LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Sveikatos psichologijos katedra
GABRIELĖ URBONAITĖ
2 TIPO CUKRINIU DIABETU SERGANČIŲ VIDUTINIO
AMŽIAUS ASMENŲ STRESO ĮVEIKOS, LIGOS NERIMO IR
KONTROLĖS SĄSAJOS
Sveikatos psichologijos antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas
Leidžiama ginti
Rengimo komisijos pirmininkė
prof. dr. N. Žemaitienė___________________ (parašas)
Studentė Gabrielė Urbonaitė _________________ (parašas)
Darbo vadovė doc. dr. Narseta Mickuvienė _________________ (parašas)
Data: 2020 m. gegužės 27 d.
2
SANTRAUKA
Urbonaitė, G. (2020) 2 tipo cukriniu diabetu sergančių vidutinio amžiaus asmenų streso įveikos, ligos nerimo ir kontrolės sąsajos (Sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas doc. dr. Narseta Mickuvienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 69 p.
Tyrimo problema: 2019 metais sergančių cukriniu diabetu (CD) suaugusių pasaulyje buvo apie 463 milijonai ir šis skaičius kasmet auga (IFD, 2020). CD, tai liga, nuo kurios pasveikti nėra įmanoma, tad ji nuolatos kelia iššūkius, su kuriais sergantysis turi dorotis visą gyvenimą. Ligos kontrolė ir kiti CD aspektai gali kelti nemažai iššūkių, kurie paveikia tiek fizinę, tiek psichologinę asmens būseną, o didžiąją dalį ligos kontrolės lemia pačio asmens gebėjimai įveikti iššūkius. Tyrimo metodai: Tyrime dalyvavo 95 asmenys sergantys 2t CD (48 vyrai ir 47 moterys), kurių amžius 42-65 m. (vidurkis 56,7±5,8 m.). Tyrimo atlikimui naudotas standartizuotas „Patobulintas keturių faktorių streso įveikos klausimynas“, autorės sudaryti klausimai apie nerimą dėl ligos bei ligos kontrolę – klausimai apie savikontrolės elgesį ir objektyvius kontrolės rodiklius.
Rezultatai: 75,5 proc. tiriamųjų buvo nutukę. Po diagnozės sužinojimo mažuma tiriamųjų numetė svorio ir padidino fizinio aktyvumo įpročius. Daugiau nei 2/3 tyrimo dalyvių CD kontrolė buvo nepakankama - glikozilintas hemoglobinas (HbA1c) buvo per didelis (>7 proc). Geriau vertinantys savo ligos kontrolę tiriamieji turėjo geresnius HbA1c rodiklius. Tik 13,7 proc. apklaustųjų teigė neturintys pakankamai informacijos apie tai, kaip palaikyti gerą ligos kontrolę. 54,9 proc. teigusių, jog turi pakankamai informacijos apie tai, kaip palaikyti gerą CD kontrolę, nepakeitė fizinio aktyvumo įpročių, 45,1 proc. priaugo svorio, 75 proc. HbA1c buvo >7 proc. Tarp sergančių 2t CD stebėtas aukštas nerimo lygis. Labiausiai nerimaujama dėl geros kontrolės palaikymo. Moterys daugiau nei vyrai jautė nerimo ne dėl ligos. Norintys, bet neskiriantys savo ligos kontrolei pakankamo dėmesio dėl jos patyrė daugiau nerimo. Dėl CD jaučiamas nerimas susijęs su didesniais gliukozės prieš valgį ir po valgio rodikliais. Nepakankamą CD kontrolę (HbA1c >7 proc.) turintys asmenys teigė jaučiantys daugiau ne su liga susijusio nerimo. Sergantys 2t CD dažniausiai naudojo problemų sprendimo (PS) streso įveikos strategiją. Socialinės paramos (SP) dažniau siekė vyrai ir santuokoje gyvenantys asmenys. PS strategiją dažniau naudojo jaunesni ir aukštesnį išsilavinimą turintys asmenys. Emocinė iškrovos (EI) ir vengimo (V) strategijų pasirinkimo dažnis nuo sociodemografinių duomenų nepriklausė. Sergantieji, dažniau naudojantys EI, labiau nerimavo dėl ligos, galimų komplikacijų ir jautė daugiau ne su liga susijusio nerimo. Kitos streso įveikos (SĮ) strategijos su nerimo patyrimu nebuvo susijusios. EI strategija buvo reikšmingai susijusi su gliukozės kiekiu prieš valgį (ρ=0,24; p-0,033) ir informacijos apie CD stoka (U=363; p=0,064). PS strategijos dažnis buvo susijęs su fizinio aktyvumo įpročiais (χ2=6,38; p-0,041). V dažnumas buvo
susijęs su svorio pokyčiu po diagnozės nustatymo (χ2=6,13; p-0.047) bei HbA1c rodikliu: atitinkamai vidurkiai (HbA1c≤7 proc. 18,5±4,55 ir HbA1c>7 proc. 21,2±3,73; p-0,005). Dažnesnis V strategijos pasirinkimas prognozavo blogesnę CD kontrolę (HbA1c >7 proc.), nepriklausomai nuo lyties, insulino vartojimo, kūno masės indekso, amžiaus ir ligos trukmės. SP su ligos kontrolės objektyviais ir kitais rodikliais nebuvo susijusi.
Išvada: Naudojamos streso įveikos strategijos yra susijusios su patiriamu nerimu dėl ligos, savikontrolės elgesiu, objektyviais kontrolės rodikliais ir gali prognozuoti prastesnę ligos kontrolę. Raktažodžiai: 2 tipo cukrinis diabetas; ligos kontrolė; nerimas; streso įveika; sveikatos psichologija.
3
SUMMARY
Urbonaitė, G. (2020) Stress coping, diabetes anxiety and diabetes management in middle-aged people with type 2 diabetes mellitus (Health Psychology Master Thesis). Scientific supervisor: Assoc. Prof. Dr. Narseta Mickuvienė. Lithuanian University of Health Science, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology: Kaunas. – 69 p.
Study problem: In 2019, there were about 463 million adults with diabetes in the world, and that number is growing every year (IFD, 2020). Diabetes mellitus (DM) is a disease from which recovery is not possible, so it constantly poses challenges that the patient has to cope through lifetime. Disease control and other aspects of DM can cause a number of challenges that affect both the physical and psychological wellbeing, and much of the disease control depends on individual abilities to cope with challenges.
Research methods: The study involved 95 individuals with type 2 diabetes (48 men and 47 women) aged 42-65 years (mean 56.7 ± 5.8 years). The study used a standardized “Improved Four-Factor Stress Management Coping Questionnaire”, as well as questions compiled by the study author on anxiety about disease and disease control: questions about self-control behavior and objective control indicators.
Results: Among the subjects, 75.5% had obesity. The minority of the participants lost weight and increased their physical activity after diagnosis. More than 2/3 of participants had bad control of DM (HbA1c >7 %). Those who rated their disease control better had better HbA1c scores. Only 13.7% of respondents said they did not have enough information on how to maintain good diabetes management. 54.9% of those who stated that they had enough information on how to maintain good diabetes management did not change their physical activity habits, 45.1% of participants gained weight, 75% had >7% HbA1c index. High levels of anxiety were observed among participants with type 2 diabetes. The main concern was how to maintain good diabetes control. Women anxiety level in non-diabetes-related scale was higher than men. Those who wished but did not payed enough attention to control experienced more anxiety about it. Anxiety about diabetes was associated with higher pre- and post-meal glucose levels. Individuals with HbA1c >7% reported experiencing more non-diabetes-related anxiety. Patients with type 2 diabetes used problem solving coping strategy most often. Social support was more often sought by men and married participants. Problem solving - younger and higher educated people. Emotional discharge and avoidance were independent of sociodemographic characteristics. Patients who used emotional discharge more often were likely to worry more about disease, possible complications, and felt more non-diabetes-related anxiety. Other coping strategies were not non-diabetes-related to anxiety. Emotional discharge strategy were related to pre-meal glucose (ρ=0.24; p-0,033) and lack of information about diabetes control (U=363; p=0,064). Problem solving - with changes in physical activity (χ2=6.38; p-0.041). Avoidance was associated with post-diagnosis weight change (χ2=6.13; p-0.047) and HbA1c index (HbA1c≤7% mean 18,5±4,55; HbA1c>7% mean 21,2±3,73; p-0,005). Avoidant strategy predicted bad disease control (HbA1c >7%) regardless of gender, insulin use, BMI, age, and disease duration. Social support was not related to the objective and other indicators of disease control.
Conclusions: The stress coping strategies are related to the anxiety about disease, self-control behavior, objective control indicators and can predict poorer disease control.
Key words: Type 2 diabetes mellitus; diabetes management; diabetes anxiety; stress coping; health psychology.
4
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju šio darbo vadovei doc. dr. Narsetai Mickuvienei už pagalbą ir paramą viso darbo rengimo metu. Taip pat lekt. Jolantai Žilinskienei už paramą ir pagalbą darbo tyrimo atlikimo metu bei LSMUL KK Endokrinologijos skyriaus darbuotojams už palaikymą, pokalbius ir pagalbą tyrimo atlikimo metu.
Didelį ačiū norėčiau tarti ir LSMU Sveikatos psichologijos katedros bendruomenės nariams už suteiktas psichologijos mokslo žinias, pagalbą, šiltą santykį ir augimo bei tobulėjimo skatinimą studijų ir asmeninio gyvenimo kontekste visų 6 metų studijų laikotarpiu.
