Visuomen÷s sveikatos fakultetas
Aplinkos ir darbo medicinos katedra
Violeta Prakapait÷
KAUNO MIESTO BENDROJO LAVINIMO MOKYKLŲ 6 – 12
KLASIŲ MOKSLEIVIŲ TRAUMATIZMO, SVEIKATOS IR
MOKYKLŲ APLINKOS SĄSAJOS
Magistro diplominis darbas
(Sveikatos ekologija)
Mokslinis vadovas:
doc., dr. Ričardas Radišauskas
SANTRAUKA
Visuomen÷s sveikata (sveikatos ekologija)
KAUNO MIESTO BENDROJO LAVINIMO MOKYKLŲ 6 – 12 KLASIŲ MOKSLEIVIŲ TRAUMATIZMO, SVEIKATOS IR MOKYKLŲ APLINKOS SĄSAJOS
Violeta Prakapait÷
Mokslinis vadovas doc., dr. Ričardas Radišauskas
Kauno medicinos universitetas, Visuomen÷s sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Kaunas; 2009. 82 p.
Darbo tikslas – įvertinti Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų 6 – 12 klasių moksleivių traumatizmo, sveikatos ir mokyklų aplinkos sąsajas.
Tyrimo metodika. Vienmomentiniame epidemiologiniame tyrime dalyvavo 277 penkių Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų (vidurinių ir gimnazijų) 6 – 12 klasių moksleiviai (atsako dažnis – 92,3 proc.). Tyrimas buvo atliktas 2008 m. spalio - 2009 m. sausio m÷nesiais. Duomenys surinkti anonimin÷s anketin÷s apklausos būdu. Statistin÷ duomenų analiz÷ atlikta naudojant statistinių programų rinkinio SPSS 16.0 versiją.
Rezultatai. Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklose traumų patyr÷ 31,8 proc. 6 – 12 klasių moksleivių. Berniukai statistiškai patikimai dažniau patyr÷ traumų nei mergait÷s: 58 proc. berniukų ir 42 proc. mergaičių patyr÷ traumų savo mokykloje per visą mokymosi laikotarpį (p=0,01). Berniukams galimyb÷ patirti traumų mokyklos aplinkoje yra 2 kartus didesn÷ nei mergait÷ms: GS=2,05, p=0,01. Dažniau traumų patiria 6 - 8 klasių moksleiviai, rečiausiai - 12 klasių moksleiviai (p=0,02). Vidurin÷se mokyklose traumų įvyksta statistiškai patikimai daugiau nei gimnazijose (p=0,01). Dažniausiai mokyklose įvyksta nereikšmingos traumos: sąnarių ir raiščių patempimai ar išnirimai (47,7 proc.), sumušimai (20,5 proc.) ir žaizdos (14,8 proc.). Gimnazijose statistiškai patikimai daugiau moksleivių, teigiančių, kad mokyklinių baldų kokyb÷ bloga (p<0,001) ir suolai neatitinka moksleivių ūgių (p=0,049), nei vidurin÷se mokyklose. Temperatūrą klas÷se ir tualetų sanitarinę būklę taip pat prasčiau vertina gimnazijų moksleiviai nei vidurinių mokyklų bendraamžiai (p<0,001). Susid÷v÷jusi koridorių grindų danga susijusi su traumų atsiradimu mokyklos aplinkoje (p=0,004). Slidžios po plovimo koridorių grindys 3 kartus didina galimybę patirti traumų mokyklos aplinkoje (GS=3,2; p<0,0001). Pašalinių daiktų buvimas sporto sal÷je taip pat statistiškai patikimai susijęs su traumų atsiradimu mokykloje (p=0,048). Bloga mokyklinių baldų kokyb÷ ir suolų neatitikimas moksleivių ūgiams susiję su galimu poveikiu moksleivių laikysenai (p=0,049, p=0,048). Temperatūra klas÷se statistiškai patikimai susijusi su patenkinamu savo sveikatos vertinimu (p<0,05). Tose mokyklose, kuriose negaminamas sveikas maistas,
statistiškai patikimai daugiau moksleivių mano, kad valgykloje gaminamas maistas neigiamai veikia jų virškinimo sistemą (p=0,049).
Išvados. Koridorių grindų dangos kokyb÷, jų priežiūra ir pašalinių daiktų buvimas sporto sal÷je susiję su traumų atsiradimu mokykloje. Temperatūra klas÷se susijusi su moksleivių savo sveikatos vertinimu.
Praktin÷s rekomendacijos. Siūlome mokyklose įgyvendinti įvairias traumų prevencijos priemones susijusias su aplinkos gerinimu ir traumų apskaita. Mokyklos aplinkos gerinimas taip pat pad÷tų stiprinti moksleivių sveikatą.
SUMMARY
Public Health (Health Ecology)
ASSOCIATIONS BETWEEN SCHOOLCHILDREN’S INJURIES, HEALTH AND SCHOOL ENVIRONMENT AMONG 6TH – 12TH CLASSES SCHOOLCHILDREN AT COMPREHENSIVE SCHOOLS IN KAUNAS
Violeta Prakapait÷
Supervisor doc., dr. Ričardas Radišauskas
Kaunas University of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Environmental and Occupational medicine. Kaunas; 2009. 82p.
Objective of the study – to evaluate the associations between schoolchildren‘s injuries, health and school environment among 6th - 12th classes schoolchildren at comprehensive schools in Kaunas. Methods. In the epidemiological study participated totally 277 schoolchildren of five comprehensive schools (both secondary schools and gymnasiums) in Kaunas (response rate – 92.3 percent). The research was prosecuted from October, 2008 until January, 2009. Data collection was performed by means of anonymous questionnaire. The statistical program packet SPSS 16.0 was used in the statistical analysis.
Results. In Kaunas comprehensive schools 31.8 percent of 6th - 12th classes’ schoolchildren have had injuries. Boys statistically significantly more frequently than girls sustained injuries: 58 percent of boys and 42 percent of girls sustained injuries during a period of study at school (p=0.01). The probability to have injuries for boys is twice bigger than for girls: (OR=2.05, p=0.01). 6th - 8th classes schoolchildren sustain injuries more frequently and 12th class schoolchildren sustain injuries the most rarely (p=0.02). At secondary schools there are statistically significantly more injuries than at gymnasiums (p=0.01). Insignificant injuries are the most frequently at comprehensive schools: strains of ligaments and dislocations of joints (47.7 percent), contusions (20.5 percent) and wounds (14.8 percent). At gymnasiums there are statistically significantly more schoolchildren thinking that school furniture‘s quality is bad (p<0.001) and classroom seats are inadequate to schoolchildren’s height (p=0.049) than at secondary schools. Temperature at classes and toilets sanitary conditions are also worse rated at gymnasiums than at secondary schools (p<0.001). Threadbare floor’s cover is related to injuries occurat schools (p=0.004). The slippery floor after cleaning three times enlarge the possibility of injuries at school (OR=3.2; p=0.0001). Unnecessary equipment in sport hall statistically significantly related to injuries sustained at school (p=0.048). Bad school furniture’s quality and classrooms seats inadequacy to schoolchildren’s height are related to possible impact to children posture (p=0.049, p=0.048). Temperature at classes statistically significantly related to right enough own health evaluation (p<0.05). At schools where healthy food is not prepared,
statistically significantly more schoolchildren think that their digestive system is influenced by the dinning room’s food (p=0.049).
Conclusion. The quality of corridors floor, their handling and unnecessary equipment in sport hall are related to injuries sustained at school. Temperature at classes is related to health of schoolchildren’s evaluation.
Practical recommendations. It is suggested to implement various injuries preventive measures for environmental improvement and injuries accounting. School environment improvement will also strengthen the health of schoolchildren.
SANTRUMPOS
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija VSC – visuomen÷s sveikatos centras KMU – Kauno medicinos universitetas NST – Nacionalin÷ sveikatos taryba
TLK 10 - Tarptautin÷ ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacija, 10 – oji redakcija. CNS – centrin÷ nervų sistema
Lx – liuksai
ES – Europos sąjunga p – patikimumo lygmuo PI - pasikliautinieji intervalai lls – laisv÷s laipsnių skaičius
χ2- Chi kvadrato kriterijus proc. – procentai
% - procentai
abs.sk. – absoliutus skaičius GS – galimybių santykis
TURINYS
ĮVADAS...8
DARBO TIKSLAS, UŽDAVINIAI IR GINAMIEJI TEIGINIAI...10
1. LITERATŪROS APŽVALGA...11
1.1. Nelaimingi atsitikimai ir traumos: samprata, rūšys, priežastys...11
1.2. Nelaimingų atsitikimų ir traumų paplitimas Lietuvos mokyklose...15
1.2.1. Traumų, įvykstančių mokyklos aplinkoje, rūšys ir priežastys...18
1.2.2. Moksleivių traumų paplitimas užsienio valstybių mokyklose...20
1.3. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų fizin÷s aplinkos bendrieji aspektai...22
1.4. Aukštesniųjų klasių moksleivių sveikatos sutrikimai...28
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA...33
2.1. Tyrimo metodika...33
2.2. Tiriamųjų kontingentas...33
2.3. Tyrimo procesas...34
2.4. Statistin÷ duomenų analiz÷...35
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...36
3.1. Pagrindinių tyrimo kintamųjų pasiskirstymas...36
3.2. Moksleivių traumų paplitimas Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklose...37
3.3. Moksleivių subjektyvus mokyklų aplinkos būkl÷s vertinimas...45
3.4. Moksleivių subjektyvus savo sveikatos vertinimas...56
3.5. Moksleivių traumatizmo ir mokyklų aplinkos sąsajos...62
3.6. Moksleivių sveikatos būkl÷s ir mokyklų aplinkos sąsajos...64
IŠVADOS...66
PRAKTINöS REKOMENDACIJOS...67
LITERATŪRA...68
PRIEDAI...73
1 priedas. Moksleivių apklausos anketa...73
2 priedas. KMU Bioetikos centro leidimas...76
3 priedas. Rezultatų analiz÷s lentel÷s...77
ĮVADAS
Bendrojo lavinimo mokykla – tai vieta, kur vaikai yra ugdomi pagal formaliojo švietimo pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas bei užimami popamokine veikla (12). Vaikai yra specifiška populiacijos dalis, jautriai reaguojanti į išorin÷s aplinkos veiksnius. Praleisdami vidutiniškai 8 valandas per dieną ir 170 (1 - 5 kl.) arba 200 (6 - 12 kl.) darbo dienų per metus mokykloje (12), vaikai yra neišvengiamai veikiami įvairių mokyklos aplinkoje esančių veiksnių, tokių kaip: nepakankamo apšvietimo, prastos kokyb÷s vaiko ūgiui nepritaikytų baldų, nepakankamo klasių v÷dinimo ir kt. Mokyklos aplinkoje taip pat dažnai įvyksta įvairaus sunkumo traumų. Taigi, sveikos ir saugios aplinkos moksleiviams sukūrimas bei palaikymas tampa vienu iš svarbiausių uždavinių mokyklos administracijai bei darbuotojams.
