LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA FARMACIJOS FAKULTETAS VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA ORINTA VALODKAITĖ KVAPIOJO ROZMARINO ETANOLINIŲ IŠTRAUKŲ TECHNOLOGIJOS IR KOKYBĖS VERTINIMAS

MEDICINOS AKADEMIJA

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

ORINTA VALODKAITĖ

KVAPIOJO ROZMARINO ETANOLINIŲ IŠTRAUKŲ TECHNOLOGIJOS IR

KOKYBĖS VERTINIMAS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovės Doc. dr. Kristina Ramanauskienė, Doc. dr. Giedrė Kasparavičienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

Tvirtinu:

Farmacijos fakulteto dekanas dr. prof. Vitalis Briedis

KVAPIOJO ROZMARINO ETANOLINIŲ IŠTRAUKŲ TECHNOLOGIJOS IR

KOKYBĖS VERTINIMAS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovės

Doc. dr. Kristina Ramanauskienė

Doc. dr. Giedrė Kasparavičienė

Recenzentas

Darbą atliko

Doc.dr. Daivai Kazlauskienei

Orinta Valodkaitė

TURINYS

TURINYS --- 3

SANTRUMPOS --- 5

1. ĮVADAS --- 6

1.1.DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI --- 7

2. LITERATŪROS APŢVALGA --- 8

2.1. ROZMARINŲ VAISTINĖS AUGALINĖS ŢALIAVOS CHEMINĖ SUDĖTIS IR BIOLOGINIS AKTYVUMAS --- 8

2.1.1. Rozmarinų cheminė sudėtis --- 8

2.1.2. Komponentų pasiskirstymas žaliavoje --- 9

2.1.3. Rozmarinų biologinis aktyvumas --- 9

2.1.3.1. Antimikrobinis aktyvumas --- 10

2.1.3.2. Priešvėţinis ir antimutageninis aktyvumas --- 10

2.1.3.3. Spazmolitinis ir antikonvulsinis aktyvumas --- 12

2.1.3.4. Priešuţdegiminis aktyvumas --- 13

2.1.3.5. Antihepatotoksinis aktyvumas --- 13

2.1.3.6. Antioksidacinis aktyvumas --- 14

2.1.3.7. Tonizuojantis ir kognityvinę funkciją gerinantis poveikis --- 19

2.1.3.8. Diuretinis aktyvumas --- 19

2.1.3.9. Hiperglikeminis poveikis--- 19

2.1.3.10. Skatinantis plaukų augimą poveikis --- 20

2.1.3.11. Sedatyvinis poveikis --- 20

2.2. ROZMARINŲ PRITAIKYMAS --- 20

2.2.1. Istorinės žinios --- 20

2.2.2. Rozmarinų vartojimas liaudies medicinoje --- 21

2.2.3. Rozmarinų panaudojimas maisto pramonėje--- 21

2.2.4. Rozmarinų pritaikymas medicinoje --- 23

2.2.4.1. Virškinimo sistema --- 23

2.2.4.2. Kvėpavimo sistema --- 23

2.2.4.3. Širdies ir kraujagyslių sistema --- 23

2.2.4.4. Centrinė nervų sistema --- 24

2.2.4.5. Jutiminė sistema --- 24

2.2.4.6. Judėjimo sistema --- 25

2.2.5. Rozmarinų pritaikymas kosmetikoje --- 25

2.3. ROZMARINŲ VARTOJIMAS --- 25

2.3.1. Rozmarinų farmacinės formos --- 25

2.3.2. Dozavimas --- 26

2.3.3. Šalutinis poveikis --- 27

2.3.4. Kontraindikacijos ir įspėjimai --- 27

2.3.5. Nėštumas ir žindymo laikotarpis --- 28

2.3.6.ROZMARINŲ VAISTŲ SĄVEIKA--- 28

2.4. ROZMARINŲ FARMACINIŲ FORMŲ ASORTIMENTAS --- 28

2.5. TINKTŪRŲ IR EKSTRAKTŲ GAMYBOS TECHNOLOGIJA--- 30

2.5.1. Tinktūrų gamyba --- 30 2.5.2. Ekstraktų gamyba --- 31 2.5.3. Reikalavimai --- 33 2.5.3.1. Reikalavimai ţaliavai --- 33 2.5.3.2. Reikalavimai ekstrahentui --- 33 2.5.3.3. Reikalavimai ekstraktams --- 33 2.5.3.4. Reikalavimai tinktūroms --- 34 3. EKSPERIMENTINĖ DALIS --- 35 3.1. TYRIMO MEDŢIAGOS --- 35 3.2. Tyrimo metodai --- 35

3.2.1. Rozmarinų tinktūrų gamyba --- 35

3.2.2. Rozmarinų skystųjų ekstraktų gamyba --- 36

3.2.3. Rozmarinų tinktūrų ir ekstraktų analizės metodai --- 37

3.2.3.1. Sauso likučio kiekio nustatymas --- 37

3.2.3.4. Magnetinės maišyklės įtaka išsiekstrahavusių medţiagų kiekybei--- 39

3.3. Tyrimų rezultatai --- 39

3.3.1. Etanolio koncentracijos įtakos išsiekstrahavusių medžiagų kiekybei tyrimas --- 39

3.3.1.1. Rozmarinų etanolinių ištraukų sausojo likučio nustatymas --- 39

3.3.1.2. Fenolinių junginių kiekio nustatymas rozmarinų etanolinės ištraukose --- 40

3.3.1.3. Ekstrahento įtaka rozmarinų etanolinių ištraukų antioksidaciniam aktyvumui DPPH laisvuoju radikalu tyrimas 40

3.3.2. Išsiekstrahavusių medžiagų kiekio palyginimas tinktūrose ir ekstraktuose bei brinkinimo laiko įtaka išsiekstrahavusių medžiagų kiekybei gaminant ekstraktus --- 41

3.3.3. Magnetinės maišyklės įtaką išsiekstrahavusių medžiagų kiekybei gaminant tinktūras --- 42

4. REZULTATŲ APTARIMAS--- 44

5. IŠVADOS--- 45

SANTRAUKA --- 46

SUMMARY --- 47

SANTRUMPOS

LR - laisvieji radikalai AA - antioksidacinis aktyvumas DPPH - 2,2-difenil-1-pikrilhidrazilo radikalas F-C - Folin-Ciocalteu regentas UV - ultravioletinis

ŢIV - ţmogaus imunodeficito virusas KR - karnosoinė rūgštis K - karnosolis RR - rozmarino rūgštis AR - L-askorbo rūgštis RE - rozmarino ekstraktas AP - askorbo palmitatas CR - citrinų rūgštis TOC - alfa tokoferolis HCAs - heterocikliniai aminai COX - ciklooksigenazė DMSO - dimetilsulfoksidas

1.

ĮVADAS

Antioksidantai – tai medţiagos, neutralizuojančios laisvuosius radikalus (LR), kurių perteklinis kiekis organizme yra kenksmingas sveikatai. Šios dalelės susidaro, veikiant ţalingiems aplinkos veiksniams, tokiems kaip nuolat didėjanti tarša, ultravioletinė spinduliuotė (UV), alkoholio vartojimas, rūkymas, nervinė įtampa ar kt. Jei organizmo vidinės antioksidacinės sistemos nebepajėgia sunaikinti šių kenksmingų dalelių, išsivysto oksidacinis stresas, lemiantis širdies ir kraujagyslių sistemos, vėţinių ir kitų ligų lėtinę eigą (4).

Šiuolaikinis mokslas atranda vis naujų medţiagų, padedančių organizmui apsisaugoti nuo ardančio LR poveikio (4). Tam tikrose šalyse sintetiniai antioksidantai yra ribojami dėl galimo nepageidaujamo poveikio ţmogaus organizmui. Todėl, norint pasiekti vartojimo saugumą (43), itin plačiai tyrinėjama augalinių antioksidantų įtaka apsauginėms ląstelių savybėms stiprinti bei tam tikrų ligų profilaktikai (4).

Vienas tokių antioksidaciniu aktyvumu (AA) pasiţyminčių vaistingųjų augalų yra kvapusis rozmarinas (Rosmarinus officinalis L.), lūpaţiedţių/notrelinių (Labiatae/Lamiaceae) augalų šeimos atstovas, vertinamas ne tik dėl ţymaus savo antioksidacinio aktyvumo, kurį lemia fenoliniai diterpenai (36), flavonoidai ir fenolinės rūgštys (36,38), bet ir dėl priešuţdegiminio, priešvėţinio, antimikrobinio, karminatyvinio, spazmolitinio, sedatyvinio, diuretinio (7, 38), antimutageninio (radioprotekcinio), neuroprotekcinio, antihepatotoksinio, priešopinio ir kt. poveikių. Dėl šių savybių jau nuo antikos laikų rozmarinas buvo vartojamas Europos tradicinėje medicinoje. Šiuolaikinėje praktikoje jis naudingas ne tik medicinos tikslams, bet taip pat kosmetikai (38) ir maisto pramonei (43).

Farmacinių formų gamybos metodas taip pat uţima reikšmingą vietą, lemiančią farmakologinį vaistų veikimą, todėl šiame darbe bus vertinama rozmarino etanolinių ištraukų technologija ir kokybė.

1.1. Darbo tikslas ir uţdaviniai

Darbo tikslas:

Pagaminti kvapiojo rozmarino etanolines ištraukas (tinktūras, skystuosius ekstraktus) ir įvertinti jų kokybę.

Darbo uţdaviniai:

1. Remiantis literatūros duomenimis parinkti ţaliavos ir ekstrahento santykį bei ištraukų gamybos metodus.

2. Įvertinti pagamintų ištraukų kokybę, nustatant sauso likučio ir fenolinių junginių kiekį. 3. Įvertinti technologinių parametrų daromą įtaką veikliųjų medţiagų išsiskyrimui iš ţaliavos. 4. Įvertinti ištraukų antioksidacinį aktyvumą.

Tyrimo objektas:

2. LITERATŪROS APŢVALGA

2.1. Rozmarinų vaistinės augalinės ţaliavos cheminė sudėtis ir biologinis

aktyvumas

2.1.1. Rozmarinų cheminė sudėtis

Europos farmakopėjos duomenimis, rozmarino išdţiovintuose lapuose yra 12 ml/kg eterinio aliejaus ir 3 proc. rozmarino rūgšties.

