KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Daivutė Bulovienė
ROKIŠKIO RAJONO VYRESNIO MOKYKLINIO AMŢIAUS VAIKŲ
NUOMONĖ APIE PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŢIŪROS PRIEINAMUMĄ
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas Dr. doc. Ričardas Radišauskas
2
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
ROKIŠKIO RAJONO VYRESNIO MOKYKLINIO AMŢIAUS VAIKŲ NUOMONĖ APIE PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŢIŪROS PRIEINAMUMĄ
Daivutė Bulovienė
Mokslinis vadovas dr. doc. Ričardas Radišauskas
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2009. 84 p.
Darbo tikslas. Įvertinti vyresnio (13-19 metų) mokyklinio amţiaus vaikų sveikatinimo paslaugų prieinamumą Rokiškio pirminiame asmens sveikatos prieţiūros centre (PASPC) ir privačioje UAB „ R. Burnicko BPG kabinetas“ bei pasitenkinimą jomis.
Tyrimo metodika. 2008 m. liepos–rugsėjo mėnesiais buvo atlikta 13-19 metų amţiaus respondentų (vaikų) anoniminė anketinė apklausa. Apklausoje dalyvavo 272 Rokiškio miesto ir rajono moksleiviai (atsakas 82,42 proc.). Ieškant ryšių tarp gautų duomenų buvo naudojama SPSS 11,5 programos versija (Statistical Package for the Social Science). Statistinis duomenų reikšmingumas buvo tikrinamas pagal χ2 (Chi-kvadrato) kriterijų, laisvės laipsnių skaičių (df) bei statistinį reikšmingumą.
Rezultatai. Dauguma vyresnio amţiaus moksleivių teigiamai vertina savo sveikatą. Pozityviau savo sveikatą vertina vyresnieji (16-19 metų) moksleiviai, berniukai bei gaunantieji didesnes pajamas vienam šeimos nariui. Tyrimo metu nustatyta, kad pirminėje ambulatorinėje grandyje nėra kokybiškai sprendţiamos vaikų sveikatos problemos, daug jų nukreipiama gydytis į stacionarą. Pagrindine nepasitenkinimo prieţastimi vaikai nurodė ilgas laukimo eiles norint patekti pas gydytoją. Taip pat nurodė kitas nepasitenkinimo prieţastis – prastą gydytojo kompetenciją ir tai, kad jis nesiunčia konsultacijoms pas kitus specialistus. Pakankamai gerai vaikai vertina valstybinės ASPĮ pediatrų teikiamas sveikatinimo paslaugas. Išvados. Didţioji dalis moksleivių savo sveikatą vertina teigiamai ir juos gydančių gydytojų teikiamomis paslaugomis yra patenkinti. Pagrindinėmis nepasitenkinimo prieţastimis įvardija ilgas eiles patekti pas gydytojus, jų kompetencijos trūkumą, vengimą siųsti pas kitus specialistus. Lyginant skirtingų nuosavybės formų asmens sveikatos įstaigose prisirašiusių respondentų nuomones apie teikiamas sveikatinimo paslaugas nustatyta, kad palankiausiai vertinama privataus BPG kabineto teikiamų paslaugų kokybė.
3 Praktinės rekomendacijos. Motyvuoti gydytojus siekti gerų gydymo rezultatų. Skatinti privačių asmens sveikatos prieţiūros centrų plėtrą, ypač kaimo vietovėse.
Raktaţodţiai. Vaikai, prieinamumas, pasitenkinimas, sveikatinimo paslaugos, pirminė asmens sveikatos prieţiūra.
4
SUMMARY
Management of Public Health
THE OPINION OF SENIOR SCHOOL AGE CHILDREN ABOUT ACCESSIBILITY OF PRIMARY HEALTH CARE
Daivutė Bulovienė
Supervisor Ričardas Radišauskas Dr. Sc.
Department of Social medicine, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2009 85 p.
Aim of the study. To assess the accessibility of senior school age (13-19 years) children to health care in Primary health care center of Rokiskis (PHCCR) and in private JSC “R. Burnicko BPG kabinetas” and satisfaction about it.
Methods.Research method – anonymous questionnaire inquiry of senior school age (13-19 years) children in July – September 2008. 272 respondents (school age children of Rokiskis city and Rokiskis district ) were questioned. Software SPSS (Statistical Package for the Social Science) (ver. 11.5) was used to process data. Methods of the statistical analysis – statistical significance of data was measured by the criteria χ2, number of the freedom degree (df) and the statistical significance.
Results. The most of senior school agers rate theirs health positively. More positively thought about their health have older school age children, boys, and those, who get more income for one person in family. It is estimated that there is no quality service in primary ambulatory link; many of patients are directed to treat in hospital. Most of respondents are satisfied about health care services and its quality. The main dissatisfaction is long waiting time at doctor‟s office. There are also other dissatisfactions – low competence of doctor and what doctors not redirecting to other specialist for consulting. The respondents described the quality of public health care centers pediatricians services – fairly well.
Conclusions.Most of respondents rate theirs health positively and are satisfied about health care services and its quality. The main reasons for dissatisfaction are long waiting time at doctor‟s office, low competence of doctor and what doctors not redirecting to other specialist for consulting. It is estimated by comparing different opinions of respondents that the quality of private health care center services is more valuable.
Practical guideline. Motivate medics to reach superior results in medical treatment. Stimulate the expansion of private heath care centers, especially in countryside.
5
Santrumpos
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija; KMU – Kauno medicinos universitetas; BPG – bendrosios praktikos gydytojas; SAM – Sveikatos apsaugos ministerija; VLK – Valstybinė ligonių kasa;
PSDF – Privalomojo sveikatos draudimo fondas; TLK – Teritorinė ligonių kasa;
SPĮ – sveikatos prieţiūros įstaiga; SP – sveikatos prieţiūra;
PSP – pirminė sveikatos prieţiūra; SPP – sveikatos prieţiūros paslaugos; AS – asmens sveikata;
PASPC – pirminės asmens sveikatos prieţiūros centras; VšĮ – viešoji įstaiga;
ES – Europos Sąjunga;
LSIC – Lietuvos sveikatos informacijos centras; LGS – Lietuvos gydytojų sąjunga.
6
TURINYS
ĮVADAS ... 7
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 10
1.1. VAIKŲ SVEIKATA IR JUOS SUPANTI APLINKA ... 10
1.2. SVEIKATOS PRIEŢIŪROS PASLAUGŲ PRIEINAMUMAS IR PASITENKINIMAS (KOKYBĖS RODIKLIAI) ... 13
1.2.1. Asmens sveikatos prieţiūros paslaugų kokybės samprata ... 13
1.2.2. Sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumas, kaip vienas kokybės vertinimo kriterijų ... 18
1.1.3. Sveikatos prieţiūros paslaugas ir prieinamumą reglamentuojantys dokumentai Europoje ... 22
1.1.4. Sveikatos prieţiūros paslaugas reglamentuojantys dokumentai Lietuvoje ... 24
1.3. SVEIKOS GYVENSENOS UGDYMAS ... 28
2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ... 32
3. REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ ... 34
3.1.TIRIAMIEJI IR JŲ CHARAKTERISTIKA ... 34
3.2. MOKSLEIVIŲ NUOMONĖS APIE SAVO SVEIKATĄ IR NUSISKUNDIMUS SVEIKATA VERTINIMAS ... 34
3.3. VYRESNIO MOKYKLINIO AMŢIAUS VAIKŲ NUOMONĖ APIE PASLAUGŲ PRIEINAMUMĄ ... 41
3.4. SVEIKATINIMO PASLAUGŲ PRIEINAMUMO IR PASITENKINIMO JOMIS MOKSLEIVIŲ, PRIKLAUSOMAI NUO ASMENS SVEIKATOS PRIEŢIŪROS ĮSTAIGOS NUOSAVYBĖS FORMOS, VERTINIMAS ... 58
IŠVADOS ... 75
REKOMENDACIJOS ... 77
LITERATŪRA ... 78
PRIEDAI ... 86
VYRESNIO MOKYKLINIO AMŢIAUS VAIKŲ PIRMINĖS SVEIKATOS PASLAUGŲ PRIEINAMUMAS ROKIŠKIO RAJONE 86 DIAGRAMOS ... 92
PASPC DIREKTORĖS SUTIKIMAS LEISTI ATLIKTI MAGISTRINIO DARBO TYRIMĄ ... 100
7
ĮVADAS
Daug diskusijų sukėlusi sveikatos prieţiūros sistemos reforma šiandien jau vyksta vis didėjančiu greičiu. Pastaraisiais metais sveikatos ir jos prieţiūros netolygumų problema daugelyje šalių atsidūrė visuomenės bei vyriausybių dėmesio centre. Valstybės pareiga yra uţtikrinti sveikatos prieţiūros prieinamumą visiems šalies gyventojams, o ypač labiau paţeidţiamiems jos nariams – vaikams. Lietuvos gyventojų teisę į sveikatos prieţiūrą apibrėţia LR Konstitucija, LR Sveikatos sistemos įstatymas, LR Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas ir daugelis kitų. Valstybė privalo įgyvendinti teisę į sveikatos prieţiūrą. Lietuvos sveikatos programoje yra numatyta iki 2010 m. sumaţinti sveikatos ir sveikatos prieţiūros skirtumus tarp skirtingų socialinių ekonominių gyventojų grupių 25 proc. gerinant nepalankioje situacijoje esančių gyventojų sveikatą.
Vaiko socialinės ir biologinės raidos procesui svarbu ne tik teisė gyventi, mokytis ir būti saugiu, bet ir teisė į sveikatą, sveiką aplinką, kurioje gyvena, bei tinkamą sveikatos prieţiūrą. 1989 m. lapkričio 20 d. JT Generalinėje Asamblėjoje priimta Vaiko teisių konvencija, įsigaliojusi 1990 m. Visų šalių vyriausybės iškėlė uţdavinį – „svarbiausia vaikai“ ir pasiryţo visiems vaikams suteikti sveiką ir saugų gyvenimą, uţtikrinti nešališką, ilgalaikę sveikatos prieţiūrą, skatinti sveiką vaikų, paauglių gyvenimo būdą. 1992 m. sausio 5 d. Lietuva prisijungė prie JT ir 1995 m. liepos 3 d. ratifikavo šią Konvenciją.