5
TURINYS
SANTRAUKA ... 2 SUMMARY ... 3 PADĖKA ... 4 SĄVOKOS ... 7 TRUMPINIAI ... 8 1. ĮVADAS ... 9 1.1. Įžanga ... 91.1.1. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas ... 11
1.2. Literatūros apžvalga ... 12
1.2.1. 2 tipo cukrinis diabetas ... 12
1.2.1.1. 2t CD samprata ir patogenezė ... 12
1.2.1.2. Optimali sveikata sergant CD ... 13
1.2.1.3. CD kontrolė ir jos vertinimas ... 14
1.2.2. Nerimas 2t CD perspektyvoje ... 16
1.2.2.1. Nerimo samprata ... 16
1.2.2.2. Nerimas ir CD ... 17
1.2.2.3. Unikalus CD nerimas ... 21
1.2.3. Streso įveika CD kontekste ... 22
1.2.3.1. Streso įveikos samprata ... 22
1.2.3.2. Streso įveika ir CD ... 24
1.2.3.3. Streso įveika ir psichologiniai aspektai CD perspektyvoje ... 25
1.2.3.4. Streso įveika ir nerimas ... 27
1.2.3.5. Streso įveika ir CD kontrolė ... 28
1.2.3.6. Streso valdymas ir 2t CD ... 30
1.2.4. Literatūros apibendrinimas ... 31
1.3. Tyrimo tikslas ir uždaviniai ... 32
2. METODAI ... 33
2.1. Tyrimo eiga ir imtis ... 33
2.1.1. Tyrimo dalyviai ... 33
2.1.2. Tyrimo dalyvių atranka ... 34
2.1.3. Tiriamųjų atrankos ir tyrimo vykdymo sunkumai... 35
2.2. Tyrimo instrumentai ... 36
2.3. Duomenų analizės metodai ... 37
3. Rezultatai ... 40
3.1. Ligos kontrolės veiksnių pasiskirstymas tarp tiriamųjų ... 40
3.2. Nerimas priklausomai nuo sociodemografinių ir ligos kontrolės duomenų ... 43
6
3.2.2. Nerimas ir sociodemografiniai rodikliai ... 45
3.2.3. Nerimas ir ligos kontrolės aspektai ... 45
3.2.3.1. Informacija apie CD kontrolę ir nerimas ... 45
3.2.3.2. Savęs priežiūros ligos kontrolės aspektai ir nerimas ... 46
3.2.3.3. Dėmesys kontrolei, jos vertinimas ir nerimas ... 46
3.2.3.4. Glikemijos kontrolė ir nerimas ... 47
3.3. Streso įveikos būdai ir jų pasiskirstymas tarp tiriamųjų ... 49
3.4. streso įveikos ir nerimo sąsajos ... 50
3.5. Streso įveikos ir ligos kontrolės ryšys ... 51
3.5.1. Informacija apie CD kontrolę ir SĮ strategijos ... 52
3.5.2. Savęs priežiūros kontrolės aspektai ir SĮ strategijos ... 52
3.5.3. Dėmesys kontrolei, jos vertinimas ir SĮ strategijos ... 53
3.5.4. Glikemijos kontrolė ir SĮ strategijos ... 53
3.5.5. HbA1c prognostinė analizė ir SĮ strategijos ... 54
4. APTARIMAS ... 56
4.1. Tyrimo privalumai ir ribotumai ... 63
4.2. Rekomendacijos specialistams ... 63
5. IŠVADOS ... 65
7
SĄVOKOS
Cukrinis diabetas – įvairių paveldimų ir įgytų priežasčių sukeltas medžiagų apykaitos sutrikimas, lėtinė liga, kuria susergama dėl insulino gamybos, sekrecijos ir jo poveikio organizme pakitimų arba dėl šių priežasčių sutrikusi angliavandenių riebalų ir baltymų apykaita, kuomet atsiranda lėtinė hiperglikemija ir daugelio organų ilgalaikiai pažeidimai arba disfunkcija (LR SAM, 2012, V-159). Cukrinio diabeto kontrolė – gliukozės kiekio kraujyje, arterinio kraujo spaudimo ir lipidų rodiklių palaikymas tam iki tam tikrų ribų, kitaip tariant, metabolinių procesų valdymas (Radzevičienė ir Bulikaitė, 2015).
Savikontrolė – savarankiška savęs prižiūra, kuri užtikrina gerą cukrinio diabeto valdymą (glikemijos matavimas, tinkama mityba, sveika gyvensena, reguliarios sveikatos priežiūros specialistų konsultacijos) (Radzevičienė ir Bulikaitė, 2015).
Nerimas – emocinė būsena – neapibrėžtas grėsmės išgyvenimas, kylantis dėl vidinio ar išorinio, tikro ar tariamo pavojaus (Bagdonas ir Bliumas, 2019, p – 203)
Ligos nerimas – nerimas, dėl ligos keliamų unikalių aspektų, tokių kaip sirgimas šia liga, kontrolės palaikymas, komplikacijos.
Streso įveika – kognityviniai ir elgesiniai bandymai išvengti stresinių situacijų arba susidūrus su jomis aktyviai daryti kažką, kad jos būtų išspręstos (Billings ir Moos, 1981).
Glikemija – gliukozės kiekis kraujyje, matuojamas mmol/l. (Radzevičienė ir Bulikaitė, 2015). Hiperglikemija – gliukozės kiekio kraujyje padidėjimas, pasireiškiantis bet kurios angliavandenių apykaitos sutrikimo stadijos metu (Radzevičienė ir Bulikaitė, 2015).
Glikozilintas hemoglobinas – hemoglobino, esančio eritrocituose, dalis, susijungusi su gliukoze. Šio junginio koncentracijos kraujyje tyrimas atspindi gliukozės koncentracijos pokyčius organizme 3 mėnesių laikotarpiu, todėl jis yra CD gydymo efektyvumo rodiklis, matuojamas procentais arba milimoliais molyje (mmol/mol) (Radzevičienė ir Bulikaitė, 2015).
Fizinis krūvis – bet kokia fizinė veikla, padidinanti energijos apykaitą (Radzevičienė ir Bulikaitė, 2015).
Kūno masės indeksas (KMI) – rodo, ar kūno svoris yra normalus, per mažas, ar per didelis. Apskaičiuojamas svorį (kg) dalinant iš ūgio (m) kvadratu. Norma 18,5–24,9 kg/m² (Radzevičienė ir Bulikaitė, 2015).
8
TRUMPINIAI
CD – cukrinis diabetas;
1t CD – 1 tipo cukrinis diabetas; 2t CD – 2 tipo cukrinis diabetas; SĮ – streso įveika;
PS – problemų sprendimo; SP – socialinės paramos; EI – Emocinės iškrovos; V – Vengimo;
HbA1c – glikozilintas (glikuotas) hemoglobinas;
LSMUL – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė; KK – Kauno Klinikos;
LDA – Lietuvos diabeto asociacija;
IDF – Tarptautinė diabeto asociacija (angl. International Diabetes asociation) LED – Lietuvos endokrinologų draugija;
PSO (angl. WHO) – Pasaulio sveikatos organizacija (angl. World Health Organization); ŠKL – širdies ir kraujagyslių ligos;
NIH – Nacionalinis sveikatos institutas (angl. National Institute of Health); KMI – kūno masės indeksas.
9
1. ĮVADAS
1.1. Įžanga
Lėtinės ligos sveikatos psichologijos kontekste yra tyrinėjamos jau keletą dešimtmečių. Susirgęs lėtine liga žmogus susiduria su dideliu spektru fizinių, socialinių ir psichologinių iššūkių. Stebima, kad vieni asmenys susidūrę su liga geba gerai tvarkytis su kylančiais sunkumais, priimti gyvenimo pokyčius, esant poreikiui, pakeisti elgesį. Tačiau kitiems ši patirtis yra sunkiau priimama, sukelianti papildomų rūpesčių, fizinių ar psichologinių sunkumų, net turint panašias aplinkos, fizines ir protines galimybes (Žemaitienė ir kt., 2011). Remiantis E. Erikson (1950) psichosocialinės raidos teorija, žmogus pasiekęs viduriniąją suaugystę (40-65 metus) pasiekia generatyvumo (tobulėjimo) arba stagnacijos stadiją, t.y. jis siekia produktyvumo ir įprasminimo fiziniame, psichologiniame ir socialiniame kontekste, arba užsidaro ir tampa „sustingęs“ – t.y. nebesiekia elgesio, mąstymo ir gyvenimo pokyčio (Slater, 2003). Šios psichosocialinės raidos modelis gali veikti ir santykį su liga.
Cukrinis diabetas (toliau – CD) – įvairių paveldimų ir įgytų priežasčių sukeltas medžiagų apykaitos sutrikimas, lėtinė liga, kuria susergama dėl insulino gamybos, sekrecijos ir jo poveikio organizme pakitimų arba dėl šių priežasčių sutrikusi angliavandenių riebalų ir baltymų apykaita, kuomet atsiranda lėtinė hiperglikemija ir daugelio organų ilgalaikiai pažeidimai arba disfunkcija (LR SAM, 2012, V-159). Yra išskiriami 3 CD tipai: 1 tipo (nuo insulino priklausomas) (toliau – 1t), 2 tipo (nuo insulino nepriklausomas) (toliau – 2t) bei Gestacinis (nėščiųjų) CD (PSO, 2016). CD, tai liga, kuria sergama visą gyvenimą nuo ligos pradžios, tad ji turi daug įtakos žmogaus gyvenimo būdui ir kokybei. Lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, Lietuvoje CD paplitimas yra vienas mažiausių, tačiau nerimą kelia tai, kad sergančiųjų šia liga tik daugėja (Ustinavičienė ir Želvienė, 2016). Lietuvoje nuo 2001 iki 2015 metų sergančių asmenų skaičius, tenkantis 1000-ui gyv., išaugo daugiau nei 3 kartus (2001 m. sirgo 1 iš 90 Lietuvos gyventojų, o 2015 metais – 1 iš 29) (Ustinavičienė ir Želvienė, 2016). O 2018 metų statistikos duomenimis šios ligos dažnis Lietuvoje siekė 38,83/1000 gyv. (1 iš 26 Lietuvos gyventojų) (HI, 2020). Tad matoma, kad ši liga mūsų visuomenėje tampa vis aktualesne problema.
2t CD apibūdinamas kaip angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitos sutrikimas, kuris pasireiškia insulino sekrecijos sutrikimo, organizmo atsparumo jam arba abiejų šių patologijų atsiradimu (Norkus, 2013). Ligotumas 2t CD skiriasi priklausomai nuo amžiaus. Lietuvoje, remiantis Higienos instituto sveikatos statistikos duomenimis, ligotumas tarp suaugusiųjų 2018 metais buvo 18–44 metų (3,5/1000 gyv.), 45-64 metų (45,21/1000 gyv.), o 65 metų ir vyresnių (104,8/1000 gyv.). Didėjant amžiui 2t CD dažnis didėja, tačiau matoma, kad tai gan stipriai paliečia
10 vis jaunesnius asmenis. O tai gali turėti reikšmės ir valstybės ekonominei padėčiai, didesnėmis visuomenės sveikatos apsaugai skiriamomis lėšomis, sumažėjusiu darbingumo lygiu.
