (2). Daţniausiai gyvūnų savininkai kreipiasi į veterinarijos gydytoją pastebėję, kad jų gyvūnui pradėjo kristi svoris, nors suvartojamas pašaro kiekis nepakito arba padidėjo, taip pat daţnai įvardijamas suvartojamo vandens kiekio padidėjimas ir, padaţnėjęs gyvūno šlapinimasis. Nėra vienos tarptautinės klasifikacijos šunų cukriniam diabetui, bet etiologija priimtinai skirstoma į pirminį insulino rezistentiškumą arba pirminį insulino nepakankamumo diabetą (2, 3). Šunų cukrinio diabeto patogenezė panaši į ţmonių 1-ojo tipo cukrinio diabeto patogenezę, bet yra svarbus skirtumas, kad ţmonėms šio tipo cukrinis diabetas daţniausiai diagnozuojamas jauname amţiuje, o šunims vidutiniame ar vyresniame amţiuje (4). Nėra vienos šunų cukrinio diabeto patogenezės, kuri būtų patvirtinta moksliniais tyrimais, bet yra įvardijamos kelios cukrinio diabeto patogenezės teorijos: autoimuninės kilmės, genetinės kilmės (veislės predispozicijos), insulino rezistentiškumą sukeliančių vaistų (gliukokortikoidai, streptocozinas), hipoadrenokorticizmo ir pankreatito įtaka (1– 4). Šunų cukrinio diabeto gydymui visada naudojami egzogeniniai insulino preparatai, kurie leidţiami 1–2 kartus per dieną (1). Svarbus tinkamas gydymas ir efektyvi glikemijos kontrolė, nes cukrinis diabetas gali komplikuotis kitomis ligomis: diabetine ketoacidoze, katarakta, pankreatitu.
Gyvūnų savininkai, pastebėję pirmuosius simptomus, turėtų kreiptis į kvalifikuotus veterinarijos gydytojus – endokrinologus, kurie geba tinkamai diferencijuoti endokrinologinius susirgimus ir paskirti tinkamą gydymą. Tai yra daţna endokrinopatija ir nepavykus sudaryti efektyvaus gydymo plano gali baigtis sunkiomis komplikacijos ir gyvūno gaišimu.
Darbo tikslas: Nustatyti pagrindinius šunų cukrinio diabeto diagnostikos būdus ir klinikinių simptomų bei kraujo gliukozės kiekio kitimą, siekiant įvertinti cukrinio diabeto kontrolę. Darbo uţdaviniai:
1. Nustatyti daţniausiai pasireiškiančius klinikinius poţymius ir kraujo, šlapimo tyrimų rodiklių pokyčius šunims, sergantiems cukriniu diabetu.
2. Nustatyti įvairių veiksnių įtaką šunų kraujo gliukozės koncentracijai cukrinio diabeto diagnozavimo metu.
3. Įvertinti šunų gliukozės koncentracijos kraujyje kitimą gydymo metu.
8
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Šunų cukrinio diabeto patogenezė ir etiologija
Rizikos faktoriai, kurie įvardijami kaip predisponuojantys šunų cukrinio diabeto išsivystymą: genetika, pankreatitas, nutukimas, autoimuninės reakcijos, hiperadrenokorticizmas, diestrus (liuteininė fazė) kalėms, hipertiroidizmas, gliukokortikoidai, progestagenai, hiperlipidemija (1–4). Jungtinėje Karalystėje (JK) atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad šunų cukrinio diabeto paplitimas yra virš 0,3 proc., bet kituose tyrimuose yra įvardijama, kad paplitimas gali siekti ir iki 1,5 proc. (1, 4–6). Teigiama, kad šunų sergamumas cukriniu diabetu didėja, bet taip pat yra įvardijama, kad tai gali būti lengvesnės ir geresnės diagnostikos ir ţmonių sąmoningumo pasekmė (4). Etiologinėje klasifikacijoje, nepriklausomai nuo pradinės prieţasties, šunų cukrinis diabetas prasideda nuo subklinikinės fazės, kurios metu euglikemija yra valdoma, bet beta ląstelių funkcijos ir masės pokyčiai jau yra prasidėję (7). Vėliau ligai progresuojant gali būti aptikta gliukozės netolerancija (gliukotoksiškumas) ir nustatoma prediabetinė fazė, o gliukozės netolerancijai dar padidėjus gali būti nustatomas diabetas iš pasireiškusių klinikinių simptomų (1 pav.) (7). Vyresnėms patelėms daţnai diagnozuojamas cukrinis diabetas vaikingumo ir liuteininės fazės metu, kai yra pakilusi progesterono ir augimo hormono koncentracija kraujyje, todėl pasireiškia insulino rezistentiškumas bei jo nepakankama sekrecija, kad būtų suvaldyta hiperglikemija (1, 8). Šunų veislės, kurios įvardijamos kaip turinčios predispoziciją cukrinio diabeto išsivystymui: samojedai, auksaspalviai retriveriai, Australijos terjerai, mitelšnauceriai, cvergšnauceriai, volfšpicai, foksterjerai, frizos bišonai, suomių špicai, nykštukiniai pudeliai, Sibiro haskiai, toipudeliai (1, 3, 4, 7-9). Šunų nutukimas yra asocijuojamas su insulino rezistentiškumo išsivystymu, dislipidemija, bet nėra pakankamai duomenų, kad tai gali sukelti šunų 1-ojo tipo insuliną (9, 10). Šunų cukrinio diabeto patogenezė yra multikompleksinė ir jis išsivysto dėl kelių predisponuojančių veiksnių sąveikos, bet tiksli patogenezė iki šiol nėra patvirtinta (1, 4, 6, 8). Vyresnis šunų amţius viename tyrime įvardijamas kaip šunų cukrinio diabeto išsivystymo prieţastis, nes vyresnių šunų Langerhanso salelėse neaptikta kompensacinė β-ląstelių proliferacija, nors ji stebima jaunesniems kaip 4 mėnesių šunims (11).
9 gali turėti diabetogeninį efektą, nes jų vartojimo metu daţnai stebima hiperglikemija, todėl jų naudojimas yra kontraindikuotinas (3, 8, 15).
1 pav. Šunų cukrinio diabeto patogenezės schema (8)
10 Yra įrodymų, kad β-ląstelių destrukcija įvyksta dėl autoimuninių prieţasčių iki 50 proc. visų atvejų, bet taip pat yra tyrimų, kuriais autoimuninis veiksnys yra paneigiamas neradus pakankamai įrodymų (4, 5, 7, 8, 18). Genetiniais tyrimais nustatyta, kad veislių, kurios įvardijamos kaip turinčios didesnę cukrinio diabeto išsivystymo riziką, genotipuose yra identifikuojami su autoimuniniu atsaku susiję genai: DLA, PTP22, CTLA4 (1, 2, 4, 6–8, 11). Autoimuninės kilmės Langerhanso salelių uţdegimas (angl. insulitis) taip pat įvardijamas kaip veiksnys, galintis sukelti šunų cukrinį diabetą, nes jo metu yra infiltruojamos Langerhanso salelės uţdegiminėmis ląstelėmis ir buvo nustatyti antikūnai prieš insuliną ir proinsuliną (1). Tyrimuose, analizuojančiuose autoimuninio atsako riziką išsivystyti cukriniam diabetui, teigiama, kad vis dėlto turi būti papildomas veiksnys, pvz.: pankreatitas, insulino rezistentiškumą sukeliantys vaistai (gliukokortikoidai), aplinkos poveikis (1). DLA yra ţinomas kaip genų kompleksas, kuris gali inicijuoti ar iššaukti šunų cukrinį diabetą (4, 6, 8). Šis genas buvo nustytas atliekant tyrimus su samojedais, Tibeto terjerais (4, 6). Bet kituose tyrimuose buvo nustatyta, kad DLA genas yra randamas tiek pas cukriniu diabetu sergančius, tiek pas sveikus šių veislių šunis, todėl tai neleidţia patvirtinti ir šios teorijos (6). Autoimuninio atsako veiksnys šunų cukrinio diabeto išsivystymui grindţiamas ir tuo, kad ţmonių 1 tipo cukrinis diabetas yra autoimuninės ir genetinės kilmės, o šunys seniau buvo naudojami kaip pradinis modelis ţmonių cukrinio diabeto tyrimams dėl panašios klinikos ir ligos poţymių pasireiškimo (4, 6).
