LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
MEDICINOS FAKULTETAS
PSICHIATRIJOS KLINIKA
EGLĖ BERESINEVIČIŪTĖ
KAUNO APSKRITIES PSICHIATRIJOS ĮSTAIGŲ MEDICINOS
PERSONALO PATIRIAMO SMURTO PAPLITIMAS BEI JO ĮTAKA
DARBO KOKYBEI
Magistro baigiamasis darbas (Medicinos vientisųjų studijų programa)Darbo vadovas Prof. Benjaminas Burba
2
TURINYS
1 SANTRAUKA ... 3
2 PADĖKA ... 5
3 INTERESŲ KONFLIKTAS ... 5
4 ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ... 5
5 SANTRUMPOS ... 6
6 ĮVADAS ... 7
7 TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 8
8 LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
8.1 Smurto sveikatos priežiūros sektoriuje apibrėžimas ir jo rūšys ... 9
8.2 Smurto sveikatos priežiūros sektoriuje paplitimas ... 10
8.3 Smurto sveikatos priežiūros sektoriuje priežastys bei šaltiniai ... 12
8.4 Smurto sveikatos priežiūros sektoriuje pasekmės ... 13
9 TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 15
9.1 Tyrimo organizavimas, eiga ir metodai ... 15
9.2 Tyrimo instrumentas ... 16
9.3 Tiriamųjų atranka ir charakteristika ... 16
9.4 Duomenų analizės metodai ... 17
10 REZULTATAI ... 18
10.1 Medicinos personalo patiriamo smurto rūšys, jų dažnis bei pasiskirstymas Kauno apskrities Psichiatrijos įstaigose ... 18
10.2 Smurto šaltiniai ir medicinos personalo reakcija į smurtą ... 22
10.3 Smurto priežastys ir jų dažnis ... 26
10.4 Smurto įtaka medicinos darbuotojų darbo kokybei ir jos trukmė ... 28
11 REZULTATŲ APTARIMAS ... 32
12 IŠVADOS ... 35
13 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 36
3
1 SANTRAUKA
Eglė Beresinevičiūtė. Kauno apskrities psichiatrijos įstaigų medicinos personalo patiriamo smurto paplitimas bei jo įtaka darbo kokybei. Magistro baigiamasis darbas.
Darbo vadovas Prof. Benjaminas Burba.
Tyrimo tikslas. Ištirti Kauno apskrities psichiatrijos įstaigų medicinos personalo patiriamo smurto paplitimą bei jo įtaką darbo kokybei.
Tyrimo uždaviniai: 1) Išsiaiškinti patiriamo smurto rūšis ir jų pasiskirstymą Kauno apskrities psichiatrijos įstaigose; 2) išsiaiškinti pagrindines smurto priežastis ir jų dažnį; 3) nustatyti pagrindinius patiriamo smurto šaltinius bei medicinos personalo veiksmus smurto atvejais; 4) įvertinti darbe patiriamo smurto įtaką medicinos personalo darbo kokybei.
Tyrimo metodai ir dalyviai. 2015 metų rugsėjo 10 – gruodžio 21 dienomis buvo vykdoma anoniminė anketinė apklausa. Tyrime dalyvavo trijų Kauno apskrities Psichiatrijos įstaigų medicinos personalas: gydytojai psichiatrai, psichiatrijos rezidentai, psichikos sveikatos slaugytojai ir psichikos sveikatos slaugytojų padėjėjai (n=277, atsako dažnis – 66 proc.). Tyrime dalyvavo 245 (87,2 proc.) moterys ir 36 (12,8 proc.) vyrai. Tyrimui buvo naudojamas standartizuotas klausimynas. Tyrimui atlikti gautas sutikimas iš Bioetikos centro.
Tyrimo rezultatai. Tyrimo rezultatai parodė, jog per paskutinius 12 mėn. bent vienos rūšies smurtą patyrė 71,1 proc. medicinos darbuotojų. Fizinį smurtą patyrė 36,5 proc. apklaustųjų. Respondentai patyrė ir psichologinį smurtą: užgauliojimus – 59,6 proc., patyčias – 27,8 proc., seksualinį priekabiavimą – 11,9 proc., grasinimus – 41,2 proc. ir rasinį priekabiavimą – 1,8 proc.
Tyrimo išvados. Kauno apskrities Psichiatrijos įstaigose medicinos personalas patiria tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą. Smurto rūšių pasiskirstymas įstaigose vienodas. Dažniausiai smurtą respondentai patyrė iš neblaivių ar nestabilios psichikos pacientų. Smurtą iš kolegų dažniausiai lemia asmeniniai santykiai. Respondentai patyrę bet kurios rūšies smurto apraiškų dažniausiai buvo linkę ieškoti socialinės paramos iš kolegų, taip pat gynėsi liepdami smurtautojui liautis. Tiek fizinis, tiek psichologinis smurtas turi įtakos medicinos personalo tolimesnio darbo įstaigoje kokybei. Fizinis smurtas ir seksualinis priekabiavimas išskiriami kaip ilgam paveikiantys darbuotojų gerovę ir darbą.
4
SUMMARY
Eglė Beresinevičiūtė. Prevalence of violence experienced by medical staff of psychiatric institutions of Kaunas and its influence on the quality of work. Magister of Science thesis.
Supervisor Prof. Benjaminas Burba.
Aim of the study. To investigate prevalence of violence experienced by medical staff of psychiatric institutions of Kaunas and its influence on the quality of work.
Tasks of the study. 1) To ascertain the types and frequency of violence in psychiatric institutions of Kaunas. 2) To ascertain the main causes of violence and their frequency. 3) To indentify the main sources of violence and actions of medical staff when experiencing violence. 4) To evaluate the influence of violence on the quality of work according to medical staff.
Methods and participants. Anonymous questionnairing was performed during Sep 10 – Dec 21, 2015. Medical staff from three psychiatric institutions of Kaunas participated in survey (n=277, with response rate of 66 %). Medical staff included psychiatrists, the residents of psychiatry, nurses of psychiatry department and assistants of the nurses of psychiatric deparment. Answers of 245 (87,2 %) women and 36 (12,8 %) men were included into study. The questionnaire named „Workplace violence in the health sector country case studies reasearch instruments“ was used. The centre of Bioethics approved the study.
Results. Results of the study indicate that 71,1 percent of medical staff experienced at least one type of violence during last twelve months. 36,5 percent of respondents experienced physical violence. Respondents also experienced appearances of psychological violence, such as abuse – 59,6 percent, bullying – 27,8 percent, threats – 41,2 percent, sexual harassment – 11,9 percent and racial harassment – 1,8 percent.
Conclusions. Medical staff of psychiatric institutions of Kaunas experience physical and psychological violence. The distribution of types of violence in the psychiatric institutions is equal. Respondents experience violence most frequently from insober or mentally unstable patients. Personal relationships are the most frequent reason to experience violence from collegues. Respondents who experience any type of violence most frequently seek social support from other collegues and find a courage to defend themselves. Physical and psychological violence has an influence on the quality of work. Physical violence and sexual harassment are the types of violence which affects medical staff‘s wellbeing and work efficiency for a long time.
5
2 PADĖKA
Už pagalbą ir bendradarbiavimą atliekant tyrimą noriu nuoširdžiai padėkoti visiems Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Psichiatrijos klinikos, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus bei VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus medicinos personalo atstovams, skyrusiems savo brangaus laiko ir dalyvavusiems tyrime. Taip pat šių įstaigų vyriausiosioms slaugos administratorėms už skirtą laiką pagalbą organizuojant tyrimą ir suteikiant reikalingą informaciją. Nuoširdžiai dėkoju Kauno apskrities Psichiatrijos įstaigų bei klinikų vadovams, leidusiems atlikti tyrimą.
Už pagalbą ir informaciją statistinių duomenų skaičiavimo klausimais, nuoširdžiai dėkoju Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Fizikos, matematikos ir biofizikos katedros vedėjui Prof. V. Šaferiui.
Už pasiūlymus, bendradarbiavimą ir informaciją dėkoju savo darbo vadovui Prof. B. Burbai.
3 INTERESŲ KONFLIKTAS
Organizuojant ir atliekant tyrimą, autoriui interesų konflikto nebuvo.
4 ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
Leidimą Nr. BEC-MF-14 tyrimui atlikti 2015–09–08 išdavė Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Bioetikos centras (1 priedas).
6
5 SANTRUMPOS
PSO — Pasaulio sveikatos organizacija SPS — skubios pagalbos skyrius ŽIV — žmogaus imunodeficito virusas BPG — bendrosios praktikos gydytojai JAV — Jungtinės Amerikos Valstijos PTSS — potrauminio streso sutrikimas
LSMU — Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
LSMUL KK — Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos RKL — Respublikinė Kauno ligoninė
χ2
— Chi kvadrato kriterijus pav. — paveikslas
pvz. — pavyzdys
7
6 ĮVADAS
Šiuolaikinėje visuomenėje smurto tematika tampa vis aktualesnė, kadangi smurtas — tai opi XXI a. žmonių socialinių santykių problema. Smurtas sveikatos priežiūros sektoriuje yra neatsiejama šios problemos dalis, nes sveikatos priežiūros specialistai yra viena iš daugiausiai smurtą darbe patiriančių darbuotojų grupių.
Atliekama vis daugiau tyrimų norint išsiaiškinti smurto sveikatos priežiūros sektoriuje paplitimą. Slaugytojos laikomos didesnės rizikos grupe patirti fizinį smurtą, todėl dažnai tyrimai atliekami šia kryptimi, o gydytojai ir kiti sveikatos priežiūros specialistai neretai yra pamirštami. Visuomenėje vis dar nėra priimtina garsiai kalbėti apie darbe patiriama smurtą dėl vyraujančios nuomonės, jog tai yra pačių darbuotojų problema ir jie yra per silpni ką nors pakeisti. Tačiau problemos nutylėjimas nepadės jos išspręsti. Priešingai — toleravimas gali paskatinti smurtautojus taip elgtis ir toliau. Todėl būtina apie tai kalbėti garsiai.
Smurtas psichiatrijoje dažnai yra laikomas natūraliu savaime vykstančiu reiškiniu, be kurio šios srities specialistai neįsivaizduojami. Psichikos sveikatos priežiūros specialistai yra laikomi didesnės rizikos medicinos personalo grupe, tačiau tai nereiškia, jog smurtas psichiatrijos įstaigose nėra problema.
