KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Aplinkos ir darbo medicinos katedra
LINA GABRIJOLIENĖ
POLICIJOS DARBUOTOJŲ DARBO SĄLYGŲ, PSICHOSOCIALINIŲ
RIZIKOS VEIKSNIŲ BEI SVEIKATOS TYRIMAS
Magistro diplominis darbas
(Sveikatos ekologija)
Mokslinis darbo vadovas : Prof.habil.dr.V.Obelenis
SANTRAUKA
Visuomenės sveikata (Sveikatos ekologija)
POLICIJOS DARBUOTOJŲ DARBO SĄLYGŲ, PSICHOSOCIALINIŲ RIZIKOS
VEIKSNIŲ BEI SVEIKATOS TYRIMASLina Gabrijolienė
Mokslinis vadovas prof. habil. dr. Vytautas Obelenis
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Kaunas; 2009.- 59 p.
Darbo tikslas: Ištirti ir įvertinti Kauno miesto policijos darbuotojų darbo sąlygas,
veikiančius psichosocialinius rizikos veiksnius bei jų sąsajas su sveikata.
Darbo uždaviniai: 1. Ištirti policijos darbuotojų darbo sąlygas. 2. Ištirti policijos
darbuotojų psichosocialinius rizikos veiksnius. 3. Ištirti policijos darbuotojų darbo sąlygų, psichosocialinių rizikos veiksnių ir jų sveikatos sąsajas.
Tyrimo metodika. Tyrimas buvo atliktas atsitiktinai pasirinktuose Kauno apskrities
vyriausiojo policijos komisariato padaliniuose. Anketą sudarė 43 klausimai. Apklausa raštu vyko 2008 m. spalio–gruodžio mėnesiais. Tyrime panaudota vienmomentinė anoniminė anketinė apklausa. Išdalyta 690 anketų. Grąžintos 459 anketos, iš jų 12 buvo atmestos kaip netinkamai užpildytos. N=447. 339 vyrai, 108 moterys. Atsako dažnis 64,8. Respondentų amžius 21–55m. Gautų duomenų statistinė analizė atlikta naudojant
Microsoft Excel XP, SPSS 15.0 for Windows programų paketus. Statistinei analizei
panaudota Chi kvadrato (χ2) kriterijus.
Rezultatai: 13,2 proc. policijos pareigūnų patiria psichologinį terorą darbe. 39,5 proc.
policijos pareigūnų patiria stresą darbe. 37,7 proc. respondentų nurodo, kad jų darbas – sunkus, sudėtingas. 29,3 proc. policijos pareigūnų nurodo, kad labiausiai juos vargina darbas naktį. 58,0 proc. apklaustųjų savo sveikatą vertino vidutiniškai.
Išvados: policijos pareigūnai turintys darbo stažą nuo 1 iki 5 m. patiria didžiausią
psichologinį terorą darbe. Nurodo darbo sąlygas, kurios nepalankiausiai veikia jų sveikatą: darbas naktį, po pietų, diskomfortinis mikroklimatas. Darbo užmokesčiu ir materialine padėtimi nepatenkinti daugiau nei pusę apklaustųjų. 38,7 proc. policijos pareigūnų savo sveikatą vertina „gera“, 58,0 proc. „vidutiniška“, 3,3 proc. „bloga“. Policijos pareigūnai rūko mažiau nei bendra Lietuvos populiacija, alkoholinius gėrimus vartoja dažniau nei bendra Lietuvos populiacija.
SUMMARY
Public Health (Health Ecology)
SURVEY OF WORKING CONDITIONS, PSYCHOSOCIAL RISK FACTORS AND HEALTH IN THE POLICE FORCES
Lina Gabrijolienė
Scientific supervisor Prof. Dr. Hab. Vytautas Obelenis
Kaunas Medical University, Public Health Faculty, Cathedral of Environment and Labour Medicine. Kaunas; 2009. – 59 p.
Aim of the study: to analyse and evaluate the working conditions, active psychosocial
risk factors and their influence on health among the police officers in the city of Kaunas.
Objective: 1. To analyse the working conditions in the police forces. 2. To asses the
psychosocial risk factors in the police forces. 3. To analyse the link between the working conditions, psychosocial risk factors and health among the police officers.
Methods: survey was carried out within the randomly selected units of Kaunas Region
Senior Police Commissariat. The questionnaire comprised of 43 questions. Questioning was taking place in October-December, 2008. For the survey one moment anonymous type questionnaire was used. 690 questionnaire forms were handed out. 459 questionnaires were handed back. 12 of them were rejected being incorrectly filled in. N=447. 339 male and 108 female. Responding rate 64.8. Statistic data analysis was performed by means of Excel XP, SPSS 15.0 for Window software packets. Chi square (χ2) criterion was employed for carrying out statistic analysis.
Results: 13.2 percent of police officers suffer from psychological terror at work. 39.5
percent of interviewees experience stress at work. 37,7 percent of respondents consider their work to be hard and full of challenges. 29.3 percent of the police officers indicate night shifts to be most exhausting. 58.0 percent rate their health status as moderate.
Conclusions: Police officers with an experience of 1 to 5 years in the forces experience
the highest bullying levels at a workplace. They point out the following working conditions that act upon their health: working nights and after-dinner hours, ill microclimate. More than a half of respondents expressed a disatisfaction with salaries and their own material wellbeing. 38,7 percent of the officers evaluated their own health as “good”, 58,0 percent -“average”, 3,3 percent -“bad”. Police officers smoke less than general Lithuanian population, however, they are higher alcohol consumers.
TURINYS Santrauka Summary Santrumpos Sąvokos Turinys Įvadas...7
Darbo tikslas ir uždaviniai...9
1. Literatūros apžvalga...10
1.1 Psichosocialiniai rizikos veiksniai...10
1.1.1. Psichologinis smurtas, bauginimai darbe...10
1.1.2. Policijos pareigūnų patiriamas stresas darbe...11
1.1.3 Policijos pareigūnų patiriamo streso pasekmės...15
1.2 Žalingi policijos pareigūnų įpročiai...16
1.3 Policijos pareigūnų darbo vietų higieninis vertinimas...18
1.3.1 Policijos pareigūnų Kenksmingi ir pavojingi darbo aplinkos veiksniai...19
1.4 Policijos pareigūnų darbo užmokesčio ypatumai...20
1.4.1. Darbo užmokesčio ypatumai kitose ES šalyse...24
1.5 Policijos vadovų įtaka eilinių policininkų darbe...25
2. Tyrimo metodika ir tiriamųjų kontingentas...27
3. Rezultatai ir jų aptarimas...30
3.1. Policijos pareigūnų patiriamas negatyvus elgesys darbe...30
3.1.1 Policijos pareigūnų darbe patiriamas stresas...34
3.2. Žalingi policijos pareigūnų įpročiai...39
3.3. Policijos pareigūnų darbo pobūdis, darbo stažas ir viršvalandžiai...41
3.3.1. Darbo pobūdis...41
3.3.2. Darbo stažas...42
3.3.3. Dirbami viršvalandžiai...44
3.4. Policijos pareigūnų savo sveikatos vertinimas ir sveikata...47
4. Išvados...53
5. Rekomendacijos...54
6. Literatūros sąrašas...55
SANTRUMPOS
ES – Europos Sąjunga; LR – Lietuvos Respublika;
JAV- Jungtinės Amerikos valstijos; PSO – pasaulio sveikatos organizacija; MBD – minimalus bazinis dydis;
LRV – Lietuvos Respublikos Vyriausybė; SPK - Standartizuotas paplitimo koeficientas; Proc. – procentai;
Kauno apskr. VPK - Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas; KMU – Kauno medicinos universitetas;
SAM – sveikatos apsaugos ministerija;
SADM – sveikatos apsaugos darbo ministerija; lls – laisvės laipsnių skaičius;
N, n – atvejų skaičius grupėje; χ2 – Chi kvadrato kriterijus; p - statistinis reikšmingumas;
SĄVOKOS
Psichosocialinis veiksnys – veiksnys, kuris dėl darbo sąlygų, darbo reikalavimų, darbo organizavimo, darbo turinio, įmonės darbuotojų tarpusavio ar darbdavio ir darbuotojo tarpusavio santykių sukelia darbuotojui psichinį stresą [1].
Valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, įgijęs valstybės tarnybos įstatymo ir kitų
įstatymų nustatytą valstybės tarnautojo statusą ir valstybės (valstybinėse ir savivaldybių) institucijose ar įstaigose atliekantis viešojo administravimo, ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei.
Statutinis valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymu patvirtintas Statutas arba Diplomatinės tarnybos įstatymas, nustatantys specialias priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas, ir(ar) turintis viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu [2].
Policijos pareigūnas – yra Lietuvos Respublikos pilietis, priimtas statutiniu
valstybės tarnautoju į policijos įstaigą ir turintis viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims [3].
ĮVADAS
1990 m. gruodžio 11 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo įsigaliojimo“, buvo priimtas Policijos įstatymas ir pradėtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos milicijos struktūrų reorganizavimas į Lietuvos Respublikos policijos struktūras. Netrukus buvo patvirtinta nauja policijos emblema ir pašventinta policijos vėliava. Paskelbta, kad policija tarnauja Įstatymui ir Žmogui, prireikus padeda jam, gina jo interesus, sveikatą ir orumą.
Nuo 1991 m. sausio 30 d. Vidaus reikalų skyriai Lietuvoje buvo pavadinti miestų ir rajonų policijos komisariatais, antspauduose ir dokumentuose pradėti naudoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno miesto Centro, Santakos ir Panemunės komisariatų pavadinimai. Dar po kelerių metų įsteigti Kauno miesto Dainavos ir Žaliakalnio policijos komisariatai [4].
