DIABETU SERGANČIŲ PACIENTŲ PROBLEMŲ NUSTATYMAS VAISTINĖJE IR JŲ KONTROLĖS GALIMYBĖS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

FARMACIJOS FAKULTETAS

KLINIKINĖS FARMACIJOS KATEDRA

KOTRYNA NARKUTĖ

DIABETU SERGANČIŲ PACIENTŲ PROBLEMŲ NUSTATYMAS

VAISTINĖJE IR JŲ KONTROLĖS GALIMYBĖS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas: Prof. dr. Vitalis Briedis

2

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

FARMACIJOS FAKULTETAS

KLINIKINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TVIRTINU:

Farmacijos fakulteto dekanas Prof. dr. Vitalis Briedis Data

DIABETU SERGANČIŲ PACIENTŲ PROBLEMŲ NUSTATYMAS

VAISTINĖJE IR JŲ KONTROLĖS GALIMYBĖS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Prof. dr. Vitalis Briedis Data

Recenzentas Darbą atliko

Magistrantė Kotryna Narkutė

Data Data

3 TURINYS SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10

Darbo tikslas: ... 10 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11 1.1. Cukrinis diabetas ... 11 1.1.1. Apibrėžimas ir klasifikacija ... 11 1.1.2. Ligos epidemiologija ... 12 1.1.3. Patogenezė ir komplikacijos ... 13 1.1.4. Rizikos veiksniai... 15 1.1.4.1. Mitybos įpročiai ... 15 1.1.4.2. Fizinis aktyvumas ... 17 1.1.4.3. Antsvoris ir nutukimas ... 17 1.1.4.4. Rūkymas ir alkoholis ... 18

1.2. Cukrinio diabeto kontrolė ... 19

1.3. Farmacijos specialisto vaidmuo cukrinio diabeto kontroliavime ... 21

2. TYRIMO METODIKA ... 24

2.1. Tyrimo planavimas ir metodai ... 24

2.2. Tyrimo objektas ir tiriamųjų atranka ... 24

2.3. Tyrimo vieta ir klausimyno apžvalga ... 25

2.4. Tiriamųjų vertinimas ... 25

2.5. Tyrimo statistinė analizė ... 26

3. REZULTATAI ... 26

3.1. Tiriamųjų charakteristika ... 26

3.2. Tiriamųjų žinių apie ligą vertinimas ... 29

3.3. Tiriamųjų ligos kontrolės vertinimas ... 31

3.4. Tiriamųjų mitybos įpročių vertinimas ... 37

3.5. Fizinio aktyvumo vertinimas ... 38

3.6. Cukrinio diabeto priežiūros vertinimas ... 40

4

5. IŠVADOS ... 46

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS VAISTININKUI ... 47

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 48

5

SANTRAUKA

K. Narkutės magistro baigiamasis darbas. Diabetu sergančių pacientų problemų nustatymas vaistinėje ir jų kontrolės galimybės/ mokslinis vadovas prof. dr. Vitalis Briedis; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Klinikinės farmacijos katedra. – Kaunas 2017

Darbo tikslas: atlikti cukrinio diabeto pacientų vykdomos ligos kontrolės vertinimą ir įvertinti galimybes vaistininkui dalyvauti gerinant tokių pacientų gyvenimo kokybę.

Uždaviniai: 1) Sudaryti apklausos klausimyną, kad įvertinti cukriniu diabetu sergančių pacientų ligos kontroliavimo problemas. 2) Išanalizuoti vaistinių pacientų, sergančių cukriniu diabetu, supratimą apie ligą bei elgesį kontroliuojant ligos pasireiškimus. 3) Išsiaiškinti pacientų požiūrį į vaistininko vaidmenį prisidedant prie ligos kontroliavimo. 4) Pateikti praktines rekomendacijas identifikuotų problemų valdymui.

Metodika: 2015/2017 laikotarpiu buvo rengiamas magistro baigiamasis darbas šiais etapais:

1. Literatūros analizė – mokslinių tyrimų nagrinėjimas, teorinės literatūros analizė, kad įvertinti esamas ligos kontroliavimo problemas ir faktorius, kurie galėtų padėti išspręsti su diabetu susijusias sergančiųjų problemas.

2. Empirinis tyrimas – anketos sudarymas, Vilniaus miesto vaistinių pacientų anketinė apklausa ir duomenų analizė.

Tyrimo dalyviai: pacientai, sergantys I ir II tipo cukriniu diabetu.

Rezultatai: Tyrime dalyvavo 85 pacientai, iš jų 48 moterys ir 37 vyrai, sergantys cukriniu diabetu. Tyrimu nustatyta, kad ligos kontroliavime pacientai susiduria su papildomo fizinio aktyvumo, tinkamo mitybos rėžimo palaikymo, gliukozės koncentracijos matavimo ir racionalaus vaistų vartojimo problemomis. Spręsti problemas galėtų padėti vaistininkai, nes tyrimu nustatyta, kad 89,4 proc. pacientų vaistininko patarimais pasikliauja.

Išvados: Kilusios nekoreguojamos problemos daro neigiamą įtaką efektyviam ligos kontroliavimui. Siekiant efektyvesnio cukrinio diabeto kontroliavimo, vaistininkai turėtų būti įtraukti į sveikatos priežiūros darbuotojų komandą, kurie prižiūri gydymą, tačiau tam yra būtinas vaistininkų parengimas ir mokymas.

6

SUMMARY

Narkutės K. master’s thesis. Diabetes patient’s problem identification in pharmacies and possibilities of their control/ research supervisor prof. dr. Vitalis Briedis; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Pharmacy, Department of Pharmaceutical Clinical Pharmacy. - Kaunas 2017.

The aim: to study the problems of the disease control of diabetic patients and to assess how a pharmacist can contribute to the disease control.

The objectives: 1) Prepare questionnaire for evaluation of control issues that occur for diabetes patients. 2) Analyze and evaluate pharmacies patients, which are suffering from diabetes, knoweledge and awareness of disease, steps in controlling symptoms of diabetes 3) Research and analyze patients awareness of pharmacist knowledge and contribution to control of diabetes. 4) Provide practical guidance on the identified problems management.

Methods: the stages of master‘s thesis during the period of 2015/2017.

1. Literature analysis – study scientific research, analyse theoretical literature to evaluate the existing issues of the disease control and factors that could help solve the problems of patients with diabetes.

2. 2. Empirical research – draw up a questionnaire, survey and data analysis of patients of Vilnius pharmacies.

Participantsof the study: patients with Type I and II diabetes.

Results of the study: The study involved 85 patients, 48 women and 37 men with diabetes. The study found that in disease control the patients face the problems of additional physical activity, proper diet, glucose measurement and rational use of drugs. Pharmacists could help in solving these problems, because the study found that 89.4 percent of the patients rely on pharmacist‘s advice.

Conclusions: uncorrected problems that arrise affect efficient disease control. In order to control diabetes more effectively, pharmacists should be included in the team of health care employees, who prescribe and supervise treatment, but for this preparation and training of pharmacists is needed.

7

SANTRUMPOS

ADA – Amerikos diabeto asociacija

AKS – arterinis kraujo spaudimas

CD – cukrinis diabetas

DEPAC – Diabetes Experts‘Panel from Accessing Countries

HbA1c – glikozilintas hemoglobinas

JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos

KMI – kūno masės indeksas

Pav. – paveikslas

Proc. – procentai

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija

RV – rizikos veiksniai

8

ĮVADAS

Cukrinis diabetas yra plintanti lėtinė neinfekcinė medžiagų apykaitos sutrikimo liga, įgyjanti epidemijos pobūdį [1]. Ligos atsiradimas yra siejamas su netinkama mityba, nutukimu, fizinio aktyvumo stoka, ilgalaike nervine įtampa bei genetiniais ypatumais. Laiku nediagnozuotas ir nekontroliuojamas cukrinis diabetas gali sukelti sunkias komplikacijas: ūmias (hipoglikemija, hiperglikemija ir ketoacidozė) ir lėtines (sutrinka širdies ir kraujagyslių sistemos veikla, pažeidžiamos nervų, akių ir inkstų sistemos. Atlikti tyrimai parodė, kad sergamumas ir mirtingumas nuo cukrinio diabeto komplikacijų didėja [2]. Didėjant pacientų skaičiui pasaulyje vis daugėja mokslinių tyrimų, kuriais siekiama išanalizuoti ligonių, sergančių cukriniu diabetu, ligos priežiūros problemas. [3,4].

Kad užtikrinti geresnę sergančiųjų cukriniu diabetu gyvenimo kokybę yra reikalinga tirti sergančiųjų sveikatos palaikymo problemas. Tik tinkama sveikatos priežiūra ir ligos kontroliavimas gali pagerinti sergančiųjų sveikatą, darbingumą bei gyvenimo kokybę. Cukrinio diabeto ligos gydyme ir komplikacijų kontrolėje daugiausiai dalyvauja gydytojas endokrinologas, šeimos gydytojas, slaugytojai, diabetologai. Šie specialistai padeda kontroliuoti ligos pasireiškimą, užtikrina tinkamą gydymą ir kontrolę bei apmokymą. Užsienio šalyse plinta praktika, kad cukrinio diabeto ligos kontroliavime veiksmingai dalyvauja vaistininkai, nes būtent vaistinėse ligoniai periodiškai įsigyja vaistus. Taip vaistininkai tampa sergančiųjų cukriniu diabetu sveikatos priežiūros komandos nariais, kurios tikslas yra padėti kokybiškai kontroliuoti ligos priežiūrą.

Mokslinių tyrimų rezultatai patvirtina, kad cukrinio diabeto ligos kontrolės sėkmė priklauso ne tik nuo gydymo vaistiniais preparatais, bet ir nuo sergančiojo gyvenimo būdo. Tinkami gyvenimo būdo pokyčiai – sveika mityba, reguliari fizinė veikla, reguliarus miegas, tabako ir alkoholio ribojimas, streso mažinimas, gali sudaryti tinkamas prielaidas ligai kontroliuoti [5]. Pasaulinė sveikatos organizacija siekia intensyviai dalyvauti šios ligos prevencijoje, kontroliavimo programomis ir rūpinasi, kad būtų užtikrinta lėtinių ligų profilaktika. Kol kas cukrinis diabetas yra neišgydoma, bet valdoma liga. Gydymo efektyvumas priklauso nuo paties ligonio gyvenimo būdo bei medicinos specialistų nurodymų laikymosi. Ligonis turi suvokti kokių priemonių reikia imtis, kad gydymas būtų sklandus ir būtų pasiekti optimalūs rezultatai.