Kaip ir kiekvienas sveikatos sutrikdymas, CD yra siejamas su įvairiais psichologiniais sunkumais. Literatūroje CD psichologinių sutrikimų kontekste dažniausiai asocijuojamas su depresija, valgymo sutrikimais, psichologiniu distresu ir nerimu (Deksnytė ir Aranauskas, 2005; Hackett ir Steptoe, 2017, Joseph ir Golden, 2016). Literatūroje stebima, kad tokie sutrikimai, kaip nerimas ir depresija gali tiek būti susiję su jo patogenezė, tiek jau sergant šia liga padidinti su ja susijusių komplikacijų ar mirties nuo jų riziką (Deksnytė ir Aranauskas, 2005; Hackett ir Steptoe, 2017). Nors depresija yra pateikiama kaip vienas iš rizikingiausių psichikos sutrikimų CD eigai, stebima, kad sergantieji 2t CD dažniau turi nerimo nei depresijos sutrikimų (Chaturvedi ir kt., 2019). Dėl to svarbu plačiau analizuoti ar nerimas šios ligos kontekste gali turėti daugiau žalos nei šiuo metu žinoma.
2t CD iš esmės yra nepagydoma liga, tačiau jos eigą ir komplikacijų riziką galima sėkmingai kontroliuoti palaikant CD kontrolę ir gerus glikozilinto hemoglobino (toliau – HbA1c) rodiklius (Norkus, 2013). Esant gerai diabeto kontrolei sergantiems 2t CD gali neprireikti gydymo insulinu, taip pat tikimybė, kad pasireikš su CD susijusios komplikacijos žymiai sumažėja. Ligos priežiūra, kurią apima vaistų ir (arba) insulino vartojimas, gyvensenos keitimas, gliukozės patikros ir nuolatinė savistaba, dažnai į susirgusiojo gyvenimą įneša nemažai sumaišties. Literatūroje teigiama, kad šios ligos keliami iššūkiai yra susiję su didesniu patiriamu nerimu (Naicker ir kt., 2018; Chaturvedi ir kt., 2019). Nors nerimas yra normali būsena, kurią patiria kiekvienas žmogus, tačiau per didelis jo kiekis šios ligos perspektyvoje gali būti susijęs ir su potencialiai gyvybei pavojinga elgsena: perdėta ligos priežiūra ar savigyda (de Groot, 2016), arba priešingai – problemos ignoravimu, vengimu, siekiu apie ją negalvoti ir tokiu būdu apsaugoti savo emocinę gerovę (Sadeghzadeh ir kt. 2019). Tad nerimo patyrimas yra reikšmingas veiksnys, galintis turėti įtakos ne tik ligos eigai, tačiau ir apsunkinti ligos kontrolės palaikymą, ligos ir gydymo priėmimą bei taip didinti komplikacijų riziką.
Tyrimuose stebima, kad kai kurie žmonės, net patirdami nemažai iššūkių su liga tvarkosi geriau nei kiti (Hackett ir kt., 2017, Park ir kt., 2018). Keliamos įvairios prielaidos, kad tai, kokius būdus asmuo naudoja tam, kad susitvarkytų sunkumų keliančioje situacijoje, gali būti susiję su geresnėmis ar prastesnėmis ligos išeitimis ar net prognozuoti jos eigą. Streso įveikos (toliau – SĮ) strategijos gali būti nukreiptos į du šaltinius: problemą, kuri sukėlė stresą ir asmens būseną: emocinį patyrimą streso akivaizdoje (Lazarus ir Folkman, 1984). Streso įveika CD perspektyvoje yra svarbi, kadangi stresas turi daug įtakos endokrininėms organizmo funkcijoms, ir tiesioginį poveikį CD kontrolei (Hackett ir Steptoe, 2017). Tad efektyvus streso įveikimas yra reikšmingas veiksnys šios ligos kontekste.
11 1.1.1. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas
Objektas: 2t CD sergančiųjų vidutinio amžiaus asmenų ligos kontrolės, patiriamo nerimo dėl ligos ir streso įveikos ypatumai.
Problema: PSO teigimu CD 2016 metais buvo 7 tarp pirmaujančių mirties priežasčių pasaulyje (PSO, 2020). 2019 metais sergančių CD suaugusių pasaulyje buvo apie 463 milijonai ir šis skaičius kasmet auga (IFD, 2020). CD tai liga, nuo kurios pasveikti nėra įmanoma, tad ji nuolatos kelia iššūkius, su kuriais sergantysis turi dorotis visą gyvenimą su liga. Sergant CD svarbu palaikyti gerą ligos kontrolę, keisti gyvenimo būdą, kad būtų palaikoma optimali sveikata, išvengta komplikacijų ir sumažinta mirties nuo jų rizika. Ligos kontrolė ir kiti CD aspektai gali kelti nemažai iššūkių, kurie paveikia tiek fizinę, tiek psichologinę asmens būseną, sutrikdo jo funkcionavimą.
Tyrimo aktualumas: CD yra nepagydoma liga, tačiau jos eigą didele dalimi lemia pats sergantysis, priklausomai nuo to kaip vykdo ligos kontrolės reikalavimus, laikosi gyvensenos keitimo rekomendacijų. Tačiau praktikoje stebima, kad laikytis rekomendacijų ir keisti elgesį dažnai sergančiajam yra sudėtingas ar neįveikiamas uždavinys. Tarp sergančių CD stebimas didelis nerimo lygis, CD gali kelti ir įvairių psichologinių sunkumų. Diabeto priežiūra, jos eiga gali į sergančiojo gyvenimą įnešti daug sumaišties, nežinomybės jausmo, skatinti įvairias su šia liga, jos priežiūra, kontrole, komplikacijomis, susijusias baimes, o tai, gali būti susiję ir su didesniu patiriamu nerimu, tuo tarpu ir prastesne ligos priežiūra, siekiu vengti nemalonumų keliančių situacijų ar atsakomybės. Siekiant tvarkytis su ligos keliamais sunkumais, reikalingi nuolatiniai išoriniai ir vidiniai resursai, kurie padėtų kontroliuoti ligą, keisti gyvenimo būdą, priimti pokyčius.
Matoma, kad vieni asmenys geriau nei kiti susitvarko su ligos keliamais iššūkiais, palaiko geresnę kontrolę. Efektyvi streso įveika šios ligos kontekste yra svarbi, kadangi patiriamas stresas turi tiesioginį poveikį CD fiziologijai. Manoma, kad tam tikri SĮ būdai gali būti susiję su geresnėmis ligos išeitimis arba priešingai – kiti su prastesnėmis. SĮ yra modifikuojamas veiksnys, kurio galima mokytis tiek individualiai, tiek su specialisto pagalba, naudojant psichologines intervencijas, tokias kaip kognityvinė elgesio terapija (KET), dėmesingu įsisąmoninimų grįstas streso valdymas, taip pat taikant atsipalaidavimo/relaksacijos technikas ar kt. Tačiau stebima, kad ne visiems asmenims šie metodai veikia vienodai, taip pat ne visuose kontekstuose šie būdai yra tinkami. Atlikus platesnę analizę, kaip sergantys 2t CD elgiasi stresinėje ar sunkumų keliančioje situacijoje ir kaip tai susiję su ligos nerimo bei kontrolės aspektais, galima tikėtis, kad šio tyrimo rezultatai bus naudingi siekiant geriau suprasti šių asmenų psichologinius poreikius, ligos eigą, tam, kad, esant poreikiui, šiems asmenims būtų suteikta geresnė medicininė ir psichologinė pagalba.
Naujumas: Stebint užsienio praktiką, matoma, kad tyrimų analizuojančių SĮ 2t CD kontekste yra (Tuncay ir kt., 2008, Burns, 2016, Park ir kt., 2018, Roy ir kt., 2020), tačiau juose
12 gauti ne vienareikšmiai rezultatai. Taip pat, skirtingų šalių kontekstuose, dėl sociodemografinių ar kultūrinių skirtumų, užsienyje atlikti tyrimai nebūtinai gali tikti ir Lietuvoje gyvenantiems asmenims.
Stebint Lietuvos praktiką, matoma, kad nerimo sutrikimų įtaką 2t CD eigai analizuojančių tyrimų yra (Bezykornovienė ir Steiblienė, 2016, Jasiūnaitė ir kt., 2019), tačiau juose nerimas analizuojamas su kitais veiksniais: gyvenimo kokybe, bendra psichologine savijauta. SĮ Lietuvos mokslinių tyrimų 2t CD kontekste nerasta. SĮ strategijos Lietuvoje analizuotos tokiuose sveikatos psichologijos kontekstuose, kaip, skubios medicinos darbuotojų psichologinė sveikata (Lygnugarytė–Grikšienė ir kt. 2016), tėvų, slaugančių onkologine liga sergančius vaikus, psichologiniai aspektai (Digrytė ir Banienė, 2017). O tyrimų, analizuojančių sąsajas tarp ligos kontrolės, nerimo ir SĮ Lietuvoje nėra. Tad apibendrinant, galima teigti, kad šio tyrimo dizainas yra naujas.
1.2. Literatūros apžvalga
1.2.1. 2 tipo cukrinis diabetas 1.2.1.1. 2t CD samprata ir patogenezėTyrime analizuojamas 2t CD apibūdinamas kaip angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitos sutrikimas, kuris pasireiškia insulino sekrecijos, organizmo atsparumo jam arba abiejų šių patologijų atsiradimu. 2t CD yra žymiai dažnesnis nei 1t CD ar gestacinis diabetas, ir apima apie 90 proc. visų CD atvejų (DeFronzo ir kt. 2015). Šis tipas ypatingas tuo, kad susirgimui juo didžiąją dalį įtakos turi gyvenimo patirtis bei su sveikata susijęs elgesys. 2t CD, kitaip nei 1t CD, dažniausiai susergama vyresniame amžiuje. 2t CD rizikos faktoriais yra išskiriami tiek biologiniai, tiek psichosocialiniai veiksniai. Biologiniai/genetiniai aspektai, kurie gali padidinti 2t CD išsivystymo riziką – vyriška lytis, vyresnis amžius, šeimos anamnezėje esantis CD, taip pat sveikatos sutrikimai, tokie kaip hipertenzija, dislipidemija (Norkus, 2013; WHO, 2016). Psichosocialinius bei elgsenos rizikos faktorius apima žemas socialinis-ekonominis statusas, prastesnis išsilavinimas, viršsvoris ar nutukimas, rūkymas, ilgos miego valandos bei psichologinis distresas (Ding ir kt., 2015). Naujesnių šaltinių duomenimis 2t CD patogenezei turi įtakos ir psichikos sutrikimai, tokie kaip depresija ir nerimas (Naicker, 2018). Tad matoma, kad CD yra kompleksinių priežasčių sukelta liga, kurių dalį lemia pačio žmogaus pasirinkimas, elgesys, o šiuos aspektus iš esmės galima kontroliuoti psichologinių intervencijų pagalba.