Svarbu ir tai, jog smurtas yra laikomas stresiniu faktoriumi, kuris neišvengiamai turi įtakos jį patiriančio žmogaus savijautai. Medicinos personalas rūpinasi kitų žmonių sveikata ir gerove, tačiau, kuomet darbe yra patiriamas smurtas, kyla klausimas apie pačių specialistų sveikatą ir gerovę bei kaip tai paveiks kitus visuomenės narius, kurių sveikata priklauso nuo šių žmonių rūpesčio. Tai tik dar labiau sustiprina smurto problemos aktualumą.
Taigi norint spręsti smurto darbe problemą, pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ar smurtas darbe yra paplitęs ir kokią įtaką jis daro darbuotojų gerovei. Pasirinkta psichikos sveikatos priežiūros specialistų sritis, norint įvertinti tikrąjį šios srities darbuotojų problemos mastą, įvertinant ne tik slaugytojų darbe patiriama smurtą, tačiau ir gydytojų, rezidentų, kadangi jie yra neatsiejama ir labai svarbi sveikatos priežiūros sektoriaus dalis.
Šio darbo tikslas – ištirti Kauno apskrities Psichiatrijos įstaigų medicinos personalo patiriamo smurto paplitimą bei jo įtaką darbo kokybei.
8
7 TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas:
Ištirti Kauno apskrities psichiatrijos įstaigų medicinos personalo patiriamo smurto paplitimą bei jo įtaką darbo kokybei.
Uždaviniai:
1. Išsiaiškinti patiriamo smurto rūšis ir jų pasiskirstymą Kauno apskrities psichiatrijos įstaigose.
2. Išsiaiškinti pagrindines smurto priežastis ir jų dažnį.
3. Nustatyti pagrindinius patiriamo smurto šaltinius bei medicinos personalo veiksmus smurto atvejais.
9
8 LITERATŪROS APŽVALGA
8.1 Smurto sveikatos priežiūros sektoriuje apibrėžimas ir jo rūšys
Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) apibrėžimą, smurtas darbe apibūdinamas kaip incidentai, kurių metu personalas yra užgauliojamas, užpuolamas (patiria prievartą) arba patiria grasinimus tokiomis sąlygomis, kurios yra susiję su jų darbu, įskaitant važiavimą į darbą ir iš jo, apimantis realią ar numanomą grėsmę jų saugumui, gerovei ar sveikatai [1]. Smurtas sveikatos priežiūros sektoriuje yra skirstomas į dvi rūšis: fizinį ir psichologinį.
Fizinis smurtas. Sąvoka fizinis smurtas reiškia fizinės jėgos naudojimą prieš kitą žmogų ar žmonių grupę, kuri pasireiškia fiziniu, seksualiniu ar psichologiniu pakenkimu asmens saugumui, gerovei ar/ir sveikatai. Tai apima mušimą, spardimą, antausius, dūrimą, šaudymą, stumdymą, kandžiojimą, gnaibymą ir panašiai. Prie fizinio smurto priskiriami ir užpuolimai ar atakos, kurie apibūdinami kaip tyčinis elgesys, kuomet vieno asmens kitam yra padaroma fizinė žala, įskaitant ir seksualinį išnaudojimą (išžaginimą) [1].
Fizinis smurtas pasireiškia akivaizdžiais smurtaujančiojo veiksmais, todėl jį gana lengva identifikuoti. PSO išskiria dvi fizinio smurto formas: fizinis smurtas su ginklu (pvz., dūrimas, šaudymas) ir fizinis smurtas be ginklo (pvz., stumdymas, mušimas, gnaibymas) [1]. Lietuvoje 2013 metais atliktame tyrime nustatyta, kad 9,3 proc. fizinį smurtą patyrusių skubios pagalbos skyriaus (SPS) slaugytojų nurodė, kad tai buvo fizinis smurtas su ginklu [2].
Psichologinis smurtas. Psichologinis smurtas, arba emocinė prievarta, apibūdinamas kaip tyčinis galios panaudojimas, įskaitant grasinimus fizine jėga, prieš kitą žmogų ar žmonių grupę, kas gali pakenkti asmens fiziniam, protiniam, dvasiniam, moraliniam ar socialiniam vystymuisi. Ši sąvoka apima užgauliojimus, patyčias, priekabiavimus ir grasinimus [1].
Kadangi psichologinio smurto sąvoka yra plati ir apima kelias skirtingas išraiškas, jis yra skirstomas į porūšius, kurių kiekvienas turi savitą apibūdinimą. PSO pateikia štai tokius kiekvieno iš jų apibūdinimus:
Užgauliojimai — tai asmens elgesys, kuriuo žeminama, sumenkinama ar kitaip parodomas pagarbos trūkumas kito asmens orumui ar vertei [1].
Patyčios — tai pakartotinas ir įžeidžiantis elgesys, pasireiškiantis kerštingais, žiauriais, piktavališkais mėginimais pažeminti ar kitaip pakenti asmeniui ar asmenų (šiuo atveju, darbuotojų) grupei [1].
Priekabiavimas — neigiamo pobūdžio elgesys, nukreiptas į kitos asmens amžių, negalią, ŽIV statusą, šeiminę padėtį, lytį, seksualinę orientaciją, lyties pakeitimą, rasę, odos spalvą, kalbą, religiją, politines pažiūras, profesinę sąjungą ar kitokią nuomonę ar įsitikinimus, tautinę ar socialinę
10 kilmę, ryšį su mažumomis, turto, nuosavybės, kilmės ar kitokį statusą, kuris neatitinka kito asmens pažiūrių, įsitikinimų ar yra nepageidaujamas, ir kuris pažeidžia vyrų ir moterų orumą darbo vietoje [1].
o Seksualinis priekabiavimas — bet koks nepageidaujamas, kitam asmeniui nepriimtinas ir nelaukiamas seksualinio pobūdžio įžeidžiantis elgesys, kuris kitam asmeniui kelia grėsmę, pažemina ar sutrikdo [1].
o Rasinis priekabiavimas — bet koks grasinantis elgesys, nukreiptas į kito asmens rasę, odos spalvą, kalbą, tautinę kilmę, religiją, ryšį su mažumomis, kilmės ar kitą statusą, kuris neatitinka kito asmens pažiūrų, įsitikinimų ar yra nepageidaujamas, ir kuris pažeidžia vyrų ir moterų orumą darbo vietoje [1]. Grasinimai — žadamas fizinės jėgos ar galios (psichologinės jėgos) panaudojimas, kurio pasekoje atsiranda fizinio, seksualinio, psichologinio pažeidimo baimė ar kiti negatyvūs padariniai asmeniui ar asmenų grupei, kuriems yra grasinama [1].
Psichologinis smurtas pasireiškia ne taip akivaizdžiai kaip fizinis smurtas, jį sunkiau identifikuoti, fiksuoti kaip įvykį ir imtis priemonių užkirsti kelią jo pasikartojimui. „Esminis psichologinio smurto ir konflikto darbe skiriamasis požymis yra prievartą taikančio asmens siekis psichologiškai dominuoti prieš smurto auką“ [B. Pajarskienė] [3]. 2011-2012 metais atliktame tyrime nustatyta, kad per paskutinių 12 mėnesių laikotarpį net 47,7 proc. gydytojų patyrė psichologinio smurto apraiškų, o 45,6 proc. iš jų — patyrė dvi ar daugiau psichologinio smurto rūšių per tą patį laiką [4].
8.2 Smurto sveikatos priežiūros sektoriuje paplitimas
Lietuvoje apie smurtą darbo aplinkoje imta kalbėti ir rašyti ne taip jau seniai. 2005 metais publikuotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Dėl psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo metodinių nurodymų patvirtinimo“, kuriame atkreipiamas dėmesys į psichologinio smurto darbe, kaip ir kitų psichosocialinių veiksnių, rizikos identifikavimą, nustatymą, tyrimą ir priemonių, kurios padėtų su juo kovoti, ieškojimą. Šiuo dokumentu darbdaviai buvo įpareigoti pasirūpinti savo darbuotojų psichologine gerove darbo vietoje [5].
Mokslinėje literatūroje yra publikuojama vis daugiau straipsnių apie smurto sveikatos priežiūros sektoriuje pasireiškimą, jo formas ir įtaką darbuotojų emocinei ir fizinei gerovei. Sveikatos priežiūros darbuotojai (gydytojai, slaugytojos) ir socialiniai darbuotojai yra grupės, turinčios didžiausią riziką patirti psichologinį smurtą darbe. Pagal PSO duomenis, smurtas sveikatos priežiūros įstaigose sudaro beveik ketvirtadalį viso darbe patiriamo smurto [6].
11 Didesne rizikos grupe patirti fizinį ar psichologinį smurtą darbe laikomos slaugytojos dėl ilgesnio tiesioginio kontakto su pacientu, prižiūrint jo sveikatą. Dažniausiai slaugytojos yra tos, kurios pirmąjį kontaktą su pacientu turi anksčiau už gydytojus [7]. Atsižvelgiant į tai, atliekama daugiau mokslinių tyrimų, orientuotų būtent į šią sveikatos priežiūros personalo grupę. 2007-2008 metais buvo atliktas tyrimas Vilniaus greitosios medicinos pagalbos universitetinėje ligoninėje, kuriuo buvo siekta įvertinti slaugos darbuotojų patiriamo psichologinio smurto mastą. Buvo apklaustos 266 slaugytojos. Šio tyrimo metu nustatyta, kad 89,47 proc. slaugytojų patyrė psichologinį smurtą. 65,79 proc. patyrusiųjų buvo įžeidinėjamos, o 39,47 proc. — bauginamos. Slaugytojos, dirbančios pamaininį darbą, reikšmingai dažniau patyrė psichologinį smurtą nei dirbančios tik dienomis [8]. Nustatyti su smurtu darbe susiję faktoriai: pacientų gausa, jaunesnis darbuotojų amžius ir trumpesnė darbo patirtis [9]. Taip pat nustatyta, kad nemažą įtaką įtampai darbe turi lytis ir šeiminė padėtis: ištekėjusios moterys turi didesnę riziką patirti įtampą darbe, vyrams didesnė rizika patirti fizinį smurtą ir grasinimus, o moterims — priekabiavimą [7, 10, 11]. 2012 metais buvo atliktas tyrimas, apimantis visus sveikatos priežiūros įstaigose dirbančius darbuotojus: gydytojus, slaugytojus, vairuotojus, socialinius darbuotojus, psichologus ir kitus. Buvo apklausti 568 darbuotojai Kaune ir Šiauliuose. Rezultatai parodė, kad kiek daugiau nei pusė 54,8 poc. darbuotojų patyrė bent vieną smurto išraišką darbe. Net 53,1 proc. darbuotojų nurodė patyrę dvi ar daugiau smurto rūšių, o visų rūšių smurtą patyrė 2,3 proc. darbuotojų. Tyrimo metu nustatyta, kad psichologinį smurtą patyrė 17,2 proc., fizinį smurtą — 2,3 proc., seksualinį priekabiavimą — 3 proc. darbuotojų [12].