Lyginant medicinos specialistų prieinamumą, vaistininkai yra lengviausiai prieinami ligoniams, todėl gydytojo paskirtą gydymą gali veiksmingai padėti prižiūrėti ir vaistininkas. Tačiau tam vaistininkui yra reikalingos kompetencijos, kurios leistų tinkamai konsultuoti sergančiuosius apie gyvenimo būdo svarbą ligos kontrolėje. Vaistininkas savo darbe šalia medikamentinio gydymo

9

priežiūros, turėtų įspėti sergančiuosius apie tinkamą gyvenimo būdo pasirinkimą. Gydytojai per trumpą ligonio vizitą ne visada yra pajėgūs aptarti ir medikamentines ir nemedikamentines priemones, todėl sergančiųjų mokymą gali padėti užtikrinti vaistininkai. Tam būtina užtikrinti glaudų vaistininko ir sergančiojo bendradarbiavimą.

Šiame tyrime buvo planuota ištirti, kaip cukriniu diabetu sergantys asmenys suvokia savo ligą, laikosi gydymo rekomendacijų, su kokiomis problemomis susiduria kontroliuodami ligą. Numatyta įvertinti, kaip ligoniai sprendžia iškilusias problemas bei jų indėlį siekiant efektyvaus ir racionalaus gydymo. Taip pat buvo vertinamas požiūris į galimą vaistininko vaidmenį, prisidedant prie cukrinio diabeto kontroliavimo.

10

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas:

atlikti cukrinio diabeto pacientų vykdomos ligos kontrolės vertinimą ir įvertinti galimybes vaistininkui dalyvauti gerinant tokių pacientų gyvenimo kokybę.

Darbo uždaviniai:

1. Sudaryti apklausos klausimyną, kad įvertinti cukriniu diabetu sergančių pacientų ligos kontroliavimo problemas.

2. Išanalizuoti vaistinių pacientų, sergančių cukriniu diabetu, supratimą apie ligą bei elgesį kontroliuojant ligos pasireiškimus.

3. Išsiaiškinti pacientų požiūrį į vaistininko vaidmenį prisidedant prie ligos kontroliavimo. 4. Pateikti praktines rekomendacijas identifikuotų problemų valdymui.

11

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Cukrinis diabetas

1.1.1. Apibrėžimas ir klasifikacija

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) apibūdina cukrinį diabetą (CD) kaip metabolinių sutrikimų visumą, kurios metu pasireiškia lėtinė hiperglikemija susijusi su angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitos sutrikimais, atsirandančiais dėl insulino sekrecijos, jo veikimo sutrikimo arba dėl abiejų priežasčių. Ligos eigoje atsiranda įvairių organų pažeidimai, disfunkcijos ar nepakankamumas [1].

Pirmo ir antro tipo diabetai gali sukelti sistemines komplikacijas: smulkiųjų kraujagyslių komplikacijas (diabetinė retinopatija, nefropatija, neuropatija) ir stambiųjų kraujagyslių komplikacijas – išeminė širdies liga, insultas, periferinių kraujagyslių ligas. Žinoma, kad antrojo tipo cukrinis diabetas (II-o tipo CD) yra nustatomas daugiau nei 85 proc. sergančiųjų, todėl sergamumo augimas yra siejamas su būtent šio tipo diabeto sergamumu. II-o tipo diabeto paplitimo augimas yra globali sveikatos problema, kurią gali sukelti mažėjantis fizinis aktyvumas, perteklinė mityba, dėl ko trumpėja gyvenimo trukmė ir didėja sergamumas [6].

Cukrinis diabetas pagal kilmę klasifikuojamas sekančiai:

1. I-o tipo – tai beta ląstelių destrukcija, dažniausiai sukelianti visišką insulino stygių:  Imuninis;

 Idiopatinis.

2. II-o tipo – dėl vyraujančio atsparumo insulinui ir kartu santykinio insulino trūkumo iki vyraujančio insulino sekrecijos sutrikimo su atsparumu insulinui arba be jo.

3. Kiti atvejai:

 Genetiniai beta ląstelių funkcijos sutrikimai;  Genetiniai insulino veikimo sutrikimai;  Egzokrininės kasos ligos;

 Endokrininės ligos;

 Vaistų arba cheminių medžiagų sukeltas CD;  Infekcijų sukeltas CD;

 Retos imuninės kilmės diabeto formos;

 Kiti genetiniai sindromai kartais siejami su diabetu. 4. Nėščiųjų cukrinis diabetas [7].

12

1.1.2. Ligos epidemiologija

Cukrinis diabetas yra viena iš keturių labiausiai paplitusių neužkrečiamų ligų, kurios paplitimas pastaraisiais metais sparčiai auga. Daugiausia gyventojų, sergančių cukriniu diabetu yra užfiksuota JAV Vakarų Ramiojo vandenyno pakrantėje ir Europoje [8]. Pasaulyje 2013 metais cukrinis diabetas buvo diagnozuotas 382 milijonams, o 2014 metais jau 422 milijonams žmonių.

Amerikos diabeto asociacijos (ADA) duomenimis 2012 metais fiksuotas 29,1 milijonas sergančiųjų, tai yra 9,3 proc. visos populiacijos, kai 2010 metais buvo 25,8 milijonai [9]. 2015 metais Šiaurės Amerikoje ir Karibų regione cukriniu diabetu sergančiųjų suaugusiųjų populiacija pasiekė 44,3 milijonus, tai sudaro 12,9 proc. gyventojų. Skaičiai tik didėja, todėl PSO prognozuoja, kad 2035 metais cukrinio diabeto susirgimų skaičius sieks 592 milijonus [6,10].

Apžvelgiant Europos regioną, cukrinio diabeto paplitimas didėjo kasmet. 2000 metais 1000 gyventojų teko 25,3 sergančiojo, o 2012 metais – 35,6. Pagal PSO duomenis 2015 metais Europos regione cukriniu diabetu sirgo 59,8 milijonai 20–79 amžiaus žmonių, o tai yra 9 proc. visos Europos suaugusiųjų populiacijos. Tarptautinė diabeto Federaciją (TDF) nurodo, kad didžiausias cukrinio diabeto paplitimas 2015 metais registruotas Maltoje (13,9 proc.) ir Portugalijoje (13,6 proc.), tuo tarpu Lietuva užima priešpaskutinę vietą ir cukrinio diabeto paplitimas sudaro 5,5 proc. gyventojų skaičiaus.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, diagnozuotų cukrinio diabeto atvejų skaičius didėja. Lietuvos sveikatos informacijos centras registruoja nuolatinį sergančiųjų skaičiaus augimą. 2015 metais pagal „Sveidros“ duomenų bazę Lietuvos higienos instituto sveikatos informacijos centras fiksavo daugiau nei 101 tūkstantį ligonių, sergančių cukriniu diabetu, iš jų daugiau nei 96 tūkstančiai asmenų sirgo II-o tipo cukriniu diabetu ir beveik 7 tūkstančiai – I-o tipo cukriniu diabetu [11]. Lyginant statistinius duomenis nuo 2001 metų, sergamumas asmenų, kuriems sveikatos priežiūros įstaigose diagnozuotas cukrinis diabetas Lietuvoje išaugo daugiau nei 3 kartus. 2001 metais 1000 gyventojų teko 11 sergančiųjų, vyresnių nei 18 metų, 2005 metais – 20,6, 2010 metais – 28,3, o 2015 metais – 42,2.

Labai nedidelė dalis ligonių miršta tiesiogiai nuo cukrinio diabeto, nes dažniausiai mirštama nuo ligos komplikacijų. 2013 metais Lietuvoje iš 100 000 gyventojų mirė 10,9 asmenų, sergančių cukriniu diabetu. Lietuvos mirtingumo statistika yra daugiau nei du kartus mažesnė nei kitų 28 Europos sąjungos šalių [12].

13

1.1.3. Patogenezė ir komplikacijos

Pirmojo tipo cukrinis diabetas (I-o tipo CD) vystosi, kai yra sunaikinamos kasos Langerhanso salelių beta ląstelės. Šios ląstelės yra sunaikinamos autoimuninių veiksnių. Palaipsniui mažėja insulino sekrecija ir šis procesas gali trukti kelis mėnesius ar metus. I-o tipo CD – tai genetinių ir aplinkos veiksnių nulemta autoimuninė liga. Mokslininkų padaryti tyrimai įrodė, kad aplinkos veiksniai turi svarbesnį poveikį ligos progresavime, nei genetinis polinkis. Aplinkos veiksniai, ypač vaisiaus ir vaikystės laikotarpiu, gali turėti didelę reikšmę I-o tipo CD vystymuisi. Atlikti tyrimai įrodė, kad šio tipo liga yra būdingesnė vaikams, kurie nebuvo maitinami motinos pienu [6]. Atvejo – kontrolės tyrimai atskleidė, kad ligos vystymuisi gali turėti įtakos virusinės infekcijos, toksinai ir mitybos veiksniai, vitamino D trūkumas, kuris yra siejamas su kai kuriais genetikos sutrikimais [13,14]. I-o tipo CD gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, tačiau daugeliu atvejų sergamumas yra dažniausiai nustatomas nuo gimimo iki 14 metų. Buvo nustatyta, kad vidutinis ligos atvejų skaičiaus didėjimas pasauliniu mastu per metus buvo 3 proc., o Europoje 3,9 proc. [15,16].

II-o tipo CD išsivystymo veiksniai yra sutrikusi insulino sekrecija kasos Langerhanso salelių beta ląstelėse, rezistentiškumas insulino poveikiui periferiniuose audiniuose ir padidėjusi gliukozės gamyba kepenyse. II-o tipo CD prasideda lėtai, dažnai be jokių simptomų, todėl šio tipo ligos vystymasis nėra visiškai aiškus. II-o tipo CD išsivystymui taip pat turi įtakos genetiniai, bei išoriniai veiksniai, tačiau svarbiausias ligos rizikos veiksnys yra nutukimas. Yra nustatyta, kad 80 – 90 proc. sergančiųjų CD yra nutukę arba turi antsvorio. Nutukimas mažina insulino poveikį periferiniuose audiniuose, ypač kepenyse ir raumenyse. Riebalinio audinio išskiriamos veikliosios medžiagos turi įtakos gliukozės apykaitai. Dar vienas iš II-o tipo CD rizikos veiksnių yra nepakankamas fizinis aktyvumas. Žinoma, kad reguliariai sportuojantiems žmonėms tikimybė susirgti šia liga yra tris kartus mažesnė nei nesportuojantiems. Rūkymas, mažas skaidulinių medžiagų vartojimas taip pat prisideda prie rizikos veiksnių. Tyrimais įrodyta, kad nevisavertė nėščiosios mityba, mažas naujagimio svoris lemia mažesnę beta ląstelių masę, dėl to mažėja insulino rezervas ir didėja polinkis susirgti II-o tipo CD [7].

