LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJOS
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA
SIGITAS TRAKŠELIS
PREMIKSŲ GAMYBOS TECHNOLOGIJA IR KOKYBöS KONTROLö
AB „KAUNO GRŪDAI“
MAGISTRO DARBAS
VADOVAS – asist. O, VAIČIULAITIENö
TURINIYS
1. ĮVADAS ...3
2. LITERATŪROS APŽVALGA ...5
2.1. Kombinuotieji pašarai Lietuvoje, jų vystymosi raida ir būkl÷ ...5
2.2. Kombinuotųjų pašarų klasifikacija ir gamybos technologija ...6
2.3. Pašarinių priedų premiksų gamybos technologija ...9
2.4. Žaliavos premiksų gamybai ir jų apibūdinimas ...12
2.5. Visaverčių kombinuotųjų pašarų receptų sudarymo principai...23
2.6. Kokybiniai reikalavimai žaliavoms ir gaminamai produkcijai ...25
2.7. Kokyb÷s valdymo sistema įmon÷je AB „Kauno grūdai“ ...29
2.8. Baltyminiai vitamininiai mineraliniai priedai jų panaudojimas ir įterpimo normos...30
2.8.1. Premiksai galvijams ...32
2.8.2. Premiksai paukščiams ...34
2.8.3. Premiksai kiaul÷ms ...35
3. DARBO METODIKA ...38
3.1. Statistinių rodiklių skaičiavimas...38
3.2. Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos...40
4. TYRIMO REZULTATAI ...43
4.1. Karvių pašarų sud÷tis ir kokybiniai rodikliai ...43
5. APTARIMAS IR IŠVADOS ...49
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS ...50
1. ĮVADAS
Svarbiausias Lietuvos žem÷s ūkio uždavinys – augalinių ir gyvulinių produktų gamybos intensyvinimas. Intensyviai gyvulinių produktų gamybai reikalingi pilanverčiai pašarai, kurie turi būti racionaliai naudojami.
Pašarai – tai produktai, skirti gyvunams šerti, kurių sud÷tyje yra pasisavinamų, nenuodingų organinių ir mineralinių medžiagų.
Didžiausia pašarų atsargų dalį gyvulininkyst÷je sudaro augalin÷s kilm÷s pašarai. Gyvūnin÷s ir mikrobiologin÷s kilm÷s pašarai naudojami tik kaip papildai pilnaverčiams racionams sudaryti. Pašarai turi būti vertinami organoleptiškai, pagal ÷damumą maisto medžiagų kiekį juose, pagal tai kokią jie įtaką daro organizme vykstantiems fiziologiniams procesams, taip pat gyvulin÷s produkcijos kokybę.
Gyvūninių produktų kokybę ir konkurencingumą daugiausia lemia pašarai, o pastarųjų verę – gera gamybos praktika, gamybos technologijos, patalpų, veterinarinių ir higienos normų, pašarų kokyb÷s, deklaruojamųjų rodiklių bei privalomųjų saugos reikalavimų laikymasis.
S÷kmingas pašarų ūkio vystimasis galimas tik teisiškai reglamentavus gamybai, laikymui, gabenimui, naudojimui ir prekybai bei pašarinių žaliavų, kombinuotųjų pašarų, pašarų priedų bei premiksų atitikčiai bei saugai keliamus reikalavimus. Europos sajungoje pašarų saugumui skiriamas didelis d÷mesys. Tam tikslui parengta per 70 pagrindinių reglamentų, direktyvų bei sprendimų ir kelios dešimtys jų papyldimų. Nuolat prižiūrima ir kontroliuojama, kaip įgivendinama ir vygdomi teis÷s nuostatai.
Žem÷s ūkio ministro įsakymais patvirtinta daugiau nei 25 teis÷s aktai, kurie reglamentuoja prekinių pašarų ženklinimą, nustato privalomuosius kokyb÷s ir saugos rodiklius minimalius pašarų gamybai ir prekybai reikalavimus, veterinarinius higieninius reikalavimus patalpoms, nustato pašarinių žaliavų ir pašarų priedų vertinimo principus ir kriterijus pašarų kokyb÷s valstybin÷s kontrol÷s valdymo tvarka ir kt.
Valstybinių institucijų teis÷s aktai ir kitos priemon÷s paskatino naujo požiūrio į gaminamos produkcijos kokybę atsiradimą. Lietuvos pašarų sferos ūkyje formuojasi geros gamybos praktikos sistema, apimanti valstybin÷s kokyb÷s kontrol÷s ir įmon÷s savikontrol÷s
grandis. Šalies kombinuotųjų pašarų, premiksų ir fermentų įmon÷se sparčiai diegiamos rizikos veiksnių analiz÷s ir svarbių taškų (RVASVT bei ISO 9000 kokyb÷s) sistemos.
Visi pašarų gamybos veikla užsiimantys šalies ūkio subjektai turi vidaus kontrol÷s tarnybą, kuri gamybos metu pašarų produkciją nuolat prižiūri ir kontroliuoja, o tiekdami į rinką jų deklaravimo ir sugos rodiklius nustato tyrimais.
Toliau šiame darbe panagrin÷sime kokyb÷s ir kontrol÷s sistemą esančia vienoje iš didžiausių Lietuvoje įmonių – AB „Kauno grūdai“.
Joje nuo 2001 m. balandžio iki lapkričio m÷nesio įdiegta kokyb÷s vadybos sistema, kurią auditavo britų komisijos UKAS padalinys „Bureau Veritas Quality International“ Lietuva auditoriai. 2001 m. lapkričio 16 d. AB „Kauno grūdai“ buvo išduotas kokyb÷s standarto ISO 9001:2000 / LST EN ISO 9001:2001 patvirtinimo sertifikatas.
2005 metais įmonei suteiktas ypatingus produkto saugos ir kokyb÷s reikalavimus gamyboj reglamentuojantis BRC Tarptautinis maisto standartas.
Kombinuotųjų pašarų laboratorijoje tiriama ir žaliava, ir jau pagamintas pašaras. Tiriant žaliavą nustatomas rūgščių, peroksidų kiekis, atliekami veterinariniai tyrimai. Jau pagamintuose kombinuotuosiuose pašaruose dar kartą nustatomi kalcio, fosforo, ląstelienos, riebalų, proteinų kiekiai, atliekami techniniai tyrimai.
Maistinių kviečių gemalų chemin÷ sud÷tis buvo tirta daugelyje pasaulio šalių: Italijoje, Lenkijoje, Rusijoje, JAV, Japonijoje. Griežta kokyb÷s priežiūra vykdoma ne vien gamybos metu, bet ir kituose produkto „kelion÷s“ iki galutinio vartotojo etapuose (www.kauno-grudai.lt/index.php?s_id=3&lang=lt).
Tod÷l mano atlikto darbo tikslas buvo, ištirti premiksų cheminę sud÷tį ir panaudojimą, nustatyti RVASVT sistemos veikimą.
Darbui atlikti k÷l÷me šiuos uždavinius:
• Ivertinti AB „Kauno grūdai“ įmon÷s kokyb÷s kontrol÷s laboratorijos darbo organizavimą;
• Susipažinti su premiksų ir papildų gamybos technologija.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. Kombinuotieji pašarai Lietuvoje, jų vystymosi raida ir būkl÷
Javų auginimas – viena iš svarbiausių žem÷s ūkio šakų. Nuo jų priklauso apsirūpinimas pagrindiniais maisto produktais, taip pat gamybai naudojamais grūdais, Lietuva turi palankias sąlygas javų ūkio pl÷trai: tinkamą žemę, palankų klimatą, javų auginimo tradicijas ir patirtį, gamybinį potiancialą.
Lietuva paj÷gi apsirūpinti savos gamybos grūdais ir jų produktais, tačiau visada bus importuojami tie grūdai ir jų produktai, kurių negalima užsiauginti šalyje – tai kukurūzai, ryžiai, sojos.
Did÷jant konkurencijai grūdų rinkose, kviečių regionas sumaž÷s, rugių plotai su kviečiais, bus plačiau pasiskirstę po visą respubliką, nes jų derlingumų svyravimai yra mažesni nei kviečių. Did÷jant pašarinių grūdų poreikiui, jei bus auginami visoje šalies teritorijoje, bet daugiausia koncentruosis vidurio ir vakarų Lietuvoje.
Pašarų kokyb÷s valstybinę kontrolę vygdo ir administruoja Lietuvos žem÷s ūkio ministerija. Ji atsakinga už teis÷s aktų susijusių su pašarais rengimą ir įgivendinimą. Teis÷s aktai įgivendinami per pavaldžias organizacijas, pašarus kontroliuojančias institucijas bei visuomenines organizacijas.
ŽŪM administruoja ir 48 INFRATEC yra prietaisų, kuriais greituoju metodu nustatomi grūdų ir kombinuotųjų pašarų atitikties rodikliai, tinklą. INFRATEC yra išnuomoti ūkio subjektams, superkantiems grūdus ir gaminantiems kombinuotuosius pašarus. Prietaisų kokyb÷s rodiklių tikslumą nuolat tikrina Valstybin÷ s÷klų ir grūdų tarnyba prie ŽŪM. Šiais prietaisais grūduose ir kombinuotuose pašaruose nustatomas dr÷gnis, baltymingumas, ląsteliena, cukrus, krakmolas ir kt.
Vyriausyb÷s nutarimu VMVT pavesta vykdyti pašarų kontrolę ir užtikrinti, kad į Lietuvą įvežami ir šalyje gaminami gyvūnų mitybos produktai – pašarin÷s žaliavas, kombinuotieji pašarai, pašarų produktai ir premiksai – būtų saugūs ir kokybiški( Arbatauskien÷, 2004).
Importuojamai pašarų produkcijai skiriamas didžiausias d÷mesys. Visa įvežama produkcija tiriama, įvertinamas jos užterštumas. Genetiškai modifikuotas pašarines žaliavas ar pašarų priedus bei premiksus galima įvežti tik gavus tam tikrą leidimą iš aplinkos
ministerijos. Ne mažesni reikalavimai ir pašarus gaminančioms įmon÷ms, prekiautojams pašarais bei stambiems pirk÷jams. Kontrol÷s institucijos juos nuolat tikrina. Visi šie reikalavimai yra privalomi stambiems pašarų gamintojams, tiek÷jams ir pirk÷jams, o smulkiems pirk÷jams reik÷tų įsisamoninti – tik laikant sveikus gyvulius ir paukščius bei gaminant kokybiškus pašarus nešlubuos žmonių sveikata.