Pagrindinis CD diagnostikos kriterijus – gliukozės kiekio kraujyje pakitimas (DeFronzo ir kt., 2015). Sveiko žmogaus gliukozės kraujyje koncentracija svyruoja nuo 3,3 iki 5,5 mmol/l,
13 pavalgius ji padidėja ir įprastai grįžta į normalią būseną po 2 val. Sergant CD, dėl sutrikusio insulino išsiskyrimo, gliukozės koncentracija kraujyje būna padidėjusi. O kuomet gliukozės koncentracija kraujyje 2 val. po valgio būna >7,00 mmol/l, diagnozuojamas 2t CD (Norkus, 2013). Naudžiūnas ir kt. (2019) pateikia tokius diagnostinius kriterijus:
Gliukozės kiekis nevalgius (mmol/l): norma <6,1; CD >7,0. Gliukozės kiekis po 2 val. (mmol/l): norma <7,8; CD ≥11,1.
Asmenys, sergantys CD gali nejausti jokių simptomų ir gyventi su šia liga kelerius metus. Dažniausiai ji nustatoma tuomet, kai jau yra pasireiškusios su CD susijusios komplikacijos (DeFronzo ir kt., 2015). Vienos dažniausių CD komplikacijų – širdies ir kraujagyslių ligos (ŠKL), nefropatijos, neuropatijos, akių ligos, hipoglikemija, ketoacidozė (Norkus, 2013). Tai reiškia, kad asmuo, ateinantis gydytis, atsineša ir aibę kitų sutrikimų, kurie taip pat, kaip ligos diagnozė, gali turėti įtakos tolimesniam gydymui.
CD nėra mirtina liga, dažniausiai mirtį sukelia šios ligos komplikacijos: miokardo infarktas ar hipoglikeminė koma (DeFronzo ir kt., 2015). Tad svarbi kuo ankstesnė diagnostika ir gydymas, nes kuo jis labiau uždelstas tuo daugiau ir stipresnės komplikacijos gali būti pasireiškusios (Norkus, 2013). Taigi šios ligos kontekste ypatingai svarbi prevencija, tam, kad būtų kuo mažiau pažeidžiamos fizinės asmens funkcijos, kurios galimai susijusios ir su psichologine savijauta.
1.2.1.2. Optimali sveikata sergant CD
Lėtinė liga, šiuo atveju 2t CD, paliečia visas žmogaus funkcionavimo sritis, o jos keliami reikalavimai sukuria naujų iššūkių, su kuriais sergantysis turi tvarkytis. Nors, remiantis PSO konstitucija, sveikata yra apibūdinama kaip visiška fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, ne tik ligos ar negalios nebūvimas (WHO, 2020), tad sergantieji CD jau nepatenka į šios sąvokos rėmus, tačiau sergant šia lėtine liga yra galimybė palaikyti optimalią sveikatą, kuri tam tikrame galimybių lygyje taip pat gali būti interpretuojama kaip pakankama. 2016 metais atliktame tyrime buvo pateiktas modelis, kuris gana plačiai apibūdina optimalios sveikatos sergant CD sandarą (O‘Brien ir kt., 2016).
Remiantis O‘Brien ir kt. (2016) optimalų sveikatos modelį, sergant CD (1 pav.) apima intelektinis, fizinis, emocinis, profesinis, socialinis ir dvasinis komponentai. Kiekvienas šių aspektų yra svarbūs, norint gyventi pilnavertišką gyvenimą turint 2t CD diagnozę ir nejaučiant fizinės ar psichinės sveikatos sutrikdymo. Sutrikus kažkuriam komponentui optimali sveikata praranda stabilumą, o jam nesant gali sutrikti ir kitų komponentų darna. Dėl to, siekiant išlaikyti optimalią sveikatą, būtina, kad visi komponentai veiktų tinkamai.
14 1 pav. Optimalus sveikatos modelis sergant cukriniu diabetu (CD) (O‘Brien ir kt., 2016).
Šiame tyrime toliau bus nagrinėjami 3 ir į šį modelį patenkantys komponentai: Fizinis komponentas – ligos (CD) kontrolė; Emocinis komponentas: nerimo dėl CD patyrimas ir Intelektinis komponentas – įveikos strategijos.
1.2.1.3. CD kontrolė ir jos vertinimas
Nors CD yra nepagydoma liga, tačiau jos eigą ir komplikacijų riziką galima sėkmingai kontroliuoti. Teigiama, kad esant gerai CD kontrolei sergantiems 2t CD gali neprireikti gydymo insulinu, taip pat tikimybė, kad pasireikš su CD susijusios komplikacijos žymiai sumažėja (Norkus, 2013). Nemedikamentinius CD kontrolės būdus apima: fizinis aktyvumas, mityba, svorio kontrolė, CD mokymas ir savikontrolė. O medikamentinius: insulino ir/arba vaistų, reguliuojančių gliukozės kiekį kraujyje vartojimas (LED, 2014). Taigi ligos kontrolės palaikymas yra išorinių ir vidinių komponentų ryšio veiksnys, kurį lemia tiek biologiniai, tiek elgesiniai aspektai.
Tam, kad būtų užtikrinama gera glikemijos kontrolė, sergantiesiems 2t CD svarbu ne tik vartoti vaistus, tačiau ir keisti su sveikata susijusį elgesį. Kaip pirmo pasirinkimo ir svarbiausias profilaktikos tiek esantiems rizikos grupėje, tiek sergantiems 2t CD: mitybos ir fizinio aktyvumo keitimas. Teigiama, kad gyvenimo būdo keitimas veikia ne vien CD veiksnius, tačiau ir ŠKL, sąnarių ir raumenų ligas, taip pat gerina psichologinę savijautą ir didina pasitikėjimą savimi
Intelektinis komponentas Fizinis komponentas Profesinis komponentas Emocinis komponentas Socialinis
komponentas Dvasingumas/ vertybės
Optimali sveikata sergant CD CD indėlis į požiūrį, kuriant tolimesnį gyvenimą, šeimą; motinystė. Asmeniniai santykiai; Santykiai su terapeutu/ gydytoju Socialinė aplinka. Bejėgiškumas – įgalinimas; Žema savigarba/ baimė prarasti
kontrolę;
Nusivylimas, ateities lūkesčiai. Lankstumas; Užimtumas. Kognityviniai gebėjimai; Žinios apie CD; Įveikos strategijos. Kontrolė; Technologijos; Komplikacijos.
15 (Veličkienė, 2014). Tad matoma, kad sveikesnis gyvenimo būdas turi teigiamą poveikį ne tik šios ligos rodikliams, tačiau ir kitiems fiziniams sutrikimams, taip pat ir emocinei būsenai.
Kitas indėlis į ligos priežiūrą iš sergančiojo, kurį jis privalo palaikyti, kad būtų užtikrinama optimali sveikata, tai savikontrolė. Savikontrolės pagrindą sudaro gliukozės patikros namuose. Remiantis „Sergančiųjų CD mokymo programa“ (2015) suaugusiems asmenims, sergantiems CD, rekomenduojamas glikemijos patikrų dažnumas tiek gydantis geriamaisiais, tiek leidžiamaisiais vaistais – 1–3 kartai per savaitę. Matavimus rekomenduojama atlikti ryte nevalgius ir įvairiu dienos metu (Radzevičienė ir Bulikaitė, 2015).
Savikontrolės būdu nustatomos gliukozės kiekio kapiliariniame kraujyje siektinos reikšmės: Nevalgius – ≤ 7,0 mmol/l;
Po valgio (2 val. nuo valgio pradžios) – ≤ 8,5 mmol/l; Prieš miegą – ≤ 6-8 mmol/l;
Taip pat reikia stebėti ar nėra sunkios (kurią reikėtų gydyti) ir naktinės hipoglikemijos. (Radzevičienė ir Bulikaitė, 2015).
Nors CD kontrolė paprastai vertinama pagal gliukozės kiekį kraujyje, tačiau, matuojant glikemiją, informacija apie gliukozės kiekį kraujyje gaunama tik tiriamuoju momentu. Šis rodiklis labai lengvai kinta ir priklauso nuo daugelio faktorių. Tad, kaip minėta, jis daugiau tinka savikontrolei (Naudžiūnas ir kt. 2019, p. 321). Tačiau savikontrolė yra svarbi tam, kad pats sergantysis galėtų stebėti savo savijautą ir numatyti, kokių intervencijų reiktų imtis esamu momentu.
Geriausiai ligos kontrolę atspindi Glikozilintas hemoglobinas (toliau – HbA1c). Šio junginio laipsnis priklauso nuo gliukozės koncentracijos kraujyje. HbA1c padeda sužinoti gliukozės kiekio pokyčius per paskutinius mėnesius, ar paskutines 4-12 savaičių (Naudžiūnas ir kt. 2019, p. 321). Kadangi šis žymuo yra stabilus reakcijos tarp hemoglobino ir gliukozės produktas, jis parodo, kokia yra paciento glikemijos kontrolė: gera ar bloga (Šulcaitė, R., 2002, p. 16, cit. Singer ir kt., 1989). Tad jis yra svarbus vertinant ir CD gydymo efektyvumą (DeFronzo ir kt., 2015). HbA1c yra labiau reikšmingas medicinos personalui, vertinant gydymo efektyvumą, jį keičiant. Tačiau jis svarbus ir sergančiajam, objektyviai įvertinant, kaip jam sekėsi, ar reikalingos papildomos pastangos, kitos strategijos, siekiant šį rodiklį pagerinti.
