LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
Medicinos akademija
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Danutė Kačegavičienė
IMUNOPROFILAKTINIO DARBO ORGANIZAVIMO JONAVOS RAJONO
SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOSE VERTINIMAS
Antrosios pakopos ištęstinių studijų baigiamasis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Studentė Mokslinis vadovas Danutė Kačegavičienė Doc. dr. Vidmantas Januškevičius
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
IMUNOPROFILAKTINIO DARBO ORGANIZAVIMO JONAVOS RAJONO SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOSE VERTIIMAS
Danutė Kačegavičienė
Mokslinis vadovas doc. dr. Vidmantas Januškevičius
Konsultantas Orina Ivanauskienė (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėja)
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas. Kaunas; 2020, 70 p.
Darbo tikslas – nustatyti Jonavos rajono asmens sveikatos priežiūros įstaigose atliekamo
imonoprofilaktinio darbo organizavimo ir vykdymo privalumus ir trūkumus.
Uždaviniai: Išsiaiškinti šeimos gydytojų, gydytojų pediatrų ir slaugytojų nuomonę apie
imunoprofilaktinio darbo organizavimą ir vykdymą sveikatos priežiūros įstaigose; išanalizuoti sveikatos priežiūros specialistų nuomonę apie problemas su kuriomis susiduria organizuodami ir vykdydami imunoprofilaktinį darbą; išsiaiškinti imunoprofilaktinį darbą vykdančių specialistų nuomonę, kokie veiksniai padėtų palaikyti pakankamai aukštas imunizacijos apimtis; įvertinti Jonavos rajono gydytojų ir slaugytojų požiūrį į vakcinaciją.
Metodika. Kiekybinis momentinis tyrimas pradėtas vykdyti 2019 m. kovo mėnesį. Tyrimo vieta -
Jonavos rajono gydymo įstaigos. Apklausti visi Jonavos rajone dirbantys šeimos gydytojai, slaugytojos ir gydytojai pediatrai. Į tyrimą ir buvo įtraukti visi 120 specialistų. Tyrimo metu buvo surinktos 106 anketos. Atsako dažnis 89,8 proc. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinės programos statistikos paketą „SPSS/w 24.0“ ir MS Excel 2016 kompiuterinę programą. Taikyta aprašomoji statistika, susijusių požymių lentelių metodas.
Rezultatai. Dauguma respondentų teigia, kad apie vaikų skiepus tėvus ar globėjus informuoja
šiems atvykus į sveikatos priežiūros įstaigą (62,3 proc.) arba skambindami telefonu (60,4 proc.). Privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje dirbantys specialistai dažniau neturi galimybės pasiskiepyti nuo užkrečiamųjų ligų darbdavio lėšomis (p<0,05). Dažniausios priežastys, lemiančios tėvų ar globėjų atsisakymą skiepyti vaikus yra neigiama skiepų informacija žiniasklaidoje (75,5 proc.) bei nepasitikėjimas vakcinų saugumu (53,8 proc.). Jonavos rajono sveikatos priežiūros įstaigose žinių apie vakcinas pakanka tik 44,3 proc. apklausos dalyvių, absoliuti dauguma (97,2 proc.) norėtų sužinoti daugiau. Respondentams labiausiai žinių trūksta apie revakcinaciją ir vakcinų efektyvumą. Dauguma (85,8 proc.) Jonavos rajone dirbančių sveikatos priežiūros specialistų mano, kad vakcinos yra saugios.
Išvados: Jonavos rajono sveikatos priežiūros įstaigos tėvus apie vaikų skiepus dažniausiai
informuoja šiems atvykus į sveikatos priežiūros įstaigą. Apie skiepus primena taip pat ir skiepyti vaikus atsisakiusiems tėvams. Privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje dirbantys specialistai dažniau nei viešojoje sveikatos priežiūros įstaigoje dirbantys neturi galimybės pasiskiepyti nuo užkrečiamųjų ligų darbdavio lėšomis. Dažniausios problemos, su kuriomis susiduria imunoprofilaktinį darbą atliekantys sveikatos priežiūros specialistai - tėvų atsisakymai skiepyti savo vaikus ir per didelis personalo darbo krūvis. Žinių apie vakcinas pakanka mažiau kaip pusei apklausos dalyvių, absoliuti dauguma norėtų sužinoti daugiau. Respondentų nuomone, pagrindinis veiksnys, padidinantis skiepijimo apimtis, yra informacijos skleidimas imunoprofilaktikos tema. Dauguma respondentų mano, kad vakcinos yra saugios.
SUMMARY
Public health management
ASSESSMENT OF IMMUNOPROPHYLACTIC WORK ORGANISATION IN JONAVA DISTRICT HEALTH CARE INSTITUTIONS
Danutė Kačegavičienė
Academic Supervisor: Lecturer Dr. Vidmantas Januškevičius
Consultant: Orina Ivanauskienė (Head of the Infectious Disease Control Centre of Kaunas Department of the National Public Health Centre under the Ministry of Health)
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Public Health. Kaunas; 2020, 70 p.
The aim of the work - identify the advantages and disadvantages of the organisation and execution
of immunoprophylactic work carried out in Jonava district health care institutions.
Objectives: To analyse the opinion of family doctors, nurses and paediatricians about
immunoprophylactic work organisation and implementation in the health care institutions; to examinethe opinion of health care specialists about problems faced by professionals who organise and carry out the immunoprophylactic work; to analyse to ascertain the opinion of immunoprophylactic professionals, what factors could help to maintain a sufficiently high level of immunisation; to assess the attitude of physicians and nurses in Jonava district to vaccination.
Methods. The quantitative momentary research was launched in March 2019. Place of the research:
medical treatment institutions in Jonava district. The questionnaire surveyed all family doctors, nurses and paediatricians working in Jonava district. All 120 professionals were included in the research. 106 questionnaires were collected in the research. Response rate - 89%. Statistical data analysis was performed using "SPSS/w 24.0" software package and MS Excel 2016 computer program. Descriptive statistics and related attribute table methods were applied.
Results. The majority of respondents state that they inform parents or guardians of children’s
vaccinations upon their arrival at a health care institution (62.3%) or by making phone calls (60.4%). Professionals working in a private health care institution are more likely to be unable to get vaccinated against infectious diseases at the employer’s expense (p<0.05). The most common reasons for refusing to vaccinate children by parents or guardians are negative media coverage (75.5%) and distrust of vaccine safety (53.8%). Only 44.3% of the survey participants in Jonava district health care institutions are sufficiently informed about vaccines, and an absolute majority (97.2%) would like to know more. Respondents mostly lack knowledge about booster vaccination and vaccine efficacy. The majority of health professionals (85.8%) working in Jonava district believe that vaccines are safe.
Conclusions: Health care institutions in Jonava district usually inform parents or guardians about
their children’s vaccinations upon their arrival at a health care institution. Even parents or guardians who refuse to vaccinate children are reminded of vaccinations. Professionals working in a private health care institution are more likely than those working in a public health care institution to be unable to get vaccinated against infectious diseases at the employer’s expense. The most common problems faced by healthcare professionals carrying out the immunoprophylactic work are parents’ refusals to vaccinate their children and the excessive staff workload. Knowledge of vaccines is sufficient for less than half of the respondents, and an absolute majority would like to know more. According to the respondents, the main factor increasing the scope of vaccination is the spread of information on the topic of immunoprophylaxisThe majority of respondents believe that vaccines are safe.
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovui doc. dr. Vidmantui Januškevičiui už pagalbą ir patarimus rašant baigiamąjį magistro darbą. Taip pat dėkoju Jonavos rajono sveikatos priežiūros įstaigoms už bendradarbiavimą atliekant tyrimą. Už pasidalinimą žiniomis dėkoju konsultantei – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėjai Orinai Ivanauskienei.
DARBAS ATLIKTAS SVEIKATOS VADYBOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Imunoprofilaktinio darbo organizavimo
Jonavos rajono sveikatos priežiūros įstaigose vertinimas“.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
2020-04-07 Danutė Kačegavičienė (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuviu kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
2020-04-07 Danutė Kačegavičienė (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
(data) (vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS BAIGIAMŲJŲ DARBŲ RENGIMO KVALIFIKACINĖJE KOMISIJOJE
Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
(aprobacijos data ) (komisijos pirmininko (-ės) parašas) (vardas, pavardė)
BAIGIAMOJO DARBO RECENZENTAS
Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
BAIGIAMŲJŲ DARBŲ GYNIMO KOMISIJOS ĮVERTINIMAS:
TURINYS
SANTRUMPOS ... 10
SĄVOKOS ... 11
ĮVADAS ... 12
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 14
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 15
1.1. Imunoprofilaktikos raida Lietuvoje ... 15
1.2. Imunoprofilaktikos organizavimas ... 16
1.3. Judėjimai prieš vakcinas ... 21
1.4. Šeimos gydytojų vaidmuo imunoprofilaktikoje... 23
1.5. Slaugytojų požiūris į vakcinaciją ... 25
1. TYRIMO METODIKA ... 28
2. REZULTATAI ... 30
3.1. Šeimos gydytojų, gydytojų pediatrų ir slaugytojų nuomonė apie imunoprofilaktinio darbo organizavimą ir vykdymą sveikatos priežiūros įstaigose... 30
3.2. Sveikatos priežiūros specialistų nuomonė apie problemas, su kuriomis susiduria organizuodami ir vykdydami imunoprofilaktinį darbą ... 38
3.3. Imunoprofilaktinį darbą vykdančių specialistų nuomonė apie veiksnius, kurie padėtų palaikyti pakankamai aukštas imunizacijos apimtis ... 44
3.4. Jonavos rajono gydytojų ir slaugytojų požiūris į vakcinaciją ... 50
3. REZULTATŲ APTARIMAS ... 56
IŠVADOS ... 62
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 63
LITERATŪRA ... 64
10
SANTRUMPOS
EEG – elektroencefalografija ES – Europos sąjunga
ELPKC – Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras JAV – Jungtinės Amerikos valstijos
LR – Lietuvos Respublika
MRT – magnetinio rezonanso tomografas MMR – tymai, epideminis parotitas, raudonukė NVSC – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
PSPS – pirminės sveikatos priežiūros specialistai SAM – sveikatos apsaugos ministerija
11
SĄVOKOS
Imunoprofilaktika – imunologinių vaistinių preparatų ir medicinos priemonių naudojimas
siekiant padidinti žmonių atsparumą užkrečiamosiomis ligomis (1).