Eteriniame ispaniškojo tipo rozmarino aliejuje yra:  α-pineno 18,0-26,0 %;  kamfeno 8,0-12,0 %;  β-pineno 2,0-6,0 %;  β-mirceno 1,5-5,0 %;  limoneno 2,5-5,0 %;  cineolo 16,0-25,0 %;  ρ-cimeno 1,0-2,2 %;  kamforo 13,0-21,0 %;  bornilo acetato 0,5-2,5 %;  α-terpineolo 1,0-3,5 %;  borneolo 2,0-4,5 %;  verbenono 0,7-2,5 %.

Eteriniame marokiškojo ir tuniso tipo rozmarino aliejuje yra:  α-pineno 9,0-14,0 %;  kamfeno 2,5-6,0 %;  β-pineno 4,0-9,0 %;  β-mirceno 1,0-2,0 %;  limoneno 1,5-4,0 %;  cineolo 38,0-55,0 %;  ρ-cimeno 0,8-2,5 %;  kamforo 5,0-15,0 %;  bornilo acetato 0,1-1,5 %;  α-terpineolo 1,0-2,6 %;  borneolo 1,5-5,0 %;

 verbenono 0,4 % (2).

Veikliąsias medţiagas galima sugrupuoti į šias klases:

Flavanoidai: diosmetinas, diosminas, genkvaninas ir jo dariniai, luteolinas ir jo dariniai, hispidulinas, nepetinas, nepitrinas, apigeninas (7).

Rūgštys: karnosoinė rūgštis (KR) (šios rūgšties metabolitai – rozmaricinas ir izorozmaricinas) (38), fenolinės rūgštys: kavos, chlorogeninė, neochlorogeninė ir rozmarino rūgštis (RR)(7).

Terpenoidai: diterpenai - karnosolis (K), rosmanolis (7), rozmakvinonas A irB (38), karnosoinė rūgštis; triterpenai - oleanolinė rūgštis, ursolinė rūgštis (7), betulininė rūgštis (38).

Vitaminai ir mineralai: vitaminai A ir C, mineralai Fe, Mg, P, Zn (51).

Eteriniame aliejuje yra: daugiausiai monoterpeninių hidrokarbonatų, t. y. α-pineno, β-pineno, kamfeno, limoneno; taip pat 1,8-cineolio, borneolio (7), borneolio acetato (51), kamforo, verbinolo (7), verbinono (38), terpineolio, 3-oktanono ir izobornilo acetato (7). Pagrindinės aliejaus dalys yra borneolis, borneolio acetatas ir kiti esteriai, kamforas (51), kamfenas, α-pinenas (55).

2.1.2.

Komponentų pasiskirstymas ţaliavoje

Eterinio aliejaus sudėčiai nustatyti rozmarino ţaliava imta iš Sardinijos (Italija) skirtingų geografinių vietovių. Nustatyta jame trisdešimt komponentų (55).

Tiriant fenolinių diterpenų (karnosoinės rugšties, karnosolio, 12-O-metilkarnosoinės rgšties), rozmarino rūgšties ir flavonų (izoskutelareino 7-O-glikozido ir genkvanino) pasiskirstymą rozmarine, tik lapuose rasti visi šie komponentai. Rozmarino rūgštis pasiţymėjo didţiausia iš visų polifenolinių junginių koncentracija visuose organuose (55).

Lyginta Rosmarinus officinalis var. typicus ir var. troglodytorum (būdingi Tunise) eterinio aliejaus sudėtis dujų chromatografijos ir dujų chromatografijos-masių spektrometrijos metodais. Kaip pagrindiniai komponentai nustatyti 1,8-cineolis (47.2-27.5%) var. typicus rūšyje ir camforas (12.9-27.9%) var. troglodytorum (57).

2.1.3. Rozmarinų biologinis aktyvumas

Rozmarinas pasiţymi tokiu biologiniu aktyvumu: antioksidaciniu, priešuţdegiminiu, priešvėţiniu, antimikrobiniu, karminatyviniu, spazmolitiniu (7, 38) (tulţies pūslės latakams ir ţarnynui (38), sedatyviniu, diuretiniu (7, 38), hiperglikeminiu (38), antiparazitiniu (7), analgetiniu,

antidepresantiniu, sutraukiamuoju, tonizuojančiu (52), antimutageniniu (radioprotekciniu), neuroprotekciniu, antihepatotoksiniu, priešopiniu (38), prakaitavimą skatinančiu (51) bei teigiamu inotropiniu poveikiu, padidinančiu kraujo pratekėjimą koronaruose (38).

2.1.3.1. Antimikrobinis aktyvumas

Rozmarino aliejus ir jo ekstraktai pasiţymi priešbakteriniu ir priešgrybeliniu aktyvumu (38). Tiriant rozmarino eterinį aliejų dujų chromatografijos-masių spektrometrijos metodu, nustatytas antimikrobinis aktyvumas prieš (55) bakterijų padermių ir (36) grybelius, įskaitant Candida albicans ir 5 dermatomicetus (37). Ištirtas šios ţaliavos efektyvus poveikis prieš Gram- ir Gram + bakterijas, tarp jų Staphylococcus aureus, S. albus, Vibrio cholerae, Escherichia coli (7), Salmonella typhi, S.

enteritidis, and Shigella sonei (37), Microsporium lenosum (53) ir corinebakteriją. Taip pat nustatyta,

kad karnosolinė ir ursolinė rūgštys (7) bei jų dariniai (53) sunaikina daugybę maisto gedimą sukeliančių mikrobų. Tai S. aureus, E. coli, Lactobacillus brevis, Pseudomonas fluorescens,

Rhodotorula glutinis ir Kluyveromyces bulgaricus (7).

Lyginant antibakterinį aktyvumą Rosmarinus officinalis var. typicus ir var. troglodytorum, didesniu aktyvumu pasiţymėjo aliejus, pagamintas iš var. troglodytorum nei iš var. typicus (57).

Klinikiniais tyrimais įrodytas ir rozmarino priešvirusinis aktyvumas. Rozmarino ekstraktai pasiţymi aukštu ir nuo koncentracijos priklausomu priešvirusiniu aktyvumu prieš aciklovirui jautrias ir aciklovirui atsparias Herpes simples tipo 1(52) ir 2(53) padermes (IC 50) (45, 46).

Karnosoinė rūgštis taip pat pasiţymėjo aktyvumu prieš ţmogaus imunodeficito viruso (ŢIV-1) proteazę (7). Rozmarino ekstraktai slopina šio viruso sukeltą infekciją labai maţomis koncentracijomis, kuriomis taip pat pastebimas ir citotoksinis poveikis. Tačiau išgrynintas karnosolis parodė anti – ŢIV aktyvumą koncentracijomis (8 µmol), kurios nebuvo citotoksinės (53).

2.1.3.2. Priešvėţinis ir antimutageninis aktyvumas

Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad, būdamas antioksidantas, rozmarinas kovoja su laisvaisiais radikalais ir taip neleidţia vystytis lėtinėms ligoms, tarp jų ir vėţiui (51).

Vienas jo pagrindinių veiksmų organizme yra tas, kad jis neleidţia kancerogenams paţeisti DNR, dėl ko vyktų tolimesnė ląstelių mutacija (51).

Eksperimentiškai įrodytas rozmarino ekstraktų gebėjimas slopinti kancerogenezę. Nustatyta, kad jie ar jų aktyvūs komponentai - karnosolis ir karnosoinė rūgštis – neleidţia DNR tapti paţeistai dėl kancerogenų benzpireno ar aflatoksino B1 poveikio (53).

Be to, daugelio klinikinių tyrimų su gyvūnais duomenimis, nustatyta, kad rozmarino cheminiai komponentai skatina kancerogenų metabolizmą ir patekimą į kepenis, kas lemia sumaţėjusį jų toksiškumą. Mokslininkai siūlo nuomonę, kad šio reiškinio mechanizmas – atsakingų uţ kancerogenų detoksikaciją kepenų fermentų kiekio didinimas (48, 51, 53). Tokie pat rezultatai buvo gauti klinikinių tyrimų metu, kuriais norėta išsiaiškinti, kodėl rozmarinas gali kovoti prieš įvairių tipų vėţį. Tyrimui kaip audinio kultūra paimtos ţmonių bronchų ląstelės. Gauti rezultatai parodė, kad jo ekstraktai padidina bronchų ląstelių fermentų, atsakingų uţ kancerogenų detoksikavimą, kiekį, kas prieš tai buvo nustatyta, naudojant gyvūnų kepenų ląsteles (51).

Kitas priešvėţinio poveikio galimas mechanizmas – fenolinių junginių gebėjimas slopinti metabolinę prokarcinogenų aktyvaciją (48). Remdamiesi gautais rezultatais, mokslininkai siūlo manyti, kad rozmarinas gali potencialiai kovoti prieš skirtingus vėţio tipus (51).

Rozmarino savybė maţinti uţdegimą taip pat yra naudinga kovojant prieš vėţį. Uţdegimas susijęs su azoto oksido išlaisvinimu. Iš jo susidaro laisvieji radikalai, kurie paţeidţia DNR ir taip gali įtakoti vėţio vystymąsi. Karnosolis sumaţina azoto oksido produkciją ir atpalaidavimą, taip uţkirsdamas kelią oksidui paţeisti DNR (51).

Atlikti klinikiniai tyrimai prieš tam tikrus vėţio tipus.

Rozmarino ekstraktai slopina odos tumoro atsiradimą ir vystymąsi. Metanolinis lapų ekstraktas slopina tumoro iniciavimą benzopirenu ir 7, 12-dimetilbenzantracenu bei jo vystymąsi, paveikus odą 12-O-tetradekanoilforbol-13-acetatu. Remiantis šiuo ir kitais karcinomos ląstelių klinikiniais tyrimais, nustatytas rozmarino ekstraktų inhibicinio poveikio odos tumorui mechanizmas:

 Tumorą aktyvinančių medţiagų sukelto uţdegimo slopinimas.

 Tumorą aktyvinančių medţiagų sukelto ornitino dekarboksilazės aktyvumo pelių odoje slopinimas.

 Morfologinių pokyčių skatinimas menkai diferencijuotose vėţio ląstelėse.

 Peroksidazę inhibuojantis ir superoksido dismutazę normalizuojantis veikimas (53).

Nustatytas rozmarino poveikis ir leukemijai. Ištirta, kad karnosoinė rūgštis inhibuoja HL-60 ir U937 ţmogaus leukemijos ląstelių proliferaciją (55).