Nuo 2008-10-01 įvyko teritorinių policijos įstaigų reforma. Lietuvos policija buvo reorganizuota, t. y. suskirstyta į 10 apskričių. Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas buvo pervardytas į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.
Policijos organizacija, kaip žinoma, yra savita, uždara struktūra, turinti savo specifiką ir darbo pobūdį. Kadangi struktūra uždara, tai ir jos problemos skiriasi nuo tų, su kuriomis susiduria plačioji visuomenė [5].
Žmogui, pasirinkusiam policininko profesiją, visuomenė kelia labai aukštus reikalavimus. Jis bet kurioje situacijoje turi elgtis ir veikti kompetentingai, pavojaus akivaizdoje neprarasti savitvardos ir, nepaisydamas kilusios grėsmės savo ar kito asmens gyvybei ar sveikatai, stoti į kovą su nusikaltėliu. Policininkas negali pasirinkti priešininko(-ų), kaip negali vengti ir atsakomybės bei kovos su nusikaltėliu. Augalotas ar nedidelio ūgio, fiziškai stipresnis ar silpnesnis, jaunesnis ar vyresnis, vyras ar moteris, susidūręs su vienu nusikaltėliu ar visa gauja, – jis privalo atlikti pareigą, apginti skriaudžiamą žmogų, apsiginti pats.
Policijos darbuotojams daug dažniau nei kitų profesijų atstovams tenka susidurti su linkusiais nusikalsti visuomenės sluoksniais, dažnai jie patys patiria smurtą. Pastarųjų dienų kriminogeninė padėtis Lietuvoje, kai nusikaltimai tampa vis įžūlesni, o teisės pažeidėjai ir nusikaltėliai vis labiau linkę į smurtą ir agresiją, liudija būtinybę atsakingai ugdyti policininkų profesinę kompetenciją, nuolat tobulinti pareigūnų profesinį, t. y. specialų fizinį, kovinį bei taktinį pasirengimą, formuoti techniškai teisingus ir veiksmingus įgūdžius. Kitų
socialinių sluoksnių atstovai nelinkę su policininkais bičiuliautis ar palaikyti artimų ryšių. Policininkų vengia, juos nuolat kritikuoja, kuria anekdotus, pravardžiuoja „farais“, „kopais“ ir pan. Nemaža dalis žmonių į policininkus žiūri su panieka ir vertina kaip žemesnius už save [5].
Daugelis knygų autorių pažymi, kad policininko profesija yra viena iš labiausiai sukeliančių stresą. Policininkai, palyginti su kitų specialybių darbuotojais, stresą dažniau patiria todėl, kad jų darbas pasižymi tam tikrais specifiniais ypatumais. Pavyzdžiui, jie dažnai patenka į gyvybei pavojingas situacijas, panaudoja šaunamąjį ginklą, bendrauja su priešiškai nusiteikusiais teisės pažeidėjais arba žmonėmis, išgyvenančiais stiprų stresą, skausmą arba pažeminimą. Policininkų veiksmus nuolat vertina vadovybė, žiniasklaida ir net teismas, jie patiria stiprų visuomenės spaudimą (pvz.: reikalaujama visada išlikti objektyviems, nepriekaištingai elgtis ne tik savo veiksmų laisve, griežta drausmingumo priemonių sistema, yra dažnai ir netikėtai iškviečiami į įvykio vietą ir t. t. [6].
Gyvenimas šiandien tampa vis sudėtingesnis. Spartėja jo tempai, atsiranda ir suveši individualizmas, susvetimėjimas. Žmonės, taip pat ir policijos pareigūnai, patiria vis daugiau streso, įtampos, nerimo, didėja gyvenimo sąlygų jiems keliami reikalavimai [7].
Psichosocialines problemas gana plačiai tiria įvairių šalių, ypač JAV, medikai, nes tiek policijos pareigūnų sveikata, tiek savižudybės yra tiesiogiai susijusios su jų profesine veikla arba jos nutraukimu [8; 9]. Tačiau duomenų apie psichosocialines problemas ir jų įtaką policijos pareigūnų sveikatai Lietuvoje labai mažai. Kadangi Lietuvoje šių tyrimų atlikta nedaug, ir žinant visuomenės požiūrį į policijos pareigūnus bei jų atliekamas funkcijas, savo darbo tikslu pasirinkau policijos darbuotojų psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimą.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas:
Ištirti ir įvertinti Kauno miesto policijos darbuotojų darbo sąlygas, veikiančius psichosocialinius rizikos veiksnius bei jų sąsajas su sveikata.
Darbo uždaviniai:
1. Ištirti policijos darbuotojų darbo sąlygas.
2. Ištirti policijos darbuotojų psichosocialinius rizikos veiksnius.
3. Ištirti policijos darbuotojų darbo sąlygų, psichosocialinių rizikos veiksnių ir jų sąsajas su sveikata.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.Psichosocialiniai rizikos veiksniai
Psichosocialiniai darbo veiksniai, kaip ir kiti veiksniai (fizikiniai, cheminiai ar biologiniai), gali sukelti dirbančiojo sveikatos pakenkimus ar veikti kaip prevencinė priemonė. Poveikis priklauso nuo stresoriaus stiprumo ir jų kombinuoto veikimo, nes šiems darbo veiksniams būdingas daugiafaktorinis veikimas [10]. Psichosocialiniams veiksniams priklauso darbo organizacija – darbo laiko trukmė, viršvalandžiai, paskirstymas pamainomis (dieninė, popietinė, naktinė), per didelė ir per maža darbo kontrolė, darbo apmokėjimo ypatumai. Svarbūs yra darbo reikalavimai: darbo krūvis, darbo tempas, neaiškios darbo užduotys, darbuotojų sugebėjimų ir užduočių sudėtingumo neatitikimas. Psichosocialiniams veiksniams taip pat priskiriami emociniai veiksniai, susiję su darbo turiniu: per didelė ar per maža darbuotojo įtaka planuojant darbus ir priimant sprendimus, per dideli informacijos srautai, per didelė atsakomybė, nepasitenkinimas darbu [11].
2000 m. Europos profesinių ligų klasifikatoriuje psichosocialiniai darbo veiksniai suskirstyti į 11 grupių: darbo tempas, darbo laikas, asmeninė įtaka darbui, reikalaujama darbo kokybė, atlyginimo modeliai, reikalaujama darbo apimtis, darbo santykiai, pavojingi veiksniai, visuomeniniai ryšiai, trauminiai išgyvenimai, kiti veiksniai [12].
Ryškiausi psichosocialiniai darbo stresoriai – nuolatinis skubėjimas, dažni sunkūs periodai ir nepakankama, iškilus poreikiui, tiesioginio vadovo parama. Stresinės reakcijos dažniausiai pasireiškia nervingumu, irzlumu ir sunkumais, patiriamais bandant sukaupti dėmesį [13].
1.1.1. Psichologinis smurtas, bauginimai darbe
Psichologinis smurtas darbe nėra naujas reiškinys, tačiau pastebimas rečiau negu, pavyzdžiui, fizinis smurtas. Bauginimai darbe pasireiškia piktnaudžiavimu valdžia ar netinkamu jos panaudojimu, kai stengiamasi įbauginti darbuotojus, nuvertinti jų atliktą darbą, pažeminti ar socialiai izoliuoti. Europos saugos ir sveikatos darbe agentūra bauginimus darbe apibrėžia kaip pasikartojantį ir nepagrįstą elgesį, kuris kelia pavojų darbuotojo ar darbuotojų grupės sveikatai ir saugumui. Tai atskiro asmens ar grupės asmenų naudojami persekiojimo, grasinimo veiksmai [14]. Pastebėta, kad psichologinės prievartos, kuri darbo vietose
pasireiškia įvairiomis formomis, daugėja, o moksliniais tyrimais pagrįstų žinių, visuotinio bauginimo darbe problemos supratimo bei informacijos apie galimas pasekmės sklaidos lygmuo šalyse labai skiriasi [15]. Psichologinio priekabiavimo arba psichologinio teroro atveju, jeigu priekabiautojas yra hierarchiškai aukščiau esantis asmuo, tai vadinama vertikaliu priekabiavimu, arba BULLYING, o jeigu priekabiautojas yra bendradarbis arba grupė bendradarbių, tai vadiname horizontaliu priekabiavimu, arba MOBBING.
2001–2002 m. darbo sąlygų tyrimų rezultatai Europos Sąjungos šalyse ir šalyse kandidatėse parodė, kad Lietuvoje darbuotojai grasinimų aukomis tampa dažniau negu, pavyzdžiui, Čekijoje, Slovakijoje, Kipre ar Vengrijoje [16].
Ilgalaikio bauginimo darbe pasekmės gali pasireikšti potrauminio streso simptomais ir depresija, kraujotakos sistemos ligomis. Suomijoje atliktų tyrimų duomenimis, įvertinus galimą lyties, amžiaus ir pajamų įtaką tyrimo rezultatams, nustatyta, kad dėl patirto bauginimo darbe širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizika padidėja iki 2,3 karto, o depresijos – 4,8 karto [17].
Ketvirtojo Europos darbo sąlygų tyrimo, kuris 2005 m. buvo atliktas 27 Europos Sąjungos šalyse, duomenimis, vienas iš dvidešimties Europos Sąjungos darbuotojų per 12 mėnesių yra patyręs ujimą arba priekabiavimą savo darbo vietoje. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad Lietuvoje psichologinis smurtas darbe yra specialaus dėmesio reikalaujanti problema. Pagal ujimo arba priekabiavimo darbe dažnumo rodiklį Lietuvos darbuotojai pretenduoja į pirmąjį ketvertuką. Lietuvos darbuotojai 1,5 karto dažniau patiria nepageidautiną seksualinį dėmesį, palyginus su Europos Sąjungos šalių vidurkiu, ir 2,5 karto dažniau, palyginus su Latvija [12].