Vaikų nelaimingi atsitikimai ir traumos tiek mokyklos aplinkoje, tiek ir už jos ribų yra
sud÷tinga medicinin÷, demografin÷, socialin÷, ekonomin÷ ir visuomen÷s sveikatos problema.
Kiekviena vaiko patiriama sunkesn÷ trauma, ypač, neįgalumas arba mirtis, yra susijusi ne tik su didele žmogiškąja kančia, bet ir su socialiniais bei ekonominiais nuostoliais (37). Kiekvienam d÷l traumos žuvusiam vaikui tenka 4 vaikai, kurie liko gyvi, bet su įvairaus laipsnio neįgalumu. Nemirtinos traumos vaikams sutinkamos 1000 kartų dažniau negu mirtinos (22). Literatūroje nelaimingas atsitikimas apibr÷žiamas kaip įvykis, kurio pasekm÷ yra arba gali būti trauma (15).
Mirties priežasčių struktūroje nelaimingi atsitikimai ir traumos užima trečiąją vietą po širdies ir kraujagyslių ligų bei piktybinių navikų ir sudaro 15 proc. bendrojo mirtingumo (13). Vaikai d÷l nelaimingų atsitikimų miršta dažniau nei d÷l kitų priežasčių (48). Iš visų mirusių vaikų nuo traumų miršta 33,7 proc. vaikų (22).
Ugdymo procese per metus Lietuvos mokyklose kasmet įvyksta apie 800 nelaimingų atsitikimų, iš jų vidutiniškai 3 mirtini ir 70 sunkių (54). 2002 m. vienai mokyklai teko 1,15 traumų, 2005 m. jau 1,78 traumų (54). Vaikai ugdymo įstaigose dažnai patiria traumų d÷l šalia esančiųjų aplaidumo, nerūpestingumo, pačių vaikų neatidumo. Dažniausiai vaikai traumų patiria per pertraukas (50 proc.), per kūno kultūros pamokas ir sporto varžybas (30 proc.), likusios traumos
įvyksta per kitus užsi÷mimus (10). Už saugios aplinkos kūrimą bei įvykusias traumas yra atsakinga mokyklos administracija. Deja, mokyklos aplinkos saugumu dažniausiai susirūpinama tik įvykus nelaimingam atsitikimui.
Valstybin÷s visuomen÷s sveikatos priežiūros tarnybos duomenimis bendrojo lavinimo mokyklose kasmetinių periodinių patikrinimų metu visuomen÷s sveikatos specialistai fiksuoja daug pažeidimų, neatitinkančių Lietuvos Respublikos higienos normos HN 21:2005 „Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimų. Ypač dažnai kartojasi šie pažeidimai (56): nesandarūs stogai, vaikai per pamokas s÷di jų ūgiui nepritaikytuose suoluose,
mokykliniai baldai susid÷v÷ję, aplūžę, nepaženklinti dydžio žym÷mis, nesutvarkytas ir nepakankamas dirbtinis apšvietimas, kai kurios mokyklos neturi valgyklos, nesutvarkyti tualetai, ne visos mokyklos turi sporto sales, kompiuterių klas÷s, įrengtos nesilaikant higienos normoje nurodytų reikalavimų.
Tokiose mokyklose besimokančių moksleivių sveikata yra neigiamai veikiama, tod÷l kasmet jų sveikata prast÷ja. Daug÷ja vaikų, kuriems diagnozuojama jungiamojo audinio ir skeleto-raumenų sistemos ligos (skolioz÷, plokščiapadyst÷), reg÷jimo sutrikimai (trumparegyst÷), virškinimo sistemos ligos ir kt. (56).
Mokslinio darbo naujumas: Lietuvoje parašyta nemažai mokslinių darbų apie vaikų nelaimingus atsitikimus ir traumas už mokyklos ribų, mokyklos aplinkos veiksnius ir jų sąsajas su prast÷jančia moksleivių sveikata, tačiau yra labai mažai darbų, tyrin÷jančių moksleivių traumų paplitimą mokyklos aplinkoje, jų priežastis, mokyklos aplinkos veiksnių ir traumatizmo sąsajas. Taigi, šiuo darbu bus siekiama ištirti moksleivių traumų paplitimą mokyklos aplinkoje, jų priežastis bei kokios gali būti galimyb÷s išvengti traumų. Taip pat bus tiriamos mokyklos aplinkos veiksnių ir moksleivių sveikatos būkl÷s sąsajos.
DARBO TIKSLAS, UŽDAVINIAI IR GINAMIEJI TEIGINIAI
Tikslas – įvertinti Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų 6 – 12 klasių moksleivių traumatizmo, sveikatos ir mokyklų aplinkos sąsajas.
Uždaviniai:
1. Įvertinti 6 – 12 klasių moksleivių traumų paplitimą ir jų priežastis Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklose.
2. Įvertinti tiriamų Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų aplinką ir jos pokyčius 2005 – 2008 metų laikotarpiu.
3. Nustatyti tiriamų mokyklų 6 – 12 klasių moksleivių traumatizmo, sveikatos ir mokyklų aplinkos sąsajas.
Ginamieji teiginiai:
1. Mokyklos aplinkos veiksniai yra susiję su moksleivių traumų atsiradimu mokyklos aplinkoje.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Nelaimingi atsitikimai ir traumos: samprata, rūšys, priežastys
Nelaimingas atsitikimas – tai įvykis, kurio pasekm÷ yra arba gali būti trauma (15).
Išsivysčiusiose šalyse, taip pat ir Lietuvoje, apsinuodijimai, nelaimingi atsitikimai ir traumos – trečioji mirties priežastis po kraujotakos sistemos ligų ir piktybinių navikų (15, 41). Tai sudaro apie 15 proc. visų mirties priežasčių (34, 61). Dažniausia vaikų ir paauglių mirties priežastis Lietuvoje ir Pasaulyje – nelaimingi atsitikimai ir traumos (51, 59). Nuo traumų Lietuvoje vidutiniškai miršta 33,7 proc. vaikų (22). Registruojamų vaikų traumų skaičius kasmet did÷ja, o mirtingumo rodikliai vis dar išlieka labai dideli palyginti su kitomis išsivysčiusiomis šalimis (51). Visgi, nemirtinos traumos vaikams sutinkamos 1000 kartų dažniau negu mirtinos. 2006 m. Lietuvoje traumų patyr÷ 67 tūkst. vaikų (37).
Vaikų nelaimingi atsitikimai yra skirstomi į nelaimingus atsitikimus ugdymo proceso metu ir buitines traumas (10). Nelaimingus atsitikimus ugdymo proceso metu aprašo ir reglamentuoja Lietuvos Respublikos (LR) švietimo ir mokslo ministro 2000 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 113 patvirtinti „Nelaimingų atsitikimų tyrimo, registravimo ir apskaitos nuostatai“ (13). Nelaimingi atsitikimai ugdymo proceso metu pagal sunkumo pobūdį gali būti skirstomi į lengvus, sunkius ir mirtinus (13). Lengvas nelaimingas atsitikimas - įvykis, kurio metu moksleivis buvo traumuotas ir neteko galimyb÷s bent vieną dieną lankyti švietimo įstaigos. Sunkus nelaimingas atsitikimas -
įvykis, kurio metu moksleivis patiria gyvybei pavojingą arba sunkų kūno sužalojimą ar sveikatos sutrikimą. Mirtinas nelaimingas atsitikimas - įvykis, kurio metu nuo patirtų traumų moksleivis mir÷
įvykio vietoje arba d÷l šių pasekmių - per vienerius metus (13).
Trauma – Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) dokumentuose apibr÷žiamas kaip fizinis pakenkimas, sukeliamas netik÷to intensyvaus energijos poveikio žmogaus organizmui, viršijančio fizinio ištveriamumo/tolerancijos slenkstį arba įvykęs d÷l vieno ar kelių gyvybiškai svarbių elementų (pvz., deguonies) stokos. Min÷ta energija gali būti mechanin÷, šilumin÷, chemin÷ arba spindulin÷ (37).
Trauma – pasekm÷ įvykių arba elgesio, kuriuos nulemia aplinka, biologiniai, elgesio veiksniai ir kuriuos galima sumažinti arba panaikinti (49). Traumos pagal PSO skirstomos į dvi pagrindines rūšis: tyčines ir netyčines traumas. Pirmosios – tyčin÷s traumos – gali būti skirstomos į porūšius: kitų asmenų sukeltos traumos ir į save nukreiptos prievartos pasekm÷s (savižudyb÷s) (37, 49). Šiame darbe šį traumų rūšis ir jos porūšiai toliau nebus nagrin÷jami.
Netyčin÷s traumos susijusios su neprognozuojamais, neplanuotais, atsitiktiniais įvykiais, tod÷l dažniau vadinamos nelaimingais atsitikimais (apsinuodijimai, nukritimai, nudegimai ir kt.). Ši traumų rūšis dažniausiai ir sutinkama mokyklos aplinkoje (37, 49).
Visos traumos, kurias vaikai patiria būdami už švietimo įstaigos ribų ir ne jų įtakos srityje, eismo įvykiuose, atlikdami įvairius darbus namuose, žaisdami, leisdami laisvalaikį, laikomos nesusijusiomis su ugdymo procesu ir vadinamos buitin÷mis traumomis (49). D÷l tokio pobūdžio nelaimingų atsitikimų daugiausiai vaikų susižaloja ir būna mirčių.
Pagal Tarptautin÷s ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos 10 redakciją (57) traumos skirstomos į: sužalojimus (galvos, nosies, akių, ausų, lūpų ir kt. kūno dalių), žaizdas, kaulų lūžius, sausgyslių bei raiščių patempimus, galvos smegenų sukr÷timą, raumenų sumušimus, sąnarių išnirimus, terminius ir cheminius nudegimus, apsinuodijimus ir kt. (57). Šios traumų rūšys dažnai paplitusios ir mokyklų aplinkoje.