1.2. Šunų cukrinio diabeto tipai ir klasifikacija
11 pat skiriasi, nes jis daţniausiai diagnozuojamas vidutinio ir vyresniems šunims nuo 4 metų amţiaus, o ne jauniems šuniukams, kas atitiktų ţmonių 1 tipo diabetą, kuris yra diagnozuojamas ankstyvame amţiuje (4, 6, 9). Iš smulkiųjų gyvūnų 2 tipo cukrinis diabetas daţniausiai pasireiškia katėms (1, 7, 9). Antrinis arba 3 tipo cukrinis diabetas yra komplikacija dėl išsivysčiusio insulino antagonizmo, kuris gali pasireikšti kaip gestacinio tipo diabetas (1, 7, 8, 20, 21). RVC naudojama šunų cukrinio diabeto klasifikacija – insulino nepakankamumo diabetas (angl. Insulin deficiency diabetes – IDD) ir insulino rezistentiškumo diabetas (angl. Insulin resistance diabetes – IRD) ir 3 tipo diabetas (4, 22).
1.3. Šunų cukrinio diabeto diagnostika
1.3.1. Bendroji klinikinė apţiūraKlinikinė apţiūra yra integrali ir svarbi veterinarijos gydytojo darbo dalis, kuri turėtų būti pirminis ţingsnis susirgimų diagnostikai, o tarp jų ir cukrinio diabeto diagnostikai. Ji neturėtų būti praleidţiama ir iškart pereinama prie specialiųjų pvz. kraujo, tyrimų. Klinikinės apţiūros metu įvertinami visi svarbiausi gyvybiniai rodikliai ir apklausiamas gyvūno savininkas, o tai yra svarbu, nes cukrinis diabetas turi charakteringus klinikinius simptomus, iš kurių galima įtarti, kad šuo serga cukriniu diabetu. Cukrinis diabetas charakterizuojamas (tipinė klinika) svorio kritimu, padidėjusiu maisto suvartojimu, polidipsija ir poliurija (5, 8, 9). Kompensacinė polidipsija ir poliurija išsivysto dėl ilgalaikės hiperglikemijos, kai inkstų kanalėliuose gliukozė nebegali būti efektyviai filtruojama (8, 9). Iš klinikinės apţiūros rezultatų galima susidaryti pirminį vaizdą ir pradinį diferencinių diagnozių sąrašą. Pagal tai galima spręsti, kokie reikalingi tolesni specialieji tyrimai norint patvirtinti ar atmesti galimas diagnozes.
1.3.2. Hiperglikemija
12 svarbi ne tik cukrinio diabeto diagnostikai, bet ir gydymo efektyvumui įvertinti, ir pagal tai koreguojama skirta insulino dozė (22, 24). Lengvai gliukozės koncentracijos kraujyje stebėjimui ir kontrolei yra sukurti specialūs aparatai, kuriais patys gyvūnų savininkai gali lengvai namuose reguliariai matuoti gliukozės koncentraciją kraujyje (31). Pagal gautus rezultatus yra koreguojama gydymo eiga, insulino dozė, insulino injekcijų daţnis, todėl tai yra vienas svarbiausių cukrinio diabeto klinikinių rodiklių (22). Pacientams, kuriems nėra paskirtas medikamentinis gydymas insulinu arba gydymas nėra efektyvus, yra stebima nuolatinė hiperglikemija (7, 22).
1.3.3. Fruktozamino koncentracija kraujyje
13
1 lentelė. Fruktozamino koncentracijos interpretavimas (25, 30)
Kontrolės efektyvumas Fruktozamino koncentracija
Labai gera kontrolė 350 – 400 μmol/l
Gera kontrolė 400 – 450 μmol/l
Patenkinama kontrolė 450 – 500 μmol/l
Prasta kontrolė > 500 μmol/l
Ilgalaikė hipoglikemija < 300 μmol/l
1.3.4. Gliukozurija
Gliukozurija – yra gliukozės buvimas šlapime, kurios normaliai jame neturėtų būti (22). Gliukozurija nustatoma atliekant šlapimo biocheminę analizę specialiais šlapimo biocheminiais analizatoriais arba naudojant indikatorines juosteles (25, 31). Tiksliam gliukozurijos matavimui turėtų būti naudojamas šlapimo biocheminis analizatorius, nes indikatorinės juostelės tik parodo, ar yra gliukozės šlapime, bet tai nėra tikslus rodiklis ir neleidţia tinkamai įvertinti gliukozės koncentracijos šlapime (26). Gliukozurija turi būti nustatoma kartu su hiperglikemija, kad būtų galima patvirtinti šunų cukrinį diabetą (22, 25). Šuniui, sergančiam cukriniu diabetu, šlapimo analizės metu gali būti stebimas visas kompleksas klinikinių simptomų kaip polidipsija ir poliurija, proteinurija, ketonurija, pakitęs santykinis tankis (22, 23, 25). Minėtų simptomų gydymui turi būti taikomas medikamentinis gydymas, kad pašalinti šiuos klinikinius simptomus, nes jie gali komplikuotis šlapimo sistemos infekcijomis (8, 22, 25). Glukozurija gali būti klasifikuojama į laikiną ir persistuojančią arba ilgalaikę. Laikina stebima dėl gliukozės koncentracijos kraujyje staigaus padidėjimo, o ilgalaikė yra vienas iš sisteminių ligų simptomų, tarp jų ir cukrinio diabeto. Gliukozė yra sulaikoma organizme, kai šuns organizmas funkcionuoja fiziologiškai ir inkstuose gliukozė nėra išfiltruojama iš kraujo į šlapimą (23). Inkstuose gliukozės filtravimas iš kraujo į šlapimą pradedamas tik tada, kai gliukozės koncentracija kraujyje viršija 12,00 mmol/l (23, 25).
1.3.5. Ketonurija ir ketonemija
14 gliukozės koncentracijos padidėjimo kraujyje, tuomet ketonurija nėra sukelta cukrinio diabeto. Ketonurija gali būti sukelta ir dėl ilgalaikio badavimo, kai gyvūnas yra nutukęs ir turi didelį riebalų kiekį kūne (27). Šunys, kurie serga cukriniu diabetu ir kuriems pasireiškė ketonurija, bet ne metabolinė acidozė, daţniausiai yra santykinai sveiki, išskyrus įprastų cukrinio diabeto klinikinių simptomų pasireiškimą (27). Jei nėra išsivysčiusi sisteminė liga arba jos simptomai nėra stipriai išreikšti klinikinės apţiūros metu ir metabolinė acidozė nėra stipriai išreikšta (nustatoma ištyrus veninį CO2 arba arterinę bikarbonatų koncentraciją, kuri turi būti < 16 mEq/2), tuomet gydymui gali
būti naudojamas trumpo veikimo insulinas, kuris leidţiamas S.C. 3 kartus per dieną, kol ketonurija ir ketonemija išgydoma (27). Jei gydymas yra efektyvus, tuomet ketozė normalizuotis turi per 48– 96 valandas nuo gydymo pradţios (27). Po ketozės gydymo grįţtama prie nuolatinio cukrinio diabeto gydymo naudojant vidutinio veikimo ilgumo insuliną 2 kartus per dieną. Siekiant tiksliai įvertinti organizmo apnuodijimą ketoniniais kūnais yra rekomenduojamas rankinis elektromechaninis ketoninių kūnų sensorius matuojant kraujo 3HB koncentraciją, nes tai yra jautresnis ir tikslesnis būdas nei ketonurijos nustatymas (31). Vis dėlto ne visos veterinarijos klinikos turi platų diagnostinių įrenginių spektrą, tad kiekviena klinika ar gyvūno savininkas turėtų naudoti bent jau ketoninių kūnų nustatymą šlapime (31, 44).
1.4. Cukrinio diabeto gydymas
1.4.1. Insulino terapija15 galiojimo laiką, insulino bioaktyvumą, praskiedimą (U-40 ar U-100) (25). Pradėjus gydymą gyvūno savininkas turi būti įspėjamas, kad sudaryti efektyvų gydymo planą gali uţtrukti iki 1–2 mėn. (30, 44). Pradiniame gydymo etape iš karto po diagnozės nustatymo rekomenduojama, kad gyvūnas būtų gydomas stacionare 24–48 valandas, kad būtų nustatytas pradinės insulino dozės efektyvumas imant kraujo mėginius: insulino suleidimo metu ir vėliau kas 2–3 valandas (30, 44). Europos Sąjungoje šiuo metu rinkoje yra registruotas tik vienas insulino preparatas šunims – Caninsulin, kuris yra vidutinio veikimo ilgumo insulinas (lentelė) (24). Caninsulin yra sudarytas iš dviejų insulino tipų, trumpo ir ilgo veikimo insulino: 30 proc. amorfinio insulino ir 70 proc. kristalinio cinko insulino. Dėl šios prieţasties naudojant Caninsulin jis privalo būti kruopščiai suplakamas, kad susidarytų vienalytė masė, nes seniau pasitaikydavo komplikacijų (registruota JAV ir buvo laikomas neefektyviu), kai jis būdavo naudojamas nesuplaktas (37, 44). Caninsulin yra U-40 praskiedimo insulinas, todėl yra visada rekomenduojama naudoti U-40 insulinui pritaikytus švirkštus, kad būtų išvengta gydymo klaidų, perdozavimo (44). Taip pat gali būti naudojamas specialus insulino suleidimo prietaisas – VetPen (27). Išsivysčius DKA gydymui rekomenduojama rinktis trumpo veikimo insuliną, kuris yra biologiškai aktyvesnis (23). Ilgo veikimo insulinas nerekomenduojamas naudoti šunų cukriniam diabetui gydyti, nes jis gali sukelti hipoglikemiją, kas yra nepageidaujamas poveikis, nes gali sukelti rimtas komplikacijas (22, 23, 25, 30, 36). Insulino perdozavimo simptomai: silpnumas, vangumas, apetito nebuvimas, traukuliai, koma (26).