Konvencijoje numatyta apie 50 vaiko teisių, viena iš svarbiausių joje yra vaiko teisė į sveikatą, sveiką aplinką ir tinkamą SP. Konvencijoje vaikas yra ţmogus, neturintis 18 metų. Tai svarbu sveikatos prieţiūros organizatoriams sprendţiant gydymo išlaidų kompensavimo, pacientų prirašymo vaikų poliklinikose ir kitus klausimus.
Priimtoje Vaiko teisių konvencijoje (vadovaujantis 24 Konvencijos str.), akcentuojama vaikų teisė į aukščiausio lygio SP prieinamumą. Valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, įsipareigojo garantuoti šią teisę gerinant sveikatos paslaugų kokybę. Visos šios priemonės apima ne tik medicininės pagalbos bei sveikatos paslaugų uţtikrinimą, bet ir priemones, įgalinančias vaikus, tėvus ar jų globėjus gauti ţinių apie sveikatą. Todėl ugdymo įstaigos irgi turi įgyvendinti sveikos gyvensenos ugdymo programas, vykdyti visuomenės švietimą.
Labai svarbus yra vaikų dalyvavimas iškeliant jiems aktualias problemas, priimant sprendimus (1).
8 Šia linkme ţengti labai svarbūs ţingsniai. Asmens sveikatos prieţiūros įstaigų pertvarkymai vykdomi plėtojant pirminės sveikatos prieţiūros grandies tinklą bei kokybę. Pirminė sveikatos prieţiūra (PSP) – tai būtinoji sveikatos prieţiūra, kuri priimtina kaina taikoma visiems bendruomenės nariams bei jų šeimoms, įskaitant vaikus. Buvusi tik centralizuota sveikatos prieţiūros sistema, kuri lėmė neefektyvų sveikatos prieţiūros valdymą ir išteklių naudojimą, neskatino šalies gyventojų tausoti savo sveikatos, šiandien yra decentralizuojama, o sveikatos paslaugos artinamos prie gyventojų. Tuo tikslu kuriami ir privatūs pirminės sveikatos prieţiūros centrai, šeimos klinikos, bendrosios praktikos gydytojų kabinetai.
Šeimos arba bendrosios praktikos gydytojams yra priskiriamos labai svarbios patarėjo, koordinatoriaus, padedančio orientuotis sveikatos sistemoje, konsultuojančio elementariais sveikatos klausimais, stebinčio lėtinių ligų eigą, padedančio išsiaiškinti ir susirasti reikalingą specialistą, pareigos. Šeimos/bendrosios praktikos gydytojo kompetencija rūpintis pirminės sveikatos prieţiūros įstaigose (PSPĮ): poliklinikose, ambulatorijose, šeimos gydytojų centruose prisiregistravusių pacientų gydymu, profilaktika (2).
Daugelyje šalių vyko ar vyksta įvairios sveikatos prieţiūros reformos. Jos skiriasi priklausomai nuo kiekvienos šalies istorinių, politinių ar socialinių aplinkybių, bet kiekvienos reformos tikslai yra panašūs:
- pagerinti gyventojų sveikatą;
- sumaţinti sveikatos prieţiūros kaštus; - padidinti sveikatos prieţiūros efektyvumą; - patenkinti paslaugų gavėjus ir teikėjus; - pasiekti lygybę sveikatos prieţiūroje;
- sumaţinti sveikatos ir jos prieţiūros netolygumus įvairioms amţiaus grupėms; - pagerinti sveikatos prieţiūros kokybę.
LR sveikatos apsaugos reformos pagrindiniai principai yra ne tik pertvarkyti sveikatos apsaugos sektorių, bet pagerinti ţmonių, ypač vaikų, sveikatą. Reformos esmė – PSC plėtra. Būtent pirminė sveikatos prieţiūros grandis turėtų išspręsti iki 80 proc. gyventojams kylančių sveikatos problemų.
PSP apima visas ţmonių sveikatos palaikymo bei stiprinimo, ligų profilaktikos, diagnostikos ir gydymo priemones, tame tarpe ir pastangas, nukreiptas sveikos visuomenės bei būsimosios kartos ugdymui. PSP stebėsena ir vertinimas yra svarbus ţingsnis sveikatos prieţiūros reformos sėkmei. Svarbi prieţastis, lemianti PSP prioritetą, yra jos prieinamumas
9 gyventojams, ypač vaikams, neatsiţvelgiant į pajamas, gyvenamąją vietovę ir socialinę padėtį. Šeimos gydytojo teikiamos paslaugos priimtinesnės pacientams, nes šios srities specialistas geriausiai tinka stebėti lėtinėmis ligomis sergančius maţuosius pacientus.
Tyrimo tikslas – įvertinti vyresnio (13-19 metų) mokyklinio amţiaus moksleivių sveikatinimo paslaugų prieinamumą pirminiame asmens sveikatos prieţiūros centre ir privačiame šeimos BPG kabinete bei pasitenkinimą jomis.
Darbo uţdaviniai:
1. Įvertinti moksleivių savo sveikatos vertinimą ir nusiskundimus sveikata.
2. Įvertinti moksleivių nuomonę apie asmens sveikatos prieţiūros paslaugas.
3. Įvertinti moksleiviams teikiamų sveikatinimo paslaugų prieinamumą ir
pasitenkinimą jomis priklausomai nuo asmens sveikatos prieţiūros įstaigos nuosavybės formos.
10
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Vaikų sveikata ir juos supanti aplinka
Pasaulyje kasmet gimsta apie 130 milijonų vaikų. Apie 8 milijonus jų miršta vaikystėje (3).
Vyresniojo mokyklinio amţiaus vaikai – tai paaugliai ir jaunimas. Paauglystė – gyvenimo tarpsnis, kai asmuo jau nebe vaikas, bet dar nelaikomas suaugusiuoju. Tai ryškių individo pokyčių laikas. Paauglystės ribos nėra labai tiksliai apibrėţtos, jos gana sąlygiškos. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis paaugliais vadinami 10-19 metų amţiaus asmenys, o 15-24 metų amţiaus asmenys vadinami jaunimu. Tiksliai nurodyti, kada baigiasi paauglystė neįmanoma, nes tai yra pasirengimas suaugusiojo gyvenimui, kuris reiškia, jog reikia pasiekti emocinę ir ekonominę nepriklausomybę, įgyti pilietinei kompetencijai, profesijai, vedyboms ir šeimyniniam gyvenimui reikalingus socialinius įgūdţius. Paauglystę, kaip asmenybės raidos procesą, nagrinėja daugelis skirtingų disciplinų (4).
Pagal PSO vaiko raidos etapai yra šie: - kūdikio gimimas;
- fizinis jo vystymasis;
- mokymasis vaikščioti ir kalbėti;
- sveikatos ir socialinių pagrindų įsisavinimas;
- ryšių su tėvais ir kitais šeimai artimais ţmonėmis stiprinimas.
Kauno medicinos universiteto (KMU) 2004 m.vykdytas projektas, kuris atliktas naudojantis standartiniu „Vilmorus“ gyventojų nuomonės apklausos tyrimu. Jo tikslas buvo išsiaiškinti Lietuvos gyventojų poţiūrį į pacientų teisių įgyvendinimą, jų pasitikėjimą sveikatos prieţiūra, poţiūrį į pacientų vaidmenį sveikatos prieţiūroje, gydytojo ir paciento santykius pirminėje sveikatos prieţiūroje. Duomenys parodė, kad Lietuvos gyventojams jų vertybių skalėje vaikai uţima 3 vietą – po sveikatos, šeimos (5).
Ţmogaus ontogenezė (kitimų ciklas nuo uţuomazgos iki mirties) sąlygiškai skirstoma į 3 etapus – brendimo, suaugusio (subrendusio) ţmogaus ir senatvės (6).
Brendimo etapas, kai organizmas auga, vystosi, lytiškai bei socialiai bręsta, yra vaikų higienos tyrimo objektas. Vaikų higiena – tai mokslas apie augančio ir besivystančio ţmogaus sveikatos saugojimą ir stiprinimą, harmoningą ateities kartų fizinę ir dvasinę raidą (6).
11 Vaikų higiena glaudţiai susijusi su kitais biomedicinos mokslais, ypač pediatrija. Šis autoriaus teiginys jau nebeatitinka šiuolaikinės sveikatos prieţiūros sampratos, kada vykdomomis reformomis siekiama pediatrus perkvalifikuoti į BPG ar šeimos gydytojus.
Kiekvienam amţiaus tarpsniui būdingos skirtingos fiziologinės ir anatominės ypatybės. 15-18 metų vaikai yra laikomi vyresniojo amţiaus vaikais. Šiuo amţiaus tarpsniu sulėtėja tiek mergaičių, tiek berniukų augimas, lytinis brendimas pereina į postpuberteto fazę (brendimo baigties), sukaulėja skeletas, didėja raumenų masė, storėja miokardas ir šiek tiek hipertrofuojasi kairysis skilvelis (dėl to stebimi funkciniai širdies veiklos sutrikimai, padidėja kraujospūdis, girdimi ūţesiai). Šiuo amţiaus tarpsniu kinta ir paauglių nervinė sistema – vyrauja jaudinimo procesai, tebėra silpnas vidinis slopinimas. Daţnai pasitaiko psichikos netolygumai, negatyvizmai, afekto būsenos. Racionalus dienos reţimas, ramus, nekonfliktinis bendravimas su suaugusiaisiais, sportas, sveika gyvensena šiuo pereinamuoju laikotarpiu padeda paaugliui išvengti funkcinių sutrikimų. Todėl vyresnio mokyklinio amţiaus vaikui ypač svarbus tinkamas bendravimas su jį gydančiu mediku, jo asmenybės pripaţinimas, nuomonės išklausymas, orumo ir konfidencialumo išsaugojimas (6).