Kitose šalyse atliktos apklausos rodo, kad smurto sveikatos priežiūros sektoriuje problematika aktuali ir turi būti sprendžiama visame pasaulyje. Fizinio ar psichologinio smurto apraiškų teigė patyrę daugiau nei pusė sveikatos priežiūros specialistų: Anglijoje 2014 m. — 59,5 proc. bendrosios praktikos gydytojų (BPG) [13], Vokietijoje 2013 m. — 73 proc. BPG [14], Palestinoje (Izraelyje) 2013 m. — 76,1 proc. SPS darbuotojų [9], Turkijoje 2009 m. — net 85,2 proc. SPS darbuotojų [15], Bulgarijoje — 75,8 proc., Pietų Afrikoje — 61,0 proc., Portugalijoje — 60,0 proc., Tailande — 54,0 proc. [16].
Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) Teksaso valstijoje 2010-2012 metais buvo atliktas tyrimas, kuriame buvo nagrinėjamos atskiros studijos apie rezidentų patiriamą smurtą. Rezultatai buvo pateikti pagal atskiras dvi rezidentų grupes: psichiatrijos rezidentai ir ne psichiatrijos specialybės. Buvo nustatyta, kad daugiausiai smurto patiria psichiatrijos rezidentai — nuo 25 proc. iki 64 proc. Kiek mažiau smurto patiria vidaus ligų rezidentai — 16-40 proc., chirurgijos rezidentai — 38 proc., skubios pagalbos rezidentai — 26 proc., o vaikų ligų rezidentai — 5–9 proc. Rezultatai pateikiami intervalais, kadangi tyrimo metu buvo išnagrinėta 15 atskirų studijų, susijusių su rezidentų patiriamu smurtu [17].
Psichikos sveikatos priežiūros specialistai (gydytojai psichiatrai, psichiatrijos rezidentai, psichikos sveikatos slaugytojos ir kiti šiame sektoriuje dirbantys darbuotojai) išskiriami, kaip viena iš
12 didžiausią riziką patirti smurtą darbe turinčių specialybių. Kita grupė specialistų yra SPS specialistai [18]. 2009-2010 metais buvo apklausti 105 psichikos sveikatos slaugytojai ir nustatyta, kad smurtą (agresiją) patiria 62,5 proc. visų slaugytojų, iš jų 66,7 proc. vyrų ir 61,3 proc. moterų. Psichologinį spaudimą (smurtą) darbe teigė patyrę 38,1 proc. slaugytojų. Įdomus faktas tai, kad 37,1 proc. susilaikė nuo atsakymo, todėl jų patirtis liko neaiški. Buvo nustatyta ir tai, jog 42 proc. vyrų, patyrusių smurtą darbe, patyrė ir psichologinį spaudimą, o moterų atitinkamai — 37 proc. [19]. 2012 metais psichologinį smurtą patyrė 43,7 proc. psichikos sveikatos slaugytojų [20].
Kitose užsienio šalyse atlikti tyrimai rodo smurto problemos mastą psichikos sveikatos priežiūros sektoriuje. Indijoje — 87 proc. psichikos sveikatos slaugytojų [21], Airijoje — 90 proc. psichikos sveikatos specialistų [22] patiria fizinį ar psichologinį smurtą. JAV 2011-2013 metais atliktas tyrimas atskleidė, kad per savo hospitalizacijos laikotarpį psichiatrijos ligoninėje 31,4 proc. pacientų bent kartą panaudojo fizinį smurtą. 156 agresoriai (1 proc. smurtavusių pacientų) buvo įsitraukę net į 28,7 proc. visų smurto atvejų ligoninėje [23].
8.3 Smurto sveikatos priežiūros sektoriuje priežastys bei šaltiniai
2013 metais keturiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje) atliktas tyrimas, kurio metu tirtas smurto paplitimas tarp SPS slaugytojų. Buvo apklausta 213 slaugytojų: 20,2 proc. patyrė fizinį smurtą ir net 46,5 proc. buvo fizinio smurto įvykio liudininkais. Tyrimo metu nustatytas didelis psichologinio smurto mastas: 81,2 proc. slaugytojų patyrė užgauliojimus, 67,1 proc. — grasinimus, 45,1 proc. — patyčias, 6,6 proc. — seksualinį priekabiavimą ir 1,4 proc. — rasinį priekabiavimą. Smurto šaltiniais dažniausiai įvardinti neblaivūs ar nestabilios psichikos vyriškos lyties pacientai [2].
Šiuolaikinėje visuomenėje dažnai yra susiduriama su stereotipais. Įsitvirtinus stereotipams, tampa sunku įsivaizduoti, jog tiesa gali būti kiek kitokia nei visiems atrodo. Stereotipinis mąstymas neišvengiamas ir kalbant apie smurtą darbe. Dažniausiai smurtautojas yra įsivaizduojamas kaip jaunas vyras, su menku pasitikėjimo savimi jausmu bei agresyvia asmenybe, turintis problemų su alkoholio ar kitų kvaišalų vartojimu bei besižavintis ginklais [24]. Vyriška lytis siejama su didesniu agresyvumu, todėl fizinio smurto sukėlėjai dažniausiai yra jauni vyriškos lyties atstovai. Tačiau psichologinio smurto atvejais, dažniausiai kaip smurtautojos nurodomos vyresnio amžiaus moterys [10].
Psichikos sveikatos sutrikimai ir alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimas siejami su didesne rizika tapti smurto šaltiniu. PSO nurodo, kad žmonės, sergantys sunkia psichikos liga bei asmenys, turintys problemų su psichotropinių medžiagų ar alkoholio vartojimu, gali būti potencialūs smurtautojai [25]. Tai smurto priežastys, kurios yra minimos dažniausiai. 2013 metais
13 atliktame tyrime šeimos gydytojai, patyrę patyčias darbe, kaip šaltinius nurodė pacientus — 11,8 proc., kolegas — 8,4 proc. ir vadovus — 26,6 proc. [26]. 2014 metais Anglijoje atliktame tyrime nurodoma, kad 80 proc. atvejų smurtautojai buvo pacientai ar jų artimieji [13]. Palestinoje atliktame tyrime kaip dažniausi smurtautojai buvo nurodyti pacientų artimieji (85,4 proc.) ir pacientų lankytojai (79,5 proc.), o kaip pagrindinės priežastys minimos: ilgas pacientų ir jų artimųjų konsultacijos laukimas, prevencijos priemonių trūkumas, nepatenkinti lūkesčiai [9]. Graikijoje nurodomos tokios dažniausios smurto priežastys: lankymo valandų pažeidimas — 88,8 proc., ilgas laukimo periodas — 86,4 proc., psichologinės problemos (pvz., pyktis ir nerimas) — 83,2 proc. ir draudimas rūkyti — 82,4 proc. [27].
2012 metais atliktas tyrimas su psichikos sveikatos slaugytojais siekiant nustatyti jų atsaką į psichologinį smurtą kuomet smurtautojas yra vadovas, kolega ar įstaigoje nedirbantis žmogus. Buvo nustatyta, jog smurtaujant vadovui, tiek moterys, tiek vyrai reikšmingai dažniau ieškojo socialinės paramos, nei pranešė personalo vadovui apie įvykį arba liepė smurtautojui liautis. Moterys buvo dažniau linkusios pranešti personalo vadovui dėl kolegos ujimo (16,2 proc.) nei dėl vadovo ujimo (1,8 proc.). Vyrai grasinusiam vadovui liepė liautis reikšmingai rečiau (5,7 proc.) nei kolegai (33,3 proc.). Vadovų, kolegų ar įstaigoje nedirbančių žmonių smurto apraiškas patyrę vyrai reikšmingai dažniau už moteris užimė pasyvią poziciją nesiimdami jokių priemonių ir stengdamiesi apsimesti, kad nieko neįvyko [20]. Dažnai patiriantys smurtą darbuotojai nesikreipia pagalbos ir bando išspręsti tai patys, nes mano, kad tai yra neatsiejama jų darbo dalis, kad tai gali atsiliepti neigiamai jų kompetencijai, kad gali būti apkaltinti dėl smurtinio įvykio ir kad pakeisti situaciją yra bergždžias reikalas [12, 17]. Tik maža dalis patyrusiųjų smurtą praneša apie įvykį policijai (5,8 proc.), profesinei sąjungai (3,3 proc.) ar prašo psichologinės konsultacijos (0,69 proc.) [7]. Patyrusieji smurtą taip pat linkę pasipasakoti apie tai savo šeimai, draugams ar pasikalbėti apie tai su kolega. Brazilijoje atliktas tyrimas rodo, kad dažniau kolegai apie įvykį nukentėjusieji pasakoja kuomet patiria užgauliojimus ar patyčias, o su šeimos nariais ar draugais nukentėjusieji labiau linkę dalintis apie patirtą seksualinį ar rasinį priekabiavimą. Taip pat seksualinio ar rasinio priekabiavimo metu dažniausiai yra nesiimama jokių veiksmų ar apsimetama, kad nieko neįvyko, nei kitų smurto apraiškų atvejais [28].
8.4 Smurto sveikatos priežiūros sektoriuje pasekmės
Smurtas, patiriamas darbo aplinkoje, suvokiamas kaip stresorius, kuris vienaip ar kitaip paveikia jį patyrusių sveikatos priežiūros specialistų emocinę būklę ar/ir fizinę sveikatą. Jei smurtas kartojasi gan ilgą laiką, tai gali lemti rimtus sveikatos sutrikimus: nuo depresijos, nemigos iki fizinių skausmų ir ligų. Paprastai smurtą lydintis kentėjimas ir pažeminimas veda prie motyvacijos sumažėjimo bei pasitikėjimo ir savigarbos praradimo [6].
