PAGYVENUSIO IR SENYVO AMŢIAUS ŢMONIŲ DEPRESIŠKUMO IR SU SVEIKATA SUSIJUSIOS GYVENIMO KOKYBĖS SĄSAJŲ VERTINIMAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

AISTĖ GERVICKAITĖ

PAGYVENUSIO IR SENYVO AMŢIAUS ŢMONIŲ

DEPRESIŠKUMO IR SU SVEIKATA SUSIJUSIOS GYVENIMO

KOKYBĖS SĄSAJŲ VERTINIMAS

Magistro studijų programos „Išplėstinė slaugos praktika“ (valst. kodas 621B70004) baigiamasis darbas

Darbo vadovė Doc. dr. Lina Spirgienė

TURINYS

1.1. Pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių gyvenimo kokybė ... 10

1.2. Depresijos raiška ir samprata ... 12

1. 2.1. Depresijos ypatumai vyresniame amţiuje ... 12

1.2.2. Depresiškumo ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sąsajos ... 19

1.3. Depresijos paplitimas pirminėje sveikatos prieţiūroje ... 21

1.3.1. Slaugytojo vaidmuo depresijos prevencijoje ... 23

1.3.2. Slaugytojo vaidmuo gerinant gyvenimo kokybę ... 26

2. TYRIMO METODIKA ... 28

2.1. Tiriamųjų atranka ir imtis ... 28

2.2. Tyrimo organizavimas ... 29 2.3. Tyrimo etika ... 30 2.4. Tyrimo instrumentas ... 31 2.5. Statistinė analizė ... 32 2.6. Respondentų charakteristika ... 33 3. REZULTATAI ... 35

3.1. Pagyvenusio ir senyvo amţiaus asmenų depresiškumo vertinimas ... 35

3.2. Pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių su sveikata susijusi gyvenimo kokybė ... 39

3.3. Depresiškumo ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sąsajos ... 44

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 50

IŠVADOS ... 54

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 55

PUBLIKACIJOS ... 56

SANTRAUKA

Gervickaitė A. Pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių depresiškumo ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sąsajų vertinimas pirminėje sveikatos prieţiūroje. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – doc. dr. L. Spirgienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2018; 65 p.

Tyrimo tikslas - ištirti pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių depresiškumo ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sąsajas pirminėje sveikatos prieţiūroje.

Tyrimo uţdaviniai:

1. Nustatyti ir palyginti pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių depresiškumo pasireiškimą. 2. Įvertinti ir palyginti pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių su sveikata susijusią gyvenimo

kokybę.

3. Įvertinti pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių depresiškumo pasireiškimo ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sąsajas.

Tyrimo metodika. Kiekybis tyrimas buvo vykdomas VŠĮ Kauno m. Dainavos poliklinikoje 2017 m. rugpjūčio mėn. – 2018 m. sausio mėn. Tyrimo metu išdalintos 377 anketos pagyvenusio (60 – 74 m.) ir senyvo amţiaus (75 – 89 m.) tiriamiesiems, iš kurių 26 anketos sugadintos (atsako daţnis – 93,1 proc.). Iš viso tyrime dalyvavo 351 tiriamasis. Tyrimo metodas – anoniminė anketinė apklausa. Tyrimo instrumentą sudarė geriatinė depresijos skalė, SF – 36 klausimynas ir papildomi tyrėjų sudaryti klausimai.

Išvados.

1. Depresiškumas yra aktuali problema pirminėje sveikatos prieţiūroje. Galima depresija buvo daţnesnė senyvo amţiaus nei pagyvenusio amţiaus tiriamiesiems. Polinkis į depresiją daţniau nustatytas moterims, neįgijusiems vidurinio išsimokslinimo, vienišiems ir našliams bei vartojantiems migdomuosius/raminamuosius vaistus.

2. Senyvo amţiaus tiriamieji blogiau įvertino savo su sveikata susijusią gyvenimo kokybę nei pagyvenusio amţiaus tiriamieji. Pagyvenusio amţiaus tiriamieji blogiau įvertino bendrą sveikatą, senyvo amţiaus tiriamieji turėjo daugiau apribojimų dėl fizinių negalavimų. 3. Pagyvenusio amţiaus tiriamieji, didėjant polinkiui į depresiją, prasčiau vertino su sveikata

susijusią gyvenimo kokybę fizinėje ir psichinėje sveikatos srityse negu senyvo amţiaus tiriamieji.

ABSTRACT

Gervickaitė A. Assessment of the associations between elderly and older people's depression and health–related quality of life in primary health care. Master‘s thesis. Supervisor – doc. dr. L. Spirgienė; Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Department of nursing and care. Kaunas, 2018; 65 p.

The aim of this thesis is to investigate the associations between elderly and older people's depression and quality of life–related health in primary care.

The tasks of this study:

1. To identify and compare the manifestation of depression in the elderly and older people. 2. To evaluate and compare the quality of life of the elderly and older people.

3. To assess the relationship between elderly and older people's depression and quality of life – related health.

The methodology. Quantitative research was carried out at VŠĮ Kaunas Dainava Polyclinic trhough August of 2017 to January of 2018. During the study, 377 questionnaires were distributed among two elderly groups (60 – 74 years and 75 – 89 years), of which 26 were inadequate filled (93.1% response rate). In total, the study involved 351 elderly subjects. The research method is an anonymous questionnaire survey. The research instrument consisted of a Geriatric depression scale, a SF – 36 questionnaire, and some additional questions from researchers.

Conclusions.

1. Depression is an imortant issue in primary health care. The possible depression was more frequent in the elderly 75 – 89 m. yr. off age than in the elderly 60 – 74 yr. of age. Depression tends to be more common in women who have not completed secondary education, are lonely and widower, and those who use hypnotics/sedatives.

2. Elderly people 75 – 89 m. yr. off age have evaluated their health–related quality of life as being worse than elderly people 60 – 74 yr. of age. Elderly people 60 – 74 yr. of age had evaluated their overall health as worse, whereas older people had more restrictions on physical illness.

3. Elderly people 60 – 74 yr. of age, with a tendency to depression, were less likely to assess health–related quality of life in physical and mental health as good than older people.

SANTRUMPOS

BSV – bendras sveikatos vertinimas EB – emocinė būklė EG – energingumas/gyvybingumas FA – fizinis aktyvumas GK – gyvenimo kokybė n. – tiriamųjų skaičius p. – reikšmingumo lygmuo S – skausmas SF – socialinė funkcija

VE – veiklos apribojimas dėl emocinių problemų VFP – veiklos apribojimas dėl fizinių problemų

ŢODYNĖLIS

Depresija (lot. depressio - prislėgtumas) – liguistas emocijų sutrikimas, kuriam būdinga prislėgta, prasta nuotaika, kasdieninės veiklos ignoravimas. Jos metu sulėtėja mąstymas, judesiai, sutrinka vidaus organų veikla (110).

Gyvenimo kokybė – tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas, kultūros ir vertybių sistemos, kurioje individas gyvena poţiūriu, susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais bei interesais (108).

Pagyvenęs ţmogus – asmuo, kurio amţius nuo 60 iki 74 metų (111).

Senyvo amţiaus ţmogus – asmuo, kurio amţius nuo 75 iki 89 metų (111).

Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė – tai daugialypė koncepcija, kuri apima fizinį, psichologinį ir socialinį sveikatos lygmenis, kaip atskiras sritis, įtakojamas asmens patirties, įsitikinimų, lūkesčių ir pojūčių (112)

Sveikata – tai yra fizinė, psichinė ir socialinė gerovė, o ne vien ligos ar negalios

ĮVADAS

Vyresnio amţiaus ţmonių dalis, vyresnių nei 60 m., pasaulyje didėja (1960 m. buvo 8,1 proc., 2011 m. šiuo metu jau siekia – 10 proc.) (1). Prognozuojama, kad asmenų virš 60 m. 2025 m. bus 1,2 mlrd., o 2050 m. – 2 mlrd. (2). Gyventojų senėjimas yra pagrindinis geresnių socialinių ir medicininių sąlygų rezultatas, tačiau tuo pačiu tai kelia iššūkių ir sveikatos sistemai, nes daugėjant lėtinių ligų ir su tuo susijusių negalių yra reikalingos didesnės išlaidos pagyvenusių ir senyvo amţiaus asmenų gydymui ir prieţiūrai (3, 4, 5).

Senyvo amţiaus depresija tampa viena iš svarbių sveikatos problemų pasaulyje (6, 7). Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenims 2014 m. depresijos simptomus jautė 19,3 proc. 65 – 74 m. amţiaus asmenų (tai yra 2,6 karto daugiau nei asmenys iki 55 m.) ir 33,4 proc. 75 m. ir vyresnio amţiaus asmenų (tai yra 4,6 karto daţniau nei asmenys iki 55 m.) (8). Beveik 5 mln. iš 31 mln. amerikiečių, vyresnių nei 65 m. patiria kliniškai reikšmingus depresijos simptomus (9). Moksliniai tyrimai rodo, kad nuo 12 proc. iki 25 proc. pagyvenusių asmenų pasireiškia psichiniai sutrikimai (10, 11), jų pasireiškimas yra didesnis vyresnio amţiaus ţmonėms, kurie yra hospitalizuoti (nuo 22 proc. iki 34 proc.) (12). Depresijos įverčiai didelio masto bendruomenės tyrimuose paprastai yra maţi (svyruoja nuo 1 proc. iki 4,6 proc.), tačiau senyviems ţmonėms, slaugos namuose, depresija pasireiškia daţniau (svyruoja nuo 6,4 proc. iki 13,5 proc.) (9). Taip pat yra tyrimų rodančių, kad depresijos pasireiškimas priklauso nuo šalies, kurioje asmuo gyvena (pavyzdţiui, depresijos paplitimas Kinijoje tarp pagyvenusių asmenų išaugo iki 27 proc., o Graikijoje iki 38,8 proc.) (13).