Siekiant sveikos ir darbingos visuomenės reikia, kad būtų sveiki paaugliai. Dokumente „Sveikata 21 – sveikata XXI amţiuje“ 3 tikslas yra „Sveika gyvenimo pradţia“, kuris skelbia, kad iki 2020 m. būtina pagerinti visų regiono naujagimių, kūdikių, ikimokyklinio amţiaus vaikų sveikatą, uţtikrinant sveiką gyvenimo pradţią (7).
4 tikslas „Jaunų ţmonių sveikata“ skelbia, jog iki 2020 m. jauni regiono ţmonės turi būti sveikesni ir geriau pasiruošę atlikti savo darbą. Šiuo tikslu siekiama, kad vaikai ir paaugliai įgytų geresnius gyvenimo įgūdţius ir galimybę patys reguliuoti savo sveikatą, sumaţinti jaunų ţmonių mirtingumą ir invalidumą nuo smurto ir nelaimingų atsitikimų iki 50%, sumaţinti ţalingų įpročių plitimą tarp jaunų ţmonių ir kad bent 1/3 sumaţėtų nepilnamečių nėštumų (7).
Informacija uţtvindytoje visuomenėje vis daugiau ţmonių, pastaruoju metu tarp jų daug vaikų, jaučia nervinę įtampą, darosi labiau paţeidţiami, jautresni, nepakankamai pasitikintys savimi. Tačiau rūpintis savo sveikata turi tapti įpročiu kiekvienam jaunam ţmogui, kiekvienas asmuo turi jausti atsakomybę uţ savo veiksmus ir pasirinkimą (8).
Gerai jaučiasi tik sveikas ir laimingas vaikas. Labai svarbu, kad vaikas jau nuo maţų dienų būtų mokomas sveikai gyventi, nes daugelio ligų ištakos slypi dar vaikystėje. Mokslininkai nustatė, kad sveikatą veikia 4 pagrindiniai veiksniai: paveldimumas (apie 20%), asmens sveikatos prieţiūros paslaugos, šių tarnybų veikla (apie 10%), aplinka, kurioje asmuo
12 gyvena (apie 20%) ir gyvensena (apie 50%). Todėl stiprinant vaikų sveikatą svarbiausia sveikatą palaikanti aplinka ir kokybiškas mokymas. Sveikata priklauso nuo asmens gyvenimo būdo, nuo aplinkos, kurioje ţmogus gyvena (9). PSO teigia, kad milijonai Europos ţmonių gyvena srityse, kur oras yra itin uţterštas. Dėl to kiekvienais metais prieš laiką miršta tūkstančiai ţmonių, kita tiek serga lėtinėmis ligomis. Lietuvoje taip pat sparčiai daugėja susirgimų, susijusių su aplinkos tarša, nuo uţteršto oro ypač kenčia vaikai, kurie, būdami aktyvesni uţ suaugusius, didesnę laiko dalį praleidţia lauke. Itin ţalingi aplinkos teršalai yra sunkieji metalai, azoto dioksidas, ozonas, sieros dioksidas, anglies monoksidas, rūgščių aerozoliai ir kietosios dalelės.
Mokslininkai nustatė svarbiausius besivystančio jauno organizmo sveikatai ţalingus veiksnius:
- nekokybiškas maistas. Lietuvos vaikai daţnai vartoja prastos kokybės, pigų, nevisavertį, neatitinkantį jo fiziologinių poreikų ir uţterštą maistą;
- atmosferos oro tarša. Lietuvoje į atmosferą per metus išmetama apie 1 milijoną tonų įvairių teršalų;
- vandens telkinių ir geriamojo vandens tarša. Lietuvoje yra daug gėlo vandens, nereikia vartojimui valyti jūros vandens, itin gausu vandens telkinių, tačiau jų vandens kokybė daţnai neatitinka higienos normos reikalavimų;
- aplinkos tarša atliekomis. Atliekos nerūšiuojamos, daţnai nesertifikuojamos, netiriamos laboratoriškai, nedeklaruojamas jų toksiškumas. Dėl to teršiamas dirvoţemis, dalis nuodingų atliekų prasisunkia į gruntinius vandenis, kyla pavojus jomis uţteršti ţemės ūkio kultūras (10).
13
1.2. Sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumas ir pasitenkinimas
(kokybės rodikliai)
1.2.1. Asmens sveikatos prieţiūros paslaugų kokybės samprata
Prigimtinė kiekvieno ţmogaus, o tuo labiau jauno ţmogaus teisė yra turėti kuo geresnę sveikatą, sveiką aplinką, prieinamą, priimtiną ir tinkamą sveikatos prieţiūrą.
Sveikatos prieţiūros kokybė, pagal A. Donabedian, yra sveikatos prieţiūros paslaugų tinkamumas tenkinti vartotojo poreikius bei jo lūkesčius. Gydymo įstaigos gebėjimas patenkinti paciento lūkesčius ir jo pasitenkinimas yra pagrindinis sveikatos prieţiūros kokybės vertinimo kriterijus (11). J.Grayer teigimu, tik gerai išmokyti, turintys pakankamai profesinių ţinių medikai pateisina pacientų, netgi turinčių psichikos sutrikimų, lūkesčius. Tik gera, profesinių ţinių nestokojančių medikų komanda suteikia pasitenkinimą pacientams juos gydančia įstaiga (12). Sveikatos prieţiūros prieinamumą ir pasitenkinimą suaugusių pacientų, t. y. nuo 18 metų ir vyresnių tyrė įvairių pasaulio šalių mokslininkai. Daugelio jų teigimu, kiekvienas suaugęs pacientas pasitenkinimą gaunamomis sveikatos prieţiūros paslaugomis, o kartu ir teikiančia šias paslaugas sveikatos prieţiūros įstaiga vertina per šių paslaugų prieinamumą. Kuo daugiau ir kokybiškesnių paslaugų gauna netgi nedidelius nusiskundimus ar negalavimus turintys pacientai (13), kuo trumpesnis paslaugos laukimo laikas; kuo daţniau jie lankosi gydymo įstaigoje, tuo labiau nori konkrečios pagalbos iš konkretaus, jo pageidaujamo gydytojo, o ne apskritai mediko. Pacientas į gydymo įstaigą atvyksta jau turėdamas konkrečių lūkesčių. Tai ypač pasireiškia etninėse grupėse (14), koks mediko bendravimo su pacientu modelis, priklausomai nuo jų rasės, pajamų, amţiaus, lyties, paciento nuomone, yra priimtinesnis siekiant geresnių gydymo rezultatų. Jauni ţmonės (18-24 metų) daţniausiai į gydytoją kreipiasi dėl konkrečios ligos, negalavimų, o konsultuojasi dėl nėštumo, pogimdyminiu laikotarpiu. Konsultacijų daţnumas didėja su amţiumi: kuo vyresni respondentai, tuo daţniau jie kreipiasi dėl konsultacijų (ne vien tik esant ligai) (16), juos domina gydančio personalo savybės (15, 18). Kuo labiau tai patenkina pacientų lūkesčius, tuo geriau jie vertina sveikatos prieţiūros kokybę ir sveikatos paslaugas teikiančias įstaigas.
H.N. Heje ir kt. teigia, kad pacientui yra labai svarbus BPG amţius, – kuo medikas vyresnis, tuo pacientų poţiūris į jį yra labiau negatyvesnis. Tačiau pozityviai respondentai vertina gydytojus dirbančius visu etatu, o ne tuos, kurie dirba nepilnu krūviu. Į praktikantus tirtieji respondentai ţiūri neigiamai (17).
14 Sveikatos prieţiūros sistemos pagrindinis tikslas – pagerinti šalies gyventojų sveikatą, juos apsaugoti nuo susirgimų, kuo efektyviau panaudojant turimus išteklius. J. Overtveit mano, jog sveikatos prieţiūros įstaigų teikiamas paslaugas galima net vadinti ir produktu, kurį pacientas t.y. klientas gauna iš teikėjo – sveikatos prieţiūros įstaigos (20). U. Jayasigne teigimu, pacientų nuomonė apie gaunamas medicinos paslaugas labai priklauso ir nuo to, kur jis gyvena, koks paciento išsilavinimas. Didmiesčiuose gyvenantys pacientai labiau patenkinti gaunamomis paslaugomis nei maţesnių miestų gyventojai, nes jie turi daugiau galimybių pasirinkti didesnę praktiką turintį gydytoją. Bet respondentai iki 40 metų, turintys aukštąjį išsilavinimą, bet silpnesnės sveikatos, sveikatos paslaugų prieinamumą vertina prastai, – jie iš medikų tikisi daugiau (21). Todėl visiškai natūralu, kad kiekvienas pacientas nori gauti tik kokybišką paslaugą, o tai reiškia, jog šiuo metu sveikatos prieţiūros sistemoje ypač svarbią vietą uţima kokybė. Pasak J. Gray, sveikatos prieţiūros sistemoje išskirtina svarba pasiţymi šie veiksniai:
- greita medicinos mokslo paţanga;
- sparčiai didėjanti sveikatos prieţiūros kaina; - nepakankamai aukšta dabartinė paslaugų kokybė; - didėjantys pacientų lūkesčiai;
- naujų, vis brangesnių medicininių technologijų įdiegimas;
- kintantys demografiniai rodikliai – visuomenė sensta, todėl daugėja lėtinių susirgimų;
- sveikatos prieţiūros įstaigų išlikimas yra konkurencinėse sąlygose (22).