14 2012 metais Lietuvoje atlikto tyrimo metu slaugytojų buvo klausiama, ar patirtas smurtas turėjo kažkokių pasekmių ir įtakos tolimesniam darbui įstaigoje. 53,1 proc. slaugytojų teigė, jog tai neturėjo jokių pasekmių, 27,2 proc. nesikreipė jokios pagalbos nors ir jautė pasekmes (pvz., kankino nemiga, jautė įtampą, buvo žaizdų ir pan.). Jokios įtakos tolimesnio darbo kokybei smurtas neturėjo 38,8 proc. respondentų. 39,2 proc. teigė, jog turėjo šiek tiek įtakos, o 22 proc. nurodė, jog nežino, ar tai turėjo kažkokios įtakos tolimesniam jų darbui [12]. Australijoje 2007 metais buvo atliktas tyrimas, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti, kokios įtakos bendrosios praktikos gydytojams turi darbe patirtas smurtas. Gauti rezultatai parodė, jog 21 proc. patyrusių smurtą respondentų teigė, jog tai neturėjo jokios arba turėjo minimalią įtaką darbui, 6 proc. — nurodė, jog ėmė mąstyti apie veiksmus, kaip galėtų nuo to apsisaugoti, likusieji 73 proc. nurodė nemažą smurto įtaką darbui (simptomai, kurie būdingi potrauminio streso sutrikimui (PTSS), pacientų ir vietų, kuriose pasireiškė smurtas vengimas, pasitenkinimo darbu praradimas). Respondentai teigė tapę pasyvesni konsultacijų su pacientais metu, o kaip to priežastis nurodė sunkumus susikaupti, klausyti paciento bei baimę [29].
Fizinio ar psichologinio smurto įtaka emocinei būklei gali būti įvairi. Patyręs smurtą asmuo gali jausti pyktį, nusivylimą, nerimą, stresą, gali kilti noras pereiti į kitą darbo vietą ar mesti darbą [7]. M. Hamdan ir kt. atliktu tyrimu buvo nustatyta, kad tie, kurie patyrė fizinio ar psichologinio smurto apraiškas darbe, 3,5 karto dažniau norėjo mesti darbą. Tuo pačiu tyrimu buvo nustatyta, jog 7 proc. nukentėjusiųjų pajuto norą atkeršyti smurtautojui. Dažnai patiriant smurtą, neišvengiamai juntamos pasekmės: 74 proc. respondentų teigė, jog po įvykių pasikeitė požiūris į žmones ir darbą, sumažėjo bendravimas, sutrumpėjo paciento apžiūros laikas, netgi imta vengti rizikingų medicininių sprendimų [9].
Mokslinėje literatūroje nurodoma, jog dažnai patiriant negatyvų elgesį darbe, po darbo dienos yra jaučiami ir somatiniai simptomai: silpnumas ir nuovargis bei galvos skausmas [19]. Buvo nustatyta, jog dažną negatyvų elgesį darbe patyrę sveikatos priežiūros specialistai 2,63 karto dažniau skundėsi kvėpavimo sutrikimais, 2,18 karto dažniau — raumenų skausmais kojose, 1,52 karto — galvos skausmais ir 1,5 karto — nugaros skausmais [11]. Taip pat darbuotojo darbo efektyvumui didelę įtaką daro darbo socialinė aplinka (kolektyve vyraujantys santykiai), todėl, esant situacijoms, kuomet smurtautojas yra kolega ar vadovas, nukenčia ir darbo kokybė [30].
Agresija ir smurtas darbe didina stresą ir mažina pasitenkinimą darbu bei gali didinti sergamumą, todėl svarbu ieškoti priemonių kurios užkirstų kelią smurtiniam elgesiui darbo vietose [31].
15
9 TYRIMO METODIKA IR METODAI
9.1 Tyrimo organizavimas, eiga ir metodai
Buvo atliktas kiekybinis tyrimas siekiant ištirti Kauno apskrities psichiatrijos įstaigų medicinos personalo patiriamo smurto paplitimą bei jo įtaką darbo kokybei. Tyrimui atlikti pasirinktas vienmomentės anoniminės anketinės apklausos metodas. Tai metodas padedantis per trumpą laiką apklausti didelę grupę žmonių. Anketa yra anoniminė, todėl respondentai galėjo nesibaiminti laisvai reikšti savo nuomonę.
Tyrimo eiga vyko keturiais etapais:
Pirmajame etape buvo renkama ir analizuojama mokslinė literatūra, susijusi su medicinos personalo darbe patiriamo smurto paplitimu Lietuvoje bei kitose šalyse, jo išraiškomis bei įtaka darbui ar medicinos personalo emocinei būsenai. Paieška vykdyta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) bibliotekos informacijos ištekliuose, duomenų bazėse.
Antrajame etape buvo sudarytas klausimynas. Naudotas standartizuotas klausimynas smurtui sveikatos priežiūros sektoriuje ištirti. Gautas leidimas iš klausimyno autorių: PSO, Tarptautinės darbo organizacijos, Tarptautinės slaugytojų tarybos ir Tarptautinės viešųjų paslaugų organizacijos (3 priedas). Klausimynas išverstas iš anglų kalbos ir pritaikytas tyrimui pašalinant kelis smulkesnius klausimus, kurie neturi reikšmės šio tyrimo tikslui pasiekti. Prie klausimyno buvo pridėti autoriaus klausimai įtakos darbo kokybei įvertinimui, kurių originale nebuvo, ir kurie padeda pasiekti išsikeltą tikslą. Iš Kauno apskrities psichiatrijos įstaigų vadovų buvo gauti sutikimai tyrimui atlikti. Taip pat tyrimui atlikti gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Bioetikos centro leidimas (Nr. BEC–MF–14) (1 priedas).
Trečiajame etape parengti klausimynai buvo išdalinti Kauno apskrities psichiatrijos įstaigose tikintis gauti kuo daugiau atsakymų. Anketinė apklausa buvo vykdoma 2015 metų rugsėjo 10 — gruodžio 21 dienomis. Atsakymams pateikti duotas ilgesnis laikas suteikiant galimybę respondentams įsigilinti į klausimus bei atvirai į juos atsakyti jiems patogiu metu.
Ketvirtajame etape klausimynai buvo surinkti iš psichiatrijos įstaigų. Statistinės duomenų analizės programa gauti duomenys buvo susisteminti, analizuojami bei pateikiamos išvados.
Tyrimo objektas: Kauno apskrities psichiatrijos įstaigų medicinos personalo patiriamas smurtas ir jo įtaka darbo kokybei.
16
9.2 Tyrimo instrumentas
Tyrimui atlikti pasirinktas anoniminis standartizuotas klausimynas, kurį sudaro trys dalys (2 priedas). Pirmoji dalis — asmeniniai ir darbovietės duomenys. Šią dalį sudaro 7 klausimai: respondento užimamos pareigos, lytis, amžius, šeiminė padėtis, darbo patirtis, darbas pamainomis ir susirūpinimas dėl smurto darbovietėje. Antroji dalis apima duomenis apie fizinį smurtą darbe. Ją sudaro 17 klausimų. Trečioji anketos dalis — psichologinis smurtas darbe. Ji sudaryta sudaryta iš penkių dalių (A, B, C, D, E), kadangi psichologinis smurtas yra skirstomas į atskirus porūšius. Kiekvienoje iš šių dalių yra po 12 klausimų. Antroje ir trečioje dalyse yra klausimų, su galimais keliais pasirinkimo variantais. Tai klausimai apie numanomas smurto priežastis, veiksmus smurto atveju bei smurto įtaką tolimesniam darbui.
Anketos pradžioje respondentui pateikiama informacija apie atliekamą tyrimą, užtikrinamas jo anonimiškumas. Taip pat pateikiami kiekvienos smurto rūšies apibūdinimai, kad respondentams būtų lengviau suprasti ir liktų mažiau interpretavimo patiems.
9.3 Tiriamųjų atranka ir charakteristika
Tyrimui atlikti buvo pasirinktos trys Kauno apskrities psichiatrijos įstaigos: LSMU ligoninės Kauno klinikų Psichiatrijos klinika (LSMUL KK Psichiatrijos klinika), VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektorius (RKL Marių sektorius) ir VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektorius (RKL Aleksoto sektorius). Šiose trijose įstaigose iš viso buvo išdalinta 417 klausimynų: 95 klausimynai LSMUL KK Psichiatrijos klinikoje, 163 klausimynai RKL Marių sektoriuje ir 159 klausimynai RKL Aleksoto sektoriuje, atsižvelgiant į šiose įstaigose dirbančių darbuotojų skaičių. Gauti 277 užpildyti ir analizei tinkantys klausimynai: 81 iš LSMUL KK Psichiatrijos klinikos, 110 — iš RKL Marių sektoriaus bei 86 iš RKL Aleksoto sektoriaus. Atsako dažnis — 66 proc.
Tiriamieji — gydytojai psichiatrai, psichiatrijos rezidentai, psichikos sveikatos slaugytojai, psichikos sveikatos slaugytojai padėjėjai, dirbantys šiose įstaigose. Į tyrimą nebuvo įtraukti medicinos psichologai, socialiniai darbuotojai, gydytojai konsultantai dėl nereprezentatyvaus jų skaičiaus įstaigose. Tyrimo imtis — 277 medicinos darbuotojų (n=277): 36 vyrai (12,8 proc.) ir 245 moterys (87,2 proc.). Dauguma apklaustųjų (n=143, 51,6 proc.) sudaro psichikos sveikatos slaugytojos, 23,1 proc. (n=64) apklaustųjų — gydytojai psichiatrai, 14,8 proc. (n=41) — psichiatrijos rezidentai bei 10,5 proc. (n=29) — psichikos sveikatos slaugytojos padėjėjos. Daugumos apklaustųjų (n=157, 56,7 proc.) amžius yra 40-59 metų ribose, kiek mažesnę dalį (n=91, 32,8 proc.) sudaro 20-39 metų amžiaus
17 darbuotojai, o mažiausiąją dalį (n=29, 10,5 proc.) — vyresni nei 60-ties metų amžiaus medicinos darbuotojai. Didelė dalis apklaustųjų (n=197, 71,1 proc.) nurodė, kad dirba pamainomis, o likusieji (n=80, 28,9 proc.) — dirba ne pamaininį darbą. 56,0 proc. respondentų (n=155) yra vedę (ištekėjusios), 16,2 proc. (n=45) — vieniši, o mažiausią dalį sudaro našliai (n=11, 4,0 proc.). Daugiausia respondentų (n=113, 40,8 proc.) toje pačioje įstaigoje dirba ilgiau nei dvidešimt metų, o dirbančiųjų mažiau nei vienerius metus — 4 proc. (n=11) (1 pav.)