Problemos aktualumas. Jei šis sutrikimas pasireiškia pagyvenusiems ar senyviems asmenims, jis yra ignoruojamas, nes sveikatos prieţiūros specialistai depresijos poţymius ir simptomus supranta, kaip normalų senėjimo procesą (14, 15). Apskritai pagyvenusių asmenų depresija yra stigmatizuojama (16). Mokslinėje literatūroje yra išskiriami įvairūs pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresijos rizikos veiksniai, tokie kaip lėtinės ligos (9, 17), kraujotakos sutrikimai (17, 18, 19), prastas savęs ir savo sveikatos vertinimas (17, 20, 21), netinkamas medikamentų naudojimas ir jų poveikis (9, 17, 22), neįgalumas (17, 23, 24), buvusi depresijos istorija (5, 17, 23, 25), nemiga ir sutrikęs miego rėţimas (15, 22, 26), vienatvė, maţas socialinis aktyvumas, partnerio praradimas (9, 20, 24, 27, 28, 29, 30, 31), geriatrinių sindromų raiška (3, 21, 32, 33), ţemas išsimokslinimas (24, 29, 30, 34), moteriška lytis (23, 24, 35, 36, 37, 38) ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau vyresnio amţiaus ţmonių depresija yra specifinė, jai būdinga netipinė eiga, daţniau yra skundţiamasi fiziniais nei psichologiniais negalavimais (4, 24, 26, 39). Todėl depresija vyresniame amţiuje yra sudėtinga diagnozuoti, o visavertį medikamentinį ir psichoterapinį gydymą

gauna maţiau kaip 25 proc. (40). Nepaisant to, kad depresijos našta senatvėje yra didelė, tačiau trūksta ţinių apie depresijos prieţastis ir intervencijas, kurios galėtų uţkirsti kelią depresijai vyresnio amţiaus ţmonių tarpe ir pagerintų jų gyvenimo kokybę (31). Depresija yra vienas daţniausiai pasitaikančių psichinių sutrikimų pirminėje sveikatos prieţiūroje (41, 42), todėl turėtų didėti slaugytojų vaidmuo atpaţįstant depresijos simptomus, organizuojant ir planuojant tokių ţmonių prieţiūrą bei uţtikrinant jų gyvenimo kokybę (GK). Visos šios prielaidos pagrindţia problemos aktualumą.

Temos mokslinis naujumas. Pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių depresiškumo ir su sveikata susijusios GK sąsajų vertinimas pirminėje sveikatos prieţiūroje Lietuvoje yra sąlyginai maţai nagrinėtas. Pasirinktos magistro darbo temos naujumą galima pagrįsti tuo, kad pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių amţiaus grupėje, depresija yra retai atpaţįstama pirminėje sveikatos prieţiūroje. Šios amţiaus grupės ţmonių poreikiai formuoja ir didesnius reikalavimus slaugytojams pirminėje sveikatos prieţiūroje, būtina uţtikrinti jų darbo kokybę, todėl depresija sergantiems pacientams teikiama pagalba turi būti kompleksinė.

Šio darbo tikslas yra ištirti pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių depresiškumo ir su sveikata susijusios GK sąsajas pirminėje sveikatos prieţiūroje.

TIKSLAI IR UŢDAVINIAI

Tyrimo tikslas: Ištirti pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių depresiškumo ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sąsajas pirminėje sveikatos prieţiūroje.

Tyrimo uţdaviniai:

1. Nustatyti ir palyginti pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių depresiškumo pasireiškimą. 2. Įvertinti ir palyginti pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių su sveikata susijusią gyvenimo

kokybę.

3. Įvertinti pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių depresiškumo pasireiškimo ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sąsajas.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių gyvenimo kokybė

Kiekvienas ţmogus turi teisę į kokybišką gyvenimą (43). Gimimas, vaikystė, paauglystė, pilnametystė ir senatvė yra svarbūs ţmogaus gyvenimo etapai, tačiau visuose juose yra susiduriama su savitomis problemomis ir rūpesčiais. Kalbant apie senatvę, senatvė yra natūralus ţmogaus gyvenimo etapas, nors visuomenėje vis dar vyrauja poţiūris, kad šis gyvenimo etapas yra neefektyvus ir nedidina visuomenės išteklių, tačiau svarbu paţymėti, kad yra būtina rūpintis vyresnio amţiaus ţmonėmis bei uţtikrinti jų gyvenimo kokybę (44).

Daţniausiai mokslinėje literatūroje senėjimas yra apibrėţiamas per biologinius, demografinius, psichologinius ir socialinius aspektus:

 Demografiniu aspektu tai yra procesas, kuris yra traktuojamas kaip vyresnio amţiaus ţmonių dalies didėjimas visoje bendroje populiacijoje (43, 45).

 Biologiniu aspektu, senatvė yra negrįţtamas procesas, nes kinta ţmogaus kūno struktūra, funkcinės galimybės bei savybės.

 Psichologiniu aspektu senatvė yra subjektyvus, psichologinis asmens išgyvenimas.  Socialiniu aspektu senatvę derėtų traktuoti, kaip vaidmenų kaitą, kai keičiasi

asmens socialiniai ryšiai visuomenėje bei šeimoje, o taip pat kinta savęs bei gyvenimo suvokimas (46, 47, 48).

Pagyvenusių ir senyvų ţmonių veiklos lygiui įtaką daro ir visuomenėje vysktantys demografiniai bei kultūriniai veiksniai (43). Jiems taip pat yra ypač būdingi emocijų sutrikimai (padidėjęs dirglumas, irzlumas, bloga nuotaika, nuolatinis nepasitenkinimas) (34). Senstant yra galimi neigiami išgyvenimai – draugų, sutuoktinio, socialinės padėties ir sveikatos praradimas. Sutrikimai, susiję su sveikata, gali sumaţinti gebėjimą palaikyti socialinius ryšius, jiems gali būti sudėtinga išeiti iš namų, palaikyti ryšius su draugais ar šeima (49). Teigiama, kad vyresnio amţiaus ţmonės daţnai turi dauginę organinę patologiją, psichologinių ir socialinių problemų (50).

Mokslinėje literatūroje sėnėjimo procesas ir jo poveikis ţmogui yra aiškinamas įvairiomis teorijomis – pasitraukimo teorija, tęstinumo teorija, aktyvumo teorija, vaidmenų teorija, stratifikacijos pagal amţių teorija, amţiaus integracijos teorija, modernizacijos teorija (44, 48, 51, 52). Visose šiose teorijose yra aptariami skirtingi senėjimo aspektai, taip pat jos prieštarauja viena kitai, pavyzdţiui, vienas pagrindinių pasitraukimo teorijos teiginių yra tai, kad senėjant silpnėja individo gebėjimai, todėl jis tampa pasyvesnis, jam sunkiau dalyvauti visuomenės veikloje, dėl to pagyvenę ţmonės nėra produktyvūs (48, 52), tuo tarpu aktyvumo teorijoje yra nurodoma, kad

pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonės yra aktyvūs. Dėl jų aktyvumo stiprėja ir jų gebėjimai bei dalyvavimas visuomeniniame gyvenime (44, 48, 52). Teigiama, kad asmens fiziniai ir protiniai pajėgumai maţėja didėjant amţiui. Tokia situacija riboja pagyvenusių asmenų funkcinį nepriklausomumą, gali padidinti jų jaučiamą skausmą ir diskomfortą (2). Taigi visos paminėtos teorijos vienaip ar kitaip prisideda prie pagyvenusio ir senyvo asmens gyvenimo kokybės aiškinimo, tačiau skirtingai vertina individo senėjimo procesus.

Siekiant išsiaiškinti kaip yra suprantama pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių gyvenimo kokybė yra tikslinga pateikti kaip skirtingi mokslininkai traktuoja šią sampratą. Gyvenimo kokybė yra suprantama kaip asmens suvokimas apie savo poziciją gyvenime, susietą su kultūros ir vertybių sistemomis, kuriose jie gyvena atsiţvelgiant į jų lūkesčius, standartus ir patiriamus rūpesčius (14). Gyvenimo kokybė yra siejama su individų materialiniais ir kultūriniais gyvenimo sąlygų ypatumais bei šių sąlygų tinkamu patenkinimu, kai jos yra lyginamos su standartiniu lygiu (53).

Moksliniuose tyrimuose yra išskiraima, jog sėkmingo senėjimo apibrėţimas yra labiau pagrįstas tuo, kaip pats asmuo vertina savo GK (pavyzdţiui, savęs priėmimas, pasitenkinimas savimi, tobulėjimas, įsitraukimas į gyvenimą), o ne fiziniais kriterijais (54). Pagyvenusių ţmonių apribojimas dalyvauti kasdieninėje veikloje turi įtakos jų GK (2). Taip pat pagyvenusių ir senyvo amţiaus asmenų GK įtaką daro santykiai su šeima (43).

Didelę reikšmė turi ir biologiniai bei fiziniai veiksniai. Su sveikta susijusi GK gali būti apibrėţiama, kaip su biologiniais ir fiziologiniais veiksniais bei bendru sveiaktos suvokimu, susijusi bendra asmens gerovė (2). Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad taip yra ne visais atvejais, kai ţmogui apsireiškia depresiniai sutrikimia – biologiniai veiksniai gali tapti svarbesniais (17). G. Vazninienės ir kiti (2010 m.) atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad pagrindiniai veiksniai, kurie lemia pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių GK apima individualias savybes (sveikatą, aktyvumą/pasyvumą), materialinės gerovės komponentus (pajamas, galėjimą dirbti) ir mikro aplinką (artimiausią socialinę aplinką) (53).

