Moksleivių sveikatos prieţiūra ir mityba bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose Lietuvoje

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS

Profilaktinės medicinos katedra

IRMA MINKEVIČIŪTĖ

Moksleivių sveikatos prieţiūra ir mityba bendrojo lavinimo

ugdymo įstaigose Lietuvoje

Visuomenės sveikatos magistro baigiamasis darbas (vaikų ir jaunimo specializacija)

Vadovas:

dr. E. Vaitkaitienė

SANTRAUKA

Minkevičiūtė I. Moksleivių sveikatos prieţiūra ir mityba bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose Lietuvoje. Visuomenės sveikatos fakulteto magistro baigiamasis darbas. Mokslinis vadovas Dr. E.Vaitkaitienė. Kauno medicinos universitetas, Ekstremalios medicinos katedra; Biomedicininių tyrimų institutas, Kaunas, 2009 – 68 psl.

Darbo tikslas. Įvertinti visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų galimybes suteikti medicinos pagalbą bei moksleivių mitybą bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose Lietuvoje.

Darbo uţdaviniai. Apţvelgti visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų, dirbančių bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose, socialines charakteristikas; įvertinti visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų galimybes suteikti medicinos pagalbą moksleiviams bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose; ištirti visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų poţiūrį į moksleivių maitinimą bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose; apţvelgti visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų nurodytas problemas.

Temos aktualumas. Sveikata yra didţiausia dovana, todėl kiekvienas nori ţinoti kaip ją išsaugoti. Pagrindinis visuomenės sveikatos prieţiūros tikslas mokykloje - ligų ir traumų profilaktika bei mokinių sveikatos saugojimas ir stiprinimas. Moksleivių sveikatą mokyklose priţiūri visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai. Teoriškai šių specialistų pareiginėse nuostatose yra apibrėţta daug funkcijų, tačiau kasdieniniame darbe jie negali atlikti vieno ar kito veiksmo, pvz. neaprūpinti reikiamomis medicininės pagalbos priemonėmis. Mitybą mokyklose yra nepritaikyta lėtinėmis ligomis sergantiems vaikams. Maisto patiekalų kokybė yra abejotina.

Tyrimo metodika. Lietuvos mokyklose dirbančių visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų anketinė apklausa (2007-2008m.). Dalyvavo 456 (2008 m. dirbo 569 specialistai) respondentai. Atsako daţnis – 85,5 proc.. Tyrimo instrumentas – anketa.. Gauti duomenys apdoroti naudojant statistinės duomenų analizės programą SPSS 12,0.

Rezultatai. 85,9 proc. respondentų nurodė įgijusios aukštesnįjį išsilavinimą, daugumos nurodytas amţius buvo virš 35 metų. 68 proc. mano, kad mokyklų vadovai domisi jų darbo vieta ir darbu, o 27,7 proc. tai neigia. 80,9 proc. specialistų nurodo, kad skubios medicininės pagalbos suteikimui neturi priemonių, nors 91 proc. turi pakankamai praktinių įgūdţių. 66,8 proc. visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų abejoja ar galės suteikti tinkamą medicininę pagalbą įvykus nelaimingam atsitikimui mokykloje ir dėl to junta įtampą. 90,8 proc. apklausos dalyvių teigia, kad jų mokyklose vyksta saugaus eismo pamokėlės. Dėl patiriamų traumų GMP tenka kviesti kelis kartus per mėnesį (15 proc.). Nesaugiausios pamokos moksleiviams: kūno kultūros, darbinio ugdymo, chemijos ir fizikos. 47 proc. respondentų mano, kad mokiniai jaučiasi nesaugūs šių pamokų metu. Net 71 proc. nurodo, kad mokyklos teritorija yra nesaugi ir neapsaugota nuo pašalinių asmenų. 54,5 proc. mano, jog mokyklos maistas visiškai nepritaikytas lėtinėmis ligomis sergantiems vaikams. Ketvirtadalio respondentų netenkina mokyklos valgykloje siūlomų patiekalų kokybė ir įvairovė. Vieningos nuomonės dėl darţovių kiekio maiste visuomenės sveikatos specialistai neturi: vienodai mano, jog pakanka ir nepakanka. Pastebėta, kad rečiausiai moksleiviai atsigaivina vandeniu ir mineraliniu vandeniu, daţniausiai - vaisių kompotu, arbata ar kakava. Nepalankių sveikatai maisto produktų asortimentą sudaro karšti sumuštiniai, pica, gruzdintos bulvytės, bulvių traškučiai, moksleiviai daţniausiai perka bulvių traškučius ir picą. 64 proc. respondentų nurodo, kad moksleiviai šiuo produktus perka dažnai. 88,5 proc. respondentų teigė, kad mitybos specialisto mokykloje nėra, o perkant maistą, sveikesnių ir skanesnių produktų pasiūlymo moksleiviai sulaukia gana retai, nors su moksleiviais daţnai kalbama apie sveiką mitybą (nurodo 79,4 proc.). Neįtikėtina, tačiau net 76,6 proc. specialistų teigia, kad indai jų mokyklose plaunami rankomis.

Išvados. Tyrimo rezultatai parodė, kad didţioji dauguma visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų moterų buvo įgijusios aukštesnį išsilavinimą ir 77 proc. dirba praktinį darbą sveikatos prieţiūros srityje. Ketvirtadalis respondentų mano, kad jų vadovų nedomina jų darbo vieta. Net 81 proc. respondentų skundţiasi blogu aprūpinimu visomis medicininės pagalbos priemonėmis, 67 proc. abejoja galimybę suteikti tinkamą medicinos pagalbą ir dėl to junta įtampą. Nurodomos keturios nesaugiausios pamokos mokykloje(kūno kultūra, darbinis ugdymas, chemijos ir fizikos pamoka). 47 proc. respondentų mano, kad vaikai jaučiasi nesaugūs šių

pamokų metu. Pusė respondentų (54 proc.) mano, kad maistas mokyklose nepritaikytas sergantiems lėtinėmis ligomis moksleiviams. Ketvirtadalis nurodo, jog netenkina siūlomų patiekalų įvairovė ir kokybė. 64 proc. specialistų pastebėjo, kad nepalankius sveikatai maisto produktus vaikai įsigyja dažnai, o 21 proc. perka kai

kada. Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistės iškelia daug problemų, susijusių su jų tiesioginiu darbu,

pagrindinės jų: tinkamos moksleiviams mitybos organizavimas, kova su ţalingais įpročiais, medicininės pagalbos teikimo galimybės, darbinių priemonių trūkumas bei komandinio darbo problema.

SUMMARY

I. Minkevičiūtė: Health care and nutrition of children in primary and secondary schools in Lithuania. The Public Health Department of the final bachelor‟s work. Research advisor Dr. E. Vaitkaitienė. Kaunas University of Medicine, Department of Emergency Medicine, Biomedical Research Institute of KMU, Kaunas, 2009, 68 pages in total.

Object of the work. To evaluate opportunities of public health specialists in educational institutions to maintain medical care and nutrition inspection all around in Lithuania.

Main tasks of the work. Overview social characteristics of public health specialists and to evaluate possibility of public health specialist to provide health care in educational institutions; make a research of public health specialist attitude to nutrition of pupil in educational institutions; overview problems of public health specialists in this field.

Actuality of the theme. Our health is the most valuable gift for us, so everybody wants to know the way of saving it. The main task of public health care at school is to protect and reinforce health of pupil as well as illness and trauma prevention. It is provided by public health specialists in schools. There are many functions meant in public heath specialist‟s official regulations. But they are bounded to do one or the other action in reality because of shortage of medical equipment and medications. Nutrition in educational institutions is not suitable for children with chronic illnesses. The quality of meals is the point to discuss.

Methods of research: Questioning of public health specialists in Lithuanian educational institutions in 2007-2008. There were questioned 456 specialists out of 569 in 2008. Response rate – 85,5 percent. Tool of research was questionnaire. Data was processed with statistic analysis using SPSS ver.12.0.

Results. 85,9 percent of respondents had showed higher education and age above 35 year. 68 % of respondents think that heads of schools are interested in their job, but 27.7 % deny it. 80.9 percent of specialists mentioned lack of equipment and medications to provide emergency help while 91 % gave sufficient habits to provide this help. 66.8 % of public health specialists doubt about possibility to provide full emergency help in case of injury at school and feel stress about this. 90.8 % of participants indicate presence of road safety lessons. But because of the traumas several times a month there is called emergency (15 %). The most unsafe lessons for pupil are these: physical culture, technology; chemistry and physics. 47 % of respondents think that pupil feel unsafe during this lessons. Even 71 % show about unsafeness of surrounding territory of school because of intruders. 54.5 percent think that school nutrition is not suitable for pupil with chronic diseases. One fourth of respondents are not satisfied with school canteen meal quality and variety. Is not clear point about amount of vegetables in food between public health specialists – 50/50 think about sufficient amount of vegetables in pupil‟s food. It is clear that pupils are tending to slake their thirst with stewed fruit, tea and cocoa instead of water or mineral water. List of potentially dangerous food consists of hot sandwiches, pizza, French fries, potato chips, but the most popular are potato chips and pizza. 64 %of respondents are showing high level of consumption of these products between pupils. 88,5 % affirm absence of nutrition specialist at school and pupils do not have any piece of advice while buying more healthier and good taste products despite all teaching about nutrition and healthy food. Unbelievable – even 76,6 % of respondents indicated manual dish washing.