Skirtingo amžiaus vaikai patiria skirtingo pobūdžio traumų. Brendimo metu keičiasi ne tik vaiko fizin÷s savyb÷s, bet ir protin÷s, socialin÷s bei psichin÷s. Visi šie veiksniai nulemia traumų dažnumą ir rūšis. 11 - 14 metų (5 – 8 klas÷s) vaikų nelaimingus atsitikimus ir traumas nulemia šiam amžiaus laikotarpiui būdingi du kritiniai periodai: prasidedantis pubertetinis augimo šuolis (mergait÷ms - 11-14 metais, berniukams – 13-16 metais) ir lytinio brendimo pradžia. Bręstančios ir besiformuojančios organizmo funkcin÷s sistemos lengviausiai pažeidžiamos būtent kritinių periodų metu, kai jos ypač greitai ir intensyviai vystosi (38, 48).
15 - 18 metų (9 - 12 klas÷s) vaikai pagal PSO jau priskiriami paauglių grupei. O paauglyst÷ – tai eksperimentavimo periodas, kai jauni žmon÷s siekia tapti savarankiškais, d÷l to dažnai elgiasi neapgalvotai ir rizikingai. Vaikams formuojasi visuomeninis socialinis elgesys. Jie sukyla prieš dogmas, nepripažįsta t÷vų ir mokytojų autoriteto, pasireiškia demagogiško pasitik÷jimo savimi bruožų (50). Šio amžiaus vaikai ūmūs, įžeidūs, greitai puola muštis, linkę į neprognozuojamus poelgius - nuo pab÷gimo iš namų iki savižudyb÷s. Daugelis konfliktų, kylančių šiuo laikotarpiu šeimoje ir mokykloje, dažnai turi traumas sukeliančių pasekmių, ir ne tik dvasinių, bet ir fizinių (38, 50).
Daugelis fiziologinio vystymosi aspektų (pvz., jud÷jimo, reg÷jimo, jautrumo ypatumai) nulemia didesnę vaiko riziką patirti traumų (49). Mokslin÷je literatūroje išskiriamos tokios vaikų fiziologin÷s organizmo ypatyb÷s, turinčios sąsajų su traumų dažnumu (49):
1. Vaikams būdingas įgimtas judrumas, sugeb÷jimas aktyviai vaikščioti, b÷gioti, laipioti. Tod÷l did÷ja traumų rizika mažiems vaikams siekiant aukštai pad÷tų daiktų, didesniesiems b÷giojant laiptais (49).
2. Vaikų griaučiai pasižymi unikaliomis savyb÷mis. Jaunesnių vaikų (8-10 m.) kaulai yra mažiau mineralizuoti ir turi daugiau kraujagyslinių kanalų, tod÷l vaikų kaulų elastingumas mažesnis negu suaugusiųjų. Mažiau elastingas kaulas – daugiau lūžių. Vyresnių vaikų (11-18 m.) kaulai elastingesni, rečiau lūžta. Vaikų kaulai yra apsupti storo, gerai vaskuliarizuoto, tvirtai prisitvirtinusio antkaulio. Tik vaikams būdingi specifiniai lūžiai – plastin÷ deformacija, „žalios šakel÷s“ (lūžta tik žievinis kaulo sluoksnis, antkaulis nelūžta), augimo zonos lūžiai. Daugiausiai lūžių patiria 12 metų mergait÷s ir 15 metų berniukai (39).
3. Vaikams dažniau sąnariai ne išnyra, bet ištempiami audiniai arba įplyšta raiščiai. Vaikų sąnariai formuojasi neproporcingai. Dažniausiai vaikai pasitempia čiurnos, riešo ar peties sąnario raiščius (17, 37).
4. Labiausiai pažeidžiama galvos dalis - smegenys - apsaugotos ne tik kauline danga, bet ir gana storu sluoksniu smegenų skysčio, kuris taip pat apsaugo smegenis nuo sutrenkimo (38). Vis d÷lto galvos smegenų traumų vaikams pasitaiko daug - pargriuvus gali įvykti vadinamasis smegenų sukr÷timas.
5. D÷l įvairių organų sistemų (virškinimo, kv÷pavimo ir kt.) nesubrendimo, vaikams būdingas geresnis toksinų pasisavinimas ir blogesnis pašalinimas iš organizmo. Be to vaikų vidaus organai yra santykinai didesni ir geriau aprūpinti krauju nei suaugusiųjų, tod÷l lengviau pažeidžiami (37).
6. Vaiko oda ir poodis ploni ir jautrūs. Ji gali būti pažeista d÷l mažiausių išorinių poveikių. Kuo vaikas mažesnis, tuo jo oda jautresn÷ terminiams dirgikliams (ne tik karščiui, bet ir šalčiui).
D÷l plonos odos ir poodžio vaikų nudegimai būna sunkesni, be to geresnis cheminių medžiagų pasisavinimas per odą (37).
S. Starkuvien÷ ir L. Šumskas išskiria tokias vaikų ir paauglių nelaimingų atsitikimų priežastis (49): nesaugi mokyklos aplinka; žinių stoka - vaikai ir paaugliai dažnai neatpažįsta pavojingų situacijų; įgūdžių stoka - vaikai ir paaugliai užsiima veikla, kuriai n÷ra tinkamai pasiruošę; nesaugus, impulsyvus elgesys, išsiblaškymas.
Vaikų ir paauglių nelaimingus atsitikimus ir traumas (priežastis, mirčių struktūrą) išsamiausiai ištyrin÷jo KMU sveikatos vadybos katedros doc., dr. S. Starkuvien÷. Ji susistemino duomenis apie berniukų ir mergaičių (0 – 19 m.) mirčių nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų struktūrą Lietuvoje 1988 - 1997 metais (47). Analizuojant vaikų ir paauglių (0–19 metų) mirtingumą nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų 1988–1997 m., ši mirties priežastis bendrojoje mirties priežasčių struktūroje sudar÷ 35 proc. (tarp berniukų – 40,7 proc., tarp mergaičių – 25,8 proc.) (47). Tuo laikotarpiu berniukų mirčių nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų struktūroje didžiąją dalį sudar÷ eismo nelaim÷s – 31,6 proc., antroje vietoje – nuskendimai 24,2 proc., ir 22,1 proc. mirčių ištikdavo d÷l kitų priežasčių (47).
Mergaičių mirčių struktūroje taip pat pirmavo eismo nelaim÷s – 32,2 proc. (47). Pastebime, kad 1988 – 1997 metais eismo nelaimių metu daugiau žūdavo mergaičių nei berniukų. Antroje vietoje mergaičių mirties priežasčių struktūroje vyravo kitos priežastys (25,1 proc.), o trečioje vietoje - nuskendimai (18,8 proc.). Pagal amžių dažniausiai d÷l nelaimingų atsitikimų ir traumų žūdavo 15 metų paaugliai ir naujagim÷s mergait÷s (47).
2003 metais S. Starkuvien÷s atlikto tyrimo duomenimis Lietuvoje vaikų ir paauglių mirties priežasčių d÷l nelaimingų atsitikimų ir traumų struktūroje pirmoje vietoje buvo transporto traumos (31,7 proc.), antroje – paskendimai (22 proc.), trečioje – kitos priežastys (17,3 proc.) (48).
S. Starkuvien÷s tyrimo (2003 m.) duomenis palyginus su Nacionalin÷s sveikatos tarybos (NST) pateiktais duomenimis (2007 m.) (58), stebimas mirties priežasčių kitimas. 2001 - 2006 metais Lietuvoje vaikų ir paauglių mirties priežasčių d÷l nelaimingų atsitikimų ir traumų struktūroje vyrauja paskendimai (53 proc.), antroje vietoje – kiti (20 proc.), kuriems galima priskirti tyčines ir netyčines traumas ir trečioje vietoje – savižudyb÷s (11,8 proc.) (58). Tačiau lyginant Lietuvą su kitomis ES šalimis, Lietuvoje daugiausiai nusižudo vaikų ir paauglių (50).
Lietuvos sveikatos informacijos centro (LSIC) duomenimis traumų ir apsinuodijimų skaičius 1000 –čiui vaikų tiek Kauno mieste, tiek ir visoje Lietuvoje 2000 - 2003 metais buvo gr÷smingai did÷jantis. Tik nuo 2004 metų traumų ir apsinuodijimų skaičius kasmet maž÷ja, tačiau išlieka aukštas (1 lent.) (28).
1 lentel÷. Vaikų ir paauglių traumų bei apsinuodijimų paplitimas Kauno mieste ir Lietuvoje (1000 vaikų)
Metai
Vieta 2000 m. 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. Kaunas 140,36 147,67 148,92 148,97 142,3 135,34 Lietuva 107,06 112,66 113,2 119,63 117,92 114,01 Duomenų šaltinis: Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenys.
Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikin÷s ligonin÷s duomenimis, kasmet skubios pagalbos kreipiasi panašus ligonių skaičius, vidutiniškai 8244 vaikai. Analizuotos traumos pagal nozologinius vienetus (pagal TLK 10). Lūžiai diagnozuoti 6704 vaikams (27,1 proc.): rankos kaulų lūžiai – 5286 (78,8 proc.), kojos lūžiai – 1199 (17,9 proc.). D÷l žaizdų kreip÷si 3929 vaikai (15,9 proc.). Kitos potraumin÷s būkl÷s buvo 14 099 vaikams (57 proc.) (19). Kauno apskrities viršininko administracijos turimais duomenimis tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų, patyrusių traumų ir apsinuodijimų Kauno apskrityje kasmet did÷ja (23).
Ypač ryškus atvejų padid÷jimas stebimas 2000 – 2001 metais (1 pav.). Nuo 2001 metų traumų skaičius tenkantis 100 tūkst. gyventojų tiek vaikams, tiek ir suaugusiems beveik nekinta (viršija 120 atvejų 100 tūkst. gyv.). 60 80 100 120 140 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 Metai a tv . s k . 1 0 0 t ū k s t. g y v . Suaugusieji Vaikai
1 pav. Traumų ir apsinuodijimų dinamika Kauno apskrityje 1999 – 2005 m. (100.000 gyv.)
Duomenų šaltinis: Kauno apskrities gyventojų sveikata. Kauno apskrities viršininko administracijos duomenys.