Apibendrinant galima teigti, kad senėjimas yra natūralus ţmogaus raidos aspektas, veikiantis ţmogų biologiniu, demografiniu, psichologiniu ir socialiniu aspektu. Mokslinėje literatūroje yra pateikiama įvairių teorijų aiškinančių senėjimo procesus ir jų poveikį ţmogui (pasitraukimo, tęstinumo, aktyvumo, vaidmenų, stratifikacijos, amţiaus integracijos, modernizacijos teorijos). Nors senyvo amţiaus ţmonių dalyvavimas visuomeninėje veikloje yra ribotas ir daţniausiai siejamas su dėl senatvės kylančiomis sveikatos problemomis, tačiau jis yra būtinas siekiant atlikti savo socialinį vaidmenį. Teigiama, kad pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių GK lemia įvairūs veiksniai t. y. tiek biologiniai (pavyzdţiui, gera sveikatos būklė), tiek socialiniai (pavyzdţiui, artimas bendravimas su šeima), tiek psichologiniai (pavyzdţiui, nuomonė apie savo gyvenimo kokybę) veiksniai.

1.2. Depresijos raiška ir samprata

Depresija yra didelė visuomenės sveikatos problema, daranti didelį poveikį pacientams ir ekonominiams ištekliams (13, 34, 55). Depresija yra daţna ir rimta medicininė liga, kuri neigiamai veikia individo jausmus, mąstymą ir elgesį. Depresija sukelia liūdesio jausmą, emocinių ir fizinių gebėjimų stoką, maţėja susidomėjimas veikla, o taip pat maţina ţmogaus gebėjimą veikti (17, 34, 40, 56, 57, 58). Mokslinėje literatūroje pabrėţiama, kad depresija gali sukelti fizinių, emocinių, socialinių ir ekonominių problemų (2, 56).

Klinikinė depresija yra psichinis sutrikimas, kuriam būdinga nuolatinė prasta nuotaika, kartu su ţema savigarba, malonumo praradimu. Ji neigiamai veikia asmens šeimą, miego, mitybos įpročius ir bendrą sveikatą (13). Ši liga gali pasireikšti tiek specifiniais simptomais (prislėgta nuotaika, jėgų stoka, neviltimi, koncentracijos sutrikimu), tiek nespecifiniais simptomais (somatiniais nusiskundimais: galvos skausmu, raumenų, kaulų skausmu, virškinimo trakto sutrikimais) (59).

Depresijos būseną taip pat galima suvokti kaip asmens ir veiksmo dezintegraciją. Dezintegracijos intensyvumo lygis priklauso nuo depresijos sindromo ir aplinkos ryšio – kuo ryšys silpnesnis, tuo dezintegracija stipresnė (38). Mokslinėje literatūroje yra išskiriama dvylika pagrindinių sričių, kuriose gali pasireikšti depresiniai simptomai: depresinė nuotaika, pesimizmas, noras nusiţudyti, kaltė, miegas, susidomėjimas, dirglumas, apetitas, nuovargis, koncentracija, pomėgiai, noras verkti (13).

Depresija yra daţna liga pagyvenusių asmenų tarpe ir turi įtakos šios amţiaus grupės asmenų GK, todėl tolesniuose šio darbo poskyriuose yra nagrinėjama mokslinė literatūra, susijusi su depresijos ypatumais vyresniame amţiuje bei, kaip depresiškumas yra susijęs su GK.

1. 2.1. Depresijos ypatumai vyresniame amţiuje

Depresija gali pasireikšti bet kuriame gyvenimo tarpsnyje, tačiau depresija daţniausiai yra vyresnio amţiaus ţmonių liga (60). Mokslinėje literatūroje yra išskiriama, kad nerimas ir depresiniai sutrikimai yra labai paplitę pagyvenusių ir senyvo amţiaus asmenų tarpe (2, 10, 11, 15, 17, 28, 59, 61, 62, 63, 64, 65). Tai įrodo ir P. Šerpyčio ir bendraautorių (2014) tyrimas, kuriame nustatyta, jog vyresni asmenys (70 – 92 m.) surinko didesnius balus HADS skalėje (7,89 balo) lyginant su jaunesne amţiaus grupe (26 – 47 m.) (4,40 balo) (p = 0,015). Teigiama, kad vyresnioji karta augo tokiame amţiuje, kai psichinė sveikata buvo siejama su stigmatizacija, ji buvo

traktuojama, kaip draudţiama tema. Toks mąstymas vis dar yra gajus, o tai reiškia, kad vyresnio amţiaus ţmonės nenoriai ieško pagalbos ir pripaţįsta depresinius jausmus lyginant su jaunesniais asmenimis (66).

Mokslinėje literatūroje yra išskiriama keletas poţymių, skiriančių vyresnio amţiaus ţmonių depresiją nuo jaunesnio amţiaus ţmonių depresijos: 1) didţiajai daliai pagyvenusių asmenų daţniau pasireiškia somatinės ir (arba) psichinės ligos (24, 26); 2) depresijos eiga kartais yra netipiška; 3) pagyvenusius asmenis labiau įtakoja aplinkos ir psichologiniai veiksniai (24); 4) didesnė apatija ir maţesnė motyvacija (26, 39); 5) didesnė hipochondrija; 6) pasireiškia didesnis susijaudinimas bei sudirgimas (dėl susijaudinimo vyresnio amţiaus ţmonių tarpe, galima nepastebėti akivaizdţių nuotaikos pasikeitimų); 7) didesnės smegenų kraujotakos anomalijos (39); 8) retesni afektiniai simptomai (26). Depresija vyresniame amţiuje yra susijusi su fiziniais, psichiniais bei paţinimo funkcijos sutrikimais (10, 39, 66), tačiau nusiskundimai psichiatriniais simptomais yra retesni. Senyvo amţiaus pacientams, kuriems yra depresija, lengvai vystosi kliedesiai ar psichozė (39).

Vyresnio amţiaus ţmonių depresija yra daţnai susijusi su jau egzistuojančiomis medicininėmis ligomis ar kognityvine disfunkcija (67). Paţymėtina, kad vyresnio amţiaus ţmonių mityba taip pat daţnai būna menkesnė. B. Saka ir kt. (2010) atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 413 vyresnio amţiaus ţmonių nustatyta, kad pacientų, kuriems pasireiškė depresija, mitybos būklė buvo prasta (68). Galima teigti, kad pagyvenusių ir senyvo amţiaus asmenų depresija daugeliu atţvilgių skiriasi nuo jaunesnių asmenų depresijos.

Teigiamo emocingumo stoka, aukštesni neigiamo emocingumo skalės įverčiai, prastesnė finansinė padėtis bei gyvenimas slaugos namuose sąlygoja aukštesnius depresijos skalės įverčius. Pagyvenę ţmonės, kurie labiau orientuojasi į save, savo sveikatą, skausmus, jaučiasi bejėgiški ir savo ribotumus sieja su sveikata, išgyvena neigiamas emocijas, yra labiau depresiški (34). Pagyvenę ţmonės patiria daug praradimų t. y. sveikatos, socialinio vaidmens, finansinės nepriklausomybės, ţmonių santykių praradimų. Visi šie praradimai daro pagyvenusius ţmones labiau paţeidţiamus depresijos atţvilgiu (39). A. Jurgelėno ir kiti (2012) tyrime, kuriame dalyvavo 1233 respondentai nustatyta, kad 60 metų ir vyresnių asmenų tarpe socialinio saito išoriškai nepasireiškiančių veiksnių prioritetai pasiskirstę taip: somatika su nerimu, vertybės, socialinė disfunkcija, poreikiai, depresija (69).

Vyresnio amţiaus depresija pasireiškia ir dėl savigarbos praradimo, prasmės ir savo vaidmens praradimo, socialinių ryšių maţėjimo, fizinių gebėjimų maţėjimo, finansinių sunkumų (63). Pagyvenusiems ir senyviems asmenims depresija sukelia funkcinių sutrikimų, neigiamai veikia organizmą, tampa sunkiau atsigauti po ligos, didina sveikatos prieţiūros paslaugų naudojimą ir išlaidas (2, 70). Pagyvenusiems ir senyvo amţiaus ţmonėms kyla rizika susijusi su depresijos

simptomais dėl neurologinių ir kraujagyslių pokyčių smegenyse ir dėl neigiamo atsako į gyvenimo įvykius (33). Dėl depresijos asmuo praranda autonomiją, pablogėja jo sveikatos būklė, paūmėja lėtinės ligos (14, 70).

Mokslinių tyrimų rezultatai atskleidţia, kad depresijos patikra turėtų būti atliekama tiems pagyvenusiems asmenims, kurie praneša apie somatines problemas ir miego sutrikimus (11). Kaip jau buvo minėta, kai kuriais atvejais depresijos atsiradimą sąlygoja somatinės organizmo ligos. Nustatyta, kad abiejų būklių atskiras, ar depresijos, ar lėtinės ligos, gydymas nėra naudingas. Kaip tik depresijos kontrolė yra svarbus būdas lėtinei ligai valdyti ir atvirkščiai. Remiantis tuo, galima teigti, kad depresijai poveikį gali daryti ir kitos organizmo būklės. Toks kompleksinis poţiūris padeda lengviau valdyti abu susirgimus, lengvina jų išeitis (40).

Depresija yra pagrindinė ankstyvos mirties ir negalios prieţastis visame pasaulyje. Pagyvenę asmenys, kuriems pasireiškia fiziniai ar psichiniai sutrikimai, jautriau reaguoja į depresijos daromą ţalą. Be to pagyvenusių ţmonių prieiga prie sveikatos prieţiūros paslaugų maţėja, o tai reiškia, kad depresijos našta sveikatos prieţiūros sektoriuje didėja (30, 35).

Depresijos simptomai numato daugybę neigiamų rezultatų, įskaitant pagyvenusių ir senyvo amţiaus asmenų gyvenimo trukmės maţėjimą (6,5 metų vyrams ir 4,2 metų moterims virš 70 m.) (7). Todėl analizuojant pagyvenusio ir vyresnio amţiaus ţmonių depresijos ypatumus, taip pat tikslinga išskirti ir tai, kad šios amţiaus grupės ţmonės yra labiau linkę į saviţudybes ir savęs ţalojimą (4, 10, 30, 67, 71). Visame pasaulyje didţiausias saviţudybių skaičius pasireiškia sulaukus 75 m. amţiaus. Tikimybė, kad saviţudybės bandymas bus pavykęs taip pat yra didesnis vyresnio amţiaus ţmonių tarpe (4, 62) ir yra siejamas su vyriška lytimi (62). Ir nors saviţudybių vyresniame amţiuje maţėja, tačiau jų skaičius išlieka didesnis nei jaunesniame amţiuje (26).