1.4.2. Šunų, sergančių cukriniu diabetu, papildomas gydymas
Specialus mitybos planas turėtų būti pradėtas taikyti tuo pačiu metu, kai pradedama insulino terapija (23, 25). Kad patenkinti mitybos poreikius, yra rekomenduojama naudoti specialius veterinarinius pašarus. Jų privalumas tas, kad šie pašarai specialiai subalansuoti šunims, sergantiems cukriniu diabetu, ir gali padėti palaikyti gliukozės koncentraciją išvengiant staigaus padidėjimo po šėrimo, ir pagerinti insulino veikimą (23, 38). Naudojant veterinarines dietas taip pat lengviau palaikyti optimalų gyvūno svorį, kas yra svarbu, nes nutukimas gali turėti poveikį insulino įsisavinimui, nes buvo nustatyta, kad nutukimas gali sukelti insulino rezistentiškumą (23). Jei gyvūnas insulino gauna 2 kartus per parą, tuomet gali būti šeriamas iki 4 kartų per dieną, bet daţnai yra apsiribojama šėrimu 2 kartus per dieną po arba prieš pat insulino injekciją (23, 26). Šėrimo tipas, kuriame yra daug maistinių skaidulų (kompleksinių angliavandenių), yra rekomenduojamas, nes polisacharidų hidrolizė yra lėtesnė nei monosacharidų ir dėl to išvengiama staigaus gliukozės koncentracijos kraujyje padidėjimo po šėrimo (2, 36, 38).
16
1.5. Cukrinio diabeto kontrolė (monitoringas)
Cukrinio diabeto kontrolė yra svarbi gydymo procesui, efektyvumui ir tinkamai insulino dozei nustatyti (29, 39). Kontrolę galima suskirstyti į dvi dalis, kurios yra apylygiai svarbios gydymo efektyvumui ir gyvūno gyvenimo kokybei. Tai būtų kontrolė, kurią atlieka veterinarijos gydytojas (tiesioginė kontrolė) ir gyvūno savininko atliekama kontrolė (netiesioginė kontrolė) (31). Gyvūno savininkas nuolatos stebi savo augintinį namuose ir gali registruoti tokius simptomus kaip: suvartojamo vandens kiekis, šlapimo kiekis ir šlapinimosi daţnis, registruoti augintinio svorį, augintinio aktyvumą, suvartojamą maisto kiekį, pykinimo epizodus, pakitusią elgseną (31, 40). Taip pat savininkas gali namie pats išmatuoti gliukozės koncentraciją kraujyje naudodamas mobilius gliukometrus (29, 40). Iš minėtų duomenų veterinarijos gydytojas gali susidaryti išsamų bendrą gydymo efektyvumo vaizdą. Staiga pakitus vienam ar keliems simptomams veterinarijos gydytojas gali greitai įvertinti situaciją ir suplanuoti papildomą vizitą apţiūrai ir atlikti specialiuosius tyrimus (6, 29, 31, 41). AAHA yra išleidusi šunų cukrinio diabeto gydymo ir kontrolės gaires, kuriose rekomenduojamos konsultacijos kas 7–10 dienų po klinikinės diagnozės patvirtinimo atliekant kraujo gliukozės kreivę, kol klinikiniai simptomai suvaldomi. Vėliau yra rekomenduojamas kontrolinis vizitas kas 2–3 mėnesius tiriant gliukozės ir fruktozamino koncentraciją kraujyje bei kas 6 mėnesius atlikti kraujo morfologiją, biochemiją ir šlapimo analizę (26). Efektyviu gydymas yra laikomas, kai: palaikomas normalus gyvūno svoris, pašalinami klinikiniai simptomai, pvz., poliurija, polidipsija, ir išvengiama hipoglikemijos ir ketozės (31).
17
2 pav. Kraujo gliukozės kreivės įvertinimo algoritmas (30)
Kitas efektyvus būdas matuoti glikemijos kontrolės efektyvumą – intersticiniai sensoriai, kurie implantuojami po oda, ir matuojama gliukozės koncentracija poodiniame intersticiniame skystyje ir kuriais gliukozės koncentracijos matavimus galima vykdyti nepertraukiamai iki 14 dienų ir tokiu būdu gaunamas daug išsamesnis vaizdas (30, 41, 42). Svarbus intersticinių sensorių privalumas prieš kraujo gliukozės kreivę ar gliukometrus yra tai, kad jais galima nustatyti net ir trumpalaikę (epizodinę) hipoglikemiją, ir rinkti (kaupti) duomenis nepertraukiamai ir nakties metu bei maţiau traumuojant gyvūną (39). Pradėjus naudoti intersticinius sensorius iš pradţių būtina atlikti kelis (bent 2) kraujo gliukozės koncentracijos matavimus su biocheminiu kraujo analizatoriumi, kad sensorius būtų tinkamai sukalibruotas ir patikrintas jo matavimų patikimumas (31, 41, 42). Intersticinių sensorių sistemų minusas, kad jos veikia tik tam tikrame diapazone, t. y. kai gliukozės koncentracija yra nuo 2,2 mmol/l iki 22 mmol/l (30, 41). Todėl tokia sistema nėra tinkama naudoti gyvūnams, kuriems išsivystė DKA (31). Rekomenduojama intersticinių sensorių implantavimo vieta – kaklo dorsalinė dalis, nes ten gyvūnui bus sunku pasiekti, jei būtų pasirinkta kita vieta, tuomet gyvūnas gali paţeisti matavimo sensorių. Taip pat rekomenduojama vieta – krūtinės lateralinė dalis (30).
18 pagalvėlės, lūpos, todėl galima išbandyti kelis variantus ir atrasti maţiausiai streso sukeliantį gyvūnui (31). Šunims, kuriems nėra taikoma efektyvi gydymo kontrolė, gali būti fiksuojamas padidėjęs nepastovus širdies darbas ir sumaţėjusi plazmos norepinefrino koncentracija (25). Kai insulino dozė nėra pakankama, tuomet gali būti fiksuojami ilgi hiperglikemijos periodai, o kai insulino dozė per didelė, tuomet gali būti fiksuojami hipoglikemijos epizodai, kas taip pat yra pavojinga gyvūnui ir to turėtų būti vengiama (30, 31, 41).
Kontrolės būdas daţnai priklauso nuo asmeninio gyvūno savininko pasirinkimo ir daţna apsisprendimo prieţastis – asmeninė savininko finansinė situacija (31). Todėl veterinarijos gydytojo pareiga išsamiai ir aiškiai supaţindinti gyvūno savininką su galimomis komplikacijomis ir ligos baigtimis, jei gyvūno savininkas nevykdys gydytojo nurodymų (31). Šunų cukrinio diabeto gydymo kontrolėje svarbu, kad gyvūno savininkas ir veterinarijos gydytojas veiktų išvien, nes tik taip galima pasiekti gerų rezultatų (30). Vienas gliukozės koncentracijos kraujyje tyrimas nerekomenduojamas kaip kontrolės būdas, nes jis neleidţia įvertinti išsamaus vaizdo, todėl turėtų būti paimti bent du tyrimai, kad būtų galima įvertinti gydymo efektyvumą (30).
1.6. Somogyi efektas
Somogyi efektas – charakterizuojamas staigia hiperglikemija, kuri įvyksta po ţymios hipoglikemijos arba gliukozės koncentracijos sumaţėjimo kraujyje, kuri iššaukia diabetogeninius hormonus, ypatingai epinefriną ir gliukagoną, ir tiesiogiai hipoglikemijos įtakotą gliukogenezės stimuliaciją kepenyse (3 pav.) (25, 30). Dėl Somogyi efekto hiperglikemija pasireiškia per 12 valandų ir gali tęstis net 2–3 dienas (25).