1.2. Nelaimingų atsitikimų ir traumų paplitimas Lietuvos mokyklose
Lietuvos ugdymo įstaigose nelaimingi atsitikimai ir traumos registruojamos nuo 2000 m. pagal LR švietimo ir mokslo ministro 2000 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 113 patvirtintus nelaimingų atsitikimų tyrimo, registravimo ir apskaitos nuostatus (13). Nelaimingais atsitikimais ugdymo procese laikomi tokie, kai vaikas nukenčia ugdymo įstaigoje, jos organizuojamuose renginiuose, nesvarbu, ar jie vyksta įstaigoje, ar už jos ribų (10). Lengvus nelaimingus atsitikimus,
įvykusius mokyklose, tiria švietimo įstaigos, o jų tyrimo priežiūrą atlieka įstaigos steig÷jas. Sunkius ir mirtinus atvejus tiria apskričių švietimo inspekcijos (10). Duomenys apie vaikų švietimo įstaigose gautas traumas surašomi į savivaldybių ir apskričių švietimo veiklos sąvadus, kurie pateikiami švietimo ir mokslo ministerijai pirmaisiais kitų mokslo metų m÷nesiais. Sąvadų analiz÷ rodo, kad moksleivių nelaimingų atsitikimų skaičius jau keletą metų maž÷ja, nors kai kuriose savivaldyb÷se šis skaičius svyruoja (10).
Bendrojo lavinimo mokyklų sveikatos kabinetuose registruojamos ir nereikšmingos traumos. Tai tokios traumos, kurioms įvykus, moksleiviui suteikiama pirmoji pagalba ir jis sugrįžta į pamokas. Šios traumos įrašomos į traumų registravimo sąsiuvinius (31). Dažniausiai nereikšmingų traumų būna daugiau nei įsakymu reglamentuotų traumų (lengvų, vidutinių ir sunkių), kurios registruojamos U formos akte. Nors šios traumos nesud÷tingos, tačiau jų pasikartojimo dažnumas svarbus, įgyvendinant traumų prevenciją mokyklos aplinkoje.
Kasmet ugdymo proceso metu įvyksta įvairaus sunkumo nelaimingų atsitikimų ir traumų, tačiau ne visų bendrojo lavinimo mokyklų administracijos šią informaciją pateikia savo miestų savivaldybių švietimo ir ugdymo skyrių darbuotojams. Lietuvoje moksleivių nelaimingi atsitikimai ir traumos, įvykstantys ugdymo aplinkoje, n÷ra išsamiai tiriami ir analizuojami. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Darbo ir gaisrin÷s saugos katedra yra atlikusi keletą tyrimų, kurie tiksliau parodo traumų paplitimą mokyklos aplinkoje, tačiau ankstesnių tyrimų rezultatuose vaikų nelaimingų atsitikimų ir traumų paplitimas pateikiamas apibendrintas ir neišskirtos traumos,
įvykusios ugdymo aplinkoje (54).
Moksleivių patiriamų traumų skaičius nuo 1994 m. iki 2002 m. kasmet did÷jo: 1994 m. vieną ar kelis kartus traumų patyr÷ 23 proc. moksleivių., o 1998 m. - 39 proc. 11 – 15 metų amžiaus moksleivių (51). Daugiau nelaimingų atsitikimų patyr÷ berniukai nei mergait÷s. Tuo laikotarpiu dažniausios moksleivių nelaimingų atsitikimų pasekm÷s: įpjovimas arba durtin÷ žaizda, sausgyslių arba raumenų patempimas, kaulo lūžis arba išnirimas (51). Daugiau traumų patiria blogiau besimokantys, rūkantys, dažniau sportuojantys ir daugiau laiko su draugais praleidžiantys moksleiviai (50).
Lietuvoje moksleivių apklausos duomenų analiz÷ (2002 m.) parod÷, kad per pastaruosius 12 m÷nesių buvo susižeidę arba patyrę kitokį nelaimingą atsitikimą, kai teko kreiptis pagalbos į gydytoją arba slaugytoją, 50,3 proc., moksleivių (59,4 proc. berniukų ir 40,8 proc. mergaičių, p<0,001) (51).
Vilniaus visuomen÷s sveikatos centro (toliau VSC) specialistai, rengdami susižalojimų prevencijos programą, Vilniaus miesto mokyklose atliko moksleivių apklausą atsitiktinai atrinktose vidurin÷se mokyklose (10 mokyklų) 5-6-7 klas÷se (6). Duomenų analiz÷ parod÷, kad nuo 1999 m. iki 2000 m. dešimtyje mokyklų užregistruota 500 susižalojimų. Daugiausia susižalojimų patyr÷ berniukai - 69,9 proc., mergait÷s - 28,6 proc. (6). Vilniaus VSC specialisčių A. Razmien÷s ir D. Žeromskien÷s atlikto tyrimo (2005 m.) rezultatai parod÷, jog didel÷ moksleivių dalis traumų patiria kūno kultūros pamokų metu: 38 proc. moksleivių patyr÷ traumų sportuodami, kurių 24 proc. buvo sunkios (išnirimai ir lūžiai) (40).
Saugos ir sveikatos būklei, o tuo pačiu ir moksleivių nelaimingų atsitikimų bei traumų paplitimui įvertinti bendrojo lavinimo mokyklose, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Darbo ir gaisrin÷s saugos katedra nuo 2001 metų atlieka nelaimingų atsitikimų, įvykusių Kauno, Vilniaus ir kitų miestų bendrojo lavinimo mokyklose, analizę (54).
Nelaimingų atsitikimų, įvykusių bendrojo lavinimo mokyklose 2001 - 2004 mokslo metais (toliau m.m.) analiz÷ rodo, kad bendras traumų skaičius 2003 - 2004 m.m. palyginus su 2001 - 2002 m.m. padid÷jo 16,9 proc. (2 lent.) (54).
2 lentel÷. Nelaimingų atsitikimų ir traumų paplitimas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose 2001 – 2004 metais (abs.sk.)
Metai
2001 – 2002 m.m. 2002 - 2003 m.m. 2003 - 2004 m.m. Nelaimingi atsitikimai 2274 2748 2675
Duomenų šaltinis: Šukys R. Sauga ir sveikata bendrojo lavinimo mokyklose. Problemos ir perspektyvos. Vilniaus Gedimino technikos universitetas.
Daugiausia traumų įvyksta Vilniaus ir Klaip÷dos apskrities mokyklose ir kiekvienais metais jų skaičius auga. Jei 2002 m. vienai mokyklai teko 1,15 traumų, tai 2005 m. jau 1,78 traumos (54). Atlikus traumų, tenkančių 1000 - čiui moksleivių, analizę paaišk÷jo, kad jų skaičius šalyje išaugo nuo 4,19 iki 5,17 (54). Pavojingiausios šiuo požiūriu yra Vilniaus, Utenos, Telšių, o saugiausios Panev÷žio bei Taurag÷s apskritys. Traumų skaičius tenkantis vienai mokyklai sumaž÷jo Kauno, Marijampol÷s, Alytaus, Šiaulių, Utenos apskrities mokyklose (54).
R. Šukys daro prielaidą, kad Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose informacija apie nelaimingus atsitikimus yra neišsami ir netiksli. Tai gali būti d÷l informacijos pateikimo netikslumo, blogos registracijos, mokyklų ar kitų institucijų nenoro pateikti informaciją (54).
Nuo 2002 metų Klaip÷dos miesto visuomen÷s sveikatos centras su kitomis miesto institucijomis dalyvauja Saugios bendruomen÷s programoje (52). Saugios bendruomen÷s programos iniciatyvin÷s grup÷s nariai atliko tyrimą, kuriuo nor÷ta išsiaiškinti, kiek mokyklų Klaip÷dos mieste pateikia duomenis apie moksleivių patirtas traumas. Tokių ugdymo įstaigų buvo 6 iš 16 veikiančių mokyklų (30). Mokyklos laikosi pozicijos, kad registruoti visų traumų n÷ra prasm÷s, nes jų vis tiek neįmanoma išvengti. Vienoje iš tyrime dalyvavusių mokyklų nebuvo ir visuomen÷s sveikatos priežiūros specialisto (30).
1.2.1. Traumų, įvykstančių mokyklos aplinkoje, rūšys ir priežastys. Šiaulių visuomen÷s sveikatos centro (toliau VSC) Visuomen÷s sveikatos saugos skyrius pareng÷ ir nuo 2000 m. vykdo Traumų prevencijos programą vaikų ugdymo įstaigose. Vykdydami traumų prevencijos programą, specialistai sukaup÷ statistinius duomenis apie traumas, įvykusias ugdymo aplinkoje (22).
Pagrindin÷s traumų priežastys, remiantis Šiaulių VSC vykdomos programos statistinių duomenų suvestine (22): netinkamas moksleivių elgesys pertraukų metu, dažnai pasitaikantys agresyvūs moksleivių tarpusavio santykiai, kūno kultūros pamokų metu traumos patiriamos d÷l nekokybiško sportinio inventoriaus, nepakankamo sporto sal÷s apšvietimo, neracionalaus kūno kultūros pamokos organizavimo - neadekvatus vaiko sveikatos būklei fizinis krūvis, moksleiviai pamokos metu sal÷je paliekami vieni be mokytojo, d÷l sud÷tingos ar esamoms sąlygoms nepritaikytos kūno kultūros programos. Technologijų pamokų metu įvykusių traumų priežastys – netvarkingi darbo įrankiai, darbastaliai ir netinkamas pamokos organizavimas (22).
Kito tyrimo, kurį atliko L. Bobrova, A. Čepul÷nas, ir L. Grajauskas Šiaulių miesto bendrojo lavinimo mokyklose 1998 - 2002 metais, duomenimis esmin÷s priežastys, turinčios įtakos sportinių traumų vyksmui per kūno kultūros pamokas (8): bloga sporto sal÷s įrangos ir inventoriaus būkl÷ (vaikai paslysta ant slidžių grindų (1998 m. – 15,8 proc., 1999 m. – 16,3 proc., 2001 m . – net 28 proc.), susižeidžia naudodami nusid÷v÷jusį inventorių (1998 m. – 3,6 proc., ir 2000 m. – 6,3 vaikų)); neracionalus kūno kultūros pamokų organizavimas (vaikai praranda pusiausvyrą atlikdami fizinius pratimus, neatidžiai žaidžia judriuosius žaidimus (1998 m. – 37,8 proc., 2000 m. – 15,5 proc., 2001 m. - 44 proc., 2002 m. – net 80 proc. vaikų). Šio tyrimo rezultatai liudija apie neefektyvią kūno kultūros pamokų metodiką, nesaugią moksleivių elgseną. Kitos vaikų sporto traumų mokykloje priežastys: nutukimas, hiperaktyvumas, anatomijos anomalijos, charakteris (8). Dažniausiai traumų patiria būtent tie vaikai, kurie yra labai aktyvūs, nuovokūs, nuolat ieškantys naujų įspūdžių, pojūčių (8).