Taigi kaip buvo atskleista depresija su amţiumi didėja. Toks didėjimas yra siejamas su rizikos veiksnių pokyčiais (36). Todėl yra būtina įvertinti pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresijos rizikos veiksnius, siekiant atpaţinti jos poţymius ir suteikti šios amţiaus grupės ţmonėms tinkamą pagalbą. Kiekviena iš depresijos rizikos veiksnių grupių toliau yra plačiau aptariama:

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresija ir lėtinės ligos.

Vienas pagrindinių depresijos rizikos veiksnių tarp šios amţiaus grupės asmenų yra lėtinės ligos (9, 17, 71). Senyvo amţiaus ţmonėms, kurių sveikatos būklė yra prasta dėl kitų sveikatos sutrikimų, padidėja depresijos rizika (9). Su lėtinėmis ligomis susiję funkciniai sutrikimai, fiziologiniai pokyčiai pablogina afektinių ligų eigą (72). T. Y. Chang ir kiti (2011) tyrime, kuriame buvo tiriami 152 vyrai tarp 70 m. ir 99 m. amţiaus, nustatyta, kad lėtinės ligos neigiamai veikė tiriamųjų kasdieninę veiklą, taip didinant ir depresijos riziką (OR = 10,2, p < 0,001) (65). Taip pat depresija yra susijusi su demencija (73, 60). Biologiniai mechanizmai, siejantys depresiją su

demencija apima kraujagyslių ligas, hipokampos atrofiją, padidėjusiu amiloidų – β plokštelių nusėdimu, uţdegimais (60). Tačiau jei ţmogus serga demencija ir kita lėtine liga (pvz.: diabetu) demencijos rizika pagyvenusiame amţiuje išauga (73).

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresija ir kraujotakos sutrikimai.

Depresijos riziką didina kraujotakos sutrikimai – širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai, baltosios medţiagos hiperintesyvumas, aterosklerozė, ţemas kraujo spaudimas (17, 71). Depresija yra daţnesnė tarp širdies ir kraujagyslių sutrikimų turinčių pagyvenusių ir senyvo amţiaus asmenų, tačiau tinkamai gydant širdies ir kraujagyslių ligas galima sumaţinti depresijos riziką (18). Panašūs rezultatai buvo gauti ir M. E. Wilcox ir kiti (2016) tyrime, kuriame atskleidţiama, kad pacientų su nuolatiniais depresiniais simptomais, funkcinė būklė buvo blogesnė po koronarinės intervencijos (19).

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresija ir savo sveikatos suvokimas.

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių tarpe depresijos rizika yra siejama ir su savo sveikatos suvokimu. Pagyvenę asmenys, kurie neigiamai vertina savo sveikatos būklę patiria didesnę depresijos riziką nei tie, kurių savo sveikatos būklės suvokimas yra teigiamas (9, 20, 21). Tai reiškia, kad jeigu asmuo prastai vertina savo sveikatos būklę, jo aktyvumas yra ţemas, atsiranda vis naujų ligų, jaučiamas skausmas, tuomet didėja ir depresijos rizika (17). Suvokiamas skausmas, priskiriamas savo sveikatos suvokimo kategorijai, yra depresiją prognozuojantis veiksnys (9, 74, 75, 76). T. Rosemann ir kiti (2007) tyrime nustatyta, kad depresijos sunkumas priklausė nuo suvokto skausmo (β = 0.243, p < 0,001) (75). Kitame tyrime R. Lavin ir kiti (2011) atlikus dvinarė regresijos analizę atskleidė, kad didesnis skausmo laipsnis buvo susijęs su didesniu depresijos simptomų lygiu [105]. Problemos, susijusios su nuotaika, įskaitant ir klinikinės depresijos riziką, taip pat yra traktuojamos, kaip ilgalaikio skausmo pasekmės pagyvenusių asmenų tarpe. Nuolatinis skausmas yra siejamas su stipria depresijos sunkumo prognoze, lyginant su kitais rizikos veiksniais, pavyzdţiui, socialine izoliacija (74). B. M. Wood ir kiti (2010) tyrime, naudojant trumpąją depresijos skalės (DASS – 21) versiją senyviems pacientams, kuriems nuolat pasireiškia skausmas, nustatyta, kad 60 m. ir vyresni pacientai, patiriantys nuolatinį skausmą, turėjo vidutinę depresiją (20,3 proc.), o 10 proc. pacientų depresijos pasireiškimas buvo sunkus arba labai sukus (77).

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresija ir medikamentų naudojimas.

Vyresnio amţiaus ţmonės serga įvairiomis ligomis, kurioms gydyti yra skiriami vaistai, tačiau šių vaistų vartojimas gali sukelti šalutinį poveikį. Taip pat vyresnio amţiaus ţmonės gali pamiršti išgerti vaistus arba atsisakyti juos gerti, todėl prastėja jų sveikatos būklė. Visos šios sąlygos gali dar labiau pasunkinti depresiją (9, 17). I. Jaussent ir kiti (2011) tyrimo rezultatai rodo, kad medikamentų vartojimas didino depresijos riziką (OR = 1.62, 95% CI = 1.26 – 2.09) (22).

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresija ir neįgalumas.

Vyresniame amţiuje ţmonės patiria funkcinius apribojimus, regėjimo ar klausos praradimą, o tai neigiamai veikia jų emocinę būseną (17). P. F. M. Verhaak ir kiti (2014) tyrime nustatyta, jog negalia yra stipriai susijusi su depresija (24). Taip pat A. Ryck ir kiti (2014) atskleidė, kad negalios lygis yra susijęs su depresija vyresniame amţiuje (23).

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresija ir buvusi depresijos istorija.

Depresijos rizika vyresniame amţiuje taip pat yra siejama su egzistavusia depresijos ar kitų psichiatrinių sutrikimų istorija (tiek vertinant atskirus individus, tiek vertinant bendrą šeimos istoriją) (17). E. Licht–Strunk ir kiti (2009) atliktame tyrime atskleidė, jog šeimos depresijos istorija yra reikšmingas depresijos rizikos veiksnys pagyvenusių asmenų tarpe (25). Taip pat A. Ryck ir kiti (2014) išanalizavę 66 straipsnius atskleidė, kad depresiją po insulto veikia buvusi depresijos istorija (23). J. M. Lyness ir kiti (2009) tyrimo rezultatai rodo, kad vyresnio amţiaus asmenų didelės depresijos rizika yra siejama su anksčiau buvusia depresijos istorija (5).

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresija ir ţalingi įpročiai.

Alkoholio vartojimo problemos, rūkymas ar nutukimas didina šios amţiaus grupės ţmonių depresijos riziką (17).

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresija ir asmenybės bruoţai.

Depresijos rizika yra didesnė tų vyresnio amţiaus ţmonių tarpe, kurie yra neurotiški, intravertai ar impulsyvūs. Šie asmenybės bruoţai yra siejami su didesniu susijaudinimu, sudirgimu, todėl gali iššaukti depresiją (17).

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresija ir savęs suvokimas.

Ţema savivertė, ego stiprumas neigiamai veikia vyresnio amţiaus ţmones, todėl didėja ir depresijos rizika (17).

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresija ir nemiga.

Nemigos simptomai padidina vyresnio amţiaus ţmonių depresijos riziką (9, 22, 26). I. Jaussent ir kiti (2011) tyrimo rezultatai atskleidė, kad depresija ir nemiga yra reikšmingai susiję (OR = 1.23, 95% CI = 1.01–1.49) (22). Nemiga, ypač pasireiškianti sunkiu miego palaikymu, dienos mieguistumu, padidina depresijos riziką (9, 22).

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresija ir vienatvė.

Vienatvė taip pat yra vienas iš rizikos veiksnių lemiančių didesnę vyresnio amţiaus ţmonių depresijos riziką (9, 24, 28). L. Liu ir kiti (2016) tyrime, kuriame dalyvavo 320 vyresnio amţiaus (60 m. ir vyresni) pacientai buvo nustatyta, kad vienatvė daro reikšmingą poveikį depresijai (r = 0,57, p<0,01) (28). Depresijos rizika auga, jei vyresnio amţiaus asmuo yra išsiskyręs arba tapęs našliu (29). Taip pat P. Monteso ir kt. (2012) tyrime, kuriame dalyvavo 317 vyresnio

amţiaus tiriamųjų, nustatyta, kad našliai vyrai dėl vienatvės kenčia didesnę depresiją nei moterys (27). Kitame tyrime S. M. Milanovič ir kiti (2015) nustatyta, kad santuokinių ryšių neturėjimas yra reikšmingas depresijos simptomus prognozuojantis veiksnys (p = 0,025) (13). Taip pat R. Aylaz ir kiti (2012) tyrime buvo nustatyta, teigiami ir reikšmingi ryšiai tarp depresijos ir vienatvės (r = 0,608, p < 0,001) (10). S. Chen ir kiti (2012) tyrime nustatyti reikšmingi ryšiai tarp depresijos ir vienatvės bei ţemo artimųjų palaikymo (30). A. K. Bekhet ir kiti (2012) tyrimo rezultatai parodė, kad pagyvenusio ir senyvo asmens vienišumas didina depresinius simptomus, skatina nerimą, chronišką paciento būklę, maţina funkcinę paciento būklę, o savo sveikatos vertinimas tampra prastesnis (20). Maţesnis socialinis dalyvavimas ir maţesnė socialinė sąveika pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių tarpe yra susijusi su didesniu depresijos simptomų lygiu. Socialinė sąveika ţmonėms suteikia priklausymo jausmą, padeda formuoti jų socialinę tapatybę. Aktyvus socialinis dalyvavimas yra siejamas su geresne psichine sveikata ir sumaţėjusiu depresinių simptomų skaičiumi, ir atvirkščiai socialinės sąveikos nebuvimas skatina depresijos riziką (31). S. Croezen ir kiti 2004 – 2005 m., 2006 – 2007 m. ir 2010 – 2011 m. tęstinio tyrimo rezultatai rodo, kad socialinis dalyvavimas yra susijęs su depresijos simptomų lygiu, tačiau jos stiprumas priklauso nuo veiklos rūšies. Dalyvavimas religinėje veikloje buvo vienintelė socialinė forma, kuri buvo susijusi su depresijos sumaţėjimu po keturių metų (31).