Conclusions. The results of research has showed that majority of public health specialists at educational institutions are women with higher education, 77 percent of them are practicing in health care. One fourth of respondents think their work place does not interest heads of the institution. Even 81 percent are unsatisfied with medical help equipment and medications at workplace. 67 percent doubt about possibility to provide full medical help and feel stressed about that. There named four most potentially dangerous lessons (physical culture, technology; chemistry and physics). 47 percent think pupils feel unsafe during these lessons. One half of respondents (54 percent) indicated unsuitable food for pupils with chronic diseases. One fourth showed unsatisfactory variety and quality of food. 64 percent specialists noticed unhealthy food is bought by pupils very often and 21 percent – from time to time. Public health specialists indicate many problems related to direct their work are these: appropriate organization of nutrition, prevention of bad habits, possibilities to provide medical help, lack of medications and team work absence.

TURINYS

Įvadas... 7 1. Darbo tikslas ir uţdaviniai, ginamieji teiginiai... 9 2. Literatūros apţvalga... 10

2.1. Istorija: nuo medicinos sesers iki visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto...10 2.2. Visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto šiandieninė kompetencija Lietuvoje... 2.3. Visuomenės sveikatos prieţiūros bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose finansavimas ir teisės aktai... 2.4. Visuomenės sveikatos specialisto pareigybinės nuostatos bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose... 2.5. Medicinos pagalbos teikimo galimybės bendrojo lavinimo mokyklose Lietuvoje... 2.6. Moksleivių sveikatos prieţiūra uţsienio šalių bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose ... 2.7. Mitybos organizavimas bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose... 3. Tyrimo metodika ir tirtųjų kontingentas... 4. Tyrimo rezultatai ir rezultatų aptarimas:

4.1. Bendrieji respondentų duomenys... 4.2. Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų galimybės suteikti medicinos pagalbą moksleiviams... 4.3. Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų poţiūris į moksleivių

maitinimą mokyklose ... 4.4. Visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto, dirbančio bendrojo

lavinimo ugdymo įstaigoje, nurodytos problemos ...

Išvados... Literatūros sąrašas... Priedai...

PAGRINDINIAI TERMINAI IR SĄVOKOS

Bendrojo lavinimo mokykla – įstaiga, kurios pagrindinė veikla formalusis arba (ir) neformalusis švietimas; arba – mokykla, kurios pagrindinė veikla yra ugdymas pagal formaliojo švietimo pradinio, pagrindinio, vidurinio ar atitinkamas specialiojo ugdymo programas.

Profesinė kompetencija – mokėjimas atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų ţinių, įgūdţių, gebėjimų, vertybinių nuostatų visuma.

Sveikatos prieţiūra mokykloje – funkcijos, nustatytos Sveikatos prieţiūros mokykloje tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. gruodţio 30 d. įsakymu Nr. V-1035/ISAK-2680 (Ţin., 2005, Nr. 153-5657).

Sveikatos ugdymas – sveikatos mokymo, sveikatos vertybių formavimo ir sugebėjimo kelti bei spręsti sveikatos problemas visuma;

Sveikatą stiprinanti mokykla – mokykla, kurioje pasitelkus mokyklos bendruomenę ir socialinius partnerius ugdomi mokinių sveikos gyvensenos įgūdţiai, kuriama mokyklos bendruomenės sveikatai palanki fizinė ir psichosocialinė aplinka.

Visuomenės sveikatos prieţiūra – organizacinių, teisinių, ekonominių, techninių, socialinių bei medicinos priemonių, padedančių įgyvendinti ligų ir traumų profilaktiką, išsaugoti visuomenės sveikatą bei ją stiprinti, visuma.

Visuomenės sveikatos rizikos veiksniai – natūralūs gamtos bei dirbtiniai veiksniai, taip pat gyvenimo ir elgesio įpročiai, dėl kurių poveikio atsiranda rizika visų gyventojų ar atskirų jų grupių sveikatai.

Visuomenės sveikatos saugos reglamentas (higienos norma) – sveikatos apsaugos ministro patvirtintas teisės aktas, nustatantis bendras privalomojo pobūdţio teisės normas visuomenės sveikatos saugos srityje.

ĮVADAS

Sveikata yra didţiausia dovana, todėl kiekvienas nori ţinoti, kaip ją išsaugoti. Jau praėjo 80 metų Vydūno į aukštybes iškeltai ţvaigţdei, kuri nušvietė tautai sveikos gyvensenos kultūros kelią. Tie trys vienos ţvaigţdės spinduliai yra gerai ţinomi – „Sveikata, jaunumas, grožė“- tik ne visuomet juos prisimename. Be to, dabar jau gerai suvokiame, kad kiekvienas spindulys turi savo apatinę pusę – šešėlį. Vydūnas savo veikale mokė tautą, kaip išvengti „ne laiku ir ne vietoj

krentančių šešėlių – ligų, senatvės ir visokios bjaurasties“. Kiek metų ar amţių bepraeitų,

fenomenas „spindulys – šešėlis“ išlieka toks, koks buvo pirmapradis.

Atsiţvelgdami į to meto Vydūno (Vilhelmo Storostos) sveikatinimo idėjas ir jų sklaidą turėtume savo jaunąja karta pradėti rūpintis nuo pat maţų dienų. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skelbia, jog vaikai negali įtakoti juos supančios aplinkos ir tik nuo suaugusiųjų priklauso kokioje aplinkoje jie gyvena, ţaidţia, mokosi ir kartais dirba.

Net ketvirtadalį paros laiko mokyklinio amţiaus vaikai praleidţia ugdymo įstaigose. Tad, be abejonės, vaikų ugdymo įstaigose turi būti uţtikrinta pilnavertė vaikų mityba ir vaikų saugumas. Tėveliams išleidţiantiems savo vaikus į bendrojo lavinimo ugdymo įstaigą, kyla klausimas: ar vaikas bus saugus mokykloje, kokios personalo galimybės suteikti medicinos pagalbą nelaimės atveju, kokius maisto produktus gaus vaikas, kuo bus maitinamas, jeigu jis serga lėtine liga, kaip diabetas, astma ar yra alergiškas maistui.

Pagrindinis visuomenės sveikatos prieţiūros tikslas mokykloje - ligų ir traumų profilaktika bei mokinių sveikatos saugojimas ir stiprinimas. Teoriškai visuomenės sveikatos prieţiūrą mokyklose vykdo visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai. Jų darbas mokykloje priskiriamas pirminei sveikatos prieţiūrai.

Mokinių sveikata turi labai didelės reikšmės ir mokslo kokybei, todėl visuomenės sveikatos specialisto pagrindinis uţdavinys yra formuoti ir gerinti moksleivių gyvenimo įpročius, jų poţiūrį į sveikatą, organizuoti ir vykdyti moksleivių sveikatinimo programas bei tinkamai vykdyti jiems pavestas funkcijas.

Paskutiniu metu susiformavo nauja samprata ir poţiūris į bendrojo lavinimo įstaigose dirbančius visuomenės sveikatos prieţiūros specialistus, jų atliekamas funkcijas, šių funkcijų svarbą bei reikšmę mokyklose bendruomenei.

Nors teoriškai šių specialistų pareiginėse nuostatose yra minima gana daug funkcijų, tačiau realiai jie yra ribojami galimybės atlikti vieną ar kitą veiksmą, pvz. nėra aprūpinti reikiamomis skubios pagalbos priemonėmis, net ir tomis, kurios ankščiau buvo kiekviename mokyklos medicinos punkte.

Problemos aktualumas. Atsiţvelgdami į didėjantį vaikų sergamumą ne tik vaikystės ligomis, bet ir lėtinėmis ligomis, iškėlėme sau tikslą įvertinti visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų, dirbančių bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose, galimybes suteikti medicinos pagalbą įvykus sveikatos sutrikimui, taip pat įvertinti jų poţiūrį į mokyklose organizuojamą moksleivių mitybą. Mat maitinimo organizavimui šalies mokyklose keliami reikalavimai yra koreguoti, įgyvendinant PSO Europos kovos su nutukimu chartijos nuostatas dėl rekomenduojamų ir nerekomenduojamų moksleivių maitinimui maisto produktų grupių, jų galimo poveikio vaikų sveikatai. Be to, ţinant kaip sparčiai daugėja alerginių ligų, jų sąsajos su atitinkamais mitybos poreikiais, kaip ir sergant cukriniu diabetu, yra labai glaudţios. Tačiau, darome prielaidą, kad mityba moksleivių ugdymo įstaigose nėra pritaikyta alergiškam ar cukriniu diabetu sergančiam vaikui, pagamintuose maisto produktuose nėra nurodyta maisto produktų sudėtinių dalių, kas jau įprasta JAV mokyklose (čia veikia įstatymai dėl vaikų apsaugos mokykloje, 17 valstijų yra išleistos nuorodos dėl maisto alergenų apribojimo maiste). Dar daugiau, netikėtai įvykus greito tipo ūmiai alerginei reakcijai (ji pasireiškia keliu-keliolikos minučių laikotarpyje), ar yra galimybė uţtikrinti vaikui bei mokyklos personalui tinkamą skubią pagalbą. Ar mes tuo susirūpinsime, kuomet turėsime pirmą skaudų atvejį? Ar tuomet bus atsakingas visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas, kurio pareigybinėse nuostatose yra teigiama „suteikti pirmąją pagalbą pavojingų būklių, traumų, nelaimingų atsitikimų ar apsinuodijimų atvejais“ ir kokiomis medicininėmis priemonėmis šią nuostatą būtų galima uţtikrinti.

