LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Medicinos akademija Medicinos fakultetas Psichiatrijos klinika

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

Medicinos akademija

Medicinos fakultetas

Psichiatrijos klinika

Gintarė Kudžmaitytė

DARBUOTOJŲ, TEIKIANČIŲ SKUBIOS MEDICININĖS PAGALBOS

PASLAUGAS, NERIMO IR DEPRESIJOS SIMPTOMŲ BEI „PERDEGIMO

SINDROMO“ PASIREIŠKIMAS BEI RYŠYS SU SOCIODEMOGRAFINIAIS

VEIKSNIAIS

Masgistro diplominis darbas

Mokslinė vadovė

Prof.dr.Virginija Adomaitienė

TURINYS

1. SANTRAUKA...3

2. SUMMARY...5

3. PADĖKA...7

4. INTERESŲ KONFLIKTAS...7

5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS...7

6. SANTRUMPOS...8

7. SĄVOKOS...9

8. ĮVADAS...10

9. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...11

10. LITERATŪROS APŽVALGA...12

10.1 Stresas, nerimas ir depresiškumas...12

10.2 Potrauminio streso sindromas...15

10.3 “Perdegimo sindromas”……….16

11. TYRIMO METODIKA………...……..19

11.1 Tyrimo planavimas (organizavimas)……….19

11.2 Tyrimo objektas ir tiriamųjų atranka (populiacija, imtis)……….………19

11.3 Tyrimo metodai...20

11.4 Duomenų analizės metodai...21

12. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...23

12.1 Sociodemografiniai tiriamųjų duomenys...23

12.2 Nerimo ir depresijos simptomų pasireiškimas ir ryšys su sociodemografiniais veiksniais...24

12.3 “Perdegimo sindromo” pasireiškimas ir ryšys su sociodemografiniais veiksniais...29

12.4 Logistinė regresinė analizė...34

13. IŠVADOS...36

1. SANTRAUKA

DARBUOTOJŲ, TEIKIANČIŲ SKUBIOS MEDICININĖS PAGALBOS PASLAUGAS, NERIMO IR DEPRESIJOS SIMPTOMŲ BEI „PERDEGIMO SINDROMO“ PASIREIŠKIMAS BEI RYŠYS SU SOCIODEMOGRAFINIAIS VEIKSNIAIS.

Tyrimo tikslas: Nustatyti ir įvertinti darbuotojų, teikiančių skubios medicininės pagalbos paslaugas, nerimo, depresijos bei „perdegimo sindromo“ pasireiškimą bei ryšį su sociodemografiniais veiksniais. Uždaviniai: 1) Nustatyti ir įvertinti tiriamųjų sociodemografinius veiksnius. 2) Nustatyti nerimo ir depresijos simptomų pasireiškimą bei ryšį su sociodemografiniais veiksniais. 3) Nustatyti „perdegimo sindromo“ pasireiškimą bei ryšį su sociodemografiniais veiksniais. 4) Nustatyti santykinės rizikos veiksnius lengvo ir vidutinio sunkumo nerimo ir depresijos simptomams patirti.

Metodai: Pagrindinis tyrimo metodas: lizdinė atsitiktinė atranka, standartizuota anketinė apklausa. Apklausą sudaro: sociodemografinis klausimynas, Nerimo ir depresijos simptomų vertinimo klausimynas bei Profesinio „perdegimo sindromo” klausimynas .

Tyrimo dalyviai: Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojai: paramedikai, skubios medicinos pagalbos slaugos specialistai ir medicinos gydytojai.

Tyrimo rezultatai: Tyrime dalyvavo 88 tiriamieji : 26 (29,5 proc.) vyrai ir 62 (70,5 proc.) moterys. Vyrų amžiaus vidurkis yra 35,6 ± 11,1 m., moterų – 46,0 ± 11,0 m. ir jos reikšmingai vyresnės už vyrus; (p<0,001). Vyrams reikšmingai dažniau nustatyti lengvo ir vidutinio sunkumo depresijos simptomai (19,2 proc.); (p=0,032). Dirbantiems ≥175 val/mėn reikšmingai dažniau nustatyti lengvo ir vidutinio sunkumo nerimo simptomai (34,9 proc.); (p=0,018). Ilgėjant amžiui daugėja depresijos simptomų; (r=0,26; p=0,015) ir mažėja negatyvus bendravimas su kolegomis ir pacientais; (r=-0,26; p=0,014). Tiriamiesiems iki 45 m. amžiaus reikšmingai dažniau nustatyta aukšto lygio negatyvus bendravimas su kolegomis ir pacientais (87,0 proc.); (p=0,041). Nerimo simptomų pasireiškimą reikšmingai didina didesnis darbo valandų skaičius per mėnesį (≥175val/mėn); (p=0,031), bei vidutinis emocinis išsekimas; (p=0,034), tuo tarpu depresijos simptomų pasireiškimą reikšmingai didina aukštas emocinio išsekimo lygis; (p=0,003).

Išvados: 1) Nustatyta, kad tarp tiriamųjų, moterų buvo du kartus daugiau ir jos reikšmingai vyresnės amžiumi nei vyrai. 2) Vyrams reikšmingai dažniau nustatyti lengvo ir vidutinio sunkumo depresijos simptomai. Dirbantiems ≥175 val/mėn reikšmingai dažniau nustatyti lengvo ir vidutinio sunkumo nerimo simptomai. Ilgėjant amžiui daugėja depresijos simptomų ir mažėja negatyvus bendravimas su kolegomis ir pacientais. 3) Jaunesniems kaip 45 metų amžiaus respondentams statistiškai reikšmingai

patirti nerimo simptomus didina ≥175 val/mėn darbo trukmė ir vidutinis emocinis išsekimas, o vyriška lytis bei aukštas emocinis išsekimas lemia depresijos simptomų pasireiškimą.

Rekomendacijos: su gautais tyrimo rezultatais supažindinti VšĮ Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos darbuotojus bei administraciją. Ateityje būtų tikslinga įvertinti stacionare dirbančių skubios medicininės pagalbos darbuotojų nerimo, depresijos ir „perdegimo sindromo“ pasireiškimą ir gautus rezultatus palyginti su šio tyrimo rezultatais.

2. SUMMARY

ANXIETY, DEPRESSION SYMPTOMS AND „BURN-OUT SYNDROME“ MANIFESTATIONS

AMONG EMERGENCY HEALTH CARE PROVIDERS, RELATIONS WITH

SOCIODEMOGRAPHIC FACTORS.

The objective of the research: to identify and assess anxiety , depression symptoms and „burnout syndrome“ manifestations and interfaces with sociodemographic factors among emergency health care providers.

The tasks of the research: 1) To identify and assess sociodemographic factors. 2) To idetify anxiety and depression symptoms manifestation and interface with sociodemographic factors. 3) To identify „burnout syndrome“ manifestation and interface with sociodemographic factors. 4) To identify the relative risks of mild to moderate depression and anxiety symptoms experienced.

Methodology of the research: the main research method: nested random selection, standardized questionnaire. The survey consist of the sociodemographic questionnaire, Hospital Anxiety and Depression scale, Maslach‘s Burnout Inventory.

Participants in the study: employees of Kaunas city ambulance station: paramedics, an emergency medical care professionals and medical doctors.

Results: The study included 88 subjects: 26 (29.5 proc.) men and 62 (70.5 proc.) women. Men's average of age is 35.6 ± 11.1 years., women - 46.0 ± 11.0 years and they are significantly older than men; (p <0.001). Men significantly more often in mild to moderate symptoms of depression (19,2 proc.); (p=0,032). Employed ≥175 hours / month significantly more often in mild to moderate symptoms of anxiety (34,9 proc.); (p=0,018). With increasing age, increasing depressive symptoms; (r = 0.26; p = 0.015) and reduced the negative interaction with colleagues and patients; (r = -0.26; p = 0.014). Subjects up to 45 years age significantly more often in the high level of negative communication with colleagues and patients (87.0 proc.); (p = 0.041). The number of working hours per month (≥175val / month); (p=0,031), and the mean emotional exhaustion; (p = 0.034), significantly increases anxiety symptoms manifestation, while high levels of emotional exhaustion; (p = 0.003), and

male gender; (p=0,006), significantly increases depression symptoms manifestation.

Conclusion: 1) Was found that among the respondents women were twice more and significantly older than men. 2) Significantly more often mild to moderate symptoms of depression were found in men. Significantly more often mild to moderate symptoms of anxiety were found in those, who work more than 175 hours per month. While increasing age, increasing depressive symptoms and decreasing

4) The relative risk of experiencing anxiety symptoms increases the average duration of work ≥175 hours / month and emotional exhaustion, while male gender and high emotional exhaustion leads to depression symptoms.

Recommendations: to introduce Kaunas city ambulance personnel and administration with the result of the research. In the future, it would be appropriate to assess the hospital emergency medical workers of anxiety , depression and “burnout syndrome " manifestation and compare results with the results of this study.

3. PADĖKA

Už pagalbą rašant magistro diplominį darbą, patarimus, palaikymą esu dėkinga darbo vadovei LSMU Psichiatrijos klinikos vadovei, profesorei Virginijai Adomaitienei. Už pagalbą analizuojant darbo rezultatus dėkoju LSMU Informacinių technologijų centro inžinierei programuotojai Eglei Šepetauskienei.

4. INTERESŲ KONFLIKTAS

5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS

Bioetikos centras

Leidimo Nr. BEC-MF-279

6. SANTRUMPOS

PTSS – potrauminio streso sindromas SMP – skubi medicininė pagalba

HADs - ang. Hospital Anxiety and Depression scale; Nerimo ir depresijos simptomų vertinimo klausimynas

HAD-A – Nerimo ir depresijos simptomų vertinimo klausimyno nerimo subskalė HAD-D – Nerimo ir depresijos simptomų vertinimo klausimyno depresijos subskalė MBI - ang. Maslach Burnout Invertory; Profesinio „perdegimo sindromo“ klausimynas EI – emocinis išsekimas

DP – depersonalizacija (negatyvus požiūris į kolegas ir pacientus) AL – asmeniniai laimėjimai (kompetencijos pojūtis)

KMI – kūno masės indeksas Pvz.: - pavyzdžiui

Proc. – procentai n – tiriamųjų skaičius x̄ - aritmetinis vidurkis

p – statistinio patikimumo reikšmė SN – standartinis nuokrypis GS – galimybių santykio reikšmė PI – pasikliautinasis intervalas r – koreliacijos koeficientas StN – statistiškai nereikšminga pav. – paveikslas

abs.sk. – absoliutūs skaičiai min – minimalus

max – maximalus žr. – žiūrėti

7. SĄVOKOS

1. „Perdegimo sindromas“ - fizinio, emocinio ir intelektinio išsekimo sindromas, pasireiškiantis nepageidaujamu požiūriu į profesinį gyvenimą, savigarbos regresavimu, chronišku nuovargiu, bejėgiškumu ir beviltiškumu bei sukeltas lėtinės emocinės įtampos.