Anglijos ir Velso policijos federacija pripažįsta, jog policininkų darbo vietoje egzistuoja psichologinis smurtas [18]. JAV ministras 2009-01-27 išreiškė susirūpinimą, jog pastaraisias metais pajėgas paliko 37 policijos pareigūnai ir 20 policijos pareigūnų atsistatydino netikėtai. Jis pareiškė įtarimus dėl psichologinio smurto darbe [19].
1.1.2. Policijos pareigūnų darbe patiriamas stresas
Stresas – tai žmogaus psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, kylanti dėl išorinių ir vidinių veiksnių (stresorių) poveikio. Stresorių poveikis organizmui priklauso nuo jų pobūdžio, intensyvumo ir nuo organizmo atsakomosios reakcijos [20].
Kai kurias specifines visuomenės grupes stresas veikia dažniau ir stipriau. Viena iš tokių socialinių grupių – policininkai [21]. Stresu vadinama organizmo reakcija į aplinkos
veiksnius, keliančius grėsmę individo gerovei, sveikatai ar gyvybei, ir sutrikdančius įprastinę psichofiziologinę pusiausvyrą [22]. Stresą sukeliantys aplinkos veiksniai vadinami stresoriais. Jie gali būti fiziniai (šaltis, karštis, alkis, trauma ir kt.) ir psichosocialiniai (konfliktas, nesėkmė, nelaimė, problemos šeimoje, darbe, netikrumas dėl ateities ir kt.). Stresas yra natūralus gyvenimo reiškinys, skatinantis veiklumą, išradingumą, netgi kūrybiškumą ir tobulėjimą. Tačiau per stiprus, dažnai pasikartojantis arba užsitęsęs (lėtinis) stresas gali paskatinti įvairių ligų atsiradimą [23]. Policijos pareigūnų darbe reikalingi greiti sprendimai, reakcija į greitai kintančią situaciją,atsakomybė už turtą, žmonių ir savo saugumą bei gyvybę. Asmuo, patiriantis negatyvų elgesį, jaučiasi prislėgtas, jaučia grėsmę, pažeminimą, yra labiau pažeidžiamas ir praranda pasitikėjimą savimi [24].
Įrodyta, kad stresas veikia darbuotojo psichosocialinę ir psichologinę pusiausvyrą [25]. Streso veiksniai sąlygiškai gali būti skirstomi į dvi kategorijas: žiaurios situacijos, kuriose dalyvauja pareigūnai (susišaudymai, įkaitų paėmimas, masinių riaušių malšinimas), ir atvejai, galintys sukelti depresiją (sužaloti arba nužudyti žmonės, stichinių nelaimių padariniai). Pažymėtina, kad tik policininkai yra veikiami abiejų rūšių streso veiksnių. Kiti pareigūnai, pavyzdžiui, gaisrininkai, teisės medicinos ekspertai, susiduria su streso padariniais. Taip pat pasitaiko ir kitų sferų darbuotojų (kariai, kalėjimo prižiūrėtojai), kuriems įtakos turi abiejų rūšių streso veiksniai, bet, palyginus su policininkais, tokiose situacijose jie atsiduria rečiau [21].
Stresas darbe yra antroji po nugaros skausmų Europos Sąjungoje dažniausiai sutinkama (28 proc. darbuotojų) su darbu susijusi sveikatos problema [26]. Stresą darbe gali sukelti tokie psichologiniai ir socialiniai veiksniai kaip darbo organizavimas ir valdymas, pavyzdžiui, dideli reikalavimai atliekamam darbui ir maža darbo kontrolė, bauginimai ir smurtas darbe. Fizikiniai veiksniai, tokie kaip triukšmas ir temperatūra, irgi gali būti streso darbe priežastimi [27; 28].
Stresas darbe patiriamas, kai darbo užduotys viršija darbuotojo gebėjimą jas įvykdyti (arba kontroliuoti) [29]. Stresas nėra liga, bet jeigu yra intensyvus ir patiriamas tam tikrą laiką, jis gali sukelti psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimus. Darbuotojui daromas spaudimas gali paskatinti jį dirbti geriau bei suteikti pasitenkinimą, kada ambicingi tikslai yra įgyvendinti. Bet kai reikalavimai ir spaudimas yra pernelyg dideli, jie sukelia stresą. Tai kenkia darbuotojams. Nepriklausomai nuo organizacijos dydžio stresas darbe gali paveikti bet kurį organizacijos darbuotoją [12; 30].
Statistika rodo, kad Europos Sąjungos valstybėms stresas, patiriamas darbe, kasmet kainuoja mažiausiai 20 milijardų eurų [31]. Nustatyta, kad su darbu susiję veiksniai,
tokie kaip darbo praradimo baimė, darbas pamainomis, pernelyg ilgas darbo laikas, protinio ar fizinio darbo specifikai būdingi stresoriai ir šių veiksnių kombinacijos, lemia darbuotojų psichinės sveikatos problemomis [32; 33]. O esant psichikos problemoms, taip pat gali sukelti nuotaikos, suvokimo, mąstymo, judesių, valios, dėmesio ir susikaupimo, atminties sutrikimus. Nuotaikos sutrikimas pasireiškia ne tik nuotaikos pobūdžio, bet ir judesių bei mąstymo pokyčiais [34].
Stresas darbe – antra pagal svarbą problema, kurią mini Europos Sąjungos darbuotojai. Įvairių individualių, nacionalinių ir tarptautinių tyrimų rezultatai parodė, kad dažniausios streso priežastys yra nesėkmės darbe, laiko trūkumas, pasikartojančios užduotys [13]. Stresas darbe apibrėžiamas kaip emocinė būsena ar nuotaika, kurios priežastis – prieštaravimas tarp darbe keliamų reikalavimų ir asmenų sugebėjimo juos atlikti arba asmens suvokimas, jog nesugebės atlikti darbo pagal keliamus reikalavimus [35]. Stresas sukelia nusiskundimus ir psichologinius simptomus (1 lentelė).
1 lentelė
Streso sukeliami simptomai
Nusiskundimai Psichologiniai simptomai
Spaudimas krūtinėje
Pečių ir nugaros sukaustymas Galvos skausmai Migrena Dusulys Karščiavimas Drebulys Prakaitavimo protrūkiai Miego sutrikimai Nemiga Šleikštulys Pykinimas Vėmimas Virškinimo sutrikimai Kraujo apytakos sutrikimai Svaigulys Skausmas po krūtinkauliu Skrandžio skausmai Rėmuo Odos problemos Alergijos Nuovargis Nuolatinis mieguistumas Neatsparumas infekcijoms Nervingumas Nerimas Irzlumas Išsiblaškymas Baimingumas Depresijos Baimės būsenos Koncentracijos sutrikimai Susilpnėjusi atmintis Didelis apetitas Apetito nebuvimas Nuolatinė įtampa Netikrumas Slopinimas Nuotaikos svyravimai Išsekimo jausmas Agresijos Beprasmis įniršis Motyvacijos praradimas Neviltis
Išskiriamos šios streso rūšys:
1. Fiziologinis stresas (širdies, kraujospūdžio, kvėpavimo, raumenų tonuso, smegenų elektrinio aktyvumo pokyčiai, judesių koordinacijos sutrikimai).
2. Psichologinis stresas (emocinė įtampa, baimė, frustracija). Psichologinis stresas dar skirstomas į emocinį (susijusį su laukimu, pavojumi) ir informacinį (susijusį su sudėtingu sprendimu).
3. Įpročio ir elgesio stresas (piktnaudžiavimas tabako gaminiais, alkoholiu, narkotikais, smurtas, bauginimai arba prievarta, šeimyninių santykių problemos) [36].
Žmogaus darbingumas, stresorių įtaka bei psichofiziologinė būsena priklauso nuo socialinės paramos, darbuotojų bei darbdavių santykių. Visa tai turi įtakos darbo rezultatams ir sveikatai. Jei darbas suteikia vidinio pasitenkinimo ir žmogus mato jo prasmę, galutinius rezultatus, visa tai didina streso slenkstį [37].
Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros duomenimis, Europos Sąjungos darbuotojai kasmet praranda 50–60 proc. darbo dienų dėl darbe patiriamo streso, 69 proc. darbuotojų teigė, kad darbas neigiamai veikia jų sveikatą [14].
Dideli reikalavimai darbe ir darbuotojų nuomonės nepaisymas lemia 1,4–5,0 kartus padidėjusią psichikos sutrikimų riziką [38; 39]. Pastangų neatitiktis atlygiui lemia 2–6 kartus padidėjusią depresijos riziką [40].
Remiantis Pasaulio Sveikatos Organizacijos (toliau – PSO) 2002 m. pateiktais duomenimis, psichosocialinis smurtas, pavyzdžiui, įžeidinėjimai, engimas, apkalbos, spaudimas, seksualinis priekabiavimas, nepelnytos pastabos, – vis dažnesnis reiškinys [14].
Streso darbe galima išvengti, jei veiksmai, kurių imamasi stresui išvengti, yra efektyvūs. Streso darbe rizikos vertinimas remiasi tais pačiais pagrindiniais principais ir metodais, kurie taikomi vertinant bet kuriuos kitus darbo vietos rizikos veiksnius. Darbuotojų ir jų atstovų dalyvavimas šiame procese yra svarbus, nes reikia klausti darbuotojų, kas jiems sukelia stresą, nustatyti, kokios darbuotojų grupės yra veikiamos streso ir numatyti priemones, kuriomis galima jiems padėti [41].