HbA1c tyrimą rekomenduojama atlikti ne dažniau nei kartą per 3 mėnesius (Radzevičienė ir Bulikaitė, 2015). 2015 metais sudarytoje „Sergančiųjų CD mokymo programoje“, skirtoje slaugytojams endokrinologams, pateikta, kad šio rodiklio siektina reikšmė suaugusiems asmenims: ≤7,0 proc. (be sunkių hipoglikemijų). Individualiais atvejais, vertinant hipoglikemijų ir CD komplikacijų riziką, galima siekti ir tikslinio HbA1c rodiklio: ≤6,5 proc. (Radzevičienė ir Bulikaitė, 2015). Bailey ir bendraautoriai (2013) pateikia tokius HbA1c tikslus:
16 Naujai diagnozuotas CD turintiems antsvorio ar nutukusiems suaugusiems pacientams,
nesant komplikacijų: <6,5 proc.;
Naujai diagnozuotiems, neturintiems viršsvorio, nesant komplikacijų: 6,5 – 7,0 proc. Naujai diagnozuotiems, su mikro- ar makrokraujagyslinėmis komplikacijomis: <7,0 proc. Asmenys, kurių glikemijos kontrolė anksčiau buvo neadekvati, nesant komplikacijų: 6,5 –
7,0 proc.
Asmenims, kurių glikemijos kontrolė anksčiau buvo neadekvati, sergant ŠKL: 7,0 – 8,5 proc.
Asmenims, kurių glikemijos kontrolė anksčiau buvo neadekvati, esant mikrokraujagyslinėms komplikacijoms 6,5 – 7,0 proc.
Asmenims, kuriems padidėjusi hipoglikemijos rizika: 7,0 – 8,5 proc.
Taigi, sužinojus 2t CD diagnozę, gyvensenos keitimas ir savikontrolė yra būtini, siekiant ne tik išvengti komplikacijų, tačiau ir pagerinti tiek fizinę, tiek emocinę būseną. Aktyvesnis gyvenimo būdo keitimas, didesnė sergančiojo koncentracija į tai, galėtų žymiai pagerinti fizinę ir emocinę savijautą, tačiau stebima, kad keisti su sveikata susijusį elgesį sergančiajam dažnai yra sudėtingas procesas, dėlto svarbu analizuoti, kokie psichologiniai konstruktai slypi po šiuo elgesiu.
1.2.2. Nerimas 2t CD perspektyvoje 1.2.2.1. Nerimo samprata
Kaip antrasis šio tyrimo konstruktas yra išskiriamas nerimas, susijęs su liga. Remiantis „Aiškinamuoju psichologijos terminų žodynu“, nerimas, tai emocinė būsena – neapibrėžtas grėsmės išgyvenimas, kylantis dėl vidinio ar išorinio, tikro ar tariamo pavojaus. Šį pojūtį gali sukelti neįsisąmoninti poreikiai, emocijos, konfliktai, grėsminga ar neįveikiama situacija (Bagdonas ir Bliumas, 2019, p – 203). Nerimo būseną galima jausti tiek fiziškai, tiek psichiškai. Fiziologiškai nerimas pasireiškia raumenų įsitempimu, padažnėjusiu kvėpavimu ir širdies ritmu, galvos skausmu ir pan., o psichiškai – sutrikusia koordinacija, padidėjusiu dirglumu, suprastėjusiu dėmesiu atliekant kasdienes užduotis (Bagdonas ir Bliumas, 2019, p – 203). Svarbu pastebėti tai, kad nerimas yra neapibrėžtos grėsmės pojūtis, subjektyvus patyrimas, kylantis ir nesant objektyviai matomai priežasčiai, kurią būtu galima paprastai eliminuoti. Dažnai jis kyla dėl asmens įsivaizduojamos subjektyviai neįveikiamos situacijos, o didelis susitelkimas į šių neapibrėžtų grėsmių įveiką gali apsunkinti asmens funkcionavimą, kelti baimę ir skatinti panašių potyrių pasikartojimą ateityje. Esant dažnai pasikartojančiai būsenai gali kilti ir didesnių emocinės ir fizinės sveikatos problemų, kurio paveikia žmogaus fizinį, emocinį ir socialinį gyvenimą.
17 sukeltas aplinkybių (situacinis): kuomet nerimo simptomai pasireiškia dėl ūmių stresinių įvykių, aplinkybių ar emocijų. Pavyzdžiui, santykių sunkumų, darbo praradimo ar paaukštinimo, ligos ar artimojo mirties, didelio darbo krūvio. Nerimą šiuo atveju sukelia stiprus prieš tai buvęs stresas. Kuomet įvykis, aplinkybės ar emocijos nuslūgsta, nerimo išraiška taip pat sumažėja arba visai išnyksta (InDependent Diabetes Trust, 2013, NIH, 2018). Tokį nerimą būdinga patirti kiekvienam žmogui, jis yra konstruktyvus ir aktyvinantis fiziologines ir psichologines funkcijas. Lėtinis (patologinis): kuomet nerimo simptomai pasireiškia ir atslūgsta per ilgesnį laiko periodą (tęsiasi mėnesį, metus ar daugiau). Pavyzdžiui, kuomet simptomai tai sustiprėja, tai susilpnėja skirtingais gyvenimo periodais arba jaučiami nuolatos. Už lėtinio nerimo slypi pasąmoningas baimės komponentas. Dauguma asmenų jaučiasi gyvenantys baimėje, kuomet pasireiškia nerimo epizodas, kitiems tai gali būti kaip nuolatinis gyvenimo palydovas (InDependent Diabetes Trust, 2013).
Lėtinis nerimas yra labiau kenksmingas, nei naudingas organizmui. Dėl jo gali išsivystyti įvairūs psichologiniai sutrikimai, kurie gali lemti ir fiziologinius organizmo pokyčius: prognozuoti somatinių ligų išsivystymą ar kitaip trukdyti normaliai funkcionuoti. Situacinis nerimas, taip pat gali būti susijęs su lėtinio nerimo išsivystymų, dėl to svarbu pastebėti, kuomet organizmas nebepajėgia tvarkytis su išorinių dirgiklių keliamais sunkumais ir į tai reaguoti.
Yra išskiriami įvairūs nerimo sutrikimai, kuriuos apima generalizuoto nerimo sutrikimas, obsesinis – kompulsinis sutrikimas, panikos atakos, socialinio nerimo sutrikimas, įvairūs fobiniai sutrikimai ir potrauminis streso sutrikimas (NIH, 2018). Tad matoma, kad nerimo sutrikimų spektras yra gana platus ir įvairus, o jo diferenciacija priklauso nuo nerimo šaltinio, trukmės, pobūdžio. Konkrečių nerimo sutrikimų diagnostika yra svarbi siekiant užtikrinti tikslingą psichologinę pagalbą, kadangi esant skirtingoms būsenoms, skirtingos technikos gali veikti ne vienodai efektyviai. O pagalba šiose būsenose yra būtina, kad būtų pagerinta žmogaus adaptacija visuomenėje, užtikrinamas jo priėmimas ir saugumas kintančioje aplinkoje.
1.2.2.2. Nerimas ir CD
Analizuojant nerimo ir CD sąsajas mokslinėje literatūroje, stebima, kad suaugę asmenys, sergantys CD turi 20 proc. didesnę tikimybę turėti nerimo sutrikimų, nei juo nesergantys asmenys (Smith ir kt. 2013). Dėl to svarbu konkrečiau analizuoti tai, kaip ši būsena gali veikti tiek sergantįjį, tiek bendrai šią ligą.
2008 metais atliktame tyrime, kuriame buvo analizuojamas nerimo paplitimas tarp skirtingų CD tipų stebėta, kad tarp sergančių 2t CD nerimo patyrimas yra retesnis nei tarp 1t CD, tačiau taip pat stiprus. Turkijoje atliktame tyrime, atskleista, kad 79 proc. tyrime dalyvavusių asmenų patyrė
18 nerimą. Nerimo patyrimas 2t CD ir 1t CD sergančių asmenų grupėje skyrėsi statistiškai reikšmingai, atitinkamai vidurkiai (46,46±6,35; 48,61±5,20) (Tuncay ir kt., 2008). Tai rodo, kad svarbu atkreipti dėmesį ne tik į reiškinio paplitimo mąstą, tačiau ir individualų jo patyrimą, o ši būsena yra būdinga tiek 1t tiek 2t CD sergantiems asmenims.
2016 metais atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 2028 asmenys sergantys 2 tipo CD, 93 dalyviai atitiko didžiosios depresijos kriterijus, 148 buvo stipriai išreikštas nerimas, o 377 atitiko vidutiniškai arba stipriai išreikšto su CD susijusio distreso rodiklius (Burns ir kt. 2016). Tad matoma, kad nerimo patyrimas yra dažnesnis nei depresijos.
2017 metais Naicker ir bendraautorių atliktame tyrime stebėta, kad depresija ir nerimas statistiškai reikšmingai didino CD patogenezę: bendrąja CD rizika didino tiek depresija, tiek nerimas (ŠS=1,81 – depresija; ŠS=1,3 – nerimas) (Naicker ir kt., 2017). Nors nerimas CD patogenezės tikimybę didino mažiau nei depresija, tačiau taip pat reikšmingai. Tad didesnė koncentracija į nerimo simptomus tiek dar neturint CD diagnozės, tiek CD eigoje yra svarbi, siekiant tiek padėti išvengti CD išsivystymo gyvenimo eigoje tiek pagerinti sergančiojo emocinę būseną sergant.
Naicker (2018) teigimu nerimas ir depresija (2 pav.) yra reikšmingi veiksniai, galintys turėti įtakos visai ligos eigai, tuo tarpu ir komplikacijų atsiradimui. Kita vertus prasta ligos priežiūrą, nekontroliuojamas CD gali sukelti tokius psichologinius sutrikimus, kaip depresija ar nerimas. Tad matoma, kad nerimas šios ligos kontekste yra ciklinis, galintis būti tiek priežastis, tiek pasekmė.
2 pav. Ciklinis ryšys tarp nerimo/depresijos ir prastos cukrinio diabeto (CD) priežiūros (Naicker, 2018).