2. Emocinis išsekimas - fizinių ir emocinių išteklių išeikvojimas, persidirbimo jausmas, nesugebėjimas vykdyti iškeltų reikalavimų.

3. Depersonalizacija - neigiamas, abejingas, ciniškas požiūris į darbą, pareigas, bendradarbius, klientus.

4. Sumažėję asmeniniai laimėjimai - žmogaus bejėgiškumas, kompetencijos stokos pojūtis, darbo pasiekimų ir efektyvumo trūkumas.

5. Potrauminio streso sindromas - yra nerimo sutrikimas, pasireiškiantis ūminiu emociniu atsaku į trauminį įvykį ar situaciją, o taip pat ir sunkų aplinkos stresą.

6. Viešoji įstaiga greitosios medicinos pagalbos stotis - Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos, miesto savivaldybės sveikatos priežiūros ne pelno siekianti įstaiga, teikianti skubią būtinąją medicinos pagalbą, esant nelaimingiems atsitikimams, gyvybei gręsiančioms būklėms, ūmiai susirgus ir užtikrina tolesnį pacientų transportavimą į atitinkamą gydymo įstaigą.

7. Skubioji medicinos pagalba – tai tokia medicinos pagalba, kuri teikiama nedelsiant arba neatidėliotinai, kai dėl ūmių klinikinių būklių gresia pavojus paciento ir/ar aplinkinių gyvybei arba tokios pagalbos nesuteikimas laiku sukelia sunkių komplikacijų grėsmę pacientams.

8. Paramedikas - ikistacionarinės pagalbos teikimo specialistas, atliekantis darbą sveikatos priežiūros specialisto priežiūroje arba dirbantis savarankiškai, įvykus nelaimingam atsitikimui įvairiose , rizikos faktorių turinčiose situacijose ( ūmių būklių, traumų, pavojingų aplinkos veiksnių atvejais), iškilus pavojui dėl žmogaus gyvybės.

9. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas – bendrosios praktikos slaugytojas, išklausęs skubiosios medicinos pagalbos specializacijos programą.

8. ĮVADAS

Dar visai neseniai, greitosios pagalbos paslaugų teikėjų profesinė sveikata sulaukė santykinai mažai mokslininkų dėmesio. Paskutiniais metais, mokslininkai vis labiau suvokia, kad greitosios medicinos pagalbos (GMP) personalas gali būti rizikos grupėje dėl su darbu susijusių sveikatos problemų [1]. Kai kurių psichikos ligų ir psichinės sveikatos problemų paplitimas tarp gydytojų yra aukštesnis nei bendrojoje populiacijoje, nors vertinant jų socioekonominį statusą ir išsilavinimo lygį, yra tikimasi kitokių rezultatų [2]. Tyrimai teigia, kad GMP darbuotojai galimai patiria didžiausio lygio stresą ir „perdegimą“ lyginant su kitomis profesijų grupėmis ir kitais skubios medicininės pagalbos (SMP) darbuotojais [3].

Jau įrodyta, kad GMP darbuotojai, remiantis jų darbo charakteristika, yra veikiami didesnio fizinio ir protinio spaudimo, negu likusi populiacija ar kiti medicinos darbuotojai [4]. Manoma, kad lytis, amžius, gyvenimas nesusituokus ir ankstyva smurto patirtis koreliuoja su potrauminio streso sindromo (PTSS) išsivystymu [5]. Kai kurie autoriai mano, kad individualios asmeninės savybės taip pat gali turėti įtakos aukštam distreso simptomų lygiui tarp GMP personalo [6]. Užsitęsęs stresas ne tik paveikia slaugytojų gyvenimo kokybę, bet taip pat pablogina skubios slaugos priežiūros kokybę ir sumažina produktyvumą [7].

Gydytojai, greičiausiai dėl aukšto lygio streso poveikio darbe, yra pažeidžiami kai kurių psichikos sutrikimų, tokių kaip nerimas, depresija, profesinis „perdegimas“ [8, 9, 10]. Nepalanki gydytojų psichikos sveikata gali trukdyti jų profesinei veiklai ir turėti įtakos sveikatos priežiūros kokybei, o tai neišvengiamai turės padarinių pacientų sveikatai ir sveikatos priežiūros sistemos raidai [10]. Nepsichiatrinių pacientų depresijos ir nerimo sutrikimų vertinimui, mokslininkai Zigmond ir Sanith, sukūrė depresijos ir nerimo sutrikimų vertinimo skalę (HADs), skirtą identifikuoti galimą ar tikėtiną nerimą ir depresiją [11].

„Perdegimas“ ir stresas yra dažnos sveikatos priežiūros darbuotojų problemos [1]. Manoma, kad „perdegimo sindromas“ išsivysto kaip atsakas į ilgai trunkančius (chroninius) emocinius ir tarpasmeninius darbo stresorius. Dažniausi nespecifiniai klinikiniai sindromo simptomai yra šie: nuovargis, galvos skausmas, valgymo problemos, nemiga, irzlumas, emocinis nestabilumas, rigidiškumas bedraujant su kitais asmenimis. Šie simptomai dažniausiai sumažina slaugos kokybę. Literatūroje geriausiai išanalizuotas instrumentas „perdegimo“ vertinimui yra profesinio „perdegimo sindromo“ klausimynas (MBI). Mokslininkai Maslach ir kolega Jackson pirmieji identifikavo „perdegimo“ konstruktą 1970 m., ir atrado instrumentuotę, kuri leidžia įvertinti emocinį išsekimą, depersonalizaciją ir sumažėjusius asmeninius laimėjimus [2, 7, 12, 13, 14, 15, 16]. Šio darbo tikslas yra nustatyti ir įvertinti darbuotojų, teikiančių skubios medicininės pagalbos paslaugas, nerimo, depresijos bei „perdegimo sindromo“ pasireiškimą bei ryšį su sociodemografiniais veiksniais.

9. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tyrimo tikslas: Nustatyti ir įvertinti darbuotojų, teikiančių skubios medicininės pagalbos paslaugas, nerimo, depresijos bei „perdegimo sindromo“ pasireiškimą bei ryšį su sociodemografiniais veiksniais. Uždaviniai:

1. Nustatyti ir įvertinti tiriamųjų, teikiančių skubios medicininės pagalbos paslaugas, sociodemografinius veiksnius.

2. Nustatyti nerimo ir depresijos simptomų pasireiškimą tarp skubios medicininės pagalbos paslaugas teikiančių darbuotojų ir įvertinti ryšį su sociodemografiniais veiksniais.

3. Nustatyti „perdegimo sindromo“ pasireiškimą tarp skubios medicininės pagalbos paslaugas teikiančių darbuotojų ir įvertinti ryšį su sociodemografiniais veiksniais.

4. Nustatyti santykinės rizikos, patirti lengvo ir vidutinio sunkumo depresijos bei lengvo ir vidutinio sunkumo nerimo simptomus, ryšį su sociodemografiniais veiksniais, tarp tiriamųjų, teikiančių skubios medicininės pagalbos paslaugas.

10. LITERATŪROS APŽVALGA

Stresas yra dinaminės sąveikos, tarp asmens ir aplinkos, rezultatas, kai asmuo suvokia ryšį tarp jo fizinių, psichologinių gebėjimų ir aplinkos reikalavimų. Nepaisant to, kad stresinis atsakas yra svarbus prisitaikymo veiksnys išlikimui, užsitęsęs stresas yra susijęs su fiziniais ir psichologiniais sutrikimais. Užsitęsęs stresas pasireiškia fiziniu išsekimu, skeleto-raumenų simptomais, o taip pat lengvais psichiatriniais simptomais, tokiais kaip piktnaudžiavimas tam tikromis medžiagomis, depresija ir nerimo sutrikimai [17]. Stresas darbo aplinkoje dažiausiai pasireiškia šiais psichologiniais simptomais: nuovargiu, irzlumu, pykčiu, rūpinimosi stoka, elgesio pokyčiais, pravaikštomis. Šie simptomai dažniausiai sumažina slaugos kokybę. Yra pranešimų, kad lyginant su kitomis slaugytojomis, aukštesnis nerimo lygis yra tarp SMP slaugytojų. Tai siejama su darbo našta ir įtampa kritinėse situacijose. Užsitęsęs stresas ne tik paveikia slaugytojų gyvenimo kokybę, bet taip pat pablogina skubios slaugos priežiūros kokybę ir sumažina produktyvumą [7,17].

Nustatyta, kad GMP darbuotojai turi panašų psichinės sveikatos lygį, bet aukštesnį skeleto-raumenų skausmų lygį, lyginant su bendra darbo jėga Danijoje. GMP personalas yra labiau veikiami emocinių reikalavimų ir tai siejama su aukštesnio lygio prasta psichine sveikata ir blogesne miego kokybe [10].

Graikijoje atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 213 SMP slaugos personalo darbuotojų, nustatyta, kad 24,8 proc. respondentų turi labai sunkių miego sutrikimų, 23,4 proc. labai sunkų depresiškumą, ir 10,7 proc. labai sunkų nerimastingumą. Vidutinė nerimo lygio vertė buvo 1,102 ± 0,53, kas atitinka lengvą nerimo sutrikimą. Stebima silpna statistiškai reikšminga teigiama koreliacija tarp nerimo lygio ir darbo patirties SMP srityje [17]. Tuo tarpu Turkijoje 2006 m. atliktame tyrime, buvo vertinami depresijos ir nerimastingumo simptomi tarp SMP gydytojų (n=192). Nustatyta, kad vidutinis depresijos simptomų balas yra 10,6 ± 6,5. Hobio nebuvimas ir aukštas nerimo balas buvo svarbūs veiksniai tarp gydytojų patiriančių depresijos simptomus. Vidutinis nerimo balas buvo 8,7 ± 8,2. Moteriška lytis, žemos mėnesinės pajamos ir aukšti depresijos simptomų balai buvo veiksniai, kurie ryškiausiai prisidėjo prie gydytojų nerimo [9].