2003 m. Prancūzijoje atliktame tyrime buvo apklausti 617 policijos pareigūnai (vidutinis amžius – 39,9 metai). Iš jų – 51,8 proc. vyrų ir 99,25 proc. moterų sudarė amžiaus grupę nuo 20 iki 30 metų, 25 proc. – nuo 31 iki 40 metų ir 50 proc. – vyresni nei 41 metų policijos pareigūnai. 87 proc. policijos pareigūnų atsakė, kad yra patenkinti savo darbu, nors 12 proc. teigė, kad jaučia spaudimą darbe, 33 proc. teigė jaučiantys didelį stresą [42].
2006 m. Norvegijoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu apklausti 3 272 šios šalies policijos pareigūnai. Šio tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti darbo streso ir sveikatos sąsajas (psichologinį spaudimą darbe ir paramos trūkumą). Psichologinio spaudimo ir paramos trūkumo darbe dažnis buvo susietas su fizinės ir psichinės sveikatos problemomis. Tarp moterų pastebėti didesnio klinikinio nerimo simptomai negu tarp vyrų (moterų 4,2, SD=2,9, vyrų 3,7, SD=2,9, p<0,01). Vyrai nurodė daugiau depresijos požymių (vyrai 3,1, SD=2,9; moterų 2,4, SD=2,5, p<0,01). Iš apklaustųjų Norvegijos pareigūnų 88,3 proc. (moterys – 90,2 proc., vyrai – 88,1 proc.) savo sveikatą vertina gerai arba labai gerai. Geras sveikatos vertinimas mažėjo proporcingai pagal amžių ir tarp vyrų, ir tarp moterų [43].
1.1.3. Policijos pareigūnų patiriamo streso pasekmės
Stresas policijos pareigūną veikia tiek darbe, tiek namuose [5]. Stresas darbe gali sukelti depresiją, nerimą, padidintą lėtinį nuovargį ir širdies ligas, jis itin įtakoja darbo našumą, kūrybingumą ir konkurencingumą. Naujausi darbo medicinos moksliniai tyrimai rodo, kad stresas veikia daugelį organizmo sistemų ir funkcijų: širdies ritmą, arterinį kraujospūdį, kraujyje padaugėja cukraus ir limfocitų, padidėja kraujo krešėjimas, kvėpavimo dažnį, raumenų tonusą, smegenų elektrinį aktyvumą, nervinę emocinę būseną, vegetacinę nervų, endokrininę ir analizatorių sistemas [11; 12; 20]. Ilgai trunkančios stresinės situacijos gali būti psichikos sutrikimų bei somatinių ligų (alkoholizmo, narkomanijos) priežastis [5].
Stresas gali pastūmėti pareigūną ir į savižudybę. Policininkų savižudybės dažnos, tačiau oficialūs duomenys apie tai neskelbiami ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių. Daugiausiai šia tema rašantis amerikietis J. M. Violanti, policijoje išdirbęs daugiau kaip 28 metus, ištyrė policininkų darbo specifiką ir darbo padarinius – savižudybes. J. M. Violanti ir jo kolegų duomenimis, JAV policininkų, kurių yra per 623 000, mirtingumas daug didesnis nei savivaldybių darbuotojų. Naudojantis standartizuotu mirtingumo rodikliu, nustatyta, kad policininkai dažniau suserga ir miršta nuo kardiovaskulinių ligų, dažniau žudosi ir būna nužudomi. Policininkai, kurių darbo stažas 10–19 metų, neretai suserga virškinamojo trakto, kraujo bei limfinės sistemos, stemplės ir smegenų vėžiu. Gaisrininkams taip pat diagnozuojamos odos ligos, kardiovaskulinė patologija. Kuo ilgiau žmogus dirba policijoje, tuo labiau rizikuoja susirgti kepenų ciroze ir virškinamojo trakto ligomis. Policininkai, palyginus su gaisrininkais, nuo visų minėtų ligų miršta dažniau [44; 45; 46].
Daug daugiau policininkų, ypač sulaukusių 65 metų amžiaus ir išdirbusių 30 ir daugiau metų, nusižudo. Italų mokslininkų duomenimis, policininkams iki 50 metų amžiaus
dažniausiai pasireiškia išeminės širdies ligos požymiai, diagnozuojamas šlapimo pūslės bei storosios žarnos vėžys. Šlapimo pūslės vėžiu dažniau serga patrulinių automobilių, o inkstų vėžiu – patrulinių motociklų vairuotojai [21].
Kinijoje, Šanchajaus vėžio tyrimų institute 1980–1984 m. buvo atliktas šlapimo pūslės vėžio paplitimo tyrimas tarp įvairių profesijų atstovų. Šanchajaus miesto teritorijoje (užfiksuota 1 219 šlapimo pūslės vėžio atvejai tarp visų dirbančiųjų) lyginti su 1982 m. darbuotojų surašymo duomenimis. Standartizuotas paplitimo koeficientas (SPK) buvo nustatytas profesijoms ir pramonės šakoms. Pastebimai padidinta rizika buvo užfiksuota plastiko gaminių darbuotojams (tarp vyrų SPK – 432, tarp moterų SPK – 368), naftos valymo darbuotojams (tarp vyrų SPK – 2 152), garvežių vairuotojams, policininkams ir gaisrininkams (tarp vyrų SPK – 683) [47].
1999 m. Lietuvos teisės akademijoje buvo atliktas tyrimas: policininkas ir savižudybės. Ištirti 127 Lietuvos teisės akademijos policijos fakulteto III kurso neakivaizdinio skyriaus studentai – pareigūnai. 18–25 metų amžiaus pareigūnai sudarė 52 proc., 26–30 metų – 31 proc., 31–40 metų – 17 proc. apklaustųjų. Tarp jų – 76 proc. vyrų, 24 proc. moterų. 76 proc. apklaustųjų pareigūnų policijos struktūrose buvo išdirbę 1–5 metus, 23 proc. – 6–10 metų. Net 65 proc. darbuotojų nebuvo keitę darbovietės. Į klausimą, kas lemia policininkų savižudybes, respondentai atsakė: 21 proc. apklaustųjų nurodė darbo sunkumus, 15 proc. – šeimos problemas, 31 proc. – darbo ir šeimos problemas kartu. Kiti atsakymai buvo labai įvairūs, tačiau darbo problemos minimos dažniausiai. 85 proc. respondentų į klausimą, ar kada nors yra pagalvoję apie savižudybę, atsakė „niekada“, 15 proc. yra apie tai pagalvoję keletą kartų. Į klausimą, ar pastarąjį mėnesį galvojo apie savižudybę, 95 proc. atsakė, kad negalvojo, 6 proc. – pagalvojo [5].
Mokslininko H. Leyman tyrimų duomenimis, apie 4 proc. Švedijos darbuotojų darbovietėse tampa bauginimo aukomis, 10–20 proc. bauginimus patyrusių darbuotojų pasireiškia potrauminio streso simptomų, 10–20 proc. visų per metus Švedijoje registruotų savižudybių yra patirto bauginimo pasekmės [14; 48; 49].
1.2. Žalingi policijos pareigūnų įpročiai
Daugelis žmonių, taip pat policijos pareigūnai, ima ieškoti pačių lengviausių būdų įveikti visas susidariusias stresines problemas – stengiasi atsipalaiduoti, užmiršti, nusiraminti rūkydami, vartodami alkoholį, narkotikus. Daugelis žmonių, taip pat ir policijos pareigūnai, rūko, nes yra pripratę prie nikotino. Žmonėms rūkymas suteikia atsipalaidavimą,
pasitenkinimą, sugebėjimą „susitvarkyti“ su savo problemomis. Reguliariai rūkančiu laikomas asmuo, surūkantis bent vieną cigaretę per dieną; rūkančiuoju retkarčiais – jei rūko ne kasdien. Ekspertai prognozuoja, kad 2020 m. nuo rūkymo sukeltų ligų mirs apie 10 mln. žmonių per metus [50]. Pavojingas ne tik aktyvus, bet ir pasyvus rūkymas [51]. Mokslininkai nustatė, kad rūkymas labai paplitęs tarp Lietuvos gyventojų. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimo duomenimis, 2000 m. kasdien rūkė 51,5 proc. vyrų ir 15,8 proc. moterų. Pastebėta, kad daugėja rūkančių moterų [52], jaunėja rūkančių asmenų amžius [53]. Remiantis statistikos duomenimis, 2002 m. Lietuvoje cigaretes rūkė 43,7 proc. vyrų ir 12,8 proc. moterų [7]. Rūkymo paplitimas, palyginti su 2000 m. atlikto tyrimo duomenimis, sumažėjo.
2005 m. vyko tarptautinis tyrimas. JAV buvo nustatyta, jog policijos pareigūnų rūkymo rodiklis yra vienas didžiausių, palyginti su kitų profesijų atstovais. Daugiau nei ketvirtadalis Australijos federalinės policijos pareigūnų, apsilankiusių policijos sveikatos klinikoje, buvo rūkantys [54].