Kokybiškos sveikatos prieţiūros paslaugos apibrėţiamos kaip jų tinkamumas tenkinti vartotojo, t.y.paciento ir jo šeimos narių poreikius bei lūkesčius. Pasak J N. Egbunike, jei pacientams iškyla sveikatos problemų po darbo valandų, jie pageidauja gauti jas tokias pat kokybiškas, kaip ir darbo metu. Anglijoje suaugusiems pacientams, maţamečius vaikus auginančioms motinoms yra suteiktos galimybės vykti į vietinę gydymo įstaigą, konsultuotis su gydymo įstaiga telefonu arba konsultuotis su šeimą gydančiu gydytoju, kuris netgi gali būti kviečiamas į namus. Deja, bet tai irgi nėra labai gerai. Vaikus iki 11 metų auginančios motinos yra nusivylusios konsultacijomis telefonu, nes jas teikiantis personalas dirba atsainiai, neatsako į visus motinų klausimus, iškilusius dėl vaikų sveikatos arba atsako nesuprantamai, atmestinai. Todėl motinos lieka bejėgės, jos negali suprasti kas nutiko vaikams (23).
15 Pasak V. Janušonio, „tinkama sveikatos prieţiūra – tai, kai tinkami ţmonės tinkamu laiku teikia tinkamas sveikatos paslaugas, tai daro teisingai, visa tai atitinka pacientų lūkesčius ir pastarieji sveikatos prieţiūra yra patenkinti“ (24) (143 psl.).
Tai, kad pacientas yra svarbiausias asmuo sveikatos prieţiūros procese, yra pagrindinė sveikatos prieţiūros sistemų reformų nuostata ekonomiškai išsivysčiusiose Vakarų šalyse. Ši nuostata skatina keisti profesionalių medikų elgseną pereinant nuo iki šiol dominavusios medikų nuomonės ir sprendimų viršenybės (paternalistinės medicinos) prie paciento sprendimų ir nuomonės paisymo, jo nuomonės viršenybės. Medikai ir pacientai kartu dalijasi atsakomybe uţ sveikatos prieţiūros rezultatus. Tai smarkiai keitė tiek medikų, tiek ir pacientų poţiūrį į sveikatos prieţiūros tinkamumą bei pacientų lūkesčius ir jų poreikius. Lietuvoje dar tik palengva bandoma eiti prie šios nuostatos ir tik paţangiai mąstantys medikai atsiţvelgia į paciento nuomonę. Labai nedaug medikų dar paiso jauno paciento, o tuo labiau vaiko nuomonės ir jo lūkesčių, – dar tvirtai įsigalėjusi nuostata, kad gydantis medikas, slaugytojai ir tėvai geriausiai ţino ko reikia vaikui. Pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus vienas vaikas gydymo įstaigoje be tėvų ar globėjų gauti sveikatos paslaugų negali, todėl kokių paslaugų jam reikia, apsilankymo metu sprendţia medikas kartu su jį atlydėjusiu tėvu, motina ar globėju (25). Bet kai kuriuose kaimo PSPC moksleiviai mokslo metų pradţioje profilaktiškai tikrinami be tėvų ar globėjų palydos.
Šiuolaikiniams pacientams, o tuo labiau jauniems ţmonėms, nepakanka vien tik gerai organizuoto sveikatos prieţiūros proceso. Jie nori geresnės gyvenimo kokybės paties sveikatos prieţiūros epizodo metu – kai teikiama paslauga, pacientai nori komforto, bendravimo, supratimo, netgi uţuojautos. Šiuolaikiniai vaikai labai gerai ţino savo teises, todėl viliasi, kad jos bus nepaţeistos.
Pacientų suvokiama sveikatos prieţiūros kokybė – tai ne tik sveikatos prieţiūros procesas ir galutinis jo rezultatas, bet ir paciento lūkesčius patenkinanti, į jį orientuota sveikatos prieţiūra, prieinama kaina, geras paslaugos prieinamumas, visa apimantis humaniškas poţiūris į pacientą kaip į asmenybę.
Paciento lūkesčius tenkinanti ir į jį orientuota sveikatos prieţiūra suprantama kaip jo fizinių ir emocinių poreikių tenkinimas, pagarba pacientui, individualizuota prieţiūra, jo nusiskundimų, nuomonės išklausymas, ţinojimas apie jo negalavimus (14, 19), sveikatos prieţiūros lygybė, pacientui pageidaujant jo šeimos įtraukimas į sveikatos prieţiūros procesą, privatumas ir konfidencialumas, taip pat alternatyvios medicinos taikymas (26).
16 Prieinamumas suprantamas kaip prieţiūra, kai pacientas norimu (reikiamu) metu gali pasiekti mediką ir gauti tuo metu jam reikalingą sveikatos paslaugą, kada jis gali pasirinkti vizito pas mediką datą ir laiką, o, esant reikalui, gydytojas atvyksta pas pacientą į namus, kai pacientas su jį gydančiu mediku gali bendrauti jam suprantama kalba, kai būtina pagalba suteikiama nedelsiant ir padedama orientuotis kokią pagalbą kur gauti (19).
Informacija ir bendravimas suprantami geri, kai informacija, kuri pateikiama pacientui, yra pakankama ir prieinama, mediko bendravimas yra atviras ir nuoširdus, paaiškinamos galimos komplikacijos, alternatyvos, išeitys, informuojama apie tyrimų rezultatus (23). Ši sveikatos prieţiūros grandis dar yra ganėtinai silpna.
Pagalba ir emocinė parama suprantama ne vien tiesiogiai, bet ir tai, kada pacientas jaučiasi emociškai saugus, nejaučia nerimo ir paţeidţiamumo, pasitiki jį aptarnaujančiu personalu, junta jo draugiškumą. Tai labai svarbu vyresniojo mokyklinio amţiaus vaikams, kai prasideda jų brendimas, kad jie galėtų drąsiai ir su pasitikėjimu kalbėtis su jį gydančiu mediku apie šio amţiaus tarpsnio problemas. Daugelio suaugusių pacientų tyrimų duomenimis (16, 17, 13, 19), jų nuomone tai yra viena silpniausių vietų sveikatos prieţiūroje. Moksleivių ir jaunų ţmonių tyrimų šiais aspektais neaptikta.
Sveikatos prieţiūros efektyvumas suprantamas kaip specialistų, organizacinių struktūrų ir pačių organizacijų tarpusavio sąveika, kada pacientams sveikatos prieţiūros paslaugų nereikia ilgai laukti. Vaikams ypač prailgsta laikas laukiant pas medikus, nes jiems rūpi begalė kitų, daug įdomesnių uţsiėmimų.
Techninė sveikatos prieţiūros paslaugų kokybė suprantama kaip medikų kompetencija, patyrimas, išsimokslinimas, profesionalumas, geri gydymo rezultatai (ar greitai pacientas pasveiko), gyvenimo kokybės gerinimas.
Organizacijos struktūra, nemedicininės paslaugos, galimybės suprantamos kaip platus medicininių ir nemedicininių paslaugų spektras, kompiuterizacija vienoje vietoje (24).
Sveikatos prieţiūros kokybė priklauso nuo finansavimo. Tai yra abipusė priklausomybė – blogas sveikatos prieţiūros finansavimas sąlygoja nekokybišką sveikatos prieţiūrą, o nekokybiška sveikatos prieţiūra organizacijoje sąlygoja ir nekokybišką šios organizacijos finansavimą. Todėl būtina suteikti kuo daugiau įgaliojimų patiems pacientams. Tai būtų pagrindinis svertas tobulinant prieţiūros kokybę ir siekiant sveikatos išsaugojimo, geresnių gydymo rezultatų. Tobulinant sveikatos prieţiūrą ir paslaugų prieinamumą Valstybinė ligonių kasa (VLK) 2007 m. įdiegė naują ligonio stebėjimo paslaugą. Ligų prevencija, ankstyva diagnostika tampa tiek SAM, tiek ir VLK prioritetinėmis veiklos
17 kryptimis. Rūpinantis pacientų geresniu pirminės ambulatorinės asmens sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumu ir šeimos gydytojo dėmesiu, 2007 m. buvo apibrėţti gydytojų gerų darbo rezultatų rodikliai. Jie turi būti vertinami pagal vaikų ir suaugusiųjų sveikatos paslaugų intensyvumą, prevencinių programų vykdymą.
Išsivysčiusiose Vakarų šalyse apie 4/5 visų sveikatos problemų sprendţia pirminė sveikatos prieţiūros grandis. Lietuvoje ji turėtų suteikti tokią pagalbą apie 1,8 mln. pacientų. Tad svarbu skatinti šios sveikatos grandies darbą stiprinant šeimos gydytojų instituciją, remti jos plėtrą kaimiškose vietovėse, skatinti medikų motyvaciją plėtoti profilaktiką, sveikatos mokymą ir sveikos gyvensenos propagavimą. Skatinant šeimos gydytojo instituciją rajonuose, o ypač kaimiškose vietovėse, reikia neskubėti atsisakyti apylinkės pediatrų, nes didelė dalis vaikų yra prisirašę pas pediatrus, jais labiau pasitiki, jų teikiamos paslaugos visiškai patenkina maţųjų pacientų lūkesčius. Pediatrų apylinkės yra maţesnės, todėl jie gali daugiau laiko skirti pacientui, jo nuomonės išklausymui, ligų profilaktikai.
Kiekvienais metais didėja pirminių ambulatorinių asmens sveikatos prieţiūros paslaugas teikiančių įstaigų skaičius. Lietuvoje 2005 m. tokių įstaigų buvo 383, iš jų privačių – 197, 2007 m. jau 404, iš jų privačios – 203. Rokiškio rajone yra 2 PASPĮ, iš jų viena privati. Nuo 2007 m. liepos mėn. įsigaliojo VLK direktoriaus įsakymu patvirtinta asmens sveikatos prieţiūros paslaugų laukimo eilių registravimo ir stebėsenos tvarka.
Iš PSDF lėšų finanasuojamos sveikatos prieţiūros įstaigų steigėjų parengtos paslaugų restruktūrizavimo programos. Jų tikslas – nuolat gerinti sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą, tobulinti SPP struktūrą, restruktūrizuoti SPĮ tinklą.