1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal darbo stažą įstaigoje
9.4 Duomenų analizės metodai
Kauno apskrities psichiatrijos įstaigų respondentų surinktiems duomenims analizuoti naudoti specializuotų statistinių programinių įrangų „IBM SPSS Statistics 23.0“ bei „Microsoft Office“ paketai.
Analizuojami požymiai — kokybiniai. Jie aprašomi skaičiuojant įgytų reikšmių dažnį (n) ir santykinį dažnį (proc.) bei rezultatus pateikiant diagramose, lentelėse. Dviejų nepriklausomų kintamųjų sąsajos buvo tikrintos pagal Piersono koreliaciją. Statistinių ryšių priklausomumui naudotas Chi kvadrato (χ2) kriterijus. Statistinio reikšmingumo lygmuo buvo pasirinktas p<0,05.
4,0 (11) 16,2 (45) 10,5 (29) 14,4 (40) 14,1 (39) 40,8 (113) 0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 50,0 < 1m. 1-5 m. 6-10 m. 11-15 m. 16-20 m. > 20m. R esp ond et ų p asisk ir st ym as p agal d ar b o p atir tį p roc . (skai čiu s, n )
18
10 REZULTATAI
Išanalizavus medicinos darbuotojų anketinės apklausos duomenis, nustatyta, kad per paskutinius 12 mėnesių bent vienos rūšies smurtą yra patyrę 71,1 proc. (n=197) medicinos darbuotojų. Medicinos personalo patiriamo smurto rūšių pasiskirstymas ir jų dažnis pateikiamas paveiksle (2 pav.).
2 pav. Psichiatrijos įstaigų medicinos personalo patiriamo smurto rūšys ir jų dažnis (n, proc.) Iš respondentų pateiktų duomenų, nustatytas respondentų pasiskirstymas pagal per paskutinius 12 mėnesių patirtų smurto rūšių kiekį (3 pav.). Daugiausia, net 30,5 proc. (n=60), respondentų patyrė dviejų rūšių smurto apraiškas, kiek mažiau respondentų (24,4 proc. (n=48) ir 23,4 proc. (n=46)) patyrė atitinkamai vienos ar trijų smurto rūšių apraiškas. Mažiausiai respondentų, 2,0 proc. (n=4) ir 4,6 proc. (n=9), patyrė atitinkamai visas šešias ar penkias smurto rūšis.
3 pav. Medicinos personalo pasiskirstymas pagal patirtų smurto rūšių kiekį
10.1 Medicinos personalo patiriamo smurto rūšys, jų dažnis bei pasiskirstymas
Kauno apskrities psichiatrijos įstaigose
Fizinis smurtas. Fizinį smurtą per paskutinius 12 mėnesių teigė patyrę 36,5 proc. (n=101) medicinos darbuotojų. Dauguma darbuotojų, patyrusių smurtą (n=91; 90,1 proc.), jį apibūdino kaip
114 (41,2) 5 (1,8) 33 (11,9) 77 (27,8) 165 (59,6) 101 (36,5) 0 50 100 150 200 Grasinimai Rasinis priekabiavimas Seksualinis priekabiavimas Patyčios Užgauliojimai Fizinis smurtas
Atvejų skaičius (proc.)
48 (24,4) 60 (30,5) 46 (23,4) 30 (15,2) 9 (4,6) 4 (2,0) 0 20 40 60 80 1 2 3 4 5 6 Dar b u otoj ų , p atyr u sių sm u rtą, sk aičiu s (pr oc .)
19 smurtą be ginklo, likusieji (n=10; 9,9 proc.) kaip smurtą kitu objektu: kėde, gėlių vazonu, knyga, rankinuku, paciento ranka ar koja. Respondentų, patyrusių smurtą ginklu, nebuvo. Patyrusiųjų fizinį smurtą pasiskirstymas įstaigose vienodas (pagal χ2
kriterijų, p=0,315, df=2) (4 priedas).
Į klausimą, kaip dažnai per paskutinius 12 mėnesių patyrė fizinį smurtą, atsakymai „vieną kartą“ ir „retkarčiais“ pasiskirstė vienodai: n=46, 45,5 proc. ir n=49; 48,5 proc. atitinkamai. Labai dažnai smurtą patyrė 6 respondentai (5,9 proc.). Medicinos darbuotojų patirtas fizinis smurtas reikšmingai skiriasi užimamų pareigų grupėse. Atlikus porinių grupių skaičiavimus, nustatyta, kad didžiausia dalis patyrusių smurtą darbuotojų — psichikos sveikatos slaugytojai (n=77; 53,8 proc.). Ši grupė statistiškai reikšmingai skiriasi nuo kitų respondentų grupių (χ2
=40,325, df=3, p<0.05) (4 pav.).
4 pav. Fizinį smurtą per paskutinius 12 mėn. patyrusių respondentų pasiskirstymas pareigų grupėse Daugiausiai respondentų, patyrusių fizinį smurtą (n=39, 49,4 proc.), yra 50-59 m. amžiaus grupėje. Fizinį smurtą mažiausiai patyrė 20-29 m. respondentai (n=9, 18,8 proc.). Šios dvi grupės tarpusavyje reikšmingai skiriasi (χ2
=13,424, df=4, p<0,05). Kitų respondentų pasiskirstymas pagal amžių: 20-39 m. — 41,9 proc., 40-49 m. — 32,1 proc. ir vyresni nei 60 m. — 34,5 proc. Respondentų pasiskirstymas pagal šeiminę padėtį reikšmingai skiriasi išsiskyrusiųjų grupėje, kurioje patyrusių fizinį smurtą respondentų yra daugiausiai (n=20, 57,1 proc.; χ2
=10,044, df=4, p<0,05). Mažiausiai patyrusiųjų fizinį smurtą nurodė, jog gyvena su partneriu (n=7, 22,6 proc.). Reikšmingai daugiausiai patyrusių fizinį smurtą respondetų buvo turintys daugiau nei 20 metų darbo stažą (χ2=26,135, df=5, p<0,05) (5 pav.). Daugiau patyrusių fizinį smurtą buvo moterų (39,0 proc.) nei vyrų (19,4 proc.) bei dirbančių pamainomis (n=88, 44,7 proc.) nei dieninį darbą (n=13, 16,6 proc.).
5 pav. Respondentų, patyrusių fizinį smurtą, pasiskirstymas darbo stažo grupėse 11 (17,2) 5 (12,2) 77 (53,8) 8 (27,6) 0 20 40 60 80 100
Gydytojai Rezidentai Slaugytojos Slaugytojos
padėjėjos Re sp on d en tų sk ai čiu s (pr oc.) 2 (18,2) 7 (15,6) 9 (31,0) 17 (42,5) 8 (20,5) 58 (51,3) 0 20 40 60 80 <1 1-5 m. 6-10 m 11-15 m 16-20 m >20 Re sp on d en tų sk aičiu s (pr oc .)
20 Užgauliojimai. Užgauliojimų per paskutinius 12 mėnesių teigė patyrę 59,6 proc. (n=165) medicinos darbuotojų. Patyrusių užgauliojimų respondentų pasiskirstymas įstaigose yra vienodas (pagal χ2
kriterijų, p=0,166, df=2) (4 priedas). Vieną kartą per paskutinius 12 mėnėsių užgauliojimų patyrusių respondentų buvo mažiausiai (n=16, 9,7 proc.). Labai dažnai užgauliojimus patyrė 46 respondentai (27,9 proc.), o retkarčiais — 103 respondentai (62,4 proc.). Respondentų, patyrusių užgauliojimų, pasiskirtstymas tiriamų pareigų grupėse reikšmingai skiriasi (χ2
=20,964, df=3, p<0.05) (1 lentelė).
1 lentelė. Respondentų, patyrusių užgauliojimus, pasiskirstymas pareigų grupėse
Gydytojai Rezidentai Slaugytojos Slaugytojos padėjėjos
Absoliutus skaičius (n) 37 14 101 13
Procentai 57,8 34,1 70,6 44,8
Amžiaus grupėse 30-39 m., 40-49 m. ir 50-59 m. respondentų pasiskirstymas vienodas: atitinkamai 65,1 proc. (n=28), 65,4 proc. (n=51) ir 65,8 proc. (n=52). Mažiausiai užgauliojimų patyrė 20-29 m. respondentai (n=19, 39,6 proc.). Ši grupė reikšmingai išsiskyrė iš kitų (χ2=11,629, df=4, p<0,05). Respondentų pasiskirstymas pagal šeiminę padėtį reikšmingai nesiskyrė (χ2=2,405, df=4, p>0,05). Daugiausiai darbuotojų, patyrusių užgauliojimus, nurodė, jog įstaigoje dirba 11-15 metų (p<0,05). Užgauliojimų vienodai patyrė tiek vyrai (n=20, 55,6 proc.), tiek moterys (n=145, 60,2 proc.). Dirbantys pamainomis respondentai užgauliojimus patyrė reikšmingai dažniau (p<0,05).
Patyčios. Patyčių per paskutinius 12 mėnesių teigė patyrę 27,8 proc. (n=77) medicinos darbuotojų. Jų pasiskirstymas įstaigose yra vienodas (pagal χ2
kriterijų, p=0,387, df=2) (4 priedas). Net 75,3 proc. (n=58) respondentai teigė patyrę patyčias retkarčiais, 15,6 proc. (n=12) — labai dažnai ir 9,1 proc. (n=7) — tik vieną kartą. Respondentų pasiskirstymas pagal pareigas ir amžiaus grupes nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05). Daugiausiai respondentų, patyrusių patyčias, yra psichikos sveikatos slaugytojos ir slaugytojos padėjėjos (atitinkamai 33,6 proc., n=48 ir 31,0 proc., n=9) ir 50-59 m. respondentai (35,4 proc., n=28), o mažiausiai – gydytojai psichiatrai (17,2 proc., n=11) ir >60 m. respondentai (13,8 proc., n=4). Daugiausiai patyčių patiria respondentai, dirbantys įstaigoje 6-10 m. ir 11-15 m. (atitinkamai 41,4 proc., n=12 ir 37,5 proc., n=15). Šios grupės statistiškai reikšmingai išsiskiria iš kitų grupių (pagal χ2
kriterijų, df=5, p=0,03). Pasiskirstymas pagal šeiminę padėtį reikšmingai nesiskyrė (p>0,05), tačiau išsiskyrę respondentai patyčias patyrė dažniausiai (n=13, 37,1 proc.). Tiek vyrų, tiek moterų, patyrusių patyčias buvo tiek pat (po 27,8 proc.), dirbantys pamainomis patyčias patyrė reikšmingai dažniau (n=65, 33,0 proc.) nei dirbantys dieninį darbą (n=12, 15,0 proc.) (χ2
=9,179, df=1, p<0,05).