II-o tipo CD mažiausias paplitimas yra kaimo vietovėse ir besivystančiose šalyse, o didžiausias – tam tikrose etninėse grupėse, ypač šalyse, kuriose yra priimtinas Vakarietiškas gyvenimo būdas – Ramiojo vandenyno salos (Nauru, Kiribati, Fiji ir kt.) ir Jungtinės Amerikos valstijos. Lyginant ligos paplitimą tarp lyčių, 2013 metais atliktas tyrimas parodė, kad su amžiumi CD paplitimas didėja abiejų lyčių grupėse.

Sergant abiejų tipų CD yra ypatingai svarbu kontroliuoti ligą, nes netinkama kontrolė smarkiai didina komplikacijų riziką. Nepakankamai gerai kontroliuojamas CD gali sukelti ūmias arba lėtines komplikacijas. Ūmioms komplikacijoms priskiriama hipoglikemija, hiperglikemija ir

14

ketoacidozė. Lėtinės komplikacijos priešingai nei ūminės vystosi palaipsniui. Joms yra priskiriama smulkiųjų kraujagyslių patologijos komplikacijos – tai diabetinė retinopatija, nefropatija, neuropatija ir stambiųjų kraujagyslių patologijos komplikacijos – tai koronarinė širdies liga, miokardo infarktas, insultas. Pastarosios komplikacijos lemia net 80 proc. sergančiųjų diabetu mirčių.

Komplikacijų atsiradimas ir progresavimas priklauso nuo nekoreguojamų ir koreguojamų rizikos veiksnių. Nekoreguojami rizikos veiksniai – tai asmens amžius (jaunesniems dažniau), diabeto trukmės (dažniau vystosi praėjus 5 – 10 metų nuo hiperglikemijos pradžios), genetiniai veiksniai (jei kas nors iš šeimos turėjo komplikacijų, tikimybė joms atsirasti didėja 3 – 5 kartus), rasė – didžiausia Pima indėnams, mažiausia baltaodžiams [1]. Koreguojami rizikos veiksniai, tokie kaip mityba, fizinis aktyvumas, rūkymas, alkoholis, hipertenzija, dislipidemija [17].

Kadangi II-o tipo CD yra labai sunku diagnozuoti, atlikti tyrimai Jungtinėje Karalystėje įrodė, kad 50 proc. tiriamųjų diagnozuojant ligą jau turėjo ligos komplikacijų. Todėl yra itin svarbu diagnozuoti ligą kuo anksčiau. PSO siūlo du pagrindinius tyrimus: gliukozės toleravimo testą, kuris apima glikemiją nevalgius ir glikemiją 2 valandos po valgio ir glikozilinto hemoglobino (HbA1c) testą. 2009 metais Amerikos diabeto asociacija patvirtino glikozilinto hemoglobino tyrimą, kaip tinkamą CD nustatyti. Kaip atskaitos riba pasirinkta HbA1c reikšmė prilygstanti 6,5 proc.

Vokiečių diabeto centro, Biometrikos ir Epidemiologijos instituto mokslininkai nustatė, kad HbA1c kiekis yra glaudžiai susijęs su diabetinės retinopatijos komplikacija. Retinopatijos paplitimas yra nuo 2,5 iki 4,5 karto didesnis pacientams, kurių HbA1c yra ≥ 6,5 proc. [18].

Įtarti CD galima, kai yra nors vienas CD simptomas (troškulys, dažnas ir gausus šlapinimasis, apetito padidėjimas, svorio kritimas, silpnumas, mieguistumas, pykinimas, acetono kvapas Kussmaul kvėpavimas) arba hiperglikemija, o HbA1c reikšmė yra didesnė nei 6,5 proc. (American Diabetes Association, 2010).

Afrikoje, Ganos Respublikoje, „Sampa Government“ ligoninėje 2015 metais buvo atliktas tyrimas, kad išsiaiškinti pacientų žinias apie galimas CD komplikacijas. Iš 630 pacientų, sergančių II-o tipo CD, 378 (60 proc.) nežinojo apie galimas komplikacijas, 169 (26,9 proc.) žinių turėjo nepakankamai ir tik 82 (13,1 proc.) žinojo viską apie komplikacijas. Dalyviai žinojo galimas atskiras komplikacijas, tačiau yra trūkumas išsamių žinių, todėl tyrimo vykdytojai siekia plėsti švietėjiškas programas, naudojant žiniasklaidą ir įtraukiant nacionalines mokymo ir švietimo įstaigas, kurios gali pagerinti informuotumą apie CD komplikacijų savireguliaciją ir sumažinti mirtingumą [19].

15

1.1.4. Rizikos veiksniai

Rizikos veiksniai (RV) yra skirtingi I-o ir II-o tipo CD. I-o tipo CD RV:  Susilpnėjęs imunitetas;  Virusai, toksinai;  Paveldimumas; II-o tipo CD RV:  Antsvoris ir nutukimas  Fizinis pasyvumas  Mityba

 Amžius (vyresni kaip 45 m.)

 Gretutinės ligos (arterinė hipertenzija, kai AKS>140/90 mmHG)  Hiperlipidemija

 Gestacinis diabetas  Rūkymas

 Lėtinis stresas [20]

Kiekvienam žmogui yra būdingi individualūs RV.

CD paplitimas pasaulyje ir Lietuvoje įgyja vis didesnį pagreitį. Tačiau, kaip jau buvo minėta II-o tipo CD yra daug dažnesnis. Todėl laiku diagnozuoti II-o tipo CD galima atidžiai stebint asmenis, turinčius būdingų rizikos veiksnių. Pasaulis susidūrė su šios ligos pandemija, kuri yra glaudžiai susijusi su netinkamais mitybos įpročiais, per mažu fiziniu aktyvumu, antsvoriu ir nutukimu, bei žalingais įpročiais, tokiais kaip rūkymas ir alkoholis.

1.1.4.1. Mitybos įpročiai

Tinkami mitybos įpročiai yra vienas iš pagrindinių faktorių siekiant efektyvaus ligos valdymo. Daugeliui asmenų, sergančių CD, sunkiausia gydymo plano dalis yra nusistatyti savo maisto racioną. ADA rekomenduoja, kad kiekvienas asmuo, sergantis CD, kartu su savo sveikatos priežiūros specialistų pagalba, aktyviai užsiimtų savęs valdymu, švietimu ir gydymo planavimu. Todėl yra labai svarbu, kad kiekvienas sveikatos priežiūros komandos narys būtų nusimanantis apie CD mitybos terapiją ir ją įgyvendintų.

ADA rekomenduoja, kad kiekvienas asmuo, sergantis CD turėtų būti nukreipiamas pas dietologą, kuris būtų atsakingas už asmeninę paciento maisto terapiją. Tačiau Filadelfijos sveikatos

16

priežiūros centre atliktas tyrimas parodė, kad iš daugiau nei 18 tūkstančių pacientų, tik 9,1 proc. turėjo galimybę apsilankyti pas mitybos specialistą per 9 metų laikotarpį [21].

ADA už savo bendras pajamas sukūrė maisto terapijos rekomendacijas, kuriomis gali naudotis ir pacientai ir sveikatos priežiūros specialistai. Naudojantis šiomis rekomendacijomis, buvo nustatyta, kad sumažėjo dienos riebalų (5 – 8 proc.), sočiųjų riebalų (2 – 4 proc.), energijos suvartojimas (232 – 710 kcal/dieną), trigliceridų (11 – 31 proc.), mažo tankio lipoproteinų cholesterolio (7 – 22 proc.) ir bendrojo cholesterolio (7 – 21 proc.) lygiai [22].

Yra manoma, jog netinkama mityba didžiausią įtaką daro II-o tipo CD pacientams, todėl ypatingai jiems yra svarbu stebėti savo maisto racioną.

Didžiąją maisto dalį sudaro angliavandeniai, iš jų organizme pasigamina gliukozė. Angliavandenių yra gausu vaisiuose, grūdiniuose, ankštiniuose augaluose, riešutuose, daržovėse ir šakniavaisiuose. Tačiau esminis skirtumas, kad vaisiuose esantys angliavandeniai – gliukozė, fruktozė, laktozė organizme pasisavina labai greitai ir didina gliukozės kiekį kraujyje, atvirkščiai yra su grūdinės kilmės angliavandeniais, juos organizmas skaldo ir pasisavina lėčiau. Taip pat į grūdinius produktus ir daržoves įeina organizmui naudingos skaidulos.

Rizika susirgti II-o tipo CD yra mažesnė tiems, kurie maisto racione pirmenybę teikia grūdinės kilmės skaidulų turinčiam maistui [23].

Nevalytų grūdų produktai (grūdėta duona, avižos, rudieji ryžiai, miežiai) sukelia lėtesnį insulino ir gliukozės atsaką negu rafinuoti grūdai. Dažnas apdorotų grūdų vartojimas didina II-o tipo CD riziką [24].

2001 metais Amerikoje atliktas tyrimas tarp daugiau nei 84 tūkstančių vidutinio mažiaus moterų atskleidė, kad bendras riebalų, sočiųjų ir monosočiųjų riebalų rūgščių suvartojimas yra nesusijęs su II-o tipo CD, tačiau maistas, kuris turi daug transriebalų rūgščių, maitina jautrumą insulinui [29].

Patartina vartoti mažai riebalų turinčius produktus, ypač sočiųjų riebalų rūgščių, kurių yra gausu sūriuose, kiaulienoje, pieno produktuose, jautienoje, riebaluose keptuose produktuose. Riebalų vartojimas didina cholesterolio kiekį kraujyje, kuris neigiamai veikia gliukozės apykaitą. Tyrimais yra nustatyta, kad tarp cholesterolio ir gliukozės koncentracijų kraujyje padidėjimo, bei rizikos susirgti CD, yra nustatytas tiesioginis ryšys [25].