19 Pasireiškus hiperglikemijai vėl išryškėja įprasti šunų cukrinio diabeto klinikiniai simptomai, dėl ko veterinarijos gydytojas gali susidaryti klaidingą nuomonę, jog gydymas insulinu nėra efektyvus dėl maţos insulino dozės, ir ją dar padidinti, o per didelė dozė ir yra pirminė prieţastis, sukėlusi Somogyi efektą (25). Somogyi efektas gali būti įtariamas, kai gliukozės koncentracija maţėja ypač sparčiai, insulino veikimo laikas ilgesnis nei 12 valandų, pacientas gauna galimai per didelę insulino dozę (> 1,5 U/kg), kai pasireiškia ciklinis glikemijos kontrolės efektyvumas, paciento svoris didėja net ir taikant specialią dietą, gydymas neefektyvus net ir toliau didinant insulino dozę (25, 44). Nustatyti Somogyi efektą gali būti sunku, kai gydymo efektyvumui įvertinti naudojama kraujo gliukozės kreivė, nes hipoglikemijos epizodas gali būti labai trumpas ir beveik neįmanoma, jei daromas tik vienas gliukozės koncentracijos kraujyje mėginys (29). Kad patvirtinti Somogyi efektą, būtina nustatyti hipoglikemiją (< 3,5 mmol/l) ir po jos nustatoma staigi hiperglikemija (> 16 mmol/l) (25).
1.7. Cukrinio diabeto komplikacijos
Šunims, sergantiems cukriniu diabetu, yra nemaţa tikimybė, kad pasireikš komplikacijos, jei nėra taikomas efektyvus medikamentinis gydymas ir glikemijos kontrolė. Vienos iš tokių komplikacijų: diabetinė ketoacidozė, hipertenzija, proteinurija, kalcio homeostazės sutrikimai, miokardo disfunkcijos, renovaskulinis rezistentiškumas (32, 33, 47–50). Išsivysčiusios akių problemos kaip šunų cukrinio diabeto komplikacijos pasireiškia: katarakta, ragenos endotelio ląstelių praradimu, endotelio ląstelių pleomorfizmu ir polimegatizmu, sumaţėjusiu ragenos jautrumu, padidėjusia sausojo keratokonjuktyvito tikimybe ir rečiau pasireiškiančia diabetine retinopatija dėl mikroaneurizmų (51, 52).
1.7.1. Katarakta
20 nėra išsivystęs cukrinis diabetas (51). Kataraktos pasireiškimas stebimas net ir šunims, kuriems taikoma efektyvi glikemijos kontrolė (51, 52). Šunims, sergantiems cukriniu diabetu, katarakta daţniausiai vystosi greitai ir abipusiai (52). Lęšio drumstėjimas daţniausiai įvyksta dėl sorbitolio gaminimosi, kuris yra angliavandenis alkoholis, dėl aldozės reduktazės poveikio (AR) (54). Aldozės reduktazė yra enzimas, kuris redukuoja gliukozę ir galaktozę iki jų alkoholinių atmainų sorbitolio ir galaktitolio (55). Sorbitolis turi osmotinį poveikį, dėl ko vanduo patenka į lęšiuką ir įvyksta lęšiuko drumstėjimas (54). Kadangi oksidacinis poveikis lęšiukui yra laikomas predisponuojančiu veiksniu kataraktos išsivystymui, yra teorijų, kad taikant antioksidacinių medţiagų terapiją galima atitolinti kataraktos išsivystymą (57). Atkreiptinas dėmesys, kad dauguma tyrimų vis dar yra pradinėje stadijoje naudojant laboratorinius gyvūnus (58). Tirtos antioksidacinės medţiagos – lipoinė rūgštis, vitaminas E, piruvo rūgštis (59–61). Iš rastų duomenų galima teigti, kad daugiausiai dėmesio skiriama piruvo rūgšties tyrimams. Ši antioksiduojanti medţiaga pasireiškia savybe maţinti sorbitolio gamybą ir lipidų peroksidazei lęšiuke (61). Kita galima kataraktos prevencijos priemonė šiuo metu JAV FDA registracijai pateiktas farmakologinis preparatas – Kinostat (57, 58). Šio vaisto veikimo principas yra aldozės reduktazės vietinis inhibavimas, dėl ko sumaţėja sorbitolio gamyba ir vandens kaupimasis lęšiuke sulėtėja. Atliktame vaisto klinikiniame tyrime nustatyta, kad placebo grupėje šunims išsivystė 14 kataraktų, o šunims, kuriems taikytas prevencinis gydymas minėtu vaistu, išsivystė 7 kataraktos (58). Prevencinės priemonės kataraktos išsivystymo tikimybei turėtų būti svarbi tolimesnių tyrimų kryptis, nes vienintelė kataraktos gydymo galimybė – operacija (55).
1.7.2. Diabetinė ketoacidozė
22
2.
TYRIMO MEDŢIAGA IR METODIKA
2.1. Tyrimo metodika
Klinikinis tyrimas atliktas Lietuvos veterinarijos klinikose X ir Y. Tyrimas buvo atliekamas 2018–2019 metais. Dalis tiriamųjų buvo surinkti veterinarinės praktikos metu dalyvaujant diagnostikos ir ligos kontrolės metu. Tyrimo analizei įtraukti ir retrospektyviniai duomenys.
Kriterijai, kuriais remtasi įtraukiant pacientus į tyrimą:
1. Cukrinio diabeto diagnozė patvirtinta ne seniau kaip prieš 2 metus. 2. Diagnozavus cukrinį diabetą paskirta insulino terapija.
3. Pacientai buvo gydyti klinikoje ir buvo bent viena kontrolinė konsultacija klinikoje. 4. Paciento ligos istorija išsami.
Iš 33 pacientų, kurie apsilankė ir kuriems buvo diagnozuotas cukrinis diabetas klinikose X ir Y, 12 pacientų nebuvo įtraukti į klinikinį tyrimą, nes neatitiko išvardytų kriterijų. Į klinikinį tyrimą įtrauktas 21 atvejis, kuris buvo panaudotas analizei.
Analizuojant 21 paciento įtraukto, į klinikinį tyrimą, ligos istorijas, buvo vertinami šie kiekvieno paciento duomenys: amţius, lytis, kastracija, cukrinio diabeto diagnozavimo data, diagnostikos priemonės, gydymo trukmė, pasirinktas gydymas, gydymo efektyvumas, gydymo priemonių kaita, paskirtos ir taikytos kontrolės priemonės, kraujo gliukozės koncentracijos kitimas, klinikinių simptomų pasireiškimas ir jų kontroliavimas, komplikacijų pasireiškimas. Tiriamieji suskirstyti į grupes pagal: amţių, veislę, lytį, svorį, kastraciją, klinikinių simptomų pasireiškimą, laboratorinių rodiklių pokyčius, gliukozės koncentraciją.
Dalyvaujant analizuojamų pacientų diagnostikoje surinkta ligos anamnezė, atlikta bendroji klinikinė apţiūra, atlikti kraujo tyrimai, šlapimo analizė (4 pav.).
Tyrimai. Mėginiai kraujo morfologinei analizei tyrimams paimti specialiuose mėgintuvėliuose su EDTA. Mėgintuvėlis su krauju privalomai kelis kartus paverčiamas, kad kraujas susimaišytų su antikoaguliantu ir nesukrešėtų.
Kraujo biocheminis tyrimas atliktas naudojant: IDEXX Catalyst One ir (arba) SPOTCHEM EZ SP-4430. Atliekant tyrimą buvo analizuojama gliukozės, šarminės fosfatazės, alaninamino transferazės, kreatinino, šlapalo, globulinų ir albuminų pokyčiai.
Kraujo mėginys kraujo biocheminei ir morfologinei analizei imtas iš vena cephalica arba v.
jugularis. Atliekant tyrimą gliukometru kraujo mėginys imtas iš: ausies, pado pagalvėlės, lūpos.
Priklausomai nuo gyvūno reakcijos buvo pasirenkama viena iš išvardintų kraujo ėmimo vietų. Tyrimas atliktas mobiliu gliukometru: AccuCHECK ir (arba) Thinka.
23 analizatorius: PocketChem UA PU-4010. Centrifugavus šlapimą atliekamas mikroskopavimas ir ieškoma sedimentų.
Statistinė analizė. Duomenys buvo registruojami Microsoft Excel programa. Duomenų statistinei analizei naudota IBM SPSS Statistics 26 duomenų apdorojimo programa. Duomenų tarpusavio ryšiui įvertinti naudoti Chi-kvadratas, vienfaktorinė Anova. Laikyta, kad duomenys statistiškai reikšmingai skiriasi, kai p < 0,05.
24
3. REZULTATAI
3.1. Cukriniu diabetu sergančių šunų duomenų analizė
Analizuojant veislės įtaką cukrinio diabeto pasireiškimui nustatyta, kad grynaveisliai šunys daţniau sirgo cukriniu diabetu ir sudarė 61,9 proc. (PI 95 proc., 38,4–81,9), o mišrūnai sudarė – 38,11 proc. (PI 95 proc., 18,1–61,6), tačiau skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p < 0,05). Iš grynaveislių šunų daţniau sirgo Labradoro retriveriai, tačiau neţenkliai (2 lentelė).