Panevėţio TLK 2007 m. pasirašė sutartis su 165 asmens sveikatos prieţiūros įstaigomis, iš jų 55 su privačiais paslaugų teikėjais. Tai ţenkliai padeda sumaţinti eiles pas gydytojus specialistus, – tai iki šiol vis dar yra didelė problema (27).
2002-2006 m. laikotarpiu atlikus tyrimą apie privačių pirminės sveikatos prieţiūros paslaugas teikiančių įstaigų skaičių, prie jų prisirašiusių gyventojų skaičių ir apsilankymų šiose įstaigose skaičių nuo PSP paslaugas teikiančių įstaigų, prisirašiusių gyventojų ir apsilankymų, buvo nustatyta, kad šie skaičiai kasmet statistiškai reikšmingai didėjo (vidutinis procentinis kitimas kasmet atitinkamai buvo 6,9, 22,2, 27.2 proc.).
Privačiose įstaigose didėjo prisirašiusiųjų prie apylinkės pediatrų dalis (vidutinis procentinis kitimas buvo 31,6 proc).
Šeimos gydytojo institucijos veikla intensyvėja tiek valstybinėse, tiek privačiose įstaigose. Kanadoje įkurti šeimos medicinos postai, kuriuose dirba gydytojai rezidentai. Į jų
18 veiklos sritį įeina netgi tokie darbai, kaip gyventojų sveikatos stebėjimas, jų informavimas kada ir kokius sveikatos patikrinimus, tyrimus reikia atlikti. Ţmonės tokius šeimos sveikatos postus vertina labai teigiamai (19, 28, 29).
Dar pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais Lietuvoje deklaruoti pagrindiniai sveikatos reformos tikslai: aktyvi visuomenės sveikatos politika, kuri reiškia gyventojų atsakomybės uţ savo sveikatą ugdymą, taip pat gyventojų dalyvavimą priimant sprendimus. Tai nėra paprastos deklaracijos. Jas įgyvendinti ypač sudėtinga, nes pakeisti visuomenės poţiūrį, kad ţmogus pats norėtų ir turėtų rūpintis savo sveikata ir pats uţ tai atsakytų, nėra lengva (30).
Sveikatos prieţiūros kokybė, jos uţtikrinimas bei nuolatinis gerinimas tampa daugelio valstybių kasdiene praktika, ypatingą dėmesį rodant sveikatos prieţiūros kokybei, pacientų saugai, veiksmingumui, tęstinumui, efektyvumui bei kitiems komponentams.
1.2.2. Sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumas, kaip vienas kokybės vertinimo kriterijų
Prigimtinė kiekvieno ţmogaus teisė yra turėti kuo geresnę sveikatą, sveiką aplinką, prieinamą, priimtiną ir tinkamą sveikatos prieţiūrą.
Sveikatos prieţiūros reformos, kurios vienas esminių elementų yra SPĮ restruktūrizacija, tikslas yra gerinti SP paslaugų kokybę ir prieinamumą. Šioje reformoje numatyta viena iš prioritetinių pertvarkos krypčių – tai ambulatorinių paslaugų, o ypač PSP plėtra, skatinant privačių šeimos gydytojų veiklą (31, 87).
Sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumas – tai veiksnys, kuris parodo sveikatos prieţiūros sistemos teikiamų paslaugų kokybę. Visų pacientų sveikatos prieţiūros kokybė priklauso nuo jos prieinamumo, efektyvumo, teisumo.
Sveikatos prieţiūra atsieina vis daugiau, todėl būtina toliau didinti efektyvaus ambulatorinio gydymo prieinamumą, kartu modernizuojant ir restruktūrizuojant ligoninių tinklą, siekiant efektyviau panaudoti ţmogiškuosius ir materialiuosius sveikatos sektoriaus resursus (32).
SP kokybės uţtikrinimas, gerinimas tampa valstybiniu reikalu, ypač dėmesį skiriant SP prieinamumui, tęstinumui, teisingumui, efektyvumui, pacientų saugai. ES šalys narės ir šalys kandidatės rengia ir įgyvendina kokybės uţtikrinimo strategijas, nes dar yra didelis
19 pacientų nepasitenkinimas, nevienodas SPP prieinamumas, nėra saugios kai kurios SP sistemos ir kt. (33).
Pacientai t.y. SPP vartotojai vaidina ganėtinai svarbų vaidmenį vertinant ir stebint paslaugų kokybę. Gyventojams sveikatos prieţiūros paslaugų reikia visas 24 valandas per parą, – jas jie tikisi gauti tiek šeimos gydytojo institucijoje, tiek ligoninėje (34, 23).
Gyventojų nuomonių, oficiali statistika rodo, kad dėl iškilusių sveikatos problemų gyventojai pirmiausiai kreipiasi į savo šeimos gydytoją (18, 23). „BPG/ šeimos gydytojai pirmiausiai atsakingi uţ visapusišką ir tęstinę kiekvieno individo prieţiūrą, teikdami ją nepriklausomai nuo paciento amţiaus, lyties ir ligos pobūdţio“(35).
Pacientų nuomonę apie SP prieinamumą tiek Vakarų šalyse, tiek Lietuvoje tyrinėjo daug autorių. Tačiau daţniausiai tirta suaugusių pacientų nuomonė, o vaikų paslaugų prieinamumo tyrimų Vakarų šalyse neaptikta. Lietuvoje irgi tik pradedama domėtis vaikų nuomone šiuo klausimu.
Įvairių autorių literatūros šaltiniuose nurodoma, jog pacientų, kaip paslaugų vartotojų pasitenkinimą gaunamomis paslaugomis, įtakoja daugelis veiksnių – tai gydančio personalo bendravimas ir elgesys su pacientu (dėmesys, pagarba, pacientui kaip asmeniui, jį dominančios informacijos suteikimas) (12, 13, 15, 16, 17, 36), gydymo rezultatų poveikis bendrajai būklei (įtraukiant ir netradicinę mediciną) (37, 38, 39, 40, 26). Iš pastaruoju metu atliktų mokslinių tyrimų galima daryti išvadą, kad pacientų pasitenkinimas gaunamomis SP paslaugomis yra subjektyvus ir priklauso nuo daugelio ţemiau išvardytų dalykų:
pacientų lūkesčių, kuriuos įvairūs uţsienio ir Lietuvos literatūros šaltiniai apibūdina labai skirtingai. Vienuose jie įvardijami kaip sveikatos gerinimo rezultatų siekimas (41, 14, 15, 13, 23, 19, 42, 46, 47, 21), kituose kaip profilaktinės priemonės, darančios įtaką ateities sveikatos prieţiūrai (43, 44);
pacientų asmeninės sveikatos būklės. Kaip teigia šaltiniai, kuo pacientas geriau vertina asmeninę sveikatą, tuo jis yra labiau patenkintas gaunamomis SPP (43, 45, 46, 19). Remiantis šių šaltinių duomenimis, galima teigti, kad savo sveikatos vertinimas yra vienas iš svarbiausių gyvenimo kokybės rodiklių;
sociodemografinių pacientų rodiklių, tokių kaip pacientų amţius, jų išsimokslinimas. Pacientų pasitenkinimą gaunamomis SP paslaugomis, priklausantį nuo sociodemografinių rodiklių tyrė daugelis mokslininkų. Kaip teigia Jonas Kairys, „privačiai dirbančių gydytojų paslaugomis daţniau naudojasi jauni ir vidutinio amţiaus, turintys aukštąjį išsimokslinimą ir gaunantys didesnes pajamas, aukštesnio socialinio statuso atstovai – miestų gyventojai.
20 Dauguma rajonų centrų ir kaimų gyventojų ambulatoriškai gydosi poliklinikose“ (48, 37, 49, 50). Iš šių šaltinių galima daryti prielaidą, kad kritiškiau gaunamas SP paslaugas vertina jauni ţmonės, nors jie turi galimybes jas gauti greičiau, kokybiškesnes. Pagal amţių geresnis prieinamumas yra jauniems (15-24 metų) pacientams;
pacientų pasitenkinimas gydymo įstaiga, kuris daugelio autorių tyrimuose nagrinėtas
per pasitikėjimo gydančiu personalu prizmę, per laiką, kurį pacientas sugaišta norėdamas patekti pas gydytoją, su specialiąja sveikatos prieţiūra, tokia kaip mediko vizitas į namus, siuntimas pas kitus specialistus, GMP iškvietimo galimybės (43, 52, 49, 50, 51, 36, 47, 46, 23). Iš šių darbų matyti, kad vertinant galimybę gyventojams uţsirašyti pas apylinkės gydytoją dėl planinės paslaugos, buvo pastebėti įvairūs skirtumai. Vienose gydymo įstaigose priėmimo pas gydytoją tenka laukti 1-2, kitose 4-5 darbo dienas, dar kitose patenkama tą pačią dieną, po 10-40 min. Atvykus iš kaimiškų vietovių pacientai irgi daţniausiai pas gydytoją patenka tą pačią dieną;
pacientų teritorinio prieinamumo, kuris yra apibrėţiamas kaip galimybė gauti SP
paslaugas įstaigose, kurios išdėstytos tam tikrame teritoriniame administraciniame vienete (savivaldybės teritorijoje). Iš sveikatos sistemos, didţiąja dalimi esančios valstybine, ir tik pastaruoju metu pradedant kurtis privačiai, gyventojai tikisi geresnio paslaugų prieinamumo, iš dalies pritardami principui mokėti uţ gaunamas paslaugas. Mäntyselkä P, Nolan A. teigimu pacientai, besinaudojantys privačių poliklinikų paslaugomis, turi geresnį priėjimą prie sveikatos prieţiūros. Tačiau buvo pastebėta tendencija, kad prastėja SPP uţtikrinimas pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis. Taip pat geresnis SPP prieinamumas tose vietovėse, kuriose yra personaliniai gydytojai, esantys arčiausiai gyvenamosios vietos, negu tose, kur tokių gydytojų nėra (50, 51). Darant įvairius sprendimus sveikatos prieţiūros struktūrose, sudarant finansavimo metodikas, įgyvendinant valstybines programas būtina atsiţvelgti į kaimiškų vietovių, kaimų gyventojų sveikatos poreikius ne vien tik dėl demografinės, socioekonominės padėties, esančių sveikatos netolygumų tarp miesto ir kaimo gyventojų – svarbu atkreipti dėmesį į sveikatos paslaugų prieinamumą. Kalbant apie komunikacinį prieinamumą, būtina išsiaiškinti, koks yra atstumas iki SPĮ, ar gyventojams prieinamas viešasis transportas, kitos susisiekimo priemonės, ar lengvai prieinamos kitos priemonės: telefonas, internetas, ar pacientams nekyla kitų sunkumų patekti pas gydytoją. Dar reikia išsiaiškinti, ar pacientams nekyla sunkumų pasirenkant gydymo įstaigą ir gydantį mediką (53, 54, 47, 21, 23, 56).