Todėl apibendrinant visas nuomones, galima daryti išvadą, kad siekiant išvengti CD yra svarbiausia vartoti daug skaidulų turinčio maisto, mažiau cukraus ir riebalų. Reikia vengti antsvorio ir nutukimo, laikytis sveikos mitybos principų ir palaikyti pusiausvyrą tarp energijos gavimo ir jos išeikvojimo.

17

1.1.4.2. Fizinis aktyvumas

Mokslininkai teigia, kad fizinis aktyvumas yra vienas iš pagrindinių rizikos veiksnių, kuris lemia II-o tipo CD vystymąsi [26]. Medikamentų, dietos ir fizinės veiklos suderinimas gali duoti labai gerų rezultatų ligos kontroliavime.

Pagal ADA Standartinę diabeto medicininę priežiūrą (Standart of Medical Care in Diabetes – 2013) pacientai, sergantys CD, ypač jeigu turi antsvorį ar nutukimą, privalo sumažinti kūno masę 7 proc. ir didinti fizinį aktyvumą, vidutiniškai per savaitę sportuojant 150 min. Treniruotės turėtų būti vidutinio intensyvumo [27].

Kanados diabeto asociacija parengė fizinio aktyvumo rekomendacijas, kuriomis siūloma CD sergantiems asmenims užsiimti vidutinio intensyvumo fizine veikla – ėjimas ar važiavimas dviračiu, 150 minučių per savaitę. Rekomenduojama 3 kartus per savaitę, bet ne iš eilės [28].

Kiekvieną dieną skiriant 30 min. vidutinio intensyvumo treniruotėms, galima 30 – 50 proc. sumažinti II-o tipo CD ir širdies ir kraujagyslių ligų riziką [29].

Kitas mokslininkų tyrimas, tarp 26 pirminės sveikatos priežiūros pacientų, sergančių CD, kurių amžius buvo virš 60 metų, įrodė, kad vaikščiojant po 45 minutes 3 dienas per savaitę, galima sumažinti AKS, gerinti lipidų metabolizmą, sumažinti KMI [30].

Apibendrinant, galima teigti, kad fizinis aktyvumas labai prisideda prie efektyvaus CD kontroliavimo, tačiau būtina paminėti, kad fizinė veikla negali būti trumpa ir intensyvi (staigus bėgimas), nes užsiimant greita treniruote, raumenys ir kepenys atpalaiduoja gliukozės rezervuarus, kurie iš karto padidina gliukozės koncentraciją kraujyje, todėl fizinė veikla turi būti vidutinio intensyvumo.

1.1.4.3. Antsvoris ir nutukimas

Nesaikingas valgymas yra vienas iš neigiamų mitybos bruožų, kuris skatina antsvorį ir nutukimą. Yra įrodyta, kad kas antras aukšto ekonomikos lygio šalies gyventojas turi antsvorio, o kas trečias yra nutukęs [31]. Pagal PSO rekomendacijas, esant kūno masės indeksui (KMI) daugiau nei 30 mm/Hg, yra būtinas griežtas gydymas ir kontrolė, nes antsvoris ir nutukimas yra vienas iš pagrindinių rizikos veiksnių skatinančių vystytis CD ir atsirasti komplikacijoms.

PSO rekomendacijose teigiama, kad jei KMI (kg/m2) yra 18,5-25,9 – tai normalus svoris, 25,0 – 29,9 – antsvoris ir ≥30,0 – nutukimas, kuris toliau yra skirstomas į atitinkamo laipsnio grupes [32].

18

Pagal PSO, nutukimas yra vienas iš trijų didžiausių rizikos faktorių, kuris lemia populiacijos sergamumą ir mirštamumą. Organizacija skelbia, kad pasaulyje 59 proc. populiacijos turi antsvorio arba yra nutukę.

Antsvorio ir nutukimo problema yra aktuali ir Lietuvai. PSO organizacijos duomenimis 2014 metais Lietuvoje fiksuota apie 60 proc. žmonių, kurie turi antsvorio ir beveik 30 proc. yra nutukę. Iš 51 šalies Lietuva pagal antsvorio ir nutukimo rodiklius užima 15 vietą, kai tuo tarpu kitos Baltijos regiono šalys: Latvija – 27, o Estija – 30 vietose [33]. Lyginant duomenis 2007 metų, Lietuvoje buvo registruota 33 proc. žmonių, turinčių antsvorį ir 15,6 proc. nutukusių [34]. Akivaizdžiai matoma, kad skaičiai skiriasi dvigubai.

Yra nustatyta, kad palaikant normalų kūno svorį, pusės diabeto atvejų būtų galima išvengti, todėl bet kokio laipsnio svorio mažinimas yra svarbi priemonė užkirsti kelią diabetui [17].

1.1.4.4. Rūkymas ir alkoholis

Rūkymas ir alkoholio vartojimas yra vieni iš pagrindinių rizikos veiksnių skatinantys lėtinių ligų progresavimą. Tokios ligos kaip, vėžys, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos ir diabetas yra pirminiai veiksniai, kurie įtakoja sveikatos priežiūros išlaidas, žmonių negalią ir mirštamumą [35].

Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad rūkymas gali didinti II-o tipo CD tikimybę. Rūkantiems vyrams ir moterims ji didėja 1,4 – 3,6 karto, palyginti su nerūkančiais. Rūkymas didina gliukozės koncentraciją kraujyje, pažeidžia insulino jautrumą, sutrikdo sekreciją, yra susijęs su pilvinių riebalų pasiskirstymu ir padidėjusiu juosmens ir klubų apimčių santykiu. Nustatyta, kad rūkymas didina fibrinogeno, trigliceridų, mažina didelio tankio lipoproteinų cholesterolio kiekius. Taip pat veikia simpatinę nervų sistema, taip didindamas katecholaminų kiekį, kurie turi poveikį slopinti insulino veikimą. Visa tai skatina kardiovaskulinių ligų ir diabeto komplikacijų vystymąsi ir bendrą mirtingumą [17].

Rūkymas neigiamai veikia beveik kiekvieną žmogaus kūno organą, o nuo to kenčia žmogaus sveikata ir yra iššaukiamos įvairios ligos. Jungtinėse Amerikos valstijose kasmet rūkymas prisideda prie 480 tūkstančių žmonių mirčių. Cigarečių dūmai vienodai veikia moteris ir vyrus ir didina ligų riziką. Rūkymas yra ypač draudžiamas II-o tipo CD ligoniams, nes tai sunkina ligos kontroliavimą ir sukelia komplikacijas. Rūkantis žmogus turi 30 – 40 proc. didesnę tikimybę susirgti CD, nei nerūkantis. Naujausi tyrimai atskleidė, kad rūkantys ir CD sergantys žmonės, yra ypač pažeidžiami tabako dūmų [36,37].

19

Amerikos Nacionalinės rizikos veiksnių ir elgsenos stebėjimo centro 2011 metų duomenimis, rūkymas tampa vis dažnesne problema jaunų žmonių tarpe. 90 proc. suaugusiųjų pradėjo rūkyti jaunesni nei 18 metų. Atliktas tyrimas parodė, kad iš 3466 asmenų, sergančių I-o tipo CD (n=2887) ir II-o tipo CD (n=579), amžius >10 metų, rūkančių buvo 10 proc. ir 15,7 proc., atitinkamai. Tabako vartojimas yra ypač rizikingas jaunimui, kurie serga lėtinėmis ligomis [38].

Nesaikingai vartojamo alkoholio žala asmenims ir visuomenės sveikatai yra plačiai nagrinėjama ir yra įrodyta, kad sukelia žalingą poveikį žmogaus sveikatai. 2008 metais atliktas tyrimas „Probleminis alkoholinių gėrimų vartojimas Lietuvoje“, kurio duomenys atskleidė, kad 48,3 proc. vyrų ir 16,2 proc. moterų nustatytas probleminis alkoholinių gėrimų vartojimas. Pagal Lietuvos Respublikos statistikos departamentą 2014 metais 26 proc. vyrų ir 9 proc. moterų (amžiaus grupė 20 – 64 metų) bent kartą per savaitę vartoja stiprius alkoholinius gėrimus. Taip pat 2015 metais paskaičiuota, kad legalus vartojimas sudaro keturiolika litrų absoliutaus alkoholio 15 metų ir vyresniam gyventojui [39].

Apibendrinant galima teigti, kad cukrinis diabetas yra lėtinė ir greitai plintanti liga, kurios išsivystymą skatina minėti rizikos veiksniai. Todėl ligoniui yra svarbu suprasti savo ligą ir žinoti kokiais būdais ji gali būti kontroliuojama. Vaistininkui yra svarbu padėti ligoniui kontroliuoti ligos eigą, skatinti domėtis ligos priežiūros galimybėmis, motyvuoti gyventi aktyviai.

1.2. Cukrinio diabeto kontrolė

Lietuvoje vis dažniau yra diagnozuojamas cukrinis diabetas. Kaip buvo minėta 2015 metais 1000 gyventojų teko 42,2 sergantysis, kuriems sveikatos priežiūros įstaigose diagnozuotas CD, tačiau kaip žinoma dalis žmonių net nenumano, kad serga cukriniu diabetu, nes ligos pradžia dažnai būna be simptomų. Negydomas CD gali sukelti daug komplikacijų, o kilusios komplikacijos reikalauja daug didesnių lėšų, negu cukrinio diabeto gydymo kompensavimas [40].

Cukrinis diabetas – tai liga visam gyvenimui, tačiau laiku diagnozavus, kasdien vartojant vaistus, tikrinant gliukozės kiekį kraujyje nevalgius ir dvi valandos po valgio, keičiant mitybos įpročius, fiziškai judant, ligoniai gali gyventi normalų, kokybišką gyvenimą bei užkirsti kelią komplikacijų vystymuisi. Ligoniams griežta ligos kontrolė yra kertinis aspektas, kuris kelia nepasitenkinimą ir apsunkina sergančiojo susitaikymą su liga, tačiau tik tai padeda pasiekti geresnių rezultatų.