Analizuojant lyties ir kastracijos įtaką cukrinio diabeto pasireiškimui nustatyta, kad patelės daţniau sirgo cukriniu diabetu ir sudarė 61,9 proc., o patinai sudarė – 38,11 proc., tačiau skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p < 0,05). Taip pat nustatyta, kad nekastruoti šunys daţniau sirgo cukriniu diabetu ir sudarė 57,14 proc., o kastruoti šunys sudarė – 42,86 proc., tačiau skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p < 0,05). Nekastruotos patelės cukriniu diabetu sirgo daţniausiai ir sudarė 33,33 proc. Rečiausiai cukriniu diabetu sirgo kastruoti patinai ir sudarė – 14,29 proc. (5 pav.).
2 lentelė. Veislių pasiskirstymas tiriamojoje populiacijoje
Veislės n, (proc.) ±95 proc. PI
Mišrūnas 8 (38,11) 18,11–61,56
Labradoro retriveris 3 (14,29) 3,05–36,34
Vakarų Škotijos baltasis terjeras 2 (9,52) 1,18–30,38
25
5 pav. Kastracijos pasiskirstymas tarp kalių ir patinų, sergančių cukriniu diabetu 3 lentelė. Tirtų pacientų amžius
Amţius metais Vidurkis ±SD Mediana Min. Maks.
8,14 ± 2,21 8 4 12,6
Atliekant tyrimą nustatyta, kad tirtų pacientų amţiaus vidurkis buvo 8,14 ± 2,21 metai. Jauniausio tiriamojo amţius – 4 metai, o vyriausio – 12,6 metų. Tiriamojoje populiacijoje mediana ir vidurkis beveik sutampa, skirtumas – 0,14 metų. Vyresni nei 8 metų amţiaus šunys sudarė 67,67 proc. tiriamųjų, o jaunesni nei 8 metų sudarė beveik perpus maţiau –33,33 proc. (3 lentelė).
4 lentelė. Metų sezonas cukrinio diabeto diagnozavimo metu
26 Šunų cukrinio diabeto diagnozavimo atvejų daugiau registruota liepos mėnesį – 19,1 proc. (p > 0,05), o vasario, rugsėjo ir lapkričio mėnesiais nebuvo diagnozuotas nei vienas naujas atvejis. Analizuojant duomenis metų laikais buvo nustatyta, kad dauguma cukrinio diabeto atvejų buvo diagnozuota šiltaisiais metų mėnesiais (kovą–rugpjūtį), kas sudarė net 66,67 proc. visų atvejų, o šaltaisiais metų mėnesiais (rugsėjis–vasaris) diagnozuota 2 kartus maţiau, t.y. 33,33 proc. visų atvejų (4 lentelė).
3.2. Diagnostikos ir kontrolės priemonių taikymas
Daţniausiai taikyta cukrinio diabeto diagnostikos priemonė buvo kraujo biocheminė analizė, kuri buvo atlikta visiems (100 proc.) gyvūnams pirmojo vizito klinikoje metu. Šlapimo biocheminė analizė ir kraujo morfologinė analizė buvo taikomos rečiau nei kraujo biocheminė analizė atitinkamai 85,71 proc. ir 57,14 proc. tiriamųjų (6 pav.).
6 pav. Diagnostikos priemonių taikymas pirmos konsultacijos metu
7 pav. Kontrolės procedūrų pasiskirstymas tarp tiriamųjų
100% 57,14 % 85,71% 42,86% 14,29% 0 25 50 75 100 K R A U J O B I O C H E M I N Ė A N A L I Z Ė K R A U J O M O R F O L O G I N Ė A N A L I Z Ė Š L A P I M O B I O C H E M I N Ė A N A L I Z Ė ATVEJAI, PROC. P RIEMO N Ė Taikyta Netaikyta 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Kraujo biocheminė analizė Šlapimo analizė Kraujo morfologinė analizė Momentinė gliukozės koncentracija Gliukozės koncentracijos matavimas namuose Serumo fruktozamino koncentracijos nustatymas Kraujo gliukozės kreivė 95,24% 80,95% 76,2% 71,43% 61,90% 28,57% 28,57% 4,76% 19,05% 23,8% 28,57% 38,1% 71,43% 71,43%
27 Visiems tiriamiesiems buvo matuota kraujo gliukozės koncentracija atliekant kraujo biocheminę analizę ar momentinius matavimus gliukometru. Rečiausiai taikytos diagnostikos ir kontrolės priemonės buvo serumo fruktozamino koncentracijos nustatymas ir kraujo gliukozės kreivė po 28,57 proc. Šlapimo biocheminė analizė taikyta kaip antra daţniausia kontrolės priemonė – 80,95 proc. tiriamųjų. Kraujo morfologinė analizė ir gliukozės momentinė analizė gliukometru taikyta rečiau nei kraujo ir šlapimo biocheminė analizė atitinkamai – 72,6 proc. ir 71,43. Kraujo gliukozės koncentracijos matavimai gliukometru namuose taikyti 61,90 proc. tiriamųjų, bet šį skaičių įtakojo savininkų gebėjimas atlikti matavimus patiems namuose (7 pav.).
5 lentelė. Kraujo gliukozės koncentracija diagnozavimo metu, mmol/l
Kraujo gliukozės koncentracija, mmol/l n, (proc.) ±95 proc. PI
iki 20 11 (52,38) 0,29–0,74
iki 30 8 (38,10) 0,18–0,62
> 30 2 (9,52) 0,012–0,30
Iš viso 21 (100) –
Tyrimo metu nustatyta, kad daugiau nei pusei tiriamųjų nustatyta kraujo gliukozės koncentracija, neviršijanti 20 mmol/l, – 52,38 proc. Kraujo gliukozės koncentracija, viršijanti 20 mmol/l, nustatyta, – 38,10 proc. tiriamųjų. Rečiausiai buvo nustatyta kraujo gliukozės koncentracija, viršijanti 30 mmol/l, – 9,52 proc. atvejų. Vienam tiriamajam kraujo gliukozės koncentracija negalėjo būti išmatuota, nes ji viršijo biocheminio analizatoriaus galimybes. Vidutinė kraujo gliukozės koncentracija visiems tiriamiesiems buvo 23,27 ± 7,03 mmol/l (5 lentelė).
6 lentelė. Veislės įtaka nustatytai gliukozės koncentracijai
n Gliukozės konc. vidurkis, mmol/l ±SD p
Grynaveisliai 13 24,61 6,30 0,274
Mišrūnai 8 21,08 8,01 –
28
7 lentelė. Amžiaus įtaka nustatytai gliukozės koncentracijai
n Gliukozės konc. vidurkis, mmol/l ±SD p
Nuo 4 iki 8 metų amţiaus imtinai 11 24,97 8,39 0,253
Nuo 8 metų amţiaus 10 21,38 4,89 –
Atliekant tyrimą nustatyta, kad pirmojo vizito klinikoje metu, jaunesnių kaip 8 metų amţiaus šunų kraujo gliukozės koncentracija buvo didesnė nei vyresnių nei 8 metų šunų – atitinkamai 24,97 ± 8,39 mmol/l ir 21,38 ± 4,89 mmol/l. Nustatyta, kad amţiaus įtaka statistiškai reikšmingai nesiskiria tarp tirtų amţiaus grupių, nes nustatyta, kad p = 0,253 (7 lentelė).
8 lentelė. Lyties įtaka hiperglikemijos pasireiškimui
n Gliukozės konc. vidurkis, mmol/l ±SD p
Patelė 13 23,69 6,64 0,734
Patinas 8 22,58 8,04 –
Atliekant tyrimą nustatyta, kad pirmojo vizito klinikoje metu patvirtinant diagnozę, patelių kraujo gliukozės koncentracija buvo santykinai didesnė nei patinų – atitinkamai 23,69 ± 6,64 mmol/l ir 22,58 ± 8,04 mmol/l. Skirtumas tarp koncentracijų tik – 1,11 mmol/l. Nustatyta, kad lyties įtaka kraujo gliukozės koncentracijai statistiškai reikšmingai nesiskiria tirtoje populiacijoje, nes p = 0,734 (8 lentelė).
9 lentelė. Kastracijos įtaka hiperglikemijos pasireiškimui
n Gliukozės konc. vidurkis, mmol/l ±SD p
Nekastruotas 13 26,61 6,91 0,003
Kastruotas 8 17,83 2,17 –
29
10 lentelė. Klinikinių simptomų pasireiškimas
Klinikinis simptomas n, (proc.) ±95 proc. PI
Poliurija 21 (100) 83,89 – 100
Polidipsija 19 (90,48) 69,62 – 98,82
Polifagija 13 (61,90) 38,44 – 81,89
Apatija 12 (57,14) 34,02 – 78,18
Vėmimas 10 (47,62) 25,71 – 70,22
Visiems tiriamiesiems pasireiškė poliurija. Rečiau pasireiškė polidipsija – 90,48 proc. Rečiausiai pasireiškė apatija ir vėmimas – atitinkamai 57,14 proc. ir 47,62 proc. tiriamųjų. Polifagija pasireiškė 61,90 proc. tiriamųjų. Klinikinių simptomų statistinei analizei įtakos galėjo turėti gyvūnų savininkų gebėjimas pastebėti klinikinius cukrinio diabeto simptomus (10 lentelė).