Analizuojant šį ciklą plačiau, matoma, kad emocinė būsena gali sukelti neigiamas disfunkcines mintis, kurios riboja asmens rūpinimąsi savo sveikatos priežiūra, skatina vengimą ar
Prasta ligos priežiūrą
vaistų nevartojimas ar gliukozės nematavimas
nustatytų laiku, prasta mityba, fizinio aktyvumo
stoka
Nekontroliuojamas CD
disglikemijos simptomai: somatiniai (troškulys, poliurija,
nuovargis, pykinimas); kognityviniai (suprastėjęs dėmesys, sumišimas) Disfunkcinės prielaidos/ mintys "Nesvarbu ar kontroliuosiu cukrų ar ne... vis tiek neišvengsiu komplikacijų."
Nerimas/ Depresija
CD komplikacijos
Akių ir inkstų ligos, neuropatija, širdies ir
kraujagyslių ligos, amputacijos ir priešlaikinė mirtis
19 aktyvų nesirūpinimą savo fizine sveikata. Padidėjusi koncentracija neigiamoms prielaidoms ir sumažėjęs rūpestis fizine sveikata ilgainiui gali lemti nekontroliuojamą ligos priežiūrą, o tai sukelti fizinius ligos simptomus, kurių, kontroliuojant ligą galima išvengti. Tuo tarpu prasta fizinė būsena gali gilinti psichikos sutrikimų raišką ir užsitęsęs ciklas lemti ir prastesnes ligos išeitis – komplikacijas (Naicker, 2018). Taigi matoma, kad svarbu pastebėti tiek fizinius, tiek psichologinius simptomus, kad šis ciklas būtų sustabdytas.
Analizuojant mokslinę literatūrą stebima, kad tarp sergančių 2t CD kai kurie nerimo sutrikimai pasitaiko dažniau nei kiti. Stebima, kad sergantiems 2t CD dažnaiusiai būdingi tokie nerimo sutrikimai kaip generalizuotas nerimas, panikos atakos ir potrauminis streso sutrikimas (Husarewycz ir kt. 2014; Chaturvedi ir kt. 2019). O šie sutrikimai yra susiję tiek su demografiniais tiek su ligos keliamais aspektais.
2019 metais atlikto tyrimo, kuriame stebėtas dažniausias generalizuoto nerimo sutrikimo (8,1 proc.) ir panikos atakų (5,1 proc.) paplitimas, rezultatai atskleidė, kad moteriška lytis, komplikacijos, ilgesnė ligos trukmė ir prastesnė glikemijos kontrolė buvo statistiškai reikšmingai susiję su dažesniu generalizuoto nerimo ir panikos atakų patyrimu (Chaturvedi ir kt. 2019). Tad matoma, kad nerimo patyrimas yra susijęs tiek su demografiniais veiksniais, tiek su ligos aspektais.
Kitame užsienyje atliktame tyrime, kuriame buvo analizuojamas nerimo poveikis 2t CD, stebėtas ryšys ir su insulino vartojimu. Skerspjūvio tyrimas, atliktas 2014 metais, parodė, kad potrauminis streso sutrikimas padidina šansų santykį tarp insulino dozės ir atsako žmonėms, patyrusiems daugiau trauminių įvykių susijusių su ligos patirtimi (Husarewycz ir kt. 2014), tai rodo, kad sergant CD ir patiriant stiprius nerimo epizodus mažesnė tikimybė ne tik išvengti insulino vartojimo, o ir atsakas jam yra prastesnis. Tad nerimo kontrolė šiuo atveju yra svarbi tam, kad būtų kuo labiau sumažinama injekcijų rizika, kuri sukelia dar daugiau sunkumų ir apriboja asmens kontrolę už savo sveikatą.
Lietuvoje per paskutinius 5 metus atliktų atviros prieigos tyrimų analizuojančių 2t CD nerimo kontekste rastas tik vienas. 2016 metais atliktame tyrime, kuriame analizuotos nerimo ir gyvenimo kokybės sąsajos, naudojant Beck nerimo skalę ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės vertinimo klausimyną, stebėta, kad apie 75 proc. tiriamųjų, sergančių 2t CD, besigydančių LSMUL KK Endokrinologijos klinikoje, kurių amžiaus vidurkis buvo 60,3±11,6, nustatyti lengvo, vidurinio arba sunkaus laipsnio nerimo simptomai. Rezultatai atskleidė, kad nerimo simptomų pasireiškimas buvo reikšmingai susijęs su pacientų turimomis judėjimo, regos, kvėpavimo, miego, šlapinimosi ir tuštinimosi, kasdienės veiklos problemomis, taip pat sunkumu aiškiai, logiškai mąstyti, fizinio diskomforto pojūčiu bei nuovargiu ar silpnumu (Bezykornovienė ir Steiblienė, 2016). Taigi matoma, kad nerimas turi reikšmingos įtakos ir su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei bei prastina ligos priežiūrą jos eigoje.
20 Kito, kiek anksčiau Lietuvoje atlikto tyrimo, kuriame buvo siekiama nustatyti ir palyginti emocinės būklės, gyvenimo kokybės ir objektyvių sveikatos rodiklių sąsajas su ligos trukme, stebėta, kad sergančių 2t CD vyrų bendroji gyvenimo kokybė ir bendroji emocinė būklė yra prastesnės, o įtampa-nerimas ir nuovargis-inercija didesni bei energija-aktyvumas mažesnis nei sveikų to paties amžiaus vyrų. Moterų gyvenimo kokybė ir emocinės būklės rodikliai sergančiųjų ir sveikųjų grupėse nesiskyrė. Moterų, sergančių 2t CD, gyvenimo kokybė ir bendroji emocinė būklė buvo geresnė, o jų įtampa – nerimas, depresiškumas – liūdesys, pyktis – priešiškumas ir nuovargis – inercija mažesni bei energija – aktyvumas didesnė nei vyrų, sergančių 2t CD (Lašaitė ir kt. 2009). Tad tai atskleidžia, kad lyčių skirtumai gali turėti įtakos emocinei būsenai ligos perspektyvoje, tiek gyvenimo kokybei, tiek bendrai emocinei būklei, bei kad vyrai 2t CD kontekste patyrė daugiau psichologinių iššūkių nei moterys. Matoma, kad šioje imtyje atsiskleidė priešingi rezultatai nei anksčiau aptartuose užsienio tyrimuose, kur buvo stebėta, kad nerimas dėl ligos stipresnis moterų tarpe.
Nors apžvelgus tyrimus, analizuojančius nerimo ir CD ryšį yra, ir kai kuriuose jų gauti reikšmingi duomenys, tam, kad būtų galima teigti, jog nerimas turi reikšmingos įtakos ligos patogenezei ar prastesnėms išeitims, nepriklausomai nuo kitų psichikos sutrikimų, trūksta. Tai patvirtina ir anksčiau atliktos sisteminės literatūros apžvalgos ir meta-analizės (Hackett ir Steptoe, 2017, Naicker ir kt. 2017). Norvegijoje 2017 metais Naicker atliktoje meta-analizėje, stebėta, kad tyrimų analizuojančių nerimą tarp 2t CD yra žymiai mažiau nei depresijos. Iš 47 tyrimų: 38 analizuotas depresijos, 4 nerimo, ir 1 abiejų sutrikimų paplitimas (Naicker ir kt. 2017). Tai rodo, kad mokslininkų dėmesys nerimo sutrikimams šios ligos kontekste yra nepakankamas.
Hackett ir Streptoe (2017) literatūros apžvalgoje taip pat stebėta, kad tyrimų, analizuojančių nerimo ir CD ryšį, trūksta, o esantys atskleidžia prieštaringus rezultatus. Vienuose tyrimuose stebint, kad nerimas turi įtakos tiek šios ligos patogenezei, tiek tolimesnei eigai, o kituose statistiškai reikšmingų sąsajų nestebima. Autoriai aiškina, kad tam gali turėti įtakos kelios priežastys. Pirma, nerimo ir depresijos simptomai gali būti persipynę ir ryšys tarp nerimo ir CD gali ir neegzistuoti. Antra, tyrimuose naudojami skirtingi nerimo vertinimo metodai, o šie skirtumai gali turėti įtakos gautiems rezultatams. Tačiau nepaisant to, matoma, kad nerimo paplitimas šios ligos kontekste yra ypatingai didelis, o bet koks psichikos sutrikdymas gali vesti tiek prie rimtesnių psichologinių problemų, tiek trukdyti palaikyti savikontrolę ir keisti su sveikata susijusią elgseną.
Tad apibendrinant matoma, kad svarbu analizuoti nerimą ne tik kartu su kitais psichologiniais sutrikimais, bet ir individualiai, tam, kad būtų pastebėtos tendencijos, kurias galimai kiti tyrimai gali nesąmoningai ignoruoti dėl stipresnio kitų psichikos sutrikimų poveikio. Matant tokias tendencijas, manoma, kad svarbu susitelkti ne tik į nerimo sutrikimus psichiatriniu atžvilgiu, tačiau pažvelgti konkrečiau į galimo nerimo šaltinius, tam, kad butų galima konkrečiau pastebėti,
21 kurie veiksniai turi didesnę įtaką šios ligos kontekste. Taip pat platesnė jo analizė galėtų padėti praplėsti požiūrį į konkrečius nerimo aspektus ir sukurti veiksmingesnį psichologinės pagalbos modelį nesitelkiant tik į psichikos sutrikimų gydymą, tačiau į priežasčių išaiškinimą ir jų nujautrinimą.
1.2.2.3. Unikalus CD nerimas
Dėl ligos keliamų iššūkių, kuomet reikia reguliariai leistis insuliną ar vartoti geriamuosius vaistus, laiku ir tinkamai pavalgyti, stebėti gliukozės kiekį kraujyje, ši liga kelia papildomų rūpesčių, abejonių, kurių pasekmėje kyla baimė ir nerimas (Rudinskienė ir Jakimavičienė; 2006, de Groot, 2016). Tai reiškia, kad nerimas ir ši liga gali būti labai glaudžiai susiję. de Groot ir bendraautorių 2016 metais atliktoje literatūros apžvalgoje aprašyta, kad nerimas, tarp sergančių CD yra ir unikalus, nes dažnai susijęs būtent su pačios ligos aspektais. Sergančiųjų CD nerimas dažnai siejamas su komplikacijų, hipoglikemijos ir invazinių procedūrų baime. Baimė dėl galimų rimtų, ilgalaikių komplikacijų dažniausiai kelia daugiausiai nerimo tiek 1t, tiek 2t CD sergantiems asmenims.