Yra ţinoma, kad per didelis estrogenų kiekis moterims sukelia krūties vėţį. Įprastai vartojami vaistai, tokie kaip tamoksifenas, blokuoja estrogenų receptorius, taip sumaţindami šių hormonų sukeliamą poveikį, tačiau tamoksifenas turi ir daug nepageidaujamų poveikių. Taigi, mokslininkai kaip alternatyvą siūlo saugų ir natūralų gydymą rozmarinu. Daktaras Zhu su kolegomis iš universiteto New Jersey in US nustatė, kad, duodant 2 % rozmarino ekstraktus 3 savaites, šie yra pajėgūs

reikšmingai inaktyvuoti perteklinių estrogenų poveikį. Tyrėjai mano, kad tai pasiekiama rozmarino ekstraktų sugebėjimu stimuliuoti fermentus, kurie inaktyvuoja estrogenus, tokius kaip estroną ir estradiolį (56).

Antikancerogeninį aktyvumą įvairiose ląstelėse lemiantys rozmarino junginiai – karnosoinė rūgštis, ir polifenoliniai diterpenai – be šio aktyvumo pasiţymi dar ir antimutageninėmis savybėmis (55).

Karnosoinės rūgšties, karnosolio ir rozmarino rūgšties radioproteksinis (antimutageninis) aktyvumas γ-spindulių sukeltam chromosomų paţeidimui palygintas su L-askorbo rūgštimi (AR) ir sieros turinčiu junginiu dimetil sulfoksidu (DMSO). Radioprotekcinis aktyvumas nustatytas mikrobranduoliniu testu. Tiriant šių medţiagų poveikį prieš γ-radiaciją, efektyvumas pasiţymėjo tokia tvarka: KR > RR ≥ K > AR > DMSO. Radioprotekcinis efektyvumas, tiriant medţiagų poveikį, panaudojus jas po γ-radiacijos, buvo ţemesnis. Labiausiai efektyvūs junginiai pasirodė esą KR ir K. RR and AR pasiţymėjo maţesniu radioproteksiniu aktyvumu, o DMSO išvis trūko γ -spinduliams radioprotekcinio poveikio. Remiantis šiais duomenimis, teigiama, kad CR ir K yra vieninteliai komponentai, pasiţymintys reikšmingu antimutageniniu aktyvumu tiek prieš, tiek po γ-radiacijos (39). Kitame eksperimente pelėms (7) dienas buvo duotas rozmarino eterinio aliejaus, o po to buvo leidţiamos ciklofosfamido injekcijos. Gauti rezultatai parodė, jog eterinis aliejus ţymiai sumaţino gyvūnams sukeltą mitodepression kaulų čiulpų ląstelėse. Antimutageninis aktyvumas aiškinamas dideles koncentracijos fenolinių junginių buvimu (55).

2.1.3.3. Spazmolitinis ir antikonvulsinis aktyvumas

Lygiuosiuose raumenyse spazmolitinis efektas vyksta dėl acetilcholino antagonizmo. α-pinenas ir β-α-pinenas pasiţymi spazmolitiniu efektu tik lygiuosiuose raumenyse, tačiau širdies raumeniui šio poveikio neturi. Tuo tarpu eterinio aliejaus komponentai 1,8-cineolis ir bornilo acetatas pasiţymi spazmolitiniu poveikiu tiek lygiuosiuose raumenyse, tiek širdies raumenyje. Spazmolitinis poveikis pasireiškia pirmiau prieš raumenų susitraukima. Tai priskiriama pineno komponentams (7, 50).

Spazmolitinis rozmarino aliejaus poveikis tirtas in vivo. Tyrimo metu aliejus atpalaiduodavo Oddi sfinkterį, sutrauktą morfino. Aktyvumas tiesiogiai priklausė nuo dozės. Nustatyta optimali dozė yra 25 mg/kg. Klinikinių tyrimų metu eterinis rozmarino aliejus taip pat slopino triušių trachėjos lygiųjų raumenų susitraukimą, sukeltą acetilcholino, ir ginėjos kiaulyčių trachėjos lygiųjų raumenų susitraukimą, kurį inicijavo histaminas. Manoma, kad rozmarino aliejus turi kalcio jonų antagonistų aktyvumą (7).

Rozmaricino darinys - O,O,N-trimetilrozmaricinas – atskleidė reikšmingą lygiuosius raumenis stimuliuojantį efektą in vitro lygiai taip pat, kaip ir silpną analgezinį poveikį (38, 50).

2.1.3.4. Priešuţdegiminis aktyvumas

Nustatytas rozmarino komponentų - rozmarino ir ursolinės rūgšties, rosmanolio bei karnosolio - priešuţdegiminis poveikis.

Rozmarino rūgštis yra efektyvus ciklooksigenazių (COX) 1 ir 2 inhibitorius. Labiau slopina COX-2 in vitro (53). Manoma, kad rozmarino rūgštis slopina endotoksino inicijuojamą komplemento aktyvumą, prostaciklino formavimąsi ir maţina tromboksano A2. Aktyvumas siejamas su komplemento faktoriaus C3 virtimo į aktyvų komplemento komponentą, kuris ir sukelia uţdegiminį procesą, slopinimu (7). Rozmarino rūgštis gerai absorbuojasi iš gastrointestinalinio trakto ir iš odos. Ji padidina prostaglandinų E2 produkciją ir sumaţina leukotrienų B4 gamybą ţmogaus leukocituose ir inhibuoja komplemento sistemą. Tai paaiškina, kodėl rozmarino rūgštis pasiţymi stipriu priešuţdegiminiu aktyvumu (55).

Ursolinė rūgštis inhibuoja COX, lipoksigenazę ir ţmogaus leukocitų elastazę (kuri inicijuoja paţeidimus, sukeliančius uţdegimą) – pagrindinius fermentus uţdegimo procese (53).

Karnosolis slopina COX-1 ir COX-2 ir lipoksigenazę in vitro studijose. Taip pat sumaţina ląstelinio azoto oksido gamybą, taip neleisdamas susidaryti azoto oksido laisviesiems radikalams, galintiems paţeisti DNR ir tokiu būdu inicijuoti vėţį (53).

Rozmarino ekstraktų priešuţdegiminio aktyvumo mechanizmas aiškinamas prouţdegiminių fermentų, katalizuojančių uţdegimo metu susidarančių prostaglandinų ir leukotrienų susidarymą arachidono rūgšties paleistoje kaskadoje, slopinimu (53).

Deja, trūksta rozmarino priešuţdegiminio aktyvumo klinikinių tyrimų su ţmonėmis (49). Antiuţdegiminį poveikį lemiančių medţiagų poveikis yra svarbus maţinant astmos priepuolių sunkumą (51).

2.1.3.5. Antihepatotoksinis aktyvumas

Ištirtas rozmarino efektyvumas palengvinti tetrachlormetano – hepatotoksiškos medţiagos -sukeltam stipriam hepatoksiškumui ţiurkėse. Ţiurkės kasdien buvo gydomos su rozmarino ekstraktu 200 mg/kg, kas atitinka 6,04 mg/kg karnosolio. Ekstraktai buvo duodami po valandos, prieš tai davus

tetrachlormetano. Net po 24 valandų po tetrachlormetano pavartojimo rozmarinas neleido tetrachlormetanui veikti kepenų lipidų peroksidacijos. Taip pat davus ţiurkėms rozmarino etanolinius ekstraktus 3 savaites, tirti serumo ir kepenų parametrai. Nustatytas didesnis nei silimarino hepatoproteksinis efektas. Antihepatotoksinis veikimas priskiriamas fenolinimas junginiams, pasiţymintiems antiokisdaciniu aktyvumu (55).

Liofilizuoti vandeniniai rozmarino ekstraktai klinikinių studijų metu reikšmingai sumaţino t-butilperoksido sukeltą hepatoksiškumą ţiurkių hepatitams in vitro (7).

Dar vienas rozmarino ekstraktų teigiamas poveikis yra tas, kad jie sugeba inaktyvuoti toksinus ir tada, nespėjus toksinams paţeisti kepenų, juos pašalinti. Mokslininkas French iš Tarptautinio agronomijos tyrėjų instituto in Dijon nustatė, kad rozmarino ekstraktai skatina detoksikuojančius fermentus – citochromą P 450, glutationo transferazę ir kvinono reduktazę – pašalinti ţalingus toksinus iš kepenų. Taigi, rozmarinas skatina kepenis funkcionuoti daug

veiksmingiau, kas padeda jaustis sveikesniems (56).

2.1.3.6. Antioksidacinis aktyvumas

Daugybė augalų ekstraktų pasiţymi stipriu antioksidaciniu aktyvumu, kuris priklauso nuo antrinio metabolizmo metu susidariusių medţiagų ir kurių funkcionavimas ne visada yra ţinomas. Viena tokia augalų šeima yra Labiataceae. Šioje šeimoje rozmarinas, augantis Vidurţemio jūros baseine, yra labai vertinamas dėl savo antioksidacinių savybių (36).

Antioksidacinį šio augalo aktyvumą daugiausiai lemia fenoliniai junginiai, kurie rozmarino ekstraktuose priklauso trims grupėms: fenoliniams diterpenams (36), tokiems kaip karnosoinė rūgštis (36, 38, 43, 55), karnosolis (36, 43, 55), rosmanolis, epirosmanolis, izorosmanolis (43), flavanoidams ir fenolinėms rūgštims (36, 38), tokioms kaip rozmarino rūgštis (36, 55, 43). Manoma, kad rozmarino ir kavos rūgštys, flavanoidai, monoterpenai kaip antioksidantai vaikia sinergistiškai. Lipofilinių ir hidrofilinių rozmarino frakcijų parodytas antioksidacinis aktyvumas siejamas su diterpenais karnosoliu, karnosoine rūgštimi ir rosmanoliu, slopinančiais superoksido gamybą ksantino/ksantino oksidazės sistemoje (7).

Be to, karnosoinė rūgštis, karnosolis, rozmarino rūgštis ir hidroksicinamono kartu su kitais izoprenoidais (steroliais, izoprenais, monoterpenais ir diterpenais, tokoferoliais ar karotenoidais) suteikia fotoprotekcinį poveikį ir yra vertinami kaip bioaktyvūs junginiai (36).