Seksualinis priekabiavimas. Seksualinį priekabiavimą per paskutinius 12 mėnesių teigė patyrę 11,9 proc. (n=33) medicinos darbuotojų. Jų pasiskirstymas įstaigose yra vienodas (pagal χ2
21 kriterijų, p=0,849, df=2) (4 priedas). 57,6 proc. (n=19) respondentų teigė seksualinį priekabiavimą patyrę vieną kartą, 39,4 proc. (n=13) — retkarčiais ir 3,0 proc. (n=1) — net labai dažnai. Respondentų pasiskirstymas pagal pareigas bei amžiaus grupę reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Šiose grupėse daugiausiai patyrusių seksualinį priekabiavimą buvo psichiatrijos rezidentai (n=8, 19,5 proc.) ir 20-29 metų respondentai (n=10, 20, proc.). Pasiskirstymas darbo stažo grupėse ir pagal šeiminę padėtį statistiškai reikšmingas (pagal χ2
kriterijų, p<0,05). Daugiausiai respondentų, patyrusių seksualinį priekabiavimą įstaigoje dirba 1-5 metus (n=1, 34,4 proc.) bei yra gyvenantys su partneriu (n=8, 25,8 proc.) (6 pav.). Pamainomis dirbančių respondentų, patyrusių seksualinį priekabiavimą, buvo 28 (14,2 proc.), o tarp dirbančiųjų tik dieninį darbą — 5 (6,3 proc.) (p>0,05). Nebuvo nei vieno vyro, patyrusio seksualinį priekabiavimą (p<0,05).
6 pav. Respondentų, patyrusių seksualinį priekabiavimą, pasiskirstymas darbo stažo grupėse (χ2
=12,779, df=5, p=0,026)
Grasinimai. Grasinimų per paskutinius 12 mėnesių teigė patyrę 41,2 proc. (n=114) medicinos darbuotojų. Jų pasiskirstymas įstaigose yra vienodas (pagal χ2
kriterijų, p>0,05) (4 priedas). Pusė patyrusiųjų (50,9 proc., n=58) teigė patyrę grasinimų retkarčiais, 30,7 proc. (n=35) – vieną kartą, o 18,4 proc. (n=21) – labai dažnai. Respondentų pasiskirstymas pareigų grupėse reikšmingai skiriasi (χ2=18,024, df=3, p<0,05) (2 lentelė).
2 lentelė. Respondentų, patyrusių grasinimus, pasiskirstymas pareigų grupėse
Gydytojai Rezidentai Slaugytojos Slaugytojos padėjėjos
Absoliutus skaičius (n) 24 7 74 9
Procentai 37,5 17,1 51,7 31,0
Daugiausiai patiriančių grasinimus respondentų yra 30-39 metų (53,5 proc., n=23), kiek mažiau respondentų yra 50-59 m. (n=37, 46,8 proc.) ir 40-49 m. (n=34, 43,6 proc.). Mažiausiai grasinimų patyrė >60 m. respondentai (n=9, 31,0 proc.) ir 20-29 m. respondentai (n=11, 22.9 proc.). Šiose grupėse pasiskirstymas yra statistiškai reikšmingas (pagal χ2
kriterijų, p<0,05). Reikšmingai išsiskyrė respondentai, įstaigoje dirbantys 11-15 metų ir >20 metų (7 pav.). Tarp patyrusių grasinimų
0 (0) 11 (24,4) 5 (17,2) 5 (12,5) 1 (2,6) 11 (9,7) 0 2 4 6 8 10 12 <1 m. 1-5 m. 6-10 m. 11-15 m. 16-20 m. >20 m. Re sp on d en tų sk aičiu s (pr oc .)
22 daugiau buvo moterų (n=105, 43,6 proc.) nei vyrų (n=9, 25,0 proc.) ir daugiau dirbančių pamainomis (n=90, 45,7 proc.) nei dirbančių dieną (n=24, 30.0 proc.) (p<0,05). Respondentų pasiskirstymas pagal šeiminę padėtį buvo vienodas (p>0,05).
7 pav. Respondentų, patyrusių grasinimus, pasiskirstymas darbo stažo grupėse
Rasinis priekabiavimas. Rasinį priekabiavimą per paskutinius 12 mėnesių teigė patyrę 1,8 proc. (n=5) medicinos darbuotojų. Jų pasiskirstymas įstaigose yra vienodas (pagal χ2 kriterijų, p>0,05) (4 priedas). Dėl mažos rasinį priekabiavimą patyrusių respondentų imties, toliau šiame darbe jis nebus nagrinėjamas.
10.2 Smurto šaltiniai ir medicinos personalo reakcija į smurtą
Fizinis smurtas. Net 99 patyrę fizinį smurtą respondentai nurodė, kad juos užpuolė pacientas (98 proc. atvejų). Du respondentai nurodė kitą smurto šaltinį: 1 iš jų teigė, kad jį užpuolė kolektyvo narys (1 proc.) ir kitas teigė, kad jį užpuolė skyriaus vadovas (1 proc.). Iš patyrusių fizinį smurtą respondentų, 60 jų nurodė, kad smurtautojas buvo vyras (59,4 proc.), o likusieji — 41, kaip smurtautoją nurodė moterį (40,6 proc.).
Respondentai, patyrę fizinį smurtą, galėjo nurodyti kelis reakcijos į smurtą būdus. Dažniausiai respondentai smurto metu liepė smurtautojui liautis (n=52, 24,4 proc. atsakymų) ir (ar) po įvykio papasakojo apie tai kolegai (n=49, 23,0 proc. atsakymų). Taip pat dažnai respondentai rinkosi pranešti apie įvykį vyresniajam darbuotojui (n=40, 18,8 proc. atsakymų). Mažiausiai respondentų, 7 (3,3 proc. atsakymų) ir 2 (1,0 proc. atsakymų), atitinkamai pažymėjo, jog įvykio metu ir po jo nusprendė apsimesti, kad nieko neįvyko ar nesiemė jokių veiksmų arba prašė konsultavimo (pvz., psichologo). Prie kitų veiksmų, kurių ėmėsi, 2 respondentai paminėjo, jog smurto atveju kreipėsi į apsaugą, o likę 3 – kreipėsi į gydytoją (8 pav.).
2 (18,2) 9 (20,0) 12 (41,4) 22 (55,0) 12 (30,8) 57 (50,4) 0 10 20 30 40 50 60 <1 m. 1-5 m. 6-10 m. 11-15 m. 16-20 m. >20 m. Re sp on d en tų sk aičiu s (pr oc .)
23 8 pav. Respondentų veiksmai fizinio smurto atveju
Užgauliojimai. Daugiausiai užgauliojimų patyrusių respondentų (n=103, 62,4 proc.) nurodė, kad juos užgauliojo pacientas. Kiek mažiau respondentų teigė, kad juos užgauliojo kolektyvo narys (n=19; 11,5 proc.) arba paciento artimieji (n=11; 6,7 proc.). Tik 4 respondentai (2,4 proc.) nurodė, kad užgauliotojas buvo skyriaus vadovas. Tiek vyrai, tiek moterys kaip užgauliotojai nurodyti vienodai: 84 respondentai (50,9 proc.) teigė, kad juos užgauliojo vyras ir 81 respondentas (49,1 proc.) teigė, kad užgauliojo moteris.
Respondentai, patyrę užgauliojimus, galėjo nurodyti kelis reakcijos į smurtą būdus. Dažniausiai respondentai užgauliojimų metu liepė smurtautojui liautis (n=71, 24,0 proc. atsakymų) ir (ar) po įvykio papasakojo apie tai kolegai (n=83, 28,0 proc. atsakymų). Mažiausiai, tik dvi grupės po 2 respondentus (po 0,7 proc. atsakymų), rinkosi užpildyti nelaimingo atsitikimo formą ir (arba) prašė psichologo konsultavimo (9 pav.).
9 pav. Respondentų veiksmai užgauliojimų atveju
3 respondentai pasirinko variantą „kitą“: 1 stengėsi nuraminti užgauliotoją, kiti 2 atsakė užgauliotojui tuo pačiu.
7 (3,3) 49 (23,0) 15 (7,0) 7 (3,3) 2 (1,0) 1 (0,5) 52 (24,4) 12 (5,6) 23 (10,8) 40 (18,8) 5 (2,3) 0 10 20 30 40 50 60
Nesiėmė jokių veiksmų Papasakojo kolegai Užpildė incidento formą Apsimetė, kad nieko neįvyko Prašė konsultavimoKreipėsi į policiją Liepė smurtautojui liautis Papasakojo draugams/šeimai Bandė gintis fiziškai Pranešė vyresniajam darbuotojui Kita
Atvejų skaičius (proc.)
35 (11,8) 83 (28,0) 2 (0,7) 25 (8,4) 2 (0,7) 71 (24,0) 33 (11,1) 42 (14,2) 3 (1,1) 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
Nesiėmė jokių veiksmųPapasakojo kolegai Užpildė incidento formą Apsimetė, kad nieko neįvykoPrašė konsultavimo Liepė smurtautojui liautis Papasakojo draugams/šeimai Pranešė vyresniajam darbuotojuiKita
24 Patyčios. Daugiausiai, net 47 respondentai (61,0 proc.), iš patyrusiųjų patyčias, nurodė, kad iš jų tyčiojosi pacientas. Kiek mažiau — 18 respondentų (23,4 proc.) nurodė, kad patyčių šaltinis buvo kolektyvo narys. Mažiausiai — 7 (9,1 proc.) ir 5 (6,5 proc.) respondentai, teigė, kad iš jų tyčiojosi atitinkamai pacientas ir jo artimieji ar skyriaus vadovas. Kaip patyčių šaltiniai buvo vienodai nurodytos tiek moterys, tiek vyrai. 41 respondentas (53,2 proc.) nurodė, kad iš jų tyčiojosi vyras, o 36 respodentai (46,8 proc.) — kad tyčiojosi moteris.