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresija ir gebėjimo vykdyti kasdienines veiklas praradimas.

Gebėjimo vykdyti kasdienines veiklas praradimas taip pat didina depresijos riziką (ši rizika yra didesnė vyrų tarpe) (9, 27). T. Y. Chang ir kiti (2011) tyrime buvo nustatyta, kad tiems pagyvenusiems asmenims, kurių sveikata buvo prastesnė, taip pat kuriems reikėjo kitų pagalbos atliekant kasdienines veiklas, pasireiškė didesnė depresija (65).

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresija ir geriatriniai sindromai.

Geriatriniai sindromai apima kritimą, paţinimo sutrikimus, silpnumą, jutimo sutrikimus, šlapimo nelaikymą. Didesnis bendras geriatrinių sindromų skaičius yra susijęs su maţesniu nei virdiniu išsilavinimu, medicininėmis komplikacijomis (diabetu, artritu), alkoholio ir narkotikų vartojimo problemomis (32). A. L. Rosso ir kiti (2013) atliktame tyrime., kuriame dalyvavo 29544 moterų vyresnių nei 65 m. nustatyta, kad šioje populiacijoje geriatriniai sindromai yra daţni: 76,3 proc. tyrimo dalyvių turėjo bent vieną geriatrinį sindromą. Didesnis geriatrinių sindromų skaičius buvo statistiškai reikšmingai susijęs su kasdieninio gyvenimo veiklomis (33). R. T. Brown ir kiti (2013) tyrime, kuriame dalyvavo 387 benamiai asmenys vyresni nei 50 m., nustatyta, kad depresija yra siejama su vienu ar daugiau papildomų geriatrinių sindromų. Tai reiškia, kad jei pagyvenusiems asmeniui pasireiškė depresija, didėja ir rizika turėti kitus geriatrinius sindromus. Ir atvirkščiai, jei pagyvenusiam asmeniui daţnai pasireikšdavo kritimas, paţinimo sutrikimai, silpnumas, jutimi

sutrikimai, šlapimo surikimai, tikėtina, kad jis taip pat sirgs depresija (32). Toliau detalizuojamos vieno iš geriatrinių sindromų t. y. kritimo sąsajos su depresijos rizika. A. Biderman ir kiti (2002), tyrime kuriame dalyvavo 283 tiriamieji, vyresni nei 60 m., rezultatai patvirtina, kad egzistuoja santykis tarp kritimo ir depresijos (12 proc. tyrimo imties daţnai krito per vienerius metus, iš jų 25,5 proc. pasireiškė depresiniai simptomai) (21). 30 – 70 proc. atvejų depresija atsiranda tuomet, kai yra baiminamasi naujo kritimo (78).

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresija ir išsimokslinimas.

Didesnę tikimybę susirgti depresija vyresniame amţiuje turi ţemesnį išsilavinimą turinys asmenys (24, 29). Kuo labiau ţmogus yra išsilavinęs, tuo daugiau turi veiklos, dėl kurios jaučiasi prasmingai ir patiria teigiamas emocijas. Tai turi įtakos ir jo nuotaikai, maţesnėms depresijos apraiškoms (34). S. Chen ir kiti (2012) tyrime nustatė, kad depresija vyresniame amţiuje buvo reikšmingai susijusi su ţemesniu išsilavinimo lygiu (30).

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresija ir lytis.

Depresijos rizika šioje amţiaus grupėje yra daţniau siejama su moteriška lytimi (23, 24, 35, 36, 37, 38). A. Ryck ir kiti (2014) išanalizavę 66 straipsnius atskleidė, kad vienas iš pagrindinių depresijos po insulto veiksniai yra moteriška lytis (23). P. J. N Veer – Taxelaar ir kiti (2008) atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 2850 asmenys vyresni nei 75 m. buvo nustatytas 31,1 proc. depresijos simptomų paplitimas (24,7 proc. vyrų tarpe ir 35,1 proc. moterų tarpe). Toks rezultatas yra ţymiai didesnis lyginant su jaunesnių ţmonių populiacija. Depresijos raiška priklauso tiek nuo amţiaus, tiek nuo lyties. 75 – 80 m. amţiaus ţmonių tarpe jos paplitimas yra 27,4 proc. (20,6 proc. vyrų tarpe ir 32,0 proc. moterų tarpe). 81 – 85 m. amţiaus ţmonių tarpe – 33,3 proc. (26,1 proc. vyrų tarpe ir 33,7 moterų proc. tarpe) (36). Taigi galima daryti išvadą, kad depresijos simptomai daţniau pasireiškia moterims. Visgi, R. Filipavičiūtės ir kiti (2008) tyrimo rezultatai rodo, kad nors depresijos simptomų paplitimas tarp moterų buvo didesnis, negu tarp vyrų, bet depresijos sindromas, kurį sudaro depresijos poţymių sąveika su socialiniais veiksniais, esmingai stipriau veikia vyrus, negu moteris (38).

Apibendrinant galima teigti, kad mokslinių tyrimų rezultatai rodo, jog pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių rizika patirti depresiją yra didesnė nei jaunesnio amţiaus asmenų. Be to, depresija vyresnio ir jaunesnio amţiaus asmenų tarpe skiriasi. Depresijai vyresniame amţiuje yra būdinga tai, kad jos eiga nėra tipinė, pacientai daţniausi skundţiasi fiziniais, o ne psichologiniais negalavimais. Vyresnio amţiaus pacientai daţniau būna susijaudinę, tačiau jiems taip pat pasireiškia ir didesnė apatija bei maţesnė motyvacija. Vyresnio amţiaus ţmonių depresija yra siejama ir su saviţudybių skaičiumi, todėl depresija sergančių, pagyvenusių ir vyresnio amţiaus asmenų, gyvenimo trukmė yra maţesnė. Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresijos rizika mokslinėje literatūroje yra siejama su lėtinių ligų buvimu ir jų kiekiu, kraujotakos sutrikimais,

prastu savo sveikatos vertinimu, medikamentų naudojimu, neįgalumu, egzistavusia depresijos ar kitų psichiatrinių sutrikimų istorija, blogais įpročiais, nemiga, vienatve, maţu socialiniu aktyvumu, šeimyninio statuso pasikeitimais, gebėjimo vykdyti kasdienines veiklas praradimu, geriatriniais sindromais, ţemesniu išsilavinimu, moteriška lytimi. Depresiją yra būtina vertinti ir gydyti, nes negydoma, ji ir toliau blogina vyresnio amţiaus sveikatos būklę.

1.2.2. Depresiškumo ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sąsajos

Ţmogaus psichinė, fizinė, funkcinė ir socialinė būklė yra GK dalis. Pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių grupė yra specifiška, todėl jų funkcijų vertinimas taip pat yra sudėtingesnis (50). Šiuolaikiniai depresijos poveikio sveikatai tyrimai apima ne tik jos paplitimo, simptomų sunkumo ir komplikacijų įvertinimą, bet ir kartu yra orientuoti į tyrimus, kuriais siekiama nustatyti, kiek depresija veikia su sveikata susijusią GK (56).

Depresija yra labiausiai paplitęs psichinis sutrikimas tarp vyresnio amţiaus ţmonių, kuris gali ţenkliai paveikti šios ţmonių grupės GK, nors daţnai praktikoje, senyvų ţmonių depresijos simptomus yra sudėtinga nustatyti (79). GK ir depresija yra reikšmingi pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių sveikatai (14). Mokslinėje literatūroje yra išskiriama, kad depresiniai sutrikimai turi neigiamų padarinių t.y. maţėja pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių GK (2, 6, 14, 15, 17, 25, 79, 80).

Pagyvenusių asmenų, kurie serga depresija, bendra sveikata daţnai būna blogesnė, taip pat ţymiai maţėja ir jų GK (79). Depresija, pasireiškianti vyresnio amţiaus ţmonėms, kartu su kitomis ligomis, yra labai svarbus veiksnys, turintis įtakos GK (2, 79). Didėjant sergančių pagyvenusių ir senyvo amţiaus pacientų depresijos lygiui blogėja jų GK (2, 80). Šis ryšys buvo stabilus laikui bėgant (80). Depresija sergantys asmenys turi daugiau funkcinių sutrikimų, todėl jų GK yra prastesnė lyginant su tais pacientais, kurie neturi depresijos, bet serga lėtinėmis ligomis. Tačiau daugelis vyresnio amţiaus ţmonių serga daugiau kaip viena lėtine liga, kurios gali pabloginti jų sveikatos būklę (15). Opos taip pat yra viena iš GK blogėjimo prieţasčių, sunkinančių kitų sveikatos problemų gydymą. Dėl to didėja slaugos ir globos išlaidos. Ši situacija yra blogesnė pagyvenusių asmenų tarpe, nes 71 proc. opų pasireiškia 70 m. ar vyresniems pacientams. Pacientų, kurie turi opų, GK yra susijusi su tokiais veiksniais, kaip skausmas bei apribojimai, vykdant kasdienines veiklas (79). Vyresniems asmenims daţnai pasireiškia osteoartritas, nors ši liga retai yra siejama su mirtingumu pagyvenusių asmenų tarpe ir daţnai laikoma fiziologine senėjimo būkle, tačiau bendras šios ligos poveikis yra panašus į insulto ar šlaunikaulio lūţio poveikį. O tai taip pat blogina pagyvenusių asmenų GK (81).