Tačiau tiksliai priskirti antioksidacinį ekstraktų aktyvumą tam tikram junginiui ar maţai junginių grupelei yra sunki uţduotis, nes antioksidacinio aktyvumo efektyvumas priklauso nuo daugybės veiksnių, tokių kaip matrisos tipas, koncentracija, izomerų forma ar sinergistinė sąveika su

kitais junginiais. Dėl šios prieţasties yra sukurta daugybė metodų, leidţiančių nustatyti bendrąjį ekstrakto antioksidacinį aktyvumą, nepriklausomai nuo individualių junginių, kuriems šis aktyvumas yra priskiriamas, kiekybinės sudėties (36).

Nustatyta, kad diosminas pasiţymi stipresniu poveikiu nei rutinas maţinant kapiliarų pralaidumą ir trapumą ir taip pat yra maţiau toksiškas (38).

Rozmarino rūgštis slopina ţmogaus granuliocitų vandenilio peroksido gamybą (7). Rozmarino rūgštis, vandenyje tirpus komponentas, taip pat pasiţymi antioksidaciniu akyvunu prieš lipidų peroksidaciją ir superoksido frakciją. Dėl didelio kiekio ir tirpaus tirpumo vandenyje ji yra tinkam vartoti vandeninese terpėse, pvz., sultyse, kituose gėrimuose, kosmetikos gaminiuose, tokiuose kaip šampūnai ar plaukų kondicionieriai (52).

Mokslininkų teigimu, sudedamoji dalis cineolis padidina prasiskverbimą per odą lygiai taip pat kaip ir prasiskverbimą per kraujo smegenų barjerą. Kiti eterinio aliejaus komponentai turi anticholinesterazės aktyvumą (6).

Rozmarinas uţima gerą vietą lyginant jo ir kitų šiuo aktyvumu pasiţyminčių augalų antioksidacinį aktyvumą.Vieno klinikinio tyrimo in vitro metu lygintas rozmarino, raudonojo pipiro ir raudonėlio antioksidacinis aktyvumas. Matuotas susidariusių riebalams ir aliejui patyrus eksperimentiškai sukeltą greitesnį apkartimą maţų laisvų riebalų rūgščių molekulių sukeltas specifinio laidumo pokytis. Nustatyta, jog kuo didesnis antioksidacinis aktyvumo indeksas, tuo geresnis laisvuosius radikalus surišantis efektas (53). Rezultatai pateikti 1 grafike.

1 pav. Antioksidacinio indekso palyginimas viščiukų riebaluose, taukuose, sojų ir saulėgrąžų aliejuose

(http://www.ankalet.com/sabinsa/rosemaryExtractCG3.htm)

Kaip matome iš pateikto grafiko, rozmarino AA indeksas buvo didţiausias lyginant su raudonuoju pipiru ar raudonėliu.

Dauguma biologiškai naudingų rozmarino ekstraktų poveikių aiškinami jo antioksidaciniu aktyvumu.

 Karnosolis ir karnosoinė rūgštis lemia virš 90 % antioksidacinių savybių rozmarino ekstraktuose (52, 53)

 Išgrynintas karnosolis ir karnosoinė rūgštis inhibuoja (53) sukeltą NADPH ar NADPH oksidacijos (7) lipidų peroksidaciją (53) mitochondrijų (7), mikrosomų ir liposomų sistemose daug efektyviau nei antioksidantas propilo palatas (53).

 Karnosolis ir karnosoinė rūgštis yra geri peroksilo (53) ir superoksidų (52) radikalų (53) surišėjai (52).

 Karnosoinė rūgštis apsaugo DNR nuo oksidacinio paţeidimo (53).

Hidrofolinė rozmarinų ekstraktų frakcija pasiţymi didesniu antioksidaciniu aktyvumu nei vitaminas E (53). Jis turi maţesnį laisvųjų radikalų surišimo efektą nei ţaliosios arbatos polifenoliai, bet didesnį nei vitaminas E (48).

Manoma, kad rozmarino ekstraktų antioksidacinio aktyvumo mechanizmas pagrįstas karnosoinės rūgšties kaskada, kurioje naikinant laisvuosius radikalus sukuriama serija antioksidaciniu aktyvumu pasiţyminčių junginių (53).

2 pav. Karnosoinės rūgšties kaskada

(http://www.ankalet.com/sabinsa/rosemaryExtractCG3.htm)

Lyginant Rosmarinus officinalis ir var. typicus antioksidacinį aktyvumą, var. troglodytorum rūšyje jis buvo didesnis nei var. typicus. Šis aktyvumas nustatytas 1,1-diphenyl-1-picrylhydrazyl (DPPH) metodu, geleţies maţėjimo (FRAP), β-karoteno išbalinimo testu (57).

Taip pat tirtas rozmarino, šalavijo ir ţagrenio ekstraktų antioksidacinis aktyvumas. Metanoliniai šių augalų ekstraktai ir jų kombinacijos buvo pridėti į ţemės riešutų aliejų, laikomą 80 ˚C temperatūroje 24 valandas. Visi ekstraktai pasiţymėjo antioksidaciniu aktyvumu palyginus su kontroline grupe. Tačiau visų ekstraktų atnioksidacinis aktyvumas buvo palyginti ţemas palyginus su antioksidantais butilo hidroksitoluenu ar butilo hidroksianisolu (55). Rozmararino ekstraktai pasiţymėjo didţiausiu antioksidaciniu aktyvumu iš kitų tirtų ekstraktų.

Lygintas antioksidacinis aktyvumas šešių ekstraktų su skirtingais polifenoliniais junginiais vandeninėse ir lipidinėse sistemose. Rezultatų duomenimis, rozmarino ekstraktai yra puikus antioksidantas tiek vandeninėje, tiek riebalinėse sistemose (55).

Dėl puikių antioksidacinių savybių rozmarinas gali būti panaudotas kovojant su senėjimu. Ursolinė rūgštis padeda atstatyti kolageno skaidulų pluoštą, todėl padeda atjaunėti odai. Ursolinė rūgštis bandymų su pelėmis metu parodė geresnį efektyvumą nei retinoinė rūgštis, kuri yra įprasta medţiaga nuo raukšlių, regeneruojant kolageno skaidulas, pagerinant odos elastingumą ar sumaţinant raukšlių kiekį (53).

Tirtas kremas su ursoline rūgštimi (0, 2 %) efektyviai sumaţino savanoriams raukšlių gylį (53).

3 pav. Ursolinės rūgšties poveikis raukšlių gyliui (http://www.ankalet.com/sabinsa/rosemaryExtractCG3.htm)

Kaip matome iš grafiko, po šeštos gydymo savaitės vartojusiems kremą su ursoline rūgštimi raukšlių gylis pradėjo ţymiai maţėti palyginus su kontroline grupe.

Antioksidacinis ekstraktų aktyvumas taip pat nustatytas tiriant rozmarino ekstraktų poveikį lipidų peroksidacijai. Matuoti linoleno rūgšties degradacijos procentai, įvertinant lipidų peroksidacijos produktų sukeltą spalvą. Kontrolinė grupė vartojo 3 ml 5 % etanolinį tirpalą vieną savaitę, o kitos grupės vartojo 10 mg/ml, 50 mg/ml ir 100 mg/ml rozmarino ekstrakto vieną savaitę (53).

4 pav. Nuo dozės priklausantis rozmarinų ekstraktų (50 mcg ir 100 mcg) lipidų peroksidacijos slopinimas odos paviršiuje

(http://www.ankalet.com/sabinsa/rosemaryExtractCG3.htm)

Rezultatų duomenimis, vartojusiųjų rozmarino ekstraktus lipidų peroksidacija buvo ţymiai maţesnė nei jų nevertojusiųjų. Šis poveikis atvirkščiai proporcingas ekstraktų koncentracijai (53).

Klinikiniais tyrimais įvertintas antioksidacinis aktyvumas, tiriant odos paviršiaus lipidų jautrumą peroksidatyviniam stresui dėl t-butilhidroperoksido poveikio. Priešlaikinis gydymas rozmarino ekstraktais odos lipidinį paviršių padarė maţiau jautrų peroksidatyviniam stresui. Rezultatai pateikti grafike (53).

5 pav. Nuo dozės priklausančių rozmarinų ekstraktų (50 mcg ir 100 mcg) AA įvertinimas, tiriant odos paviršiaus lipidinio sluoksnio jautrumą peroksidatyviniam stresui

(http://www.ankalet.com/sabinsa/rosemaryExtractCG3.htm)

Kaip matome, lipidinis sluoksnis buvo maţiau jautrus peroksidatyviniam stresui tiems, kurie vartojo rozmariną – poveikis atvirkščiai proporcingas ekstraktų koncentracijai.

Taigi rozmarino ekstraktai yra naudingi panaudojant juos prieš senėjimą sukurtuose preparatuose, kurie padeda palaikyti odos struktūrą, tonusą ir kartu slopina oksidacinę degeneraciją (53).

2.1.3.7. Tonizuojantis ir kognityvinę funkciją gerinantis poveikis

Rozmarinas pasiţymi CNS stimuliuojančiomis savybėmis. Klinikinių tyrimų su pelėmis metu jis pasiţymėjo stimulioujančiu lokomotorinį aktyvumą poveikiu, kai šioms buvo duodama rozmarino

per os ar inhaliacijų pavidalu. Manoma, kad šį poveikį sukelia cineolis. Eterinis aliejus ţymiai

padidina atminties kokybę ir kognityvinę funkciją – tai parodė klinikiniai tyrimai su ţmonėmis (38). Be to, rozmarinas yra geras tonikas nervų sistemai, širdţiai bei cirkuliacijai (5, 51). Cineolis gerina skvarbą pro hematoencefalinį barjerą (6) ir padidina kraujo tėkmę į galvą ir smegenis, taigi gerina susikaupimą, tinka atminčiai, suteikia energijos (51).

Taip pat rozmarinas palaiko nervinio audinio funkciją. Karnosoinė rūgštis skatina nervų augimo faktoriaus sintezę. Šis faktorius faktorius yra gyvybiškai svarbus augimui ir funkciniam nervinio audinio palaikymui. Mokslininkai teigia, kad karnosoinė rūgštis ir karnosolis – pagrindiniai rozmarino ekstraktų komponentai – gali skatinti padidėjusią šio faktoriaus sintezę (55).

2.1.3.8. Diuretinis aktyvumas

Rozmarinas pasiţymi taip pat ir silpnomis diuretinėmis savybėmis, todėl sėkmingai sumaţina patinimą. Daktaras M. Halaoui iš Fez universiteto Maroke nustatė, kad kasdienė rozmarino ekstraktų dozė reikšmingai pagerina inkstų funkcionavimą, padidina šlapimo tėkmę ir neleidţia pasišalinti pagrindiniams mineralams – natriui, kaliui ir chloridui. Tai yra svarbu, nes įprasti diuretikai gali pabloginti inkstų funkciją, pagreitindami šių pagrindinių mineralų pasišalinimą iš organizmo (56).