Manoma, kad stresas, depresija ir nerimo sutrikimai sukelia pasitikėjimo savimi stoką ir, kaip jau minėta, yra dažna pravaikštų priežastis. Nustatyta, kad didžiausias galimų nerimo klinikinių atvejų pasireiškimas yra 20-30 m. amžiaus grupėje, tuo tarpu depresijos – 30-40 m. amžiaus grupėje. Slaugytojai, kurie neužsiima fizine veikla, turi ryškiai aukštesnį nerimo ir depresijos simptomų pasireiškimą nei tie, kurie užsiima fizine veikla. Rūkančių nerimo ir depresijos simptomų pasireiškimo dažnis taip pat didesnis [18]. 2013 m. atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 34340 GMP specialistų,

nustatyta, kad 6,8 proc. yra depresiški, 6,0 proc. - nerimastingi ir 5,9 proc. - patiriantys stresą, specialistai [19].

Nerimas ir depresija yra du dažni psichikos sutrikimai, dažniausiai pasireiškiantys kartu. Kinijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad 25,67 proc. gydytojų turi nerimo simptomų, 28,13 proc. - depresijos, ir 19,01 proc. turi abu (n=2641). Beveik visos su darbu susijusios charakteristikos ir gyvenimo būdo elementai (išskyrus rūkymą) buvo reikšmingai susiję su depresijos ir nerimo simptomais. Taip pat pastebėtas ryšys tarp amžiaus, lyties, skyriaus, kuriame gydytojas dirba, ir nerimo/depresijos simptomų. Lyginant su vyrais, moterys gydytojos turėjo didesnę nerimos ir depresijos simptomų atsiradimo riziką. Rizikos veiksniai, tokie kaip bloga fizinė sveikata, smurtas darbe, reguliarių fizinių pratimų trūkumas, > 6 darbo valandos per savaitę, ≥2 naktiniai budėjimai per savaitę yra susiję su nerimo ir depresijos simptomais. Gydytojai, kurie išsimiega nepakankamai, dažniau jaučia nerimo simptomus, lyginant su tais, kurie išsimiega gerai. Taip pat, respondentai, turintys depresijos simptomus, yra labiau linkę rūkyti [8].

Dažniausi sutrikimai tarp gydytojų, remiantis 2014 m. Kroatijoje atliktu tyrimu, yra: alkoholio vartojimas, receptinių vaistų vartojimas (lengvi opioidai ir benzodiazepinai) ir depresija su reikšmingai didesniu savižudybių skaičiumi. Net jei gydytojas atpažįsta psichinės sveikatos sutrikimo simptomus, dažniausiai nesiekia profesionalios pagalbos ir tęsia savo profesinę veiklą. Gydytojai dažniausiai neigia problemos egzistavimą, nes pagalbos prašymas gali būti interpretuotas kolegų ir pacientų kaip profesionalumo stoka ar negalėjimas dirbti [2].

Traumuojančių stresorių poveikis laikomas neatskiriama GMP darbuotojų darbo dalis. Traumuojantys stresoriai ar kritiniai atvejai yra tie, kuriuose personalui sukeliami mirtini ar gyvybei pavojingi sužalojimai. Be to, mirštamumo rizika, sunkūs psichinės sveikatos sutrikimai ir elgesio problemos yra susiję su traumuojančiu poveikiu, įskaitant PTSS, nerimą ir depresiją. Dažniausiai pasitaikantys ūmūs stresoriai tarp SMP darbuotojų yra traumuojantys įvykiai (88,57 proc.), rimtų atvejų sprendimas (87,8 proc.) ir jauni nukentėjusieji (87,14 proc.) [1].

Medicinos ir paramedicinos personalas, ypač teikiantys GMP paslaugas, dažnai susiduria su situacijomis, kurios sukelia fizinį ir psichologinį stresą. GMP sritis galimai yra sudėtinga, dėl dažnų nenuspėjamų kasdienių atvejų darbe, problemos sprendimo ir gydymo daugelio ligų ūmioje fazėje ir dažnu susidūrimu su pacientų ir jų šeimos narių lūkesčiais netikėtose/nelauktose situacijose. Tyrimas, kuriame dalyvavo Londono SMP darbuotojai pranešė, kad stresas darbe yra svarbiausias sergamumo veiksnys ir 15 proc. darbuotojų turi PTSS. Galiausiai, išsami sisteminė apžvalga, apimanti straipsnius susijusius su GMP darbuotojų psichine sveikata, parodė, kad traumuojančių įvykių poveikis yra nuo 80 proc. iki 100 proc., o PTSS dažnis - ≥ 20 proc. [12].

priimti greitus sprendimus ir suteikti pagalbą siekiant išsaugoti gyvybes, dažniausiai be jokios aplinkinių paramos ir apsidraudimo dėl savo veiksmų. Beveik visada GMP personalas yra pirmieji atsiduriantys nelaimių vietose, todėl neturi adekvataus laiko ar informacijos, kad galėtų morališkai save paruošti [20].

Depresija tarp gydytojų pripažįstama kaip svarbi profesinės sveikatos problema dėl didelio jos paplitimo ir galimos rizikos, kurią ji sukelia medicinos praktikoje. Gydytojų darbas yra siejamas su ilgomis darbo valandomis. Kai kurios studijos praneša, kad ilgos darbo valandos gali būti siejamos su depresija, tuo tarpu kiti ginčinasi dėl tokios asociacijos. Gydytojai yra veikiami daugelio stresorių, tokių kaip lūkesčių našta, tikintis aukšto lygio profesionalumo, atsakomybė už pacientų gerovę, santykių su pacientais ir sveikatos priežiūros darbuotojais palaikymas, susirūpinimas dėl medicininių klaidų ir ginčai dėl aplaidumo. Tuo tarpu socialinė parama, manoma, veikia kaip buferinis veiksnys reakcijose į profesinius stresorius. Tačiau nebuvo nustatyta, ar socialinė parama veikia taip pat vertinant depresiją tarp ilgesnes darbo valandas dirbančių gydytojų. Japonijoje 2011 m. atliktame tyrime nepastebėta jokių asociacijų tarp ilgų darbo valandų ir depresijos [21]. Tais pačiais metais Austrijoje buvo atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti pamaininio darbo poveikį paramedikų fiziniam nuovargiui, miego sutrikimams ir psichinei sveikatai. Austrijos GMP medikai bedruomenei suteikia paslaugas 24 valandas per parą, dirbdami dieninę, popietinę ar naktinę pamainą. Tai gali sutrikdyti jų miego kokybę ir cirkadinį paros ritmą. Darbuotojai dirbantys pamainomis, susiduria ne tik su fizinėmis, bet ir psichinės sveikatos problemomis. Nuotaika dažnai yra paveikta galvos skausmų, irzlumo, nerimo ir depresijos. Dažnai praleidžiami socialiniai ar sporto renginiai, šeimos susitikimai, kada jų metu dirbama arba miegama po darbo. Tai gali sukelti nusivylimo, socialinės izoliacijos jausmą ir depresiją, kai yra prarandamas vertingas šeimos ar asmeninis laikas. Nustatyta, kad 9 iš 10 (n=55, 92 proc.) paramedikų nurodė patyrę nuovargį per paskutinius 6 mėnesius, ir 53 (88 proc.) iš jų mano, kad tai sukėlė jų darbas. Epworth mieguistumo skalė parodė, kad 18 (30 proc.) respondentų jautė perdėtą mieguistumą dienos metu, ir 6 (10 proc.) buvo pavojingai mieguisti. Pitsburgo miego kokybės indeksas rodo, kad 41 (68 proc.) respondentų kenčia dėl prastos kokybės miego, o 13 (21 proc.) dalyvavusių apklausoje turėjo didelę miego apnėjos riziką. Švelni depresija rasta tarp 16 (27 proc.), o vidutinio sunkumo tarp 10 proc. respondentų [22].

Pagal PSO, nerimas išplito tarp daugiau kaip 400 milijonų žmonių visame pasaulyje, todėl nerimo sutrikimai yra žinomi kaip dažniausias psichologinių sutrikimų tipas. Remiantis Nacionalinės darbo organizacijos atliktu tyrimu, stresas ir depresija darbe užima antrą vietą tarp darbuotojų, po širdies ir kraujagyslių ligų. Nerimas yra nemalonus ir neaiškus diskomforto ir susirūpinimo jausmas, dažnai nežinomos kilmės, kuris sukelia neapibrėžtumą, bejėgiškumą ir fizinį susijaudinimą. Visi kovoja su nerimu, tačiau dažnai sunkus ir lėtinis nerimas yra problematiškas ir gali sukelti depresiją. Nerimas pasireiškia, kai stresinė situacija tęsiasi per ilgai arba atsiranda dažnai. Tuo tarpu depresija yra

įvairių psichologinių būsenų derinys, ir yra laikoma viena iš daugelio lėtinio nerimo veiksnių. SMP tarnybų darbuotojai (paramedikai, technikai ir slaugytojai) yra veikiami sunkaus spaudimo ir linkę į psichikos sutrikimus. Darbe yra susiduriama su tokiais sunkumais, kurie neesant fiziškai ir protiškai pasiruošus, gali padaryti daug žalos [23].

2016 m. atliktoje studijoje, kurios respondentai buvo GMP darbuotojai, nustatyta, kad depresijos, nerimo ir streso reikšmės buvo didesnės tarp vyrų. Nustatytas statistiškai reikšmingas santykis tarp amžiaus ir depresijos, nerimo ir streso. Darbo stažas, darbo vieta ir išsimokslinimas turėjo didžiausią poveikį personalo patiriamam stresui. Personalo nerimo lygiui turėjo įtakos darbo vieta, stažas ir amžius. Darbo stažas, šeimyninis statusas, darbo vieta turėjo reikšmingą santykį su depresijos lygiu. Stebimas statistiškai reikšmingas santykis tarp streso ir depresijos. Tiesioginė priklausomybė parodė – kuo daugiau streso, tuo didesnis depresijos lygis. Taip pat yra ryšys tarp nerimo ir depresijos – kuo daugiau nerimo, tuo didesnis depresijos lygis [23].