Kai kurie pareigūnai, negalėdami arba nenorėdami surasti efektyvesnių patirto kritiško įvykio įveikimo būdų, gali pradėti piktnaudžiauti alkoholiu, kad galėtų nuslopinti nepriimtinas mintis ir skausmingus emocinius išgyvenimus [5]. Neigiamas alkoholio poveikis tiek sveikatai, tiek darbo produktyvumui bei piktnaudžiavimas juo darbo vietoje yra opi problema. Kai kurios profesijos (žurnalistų, gydytojų, teisininkų, policijos pareigūnų) yra susijusios su didele rizika piktnaudžiauti alkoholiu. Alkoholio vartojimas gali pakeisti darbuotojo elgesį (silpnindamas savikritiką ir budrumą, sulėtindamas refleksus), būti sumažinto darbo našumo, klaidų darbe, nelaimingų atsitikimų ir traumų priežastimi. Alkoholis veikia kraujagyslių sistemą, didina širdies susitraukimų dažnį, mažina baimę, lėtina bronchų gleivinės, virpamojo epitelio veiklą, didelės alkoholio dozės skatina šlapimo išsiskyrimą, slopina lytinių hormonų gamybą, kenkia medžiagų apykaitai, lėtina akių judesius, sutrikdo erdvės jutimą, blogina klausą, sutrikdo pusiausvyrą [55]. Lietuvos gyventojų gyvensenos tyrimai parodė, jog alkoholį bent kartą per savaitę vartoja 33,9 proc. vyrų ir 11,5 proc. moterų [53].
Vienas Australijoje atliktas tyrimas atskleidė, jog 35 proc. policijos pareigūnų priklauso probleminio gėrimo rizikos grupei, 3,5 proc. – priklausomi nuo alkoholio.
Pagal JAV atliktų tyrimų vertinimus piktnaudžiavimas alkoholiu tarp policijos pareigūnų yra beveik 2 kartus didesnis palyginti su visa populiacija. Tiriant daugelio profesijų atstovus, buvo nustatyta, jog iš dažnai vartojančiųjų alkoholį 8 proc. sudarė policininkai. Tai pat buvo teigiama, jog alkoholio vartojimas tarp policijos pareigūnų gali būti nepakankamai įvertintas, nes jie gali bijoti drausminių pasekmių. Policijos pareigūnai dažnai susirenka
aptarti įvykusių kritinių incidentų su kolegomis ir tų aptarimų metu dažnai vartoja alkoholį. Šios aplinkybės ypač svarbios policininkėms moterims, kurios išgyvena didesnį stresą, taip pat jaučia poreikį pritapti vyriškame kolektyve ir prilygti jiems „alkoholio pakėlimu“ [54].
1.3 Policijos pareigūnų darbo vietų higieninis vertinimas
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (DSSI) 22 ir 68 str. bei Darbo kodekso (DK) 264 ir 280 str. įpareigoja darbdavį ne tik vertinti darbuotojo savijautą, darbingumą, bet ir analizuoti pavojų sukelti rimtus sveikatos pakenkimus – profesines ligas. Šie įpareigojimai nustatyti 1998 m. spalio mėn. 27 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1277 patvirtintose darbo vietų higieninio įvertinimo nuostatose. Darbo vietų higieninis vertinimas atliekamas vadovaujantis Sveikatos apsaugos darbo ministerijos (toliau SADM) ir Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - SAM) 1999 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. 7/5 „Dėl darbo aplinkos veiksnių matavimų ir jų rezultatų higieninio įvertinimo metodinių nurodymų tvirtinimo“. SADM ir SAM 2002 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 86/307 įsigaliojo profesinės rizikos vertinimo nuostatai, o darbo vietų higieninis įvertinimas tapo profesinės rizikos vertinimo sudėtine dalimi. Darbo vietų higieninis įvertinimas suprantamas kaip darbo aplinkoje esančių veiksnių įvertinimas jų kenksmingumo darbuotojų sveikatai požiūriu. Jeigu išmatuoti veiksniai viršija leistinas ribas, tai jo kenksmingumas įvertinamas balais. Pagal kenksmingų veiksnių suminį rodiklį visos įvertintos darbo vietos skirstomos į normalias, kenksmingas, labai kenksmingas ir neatestuotinas.
Fiziniai veiksniai (galintys traumuoti darbuotoją), darbo organizavimas (darbo ir poilsio laikas), kaip turintys tiesioginę įtaką darbuotojo sveikatai, iki šiol buvo vertinami atskirai. Buvusi rizikos vertinimo tvarka nepasižymėjo sistemingumu ir kompleksiniu požiūriu [56].
Šiuo metu kenksmingi profesiniai veiksniai vertinami kompleksiškai (cheminiai, fizikiniai, fiziniai, biologiniai, psichosocialiniai ir ergonominiai veiksniai) [57]. Toks vertinimas vadinamas profesinė rizika. Ja siekiama nustatyti darbo vietų saugumą, t. y. ar jose galimi susirgimai profesinėmis ligomis.
1.3.1. Policijos pareigūnų kenksmingi ir pavojingi darbo aplinkos veiksniai
Važiuodami į įvykio vietą, pareigūnai ne visada žino, su kuo susidurs, ką konkrečiu atveju reikės daryti. Kartais, kai žodžiai nepadeda, naudojama fizinė jėga. Taip dažnai atsitinka malšinant įvairias muštynes arba riaušes, aiškinantis su nenorinčiais paklusti neblaiviais vairuotojais arba sulaikant nenorinčius paklusti įtariamuosius. Neretai pareigūnai būna apkaltinti, kad peržengė leidžiamo elgesio ribas, kad fizinę jėgą naudoti nebuvo būtina. Kiekvienas eilinis žmogus puolamas ginasi kaip mokėdamas, bėga arba pasiduoda iš bejėgiškumo, o policininkas taip elgtis neturi teisės. Todėl, norėdamas išlikti objektyvus, jis turi tramdyti emocijas. Jo pareiga – išklausyti žmogų ir tik tada daryti išvadas. Tačiau ir pats policijos pareigūnas tų problemų turi ne mažiau, kartais gal net ir daugiau [5].
Viena iš svarbiausių sričių policijos veikloje ir visuomenės gyvenime yra visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimas. Tai labai svarbi sritis visiems, o ypač tiems, kurie dėl įvairių priežasčių patys negali apsiginti nuo įsigalėjusio nusikalstamumo. Nors visi žinome posakį, jog „prie kiekvieno kampo policininko nepastatysi“, tačiau suprantame, kad užtikrinant visuomenės saugumą bei palaikant viešąją tvarką, policijos pareigūnams tenka pagrindinis vaidmuo. Policijos pareigūnas, įgyvendindamas policijos uždavinius, turi teisę reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas policininkas pasirenka pats atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, konkrečią situaciją bei pažeidėjo(-jų) asmenines savybes [58].
Profesinių veiksnių pasitaiko darbo aplinkoje. Jie, ilgesnį laiką veikdami darbuotojo organizmą, kenkia sveikatai ir gali būti profesinių ligų priežastimi. PSO ekspertų duomenimis, darbo sąlygos ir kenksmingi profesiniai veiksniai sąlygoja 100 proc. profesinio ir 25 proc. bendrojo neprofesinio darbuotojų sergamumo. Kenksmingi darbo aplinkos veiksniai mažina organizmo atsparumą kitiems išorinės aplinkos poveikiams [11].
Policininkai dirba aplinkoje, kurioje padidėjusi CO koncentracija (iš automobilių), daug įvairių chemikalų, ginklų, valymo medžiagų, pirštų atspaudų miltelių. Visa tai turi įtakos policininkų sveikatai, pirmiausiai – imuninei sistemai. Daugeliu atvejų policininkų kraujyje randama švino, veikiančio gyvybinius organizmo procesus. Kita vertus, policininkai yra nuolat veikiami radijo bangų, kurias sukelia tiek radijo ryšio stotys, tiek mobilūs greičio matuokliai [21].
Pareigūnai dirba pavojingomis darbo sąlygomis, dažnai patiria kritiškų įvykių. Patekęs į kritišką situaciją, pareigūnas paprastai išgyvena stiprias emocijas arba net patiria šoką ir tampa labai pažeidžiamas, negali kontroliuoti susidariusios padėties. Kritiškiems įvykiams galima priskirti: 1) susidūrimą su smurtine žmonių mirtimi (ypač vaikų ar bendradarbių); 2) kito žmogaus nužudymą (atliekant tarnybines pareigas); 3) šaunamojo ginklo panaudojimą; 4) pareigūno užpuolimą ir sužalojimą tarnybos metu; 5) sunkų išsigelbėjimą (kai pareigūnui vos ne vos pavyksta išvengti mirties); 6) susidūrimą su nusikaltėlių aukomis (pvz.: su išprievartautomis moterimis, sunkiai sužalotais piliečiais); 7) viešosios tvarkos pažeidimus (kai vyksta susirėmimai su priešiškai nusiteikusiais piliečiais); 8) nusikaltėlio suėmimą, susijusį su užpuolimu ar kūno sužalojimu; 9) nelaimingus atsitikimus (pvz., eismo įvykių nelaimės, kai pareigūnai mato po avarijos sudarkytus kūnus); 10) ilgai trunkančius gelbėjimo darbus (kai sprendžiamas laiko klausimas dėl gyvybės ar mirties) [5].
Tarp Pasaulinio darbo saugumo ir sveikatos informacijos centro (CIS) išvardytų policininkų darbo pavojų paminėta tokia rizika kaip: nuolatinis pavojus gyvybei, nuolatinė traumų, sužeidimų rizika, ilgų ir nereguliarių darbo valandų bei nuolatinio susidūrimo su nemaloniomis gyvenimo pusėmis sąlygotas stresas, šeimos bei asmenybės problemos. Daug laiko praleidžiama lauke, esant kenksmingoms oro sąlygoms (per daug saulės, drėgmės, šalčio, triukšmo), reikėtų paminėti ir neretus kontaktus su užkrečiamomis ligomis (pvz., ŽIV) sergančiais asmenimis. Išvardyti pavojai susiję su policininko profesija: nelaimingi atsitikimai, fiziniai, cheminiai, biologiniai, ergonominiai, psichosocialiniai ir organizaciniai faktoriai [59].