2.1.3.9.

Hiperglikeminis poveikis

Nustatyta, kad rozmarinas gali padidinti gliukozės kiekį kraujyje. Triušiams, kuriems aloksanu buvo sukeltas cukrinis diabetas, po šešių valandų pasninkavimo buvo duodamas rozmarino aliejus (25 mg/kg į veną). Gliukozės koncentracija plazmoje padidėjo 17 % (7).Tačiau rezultatai prieštaringi (38).

2.1.3.10. Skatinantis plaukų augimą poveikis

Klinikiniai tyrimai su ţmonėmis atskleidė rozmarino naudą, esant alopecijai. Tyrime dalyvavo 84 ţmonės, turintys šį nusiskundimą. Tie ţmonės, kurie savo galvos odą masaţavo su rozmarino ir kitais eteriniais aliejais, įskaitant levandų ir čiobrelių aliejus, kiekvieną dieną septynis mėnesius, patyrė ţymų plaukų ataugimą, palyginus su tais, kurie masaţavo galvos odą be eterinių aliejų. Tačiau, mokslininkų teigimu, vien tik šio tyrimo nepakanka, kad būtų galima teigti, jos rozmarinas sukelia plaukų augimą (41).

2.1.3.11. Sedatyvinis poveikis

Rozmarinas veikia raminančiai.Vieno tyrimo metu nustatyta, jog rozmarinas kartu su kitais malonaus kvapo eteriniais aliejais gali sumaţinti nerimą, tačiau rezultatai prieštaringi, nes kito tyrimo metu ţmonės teigė, jog inhaliavę rozmariną, jie pasijuto dar labiau sunerimę, nei tie, kurie inhaliavo levandų aliejų, ar tie, kurie neinhaliavo nieko (41).

2.2. Rozmarinų pritaikymas

2.2.1. Istorinės ţinios

Rozmarinas minimas jau nuo pat senovės. Jį paţinojo senovės graikai ir romėnai. Pliny, Dioskoridas (de Materia Medica autorius) ir Galenas - visi rašė apie jį. Rozmariną jau XIII a. kultivavo ispanai ir nuo XV a. iki XVIII a. labiausiai jis buvo vartojamas kaip prieskonis mėsoje (42).

Senovės graikai ir romėnai, sekdami egiptiečiais, laikė rozmariną šventu meilės ir mirties simboliu. Norėdami pagerinti atmintį studentai ant galvos nešiodavo rozmarinų vainikus. Rozmarinas daţnai būdavo įpinamas ir į nuotakų rūtų vainikėlį kaip ištikimybės ir tvirtos draugystės simbolis (42). Kartais juos naudodavo šventovių smilkalams. Norėdami apsisaugoti nuo infekcinių ligų ţmonės smilkydavo jais patalpas, nešiodavosi jų puokštelę. Hipokratas ir kiti to meto gydytojai skirdavo rozmariną nuo kepenų ligų. Renesanso laikais rozmarinai įėjo į daugelio gydomųjų priemonių sudėtį. Rozmarinų eterinis aliejus – vienas brangiausių aliejų aromaterapijoje, svarbiausias garsiojo

„Vengrijos karalienės vandens“ – jaunystės eliksyro – komponentas. Pagal padavimą, šis eliksyras atgaivino 60-metės paralyţiuotos princesės jaunystę, sveikatą ir patrauklumą (18).

XIV a. rozmariną virdavo kartu su vynu ir šiuo tirpalu ištepdavo vagių pėdas. Tikėdavo, kad tokiu būdu vagys daugiau nieko nevogs ir nedarys blogo, nes tam neturės jėgos (42).

2.2.2. Rozmarinų vartojimas liaudies medicinoje

Jau nuo antikos laikų vartojant rozmariną Europos tradicinėje medicinoje buvo pritaikomos šio augalo tonizuojančios, stimuliuojančios, karminatyvinės savybės. Juo buvo gydomi tokie nusiskundimai, kaip dispepsija, nevirškinimas, skrandţio bei galvos skausmai, nervinė įtampa. Kinijoje rozmarino ţaliava (lapai ir šakutės) jau amţiais vartota gydant galvos skausmą. Šio augalo ţaliavos uţpilas su boraksu buvo vartoti uţkirsti keliui atsirasti nuplikimui. Tokia pat formulė taip pat vartojama ir Europoje liaudies medicinoje nuo pleiskanų. Tikėta, kad rozmarinas padeda ir gydant vėţį (38). Taip pat liaudies medicinoje jis yra vartojamas kaip spazmolitinė priemonė, esant aštriam inkstų skausmui, diegliui arba dismenorėjai. Pritaikomos ir rozmarino ekstraktų trachėjos ir ţarnyno lygiuosius raumenis atpalaiduojančios savybės. Jis vartojamas palengvinti kvėpavimo ligas, apsaugoti kepenis bei stimuliuoti plaukų augimą (55).

2.2.3. Rozmarinų panaudojimas maisto pramonėje

Viena iš esminių prieţasčių, sukeliančių maisto gedimą, yra laisvųjų radikalų sukelta nesočiųjų riebalų oksidacija. Riebaluose, veikiamuose aplinkos veiksnių, tokių kaip, oras, šviesa, temperatūra, vyksta riebalų oksidacija, todėl atsiranda nepageidautinas skonis, apkartęs aromatas, spalvos išnykimas ir kiti maisto gedimo poţymiai. Pagrindiniai autooksidacijos produktai yra hidroperoksidai, kurie neturi nei skonio, nei aromato, tačiau jų degradacijos produktai, tokie kaip aldehidai, ketonai ir kt., yra potencialūs skonio ir aromato modifikatoriai (43).

Tam, kad būtu sulėtintas oksidacijos įtakojamas maisto gedimas arba kad būtų uţkertamas kelias jam vykti, į maisto produktus yra dedami įvairūs antioksidantai. Šios medţiagos palaiko maisto kokybę ir pailgina maisto produktų galiojimo laiką (43).

Antioksidantai gali būti sintetiniai arba natūralios kilmės. Sintetinių antioksidantų vartojimas tam tikrose šalyse yra apribotas dėl galimo nepageidaujamo efekto ţmonių sveikatai. Todėl yra didelis susidomėjimas natūralių antioksidantų panaudojimu. Mokslininkų teigimu, jie turi būti saugūs, nes egzistuoja augaluose (43).

Technologiškai svarbiausi natūralūs antioksidantai yra askorbo ir citrinų rūgštys bei jų druskos, tokoferolis ir prieskonių ekstraktai (43).

Iš visų augalų didţiulį dėmesį mokslininkai skiria rozmarino vaistingajai ţaliavai. Buvo atlikta daug įvairių studijų, tiriant jo grynos ţaliavos ir jo ekstraktų antioksidacinį aktyvumą. Taip pat nustatant antioksidacines savybes lemiančius atskirus junginius (43).

Klinikiniais tyrimais lygintas rozmarino ekstraktų, alfa tokoferolio, askorbo palmitato ir citrinos rūgšties antioksidacinis efektyvumas.Taip pat alfa tokoferolio, askorbo palmitato ir citrinos rūgšties gebėjimas pagerinti rozmarino ekstrakto antioksidacinį efektyvumą (43).

Lyginant grynų medţiagų poveikį saulėgrąţų stabilumui nustatyta, kad rozmarino ekstraktas sumaţino peroksidų susidarymą labiausiai iš visų tiriamų antioksidantų, tuo tarpu lyginant anisidino kiekį, rezultatai buvo statistiškai nepatikimi. Vertinant rozmarino ir kito antioksidanto sinergistinį poveikį, rezultatai parodė, kad didţiausiu antioksidaciniu aktyvumu pasiţymėjo rozmarino ekstraktas kartu su askorbo palmitatu. Rozmarino mišinys su citrinos rūgštimi pasiţymėjo silpnesniu sinergistiniu efektyvumu. Tuo tarpu alfa tokoferolis sumaţina rozmarino ekstraktų antioksidacinį efektyvumą, nors rozmarino ekstraktai padidina šios medţiagos stabilumą. Nustatyta, kad alfa tokoferolis sumaţina oksidacinį stabilumą dviejų pagrindinių rozmarino junginių – karnosolio ir karnosoinės rūgšties. Pagal peroksidų ir anisidino kiekio matavimus nustatyta stabilumo faktorių eilė: rozmarino ekstraktas (RE) ir askorbo palmitatas (AP) > RE ir citrinų rūgštis (CR) > RE > AP > RE ir alfa tokoferolis (TOC) > CR > TOC (43).

Kaip matome iš pateiktų duomenų, rozmarino ir AP antioksidacinis stabilumas yra didţiausias, o alfa tokoferolio maţiausias (43).

Maisto pramonėje rozmarinas gali būti taip pat vartojamas tiek kaip prieskonis, tiek kaip aliejus (38).

Kaip prieskonis rozmarinas vartojamas alkoholiniuose gėrimuose, keptuose gaminiuose, mėsoje, apdorotose darţovėse, uţkandţiuose, padaţuose ir kitokiuose maisto produktuose (38).

Rozmarino aliejus yra vartojamas alkoholiniuose ir nealkoholiniuose gėrimuose, šaldytuose pieno desertuose, ledinukuose, keptuose gaminiuose, ţelatinoje, pudinguose, mėsoje, gali būti prieskonis ar pan. (38).

Dėl didelio fenolinių diterpenų, karnosolio ir karnosoinės rūgšties komponentų kiekio ekstraktai pasiţymi ne tik stipriu antioksidaciniu aktyvumu, bet ir neleidţia apkarsti maistui. Taip pat saugo natūralių produktų spalvą ir aromatą. Pagerina natūraliai spalvotų ekstraktų stabilumą. Rekomenduojama jį vartoti riebalams, linkusiems į apkartimą, ten kur reikia suteikti aromatą ar kosmetikos produktuose (52).