21 Iš šių autorių pateiktų duomenų galima daryti išvadas, kad pirminės SPP yra kol kas vis dar orientuotos į sveikatos problemos sprendimą, o ne į sveikatos išsaugojimą. Taip pat matome, kad paauglių sveikata nėra prioritetinė SP sritis. Taip pat matosi, jog skiriasi SP prieinamumas miesto ir kaimo pacientams, nes šeimos gydytojai vis dar nenori imtis BPG veiklos kaimuose. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksniai atsiranda vaikystėje, įsitvirtina paauglystėje, o brandţiame amţiuje belieka jomis sirgti. Todėl bene svarbiausia sveikatos prieţiūros sistemos sritimi privalo tapti vaikų ir jaunų ţmonių sveikatinimo paslaugų tinkamas uţtikrinimas. Kitose šalyse jau seniai suprasta, kad jaunasis pacientas yra aktyvus ir lygiavertis gydančių medikų partneris, o jo įtraukimas į sprendimų apie gydymą priėmimą daro jį informuotu ir aktyviu sveikatos prieţiūros dalyviu. Pacientų poreikių ir lūkesčių įvertinimas leidţia sveikatos politikams ir sveikatos prieţiūros įstaigų vadovams bei gydantiems medikams nuspręsti, kaip jų teikiamos paslaugos tenkina pacientų poreikius ir ar patenkina jų lūkesčius.
Vis daugiau gyventojų pasitiki maţų, arti gyvenamosios vietos įsikūrusių, privačiai praktikuojančių šeimos gydytojų paslaugomis, todėl gyventojų prisirašymas prie privačių šeimos medicinos įstaigų populiarėja (49, 37). Rokiškio rajone privačiame „R. Burnicko BPG kabinete“ prisirašiusių pacientų yra 5120, VšĮ PASPC mieste ir kaime, prisirašiusių pacientų – 31 948. Privačiame kabinete pas BPG prisirašiusių pacientų vienam specialistui tenka apie 1200, VšĮ pas vieną BPG specialistą yra prisirašę apie 1496,6 paciento, iš jų 211,6 vaikų tenka vienam BPG. Privačiame kabinete pas pediatrę yra prisirašę 942 vaikai 0-18 metų, VšĮ pas pediatrę prisirašę apie 963,4 vaikų. Dienos krūvis privataus kabineto vienam BPG yra apie 20 pacientų, VšĮ dienos krūvis vienam BPG – apie 18,3 paciento, atitinkamai privataus kabineto pediatrės – apie 11 pacientų, VšĮ vienai pediatrei – apie 22,6 paciento.
Privačiame šeimos medicinos paslaugų sektoriuje daugiausiai dominuoja nedidelės ambulatorinės įstaigos. Tai monopraktikos, kuriose dirba 1-2 darbuotojai (70 proc.). Rokiškio rajono UAB „R. Burnicko BPG kabinetas“ taip nėra – čia dirba keletas gydytojų (3 BPG, pediatrė, ginekologė, psichologė, laboratorijas aptarnaujantis medicinos personalas ir kt.), viso 25 darbuotojai, iš kurių 5 kaimo skyriuje. Šiuo metu privačios gydymo įstaigos steigiasi ganėtinai chaotiškai, išsidėsčiusios netolygiai, daugiausiai didţiuosiuose Lietuvos miestuose, todėl teisėtai kyla klausimas apie SP infrastruktūros išdėstymo teisingumą (55).
Vinsas Janušonis savo monografijoje nagrinėja valdomą sveikatos prieţiūrą, kurios pamatas yra asmens ir visuomenės sveikata, jų palaikymo sampratos. Pasak autoriaus, „viena šiuolaikinių krypčių – viešojo ir privataus sveikatos bei kitų sektorių partnerystė, kuria
22 siekiama abipusės naudos, efektyvesnio išteklių naudojimo, geresnės sveikatos prieţiūros ir visuomenės sveikatos“ (24; 12 psl.). Valdomos SP tikslas, kad BPG/šeimos gydytojas, kuris yra arčiausiai paciento, ypač jauno ţmogaus, vaiko ar paauglio, reguliuotų paslaugų kiekį, atsiţvelgdamas į pacientų poreikius ir gydymo rezultatus, bei atspindėtų sveikatos paslaugų kaštus. Tokia sveikatos prieţiūra yra ne vien metodas, kaip sumaţinti sveikatos prieţiūrai reikalingus kaštus, bet ir būtų grandis tarp asmens ir visuomenės sveikatos prieţiūros, jų finansavimo. Tai taip pat taptų jungiančia grandimi tarp viešojo ir privataus sveikatos prieţiūros sektorių ir organizacijų. Tokia SP efektyviai panaudotų abiejų šių sektorių galimybes SP kokybei gerinti ir jos kaštams maţinti. Duomenys būtų panaudojami visuomenės sveikatos prieţiūroje.
Vykdant reformas sveikatos prieţiūroje siekiama, kad veiklos kryptys ir tikslai, orientuoti į AS prieţiūrą, būtų ne tik asmens, bet ir visuomenės sveikatos palaikymas ir gerinimas. Tuo tikslu hospitalinės grandys yra reorganizuojamos į ambulatorines, nes šios grandys gali daugiausiai nuveikti palaikant ir gerinant asmens bei visos bendruomenės sveikatą (24).
1.1.3. Sveikatos prieţiūros paslaugas ir prieinamumą reglamentuojantys dokumentai Europoje
Sveikatos prieţiūrai, jos kokybei ir prieinamumui didelį dėmesį skiria Europos vyriausybinės organizacijos: Europos taryba, Europos komisija, PSO Europos regioninis biuras bei įvairios nevyriausybinės organizacijos: Europos kokybės vadybos fondas, Europos kokybės organizacija (56).
Dokumente „Sveikata 2000“ numatyti pagrindiniai PSO visuomenės sveikatos prieţiūros principai Europos regione. Šio dokumento 31-asis tikslas skelbia, kad „iki 2000 metų visos valstybės narės turi turėti reikiamas struktūras ir procesus, uţtikrinančius nuolatinį sveikatos prieţiūros kokybės gerinimą ir tinkamą sveikatos technologijų naudojimą bei plėtrą“ (57).
1978 m. Almatos deklaracijoje buvo suformuluotas naujas pirminės sveikatos prieţiūros apibrėţimas, kuriame skelbiama, kad pirminė sveikatos prieţiūra yra kiekvienos šalies sveikatos prieţiūros sistemos ir bendros socialinės bei ekonominės šalies vystymosi dalis. Pirminė sveikatos prieţiūra yra pacientų kontakto grandis, priartinanti sveikatos
23 prieţiūrą prie pacientų gyvenimo, jų darbo, tai pirmasis sveikatos prieţiūros proceso elementas (58).
1986 m. Otavos sveikatos stiprinimo konferencijoje buvo priimti sveikatos stiprinimo principai, kurie pavadinti Otavos chartija.
Suformuluoti 5 Otavos chartijos pagrindiniai teiginiai: 1. Sukurti visuomenės politiką, padedančią stiprinti sveikatą; 2. Sukurti aplinką, padedančią gerinti sveikatą;
3. Įtraukti į sveikatos stiprinimą bendruomenę;
4. Tobulinti individualias sveikatos stiprinimo ţinias ir įgūdţius; 5. Perorientuoti sveikatos prieţiūros tarnybas.
Šie principai, kalbantys apie „sveikatos stiprinimą kaip procesą, suteikiantį ţmonėms daugiau galimybių rūpintis savo sveikata ir ją stiprinti“, parodo, kad yra sunku sukonkretinti sveikatos stiprinimo sritis, nes jų veiklos sritys yra labai plačios (59).
1996 m. Slovėnijoje priimta Liublianos chartija, kurios būtinumą padiktavo Vidurio ir Rytų Europos šalių vyriausybių noras PSO ieškoti naujų mokslinių reformų pereinant į rinkos ekonomikos sąlygas. Šioje chartijoje išvardyti pagrindiniai svarbiausi sveikatos reformų proceso elementai: struktūriniai pertvarkymai, nauji sveikatos politikos tikslai pertvarkant institucijas. Šią ilgalaikę pertvarką turi remti nacionalinės, regioninės, vietos valdţios struktūros.
Kiekviena sveikatos reforma būna pagrįsta naujomis koncepcijomis, kurios atsiranda dėl bendrų sveikatos prieţiūros vystymosi tendencijų ir pokyčių pasaulyje. Jos susijusios su esamomis problemomis, reikalaujančiomis skubių sprendimų. Sveikatos reformos yra ilgalaikis procesas, kurio metu siekiama ţmonių sveikatos gerėjimo, todėl tokios reformos yra vienas iš didţiausių iššūkių tiek valstybėms, tiek jų gyventojams (60).
1997 m. Dţakartoje įvyko IV tarptautinė sveikatos stiprinimo konferencija, kurios metu priimta deklaracija yra laikoma XXI a. sveikatos stiprinimo vizija. Ši deklaracija byloja apie pasaulinę sveikatos stiprinimo paţangą, kurios metu reikia labiau rūpintis kintančiais veiksniais, turinčiais įtakos sveikatai, skatinti bendradarbiavimą sutelkiant išteklius, naudoti informacijos sklaidą stiprinant solidarumą, puoselėti visuotinumą, atvirumą, visuomenės atsakomybę uţ sveikatos stiprinimo veiklą (61).