1.4. Policijos pareigūnų darbo užmokesčio ypatumai
Apmokėjimas už darbą visada yra aktuali ekonominė ir teisinė problema. Darbo užmokesčio nustatymas ir įtvirtinimas – teisinio reguliavimo momentai. Vidaus tarnybos statute [60] numatyta policijos pareigūnų atsakomybė ir jiems taikomi apribojimai (23 str. ir 26 str.) darbo užmokestį daro pagrindiniu jų gyvenimo šaltiniu ir materialinės padėties gerinimo priemone. Darbo užmokestį galima laikyti pagrindine socialinių garantijų dalimi ir dėl to, kad šia socialine garantija naudojasi visi dirbantys pareigūnai [61].
Lietuvos policijos pareigūnų darbo apmokėjimo tvarką reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas [2; 60]. Darbo sutarties teisė (Darbo kodekso 93, 95 str. 3 d.) nustato, kad užmokesčio dydis yra būtina darbo sutarties sąlyga [62]. Pagal Valstybės tarnybos įstatymą
(23 str.) pareigūnų darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai, priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos [2].
Pareiginė alga yra svarbiausia pareigūno darbo užmokesčio dalis, nes nuo jos
dydžio priklauso visi kiti priedai ir priemokos. Pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją (jų yra 20) ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms.
Valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos, pareiginių algų koeficientai:
1. Valstybės tarnautojų pareigybės yra trijų lygių:
A lygio – pareigybės, kurioms būtinas aukštasis universitetinis arba jį atitinantis išsilavinimas;
B lygio – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštasis neuniversitetinis arba jį atitinkantis išsilavinimas;
C lygio – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija.
2. Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 20 kategorijų. Aukščiausia yra 20 kategorija, žemiausia – 1 kategorija.
3. Valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus priskiria valstybės tarnautojų pareigybėms [2; 60].
Nuo 2008 m. sausio 1 d. nustatomi tokie valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai (baziniai dydžiai), kurie yra nuo C lygio 1 kategorijos iki A lygio 20 kategorijos ir baziniai dydžiai atitinkamai 3,0 ir 13,0 [2].
Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą (jo kitimo ribos nuo 3,0 iki 13,0). Pareiginės algos koeficiento vienetas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus bazinis dydis (toliau – MBD) dydžio. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš MBD. Konkrečios pareigybės kategorijos pagal institucijų grupes ir užimamas pareigas nustatomos remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 684 [63].
Priedai. Policijos pareigūnams skiriami priedai už: 1) laipsnį; 2) kvalifikacinę
kategoriją; 3) vidaus tarnybos stažą. Priedų už laipsnį ir kvalifikacinę kategoriją suma negali viršyti 55 proc. pareiginės algos dydžio.
Policijos pareigūnų laipsnių yra 11, t. y. nuo jaunesniojo policininko iki generalinio komisaro. Pareigūnams nustatomi tokie pareiginės algos priedų už turimus laipsnius:
1) jaunesnysis policininkas – 0,1 MBD; 2) policininkas – 0,15 MBD; 3) vyresnysis policininkas – 0,2 MBD; 4) viršila – 0,3 MBD; 5) inspektorius – 0,4 MBD; 6) vyresnysis inspektorius – 0,5 MBD; 7) komisaras inspektorius – 0,6 MBD; 8) komisaras – 0,7 MBD; 9) vyresnysis komisaras – 0,8 MBD; 10) vyriausiasis komisaras – 0,9 MBD; 11) generalinis komisaras – 1 MBD.
Už vidaus tarnybos stažą pareigūnams nustatomos kvalifikacinės kategorijos ir priedai už jas. Priedai už kvalifikacines kategorijas: 1) už 3-iąją (turinčiam ne mažesnį kaip 2 metų darbo vidaus tarnybos stažą) – 10 procentų pareiginės algos; 2) už 2-ąją (ne mažiau kaip 5 metai stažo) – 20 procentų pareiginės algos; 3) už 1-ąją (ne mažesnis kaip 10 metų stažas) – 30 procentų pareiginės algos.
Priedą už tarnybos stažą sudaro 3 proc. pareiginės algos už kiekvienus trejus tarnybos Lietuvos valstybei metus. Pagal pareigūnų vidaus tarnybos stažą nustatoma kasmetinių atostogų trukmė: 1) iki 10 metų – 30 kalendorinių dienų; 2) nuo 10 iki 15 metų – 35 kalendorinės dienos; 3) nuo 15 iki 20 metų – 40 kalendorinių dienų; 4) 20 metų ir daugiau – 45 kalendorinės dienos.
Prie pareiginės algos numatyti tokie priedai: 1) už darbą švenčių ir poilsio dienomis; 2) už darbą labai kenksmingomis sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą; 4) už darbą nakties metu, darbą kenksmingomis sąlygomis ir už papildomų užduočių atlikimą, viršijantį nustatytą darbo trukmę; 5) už darbą pavojingomis sąlygomis; 6) už darbą, tiesiogiai susijusių su tarnybinių gyvūnų priežiūra ir dresavimu. Bendra išvardytų priedų suma negali viršyti 60 proc. pareigūnų pareiginės algos [61].
Priemokos. Policijos generalinis komisaras 2009 m. vasario 21 d. patvirtino
priemokų mokėjimo sąlygas, dydžius ir jų apskaičiavimo taisykles. Pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą; 2) už papildomų užduočių atlikimą; 3) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 4) už darbą, jei jis tiesiogiai susijęs su tarnybinių gyvūnų priežiūra; 5) už darbą pavojingomis sąlygomis [64].
Apibendrinant galima teigti, kad pareigūnų laipsnis (ir nuo jo priklausanti kategorija bei užimamos pareigos) yra svarbiausias darbo užmokesčio dydį lemiantis veiksnys: kuo užimamos pareigos yra aukštesnės ir aukštesnis laipsnis, tuo didesnė pareiginė alga ir nuo jos skaičiuojami priedai bei priemokos. Priedų už pareiginius laipsnius dydžių susiejimas su MBD, už kvalifikacinę kategoriją ir įvairių priemokų – su pareigine alga (ji siejama pareiginių algų koeficientais su MBD) pareigūnų darbo užmokesčio dydį „pririša“ prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto MBD, kuris šiuo metu yra 475 Lt.
Darbo laiko trukmė, viršvalandžiai. Pareigūnų darbo laiko trukmė negali būti
ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) [60; 62]. Išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys [65]. Pareigūnui negalima pavesti dirbti daugiau kaip 8 valandas viršvalandžių per vieną dieną. Pamainos trukmė kartu su viršvalandžiais negali būti ilgesnė kaip 24 valandos. Į pamainos trukmę įskaičiuojamas laikas, skirtas pareigūnams instruktuoti, apsiginkluoti ir atsiskaityti už tarnybos rezultatus. Vieno pareigūno viršvalandžiai per metus negali viršyti 250 valandų [60]. Pagal Darbo kodeksą viršvalandžiais laikomas toks darbas, kurį darbuotojai dirba viršydami nustatytą 40 valandų per savaitę darbo laiko trukmę [62].
Darbo grafikus tvirtina administracija. Darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose numatytu laiku. Darbo grafikai skelbiami viešai – informaciniuose stenduose ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki jų įsigaliojimo [66].
Pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Šių pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė [60]. Pamainų grafikus tvirtina administracija. Darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Draudžiama skirti darbuotoją dirbti dvi pamainas iš eilės. Darbuotojai, vieni auginantys vaiką iki keturiolikos metų, jeigu yra galimybė, turi pirmumo teisę pasirinkti darbo pamainą [65].
Darbas pamainomis gali sukelti įvairius sveikatos sutrikimus. Tam tikrais paros periodais darbo našumas nėra vienodas. Didžiausias našumas yra 7–13 val., pakankamai gero lygio – 16–20 val. ir mažiausias našumas yra 1–4 val. nakties. Pamainos pradžioje – pirmoji fazė – įsidirbimo, darbingumo lygis mažesnis. Antroji fazė – pastovaus darbingumo (aukščiausi darbingumo rodikliai, kurie trunka 2–3 val.), trečioji fazė – mažėja darbingumas, vystosi nuovargis. Antroje pamainos pusėje dėl prasidedančio nuovargio darbingumas mažėja anksčiau ir greičiau. Darbas naktinėje pamainoje yra labiausiai nepalankus ir sveikatai, nes jis aiškiai prieštarauja žmogaus biologiniams, fiziologiniams ir psichologiniams dėsningumams. Visa tai veikia žmogaus darbingumą, lemia greitesnį nuovargio atsiradimą, ilgai trunkantis poveikis neigiamai veikia ir sveikatą [9].
Darbas pamainomis gali sukelti gyvenimo ritmo sutrikimus. Visi žinome, kad dieną būdraujame, o naktį miegame. Jei šis ciklas bent kiek sutrinka, iš karto tai pajuntame.
Organizmas pripranta ir prie maitinimosi laiko. Pareigūnai dirba pamaininį darbą, todėl miegas, kaip ir mityba, yra sutrikęs, o tai irgi turi įtakos stresui patirti [5].
Budėjimų skyrimas. 1. Pareigūno budėjimo laikas, kurį jis pagal teisės aktų
nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. 2. Budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį. Pareigūno budėjimo laikas įstaigoje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. 3. Už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas tokios pačios trukmės poilsio laikas kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų arba už jį apmokama kaip už viršvalandinį darbą. 4. Nėščios, neseniai pagimdžiusios ir krūtimi maitinančios moterys, pareigūnai, auginantys vaiką iki 3 metų, ir pareigūnai, vieni auginantys vaiką iki 14 metų arba neįgalų vaiką iki 18 metų, neįgalųjį slaugantys pareigūnai budėti gali būti skiriami tik jų sutikimu [60].