Vakcinos – vaistiniai preparatai, turintys antigenų ir padedantys žmogaus organizmui
pasigaminti apsauginių ir gynybinių medžiagų (1).
Vakcinacija – tai vakcinos įskiepijimas asmeniui siekiant, kad susidarius specifiniam
imunitetui, žmogus taptų atsparus konkrečiai užkrečiamai ligai (2).
Infekcinės ligos – ligos, kurias sukelia į organizmą patekusios bakterijos arba jų toksinai,
virusai, pirmuonys, helmintai ir grybeliai (3).
Nepageidaujama reakcija į skiepą – laikinas ar pastovus sveikatos būklės sutrikimas,
sukeliantis asmens fizinių požymių, simptomų ir laboratorinių rodiklių pokyčius, prasidedančius po imunoprofilaktikos atlikimo ir, manoma, yra jos nulemti (1).
12
ĮVADAS
Tiriamoji problema. Skiepijimas įvardijamas, kaip vienas iš didžiausių laimėjimų medicinos
srityje. Skiepijant mažinamas sergamumas, bei mirtingumas nuo gyvybei pavojingų ligų. Šiuo metu ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, sumažėjus skiepijimo apimtims, susiduriama su protrūkiais ligų, kurie išvengiami skiepijant. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas siekiant išlaikyti ilgalaikį imunitetą visuomenėje, reikia išlaikyti ne mažesnes kaip 90 proc. vaikų skiepijimo aprėptis visoje šalyje ir kiekvienoje savivaldybėje, o nuo tymų ir raudonukės – ne mažesnes kaip 95 proc. Vis mažėjančioms skiepijimo apimtims įtakos turi keletas veiksnių. Vienas iš pagrindinių – didėjantis nepasitikėjimas skiepais. Daugėjant neigiamai moksliniais tyrimais nepagrįstai informacijai apie vakcinas žiniasklaidoje, visuomenė turėdama nepakankamai žinių apie skiepus, pradeda abejoti jų nauda. Didžioji dalis žmonių nėra susidūrę su ligomis, kurios valdomos skiepais, nesupranta jų keliamo pavojaus sveikatai, ar net gyvybei. Dažnai sumažėjus skiepijimo apimtims, seniai išnykusios ligos sugrįžta sukeldamos protrūkius (4).
Šiandien Lietuvoje susiduriame su tymų protrūkiu, kai užsikrėtusių tymais skaičius jau peržengė puse šimto gyventojų, nors 2018 metais jų buvo 30, o 2017 metais tik 2 atvejai. Skiepų apimtys Lietuvoje nesiekia rekomenduojamų 95 procentų paskiepytų gyventojų (5). Jonavos rajone skiepų apimtys kai kuriomis vakcinomis, pagal patvirtintą vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių kasmet mažėja. Jonavos rajone 2018 metais 2 m. vaikų skiepijimas tymų, raudonukės ir epideminio parotito vakcina siekia tik 84,2 proc., o 8 metų – 90,7 proc. Skiepų apimtys kitomis vakcinomis taip pat nesiekia rekomenduojamų 90 proc. Kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito ir B tipo Haemophilus influenzae skiepijimo apimtys siekia tik 81,4 proc. Nors informacija, apie naujagimių, kūdikių ir vaikų skiepus nuolat skelbiama, skiepijimo apimtys šiuo metu yra nepakankamos, todėl pavojingų infekcijų sukėlėjai cirkuliuoja ir plinta aplinkoje, paliesdami vaikus ir suaugusiuosius, neturinčius specifinio imuniteto (6).
Darbo aktualumas. Mažėjant skiepijimo apimtims Lietuvoje, rizikuojame susidurti su
ligomis, kurios valdomos skiepais. Siekdami padidinti besiskiepijančių gyventojų procentą, svarbu išsiaiškinti problemas su kuriomis susiduria medicinos darbuotojai, bei jų požiūrį į skiepus. Dažnas pačių gydytojų nepasitikėjimas skiepais turi neigiamos įtakos pacientų apsisprendimui dėl skiepų (7). Taip pat pačių gydytojų neapsisprendimas skiepytis ar delsimas skiepyti savo vaikus, kelia dvejonių visuomenei apie skiepų naudą. Visuomenėje formuojant teigiamą požiūrį apie skiepus labai svarbu, kad ir medikai turėtų ne tik pakankamai žinių, bet ir teigiamą nuomonę (8).
Mokslinis naujumas. Lietuvoje buvo atlikta keletas tyrimų susijusių su imunoprofilaktika,
buvo apklausti gyventojai, pacientai, tėvai, gydytojai, formacijos specialistai. Mano atliktas tyrimas išsiskiria tuo, kad bus atliktas visose Jonavos rajono gydymo įstaigose, kur vykdomas vaikų skiepijimas pagal patvirtintą vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Tyrimo metu apklausiami
13
šeimos gydytojai, slaugytojos, gydytojai pediatrai, bus analizuojamos problemos, su kuriomis susiduria imunoprofilaktinį darbą vykdantys specialistai, jų nuomonė, bei požiūris į vakcinas.
Atlikto tyrimo teorinė ir praktinė reikšmė. Atlikus tyrimą gauti rezultatai turėtų parodyti
imunoprofilaktinio darbo organizavimo trūkumus, medicinos darbuotojų požiūrį, bei nuomonę apie vakcinas, kuri vėliau galėtų būti panaudojama sveikatos priežiūros įstaigų veiklos optimizavimui, profilaktikos programų ar priemonių kūrimui.
Asmeninis autoriaus indėlis. Autorė analizavo mokslinę literatūrą, parengė klausimyną
medicinos darbuotojams. Organizavo susitikimus su gydymo įstaigų vadovais, bei kitais specialistais, atliko apklausą. Parengė literatūros apžvalgą, bei tyrimo metodiką. Tyrimo eigoje gauti tyrimo duomenys suvesti ir įvertinti naudojant SPSS programą. Rezultatai, išvados ir praktinės rekomendacijos pateikti bei aprašyti baigiamajame darbe.
14
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – nustatyti Jonavos rajono asmens sveikatos priežiūros įstaigose atliekamo
imunoprofilaktinio darbo organizavimo ir vykdymo privalumus ir trūkumus.
Uždaviniai:
1. Išsiaiškinti šeimos gydytojų, gydytojų pediatrų ir slaugytojų nuomonę apie
imunoprofilaktinio darbo organizavimą ir vykdymą sveikatos priežiūros įstaigose;
2. Išanalizuoti sveikatos priežiūros specialistų nuomonę apie problemas su kuriomis susiduria
organizuodami ir vykdydami imunoprofilaktinį darbą;
3. Išsiaiškinti imunoprofilaktinį darbą vykdančių specialistų nuomonę, kokie veiksniai padėtų
palaikyti pakankamai aukštas imunizacijos apimtis;
15
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Imunoprofilaktikos raida Lietuvoje
Imunoprofilaktika įvardijama kaip imunologinių vaistinių preparatų bei medicinos priemonių naudojimas žmonių atsparumui užkrečiamosiomis ligomis didinimui (1).
Skiepijimas yra laikomas vienas iš didžiausių laimėjimų sveikatos priežiūros srityje. Skiepijant yra išgelbėjamos gyvybės, apsaugojami žmonės nuo pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, bei infekcijų, mažinamas sergamumas ir mirštamumas. Iki to laiko kol nebuvo sukurtos vakcinos, daug žmonių mirdavo ar likdavo neįgalūs. Skiepais pavyko išnaikinti mums seniai užmirštas ligas, tokias kaip raupai ir beveik išnaikinti poliomielitą, taip pat pavyko užkirsti kelią daugeliui mirčių nuo pavojingų ligų, tokių kaip tymai, difterija, stabligė ir kt. Dauguma tokių ligų šiandien pasitaiko tik pavieniai atvejai ir didžioji dalis gydytojų su jomis nėra susidūrę (4, 9).