Taip pat nustatytas rozmarino kancerogenų kiekį maiste maţinantis poveikis.Verdant jautieną, kiaulieną ar paukštieną aukštoje temperatūroje, jose susidaro heterocikliniai aminai (HCAs) –

kancerogeninės medţiagos. Pridėjus iš rozmarino išekstrahuotų antioksidantų į jautieną ir mėsainius, šie turėjo maţiau heterociklinių aminų. Nedidelis kiekis rozmarino ekstrakto, pridėto į jautieną, taip pat sumaţino vėţį sukeliančių komponentų kiekį jautienoje, atsiradusį gaminimo metu. Antioksidantai galimai sumaţina HCAs, blokuodami tam tikrus cheminius procesus, kurių metu susidaro vėţį sukeliantys komponentai (55).

2.2.4.

Rozmarinų pritaikymas medicinoje

Dėl daugybės biologiškai veiklių komponentų, esančių rozmarine, jo platus biologinio aktyvumo spektras leidţia rozmariną plačiai pritaikyti ir farmacijoje

2.2.4.1.

Virškinimo sistema

Rozmarinas ir jo komponentai stimuliuoja tulţies pūslę, kepenų veiklą (47), skatina tulţies (44) bei skrandţio sulčių gamybą (47), todėl puikiai tinka, esant nevirškinimui, rėmeniui (51) ar kitokiems dispepsiniams nusiskundimams (38, 47), skrandţio ir ţarnyno opai, kepenų toksiškumui (55), flatulencijai (47). Rozmarinas ypač maţina tuos skrandţio sutrikimus, kurie atsirado dėl nerimo (49). Taip pat jis pasiţymi stimuliuojančiomis apetitą savybėmis. Tinka skalauti burnai, norint panaikinti blogą burnos kvapą (44).

Antiseptinės rozmarino aliejaus savybės tinkamos ţarnyno infekcijoms, diarėjai, kolitui, dispepsijai, flatulencijai, kepenų ligoms ar geltai gydyti (8).

2.2.4.2. Kvėpavimo sistema

Aromaterapija ir eteriniai aliejai padeda išvalyti plaučių perpildymą (47). Tinka vartoti, esant sinusitui, sumaţina katarą (8, 47) ir astmą (8, 47, 55), bronchitui ar kokliušiniam kosuliui (8), peršalimui ar esant aštriam skausmui (44).

Rozmarinas – jo sudedamoji dalis rozmarininis kamparas, tikrojo kamparo analogas – tonizuojamai veikia kraujotaką, ypač kraujagyslių inervaciją (5), padidina koronarų pratekėjimą (38). Taigi rozmarinas stiprina kraujo tėkmę, gerina cirkuliaciją (47). Todėl jis yra geras vaistas, esant kraujotakos silpnumui, taigi ir hipotonijai. Ypač gerai veikia asteniškiems jauniems asmenims, pablyškusiems ir fiziškai silpniems, tačiau nesant organinių kraujotakos poţymių. Taip pat tinka nusilpusiems senyvo amţiaus ţmonėms ar asmenims po infekcinių ligų (5). Tinka, esant galvos skausmui (47, 51), sukeltam silpnos kraujotakos (51).

Ypač tinka rozmarino vonios, esant konstitucinei hipotonijai, kraujotakos sutrikimams, kurios veikia tonizuojančiai, todėl jas reikia daryti iki pietų, nes po vakarinės vonios gali būti sunku uţmigti. Vonios taip pat labai tinka, esant kraujotakos sutrikimams, pvz., hipotonijai po gripo (5). Rozmarino aliejus taip pat tinka, esant aterosklerozei (8, 55), palpitacijai, prastai kraujo apytakai, venų varikozei ar (8) išeminei širdies ligai (55).

2.2.4.4. Centrinė nervų sistema

Dėl smegenis bei nervų sistemą (44) stimuliuojančių savybių, rozmarinas teigiamai veikia protinius sugebėjimus (8), geba pagerinti atmintį (8, 44, 47). Dėl raminančių savybių, rozmarinas tinka, esant įtampos galvos skausmui, migrenai, neuralgijai (8) ir nervinei įtampai (47). Vartojamas bendram silpnumui palengvinti po ilgai trukusių nervinių ar fizinių ligų. Padeda, esant insomnijai. Dėl nervų sistemą stiprinančių savybių, rozmariną galime vartoti, esant protiniam nuovargiui, nerviniam išsekimui (8), depresijai ar kitokioms nervinėms ligoms. Skaudant galvai vartojama šilta arbata, labai tinka kartu su pipirmėte ir ramunėle (44).

Nauji klinikiniai tyrimai parodė, kad rozmarino cheminiai komponentai gali turėti reikšmingą vaidmenį, gydant Alzheimer'io ligą ar uţkertant kelią jai atsirasti. Augalo komponentai kovoja su ląstelių oksidacija, uţdegiminiu procesu ir su cholino ir acetilcholino trūkumu, kas siejama su Alzheimer'io ligos vystymusi (54).

2.2.4.5. Jutiminė sistema

Rozmarinas vartojamas plaukų prieţiūros produktuose ir losjonuose, nes stimuliuoja galvos odą ir plaukų folikulus, atkuria jų aktyvumą bei neleidţia atsirasti pleiskanoms (47). Labai populiaru rozmarino aliejų vartoti kaip sudedamąją dalį plaukų prieţiūros priemonėse, todėl kad jis turi aiškiai

išreikštą teigiamą efektą plaukų ir galvos odos sveikumui. Šis aliejus padidina galvos odos kraujo apytaką ir taip skatina plaukų augimą (8).

Antiokidacinės savybės pritaikomos kovoje prieš senėjimą (47). Dėl savo sutraukiančių savybių gali būti vartojamas, esant suglebusiai odai, nes rozmarinas (8) standina odą bei maţina jos išpurtimą (47) ar patinimą. Taip pat rozmarinas gali būti vartojamas, esant aknei, egzemai, dermatitui (8).

2.2.4.6. Judėjimo sistema

Rozmarinas gali būti vartojamas kaip palaikomasis gydymas, esant reumatinėms ligoms (38, 47) ar artritui gydyti (51). Taip pat tinka, jei yra skaudantys nelankstūs raumenys. Dėl savo analgetinių savybių, rozmarinas (47) palengvina sėdmens nervo skausmą, tarpšonkaulinę neuralgiją (7), raumenų skausmą bei skausmą, atsiradusį dėl reumato, artrito, podagros (8). Ypač tinka rozmarino vonios, esant konstitucinei hipotonijai, kraujotakos sutrikimams, kojų traukuliams ir reumatiniams skausmams (5).

2.2.5. Rozmarinų pritaikymas kosmetikoje

Rozmarino aliejus plačiai naudojamas kosmetikoje kaip aromatą suteikiantis ir kvapą maskuojantis komponentas. Taigi jis vartojamas tokiuose produktuose, kaip muilai, plovikliai, kremai, losjonai, kvepalai, ypač odekolonuose ir tualetiniuose vandenyse (38).

Ţiedai, palikti spintoje, padeda sunaikinti kandis (44).

2.3. Rozmarinų vartojimas

2.3.1. Rozmarinų farmacinės formos

Arbata – ramina, sukelia miegą, tinka, esant peršalimui, gripui, rėmeniui, nevirškinimui. Tinktūros – gerina atmintį, smegenų cirkuliaciją, padeda nuo galvos skausmo, neleidţia peršalti, padeda kovot su infekcija, ramina nervų sistemą (51).

 Kaip antioksidantai: kaip komponentai preparatuose prieš senėjimą, nuo saulės apsaugančiuose produktuose, tokiose kaip aliejai, kremai, losjonai, lupų balzamai.

 Kaip antimikrobinės medţiagos: kaip komponentai preparatuose, palaikančiuose, ţaizdų, nudegimų gydymą.

 Kaip palaikantys kolageno skaidulų atsinaujinimą: preparatuose nuo senėjimo.

 Kaip priešuţdegiminiai komponentai: pavyzdţiui, kompozicijose psoriazei gydyti (53). Kapsulės – palaiko virškinimo funkciją.

Stiprus uţpilas – yra geras antiseptikas skalauti burnai. Tepalas tinka egzemai gydyti (51).

Kremai ir losjonai – pagerina kraujo cirkuliaciją ir maţina odos paburkimą.

Šampūnai – pagerina galvos odos kraujo cirkuliaciją, skatina plaukų augimą, veikia ir kaip plaukų kondicionierius ir tonikas plaukams bei galvos odai.

Masaţavimo aliejus ar aliejus į vonią – vartojamas, esant kepenų ar tulţies pūslės problemoms, raumenų, nugaros skausmui, mėšlungiui, spazmams, nelanksčiam kaklui, persidirbimui, protiniam ir fiziniam išsekimui, reumatui, artritui, peršalimui, obstipacijoms, diarėjai, kosuliui, bronchitui, galvos odos ligoms, sinusitui (8).

Taip pat gali būti ekstraktai ar sausi, miltelių pavidalo ekstraktai kapsulėse (41). Aromaterapija

Aromatrapijoje eterinis rozmarino aliejus gali būti vartojamas kaip dekongestantas, išvargimui, išsekimui (6 aliejaus lašai į vonios vandenį), galvos skausmui, pagerinti atmintį ir padidinti gebėjimą susikaupti (44).

Aliejus losjonų sudėtyje: tinka artritui, mėlynėms, podagrai, egzemai, raumenų skausmui, neuralgijai, reumatui, reumatoidiniam artritui, sėdmens nervo skausmui, ţaizdoms, skrofuliozės ţaizdoms/skausmui (44).

2.3.2. Dozavimas

Arbata – išmirkyti 6 g sausos ţaliavos 2 puodeliuose verdančio vandens, nukošti ir atvėsinti. Tinktūros (santykiu 1:5) – 2-4 ml 3 kartus per dieną.

Skystas ekstraktas (santykiu1:1, etanolis 45 %): 2 – 4 ml 3 kartus per dieną (7). Remiantis kitais duomenimis – 1-2 ml 3 kartus per dieną.

Nuoviras (voniai) – įdėti 50 g ţaliavos į 1 litrą vandens. Uţvirinti, tada leisti 30 min. pastovėti. Ir įpilti į vonios vandenį.

Dţiovinti lapai: 2 – 4 g 3 kartus per dieną uţpilo pavidalu. Išoriškai 50 g į vonią (7).

Suaugusiesiems: visa dienos dozė neturėtų viršyti 4-6 g dţiovintos ţaliavos. Nevartoti rozmarino aliejaus per os. Padalinti į 3 puodelius ir per vieną dieną išgerti.