2.2. Kombinuotųjų pašarų klasifikacija ir gamybos technologija
Prekiniai pašarai - tai pramoniniu būdu specialiuose cechuose ar įmon÷se pagamintos pašarin÷s medžiagos ir pašarai.
Daugiausia prekinių pašarų sudaro kombinuotieji pašarai. Kombinuotieji pašarai – tai pašarinių žaliavų mišiniai su priedais arba be jų, naudojami kaip visaverčiai pašarai ar pašarų papildai ūkin÷s paskirties gyvūnams. Be šių pašarų ir papildų, pašarų pramon÷s įmon÷s gamina įvairius pašarų priedus, premiksus, baltyminius pašarus ir nebaltymines azotines medžiagas ( Juraitis, Kulpys, 2003m.).
Labai svarbu, kad kiekvienos rūšies kombinuotieji pašarai būtų naudojami pagal paskirtį, duodami tiems gyvuliams ir paukščiams, kuriems jie pagaminti.
Kombinuotieji pašarai apibūdinami pagal maistinę vertę, paskirtį, specifines savybes. Jie skirstomi į tokias grupes:
1. visaverčiai pašarai;
2. pašarų papildai (baltyminiai vitamininiai, baltyminiai vitamininiai mineraliniai,melasos, mineraliniai, pieno pakaitalai ir kt.);
3. konkretiems mitybos tikslams skirti pašarai (dietiniai ir kt.); 4. vaistiniai pašarai;
Visaverčiai pašarai – suderinti pašarų mišiniai, atitinkantys ūkin÷s paskirties gyvūnų paros davinį.
Pašarų papildai – pašarų mišiniai, kuriuose yra didelis kai kurių medžiagų kiekis, naudojamas ūkin÷s paskirties gyvūnų paros daviniui papildyti, derinti su kitais pašarais.
Vaistiniai pašarai – vaistinio premikso ar pašaro mišinys, skirtas sergantiems gyvūnams gydyti ir profilaktiškai.
Visaverčiuose kombinuotuose pašaruose yra reikiamas kiekis ir santykis visų būtinų maisto medžiagų, kurios reikalingos gyvulių fiziologin÷ms funkcijoms palaikyti ir
produkcijai gauti. Jais dažniausiai šeriamos kiaul÷s stambiuose fermose, ar lesinami paukščiai paukštynuose.
Pašarų papildai skirti naudoti pagrindiniuose racionuose trūkstant maisto medžiagų, juose maisto medžiagų būna maždaug 10-20 proc. daugiau negu visaverčiuose kombinuotuose pašaruose. Jie naudojami tik ūkiuose šeriant gyvulius namų gamybos pašarais.
Didžiausia pašarų papildų grupe laikytini baltyminiai vitamininiai mineraliniai priedai: (BVMP), skirti saviems javų miltams pagerinti. Jie gaminami iš įvairių rūšių (sojos, saul÷grąžų, medviln÷s) rupinių bei išspaudų, gyvulinių baltyminių (žuvų ar pieno miltų) pašarų, premiksų, mineralinių ir kitų žaliavų ( Juraitis, Kulpys 2003).
Kombinuotuose pašaruose turi būti vitaminų ir karotino. Karotino gana daug turi žol÷s miltai. Vis plačiau kombinuotųjų pašarų gamyboje naudojamos sintetin÷s aminorūgštys, vitaminai ir kitos maisto medžiagos didinančios pašarų taip pat ir baltymų efektyvumą ( Dovydaitis, 1992).
Kombinuotųjų pašarų gamybą sudaro keli svarbūs etapai: žaliavos pri÷mimas, laikymas ir perdirbimas, komponentų ruošimas, dozavimas ir maišymas, gatavos produkcijos granuliavimas, briketų gaminimas, pakavimas, laikymas, sv÷rimas ir išdavimas.
Kombinuotųjų pašarų gamybos procesai skirstomi į pagrindinius ir pagalbinius. Pagrindiniai tiesiogiai susiję su žaliavų perdirbimu. Pagalbiniais laikytini žaliavų atvežimas, krovimas, laikymas ir išdavimas.
Kombinuotųjų pašarų gamybos technologiją sudaro šios grandys: žaliavų pri÷mimas ir su krovimas į sandelius, žaliavų ruošimas, valymas, smulkinimas, džiovinimas, pylimas į aruodus virš dozatorių, dozavimas, maišymas, granuliavimas įmaišant melasą, riebalus ir kitus skystus komponentus, pašarų vežimas į sand÷lius, laikymas ir krovimas į vagonus ar autotransportą.
Grūdin÷s ir kitos žaliavos neretai būna užterštos įvairiomis priemaišomis. Tod÷l prieš perdirbant būtina jas išvalyti. Mineralin÷s ir organin÷s medžiagos šiukšlių priemaišos, piktžol÷s bei metalo priemaišos iš žaliavų valomos oro srautu, sietais, elektromagnetiniais separatoriais, magnetin÷mis užtvaromis ir kitais įrenginiais.
Dideles grūdinių žaliavų atsargas kombinuotųjų pašarų įmon÷s gali tinkamai išlaikyti, jeigu grūdų dr÷gnis ne didesnis kaip 13-14,5 proc.. Grūdai džiovinami šachtin÷se, recirkuliacin÷se ir būgnin÷se, o mineralin÷s žaliavos – specialiose garin÷se džiovyklose.
Žaliava dažniausiai smulkinama plaktukiniais smulkintuvais. Tai universalios ir paprastos konstrukcijos visų rūšių smulkinimo mašinos, pagrindin÷s plaktuko smulkintuvo dalys: rotatorius, plaktukai, sietai ir briaunuotas pobūgnis.
Kiaulių ir paukščių kombinuotieji pašarai gaminami iš lukštentų miežių ir avižų. Šių gūdų luobel÷s šalinamos šveistuvais metaliniu arba švitriniu paviršiumi. Prieš lukštenimą miežiai valomi separatoriumi.
Pagal baltyminių žaliavų ruošimo technologiją žuvų, pieno miltai, pašarin÷s miel÷s, išspaudos, rupiniai, s÷lenos ir pašariniai miltai valomi plokščiaisiais įrengimais, kad nebūtų priemaišų po to smulkinami. Skystiems komponentams (riebalams, melasai ir kt.) naudoti reikalingi rezervuarai žaliavai laikyti ir dozavimo bei purškimo įrenginiai.
Techniniai įrenginiai taip pat naudojami premiksams (mikroelementams, vitaminams, aminorūgštims ir kt.) maišyti į kombinuotuosius pašarus pagal receptuose nurodytus kiekius. Technologiškai ruošiant mineralines žaliavas (paprastai gana dr÷gnos) džiovinamos ir smulkinamos.
Komponentų dozavimu ir maišymu baigiamas kombinuotųjų pašarų ruošimo ciklas. Apdoroti, kaip ankščiau min÷ta, komponentai pagal atitinkamus receptus dozuojami ir pilami į maišytuvus. Kuo tiksliau dozuojama ir kruopščiau maišoma, tuo geresn÷ gaunama kombinuotųjų pašarų kokyb÷. Kai kurių komponentų (premiksų, karbamido, druskos ir kt.) netikslios doz÷s gali net pakenkti galvijams.
Gamybos metu žaliavos ir kombinuotieji pašarai transportuojami mechaniniais juostiniais, grandininiais, kaušiniais, sraigtiniais, savitakos transporteriais ir pneumatiniais transportavimo įrenginiais.
Kombinuotųjų pašarų gamyba organizuojama taip, kad technologinis ciklas būtų trumpas, mechanizuotas, kad pagrindinių linijų darbas vyktų sroviniu būdu, laiku ir tiksliai būtų atlikta kokyb÷s kontrol÷. Svarbu, kad nepertraukiamai dirbtų cechų transporteriai, būtų gerai atliekama žaliavos ir produkcijos apskaita, efektyviai naudojami technologiniai ir energetiniai įrengimai, sudarytos geros darbo sąlygos( Juraitis, Kulpys, 2003).
Kombinuotieji pašarai gaminami kelių formų: milteliais, granuliuoti, trupiniais ir briketais taip pat gali būti ekspanduoti. Pastaruoju metu gaminama daugiausiai granuliuoti.
2.3. Pašarinių priedų premiksų gamybos technologija
1 pav. Recepto įvedimas į kompiuterinę sistemą ir žaliavos supilimas į aruodus
Pašarinio priedo (premikso) gamybos pradžia prasideda nuo recepto įvedimo į kompiuterinę sistemą, kuri palaiko ir kontroliuoja gaminio kokybę.
Kiekvienas darbininkas turi savo individualų skaitmeninį identifikacijos numerį, prieš prad÷damas dirbti jis privalo įvesti į kompiuterinę sistemą, kad būtų atpažintas ir gal÷tų toliau dirbti. Taip atsekami darbuotojai kurie dirbo, skundo atveju išsiaiškinama kas padar÷ klaidas.
Nes šis valdymo taškas yra bene svarbiausias, jei darbininkas per klaidą įved÷ ne tą receptą, sistema iškarto reaguoja į tai, pradeda mirkčioti raudonas fonas, kuris atkreipia į save d÷mesį. Tokiu atveju galima korekcija.
Darbininkas pagal receptą žino kiek ir kokios žaliavos reikia supilti. Aruodai sunumeruoti ir kompiuterin÷ sistema reaguoja į kuriuos aruodus reikia supilti žaliavą,
nes prieš pildamas žaliavas darbininkas suveda duomenis į kompiuterį, kokia žaliavą ir į kuriuos aruodus bus pilama.
Beveik visi aruodai yra nekintami, tai yra į kiekvieną pilama tik tokia žaliava kuri yra nurodyta lape kuris kabo gerai pastebimoje vietoje.(pvz. Į aruodą nr. 1 pilamas tik vit.B. arba į aruodą nr. 8 tik metioninas.
2 pav. Svarstykl÷s tiksliam žaliavų sv÷rimui
2 pav. Svarstykl÷s tiksliam žaliavų sv÷rimui
Sumaišyta mas÷ toliau keliauja į fasavimo įrenginį, kuris išfasuoja produkciją norimu svoriu, kuris užprogramuojamas rankiniu būdu, dažniausiai po 25 kg į popierinius maišus.
4 pav. Mineralinių vitamininių žaliavų sand÷liavimas
Mineralin÷s vitaminin÷s žaliavos sand÷liuojamos sausuose, lengvai valomuose, patalpose kurios yra apsaugotos nuo išor÷s veiksnių, įtakojančių žaliavos cheminę ir kokybinę sud÷tį. Nuolat valomos ir prižiūrimos patalpos turi būti sausos, neužterštos kenk÷jais ar kitomis nepageidaujamomis medžiagomis, kurios gal÷tų pakenkti žaliavos kokybei.