Vilniaus VSC specialist÷s R. Barkauskien÷s atlikto tyrimo (2000 m.) rezultatai parod÷, kad d÷l įvykusio nelaimingo atsitikimo dažniausiai būna kalti moksleiviai. Net 45,8 proc. atvejų susižalojimo priežastimi laikomas netinkamas moksleivių elgesys (moksleiviai per pertraukas, pamokas susimuša, skub÷dami lipa laiptais, čiuožia laiptų tur÷klais, spardo draugams kojas, sienas, baldus, m÷to aerozolinius balion÷lius į ugnį;), 17,8 proc. – nepakankama suaugusiųjų priežiūra, 23,4 proc. vaikų susižalojo susidurdami su kitu daiktu (spardydami ar atmušdami kamuolį); 21,8 proc. – parkrito (nuo laiptų), 18,6 proc. atvejų vaikai įsipjov÷ dirbdami mokyklos dirbtuv÷je, technologijų kabinete (6). Kito Vilniaus VSC atlikto tyrimo (2005 m.) duomenimis pagrindin÷s traumų priežastys kaip ir Šiaulių VSC atliktame tyrime išlieka panašios (40): 46 proc. traumų
R. Šukio tyrimo (2006 m.) duomenimis pagrindin÷s mokyklose įvykusių traumų priežastys: skub÷jimas, lakstymas, išdykavimas, netinkamas, neatsargus elgesys, susidūrimas su kitu daiktu, kamuoliu (atsitrenkiant į baldus, sieną, kitą mokinį ir pan.), kritimas, slydimas (ant laiptų, b÷gant, šokin÷jant) pertraukų metu ir per kūno kultūros pamokas (54). Didesni vaikai susižaloja mušdamiesi, dirbdami, sportuodami ir treniruodamiesi blogose sporto sal÷se, kur netinkama grindų danga, netvirtai stovi įrengimai.
Pagrindin÷s traumų rūšys, remiantis Šiaulių VSC vykdomos programos duomenimis - galūnių lūžiai ir galvos sužalojimai, po jų seka raiščių ir sausgyslių patempimai bei įvairūs sumušimai. Dažniausiai šias traumas patiria pertraukų metu koridoriuose lakstantys vaikai (22). L. Bobrovos ir A. Čepul÷no tyrimas taip pat parod÷, jog dažniausios traumų rūšys mokyklos aplinkoje - raumenų ir sausgyslių patempimai (8). 2000 metais Vilniaus VSC atlikto tyrimo duomenimis pagal traumų pobūdį vyraujančią vietą už÷m÷ paviršiniai susižalojimai (sumušimai, įdr÷skimai) - 40,8 proc., lūžiai - 24,2 proc. ir žaizdos - 23,4 proc., išnirimai, raiščių ir sausgyslių patempimai – 13,2 proc., smegenų sukr÷timai - 3,4 proc., o 2005 metais moksleiviai dažniausiai patyr÷ sumušimus, raumenų ir raiščių patempimus, kaulų lūžius ir išnirimus (6, 40). Dažniausiai sužeidžiamos kūno dalys buvo riešas ir plaštaka - 41,6 proc., čiurna ir p÷da - 14,1 proc., galva - 13,5 proc. atvejų, 11,8 proc. – alkūn÷ dilbis, 11,2 proc. - kelio sąnarys ir blauzda (6, 40).
R. Šukio tyrimo (2006 m.) duomenimis didžiausią dalį traumų sudaro galūnių lūžiai, raiščių patempimai, kaulų įskilimai, kurie įvyksta per kūno kultūros pamokas. Nosies lūžiai, sumušimai, galvos smegenų sukr÷timai, kojos raiščių patempimai – per pertraukas, iškilus konfliktinei situacijai, pasireiškus agresijai (54).
L. Bobrovos ir A. Čepul÷no tyrime (2002 m.) akcentuojama, kad pagrindin÷s vietos mokykloje, kur įvyksta daugiausiai traumų – neprižiūrima ar netinkamai įrengta sporto sal÷ (8). Šiaulių VSC programos duomenimis mokyklų aplinkoje traumos dažniausiai įvyksta koridoriuose pertraukų metu ir sporto sal÷se kūno kultūros pamokų metu. Taip pat dažnos traumos mokyklos teritorijoje, technologijų pamokose, retesn÷s kitų dalykų pamokose (22).
R. Šukio tyrimo (2006 m.) duomenimis daugiausiai traumų įvyksta per kūno kultūros pamokas ir pertraukų metu, dažniausiai tai lengvos traumos (54). Vilniaus VSC atlikto tyrimo (2000 m.) rezultatų duomenimis daugiausiai traumų įvyko pamokų metu - 31,6 proc., tuo tarpu pertraukų metu įvyko tik 20,4 proc. traumų. Kiek mažiau susižalojimų (17,2 proc.) įvyko sporto sal÷je, 13,8 proc. - mokyklos laiptin÷je, 11 proc. – klas÷je, 8 proc. stadione (6).
R. Barkauskien÷s tyrimo duomenimis traumų pasiskirstymas berniukų ir mergaičių tarpe 1999 – 2000 m. buvo nevienodas. Berniukai traumų patyr÷ apytiksliai 2,5 karto daugiau nei mergait÷s (susižalojusių berniukų - 69,9 proc., tuo tarpu tokių mergaičių buvo tik 28,6 proc.) (6). L. Bobrovos ir A. Čepul÷no tyrime (2002 m.) didžiausias traumų skaičius buvo fiksuotas 5 - 8 klas÷se
(1998 - 1999 m. apie 18,0 proc., 2000 – 2002 m. apie 20,0 proc. ), tuo tarpu 11 – 12 klas÷se traumų
įvyko gerokai mažiau 1998 – 1999 m. (apie 6,1 proc.) ir visai nepasitaik÷ 2000 – 2002 metais (8). Šiaulių VSC vykdomos programos duomenimis traumų pasiskirstymas berniukų ir mergaičių tarpe nevienodas. Beveik 2 kartus dažniau traumų patiria berniukai (61,4 proc.) negu mergait÷s (38,6 proc.) (22). Sportinių traumų itin dažnai patiria 6 - 8 klasių mokiniai. Sporto traumų buvo 44 proc. visų mokyklinių traumų (22).
Mokyklinių traumų priežasčių analiz÷ rodo, kad daugeliu atveju traumų buvo galima išvengti. Būtina trenerio ar mokytojo priežiūra, negalima palikti sportuojančio vaiko vieno ilgesnį laiką (22).
1.2.2. Moksleivių traumų paplitimas užsienio valstybių mokyklose. Jau daugiau kaip 40 metų išsivysčiusiose šalyse traumos yra pagrindin÷ vaikų sveikatos problema. Mokyklin÷s traumos pasaulyje sudaro 9,7 - 22 proc. visų traumų (46). Jungtin÷se Amerikos Valstijose (JAV) iki 2000 metų kasmet apie 3,7 milijono mokyklinio amžiaus vaikų patirdavo įvairaus sunkumo traumų mokyklų aplinkoje (32). 1984 metais Arizonos valstijoje (JAV) metinis traumų paplitimas moksleivių tarpe buvo 2,5/100 -ui vaikų (9). W.T. Boyce atlikto tyrimo (1984 m.) rezultatai parod÷, kad berniukai du kartus dažniau susižeisdavo nei mergait÷s (9). Kito tyrimo (1987 m.), atlikto Vankuverio (Kanada) mokyklose, duomenimis traumų paplitimas – 2,8/100 –ui vaikų (42).
B. Willer su kolegomis 2000 metais atliko tyrimą Kanados mokyklose. Jis apklaus÷ 6 - 16 metų vaikus. B. Willer atliktame tyrime traumų paplitimas - 4,28/100 -ui moksleivių.
Tyrime buvo skiriamas didelis d÷mesys galvos traumoms, kurios buvo oficialiai diagnozuotos ir registruotos kaip smegenų sukr÷timas. Tyrimo rezultatai parod÷, kad jaunesni vaikai statistiškai patikimai dažniau patirdavo galvos traumų nei vyresni moksleiviai, tačiau jiems rečiau būdavo diagnozuojamas smegenų sukr÷timas (60). Vyresniems vaikams dažniau buvo diagnozuojamas smegenų sukr÷timas, patirtas per kūno kultūros pamokas. Galvos traumos buvo dažniausiai būdingos 11 - 13 metų berniukams. Berniukai 2,23 kartus dažniau patyr÷ galvos traumų nei mergait÷s (60). Dažniausia galvos traumų priežastis jaunesnių moksleivių tarpe – kritimai. Vyresniųjų 15 - 16 m. vaikų tarpe – sportavimas. Tikimyb÷ patirti galvos traumą su sutrenkimo simptomais berniukams buvo 1,9 proc., mergait÷ms – mažiau nei 1 proc. (60).
2001 – 2002 metų JAV Skubios medicinos pagalbos skyriaus atliktos analiz÷s duomenimis, į jų skyrių kreip÷si 26 proc. 5 - 19 metų amžiaus vaikų d÷l įvairaus sunkumo traumų. Iš jų 16,5 proc. buvo mokyklinio amžiaus vaikai su mokykloje patirtomis traumomis (29). Taigi, nuo 1984 metų JAV vaikų traumų, patirtų mokyklos aplinkoje, skaičius auga ir jau tampa problema.
Europoje vaikų traumatizmas mokyklos aplinkoje taip pat yra svarbi medicinin÷, socialin÷, demografin÷ problema. 1980 metais Milane (Italija) A. Pagano prad÷jo tirti mokyklines traumas. Nuo 1980 iki 1985 metų trukęs tyrimas parod÷, kad 50 proc. traumų įvykdavo sporto sal÷se (33).
Milane 1983 metais traumų paplitimas mokyklos aplinkoje buvo didžiausias, lyginant su kitais Italijos miestais – 8,2 proc. (33).
Lenkijoje S. Sosnowska su kitais mokslininkais 1998 – 2003 metais tyr÷ traumų paplitimą bendrojo lavinimo mokyklose. Rezultatai parod÷, kad nelaimingi atsitikimai dažnesni 13 metų amžiaus grup÷je lyginant su 11 - 15 metų vaikais (46). Berniukai du kartus dažniau patirdavo traumų nei mergait÷s (mergait÷s – 33,1 proc., berniukai – 66,9 proc.). Dažniausiai traumos
įvykdavo mokyklos kieme, sporto sal÷je, koridoriuose, ant laiptų, per pertraukas ir kūno kultūros pamokas (46). Tos pačios vietos minimos ir Lietuvos mokslininkų atliktuose tyrimuose (R. Šukys, J. Karalevičien÷, R. Barkauskien÷ ir kt.). S. Sosnowskos tyrime pažymima, kad sporto sal÷se su netinkama danga did÷ja rizika patirti traumų. Taip pat traumų riziką didina aikštynuose esanti netinkama danga ir neprižiūrimi įrengimai (46).