Pirmą kartą Lietuvoje visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų apklausa vykdyta 2006 m. Ją vykdė valstybinis aplinkos sveikatos centras, padedant visuomenės sveikatos centrams apskrityse. Tuo metu tyrėjų tikslas buvo įvertinti visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų, dirbančių mokyklose, veiklos pobūdį, profesinę kompetenciją, kokia pagalba specialistams reikalinga. Tyrimo metu apklausti devynių apskričių visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai, dirbantys 610 Lietuvos mokyklų.

2007-2008 m. dalyvaudami Higienos instituto vykdyto projekto dalinai finansuojamo iš ESF (Europos Socialinio Fondo) „Lietuvos respublikos visuomenės sveikatos specialistų

profesinių žinių ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas“ projekte, atlikome anketinę

visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų apklausą, susitelkdami ties dviem aktualiomis sritimis, susijusiomis su vaikų sveikatos prieţiūra ir mityba mokykloje. Apklausos analizė leis susidaryti aiškesnį vaizdą apie visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų nuomonę šiais klausimais.

1. Darbo tikslas ir uţdaviniai

Darbo tikslas – įvertinti visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų galimybes suteikti medicinos pagalbą bei moksleivių mitybą bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose Lietuvoje.

Darbo uţdaviniai:

1. Apţvelgti visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų, dirbančių bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose, socialines charakteristikas.

2. Įvertinti visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų galimybes suteikti medicinos pagalbą moksleiviams bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose.

3. Ištirti visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų poţiūrį į moksleivių maitinimą bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose.

4. Apţvelgti visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų nurodytas problemas.

Ginamieji teiginiai:

1. Teigiame, kad visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų galimybės suteikti medicinos pagalbą moksleiviams yra ribotos.

2. Teigiame, kad visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų poţiūris į moksleivių maitinimą yra skirtingas.

3. Teigiame, kad visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų veiklos norai ir galimybės nesutampa.

2. LITERATŪROS APŢVALGA

Šiame literatūros apţvalgos skyriuje trumpai išdėstysime pagrindinius mūsų pasirinktos temos aspektus. Literatūros analizė laidţia susidaryti vaizdą apie nagrinėjamos problemos svarbą.

2.1. Istorija: nuo medicinos sesers iki visuomenės

sveikatos prieţiūros specialisto

Visi mokėmės mokykloje ir puikiai prisimename, kaip suskaudus galvą ar susiţeidus skubėdavome į medicinos sesers kabinetą. Med. sesers funkcijos buvo pirmosios pagalbos suteikimas, skiepijimas, pirminės sveikatos apţiūros atlikimas (ūgio, svorio matavimas, regos tikrinimas, stuburo iškrypimų ir netaisyklingos laikysenos pirminė diagnostika ir pan.). Tokie kabinetai bendrojo lavinimo mokyklose buvo įsteigti vadovaujantis tuo metu veikusiais švietimo įstatymais. Juose buvo nurodyta, jog Lietuvos Respublikos švietimo įstaigose turi būti teikiama medicinos pagalba [1]. Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 158 patvirtintą medicinos normą MN 11-1:1996 „Sveikatos prieţiūros įstaigų akreditavimo specialieji reikalavimai. I dalis. Savivaldybės medicinos punktas“, mokyklų medicinos punktai buvo prilyginti bendruomenės ir darbo medicinos tarnybų medicinos punktams. Mokyklose medicinos punktai veikė kaip pirminės sveikatos prieţiūros įstaigos padaliniai ir jiems vadovavo medicinos felčerio, medicinos sesers ar akušerės išsilavinimą turintys slaugos darbuotojai.

Sveikatos sistemos įstatymas Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą dalija į dvi dalis: asmens sveikatos prieţiūrą ir visuomenės sveikatos prieţiūrą. Nuo 1998 m. prasidėjęs pirminių asmens sveikatos prieţiūros įstaigų finansavimas, pagrįstas prisirašiusiųjų asmenų skaičiumi, nulėmė tai, kad pirminės asmens sveikatos prieţiūros įstaigos nebuvo suinteresuotos dalies lėšų atiduoti mokykloms, todėl pamaţu pradėtas maţinti medicinos darbuotojų, dirbančių mokyklose, skaičius. Iš pradţių buvo maţinami darbo krūviai, t. y. medicinos darbuotojai dirbo ne visą darbo dieną, o tik pusę ar net 2-3 val., vėliau visiškai uţdaromi medicinos punktai mokyklose.

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose 2002/2003 mokslo metų pabaigoje dirbo 462 sveikatos prieţiūros darbuotojai, maţdaug 80 proc. slaugytojų darbdaviai buvo pirminės asmens sveikatos prieţiūros įstaigų vadovai, kitų – savivaldybės administracija. Pagal tuo metu galiojančius teisės norminius aktus, uţ mokyklų medicinos darbuotojų išlaikymą atsakingi buvo švietimo įstaigų steigėjai - daţniausiai savivaldybės.

Susidarius tokiai situacijai, padėtis visuomenės sveikatos prieţiūros slaugytojų atţvilgiu kiekviename mieste ar rajone buvo skirtinga ir priklausė nuo darbdavio supratimo. Kai kurių

steigėjų nuomonė buvo tokia, jog vaikas į mokyklą eina mokytis, o ne gydytis, todėl ir medicinos punktai mokyklose nereikalingi.

Kasmet Lietuvoje maţėjo I sveikatos grupės (t. y. sveikų, normaliai besivystančių vaikų) ir daugėjo II sveikatos grupės (t. y. vaikų, turinčių nedidelių vystimosi sutrikimų, maţesnes funkcines galimybes) moksleivių. Daugėjo ir vaikų, sergančių lėtinėmis ligomis (III sveikatos grupė), taip pat padaugėjo regos sutrikimų, laikysenos sutrikimų, moksleivių skoliozių.

Dėl minėto sergamumo ir moksleivių sveikatos rodiklių blogėjimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. patvirtintoje Lietuvos nacionalinėje visuomenės sveikatos prieţiūros strategijoje numatytos pagrindinės visuomenės sveikatos prieţiūros reformos kryptys, kuriomis siekė Lietuvos sveikatos sistemoje daugiau dėmesio skirti ligų profilaktikai, sveikatos išsaugojimui, rizikos veiksnių poveikio sumaţinimui. Buvo nuspręsta iš esmės reorganizuoti sveikatos prieţiūrą mokyklose, pereinant nuo asmens sveikatos prieţiūros paslaugų teikimo prie pirminės visuomenės sveikatos prieţiūros mokykloje.

Siekiant kuo greičiau pradėti įgyvendinti įstatymo nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. sausio mėnesį patvirtino moksleivių sveikatos prieţiūros mokykloje finansavimo tvarką. Vadovaujantis šiuo teisės aktu, taip pat ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais pirminės visuomenės sveikatos prieţiūros organizavimą, uţ moksleivių, besimokančių tos savivaldybės teritorijoje, sveikatos prieţiūros mokykloje organizavimą buvo paskirta atsakinga savivaldybė. Finansavimo tvarkoje buvo numatyti keli finansavimo šaltiniai: didţiausią dalį sudarė lėšos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudţeto, kitą dalį turėjo skirti savivaldybė. Mokyklos steigėjai finansavo sveikatos prieţiūros mokyklose ūkio išlaidas.

Nustačius finansavimo tvarką ir šaltinius, atsirado būtinybė reglamentuoti visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto veiklą mokykloje. Sveikatos apsaugos ministras 2004 m. vasario 11 d. įsakymu Nr.V-62 patvirtino visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto, vykdančio mokinių sveikatos prieţiūrą, kompetencijas. Buvo detalizuotos pagrindinės šio specialisto veiklos kryptys: sveikatinimo veiklos metodinė konsultacinė pagalba mokytojams, moksleiviams, jų tėvams; mokymosi aplinkos ir sąlygų formavimas pagal visuomenės sveikatos prieţiūros teisės aktų reikalavimus; pirminė ligų profilaktika – lėtinių neinfekcinių ligų bendrųjų rizikos veiksnių nustatymas ir profilaktika; moksleivių sveikatos rodiklių bei sergamumo analizė ir pateikimas mokyklos bendruomenei, savivaldybei bei kitoms institucijoms; uţkrečiamųjų ligų

profilaktika ir kontrolė, epidemijos išvengimo priemonių vykdymas, iškilus susirgimo uţkrečiamosiomis ligomis pavojui ar joms atsiradus; pirmosios pagalbos suteikimas; medicininių dokumentų tvarkymas.

