KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
Snieguolė Morkūnaitė
Gerklų vėžiu sergančių pacientų slaugos poreikių
vertinimas
Magistro darbas
Darbo vadovė: Doc. D. Skorupskienė
SANTRAUKA
Tyrimo tema – gerklų vėžiu sergančių pacientų poreikių vertinimas, iš paciento, jo šeimos ir slaugytojų pozicijos, panaudojant kokybinio ir kiekybinio tyrimo metodologijas.
Temos aktualumas. Gerklų vėžiu sergančio paciento poreikiai aktualūs klinikinėje praktikoje. Labai svarbu įvertinti ar slaugos poreikius vienodai supranta pacientas, slaugytojai ir artimieji. Paciento poreikiams įvertinti tikslinga panaudoti pasaulyje jau žinomus sukurtus instrumentus. Tačiau pirmiausia, reikia įvertinti instrumento psichometrines savybes, kad įsitikinti ar jis gali būti tinkamas mūsų kultūrai. Kokybinio tyrimo panaudojimas slaugos moksliniame darbe pagerina tyrimo kokybę, leidžia į paciento poreikį pažvelgti giliau ir praplėsti jo suvokimą.
Tyrimo hipotezė: Gerklų vėžiu sergančio paciento poreikiai gali būti atskleisti adaptavus ir panaudojus „Poreikių Vertinimo Klausimyną“ bei atskleidžiant paciento šeimos ir slaugytojų požiūrį į jo poreikius kokybinio tyrimo būdu.
Tikslas – nustatyti gerklų vėžiu sergančių pacientų poreikius naudojant “Poreikių Vertinimo Klausimyną“, bei nustatyti šeimos ir slaugytojų požiūrį į paciento poreikius, atliekant kokybinį tyrimą.
Uždaviniai:
1. Nustatyti „Poreikių Vertinimo Klausimyno“ tinkamumą ir patikimumą vertinant gerklų vėžiu sergančių pacientų poreikius.
2. Nustatyti paciento šeimos požiūrį į paciento poreikius naudojant pusiau struktūruotą interviu.
3. Nustatyti slaugytojų požiūrį į gerklų vėžiu sergančio paciento poreikius naudojant pusiau struktūruotą interviu.
Kiekybinėje tyrimo dalyje buvo panaudotas „Poreikių Vertinimo Klausimynas“. Klausimynas buvo papildytas sociodemografiniais duomenimis, su liga susijusiais klausimais ir Karnovskio indeksu. Tyrime dalyvavo 44 gerklų vėžiu sergantys pacientai.
Kokybinėje tyrimo dalyje dalyvavo 5 paciento šeimų artimieji ir 5 slaugytojos, kurie sutiko atsakyti į pusiau struktūruoto interviu klausimus.
Duomenys apdoroti SPSS paketu 10 versija. Apskaičiuotas Cronbach alfa koeficientas visam klausimynui ir išskirtiems 4 faktoriams – subskalėms. Testo – retesto patikimumui įvertinti atlikta koreliacinė analizė. Atlikus faktorinę analizę sudarytos komponentų matricos pagal 4 faktorius. Poreikiai analizuoti pagal sociodemografinius bei kitus rodiklius.
Kokybinio tyrimo metu išskirtos 10 reikšmingų poreikių supratimui kategorijų nagrinėjant paciento šeimos narių požiūrį į paciento poreikius, ir 13 kategorijų, nagrinėjant slaugytojų požiūrį į pacientų poreikius. Interviu įvertinimas atliktas pagal šias fazes: perrašymo, atskirų atvejų interviu analizės, apibendrinančios analizės ir kontrolinės.
Išvados
1. Nors „Poreikių vertinimo klausimyno tinkamumas buvo pagrįstas paviršiniu validumu, tačiau žemas ketvirto poreikių faktoriaus Cronbach alfa rodiklis (0.34), neigiamas koreliacijos koeficientas šioje klausimyno srityje, rodo kad klausimynas nėra tinkamas vertinti gerklų vėžiu sergančių pacientų poreikius. 2. Labiausiai išreikšti pacientų poreikiai analizuoti, kaip atskiri klausimai
kiekybinėje tyrimo dalyje, dominavę teste bei reteste, buvo susiję su palaikymu ir parama, pagalba kontroliuojant ligos simptomus bei santykiais su šeima.