Viena baimių, kuri yra būdinga CD sergantiems asmenims ir galinti sukelti stiprų nerimą, tai injekcijos (de Groot ir kt., 2016). Invazinės procedūros, tokios kaip insulino leidimasis, gliukozės kiekio matavimas, pompos ar sensoriaus įstatymas, siekiant nuolatos matuoti gliukozės kiekį ir palaikyti reikiamą insulino balansą gali kelti stiprią baimę ir būti susiję su vėliau patiriamu nerimo pojūčiu. Tyrimuose stebima, kad ši baimė baimė dažniau sietina su 1t CD sergančiais vaikais ir suaugusiais (Cemeroglu ir kt., 2015), tačiau matoma, kad tai gali būti barjeras ir 2t CD asmenims, tiek palaikant savikontrolę – matuojant gliukozės kiekį namuose, tiek oralinius vaistus keičiant injekciniais – pradedant vartoti insuliną (Bahrmann ir kt. 2014). O injekcijų baimė gali būti susijusi ir su vengiančiu elgesiu bei lemti prastesnę priežiūrą tolimesnėje ligos eigoje.
Kita, ne mažiau nerimo kelianti baimė, susijusi labiau su 1t CD, tačiau būdinga ir 2t CD, ypač asmenims, kurie vartoja insuliną, tai hipoglikemijos baimė (de groot ir kt. 2016). Hipoglikemija, tai būklė, kuomet gliukozės koncentracija kraujyje sumažėja ir tampa mažesnė nei 4 mmol/l (Radzevičienė ir Bulikaitė, 2015). Ši būklė gali sukelti tiek fiziologinius, tiek kognityvinius organizmo pokyčius: silpnumą, alkį, širdies permušimus, nuovargį, dėmesio sutelkimo sunkumą, nerimo at jaudulių pojūtį, ar rimtas komplikacijas: komą ar net mirtį (Radzevičienė ir Bulikaitė, 2015; de Groot ir kt. 2016). Hipoglikemijos būsena ypatinga tuo, kad jos metu pasireiškia panašūs simptomai, kaip ir nerimo metu: kyla vidinė įtampa, baimė, padažnėja širdies plakimas, prakaitavimas, sunku sutelkti dėmesį (Danytė ir Bukelskienė, 2014). Mažėjant gliukozės kiekiui kraujyje, aktyvėja streso hormonai, kurie išsiskiria ir nerimo metu. Dėl to gali kilti sunkumų pačiam
22 sergančiajam diferencijuoti, tai nerimo ar hipoglikemijos simptomai (Rudinskienė ir Jakimavičienė, 2006). Hipoglikemija yra nemaloni ir gyvybei pavojinga būsena, tuo tarpu ir ypatingai susijusi su nerimo patyrimu. Šios komplikacijos baimė sergančiajam gali kelti daug nerimo, bei sutrikdyti ligos eigą ir galimybę pasirūpinti savimi.
Literatūroje teigiama, kad baimė dėl šių ūmių ir pasikartojančių komplikacijų, gali sukelti ir potencialiai gyvybei pavojingą savigydos elgesį. De Groot ir bendraautorių (2016) teigimu, šis elgesys labiau tyrinėjamas tarp 1t CD sergančių pacientų. Tyrimuose stebima, kad sergantys 1t CD siekia padidinti bendrą gliukozės kiekį kraujyje, viršijant rekomenduojamą lygį: leisdamiesi mažiau insulino arba daugiau valgydami, tam, kad ateityje išvengtų būsimų hipoglikemijos epizodų (de Groot ir kt., 2016; cit. Shepard ir kt., 2014). Nors ūmios komplikacijos, tokios kaip hipoglikemija ar ketoacidozė mažiau būdingos 2t CD sergantiems pacientams, tačiau dėl komplikacijų kylantis nerimas gali sukelti panašias reakcijas ir sergantiems 2t CD. Nepaisant to, tyrimų, kaip nerimas dėl komplikacijų gali paveikti tolimesnę ligos eigą tarp sergančių 2t CD, trūksta.
Tad apibendrinant matoma, kad ligos keliami iššūkiai gali būti susiję su nerimo patyrimu. Tai svarbu stebėti, ar asmenys sergantys CD, turi pakankamai žinių apie ligą bei įgūdžių tvarkantis su nerimu, geba jį atpažinti ir diferencijuoti, tam, kad būtų galima sumažinti prastų ligos išeičių tikimybę ir pagerinta jų psichologinė sveikata.
1.2.3. Streso įveika CD kontekste 1.2.3.1. Streso įveikos samprata
Trečiasis konstruktas, analizuojamas šiame tyrime, tai streso įveika arba streso valdymas (toliau – SĮ). SĮ apibūdinama kaip kognityviniai ir elgesiniai bandymai išvengti stresinių situacijų arba susidūrus su jomis aktyviai daryti kažką, kad jos būtų išspręstos (Billings ir Moos, 1981). Pagal Lazarus (2006) SĮ, tai dinamiškas procesas, kurio metu individas, taikydamas kognityvines ir elgesio technikas, siekia valdyti jam nepalankius vidinius ir išorinius reikalavimus. Nepalankūs reikalavimai vadinami tokiais, kurie kelia grėsmę arba viršija turimus asmens išteklius (Valickas ir kt., 2010, cit. Lazarus, 2006). Myers (2008) SĮ apibūdina kaip streso palengvinimą, naudojantis emociniais, kognityviniai ir elgesio metodais. Tad bendrai tariat, tai asmens elgesys, kurį jis naudoja susidūręs su nauja, netikėta ar nemalonia sunkumų keliančia situacija, kuris nukreiptas į šios situacijos eliminavimą.
SĮ įprastai apibrėžiamas kaip visapusiškas požiūris į tvarkymąsi su stresoriais, kurie, remiantis Fisher ir bendraautoriais (2009) apima tris bazinius aspektus:
1) Realus stresinių įvykių įvertinimas;
2) Strategijos, skirtos susidoroti su stresu, siekiant jį sumažinti.
23 Literatūroje yra išskiriamos dvi pagrindinės SĮ strategijos kryptys: orientuotos į problemą ir orientuotos į emocijas:
Į problemą nukreipta strategija (angl. problem-focused coping) – mėginimas palengvinti stresą tiesiogiai – keičiant stresorių ar sąveikavimo su šiuo stresoriu būdą (Myers, 2008, p. 691). Į problemą orientuoti SĮ būdai yra skirstomi į orientuotą į užduotis bei požiūrio strategijas (Lazarus ir Folkman, 1984).
Į emocijas nukreipta strategija (angl. emotion-focused coping) – mėginimas palengvinti stresą vengiant stresoriaus ar nekreipiant į jį dėmesio ir atsižvelgiant į emocinius poreikius, susijusius su reakcija į stresą (Myers, 2008, p. 691). Šiai strategijai yra priskiriamas tiek poreikis gilintis į savo jausmus stresinės situacijos metu, jausmų ventiliavimas kalbant su kitais žmonėmis bei stresą keliančių situacijų vengimas (Lazarus ir Folkman, 1984).
Tad matoma, kad šios dvi strategijos iš esmės atspindi dėmesio koncentracijos šaltinį, susiduriant su stresu. Problemų sprendimas, kaip racionali reakcija, siekiant asmeniškai atsiriboti nuo stresoriaus, o nukreipta į emocijas – susitelkimas į streso patyrimą, prasmės ieškojimas, savęs ir kitų asmenų įprasminimas šiame patyrime arba priešingai, sąmoningas siekis apie tai negalvoti.
Remiantis Valicko ir bendraautorių (2010) sudarytu patobulintu keturių faktorių streso įveikos klausimynu, streso įveikos gali būti orientuotos į keturis šaltinius: socialinę paramą, problemų sprendimą, emocinę iškrovą ir vengimą. Kitaip nei Lazarus ir Folkman, vengimą ir socialinę paramą išskiriant, kaip atskirus SĮ strategijų šaltinius.
Socialinė parama (SP) apibūdinama kaip emocinės paramos siekimas iš kitų asmenų. Tai apima tiek bendravimą su artimaisiais, tiek su kitais žmonėmis, kurie turi panašią patirtį, galėtų besikreipiantįjį suprasti ar palaikyti.
Problemų sprendimo (PS) streso įveika, tai planavimas, tikslo ir išeičių numatymas streso kontekste, galvojimas apie tai, kaip galėtų būti išspręsta kilusi problema, kitaip stresinė situacija. Ši streso įveika dažnai siejama su mažesniu patiriamu stresu ir geresne bendra emocine savijauta.
Emocinės iškrovos (EI) SĮ – neigiamų emocijų ventiliavimas, kaltinant kitus ar aplinkybes, pykčio ir kitų stiprių emocijų išraiška.
Vengimas (V) – siekis atidėti sprendimą užsiimant malonia veikla ar kitaip vengiant nemalonias emocijas keliančios situacijos.
Stebima, kad dažniausiai asmenys naudoja bent kelias streso įveikas, skirtingomis aplinkybėmis pasirenkant kitą reagavimo būdą. Tačiau viena SĮ dažniausiai būna stipriau išreikšta, nei kitos.
Tai, kaip asmuo įveikia stresą, priklauso ir nuo kitų faktorių (Independent Diabetes Trust, 2013):
24 1) Jų įprastai naudojamų būdų, tvarkantis su stresoriais;
2) To, koks stresas ir kiek laiko yra patiriamas;
3) Asmens gebėjimo susitvarkyti su kilusiu iššūkiu, turimų žinių ir įgūdžių; 4) Prieinamo socialinio palaikymo;
5) Kiek asmuo jaučia galintis kontroliuoti situaciją, kurioje kyla stresas.
Tad matoma, kad tai, kaip asmuo įveikia stresą gali priklausyti nuo daug individualių faktorių, tačiau pasirenkama SĮ strategija gali būti susijusi su žiniomis, išmokimu, situacijos naujumu ir svarba. Taip pat su geresne ar prastesne emocine ar fizine būsena. Dėl to svarbu analizuoti, kaip šie įgūdžiai padeda ar trukdo konkrečios ligos, šiuo atveju 2t CD perspektyvoje, kad būtų galima plačiau pažvelgti tiek į tai, ar vyrauja tam tikros tendencijos ir ar turimi įgūdžiai gali prognozuoti geresnę ligos eigą.