Reguliarūs gliukozės koncentracijos tyrimai kraujyje suteikia svarbią informaciją, iš kurios galima spręsti apie tai ar reikėtų keisti vaistus, maistą ar fizinę veiklą. Tačiau tai neatspindi visapusiškos diabeto kontrolės. Ilgalaikę gliukozės kontrolę parodo glikozilinto hemoglobino

20

stebėjimas (HbA1c). Tai yra vienas iš pagrindinių tyrimų, kuris padeda nustatyti ligos kontroliavimo efektyvumą. Jį rekomenduojama tirti 4 kartus per metus, kas 3 mėnesius. Lietuvoje glikozilinto hemoglobino tyrimas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų yra kompensuojamas iki 4 kartų per kalendorinius metus tiek I-o, tiek II-o tipo CD ligoniams [41].

UKPDS (angl. United Kingdom Prospective Diabetes Study) tyrimų duomenimis, 1 proc. sumažinus HbA1c, 37 proc. sergančiųjų sumažėja cukrinio diabeto pažeidžiamų smulkiųjų kraujagyslių komplikacijų rizika, 14 proc. – miokardo infarkto rizika ir 21 proc. – mirties nuo cukrinio diabeto rizika [42].

Lietuvoje 2003 metais atliktas DEPAC tyrimas, kuriuo tirta Lietuvos sergančiųjų CD glikemijos kontrolė. Ištirti 305 pacientai, atvykę konsultacijai pas gydytoją endokrinologą. Tyrimas buvo momentinis, analizuoti beveik 11 tūkstančių sergančiųjų sveikatos kortelių duomenys. Rezultatai buvo sekantys: HbA1c vidurkis I-o tipo CD – 8,2 proc., o I-o tipo – 7,7 proc.

Kitas projektas „Keiskime diabetą“ buvo atliktas 2007 metais, trukęs 6 mėnesius. Tyrimo metu buvo apžvelgta 572 ligonių, sergančių I-o ir II-o tipo CD, ambulatorinių kortelių duomenys, kuriuos įvertino 36 šeimos gydytojai. Tyrimo esmė, buvo tokia pati, kaip ir DEPAC tyrimo, kad išanalizuoti glikemijos kontrolę, kurią parodo HbA1c procentinis rodiklis. Tyrimu nustatyta, kad sergančiųjų HbA1c vidurkis buvo 7,37 proc., lyginant su Didžiąja Britanija – 7,8, JAV – 7,7 proc. Taigi glikemijos kontrolė Lietuvoje nėra labai bloga. Nustatytą skirtumą tarp šių tyrimų lėmė tai, kad pas gydytoją endokrinologą lankosi pacientai, kurių glikemijos kontrolė bloga, o pas šeimos gydytoją pacientai ir su gera kontrole, ir su bloga. Vertinant komplikacijų paplitimą, buvo nustatyta, kad 83,2 proc. pacientų serga arterine hipertenzija ir 39,7 proc. – diabetine retinopatija. Tuo tarpu Ispanijoje 2007 metais atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad arterine hipertenzija serga 78,9 proc. diabetininkų. Rusijoje atliktas tyrimas, kuriuo nustatytas 45,9 proc. diabetinės retinopatijos paplitimas [43].

Taigi apžvelgiant atliktus tyrimus, nustatyta, kad cukrinio diabeto glikemijos kontrolė ir komplikacijų paplitimas Lietuvoje yra labai panašus į Europos ir kitų pasaulio šalių.

Cukrinis diabetas yra kontroliuojama liga. Prie racionalaus medikamentinio gydymo prijungus nemedikamentines priemones, tokias kaip mitybos įpročių korekcija, kūno masės koregavimas ir fizinio aktyvumo didinimas, bus pasiekti optimalūs rezultatai. Yra ypač svarbu sergantiesiems siekti kontroliuoti savo ligą ir laikytis skirtų rekomendacijų. Tačiau Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis rekomendacijų laikosi tik apie pusė lėtinėmis ligomis sergančių žmonių [44]. Todėl rekomendacijų nepaisymas kelia nemažą iššūkį sveikatos priežiūros specialistams.

Yra atliekami tyrimai, kuriais siekiama nustatyti ar supratimas apie savo ligą yra susijęs su gydymu ir rekomendacijų laikymusi. Lietuvoje toks tyrimas buvo atliekamas 2012 metais. Dalyvavo 180 asmenų, sergančių I-o ir II-o tipo CD. Rezultatų analizė atskleidė, kad ligoniai suvokia, jog jų liga yra ilgalaikė ir kontroliuojama, be to jie yra susirūpinę dėl savo ligos. Jie geriau laikosi vaistų

21

vartojimo ir lankymosi pas gydytoją rekomendacijų, tačiau sudėtingiau yra laikytis fizinio aktyvumo ir mitybos rekomendacijų. Gauti rezultatai įrodo, kad yra svarbu kurti intervencines programas, tobulinti sveikatos priežiūros specialistus bei diegti pacientų mokymus. Tai padėtų ligoniams geriau suvokti savo ligą ir siekti geros kontrolės [45].

Apibendrinant galima teigti, kad vaistininkai turi reikšmingą poveikį CD priežiūroje ir švietime. Paskaičiuota, kad ligoniai su vaistininkais susitinka vidutiniškai septynis kartus dažniau nei su kitais medicinos darbuotojais. Pasaulyje vaistininkų vaidmuo CD priežiūroje plečiasi labai sparčiai [46].

1.3. Farmacijos specialisto vaidmuo cukrinio diabeto kontroliavime

Farmacijos specialistas – tai vaistininkas, vaistininko padėjėjas arba Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka jiems prilygintas asmuo, kuris teikia farmacinę paslaugą ir užsiima farmacine veikla. Farmacinė paslauga – tai yra viena iš priemonių, užtikrinanti optimalų gydymą, todėl ji yra aktuali ir sveikatos priežiūros specialistams – teikėjams, ir pacientams – vartotojams [47]. Tinkamos konsultacijos suteikimas ir informavimas, pacientams užkerta kelią neteisingam vaistų vartojimui ir padeda apsaugoti jų sveikatą.

Kita svarbi sąvoka Lietuvoje po truputį įgaunanti vis didesnį dėmesį yra farmacinė rūpyba. 2010 metais ši sąvoka buvo įtvirtinta įsakyme dėl „Geros vaistinių praktikos nuostatuose“. Farmacinė rūpyba – tai nuolatinis vaistinių preparatų vartojimo kokybės gerinimo procesas [48]. L. Strand ir Č. Hepler (JAV) 1975 metais farmacinę rūpybą apibūdino apibrėžimu: „Farmacinė rūpyba – tai atsakingas gydymas vaistais, kurio tikslas – pasiekti neabejotinus rezultatus, pagerinančius paciento gyvenimo kokybę“ [49]. Nors Lietuvoje ši paslauga dar nėra maksimaliai įsitvirtinusi, tačiau jau kai kurie farmacinės rūpybos aspektai yra įgyvendinti, taip pat vaistinėse pradėti organizuoti specialūs projektai, kuriais siekiama suteikti pagalbą lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams [50]. Jeigu farmacinės rūpybos paslauga būtų maksimaliai teikiama, vaistininkai, bendradarbiaudami su gydytojais, galėtų padėti prižiūrėti pacientus, sergančius lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip širdies ir kraujagyslių sistemos, kvėpavimo sistemos ligos ir diabetas. Pacientai būtų skatinami tinkamai laikytis gydytojo skirtų rekomendacijų, gautų profesionalią pagalbą, reikalingą tinkamai ligos kontrolei palaikyti, būtų sprendžiamos su vaistų vartojimu susijusios problemos bei mokomi sveikos gyvensenos principų.

Skirtingos farmacinės rūpybos paslaugos pacientams yra prieinamos daugelyje Europos sąjungos šalių, tarp kurių Austrija, Vokietija, Švedija, Portugalija, Ispanija, Didžioji Britanija, Danija,

22

Suomija, Airija. Tai leidžia aktyviau dalyvauti cukrinio diabeto prevencijoje. Farmacinė paslauga užsienio valstybėse yra teikiama atsižvelgiant į visuomenės poreikius.

Pasaulyje daugėja žmonių, sergančių cukriniu diabetu ar kitomis lėtinėmis ligomis. Jungtinėse Amerikos valstijose daugiau nei pusė gyventojų, sergančių CD nėra pasiekę geriausio ligos kontroliavimo etapo. Šis ligos valdymo sutrikimas iššaukia penkis kartus didesnes išlaidas skirtas vienam sergančiam pacientui, negu sveikam žmogui bei CD sergantys pacientai praranda 8 darbo dienas per metus, kai sveikas žmogus – ne pilnai 2 darbo dienas [51].

Pagal Tarptautinę farmacijos federaciją (FIP) vaistininkas yra sveikatos priežiūros komandos dalis ir bet kuri sveikatinimo programa turėtų pripažinti, kad :

 Vaistininkai yra lengviausiai prieinami sveikatos priežiūros specialistai, kurie gali identifikuoti netinkamą gyvenimo būdą ir padėti sumažinti rizikos veiksnius, tokius kaip rūkymas, mityba, fizinio aktyvumo stoka.

 Vaistininkas yra pakankamos kompetencijos, kad padėtų ligoniui suprasti lėtinių ligų pavojų ir prevencijos svarbą.

 Kilus neaiškumams, susijusiems su ligonio sveikata, vaistininkai gali konsultuotis su kitais sveikatos priežiūros specialistais [51].

Užsienio valstybėse vaistininkų veiklos sritys yra išplėstos, kad įgyvendinti paslaugas, tokias kaip:

 Ekstrinis receptinių vaistų be recepto išdavimas ir receptų pratęsimas. Esmė: gydytojui atostogaujant ar nedirbant, pacientui atostogaujant pamirštami pasiimti vaistai, pacientai gali įsigyti ir receptinius vaistus. Taip išvengiama vaistų nutraukimo.

 Yra paruošiamos ir išduodamos individualios vaisto dozės. Esmė: originalios vaistų pakuotės yra perpakuojamos į vienkartines dozes. Tai užtikrina vaistų vartojimą, gydymo plano laikymąsi, nepraleidžiant paskirtų vaistų dozių.

 Paciento vartojamų vaistų optimizacija. Esmė: vaistininko atliekama paciento vaistų vartojimo peržiūra, kuri gerina vaistų vartojimą, supažindina pacientą su galimais šalutiniais poveikiais, sąveikomis, pagilina paciento žinias apie ligą bei profilaktiką.

 Lėtinių ligų valdymas. Esmė: padėti pacientams daugiau žinoti apie savo ligą, stebėti jos eigą, daryti pokyčius, susijusius su gyvenimo būdu, tinkamai vartoti vaistus, išvengti rizikos veiksnių.