Respondentai, patyrę patyčias, galėjo nurodyti kelis reakcijos į smurtą būdus. Dažniausiai respondentai po patirtų patyčių papasakojo apie tai kolegai (n=40, 29,2 proc. atsakymų). Vienas respondentas (0,7 proc. atsakymų) nurodė, jog incidento metu bandė gintis fiziškai. Tik 4 respondentai (3,0 proc. atsakymų) po incidento užpildė incidento/nelaimingo atsitikimo formą. Vienas respondentas rinkosi atsakymą „kita“ ir parašė, jog užsiėmė savipsichologine pagalba (10 pav.).
10 pav. Respondentų veiksmai patyčių atveju
Seksualinis priekabiavimas. Net 26 respondentai iš 33 patyrusių seksualinį priekabiavimą (78,8 proc.) nurodė, kad priekabiautojas buvo pacientas. 5 respondentai (15,2 proc.) teigė, kad priekabiavo kolektyvo narys, o 2 respondentai (6,1 proc.) teigė, kad priekabiavo skyriaus vadovas. Beveik visi patyrę seksualinį priekabiavimą respondentai (n=32; 97,0 proc.) nurodė, kad seksualiai priekabiavo vyras ir tik 1 respondentas (3,0 proc.) nurodė moterį kaip seksualinę priekabiautoją.
Respondentai, patyrę seksualinį priekabiavimą, galėjo nurodyti kelis reakcijos į smurtą būdus. Dažniausiai respondentai seksualinio priekabiavimo metu liepė smurtautojui liautis (n=13, 23,2 proc. atsakymų) ir (ar) po įvykio papasakojo apie tai kolegai (n=12, 21,4 proc. atsakymų). Tik vienas respondentas (1,8 proc. atsakymų) užpildė incidento/nelaimingo atsitikimo formą ir tik vienas respondentas (1,8 proc. atsakymų) po įvykio prašė psichologo konsultacijos (11 pav.).
21 (15,3) 40 (29,2) 4 (3,0) 10 (7,3) 26 (19,0) 14 (10,2) 1 (0,7) 20 (14,6) 1 (0,7) 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45
Nesiėmė jokių veiksmų Papasakojo kolegai Užpildė incidento formą Apsimetė, kad nieko neįvyko Liepė smurtautojui liautis Papasakojo draugams/šeimai Bandė gintis fiziškai Pranešė vyresniajam darbuotojui Kita
25 11 pav. Respondentų veiksmai seksualinio priekabiavimo atveju
Grasinimai. Daugiausiai respondentų (n=87; 76,3 proc.) teigė, kad grasinimų sulaukė iš pacientų. 16 respondentų (7,9 proc.) teigė, kad jiems grasino pacientas ir jo artimieji, 9 respondentai (7,9 proc.) teigė, kad grasino tik paciento artimieji. Mažiausiai, 2 respondentai (1,8 proc.), nurodė, kad grasinimų sulaukė iš kolektyvo nario. 60,5 proc. grasinusiųjų buvo vyrai (n=69), o 39,5 proc. grasinusiųjų (n=45) – moterys.
Respondentai, patyrę grasinimus, galėjo nurodyti kelis reakcijos į smurtą būdus. Dažniausiai respondentai grasinimų metu liepė smurtautojui liautis (n=48, 21,7 proc. atsakymų) ir (ar) po įvykio papasakojo apie tai kolegai (n=58, 26,3 proc. atsakymų). Taip pat dažnai respondentai rinkosi pranešti apie įvykį vyresniajam darbuotojui (n=39, 17,6 proc. atsakymų). Mažiausiai, tik vienas respondentas (0,5 proc. atsakymų) nusprendė prašyti psichologo konsultacijos. 3 respondentai pasirinko atsakymą „kita“: 2 nurodė, jog kalbėjosi su grasinančiuoju, 1 nurodė, jog kreipėsi į apsaugą (12 pav.).
12 pav. Respondentų veiksmai grasinimų atveju 8 (14,3) 12 (21,4) 1 (1,8) 3 (5,4) 1 (1,8) 13 (23,2) 7 (12,5) 4 (7,1) 7 (12,5) 0 2 4 6 8 10 12 14
Nesiėmė jokių veiksmų Papasakojo kolegai Užpildė incidento formą Apsimetė, kad nieko neįvykoPrašė konsultavimo Liepė smurtautojui liautis Papasakojo draugams/šeimai Bandė gintis fiziškai Pranešė vyresniajam darbuotojui
Atvejų skaičius (proc.)
26 (11,8) 58 (26,2) 4 (1,8) 17 (7,7) 1 (0,5) 2 (0,9) 48 (21,7) 23 (10,4) 39 (17,6) 3 (1,4) 0 10 20 30 40 50 60 70
Nesiėmė jokių veiksmų Papasakojo kolegai Užpildė incidento formą Apsimetė, kad nieko neįvyko Prašė konsultavimo Kreipėsi į policiją Liepė smurtautojui liautis Papasakojo draugams/šeimai Pranešė vyresniajam darbuotojui Kita
26
10.3 Smurto priežastys ir jų dažnis
Fizinio ar psichologinio smurto priežastis priklauso nuo to, kas buvo smurto šaltinis. Todėl kiekvienos smurto rūšies priežastims išsiaiškinti, buvo sudarytos porinių dydžių lentelės pagal priežasties priklausymą nuo smurtautojo.
Fizinis smurtas. Smurtaujant pacientui, daugelio respondentų (n=96, 56 proc.) nuomone, tokio elgesio priežastis buvo psichinės sveikatos būklė. Alkoholio/narkotikų vartojimas ar darbuotojų trūkumas taip pat išskiriamos kaip vienos iš pagrindinių priežasčių, atitinkamai 15 proc. ir 14 proc. atvejų (13 pav.).
13 pav. Fizinio smurto priežastys, kuomet smurtauja pacientas
Pasitaikė po vieną atvejį, kuomet smurtavo kolega ar skyriaus vadovas. Kaip priežastys atitinkamai nurodyti asmeniai santykiai ir darbuotojų trūkumas.
Užgauliojimai. Smurtaujant pacientui, kaip pagrindinė priežastis yra nurodyta psichinės sveikatos būklė (n=90, 50 proc.). Ši priežastis reikšmingai išsiskyrė iš visų kitų. 18,3 proc. (n=33) respondentų teigė, jog priežastis buvo alkoholio/narkotikų vartojimas, o 15,6 proc. (n=28) respondentų nurodė, jog užgauliojimus sąlygojo nepatenkintas užgauliojusiojo reikalavimas.
Kuomet smurtautojai buvo pacientų artimieji, pagrindinė priežastis, respondentų nuomone (n=8, 44,4 proc.) buvo nepatenkintas užgauliojusiojo reikalavimas. Kiek mažiau buvo manančių, kad tokį elgesį lėmė privatumo ir erdvės stygius (n=3, 16,7 proc.) ar darbuotojų trūkumas (n=3, 16,7 proc.). Kuomet užgauliotojais buvo įvardinti ir pacientai, ir jų artimieji, kaip pagrindinė priežastis nurodyta pschinė sveikatos būklė (n=27, 40,9 proc.). Kiek mažiau respondentų kaip pagrindinę priežastį nurodė nepatenkintą užgauliojusiojo reikalavimą (n=14, 21,2 proc.) ir alkoholio ar narkotikų vartojimą (n=10, 15,2 proc.).
Smurtaujant kolegai, kaip pagrindinė priežastis nurodyti asmeniai santykiai (n=15, 45,5 proc.). Ši priežastis reikšmingai išsiskyrė iš kitų. Vis dėlto 18,2 proc. (n=6) respondentų manė, jog užgauliojimus lėmė kolegos psichinės sveikatos būklė, o 12,1 proc. (n=4) — darbuotojų didelis darbo krūvis. Smurtaujant skyriaus vadovui, kaip pagrindinės priežastys nurodyta prasta darbo organizacija (n=3, 33,3 proc.) ir darbuotojų didelis darbo krūvis (n=2, 22,2 proc.).
56% 4%
14% 6% 5%
15% Psichinės sveikatos būklė
Privatumo ir erdvės stygius Darbuotojų trūkumas
Nepatenkintas užpuolusiojo reikalavimas Darbuotojų didelis darbo krūvis
27 Patyčios. Smurtaujant pacientui, kaip pagrindinė priežastis nurodyta psichinės sveikatos būklė (n=43, 54,4 proc.). Kita dažna priežastis — alkoholio arba narkotikų vartojimas (n=17, 21,5 proc.) (14 pav.). Kuomet kaip patyčių šaltiniai nurodyti ir pacientai, ir jų artimieji, kaip pagrindinė priežastis nurodyta psichinės sveikatos būklė (n=7, 41,2 proc.).
14 pav. Patyčių priežastys, kuomet smurtauja pacientas
Smurtaujant kolegai, pagrindine priežastimi nurodyti asmeniniai santykiai (n=14, 50,0 proc.), o smurtaujant skyriaus vadovui — prasta darbo organizacija (n=3, 37,5 proc.). Šios priežastys reikšmingai išsiskyrė iš kitų.
Seksualinis priekabiavimas. Seksualiai priekabiaujant pacientui, išskiriamos trys nurodytos pagrindinės priežastys: psichinės sveikatos būklė — 64,7 proc. (n=22), alkoholio arba narkotikų vartojimas — 29,4 proc. (n=10) ir privatumo ir erdvės stygius — 5,9 proc. (n=2).
Kuomet kaip priekabiautojas nurodytas kolega, išskyriamos keturios nurodytos priežastys: asmeniniai santykiai — 42,9 proc. (n=3), privatumo ir erdvės stygius — 28,6 proc. (n=2), prasta darbo organizacija — 14,3 proc. (n=1) ir taip pat vienas respondentas (14,3 proc.) nurodė, jog tai lėmė psichinės sveikatos būklė.
Priekabiaujant skyriaus vadovui, kaip priežastys yra nurodytos: prasta darbo organizacija ir darbuotojų didelis darbo krūvis (po 1 respondentą, po 50,0 proc.).