Vaikams: kadangi nėra klinikinių tyrimų, atliktų su vaikais, vartoti iki 18 metų nerekomenduojama. Tačiau yra saugu jį vartoti tokiais kiekiais, kurie yra vartojami kartus su maistu (41).

Pagal Vokietijos Komisijos E duomenis, rozmarino lapai gali būti naudojami dispepsijai, aukštam kraujo spaudimui ir reumatui dozėmis 4 - 6 g/d. Eterinio aliejaus turi būti vartojamas 0,1 – 1 ml (48).

2.3.3. Šalutinis poveikis

Klinikinio saugumo ir toksiškumo tyrimų duomenų nepakanka.

Manoma, kad rozmarinas yra saugus, kai vartojamas rekomenduojamomis dozėmis, tačiau retkarčiais pastebėta alerginių reakcijų (41). Teigiama, kad rozmarino aliejus, vartojamas vietiškai ant ţmogaus odos, jos nedirgina ir neįjautrina, tačiau odos dirginimas nustatytas, atliekant eksperimentus su triušių oda (7). Gali atsirasti alerginis dermatitas. Vartojamas į vidų eterinis aliejus gali sukelti skrandţio ir ţarnyno dirginimą bei inkstų paţeidimą (49).

Vonios preparatai, kosmetika ir tualetiniai reikmenys, turintys sudėtyje rozmarino aliejaus, gali sukelti eritemą ir dermatitą, ypač jautriems asmenims. Taip pat nustatytas su aliejaus vartojimu susijęs fotosensibiliškumas (7).

Didelis kiekis rozmarino lapų dėl eterinio aliejaus sudėties gali sukelti rimtus šalutinius poveikius, įskaitant vėmimą, spazmus, komą ir tam tikrais atvejais plaučių edemą (41).

Monoterpeniniai ketonai yra konvulsantai ir vartojami didelėmis dozėmis gali sukelti priepuolius (48).

2.3.4. Kontraindikacijos ir įspėjimai

Vietinio vartojimo preparatai, turintys rozmarino aliejaus turėtų būti atsargiai skiriami ypač jautriems ţmonėms (7).

Vartojant aliejų per os, jo sudėtyje esantis kamforas lengvai sukelia konvulsijas, pavartojus pakankamas aliejaus dozes (7). Todėl jis netinkamas vartoti epilepsija sergantiems, taip pat aukštą kraujo spaudimą turintiems ţmonėms (8).

Eterinio aliejaus negalima vartoti nėštumo metu (47).

Reikia saugoti eterinį aliejų nuo kontakto su akimis ir atviromis ţaizdomis (41).

Ţmonės su aukštu kraujo spaudimu, opa, Krono liga, opiniu kolitu neturėtų vartoti rozmarino (41).

Rozmarinas turi didelį kiekį salicilatų, tad jo negali vartotu salicilatams jautrūs asmenys bei vaikai iki šešiolikos metų (49).

Pernelyg didelis rozmarino kiekis, pavartotas į vidų, gal sukelti mirtiną apsinuodijimą (44).

2.3.5. Nėštumas ir ţindymo laikotarpis

Rozmarinas sukelia persileidimus ir veikia menstruacijų ciklą. Dėl šios prieţasties rozmarinas neturėtų būti vartojamas nėštumo ir laktacijos metu ţymiai didesnėmis dozėmis nei kad yra vartojamas su maistu (7, 41, 49).

2.3.6. Rozmarinų vaistų sąveika

Trombocitų agregaciją maţinantys vaistai ir antikoaguliantai – rozmarinas gali veikti kraujo gebėjimą krešėti. Sąveika galima su varfarinu, klopidogreliu, aspirinu.

AKF inhibitoriai – galima sąveika su kaptopriliu, enalapriliu, lizinopriliu, fosinopriliu. Diuretikai – rozmarinas vartojamas su pvz., furozemidu, hidrochlorotiazidu, gali padidinti šių vaistų sukeliamą diuretinį poveikį, o tai gali sukelti didesnę dehidratacijos riziką.

Litis – dėl diuretinio poveikio rozmarinas gali įtakoti per didelį vandens netekimą, tuomet ličio koncentracija gali tapti toksinė.

Vaistai cukriniam diabetui gydyti – rozmarinas gali keisti cukraus kiekį kraujyje ir gali sąveikauti su vaistais cukriniam diabetui gydyti (41).

2.4.

Rozmarinų farmacinių formų asortimentas

Vaistinių preparatų ar maisto papildų sudėtyje galime rasti rozmarino ekstraktų ar eterinio aliejaus.

Šie produktai yra skirti širdies ir kraujagyslių sistemos funkcijai palaikyti, ypač esant nervinei įtampai (10). Jie gerina bendrą kraujotaką organizme, stabdo venų, paviršinių kapiliarų tinklo plėtimąsi, trūkinėjimą, šalina kojų sunkumą, patinimą ir kraujagyslių uţdegiminius procesus ar kraujo apytakos problemas menopauzės periodu (9). Preparatai taip pat gali būti vartojami normaliai virškinimo organų, ţarnyno bei kepenų funkcijai ar geram kepenų tulţies sistemos darbui palaikyti (25). Be viso to, vaistiniai

preparatai ar maisto papildai su rozmarinu padeda uţtikrinti stiprią organizmo apsaugą (28).

Yra vaistinių preparatų, kurių indikacija pagrįsta išimtinai remiantis ilgalakėmis vartojimo tradicijomis (26).

Taigi rinkoje galime rasti vaistinį preparatą Doppelherz Cardioherbal (geriamasis skystis) (10) ar maisto papildų, tokių

kaip Verdin Complexx tabletės N10(25), Circulation tabletės N 30 (9), RoseOx tabletės (43) ar TIENS Hapyfm (24).

Rozmariną taip pat galime rasti ir kosmetikoje. Jis įeiną į tam tikrų dieninių, valomųjų kremų ar drėkinamųjų tonikų sudėtį (14). Taip pat jo yra šampūnuose(11, 12, 20,

27), vandens (18) ar losjonų, skirtų plaukams, sudėtyje (19), kondicionieriuose (11), dezodorantuose (21, 29), muiluose (26, 30) bei ţolelių, skirtų voniai, mišiniuose (33).

Kosmetika tinka valyti makiaţui, nuramina ir drėkina odą (57). Rozmarino produktai, skirti plaukų prieţiūrai, atgaivina galvos odą, atkurdami natūralią savireguliaciją (18). Stimuliuoja plaukų ir galvos

odos atsinaujinimo procesus (11). Taip pat padeda išvengti pleiskanų ir atstato riebalinių liaukų veiklos pusiausvyrą. Taip pat atgaivina plaukų šaknis, malšina nieţulį bei skatina sveiką plaukų augimą (18).

Eteriniai rozmarinų aliejai stimuliuoja, didina kraujo spaudimą, gydo ţaizdas, skatina audinių absorbcines savybes, nuskausmina, pasiţymi antiseptinėmis (kvėpavimo sistemai), antioksidantinėmis, priešuţdegiminėmis ar skatinančiomis atsikosėjimą savybėmis. Taip pat skatina tulţies gamybą ir nutekėjimą, maţina meteorizmą. Todėl tinka vartoti, jei yra astma, lėtinis bronchitas, kokliušas, gripas, ţemas kraujo spaudimas, lytinis nepajėgumas, menstruaciniai ir raumenų skausmas, ţarnyno infekcijos, kolitai, viduriavimas, dujų kaupimasis, kepenų nepakankamumas, cholecistitas, gelta, kepenų cirozė, tulţies akmenligė, virškinimo sutrikimai dėl nepakankamos ţarnyno peristaltikos, skrandţio skausmai, reumatas, podagra, pleiskanos, plaukų

slinkimas ar ţaizdos. Eterinius aliejus galime vartoti inhaliacijoms, aromatinėms vonioms, masaţui, kompresams ar įtrynimams (15).

Taip pat rozmariną galime rasti ir prieskonių mišiniuose kartu su šalaviju, čiobreliu, baziliku, laurais, mairūnu, raudonėliu, dašiu (40) ar arbatose kartu su veronikų ţolėmis, šeivamedţių ţiedais,

ašvagandų šaknimis, anyţių vaisiais, cikorijų šaknimis ar ţaliąja arbata (13, 35).

2.5. Tinktūrų ir ekstraktų gamybos technologija

2.5.1. Tinktūrų gamyba

Tinktūros yra skysti preparatai, paprasti gaunami iš dţiovintų (sausų) augalinės ar gyvulinės kilmės ţaliavų (3). Jos gali būti gaminamos šiais būdais:

 maceracijos (klasikinė, cirkuliacinė, frakcinė, ultragarsinė, išcentrinė, turboekstrakcija)  perkoliacijos

 tirpinimo būdais (1).

Tinktūros gali būti gaminamos santykiu 1:10, jei ţaliava yra stipriai veikianti, arba santykiu 1:5, jei ţaliava veikia nestipriai. Tačiau santykis gali būti ir kitoks. Pagrindinės gamybos stadijos yra ekstrakcija, išvalymas ir standartizavimas (1).

Taikant klasikinės maceracijos metodą, susmulkinta išdţiovinta augalinė ţaliava sandariame inde uţpilama ekstrahentu. Po to kambario temperatūroje laikoma 5-7 paras, kartas nuo karto supurtant. Tuomet ištrauka nupilama, o likusi ţaliava išplaunama švariu tirpikliu. Ištrauka laikoma 5-7 paras vėsioje vietoje (1).

Tačiau šis maceracijos būdas turi daug trūkumų:  dėl lėtai vykstančio difuzijos proceso, jis tęsiasi ilgai;  ekstrahentui išgaravus, susidaro nuostolių;

 dėl ţaliavos savybės sugerti ekstrahentą, yra dideli difuzijos proceso nuostoliai, todėl lieka neišekstrahuotų medţiagų;

Perkoliacijos metodo esmė ta, kad pro ekstrahuojamos ţaliavos sluoksnį košiamas tam tikru greičiu ekstrahentas. Tuo metu iš ţaliavos į tirpiklį difunduoja ekstrakcinės medţiagos. Ekstrahentas nuplauna nuo ţaliavos dalelių paviršiaus ekstrahuotas medţiagas ir perneša jas į kitus ţaliavos sluoksnius (1).

Susmulkinta ir sandariame inde uţpilta ekstrahentu ţaliava, laikoma 4-6 val. Po brinkinimo, ţaliavą perkėlus į perkoliatorių, ši vėl uţpilama ekstrahentu ir laikoma 24-48 val. Po maceracijos atliekama perkoliacija – tam tikru greičiu iš perkoliatoriaus išleidţiame ištrauką, tuo pačiu metu į perkoliatorių pildami švarų ekstrahentą (1).