 Nesunkių susirgimų gydymas. Esmė: pacientui susirgus peršalimo ar virškinimo ligomis, pasireiškiant alergijoms, skausmams ar uždegimams, kad nereiktų pacientui gaišti laiko eilėse prie gydytojo kabineto bei jei būklė yra ekstrinė, vaistininkai gali išduoti atitinkamus receptinius vaistus.

23

 Priežiūra ir laiku pastebėta ligos diagnozė. Esmė: kuo ankščiau atpažinti tam tikras ligas, anksti imtis tikslinio gydymo, užkirsti kelią ligos įsisenėjimui [52].

Yra atlikta nemažai tyrimų, kurie atskleidė vaistininko svarbą cukrinio diabeto priežiūroje. Kanadoje atliktas tyrimas tarp vaistininkų, kuriuo buvo siekiama sužinoti pačių farmacijos specialistų nuomonę apie įsitraukimą į cukrinio diabeto priežiūrą. Išvados parodė, kad vaistininkai nori gauti specialius mokymus apie ligą ir būti įtraukti į cukrinio diabeto valdymo ir priežiūros komandą.

Šiaurės Amerikoje vaistininkams yra vykdomi specializuoti mokymai apie cukrinį diabetą, po kurių tampama sertifikuotu diabeto mokytoju.

Čilėje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir Ispanijoje vaistininkai aktyviai dalyvauja cukrinio diabeto priežiūroje. Netgi farmacijos studijos universitete trunka ne mažiau nei šešis metus, ypatingą dėmesį skiriant klinikinei priežiūrai [46].

Taip pat vienas iš tyrimų buvo atliktas 2011 metais Taivane, kuriuo norėta išsiaiškinti vaistininko svarbą kontroliuojant II-o tipo CD. Pacientai buvo suskirstyti į standartinės priežiūros (kontrolinę) ir vaistininko priežiūros (intervencinę) grupes. Dalyvavę vaistininkai buvo įgiję cukrinio diabeto mokytojų kvalifikaciją. Po 6 mėnesių tyrimo paaiškėjo, kad intervencinė grupė sumažino HbA1c rodiklį 0,83 proc., o kontrolinė padidino – 0,43 proc. Padarytos išvados, kad vaistininko intervencinė programa farmacinės paslaugos teikime gali pagerinti ligos kontrolę [53].

Australijoje mokslininkai sukūrė elektroninės sveikatos programą, kurios tikslas yra padėti pacientams kontroliuoti mitybą ir fizinį aktyvumą. Programos esmė, kad pacientai, kurie turi išmaniuosius telefonus gauna tekstines žinutes, kurios primena apie fizinį aktyvumą, apie sveiką maistą, ką reikėtų valgyti dažniau, ko atsisakyti. Taip pat pacientai, kurie turi prieigą prie interneto gali gauti vaizdinę ir rašytinę informaciją apie ligos kontroliavimo aspektus bei dalyvauti forumuose ir diskusijose su kitais pacientais. Reikia paminėti, kad asmenys turi būti apmokomi naudotis šia technologija [55].

Apibendrinant galima teigti, kad vaistininko vaidmuo padedant kontroliuoti pacientų ligas yra itin svarbus. Ypatingai svarbu pacientus motyvuoti ir skatinti domėtis savo liga, kontrolės būdais, skatinti domėtis sveikos gyvensenos principais. Po gydytojo vaistininkas yra pagrindinis asmuo, kuriam pacientai patiki savo sveikatos problemas, todėl yra svarbu galutinai įdiegti farmacinės rūpybos paslaugas vaistinėje, suteikti vaistininkams atitinkamus mokymus, kad vaistininkai galėtų dar profesionaliau suteikti informaciją apie lėtines ligas.

24

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo planavimas ir metodai

Tyrimo planavimas buvo grindžiamas poreikiu užtikrinti tinkamą sergančiųjų CD informavimą apie galimybes tinkamai kontroliuoti savo ligą. Pagrindinis informacijos šaltinis apie ligą yra gydytojas endokrinologas, šeimos gydytojas, cukrinio diabeto klubo darbuotojai, tačiau ligos eigoje pacientai dažnai susiduria ir su vaistininkais, bet vaistininkai dar nėra tinkamai įtraukti į veiklas, siekiančias užtikrinti pacientų ligos kontrolę. Tinkamai apie CD apmokytas vaistininkas gali veiksmingai padėti ligoniams kontroliuoti ligą, ūgdyti požiūrį apie sveikos gyvensenos principus, priminti apie komplikacijas ir jų valdymą.

Magistro baigiamasis darbas buvo atliekamas 2015/2017 metais šiais etapais:

1. Literatūros analizė – mokslinių tyrimų nagrinėjimas, teorinės literatūros analizė, kad įvertinti faktorius, kurie galėtų padėti išspręsti su diabetu susijusias sergančiųjų problemas.

2. Empirinis tyrimas – anketos sudarymas, Vilniaus miesto vaistinių pacientų anketinė apklausa ir duomenų analizė.

2.2. Tyrimo objektas ir tiriamųjų atranka

Tyrimo objektas: pacientai, sergantys I-o ir II-o tipo cukriniu diabetu.

Tyrimo imtis/atranka: Tyrimas buvo atliekamas Vilniaus miesto vaistinėse. 85 asmenys (n=85), sergantys I-o ir II-o tipo cukriniu diabetu, buvo paprašyti užpildyti anketos klausimus. Tyrime dalyvavo vyrai ir moterys, kurie buvo skirstomi į atitinkamas amžiaus grupes. Kiekvienas asmuo buvo supažindintas su anketos struktūra, užtikrintas duomenų anonimiškumas, bei kiekvienam buvo duota pasirašyti asmens informavimo ir informuoto asmens sutikimo formas.

Tyrimui atlikti gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas (Priedas Nr. 1).

25

2.3. Tyrimo vieta ir klausimyno apžvalga

Tyrimo vieta: Vilniaus miesto vaistinės. Anketos buvo pateikiamos pacientams, sergantiems cukriniu diabetu, atėjus į vaistinę įsigyti kompensuojamųjų vaistų. Tyrimas buvo atliekamas 3 mėnesius (nuo 2016 m. birželio mėnesio iki 2016 m. rugsėjo mėnesio).

Tyrime buvo naudojama anoniminė apklausa. Naudotas sudarytas klausimynas (Priedas Nr.2).

Klausimyno apžvalga: anketą sudarė 41 klausimas iš kurių 38 buvo uždaro tipo, su pateiktais atsakymų variantais ir 3 klausimai – atviro tipo. Klausimynas buvo suskirstytas į 5 dalis: bendroji informacija apie pacientą, cukrinio diabeto kontrolė, paciento mityba, fizinis aktyvumas ir cukrinio diabeto priežiūra.

Tiriamieji bendrojoje dalyje pateikė informaciją apie savo amžių, lytį, išsilavinimą, ūgį ir svorį, kokio tipo cukriniu diabetu serga, kiek laiko serga. Buvo klausiama asmeninės nuomonės apie ligos vystymąsi, vertinamos žinios apie ligą ir klausiama kur įgijo žinių apie cukrinį diabetą. Rinkta informacija kaip pacientai kontroliuoja ligą namuose, buvo siekiama sužinoti kokiais būdais kontroliuoja ligą, ar pildo gliukozės kiekio dienyną, ar žino apie galimas komplikacijas, būtinus tyrimus, buvo vertinamas gyvenimo būdas. Klausiama kokie yra mitybos ir fizinio aktyvumo įpročiai. Šie klausimai padėjo įvertinti pagrindines problemas, kylančias ligos kontroliavime. Vertintas požiūris į vaistininko vaidmenį prisidedant prie ligos kontroliavimo, kad nustatyti ar tiriamiesiems yra reikalinga vaistininko pagalba.

2.4. Tiriamųjų vertinimas

Surinkti duomenys buvo suvesti į Microsoft Office Excel kompiuterinę programą ir atlikta statistinė duomenų analizė pagal pasirinktus kriterijus. Įvertintas tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį. Sekančiame etape tiriamieji buvo suskirstyti į atitinkamas amžiaus grupes: 1) <18 metų, šių asmenų anketas pildė tėvai, nes už vaikų ligos kontroliavimą yra atsakingi suaugę žmonės; 2) 18 – 35 metų, tai yra jauni, suaugę, darbingi žmonės, tačiau dažnai per įtemptą gyvenimo tempą nesusimąstantys apie sveikatą; 3) 36 – 60 metų, tai yra subrendę vidutinio amžiaus asmenys, kurie yra visiškai atsakingi už savo sveikatą ir gali tinkamai kontroliuoti ligą; 4) >61 metų – į šią amžiaus grupę įeina pagyvenę ir senyvo amžiaus asmenys, kurių mąstymas dažnai būna pesimistiškas ir į ligos kontrolę žvelgiama

26

atlaidžiai [54]. Išsilavinimas vertintas pagal du kriterijus: vidurinis ir aukštasis. Pagal PSO rekomendacijas buvo vertintas kūno masės indeksas: 18,5-24,9 – normalus svoris, 25,0-29,9 – antsvoris ir daugiau nei 30,0 – nutukimas [32]. Tiriamieji buvo suskirstyti pagal cukrinio diabeto tipą.

2.5. Tyrimo statistinė analizė

Anketinių duomenų skaičiavimams naudota Microsoft Office Excel programa. Buvo skaičiuotos vidutinės reikšmės ir įvertintas standartinis nuokrypis (SD).

3. REZULTATAI

3.1. Tiriamųjų charakteristika

Anketinėje apklausoje dalyvavo 37 vyrai (43,5 proc.) ir 48 moterys (56,5 proc.) atitinkamai suskirstyti į keturias amžiaus kategorijas. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį ir amžiaus grupes pateiktas 1 lentelėje. Be reikšmingo skirtumo tarp vyrų ir moterų jauniausiose amžiaus grupėse (iki 18 m. ir 18 – 35 m.) tiriamieji pasiskirstė tolygiai. Moterų daugiau yra 36 – 60 metų amžiaus grupėje (47,9 proc.), o vyrų – virš 61 metų amžiaus grupėje (56,8 proc.). Kaip pateikta 1 lentelėje, beveik vienodai pasiskirstė tiriamieji dviejuose amžiaus grupėse 40 proc. 36 – 60 amžiaus ir 45,8 proc. vyresni nei 61 metų.