Įpareigotas personalas nuolat tikrina patalpų kokybę ir esant nukrypimams nedelsdamas šalina jas, pagal bendrą įmon÷s susitarimą, kartą per m÷nesį tikrinama patalpų kokyb÷.
2.4. Žaliavos premiksų gamybai ir jų apibūdinimas
5 pav. Pašarinių medžiagų klasifikacija
Pašarų priedai Baltymin÷s pašarin÷s ir nebaltymin÷s azotin÷s Pašarin÷s medžiagos Aminorūgštys ir jų druskos Premiksai Kokcidijostatikai Aminorūgščių analogai ir antriniai produktai Vitaminai, provitaminai Antibiotikai Baltymin÷s medž., gautos iš mikroorganizmų, bakterijų, mielių, jūros
dumblių ir kt. Antibiotikai Nebaltymin÷s azotin÷s žaliavos – karbamidas ir amonio druska Antibiotikų fermentacijos antriniai produktai Karotinoidai ir ksantofilai Antioksidacin÷s medžiagos Mikroelementai Mikroorganizmai Enzimai Kokcidijostatikai Antioksidacin÷s medžiagos Mikroelementai Vitaminai, provitaminai Karotinoidai ir ksantofilai Fermentai Mikroorganizmai
Didžiausia reikšm÷ gyvūnų mityboje turi Ca, Mg, K, Na, S, Cl, ir P kiekio santykis racionuose.
Kalcis. Iš visų mineralinių medžiagų gyvulio organizme jo yra daugiausiai. Kartu su fosforu jis sudaro 75 proc.visų organizme esančių mineralinių medžiagų. Kalcis reikalingiausias susidarant kauliniam audiniui, tod÷l apie 98 proc. organizme esančio kalcio yra kaulų audiniuose. Pašaruose jo randama blogai tirpstančiose druskose ( karbonatuose, fosfatuose, oksalatuose ). Kalcio rezorbciją gerina skrandžio sultyse esanti druskos rūgštis, kuriai veikiant jis virsta vandenyje tirpiu junginiu CaCl2.
Kalcio jonai reaguoja raumeninio ir nervinio audinio jautrumą, stiprina organizmo apsauginę funkciją, itin svarbūs palaikant organizme rūgštinę-šarminę pusiausvyrą, gerina širdies veiklą, geležies apykaitą, vitamino B1 įsisavinimą, mažina toksinį poveikį, aktyvina kai kurių fermentų veiklą ir kt.
Kalcio įsisavinimą organizme veikia daug faktorių, bet didžiausią įtaką daro fosforas. Jo optimalus santykis su fosforu galvijų racione turi būti nuo 1,5:1iki 2:1, kiaulių racionuose – 1,2-1,5:1.
Kalcio įsisavinimą labai gerina pakankamas vitamino D kiekis racione. Tą pačią funkciją atlieka pakankamas natrio ir cinko kiekis pašaruose, tuo tarpu magins, manganas ir molibdenas blogina jo įsisavinimą. Kalcis sunkiau įsisavinamas, kai racione per daug riebalų, baltymų ir ląstelienos. Iš pašarų, turinčių daug oksalo rūgšties ( runkelių, morkų lapų, rūgštynių ), kalcis paprastai sunkiai įsisavinamas, nes jis su oksalo rūgštimi sudaro netirpų kalcio oksalo junginį, kuris iš virškinamojo trakto išskiriamas su išmatomis. Nustatyta, kad 100g. oksalo rūgštis prisijungia 50 g. kalcio. Jei gyvuliai ilgą laiką šeriami pašarais turinčiais daug oksalo rūgšties, jiems ima stikti kalcio.
Svarbu, kad kalcio atsargas gyvuliai gali kaupti organizme. Kai pašaruose jo trūksta arba reikia daugiau, šios atsargos gali būti naudojamos nedarant neigiamos fiziologin÷s įtakos organizmui. Tačiau jos yra ribotos ir, gyvuliai ilgesnį laiką nepakankamai gaunantys kalcio gali susirgti osteomaliacija (kaulų suminkšt÷jimu), pablog÷ja reprodukcin÷s savyb÷s ir produktyvumas. Prieauglis gali susirgti rachitu.
Gana daug kalcio yra žuvų miltuose (40-60 g/kg.), ankštin÷se žol÷se (10-20 g/kg.) ir cukrinių runkelių lapuose (10-12 g/kg.), vidutiniškai – pievų ir ganyklų žol÷je (3-7 g/kg.), šiauduose (2-4 g/kg.). Labai mažai kalcio turi varpinių augalų priedai (0,5-1,0 g/kg.).
Natris. Jo randama visuose audiniuose ir skysčiuose chloridų, karbonatų ir fosfatų pavidalu. Natrio druskas lengvai įsisavina organizmas, jos kaupiasi odoje, kepenyse, raumenyse. Daugiausia aptinkama susijungusio su chloru. Natrio chloridas aktyvina amilazę ir greitina gliukoz÷s rezorbciją žarnose. Kraujyje ir audinių skysčiuose natris yra pagrindinis katijonas, neutralizuojantis organizme susidarančias rūgštis. Vykstant medžiagų apykaitai, organizme kaupiasi anglies dioksidas, skysčiuose did÷ja vandenilio jonų koncentracija ir, skysčių rezorbcija darosi rūgšti, tuo tarpu gyvybiniai procesai normaliai gali vykti tik esant pH 7,0-7,4. natris reguliuoja kraujo ir skysčių reakciją. Patekęs per virškinimo traktą natris kaupiasi kepenyse. Jo kiekis priklauso nuo pašarų. Kepenyse šis elementas jungiasi su baltymais, organin÷mis rūgštimis ir išskiriamas į organizmo vidinę terpę su kasos sultimis bei tulžies rūgštimis, o iš organizmo šalinamas su šlapalu, prakaitu, pienu.
Trūkstant organizme natrio, prast÷ja riebalų ir baltymų medžiagų sintez÷, iš organizmo išsiskiria daug šilumos, gyvuliai blogiau ÷da ir virškina pašarus, l÷čiau auga, maž÷ja produktyvumas, pieno riebumas, keičiasi kalcio ir kalio santykis organizme, blog÷ja širdies raumenų mityba, atsiranda širdies aritmija, širdies raumuo visiškai nesusitraukia ir neatsileidžia, blog÷ja kraujo apykaita.
Kad normaliai vyktų maisto medžiagų apykaita, natrio ir kalio santykis organizme turi būti 1:4-7. pasikeitus šiam santykiui jautriai reaguoja paukščių, kiaulių ir arklių organizmas. Suaugusiems galvijams net ir didel÷s Cl doz÷s n÷ra pavojingos, jeigu vandens kiekis neribojamas.
Daug natrio randama gyvūniniuose pašaruose (4-7 g/kg.), pašariniuose kopūstuose, runkeliuose (3-5 g/kg.). Kituose pašaruose (šiauduose, grūduose, žaliuose pašaruose) šio elemento yra palyginti nedaug (0,1-0,8 g/kg.).
Kalis. Gyvulių organizme jis randamas hidrokarbonatų, fosfatų ir chloridų pavidalu. Kartu su natriu kalis palaiko organizmo skysčių koncentraciją bei osmosinį sl÷gį, daro didelę įtaką perduodant nervinius signalus, aktyvina daugelį fermentų. Kalis yra natrio antagonistas, šių elementų apykaita glaudžiai susijusi. Atitinkamas kalio, natrio ir kalcio jonų santykis būtinas normaliai širdies veiklai, tod÷l trūkstant kalio, prasideda širdies aritmija, pasikeičia kraujo osmosinis sl÷gis, sutrinka nervin÷ veikla, pakinta virškinimo sulčių sud÷tis, sutrinka kepenų, inkstų, lytinių liaukų funkcijos. Kalis labai
reikalingas augantiems gyvuliams. Gyvuliai iš pašarų kalį įsisavina lengvai. Jis kaupiasi daugiausiai raumenų audiniuose. Organizmo audiniuose kalio yra daugiau negu natrio, skysčiuose – daugiau.
Kalio kiekis pašaruose yra gerokai didesnis negu natrio. Gana daug jo turi šakniavaisių lapai (30-45 g/kg.), visi žalieji pašarai (10-80 g/kg.), bulv÷s (15-25 g/kg.), išspaudos ir rupiniai (15-25 g/kg.). Palyginti nedaug kalio yra grūduose (3-10 g/kg.).
Magnis. Daugiausia jo yra kauluose ir dantyse, mažiau minkštuose audiniuose. Magnis aptinkamas fermentų, chlorofilo sud÷tyje, svarbus gliukoz÷s oksidacijai, cholesterino sintezei. Trūkstant magnio sutrinka širdies veikla, atsiranda traukuliai, gyvulys suserga hipomagnezija. Aiškiausias magnio trūkumo požymis – jo kiekio organizmo skysčiuose sumaž÷jimas bei būdingi odos pakitimai. Šį liga, vadinama magnio tetanija, dažniausiai galvijai serga pavasarį prad÷jus ganyti jaunoje žol÷je. Ligos priežastis yra ne vien mažas magnio kiekis žol÷je, bet ir menkas jo įsisavinimas, nes magnis tinkamai įsisavinamas tik esant racione pakankamam cukraus kiekiui, kurio jaunoje žol÷je dažnai trūksta. D÷l to rekomenduotina pamažu prad÷ti gyvulius šerti žaliaisiais pašarais, o didelio produktyvumo karv÷ms pereinamuoju laikotarpiu duoti magnio druskų.
Magnio rezorbuoja plonosios žarnos. Jeigu pašaruose daug riebalų, fosfatų, kalcio druskų ir kitų šarminių elementų, magnio rezorbcija yra menka.
Paprastai gyvulių racionuose sudarytuose iš vietinių pašarų magnio netrūksta. Tačiau racione esant daugiau fosforo ir kalcio, magnio reikia daugiau. Ir atvirkščiai, jei racione yra magnio perteklius, iš organizmo išsiskiria daugiau kalcio ir fosforo. Magnio perteklius organizme slopina medžiagų apykaitą ląstel÷se, tod÷l jauni gyvuliai l÷čiau auga, suaugusių maž÷ja produktyvumas. Didesnis magnio perteklius sukelia gyvulių viduriavimą, padidina pašarų sąnaudas.