Pagyvenę ţmonės, kurie turi daugybę ligų gali būti labiau paţeidţiami depresijos poveikiui (15). Teigiama, kad daugybiniai lėtiniai susirgimai vyresnio amţiaus ţmonėms svyruoja nuo 55 proc. iki 98 proc. Tam įtakos turi ne tik vyresnis amţius, bet ir lytis, ţemas socialinis bei ekonominis statusas. Šių daugybinių susirgimų pasekmės yra negalia, funkcinis nuosmukis, prasta GK ir didelės sveikatos prieţiūros išlaidos (1). Daugiau nei du trečdaliai vyresnių amerikiečių kenčia nuo daugybinių lėtinių ligų, o jų gydymas sudaro 66 proc. JAV sveikatos prieţiūros biudţeto (74). Panašūs rezultatai gauti ir kitame tyrime t. y. GK pablogėjimo laipsnis yra proporcingas depresijos simptomų sunkumui. Neigiamas ryšys tarp depresijos ir GK yra toks pat stiprus (arba netgi stipresnis), kaip ir tarp GK ir kitų lėtinių ligų, tokių kaip reumatoidinis artritas ar cukrinis diabetas (56). P. Hitchcock ir kiti (2004) tyrime nustatyta, kad depresijos sunkumas buvo reikšmingai susijęs su keturiais skirtingais sveikatos būklė rodikliais, depresija sergančių pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių tarpe. Kai depresijos sunkumas didėjo, o GK, fizinis ir psichinis jų funkcionavimas maţėjo (15).

Nors daugelis lėtinių ligų (pvz.: diabetas) gali būti gydomos, siekiant išvengti tolesnio pablogėjimo, depresija gali būti viena iš labiausiai išgydomų ligų pagyvenusių asmenų tarpe. Depresijos gydymas gali pagerinti pagyvenusių asmenų GK, nei kitos intervencijos, susijusios su kitomis lėtinėmis ligomis, šioje amţiaus grupėje (15). Tinkamas depresijos gydymas yra susijęs su reikšmingu GK pagerėjimu (56).

Jei depresija vyresniame amţiuje nėra gydoma, tai sukelia nepageidaujamą poveikį (bendros sveikatos sutrikimus, funkcionavimo maţėjimą) (10). Nepaisant to, kad ji yra paplitusi ir yra siejama su GK maţėjimu, daţnai ji yra nediagnozuojama ar nepakankamai gydoma, ypatingai ne psichinės sveikatos sistemose. Ankstyvas vyresnio amţiaus ţmonių depresijos diagnozavimas ir gydimas gali pagerinti jų kasdienines funkcijas, sumaţinti mirtingumą (6, 25). Teigiama, kad tinkamai vertinant pagyvenusius ţmones, visuomenės sveikata daug laimėtų. Realizuojant jų galimybes visų pirma būtų patiriama maţiau išlaidų, skirtų jų sveikatos prieţiūros ir socialinėms paslaugoms (45). Siekiant įvertinti su sveikata susijusią GK ir depresiškumą, mokslinėje literatūroje yra pateikiami įvairūs klausimynai. Vienas daţniausiai naudojamų bendrųjų klausimynų, siekiant įvertinti GK, o kartu ir depresijos raišką yra SF – 36 klausimynas (Trumpa sveikatos apklausos forma, angl. Short Form 36 Medical Outcomes Study questionnaire) (56, 57, 79, 82). SF – 36 klausimyno rezultatai yra lyginami su depresiškumo skalių klausimynų rezultatais – taip gaunami duomenys apie asmenų depresijos raišką bei GK (57). Depresijos simptomai taip pat gali būti matuojami ir naudojantis GK klausimynais EQ – 5D ir EQ – 5D VAS (2, 83).

Apibendrinant galima teigti, kad depresija ir su ja susiję sutrikimai daro neigiamą įtaką pagyvenusių ir senyvo maţiaus asmenų GK. Tai yra susiję su tuo, kad pagyvenę ţmonės serga įvairiomis lėtinėmis ligomis, dėl jų jie patiria skausmą, sumaţėja jų funkciniai gebėjimai. Todėl

prastėja ir GK. Moksliniuose tyrimuose nustatyta, kad nuo depresijos sunkumo priklauso ir GK pablogėjimo lygis. Taip pat nustatyta, kad tinkamas depresijos gydymas reikšmingai prisideda prie pagyvenusių ir senyvo amţiaus asmenų GK gerinimo.

1.3. Depresijos paplitimas pirminėje sveikatos prieţiūroje

Depresija yra vienas daţniausiai pasitaikančių psichinių sutrikimų pirminėje sveikatos prieţiūroje [13, 89]. Atsiţvelgiant į gyventojų senėjimo tendencijas, maţai tikėtina, kad išteklių gydyti visus senyvus depresijos pacientus, pakaks. Todėl yra svarbu gebėti prognozuoti rezultatus ir atskirti depresijos simptomus vyresnio amţiaus ţmonių tarpe (25).

Pirminė sveikatos prieţiūra yra aktuali siekiant valdyti vyresnio amţiaus ţmonių depresiją (30). Tai, kad dauguma vyresnio amţiaus ţmonių siekia depresijos gydymo priminėje sveikatos prieţiūroje, rodo intervencijų tokiose įstaigose svarbą (71). Kadangi daţniausiai vyresni pacientai kreipiasi į bendrosios praktikos gydytoją tikimybė nustatyti depresiją pirminėje sveikatos prieţiūroje didėja (16, 25). Teigiama, kad didţioji dalis asmenų, sergančių depresiją, daţniau lankosi pas pirminės sveikatos prieţiūros specialistus, o ne pas elgesio specialistus. 1987 – 2001 m. JAV vykusios apklausos rezultatai rodo, kad depresija sergančių asmenų lankymasis priminėse sveikatos prieţiūros įstaigose išaugo nuo 50 proc. iki 64 proc., tuo tarpu apsilankymų pas psichiatrus maţėjo (nuo 44 proc. iki 29 proc.). Per šį laikotarpį pirminėse sveikatos prieţiūros įstaigose buvo apsilankyta 24,5 mln. kartų. Taigi priminės sveikatos prieţiūros įstaigos yra labiausiai paplitusios sveikatos prieţiūros įstaigos, į kurias ţmonės turintys depresiją kreipiasi pradinių konsultacijų, gydymo ir tolesnės prieţiūros (84). Nors pirminėje sveikatos prieţiūros įstaigoje lankosi du trečdaliai senyvo amţiaus ţmonių, sergančių depresija, tačiau jos paplitimas vyresnio amţiaus ţmonių tarpe vis dar išlieka didelis (58). Be to, apie 10 proc. vyresnio amţiaus asmenų, besinaudojančių priminės sveikatos prieţiūros paslaugomis, turi klinikinę depresiją, tačiau tik dalis jų yra atpaţįstama ir tik vienam iš penkių depresija sergančių šios amţiaus grupės asmenų gydymas pirminėje sveikatos prieţiūroje yra veiksmingas (42). S. Chen ir kiti (2012) atliktame tyrime., kuriame dalyvavo 1275 asmenys vyresni nei 60 m. buvo nustatyta, kad didţioji depresija pasireiškė 11,3 proc. visos tyrimo populiacijos, tačiau tik 1 proc. šių pacientų buvo paskirtas gydymas (30).

Pagyvenę asmenys, kuriems pasireiškia didelė depresija miršta daţniau nei asmenys, kurie neturi depresinių sutrikimų. Kaip jau buvo atskleista, daţnai pagyvenusių asmenų depresija pasireiškia per somatinius simptomus, todėl jų gydymo galimybės tampa sudėtingesnės (9). Daugelis pirminės sveikatos prieţiūros pacientų, sergančių depresija, selektyviai sutelkia dėmesį į

depresijos somatinius elementus ir neigia emocinius bei kognityvinius simptomus. Depresija ir kiti sveikatos sutrikimai, sustiprina somatinius skundus. Todėl pirminės sveikatos prieţiūros specialistų diagnostinis dėmesys yra sutelktas į somatinius simptomus, tai sąlygoja nepakankamą ir ţemą depresijos diagnozavimą (13).

Vienas pagrindinių iššūkių yra depresijos atpaţinimas. Nors depresijos atpaţinimas per pastarąjį dešimtmetį pagerėjo, tačiau rezultatas vis dar nėra pakankamas. Be to, ţmonėms, sergantiems depresija, yra padidėjusi kitų pagrindinių lėtinių ligų (diabeto, hipertenzijos, koronarinės širdies ligos) rizika. Depresija yra siejama su padidėjusiu kortizolio kiekiu, fiziologiniais pokyčiais, kurie prisideda prie kitų lėtinių ligų pasireiškimo. Daţniausiai apsilankymo priminės sveikatos prieţiūros įstaigose metu pacientai pateikia neaiškius skundus, tokius kaip lėtinis skausmas, galvos skausmas, nuovargis, apibendrinti raumenų skausmai, galvos svaigimas. Nors šie simptomai gali padėti atpaţinti depresiją, tačiau didţioji dalis priminės sveikatos prieţiūros specialistų net nesvarsto depresijos galimybės. Taigi jeigu depresija nėra atpaţįstama, yra didesnė rizika, kad susilpnės paciento funkcionavimas ar jis nusiţudys (84).

Daţnai pasitaiko, kad pacientai neatpaţįsta psichologinio diskomforto ir sieja jį su fiziniais simptomais. Be to, net jei depresija ir yra aptinkama nėra garantijos, kad pacientas gaus tinkamą gydymą t. y. tik vienas trečdalis depresija sergančių pacientų yra gydomi, o pacientams kuriems apsireiškia sunki depresija, gydymo norma yra maţesnė nei 50 proc. (85). Jeigu priminėje sveikatos prieţiūroje yra naudojami intervencijos būdai, jų mirštamumas yra maţesnis (9). Kai depresinių sutrikimų turintys asmenys, kreipiasi į pirminės sveikatos prieţiūros specialistus, šių epizodų metu, tuomet potencialas, pagerinti depresijos aptikimą ir gydymą, didėja (86). Siekiant uţtikrinti pagalbą depresiją turintiems asmenims yra būtinas bendradarbiavimas tarp įstaigų (Lietuvoje – pirminės sveikatos prieţiūros įstaigos, psichikos sveikatos centrai). Bendradarbiaudamos abi pirminės grandies institucijos turėtų gydyti lengvus ir vidutinius psichikos sutrikimus, o taip pat ir depresiją (87).