1 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį ir amžiaus grupes Tiriamieji

Amžiaus grupės Moterys n=48 (proc.) Vyrai n=37 (proc.)

Iki 18 metų 2 (4,2 %) 1 (2,7 %)

18 – 35 5 (10,4 %) 4 (10,8 %)

36 – 60 23 (47,9 %) 11 (29,7 %)

27

Pagal išsilavinimą tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: 1) vidurinis išsilavinimas ir 2) aukštasis išsilavinimas. Daugiau nei pusė tiriamųjų vyrų (59,5 proc.) ir moterų (52,1 proc.) yra įgiję vidurinį išsilavinimą. Vidurinį išsilavinimą turi 57,6 proc. visų tiriamųjų, kai aukštąjį išsilavinimą yra įgiję 45,9 proc. Rezultatai pateikti 2 lentelėje.

2 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį ir išsilavinimą Tiriamieji

Išsilavinimas Moterys n=48 (proc.) Vyrai n=37 (proc.)

Vidurinis 25 (52,1 %) 22 (59,5 %)

Aukštasis 23 (47,9 %) 15 (40,5 %)

Moterų bendras kūno masės indekso (KMI) vidurkis siekia 27,8 ± 4,1, o vyrų bendras KMI vidurkis 28,5 ± 3,9. Daugiau nei pusė tiriamųjų moterų (52,1 proc.) turėjo antsvorį, KMI buvo 25,00-29,99; vyrų tarpe antsvorį turėjo – 48,6 proc. Nutukusių moterų yra 29,2 proc., vyrų rodikliai beveik tokie patys – 29,7 proc., jų KMI yra ≥30,00. Mažiau nei ketvirtadalis abiejų lyčių atstovų buvo normalaus kūno svorio. Gauti rezultatai patvirtina anksčiau atliktus tyrimus ir parengtą statistiką, kad sergantieji CD dažnai turi antsvorio arba yra nutukę. Rezultatai pateikti 1 paveiksle.

1 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį ir KMI (N=85)

18,8 52,1 29,2 21,6 48,6 29,7 0 10 20 30 40 50 60 18,50-24,99 25,00-29,99 ≥30,00 P ro ce nta i KMI Moterys Vyrai

28

Lyginant KMI rodiklius vyrų ir moterų tarpe atitinkamose amžiaus grupėse (2 ir 3 paveikslai), nustatyta, kad daugiausia antsvorio turi vyresnės nei 61 metų amžiaus moterys, o nutukusių daugiau yra 36 – 60 metų amžiaus grupėje. Vyrų grupėje tarp turinčių antsvorį ir nutukusių reikšmingo skirtumo nėra, o nutukusių yra beveik vienodai 36 – 60 metų ir vyresnių nei 61 metų amžiaus grupėse.

2 pav. Moterų pasiskirstymas pagal KMI amžiaus grupėse (N=48)

3 pav. Vyrų pasiskirstymas pagal KMI amžiaus grupėse (N=37)

100 60 13 0 0 40 43,5 61,1 0 0 43,5 38,9 0 20 40 60 80 100 120 Iki 18 metų 18 – 35 36 – 60 61+ P ro ce nta i Amžius

Normalus Antsvoris Nutukimas

0 50 0 4,8 100 50 27,3 28,6 0 0 72,7 66,7 0 20 40 60 80 100 120 Iki 18 metų 18 – 35 36 – 60 61+ P ro ce nta i Amžius

29

Tiriamųjų pasiskirstymas pagal cukrinio diabeto tipą pateiktas 3 lentelėje. Daugiau nei pusė tiriamųjų (64,7 proc.) serga antro tipo cukriniu diabetu ir daugiau nei trečdalis (35,3 proc.) – pirmo tipo cukriniu diabetu.

3 lentelė. Cukrinio diabeto tipas

I tipas n (proc.) II tipas n (proc.)

Tiriamieji (N=85) 30 (35,3 %) 55 (64,7 %)

Sergantieji CD pagal ligos trukmę buvo suskirstyti į grupes, kas 5 metus (4 paveikslas). Kadangi beveik pusė tiriamųjų yra vyresnio amžiaus, daugiausia (41,2 proc.) apklausoje dalyvavusių CD sirgo daugiau nei 16 metų. Daugiau nei trečdalio (34,1 proc.) ligos trukmė buvo iki 5 metų, 20 proc. tiriamųjų sirgo 6-10 metų ir 4,7 proc. 11-15 metų. Sergančiųjų vidutinė ligos trukmė yra 13,2 ± 10,4 metai.

4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal CD trukmę (N=85)

3.2. Tiriamųjų žinių apie ligą vertinimas

Paklausti ar padidėjęs kūno svoris gali skatinti CD atsiradimą ir vystymąsi (5 paveikslas) 84,7 proc. tiriamųjų atsakė, kad gali skatinti, o tik 15,3 proc. mano, jog svoris nėra svarbus CD vystymuisi. Tačiau pastebėta, jog penkių moterų, kurios mano, kad padidėjęs svoris neturi įtakos cukriniam

34,1 20 4,7 41,2 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45

Iki 5 Nuo 6 iki 10 Nuo 11 iki 15 Daugiau nei 16

Pr o ce n tai Ligos trukmė

30

diabetui, KMI rodiklis rodo antsvorį. Analogišką nuomonę pareiškė septyni vyrai, iš kurių trys yra nutukę, o keturi turi antsvorio.

5 pav. Tiriamųjų nuomonė ar padidėjęs kūno svoris gali skatinti CD atsiradimą ir vystymąsi (N=85)

4 lentelėje pateikti duomenys kaip tiriamieji vertina savo žinias apie ligą. Moterų tarpe 72,9 proc. tiriamųjų mano, jog žinių apie ligą trūksta. Mažiau nei pusė vyrų (48,6 proc.) taip pat pritaria nuomonei, kad žinių yra trūkumas. Mano jog visiškai viską žino 48,6 proc. vyrų ir trečdalis (25 proc.) moterų. Iš 85 tiriamųjų vienas vyras ir viena moteris mano, jog nieko nežino apie ligą.

4 lentelė. Tiriamųjų žinių vertinimas apie cukrinį diabetą Tiriamieji

Žinios apie CD Moterys n=48 (proc.) Vyrai n=37 (proc.)

Viską žinau 12 (25 %) 18 (48,6 %)

Trūksta žinių 35 (72,9 %) 18 (48,6 %)

Nieko nežinau 1 (2,1 %) 1 (2,7 %)

Paklausti, kuris apibrėžimas teisingai apibūdina cukrinį diabetą (5 lentelė), teisingą ligos apibrėžimą (1), kad tai yra lėtinė liga, kuri atsiranda sutrikus insulino gamybai pasirinko 77,1 proc. moterų ir 75,7 proc. vyrų. Likę 16,2 proc. vyrų ir 20,8 proc. moterų pažymėjo atsakymą, jog tai liga sukelta netinkamos mitybos (2 apibrėžimas) ir 4,7 proc. vyrų ir moterų kartu nežino tinkamo ligos apibrėžimo. Tikslus savo ligos suvokimas yra pagrindas, kuris veda link teisingo ligos kontroliavimo.

84,7% 15,3%

31

5 lentelė. Ligos apibrėžimo žinojimas Tiriamieji

Apibrėžimas Moterys n=48 (proc.) Vyrai n=37 (proc.)

1 apibrėžimas 37 (77,1 %) 28 (75,7 %)

2 apibrėžimas 10 (20,8 %) 6 (16,2 %)

Nežinau 1 (2,1 %) 3 (8,1 %)

6 paveikslas iliustruoja iš kur tiriamieji įgijo žinių apie cukrinį diabetą. Tiriamųjų rezultatais gydytojo informacija (71,8 proc.) yra pagrindinis informacijos skleidėjas apie ligą. Šalia gydytojo informacijos tiriamieji linkę patys domėtis savo diagnoze (45,9 proc.). Trečdalis tiriamųjų (32,9 proc.) informacijos gauna iš vaistininko.

6 pav. Informacijos šaltinis apie ligą (N=85)

3.3. Tiriamųjų ligos kontrolės vertinimas

42,6 proc. tiriamųjų CD gydosi insulinu ir gliukozės kiekį mažinančiomis tabletėmis. 30,1 proc. gydosi tik insulinu, 27,3 proc. – gliukozės kiekį mažinančiomis tabletėmis. Paraleliai gydymo vaistais liga yra kontroliuojama mityba ir fiziniu aktyvumu. Šie du aspektai prisideda prie optimalesnio ligos kontroliavimo, tačiau tyrimas atskleidė, kad tik 16,5 proc. užsiima fizine veikla. Mitybos/dietos atžvilgiu pastebėta, kad moterys yra labiau linkusios laikytis dietos (68,8 proc), o vyrų – 43,2 proc. (6 lentelė). Tinkamai prižiūrėti gyvenimo būdą yra svarbu per visą gydymo antidiabetiniais vaistais ir insulino vartojimo laikotarpį.

45,9 1,2 71,8 32,9 0 10 20 30 40 50 60 70 80

Domėjausi pats Internetas Gydytojo informacija Vaistininko informacija P ro ce nta i Informacijos šaltinis

32

6 lentelė. Mitybos režimo pasiskirstymas tarp lyčių Tiriamieji

Moterys n=48 (proc.) Vyrai n=37 (proc.)

Mityba/dieta 33 (68,8 %) 16 (43,2 %)

Apklausoje buvo klausiama ar tiriamieji tikrinasi gliukozės kiekio koncentraciją namuose. Gliukozės kiekį namuose tikrinasi 90,6 proc. tiriamųjų, o nesitikrina 9,4 proc. Stebėti gliukozės koncentraciją kraujyje yra reikalinga abiejų tipų CD sėkmingai kontrolei, tačiau I-o tipo CD pacientams, kurie gydosi insulinu, gliukozę reikia matuoti dažniau, tai yra kelis kartus dienoje nevalgius ir 2 valandos po valgio.

Buvo analizuojama gliukozės koncentracijos tikrinimosi dažnumas tarp skirtingų CD tipų pacientų. Išanalizuota, kad 53,3 proc. I-o tipo pacientų gliukozės koncentraciją matuojasi kelis kartus per savaitę, kai kelis kartus per dieną matuojasi 43,3 proc. pacientų. Rezultatai pateikti 7 paveiksle.