11 lentelė. Gliukozės koncentracijos įtaka polifagijos pasireiškimui
n Gliukozės konc. vidurkis, mmol/l ±SD p
Polifagija pasireiškė 13 22,77 6,71 0,693
Polifagija nepasireiškė 8 24,07 7,93 –
Atliekant tyrimą nustatyta, kad šunims, kuriems pasireiškė polifagija kraujo gliukozės koncentracija pirmojo vizito klinikoje metu buvo maţesnė nei šunų, kuriems polifagija nepasireiškė atitinkamai 22,77 ± 6,71 mmol/l ir 24,07 ± 7,93 mmol/l. Nustatyta, kad polifagijos pasireiškimas ir jos nebuvimas kraujo gliukozės koncentracijai statistiškai reikšmingai nesiskiria, nes p = 0,693 (11 lentelė).
12 lentelė. Gliukozės koncentracijos reikšmė gyvūno bendrai būklei
n Gliukozės konc. vidurkis, mmol/l ±SD p
Apatija pasireiškė 12 25,33 6,09 0,122
Apatija nepasireiškė 9 20,51 7,59 –
30
13 lentelė. Gliukozės koncentracijos įtaka vėmimo pasireiškimui
n Gliukozės konc. vidurkis, mmol/l ±SD p
Vėmimas pasireiškė 10 24,58 8,65 0,429
Vėmimas nepasireiškė 11 22,07 5,31 –
Atliekant tyrimą nustatyta, kad šunims, kuriems pasireiškė vėmimas, kraujo gliukozės koncentracija pirmojo vizito klinikoje metu buvo didesnė nei šunų, kuriems vėmimas nepasireiškė, – atitinkamai 24,58 ± 8,65 mmol/l ir 22,07 ± 5,31 mmol/l. Nustatyta, kad vėmimo pasireiškimas statistiškai nėra reikšmingas gliukozės koncentracijai, nes p = 0,429 (13 lentelė).
14 lentelė. Laboratorinių rodiklių pokyčiai, nustatyti diagnozės nustatymo metu
Laboratorinių rodiklių pokyčiai n, (proc.) ±95 proc. PI
Hiperglikemija 21 (100) 83,89 – 100
Gliukozurija 19 (100) 83,89 – 100
Ketonurija 14 (77,8) 48,08 – 90,85
Kepenų rodikliai (ALT, ALKP) 10 (47,62) 25,71 – 70,22
Inkstų rodikliai (CREA, UREA) 9 (42,86) 21,82 – 65,98
Tyrimo metu nustatyta, kad visiems tiriamiesiems nustatyta hiperglikemija. Taip pat visiems buvo nustatyta gliukozurija, kuriems buvo atlikta šlapimo biocheminė analizė. Ketonurija nustatyta 77,8 proc. tiriamųjų. Rečiausiai nustatyta kepenų (ALT, ALKP) ir inkstų (CREA, UREA) laboratorinių rodiklių pokyčiai – atitinkamai 47,62 proc. ir 42,86 proc. tiriamųjų. Kepenų (ALT, ALKP) ir inkstų (CREA, UREA) laboratorinių rodiklių pokyčius galėjo įtakoti gretutinės ligos diagnozavimo metu. Daliai gyvūnų buvo diagnozuotas kepenų ir (ar) inkstų funkcijos nepakankamumas (14 lentelė).
15 lentelė. Gliukozės koncentracijos įtaka ketonurijos pasireiškimui
n Gliukozės konc. vidurkis, mmol/l ±SD p
Ketonurija pasireiškė 14 23,19 6,65 0,590
Ketonurija nepasireiškė 4 25,46 9,36 –
31 pasireiškimas statistiškai nėra reikšmingas gliukozės koncentracijai, nes p = 0,590. Šlapimo analizė buvo atlikta tik 18 tiriamųjų iš 21, bet ketonurija pasireiškė visiems 18 (100 proc.) tiriamųjų (15 lentelė).
16 lentelė. Hiperglikemijos įtaka kepenų laboratorinių kepenų (ALT, ALKP) rodiklių pokyčiams
n Gliukozės konc. vidurkis, mmol/l ±SD p Kepenų (ALT, ALKP) laboratorinių
rodiklių pokyčiai nustatyti 10 26,25 7,92 0,061
Kepenų (ALT, ALK) laboratorinių
rodiklių pokyčiai nenustatyti 11 20,55 5,03 –
Atliekant tyrimą nustatyta, kad šunims, kuriems nustatyti kepenų (ALT, ALKP) laboratorinių rodiklių pokyčiai, kraujo gliukozės koncentracija pirmojo vizito klinikoje metu buvo didesnė nei šunų, kuriems kepenų (ALT, ALKP) laboratorinių rodiklių pokyčiai nenustatyti, – atitinkamai 26,25 ± 7,92 mmol/l ir 20,55 ± 5,03 mmol/l. Nustatyta, kad kraujo gliukozės koncentracija neturi reikšmingos įtakos kepenų (ALT, ALKP) laboratoriniams rodikliams, nes p = 0,590 (16 lentelė).
17 lentelė. Hiperglikemijos įtaka inkstų (CREA, UREA) laboratorinių rodiklių pokyčiams
n Gliukozės konc. vidurkis, mmol/l ±SD p Inkstų (CREA, UREA) laboratorinių
rodiklių pokyčiai nustatyti 9 27,25 7,89 0,020
Inkstų (CREA, UREA) laboratorinių
rodiklių pokyčiai nenustatyti 12 20,28 4,67 –
Atliekant tyrimą nustatyta, kad šunims, kuriems nustatyti inkstų (CREA, UREA) laboratorinių rodiklių pokyčiai, kraujo gliukozės koncentracija pirmojo vizito klinikoje metu buvo didesnė nei šunų, kuriems inkstų (CREA, UREA) laboratorinių rodiklių pokyčiai nenustatyti, – atitinkamai 27,25 ± 7,89 mmol/l ir 20,28 ± 4,67 mmol/l. Nustatyta, kad kraujo gliukozės koncentracija turi reikšmingos įtakos inkstų (CREA, UREA) laboratoriniams rodikliams, nes tai statistiškai reikšmingai skiriasi p = 0,020 (17 lentelė).
3.3. Gydymo taikymas ir ligos eiga
32 ţinoma. Ilgiausia gydymo trukmė iki tyrimo pabaigos buvo 97 savaitės, arba 1,87 metų, o trumpiausia gydymo trukmė buvo viena savaitė. Visi eutanazuoti gyvūnai buvo eutanazuoti dėl išsivysčiusių komplikacijų. Nė vienas iš gyvūnų nebuvo eutanazuotas dėl cukrinio diabeto diagnozės (8 pav.).
8 pav. Šunų, sergančių cukriniu diabetu, gydymo eiga klinikoje
9 pav. Insulino tipo pokytis gydymo eigoje
Ţymiai daţniau (p < 0,05) cukrinio diabeto gydymui buvo pasirinktas vidutinio ilgumo insulinas gydymo pradţioje, kuris kaip pirmo pasirinkimo insulinas naudotas 90,48 proc. atvejų, o ilgo veikimo insulinas buvo pasirinktas tik 9,52 proc. sergančiųjų kaip pirminis insulinas. Gydymo eigoje insulino tipas keistas 19,05 proc. sergančiųjų ir Caninsulin buvo keistas Lantus insulinu. Dėl šios prieţasties Lantus procentinė dalis padidėjo kaip nuolatinio insulino iki 28,57 proc., o
78,95% 21,05% Tęsiamas gydymas Eutanazija 90,48% 71,43% 9,52% 28,57% 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Pirmo pasirinkimo Nuolatinis
Atv
eja
i,
%
33
Caninsulin sumaţėjo iki 71,43 proc. Gydymo eigoje insulino dozė buvo keista – 75 proc. tiriamųjų
(9 pav.).