Kita svarbi šiuo įsakymu patvirtinta nuostata buvo sudaryti galimybes bendrojo lavinimo mokyklose dirbantiems sveikatos prieţiūros specialistams toliau dirbti šį darbą. Dauguma

mokyklose dirbančių slaugytojų buvo baigę medicinos mokyklas, todėl buvo numatyta iki 2009 m. sausio 1 d. mokyklose ir toliau gali dirbti slaugytojos, tačiau jos turėjo baigti ne trumpesnius kaip 40 val. visuomenės sveikatos priežiūros kursus [1].

Keičiantis poţiūriui, tobulinant sistemas ir politinius sprendimus, susiklostė tokia situacija, jog dauguma mokyklose visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų yra perkvalifikuotos iš mokyklos bendruomenės slaugytojų ir tik nedaugelis minėtų specialistų mokyklose dirba baigę kvalifikuotas universitetines aukštojo mokslo visuomenės sveikatos studijas.

Paskutiniu metu vis daţniau tenka matyti skelbimų darbo paieškų internetinėse svetainėse ar laikraščių puslapiuose, jog bendrojo lavinimo mokykloms reikalingi kvalifikuoti specialistai, baigę aukštąjį mokslą. Dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių prieţasčių šiuo metu mokyklose dirbančius visuomenės sveikatos specialistus (buvusius mokyklos bendruomenės slaugytojus) pamaţu keičia kvalifikuoti visuomenės sveikatos specialistai. Specialistų kaita visuomenės sveikatos paslaugų profesionalaus teikimo poţiūriu yra teigiamas reiškinys. Dėl universitetuose formuojamo naujo poţiūrio į visuomenės sveikatą ir naujai pabaigusių visuomenės sveikatos mokslus specialistų paţangesnio naudojimo kompiuterinėmis technologijomis, naujai dėstytų disciplinų (visuomenės sveikatos mokslas yra pakankamai jaunas), galbūt, bus dar profesionaliau ir efektyviau uţtikrinamos visuomenės sveikatos paslaugos, teikiamos bendrojo lavinimo mokyklose. Tačiau dauguma naujai paruoštų specialistų nėra įgiję bendruomenės slaugytojos

kvalifikacijos, kas leidžia daryti prielaidą apie jų ribotas žinias bei galimybes suteikti moksleiviams bei kitam mokyklos personalui kvalifikuotą savalaikę medicinos pagalbą.

2.2. Visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto

šiandieninė kompetencija Lietuvoje

Lietuvoje diskusija apie mokyklose dirbančių sveikatos specialistų kvalifikaciją bei funkcijas pradėta 2002 m. Teigta, kad mokykloms reikalingi naujos kokybės sveikatos prieţiūros specialistai su atitinkama kompetencija ir funkcijomis. 2003 m. priimtas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (Ţin., 2003, Nr.63-2853) iš esmės pakeitė vaikų sveikatos

prieţiūros mokyklose paslaugų pobūdį. Realiai, kaip jau teigėme, visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų etatai mokyklose įvesti 2004 m., patvirtinus sveikatos prieţiūros mokyklose finansavimo tvarką [2]. Joje įtvirtinta, kad vienas visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto etatas skiriamas 1000-iui mokinių. 2009 m. balandţio 22 d. ţiniomis, vyriausybė numato pakeisti sveikatos prieţiūros mokyklose finansavimo tvarką: kaimų vietovėse sumaţinamas vienam visuomenės sveikatos prieţiūros specialistui priskirtų moksleivių skaičių iki 500. Įstatymas įsigalios nuo 2010 m. sausio 1 d.. Pagal naująją tvarką mokykloms iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudţeto (PSDF) bus skiriama du trečdaliai moksleivių sveikatos prieţiūrai reikalingų lėšų, likusiomis turės aprūpinti steigėjas (iki šiol visas lėšas skirdavo PSDF).

2006 m. 87,9 proc. mokyklose dirbančių sveikatos prieţiūros specialistų turėjo bendruomenės slaugytojo arba jam prilygstantį išsilavinimą, tik 7,8 proc. buvo baigę visuomenės sveikatos bakalauro studijas.

Klaipėda – vienas pirmųjų šalies miestų, kur mokyklose dirbančios bendruomenės slaugytojos persikvalifikavo į visuomenės sveikatos specialistes. Pasikeitė ne tik mokyklose dirbančių medikių pavadinimas, bet ir jų funkcijos. Nuo šiol jų darbas – suteikti pirmąją pagalbą ir uţsiimti švietėjiška veikla. Jos mokys sveikos gyvensenos principų ne tik moksleivius, bet ir pedagogus. Tačiau, dalis medikių, ypač vyresnio amţiaus, teigia, kad naujovės įneša daugiau biurokratijos nei naudos, o dalis visuomenės sveikatos specialisčių net nebesijaučia medikėmis, nes joms labai apribotos galimybės suteikti medicininę pagalbą moksleiviams. „Mano pareiga,

tik suteikti pirmąją pagalbą, pavyzdžiui, aprišti sužalotą pirštą, vaistinėlėje teliko kuklus pirmosios pagalbos komplektas – bintas, tvarstis ir jodas“, - teigiama 2008 m. rugsėjo 11-17 d. „Lietuvos sveikatos“ Nr.37 (773). Vadinasi, vaikui prastai pasijutus, visuomenės sveikatos specialistė neduos jam vaistų kaip anksčiau, o į mokyklą iškvies tėvelius. Prastai yra ir tai, kad

blogai besijaučiančio vaiko jos nebegali atleisti nuo kūno kultūros uţsiėmimų .“Kūno kultūros mokytojui neturiu teisės pasakyti, kokia liga vaikas serga, o juk pasitaiko ir labai rimtų atvejų: epilepsija, diabetas, astma. Nuo šiol kūno kultūros mokytoją turiu informuoti tik tiek, kiek vaikų yra parengiamojoje sveikatos grupėje. Prieš sporto varţybas kūno kultūros mokytojas vaikus dabar siųs pas gydytoją, jog šis duotų išrašą apie vaiko sveikatos būklę“, - savo mintis išsakė patirtį turinti vienos gimnazijos visuomenės sveikatos specialistė (pavardė autoriams ţinoma). Tačiau yra ir kitų nuomonių, ypač iš tų visuomenės sveikatos specialisčių tarpo, kurios nėra įgijusios bendruomenės slaugytojos kvalifikacijos. Jos mano, kad „toks funkcijų pasikeitimas, kai mes nebeatliekame medicininių procedūrų yra sveikintinas, svarbiausia, kad greitu laiku

mūsų darbas bus kompiuterizuotas, daugiau laiko galėsime skirti bendravimui su vaikais. Daţnai būna taip, jog vaiką tereikia išklausyti ir jam geriau pasidaro“.

Vadinasi, šios specialistės vargu ar galės uţtikrinti skubios pagalbos suteikimą reikiamu

momentu mūsų vaikams, nes jų manymu, mokyklose dirbančios „medikės“ atliks sveikatos stiprinimo funkcijas, perteikdamos moksleiviams informaciją apie ţalingų įpročių ţalą, priklausomybės ligas, aplinkos poveikį sveikatai ir kt. Šis visuomenės sveikatos prieţiūros specialisčių pavertimas „naujų laikų mokyklų medikėmis“ tikrai yra nesuprantamas, juolab nesuvokiami tokie jų teisių ir pareigų apribojimai.

2.3. Visuomenės sveikatos prieţiūros bendrojo lavinimo ugdymo

įstaigose finansavimas ir teisės aktai

Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudţetas sveikatos prieţiūrai mokyklose finansuoti 2004 m. skyrė 4,5 mln. litų, 2005 m. – 4,79 mln. litų, 2006 m.- 5,5 mln. litų. Iki 2006 m. sausio 1 dienos sveikatos prieţiūros specialistams, baigusiems ne visuomenės sveikatos studijas, buvo numatyta 40 val. privalomo profesinio tobulinimosi trukmė. Statistikos duomenimis 2004 m. Lietuvos mokyklose dirbo 701 visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas, 2005 m. – 769, o 2006 m. 897 specialistas, tačiau 2008 m. dirbo tik 569 specialistai.

Asmens ir visuomenės sveikatos prieţiūrą savivaldybės teritorijoje koordinuoja savivaldybės vyriausiasis gydytojas. Iš PSDF lėšos yra pervedamos savivaldybėms, kurios, atsiţvelgdamos į mokinių skaičių mokyklose, perveda lėšas mokyklų – darţelių, pradinių, pagrindinių, vidurinių, jaunimo, profesinių mokyklų, gimnazijų sveikatos prieţiūros tarnyboms. Jei mokyklos steigėja yra savivaldybė, ji į PSDF biudţeto lėšas pretenduoja tik tuomet, kai pati skiria trečdalį sveikatos prieţiūrai mokykloje būtinų lėšų: 7,33 Lt (skaičiuojant vienam

moksleiviui) skiria PSDF, o 3,66 Lt turi skirti savivaldybė. Visi steigėjai įpareigoti padengti

sveikatos prieţiūros mokyklose ūkio išlaidas. PSDF lėšos skiriamos sveikatos prieţiūros specialistų darbo uţmokesčiui ir veiklos išlaidoms. Kaip organizuojama vaikų sveikatos prieţiūra mokyklose, priţiūri Valstybinė visuomenės sveikatos prieţiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir prieš kelis metus Lietuvoje pradėti steigti Visuomenės sveikatos biurai (jų yra 22).