Lenkijoje moksleiviai turi 3 kūno kultūros pamokas per savaitę. Per kūno kultūros pamokas tur÷tų būti labiau kreipiamas d÷mesys į žaidimų organizavimą, priežiūrą (46). Organizuotumo svarbą per kūno kultūras pamokas įrodo ir F.J. Backx atliktas tyrimas (5), apie organizuotų ir neorganizuotų kūno kultūros pamokų bei traumų dažnumo sąsajas.
Kroatijoje A. Vorko-Jovic su kolegomis 1991 metais prad÷jo tyrimą su 7 – 14 metų vaikais. Per 1991 – 1997 metus traumų dažniausiai patyr÷ 12 – mečiai (21,7 proc.). Sporto traumos 3,5 karto buvo dažnesn÷s tarp 11 – 14 metų amžiaus moksleivių (p=0,001) (59). Analizuojant traumų paplitimą pagal lytį, paaišk÷jo, kad tuo laikotarpiu berniukai mokykloje susižeisdavo dažniau nei mergait÷s: 19,4 proc. berniukų ir 25,4 proc. mergaičių (59). Tyr÷jai padar÷ prielaidą, kad berniukai, prieš įvykstant traumai, savo elgesiu band÷ išreikšti savo asmenybę arba potraukį mergait÷ms. Dažniausios traumų pasekm÷s buvo: išnirimai, sausgyslių patempimai - 24 proc., lūžiai – 18,4 proc., atviros žaizdos – 12,4 proc. Sutrenkimai vyresnių vaikų tarpe buvo 7,1 karto dažnesni nei atviros žaizdos (p=0,001) ir 2,8 karto dažnesni nei lūžiai (p=0,001) (59). Vyresnių vaikų tarpe dažniausiai susižeisdavo mergait÷s, nes jos tuo amžiaus tarpsniu yra l÷tesn÷s, mažiau budrios, ypač kūno kultūros pamokų metu. Tokį jų elgesį galima susieti ir su prasid÷jusia hormonų ciklo kaita. Tą įrodo dar keletas tyrimų (14, 18). Vyresni berniukai dažniausiai susižeidžia kūno kultūros pamokų metu ir pertraukų metu kieme (59).
Olandijoje 2003 metais moksleivių tarpe sporto traumų paplitimas buvo nuo 3 iki 39 proc., priklausomai nuo vaikų amžiaus grupių, lyties, geb÷jimų, fizinio ugdymo grupių (1). 62 proc. sportinių traumų, įvyko organizuoto sportavimo metu, 20 proc. per kūno kultūros pamokas ir iki 18 proc. neorganizuoto sportavimo metu. Berniukai dažniau susižeisdavo nei mergait÷s, dažniausiai susižeisdavo 12 – mečiai. Dažniausios traumos buvo raumenų sumušimai – 53,5 proc., lūžiai – 23,3 proc. žaizdos – 13,9 proc. (1).
Graikijoje Velestino mieste 1994 metais atlikto tyrimo (E. Petridou, A. Anastasiou ir kt.) duomenimis, tais metais Velestino miesto mokyklose 13,5 proc. vaikų patyr÷ traumų. Traumų paplitimas buvo didesnis berniukų tarpe nei mergaičių (p<0,01). Statistiškai patikimi skirtumai rasti 10 - 14 metų amžiaus berniukų grup÷je. Dažniausios traumų rūšys buvo žaizdos (43,5 proc.), raumenų sumušimai, nubrozdinimai (30 proc.), sąnarių išnirimai (6,5 proc.) (35).
Skandinavijos šalyse vaikų traumatizmas mokyklose taip pat nemaža problema, kaip ir Europoje ar JAV. Švedijoje 1994 metais atlikto tyrimo rezultatai dar kartą įrodo, jog dažniausiai moksleiviai traumų patiria sportuodami (34 proc. berniukų, 46 proc. mergaičių), d÷l 25 proc. vaikų traumų kalti kiti moksleiviai (muštyn÷s). Švedijoje labiausiai paplitusi trauma mokykloje – galvos sumušimas, prask÷limas (16).
Grup÷ mokslininkų (G. Sundblad G, T. Saartok, L.M.Engström ir kt.) 2001 metais atliko tyrimą su 3, 6 ir 9 klasių moksleiviais (53). 16 proc. moksleivių patyr÷ traumų per kūno kultūros pamokas. Tačiau šio tyrimo rezultatai, priešingai nei JAV ir Europoje atliktų tyrimų rezultatai, parod÷, kad mergait÷s dvigubai dažniau patyr÷ traumų sporto sal÷je per kūno kultūros pamoką nei berniukai (53). Remiantis A. Vorko-Jovic tyrimu, mergait÷s gali dažniau patirti traumų, nes paauglyst÷s periodo metu jos tampa l÷tesn÷s ir mažiau budrios (59). Devintokai dažniau patirdavo traumų per organizuotas sporto varžybas nei per kūno kultūros pamokas ar sportavimą laisvalaikiu (53).
1.3. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų fizin÷s aplinkos bendrieji aspektai
Bendrojo lavinimo mokykla – mokykla, kurios pagrindin÷ veikla yra ugdymas pagal formaliojo švietimo pradinio, pagrindinio, vidurinio ar atitinkamas specialiojo ugdymo programas. Mokykloje ir pakeliui į ją moksleiviui gali gr÷sti įvairūs pavojai. Taigi, bendrojo lavinimo mokykloje turi būti sudaromos saugios ir sveikos ugdymo sąlygos, nekeliančios pavojaus moksleivių sveikatai (12).
Mokyklos aplinka – tai laiko ir erdv÷s ribojama visuma veiksnių, lemiančių ugdymo proceso dalyvių gerovę fiziniu, psichiniu, dvasiniu, intelektiniu, emociniu ir socialiniu požiūriais, taip pat dalyvių asmenyb÷s tapsmą ir jų sveikatą (36). Ugdymo proceso dalyvių funkciniam būviui (sveikatai, savijautai) ir darbingumui daro didelę įtaką įvairūs fizin÷s aplinkos veiksniai: mikroklimatas, apšvietimas, triukšmas ir kt. (36). Mokyklos aplinka skirstoma į artimiausią mokyklos aplinką (sporto, poilsio, ūkin÷ zonos bei p÷sčiųjų takas) ir mokyklos vidinę aplinką (kabinetai, koridoriai, sporto sal÷, valgykla, tualetai, pastato renovacijai naudotos statybin÷s medžiagos ir kt.) (12).
Siekiant užtikrinti mokinių sveikatos saugą mokyklose, LR sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. V – 476 buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 21:2005 “Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai”. Ši higienos norma nustato pagrindinius mokyklų pastatų projektavimo, mokinių maitinimo, ugdymo proceso higienos, sveikatos ugdymo bei priežiūros organizavimo reikalavimus ir yra privaloma visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, užsiimantiems statybine technine veikla, mokyklų steig÷jams ir vadovams, sveikatos saugos kontrolę atliekančioms institucijoms (12). Šioje higienos normoje nurodomi tokie reikalavimai mokyklos teritorijai, kurie svarbūs moksleivių traumų ir sveikatos sutrikimų prevencijai:
1. Moksleivių poilsio zona rengiama arčiau mokyklos pastato prie pagrindinių iš÷jimų į teritoriją. Sporto zona įrengiama atokiau nuo mokyklos pastato (25 m atstumu) ir iš tos mokyklos pus÷s, kurioje n÷ra klasių. Futbolo aikštel÷s danga turi būti žol÷. Universalios aikštel÷s krepšiniui, tinkliniui, sportiniams žaidimams padengiamos specialiai tam skirtomis dangomis. Mokyklos teritorija turi būti aptverta tvora (12). Nors mokyklos poilsio ir sporto zonose moksleiviai praleidžia ne tiek daug laiko, ypač šaltuoju metų laikotarpiu, tačiau šios zonos gali tapti rimtų traumų priežastimi. Mokyklos visuomen÷s sveikatos priežiūros specialistas turi apžiūr÷ti žaidimų aikštelę, stadioną, jame esančius įrenginius. Pastarieji turi būti nesugadinti, techniškai tvarkingi, patikimai sutvirtinti, saugūs bei turi atitikti vaikų amžių (12, 49).
2. Mokyklos teritorijoje šaligatviai turi būti lygūs, ant jų neturi būti pašalinių daiktų. Draudžiama teritorijoje sodinti ir auginti dygius ir nuodus išskiriančius augalus. Tamsiu paros metu mokyklos teritorijos apšvieta turi būti 20 - 40 liuksų (lx) (12).
3. Mokykloje koridoriai ir laiptai turi būti gerai apšviesti, saugūs, be pašalinių, trukdančių praeiti baldų, daiktų. Pagal higienos normą koridoriai ir laiptin÷s turi būti apšviesti natūraliai bei turi būti įrengtas avarinis apšvietimas. Apšvietos mažiausia ribin÷ vert÷ turi būti 5 lx ant grindų. Tiek koridorių, tiek ir laiptų grindų danga turi būti neslidi, lygi, be plyšių, lengvai valoma dr÷gnu būdu ir atspari cheminiams valikliams bei dezinfekcijos medžiagoms (12).
4. Mokyklos dirbtuv÷s ir chemijos laboratorija yra padidintos traumų rizikos zonos. Chemijos laboratorijose, dirbtuv÷se kenksmingos medžiagos turi būti laikomos užrakintos. Darbui su tokiomis medžiagomis turi būti įrengtos traukos spintos. Įrankiai ir mokymo priemon÷s turi atitikti moksleivio amžių, būti saugios ir nekenksmingos. Siekiant išvengti traumų mokyklos dirbtuv÷se, staklių judančios dalys turi būti uždengtos apsauginiais įtaisais, pačios stakl÷s turi tur÷ti apsauginį ekraną. Mokyklos dirbtuv÷se, chemijos laboratorijoje, mergaičių technologijų kabinete vaikai turi susipažinti su saugaus darbo taisykl÷mis. Prie staklių būtina naudoti individualias apsaugos priemones (akinius, respiratorius, pirštines) (12).