10.2 Potrauminio streso sindromas

PTSS yra nerimo sutrikimas, pasireiškiantis ūminiu emociniu atsaku į trauminį įvykį ar situaciją, o taip pat ir sunkų aplinkos stresą. Pasak „Psichikos sveikatos nacionalinio instituto“ ataskaitos, 7,7 milijonai (3,5 proc.) suaugusiųjų kenčia nuo PTSS. Tyrėjas Nayback teigė, kad PTSS gali sukelti platų spektrą simptomų, tokių kaip įvykių prisiminimai ir košmarai, pyktis, nerimas, depresija, irzlumas ir sutrikusi koncentracija. Jis tęsė, kad tai sukelia miego sutrikimus, panikos atakas, hiperbudrumą ir perdėtą dirglumą. Irane atlikto aprašomojo skerspjūvio tyrimo rezultatai parodė, kad 94 proc. paramedikų ir ligoninės SMP personalo, nurodė vidutinio sunkumo potrauminio streso sutrikimus. Nustatyta, kad SMP personalas, turintis bakalauro laipsnį, turi didesnę riziką PTSS nei paramedikai. Tyrimo dalyviai, kurie dirba <100 h/mėn, dažniau turės PTSS nei tie, kurie dirba 100-150 h/mėn. ar >200 h/mėn. Respondentai, turintys žemą susidomėjimą savo darbu, turi didesnę PTSS riziką nei tie, kurie yra suinteresuoti savo darbu. Galiausiai tie, kurie turi tiesioginį kontaktą su pacientais, dažniau patiria PTSS nei tie, kurie tiesioginio kontakto neturi [5].

Skubios pagalbos darbuotojai , pvz .: policijos pareigūnai, ugniagesiai, gelbėtojai ir nelaimės vietos darbuotojai, karinis personalas ir GMP darbuotojai, turi aukščiausią riziką susirgti PTSS dėl jų pakartotinio sąlyčio su kritiniais incidentais. SMP darbuotojai – stažuotojai gali turėti dar didesnę riziką susirgti PTSS dėl naujos aplinkos poveikio, amžiaus, nepatirties ir pridėtinio akademinio vertinimo spaudimo. Pietų Amerikoje atliktoje studijoje buvo tirtas santykis tarp kritinių atvejų

veiksnys, kuris gali predisponuoti SMP darbuotojų PTSS pasireiškimą. UK studijoje mokslininkai nustatė, kad 10 proc. iš 574 SMP darbuotojų, kenčia nuo klinikinio depresijos lygio, o 22 proc. - susidūrė su PTSS kriterijais. Nustatyta, kad socialinė parama po traumuojančio incidento apsaugo nuo PTSS [20].

2004 m. britų studija, vertindama PTSS tarp pagalbinių medicinos tarnautojų, nustatė, kad ligų pasireiškimas yra aukštesnis tarp GMP darbuotojų nei kitų SMP personalo narių [4].

Pirmas reikšmingas Vengrijos tyrimas vertinant dalį šalies GMP darbuotojų buvo atliktas 2005 m. Tai aprašomasis skerspjūvio tyrimas (n=407), kuriame paaiškėjo, kad 70 proc. respondentų turi aukštesnį nei normalus kūno masės indeksą (KMI). Pripažįstant problemos sunkumą, 2008 m. Vengrijoje buvo atliktas visos šalies GMP darbuotojų tyrimas tam, kad surinkti tikslesnius ir demonstratyvesnius duomenis. Dalyvių skaičius buvo 364. Save žalojantys įpročiai, kaip atsipalaidavimo būdas stresiniame gyvenime, buvo labai išreikšti: 41,5 proc. respondentų yra reguliarūs rūkoriai. Susitelkiant ties problema, buvo atliktos dar dvi studijos: viena jų 2008 m. Budapešte, kita – 2010 m. visoje Vengrijoje. Abi studijos įrodė, kad PTSS iš tikrųjų yra dažnas reiškinys tarp Valstybinės Vengrijos GMP įstaigos darbuotojų, o lytis ir ekstremaliai tragiškų įvykių patirtis darbe turi didelę įtaką šio sindromo patomechanizmui [4].

2014 m. Pietų Afrkoje atliktame tyrime gauti šie rezultatai: 94 proc. paramedikų stažuotojų tiesiogiai patyrė traumuojantį įvykį, 16 proc. - PTSS. Buvo stebimas auštas depresijos dažnis (28 proc.), alkoholio vartojimas (23 proc.), chroniškas stresas (7 proc.) ir žemas socialinės paramos lygis [20].

Su darbu susijusio PTSS prevencijai skirta: patikima organizacinė ir psichosocialinė darbo aplinka, sistematiškas darbuotojų treniravimas, socialinė parama iš kolegų ir darbdavių bei tinkamas darbuotojų stebėjimas po kritinio incidento [24].

10.3 „Perdegimo sindromas“

„Perdegimas“ yra psichologinis terminas, ilgalaikio išsekimo ir mažėjančių interesų išgyvenimas, paprastai darbo kontekste [14,15]. „Perdegimas“ dažnai suprantamas kaip tam tikro laikotarpio rezultatas, dedant per daug pastangų darbe ir gaunant per mažai atsako į tai. Sveikatos priežiūros darbuotojai yra dažnai linkę į „perdegimą“. „Perdegimo sindromas“ buvo identifikuotas ankstyvais 1970-taisiais metais tarp specialistų, teikiančių paslaugas žmonėms, labiausiai sveikatos priežiūros darbuotojų. „Perdegimo sindromas“ buvo apibūdintas kaip nesugebėjimas susidoroti su emociniu stresu darbe ar kaip besaikis energijos ir išteklių naudojimas, vedantis į nesėkmes ir išsekimo jausmą. Pateikiami kai kurie „perdegimo sindromo“ nespecifiniai simptomai: nuovargis, galvos

skausmas, valgymo problemos, nemiga, irzlumas, emocinis nestabilumas, rigidiškumas bendraujant su kitais asmenimis. Geriausiai literatūroje išstudijuotas matmuo „perdegimui“ vertinti - Profesinio „perdegimo sindromo“ klausimynas (MBI) [15].

Maslach ir jos kolega Jackson pirmieji identifikavo „perdegimo“ konstruktą 1970-tais metais ir išrado priemonę, kuri išmatuoja emocinio išsekimo, depersonalizacijos ir sumažėjusių asmeninių laimėjimų lygį [1, 2, 13, 14, 15, 16, 25] (žr. 1 paveikslą [26]).

1 pav. Profesinio perdegimo sindromo sudedamosios dalys (Kavaliauskienė, Balčiūtaitė, 2014)

Žmonės, kurie patiria visus tris simptomus, turi didžiausią „perdegimo“ laipsnį, nors emocinis išsekimas laikomas perdegimo „praba“. Aukščiausi sunkaus „perdegimo sindromo“ lygiai buvo rasti tarp onkologų, anesteziologų ir GMP darbuotojų [15].

Maslach ir Jackson įvardino „perdegimą“ kaip fizinio, emocinio ir intelektinio išsekimo sindromą, pasireiškiantį nepageidaujamu požiūriu į profesinį gyvenimą, kuris taip pat sukelia savigarbos regresavimą, chronišką nuovargį, bejėgiškumą ir beviltiškumą [1].

Labiausiai paplitusi „perdegimo“ sąvoka – tai psichologinis sindromas, sukeltas lėtinės emocinės įtampos, susijusios su intensyviu ir dažnu santykiu su žmonėmis, kuriems reikia priežiūros ir/ar gydymo. Gydytojai, kurie tiesiogiai dirba su kitais žmonėmis, rūpindamiesi jais ar būdami atsakingi už jų gerovę, yra labiau linkę į „perdegimą“ [13].

Įrodyta, kad aukštas emocinis išsekimas tarp slaugytojų prognozuoja mažesnį savarankiškumą ir dažnesnius ketinimus mesti darbą [14]. Naujausi duomenys rodo, kad asmenybės bruožai, tokie kaip neurotiškumas ir pesimizmas gali padidinti streso pjūtį ir prisidėti prie „perdegimo“

PROFESINIO PERDEGIMO SINDROMO SUDEDAMOSIOS DALYS EMOCINIS IŠSEKIMAS

fizinių ir emocinių išteklių išeikvojimas, persidirbimo jausmas, nesugebėjimas vykdyti iškeltų reikalavimų DEPERSONALIZACIJA neigiamas, abejingas, ciniškas požiūris į darbą,

pareigas, bendradarbius, klientus SUMAŽĖJĘ ASMENINIAI LAIMĖJIMAI Žmogaus bejėgiškumas, kompetencijos stokos pojūtis,darbo pasiekimų ir efektyvumo trūkumas

labiau linkę į „perdegimą“. Nustatyta, kad stiprios asmenybės yra mažiau linkusios į fizinę ligą, pasirengę priimti socialinę paramą, yra optimistiškesni, mažiau stresuojantys, gali naudotis platesne įvairove susidorojimo strategijų ir, galiausiai, yra mažiau „perdegę“ [16].

Remiantis literatūra, stresoriai darbe yra reikšmingi depresijos ir „perdegimo sindromo“ prognostiniai kriterijai [2].

2014 m. Egipte atliktame tyrime, kur buvo tiriami GMP darbuotojai ir biuro darbuotojai, dirbantys Mansoura GMP centre, nustatyta, kad GMP darbuotojų aukštas emocinio išsekimo lygis yra statistiškai reikšmingai dažnesnis nei biuro darbuotojų (20 proc. vs 4,3 proc.). Atitinkamai depersonalizacija dažnesnė tarp GMP darbuotojų (9,3 proc. vs 1,4 proc.) [1].

Prancūzijoje atliktame tyrime, tarp intensyvios terapijos gydytojų (internų, rezidentų, konsultantų), aukštas „perdegimo sindromo“ lygis nustatytas 46,5 proc. respondetų (n=253). Dar vienas tyrimas parodė, kad aukštas emocinio išsekimo lygis stebimas 37 proc. respondentų, o aukštas depersonalizacijos lygis – 19 proc. respondentų (n=978). Tuo tarpu 39 proc. respondentų turi žemą asmeninių laimėjimų lygį. Moteriška lytis siejama su didesniu „perdegimo sindromo“ dažniu. Darbo krūvis taip pat susijęs su „perdegimo sindromu“. Prancūzų tyrimas parodė, kad darbo dienų skaičius per mėnesį, ilga pertrauka nuo paskutinės laisvos savaitės, darbo diena prieš tyrimo dieną yra susiję su aukštesnio lygio MBI skalės rezultatais. Bloga darbo organizacija yra susijusi su patiriamu stresu ir lemia „perdegimą“. Tyrime, kurio autorius Shanefelt ir kiti, 24 h budėjimai kaip ir neadekvatus laisvas laikas yra didieji stresoriai ir susiję su aukštu „perdegimo“ lygiu. Tyrimas, kurio autorius Ramirez ir kiti, parodė, kad darbo krūvis ir tinkamų išteklių trūkumas yra svarbūs stresoriai medicinos specialistams. Dar vienoje studijoje, kurios autorius Baldwin ir kiti, nustatyta koreliacija tarp mirčių skaičiaus ir sukrėtimo, tačiau „perdegimo sindromo“ laipsnis nekoreliuoja su mirštamumo dažniu tarp pacientų. Nustatyta, kad konfliktai tarp gydytojų susiję su aukštesniu „perdegimo“ lygiu, kai tuo tarpu geri santykiai yra tarsi apsaugantis faktorius. Vertinant ryšį tarp streso ir „perdegimo“ tarp UK gydytojų, McManus ir kolegos įrodė, kad egzistuoja „užburtas ratas“ tarp emocinio išsekimo, dėl kurio gydytojai patiria daugiau streso, o tuo tarpu stresas priverčia gydytojus jaustis labiau emociškai išsekusiais [15].