2005 m. geguţės mėn. Valstybinės ligonių kasos paskelbtame informaciniame puslapyje buvo teigiama, kad analizuojant 2005 m. pirmojo ketvirčio vaikų sveikatos prieţiūros mokyklose

organizavimą, pastebėta, kad dėl tam tikrų prieţasčių sveikatos prieţiūrai mokyklose skirtų lėšų visiškai nepanaudojo Zarasų, Šakių, Pakruojo rajonų, taip pat Pagėgių ir Šiaulių miesto savivaldybės. 38 proc. lėšų tepanaudojo Birţų rajono savivaldybė, 68 proc. Alytaus miesto bei 70 proc. Visagino miesto savivaldybės.

Visuomenės sveikatos prieţiūrą reglamentuoja 2002 m. gruodţio 16 d. LR Vyriausybės patvirtintas Lietuvos Respublikos Visuomenės sveikatos prieţiūros įstatymas Nr. IX-886 (aktuali redakcija 2007 m. geguţės 24 d., LR Seimas, įstatymo Nr.X-1150, ţin. 2007, Nr. 64-2455) bei kiti teisės aktai, reguliuojantys atskiras veiklos sritis, darančias įtaką visuomenės sveikatai [3]. Tai vienas pagrindinių LR Vyriausybės parengtų ir patvirtintų dokumentų, kuriuo vadovaujantis Lietuvoje vykdoma visuomenės sveikatos prieţiūra, apibrėţiama visuomenės sveikatos prieţiūros sistemos struktūra ir valstybinis reguliavimas, nustatoma visuomenės sveikatos stiprinimo, ligų ir traumų profilaktika, visuomenės sveikatos saugos ir kontrolės pagrindai, fizinių asmenų teisės verstis visuomenės sveikatos prieţiūra įgijimas ir jų profesinio tobulinimo pagrindai, juridinių ir fizinių asmenų teisiniai santykiai visuomenės sveikatos prieţiūros srityje. Šiuo įstatymu reguliuojama visuomenės sveikatos prieţiūra valstybiniu lygiu. Šio įstatymo 36 straipsnis konkrečiai kalba apie vaikų sveikatos saugą ir stiprinimą.

Nuo 2007 m. liepos 1 dienos reglamentuojama:

1. Ikimokyklinio ugdymo mokyklose ir bendrojo lavinimo mokyklose turi būti sudarytos sąlygos vaikų sveikatai išsaugoti ir stiprinti, vaikų sveikatos prieţiūrai uţtikrinti.

2. Vaikų sveikatos sauga įgyvendinama:

1) uţtikrinant įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas vaikų ugdymo, mokymosi, mitybos, kūno kultūros ir sporto, poilsio, medicinos bei psichologinės pagalbos teikimo sąlygas ugdymo įstaigose ir vaikų apsaugą nuo fizinę bei psichinę sveikatą ţalojančio poveikio;

2) uţtikrinant visiems vaikams tinkamą sveikatos prieţiūrą;

3) didinant visų vaikų imunitetą uţkrečiamosioms ligoms, nuo kurių skiepijama. 3. Vyriausybė tvirtina Vaikų sveikatos stiprinimo programą, numatančią vaikų aplinkos sveikatinimo priemones, sveikatos ugdymą, ligų ir traumų profilaktiką bei kontrolę.

Visuomenės sveikatos prieţiūrą bendrojo lavinimo mokyklose valstybiniu lygiu taip pat apsprendţia ir LR Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintas LR Švietimo įstatymas (Ţin. 2003, Nr. 63- 2853).

Tačiau paminėtų aukščiau valstybiniu lygiu patvirtintų įsakymų tinkamam visuomenės sveikatos prieţiūros uţtikrinimui nepakanka, todėl buvo parengta dar keletas tam tikrą sritį apibrėţiančių teisės aktų:

1. Higienos norma HN 21:2005 “Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ bei šios higienos normos papildymai ir pakeitimai (Sveikatos apsaugos ministerija, 2005-06-09, įsakymo numeris V-476) [4]. Apie mokinių sveikatos ugdymą bei prieţiūrą kalbama XIII skyriuje. Tvirtinama, jog:

1. Mokykloje turi būti vykdomas mokinių sveikatos ugdymas. Formalioji sveikatos ugdymo programa integruojama į kitų mokymo dalykų programas.

2. Sveikatos ugdymas gali būti vykdomas specialiose sveikatos ar sveikos gyvensenos pamokose, kuris organizuojamas kaip pasirenkamas kursas.

3. Formalusis sveikatos ugdymas įtvirtinamas įgyvendinant neformaliąją sveikatos ugdymo programą ir tikslines, sveikatą remiančias, trumpalaikes ar ilgalaikes sveikatos mokymo ir stiprinimo programas.

4. Mokykloje mokiniams turi būti uţtikrintas pirminių visuomenės sveikatos prieţiūros paslaugų teikimas teisės aktų nustatyta tvarka.

5. Sveikatos kabinete turi būti pirmosios pagalbos rinkinys (2 priedas).

6. Mokinių sveikatos tikrinimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka [4.21]. Mokiniai kiekvienais metais iki rugsėjo 15 d. mokyklai turi pateikti informaciją apie profilaktinio sveikatos patikrinimo rezultatus. Ši informacija naudojama auditui bei stebėsenai [4.5].

7. Uţkrečiamųjų ligų profilaktika bei informacija apie vaikų uţkrečiamąsias ligas, nelaimingus atsitikimus, susijusius su apsinuodijimais, turi būti tvarkoma teisės aktų nustatyta tvarka [4.10, 4.31, 4.43].

Šiame įsakyme taip pat deklaruojamos pagalbos priemonės, kurios turi būti pirmosios pagalbos rinkiniuose dirbtuvėse ir sveikatos kabinete, yra valgiaraščių sudarymo ir derinimo su visuomenės sveikatos centru apskrityje tvarkos aprašas.

1. LR Sveikatos apsaugos bei LR Švietimo ir mokslo ministerijų 2005-12-30 patvirtintas įsakymas Nr. V-1035/ISAK-2680 „Dėl sveikatos prieţiūros mokykloje tvarkos aprašo patvirtinimo“ [5]. Šiuo įsakymo apibrėţiamos sveikatos prieţiūros mokykloje bendrosios nuostatos, tikslas ir uţdaviniai, organizavimas, reikalinga pildyti dokumentacija, specialisto funkcijos, pareigos, teisės ir atsakomybė.

2. LR Sveikatos apsaugos ministerijos 2007-08-01 patvirtintas įsakymas Nr. V-630 „Dėl visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto, vykdančio sveikatos prieţiūrą mokykloje, klasifikacinių reikalavimų aprašo patvirtinimo“ [6]. Įsakymu patvirtinami visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto, vykdančio sveikatos prieţiūrą mokykloje, kvalifikaciniai reikalavimai, bendrosios nuostatos, konkrečios reikalavimų taikymo sritys, profesinė kvalifikacija ir kompetencija, teisės ir baigiamosios nuostatos.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl sveikatos prieţiūros mokyklose finansavimo tvarkos patvirtinimo (2004 m., sausio 6 d. , Nr. 5) [7]. Šiuo įstatymu apibrėţiami lėšų šaltiniai ir jų naudojimas bei skyrimas. Nurodoma, kokiomis lėšomis turi būti finansuojamos visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų darbo uţmokesčio ir veiklos išlaidos sveikatos prieţiūrai mokyklose organizuoti ir vykdyti. Tačiau šiuo įsakymu nereglamentuojama, kokį visos sumos procentą gali sudaryti medikamentams (tvarsliavai) bei kitai veiklai skiriamos lėšos, todėl šios sumos savivaldybėse yra labai skirtingos [8] .

4. Vaikų sveikatos stiprinimo programa 2008-2012 metams (LR Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimas Nr. 836 „Dėl vaikų sveikatos stiprinimo 2008-2012 m. programos patvirtinimo“). Programoje pateikiama esamos situacijos analizė (vaikų gyvensena mokslinių tyrimų duomenimis, vaikų sveikatą palaikanti ekonominė, organizacinė aplinka, specialistų kvalifikacija, ligų ir traumų profilaktika, vaikų sveikatos stiprinimo stebėsena), nurodomi programos tikslai ir uţdaviniai, planuojami rezultatai, programos įgyvendinimas bei vertinimo kriterijai, pateikiamos vaikų sveikatos programos 2008-2012 metų programos įgyvendinimo priemonės.

5. ir kt. susiję teisiniai dokumenti bei jų pakeitimai.