3. Kokybinio tyrimo metu nustatyti paciento artimųjų požiūriu, svarbiausi šeimos narių poreikiai – poreikis jausti didesnį medikų dėmesį, jausti šeimos palaikymą ir meilę, ir poreikis nekentėti skausmo.
4. Kokybinio tyrimo metu įvertinti svarbiausi paciento poreikiai slaugytojų nuomone – informacijos poreikis apie ligą ir su ja susijusius sveikatos pokyčius ateityje, informacijos poreikis apie gydymą, poreikis padėti mitybos metu, padėti tracheostomos priežiūroje ir poreikis jausti šeimos palaikymą ir meilę.
Summary
The topic of the study is to asses the larynx cancer patients needs from the viewpoint of the patient, his or her family and nursing personnel, using quantitative and qualitative research methodology. The significance of the reseaarch. The needs and difficulties of larynx patients are very significant in clinical practice. It is important to evaluate if the nursing needs are equally and adequately understood by the patient, family and the nursing personnel. It is a common practice to use the worldly acknowledged instruments. The use of the quantative method in the research improves the quality of the research and allows to deepen the understanding of the needs of the patient.
The hypothesis of the research. The needs of the larynx cancer patient can be disclosed using the adapted version of Needs Evaluation Questionnaire and by disclosing the attitude of the family, nursing personnel towards the needs of the patient by means of quantitative research.
The aim of the study is to determine the larynx patient needs by using Needs Evaluation Questionnaire and to assess the attitude of the family and the nursing by means of quantitative research.
The goals:
1. Determine the suitability and reliability of the Needs Evaluation Questionnaire by evalutaing the needs of the larynx patients.
2. Determine the attitude of the family towards the needs of the patient by using partially structured interview.
3. Determine the attitude of the nursing personnel towards the needs of the larynx cancer patient by using partially structured interview.
In the quantative part of the research the Needs Evaluation Questionnaire was employed. The questionnaire was expanded by sociodemographic data, questions on the disease and Karnowski index. 44 larynx cancer patients participated in the study.
The qualitative research was carried out with 5 family members participating and 5 nurses who agreed to answer the questions of the partially structured interview.
The gathered data was generated by statistical programme SPSS.10. The Cronbach alfa coefficient for the questionnaire and 4 factors (subscales) was determined. Corelatative analysis for test–retest reliability was carried out. After the factorial analysis component matrices were formed according to the four factors. The needs are analysed with respect to sociodemograpghic and other indicators.
During the qualitative research 10 categories, significant for understanding needs with respect to family‘s attitude towards the needs of the larynx cancer patient. In addition, 13 categories with respect to nurse attitude toward the needs of the patient were defined. Conclusions:
1. Although the Needs Evaluation Questionnaire reliability was grounded by validity, the low Cronbach alfa (0.34) of the fourth factor, the negative correlation coefficient show that the questionnaire is not suitable for the evaluation of the needs of larynx patients.
2. The most expressed needs of the patients that were analysed as separate questions in the quantative part of the research and dominated in the test-retest, were related to family support and help in controlling the symptoms of the disease and family relations.
3. The results of the qualitative study show that the most important needs of the family members are the need to feel more attention from the doctors, to feel have family support and love and the need to not feel pain.
4. During the qualitative research the most important needs of the patient from the nurses point of view are the need to have more information about the disease and related health problems, need for information about the treatment, the need to have help during the feeding, help during laryngectomy care and the need to feel family love and support.
ĮVADAS
Onkologiniai susirgimai yra viena svarbiausių sveikatos problemų visame pasaulyje. Užimdamas antrąją vietą mirtingumo struktūroje ir lemdamas apie 20 % visų mirčių, vėžys tapo prioritetine sritimi Lietuvoje. 2002 m. Lietuvoje buvo išaiškinti 14483 nauji vėžio atvejai (7457 vyrai ir 7026 moterys) ir tai 423 atvejais daugiau nei 2001 metais. Statistiniai rodikliai atspindintys sergamumo ir mirtingumo nuo krūties vėžio, gimdos kaklelio bei prostatos vėžio yra šokiruojantys ir bauginantys. Tuo tarpu, sergamumo ir mirtingumo nuo gerklų vėžio rodiklai palyginti su išvardintais – mažesni (Lietuvoje sergamumas gerklų vėžiu 2002 metais buvo 183 atvejai 100 000 gyventojų tuo tarpu, sergamumas krūties vėžiu – 1210 atvejai, gimdos kaklelio – 468 atvejai priešinės liaukos – 1329 atvejai 100000 gyventojų) [15]. Lietuvoje sergamumas gerklų vėžiu 2004 metais buvo 205 atvejai 100 000 gyventojų, mirtingumas – 130 atvejų 100000 gyventojų [5]. Tačiau ligos sukeltas fizinis, psichologinis pokytis, ypač po laringektomijos, įtakoja šių žmonių kasdieninę veiklą, gyvenimo kokybę [12, 17, 30]. Jų problemos paliekamos tarytum nereikšmingos ar mažiau reikšmingos, neretai nuvertinamos dėl ankstesnio gyvenimo būdo.