Lietuvoje imunologijos pradžia siejama su Vilniaus universiteto Medicinos fakultetu bei Vilniaus medicinos draugija. Įsteigus medicinos fakultetą 1781 metais, dėstyti chirurgijos kursą buvo pasiūlytą J. Briotei, kuris po keturių metų pradėjo vesti paskaitas apie skiepijimą nuo raupų – varioliaciją (10). A. Bekiu ir J. Franko pastangomis 1808 metais buvo įkurtas vakcinacijos institutas, kuriame buvo vykdoma vakcinacija, bei tyrimai vakcinų efektyvumui nustatyti. Vilniaus ir gretimų apylinkių gyventojams buvo atliekami nemokami skiepai, vykdomi eksperimentiniai tyrimai, ieškoma naujų efektyvesnių vakcinų nuo raupų, jų paruošimo bei skiepijimo būdų. Šiame institute paruoštos raupų vakcinos buvo siunčiamos į Italiją, Švediją ir kitas Europos šalis. 1831 metais studentams ir profesoriams dalyvavus sukilime, caro Nikolajaus I įsakymu 1832 metais universitetas buvo uždarytas. Didelę neigiamą įtaką vakcinacijos raidai Lietuvoje turėjo šio universiteto uždarymas.
Nuo 1886 metų Vilniaus Savičiaus ligoninėje buvo kuriama vakcina ir vykdomas žmonių skiepijimas.
Didelį poveikį infekcinės imunologijos srityje turėjo Kaune veikiantis Valstybinis higienos institutas nuo 1918-1940 metų, kuriame buvo vykdomi pasiutligės ir raupų vakcinų tyrimai, jų gamyba, bei skiepijami žmonės (11; 12). Lietuvoje skiepais nuo raupų per dešimtmetį (1927-1937 metų) buvo paskiepyta apie 80 984,3 gyventojų. Kūdikiai jau buvo skiepijami, bet jų skaičius tuo laikotarpiu buvo labai mažas. Apie 15 proc. kūdikių buvo vakcinuota 1929 metais. Po to kai buvo įvesti privalomi skiepai nuo raupų, Lietuvoje paskutinis ligos atvejis užregistruotas 1936 metais (13).
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, buvo pradėta naudoti šiuolaikinė, atitinkanti tarptautinius standartus, nacionalinė imunoprofilaktikos sistema. Respublikinis imunoprofilaktikos centras Lietuvoje buvo įsteigtas 1991 metais, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos
16
iniciatyva, kuriam buvo pavesta organizuoti bei kontroliuoti visą imunoprofilaktikos veiklą šalyje. Po metų patvirtinta pirmoji nacionalinė imunoprofilaktikos programa Lietuvoje, o nauja nacionalinė imunoprofilaktikos programa šalyje patvirtinta buvo 1998 metais, kuri nuolat redaguojama bei atnaujinama (14).
Apibendrinant imunoprofilaktikos raidą Lietuvoje galime didžiuotis daugiau nei 200 metų siekiančiomis skiepijimo tradicijomis. Nors universiteto uždarymas turėjo neigiamos įtakos vakcinacijos raidai, tačiau praėjus keliems dešimtmečiams vakcinacija buvo tęsiama, pradėti skiepijimai nuo sunkių ir gyvybei pavojingų ligų tokių kaip pasiutligė, tuberkuliozė, difterija, stabligė, kokliušas. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę buvo pradėta naudoti tarptautinius standartus atitinkanti imunoprofilaktikos sistema, patvirtinta pirmoji nacionalinė imunoprofilaktikos programa, kuri nuolat atnaujinama.
1.2. Imunoprofilaktikos organizavimas
Sveikata visiems XXI amžiuje – tai Pasaulinė sveikatos deklaracija, kuri buvo priimta 1998 metais Pasaulio sveikatos bendrijos 51-ojoje Pasaulio sveikatos asamblėjoje. Narės įtraukė į šalių įsipareigojimus, pagal Pasaulio sveikatos organizacijos konstituciją, jos siekis būti kuo geresnės sveikatos, taptų vienas iš pagrindinių kiekvieno piliečio teisių. Buvo sutelktas dėmesys į vienodas visų žmonių teises bei pareigas, bet tuo pačiu ir prisiimant atsakomybę už visuomenės sveikatą. Vienas iš numatytų siekių buvo „Poliomielito, tymų ir naujagimių stabligės išaiškinimas ir plitimo
ribojimas. Suderinti tarptautiniai šio siekio planai, imunizacijos ir kontrolės strategijos“ (7).
Briuselyje 2000 metais buvo inicijuotas Europos sąjungos dokumentas, kuriame teigiama, jog
„Pasaulyje, kuriame žmonės keliauja iš šalies į šalį, iš kontinento į kontinentą, užkrečiamomis ligomis negali būti rūpinamasi tik šalies ribose“ (7).
Siekiant suvaldyti skiepais valdomas užkrečiamas ligas, svarbu visuomenėje išlaikyti aukštas skiepijimo apimtis. Nuo 2014 metų analizuojant skiepijimo apimtis Lietuvoje buvo nemažai teigiamų pokyčių. Poliomielito, raudonukės ir difterijos ligos buvo likviduotos 100 proc., kitų skiepais valdomų ligų apimtys siekė 97-99 proc. (15).
Lietuvoje, skiepų apimtys po truputį ėmė mažėti nuo 2009 metų, neskiepytų vaikų skaičius augo. Tuo metu buvo fiksuojamas didesnis ir skiepais valdomų ligų skaičius, tokių kaip: kokliušas, epideminis parotitas, tymai ir tuberkuliozė (15).
Nacionalinės imunoprofilaktikos programos vykdymo metu didėjo vakcinuotų asmenų apimtys. Iškilus difterijos epidemijos grėsmei 1995 metais buvo pradėti skiepyti suaugusieji. Tuo laikotarpiu difterijos vakcina buvo paskiepyta apie 1,5 mln. gyventojų. Per 1997 metų dešimt mėnesių (nuo kovo iki gruodžio) nebuvo užregistruota nei vieno difterijos atvejo (16).
17
PSO rekomendavo į Nacionalinius skiepų kalendorius, nuo 1997 metų, įtraukti hepatito B vakciną. Lietuvoje sergančiųjų hepatitu B procentas siekė nuo 8-25, todėl esant tokiam dideliam skaičiui užsikrėtusiųjų, reikėjo imtis priemonių ligos plitimui stabdyti, skiepai gali ženkliai sumažinti ligos plitimą. Pagrindinė Nacionalinės imunoprofilaktikos programos nuostata yra paskiepyti kuo daugiau vaikų.
Programos tikslai:
„1. Iki 2010 metų pasiekti, kad nebūtų mirties atvejų nuo užkrečiamųjų ligų, valdomų specifinės profilaktikos priemonėmis.
2. Iki 2010 metų likviduoti vietinės kilmės poliomielitą, difteriją, sumažinti sergamumą tymais iki 1 atvejo 100 000 gyventojų, išvengti įgimto raudonukės sindromo ir epideminio parotito atvejų. 3. Iki 2010 m. didinti imunizavimo mastus prieš užkrečiamąsias ligas pagal Lietuvos skiepų kalendorių (iki 97–98 proc.)“ (16).
Įgyvendinant 2009-2013 metų Nacionalinę imunoprofilaktikos programą Lietuvoje tikimąsi pasiekti bei išlaikyti ne mažesnes kaip 90 proc. vaikų skiepijimo apimtis šalyje ir kiekvienoje administracinėje teritorijoje. Mūsų šalyje skiepijimai atliekami pagal patvirtintą Lietuvos Respublikos profilaktinių skiepų kalendorių. Vaikai valstybės lėšomis skiepijami nuo 10 užkrečiamųjų ligų: virusinio hepatito B, tuberkuliozės, kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito, tymų, raudonukės, epideminio parotito ir B tipo Haemophilus influenzae infekcijos. Nuo 1993 metų Lietuvoje skiepijimams naudojamos tik tarptautinius standartus atitinkančios vakcinos, kurios yra registruotos nacionaliniu lygmeniu. Lietuvoje skiepijimai gripo vakcina, asmenims priklausantiems rizikos grupėms (sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai, bei asmenys gyvenantys socialinės globos ar slaugos įstaigose; vyresni nei 65 metai; asmenys iki 65 metų sergantys lėtinėmis ligomis: širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo takų, inkstų ligomis, susijusiomis su imuniniais mechanizmais ir piktybiniais navikais), valstybės lėšomis, pradėti nuo 2007 metų (17).
Skiepijimai visame pasaulyje yra prioritetinė sritis. 2012 metais gegužės 11 dieną vyko 65 PSO strateginės imunoprofilaktikos ekspertų grupės susitikimas, kuriame buvo aptarti pasiekimai vakcinacijos srityje. Akcentuota, kad atlikta daug reikšmingų darbų, bei pasiekta gerų rezultatų, tačiau dabar svarbu šiuos pasiekimus išlaikyti. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai jog, įgyvendinant nacionalinę politiką, imunoprofilaktika būtų neatsiejama nuo pirminės sveikatos priežiūros (18).
Europos sąjungoje nacionalinių imunoprofilaktikos programų įgyvendinimą bei priežiūrą vykdo Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras, bendradarbiaudamas su PSO, bei kitomis šalių narių institucijomis. Pagrindinės programų vykdymo nuostatos:
„1. Kiekvienas ES pilietis turi gauti teisingą, mokslo įrodymais pagrįstą informaciją apie profilaktinius skiepijimus;
18 2. skiepijimo saugumas ir efektyvumas turi būti užtikrintas visuose skiepijimo proceso etapuose“(18).
Ypač didelis dėmesys buvo skirtas teisingos ir efektyvios informacijos apie vakcinas pateikimui visuomenei ir sveikatos priežiūros specialistams, nes daugėjant tyrimais nepagrįstos neigiamos informacijos apie skiepus, visuomenėje atsiranda nepasitikėjimas, kuris sąlygoja skiepijimo apimčių mažėjimą (18).