Brazilijoje, 2010 m. atliktoje studijoje, „perdegimo sindromas“ vertintas atsižvelgiant į keliamų reikalavimų – kontrolės modelį. Nustatyta, kad intensyvios terapijos gydytojai, kuriems keliami aukšti darbo reikalavimai 10,2 karto dažniau „perdega“ nei tie, kurie nesusiduria su aukštais reikalavimais [13].

11. TYRIMO METODIKA

Tyrimas pradėtas 2014 m. lapkričio mėnesį, baigtas 2016 m. balandžio mėnesį. Tyrimas vyko dviem etapais. Pirmojo etapo metu buvo renkama literatūra, susijusi su darbo tema. Mokslinių straipsnių paieška vyko PubMed, Cochrane Library duomenų bazėse. Iš viso, rašant magistro darbą, buvo remiamasi 32 mokslinėmis publikacijomis (n=32). Iš jų 27 (84,375 proc.) yra ne senesnės nei 10 metų. Dažniausiai naudoti raktiniai žodžiai: depression, anxiety, burnout syndrome, ambulance personnel, emergency medical workers, prehospital medical care, paramedics. Pradėta literatūros analizė, rašoma darbo teorinė dalis. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas depresiškumo, nerimastingumo, „perdegimo sindromo“ sąvokoms, šių sutrikimų pasireiškimui tarp skubios medicininės pagalbos darbuotojų. Analizuoti tyrimuose panaudoti tyrimo metodai, apklausų modeliai, atrinkta labiausiai šiam tyrimui tinkanti informacija. Pasirinktas tyrimo metodas (lizdinė atsitiktinė atranka, standartizuota anketinė apklausa) ir parengta apklausa, susidedanti iš sociodemografinio klausimyno ir moksliškai adaptuotų klausimynų. Apsispręsta tyrimą atlikti Kauno miesto GMP stotyje, šios įstaigos direktoriui N.Mikelioniui pateiktas prašymas tyrimui atlikti. Taip pat pateikti dokumentai Bioetikos centrui dėl pritarimo tyrimui.

Antrame tyrimo etape Kauno m. GMP stoties medicinos darbuotojams buvo pateiktos sudarytos anoniminės apklausos. Vertinama gautų rezultatų teorinė ir praktinį vertė, rezultatų sisteminimas ir analizavimas.

11.2 Tyrimo objektas ir tiriamųjų atranka (populiacija, imtis)

Standartizuota anketinė apklausa buvo išdalinta Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties medicinos darbuotojams: paramedikams, skubios medicinos pagalbos slaugos specialistams ir medicinos gydytojams. Šioje įstaigoje dirba 30 paramedikų, 71 skubios medicinos pagalbos slaugos specialistas ir 33 medicinos gydytojai (n=134). Iš viso buvo išdalinta 121 apklausa, iš kurių sugrįžo 88 pilnai užpildytos ir nesugadintos anketos. Atsakymų dažnis – 72,72 proc. Visi tiriamieji pasirašė tiriamojo asmens sutikimo formą. Apklausoje nedalyvavę skubios medicininės pagalbos darbuotojai atsisakė pildyti anketą ir dalyvauti tyrime.

11.3 Tyrimo metodai

Pagrindinis tyrimo metodas – lizdinė atsitiktinė atranka, standartizuota anketinė apklausa. Apklausą sudarė: autorių sudarytas sociodemografinis klausimynas ir moksliškai adaptuoti klausimynai. Nerimo ir depresijos simptomų vertinimui panaudotas Nerimo ir depresijos vertinimo klausimynas (HAD skalė), „perdegimo“ sindromui vertinti – Profesinio „perdegimo sindromo“ klausimynas (MBI).

Sociodemografinis klausimynas skirtas įvertinti: respondentų lytį, amžių, šeimyninę padėtį, darbo trukmę (metais) skubios medicinos pagalbos srityje, užimamas pareigas, vidutinį atlyginimą (eurais) per mėnesį, darbo valandų skaičių per mėnesį bei darbo valandas per dieną.

HAD skalė buvo sukurta 1983 m., mokslininkų A. S. Zigmond ir R. P. Snaith, siekiant įvertinti nerimo ir depresijos lygį. Į lietuvių kalbą skalė buvo išversta 1991 m. [27]. Skalė yra pildoma pačio tiriamojo ir tai užtrunka mažiau nei 5 minutes. HAD skalė yra 14 punktų instrumentuotė, sukurta įvertinti depresijos ir nerimo simptomų pasireiškimą ir sunkumą per paskutinę savaitę. Skalė sudaryta iš 7 punktų depresijos subskalės (HADS-D) ir 7 punktų nerimo subskalės (HADS-A). Kiekvienas punktas yra vertinamas nuo 0 iki 3 balų, todėl HAD-D ir HAD-A subskalių balų suma gali svyruoti nuo 0 iki 21 balo. Kiekviena subskalė vertinama atskirai: 0-7 balai – nėra nerimo/depresijos simptomų, 8-10 balų – lengvi nerimo/depresijos simptomai, 11-14 balų – vidutinio sunkumo nerimo/depresijos simptomai, 15-21 balai – sunkūs nerimo/depresijos simptomai [28]. 2002 m., tyrėjo Bjelland ir kitų, atliktoje sisteminėje literatūros apžvalgoje, vertinant HAD skalės patikimumą, nustatyta, kad Krombacho alfos koeficientas HAD-A subskalei svyruoja nuo 0,68 iki 0,93 (vidurkis 0,83), o HAD-D subskalei – nuo 0,67 iki 0,90 (vidurkis 0,82) [29]. Tai įrodo, kad HAD skalės patikimumas yra geras.

MBI klausimynas skirtas įvertinti „perdegimo sindromo“ lygiui. Klausimynas susideda iš 22 punktų, leidžiančių įvertinti, kaip dažnai respondentas jaučia kiekviename punkte aprašytą situaciją: 0 balų, jei nejaučia niekada ir 6 balai, jei jaučia kiekvieną dieną. Klausimynas sudarytas iš 3 subskalių: emocinis išsekimas, depersonalizacija ir asmeniniai laimėjimai. Emocinio išsekimo vertinimui yra skirti 9 pirmieji punktai, depersonalizacijai – 5 paskutiniai punktai, o asmeniniams pasiekimams– likę 8 punktai. Aukštesnė emocinio išsekimo ir depersonalizacijos subskalių balų suma ir mažesnė asmeninių laimėjimų subskalės balų suma lemia aukštą „perdegimo“ lygį [30]. „Perdegimo sindromo“ subskalės vertinamos pagal surinktų balų sumą, kuri pateikiama 1 lentelėje [31]. Klausimyno patikimumas vertintas atsižvelgiant į Krombacho alfa koeficientą. Emocinio išsekimo Kombacho alfa koeficientas yra 0,90, depersonalizacijos – 0,79, o asmeninių pasiekimų – 0,71 [25]. Gautos reikšmės rodo aukštą klausimų homogeniškumą klausimyne.

1 lentelė. Perdegimo sindromo subskalių vertinimas balais (Maslach C., Jackson S.E., Leiter M.P., 1996)

SUBSKALĖS BALŲ SUMA

ŽEMAS VIDUTINIS AUKŠTAS

Emocinis išsekimas 0-15 balų 16-25 balai 26-54 balai Depersonalizacija 0-2 balai 3-8 balai 9-30 balų Asmeniniai pasiekimai 0-33 balai 34-42 balai 43-48 balai

11.4 Duomenų analizės metodai

Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant statistinės duomenų analizės „SPSS 22”

(angl. Statistical Package for Social Sciences 22 for Windows) ir „Microsoft Office Excel 2003“ programų paketus.

Kiekybinių požymių aprašomajai statistikai naudotas aritmetinis vidurkis (x̄) ± standartinis nuokrypis (SD). Analizuojant požymius buvo tikrinamos hipotezės apie vidurkių ir dažnių skirtumus bei požymių tarpusavio priklausomybę. Pasirinkta statistinio patikimumo reikšmė (p) lygi 0,05. Kokybinių požymių statistinis ryšys buvo tiriamas susietų lentelių metodu. Kokybinių požymių tarpusavio priklausomumui vertinti imtas tikslus χ2 kriterijus (mažoms imtims) ir asimptotinis χ2 kriterijus. Priklausomai nuo imčių dydžių, tikimybių palyginimui pasirinktas tikslus Fišerio ir normalinės aproksimacijos kriterijus. Poriniai palyginimai atlikti naudojant z kriterijų. Hipotezės apie kiekybinio masinio reiškinio požymio reikšmių skirstinio suderinamumą su normaliuoju skirstiniu tikrinamos naudojant Kolmogorovo-Smirnovo testą (reikšmingumo lygmuo α = 0,05). Esant normaliam kintamųjų pasiskirstymui, dviejų nepriklausomų imčių lyginimui naudotas Stjudento t kriterijus, o trijų ir daugiau nepriklausomų imčių lyginimui – dispersinė analizė ANOVA. Siekiant nustatyti tarp kurių konkrečiai grupių yra statistiškai reikšmingi skirtumai, naudotas Post-hoc testas, Scheffe kriterijus. Koreliacinio ryšio stiprumui apskaičiuoti tarp dviejų normaliojo skirstinio kintamųjų naudotas Pirsono koreliacijos koeficientas (r). Koreliacija vertinta kaip silpna (r<0,5), vidutinė (0,5≤r≥0,7), stipri (r>0,7). Esant nenormaliniam kintamųjų pasiskirstymui, dviejų nepriklausomų imčių lyginimui naudotas Mano-Witnio U testas, o trijų ir daugiau nepriklausomų imčių lyginimui naudotas Kruskalo ir Wallis H testas. Testų patikimumui įvertinti naudotas Kronbacho alfa koeficientas. Atskirų veiksnių prognozinę reikšmę analizavome naudodami vienaveiksnės logistinės regresijos metodą. Apskaičiavome galimybių santykio reikšmes (GS) ir jų 95 proc. pasikliautinuosius intervalus (PI). Statistinės duomenų analizės rezultatai pateikti lentelėse. Daugumoje jų įvertinti

reikšmingumas. Naudoti tokie statistinių hipotezių išvadų reikšmingumo lygiai: p>0,05 – statistiškai nereikšminga (StN), p<0,05 - reikšminga (p*).

12. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Išanalizavus standartizuotos anketinės apklausos duomenis, nustatytas tiriamųjų pasiskirstymas pagal tiriamųjų užimamas pareigas, lytį, amžių, šeimyninę padėtį, darbo trukmę (metais) skubios medicinos pagalbos srityje, darbo valandų skaičių per mėnesį, darbo valandas per dieną bei vidutinį atlyginimą (eurais) per mėnesį. Sociodemografiniai tiriamųjų duomenys pateikti 2 lentelėje.

2 lentelė Tiriamųjų sociodemografiniai duomenys

Kintamieji abs.sk. proc.

1. Pareigos: - paramedikas - slaugos specialistas - medicios gydytojas - viso 34 39 15 88 38,6 44,3 17,0 100 2. Lytis - vyras - moteris 26 62 29,5 70,5* 3. Šeimyninė padėtis - gyvena poroje - vienišas 59 29 67,0 33,0 4. Amžius metais (x̄ ± SN) - vyrai - moterys - bendras 35,6 ± 11,1 46,0 ± 11,0* 42,7 ± 12,0

5. Darbo trukmė metais (x̄ ±SN) 17,0 ± 12,3; [min – 1; max – 40] 6. Darbo val./mėn. (x̄ ±SN) 176,5 ± 44,3; [min – 40; max – 280] 7. Darbo val./ dieną (x̄ ±SN) 20,5 ± 5,4; [min – 12; max – 24] 8. Atlyginimas €/mėn. (x̄ ±SN) 549,6 ± 160,3; [min – 89,8; max – 955,8] * p<0,05

Tyrime dalyvavo 88 tiriamieji: 34 paramedikai (38,6 proc.), 39 skubios medicinos pagalbos slaugos specialistai (44,3 proc.) ir 15 medicinos gydytojų (17,0 proc.). Vyrų buvo 26 (29,5 proc.), moterų - 62 (70,5 proc.). Statistinio patikimumo reikšmė p<0,05 rodo, kad moterų apklausoje dalyvavo statistiškai reikšmingai daugiau nei vyrų. 59 tiriamieji gyvena poroje (67,0 proc), o 29 yra vieniši (33,0 proc.). Vyrų amžiaus vidurkis yra 35,6 ± 11,1 m., moterų - 46,0 ± 11,0 m. ir jos statistiškai reikšmingai vyresnės nei vyrai (p<0,05). Darbo trukmės metais, skubios medicininės pagalbos srityje, vidurkis yra 17,0 ± 12,3, darbo krūvis per mėnesį - 176,5 ± 44,3 val., o darbo dienos trukmė - 20,5 ± 5,4 val. Atlyginimo vidurkis yra 549,6 ± 160,3 eurai per mėnesį.

12.2 Nerimo ir depresijos simptomų pasireiškimas ir ryšys su sociodemografiniais veiksniais

Nerimo ir depresijos simptomų pasireiškimas vertintas naudojant Nerimo ir depresijos simptomų vertinimo klausimyną (angl.: HADs - “Hospital anxiety and depression rating scale”). HAD-A subskalės Krombacho alfos koeficientas yra 0,76, o HAD-D – 0,74. Tai rodo gerą „Nerimo ir depresijos simptomų vertinimo klausimyno“ subskalių patikimumą. 67 (76,1 proc.) tiriamieji neturi nerimo simptomų, 18 (20,5 proc.) tiriamųjų nustatyti lengvi nerimo simptomai, 3 (3,4 proc.) tiriamiesiems nustatyti vidutinio sunkumo nerimo simptomai. 80 (90,9 proc.) tiriamųjų neturi depresijos simptomų, 7 (8,0 proc.) – nustatyti lengvi, o 1 (1,1 proc.) – vidutinio sunkumo depresijos simptomai. Sunkių nerimo ir depresijos simptomų nebuvo nustatyta (žr. 3 lentelė).

3 lentelė. Nerimo ir depresijos simptomų pasireiškimas tarp tiriamųjų

Kintamieji

Nerimo simptomai Depresijos simptomai

n proc. n proc.

nėra 67 76,1 80 90,9

lengvi 18 20,5 7 8,0

vidutiniai 3 3,4 1 1,1

Palyginus šio tyrimo ir mokslininko Mostafa A F. Abbas ir kitų Saudo Arabijoje 2013 metais atlikto tyrimo rezultatus pastebėta, kad beveik 6 kartus daugiau slaugos personalo Saudo Arabijoje patiria vidutinio sunkumo nerimo simptomus (20,0 proc.), lyginant su Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos darbuotojais (3,4 proc.). Beveik 2 kartus dažniau nustatyti lengvi depresijos simptomai (15,0 proc. vs 8,0 proc.) ir net 10 kartų daugiau slaugos personalo Saudo Arabijoje patiria vidutinio sunkumo depresijos simptomus (10,0 proc. vs 1,1 proc.) [18] (žr. 4 lentelė).

4 lentelė. Nerimo ir depresijos simptomų pasireiškimo palyginimas

Autoriai Nerimo simptomų pasireiškimas (proc.) Depresijos simptomų pasireiškimas (proc.)

nėra lengvas vidutinis nėra lengvas vidutinis Kudžmaitytė,

2016

76,1 20,5 3,4 90,9 8,0 1,1

Mostafa, 2013 53,0 27,0 20,0* 75,0 15 10,0*

*vidutinis/sunkus

23 (88,5 proc) apklausoje dalyvavę vyrai neturi nerimo simptomų, 3 (11,5 proc.) – nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo nerimo simptomai. 44 (71,0 proc.) apklausoje dalyvavusios moterys neturi nerimo simptomų, 18 (29,0 proc.) – nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo nerimo simptomai. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp vyrų ir moterų nerimo simptomų pasireiškimo, nėra; (p=0,079). 35 (76,1 proc.) jaunesni nei 45 metų respondentai neturi nerimo simptomų, 11 (23,9 proc.) – nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo nerimo simptomai. Tuo tarpu 32 (76,2 proc.) ≥45 m. amžiaus respondentai neturi nerimo simptomų, o 10 (23,8 proc.) – nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo nerimo simptomai. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp <45 m. amžiaus ir ≥45 m. amžiaus respondentų nerimo simptomų pasireiškimo, nėra; (p=0,991). 44 (74,6 proc.) tiriamieji gyvenantys poroje neturi nerimo simptomų, o 15 (25,4 proc.) – nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo nerimo simptomai. 23 (79,3 proc.) tiriamieji, kurie gyvena vieniši, neturi nerimo simptomų, tuo tarpu 6 (20,7 proc.) – nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo nerimo simptomai. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp gyvenančių poroje ir vienišų respondentų nerimo simptomų pasireiškimo, nėra; (p=0,624). Nerimo simptomų neturi 38 (82,6 proc.) <20 metų skubios medicininės pagalbos srityje dirbančių respondentų, tuo tarpu 8 (17,4 proc.) – nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo nerimo simptomai. 29 (69,0 proc.) ≥20 metų skubios medicininės pagalbos srityje dirbančių respondentų neturi nerimo simptomų, kai tuo tarpu 13 (31,0 proc.) – nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo nerimo simptomai. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp šių dviejų grupių respondentų nerimo simptomų pasireiškimo, nėra; (p=0,136). 39 (86,7 proc.) respondentai, dirbantys mažiau kaip 175 valandas per mėnesį, neturi nerimo simptomų, o 6 (13,3 proc.) – nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo nerimo simptomai. 28 (65,1 proc.) respondentai, dirbantys ≥175 val/mėn., neturi nerimo simptomų, kai tuo tarpu 15 (34,9 proc.) – nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo nerimo simptomai. Dirbantiems ≥175 val/mėn reikšmingai dažniau nustatyti lengvo ir vidutinio sunkumo nerimo simptomai; (p=0,018). 33 (80,5 proc.) tiriamieji, uždirbantys <579 €/mėn., neturi nerimo simptomų, o 8 (19,5 proc.) – nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo nerimo simptomai. 34 (72,3 proc.) tiriamieji, kurių atlyginimas yra ≥579 €/mėn, neturi nerimo simptomų, kai

reikšmingo skirtumo, tarp uždirbančių <579 €/mėn. ir ≥579 €/mėn. nerimo simptomų pasireiškimo, nėra; (p=0,371) (žr. 5 lentelė).

5 lentelė. Nerimo simptomų ryšys su sociodemografiniais veiksniais

Kintamieji

Nerimo simptomai

nėra n(proc) lengvi/vidutiniai n(proc.) p 1. Lytis  vyras  moteris 23 (88,5) 44 (71,0) 3 (11,5) 18 (29,0) 0,079 2. Amžius  <45 m.  ≥45 m. 35 (76,1) 32 (76,2) 11 (23,9) 10 (23,8) 0,991 3. Šeimyninė padėtis  gyvena poroje  vieniši 44 (74,6) 23 (79,3) 15 (25,4) 6 (20,7) 0,624

4. Darbo trukmė (metais)  <20  ≥20 38 (82,6) 29 (69,0) 8 (17,4) 13 (31,0) 0,136 5. Atlyginimas €/mėn.  <579  ≥579 33 (80,5) 34 (72,3) 8 (19,5) 13 (27,7) 0,371 6. Darbo val/mėn.  <175  ≥175 39 (86,7) 28 (65,1) 6 (13,3) 15 (34,9)* 0,018* *p<0,05

Palyginus šio tyrimo ir mokslininko P. Bennett ir kitų Jungtinėje Karalystėje 2004 metais atlikto tyrimo rezultatus, pastebėta, kad du kartus daugiau Jungtinės Karalystės greitosios medicinos pagalbos darbuotojų vyrų patiria vidutinio sunkumo nerimo simptomus (8,10±4,51), lyginant su Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos darbuotojais vyrais (4,23±3,241) [32] (žr. 6 lentelė).