Daug magnio yra s÷lenose ir išspaudose (4-10 g/kg.), palyginti nemažai jų randama runkelių, morkų, bulvių lapuose (2,5-4,0 g/kg.). Šakniavaisiai, gumbavaisiai, gyvūniniai pašarai, grūdai ir žoliniai pašarai magnio turi (1,0-2,0 g/kg.).
Fosforas. Šis elementas palyginti su kitais elementais organizme atlieka daug funkcijų. Jis reikalingas fosforinimo, oksidacijos procesuose, aktyvina daugelį fermentinių sistemų, yra kai kurių fermentų sud÷tin÷ dalis. Fosforo kaip ir kalcio,
daugiausia kaupiasi kauliniuose audiniuose, tačiau jis yra kiekvienos organizmo ląstel÷s būtina sud÷tin÷ dalis. Fosforas reikalingas medžiagų rezorbcijai. Kaip buferis jis svarbus palaikant šarmų ir rūgščių pusiausvyrą.
Organizme fosforas būna įvairių cheminių junginių pavidalo. Kai pašaruose trūksta fosforo, blog÷ja proteinų, angliavandenių, riebalų virškinimas, gyvuliai prasčiau ÷da pašarus, greitai les÷ja, blog÷ja reprodukcijos savyb÷s, prieaugliui vystosi rachitas, suaugusiems – osteomaliacija.
Fosforo įsisavinimą veikia įvairūs faktoriai. Jis priklauso nuo kalcio ir magnio kiekio ir santykio su fosforu. Geriausias fosforo santykis su kalciu yra 1:2 iki 1:1. esant kalcio ir magnio pertekliui ir trūkstant vitamino D racione, fosforas blogiau įsisavinamas.
Kai kurie mikroelementai (cinkas, geležis) su fosforu sudaro netirpius fosfatus, kurių gyvulių organizmas negali panaudoti. Pašaruose didelis riebalų, sieros kiekis taip pat blogina fosforo apykaitą. Fosforo įsisavinimą iš įvairių junginių gerina B grup÷s vitaminai, ypač vitaminas B4 ir B12 taip pat vitaminas D.
Varpinių augalų grūduose, aliejaus gamybos atliekose (išspaudose ir rupiniuose) fosforo rūgštis susijungia su kalciu bei magniu ir sudaro sunkiai tirpstantį fitino junginį – inozitfosfato rūgštį. Kiaulių ir paukščių prieauglis šios fosforo formos visiškai neįsisavina. Atrajojantys gyvūnai fitino fosfatą įsisavina, nes jų prieskrandžių mikrofloros išskirtas fermentas fitaz÷, veikiamas vitamino D, skaido fitiną į sud÷tines dalis.
Gana daug fosfato turi išspaudos ir rupiniai (3-10 g/kg.), žuvų miltai (1,7-4,9 g/kg.). Grūduose šio elemento yra (2,5-5,0 g/kg.). Mažai fosforo randama šiauduose (0,3-1,0 g/kg.), taip pat šakniavaisiuose ir bulv÷se.
Daugumoje Lietuvos dirvų trūksta fosforo. Tod÷l vasarą ilgiau ganykloje ganomoms melžiamoms karv÷ms jo neužtenka, ypač kai ganyklos sausos ir jose auga varpin÷s žol÷s.
Kiaul÷ms žiemą ir vasarą fosforo dažniausiai pakanka, nes jos šeriamos varpinių grūdų miltais ir kitais koncentratais, kuriuose yra užtektinai fosforo.
Siera. Organizme siera randama baltymų (keratino, mucino), aminorūgščių (cistino, cisteino, metionino), ir hormonų (insulino, pituitrino), B grup÷s vitaminų ir kai kurių
polisacharidų sud÷tyje. Siera būtina neutralizuojant organizme nuodingas medžiagas (indolą, skatolą).
daugiausiai sieros kaupiasi plaukuose, šeriuose, vilnoje, odoje, plunksnose, raguose ir kanopose. Gyvulio organizme ji sudaro apie 0,15 proc. kūno svorio.
Vienkamerinio skrandžio gyvūnai iš neorganinių junginių sieros neįsisavina, o atrajotojai – gali panaudoti ir neorganinių junginių sierą, nes jų prieskrandžių mikroflora naudoja ir ją savo organizmo aminorūgščių sintez÷je. Tod÷l atrajojančių gyvulių mityboje sieros beveik netrūksta. Gyvūniniuose pašaruose siera daugiausia aptinkama organiniuose junginiuose, užtat šie pašarai tinka ne tik galvijams, bet kiaul÷ms ir paukščiams. Gyvuliai gryna siera gali apsinuodyti, nes ji su virškinimo sultimis sudaro sieros vandenilį, kuris dirgina virškinimo trakto gleivinę, išskiria daug nuodingų junginių, kurių organizmas nepaj÷gia neutralizuoti, tad jie apnuodija visą organizmą.
Sieros apykaita glaudžiai susijusi su azoto apykaita. Azoto ir sieros santykis gyvulio organizme sudaro apie 15:1. remiantis šiais duomenimis manoma, kad apytikriai toks min÷tų elementų santykis tur÷tų būti ir racione. Tačiau kai kurie tyrin÷tojai nurodo, kad sieros kiekis priklauso nuo gyvulių rūšies: avių organizme šis santykis tur÷tų būti 10:1, suaugusių galvijų 13-15:1.
Naudojant sintetinius azoto junginius, pvz., karbamidą, racione sumažeja mineralinių medžiagų ir sieros. Tuomet viena iš svarbiausių sąlygų atrajojančių gyvulių prieskrandžiuose mikrofloros gyvybiniams procesams vykti – dirbtinai papildyti sieros kiekį, arba duoti pašarų turinčių daugiau sieros.
Trūkstant sieros ypač sul÷t÷ja avių vilnos augimas, sutrinka kiaulių ir paukščių medžiagų apykaita, plunksnų bei šerių augimas. Tokiu atveju į gyvulių racionus tikslinga papildomai maišyti sieros preparatų. Dažniausias iš jų – metioninas.
Gana daug sieros turi išspaudos, avižos žuvų miltai, sausos pašarin÷s miel÷s, pašarinių runkelių lapai, dobilai (5-8 g/kg.). Apskritai visi pašarai, kuriuose yra daugiau baltymų, turi daugiau sieros.
Chloras. Organizme jis yra natrio, kalcio ir mangano druskų pavidalo ir tik jonizuotos formos. Daugiau jo kaupiasi odoje, mažiau – raumenyse, kauluose, kepenyse. Chloras reikalingas druskos rūgšties sintezei skrandyje, kuri sudaro optimalią pH terpę pepsino veiklai. Trūkstant chloro blogiau virškinamos baltymin÷s medžiagos. Be ti,
chloras kartu su natriu reguliuoja osmosinį sl÷gį, sulaiko vandenį audiniuose, padeda šalinti iš organizmo nereikalingas medžiagas, gerina kalio, magnio ir kitų mineralinių medžiagų rezorbciją. Kadangi chloras yra kalio antagonistas, žol÷džiams chloro reikia daugiau, kad neutralizuotų kalio perteklių, kurio paprastai daug žoliniuose pašaruose.
Natrio ir chloro santykis augančių gyvulių racionuose turi būti 1:1- 1,5, laktacijos metu – 1:1,7. Gana daug chloro turi runkelių lapai bei gyvūniniai pašarai (5-10 g/kg.), žoliniai pašarai (2-3,5 g/kg.). Varpinių ir ankštinių augalų grūduose, rupiniuose ir išspaudose, miel÷se chloro aptinkama apie 0,5-1,5 g/kg.
Gyvūnų ir augalų organizmuose randami apie 65 elementai, iš kurių 45-47 – mikroelementai. Ypač svarbūs mikroelementai yra varis (Cu), geležis (Fe), cinkas (Zn), manganas (Mn), kobaltas (Co), molibdenas (Mo), jodas (J), selenas (Se).
Varis. Jis aktyvina daugelį fermentų arba įeina į jų sud÷tį, svarbus angliavandenių apykaitoje, yra nepakeičiamas katalizatorius hemoglobino sintez÷je. Varis būtinas normaliai pigmentacijai, nerviniam audiniui formuotis, reprodukcin÷ms organizmo funkcijoms ir skeletui vystytis.
Trūkstant vario pakinta plaukų spalva, gyvuliai praranda apetitą, lies÷ja, atrofuojasi miokardas, pradeda sirgti anemija, blog÷ja reprodukcin÷s savyb÷s. Paukščiams sutrinka plunksnų pigmentacija, deformuojasi galūn÷s. Paršeliai suserga osteoporoze, l÷tai auga, iškrypsta galūn÷s. Trūkstant vario ypač jautriai reaguoja avių (pasireiškia ataksija) ir kalakučiukų organizmas. Jei pašaruose yra per daug molibdeno, švino bei sulfatų, varis įsisavinamas blogiau.
Vario gausu dobilų žol÷je (10-16 mg/kg.), iš jos paruoštame šienainyje bei žol÷s miltuose ir kapojuose (9-11 mg/ kg.). daug šio elemento yra pašarinių runkelių šaknyse ir lapuose (9-10 mg/kg.). su visų rūšių kombinuotaisiais bei gyvūniniais pašarais gyvuliai taip pat gauna reikiamą vario kiekį. Įvairių rūšių šiaudai vario turi nedaug (2,5-5,0 mg/kg.).
Geležis. Nuo 60 iki 72 proc. organizmo geležies yra kraujyje. Geležis, kaip hemoglobino sud÷tin÷ dalis, su deguonimi sudaro oksihemoglobiną, kuris vykstant kraujo apytakai deguonį išnešioja po visą organizmą. Be to, geležis aptinkama kai kurių fermentų sud÷tyje. Geležies suaugusiems gyvuliams reikia nedaug, bet augantiems gyvuliams ir paukščiams, esant intensyvesnei medžiagų apykaitai, geležies reikia
daugiau. Jos trūkstant paršeliai ir viščiukai suserga anemija. Dažniau gyvuliams geležies trūksta žiemą.
Gana daug jos yra gyvūniniuose pašaruose, silose, šienainyje, žol÷s miltuose (215-525 mg/kg.)
Cinkas. Jis būtinas daugeliui fermentų ( fosfotazei, amidazei, arginazei, ir kt. ) aktyvinti. Be to cinkas yra fermento karboanhidraz÷s, padedančios šalinti anglies dioksidą iš organizmo, struktūrinis elementas.