Dauguma darbuotojų skundžiasi mažu atlyginimu. Yra įrodyta, kad darbuotojams, kurių atlyginimas labai mažas, dėl lėšų stygiaus yra neįmanoma išsaugoti sveikatos. Darbo užmokesčio sistema sukelia stresą, jei neatsižvelgiama į skirtingą darbinę situaciją [12].
1.4.1. Darbo užmokesčio ypatumai kitose ES šalyse
Austrijoje darbo užmokestį policijos pareigūnams sudaro: a) darbo užmokesčio dalis, nustatoma pagal bazinę darbo užmokesčio skalę (bazinis darbo užmokesčio lygis ir kas dveji metai nustatomas darbo užmokesčio padidėjimas); b) papildoma darbo užmokesčio dalis, mokama už papildomą darbą.
Ispanijoje valstybės tarnautojų darbo užmokestį sudaro 4 komponentai: 1. Bazinė alga (privaloma), kuri priklauso nuo išsilavinimo, būtino eiti konkrečias pareigas. 2. Papildoma darbo užmokesčio dalis (privaloma), kurios paskirtis – kompensacija už ypatingas darbo sąlygas, reikalaujančias didelės atsakomybės, gabumų ar susijusias su didele rizika. 3. Priedas už išdirbtus metus (privaloma) – jis skiriamas kas tris metus. 4. Priemoka už darbo našumą (neprivaloma) – ji dažniausiai yra mokama už viršvalandinį darbą.
Danijoje valstybės tarnautojų darbo užmokestį sudaro: bazinis darbo užmokestis, darbo užmokesčio padidėjimas (suderėtas centrinių derybų metu) ir darbo
užmokesčio padidėjimas (suderėtas vietinių derybų metu). Didžiąją užmokesčio dalį sudaro bazinis darbo užmokestis. Jis nustatomas pagal darbuotojo darbo stažą ir konkrečios pareigybės vietą mokėjimo už darbą kategorijų skalėje (visiems Danijos valstybės tarnautojams 42 mokėjimo už darbą kategorijų skalė). Darbuotojas iš vienos kategorijos į kitą (nuo 1 iki 36 kategorijos) perkeliamas nusprendus įstaigai, perkėlimas iš vienos kategorijos į kitą aukštesnėse kategorijose vyksta automatiškai [67].
1.5. Policijos vadovų įtaka eilinių policininkų darbe
Eilinių ir vadovaujančių policijos pareigūnų santykiai įtempti ir neapibrėžti. Lietuvoje eiliniai pareigūnai dažnai skundžiasi, kad aukštesnio rango pareigūnai neatsižvelgia į jų nuomonę, mažai bendrauja skirtingo rango pareigūnai. Policijos pareigūnai yra įpareigoti užtikrinti įstatymų vykdymą laikantis griežtų procedūrinių taisyklių ir nurodymų. Bet koks šių taisyklių pažeidimas arba netinkamas panaudojimas tiek nusižengusiam pareigūnui, tiek visam policijos komisariatui lemia nemalonumus ir drausmines nuobaudas [68]. Eilinį pareigūną gali nubausti įvairiomis nuobaudomis – tarnybiniai patikrinimai, pažeminimas laipsniu, budėjimai naktimis ir savaitgaliais už kiekvieną, kad ir menkiausią prasižengimą [5]. Taigi, viena vertus, iš policijos pareigūno reikalaujama aktyvios įstatymų vykdymo priežiūros, kita vertus – skrupulingo nustatytų taisyklių laikymosi, o tai lemia tam tikrą pavaldinių vertinimo nenuspėjamumą. Rodoma iniciatyva ir aktyvus darbas neabejotinai didina tikimybę pažeisti procedūrines taisykles ir susilaukti neigiamo vadovų įvertinimo. Vadovai, norėdami išvengti šių taisyklių pažeidimo pasekmių, dažnai linkę kruopščiai ir priekabiai prižiūrėti savo pavaldinių veiklą ir griežtai bausti už nusižengimus. Visa tai dar padidina pareigūnų suvokiamo pavojaus riziką. Tikėtina, kad pokyčių keliama grėsmė gali dar labiau sustiprinti šį pavojaus suvokimą [65].
Vadovavimo stilius, vadovų nuostatos ir elgesys lemia darbuotojų emocinę būseną ir formuoja organizacijos-padalinio kultūrą. Vadovai linkę aiškintis pavaldinio elgesio priežastis tuomet, kai elgesys nėra tinkamas arba tikslas buvo nepasiektas, arba kai buvo prarasta elgesio ar situacijos kontrolė. Priežastis aiškintis labiau norisi tuomet, kai žmogus yra piktas ar nuliūdęs [69]. Nuo vadovų elgesio priklauso, ar bus sukurta supratimu ir pagalba asmeniui paremta kultūra, ar įtampos ir baimės atmosfera. Padalinyje, kuriame nebendraujama ar bendravimas nėra aiškus, neatsižvelgiama į darbuotojo nuomonę, darbuotojai jaučia stresą. Atviras bendravimas su darbuotojais leidžia laiku pastebėti konflikto grėsmę ir užkirsti jam kelią [12].
Policijos pareigūnai neapibrėžtumą patiria ne tik bendraudami su savo vadovais, bet ir išgyvendami policininko vaidmens nevienareikšmiškumą. Tyrimais nustatytos mažiausiai trys pagrindinės policijos funkcijos: paslaugų teikimas, viešosios tvarkos užtikrinimas, įstatymų vykdymo priežiūra – nusikalstamų veikų bei kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas [66]. Policijos organizacija tradiciškai pabrėžia tiktai pastarąją funkciją – nusikalstamų veikų bei kitų teisės pažeidimų atskleidimą ir tyrimą. Organizuojant policijos mokymus, kuriant specializuotus padalinius, tvarkant nusikaltimų statistiką, įvertinant atliktą darbą ir nustatant paaukštinimo kriterijus dažniausiai pabrėžiama tik viena iš funkcijų – įstatymų priežiūra. Kasdieniniame pareigūno darbe gausu visas tris išvardytas funkcijas apimančių darbų. Policija, kaip organizacija, pastiprina ir apdovanoja tik už vienos iš šių funkcijų vykdymą, o tiesioginiai vadovai reikalauja iš savo pavaldinių vienodai gerai atlikti visas užduotis, o tai ir sukelia neapibrėžtumą bei vaidmens nevienareikšmiškumą [70].
Nuo to, kaip vadovai aiškina savo ir eilinių pareigūnų elgesio priežastis, priklauso darbuotojų emocijos ir lūkesčiai, kurie savo ruožtu motyvuoja atitinkamą elgesį.
Socialinės aplinkos ypatumai, t. y.: 1) didelė galimo pavojaus anticipacija; 2) įgaliojimai panaudoti prievartą; 3) vadovaujančių policijos pareigūnų neprognozuojamas elgesys ir polinkis bausti; 4) policijos pareigūno vaidmens nevienareikšmiškumas sukelia policijos pareigūnams stresą ir nerimą bei suaktyvina įveikos mechanizmų, tam tikrų nuostatų, vertybių ir lūkesčių formavimąsi [68].
2. TYRIMO METODIKA IR TIRIAMŲJŲ KONTINGENTAS
Tyrime naudoti metodai: mokslinės literatūros analizė naudota rengiant tyrimo metodiką bei aptariant rezultatus, anketinė apklausa, statistinė duomenų analizė.
Tyrimas atliktas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato padaliniuose. Tyrimui atlikti buvo pasirinkti įvairių mikrorajonų policijos padaliniai: Eigulių, Žaliakalnio, Šančių, Panemunės, Šilainių, Centro, Petrašiūnų. Apklausti šiuose policijos padaliniuose dirbantys pareigūnai. Tyrimui atlikti buvo gauti Kauno medicinos universiteto (toliau – KMU) Bioetikos centro, Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko bei pasirinktų padalinių vadovų sutikimai.
2.1. Metodika
Tyrime panaudota vienmomentinė anoniminė anketinė apklausa. Tyrimui naudojau tarptautinę Oslo Helsinkio (Centrinio darbo medicinos instituto) bei Aplinkos ir darbo medicinos katedros anketą, kurią su darbo vadovu redagavome ir papildėme profesijai aktualiais bei tiksliniais sveikatos tyrimų klausimais. Apklausa buvo siekiama išsiaiškinti Kauno policijos pareigūnų darbo sąlygas, veikiančius psichosocialinius veiksnius bei nusiskundimus sveikata. Anketą sudarė 5 dalys: pirma dalis – dokumentiniai duomenys (lytis, amžius, pareigos, kuriame padalinyje dirba pareigūnas); antra dalis – negatyvaus elgesio darbe klausimynas (ar patiria stresą darbe, ar tenka dirbti viršvalandžius, ar darbe patiria patyčias); trečia dalis – sveikata ir sveikatos priežiūra (kaip vertina savo sveikatą, ar ji nepasikeitė per metus, kokiomis ligomis skundžiasi); ketvirta dalis – rūkymo įprotis ir alkoholio vartojimas (pareigūnų rūkymas ir alkoholio vartojimas); penkta dalis – pareigūnų fizinis aktyvumas ir svoris bei ūgis (pareigūnų fizinis aktyvumas, ūgis, svoris).
2008 m. rugsėjo mėnesį buvo atliktas pilotinis tyrimas, kurio tikslas buvo išsiaiškinti anketos trūkumus bei atsako dažnį. Buvo pasirinktas padalinys – Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno m. VPK) Patrulių rinktinės 5-as būrys. Buvo išdalytos 25 anketos, grąžintos 25 anketos. Atsako dažnis – 100 proc.