Taigi galima teigti, kad pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių depresijos paplitimas pirminėje sveikatos prieţiūroje yra didelis. Visgi egzistuoja problema, susijiusi su šios amţiaus grupės asmenų depresijos pirminėje prieţiūroje atpaţinimu. Depresija pirminės sveikatos prieţiūros įstaigose yra nustatoma retai, nes Asmuo daţniausiai skundţiasi somatiniais simptomais, kurie gali būti kitų ligų, bet ne depresijos poţymis, todėl depresiją yra sunku atpaţinti. Todėl slaugytojų vaidmuo depresijos prevencijoje ir gerinant pagyvenusių asmenų gyvenimo kokybę yra reikšmingas. Būtent tai ir yra aptariama tolesniuose šio darbo poskyriuose.

1.3.1. Slaugytojo vaidmuo depresijos prevencijoje

Siekiant pagerinti pacientų būklę, reikia tobulinti slaugytojų ţinias apie depresiją, struktūrinį vertinimą, stebėjimą, įvairias kognityvines elgesio terapijas. Slaugytojų vaidmuo vykdant psichosocialines intervencijas yra svarbus. Jie padeda palengvinti pacientų neigiamus jausmus bei depresiją.

Slaugytojų ţinios turi būti nuolat atnaujinamos siekiant gerinti jų profesinę praktiką vyresnio amţiaus ţmonių grupėje (88). G. Scheerder ir kiti (2010), tyrime atskleidţiama, kad tarp slaugytojų vyrauja neigiamas poţiūris į depresija sergančius pacientus, o taip pat į antidepresantų naudojimą. Slaugytojai turi maţiau ţinių apie depresijos simptomus lyginant su kitais (ne psichinės) sveikatos prieţiūros specialistais. Ši ţinių stoka yra siejama su mokymo apie psichinės sveikatos problemas trūkumu (55). T. K. Svensson ir kiti (2016) tyrimo rezultatai atskleidţia, kad po mokymų ţenkliai padidėjo slaugos specialistų savarankiškumas valdant gydymui atsparią didţiąją depresiją (95 proc.). Praėjus 60 dienų po tyrimo slaugos specialistai ir toliau taikė paţangias depresijos valdymo priemones (89). Švietimo ir informavimo programos turėtų būti taikomos, siekiant padidinti bendrosios praktikos specialistų (tiek gydytojų, tiek slaugytojų) sąmoningumą depresijos atpaţinimo ir gydymo klausimu (13). Net trumpi slaugytojų mokymai priminėje sveikatos prieţiūroje, prisideda prie efektyvesnio depresinių sutrikimų turinčių pacientų švietimo. Plėtojant išplėstinį slaugytojo vaidmenį pastebimi teigiami rezultatai terapinio kontakto prasme. Pacientai taip pat teigiamai vertino išplėstą slaugytojų vaidmenį (86).

Pagyvenusių ir senyvo amţiaus asmenų depresijos nustatymo būdai pirminėje sveikatos prieţiūroje.

Teigiama, kad klinikinis paciento stebėjimas daţnai netinkamas, todėl galimybė keisti neveiksmingą gydymą ar skatinimas laikytis paskirto gydymo yra prarandamas. Taigi, gydymo rezultatai gaunami maţesni negu tikimąsi (85).

Depresijos atpaţinimas pirminėse sveikatos įstaigose yra vienas svarbiausių ţingsninių siekiant padėti depresija sergančiam pacientui. Depresija gali būti įvertinama naudojantis įvairiomis priemonėmis bei skalėmis, kurios apibūdina unikalius depresijos sutrikimų aspektus (10). Daţniausiai praktikoje yra naudojami tokie įrankiai, kaip Beko depresijos skalė (jautrumas – 100 proc.; specifiškumas – 75 proc.), CES–D skalė (jautrumas – 79 proc., specifiškumas – 77 proc.), PHQ–9 klausimynas (jautrumas – 88 proc., specifiškumas – 88 proc.) Bendrinis sveikatos klausimynas – 12 (jautrumas – 83 proc., specifiškumas – 76 proc.), Zungo depresijos skalė (jautrumas – 97 proc., specifiškumas – 67 proc.), Geriatrinė depresijos skalė (GDS) (jautrumas – 74 proc., specifiškumas – 81 proc.) (84). Dar vienas instrumentas, kuris gali būti naudojamas pirminėje sveikatos prieţiūroje yra Paciento sveikatos klausimynas (angl. Patient Health Questionnaire, PHQ–

2) (jautrumas 74 proc.; specifiškumas – 77 proc.) (37). Taip pat pirminėje sveikatos prieţiūroje gali būti taikoma ir GDS skalė. Šią skalę 1983 m. pasiūlė J. A. Yasavage ir kt. Ji yra sudaryta iš 30 klausimų, į kuriuos pagyvenę asmenys turi atsakyti, paţymėdami „taip“ arba „ne“. Teigiama, kad vyresnio amţiaus ţmonėms yra sudėtingiau nustatyti depresiją dėl to, kad kai kurie depresijos simptomai gali būti traktuojami, kaip somatiniai simptomai (sumaţėjusi energija, sumaţėjęs apetitas, sutrikęs miego ciklas) (4, 50). Iš šios skalės buvo pašalinti tokie simptomai, kurie pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonėms galėjo pasireikšti ir ne dėl depresijos (pavyzdţiui, somatiniai simptomai – miego sutrikimai, seksualinė disfunkcija, skausmas) (10, 90). 1986 m. J. Shiekh ir J. Yesavage pasiūlė šios depresijos skalės trumpesnę versiją, sudarytą iš 15 klausimų (GDS – 15) (6, 50, 91). Jeigu depresija yra sunki (GDS yra surenkama 11 ar daugiau) gydymo galimybės turėtų apimti vaistų paskyrimą, paţinimo – elgesio, tarpasmeninę ar trumpą psichodinaminę psichoterapiją/konsultavimą (pačio paciento, pacientų grupės, šeimos). Jeigu depresija nėra tokia sunki (GDS yra surinkama 6 ar daugiau balų) pacientui turėtų būti skiriamos psichoterapijos / konsultavimo paslaugos, siekiant nustatyti ar vaistų terapija būtų pagrįsta. Turėtų būti apsvarstomi ir tokie ištekliai, kaip psichiatrinę pagalbą teikiančios slaugytojos, socialiniai darbuojami, psichologai, bendruomenių paslaugos (92). Taigi visų paminėtų skalių naudojimas pirminėse sveikatos įstaigose padeda nustatyti įvairų formų depresiją.

Slaugytojų vaidmuo naudojant intervencijas.

Pirminės sveikatos prieţiūros slaugytojų, kurie yra apmokyti klinikiniais ir terapiniais depresijos aspektais, vaidmuo yra svarbus valdant pacientų švietimą, gydymą ir klinikinį stebėjimą. Įvairios intervencijos, susijusios su organizaciniais pakeitimais ir slaugytojų vaidmens stiprinimu veiksmingai prisideda gerinant depresijos rezultatus pirminėje sveikatos prieţiūroje (85). Slaugytojai turėtų rengti strategijas, kuriomis siekiama išlaikyti pagyvenusių asmenų sveikatą ir maţinti neigiamą lėtinių ligų poveikį kasdieniniam pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių gyvenimui, kartu maţinant ir depresijos apsireiškimą (65). Taip pat vieni iš būdų, siekiant pagerinti depresija sergančių pagyvenusių asmenų situaciją, yra aktyvus klausymasis, įvairių terapijų taikymas, įtraukimas į socialinę veiklą (49). Prevencinės intervencijos, tokios kaip lėtinėmis ligomis sergančių pacientų švietimas, problemų sprendimo įgūdţių mokymas, grupinė parama taip pat yra veiksmingos siekiant uţtikrinti efektyvų vyresnio amţiaus ţmonių gydymą (26).

Intervencinės programos, skirtos sumaţinti pagyvenusių ir senyvo amţiaus asmenų vienišumą gali prisidėti prie jų psichinės sveikatos išsaugojimo (20). Nors psichosocialinės intervencijos turi maţą, bet statistiškai reikšmingą poveikį depresiniams simptomams vyresnių pacientų tarpe (64). Mokslinėje literatūroje taip pat yra išskiriami apsauginiai, prevenciniai veiksniai, kurie padeda išvengti depresijos vyresniame amţiuje t. y. teigiami įsitikinimai ir poţiūris, didesnis religingumas, labiau teigiamas poţiūris į senėjimą (9). Didesnis kontrolės jausmas,

aktyvios elgesio strategijos ir religingumas yra reikšmingai susiję su maţesniais depresijos simptomais (93). Visgi pacientų mokymas, psichologinės pagalbos ir gyvenimo būdo koregavimas (metimas rūkyti ir padidintas fizinis aktyvumas) gali padėti išvengti depresijos ir nerimo simptomų atsiradimo. Teigiama, kad fizinis aktyvumas buvo labiau susijęs su maţesne depresijos tikimybe lyginant su maţesnio intensyvumo treniruotėmis (66). Tą patvirtina ir kito tyrimo rezultatai, kuriame nurodoma, kad slaugytojai turėtų skatinti pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių fizinį aktyvumą, nes fizinis aktyvumas padeda sumaţinti depresijos simptomus šios amţiaus grupės ţmonių tarpe (94). Psichinių ligų profilaktika, pacientų prieţiūra ir reabilitacijos koordinavimas turėtų įtraukti visą sveikatos prieţiūros specialistų komandą nuo psichiatrų, psichologų, slaugytojų iki socialinių darbuotojų. Nors daţniausiai priminės sveikatos prieţiūros specialistai nevaidina didelio vaidmens psichinės sveikatos prieţiūroje, tačiau tyrimų rezultatai rodo, kad nedidelio sudėtingumo atvejais (pvz.: lengvos depresijos atvejais) atsakomybė delegavimas priminės sveikatos prieţiūros specialistams turi teigiamų rezultatų (95).