Įgyvendinant 2014-2018 metų nacionalinę imunoprofilaktikos programą, buvo pasiekta nemažai rezultatų, įtraukta naujų vakcinų:
„1. Nuo 2014 m. spalio mėnesio pradėti skiepijimai pneumokokine infekcija; 2. nuo 2015 m. spalio mėnesio kokliušo vakcina skiepijami ir paaugliai;
3. nuo 2015 m. gruodžio mėnesio skiepijami pneumokokinės infekcijos rizikos grupių asmenys; 4. nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio 11 metų amžiaus mergaitės pradėtos skiepyti nuo žmogaus papilomos viruso vakcina;
5. nuo 2018 metų liepos mėnesio pradėti skiepyti kūdikiai nuo B tipo meningokokinės infekcijos; 6. nuo 2018 metų rugsėjo mėnesio kūdikiai skiepijami nuo rotavirusinės infekcijos“(4).
Vykdant nacionalinę imunoprofilaktikos 2014-2018 metų programą vienas iš minimų siekių yra išlaikyti ne mažesnes kaip 90 proc. vaikų skiepijimo apimtis visoje šalyje ir kiekvienoje savivaldybėje, o nuo tymų ir raudonukės – ne mažesnes kaip 95 pros. (4).
Naujoje 2019-2023 metų nacionalinėje programoje numatyti tikslai: valdyti bei mažinti sergamumą, protrūkių pasireiškimą, mažinti bei išnaikinti skiepais valdomas užkrečiamąsias ligas, užtikrinti skiepijimo saugumą, efektyvumą, patikimumą. Programoje numatyti uždaviniai:
„1. Vykdant skiepijimus pagal skiepijimų kalendorių bei vaikų ir suaugusiųjų skiepijimą nuo užkrečiamųjų ligų teisės aktų nustatyta tvarka užtikrinti palankią vakcinomis valdomų užkrečiamųjų ligų epideminę situaciją;
2. sustiprinti vakcinomis valdomų užkrečiamųjų ligų epidemiologinę priežiūrą ir skiepijimo aprėpčių stebėseną;
3. mažinti užkrečiamųjų ligų ir jų komplikacijų riziką pažeidžiamose gyventojų grupėse“(4).
Vykdant 2019-2023 metų nacionalinę programą sutelkiamas dėmesys į programų tęstinumą, kad būtų suvaldytos ar išnaikintos užkrečiamos ligos, įgyvendinami ELPKC, PSO numatyti tikslai Lietuvoje, ES ir Europos regione (4).
Imunoprofilaktika Lietuvoje atliekama asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, privačiuose bei valstybiniuose kabinetuose, medicinos punktuose esančiuose ugdymo įstaigose. Skiepijimus gali atlikti bendruomenės slaugytojos išklausiusios skiepijimo pagrindų kursą
19
ir turinčios valstybės pripažintą pažymėjimą, kartu dalyvaujant bendrosios praktikos gydytojui ar pediatrui.
Mūsų šalyje vykdomą imunoprofilaktiką koordinuoja Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, o Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie SAM koordinuoja administraciniuose teritoriniuose vienetuose. Imunoprofilaktika atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintu įsakymu „Dėl imunoprofilaktikos taisyklių patvirtinimo“ (1).
Pasaulio valstybėse, tokiose kaip, JAV, Kanada, Australija, Airija, Portugalija, bei Didžioji Britanija skiepyti gyventojus leidžiama formacijos specialistams vaistinėse (19). Skirtinguose šalyse, skiriasi vakcinos, kuriomis gali skiepyti vaistinių darbuotojai. Dažniausia vakcina, kuria galima pasiskiepyti valstybinėse vaistinėse yra gripo. Kanadoje formacijos specialistai gali skiepyti nuo gripo, difterijos, stabligės žmogaus papilomos viruso (ŽPV), hepatito A ir B, vėjaraupių, juostinės pūslelinės, bei pneumokokų sukeltos ligos (20). Vaistininkų asociacija Kanadoje atliko tyrimą, kuriame teigiama, jog skiepijimus atliekančios vaistinės yra labiau prieinamos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjos, todėl yra galimybė ne tik teikti vakcinacijos paslaugas gyventojams, bet ir prisidėti prie skiepijimo apimčių didinimo šalyse (21).
Lietuvoje vaikų skiepijimai atliekami pagal 2018 m. rugpjūčio 29 dieną patvirtintą vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių (22).
1.2.1 lentelė. LR vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius. Eil. Nr. Vakcina Amžius Iki 24 val. 2–3 paros 1 mėn. 2 mėn. 3 mėn. 4 mėn. 5 mėn. 6 mėn. 12– 15 mėn. 15– 16 mėn. 18 mėn. 6–7 metai 11 metų 15– 16 metų 1. Tuberkuliozės vakcina BCG 2. Hepatito B
vakcina HepB* HepB HepB
3.
Kokliušo, difterijos, stabligės
vakcina
DtaP DtaP DtaP DtaP DtaP Tdap
4. B tipo Haemophilu s influenzae infekcijos vakcina
Hib Hib Hib Hib
5. Poliomielito
vakcina IPV IPV IPV IPV IPV
6. Pneumokoki nės infekcijos vakcina PCV PCV PCV ** 7. Tymų, epideminio parotito, raudonukės vakcina MM R ** MM R
20 8. Žmogaus papilomos viruso infekcijos vakcina HPV 1 HPV 2 *** 9. B tipo meningokok inės infekcijos vakcina Men B Men B Men B** 10. Rotavirusinė s infekcijos vakcina RV RV RV*** *
Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras bendradarbiaudamas su PSO ir šalių narių atsakingomis institucijomis koordinuoja visą Europos sąjungos šalyse vykdomą vakcinacijos programų įgyvendinimą, bei vakcinomis valdomų užkrečiamųjų ligų epidemiologinę stebėseną ir priežiūrą. Pagrindinės nuostatos ES šalyse vykdant imunoprofilaktikos programas yra: „kiekvienas
ES pilietis turi gauti teisingą, moksliškai pagrįstą informaciją apie profilaktinius skiepijimus; skiepijimo saugumas ir efektyvumas turi būti užtikrintas visuose skiepijimo proceso etapuose“ (16).
Mūsų kaimyninėse šalyse, tiek Latvijoje, tiek Lenkijoje vaikų profilaktiniai skiepai yra privalomi. Latvija į savo privalomų skiepijimų kalendorių yra įtraukusi vakcinas nuo rotavirusinės infekcijos (skiepai vaikams atliekami nuo 2 mėn. amžiaus) bei skiepus nuo vėjaraupių (skiepijami vaikai nuo 1 metų amžiaus) (23, 24). Estijoje, kaip ir pas mus Lietuvoje skiepai yra neprivalomi, tik rekomenduojami (25).
Europoje privalomi skiepai pagal patvirtintą skiepų kalendorių yra Slovakijoje, Slovėnijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Italijoje bei Graikijoje. Vieną iš griežčiausių imunoprofilaktikos programų taiko Slovėnija, kurioje kūdikiai iki 3 mėnesių amžiaus turi būti vakcinuoti nuo tuberkuliozės, stabligės, poliomielito, kokliušo ir Haemophilus influenza B infekcijos. Skiepyti savo vaikų tėvai negali atsisakyti net dėl religinių išsitikinimų. Visi vaikai iki 18 mėnesių turi būti vakcinuoti nuo tymų, raudonukės ir parotito, o prieš lankant ugdymo įstaigas ir nuo hepatito B (26). Dvylikoje ES šalių yra privalomi skiepai nuo poliomielito, vienuolikoje nuo difterijos ir stabligės, dešimtyje nuo hepatito B. Dalyje šalių, vaikui prieš pradedant lankyti ugdymo įstaigą yra tikrinami įrašai apie atliktus skiepijimus (27).
Imunizacija yra svarbus sveikatos stiprinimo elementas per visą žmogaus gyvenimą. Tačiau vien JAV 2015 m. buvo 14,1 mln. ligų, kurių buvo galima išvengti skiepijant, nevakcinuotus suaugusiuosius. Šiuo metu pasauliniu mastu mažiau dėmesio skiriama suaugusiųjų imunizacijai, o tai lemia pasaulinių ligų, kurių galima išvengti skiepais, naštą (28, 29). Kuriama daugybė naujų vakcinų, skirtų kovoti su tokiomis pasaulyje mirtinai užkrečiamomis ligomis kaip Ebola ir maliarija. Vis dėl to šiuo metu tik 1 iš 5 mergaičių, vyresnių nei 15 metų. Gyvena šalyje, kurioje ŽPV vakcina yra įtraukta į nacionalinį imunizacijos planą (30).
21
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad Lietuvoje vykdant Nacionalines imunoprofilaktikos programas į vaikų skiepijimo kalendorių yra nuolat įtraukiamos naujos vakcinos, didinamos vakcinuotų asmenų apimtys, papildomas ligų sąrašas, kuriomis sergantys skiepijami valstybės lėšomis nuo tam tikrų ligų. Lietuvoje, buvo pasiektos pakankamai aukštos skiepijimo apimtys, eliminuotos skiepais valdomos ligos, tačiau nuo 2009 m. skiepų apimtys po truputį ėmė mažėti dėl ko išaugo skiepais valdomų ligų skaičius, kai kurios ligos prasiveržė protrūkiais. Siekiant suvaldyti skiepais valdomas užkrečiamas ligas, svarbu išlaikyt ne mažesnes kaip 90 proc. vaikų skiepijimo apimtis visoje šalyje ir kiekvienoje savivaldybėje, o nuo tymų ir raudonukės – ne mažesnes kaip 95 proc. Šiuo metu Lietuvoje paskiepytų vaikų skaičius nuolat mažėja, sugrįžta ligos kurios buvo išnykusios ir geriausias to pavyzdys tymų sukelti protrūkiai.