Temos naujumas: Lietuvoje nėra atlikta slaugos mokslinių darbų, kurie vertintų gerklų vėžiu sergančių pacientų poreikius ne tik iš paciento pozicijos, bet ir iš jo šeimos ir slaugytojų. Nėra sukurta ar/ir adaptuota instrumentų, galinčių nustatyti onkologinio paciento poreikius. Slaugos poreikių nustatymas padėtų slaugytojai identifikuoti slaugos problemą ir vėliau planuoti gerklų vėžiu sergančių pacientų priežiūrą. Slaugytojų ir šeimos artimųjų požiūrio į onkologinio ligonio poreikius nustatymas padėtų atsakyti į klausimą ar tikrai slaugytojai ir paciento šeima žino, ko reikia pacientui, šeimos nariui.
Problema: Lietuvoje nėra vertinami gerklų vėžiu sergančių pacientų slaugos poreikiai, paciento artimųjų ir slaugytojų požiūris į sergančiojo poreikius. Nenaudojami ir nepritaikomi mūsų kultūrai pasaulyje sukurti specialūs onkologinių pacientų poreikių vertinimo instrumentai bei kokybinio tyrimo metodologija.
Tyrimo objektas: gerklų vėžiu sergančių pacientų, kuriems taikomi radioterapinis, chirurginis, chemioterapinis gydymas, slaugos poreikiai bei jų šeimos artimųjų ir slaugytojų požiūris į paciento poreikius.
Hipotezė: Gerklų vėžiu sergančio paciento poreikiai gali būti atskleisti adaptavus ir panaudojus „Poreikių Vertinimo Klausimyną“ bei atskleidžiant paciento šeimos ir slaugytojų požiūrį į jo poreikius kokybinio tyrimo būdu.
Tikslas – nustatyti gerklų vėžiu sergančių pacientų poreikius naudojant “Poreikių Vertinimo Klausimyną“, nustatyti šeimos ir slaugytojų požiūrį į paciento poreikius, atliekant kokybinį tyrimą.
Uždaviniai:
1. Nustatyti „Poreikių Vertinimo Klausimyno“ tinkamumą ir patikimumą vertinant gerklų vėžiu sergančių pacientų poreikius.
2. Nustatyti paciento šeimos požiūrį į paciento poreikius naudojant pusiau struktūruotą interviu.
3. Nustatyti slaugytojų požiūrį į gerklų vėžiu sergančio paciento poreikius naudojant pusiau struktūruotą interviu.
TURINYS
SANTRAUKA...2
SUMMARY...4
ĮVADAS...6
I. LITERATŪROS APŽVALGA...9
1. Slaugos poreikių samprata ...9
2. Slaugos poreikių vertinimas ir klausimynai, onkologinių pacientų poreikiams vertinti...10
3. Psichometrinių instrumento savybių nustatymas...15
3.1. Validumas/validity/...15
3.2.Patikimumas/reliability/...17
3.3.Jautrumas ir specifiškumas...21
3.4. Skalės administravimas...21
3.5. Instrumentų, skirtų vertinti slaugos poreikius, adaptavimo žingsniai...23
4. Kokybinis tyrimas...25
5. Interviu...31
II. TYRIMO APIMTIS IR METODAI...35
1. Tyrimo kontingentas...35
2. Tyrimo metodika...36
2.1 Naudoti klausimai ir klausimynai...36
2.2 Tyrimo organizavimas...38
2.3 Duomenų analizė...40
III. TYRIMO REZULTATAI...41
1. Kiekybinės tyrimo metodologinės dalies rezultatai...41
2. Kokybinės tyrimo metodologinės dalies rezultatai...57
IV. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS...70
IŠVADOS ...73
REKOMENDACIJOS...74
LITERATŪRA...75
I. LITERATŪROS APŽVALGA
1. Slaugos poreikių samprata
Savo prigimtimi „poreikis“ yra socialinio konstrukto sąvoka. Jis yra asmeninis, subjektyvus, nepastovus ir nuolat kintantis. J. Bradshaw (1972) išskyrė keturias poreikių grupes:
• Patirti poreikiai – tai subjektyvūs paslaugų gavėjo poreikiai (paprastai sužinomi klausiant pacientų).