2005 m. priimtoje Bankoko chartijoje apibūdinami valstybių veiksmai ir įsipareigojimai ugdant sveikatą pasaulyje. Bankoko chartija yra siekiama sveikesnio pasaulio,
24 stiprių visų šalių politinių veiksmų sveikatos gerinimo srityje, plataus dalyvavimo, palaikymo ir sveikos gyvensenos propagavimo (62).
1998 m. priimta Pasaulinė sveikatos deklaracija „Sveikata visiems XXI amţiuje“. Šioje deklaracijoje PSO valstybės narės dar kartą patvirtino savo įsipareigojimus, kad siekis būti kuo geresnės sveikatos yra viena pagrindinių kiekvieno asmens teisių. Todėl ir bus skatinama vertinti ir gerbti kiekvieną ţmogų, turinį lygias teises, pareigas ir besidalijantį atsakomybe uţ visos visuomenės sveikatą. Šios deklaracijos prioritetuose ir tiksluose teigiama, kad visose pasaulio šalyse turi būti sukurta nuolatinio sveikatos prieţiūros kokybės gerinimo nacionalinė politika, sveikatos prieţiūros sektoriaus valdymas turėtų būti orientuotas į galutinius sveikatos rezultatus, visos šalys privalo turėti mechanizmą, padedantį stebėti ir tobulinti sveikatos prieţiūros kokybę. Šių procesų ir išteklių jiems planavimas turėtų būti pagrįstas sveikatos rezultatų, pacientų pasitenkinimo ir ekonominio efektyvumo pagrindu. PSO pripaţįsta, kad beveik visos šalys, kurios reformuoja sveikatos prieţiūros sistemas, sveikatos prieţiūros paslaugų teikimą, susiduria su rimtais iššūkiais, kaip tinkamai uţtikrinti sveikatos prieţiūros prieinamumą nepaţeidţiant teisumo, saugos, uţtikrinti pacientų dalyvavimą sveikatos prieţiūros teikimo procese ir tuo pačiu plėtoti įgūdţius, naujas technologijas ir įrodymais pagrįstą mediciną (7).
Kiekvienas ES pilietis turi teisę laisvai keliauti, gyventi arba dirbti bet kurioje ES šalyje, kur jis turi teisę gauti sveikatos prieţiūrą. Socialinio saugumo teisių pripaţinimas uţtikrina tai, jog sveikatos prieţiūra susirgusiam ţmogui suteikiama bet kurioje kitoje ES valstybėje. Europos sveikatos draudimo paţymėjimas, kuris įsigaliojo nuo 2004 m. birţelio 1 d. padeda ţmonėms reikalauti šių sveikatos prieţiūros teisių.
1.1.4. Sveikatos prieţiūros paslaugas reglamentuojantys dokumentai Lietuvoje
Lietuvos Respublikoje pastaruoju laiku sveikatos prieţiūrai, teikiamų paslaugų kokybei skiriamas didelis dėmesys. Kaip ir daugelyje kitų pasaulio ir Europos šalių, atskiros sveikatos prieţiūros kokybės dimensijos yra reglamentuojamos specialiuose teisės aktuose, kurie apibrėţia ir planuoja sveikatos prieţiūros politiką, jos įgyvendinimą.
Lietuvoje sveikatos sistemos reforma vyksta jau antrą dešimtmetį. Ji tampa dideliu išbandymu ne tik sveikatos politikams ir profesionalams, bet ir pacientams, tame tarpe ir jauniesiems pacientams t.y. vaikams. Sveikatos reformos pagrindinis tikslas –gerinti
25 gyventojų sveikatą nuo pat maţumės. Šio tikslo galima siekti didinant sveikatos sistemos efektyvumą, tenkinant pacientų poreikius. Vaikų nuomonė ir lūkesčiai turėtų būti labai svarbūs, nes vaikai dar nemoka išsisukinėti ir sąţiningai sako tiesą apie problemas sveikatos prieţiūroje, teikiamų paslaugų kokybę. Tai ypač svarbu teisingai skirstant sveikatos prieţiūrai skirtus išteklius, pagal pacientų poreikius bei garantuojant sveikatos santykių teisumą ir lygybę, ypač kaimiškose vietovėse, kur pacientų kiekis nėra didelis, bet atstumai iki sveikatos prieţiūros įstaigų yra nemaţi (63).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnis teigia: „Valstybė rūpinasi ţmogaus sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas ţmogui susirgus“. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką (64).
Lietuvos nacionalinę sveikatos politiką imta kurti po Lietuvos gydytojų sąjungos VI suvaţiavimo. 1991 m. VII LGS suvaţiavimas priėmė Nacionalinę sveikatos koncepciją, kurioje buvo numatyti Lietuvos ţmonių sveikatos tausojimo ir stiprinimo, pirminės sveikatos prieţiūros plėtros, ligų profilaktikos, sveikatos prieţiūros specialistų rengimo prioritetai (43).
Lietuvos sveikatos programoje 1998 m. skelbiama, jog „vienas pagrindinių sveikatos programos tikslų yra sveikatos santykių teisumas“ (65).
„2000-2010 m. bendrosios praktikos gydytojų privačios veiklos plėtojimo programos“ esmė – valstybės ir savivaldybių lygiu sudaryti tinkamas ir palankias sąlygas BPG privačiai veiklai skatinti, plėsti, tačiau išsaugoti jų laisvo apsisprendimo galimybes. Šios programos tikslas yra siekti, kad Lietuvoje pagrindiniu BPG veiklos modeliu taptų nepriklausomos, sutartis su TLK sudariusios privačios SPĮ. Šios reformos siekis – didinti gyventojams teikiamų ASP paslaugų skaičių, gerinti paslaugų prieinamumą, per BPG instituciją plėsti ambulatorinę pagalbą, paslaugas priartinti prie vartotojų (66).
Sveikatos prieţiūros paslaugų teikimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja nemaţai teisės aktų. LR Sveikatos prieţiūros įstaigų įstatymas nustato sveikatos prieţiūros įstaigų klasifikaciją, veiklą, valstybinio reguliavimo pagrindus, sveikatos prieţiūros įstaigų ir pacientų santykius, atsakomybę (68). 1996 m. Lietuvos medicinos norma MN 14:1999 „Bendrosios praktikos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, kurioje kalbama apie BPG kaip specialistą, kuris gali savarankiškai vykdyti asmenų pirminę sveikatos prieţiūrą nuo gimimo iki mirties, neatsiţvelgiant į jų amţių, lytį ir kt. Taip pat skirti didelį dėmesį ligų profilaktikai bei propaguoti sveiką gyvenseną. Šia norma nusakoma, kad vaikų sveikatos prieţiūra gali uţsiimti ne tik pediatrai, kurie ambulatoriškai teikia gydymo pagalbą
26 poliklinikoje ir namie, bet ir bendrosios praktikos gydytojai, taip pat ir šeimos gydytojai. Kas pagal šiuo metu galiojančius daugelio PASPĮ vidaus tvarka priimtus teisės aktus, vizitavimas namuose iš esmės nėra panaikintas ar apmokestintas, tik labai apribotas, pediatrai namuose vizituoja naujagimius, maţai lanko vyresnius vaikus (69, 70, 71). Rokiškio PASPC duomenimis 2008 m. pas BPG apsilankymų buvo 22927, ir 674 kartus pacientus vizitavo namuose, tuo tarpu pas pediatrus 2008 m. buvo 28261 apsilankymų ir 2203 kartus pacientus vizitavo namuose, iš jų 2153 kartus pacientus 0-13 metų, – tai sudaro 50 vizitų per metus pas vyresnius nei 13 metų pacientus.
Vaikų sveikatos prieţiūrą reglamentuoja ir LR SAM įsakymas „Dėl profikaltinių sveikatos tikrinimų SPĮ“, kuriame kalbama, kad moksleiviams kasmet prieš mokslo metų pradţią privalo būti profilaktiškai patikrinta sveikata ir į mokyklą pristatyti moksleivio sveikatos raidos paţymėjimai forma F – 026/a (72).
2004 m. SAM pasirašytame įsakyme „Dėl sveikatos prieţiūros reformos tikslų ir uţdavinių įgyvendinimo strategijos ir jos įgyvendinimo veiksmų bei priemonių planų patvirtinimo“ kalbama apie kokybiškos ir prieinamos sveikatos prieţiūros organizavimą, kuri apimtų sveikatos stiprinimą ir ligų profilaktiką, savalaikį ligų išaiškinimą, sergančiųjų gydymą ir reabilitaciją bei ilgalaikį tęstinį stebėjimą (monitoringą) (73).
Sveikatos prieţiūros kokybės uţtikrinimo 2005-2010 m. programoje apie sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą kalbama, kaip apie „valstybės nustatyta tvarka pripaţįstamas sveikatos prieţiūros sąlygas, uţtikrinančias sveikatos prieţiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį ir organizacinį priimtinumą asmeniui ir visuomenei“. Šioje programoje ypatingai didelis dėmėsys turėtų būti skiriamas šiuo metu Lietuvai aktualiausiems ir svarbiausiems klausimams – sveikatos prieţiūros saugumui, prieinamumui, tęstinumui ir tinkamumui (66, 67).
Panevėţio apskrities viršininko administracijos parengto dokumento „Panevėţio apskrities sveikatos programa 2004-2010 m.“ pagrindinis tikslas yra uţtikrinti efektyvią asmens sveikatos prieţiūrą, saugoti bei stiprinti ţmogaus sveikatą visą gyvenimą. Šios programos vienas iš siekiamų rezultatų yra gyventojų fizinio aktyvumo didinimas, formuojant vaikų, jaunimo ir kitų amţiaus grupių teigiamą poţiūrį į kūno kultūrą ir fizinį ugdymą, tenkinant visų gyventojų socialinių sluoksnių ir amţiaus grupių, o ypač vaikų ir jaunų ţmonių, biologinio judėjimo poreikį (74).