1.3. Judėjimai prieš vakcinas
Šeimos gimus naujagimiui yra supažindinamos su LR profilaktinių skiepijimų kalendoriumi, tačiau aktyvėjant judėjimams prieš vakcinas ir daugėjant moksliniais tyrimais nepagrįstos informacijos kiekiui visuomenėje, dalis tėvų atsisako skiepyti savo vaikus.
Judėjimų prieš vakcinas pradininku laikomas britų gydytojas gastroenterologas Andrew Wakefield. Šis gydytojas 1998 metais buvo atlikęs tyrimą, kuriame dalyvavo 12 vaikų, 11 berniukų ir viena mergaitė. Vaikai buvo nuo 3 iki 10 metų. Visi tyrime dalyvavę vaikai nuo gimimo vystėsi normaliai, tačiau po kurio laiko atsirado raidos sutikimai, ypač kalbos. Taip pat visi vaikai skundėsi pilvo skausmais ir viduriavimu. Tyrimo metu apklausus vaikų tėvus apie vaikų vystymosi sutrikimus, buvo teigta, kad 8 iš 12 tėvų, vaikų sutikimus, sieja su tymų, parotito ir raudonukės vakcinomis. Tyrimo išvadose teigiama, kad iš visų tirtų vaikų 9 serga autizmu, vienas psichozinio spektro sutrikimu, ir dar dvejiems įtariamas encefalitas. Gydytojo Andrew Wakefield teigimu, šie sutrikimai galėjo išsivystyti, vaikus paskiepijus tymų, parotito ir raudonukės vakcina. Jo nuomone vakcina pažeidžia žarnyną, susilpnina imuninę sistemą, gali pažeisti smegenis ar net sukelti autizmą. Vaikams buvo atlikti MRT ir EEG tyrimai, kurie nenustatė jokios patologijos. Buvo paimtas ir ištirtas likvoras, taip pat nebuvo rasta jokių pokyčių (31). Mediciniškai šis tyrimas nebuvo pripažintas, nes tyrimo apimtis buvo per maža. Daug tyrimų buvo atlikta siekiant nustatyti ar MMR vakcina gali sukelti raidos sutrikimus bei autizmą, tačiau jokio ryšio tarp vakcinos ir ligos nenustatyta (32, 33, 34).
Siekiant išsiaiškinti ar MMR vakcina gali sukelti autizmą, vien per paskutinį dešimtmetį buvo atlikti keturi tyrimai. 2002 metais Brent Taylor su bendradarbiais atliko tyrimą, kuris atskleidė, kad MMR vakcina daro įtaką vaikų sergančių autizmu raidai. Tyrime dalyvavo 473 vaikai, gimę 1979-1998 metais, kurie sirgo autizmu, ar turėjo ligos simptomų panašių į autizmo ligą. Tyrimo metu buvo analizuojamas skiepytų ir neskiepytų vaikų, kurie sirgo autizmu amžius ir dažnis. Nustatyta,
22
kad skiepytų vaikų, tiek sergančių autizmu, tiek sveikų procentinė dalis nesiskyrė. Didelės apimties tyrimas, apie 537 tūkst. vaikų buvo atliktas Danijoje, kurio išvadose teigiama, jog autizmo pasireiškimo dažnumas tarp skiepytų MMR vakcina ir neskiepytų buvo toks pat (35).
Šiuo metu tėvai internete gali lengvai rasti informacijos, jog neskiepyti vaikai turi stipresnį imunitetą ir kai kuriomis ligomis serga rečiau negu skiepyti. Aprašomi tyrimai, kurių rezultatai teigia, kad vidurinės ausies uždegimu sirgo beveik 20 proc. skiepytų, o neskiepytų sergamumas siekė tik 5,8 proc. Teigiama, kad net penkis kartus daugiau vaikų sergančių pneumonija buvo tarp paskiepytų. Taip pat klaidinanti informacija ir apie atopinį dermatitą, kur teigiama, jog skiepytiems vaikams jis pasireiškia 2,5 karto dažniau nei neskiepytiems (36).
Tėvai, kurie atsisako skiepyti savo vaikus mano, kad skiepai trukdo vystytis normaliam imunitetui. Jų nuomone jeigu vaiko imunitetas stiprus jis gali persirgti silpna ligos forma, o įgytas natūralus imunitetas bus geresnis. Dažnai, tokią nuomonę turintys tėvai, mano, kad ligos nuo kurių yra skiepijama nepavojingos ar seniai išnykusios (37). Tačiau sumažėjus skiepijimų apimtims skiepais valdomos ligos sugrįžta sukeldamos protrūkius. Remiantis PSO rekomendacijomis, pakankamos vakcinacijos apimtys šalyse yra, kai paskiepytų asmenų skaičius siekia 95 proc. Pasiekus tokius rodiklius galime jaustis saugūs, kad nesusirgsime ligomis, kurios valdomos skiepais (7).
JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad susiformavusią neigiamą nuomonę įmanoma pakeisti, teikiant daugiau informacijos visuomenei, apie vakcinomis valdomų ligų pavojingumą. Tyrime dalyvavo 315 suaugusių žmonių, iš kurių trečdalis apie skiepus turėjo teigiamą nuomonę, o kiti 70 proc. tyrime dalyvavusių asmenų apie vakcinas atsiliepė neigiamai. Tyrime tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes: pirmoji – kontrolinė, tyrinėjo temas, nesusijusias su skiepais; antrajai grupei buvo pateikti duomenys apie vakcinų saugumą, efektyvumą; trečiajai grupei buvo pateikta medžiaga apie tymų, raudonukės ir parotito ligų pavojingumą, užkrečiamumą, bei mirtingumą. Trečioji grupė apžiūrinėjo sergančių vaikų nuotraukas. Skaitė laišką, kur mama aprašė savo 10 mėnesių sergančio vaiko tymais būklę. Pateikus tyrimo išvadas paaiškėjo, kad teigiama nuomonė apie skiepus išaugo tik trečioje grupėje, kurioje tiriamieji tiesiogiai susidūrė su ligomis, matė jų eigas, pavojingumą ir mirtingumą (38).
Sukūrus vakcinas atsirado galimybė apsaugoti visuomenę nuo skiepais valdomų pavojingų ligų, ar net mirčių. XIX a. difterija buvo viena iš dažniausių vaikų ligų, kuri baigdavosi mirtimi, tačiau jau šiandien išsivysčiusiuose šalyse ši liga yra labai reta. Dabar šia liga dažniau serga suaugusieji, nes vaikai nuo difterijos yra skiepijami. Difterija susirgusių asmenų mirtingumas šiandien siekia nuo 5-10 proc., o vaikų iki 5 metų amžiaus ir vyresnių nei 40 metų asmenų net 20 proc. (39).
23
Šiandien pagrindinis visuomenės sveikatos tikslas – ne tik įveikti ligas, bet ir ieškoti būdų, kaip saugoti ir stiprinti savo ir kitų asmenų sveikatą nuo vaikystės iki senatvės (40). Net tokioje bendruomenėje, kurioje ir visi nariai bus pasiskiepiję, vienas nepasiskiepijęs nėra apsaugotas nuo bet kokios skiepais valdomos infekcijos (41).
Apibendrinant galima teigti, kad šiandien daug neigiamos informacijos apie skiepus galime rasti internete, bei išgirsti įvairius pasisakymus televizijoje, kurie nėra pagrįsti moksliniais tyrimais. Suprantama, kad daugėjant neigiamos informacijos kiekiui apie skiepus, daugėja ir žmonių kurie abejoja vakcinų saugumu ar efektyvumu. Trūkstant žinių imunoprofilaktikos tema galima susidaryti klaidingą nuomonę. Išanalizavus mokslinę literatūrą galima akcentuoti, kad daug tyrimų buvo atlikta, tačiau sąsajų, kad viena ar kita vakcina būtų turėjusi ryšį su liga ar ligų išsivystymui nenustatyta.
1.4. Šeimos gydytojų vaidmuo imunoprofilaktikoje
Medikų neapsisprendimas ar netvirta nuomonė apie vakcinas „delsimas skiepytis arba skiepų
atsisakymas, nepaisant to, kad skiepijimo paslaugos prieinamos“, tai yra didelė problema, kuri
egzistuoja visame pasaulyje (42). Sutinkama, kad paties mediko nepasitikėjimas skiepais turi neigiamą įtaką imunizacijos vykdymui. Ypatingai svarbus darbo indėlis gydytojams, skatinti skiepyti pacientus, kurie neigiamai nusiteikę prieš vakcinas. Medicinos darbuotojai turi būti kompetentingi ir turėti pakankamai žinių apie skiepų naudą, bei nepageidaujamas reakcijas, taip pat ir apie skiepais valdomas ligas, jų komplikacijas. Specialistas taip pat turi sugebėti tinkamai šią informaciją pateikti pacientui (7).