Vadinasi, pagrindiniai teisės aktai, šiai dienai reglamentuojantys sveikatos prieţiūrą mokyklose

yra sekantys:

1. LR švietimo įstatymas (2003-06-28, Nr.IX-1630); 2. LR sveikatos sistemos įstatymas (1994-07-19, Nr.I-552);

3. LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (1996-03-14, Nr.I-1234).

4. LR Vyriausybės nutarimas „Dėl sveikatos prieţiūros mokyklose finansavimo tvarkos patvirtinimo“ (2004-01-06, Nr.5);

5. LR sveikatos apsaugos ministro ir LR švietimo ir mokslo ministro 2005 m. gruodţio 30 d. įstatymas Nr. „Dėl sveikatos prieţiūros mokykloje tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2005-12-30, Nr. V-1035/ISAK- 2680).

6. Higienos norma HN 21:2005 “Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

2.4. Visuomenės sveikatos specialisto pareigybinės nuostatos

bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose

Visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto, vykdančio sveikatos prieţiūrą mokykloje, kvalifikacija ir kompetencija reglamentuojama ankstesniame skyriuje paminėtame LR SAM 2007-08-01 patvirtintame įsakyme Nr. V-630 „Dėl visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto, vykdančio sveikatos prieţiūrą mokykloje, klasifikacinių reikalavimų aprašo patvirtinimo“. Šio aprašo paskirtis – apibrėţti kvalifikacinius reikalavimus visuomenės sveikatos prieţiūros specialistui, einančiam ir pretenduojančiam eiti visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto mokykloje pareigas. Vadovaujantis šiuo įsakymu bendrojo lavinimo mokyklose gali dirbti tie specialistai, kurie turi aukštojo universitetinio išsilavinimo bakalauro studijų baigimo diplomą, išduotą formalųjį švietimą vykdančio švietimo teikėjo, ir patvirtinantį suteiktą visuomenės sveikatos bakalauro kvalifikacinį laipsnį [SAM įstatymas]. Arba specialistas turi turėti išsilavinimą ir kvalifikacinį laipsnį, kuris atitinka visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto, vykdančio sveikatos prieţiūrą mokykloje, pareigybei keliamus kvalifikacinius reikalavimus, patvirtintus kompetentingos institucijos išduotu dokumentu. Taigi, bendrojo lavinimo mokyklose visuomenės sveikatos prieţiūros specialistu gali dirbti tik tas specialistas, kuris yra baigęs visuomenės sveikatos studijų programą. Nuo 2008 m. birţelio 1 d. – baigęs visuomenės sveikatos studijų krypties programos turi atitikti Visuomenės sveikatos studijų krypties reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2007 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. ISAK-276 (Ţin., 2007, Nr. 28-1044), reikalavimus. Baigę minėtas studijas specialistai turi mokėti organizuoti ir uţtikrinti mokykloje sveikatos prieţiūrą remiantis įgytų ţinių, įgūdţių, gebėjimų, vertybinių nuostatų visuma.

Vadovaujantis minėtu įsakymu, visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas turi ţinoti ir suprasti:

2. visuomenės sveikatos prieţiūros sistemos, kaip sudedamosios Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos dalies, struktūrą, funkcijas;

3. mokyklos bendruomenės dalyvavimo, siekiant išsaugoti ir stiprinti mokinių sveikatą, reikšmę, jos įtraukimo į šią veiklą galimybes, būdus;

4. Lietuvos Respublikos įstatymus, kitus teisės aktus, reglamentuojančius vaikų sveikatos prieţiūrą, sveikatos saugą bei stiprinimą, Pasaulio sveikatos organizacijos ir Europos Sąjungos strateginio planavimo dokumentus vaikų ir paauglių sveikatos bei vystymosi klausimais;

5. vaikų sveikatos stiprinimo principus ir metodus;

6. vaikų uţkrečiamųjų ir neuţkrečiamųjų ligų epidemiologijos principus, epidemiologinės prieţiūros pagrindines priemones, specifinius šių ligų profilaktikos principus ir metodus;

7. biostatistikos pagrindus; 8. vaikų sveikatos rodiklius;

9. veiksnius, darančius įtaką vaikų sveikatai; 10. vaikų teises ir socialines garantijas;

11. asmens sveikatos informacijos konfidencialumo reikalavimus;

12. vaiko organizmo vystymosi anatominius, fiziologinius, psichologinius ypatumus, fizinės ir socialinės aplinkos veiksnių poveikį vaiko organizmo vystymuisi;

13. mokinių ugdymo proceso organizavimo ypatumus ir dienos reţimą; 14. vaikų sveikos mitybos principus ir taisykles;

15. mokinių ugdymo aplinkos atitikties visuomenės sveikatos prieţiūros teisės aktų reikalavimams pagrindinius vertinimo principus;

16. bendravimo su mokyklų bendruomene būdus ir pagrindines priemones. Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas turi mokėti ir gebėti:

1. analizuoti bei vertinti mokyklos bendruomenės sveikatai įtaką darančius veiksnius; 2. paaiškinti mokiniams, tėvams bei mokytojams sveikatos išsaugojimo bei stiprinimo

būdus bei išmokyti juos taikyti praktiškai;

3. laiku pastebėti mokinių sveikatos problemas, nustatyti jų svarbą ir prioritetus, prireikus nukreipti juos į sveikatos prieţiūros įstaigas;

4. pasirinkti tinkamus sveikatos stiprinimo metodus ir juos taikyti;

5. mokėti vertinti ugdymo aplinką, mokinių mitybą, ugdymo procesą pagal teisės aktus, reglamentuojančius vaikų sveikatos prieţiūrą, sveikatos saugą bei stiprinimą;

7. savarankiškai ir pasitelkdamas mokyklos bendruomenę bei kitų institucijų specialistus, suinteresuotus asmenis rengti sveikatinimo veiklos programas (projektus);

8. bendrauti ir bendradarbiauti su mokyklos bendruomene, dirbti komandoje; 9. vykdyti tiriamąjį darbą;

10. planuoti ir vertinti savo veiklą, tvarkyti veiklos dokumentus, rengti ataskaitas bei rekomendacijas;

10.1. pristatyti savo veiklą ir jos rezultatus; 10.2. naudotis informacinėmis technologijomis.

Visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto vertybinės nuostatos:

1. vadovautis sveikos gyvensenos nuostatomis, neturėti ţalingų įpročių, būti pavyzdţiu mokyklos bendruomenei;

2. nepriekaištinga profesinė reputacija: elgesys ar veikla, nepaţeidţianti profesinės etikos, deontologijos normų, principų ir taisyklių.

Apibrėţus visuomenės sveikatos specialisto kvalifikacinius reikalavimus būtina nurodyti ir visuomenės sveikatos prieţiūros paslaugų teikimo bendrojo lavinimo mokyklose tvarką, šio specialisto funkcijas, pareigas ir pan. Tam LR Sveikatos apsaugos bei LR Švietimo ir mokslo ministerija 2005-12-30 patvirtino įsakymą Nr. V-1035/ISAK-2680 „Dėl sveikatos prieţiūros mokykloje tvarkos aprašo patvirtinimo“. Ja apibrėţiami sveikatos prieţiūros mokykloje tikslas ir uţdaviniai:

Sveikatos prieţiūros mokykloje tikslas – padėti mokiniams saugoti ir stiprinti sveikatą, organizuojant ir įgyvendinant priemones, susijusias su ligų ir traumų profilaktika.

Sveikatos prieţiūros mokykloje uţdaviniai:

1. uţtikrinti sveikatos prieţiūros kokybę, kuriant sveiką aplinką mokykloje, stiprinant mokinių sveikatą, šalinant rizikos veiksnius, galinčius sukelti ligas;

2. formuoti teisingą mokinių poţiūrį į savo sveikatą ir ugdyti sveikos gyvensenos įgūdţius;

3. numatyti priemones ligoms ankstyvuoju laikotarpiu įtarti ir uţkirsti joms kelią; 4. suteikti pirmąją pagalbą pavojingų būklių, traumų, nelaimingų atsitikimų ar

apsinuodijimų atvejais.

Vadovaujantis šiuo paminėtu įsakymu kiekvienos bendrojo lavinimo mokyklos administracija ir vadovybė kartu su specialistu, atsiţvelgdama į mokyklos poreikius ir vykdomos visuomenės sveikatos prieţiūros nacionalinius ir vietos prioritetus, privalo parengti mokyklos sveikatos prieţiūros veiklos planą. Tai sudedamoji mokyklos metinės veiklos programos dalis.

Visuomenės sveikatos specialisto individualų darbo planą patvirtina jo darbdavys. Kasmet pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui yra rengiama ir metinė ataskaita, kurioje pateikiama informacija apie praėjusiais kalendoriniais metais vykdytą sveikatos prieţiūrą. Ataskaita rengiama vadovaujantis Valstybinės visuomenės sveikatos prieţiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2005 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. V-3 „Dėl Informacijos apie sveikatos prieţiūrą mokyklose teikimo taisyklių patvirtinimo“ (Ţin., 2005, Nr. 4-95) ir teikiama įstatyme numatyta tvarka.

Visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto funkcijos:

1. sveikatinimo veiklos metodinių konsultacijų mokytojams, mokiniams, jų tėvams (globėjams, rūpintojams) teikimas bei metodinės ir informacinės medţiagos mokinių sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo klausimais kaupimas;

2. informacijos sveikatos išsaugojimo bei stiprinimo klausimais teikimas ir šios informacijos sklaida (mokyklos stenduose, renginiuose, viktorinose ir pan.) mokyklos bendruomenei;

3. mokyklos sveikatinimo projektų (programų) rengimo inicijavimas ir dalyvavimas juos įgyvendinant;

4. pagalba mokiniams ugdant sveikos gyvensenos ir asmens higienos įgūdţius;

5. mokinių maitinimo organizavimo prieţiūra, skatinant sveiką mitybą bei sveikos mitybos įgūdţių formavimą;

6. mokyklos aplinkos atitikties visuomenės sveikatos prieţiūros teisės aktų reikalavimams vertinimas, dalyvavimas nustatant prioritetinius mokyklos aplinkos bei sąlygų gerinimo klausimus;

7. pasiūlymų mokyklos vadovui dėl reikalingų priemonių, uţtikrinančių traumų ir nelaimingų atsitikimų prevenciją mokykloje, teikimas;

8. ugdymo proceso organizavimo atitikties visuomenės sveikatos prieţiūros teisės aktų reikalavimams vertinimas;

9. pagalba kūno kultūros mokytojams komplektuojant fizinio ugdymo grupes, informacijos dėl mokinių galimybės dalyvauti sporto varţybose teikimas kūno kultūros mokytojams; 10. informacijos apie kasmetinius mokinių sveikatos profilaktinius patikrinimus kaupimas,

informacijos apibendrinimas bei ne rečiau kaip 1 kartą per metus (mokslo metų pradţioje) pateikimas mokyklos bendruomenei bei kitoms institucijoms teisės aktų nustatyta tvarka;

11. asmens sveikatos prieţiūros įstaigų specialistų rekomendacijų dėl mokinių sveikatos pateikimas klasės auklėtojui (mokytojams) bei šių rekomendacijų įgyvendinimo prieţiūra mokykloje;

12. lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių (alkoholio, tabako, narkotikų vartojimas ir kt.) paplitimo nustatymas;

13. dalyvavimas mokyklos prevencinio darbo grupėse, sprendţiančiose mokinių psichologines, adaptacijos ir socialines problemas;

14. pagalba organizuojant mokinių imunoprofilaktiką;

15. informacijos visuomenės sveikatos centrui apskrityje teikimas, įtarus uţkrečiamąją ligą ar apsinuodijimą mokykloje;

16. visuomenės sveikatos centro apskrityje specialistų nurodytų uţkrečiamųjų ligų epidemiologinės prieţiūros priemonių įgyvendinimas mokykloje;

17. pirmosios medicinos pagalbos teikimas ir koordinavimas.

Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, sveikatos prieţiūros įstaigos, kurioje dirba, įstatais (nuostatais), mokyklos vidaus tvarkos taisyklėmis bei savo pareigybės aprašymu. Taip pat specialistas turi dirbti bendradarbiaudamas su mokyklos bendruomene, kitais sveikatos prieţiūros, psichologinės bei socialinės pedagoginės pagalbos ir kitų suinteresuotų tarnybų specialistais, teikia duomenis apie mokinių sveikatą mokyklos vidaus audito koordinavimo darbo grupei.

Visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto pareigos:

1. Įtarus mokinio atţvilgiu naudojamą psichologinį, fizinį ar seksualinį smurtą, pranešti apie tai mokyklos vadovui.

2. Uţtikrinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gruodţio 16 d. įsakymu Nr. 552 „Dėl asmens sveikatos paslapties kriterijų patvirtinimo“ (Ţin., 1999, Nr. 109-3195), mokinių asmens sveikatos informacijos konfidencialumą.

Visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto teisės:

1. Gauti tinkamas darbo sąlygas ir aprūpinimą reikiamomis priemonėmis nustatytoms funkcijoms vykdyti.

2. Teikti siūlymus sveikatos prieţiūros mokykloje organizavimo tobulinimo klausimais. 3. Tobulinti kvalifikaciją Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.

4. Gauti informaciją apie mokinio ugdymo sąlygas iš mokyklos administracijos, mokyklos savivaldos institucijų, mokytojų, reikalingą savo funkcijoms vykdyti.

5. Specialistas uţ pareigų ir funkcijų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

2.5. Medicinos pagalbos teikimo galimybės bendrojo lavinimo mokyklose

Lietuvoje

Viena visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų, dirbančių bendrojo lavinimo mokyklose funkcijų yra atpaţinti gyvybei pavojingas būkles ir teikti moksleiviams pirmąją medicinos pagalbą, ištikus traumoms bei įvykus nelaimingiems atvejams. Tam tikslui visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų kabinetuose privalo būti pirmosios pagalbos rinkinys, reglamentuotas Lietuvos higienos normoje HN 21:2005 „Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birţelio 9 d. įsakymu Nr. V-476 (Ţin., 2005, Nr. 76-2770). Pirmosios pagalbos rinkinių kiekį, atsiţvelgiant į mokinių skaičių bei mokymo pobūdį, nustato mokyklos vadovas, suderinęs su savivaldybės gydytoju.

Mokyklose dirbančio visuomenės sveikatos specialisto kabinete turi būti šios priemonės: 1. stalas, spinta dokumentams, veiklos priemonėms ir drabuţiams, kėdės ar suolai

mokiniams atsisėsti, medicinos kušetė, praustuvė, rankų higienos priemonės;

2. svarstyklės, ūgio matuoklė, kambario termometras, kraujospūdţio matavimo aparatas, termometras kūno temperatūrai matuoti, priemonės, reikalingos regėjimo aštrumui nustatyti, ir kitos priemonės, padedančios įvertinti moksleivių sveikatą;

3. pirmosios pagalbos rinkinys, reglamentuotas Lietuvos higienos normoje HN 21:2005

„Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birţelio 9 d. įsakymu Nr. V-476 (Ţin., 2005, Nr. 76-2770). Pirmosios pagalbos rinkinių kiekį, atsiţvelgiant į mokinių skaičių bei mokymo pobūdį, nustato mokyklos vadovas, suderinęs su savivaldybės gydytoju;

4. sveikatos ugdymo informacinės vaizdinės priemonės;

5. mokyklos vadovas turi uţtikrinti galimybę specialistui naudotis telefoninio ryšio priemonėmis bei informacinėmis technologijomis.

Atlikdamas jam pavestas funkcijas, visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas mokykloje pildo statistinės ataskaitos formą „Administracinės teritorijos metų higienos būklės įvertinimas Nr. 6-1 (sveikata)“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. V-16 (Ţin., 2003, Nr. 66-3010), formos 10 lentelę; ir statistinės apskaitos formą Nr. 027-1/a „Vaiko sveikatos paţymėjimas“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gruodţio 24 d. įsakymu Nr. V-951 (Ţin., 2005, Nr. 3-38).

Kokios priemonės pagal minėtos higienos normos HN 21:2005 „Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ turi būti sveikatos kabineto pirmosios pagalbos rinkinyje, pateikėme 2 priede. Kaip matome, į medicininės pagalbos priemonių rinkinį neįtrauktos tokios būtinos priemonės, kaip priešalerginiai vaistai, prieštraukuliniai vaistai, adrenalinas, gliukagonas, skausmą ir temperatūra maţinantys vaistai, nėra ir ledo maišelių.

Sunku suprasti, kokiu būdu visuomenės sveikatos specialistas gali suteikti skubią medicinos pagalbą, juk nuostatuose teigiama, kad visuomenės sveikatos priežiūros specialistas

turi mokėti ir gebėti: „atpažinti gyvybei pavojingas būkles, suteikti pirmąją pagalbą“. Be to, net ir uždaviniuose teigiama – „suteikti pirmąją pagalbą pavojingų būklių, traumų, nelaimingų atsitikimų ar apsinuodijimų atvejais“. Specialisto funkcijose ši pagalba atsispindi sekančiai: pirmosios medicinos pagalbos teikimas ir koordinavimas.

Kaip pastebi patys visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai, mokyklos personalui yra saugiau, kaip mokykloje nuolat dirba medicinos darbuotojas. Pvz. Kauno m. „Saulės“ gimnazijoje mokosi apie 800 gimnazistų, todėl medikas čia būna kasdieną. Tuo tarpu „Ţaliakalnio“ pradinėje mokykloje, kurioje mokosi maţiau nei penki šimtai pradinukų, sveikatos specialistė mokykloje būna tik vieną dieną, pvz. trečiadienį. 2007 m. Kauno m. savivaldybės Sveikatos skyriaus vedėjo pavaduotojas A. Kaţemėkaitis teigė, kad mieste yra 80 bendrojo lavinimo mokyklų, kuriose įsteigti 60,25 etato ir dirba 65 medicinos darbuotojai.

Mūsų, medicinos srities specialistų nuomone, medicininės pagalbos organizavimas mokyklose tikrai nėra toks, koks turėtų būti, nes esamomis priemonėmis neuţtikrinamas mūsų visų vaikų saugumas.

2.6. Moksleivių sveikatos prieţiūra uţsienio šalių bendrojo lavinimo

ugdymo įstaigose

Europoje mokinių sveiktos prieţiūra vykdoma įvairiais lygmenimis atsiţvelgiant į sveikatos prieţiūros sistemos modelį, valstybinio bei privataus sveikatos prieţiūros sektorių išvystymą. Daţniausiai medicinos organizavimas mokyklose yra profilaktinio pobūdţio ir įeina į bendros sveikatos apsaugos sistemos organizavimo sudėtį [9].