Grasinimai. Grasinant pacientui, pagrindine priežastimi nurodyta psichinės sveikatos būklė (n=72, 51,1 proc.). Ši priežastis reikšmingai išsiskiria iš kitų. Dažnai nurodyta priežastis alkoholis arba narkotikų vartojimas (n=30, 21,3 proc.). Nepatenkintas grasinusiojo reikalavimas kaip priežastis nurodyta 9,9 proc. atvejų (n=14). Kuomet grasinantieji buvo paciento artimieji, dažniausios nurodytos priežastys buvo nepatenkintas grasinusiojo reikalavimas (n=9, 52,9 proc.) ir darbuotojų didelis darbo krūvis (n=4, 23,5 proc.). Šios dvi priežastys reikšmingai išsiskyrė iš kitų. Dažniausia priežastis grasinant ir pacientui, ir jo artimiesiems nurodyta psichinės sveikatos būklė (n=14, 30,4 proc.) (15 pav.).
Tais atvejais, kuomet grasino kolega, nurodytos priežastys: nepatenkintas grasinusiojo reikalavimas — 40,0 proc. (n=2), asmeniniai santykiai — 20,0 proc. (n=1). Buvo po vieną respondentą
55% 2% 5% 3% 10% 3% 22% Psichinės sveikatos būklė
Ilgas konsultacijos laukimo laikas Privatumo ir erdvės stygius Darbuotojų trūkumas
Nepatenkintas užpuolusiojo reikalavimas Darbuotojų didelis darbo krūvis
28 (po 20,0 proc.) manantį, jog kolegos grasinimo atveju, priežastis galėjo būti psichinės sveikatos būklė arba alkoholio arba narkotikų vartojimas.
15 pav. Grasinimų priežastys, kuomet smurtauja ir pacientas, ir jo artimieji
10.4 Smurto įtaka medicinos darbuotojų darbo kokybei ir jos trukmė
Fizinis smurtas. Į klausimą, ar per paskutinius 12 mėnesių patirtas fizinis smurtas turėjo įtakos tolimesniam darbui, 71 respondentas (70,3 proc. patyrusiųjų smurtą) atsakė teigiamai. Likę 30 respondentų (29,7 proc.) mano, kad tai neturėjo jokios įtakos tolimesniam jų darbui įstaigoje. Respondentai, kurie teigė, jog patirtas smurtas turėjo įtakos tolimesniam darbui, įvertino, kiek stipriai tai juos paveikė. Daugiausiai respondentų (n=24; 33,8 proc.) atsakė, jog tai juos paveikė vidutiniškai. 12 respondentų (16,9 proc.) nurodė, jog tai jų beveik nepaveikė ir 15,5 proc. (n=11) — kad paveikė stipriai. Į klausimą, kokios įtakos fizinis smurtas turėjo tolimesniam darbui, respondentai galėjo atsakyti pasirinkdami kelis atsakymų variantus. Dažniausiai (n=54, 37,4 proc. atsakymų) respondentai atsakė, jog juos lydėjo nemalonūs prisiminimai apie įvykį (16 pav.).
16 pav. Respondentų atsakymų į klausimą „Kokios įtakos fizinis smurtas turėjo tolimesniam darbui“, pasiskirstymas
Respondentai, pasirinkę atsakymą „kita“, nurodė tokią įtaką: 3 tapo atsargesni ir 1 jautė beviltiškumą. 34% 7% 5% 5% 10% 17%
22% Psichinės sveikatos būklėIlgas konsultacijos laukimo laikas Privatumo ir erdvės stygius Asmeniniai santykiai Darbuotojų trūkumas
Nepatenkintas užpuolusiojo reikalavimas Alkoholio/narkotikų vartojimas 17 (11,8) 54 (37,4) 25 (17,4) 5 (3,5) 4 (2,8) 5 (3,5) 15 (10,4) 4 (2,8) 11 (7,6) 4 (2,8) 0 10 20 30 40 50 60
Nenorėjo/bijojo eiti į darbą Lydėjo nemalonūs prisiminimaiDarbe jautė nerimą ir baimę Jautė, kad atsainiau atlieka darbus Pasikeitė bendravimas su kolegomis/pacientaisJautėsi nedarbingas Jautė sumažėjusią motyvaciją dirbti Šalinosi nuo tam tikrų darbų atlikimoTapo sunkiau sukaupti dėmesį Kita
29 Respondentų, manančių, jog patirtas fizinis smurtas visam laikui paveikė jų įprastinį darbą, buvo daugiausiai (n=18, 25,0 proc.). Panašus kiekis respondentų manė, kad tai paveikė jų darbą mažiau nei 1 sav. arba 1-2 sav. (atitinkamai 19,4 proc. ir 20,8 proc.).
Užgauliojimai. Į klausimą, ar per pastaruosius 12 mėnesių patirti užgauliojimai turėjo įtakos tolimesniam darbui, 96 respondentai (58,2 proc. patyrusių užgauliojimus) atsakė teigiamai. Likusieji 69 respondentai (41,8 proc.) teigė, jog tai neturėjo įtakos tolimesniam jų darbui įstaigoje. Daugiausia teigiamai atsakiusių respondentų įvertino, jog patirti užgauliojimai juos paveikė vidutiniškai (n=29; 30,2 proc.). Atsakymą „beveik nepaveikė“ pasirinko 20 respondentų (20,8 proc.). Tik 9 respondentai (9,4 proc.) nurodė, jog užgauliojimai juos paveikė stipriai. Į klausimą, kokios įtakos tolimesniam darbui įstaigoje turėjo patirti užgauliojimai, respondentai galėjo atsakyti pasirinkdami kelis atsakymų variantus. Dažniausiai (n=58, 29,3 proc. atsakymų) respondentai atsakė, jog juos lydėjo nemalonūs prisiminimai apie įvykį (17 pav.). Respondentai, pasirinkę atsakymą „kita“, nurodė tokią įtaką: 1 jautė beviltiškumą, 1 ėmė atsargiau elgtis su pacientais.
17 pav. Respondentų atsakymų į klausimą „Kokios įtakos užgauliojimai turėjo tolimesniam darbui“, pasiskirstymas
Respondentų, manančių, jog patirti užgauliojimai jų įprastinį darbą paveikė mažiau nei savaitei, buvo daugiausia (net 42 proc., n=41). Manančių, kad tai paveikė visam laikui, buvo 16 proc. (n=16).
Patyčios. Į klausimą, ar per pastaruosius 12 mėnesių patirtos patyčios turėjo įtakos tolimesniam darbui, 50 respondentų (64,9 proc. patyrusių patyčias) atsakė teigiamai. Likę 27 respondentai (35,1 proc.) teigė, jog patyčios neturėjo jokios įtakos tolimesniam jų darbui įstaigoje. Teigiamai atsakę respondentai įvertino, kiek stipriai tai juos paveikė. Jų atsakymai pasiskirstė vienodai atsakymuose „šiek tiek paveikė“ (n=11; 22,0 proc.), „paveikė vidutiniškai“ (n=14; 28,0 proc.) ir „gerokai paveikė“ (n=13; 26,0 proc.). Tik 5 respondentai (10,0 proc.) nurodė, jog patyčios juos paveikė stipriai. Į klausimą, kokios įtakos tolimesniam darbui įstaigoje turėjo patirtos patyčios, respondentai galėjo atsakyti pasirinkdami kelis atsakymų variantus. Dažniausiai (n=15, 23,1 proc.
21 (10,7) 58 (29,3) 23 (11,7) 8 (4,1) 20 (10,2) 8 (4,1) 30 (15,2) 10 (5,1) 17 (8,6) 2 (1,0) 0 10 20 30 40 50 60 70
Nenorėjo/bijojo eiti į darbą Lydėjo nemalonūs prisiminimaiDarbe jautė nerimą ir baimę Jautė, kad atsainiau atlieka darbus Pasikeitė bendravimas su kolegomis/pacientaisJautėsi nedarbingas Jautė sumažėjusią motyvaciją dirbti Šalinosi nuo tam tikrų darbų atlikimo Tapo sunkiau sukaupti dėmesįKita
30 atsakymų) respondentai atsakė, jog jie jautė sumažėjusią motyvaciją dirbti ir (arba) pasikeitė jų bendravimas su kolegomis ar pacientais (n=14, 21,5 proc. atsakymų) (18 pav.).
18 pav. Respondentų atsakymų į klausimą „Kokios įtakos patyčios turėjo tolimesniam darbui“, pasiskirstymas
Respondentų atsakymuose, kiek ilgai patirtos patyčios paveikė jų įprastinį darbą, ryškiai išsiskyrė 3 variantai: 30 proc. (n=15) respondentų mano, kad tai paveikė mažiau nei savaitei, 26 proc. (n=13) respondentų — kad 1 mėn. ir kiek mažiau (n=11, 22 proc.) manė, kad tai paveikė visam laikui.
Seksualinis priekabiavimas. Į klausimą, ar patirtas seksualinis priekabiavimas turėjo įtakos tolimesniam darbui įstaigoje, 25 respondentai (75,8 proc. patyrusių seksualinį priekabiavimą) atsakė teigiamai. 8 respondentai (24,2 proc.) teigė, jog įvykis neturėjo jokios įtakos jų darbui. Į klausimą, kiek stipriai įvykis paveikė jų darbą, atsakymai (beveik nepaveikė; šiek tiek paveikė; paveikė vidutiniškai; gerokai paveikė; stipriai paveikė) pasiskirstė vienodai. Į klausimą, kokios įtakos tolimesniam darbui įstaigoje turėjo patirtas seksualinis priekabiavimas, respondentai galėjo atsakyti pasirinkdami kelis atsakymų variantus. Dažniausiai (n=10, 25,6 proc. atsakymų) respondentai atsakė, jog juos lydėjo nemalonūs prisiminimai apie įvykį. Kiek mažiau (n=7, 17,9 proc. atsakymų) nenorėjo ar bijojo po įvykio eiti į darbą. Respondentas, pasirinkęs atsakymą „kita“, nurodė, jog tapo atsargesnis ir uždaresnis (19 pav.).
Seksualinis priekabiavimas net 11 respondentų (44,0 proc.) paveikė darbą ilgam laikui. Šis atsakymas reikšmingai išsiskyrė iš kitų, kurie pasiskirstę vienodai.
9 (13,8) 10 (15,4) 6 (9,2) 14 (21,5) 4 (6,2) 15 (23,1) 4 (6,2) 3 (4,6) 0 2 4 6 8 10 12 14 16
Lydėjo nemalonūs prisiminimai Darbe jautė nerimą ir baimę Jautė, kad atsainiau atlieka darbus Pasikeitė bendravimas su kolegomis/pacientais Jautėsi nedarbingas Jautė sumažėjusią motyvaciją dirbti Šalinosi nuo tam tikrų darbų atlikimo Tapo sunkiau sukaupti dėmesį