Trūkstant cinko sutrinka gyvulių dauginimasis, dažn÷ja išsimetimai, gimsta negyvybingas prieauglis, gyvuliai lies÷ja, iškrinta plaukai, l÷t÷ja vitamino A sintez÷ iš karotino. D÷l to prieauglis gali susirgti vitamino A hipovitaminoze net esant pašaruose pakankamam karotino kiekiui. Stingant cinko ypač jautriai reaguoja kiaulių organizmas, jos serga parakeratoze: išberia odą, viduriuoja, vemia. Trūkstant cinko paukščių prieauglis l÷tai auga, serga dermatitu, plunksnos pasidaro trapios. Suaugusių paukščių cinko trūkumas kliniškai beveik nepastebimas, tačiau sumaž÷ja d÷slumas.
Cinko apykaita yra susijusi su kalcio ir vario apykaita. Kai šių elementų per daug, organizme cinko sumaž÷ja. Kalcio ir cinko santykis gyvulių racione turi būti 100-125:1.
Gausu cinko gyvūniniuose pašaruose miel÷se (70-100 mg/kg.). Daug jo cukrinių runkelių lapų silose (30-40 mg/kg.). Visų rūšių koncentruotuose pašaruose yra reikiamas gyvuliams cinko kiekis ( 30-70 mg/kg.). Nedaug šio mikroelemento turi šiaudai, bulv÷s (8-20 mg/kg.).
Manganas. Tai svarbus organizmui elementas: jis būtinas baltyminių medžiagų, angliavandenių ir riebalų apykaitoje, stimuliuoja audinių ląstelių kv÷pavimą, reikalingas vitamino C sintezei, gerina tiamino naudojimą organizme. Manganas aktyvina kai kurių fermentų (arginaz÷s, peptidaz÷s, karboksilaz÷s, fosfataz÷s ir kt.) veikimą.
Trūkstant gyvulių ir paukščių racione mangano, gimsta mažesnio svorio prieauglis, sutrinka jo augimas, lytin÷ branda, kaulų formavimasis, gyvuliai ir paukščiai sunkiai juda, paršeliai ima šlubuoti, viščiukai suserga peroze: sutrump÷ja vamzdiniai kaulai, iškrypsta šonkauliai ir blauzdikauliai. Trūkstant mangano darosi netvirtas kiaušinio lukštas.
Organizme turi būti tam tikras mangano ir geležies santykis. Kai vieno iš šių elementų per daug, blogiau naudojamas ir antrasis.
Daug mangano randama cukrinių runkelių lapų silose (176 mg/kg.), žaliuose pašaruose, s÷lenose (40-70 mg/kg.). Mangano kiekis įvairiuose grūduose labai nevienodas (10,7-119,0 mg/kg.). Varpinių augalų grūdai šio elemento turi daugiau nei ankštiniai. Išimtis – lubinai, juose mangano ypač gausu (119 mg/kg.). Nedaug jo yra bulv÷se.
Kobaltas. Kobalto organizme yra daug mažiau negu kitų mikroelementų, tačiau jo reikšm÷ labai didel÷, nes jis įeina į vieno iš svarbiausių vitamino B12 sud÷tį. Be to, kobaltas skatina nukleino rūgščių ir audinių baltymų sintezę, mažina lipidų kiekį kepenyse, aktyvina kai kurių fermentų (dipeptidaz÷s, fosfataz÷s, orgonaz÷s ir kt.) veiklą.
Kobalto nepakankamumas, sukelia įvairias gyvulių organizmo reakcijas. Kai jo trūksta vidutiniškai, sumaž÷ja gyvulio apetitas ir produktyvumas, l÷čiau auga prieauglis, tačiau ryškūs specifiniai ligos požymiai nepasireiškia. Jo trūkstant daugiau gyvuliai lies÷ja, nusilpsta, suserga anemija, prieauglis dažnai viduriuoja, išsenka ir nugaišta.
Atrajojančių gyvulių prieskrandžiuose kobaltas mikroorganizmų naudojamas vitaminui B12 sintetinti, tod÷l jo trūkstant ypač jautriai reaguoja galvijų ir avių organizmas. Kiti gyvuliai ir paukščiai nesintetina vitamino B12, užtat jiems labiau reikia šio vitamino negu kobalto.
Daug kobalto turi pašarin÷s miel÷s (0,9-1,7 mg/kg.), žuvų miltai (0,6-0,9 mg/kg.), vidutiniškai – išspaudos, s÷lenos, šakniavaisiai, jų lapai. Labai negausu kobalto šiauduose (0,04-0,07 mg/kg.).
Jodas. Jis aptinkamas visuose organizmo audiniuose, skysčiuose ir ląstel÷se, daugiau negu pus÷ organizmo jodo kiekio kaupiasi skydliauk÷je.
Gyvulių ir paukščių organizmas gana jautriai reaguoja stingant jodo. Kai jo trūksta, gyvuliai suserga struma, smarkiai išauga skydliauk÷s jungiamasis audinys, sutrinka gyvulių augimas, maž÷ja vislumas ir produkcija. Suaugusiems gyvuliams atsiranda nuogulos, patel÷s dažnai abortuoja, veršeliai gimsta neišsivystę, negyvybingi.
Karv÷ms ypač produktyvioms, dažnai negu kitiems gyvuliams trūksta jodo, nes nemažai jo išskiria su pienu.
Daugiausia jodo randama žuvų miltuose (0,7-1,1 mg/kg.), šakniavaisiuose (0,5-0,7 mg/kg.). Geriausias jodo šaltinis gyvuliams – konservuotos žuvies atliekos, žuvų miltai, jūrų augalai.
Selenas. Pašaruose selenas paprastai susijungęs su baltymais ar aminorūgštimis (selenocistinas, selenometioninas), yra metalų selenitų ir kitokių junginių pavidalo. Selenas panašus į sierą, gali ją pakeisti organizmo medžiagų apykaitoje. Iš augalinių pašarų šis elementas įsisavinamas gana gerai – 60-90 proc.
Selenas yra būtinas daugelio augalų ir gyvūnų organizmo elementas. Organizmuose jo aptinkama nuo 0,01 iki 1 mg 1 kg. Sausosios medžiagos. Kai kurių augalų, pvz. Akacijų 1 kg. Sausosios mas÷s susikaupia iki 1g. seleno.
Mažos seleno doz÷s organizme skatina daugelį fermentinių reakcijų, padeda akies tinkleliui justi šviesą. Seleno perteklius pašaruose slopina organizmo oksidacijos ir redukcijos reakcijas, metionino sintezę, odos raginių darinių susidarymą (slenka plaukai, plunksnos, minkšt÷ja ragai, kanopos), sukelia anemiją, slopina širdies veiklą, trikdo kepenų funkciją, kenkia sąnariams.
Stingant kai kurių mikroelementų gyvulių racionuose gali būti papildomai duodama mikroelementų druskų ( Juraitis, Kulpys, 2003).
1 lentel÷. Mineralinių medžiagų reikšm÷ galvijų organizme Mineralin÷
medžiaga Kam daro įtaką organizme Kas jį veikia
Rekomenduotinas kiekis racione
Kalcis (Ca) Kaulų augimui, pieno produkcijai, enzimų sistemai, raumenų funkcijoms
Fosforas, vitaminas D, geležis, pašaro lipidai, manganas,
cinkas.
Nuo 0,6 iki 1 proc. viso raciono SM.
Fosforas (P)
Kaulų augimui, pieno produkcijai, apetitui, reprodukcijai, angliavandenių
apykaitai. Kalcis, vitaminas D, geležis, magnis. Santykis Ca:P= 1.5-2:1 Kalis (K)
Vandens balansui,nervų sis., pieno produkc., rūgščių ir šarmų balansui, pašaro ÷damumui, plaukų žvilg÷jimui.
Magnis, natris. Nuo 0.8 iki1.5 proc. viso raciono SM.
Natris (Na) Vandens balansui, pieno produkc.,
apetitui, plaukų dangai. Kalis.
0,2 proc. viso raciono SM arba 0,5
proc. valgomosios druskos. Siera (S) Sieros turinčių aminorūgščių sintezei. Varis, selenas. Iki 0,2 proc. viso
raciono SM. Geležis
(Fe) Ląstelių kviepavimui, kraujodarai.
Kobaltas, varis, kalcis, fosforas. Nuo 50 iki 100 mg (nepakenkia iki 400 mg). Varis (Cu)
Kaulų formavimuisi, energijos apykaitai, nervų sis. veiklai, reprodukcijai, nuovalų užsilaikymui,
plaukų žvilgesiui apie akis.
Cinkas, siera, molibdenas, geležis, fosforas, švinas, magnis. Nuo 10 iki 15 mg (daugiau kaip 80 mg kenksminga). Cinkas (Zn)
Vidaus sekrecijos liaukų veiklai, reprodukcijai,didžiojo prieskrandžio veiklai. Kalcis, varis, geležis, fosforas, švinas, magnis. Nuo 40 iki 50 mg (daugiau kaip 500 mg kenksminga). Kobaltas (Co)
Vitamino B12 sintezei, kraujodarai,
nervų sis. funkcijai. Geležis, jodas.
Nuo 0,1 iki 0,15 mg (daugiau kaip 50 mg
kenksminga). Selenas
(Se)
Reprodukcijai, nuovalų užsilaikymui, raumenų distrofijai, kepenų nekrozei,
sąnarių lankstumui. Vitaminas E, siera, lipidai, proteinai. Nuo 0,1 iki 0,3 mg (daugiau kai 5 mg nuodinga). Manganas (Mn)
Kaulų augimui, raumenų vystymuisi, rujai ir embriono vystymuisi.
Kalcis, fosforas,
2.5. Visaverčių kombinuotųjų pašarų receptų sudarymo principai
Kombinuotųjų pašarų maistingumas skaičiuojamas pagal apykaitos energiją, virškinamųjų proteinų ir ląstelienos, o mineralin÷ sud÷tis – pagal kalcio, natrio, ir fosforo kiekį juose.
Planiniai ir operaciniai kombinuotųjų pašarų receptai, jų kainos, bendrosios ir revizuojamosios produkcijos kiekis, įvairūs ekonominiai ir kokybiniai rodikliai, žaliavų reikm÷ kombinatams, gamybos apimtis įmon÷ms ir suvestin÷ respublikoje planuojamai kombinuotųjų pašarų gamybai apskaičiuojama specialiomis kompiuterin÷mis programomis. Iš turimų žaliavų apskaičiuojamas kombinuotųjų pašarų gamybos asortimentas ( Kareckas, 1990m.).
Labai svarbu, kad kiekvienos rūšies kombinuotieji pašarai būtų naudojami pagal paskirtį, šeriami tik tiems gyvuliams ir paukščiams, kuriems jie yra pagaminti. Nesilaikant šių reikalavimų, gyvulius galima susargdinti ( Juraitis, Kulpys, 2003m).