• Išreikšti poreikiai – poreikiai, atsiradę priežiūros metu (pvz., įvertinant teikiamų paslaugų reikalingumą ir kokybę).
• Normatyvinai poreikiai – poreikių įvertinimas konkrečioje visuomenėje, dažnai atliekamas specialistų arba politikų.
• Palyginamieji poreikiai – dviejų grupių vienodomis aplinkybėmis palyginimas.
Pirmosios dvi poreikių grupės vertina poreikius iš paciento perspektyvos. Antrosios dvi – poreikius nustato kiti (sveikatos priežiūros darbuotojai, ekspertai ir kt.).
Poreikių vertinimo tyrimuose paciento patirtys turėtų būti vertinamos daugiadiscipliniškai ir daugiadimensiškai [20].
Slaugos poreikius galima apibrėžti kaip tam tikrų veiksmų arba būtinų resursų poreikį, norint užtikrinti optimalią asmens savijautą. Šiuolaikinis požiūris orientuotas į slaugos tęstinumo užtikrinimą. Todėl paciento poreikiai turėtų būti vertinami dinamikoje. Slaugos poreikių vertinimas yra ašinė slaugos proceso dalis ir kliniškai svarbus dėl daugelio priežasčių. Slaugos poreikiai gali kilti dėl fizinių, socialinių, psichologinių ir dvasinių patirčių, kurios turi prognostinę vertę visos ligos eigoje: psichinės sveikatos pokyčiams, slaugos režimo laikymuisi, gyvenimo kokybei bei jos kitimui ir ligos išeitims.
Pirmosios slaugos poreikių vertinimo teorijų kūrėjomis laikomos Henderson V. Ir Orem D. Jos suprato, kad vienas iš svarbiausių slaugytojų uždavinių yra slaugos poreikių sisteminis nustatymas. Slaugos poreikių vertinimas apima ne tik sisteminį požiūrį į problemos identifikavimą ir priežastis, bet ir klinikinius sprendimus, kurių pagrindu
slauga gali būti planuojama užtikrinant paciento autonomiškumą ir išlaikant jo orumą [14].
Vėžio liga pakeičia poreikių tvarką ir prigimtį. Ligos vystymąsis, nenutrūkstama kontrolė ir terapinis gydymas gali labai įtakoti kai kuriuos kasdieninio gyvenimo aspektus, kadangi jie keičia santykius su šeimos nariais ir draugais, mažina darbingumą ir laisvalaikį, pakeičia paciento socialinį vaidmenį ir mažina pasitikėjimą pačiu savimi [12, 49].
2. Slaugos poreikių vertinimas ir klausimynai, onkologinių pacientų
slaugos poreikiams vertinti
Slaugos poreikių vertinimui tiek praktiniame, tiek ir moksliniuose tyrimuose naudojami ir kokybiniai ir kiekybiniai tyrimo metodai: įvairūs klausimynai, skirti onkologinės ligos arba taikomo gydymo sukeltiems požymiams bei simptomams vertinti. Slaugos poreikiams vertinti kokybinio tyrimo metodai dažniausiai naudojami turint tikslą nustatyti poreikių kategorijas, išsiaiškinti pacientų nuomonę apie esamas paslaugas ir jų kokybę bei turimus pageidavimus. Interviu turi ir terapinį poveikį, nes naudojami terapinio bendravimo metodai. Kiekybiniuose tyrimuose naudojami klausimynai ir skalės, kurios dažniausiai yra atskiros skirtingiems fiziniams ligos simptomams vertinti, pvz.:skausmo, silpnumo, nerimo, depresijos vertinimo skalės. Dažniausiai tyrimuose nagrinėjamos ne visos sritys, o kuri nors viena ar kelios iš jų, arba kuri nors kategorija atskirai, priklausomai nuo tyrimo tikslo. Pavyzdžiui, informacijos poreikius, arba tam tikros lokalizacijos – krūties vėžiu sergančių moterų poreikius apskritai [14, 32, 49]. Norėdami gauti kiek galima tikslesnius bei išsamesnius tyrimo rezultatus, prieš pradėdami vertinti poreikius, pirmiausia turime atsakyti į klausimus:
a. Ką norime sužinoti? b. Kam mums to reikia?
c. Kaip panaudosime gautą informaciją?