7 pav. Gliukozės matavimo dažnumas tarp I-o tipo (N=30) CD pacientų

8 paveiksle atskleista, kad daugiausia II-o tipo CD pacientų gliukozės koncentraciją tikrinasi kelis kartus per savaitę.

43,3 53,3 3,4 0 0 10 20 30 40 50 60

Kelis kartus per dieną

Kelis kartus per savaitę

Kartą per savaitę Kartą per mėnesį

P ro ce nta i Matavimo dažnumas

33

8pav. Gliukozės matavimo dažnumas tarp II-o tipo (N=47) CD pacientų

Analizuojant gliukozės kiekio duomenų žymėjimąsi nustatyta, kad moterys labiau nei vyrai yra linkusios žymėtis gliukozės kitimo rodiklius (7 lentelė). Gliukozės rodiklių žymėjimas yra svarbus aspektas, padedantis stebėti gydymo kontrolę, mažinti komplikacijų pavojų, bei gerinti savijautą.

7 lentelė. Tiriamųjų, kurie gliukozės kiekį namuose tikrina, duomenų žymėjimasis Tiriamieji n=77 (90,6 proc.)

Moterys n=45 (proc.) Vyrai n=32 (proc.)

Žymisi 33 (73,3 %) 10 (31,3 %)

Nesižymi 12 (26,7 %) 22 (68,7 %)

Gliukozės kiekį prieš valgį tikrina daugiau nei pusė moterų (52,1 proc.) ir vyrų (56,8 proc.), o po valgio – 58,3 proc. moterų ir 67,6 proc. vyrų.

Cukrinio diabeto kontrolė yra vertinama ne tik pagal gliukozės koncentraciją kraujyje, bet ir pagal glikozilinto hemoglobino HbA1c koncentraciją, todėl yra svarbu stebėti šį rodiklį. Tiriant ar tiriamieji žino kas kiek laiko reikia tikrintis glikozilinto hemoglobino koncentraciją nustatyta, kad 57,6 proc. tiriamųjų žino, kad ši rodiklį reikia tikrinti kas 3 mėnesius, tačiau 42,4 proc. to nežino, ko pasekoje mažėja ligos kontroliavimo efektyvumas (9 paveikslas)

17 44,7 23,4 14,9 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50

Kelis kartus per dieną

Kelis kartus per

savaitę Kartą per savaitę Kartą per mėnesį

P ro ce nta i Matavimo dažnumas

34

9 pav. HbA1c stebėjimo dažnumas (N=85)

Nustatyta, kad didesnį nei 7 proc. HbA1c rodiklį turi 47,9 proc. moterų ir 55,3 proc. vyrų. Rezultatai pateikti 10 paveiksle.

10 pav. Tiriamųjų HbA1c rodikliai (N=85)

Nustatyta, kad 63,5 proc. tiriamųjų vyrų ir moterų yra sunku kontroliuoti ligą, todėl tenka dažniau lankytis pas gydytoją. 22,4 proc. yra nauji pacientai ir 14,1 proc. yra diagnozuota diabetinės pėdos komplikacija, kuri reikalauja dažnesnių vizitų pas gydytoją. Gauti rezultatai rodo, jog daugiau nei pusei tiriamųjų reikia pagalbos ligos kontroliavime.

57,6 24,7 17,6 0 10 20 30 40 50 60 70

Kas 3 mėnesius Kas 6 mėnesius Nežinau

P

ro

ce

nta

i

HbA1c tikrinimo dažnumas

16,7 35,4 22,9 25 12,9 31,8 35 20,3 0 5 10 15 20 25 30 35 40 Iki 6,5 % 6,6-7 % 7,1-8 % >8 % P ro ce nta i Moterys Vyrai

35

8 lentelė. Priežastys, dėl kurių tiriamieji lankosi pas gydytoją endokrinologą Tiriamieji

Priežastis Moterys n=48 (proc.) Vyrai n=37 (proc.) Viso n (proc.)

Sunku kontroliuoti 28 (58,3 %) 26 (70,3 %) 54 (63,5 %) Esu naujas pacientas 13 (27,1 %) 6 (16,2 %) 19 (22,4 %) Diabetinės pėdos

priežiūra

7 (14,6 %) 5 (13,5 %) 12 (14,1 %)

9 lentelėje nurodyta ar tiriamieji yra susipažinę su galimomis cukrinio diabeto komplikacijomis bei ar vienerių metų laikotarpyje buvo daryti akių ir inkstų tyrimai. Nustatyta, kad tyrimus darosi 41,6 proc. moterų ir 40,5 proc. vyrų. tiriamųjų moterų.

9 lentelė. Komplikacijų žinojimo ir tyrimų atlikimo vertinimas

Komplikacijų žinojimas Moterys n=48 (proc.) Vyrai n=37 (proc.)

Žino 43 (89,6 %) 34 (91,9 %)

Nežino 5 (10,4 %) 3 (8,1 %)

Akių ir inkstų tyrimai 1 metų laikotarpyje

Darėsi 20 (41,6 %) 15 (40,5 %)

Nesidarė 28 (58,3 %) 22 (59,5 %)

Akių ir inkstų veikla yra lengvai ir greitai pažeidžiama sergant cukriniu diabetu, tačiau nustatyta, kad nors ir 90,6 proc. žino apie galimas komplikacijas, daugiau negu pusė (58,8 proc.) tiriamųjų neatlieka reikalingų tyrimų. Šiuo atveju farmacijos specialistas galėtų būti įpareigotas visada paklausti paciento kada paskutinį kartą atlikti tam tikri tyrimai.

Nustatyta, kad moterų tarpe 93,8 proc. yra nerūkančios, o vyrų – 48,6 proc. (10 lentelė). Alkoholio vartojimo atžvilgiu duomenys reikšmingai nesiskyrė nuo rūkymo.

10 lentelė. Rizikos veiksnių vertinimas tarp lyčių

Moterys n=48 (proc.) Vyrai n=37 (proc.)

Rūkymas Rūko 3 (6,3 %) 19 (51,4 %) Nerūko 45 (93,8 %) 18 (48,6 %) Alkoholis Vartoja 6 (12,5 %) 19 (51,4 %) Nevartoja 42 (87,5 %) 18 (48,6 %)

36

Kad gliukozės kiekis vartojant alkoholį mažėja žino tik 24,7 proc. tiriamųjų. Likusieji 43,5 proc. klaidingai mano, kad gliukozės koncentracija kraujyje didėja, 23,5 proc. – nežino ir 8,2 proc. nuomone gliukozės koncentracijai alkoholis įtakos neturi. Pagal 11 lentelės duomenis tik 10,5 proc. vyrų, vartojančių alkoholį žino, kad gliukozės koncentracija kraujyje mažėja. Likę 89,5 proc. – nežino. Moterų grupėje, kuri vartoja alkoholį, tik 1 tiriamoji žino, kad gliukozės koncentracija mažėja.

11 lentelė. Tiriamųjų, vartojančių alkoholį, žinios apie gliukozės koncentracijos kitimą kraujyje Tiriamieji

Žinios Vyrai n=19 (proc.) Moterys n=6 (proc.)

Neturi įtakos 7 (36,8 %) 2 (33,3 %)

Gliukozės kiekis mažėja 2 (10,5 %) 1 (16,7 %)

Gliukozės kiekis didėja 8 (42,1 %) 2 (33,3 %)

Nežinau 2 (10,5 %) 1 (16,7 %)

Nustatyta, kad 74,1 proc. tiriamųjų žino, jog stresas didina gliukozės koncentraciją kraujyje ir provokuoja cukrinio diabeto vystymąsį. 20,0 proc. nežino, kaip tai įtakoja CD ir 5,9 proc. mano, kad gliukozės koncentracija mažėja (12 lentelė).

12 lentelė. Tiriamųjų nuomonė apie gliukozės koncentracijos kitimą kraujyje streso metu

Tiriamieji n=85 (proc.)

Didina gliukozės kiekį 63 (74,1 %)

Mažina gliukozės kiekį 5 (5,9 %)

Nežinau 17 (20,0 %)

Paklausti ar gyvenimo būdo įpročiai gali turėti įtakos ligos eigai, 83,5 proc. tiriamųjų atsakė, kad gyvenimo būdas gali sąlygoti cukrinio diabeto eigą ir gydymą. Likę 16,5 proc. mano, kad tai negali turėti įtakos arba pasirinko atsakymą, kad nežino.

37

3.4. Tiriamųjų mitybos įpročių vertinimas

Vertinant mitybos įpročių keitimą, susirgus CD, nustatyta, kad 87,5 proc. moterų įpročius pakeitė. Lyginant vyrų grupę rodiklis yra mažesnis, sudaro 73,0 proc., o nepakeitusių mitybos įpročių lieka beveik trečdalis (27,0 proc.) vyrų ir 12,5 proc. moterų (11 paveikslas)

11 pav. Valgymo įpročių pakeitimo vertinimas susirgus cukriniu diabetu (N=85)

87,5 proc. moterų ir 73,0 proc. vyrų buvo paklausta, kas padėjo pakeisti mitybą. Didžiausią įtaką (59,4 proc.) turėjo gydytojo – endokrinologo patarimai, šeimos gydytojo 23,2 proc., nusprendė patys 21,7 proc., CD klubo pagalba 7,2 proc. ir diabeto slaugytojo pagalba 2,9 proc.

Daugiau nei trečdalis (36,5 proc.) tiriamųjų maisto racione pirmenybę teikia paukštienai ir menkei. 34,1 proc. – stengiasi saikingai vartoti daug angliavandenių turinčius produktus. Trečdalis (30,6 proc.) valgo daug daržovių, 29,4 proc. valgo kuo įvairesnį maistą. 14,1 proc. pirmenybę teikia mėsai ir žuvies produktams ir 12,9 proc. – mėgsta kiaulieną ir lašišą. Rezultatai pateikti 12 paveiksle.

12 pav. Tiriamųjų valgymo įpročių vertinimas (N=85)

87,5 73 12,5 27 0 20 40 60 80 100 Moterys Vyrai P ro ce nta i Lytis Pakeitė Nepakeitė 29,4 30,6 34,1 12,9 36,5 14,1 0 5 10 15 20 25 30 35 40 Valgau kuo įvairesnį maistą

Valgau daug daržovių Stengiuosi saikingai vartoti angliavandenius Mėgstu kiaulieną ir lašišą Labiau renkuosi paukštieną ir menkę Dažnai valgau ir žuvį ir mėsą

Procentai M a is ta s