Kiekvienas kombinuotųjų pašarų receptas žymimas dviem skaičiais, atskirtais brūkšniu: pirmas skaičius rodo gyvulių rūšį ir grupę, antras – tai gyvulių grupei skirtų kombinuotųjų pašarų recepto eil÷s numerį. Pavyzdžiui: receptas 65-1, tai reiškia, kad kombinuotieji pašarai skirti penimiems galvijams, o 1 – recepto eil÷s numeris.
Pirmiausia recepto numeryje rašoma miesto raid÷ (K), toliau skaičiumi žymima gyvulio ar paukščio grup÷ ir recepto numeris. Dabar receptai numeruojami laikantis Europos Sąjungos direktyvų. Įmon÷je receptai numeruojami pagal įmon÷s pasirinktą tvarką, atsižvelgiant į buvusias numeracijas.
1 lentel÷. Kombinuotųjų pašarų receptų numeriai
Kombinuotieji pašarai Recepto numeris Kombinuotieji pašarai Recepto numeris
Vištoms Paršaved÷ms I paršingumo pusę K-53
Dedekl÷ms K-1 Paršaved÷ms II paršingumo pusę K-54
Viščiukams nuo 1 iki 20d. K-2 M÷sin÷ms kiaul÷ms K-55
Viščiukams nuo 21 iki 25d. K-3 Bekonams K-56
Penimiems viščiukams ir kalakutams K-4 Galvijams
M÷siniams viščiukams nuo 1 iki 30d. K-5 Melžiamoms karv÷ms K-60
M÷siniams viščiukams nuo 31 iki 70d. K-6 Veršingoms karv÷ms K-61
Kalakutams Veršeliams ( 1-6) m÷n. K-62
Dedančios kalakut÷s K-10 Veršeliams ( 6-12) m÷n. K-63
Kalakučiukams nuo 1 iki 30d. K-11 Veršeliams ( 12-18) m÷n. K-64
Kalakučiukams nuo 30 iki 50d. K-12 Penimiems galvijams K-65
Antims Buliams K-66
Dedančioms antims K-20 Arkliams
Ančiukams nuo 1 iki 20d. K-21 Darbiniams arkliams K-70
Ančiukams nuo 21 iki 70d. K-22 Ristūnams ir sportiniams arkliams K-71
Penimiems ančiukams K-23 Avims
Žąsims Eringoms ir žindamoms K-80
M÷siniams žąsiukams nuo 21 iki 75d. K-31 Avių prieaugliui iki 4 m÷n. K-81
Kiaul÷ms Penimoms avims K-82
Paršeliams žindukliams K-50 Avių prieaugliui po 4 m÷n. K-83
Nujunkytiems paršeliams (2-4) m÷n. K-51 - -
2.6. Kokybiniai reikalavimai žaliavoms ir gaminamai produkcijai
Per pasiruošimo įstojimui į Europos Sąjungą laikotarpį, buvo parengtas Lietuvos respublikos pašarų įstatymas ir kiti poįstatyminiai teis÷s aktai, reglamentuojantys pašarų gamybą, prekybą, naudojimą bei pašarų kokyb÷s valstybinę kontrolę, kaip pašarų klasifikatorius, pašarų tiekimo į rinką taisykl÷s, pašarų gamybos ir prekybos leidimų išdavimo sąlygas ir tvarką, pašarų kokyb÷s valstybin÷s kontrol÷s vykdymo tvarka ir kiti teis÷s aktai. Šalyje pašarų produkcijos deklaravimas, ženklinimas ir pakavimas atitinka Europos Sąjungos reikalavimus ( Januškevičius, Vaičiulaitien÷, 2000).
Pašarų kokyb÷s ir saugos kontrolę atlieka Valstybin÷ maisto ir veterinarijos tarnyba. Ši kontrol÷ apima visą grandinę (importą, gamybą, prekybą ir naudojimą). Tas procedūras atlieka pasienio ir teritorin÷s veterinarijos tarnybos bei Valstybin÷ veterinarijos preparatų inspekcija. Pastarojoje įkurtas kontrol÷s skyrius. Šiuo metu Lietuvoje kontroliuojama per 470 objektų.
Įgyvendinant ES Parlamento ir Tarybos nustatytus maisto saugos bendruosius principus bei reikalavimus numatoma išpl÷sti Valstybin÷s veterinarijos preparatų inspekcijos pašarų administravimo ir kontrol÷s sritis. Nuo 2001 metų Lietuvos pašarų gamybos ir prekybos įmon÷s prad÷jo diegti pažangias savikontrol÷s sistemas. Svarbiausia funkcija – rizikos veiksnių analiz÷. Šios sistemos atitinka minimalius ES direktyvų reikalavimus. Apsaugai nuo spongiformin÷s, encefalopatijos (galvijų kempinlig÷s) tikrinamos gyvūnin÷s pašarin÷s žaliavos visose jų kaitos grandin÷se. Penkiasdešimt keturiems ūkio subjektams suteikti veterinariniai priežiūros numeriai, leidžiantys naudoti ar laikyti gyvūnines pašarines žaliavas. Visi importuojami žuvų miltai yra tikrinami ar jie neužkr÷sti antimikrobiniais vaistais ir sausumos gyvūniniais baltymais. Ūkio subjektams, neturintiems tokių priežiūros numerių, naudoti ar laikyti gyvūnines pašarines žaliavas draudžiama.
Šios priemon÷s padeda, kad šalyje gyvūnų mitybai būtų vartojami tik saugūs ir kokybiški pašarai. Ypač svarbu, kad tokie pašarai būtų duodami tiems gyvūnams, kurie skerdžiami žmogaus maistui.
Šalies kombinuotųjų pašarų, premiksų ir fermentų įmon÷se sparčiai diegiamos Rizikos veiksnių analiz÷s ir svarbių valdymo taškų, bei ISO 9000 kokyb÷s valdymo sistemos ( Arbatauskien÷ ir kt., 2004).
1 pav. RVASVT schema
Pašarų kokyb÷s valstybinę kontrolę sudaro šie etapai:
1) importuojamų prekinių pašarų dokumentinis, fizinis patikrinimas pasienyje; 2) kombinuotųjų pašarų, pašarų priedų ir maisto produktų perdirbimo įmonių, gaminančių pašarus iš šalutinių produktų, tikrinimas; 3) šalyje auginamų pašarinių žaliavų ar jų perdirbtų gyvūnų mitybos produktų tikrinimas; 4) pašarų tiekimo įmonių tikrinimas; 5) parduotuvių, veterinarijos vaistinių, prekiaujančių pašarų produkcija, tikrinimas; 6) pašarų naudotojų (pramoninio tipo paukštynų, kiaulių kompleksų, specializuotų gyvulių ir paukščių bei kitų
c) PAŠARŲ, ŽALIAVŲ GABENIMO KONTROLö GALUTINIO PRODUKTO TYRIMAS PAKARTOTINIS ŽALIAVŲ TYRIMAS TARPINöS PRODUKCIJOS TYRIMAS VIDAUS TYRIMAI IŠORöS TYRIMAI RVASVT d) PAŠARŲ, ŽALIAVŲ NAUDOJIMO KONTROLö e) PAŠARŲ, ŽALIAVŲ PREKYBOS SĄLYGŲ KONTROLö b) PAŠARŲ, ŽALIAVŲ LAIKYMO KONTROLö a) PAŠARŲ GAMYBOS PROCESŲ KONTROLö SAVIKONTROLö
gyvulininkyst÷s ūkių) tikrinimas; 7) gyvulinių žaliavų naudojimosi vietose jų kaitos grandin÷se, tikrinimas; 8) pašarų priedų aprobaciją ir įregistravimas; 9) monitoringinis pašarų m÷ginių ÷mimas; 10) pašarų tyrimo laboratorijų priežiūra; 11) darbuotojų susijusių su pašarų kontrole, kvalifikacijos k÷limas. Pašarų gamintojų, tiek÷jų ir klientų švietimas; 12) teis÷s aktų, susijusių su pašarų kontrole, komplektavimas, priežiūra, siūlymai juos papildyti, pataisyti arba naujų rengimas ( Arbatauskien÷ ir kt., 2004).
Eksportuodamas pašarinius produktus iš Lietuvos, ūkio subjektas pateikia VMVT importuojančios šalies valstybin÷s institucijos reikalavimus d÷l produkto importo. Prie pašarinių produktų krovinio palydimųjų dokumentų pridedami veterinarijos, fitosanitarinis (grūdams) ir atitikties sertifikatai. Tikrinama, ar ūkio subjektai, teikiantys pašarinius produktus, turi leidimus, išduotus Valstybin÷s s÷klų ir grūdų tarnybos prie ŽŪM. Ūkio subjektas, importuojantis grūdus vidaus rinkai, privalo tur÷ti fitosanitarinį registro pažym÷jimą bei eksportuojančios šalies išduotus fitosanitarinius ir grūdų kokyb÷s sertifikatus ( Arbatauskien÷ ir kt. 2004).
Tikslinga suaktyvinti pašarinių grūdų ir žolinių pašarų pesticidų naudojimo kontrolę, nustatyti jiems šių priemonių privalomuosius reikalavimus, pagal kuriuos pašarų augintojas, tiekiantis juos vidaus rinkai, tur÷tų užtikrinti normų laikymąsi ir tai patvirtintų dokumentais.
Naujai įvežtus ar šalyje gaminamus pašarų priedus būtina identifikuoti pagal Pašarų priedų vertinimo taisykles.
Gaminant kombinuotuosius pašarus jie ženklinami ir identifikuojami pagal žem÷s ūkio ministro priimtus įsakymus. Kombinuotųjų pašarų gamybai naudojamos žaliavos, kuriose yra gamtinių teršalų (metalų), turi neviršyti leidžiamos normos. Taip pat turi būti laikomasi veterinarinių – sanitarinių sąlygų.
Pašarų spalva, kvapas, dr÷gnis, druskos ir pelenų kiekis turi atitikti keliamus reikalavimus ( Arbatauskien÷ ir kt., 2004).