Analizuojant literatūrą, galima pastebėti, kad psichosocialiniams poreikiams vertinti dažniausiai naudojami kokybiniai tyrimo metodai. Bunson T. ir Mings D. atliktame poreikių tyrime naudojo interviu ir turinio analizės būdu išskyrė 21 psichosocialinių poreikių kategoriją. Dažniausiai minimos buvo: ligos recidyvo baimė, nežinomybės baimė, ligos priėmimas. Rečiausiai minimos: skausmas, informacijos poreikis, pyktis, kasdieninio gyvenimo pasikeitimas ir šeimos gerbūvis, psichologinė izoliacija nuo šeimos. Kiti autoriai pažymi, kad svarbiausi egzistenciniai poreikiai buvo: informacijos apie ligą, mokymo apie pašalinį gydymo poveikį, psichologinio palaikymo ir bendravimo poreikiai. Taip pat Jacobsson pažymi, kad fiziniai pacientų slaugos poreikiai daugeliu atvejų buvo patenkinti, o egzistenciniai nebuvo patenkinti.
Pacientų, sergančių onkologinėmis ligomis, poreikiams didelę reikšmę turi taikomas gydymo būdas ir jo sukeltas pašalinis poveikis. Pašalinio gydymo poveikio sukelti simptomai skiriasi priklausomai nuo to, koks gydymo metodas taikomas (hormonų terapija, radioterapija, chemoterapija, chirurginis gydymas ar kiti būdai) [12, 14, 21]. Taip pat klaidinga būtų manyti, kad bet kuris simptomas sukelia tik kurios nors vienos srities (fizinės, socialinės, psichologinės, ar dvasinės) poreikius. Silpnumas, skausmas, plaukų netekimas, nors ir skirtingu svarbos laipsniu, sukelia poreikius visose minėtose srityse. Taigi paciento slauga bus tiek kokybiška ir naudinga pacientui, kokiu laipsniu gerai bus atliktas paciento slaugos poreikių įvertinimas [14]. Slaugos poreikių vertinimas – pirmas žingsnis siekiant efektyvios sveikatos priežiūros [24, 32].
Tyrimų rezultatuose nurodoma, kad ambulatoriškai gydomi pacientai turi nepatenkintų poreikių kasdieninės veiklos bei socialinėje srityse [14]. Manoma, kad psichosocialiniai rūpesčiai „praleidžiami“, neįvertinama jų svarba [32].
Pacientai linkę išsakyti nepatenkintus poreikius, kai liga ar gydymas apriboja jų kasdieninę veiklą. Kai sumažėja jų finansinė nepriklausomybė, pacientai priversti prašyti gydytojo pagalbos. Jiems kartais padeda žmonės, kurie nėra jų šeimos nariai [21, 49].
Informacijos poreikis dažniausiai nustatomi diagnozės formulavimo metu, prieš gydymą. Taip pat kai pacientai ruošiami chirurginei intervencijai ar prieš pradedant gydymą supažindinami su galimais šalutiniais reiškiniais, pakeičiančiais žmonių gyvenimo būdą, kūno įvaizdį. Hospitalizuoti pacientai išsako poreikį turėti daugiau informacijos apie savo ligos būklę, diagnozę, prognozę, tyrimus ir gydymą. Šis poreikis
akcentuojamas daugelyje mokslinių tyrimų, kurie atliekami slaugos srityje ir tiria poreikius. Pacientų nuomone, adekvati informacija yra vienas svarbiausių sveikatos priežiūros komponentų [49].
Kaip atskiras poreikis išskiriamas bendravimo poreikis. Pacientams svarbu daugiau bendrauti su gydytojais, slaugytojomis. Bendraujant gali būti pateikta svarbi pacientui informacija ir išreiškiamas pasiryžimas dalyvauti priimant sprendimus savo sveikatos būklės atžvilgiu [49, 51]. Tam, kad patenkinti šį troškimą, bendravimas su pacientu turėtų būti aiškus, privalu gerbti kultūrinę kilmę ir atsižvelgti į paciento iniciatyvumą ir sugebėjimą dalyvauti ligos valdyme [49].
Psichosocialinis palaikymo poreikis atsiranda, kai pacientai suvokia situacijos sunkumą dėl fizinių ir emocinių priežasčių [38, 49].