Anksčiau daugelyje uţsienio valstybių pagrindiniai mokyklų slaugytojų darbo komponentai buvo profilaktiniai sveikatos tikrinimai ir pirmosios medicinos pagalbos teikimas [10]. Dabar besikeičiantys poreikiai praplėtė mokyklų slaugytojų darbo turinį, tad jie atlieka ţymiai daugiau funkcijų, reikalaujančių didesnės kompetencijos.

Pagal Omahos sistemą nustatytos keturios slaugytojų vykdomos veiklos kryptys: sveikatos mokymas, pirmosios medicinos pagalbos teikimas ir kitų medicininių procedūrų atlikimas, slaugos planavimas bei sveikatos prieţiūra. Pagal šią sistemą yra apibrėţiamos net šešiasdešimt trys slaugytojų veiklos sritys [11].

Pavelka su kolegomis nustatė šias mokyklų slaugytojų atliekamas funkcijas: vaistų skyrimas, pirmosios medicinos pagalbos teikimas, gydymo prieţiūra, konsultacijų teikimas sveikatos klausimais, sveikatos mokymas ir infekcinių ligų kontrolė [12].

Downie su bendraautoriais išskiria septynias mokyklų slaugytojų atliekamas funkcijų grupes: medicinos pagalbos teikimas, konsultacijų teikimas sveikatos išsaugojimo klausimu, bendradarbiavimas su mokyklos bendruomenės nariais ir kitų ţinybų darbuotojais, sveikatos mokymas, profesionali sveikatos vadyba, sveikatinimo veiklos mokykloje propagavimas ir mokslinis jos įvertinimas [13].

Jau nuo 1987 m. Lenkų mokslininkai mokinių sveikatos prieţiūrą, kaip ir kitas su bendruomene susijusias veiklos sritis, laiko klasikiniu profilaktinės medicinos pavyzdţiu ir skirsto į keturias grupes: 1. mokinių vystimosi ir brendimo prieţiūra bei sveikatos apsaugos organizavimas; 2. mokyklos bendruomenės informavimas sveikatos klausimais remiantis realia padėtimi mokykloje; 3. nuolatinis mokyklos sanitarinės būklės ir sveikatinimo veiklos stebėjimas ir vertinimas; 4. bendradarbiavimas su kitų sričių specialistais, ugdant mokinių sveikatingumą [14].

Ypač didelis dėmesys slaugytojų kompetencijai skiriamas JAV mokymo įstaigose. Amerikos Nacionalinė mokyklų slaugytojų asociacija rekomenduoja, kad ţemiausias mokyklų slaugytojų išsilavinimas turėtų būti bakalauro laipsnis ir gautas mokyklos slaugytojos sertifikatas

[15]. JAV išskiriamos sekančios mokyklų slaugytojų funkcijos: sveikatos prieţiūra, sveikatos mokymas, mitybos prieţiūra, fizinio aktyvumo stiprinimas, konsultuojamasis darbas su tėvais (bendruomene), mokyklos aplinkos gerinimas [16,17].

Be to, sparčiai daugėjant alerginių susirgimų, JAV valstijų bendruomenės ir senatai šios būklės prevencijai visose vaikų ugdymo įstaigose 2003-2009 metais skiria ypatingą dėmesį [18]. Net 17-oje valstijų (Arizona, Conecticut, Maryland, Mississipi, Tennessee, New York, New Jersey, Washington, Vermont ir kt.) ir Kanadoje, išleistos kiekvienai valstijai pritaikytos metodinės rekomendacijos dėl gyvybei pavojingų maisto alergijų išvengimo („For supporting children with life-threatening food allergies“; „Gudelines for managing life-treatening food allergies in Tennessee schools“). Šiose rekomendacijose pabrėţiama, ką mokyklos personalas gali ir turi padaryti, norint uţtikrinti individualų vaiko poreikį gyvybei pavojingų alergijų atveju („individual health care plan emergency action plan“). Tokiame individualiame plane nurodomi visi galimi veiksmų laipteliai, kurie kiekvienų mokslo metų pradţioje suderinami su vaiko tėvais. Be to, visas apmokytas mokyklos personalas (mokytojai, auklėtojas, valgyklos darbuotojai, direktorius) turi ţinoti, kur PADĖTAS epinefrino (adrenalino) švirkštas. Šis skubios pagalbos vaistas turi būti PRIEINAMAS visų mokymo valandų metu. Skubos tvarka panaudojus epinefriną, nedelsiant SUSISIEKTI su 911 pagalba, kartu pranešant medicinos slaugytojai, direktoriui ir vaiko tėvams (3 priedas).

2009 m. sausio 16 d. New York„o valstijos senate priimtas įstatymas dėl epinefrino naudojimo mokyklose: kiekviena pradinė ir vidurinė mokykla turi turėti bent vieną epinefrino švirkštą (epi auto-injector). Tų pačių metų pradţioje analogišką nutarimą priėmė ir Floridos senatas.

Vadinasi, poţiūris į moksleivių sveikatą ir, ypač gyvybei pavojingų būklių prevenciją per

paskutinius kelerius metus ţenkliai skiriasi lyginant Jungtines Amerikos Valstijas ir Lietuvą. JAV telkiamos visos pajėgos gyvybei pavojingų būklių išvengimui, o Lietuvoje – epinefrino švirkšto nerasime skubios pagalbos rinkinyje, net jau ir nediskutuojant apie mokykloje dirbančio personalo gebėjimus suteikti skubią pagalbą moksleiviams ar bendradarbiams.

2.7. Mitybos organizavimas bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose

Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai bendrojo lavinimo mokyklose taip pat atlieka dar vieną labai svarbią funkciją - kontroliuoja moksleivių mitybos organizavimą mokykloje. Bendrojo lavinimo mokyklose besimokančių moksleivių mitybos organizavimą valstybiniu lygiu reglamentuoja LT Sveikatos apsaugos ministerijos 2005 metais birţelio 9 d. patvirtinta įsakymu Nr. V-476 higienos norma HN 21:2005 “Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai”. Šios higienos normos X (dešimtame) skyriuje tvirtinama, jog kiekvienoje mokykloje turi būti sudarytos sąlygos vaikų maitinimui organizuoti. Naujoje higienos normoje uţ maitinimo organizavimą yra atsakingas ne tik mokyklos steigėjas, maitinimo paslaugos teikėjas, bet ir mokyklos vadovas. Nauja yra tai, kad maitinimas turi būti organizuojamas pagal valgiaraščius, patvirtintus mokyklos vadovo ir suderintus su visuomenės sveikatos centru apskrityje ir svarbu, kad būtų sudarytos sąlygos visiems moksleiviams ne tik mieste, bet ir kaime pavalgyti šilto maisto. Tiekiami maisto produktai į mokyklą, maisto tvarkymo įranga ir maisto tvarkymas turi atitikti Maisto įstatymo, higienos normų, visuomenės sveikatos prieţiūros ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Be to, maitinimas turi atitikti fiziologinius mokinių, vaikų amţiaus ypatumus bei sveikos mitybos principus ir taisykles. Tiekiamų maisto produktų asortimentas turi būti suderintas su visuomenės sveikatos centru apskrityje. Naujoje higienos normoje rekomenduojamos moksleivių maitinimui visavertės maisto produktų grupės: darţovės, bulvės, vaisiai, uogos ir jų patiekalai, sultys; grūdiniai (duonos gaminiai, kruopų patiekalai (košės) ir ankštiniai produktai; pienas ir jo produktai (išskyrus riebią grietinę ir riebų sūrį); liesa mėsa, paukštiena; neriebi ţuvis ir jų produktai; augalinis aliejus; kiaušiniai. Valgiaraščiuose turi būti nurodyti maisto produktai ir/ar patiekalai bei jų kiekiai. Be to, turi būti paskaičiuoti kiekvienos dienos ir vidutiniai (iš ne maţiau kaip 1m dienų valgiaraščių) baltymų, riebalų, angliavandenių kiekiai (gramais) ir energetinė vertė (kcal). Sudarant valgiaraščius, būtina atsiţvelgti į tai, kad mokyklinio amţiaus vaikams pusryčiai turėtų sudaryti 25 proc. paros energijos, pietūs – 30-40 proc., priešpiečiai arba pavakariai – 15 proc. (jeigu jie yra). Tokios produktų grupės, kaip darţovės, vaisiai ar uogos, pienas ir pieno produktai, mėsa, duona, turi būti pateikiamos kiekvieną dieną. Kiti produktai gali būti pateikiami ir rečiau, pvz. kas antrą dieną – vaisių ar darţovių sultys, sūris, ţuvis, kiaušiniai (paskutinių dviejų mokyklos valgyklose reikėtų vengti dėl galimų alerginių reakcijų). 2008 m. įsigaliojus naujai maisto produktų asortimento sudarymo tvarkai, kiekvienos bendrojo lavinimo mokyklos taryba gali pati nuspręsti kokius maisto produktus naudoti patiekalų gamybai ir kokius