Metodas pranašesnis nei maceracija, nes jo metu ţaliava yra nuolat plaunama vis nauju tirpikliu, tuo tarpu maceruojant ţaliavą, ši mirksta visą laiką tame pačiame tirpiklyje. Taigi, naujo tirpiklio porcijos perkoliuojant sudaro sąlygas atsirasti dideliam koncentracijos gradientui, o tai sąlygoja intensyvesnią difuziją ir visišką ţaliavos išekstrahavimą. Taip galime išekstahuoti net iki 95 % ekstraktyvių medţiagų (1).

Po maceracijos ir perkoliacijos ištraukos turi būti išvalomos nuo suspenduotų dalelių. Jos paliekamos nusistovėti 3-8 paras, esant ne aukštesnei kaip 8 ˚C temperatūroje, tuomet dekantuojamos ir filtruojamos (1).

Gaminat tinktūras tirpinimo būdu, pirmiausiai, esant kambario temperatūrai, tam tikrame etanolio tūryje ištirpinamas sausasis arba tirštasis ekstraktas. Šio metodo pliusas tas, kad nereikalinga sudėtinga aparatūra ir operacija tęsiasi trumpai (1).

2.5.2. Ekstraktų gamyba

Ekstraktai yra kietos, skystos ar tirštos (tarpinės) konsistencijos preparatai, paprastai gaunami iš išdţiovintos (sausos) augalinės ir gyvulinės kilmės medţiagos (3).

Pagrindinės gamybos stadijos yra šios: ekstrakcija, išvalymas, sutirštinimas (tirštiesiems, pusiau skystiesiems ir sausiesiems ekstraktams) ir/ar dţiovinimas (sausiesiems), tyrimai. Taigi lyginant su tinktūrų perkoliacija, matome, jog gaminant ekstraktus įsiterpia papildoma sutirštinimo ir/ar dţiovinimo stadija. Taip pat lyginant su tinktūrų gamyba, ekstrahentų asortimentas gaminant ekstraktus yra daug didesnis. Galime naudoti etanolį, vandenį, eterį ir kitus ekstrahentus. Taip pat, norint optimizuot ekstrakcijos procesą, į ekstrahentą galima dėti rūgščių, šarmų, glicerolio, chloroformo ir kitų junginių, tuo tarpu gaminant tinktūras kaip ekstrahentas naudojamas tik etanolis (1).

Skystieji ekstraktai yra skysti preparatai, kurių viena masės ar tūrio dalis yra ekvivalentiška vienai sausos (išdţiovintos) ţaliavos daliai (1). Jie gali turėti antimikrobinių konservantų (3). Yra

gaminani santykiu 1:1. Skirtingai nuo tinktūrų, suţystieji ekstraktai yra koncentruotos ištraukos ir, yra gaminami tokiais metodais, kad būtų galima išekstrahuoti kuo daugiau veikliųjų medţiagų.

Šių farmacinių formų privalumai:

 jie yra skusčiau, kuruos lengva dozuoti ir vartoti;

 gaminat skystuosiu ekstraktus, šildymas nenaudojamas arba naudojamas labai maţai, todėl juos lieka nepakitusių termolabilių medţiagų;

 ekstrahuotos medţiagos yra natyvinės būklės, o tai lemia gerą farmakologinį veikimą. Skystųjų ekstraktų trūkumai:

 laikant daţnai susidaro nuosėdų;

 itin parasti išvalymo metodai, todėl lieka daug balastinių medţiagų, kurios ne visada yra reikalingos;

 būtinos tam tikros sąlygos: vėsi vieta, sandariai uţdaromi indai. Skystieji ekstraktai gali būti gaminami šiais metodais:  perkoliacija;

 reperkoliacija;

 daugkartinė maceracija;  tirpinimas;

 priešsrautinė ekstrakcija (1).

Taikant perkoliaciją, procesas panašus kaip ir gaminat tinktūras, skiriasi tik ektrahento kiekio apskaičiavimas ir ištraukos rinkimas (1).

Gaminat tinktūras, ekstrahento kiekį apskaičiuojame pagal formulę: c=a*k+b; kur c – reikalingas ekstrahento kiekis (t. d.), a – ţaliavos kiekis (m. d.).k – sugerties koeficientas, b – imamas ekstrahento kiekis (t. d.) (1).

Gaminat ekstraktus, ekstrahento imame 5-8 karto daugiau tirpiklio nei pradinis ţaliavos kiekis (1).

Surinkdami iš perkoliatoriaus tinktūrą, ją išleidţiame visą parastai, tuo tarpu, gamindami ekstraktus, renkame dvi ištraukas. Pirma išleidţiame iš perkoliatoriaus 85 t. d. ištraukos. Po to išleidţiame likusią ištrauką ir ją koncentruojame iki 15 t. d. (to nedarome tinktūroms). Tuomet abi ištraukas sumaišome. Pirmojoje ištraukoje veikliosios medţiagos yra natyvinės kilmės, todėl ir vertingesnės nei antroje, kurioje dėl koncentravimo gali pakisti termolabilios medţiagos (1).

Taigi, gaminat tinktūras perkoliuojama, kol bus gautas reikiamas tūris, tuo tarpu gaminant skystuosius ekstraktus perkoliuojama, kol ţaliava bus visiškai išekstrahuota (1).

Reperkoliacijos metodas

Šio metodo esmė – ţaliava dalijama į kelias dalis ir kiekviena dalis ekstrahuojama ne grynuoju tirpikliu, o ištrauka, gauta iš ankstesnės dalies. Tam naudojami keli perkoliatoriai. Ištrauka,

praeidama pro keletą perkoliatorių, pasidaro labai koncentruota. Privalumas tas, kad gaminant skystuosius ekstraktus galima išvengti ištraukos koncentravimo šildant, tuo pačiu ir termolabilių medţiagų skilimo (1).

Ištraukos valomos tais pačiais metodais kaip ir tinktūros: nusodinimas vėsioje vietoje, dekantavimas ir filtravimas (1).

2.5.3. Reikalavimai

2.5.3.1.

Reikalavimai ţaliavai

Ţaliava turi atitikti reikalavimus, parašytus farmakopėjos straipsniuose ar standartuose. Ten nurodyta kuriam tikslui ši ţaliava bus naudojama, jos prekinė išvaizda, fizikinės savybės (spalva, kvapas, dalelių dydis ir kt.), fizinės-cheminės konstantos ir t. t (1).

2.5.3.2. Reikalavimai ekstrahentui

Jam keliami reikalavimai:

 Platus pritaikymo spektras.  Didelis difuzijos koeficientas.

 Chemiškai indiferentiškas ekstrahuojamoms medţiagoms.  Neleidţiantis atsirasti mikroorganizmam

 Farmakologiškai indiferentiškas.  Nedegus.  Bekvapis.  Lengvai išgarinamas.  Pigus (1).

2.5.3.3.

Reikalavimai ekstraktams

 Santykinis tankis (Ph. Eur.1997, 2.2.5). Pagal šį rodiklį skystieji ekstraktai turi atitikti monografijoje nurodytas normas.

 Etanolio kiekis (Ph. Eur. 1997, 2.9.10). Etanoliniams skystiesiems ekstraktams nustatytas etanolio kiekis turi atitikti nurodytą.

 Metanolis ir 2-propanolis (Ph. Eur. 1997, 2.9.11). Etanoliniuse skystuosiuose ekstraktuose turi būti ne daugiau kaip 0.05 % (V/V) metanolio ir 0.05 % (V/V) 2 -propanolio, jei nenurodyta kitaip.

 Sausos liekanos. Konkrečiu taikytinu atveju skystasis ekstraktas atitinka monografijoje nurodytas normas. Į 30 mm aukščio 50 mm skersmens plokščiadugnį indą greit įpilama 2, 00 g arba 2, 0 ml tiriamo ekstrakto, sausai išgarinama vandens vonioje ir 3 val. dţiovinama dţiovinimo spintoje (100-105) ˚C temperatūroje. Atvėsinama eksikatoriuje virš fosforo pentoksido R ir pasveriama. Rezultatai apskaičiuojami masės % arba gramais/litrui (3).

2.5.3.4. Reikalavimai tinktūroms

 Santykinis tankis (Ph. Eur. 1997, 2.2.5). Pagal šį rodiklį tinktūros turi atitikti monografijoje nurodytas normas.

 Etanolio kiekis (Ph. Eur. 1997, 2.9.10). Etanolio kiekis turi atitikti nurodytąjį.

 Metanolis ir 2-propanolis (Ph. Eur. 1997, 2.9.11). Turi būti ne daugiau kaip 0.05 % (V/V) metanolio ir 0.05 % (V/V) 2-propanolio, jei nenurodyta kitaip.

 Sausos liekanos. Tinktūros turi atitikti monografijoje nurodytas normas. Į 30 mm aukščio 50 mm skersmens plokščiadugnį indą greit įpilama 2, 00 g arba 2, 0 ml tiriamo ekstrakto, sausai išgarinama vandens vonioje ir 3 val. dţiovinama dţiovinimo spintoje (100-105) ˚C temperatūroje. Atvėsinama eksikatoriuje virš fosforo pentoksido R ir pasveriama. Rezultatai apskaičiuojami masės % arba gramais/litrui (3).

3. EKSPERIMENTINĖ DALIS

3.1. Tyrimo medţiagos

1. Etanolis 96,3 proc. V/V (Stumbras, Lietuva).

2. 2,2-difenil-1-pikrilhidrazilo (DPPH•) radikalas. Chromatografinio grynumo > 99 proc. (Sigma-Aldrich, Vokietija).

3. Fiolin-Ciocalteu fenolinis reagentas (Sigma, Šveicarija). 4. Natrio karbonatas, grynas > 99,5 proc. (Merck, Vokietija). 5. Išgrynintas vanduo (Phonix GmbH, Vokietija).

6. Rozmarino dţiovinti lapai (Tunisas).

3.2. Tyrimo metodai

3.2.1. Rozmarinų tinktūrų gamyba

Rozmarinų tinktūros buvo gaminamos maceracijos būdu

.

6 pav. Tinktūrų gamybos schema

Tinktūrų gamybos schema

Ekstrahento gamyba Maceravimas Dekantavimas Filtravimas Ţenklinimas Kokybės kontrolė