6 lentelė. Depresijos ir nerimo simptomų pasireiškimas priklausomai nuo lyties

Autorius

Depresijos simptomai (x̄ ±SN) Nerimo simptomai (x̄ ±SN)

vyras moteris vyras moteris

Kudžmaitytė, 2016 3,12±3,204 3,37±2,669 4,23±3,241 5,79±2,680 Bennett, 2004 4,99±4,62 5,37±4,10 8,10±4,51 8,13±4,3

21 (80,8 proc.) vyras neturi, o 5 (19,2 proc.) - nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo depresijos simptomai. Tuo tarpu net 59 (95,2 proc.) moterys neturi, ir tik 3 (4,8 proc.) moterims nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo depresijos simptomai. Vyrams statistiškai reikšmingai dažniau nustatyti lengvo ir vidutinio sunkumo depresijos simptomai; (p=0,018). 44 (95,7 proc.) jaunesni nei 45 m. amžiaus respondentai neturi depresijos simptomų, o 2 (4,3 proc.) – nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo depresijos simptomai. Tarp ≥45m. amžiaus respondentų, 36 (85,7 proc.) neturi depresijos simptomų, 6 (14,3 proc.) turi lengvo ir vidutinio sunkumo depresijos simptomus. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp jaunesnių ir vyresnių respondentų depresijos simptomų pasireiškimo, nėra; (p=0,105). 55 (93,2 proc.), gyvenantys poroje, ir 25 (86,2 proc.), vieniši tiriamieji, neturi depresijos simptomų. Tuo tarpu tik 4 (6,8 proc.) gyvenantiems poroje ir 4 (13,8 proc.) vienišiems respondentams nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo depresijos simptomai, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo depresijos simptomų pasireiškimui šeimyninė padėtis neturi; (p=0,282). 42 (91,3 proc.), dirbantys mažiau nei 20 m. skubios medicininės pagalbos srityje, ir 38 (90,5 proc.), dirbantys šioje srityje ≥20 m., neturi depresijos simptomų. 4 (8,7 proc.) dirbantiems <20 m. ir 4 (9,5 proc.) dirbantiems ≥20 m. – nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo depresijos simptomai, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp šių dviejų grupių respondentų depresijos simptomų pasireiškimo, nėra; (p=0,893). 37 (90,2 proc.) respondentai, kurių atlyginimas yra <579 €/mėn, ir 43 (91,5 proc.), kurių atlyginimas yra ≥579 €/mėn, neturi depresijos simptomų. Tuo tarpu 4 (9,8 proc.), uždirbantiems mažiau nei 579 €/mėn, ir 4 (8,5 proc.), uždirbantiems ≥ 579 €/mėn, nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo depresijos simptomai, bet statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp abiejų grupių respondentų depresijos simptomų pasireiškimo, nėra; (p=0,839). 43 (95,6 proc.) dirbantys <175 val/mėn ir 37 (86,0 proc.) dirbantys ≥175 val/mėn – neturi depresijos simptomų. Atitinkamai 2 (4,4 proc.) ir 6 (14,0 proc.) respondentams nustatyti lengvi ir vidutinio sunkumo depresijos simptomai, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo depresijos simptomų pasireiškimui darbo valandų skaičius per mėnesį neturi; (p=0,121) (žr. 7 lentelė).

7 lentelė. Depresijos simptomų ryšys su sociodemgrafiniais veiksniais

Kintamieji

Depresijos simptomai

nėra n(proc) lengvi/vidutiniai n(proc.) p 1. Lytis  vyras  moteris 21 (80,8) 59 (95,2) 5 (19,2)* 3 (4,8) 0,032* 2. Amžius  <45 m.  ≥45 m. 44 (95,7) 36 (85,7) 2 (4,3) 6 (14,3) 0,105

3. Šeimyninė padėtis  gyvena poroje  vieniši 55 (93,2) 25 (86,2) 4 (6,8) 4 (13,8) 0,282

4. Darbo trukmė (metais)  <20  ≥20 42 (91,3) 38 (90,5) 4 (8,7) 4 (9,5) 0,893 5. Atlyginimas €/mėn.  <579  ≥579 37 (90,2) 43 (91,5) 4 (9,8) 4 (8,5) 0,839 6. Darbo val/mėn.  <175  ≥175 43 (95,6) 37 (86,0) 2 (4,4) 6 (14,0) 0,121 p<0,05

Vertintas koreliacinio ryšio stiprumas tarp depresijos simptomų pasireiškimo ir sociodemografinių faktorių. Naudotas Pirsono koreliacijos koeficientas (r). Koreliacija vertinta kaip silpna (r<0,5), vidutinė (0,5≤r≥0,7), stipri (r>0,7). Statistiškai reikšminga silpna koreliacija pastebėta tarp depresijos simptomų pasireiškimo ir amžiaus. Nustatyta, kad ilgėjant amžiui, daugėja depresijos simptomų (r=0,26; p=0,015) (žr. 2 paveikslą).

12.3 „Perdegimo sindromo“ pasireiškimas ir ryšys su sociodemografiniais veiksniais

„Perdegimo sindromui“ vertinti buvo naudotas Profesinio „perdegimo sindromo” klausimynas (angl.: MBI – Maslach Burnout Inventory). Klausimynas sudarytas iš 3 subskalių: emocinis išsekimas (EI), depersonalizacija (DP) ir asmeniniai laimėjimai (AL). Kiekviena subskalė buvo vertinta atskirai (žr. 8 lentelė).

8 lentelė. „Perdegimo sindromo“ pasireiškimas tarp skubios medicininės pagalbos paslaugas teikiančių medicinos darbuotojų

Kintamieji

Žemas Vidutinis Aukštas

n proc. n proc. n proc.

Emocinis

išseimas 44 50,0 29 33,0 15 17,0

Depersonalizacija 5 5,7 16 18,2 67 76,1

Asmeniniai

laimėjimai 32 36,4 36 40,9 20 22,7

Žemo lygio EI nustatytas 44 (50,0 proc.), vidutinio lygio – 29 (33,0 proc.), aukšto lygio – 15 (17,0 proc.) respondentų. Žemo lygio DP nustatyta 5 (5,7 proc.), vidutinio lygio – 16 (18,2 proc.), o aukšto lygio – 67 (76,1 proc.) respondentams. Žemi AL nustatyti 32 (36,4 proc.), vidutiniai – 36 (40,9 proc.), o aukšti – 20 (22,7 proc.) tiriamųjų.

Palyginus šio tyrimo rezultatus su mokslininko Eman Omar Khashaba ir kitų Indijoje 2014 metais atlikto tyrimo rezultatais pastebėta, kad 3,8 karto daugiau skubią medicininę pagalbą teikiančių specialistų Indijoje turi žemo ir vidutinio lygio negatyvų požiūrį į kolegas ir pacientus (90,7 proc. vs 23,9 proc.), o tuo tarpu net 8 kartus dažniau Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties specialistų turi aukšto lygio negatyvų požiūrį į kolegas ir pacientus (76,1 proc. vs 9,3 proc.) [1] (žr. 9 lentelė).

9 lentelė. “Perdegimo sindromo” pasireiškimo palyginimas

Autoriai Emocinis išsekimas (proc.) Depersonalizacija (proc.) Asmeniniai laimėjimai (proc.)

žemas/vidutinis aukštas žemas/vidutinis aukštas žemas/vidutinis aukštas Kudžmaitytė,

2016 88,0 17,0 23,9 76,1 77,3 22,7

Khashaba,

Žemo lygio EI buvo nustatytas 14 (53,8 proc.) vyrų ir 30 (48,4 proc.) moterų, vidutinio lygio – 7 (26,9 proc.) vyrams ir 22 (35,5 proc.) moterims, aukšto lygio – 5 (19,2 proc.) vyrams ir 10 (16,1 proc.) moterų. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp vyrų ir moterų EI lygio, nėra; (p=0,733). 23 (50,0 proc.) jaunesniems kaip 45m. amžiaus respondentams nustatyti žemo lygio, 16 (34,8 proc.) – vidutinio lygio, 7 (15,2 proc.) – aukšto lygio EI. Tuo tarpu ≥45 m. amžiaus respondentams nustatytas EI: žemo lygio – 21 (50,0 proc.), vidutinio – 13 (31,0 proc.), aukšto – 8 (19,0 proc.) respondentams. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp jaunesnių ir vyresnių respondentų EI lygio, nėra; (p=0,866). Žemo lygio EI buvo nustatytas 32 (54,2 proc.) gyvenantiems poroje ir 12 (41,4 proc.) vienišų respondentų, vidutinio lygio - atitinkamai 18 (30,5 proc.) ir 11 (37,9 proc.) respondentų, aukšto lygio – atitinkamai 9 (15,3 proc.) ir 6 (20,7 proc.) respondentams. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp gyvenančių poroje ir vienišų tiriamųjų EI lygio, nėra; (p=0,521). Mažiau kaip 20 m. dirbančių skubios medicininės pagalbos srityje EI lygis: žemas – 23 (50,0 proc.), vidutinis – 16 (34,8 proc.), aukštas – 7 (15,2 proc.) respondentams, o dirbančių ≥20 m. EI lygis žemas - 21 (50,0 proc.), vidutinis – 13 (31,0 proc.) ir aukštas - 8 (19,0 proc.) respondentams. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp šių dviejų grupių respondentų EI lygio, nėra; (p=0,866). Uždirbantiems <579 €/mėn nustatytas EI lygis: žemas – 20 (48,8 proc.), vidutinis – 13 (31,7 proc.), aukštas – 8 (19,5 proc.) respondentams. Tuo tarpu EI lygis uždirbantiems ≥579 €/mėn yra žemas – 24 (51,1 proc.), vidutinis – 16 (34,0 proc.), aukštas – 7 (14,9 proc.) respondentams. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp mažiau ir daugiau uždirbančių respondentų EI lygio, nėra; (p=0,847). 25 (55,6 proc.) tiriamiesiems, dirbantiems <175 val/mėn, nustatytas žemo, 12 (26,7 proc.) – vidutinio, o 8 (17,8 proc.) – aukšto lygio EI. 19 (44,2 proc.) tiriamųjų, dirbančių ≥175 val/mėn, nustatytas žemo, 17 (39,5 proc.) – vidutinio, 8 (16,3 proc.) – aukšto lygio EI. Tačiau ir čia nėra statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp šių dviejų grupių tiriamųjų EI lygio; (p=0,427) (žr. 10 lentelė).