Svarbūs paciento išreikšti poreikiai. Pastebimas nesutapimas tarp personalo ir pacientų poreikių suvokimo. Buvo pastebėta, kad slaugytojos priskiria pacientams pirmiausia psichologinės kilmės poreikius, pervertindamos pacientų nerimo, priešiškumo ir depresijos laipsnį, kai tuo tarpu pacientai pabrėždavo fizinės kilmės poreikius. Apskritai, pacientai suprato didelius trūkumus poreikių kategorijų, kurios įtraukė fizines problemas, tuo tarpu slaugytojai pabrėžė daugiau psichosocialines problemas [49].
Paciento poreikiams ir jų patenkinimo laipsniui didelę įtaką turi šeima, todėl rūpinantis pacientu neturi būti pamiršti šeimos poreikiai [14, 49]. Pažymima, kad onkologiniai pacientai ir jų šeimos nariai ieško alternatyvios galimybės išreikšti savo poreikius, nes mano, kad sveikatos specialistai iš tikrųjų nesupranta jų poreikių [32, 51]. Yra atlikta tyrimų, kurie nagrinėja moterų, po krūties operacijos, sutuoktinių poreikius. Nurodomi tokie poreikiai, kaip: miego sutrikimai, sutuoktinio mirties baimė, seksualinio gyvenimo pokyčiai, vaidmens/rolės pasikeitimas, skausmas, silpnumas, informacijos apie teikiamas paslaugas poreikis. Informacijos poreikiai pažymimi labai individualūs ir skirtingi, priklausomai nuo daugelio veiksnių (amžiaus, išsilavinimo, gyvenamosios vietos) [14, 25, 51]. Taip pat nustatyta, kad sergančių moterų ir vyrų sutuoktinių poreikiai skyrėsi, moterys aktyviau dalyvavo sergančių vyrų slaugoje, jų informacijos poreikis apie ligą, gydymą, gydymo pašalinio poveikio simptomų kontrolę buvo didesnis. Dvasinių poreikių svarba didėja progresuojant ligai, terminalinėse ligos stadijose. Dvasinius poreikius pacientai įvardijo ne tik kaip poreikius, susijusius su religija, bet ir kitais
egzistencijos poreikiais: pozityviu požiūriu į gyvenimą, draugijos turėjimą, dalyvavimą priimant sprendimus ir situacijos valdymą [14, 38]. Daugelis pacientų išreiškia poreikį jaustis reikalingais savo šeimai [49].
Poreikių vertinimo būdo pasirinkimas priklauso nuo turimo tikslo, resursų ir laiko, tačiau poreikiai turi būti vertinami. Taip pat poreikiai turėtų būti vertinami holistiniu požiūriu [1]. Atliekant poreikių įvertinimus, svarbu suprasti, kaip poreikiai susiję tarpusavyje, su pasitenkinimu tam tikromis gyvenimo sritimis ir gyvenimo kokybe [32]. Slaugos poreikių vertinimas – tai informacijos apie esamas slaugos problemas ir reikalingus resursus rinkimas. Slaugos poreikių nustatymas yra pirmoji viso slaugos proceso dalis [13].
Poreikių įvertinimas gali tarnauti kaip priemonė, įvertinanti sveikatos būklę ir apibrėžianti paciento pasitenkinimą gydymu ir slauga. Poreikių vertinimas yra dinamiškas konstruktas, primenantis gyvenimo kokybės vertinimo instrumentus. Multidimensinis poreikių vertinimas numato ne tik individualios slaugos plano sudarymą, bet ir slaugos rekomendacijas tam tikrai populiacijai [25, 32].