Vadovaujantis LR sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu, dėl Lietuvos medicinos normos MN 14:2019 „Šeimos gydytojams“ patvirtinimu, kurioje surašytos bendrosios praktikos gydytojo funkcijos, teisės, pareigos, kompetencijos ir atsakomybė. Viena iš 17 šeimos gydytojo pateiktų pareigų yra informuoti pacientą apie sveikatos stiprinimą, išsaugojimą, bei ligų profilaktiką (43). Šis įsakymas šeimos gydytoją įpareigoja, ne tik stebėti vaikų profilaktinį skiepijimo kalendorių, priminti apie skiepijimosi laiką, bet ir konsultuoti, diskutuoti ar išklausyti, bei suteikti pakankamai žinių apie vakcinas remiantis mokslu pagrįsta informacija. Esant dideliam darbo krūviui, dažnai šeimos gydytojas laiko pacientui skiria minimaliai, ypač informacijai apie skiepų naudą. Lietuvos valstybės kontrolės ataskaitoje 2012 m. teigiama, kad apie 27 proc. tyrime dalyvavusių gydytojų nurodė, kad atlieka visas privalomas paslaugas ir funkcijas. Tuo tarpu net 67 proc. tyrime dalyvavusių gydytojų dėl pareigų neatlikimo įvardijo laiko stoką (13).
Siekiant, kad šeimos gydytojai dalintųsi teigiama informacija apie vakcinas, reikia, kad ir pačių šeimos gydytojų nuomonė, bei požiūris būtų teigiamas. Šiandienos žiniasklaidoje galima išgirsti pačių gydytojų neigiamą pasisakymą apie vakcinas. 2007 ir 2012 metais Amerikoje buvo
24
atlikti tyrimai, kurių metu apklausti šeimos gydytojai ir gydytojai pediatrai, siekiant išsiaiškinti jų nuomonę apie naujai priimtas rekomenduojamas vakcinas (Amerikoje nuo 2005 m. į vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių buvo įtrauktos 9 naujos vakcinos). Šio tyrimo rezultatai nustebino, teigiama, kad net 30 procentų tyrime dalyvavusių gydytojų mažai arba visai nepasitiki dabartiniais vakcinų saugumo tyrimais. Mažesnį pasitikėjimą naujomis vakcinomis turėjo šeimos gydytojai, lyginant su pediatrais (44).
Analizuojant literatūros apžvalgą pastebėta, kad pirminės sveikatos priežiūros specialistų požiūris į vakcinaciją skiriasi. Jungtinės Karalystės mokslininkų analizuota literatūros apžvalga teigia, kad gydytojų požiūris skiriasi dėl žinių trūkumo. Taip pat vakcinaciją vykdantys specialistai abejoja dėl vakcinose esančių pagalbinių medžiagų saugumo. Akcentuojamos pagrindinės nesiskiepijimo priežastys – baimė šalutinių reiškinių, tikėjimas, jog pacientas su tam tikromis skiepais valdomomis ligomis nesusidurs, nepasitikėjimas dėl vakcinų efektyvumo (45).
Šiais laikais dauguma tėvų nėra susidūrę su pavojingomis ligomis, kurios valdomos skiepais, todėl ir požiūris į skiepus yra pasikeitęs. Atėjus laikui skiepyti vaiką, šeimos gydytojui labai svarbu rasti laiko sužinoti ir išsiaiškinti abiejų tėvų nuomonę apie skiepus, palyginti ar jų nuomonės sutampa. Ką jie žino apie skiepus ir ko jie žada imtis, kad apsaugotų savo vaiką nuo ligų. Gydytojas turi suteikti tėvų poreikius atitinkančią informaciją. Specialistų nuomone tėvai nori išgirsti informaciją, kuri būtų iš jo patirties ar pagrįsta moksliniais tyrimais. Gydytojas gali tėvus supažindinti su liga, jos simptomais, komplikacijomis, bei pasidalinti žiniomis apie šios ligos protrūkius šiuo metu esančius kitose šalyse, bei kokią neigiamą įtaką šios ligos gali turėti vaikams ar suaugusiems. Gydytojai turėtu informuoti tėvus, kad ir išnykusios ligos gali sugrįžti, kai neskiepytų asmenų skaičius visuomenėje išauga. Jei vaiko tėvai nori pakalbėti apie skiepus ar išreikšti savo nuogąstavimus gydytojas privalo juos išklausyti ir pokalbio metu palaikyti akių kontaktą. Taip pat gydytojas turėtu pasiūlyti variantus, kurie padėtu sumažinti skiepijimo metu keliamą stresą (46).
Siekiant išlaikyti teigiamą požiūrį apie vakcinas visuomenėje, svarbus vaidmuo tenka gydytojams, kurie nepasitiki vakcinomis ar šiuolaikiniais vakcinų tyrimais. Nesiskiepija patys ar neskiepija savo vaikų (8). Manoma, kad didesnis teigiamos informacijos kiekis pasiekiantis gydytojus neišspręstų šių problemų, nes vien tik žinių nepakanka, norint pakeisti įsitikinimus ar susiformavusią nuomonę, susijusią su vakcinacija (47).
Apibendrinant galima teigti, jog šeimos gydytojų vaidmuo vykdant imunoprofilaktiką yra labai svarbus. Tyrimai atskleidė, kad nemaža dalis gydytojų nepasitiki vakcinomis ar abejoja jų efektyvumu ir saugumu. Gydytojai, kuriems trūksta žinių imunoprofilaktikos tema, pakankamai jų, negali suteikti ir savo pacientams. Kita gydytojų įvardinta priežastis, kodėl pacientai negauna pakankamai informacijos apie vakcinas – didelis darbo krūvis.
25 1.5. Slaugytojų požiūris į vakcinaciją
Nauja galimybė skiepyti slaugytojams ir akušeriams numatyta ministro įsakyme Nr. 468 „Dėl
imunoprofilaktikos organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo, kuris
įsigaliojo nuo 2019 metų spalio 24 dienos. Iki šio pakeitimo visi norintys pasiskiepyti, net ir būdami sveiki, privalėjo prieš skiepą patekti pas šeimos gydytoją. Šis įsakymo pakeitimas numato, kad imunoprofilaktiką gali paskirti ir atlikti gydytojai, slaugytojai bei akušeriai, kuriems tokią teisę suteikia reglamentuojantys teisės aktai. Naujasis ministro įsakymas suteikia teisę patiems slaugytojams ir akušeriams įvertinti paciento sveikatos būklę, užpildant specialius klausimynus, ir jei pacientai sveiki atlikti skiepijimus. Nuo šiol skiepyti galės visų specialybių gydytojai pagal kompetenciją, o sprendimus dėl skiepijimo gali priimti ne tik gydytojai, bet ir slaugytojai ar akušeriai (48). Manoma, kad šie pakeitimai padės sumažinti ne tik gydytojams tenkantį krūvį, bet ir eiles prie šeimos gydytojų kabinetų, o norintiems pasiskiepyti tai padaryti bus paprasčiau.
Šiuo metu įgaliojimas ne tik skiepyti, bet ir skirti skiepus, slaugytojams ir akušeriams, galioja daugelyje ES šalių, pavyzdžiui Jungtinėje karalystėje, Suomijoje, Norvegijoje, Olandijoje, net 10 metų Estijoje. Taip pat ir JAV, Japonijoje, Pietų Korėjoje.
Nors Lietuvoje tyrimų apie slaugytojų požiūrį ir indėlį į imunoprofilaktiką nėra daug, tačiau ji ne mažiau svarbi nei gydytojų ar kitų sveikatos priežiūros specialistų.
2009 m. Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 1693 gydytojai ir slaugytojos. Iš visų dalyvavusių 837 buvo bendrosios praktikos gydytojai, 523 – terapeutai ir 306 – slaugytojos. Didžioji dalis respondentų buvo iš Vilniaus apskrities, tačiau buvo ir iš kitų miestų: Kauno, Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Telšių, Utenos. Gauti rezultatai atskleidė, kad Lietuvos sveikatos priežiūros respondentų požiūris į imunoprofilaktiką yra teigiamas. Apklaustųjų nuomone, vakcina yra efektyvesnė ir pigesnė priemonė nei kitos medicininės paslaugos. Skiepai turi daug didesnę naudą, nei žalą mano 84,9 proc. bendrosios praktikos gydytojų, 87,5 proc. terapeutų ir 71,7 proc. slaugytojų. Gripas yra pavojinga infekcija teigia net 92,0 proc. bendrosios praktikos gydytojų, 94,0 proc. terapeutų ir 95,0 proc. slaugytojų. Tyrimo išvadose nurodyta, kad dažniausios nesiskiepijimo nuo gripo priežastys yra: saugausi nuo gripo stiprindamas sveikatą (19,3 proc. bendrosios praktikos gydytojų, 18,9 proc. terapeutų ir 15,8 proc. slaugytojų), niekada gripu nesergu (20,0 proc. bendrosios praktikos gydytojų, 17,0 proc. terapeutų ir 15,2 proc. slaugytojų), įgyjamas natūralus imunitetas (22,2 proc. bendrosios praktikos gydytojų, 8,0 proc. terapeutų ir 18,8 proc. slaugytojų) (49).
2017 m. nuo vasario iki lapkričio mėnesio buvo vykdomas Lietuvos šeimos gydytojų kolegijos nepriklausomo medicininio švietimo projektas “Imunoprofilaktikos nauda šiuolaikiniam
26
išvadose buvo pateikta, kad PSPS trūksta žinių apie vakcinaciją. Po mokymų apie vakcinas buvo nustatyta, kad PSPS žinios gripo, meningokoko ir ŽPV imunoprofilaktikos srityje pakilo apie 1,2 balo, pagal 10 balų vertinimo skalę. Taip pat tyrimo rezultatai atskleidė, jog daugiau žinių turintys specialistai dažniau rekomendavo skiepytis savo pacientams. Ryšio tarp gydytojų asmeninės vakcinacijos ir žinių apie imunoprofilaktiką nenustatyta (50).