Anketinė apklausa atlikta 2008 m. spalio–gruodžio mėnesiais. Anketos buvo išdalytos padalinių vadovams, būrio vadams, o jie išdalijo savo pavaldiniams. Anketoms užpildyti buvo skirta savaitė.
Policijos padaliniuose buvo išdalyta 690 anketų. Užpildytos ir grąžintos – 459 anketos, iš jų 12 buvo atmestos kaip netinkamai užpildytos. Atsako dažnis buvo 64,8 proc.
2.2. Tiriamųjų kontingentas
Tiriamųjų kontingentą sudarė septynių policijos padalinių eiliniai policijos pareigūnai. Policijos pareigūnai pasirinkti pagal įstaigos darbuotojų sąrašą, taikant atsitiktinės atrankos metodą. Apklausiami buvo šių Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato policijos padalinių pareigūnai: Kauno m. VPK Patrulių rinktinės, Žaliakalnio komisariato, Žaliakalnio nuovados, Kauno areštinės, Šančių – Panemunės komisariato, Šilainių nuovados, Petrašiūnų nuovados.
Atliktame tyrime dalyvavo 21–55 metų amžiaus policijos pareigūnai. Iš jų – 339 vyrai ir 108 moterys. Policijos pareigūnai buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes: 1) iki 29 metų, 2) nuo 30 iki 39 metų, 3) nuo 40 metų ir daugiau. Didžiausią apklaustųjų dalį sudarė vidutinio amžiaus (30–39 m.) policijos pareigūnai. Trečdalis policijos pareigūnų buvo jauno amžiaus (iki 29 m.), 16 proc. sudarė vyresnio amžiaus policijos pareigūnai (40 m. ir daugiau). (2 lentelė)
2 lentelė
Respondentų pasiskirstymas pagal amžių
Respondentų amžius Iki 29 m. 30–39 m. 40 m. ir daugiau n % n % n % 1 31 29,3 243 54,4 73 16,3 3 lentelė
Respondentų pasiskirstymas pagal lytį
Pareigūnų lytis
Vyrai Moterys
n % n %
339 75,8 108 24,2
Taip pat policijos pareigūnai buvo suskirstyti į tris grupes pagal darbo stažą policijoje: 1) iki 1 metų, 2) nuo 1 iki 5metų, 3) nuo 5metų ir daugiau. Daugiausiai apklaustųjų sudarė turintys didesnį nei 5 metai darbo stažą (n=374), turintys darbo stažą nuo 1 iki 5 metų (n=62), turintys darbo stažą iki 1 metų (n=11). (1 pav.). Darbuotojų vidutinis
bendras darbo stažas yra 12,73 metų (SD=6,25), o stažas dabartinėse pareigose 8,4 metų, (SD=5,84). Vyrų bendras stažas statistiškai reikšmingai 1,6 metų buvo didesnis nei moterų (p=0,01).
Respondentų pasiskirstymas pagal užimamas pareigas. (2 pav.)
11 62 374 iki 1 metų nuo 1 iki 5 metų nuo 40m. ir daugiau
1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal stažą
128 59 66 51 143 0 20 40 60 80 100 120 140 160 patru liai vyr. patru liai post inia i vyr. post inia i spec ialis tai p ro c. apklaustieji
2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal užimamas pareigas
2.3. Duomenų analizė
Gautų duomenų statistinė analizė atlikta naudojant Microsoft Excel XP, SPSS
15.0 for Windows programų paketus. Požymių dažnių pasiskirstymui buvo naudojamos
dažnių lentelės. Požymių nepriklausomumo tikrinimui naudotas χ2 kriterijus bei statistinis
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Policijos pareigūnų darbe patiriamas negatyvus elgesys
Psichologinį terorą darbe patiria 13,2 proc. apklaustųjų (vyrai 11,5 proc., moterys 14,8 proc.) (4 lentelė). Duomenys statistiškai nėra patikimi, nes p>0,05, χ2=0,83. Šie skaičiai tarp vyrų ir moterų dirbančių policijos organizacijoje praktiškai nesiskyrė. Tai reiškia, jog policijos organizacijoje lyčių diskriminacijos nėra. Mokslinės literatūros, duomenimis, apie 4 proc. Švedijos darbuotojų darbe tampa bauginimo aukomis, 10–20 proc. bauginimus patyrusių darbuotojų pasireiškia potrauminio streso simptomų, 10–20 proc. visų per metus Švedijoje registruotų savižudybių yra patirto bauginimo pasekmės [14; 48; 49]. 2003m. Prancūzijoje atliktame tyrime, policininkai nurodo, kad 12 proc. pareigūnų jaučia spaudimą darbe [42]. Lyginant atlikto tyrimo duomenis su Kauno policijos pareigūnų gautais rezultatais, psichologinį terorą darbe patiria tiek Prancūzų ir Kauno policijos pareigūnai. Šis procentinis skirtumas labai nedidelis, todėl galima teigti, kad Kauno miesto policijos pareigūnai, kaip ir Prancūzų policijos pareigūnai, psichologinį terorą darbe jaučia vienodai.
4 lentelė
Psichologinis teroras
Lytis Niekada nepatyrė
psichologinio teroro
Taip, patiria kas savaitę ir dažniau
Iš viso apklaustųjų
n proc. n proc. n proc.
Vyrai 330 88,5 39 11,5 339 100
Moterys 92 85,2 16 14,8 108 100
lls-1; p=0,362; χ2=0,83.
Patiriamą psichologinį terorą darbe lyginant pagal amžiaus grupes, 13,2 proc. apklaustųjų teigia, kad darbe patiria psichologinį terorą. Didžiausią psichologinį terorą darbe patiria amžiaus grupė iki 29 metų (18,1 proc.), vidutinį – amžiaus grupė nuo 30 iki 39 m. (11,6 proc.), mažiausią terorą – amžiaus grupė nuo 40 ir daugiau metų (8,2 proc.). 91,8 proc. vyresnių nei 40 m. policijos pareigūnų teigia, kad psichologinio teroro niekada nepatyrė. Gautas statistiškai patikimas ryšys tarp psichologinio teroro ir amžiaus grupių, nes p<0,05, χ2=17,5. (3 pav.). Psichologinį terorą darbe siejant su darbo stažu, nustatyta, kad psichologinis teroras darbe daugiau pasireiškia tarp tų policijos pareigūnų, kurių darbo stažas
yra nuo 1 iki 5 metų (17,7 proc.). Statistiškai patikimas ryšys tarp darbo stažo ir patiriamo psichologinio teroro darbe nenustatytas (p=0,18, χ2=3,3).
81,9 18,1 88,4 11,6 91,8 8,2 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 niekada nepatyrė psichologinio teroro
taip, patiria kas savaitę ir dažniau
p
ro
c.
iki 29 m. nuo 30 iki 39 m. nuo 40 m. ir daugiau
lls-2; p=0,024; χ2=17,5.
3 pav. Patiriamo psichologinio teroro pagal amžiaus grupes palyginimas
4 paveiksle matyti, kad iš psichologinio teroro darbe nepatyrusių pareigūnų bei patiriančių kas savaitę ir dažniau 59,6 proc. savo sveikatą vertina vidutiniškai (niekada nepatyrusieji – 57,4 proc., patiriantieji kas savaitę ir dažniau – 61,8 proc.), gerai savo sveikatą vertina – 32,65 proc. (niekada nepatyrusieji – 39,8 proc., patiriantieji kas savaitę ir dažniau – 25,5 proc.), blogą sveikatą nurodo 7,75 proc. pareigūnų (niekada nepatyrusieji – 2,8 proc., patiriantieji kas savaitę ir dažniau – 12,7. Nustatyta statistiškai patikima priklausomybė tarp psichologinio teroro darbe ir sveikatos vertinimo (p<0,05, χ2=14,56). Taip pat nustatytos statistiškai patikimos priklausomybės tarp rūkymo ir alkoholio vartojimo. Psichologinį terorą darbe patiriantys pareigūnai daugiau rūko – 18,2 proc. (χ2=7,75, p=0,051) ir dažniau vartoja alkoholinius gėrimus –18,2 proc. (χ2=19,45, p=0,001).
39,8 57,4 2,8 25,5 61,8 12,7 0 10 20 30 40 50 60 70
gera sveikata vidutiniška sveikata bloga sveikata
p
ro
c
.
niekada nepatyrę psichologinio teroro taip, patiria kas savaitę ir dažniau
lls-2; p=0,001; χ2=14,56.
4 pav. Psichologinis teroras ir sveikatos vertinimas
Apklaustieji pareigūnai, darbe patiriantys psichologinį terorą, lygino savo sveikatą su prieš metus buvusia sveikata. (5 paveikslas). Didžioji apklaustųjų dalis (64,15 proc.) savo sveikatą vertino panašiai kaip prieš metus (nepatiriantieji psichologinio teroro – 70,1 proc., patiriantieji kas savaitę ir dažniau – 58,2 proc.). 23,75 proc. apklaustųjų nurodė blogesnę sveikatą nei prieš metus (patiriantieji psichologinį terorą – 30,9 proc., nepatiriantieji – 16,6 proc.). Geresnę sveikatą nei prieš metus įvardijo 12,1 proc. apklaustųjų (niekada nepatyrusieji psichologinio smurto – 13,3 proc., patiriantieji psichologinį smurtą – 10,9 proc.). Nustatyta statistiškai patikima priklausomybė tarp psichologinio teroro ir prieš metus buvusios sveikatos (p<0,05, χ2=6,61).