18 lentelė. Trukmė, per kurią pasiekta efektyvi hiperglikemijos kontrolė
Trukmė per kurią pasiekta efektyvi
hiperglikemijos ir klinikinių simptomų kontrolė n, (proc.) Kraujo gliukozės vidutinė koncentracija, mmol/l ±SD
2-4 savaitės 11 (68,75) 7,58 ±1,91
5-8 savaitės 5 (31,25) 7,29 ±1,11
Iš viso 16 (100) 7,49 ±1,67
Didţiajai daliai tiriamųjų (11, arba 68,75 proc) efektyvi glikemijos kontrolė pasiekta per pirmąjį gydymo mėnesį, o likusiems 5 (31,25 proc.) tiriamiesiems efektyvi kontrolė pasiekta per 2 mėnesius nuo gydymo pradţios. Kraujo gliukozės vidutinė koncentracija buvo maţesnė tų tiriamųjų, kuriems efektyvi kontrolė pasiekta per 8 savaites, palyginti su tais, kuriems tai pasiekta per 4 savaites, – atitinkamai 7,29 mmol/l ir 7,58 mmol/l (18 lentelė).
19 lentelė. Komplikacijų pasireiškimas tiriamojoje populiacijoje
Komplikacijų pasireiškimas n, (proc.) ±95 proc. PI
Išsivystė 14 (66,77) 43,03 – 85,41
Neišsivystė 7 (33,33) 14,59 – 56,97
Iš viso 21 (100) –
Komplikacijos gydymo eigoje išsivystė 66,67 proc. visų tiriamųjų, o neišsivystė – 33,33 proc. Palyginus duomenis, tai yra beveik dvigubai daugiau gyvūnų nei tų, kuriems komplikacijos neišsivystė (19 lentelė).
34 Daţniausiai diagnozuota cukrinio diabeto komplikacija – katarakta, kuri sudarė net 68,75 proc. visų nustatytų komplikacijų. Diabetinė ketoacidozė ir atsparumas insulinui išsivystė tik 6,25 proc. tiriamųjų. Tai yra beveik 10 kartų rečiau nei kataraktos pasireiškimas tirtoje populiacijoje. Pankreatitas buvo antra daţniausia cukrinio diabeto komplikacija ir ji pasireiškė 18,75 proc. tiriamųjų (10 pav.).
20 lentelė. Kataraktos pasireiškimas ir gliukozės koncentracija
n Gliukozės konc. vidurkis, mmol/l ±SD p
Katarakta išsivystė 11 20,11 5,20 0,027
Katarakta neišsivystė 10 26,73 7,36 –
Atliekant tyrimą nustatyta, kad šunų, kuriems išsivystė katarakta, gydymo eigoje kraujo gliukozės koncentracija pirmojo vizito klinikoje metu buvo maţesnė nei šunų, kuriems katarakta neišsivystė, – atitinkamai 20,11 ± 5,20 mmol/l ir 26,73 ± 7,36 mmol/l. Nustatyta, kad tai statistiškai reikšmingai skiriasi, nes p = 0,027. Katarakta išsivystė 11 (52,38 proc.) tiriamųjų (20 lentelė).
21 lentelė. Pankreatito pasireiškimas ir gliukozės koncentracija
n Gliukozės konc. vidurkis, mmol/l ±SD p
Pankreatitas pasireiškė 3 28,14 9,41 0,202
Pankreatitas nepasireiškė 11 22,45 6,54 –
Atliekant tyrimą nustatyta, kad šunų, kuriems pasireiškė pankreatitas, gydymo eigoje ar diagnozuojant cukrinį diabetą kraujo gliukozės koncentracija pirmojo vizito klinikoje metu buvo didesnė nei šunų, kuriems pankreatitas nepasireiškė, – atitinkamai 28,14 ± 9,41 mmol/l ir 22,45 ± 6,54 mmol/l. Nustatyta, kad tai statistiškai reikšmingai nesiskiria, nes p = 0,202. Pankreatitas gydymo eigoje išsivystė 3 (14,29 proc.) tiriamiesiems. Vienam iš trijų šunų, kuriems pasireiškė pankreatitas, buvo atlikta eutanazija (21 lentelė).
22 lentelė. Cukrinio diabeto trukmė ir kataraktos pasireiškimas
n
Vidutinė cukrinio diabeto
trukmė, savaitėmis ±SD Min. Maks. p
Katarakta išsivystė 11 45,09 26,84 15 97 0,299
36
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Analizuojant veislės įtaką cukrinio diabeto pasireiškimui nustatyta, kad grynaveisliai šunys daţniau sirgo cukriniu diabetu ir sudarė 61,9 proc. (PI 95 proc., 38,4–81,9), o mišrūnai sudarė – 38,11 proc. (PI 95 proc., 18,1–61,6), tačiau skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p < 0,05). Iš grynaveislių šunų daţniau sirgo Labradoro retriveriai, tačiau neţenkliai. Grynaveislių šunų kraujo gliukozės koncentracija pirmojo vizito klinikoje metu buvo didesnė nei mišrūnų atitinkamai 24,61 ± 6,30 mmol/l ir 21,08 ± 8,01 mmol/l. Literatūroje mišrūnai šunys, kaip atskira grupė, taip pat įvardijama kaip grupė, kuri daţniausiai serga cukriniu diabetu, – 23 proc., o Labradoro retriveriai buvo antra daţniausiai serganti cukriniu diabetu grupė – 13 proc. (4). Tai sutampa su gautais rezultatais tiriamajame darbe. Literatūroje nerasta duomenų, kur būtų analizuota veislės įtaka kraujo gliukozės koncentracijai kraujyje.
Analizuojant lyties ir kastracijos įtaką cukrinio diabeto pasireiškimui nustatyta, kad daţniau cukriniu diabetu sirgo patelės ir sudarė 61,9 proc., o patinai sudarė – 38,11 proc., tačiau skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p < 0,05). Taip pat nustatyta, kad nekastruoti šunys daţniau sirgo cukriniu diabetu ir sudarė 57,14 proc., o kastruoti šunys sudarė – 42,86, tačiau skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p < 0,05). Nekastruotos patelės cukriniu diabetu sirgo daţniausiai ir sudarė 33,33 proc. Rečiausiai cukriniu diabetu sirgo kastruoti patinai ir sudarė 14,29 proc. Literatūroje analizuotame tyrime nustatyta, kad patelės cukriniu diabetu sirgo daţniau ir sudarė 52,63 proc., o patinai – 47,37 proc., bet kastruoti šunys sirgo daţniau ir sudarė 68,42 proc., o nekastruoti – 31,58 proc. (2). Kitame tyrime patelės sirgo daţniau nei patinai ir sudarė 73,63 proc., nekastruotos patelės sudarė 71,82 proc. (3).
Atliekant tyrimą nustatyta, kad tirtų pacientų amţiaus mediana buvo 8 metai. Jauniausio tiriamojo amţius – 4 metai, o vyriausio – 12,6 metų. Vyresni nei 8 metų amţiaus šunys sudarė 67,67 proc. tiriamųjų, o jaunesni nei 8 metų sudarė beveik perpus maţiau – 33,33 proc. Literatūroje rasta duomenų, kad šunų, sergančių cukriniu diabetu, amţiaus mediana – 9 metai, o amţius varijuoja nuo 5 iki 12 metų (4).
37 Daţniausiai taikyta cukrinio diabeto diagnostikos priemonė buvo kraujo biocheminė analizė, kuri buvo atlikta visiems (100 proc.) gyvūnams pirmojo vizito klinikoje metu. Šlapimo biocheminė analizė ir kraujo morfologinė analizė buvo taikomos rečiau nei kraujo biocheminė analizė atitinkamai 85,71 proc. ir 57,14 proc. tiriamųjų. Literatūroje rasta duomenų, kad JK pirminėse veterinarijos klinikose daţniausiai taikyti momentiniai gliukozės matavimai gliukometru 72,4 proc., kraujo gliukozės kreivė atlikta 24,8 proc., serumo fruktozamino koncentracija matuota 4,8 proc., kraujo morfologinė analizė atlikta 4,9 proc., šlapimo analizė ir kraujo biocheminė analizė diagnostikoje netaikyta (29).
Visiems tiriamiesiems buvo matuota kraujo gliukozės koncentracija atliekant kraujo biocheminę analizę ar momentinius matavimus gliukometru. Rečiausiai taikytos diagnostikos ir kontrolės priemonės buvo serumo fruktozamino koncentracijos nustatymas ir kraujo gliukozės kreivė po 28,57 proc. Šlapimo biocheminė analizė taikyta kaip antra daţniausia kontrolės priemonė – 80,95 proc. tiriamųjų. Kraujo morfologinė analizė ir gliukozės momentinė analizė gliukometru taikyta rečiau nei kraujo ir šlapimo biocheminė analizė atitinkamai 72,6 proc. ir 71,43. Kraujo gliukozės koncentracijos matavimai gliukometru namuose taikyti 61,90 proc. tiriamųjų, bet šį skaičių įtakojo savininkų gebėjimas atlikti matavimus patiems namuose. Literatūroje rasta duomenų, kad JK pirminėse veterinarijos klinikose daţniausiai taikyti momentiniai gliukozės matavimai gliukometru 42,0 proc., serumo fruktozamino koncentracija matuota 19,8 proc., kraujo gliukozės kreivė atlikta 17,4 proc., biocheminė analizė atlikta 8,0 proc., kraujo morfologinė analizė atlikta 4,9 proc., šlapimo analizė taikyta tik 0,8 proc. sergančiųjų, o matavimai namuose taikyti tik vienam sergančiajam (29).