„Vaccine“ žurnale publikuotame straipsnyje teigiama, jog PSPS informavimo lygis įtakoja
skiepijimosi dažnumą ir pasitikėjimą vakcinomis. Taip pat akcentuojama, kad dėl neigiamo vakcinų poveikio labiau nerimauja tie specialistai, kurie turi mažiau žinių apie skiepus. Jie turi abejonių ir yra linkę dažniau atsisakyti skiepytis (51).
Lietuvoje profesinės kvalifikacijos kėlimas sveikatos priežiūros specialistams yra privalomas ir reglamentuojamas Lietuvos respublikos sveikatos apsaugos ministerijos. Gydytojai ir slaugytojos privalo kas penkerius metus atnaujinti įgytos kvalifikacijos žinias, gebėjimus ir praktinius įgūdžius (52).
Nors imunizacijos nauda yra didžiulė ir apčiuopiama, bei įrodyta moksliniais tyrimais, dalis tėvų ir net sveikatos priežiūros specialistų nusprendžia neleisti skiepyti savo vaikų ar nerekomenduoti vakcinų savo pacientams (53, 54).
Bendradarbiaujant su Nacionalinėmis slaugos asociacijomis, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros biuro šalys buvo pakviestos dalyvauti apklausoje, siekiant nustatyti dabartinė slaugytojų įsitraukimo į imunizaciją būklę. Į tyrimą dėl slaugytojų dalyvavimo imunizacijos srityje įsitraukė 15 šalių. Apklausą sudarė penkios pagrindinės sritys, atspindinčios: bendrą slaugos vaidmenį ir pasiruošimą imunizacijos intervencijoms; skiepų paskyrimą; skiepijimą; veiklą, susijusią su slaugos vaidmens didinimu imunizacijoje; informacija apie respondentus. Be to, buvo atlikta papildoma analizė, siekiant nustatyti slaugytojų imunizacijos vaidmenį kiekvienoje šalyje. Rezultatai patvirtina, kad slaugytojos užsiima imunizacijos veikla ir kad pagrindinė slaugos vaidmens dalis yra informacijos teikimas apie vakcinas ir apie aktyvius mokymus imunizacijos tema (54).
Tyrimo rezultatai aiškiai nustatė, kad didžiausia slaugytojų įsitraukimo į imunizaciją kliūtis buvo negalėjimas skirti vakcinų. Jei ši kliūtis būtu pašalinta, duomenų analizė nustatė reikšmingą ir teigiamą poveikį, kuris galėtų įtakoti vakcinacijos dažnumą. Be to, duomenų analizė nustatė ryšį tarp skiepijimų procentų ir slaugytojų tose šalyse, kuriose slaugytojai yra įgalioti, ir tose, kuriose jie neturi galimybės paskirti vakcinas. Taigi, pasirengimas yra svarbus savaime, tačiau dėl politinių veiksmų, kurie palaiko ir skatina slaugytojų pasirengimą ir įgalioja slaugytojus paskirti vakcinas, vakcinacijos rodikliai padidės daugiausia. Antrosios didžiausios slaugytojų įsitraukimo į imunizaciją kliūtys, nurodytos apklausos atsakymuose buvo: laiko trūkumas; žinių ir informacijos stoka; nepakankamas kvalifikacijos kėlimas (55).
27
Sveikatos stiprinimas ir pirminių ligų prevencija yra kertiniai pirminės sveikatos priežiūros akmenys. Slaugytojai, turintys platų priežiūros spektrą visose aplinkose ir sektoriuose, visapusišką švietimą, įskaitant socialinius sveikatą lemiančius veiksnius, ir aukštą visuomenės pasitikėjimą. Strateginis dėmesys slaugytojų visapusiškam įsitraukimui į imunizaciją gali turėti didžiulę teigiamą įtaką imunizacijai (56). Atsižvelgiant į šio tyrimo rezultatus, akivaizdu, kad daugiau dėmesio reikia skirti imunizacijai, kaip vienai saugiausių ir ekonomiškiausių prieinamų sveikatos ir visuomenės sveikatos intervencijų, galinčiai turėti įtakos sveikatos rezultatams (55). Mokslininkų teigimu, kuo daugiau žmonių bus paskiepyta, tuo mažiau galimybių bus plisti užkrečiamosioms ligoms (57, 58).
Atsižvelgiant į išanalizuotą literatūrą, galima daryti išvadą, kad skiepai yra būtini tam, kad visuomenė būtų apsaugota nuo pavojingų ar net mirtinų ligų. Teigiamą nuomonę apie vakcinas formuoja ne tik gydytojai, bet ir slaugytojos. Nemaža dalis šalių, kaip ir Lietuva nuo praėjusių metu suteikė galimybę ne tik skiepyti, bet ir skirti skiepus gydytojams, slaugytojoms ir akušeriams. Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad šalyse kur skirti ir skiepyti teisę turi slaugytojos, vakcinacijos apimtys yra didesnės. Kitos slaugytojų įsitraukimo į imunizaciją kliūtys, nurodomos tyrimuose, yra laiko trūkumas, žinių ir informacijos stoka.
28
1. TYRIMO METODIKA
Tyrimo tipas. Kiekybinis momentinis tyrimas, anoniminė anketinė apklausa.
Tyrimo organizavimas. Anketinė apklausa buvo atliekama Jonavos rajono gydymo
įstaigose: VšĮ „Jonavos ligoninė“ vaikų skyriuje, VšĮ „Jonavos pirminės sveikatos priežiūros
centras“, UAB „Rimkų šeimos sveikatos centas“, UAB „Juodmenos šeimos klinika“, AB „Achemos“ fil. „Achemos“ poliklinika nuo 2019 m. kovo 18 d. iki 2019 birželio 1 d. Organizuojant
apklausos vykdymą buvo susitikta su gydymo įstaigų vadovais, kurių metu supažindinti su tyrimu, bei pasirašyti raštiški sutikimai atlikti tyrimą. Apklausa pradėta vykdyti gavus LSMU Bioetikos centro pritarimą (Priedas Nr. 1). Anketos respondentams pateiktos per įstaigos vadovų paskirtus asmenis, kur susirinkimų metu buvo pristatomas tyrimas, bei pateikiamos ir užpildomos.
Tyrimo kontingentas. Tyrime dalyvavo Jonavos rajono gydymo įstaigos, kuriuose
vykdomas vaikų skiepijimas pagal patvirtintą vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių (22). Tiriamieji - šeimos gydytojai, gydytojai pediatrai ir slaugytojai, dirbantys Jonavos rajono sveikatos priežiūros įstaigose. Į tyrimą buvo įtraukti tiek valstybinių, tiek privačių gydymo įstaigų specialistai.
Tyrimo imtis ir sudarymo metodas. Tyrime dalyvavo visi aukščiau išvardintuose įstaigose
dirbantys šeimos gydytojai, slaugytojos ir gydytojai pediatrai. Jonavos rajone šių specialistų dirba 120. Tyrimo reprezentatyvumui reikalinga imtis apskaičiuota pagal Pianotto formulę:
n = 1/ (Δ² + 1/N), kur
n – respondentų skaičius, kuriuos būtina apklausti;
Δ – paklaidos dydis (rezultatai įvertinti su 5 proc. paklaida); N – generalinės visumos dydis.
Nustatyta, kad reikia į tyrimą įtraukti 92 respondentus.
Buvo išdalinta 118 anketų, gražinta 112 anketų. Pilnai užpidytos ir analizei tinkamos buvo 106 anketos. Atsako dažnis 89,8 proc.
Tyrimo instrumentai ir duomenų šaltiniai. Išanalizavus mokslinę literatūrą buvo sudaryta
anoniminė anketa (Priedas Nr. 2). Anketą sudaro 37 klausimai. Pirmi anketos klausimai yra demografinio ir socialinio pobūdžio. 34 anketos klausimai yra uždaro pobūdžio su pateiktais keliais atsakymo variantais, trijų klausimų atsakymus respondentai turėjo įrašyti patys (2, 29, 34). 8 klausimas yra lentelės tipo ir į jį įeina 22 klausimai. Anketos klausimai suskirstyri į grupes (2.2 lentelė).
29
2.2 lentelė. Anketos klausimų charakteristika
Klausimų paskirtis Klausimų numeriai
Klausimai skirti išsiaiškinti demografinius bei socialinius respondentų duomenis
1, 2, 3,4.
Klausimai skirti išsiaiškinti, kaip organizuojamas ir vykdomas imunoprofilaktinis darbas
5, 12, 21, 22, 23, 25, 26, 28.
Klausimai skirti išsiaiškinti, kas padėtu palaikyti aukštas imunizacijos apimtis
7, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 32, 33.
Klausimai skirti išanalizuoti problemas su kuriomis susiduria specialistai
6, 20, 24, 27, 29, 30,31, 34, 35.
Klausimai skirti išsiaiškinti gydytojų ir slaugytojų požiūrį
8, 9, 10, 11, 13, 36, 37.
Kintamieji ir jų vertinimo kriterijai. Pirmi 4 anketos klausimai yra demografinio ir
socialinio pobūdžio (lytis, amžius, darbo stažas, sveikatos priežiūros įstaigos tipas (privati ar viešoji)). Respondentai buvo suskirstyti į grupes pagal: amžių, sveikatos priežiūros įstaigos tipą (viešoji ar privati) ir darbo stažą (≤10 metų ir >10 metų).