Taigi slaugytojas, kaip sveikatos prieţiūros komandos, narys turėtų vertinti asmenų fiziologinius ir psichologinius veiksnius, planuojant vyresnio ar pagyvenusio asmens prieţiūrą, numatyti bendrosios ir specialios prieţiūros reikalavimus bei imtis priemonių, siekiant sumaţinti pagyvenusių asmenų depresiją (10).

Intervencijų vykdymo barjerai priminėje sveikatos prieţiūroje.

R. Filipavičiūtės ir kiti (2008) tyrimo rezultatai, kuriame dalyvavo 959 (60 – 99 m.) respondentai rodo, kad depresinės situacijos, kur buvo apibrėţta depresijos, sveikatos bendros ir socialinės būklės, gydymo ir sveikatos paslaugų organizacijos veiksnių sąveika, parodė, kad joje svarbiausią vaidmenį turi visuminis depresijos sindromas. Tai rodo, kad depresinė situacija yra dezintegruota, o sveikatos politika jos atţvilgiu neinstrumentali, t.y. nepakankamai veiksminga (38). Be to konsultavimo laiko trūkumas (60 proc.), dalyvių motyvacija (12 proc.) ir finansinės kompensacijos (11 proc.) buvo traktuojami, kaip barjerai įgyvendinant intervencijas (96). Kitame tyrime P. A. Nuttin ir kiti (2002) nurodoma, kad pagrindiniai depresijos gydymo barjerai priminėje sveikatos prieţiūroje yra pacientų priešiškumas, pakartotinis nesilankymas pirminėse sveikatos prieţiūros įstaigose, pacientų patiriama psichosocialinė našta bei sveikatos prieţiūros sistemos problemos (97).

Apibendrinant galima teigti, kad slaugytojų ţinios apie depresiją yra nepakankamos. Tai yra siejama su mokymų apie psichinės sveikatos problemas, trūkumu. Visgi slaugytojo vaidmuo pirminėje prieţiūroje yra reikšmingas depresijos atpaţinimo ir prevencinių priemonių naudojimo atţvilgiu, ypatingai lengvos depresijos atvejais. Remiantis fiziologiniais ir psichologiniais paciento veiksniais gali būti suplanuota pagyvenusio asmens prieţiūra, naudojamos įvairios intervencijos, taip kartu gerinant ir jo gyvenimo kokybę.

1.3.2. Slaugytojo vaidmuo gerinant gyvenimo kokybę

Senyvo amţiaus ţmonių sveikatos prieţiūra yra siekiama uţtikrinti jų ilgaamţiškumą, pagerinti jų GK (98). Teigiama, kad nuo slaugytojo savo vaidmens suvokimo bei jo gebėjimų priklauso, kaip bus uţtikrinama pagyvenusių asmenų GK pirminėje sveikatos prieţiūroje (99, 100). Slaugytojai turi turėti pakankamai ţinių, siekiant atlikti konkrečius uţdavinius bei prisiimti atsakomybę uţ prieţiūros teikimą (100).

Pirmiausiai, pagyvenusių asmenų GK gerinimas yra siejamas su lėtinių ligų gydymu bei jų prieţiūra sergant šioms ligomis (101). Rengiant įvairias intervencijas yra būtina atsiţvelgti į paciento lėtines ligas. A. Massimi ir kiti (2017) metaanalizė atskleidė, kad slaugytojų vykdomos intervencijos turi statistiškai reikšmingą poveikį, pacientams sergantiems cukriniu diabetu. Slaugytojų vaidmuo šiame kontekste yra labai svarbus, ypatingai formuojant ilgalaikes prieţiūros programas ir uţtikrinant lėtinėmis ligomis, sergančių asmenų GK (102). P. W. A. Vermunt ir kiti (2012) tyrime, kuriame antro tipo diabeto prevencijai buvo naudojama Aphrodite gyvenimo būdo intervencija, rezultatai rodo, kad pacientai buvo labiau patenkinti patarimais gaunamais iš slaugytojų nei iš gydytojų. Tokie rezultatai daro prielaidą, kad slaugytojas yra pagrindinis veikėjas prisidedantis prie gyvenimo būdo pokyčių (96).

Slaugytojas, siekdamas pagerinti vyresnio amţiaus ţmonių GK organizuoja, planuoja ir vykdo lėtinių ligonių ilgalaikę prieţiūrą bei pagal savo turimą kompetenciją teikia informaciją bei konsultuoja pacientus sveikatos klausimais. Taigi slaugytojas ne tik atlieka klasikines slaugos funkcijas, bet ir uţtikrina pacientų mokymą apie sveikatą. Tiek siekiant uţtikrinti depresijos prevenciją ar atpaţinimą, tiek siekiant uţtikrinti geresnę pagyvenusių ţmonių GK, slaugytojas turi bendradarbiauti ir su kitais sveikatos sistemos specialistais (gydytojais, socialiniais darbuotojais, psichologais) (103). Slaugytojo būtinų prieţiūros paslaugų organizavimo ir valdymo delegavimas skatina pacientų atsakomybę uţ savo sveikatą. Tai padeda išvengti ligų komplikacijų, maţina skubios pagalbos poreikį ar hospitalizavimą (104). Slaugytojai taip pat atlieka švietimo funkciją, orientuotą į paciento sveikatos ir savigarbos tikslų išsaugojimą ir tobulinimą (102).

Teigiama, kad reabilitacijos programos skirtos pagyvenusiems pacientams didina jų psichosocialinius, fizinius ir psichinius pajėgumus, jų mobilumo palaikymą. Be to skausmą maţinančios intervencijos vaidina svarbų vaidmenį gerinant jų GK (2). Siekiant pagerinti, asmenų sergančių depresija ir kuriems pasireiškė daugiau nei trys depresijos epizodai, GK gali būti taikoma mąstymu pagrįsta kognityvinė terapija. Tokia terapija perpus sumaţina depresijos pasikartojimo riziką, lyginant su pacientais, kurie naudoja antidepresantus. Į šios terapijos taikymą yra įtraukiama visa sveikatos prieţiūros komanda, įskaitant slaugytojus (105). Apskritai slaugytojas, sudarydamas pagyvenusio ţmogaus prieţiūros planą ir kartu uţtikrinant jo GK turi atsiţvelgti į laukiamus

finansinius, klinikinius funkcinės gerovės, kokybės ir humaniškumo rezultatus (104). Teigiama, kad priminės sveikatos prieţiūros kontekste, uţduočių iš gydytojų perėmimas, tinkamai parengus slaugytojus, gali sumaţinti tiek gydytojų darbo krūvį, tiek tiesiogines prieţiūros sąnaudas, tuo pačiu uţtrinant aukštą sveikatos prieţiūros kokybę, pacientų gyvenimo kokybės ir jų pasitenkinimo lygio didėjimą (102).

Apibendrinant galima teigti, kad slaugytojo vaidmuo gerinant GK yra reikšmingas, nes priminėje sveikatos prieţiūroje, šie specialistai organizuoja, planuoja bei vykdo pacientų prieţiūrą. Pagyvenusių asmenų prieţiūros kontekste slaugytojo prieţiūra turi poveikį lėtinių ligų eigai. Be to slaugytojas vykdo įvairias švietimo intervencijas. Tačiau tam yra būtinos tinkamos slaugytojų ţinios bei jų atsakomybės uţ paciento prieţiūrą prisiėmimas.

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tiriamųjų atranka ir imtis

Tyrimo objektas – pagyvenusio ir senyvo amţiaus ţmonių depresiškumo ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės vertinimas.

Tyrimo imtį sudarė VŠĮ Kauno m. Dainavos poliklinikoje prisirašę pacientai atitinkantys iškeltus kriterijus.

Respondentų įtraukimo kriterijai:  Asmenys sutikę dalyvauti tyrime.  Pacientų amţius > 60 m.

Respondentų išbraukimo kriterijai:

 Pacientai atvykę į gydymo įstaigą esant ūmioms būklėms (pvz. karščiavimas).

 Asmenys negebantys adekvačiai įvertinti savo sveikatos būklės dėl psichikos ar nervų sistemos sutrikimų.

Remiantis PSO klasifikacija, respondentai pagal amţių buvo suskirstyti į dvi grupes, kurias sudarė pagyvenusio amţiaus tiriamieji (60 – 74 m.) ir senyvo amţiaus asmenys (75 – 89 m.). Tiriamųjų imtis buvo nustatyta pritaikius matematinius skaičiavimus. Remiantis statistiniais duomenimis, prisirašiusiųjų suaugusių skaičius 2015 metais VŠĮ Kauno m. Dainavos poliklinikoje buvo 43 448 asmenys, iš kurių 19 proc. sudarė 50 – 65 m. asmenys, o 27 proc. sudarė vyresni kaip 65 m. asmenys. Atitinkamai 8 255 ir 11 730 prisirašiusiųjų. Iš viso: 19 985 asmenys. Imties skaičiavimo formulė yra pateikiama toliau:

N p p z e p p n ) 1 ( ) / ( ) 1 ( 2    čia:

n – reikiamas imties dydis;

z – standartinės paklaidos dydţio vienetai esant normaliam pasiskirstymui, kuris atitiks norimą patikimumo laipsnį (kai patikimumo laipsnis 95 proc., z = 1,96, kai patikimumo laipsnis 99 proc., z = 2,58);

e – atrankos klaida (maksimalus skirtumas tarp imties ir visumos proporcijų); p – visumos proporcijos, kurios atitinka tyrėją dominančias charakteristikas. N – visumos dydis.