1.2.3.2. Streso įveika ir CD
Apžvelgus anksčiau užsienyje atliktus tyrimus, stebima, kad SĮ CD kontekste gali turėti reikšmės visai ligos eigai. Tyrimuose pastebima, kad kai kurie žmonės, net patirdami nemažą kiekį streso su liga tvarkosi geriau nei kiti (Hackett ir kt., 2017, Park ir kt., 2018). Literatūroje SĮ kontekste yra stebimi skirtumai tarp tokių aspektų kaip lytis (Seyitoglu ir kt., 2018), emocinė būsena ar psichikos sutrikimai (Burns, 2016; Sobol-Pacyniak ir kt. 2014; Roy ir kt., 2020), taip pat elgesys ir fizinė sveikata (Sobol-Pacyniak ir kt., 2014). Dėl to svarbu ieškoti sąsajų tarp ligos ir būdų, kaip geriau padėti sergantiesiems su ja susitvarkyti, stebėti vyraujančias tendencijas, tam, kad teikiant psichologinę pagalbą SĮ būdų išsiaiškinimas galėtų būti naudingas identifikuojant pacientus, kuriems reikalingos konsultacijos ir palaikymas.
Tyrimuose analizuojama, kaip ir kokius būdus pasirenka žmonės tam, kad sumažintų stresinės situacijos padarinius, nebūtinai ligos perspektyvoje. Siekiant įvertinti tai, kaip sergantys CD mažina patiriamą stresą, užsienyje atliekami tiek kiekybiniai (Tuncay ir kt., 2008; Sobol-Pacyniak ir kt., 2014, Albai ir kt., 2017), tiek kokybiniai (Sadeghzadeh ir kt. 2019) tyrimai. Ieškoma efektyvesnių būdų ir asmens savybių, kurios lemia vieno ar kito būdo pasirinkimą, tam, kad būtų galima prognozuoti tolimesnę ligos eigą, sumažinti komplikacijų riziką ir pagerinti žmogaus fizinę ir psichologinę sveikatą (Burns ir kt., 2016; Sobol-Pacyniak ir kt. 2014; Roy ir kt., 2020). Tai reiškia užkirsti kelią sveikatos sutrikdymui ir užtikrinti kuo geresnį žmogaus fiziologinį, psichologinį ir socialinį funkcionavimą visuomenėje.
Analizuojant užsienyje atliktus tyrimus tarp sergančių CD SĮ kontekste pastebima, kad asmenys, sergantys 2t CD dažniau naudoja į problemą nei į emocijas orientuotą SĮ strategiją (Tuncay ir kt., 2008; Sobol-Pacyniak ir kt., 2014, Albai ir kt., 2017). Taip pat į problemą orientuotą
25 SĮ dažniau naudoja 2t, nei 1t CD sergantys asmenys (Tuncay ir kt., 2008). Manoma, kad tam gali turėti įtakos tiek šių asmenų amžius, tiek ligos ypatumai.
2008 metais Turkijoje atliktame tyrime, kuriame SĮ būdus buvo siekta atskleisti naudojant Brief-COPE SĮ klausimyną, rezultatai atskleidė, kad sergantieji 2t CD dažniausiai naudojo tokius į problemų sprendimą nukreiptus būdus, kaip priėmimas (7,4±0,87), atsigręžimas į religiją (7,1±1,32), planavimas (6,86±1,13), teigiamas pertvarkymas (požiūris) (6,62±1,29), Aktyvus problemos sprendimas (6,3±1,56), instrumentinio (6,08±1,59) ir emocinio palaikymo siekimas (6,08±1,59), o iš nukreiptų į emocijas: dėmesio nukreipimas (6,5±1,33) ir emocijų ventiliavimas (5,28± 1,22). tačiau visos į emocijas nukreiptos strategijos buvo dažnesnės tarp sergančių 1t CD (Tuncay ir kt., 2008). Tad šis tyrimas taip pat atskleidžia, kad sergantieji 2t CD dažniau stresą keliančioje situacijoje naudoja į problemą orientuotą strategiją.
Kitame, 2019 metais atliktame kokybiniame tyrime, kuriame buvo analizuojama, kokiais būdais sergantieji 2t CD tvarkosi su CD stresu, aprašyta, kad didžioji dauguma tyrimo dalyvių tam, kad nepatirtų streso, siekia vengti galvojimo apie ligą. Tai jie daro siekdami išlaikyti normalumą, apsaugoti savo sveikatą bei emocinę gerovę. (Sadeghzadeh ir kt. 2019). Viena vertus negalvojimas apie ligą gali būti saugus būdas išvengti papildomos emocinės apkrovos, tačiau tai taip pat gali būti žalingas veiksnys, kuomet koncentracija yra sutelkiama tik į emocinės būsenos apsaugojimą, atsiribojant nuo fizinės. Dėl to svarbu plačiau analizuoti, kaip šios įveikos strategijos gali veikti 2t CD perspektyvoje.
1.2.3.3. Streso įveika ir psichologiniai aspektai CD perspektyvoje
SĮ užsienio mokslinėje literatūroje sergančių 2t CD tarpe yra analizuojama psichikos sutrikimų perspektyvoje. Užsienio literatūroje tarp SĮ strategijų daugiausia reikšmingų sąsajų randama su depresijos simptomais (Sobol-Pacyniak ir kt. 2014; Burns ir kt. 2016), taip pat tiek bendro, tiek susijusio su CD distreso (Burns, 2016; Ramkisson ir kt., 2017; Roy ir kt., 2020) emocinio valgymo (Park ir kt., 2018) ir nerimo kontekste (Eisenberg ir kt., 2012; Sobol-Pacyniak ir kt. 2014; Burns, 2016). Tad matoma, kad SĮ yra svarbus veiksnys įvairių psichikos sunkumų perspektyvoje.
2016 metais atliktame tyrime nustatyta, kad į problemą orientuota SĮ buvo neigiamai susijusi su psichikos sutrikimais, į emocijas orientuota SĮ – teigiamai, o vengimas neturėjo jokios reikšmingos įtakos psichikos sutrikimų pasireiškimui. Tyrimas atskleidė, kad į emocijas orientuota SĮ strategija turi reikšmingos įtakos depresijos, nerimo ir su CD susijusio distreso pasireiškimui (Burns, 2016). Tad tai rodo, kad į asmenys, pasirenkantys į problemą orientuotą SĮ strategiją turėtų turėti mažiau psichologinių sutrikimų.
26 Kaip vienas iš streso valdymo būdų išskiriamas socialinis palaikymas ar emocinė parama buvo analizuotas 2017 metais atliktame tyrime. Jame stebėta teigiama koreliacija tarp socialinio palaikymo ir emocinės gerovės (Ramkisson ir kt., 2017). Tai reiškia, kad tinkamas socialinis palaikymas turi teigiamos įtakos emocinei gerovei. Tyrime stebėta ir tai, kad žmonės, kurie buvo patenkinti gaunamu socialiniu palaikymu patyrė mažiau emocinio distreso (Ramkisson ir kt., 2017). Matoma, kad socialinis palaikymas turi reikšmingos įtakos emocinei gerovei, tačiau tam, kad socialinis palaikymas būtų efektyvus, svarbus ir asmens pasitenkinimas juo, jautimas, jog socialinio palaikymo jam pakanka.
2018 metais atliktame tyrime nustatyta, kad su CD susijęs stresas turi tiesioginį poveikį emociniam valgymui ir į emocijas orientuotai SĮ strategijai. Tai reiškia, kad kuo daugiau streso, susijusio su CD, asmuo patiria, tuo dažniau jis yra linkęs į emocinį valgymą bei į emocijas orientuotas SĮ strategijas. Kita vertus, į emocijas orientuota SĮ strategija yra statistiškai reikšmingai susijusi su emociniu valgymu. Kuo daugiau asmuo buvo linkęs įveikti stresą į emocijas orientuotu būdu, tuo labiau jis buvo linkęs į emocinį valgymą (Park ir kt., 2018). Tyrime stebima, kad visi trys mitybos budai (kalorijų skaičiavimas siekiant išvengti svorio priaugimo, persivalgymas, esant neigiamoms emocijoms ir persivalgymas siekiant patenkinti sensorinius poreikius) buvo susiję tiek su patiriamu didesniu CD stresu, tiek su bendru stresu. Taip pat buvo stebima teigiama koreliacija su į emocijas orientuota ir vengiančia SĮ strategija (Park ir kt., 2018). Tad matoma, kad streso įveika yra glaudžiai susijusi su emociniu valgymu, kuris šios ligos kontekste turi daug įtakos ir gali trukdyti laikytis mitybos rekomendacijų, tuo tarpu ir palaikyti tinkamus glikemijos rodiklius.
2020 metais atliktame tyrime rezultatai atskleidė, kad asmenys, kurie patyrė daugiau streso, savo ligą vertino negatyviau, turėjo tendenciją naudoti į emocijas orientuotą SĮ strategiją ir turėjo prastesnį suvokimą apie autonominį palaikymą (Roy ir kt., 2020). Tai rodo, kad į asmenys patiriantys daugiau streso bei turintys prastesnius gebėjimus palaikyti kontrolę, dažniau linkę reaguoti emocionaliai, o emocionalus reagavimas dar labiau padidina streso tikimybę ir apsunkina žinių įsisavinimą bei norą prisiimti atsakomybę už save ligos kontekste.
Taigi, matoma, kad tam tikrų SĮ strategijų dažnesnis naudojimas gali būti susijęs tiek su dažniau patiriamais psichologiniais sunkumais, tiek su elgesiu, susijusiu su sveikata. Matoma, kas emocinis reagavimas stresą keliančioje situacijoje tiek padidina depresiškumo, nerimo patyrimą, tiek yra susijęs su didesniu patiriamu stresu bei apsunkina ligos kontrolę tiek tiesiogiai, atsunkindamas žinių įsisavinimą ir prastesnius savarankiškus ligos priežiūros įgūdžius, tiek veikdamas per tokius faktorius, kaip emocinis valgymas. Šios ligos perspektyvoje emocinis valgymas yra nepalankus veiksnys, apsunkinantis ligos kontrolę, kadangi sergantiesiems 2t CD svarbi subalansuotas ir savalaikis mitybos rėžimas, tad esant dažnam streso patyrimui, šis įveikos būdas ilgalaikėje perspektyvoje gali padaryti nemažai žalos.