10 lentelė. Emocinio išsekimo ryšys su sociodemografiniais veiksniais

Kintamieji Emocinis išsekimas n(proc.)

žemas vidutinis aukštas p

1. Lytis  vyras  moteris 14 (53,8) 30 (48,4) 7 (26,9) 22 (35,5) 5 (19,2) 10 (16,1) 0,733 2. Amžius (metais)  <45  ≥45 23 (50,0) 21 (50,0) 16 (34,8) 13 (31,0) 7 (15,2) 8 (19,0) 0,866

3. Šeimyninė padėtis  gyvena poroje  vienišas 32 (54,2) 12 (41,4) 18 (30,5) 11 (37,9) 9 (15,3) 6 (20,7) 0,521

4. Darbo trukmė (metais)  <20  ≥20 23 (50,0) 21 (50,0) 16 (34,8) 13 (31,0) 7 (15,2) 8 (19,0) 0,866 5. Atlyginimas €/mėn.  <579  ≥579 20 (48,8) 24 (51,1) 13 (31,7) 16 (34,0) 8 (19,5) 7 (14,9) 0,847 6. Darbo val/mėn.  <175  ≥175 25 (55,6) 19 (44,2) 12 (26,7) 17 (39,5) 8 (17,8) 7 (16,3) 0,427

1 (3,8 proc.) vyrui nustatytas žemas, 3 (11,5 proc.) – vidutinis, 22 (84,6 proc.) – aukštas DP lygis. 4 (6,5 proc.) moterims nustatytas žemas, 13 (21,0 proc.) – vidutinis, 45 (72,6 proc.) – aukštas DP lygis. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp vyrų ir moterų DP lygio, nėra; (p=0,518). 1 (2,2 proc.) jaunesniam nei 45 m. amžiaus respondentui nustatytas žemas, 5 (10,9 proc.) – vidutinis, 40 (87,0 proc.) – aukštas DP lygis. Atitinkamai žemo, vidutinio ir aukšto lygio DP nustatyta 4 (9,5 proc.), 11 (26,2 proc.) ir 27 (64,3 proc.) ≥45 m. amžiaus respondentams. Jaunesniems nei 45 m. amžiaus respondentams statistiškai reikšmingai dažniau nustatyta aukšto lygio DP; (p=0,041). 4 (6,8 proc.) gyvenantiems poroje nustatyta žemo, 10 (16,9 proc.) – vidutinio, 45 (76,3 proc.) – aukšto lygio DP. Atitinkamai žemo, vidutinio ir aukšto lygio DP nustatyta 1 (3,4 proc.), 6 (20,7 proc.) ir 22 (75,9 proc.) vienišiems tiriamiesiems. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp gyvenančių poroje ir vienišų respondentų DP lygio, nėra; (p=0,771). Dirbančių mažiau kaip 20 metų skubios medicininės pagalbos srityje DP lygis yra : žemas – 2 (4,3 proc.), vidutinis – 6 (13,0 proc.), aukštas – 38 (82,6 proc.) respondentams. Tarp ≥20 metų skubios medicininės pagalbos srityje dirbančių tiriamųjų, žemas DP lygis nustatytas 3 (7,1 proc.), vidutinis – 10 (23,8 proc.), aukštas – 29 (69,0 proc.) tiriamiesiems. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp abiejų grupių respondentų DP lygio, nėra; (p=0,390). Uždirbantiems mažiau kaip 579 €/mėn, žemas DP lygis nustatytas 2 (4,9 proc.), vidutinis – 9 (22,0 proc.), aukštas – 30 (73,2 proc.) tiriamųjų. Tuo tarpu DP lygis tarp medicinos darbuotojų uždirbančių ≥579 €/mėn: žemas – 3 (6,4 proc.), vidutinis – 7 (14,9 proc.), o aukštas DP lygis nustatytas 37 (78,7 proc.) tiriamiesiems. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp skirtingą atlyginimą gaunančių skubios medicininės pagalbos darbuotojų DP lygio, nėra; (p=0,733). 3 (6,7 proc.) tiriamiesiems, dirbantiems

35 (81,4 proc.) – aukšto lygio DP. Tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp šių dviejų grupių respondentų DP lygio, nėra; (p=0,575) (žr. 11 lentelė).

11 lentelė. Depersonalizacijos ryšys su sociodemografiniais veiksniais

Kintamieji Depersonalizacija n(proc.)

žemas vidutinis aukštas p

1. Lytis  vyras  moteris 1 (3,8) 4 (6,5) 3 (11,5) 13 (21,0) 22 (84,6) 45 (72,6) 0,518 2. Amžius (metais)  <45  ≥45 1 (2,2) 4 (9,5) 5 (10,9) 11 (26,2) 40 (87,0)* 27 (64,3) 0,041* 3. Šeimyninė padėtis  gyvena poroje  vienišas 4 (6,8) 1 (3,4) 10 (16,9) 6 (20,7) 45 (76,3) 22 (75,9) 0,771

4. Darbo trukmė (metais)  <20  ≥20 2 (4,3) 3 (7,1) 6 (13,0) 10 (23,8) 38 (82,6) 29 (69,0) 0,390 5. Atlyginimas €/mėn.  <579  ≥579 2 (4,9) 3 (6,4) 9 (22,0) 7 (14,9) 30 (73,2) 37 (78,7) 0,733 6. Darbo val/mėn.  <175  ≥175 3 (6,7) 2 (4,7) 10 (22,2) 6 (14,0) 32 (71,1) 35 (81,4) 0,575 *p<0,05

Statistiškai reikšminga silpna koreliacija pastebėta tarp DP pasireiškimo ir amžiaus. Nustatyta, kad ilgėjant amžiui, mažėja negatyvus bendravimas su kolegomis ir pacientais (r=-0,26; p=0,014) (žr. 3 paveikslą).

3 pav. Depersonalizacijos pasireiškimo ryšys su amžiumi

10 (38,5 proc.) vyrų nustatytas žemas, 7 (26,9 proc.) – vidutinis, 9 (34,6 proc.) – aukštas AL lygis. 22 (35,5 proc.), 29 (46,8 proc.), 11 (17,7 proc.) moterų nustatytas atitinkamai žemas, vidutinis ir aukštas AL lygis. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp vyrų ir moterų AL lygio, nėra; (p=0,128). 19 (41,3 proc.) jaunesniems nei 45 m. amžiaus respondentams nustatytas žemas, 14 (30,4 proc.) – vidutinis, 13 (28,3 proc.) – aukštas AL lygis. Atitinkamai žemo, vidutinio ir aukšto lygio AL nustatyti 13 (31,0 proc.), 22 (52,4 proc.) ir 7 (16,7 proc.) ≥45 m. amžiaus respondentams. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp jaunesnių ir vyresnių tiriamųjų AL lygio, nėra; (p=0,104). 21 (35,6 proc.) gyvenančiam poroje nustatyti žemo, 25 (42,4 proc.) – vidutinio, 13 (22,0 proc.) – aukšto lygio AL. Atitinkamai žemo, vidutinio ir aukšto lygio AL nustatyti 11 (37,9 proc.), 11 (37,9 proc.) ir 7 (24,1 proc.) vienišiems tiriamiesiems. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp gyvenančių poroje ir vienišų respondentų AL lygio, nėra; (p=0,923). Dirbančių mažiau kaip 20 metų skubios medicininės pagalbos srityje AL lygis yra : žemas – 17 (37,0 proc.), vidutinis – 16 (34,8 proc.), aukštas – 13 (28,3 proc.) respondentų. Tarp ≥20 metų skubios medicininės pagalbos srityje dirbančių tiriamųjų, žemas AL lygis nustatytas 15 (35,7 proc.), vidutinis – 20 (47,6 proc.), aukštas – 7 (16,7 proc.) tiriamiesiems. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp abiejų grupių respondentų AL lygio, nėra; (p=0,334). Uždirbantiems mažiau kaip 579 €/mėn, žemas AL lygis nustatytas 18 (43,9 proc.), vidutinis – 16 (39,0 proc.), aukštas – 7 (17,1 proc.) tiriamiesiems. Tuo tarpu AL lygis tarp medicinos darbuotojų uždirbančių ≥579 €/mėn: žemas – 14 (29,8 proc.), vidutinis – 20 (42,6 proc.), o aukštas AL lygis

tiriamųjų, dirbančių mažiau kaip 175 val/mėn, nustatyti žemo, 19 (42,2 proc.) – vidutinio, 10 (22,2 proc.) – aukšto lygio AL. 16 (37,2 proc.) tiriamųjų, dirbančių ≥175 val/mėn, nustatyti žemo, 17 (39,5 proc.) – vidutinio ir 10 (23,3 proc.) – aukšto lygio AL. Tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp šių dviejų grupių respondentų AL lygio, nėra; (p=0,968) (žr. 12 lentelė).

12 lentelė. Asmeninių laimėjimų ryšys su sociodemografiniais veiksniais

Kintamieji Asmeniniai laimėjimai n(proc.)

žemas vidutinis aukštas p

1. Lytis  vyras  moteris 10 (38,5) 22 (35,5) 7 (26,9) 29 (46,8) 9 (34,6) 11 (17,7) 0,128 2. Amžius (metais)  <45  ≥45 19 (41,3) 13 (31,0) 14 (30,4) 22 (52,4) 13 (28,3) 7 (16,7) 0,104 3. Šeimyninė padėtis  gyvena poroje  vienišas 21 (35,6) 11 (37,9) 25 (42,4) 11 (37,9) 13 (22,0) 7 (24,1) 0,923

4. Darbo trukmė (metais)  <20  ≥20 17 (37,0) 15 (35,7) 16 (34,8) 20 (47,6) 13 (28,3) 7 (16,7) 0,334 5. Atlyginimas €/mėn.  <579  ≥579 18 (43,9) 14 (29,8) 16 (39,0) 20 (42,6) 7 (17,1) 13 (27,7) 0,309 6. Darbo val/mėn.  <175  ≥175 16 (35,6) 16 (37,2) 19 (42,2) 17 (39,5) 10 (22,2) 10 (23,3) 0,968

12.4 Logistinė regresinė analizė

Santykinės rizikos vertinimui buvo panaudotas logistinės regresijos metodas. Vertinta kaip sociodemografiniai veiksniai ir EI lemia nerimo ir depresijos simptomų pasireiškimą. Logistinė regresinė analizė parodė, kad vyriška lytis statistiškai patikimai 13,87 karto didina santykinę riziką patirti lengvo ir vidutinio sunkumo depresijos simptomus; (p=0,006; GS=13,870). Tuo tarpu aukšto