5. Mokyklų sporto sal÷se taip pat įvyksta nemažai traumų. Sporto sal÷se esantys įrenginiai ir inventorius turi būti sukomplektuoti ir pritaikyti pagal vaiko amžių atitinkančias kūno proporcijas. Sporto inventorius turi būti pagamintas iš kokybiškų ir stiprių medžiagų. Įrankių paviršius turi būti lygus (nesutrūkin÷jęs, neapšerpetojęs), apvaliais kampais (49). Sporto sal÷se, kur žaidžiama su kamuoliu, langai, šviestuvai ir radiatoriai turi būti apsaugomi specialia įranga. Esant krituliams - lyjant, sningant, nepatenkinamoms sąlygoms sporto aikštynuose d÷l šlapios ar slidžios aikštelių paviršiaus dangos kūno kultūros pratybos negali vykti lauke (12).
S. Starkuvien÷ ir L. Šumskas pateikia tokius mokyklos aplinkoje esančius rizikos veiksnius, neigiamai veikiančius moksleivių sveikatą ar sąlygojančius traumų atsiradimą: mokyklos pastato viduje traumų priežastimi gali būti dažnai varstomos patalpų durys. Taigi, jos turi būti su spyruokliniais ir amortizaciniais mechanizmais, kurie neleistų durims staigiai užsitrenkti ir sužeisti rankas, veidą. Valgyklos durys tur÷tų būti be stiklo, kad jo vaikai neišdaužytų ir nesusižeistų (49). Gr÷sm÷ moksleivių sveikatai gali kilti d÷l senesniuose mokyklų pastatuose naudotų netinkamų statybinių medžiagų, taip pat d÷l netinkamo šiuolaikinių statybinių medžiagų panaudojimo. Jei mokykla statyta iki 1970 m., gal÷jo būti naudotas asbestas (stogo dangai, šilumos izoliacijai ir kt.), kuris yra kancerogenas. Po rekonstrukcijos arba remonto patalpose būnantiems žmon÷ms gali pasireikšti nesveikų pastatų sindromas (49).
Siekiant išvengti apsinuodijimų ir lakiųjų medžiagų poveikio, būtina naudoti visuomeniniams pastatams tinkančias apdailos medžiagas. Taip pat, mokyklos remontai turi vykti moksleivių atostogų metu. Svarbu, kad po atlikto remonto tuojau pat nevyktų pamokos (12). Tik pra÷jus 1 - 2 savait÷ms ar net ilgesniam laikotarpiui išnyksta pašaliniai kvapai, sumaž÷ja lakiųjų medžiagų koncentracija (49).
Moksleivių sveikatai didelę įtaką daro ir mokyklos oro kokyb÷. Pastaruoju metu mokyklose po renovacijos įrengiami nauji, hermetiškai užsidarantys (plastikiniai) langai. Klas÷s tur÷tų būti v÷dinamos 3 – 5 min. kiekvienos pertraukos metu (priklausomai nuo oro temperatūros lauke). Deja, taupant šilumą, langai atidaromi kartą per dieną arba visai nedarin÷jami (49). Mokykloje geriau atsisakyti kilimų, nes juose kaupiasi dulk÷s ir pel÷siai (49).
Ugdymo įstaigų aplinka turi didel÷s įtakos moksleivių sveikatai, jų gerovei. Kasmetiniai patikrinimai, kuriuos vykdo apskričių visuomen÷s sveikatos centrų ir jų filialų visuomen÷s sveikatos saugos kontrol÷s skyrių specialistai, byloja, kad ugdymo įstaigose gausu nustatytų pažeidimų, turinčių neigiamos įtakos vaikų sveikatai. 2003 – 2004 metais apskričių visuomen÷s sveikatos centrų specialistai, patikrinę šalies mokyklas pateik÷ tokias išvadas (20): daugeliui mokyklų būtinas remontas, trūksta baldų, nesandarūs stogai, prastos kokyb÷s langai, vaikai per pamokas s÷di ant paprastų taburečių arba jų ūgiui nepritaikytuose suoluose, mokykliniai baldai susid÷v÷ję, aplūžę, nepaženklinti dydžio žym÷mis, nesutvarkytas dirbtinis apšvietimas (yra
perdegusių lempų, jos ūžia, trūksta gaubtų, laiku nevalomi šviestuvai), kai kurios mokyklos neturi valgyklos, nesutvarkyti tualetai, ne visos mokyklos turi sporto sales, nevykdoma Kūno kultūros ir sporto įstatymo nuostata, kad visose švietimo ir ugdymo įstaigose kas savaitę turi vykti 3 kūno kultūros pamokos (27). Specialistai šias problemas sieja su fizinių sutrikimų did÷jimu, vaikų atsparumo peršalimo ligoms maž÷jimu.
2007 metais atliktos periodin÷s visuomen÷s sveikatos saugos kontrol÷s metu dažniausiai nustatyti tokie higienos normos HN 21:2005 “Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” pažeidimai (56): 7,7 proc. mokyklų neapsitv÷rusios savo teritorijos, sporto aikštynai netinkamai įrengti, esamos dangos susid÷v÷jusios, duob÷tos, o tai kelia riziką moksleivių saugumui; mokyklose apšvietimas nepakankamas (6,9 proc. visų pažeidimų); mokyklų sporto sal÷s
įrengimas neatitinka reikalavimų (5 proc. visų pažeidimų): radiatoriai, langai, šviestuvai neuždengti grotel÷mis, per mažas sporto sal÷s plotas; moksleiviai s÷di jų ūgiui nepritaikytuose suoluose (4,6 proc. visų pažeidimų); mokyklos patalpų grindų danga neatitinka higienos normos reikalavimų (4,4 proc. visų pažeidimų): patalpų grindų danga nelygi, susid÷v÷jusi; ne visi sanitariniai įrenginiai veikia ir yra techniškai tvarkingi (2,9 proc. visų pažeidimų).
Bendrojo lavinimo mokyklų higienos normoje nurodoma, kad mokymo klas÷se ir kabinetuose turi būti naudojami tik mokykliniai baldai. Suolai turi atitikti Lietuvos standartą LST ISO 5970 „Baldai. Mokykliniai suolai, stalai ir k÷d÷s“. Kiekvienas stalas ir k÷d÷ turi būti sužym÷ti atitinkamo dydžio žymenimis ir moksleiviai turi s÷d÷ti tame suole, kuris atitinka jo ūgį. Silpnesn÷s regos ar klausos moksleiviai sodinami priekyje į jų ūgiui pritaikytą suolą. Jei moksleivių rega pakankamai koreguota akiniais ir šie juos nuolat d÷vi, jie gali s÷d÷ti bet kurioje klas÷s vietoje jų ūgį atitinkančiame suole. Atstumas nuo lentos iki pirmųjų suolų - 2,6-3,0 m. (12).
Visose mokymo ir ugdymo patalpose turi būti tiesioginis natūralus apšvietimas. Natūralios apšvietos koeficientas turi būti ne mažesnis kaip 1,5 proc. toliausiai nuo lango nutolusiame taške, o insoliacija – ne trumpesn÷ kaip 3 val. Mokymo klas÷se ir mokymo kabinetuose turi būti įrengtos užuolaidos (žaliuz÷s), apsaugančios nuo tiesioginių saul÷s spindulių (12). Tik dirbtinis apšvietimas leidžiamas dušin÷se, tualetuose prie sporto sal÷s ir personalo patalpose. Dirbtiniam apšvietimui turi būti naudojamos liuminescencin÷s lempos. Perdegusios, sugedusios lempos turi būti tvarkomos teis÷s aktų nustatyta tvarka (12).
Kauno visuomen÷s sveikatos centro visuomen÷s sveikatos saugos kontrol÷s skyrius 2006 metų lapkričio – gruodžio m÷nesiais atlikęs dirbtinio apšvietimo matavimo tyrimus Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų mokymo patalpose: klas÷se, informatikos, technologijų kabinetuose bei sporto sal÷se, pasteb÷jo, kad net 23 proc. tirtų patalpų buvo apšviestos kaitrin÷mis lempomis, 2,9 proc. patalpų – mišriu būdu (kaitrin÷mis ir liuminescencin÷mis lempomis). Pasteb÷ta, kad dažniausiai higienos normos reikalavimų neatitiko klas÷s lentos apšvieta vertikaliame jos paviršiuje.
Kauno miesto mokyklose per maža lentos vertikalaus paviršiaus apšvieta rasta 60 proc. matavimų (45). Higienos norma numato didesnę apšvietą technologijų kabinetuose, kaip ir kituose, kuriuose atliekami sud÷tingi darbai, reikalaujantys didelio atidumo. Tikrinimo metu rasta, kad 60,4 proc. Kauno miesto mokyklų technologijų kabinetų, kuriose buvo atlikti matavimai, apšvieta buvo nepakankama (45). Galima daryti prielaidą, kad, esant per mažam apšvietimui, moksleiviams gali daugiau išsivystyti regos sutrikimų.
Mokyklos patalpų mikroklimatas pagal paskirtį turi atitikti visuomen÷s sveikatos priežiūros teis÷s aktų nustatytus reikalavimus. Natūraliam patalpų v÷dinimui turi būti numatytos orlaid÷s ir/ar viršlangiai, kurie turi funkcionuoti visais metų laikais. Mokymo, ugdymo patalpos v÷dinamos per pertraukas, kai jose n÷ra moksleivių, o naudojamos poilsiui patalpos – pamokų metu (12). Karštas ir šaltas vanduo turi būti tiekiamas į maisto tvarkymo patalpas, prausyklą prie valgyklos, dušines, mergaičių asmens higienos kabinas, tualetus, sveikatos ir technologijų kabinetus, techninio personalo patalpas (12).
R. Šukio atlikti tyrimai parod÷, kad daugiau nei trečdalyje bendrojo lavinimo mokyklų dažnai pažeidžiamos mikroklimato ir darbo vietų apšvietimo normos. Kai kuriose mokyklose visai n÷ra arba netinkamos sporto sal÷s, neveika ar neįrengti dušai, nesutvarkytos sporto aikštel÷s, n÷ra valgyklų. Daugiau nei 13 proc. moksleivių s÷di jų ūgiui nepritaikytuose suoluose (55).