Tyrimo metu nustatyta, kad daugiau nei pusei tiriamųjų nustatyta kraujo gliukozės koncentracija neviršijanti 20 mmol/l, – 52,38 proc. Kraujo gliukozės koncentracija viršijanti 20 mmol/l nustatyta, – 38,10 proc. tiriamųjų. Rečiausiai (9,52 proc. atvejų) buvo nustatyta kraujo gliukozės koncentracija viršijanti 30 mmol/l. Vienam tiriamajam kraujo gliukozės koncentracija negalėjo būti išmatuota, nes ji viršijo biocheminio analizatoriaus galimybes. Vidutinė kraujo gliukozės koncentracija visiems tiriamiesiems buvo 23,27 ± 7,03 mmol/l. Literatūroje rasta duomenų, kad vidutinė kraujo gliukozės koncentracija šunims cukrinio diabeto patvirtinimo metu buvo – 27,75 mmol/l (11), kuri nereikšmingai skiriasi nuo mūsų atlikto tyrimo.
38 nes vyresnių šunų Langerhanso salelėse neaptikta kompensacinė β-ląstelių proliferacija, kuri stebima kaip 4 mėnesių šunims (11).
Atliekant tyrimą nustatyta, kad pirmojo vizito klinikoje metu patvirtinant diagnozę, patelių kraujo gliukozės koncentracija buvo santykinai didesnė nei patinų – atitinkamai 23,69 ± 6,64 mmol/l ir 22,58 ± 8,04 mmol/l. Skirtumas tarp koncentracijų yra tik – 1,11 mmol/l. Nustatyta, kad lyties įtaka kraujo gliukozės koncentracijai statistiškai reikšmingai nesiskiria tirtoje populiacijoje, nes p = 0,734. Literatūroje nerasta duomenų, kur būtų vertintas gliukozės koncentracijos vidurkis pagal šunų lyties grupes. Vis dėlto moksliniuose straipsniuose apie šunų cukrinį diabetą patelės įvardijamos kaip turinčios didesnę cukrinio diabeto pasireiškimo riziką (64).
Atliekant tyrimą nustatyta, kad pirmojo vizito klinikoje metu patvirtinant diagnozę, nekastruotų šunų kraujo gliukozės koncentracija buvo ţenkliai didesnė (p < 0,01) nei šunų, kurie buvo kastruoti atitinkamai 26,61 ± 6,91 mmol/l ir 17,83 ± 2,17 mmol/l. Skirtumas tarp koncentracijų yra santykinai didelis – 8,78 mmol/l. Literatūroje rasta duomenų, kad patelės liuteininės fazės metu turi 68 proc. didesnę tikimybę cukrinio diabeto pasireiškimui dėl pasireiškiančio insulino rezistentiškumo (3).
Visiems tiriamiesiems pasireiškė poliurija. Rečiau pasireiškė polidipsija – 90,48 proc. Rečiausiai pasireiškė apatija ir vėmimas atitinkamai 57,14 proc. ir 47,62 proc. tiriamųjų. Polifagija pasireiškė 61,90 proc. tiriamųjų. Klinikinių simptomų statistinei analizei įtakos galėjo turėti gyvūnų savininkų gebėjimas pastebėti klinikinius cukrinio diabeto simptomus. Literatūroje nepavyko rasti duomenų apie nustatytų cukrinio diabeto klinikinių simptomų daţnį, bet šie simptomai yra įvardijami kaip klasikiniai ir kad registruojami daugumai šunų, sergančių cukriniu diabetu (26).
Atliekant tyrimą nustatyta, kad šunims, kuriems pasireiškė polifagija, kraujo gliukozės koncentracija pirmojo vizito klinikoje metu buvo maţesnė nei šunų, kuriems polifagija nepasireiškė – atitinkamai 22,77 ± 6,71 mmol/l ir 24,07 ± 7,93 mmol/l. Šunims, kuriems pasireiškė apatija kraujo gliukozės koncentracija, pirmojo vizito klinikoje metu buvo didesnė nei šunų, kuriems apatija nepasireiškė atitinkamai 25,33 ± 6,09mmol/l ir 20,51 ± 7,59 mmol/l. Kitai daliai tirtų šunų, kuriems pasireiškė vėmimas, kraujo gliukozės koncentracija pirmojo vizito klinikoje metu buvo didesnė nei šunų, kuriems vėmimas nepasireiškė atitinkamai 24,58 ± 8,65 mmol/l ir 22,07 ± 5,31 mmol/l. Literatūroje nepavyko rasti mokslinių darbų, kuriuose būtų lyginamas kraujo gliukozės koncentracijos kiekis su klinikinių simptomų pasireiškimu.
39 buvo diagnozuotas kepenų ir (ar) inkstų funkcijos nepakankamumas. Šie laboratorinių rodiklių pakitimai literatūroje įvardijami analizuotuose moksliniuose tyrimuose (30, 41).
Atliekant tyrimą nustatyta, kad šunims, kuriems pasireiškė ketonurija kraujo gliukozės koncentracija pirmojo vizito klinikoje metu buvo maţesnė nei šunų, kuriems ketonurija nepasireiškė, – atitinkamai 23,19 ± 6,65 mmol/l ir 25,46 ± 9,36 mmol/l. Šunims, kuriems nustatyti kepenų (ALT, ALKP) laboratorinių rodiklių pokyčiai kraujo gliukozės koncentracija pirmojo vizito klinikoje metu buvo didesnė nei šunų, kuriems kepenų (ALT, ALKP) laboratorinių rodiklių pokyčiai nenustatyti, – atitinkamai 26,25 ± 7,92 mmol/l ir 20,55 ± 5,03 mmol/l. Literatūroje nepavyko rasti mokslinių darbų, kuriuose būtų lyginamas kraujo gliukozės koncentracijos kiekis su laboratorinių rodiklių pokyčių pasireiškimu.
Atliekant tyrimą nustatyta, kad šunims, kuriems nustatyti inkstų (CREA, UREA) laboratorinių rodiklių pokyčiai, kraujo gliukozės koncentracija pirmojo vizito klinikoje metu buvo didesnė nei šunų, kuriems inkstų (CREA, UREA) laboratorinių rodiklių pokyčiai nenustatyti, – atitinkamai 27,25 ± 7,89 mmol/l ir 20,28 ± 4,67 mmol/l. Nustatyta, kad kraujo gliukozės koncentracija turi reikšmingos įtakos inkstų laboratoriniams rodikliams, nes tai statistiškai reikšmingai skiriasi p = 0,020. Literatūroje rasta, kad ţymi hiperglikemija reikšmingai koreliuoja su pasireiškiančiomis inkstų komplikacijomis ir pakilusiu kreatininu (41). Tai sutampa su gautais rezultatais tyrime.
Atlikus tyrimą nustatyta, kad gydymo eigoje buvo eutanazuoti 4, arba 21,05 proc., tiriamieji, o gydymas tęsiamas 15, arba 78,95 proc., tiriamųjų. Gydymo eigai analizuoti ir apskaičiuoti buvo naudoti 19 tiriamųjų duomenys iš 21, nes dviejų tiriamųjų gydymo baigtis nebuvo ţinoma. Ilgiausia gydymo trukmė iki tyrimo pabaigos buvo – 97 savaitės, arba 1,87 metų, o trumpiausia gydymo trukmė buvo viena savaitė. Visi eutanazuoti gyvūnai buvo eutanazuoti dėl išsivysčiusių komplikacijų. Nė vienas iš gyvūnų nebuvo eutanazuotas dėl cukrinio diabeto diagnozės. Literatūroje rastas tyrimas, kuriame pateikiami panašūs eutanazuotų ir išgyvenusiųjų duomenys, tyrime teigiama, kad eutanazuojama – 20,0 proc. sergančiųjų (29).
Ţymiai daţniau (p < 0,05) cukrinio diabeto gydymui buvo pasirinktas vidutinio ilgumo insulinas gydymo pradţioje, kuris, kaip pirmo pasirinkimo insulinas naudotas 90,48 proc. atvejų, o ilgo veikimo insulinas buvo pasirinktas tik 9,52 proc. sergančiųjų kaip pirminis insulinas. Gydymo eigoje insulino tipas keistas 19,05 proc. sergančiųjų ir Caninsulin buvo keistas Lantus insulinu. Dėl šios prieţasties Lantus procentinė dalis padidėjo kaip nuolatinio insulino iki 28,57 proc., o
Caninsulin sumaţėjo iki 71,43 proc. Gydymo eigoje insulino dozė buvo keista – 75 proc. tiriamųjų.