Duomenų analizės metodai. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinės
programos statistikos paketą „SPSS/w 24.0“ ir MS Excel 2016 kompiuterinę programą. Nagrinėjamų požymių pasiskirstymui pasirinktoje imtyje įvertinti taikyta aprašomoji duomenų statistika – absoliutūs (n) ir procentiniai dažniai (proc.). Požymių ryšiams vertinti sudarytos susijusių požymių lentelės, požymių priklausomybei nustatyti skaičiuotas chi-kvadrat (χ2) kriterijus, proporcijų lygybė vertinta z testu su Bonferroni korekcija. Kai reikšmingumo lygmuo p<0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu. Rezultatai pateikiami diagramose ir lentelėse.
Tyrimo etika. Tyrimas buvo pradėtas vykdyti gavus Jonavos rajono gydymo įstaigų vadovų
sutikimus. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas Nr. BEC-VSV(M)-94 išduotas 2019 kovo 18 d. Kiekvienas respondentas buvo supažindintas su tyrimu, anonimine anketine apklausa. Medicinos darbuotojai informuoti, kur bus panaudoti tyrimo rezultatai, bei kad jie bus panaudoti tik apibendrinti. Respondentai buvo informuoti, kad jų dalyvavimas tyrime yra savanoriškas.
30
2. REZULTATAI
Tiriamosios imties sociodemografinės charakteristikos
Tyrime dalyvavo 106 respondentai (šeimos gydytojai, gydytojai pediatrai ir slaugytojai), dirbantys Jonavos rajono sveikatos priežiūros įstaigose. Dauguma respondentų dirba viešojoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (82,1 proc., n=87), daugiau kaip 10 metų (86,8 proc., n=92). 99,1 proc. (n=105) apklaustų sveikatos priežiūros specialistų yra moterys (3.1 lentelė).
3.1 lentelė. Tiriamosios imties sociodemografinės charakteristikos (N=106)
Požymiai Abs. Skaičius (n) proc.
Darbovietė
Viešosios sveikatos priežiūros įstaigos 87 82,1 Privačios sveikatos priežiūros įstaigos 19 17,9 Pareigos Slaugytojai 66 62,3 Šeimos gydytojai 30 28,3 Gydytojai pediatrai 10 9,4 Amžius 21-40 metų 22 20,7 41-50 metų 32 30,2 >50 metų 52 49,1 Darbo stažas ≤10 metų 14 13,2 >10 metų 92 86,8 Lytis Vyrai 1 0,9 Moterys 105 99,1
Beveik pusė tyrimo dalyvių yra vyresni kaip 50 metų (49,1 proc., n=52), amžiaus vidurkis – 47,8±11,5 metų. Jauniausiam respondentui buvo 21 metai, vyriausiam – 67 metai.
3.1. Šeimos gydytojų, gydytojų pediatrų ir slaugytojų nuomonė apie imunoprofilaktinio darbo organizavimą ir vykdymą sveikatos priežiūros įstaigose
Tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti imunoprofilaktinio darbo Jonavos rajono sveikatos priežiūros įstaigose organizavimo ir vykdymo aspektus. Analizuojant tėvų ar globėjų informavimo dėl vaikų skiepijimo pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių būdus nustatyta, kad dauguma pirminio lygio specialistų apie vaikų skiepus tėvus ar globėjus informuoja šiems atvykus į sveikatos priežiūros įstaigą (62,3 proc., n=66) arba skambindami telefonu (60,4 proc., n=64). Tik 4,7 proc. (n=5) tyrime dalyvavusių sveikatos priežiūros specialistų laukia, kol pacientas pats kreipsis dėl vaikų skiepijimo (3.1.1 pav.).
Tyrimo rezultatai rodo, kad daugiau kaip trečdalis respondentų apie rekomenduojamą skiepijimą informuoja bet kurį šeimos narį, atvykusį į sveikatos priežiūros įstaigą (35,8 proc., n=38) (3.1.1 pav.).
31
3.1.1 pav. Pagrindiniai tėvų informavimo dėl vaiko skiepijimo būdai (N=106)
Analizuojant tėvų ar globėjų informavimo dėl vaikų skiepijimo būdus priklausomai nuo sveikatos priežiūros įstaigos tipo nustatyta, kad viešojoje sveikatos priežiūros įstaigoje dirbantys specialistai statistiškai reikšmingai dažniau suteikti informacijos apie skiepus vyksta pas pacientą į namus nei dirbantys privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje (p<0,05). Kitų tėvų ar globėjų informavimo apie vaikų skiepijimą būdų dažnis viešojoje ir privačioje įstaigose buvo panašus (3.1.1 lentelė).
3.1.1 lentelė. Pagrindiniai tėvų informavimo dėl vaiko skiepijimo būdai priklausomai nuo sveikatos priežiūros įstaigos tipo (N=106)
Tėvų informavimo būdai Sveikatos priežiūros įstaigų tipas, n (proc.)
Statistinis reikšmingumas Viešosios (n=87) Privačios (n=19) Skambina telefonu 52 (59,8) 12 (63,2) χ²=0,1, lls=1, p=0,784
Informuoja pacientas atvykus į įstaigą
53 (60,9) 13 (68,4) χ²=0,4, lls=1, p=0,541 Informuoja bet kurį šeimos narį, kai
atvyksta į įstaigą
30 (34,5) 8 (42,1) χ²=0,4, lls=1, p=0,530
Vyksta pas pacientą į namus 7 (8,0) 0 χ²=2,6, lls=1, p=0,021
Laukia kol pacientas kreipsis pats 4 (4,6) 1 (5,3) χ²=0,1, lls=1, p=0,901 Statistinė analizė rodo, kad trumpesnį kaip 10 metų darbo stažą turintys sveikatos priežiūros specialistai statistiškai reikšmingai dažniau laukia, kol dėl skiepijimo pacientas kreipsis pats nei ilgiau dirbantys kolegos (p<0,05) (3.1.2 lentelė).
62.3 60.4 35.8 6.6 4.7 0 10 20 30 40 50 60 70
Informuoja pacientui atvykus į įstaigą Skambina telefonu Informuoja bet kurį šeimos narį, kai
atvyksta į įstaigą
Vyksta pas pacientą į namus Laukia kol pacientas kreipsis pats
Procentai Info rm avim o būd ai
32
3.1.2 lentelė. Pagrindiniai tėvų informavimo dėl vaiko skiepijimo būdai priklausomai nuo darbo stažo (N=106)
Tėvų informavimo būdai
Darbo stažas, n (proc.) Statistinis reikšmingumas ≤10 metų (n=14) >10 metų (n=92) Skambina telefonu 6 (42,9) 58 (63,0) χ²=2,1, lls=1, p=0,150
Informuoja pacientas atvykus į įstaigą 10 (71,4) 56 (60,9) χ²=0,4, lls=1, p=0,448 Informuoja bet kurį šeimos narį, kai
atvyksta į įstaigą
5 (35,7) 33 (35,9) χ²=0,1, lls=1, p=0,991
Vyksta pas pacientą į namus 0 7 (7,6) χ²=1,1, lls=1, p=0,286
Laukia kol pacientas kreipsis pats 2 (14,3) 3 (3,3) χ²=3,3, lls=1, p=0,040 Vertinant tėvų ar globėjų informavimo dėl vaikų skiepijimo būdus priklausomai nuo respondentų amžiaus nustatyta, kad vyresni kaip 50 metų sveikatos priežiūros specialistai statistiškai reikšmingai dažniau suteikti informacijos apie skiepus vyksta pas pacientą į namus palyginus su jaunesniais kolegomis (p<0,05) (3.1.3 lentelė).
3.1.3 lentelė. Pagrindiniai tėvų informavimo dėl vaiko skiepijimo būdai priklausomai nuo amžiaus (N=106)
Tėvų informavimo būdai Amžius, n (proc.)
Statistinis reikšmingumas 21-40 metų (n=22) 41-50 metų (n=32) >50 metų (n=52) Skambina telefonu 12 (54,5) 20 (62,5) 32 (61,5) χ²=0,4, lls=2, p=0,818 Informuoja pacientas atvykus į
įstaigą
17 (77,3) 16 (50,0) 33 (63,5) χ²=4,2, lls=2, p=0,123 Informuoja bet kurį šeimos narį,
kai atvyksta į įstaigą
8 (36,4) 10 (31,3) 20 (38,5) χ²=0,5, lls=2, p=0,798
Vyksta pas pacientą į namus 0 0 7 (13,5)* χ²=7,8, lls=2, p=0,020
Laukia kol pacientas kreipsis pats
2 (9,1) 1 (3,1) 2 (3,8) χ²=1,2, lls=2, p=0,548 *-p<0,05, palyginus su 21-40 metų ir 41-50 metų respondentais (z testas su Bonferroni korekcija)
Analizuojant darbuotojų imunoprofilaktikos galimybes nustatyta, kad privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje dirbantys specialistai reikšmingai dažniau neturi galimybės pasiskiepyti nuo užkrečiamųjų ligų darbdavio lėšomis nei viešojoje įstaigoje dirbantys kolegos (p<0,05). Beveik trečdalis (32,6 proc., n=35) respondentų, dirbančių viešojoje sveikatos priežiūros įstaigoje, nežino, ar jų darbovietėje yra galimybė pasiskiepyti nuo užkrečiamųjų ligų darbdavio lėšomis (3.1.2 pav.).