Klausimynai onkologinių pacientų slaugos poreikiams vertinti
Klausimynai, skirti vertinti onkologinių pacientų poreikius gali būti naudingi ne tik identifikuoti problemas, bet ir vadovauti planuojant priežiūrą. Remiantis atliktu tyrimu , analizavusiu, kokie instrumentai vėžiu sergantiems pacientų poreikiams vertinti buvo sukurti nuo 1966 m. iki 2002 m. yra identifikuoti 17 paciento poreikių vertinimo instrumentų ir 7 šeimos poreikių vertinimo instrumentai [32]. Randamas tikslus metodologinių tyrimo atlikimų paaiškinimas, kai kurių instrumentų aprašomos psichometrinės savybės. Ne visuose instrumentuose įvertintas patikimumas, tinkamumas, jautrumas. Paminėtini šie instrumentai:
Vėžio Reabilitacijos Įvertinimo sistema (Cares), Onkologinių Pacientų Poreikių Klausimynas (CPNQ), Onkologinių Pacientų Poreikio Tyrimas (CPNS), Paliatyvios Priežiūros Poreikio Tyrimas, Namų Priežiūros Tyrimas - Paciento Forma (HCS – PF),
Poreikių Vertinimo Klausimynas (NEQ), Derdiarian Informacinių Poreikių Įvertinimas (DINA), Prostatos Vėžio Poreikių Įvertinimas (PCNE), Psichosocialinių Poreikių Inventarijus (INI), Paliatyvios Priežiūros Įvertinimas (PACA), Šeimos Poreikių Inventarijus (FIN), Šeimos Poreikių Inventarijus Vyrams (FIN - H), FAMCARE skalė (Moters Priežiūros) ir kt. Galima aprašyti keletą instrumentų, kurie padeda įvertinti poreikius.
1. Pirminė Sveikatos Įvertinimo forma (The Initial Health Assessment Form) – tai instrumentas, sukurtas padėti medicinos praktikams atpažinti ir aprašyti medicininiuose dokumentuose pacientų sveikatos priežiūros poreikius. Vertinimo formą sudaro 22 klausimai, apimantys 8 poreikių sritis: fizinę, psichologinę, kasdieninio gyvenimo, socialinę, finansinę, informacinę, specialių poreikių ir asmens resursų/išteklių [24].
2. „Poreikių Vertinimo Klausimynas“ (Needs Evaluation Questionnaire). Klausimyną sukūrė Marcello Tamburini, psichologijos mokslų daktaras, Italijos Nacionalinio Vėžio Instituto, Psichologijos katedros direktorius, ir pirmąjį straipsnį apie instrumento panaudojimą paskelbė 2000 metais. Klausimynas yra skirtas matuoti hospitalizuotų onkologinių pacientų poreikius, jis nėra skirtas specifinei vėžio lokalizacijai. Instrumentas buvo sukurtas atlikus gausios onkologinės, psichologinės literatūros apžvalgą. Klausimyną sudaro 23 klausimai, kurie atskleidžia poreikius šiose srityse: 1. pagalbos susijusios su diagnoze/ prognoze;
2. būkle/gydymu (simptomai, gydymo poveikis); 3. bendravimo ir
4. santykių su kitais žmonėmis.
Šis instrumentas geba atskleisti tokius poreikius, kaip: informacijos apie diagnozę, gydymą, ateities būklę, artimųjų palaikymo, geresnio bendravimo su medicinos personalu, poreikį kontroliuoti savo būklę esant ligos simptomams, pagalbos poreikį valgio, rengimosi metu, socialinius, dvasinius poreikius. Šie poreikiai gali padėti atskleisti ligonio sveikatos būklę [49].
Klausimynai, skirti vertinti poreikius onkologinių pacientų, turi du tikslus: pirma, galima suteikti galimybę pacientams nurodyti jų nepatenkintus poreikius ligoninėje, ir antra, tai pateikia svarbią informaciją gydytojams ir kitiems sveikatos priežiūros
specialistams [49]. Taip pat pagerinamas ligoninės personalo supratimas apie paciento fizinę ir psichologinę būklę [38, 49].
Gydytojai ir slaugytojai ne visada gali žinoti viską apie savo pacientus. Daugeliu atveju žinojimas apie paciento būklę apribojamas vieninteliu aspektu, tokiu, kaip buvimas ar nebuvimas tam tikrų fizinių simptomų, kurie dažnai susiję su pacientų gydymu. Medicinos, slaugos personalo įsitikinimu, jie turėtų įsikišti tik anksčiau išvardytų simptomų atvejais, kartais ignoruojant daugelį kitų diskomfortų, kurie galėtų būti svarbesni pacientams [49]. Labai svarbu įvertinti ar slaugos poreikius vienodai supranta pacientas, slaugytojas ir artimieji [13].
Kitas žingsnis vertinant poreikius yra nagrinėti pacientų išreikštų poreikių reikšmę ir įsitikinti, kad jie yra patenkinami. Čia svarbus būtų multidisciplininės sveikatos priežiūros specialistų komandos dalyvavimas gydymosi metu [49].
Nesvarbu, kokia dimensija vertinama, tačiau vertinimas, turi atitikti metodologinius kriterijus, kurie keliami visiems matavimo instrumentams. Turi būti nustatoma ar tas instrumentas yra validus, patikimas [1, 4, 22].