2006 m. birţelio mėn. atnaujinta Lietuvos nacionalinė visuomenės sveikatos prieţiūros strategija, kuri anksčiau jau buvo priimta ir patvirtina 2001 m. Šioje strategijoje
27 nustatomos visuomenės sveikatos prieţiūros sistemos tolesnio plėtojimo kryptys, kuriomis norima „gerinti gyventojų, ypač vaikų ir jaunimo sveikatą, ilginti gyvenimo trukmę, maţinti sergamumą uţkrečiamomis ir neinfekcinėmis ligomis, mirtingumą bei neįgalumą“ (75).
Visos sveikatos prieţiūros įstaigos privalo teikti kasmetines ataskaitas SAM arba LSIC apie įstaigos darbuotojų, ligonių apsilankymų pas gydytojus, atliktų tyrimų ir procedūrų skaičių ir t.t. Šios ataskaitos yra svarbios privačioms sveikatos prieţiūros įstaigoms, kadangi jų skaičius kasmet auga, tad tokie atsiskaitymai yra svarbūs tiksliems veiklos rodikliams registruoti (76).
2009 metų pradţioje SAM vyriausybei pateikė nutarimo projektą dėl kaimo vietovėse gyvenančių moksleivių sveikatos prieţiūros gerinimo. Šiame projekte siūloma perpus maţinti vienam visuomenės sveikatos prieţiūros specialistui kaimų ir maţų miestelių mokymo įstaigose priskirtų vaikų skaičių (projektas patvirtintas 2009 m. balandį). Visa tai leidţia padidinti darbo efektyvumą tam, kad sveikatinimo paslaugos taptų prieinamesnės kaimiškų vietovių mokiniams (78).
Visi anksčiau minėti teisės aktai pripaţįsta bet kokio amţiaus pacientų teises į sveikatos prieţiūrą, bet jie ne visuomet yra tinkamai įgyvendinami. Iki šiol tarp paciento ir sveikatos prieţiūros paslaugas teikiančio specialisto vyrauja susiformavęs paternalistinis poţiūris, nepripaţįstantis paciento kaip aktyvaus ir lygiaverčio partnerio, jo vaidmens ir nuomonės sveikatos prieţiūros procese svarbos. Pacientas nėra pakankamai informuotas ir aktyvus sveikatinimo dalyvis. Tai pripaţįstama tik suaugus pacientui, o vaiko, nors ir vyresnio mokyklinio amţiaus (virš 15 metų) nuomonės gydantis specialistas daţniausiai nepaiso. Nors Lietuvoje yra parengta ir patvirtinta išties nemaţai sveikatos prieţiūros kokybę reglamentuojančių būtinų esminių teisės aktų, tačiau vyresnių moksleivių sveikatos prieţiūrą reglamentuojančių kaip ir nėra. Taip yra todėl, kad dalis teisės aktų nuostatų įgyvendinamos neefektyviai, netolygiai, nėra suformuluotos ir priimtos vieningos sveikatos politikos, vieningo supratimo apie sveikatos prieţiūros kokybę, jos keičiasi su kiekvienos naujos vyriausybės atėjimu. Dar vis stebimi teisės aktų nuostatų tarpusavio prieštaravimai, kai kurios nuostatos yra moraliai pasenusios. Nors nėra daug šaltinių, kurie patvirtintų, jog įtraukus moksleivius, jaunus ţmones į sveikatos prieţiūros sprendimų formavimą, pagerėtų paslaugų kokybė, tačiau tikrai pagerėja tarpasmeniniai jaunų ţmonių ir gydančio personalo santykiai.
28
1.3. Sveikos gyvensenos ugdymas
Sveikos gyvensenos ugdymas nuo pat ankstyvos vaikystės yra svarbi sveikatos prieţiūros specialistų profilaktinio darbo sritis. 2004 m. KMU atliktame tyrime domėtasi, ar gyventojai mokomi sveikos gyvensenos apsilankymo pas medikus metu (79).
PSO strategijos „Sveikata visiems 21“ 18 tikslas numato ţmonių išteklių garantavimą sveikatos prieţiūros poreikiams. Darbuotojai turi teikti kokybiškas sveikatos stiprinimo, gydymo, reabilitacijos ir ligų profilaktikos paslaugas. Šio dokumento 4 tikslas – „jaunų ţmonių sveikata“ skelbia apie tai, jog iki 2020 m. jauni regiono ţmonės turi būti sveikesni ir geriau pasiruošę atlikti savo darbą. Norint tai pasiekti būtina propaguoti sveiką gyvenseną, skatinti racionalią mitybą, didinti fizinį aktyvumą, maţinti rūkymo, alkoholio, narkotikų vartojimą, šviesti jaunus tėvus (7).
Lietuvos Nacionalinėje visuomenės sveikatos prieţiūros 2006-2013 metų strategijos priemonių plane numatyta įtvirtinti visuomenės sveikatos svarbą valstybės ir savivaldybių politikoje (75).
Keturioliktosios LR Vyriausybės programoje numatyta iki 2007 m. parengti ir patvirtinti valstybinės visuomenės sveikatos prieţiūros plėtros 2007-2010 m. programos projektą savivaldybėse. Jame numatyta stiprinti savivaldybių gyventojų sveikatą, gerinant VSP paslaugų prieinamumą bendruomenei (80).
Pasak V. Šveikausko, „sveikatos ugdymas yra suprantamas kaip procesas, kurio metu teikiama pagalba pacientams, jų šeimos nariams suvokiant su sveikata susijusią informaciją. Sveikatos ugdymo procesas apima gebėjimų suprasti ir naudotis sveikatos informacija tobulinimą“ (81).
Įstatymai numato, kad LR savivaldybėse be kitų sveikatinimo darbų, būtina įgyvendinti vaikų ir jaunimo sveikatos prieţiūrą. Tam buvo sukurti visuomenės sveikatos biurai. Viena iš jų darbo krypčių – visuomenės sveikatos stiprinimas. Tai bendruomenės, o ypač ikimokyklinukų ir moksleivių sveikatos mokymas, informacijos apie bendruomenių sveiką gyvenseną skleidimas, sveikos gyvensenos propagavimas, jos formavimas ir nuo pačių gyventojų elgsenos priklausomų visuomenės sveikatos rizikos veiksnių maţinimas. Visuomenės sveikatos biuro specialistai turi ţinoti sveikatos stiprinimo ir sveikos gyvensenos pagrindus ir mokymo formas, šiuolaikiškai rengti, organizuoti ir vykdyti sveikatos stiprinimo programas į jas įtraukiant vaikus, moksleivius, jaunus ţmones juos dominančiomis temomis ir
29 patraukliomis formomis. Taip pat šie specialistai privalo patys vadovautis sveikos gyvensenos nuostatomis, turi būti pavyzdţiu bendruomenei, ypač vaikams (82).
Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose sveikatos ugdymas jau gerokai paţengęs į priekį, parengta sveikatos ugdymo programų, išleista vadovėlių, tačiau vis dar atsiliekama nuo Vakarų Europos šalių. Sveikatos ugdymas yra labiau paţengęs tose mokyklose, kurios dalyvauja „Sveikų mokyklų“ programose. Tų mokyklų moksleivių sveikatos ţinios yra gilesnės, jų supratimas apie sveiką gyvenseną stipresnis (1). Moksleivių sveikatos ugdymu mokyklose rūpinasi visuomenės sveikatos specialistai. Jie, atsiţvelgdami į nuolatinę mokslo ir praktikos paţangą, privalo mokėti organizuoti ir uţtikrinti mokyklose moksleivių sveikatos prieţiūrą. Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai mokyklose turi ţinoti jų mokyklos bendruomenės galimybes dalyvauti moksleivių sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo procese. Taip pat turi ţinoti mokinių sveikatos stiprinimo principus ir metodus, sveikatos rodiklius, veiksnius, kurie daro įtaką moksleivių sveikatai. Turi mokėti paaiškinti mokiniams, jų tėveliams ir mokytojams sveikatos išsaugojimo bei stiprinimo būdus, išmokyti juos kartu tuos būdus taikyti praktikoje, turi mokėti vykdyti sveikatinimo veiklos programas. Ir pats visuomenės sveikatos specialistas turi būti pavyzdţiu tiek mokiniams, tiek visai mokyklos bendruomenei savo sveikos gyvensenos nuostatomis, sveiku gyvenimo būdu (83).
Vaikų sveikatos stiprinimo 2008-2012 m. programoje skelbiama, kad „SAM daug dėmesio skiria sveikatos prieţiūros mokyklose reformai, sveikatą stiprinančių mokyklų veiklai. Sveikatos prieţiūros mokyklose tikslas – padėti mokiniams saugoti ir stiprinti sveikatą, įgyvendinti priemones, susijusias su ligų ir traumų profilaktika. Lietuvos mokyklose dirba visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai arba bendruomenės slaugytojai, išklausę specialią visuomenės sveikatos prieţiūros mokyklose programą. Sveikatos prieţiūros specialistai, dirbdami kartu su mokytojais, tėvais, psichologinės bei socialinės pedagoginės pagalbos specialistais, siekia padėti jums suformuoti teigiamą poţiūrį į savo sveikatą kaip į brangiausią turtą, skatinti saugoti ir gerinti savo sveikatą, įgyti geresnių gyvenimo įgūdţių bei suvokti savo vaidmenį visuomenėje“ (84).
Apie tai, kad teikiantys sveikatos prieţiūros paslaugas medikai privalo propaguoti sveiką gyvenseną, sveikatos ugdymo ir ligų profilaktikos priemones skelbia ir LR SAM įsakymas 1999 m. gruodţio 16 d. Nr. 533 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 14:1999 „Bendrosios praktikos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“(70).
Svarbią vietą neinfekcinių ligų profilaktikoje uţima gyventojų sveikatos ugdymas ir sveikos gyvensenos formavimas.