2 lentel÷. Kombinuotųjų pašarų ir žaliavų atitikties bei saugos rodikliai
Pašarai Nustatomi tokie atitikties rodikliai Nustatomi tokie saugos rodikliai
Visos kombinuotųjų pašarų gamyboje
naudojamos žaliavos Įvertinamos jusliškai -
Grūdai, s÷lenos ir pašariniai miltai, rupiniai ir išspaudos, gyvūnin÷s žaliavos
Dr÷gnis, šiukšlin÷s ir metalo magnetin÷s priemaišos, stambumas,baltymingumas, kalcis, fosforas, žalioji ląsteliena, žalieji pelenai
Rūgštingumas, peroksidų skaičius, pH, užkr÷timas aruodiniais kenk÷jais, ureaz÷s aktyvumas, gosipolio kiekis
Riebalai, aliejus Dr÷gnis Peroksidų skaičius, rūgštingumas, rūgščių skaičius
Sand÷liuojamos žaliavos Temperatūra (esant būtinumui ir kiti,
žaliavai būtini atitikties rodikliai) Užkr÷timas aruodiniais kenk÷jais
Importuojamos pašarin÷s žaliavos -
Privalomieji saugos rodikliai tiriami išor÷s (akredituotoje laboratorijoje, pvz., pesticidų likutis, toksiškumas, radioaktyvaus užterštumo mastas, pasirinktinai atliekami mikrobiologiniai, amino rūgščių tyrimai. Visi tyrimai atliekami periodiškai pagal įmon÷je nustatytą tvarką
Kombinuotieji pašarai, papildai Privalomieji deklaravimo rodikliai nustatyti
2.7. Kokyb÷s valdymo sistema įmon÷je AB „Kauno grūdai“
AB „Kauno Grūdai“ yra viena iš didžiausių ir seniausių įmonių Lietuvoje į rinką tiekiančių kombinuotuosius pašarus, pašarines žaliavas.
Šios įmon÷s malūne gaminami visų rūšių kvietiniai ir ruginiai miltai. Produkcija gaminama naujausias technologijas atitinkančiais įrenginiais pagal LST, ĮST standartų keliamus reikalavimus, 2005 m. įmonei suteiktą BRC Tarptautinį maisto saugos ir kokyb÷s standartą bei 2001 m išduotą kokyb÷s vadybos standarto ISO 9001:2000 sertifikatą.
Kombinuotuosius pašarus AB ,,Kauno grūdai“ gamina nuo 1955 m., kai išaugus gyvulininkystei ir atsiradus kombinuotųjų pašarų poreikiui, Kauno elevatorius buvo rekonstruotas į kombinuotųjų pašarų gamyklą. Šiandien joje gaminama 16 rūšių ir apie 200 receptų visaverčių kombinuotųjų pašarų. AB ,,Kauno grūdai“ gamina kombinuotuosius pašarus vištoms dedekl÷ms, pakaitin÷ms vištait÷ms, viščiukams broileriams, kalakučiukams broileriams, arkliams, kiaul÷ms, paršeliams, žuvims, triušiams bei baltyminius vitamininius mineralinius papildus nujunkytiems paršeliams, penimoms kiaul÷ms, melžiamoms karv÷ms ir vitaminų mineralų papildus su aminorūgštimis.
Pašarų receptūra ruošiama atskiroms gyvulių amžiaus grup÷ms atsižvelgiant į gyvūno produktyvumą, fiziologinę būklę ir užsakovų pageidavimus. Per m÷nesį AB ,,Kauno grūdai“ gali pagaminti iki 15 tūkst. t kombinuotųjų pašarų. Nuo 2001 m. Alytaus padalinyje prad÷tas gaminti ÷dalas šunims ir pašarai graužikams. Gamybos mastai per m÷nesį siekia iki 120 t.
AB „Kauno grūdai“ nuolat tiria žaliavų ir pagamintų pašarų kokybę įmon÷s laboratorijoje, atlieka bandymus paukštynuose, kiaulių fermose. Žaliavose ir visaverčiuose kombinuotuosiuose pašaruose nustatomas kalcio, fosforo, ląstelienos, riebalų, proteinų kiekis.
2002 metais, siekiant patenkinti klientų lūkesčius bei pagaminti kokybišką produkciją, kombinuotųjų pašarų ceche buvo sumontuota vienintel÷ Lietuvoje granuliavimo linija su ekspanderiu.
Įmon÷je vykdoma nuolatin÷ joje vykstančių procesų priežiūra ir kokyb÷s kontrol÷. Atsižvelgiant į tai, kad produkto kokyb÷ priklauso nuo žaliavos kokyb÷s, priimant grūdus elevatoriaus laboratorijoje, atliekamas kruopštus grūdų kokyb÷s patikrinimas. Remiantis LST standartų reikalavimais nustatoma grūdų dr÷gm÷, baltymų kiekis ir kokyb÷, vandenyje netirpius baltymus rodantis glitimo kiekis, kritimo skaičius ir kiti rodikliai. Malūno laboratorijoje atidžiai stebimos ir įvertinamos šios miltų savyb÷s: spalva, glitimas ir jo kokyb÷, mineralinių medžiagų kiekį nurodantis pelenų kiekis, dr÷gm÷, kritimo skaičius, miltų kepimo savyb÷s.
Kombinuotųjų pašarų laboratorijoje tiriama ir žaliava, ir jau pagamintas pašaras. Tiriant žaliavą nustatomas rūgščių, peroksidų kiekis, atliekami veterinariniai tyrimai. Jau pagamintuose kombinuotuosiuose pašaruose dar kartą nustatomi kalcio, fosforo, ląstelienos, riebalų, proteinų kiekiai, atliekami techniniai tyrimai.
Maistinių kviečių gemalų chemin÷ sud÷tis buvo tirta daugelyje pasaulio šalių: Italijoje, Lenkijoje, Rusijoje, JAV, Japonijoje. Griežta kokyb÷s priežiūra vykdoma ne vien gamybos metu, bet ir kituose produkto „kelion÷s“ iki galutinio vartotojo etapuose.
2.8. Baltyminiai vitamininiai mineraliniai priedai jų panaudojimas ir
įterpimo normos
Baltyminiai vitamininiai mineraliniai papildai skirti papildyti ūkininko turimą grūdų mišinį baltymais, vitaminas ir mineralin÷mis medžiagomis. Naudodami šiuos papildus ūkininkai gaus labai aukštos kokyb÷s visaverčius pašarus, jeigu pašarinių grūdų mišinys atitiks visus kokyb÷s reikalavimus.
Šie papildai yra gaminami iš aukštos kokyb÷s baltyminių žaliavų. Jie papildo pašarus aminorūgštimis, vitaminais ir makroelementais, kalciu, fosforu, mikotoksinų rišikliu ir kvapiosiomis medžiagomis. Tokiu būdu gaminamus visaverčius pašarus būtina gerai išmaišyti (www.litagra.lt/lt/pasarai).
Didžiausia šių papildų grupe laikytini baltyminiai vitamininiai mineraliniai priedai (BVMP), skirti saviems javų miltams pagerinti. Jie gaminami iš įvairių rūšių (sojos, saul÷grąžų, medviln÷s) rupinių bei išspaudų, gyvūninių baltyminių (žuvų ar pieno miltų) pašarų, premiksų, mineralinių ir kitų žaliavų. Gyvuliams visų reikalingų maisto medžiagų
kiekį ir santykį reikia apskaičiuoti taip, kad šeriant pašarinių grūdų miltais įmaišius nurodytą priedo dalį, pašaras gerintų gyvulio sveikatą, skatintų greitą augimą bei didelį produktyvumą. BVM priedams gaminti grūdų perdirbimo įmon÷s naudoja labai įvairias žaliavas (www.lva.lt/data/es-projektai/files/5_modulis.pdf).
Norint papildyti savos gamybos pašarinius grūdus, atsižvelgus į gyvūnų amžiaus grupę ir produktyvumą, baltyminio vitamininio mineralinio priedo galvijams dažniausiai maišoma 15- 25proc. Baltyminius vitamininius mineralinius priedus patogu naudoti ūkiuose, kurie yra toliau nuo kombinuotųjų pašarų įmonių. Juos naudojant nereikia vežti grūdų, tod÷l sumaž÷ja transporto išlaidos. Be to, BVM priedus gyvuliams galima šerti ne tik su koncentratais, bet ir su sultingaisiais pašarais, jovalu. Reik÷tų, kad visi gyvulininkystei skirti grūdai būtų perdirbti kombinuotaisiais pašarais arba papildyti BVM papildais. Tik tada šie pašarų ištekliai bus tinkamiausiai panaudoti. Lietuvos kombinuotųjų pašarų pramon÷ daugiausiai gamina dviejų rūšių BVM priedus – kiaul÷ms ir karv÷ms. Receptai šiems priedams sudaromi laikantis privalomųjų kokyb÷s reikalavimų ir atsižvelgus į turimus pašarų išteklius. Recepto sud÷ties komponentus galima keisti, bet BVM priedų kokyb÷s rodikliai privalo atitikti standarto reikalavimus. Tam tikru būdu paruošti vitaminų, mikroelementų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų mišiniai dar vadinami premiksais. Šios medžiagos maišomos su užpildu (dažniausiai kreida arba smulkintomis kvietin÷mis s÷lenomis), kad mažiau veiktų viena kitą ir būtų didesnis premikso tūris. Premiksai paprastai skirti visaverčiams kombinuotiesiems pašarams gaminti.
Mūsų pramon÷ gamina 1-2 proc. koncentracijos premiksus. Jie maišomi į visaverčius kombinuotuosius pašarus, kad subalansuotų vitaminų ir mikroelementų kiekį. Premiksai gaminami nevienodos sud÷ties, dažniausiai galvijams gaminami premiksai tinka visoms galvijų, o gaminami kiaul÷ms – visoms kiaulių grup÷ms. Tačiau negalima duoti reproduktoriams, karv÷ms, paršaved÷ms ir vyresnio amžiaus pakaitiniam prieaugliui premiksų, kuriuose yra antibiotikų (neretai skirtų paukščiams). Gamyklose premiksai pakuojami popieriniais maišais po 20 kg. Juos reikia laikyti sausame, v÷siame sand÷lyje, ne ilgiau kaip 6 m÷n. Ilgiau laikant gali sumaž÷ti vitaminų ir kitų biologiškai veikliųjų medžiagų aktyvumas.
Mineraliniai vitamininiai papildai gaminami įvairioms gyvūnų rūšims:
1. Papildai galvijams. 2. Papildai paukščiams. 3. Papildai kiaul÷ms.
2.8.1. Premiksai galvijams
AB ,,Kauno grūdai“ mineralinius vitamininius papildus galvijams „Effectus“ gamina su skirtingų makroelementų, mikroelementų ir vitaminų kiekiu, jų receptai sudaryti atsižvelgus į šalies ūkiuose galvijams šerti naudojamus tipiškus pašarų davinius bei pašarų cheminę sud÷tį ir maistingumą. Tod÷l pirk÷jai gali pasirinkti tinkamiausius galvijams šerti vitamininius mineralinius papildus pagal ūkyje taikomą š÷rimo tipą ir pašarus (www.kauno-grudai.lt/index.php?s_id=148&lang=lt).