Klaip÷dos universiteto socialinių mokslų daktar÷ G. Poderien÷ apklaus÷ aukštesniųjų klasių moksleivius, siekdama išsiaiškinti, kaip jie vertina mokyklų kabinetuose esančius suolus. Atsakymai pasiskirst÷ taip (36): 78,4 proc. moksleivių teig÷, kad suolai yra patogūs s÷d÷ti ir mokytis, 14,3 proc. – suolai per žemi, 12,4 proc. – per aukšti. 12,1 proc. tiriamųjų atsak÷, jog suolai kabinetuose jiems nepatogūs. Atsakymai prie žodžio „kita“ buvo tokie: rašant suolai juda; nuo suolų ant žem÷s nurieda rašikliai, pieštukai; kai s÷di suolo draugas, antrajam lieka mažai vietos ir pan. Moksleiviai, vertindami k÷des kabinetuose, pateik÷ tokius atsakymus (36): 70,2 proc. moksleivių teig÷, kad k÷d÷s kabinetuose yra patogios, 36,8 proc. – nepatogios, 12,4 proc. – per žemos, 9,2 proc. – per aukštos. Prie įvertinimo „kita“, moksleiviai nurod÷: atkalt÷ spaudžia nugarą; n÷ra kur d÷ti alkūnių; kietos, pl÷šo p÷dkelnes, peša siūlus; sunkios, kai reikia jas pajudinti; kelia daug triukšmo, kai reikia atstumti, ir pan. Kabinetuose esančios darbo vietos, moksleiviams dirbant s÷dima poza, nebuvo patogios (36).
V. Juškelien÷s ir S. Ustilait÷s atlikto tyrimo duomenimis, 2006 metais 11 – 12 klasių moksleiviai palankiausiai įvertino mokyklų klasių apšvietimą (45,3 proc. respondentų). 61,2 proc. moksleivių patenkinamai įvertino mokyklinių baldų kokybę, o 45,6 proc. respondentų netenkina temperatūra kabinetuose (20) (2 pav.).
45,3 19 22,2 49 61,2 45,6 5,7 19,8 32,1 0 20 40 60 %
Gera Patenkinama Bloga
Kabinetų apšvietimas Mokyklinių baldų kokyb÷
Temperatūra kabinetuose
2 pav. 11 – 12 klasių moksleivių mokyklos aplinkos veiksnių vertinimas (proc.)
Duomenų šaltinis: Juškelien÷ V., Ustilait÷ S. Mokyklos aplinka 11 – 12 klasių mokinių vertinimu. „Visuomen÷s sveikata“ Nr.3(34), 2006 m.
11 – 12 klasių mergait÷s palyginti su berniukais, statistiškai patikimai dažniau buvo nepatenkintos klasių ir kabinetų temperatūra: blogomis temperatūros sąlygas laik÷ 23 proc. berniukų ir 39,1 proc. mergaičių (p=0,0001) (21). Bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviai, palyginti su gimnazijų bendraamžiais, dažniau skundžiasi mokyklinių baldų kokybe (21,9 proc. vidurinių mokyklų 11 – 12 klasių moksleivių ir 15,8 proc. to paties amžiaus gimnazistų, p=0,05), temperatūra klas÷se ir kabinetuose (38,2 proc. ir 20,3 proc., p=0,0001) bei galimybe pavalgyti mokyklos valgykloje (14,7 proc. ir 8,8 proc., p=0,0001) (21).
Kita didžiausia problema, kuri metams b÷gant vis išlieka – sanitarin÷ tualetų būkl÷. Daugiau nei 40 proc. respondentų ją apibūdino kaip blogą, beveik tiek pat – kaip patenkinamą ir tik septintadalis moksleivių – kaip gerą (21). Taigi, moksleivių netenkina mokykloje esantys tualetai ir juose palaikoma švara.
Prasčiausiai moksleiviai vertino galimybę pasimankštinti, pasportuoti per pertraukas ir kai n÷ra pamokos (per „langus“) (67 proc.). Apie ketvirtadalis moksleivių galimybę sportuoti pavadino patenkinama – 27,5 proc. ir tik 5 proc. moksleivių man÷, kad jų mokykla suteikia geras galimybes sportuoti per „langus“ (21). Kai mokykla nesuteikia galimyb÷s vaikams laisvu nuo pamokų metu pasportuoti, maž÷ja vaikų fizinis aktyvumas ir tuo pačiu prast÷ja jų sveikata.
1.4. Aukštesniųjų klasių moksleivių sveikatos sutrikimai
Pagrindiniai fizin÷s aplinkos rizikos veiksniai mokykloje - netinkamas apšvietimas, bloga mokyklinių suolų būkl÷, sunkių kuprinių nešiojimas, netinkamai įrengtos kompiuterizuotos darbo vietos, nesaugi sporto sal÷ mokykloje. Tai pagrindin÷s priežastys, įtakojančios regos, laikysenos, kv÷pavimo takų ir kitų sveikatos sutrikimų atsiradimą, moksleivių budrumo ir geb÷jimo būti atsargiam maž÷jimą (8, 56).
Iš regos organų pakenkimų vaikams dažniausiai pasitaiko trumparegyst÷ (45). Trumparegyst÷ - tai akių geb÷jimo laužti šviesos spindulius yda, kai žmogus blogai mato tolimus daiktus (45). Tod÷l neretai vaikai skundžiasi, kad nemato, kas parašyta lentoje. Regimas vaizdas lentoje neryškus, tod÷l trumparegiai į tolį dažnai žiūri prisimerkę. Tokiu būdu vaizdas tampa ryškesnis (45). Vystantis šiai patologijai svarbūs įvairūs egzogeniniai veiksniai. Įtemptas darbas nepalankiomis sąlygomis (nepakankamas apšvietimas, neteisinga darbo poza, netinkamas atstumas tarp knygos ar kompiuterio vaizduoklio ekrano ir akių, smulkus ar nepakankamo ryškumo knygos šriftas) bei darbo ir poilsio režimo nesilaikymas (akių nuovargio atsiradimas) yra pagrindin÷s moksleivių trumparegyst÷s priežastys (4).
Kauno miesto visuomen÷s sveikatos centro duomenimis nuo 2000 metų Kauno miesto moksleivių, kuriems diagnozuota trumparegyst÷, skaičius padid÷jo 1,4 karto (2000 m. – 235/1000
-čiui patikrintų moksleivių ir 2006 m. - 334/1000 -čiui patikrintų) (24). Tuo tarpu Lietuvos statistikos departamento duomenimis 10 - 14 metų vaikų amžiaus grup÷je regos sutrikimų padid÷jo nuo 138,8/1000 -čiui patikrintų 2005 metais iki 164,8/1000 -čiui patikrintų 2007 metais, o 15 - 17 m. amžiaus grup÷je nuo 137,1/1000 -čiui patikrintų 2005 metais iki 163,2/1000 -čiui patikrintų 2007 metais (2). Tokį regos sutrikimų skaičiaus did÷jimą gal÷jo nulemti beveik 5 kartus išaugęs namų ūkių, turinčių asmeninius kompiuterius, procentas (2001 m. 8,5 proc. namų ūkių tur÷jo asmeninius kompiuterius, o 2007 m. pirmąjį ketvirtį - jau 42 proc.) (25) bei nepakankamas klasių apšvietimas mokyklose.
Valstybin÷ visuomen÷s sveikatos priežiūros tarnyba 2007 metų metiniame leidinyje pateikia, kad 6,9 proc. visų pažeidimų sudaro apšvietimui taikomų reikalavimų nesilaikymas (56). Dažniausiai pasitaikantys apšvietimo pažeidimai mokyklose: dirbtiniam apšvietimui naudojamos kaitrin÷s lempos; neįrengtas dirbtinis vietinis apšvietimas prie staklių, siuvimo mašinų; mokymo kabinetuose neįrengtos užuolaidos (žaliuz÷s), apsaugančios nuo tiesioginių saul÷s spindulių (56). Valstybinio aplinkos sveikatos centro kartu su apskričių visuomen÷s sveikatos centrais atlikto dirbtinio apšvietimo Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose tyrimo duomenimis tik 16,8 proc. tyrime dalyvavusių mokyklų apšvietimo lygiai atitiko higienos normoje nustatytus reikalavimus. Tirtų apskričių mokyklose daugiau nei 70 proc. tirtų klasių apšvietimas buvo nepakankamas arba
per stiprus. Kauno apskrityje 86 proc. tyrime dalyvavusių mokyklų apšvietimo lygiai neatitiko higienos normoje nurodytų reikalavimų (43) (3 pav.).
91,2 15,6 8,8 9,5 14,8 14,7 14 21,4 25,7 27,8 30 90,5 70 72,2 74,3 78,6 84,4 85,2 85,3 86 0 20 40 60 80 100 Utenos Panev÷žio Kauno Taurag÷s Šiaulių Klaip÷dos Marijampol÷s Alytaus Telšių Vilniaus % Atitinka Neatitinka
3 pav. Kabinetų apšvietos atitikimas reglamentuojamoms vert÷ms (proc. tirtų klasių)
Duomenų šaltinis: Sketerskien÷ R. Dirbtinio apšvietimo įvertinimas Lietuvos pagrindin÷se mokyklose. Valstybinis aplinkos sveikatos centras. 2004 m.
Labai svarbu regos sutrikimų prevencijai pagal reikalavimus įrengtos kompiuterizuotos vietos mokyklose. Deja, periodinių patikrinimų metu dažnai randama per daug kompiuterių klas÷je, neužtikrinamas reikiamas plotas vienam moksleiviui (56).
Taisyklinga kūno laikysena – tai išorinio grožio ir vidin÷s darnos atspindys. Ji sudaro optimalias sąlygas krūtin÷s ląstos, dubens, galūnių kaulų ir vidaus organų vystymuisi bei veiklai, tod÷l jos formavimu būtina rūpintis nuo pat vaikyst÷s (4). Netaisyklinga kūno laikysena retai būna
įgimta, dažniausiai ji susiformuoja d÷l netinkamos aplinkos: kai vaikas s÷di persikreipęs, per mažai juda, s÷di ūgiui nepritaikytuose balduose, arba dirba tokius darbus, kurių krūvis neatitinka vaiko amžiui būdingų morfologinių ir fiziologinių ypatumų (4). Ryškiausi pakitimai vyksta jaunesniame mokykliniame amžiuje (7 – 10 metų), nes toliau auga ir kaul÷ja skeletas, tačiau stuburas teb÷ra ne visai sukaul÷jęs, lankstus (44). Viena iš labiausiai paplitusių stuburo deformacijų mokykliniame amžiuje – skolioz÷.
Skolioz÷ - tai stuburo išlinkimas nuo statmenos tiesiosios į šoną, pasukus aplink savo ašį (4). Skolioz÷ sukelia vidaus organų funkcijos sutrikimus: nukenčia kv÷pavimo ir nervų sistema, sutrinka širdies veikla, pablog÷ja skrandžio ir žarnyno veikla (44). Įgimta skolioz÷ nustatoma retai – apie 6 proc. (4).