AB „Kauno grūdai“ galvijų augintojams siūlo:
Effectus G-23 su papildomu fosforo kiekiu;
Effectus G-23 PLIUS su padidintu fosforo, mikroelementų ir vitaminų kiekiu;
Effectus G-24 su padidintu kalcio kiekiu karv÷ms ir galvijų prieaugliu virš 6 m÷n. amžiaus; Effectus G-24 PLIUS su padidintu kalcio, mikroelementų ir vitaminų kiekiu;
Effectus G-24 PLIUS (biotin) su biotinu, padidintu kalcio, mikroelementų ir vitaminų kiekiu; Effectus G-25 PLIUS su optimaliu kalcio ir fosforo santykiu;
Effectus G-25 PLIUS su optimaliu kalcio ir fosforo santykiu ir padidintu mikroelementų ir vitaminų kiekiu;
Effectus G-25 PLIUS (biotin) su biotinu, optimaliu kalcio ir fosforo santykiu bei padidintu mikroelementų ir vitaminu kiekiu.
Mineralinių vitamininių papildų (MVP) Effectus sudedamosios dalys: kalcio
karbonatas, monokalcio fosfatas, natrio chloridas, magnio oksidas, mikroelementų ir vitaminų mišinys bei kitos aromatin÷s medžiagos.
3 lentel÷. Premiksų charakteristika ir š÷rimo rekomendacijos
Leistini maksimalūs mikroelementų junginiai ir kiekiai kombinuotuose pašaruose (mg/kg, 88%
SM): Geležis [Fe]
(-karbonatas, -chloridas, -citratas, -fumaratas, -laktatas, -oksidas, -sulfatas) 1250 Jodas [I]
(kalcio jodatas, kalio jodidas, natrio jodidas) 40 Kobaltas [Co]
(-acetatas, -karbonatas, -chloridas, -nitratas, -sulfatas) 10 Varis [Cu] veršeliams 50 Manganas [Mn] 250 (-karbonatas, -chloridas, -oksidas, -fosfatas, -sulfatas)
Molibdenas [Mo] 2,5 (amonio -, natrio molibdatas)
Selenas [Se] 0,5 (natrio selenitas, natrio selenatas)
Cinkas [Zn] 250
2.8.2. Premiksai paukščiams
Premiksai paukščiams sudaryti iš vitaminų, mikroelementų, amino rūgščių. Tinkama vitaminų koncentracija lemia paukščių produktyvumą ir imunines savybes. Kiekvienas vitaminas atsakingas už svarbius medžiagų apykaitos procesus.
AB „Kauno grūdai“ paukščių augintojams siūlo:
• Premiksai vištoms dedekl÷ms. Premiksai vištoms dedekl÷ms užtikrina gerą d÷slumą ir kiaušinio lukšto kokybę, reguliuoja vištų organizmo medžiagų apykaitos procesus, padeda veiksmingiau panaudoti lesalus, skatina gyvybines funkcijas ir apsaugo vištas. Jis turi būti vartojamas per visą vištų produktyvumo laikotarpį;
• Premiksai viščiukams ir pakaitin÷ms vištait÷ms. Šis premiksas užtikrina viščiukų ir pakaitinių vištaičių tolygų mas÷s vystymąsi, auginami paukščių pulkai vystosi vienodžiau, geriau formuojasi kaulai, ger÷ja pakaitinių vištaičių reprodukcin÷s savyb÷s ir jų apsauga. Premiksas vartojamas per visą viščiukų ir pakaitinių vištaičių auginimo laikotarpį;
• Premiksas broilerių auginimo pradžioje. Siekiant užtikrinti didžiausią broilerių augimo spartą, jie turi būti aprūpinami optimaliai, t.y. reikiamu kiekiu ir santykiu, vitaminais, mikroelementais ir aminorūgštimis. Naudojant premiksą per visą broilerių pradžios auginimo laikotarpį jų išsaugoma kaip įmanoma daugiau, geriau panaudojami lesalai ir gaunama aukštos biologin÷s vert÷s produkcija.
• Premiksas broilerių auginimo pabaigoje. Premiksas vartojamas norint užtikrinti tolesnę broilerių auginimo spartą, optimalią lesalų konversiją ir tinkamą jų išsaugojimą bei gaunant aukštos kokyb÷s produkciją. Premiksas vartojamas per visą broilerių auginimo pabaigos periodą.
Šiuolaikin÷s vištos ir viščiukai pasižymi dideliu produktyvumu. Vištos per metus gali sud÷ti po 320 – 335 kiaušinių, viščiukai broileriai per 40 dienų priauga 2,1 - 2,3 kg. Esant tokiam paukščių produktyvumui būtina sudaryti optimaliais jų auginimo sąlygas. Paukščiai turi būti auginami griežtai laikantis auginimo rekomendacijų. Jauni paukščiai yra jautrūs temperatūros pokyčiams, tod÷l juos auginant reikia laikytis rekomenduojamų temperatūros režimų. Esant nepakankamai temperatūrai, sul÷t÷ja jų augimas, padažn÷ja kritimų. Nuo pat
pirmųjų auginimo dienų reikia užtikrinti optimalią paukštidžių ventiliaciją ir deguonies patekimą į paukščio organizmą. Optimalus aprūpinimas deguonimi skatina paukščių vidaus organų gerą vystymąsi ir d÷l to užtikrinamas tinkamas mas÷s priaugimas. Optimali ventiliacija gerina paukštidžių mikroklimatą, mažina amoniako koncentraciją ir apsaugo paukščius.
Kitas svarbus veiksnys, užtikrinantis paukščių produktyvumą - vandens sunaudojimas ir kokyb÷. Paukščiams tiekiamo vandens kokyb÷ turi atitikti geriamo vandens kokybę. Svarbus fiziologinis ir ekonominis veiksnys yra optimalus lesalų ir vandens santykis. Šis santykis turi būti 1:1,6-1,7. Esant didesniam santykiui, did÷ja vandens suvartojimas, d÷l to ekskrementai būna dr÷gnesni, į aplinką išskiriama daugiau amoniako, blog÷ja paukštidžių mikroklimatas ir paukščių išsaugojimas. Paukščių mityba labai svarbus veiksnys, nuo kurio priklauso jų produktyvumas, lesalų konversija ir gyvybingumas. Paukščiams lesinti turi būti naudojami tik lengvai virškinami, pasižymintys aukšta energine verte pašariniai komponentai. Paukščiams skirti lesalų receptai turi būti subalansuoti, atsižvelgiant į amžių, produktyvumą ir fiziologinę būklę, apykaitos energiją, baltymų, aminorūgščių, makroelementų ir mikroelementų, vitaminų atžvilgiu.
Siekiant visiškai išnaudoti paukščių genetinį produktyvumo potencialą, į jų lesalus patartina d÷ti probiotikus, priebiotinius ir simbiotinius preparatus, krakmolo neturinčius polisacharidus skaldančius fermentus, fitazinius preparatus, organines rūgštis, antioksidantus (www.kauno-grudai.lt/index.php?s_id=155&lang=lt).
2.8.3. Premiksai kiaul÷ms
Premiksai kiaul÷ms sudaryti iš vitaminų, makroelementų ir mikroelementų, aminorūgščių. Tinkama vitaminų koncentracija lemia kiaulių produktyvumą ir imunines savybes. Kiekvienas vitaminas skirtas svarbiems kiaulių organizmo medžiagų apykaitos procesams.
• Premiksas sukergtoms paršaved÷ms. Paršelių vados dydis ir gimstamų paršelių mas÷ priklauso nuo paršavedžių subalansuoto š÷rimo, t. y. jų aprūpinimo energija, baltymais, aminorūgštimis, mikroelementais. Šiame laikotarpyje reikalinga paršavedžių pašarus praturtinti vitaminais, makroelementais ir mikroelementais. Visiškai subalansuotas sukergtų paršavedžių š÷rimas, praturtinat gamybin÷mis sąlygomis išbandytu premiksu, mažina paršelių embrioninį mirtingumą, skatina normalų vaisiaus vystymąsi, pieno liaukų formavimąsi ir būsimą paršaved÷s pieningumą bei sveikatingumą;
• Premiksai laktuojančioms paršaved÷ms. Šeriant laktuojančias paršavedes labai svarbu užtikrinti gerą pašarų ÷damumą, pieningumą, minimaliai sul÷tinti mas÷s sumaž÷jimą. Pašarų praturtinimas premiksu, optimaliai subalansuotais vitaminų, makroelementų ir mikroelementų kiekiu ir santykiu, skatina paršavedžių pieningumą ir stiprina paršelių imunines savybes;
• Premiksai nujunkytiems paršeliams. Nujunkytus paršelius reikia aprūpinti tokiu maistinių ir biologiškai aktyvių medžiagų kiekiu, kad būtų galima skatinti jų augimą. Pašarų praturtinimas vitaminais ir mikroelementais leidžia užtikrinti maksimalų paršelių augimą, optimalų pašarų sunaudojimą, skatina sveikatingumą;
• Premiksai penimoms kiaul÷ms. Premiksai penimoms kiaul÷ms yra optimaliai subalansuoti pagal vitaminų, mineralinių medžiagų kiekį ir santykį. Tod÷l jie visiškai sureguliuoja kiaulių organizmo medžiagų apykaitos procesus, užtikrina penimų kiaulių augimą, ypač raumenin÷s dalies, padeda optimaliai pasisavinti pašaro maistines medžiagas ir stiprina imunines savybes.
Kiaulių virškinimo trakto sistema yra susiformavusi taip, kad joje pašaro maistinių medžiagų virškinimas vyksta d÷l fermentų. Mikrobinis ląstelienos sudedamųjų dalių skaidymas yra labai menkas, tod÷l paršelių ir suaugusių kiaulių racionai turi būti sudaromi iš lengvai virškinamų ir turtingų energija pašarinių komponentų. Paršelių pašarai ypač pirmosiomis auginimo savait÷mis turi būti sudaryti iš labai lengvai virškinamų pašarinių komponentų. Tokie pašarai subalansuoti pagal visas maistines medžiagas gali būti pagaminti tik kombinuotųjų pašarų gamyklose. Žindukliams ir nujunkytiems paršeliams turi būti ribojamas ląstelienos kiekis. Tuo tarpu sukergtoms paršaved÷ms jis gali siekti net iki 15%. Kitas svarbus kiaulių produktyvumo veiksnys yra raciono baltymingumas.