3. Psichometrinių instrumento savybių nustatymas
3.1. Validumas/validity/
Instrumentas yra validus, jei jis matuoja tai, ką juo ketinama matuoti. Kadangi jokie auksiniai standartai neegzistuoja, tuomet dažniausiai remiamasi papildomais validizavimo metodais, kurie jau būna pripažinti, naujas metodas palyginamas standartiniams, gerai žinomiems instrumentams [1, 49, 39, 42]. Sekantys kriterijai, aprašomi žemiau, yra svarbūs validizavimo komponentai:
• Vidinis validumas. Šis tyrimo reikšmingumo kriterijus suprantamas kaip tyrėjo gebėjimas atsiriboti nuo įvairių galimų pašalinių veiksnių įtakos tyrimo rezultatams. Pavyzdžiui, atlikdami priežastinį – lyginamąjį tyrimą, kuriame yra keliama hipotezė apie tai, jog stresas yra ligų priežastis, turima įvertinti, ar kitos alternatyvios
priežastys iš tyrimo yra pašalintos, nes gali veikti ir kiti šalutiniai veiksniai. Ir jeigu nėra kitų esminių paaiškinimų, vadinasi galima kalbėti apie vidinį tyrimo validumą. • Įvertinus vidinį tyrimo validumą, reikia pagrįsti ir išorinį gautų duomenų bei išvadų
validumą. Šis tyrimo reikšmingumo kriterijus siejamas su tyrimo rezultatų ekstrapoliacija į kitas panašias grupes, nes visada kyla klausimas, ar galima tyrimo rezultatus, gautus tiriant vieną grupę, pritaikyti kitiems panašiems atvejams. Jei to negalima padaryti, tai mažėja tyrimo rezultatų pritaikomumas. Išorinį tyrimo validumą nulemia imties dydis. Todėl planuojant tyrimą, svarbu žinoti, kam bus pritaikyti tyrimo rezultatai. Norint juos apibendrinti platesnei populiacijai, būtina formuoti imtį tikimybiniu būdu, parenkant tokį atvejų skaičių, kuris leistų reprezentuoti tiriamąją populiaciją. To nepadarius, tyrimas įgauna apžvalginį pobūdį [1, 49, 22, 42, 56].
• Paviršinis validumas (face validity) reiškia tik paprastą, subjektyvią testo klausimų apžvalgą, norint nustatyti, ar klausimai yra būtent iš to turinio, kuris yra tikrinamas [34, 39, 42]. Juo parodoma respondentų klausimyno supratimas ir pripažinimas. Ką jų manymu skalė matuoja? Ar klausimai suprantami [22]?
• Objekto (konstrukto) validumas (construct validity) atsako į klausimą, ar instrumentas matuoja tai, kas svarbu pacientui? Tipiškas prototipas yra sukurtas sveikatos priežiūros profesionalų, bet po pacientų įvertinimo jis buvo modifikuotas [39]. Konstrukto validumas taip pat suprantamas kaip mastas, kuriuo konkretus testas gali išmatuoti vieną ar kitą konstruktą [4, 34, 56]. Konstrukto validumas parodo, ar klausimų skalės atspindi testuojamą dydį, apibrėžtą ekspertų, ar yra teorinė ekspertų nuomonė apie skalės struktūrą [49, 22, 42]. Svarbus tyrimo objekto ir jo kintamųjų nusakymas. Norėdami įvertinti duomenų apie konstruktą validumą, testų sudarytojai neretai pradeda nuo hipotezių iškėlimo apie tai, kaip elgsis individai, pasižymintys įvairiais dominančio konstrukto lygmenimis [4].
• Sutampantis validumas (concurrent validity). Atsako ar skalė koreliavo su kitais konkurento kintamaisiais, pavyzdžiui, ar gyvenimo kokybė blogėja, kai progresuoja liga [22].
• Nukrypstantis validumas (divergent validity) nurodo ar klausimai skirti matuoti skirtingus, įvairius intrumento aspektus.
• Prognozių validumas (predictive validity) leidžia suprasti, ar galima daryti išvadą, apie klausimus, kurie vertina pacientų išlikimo trukmę ir reakciją į taikytą gydymą [39]. Atsako į klausimą, ar skalė numato kitus kintamuosius, pavyzdžiui, ar numatomas gyvenimo kokybės blogėjimo lygis [22, 56]. Šis validumas parodo, kokiu laipsniu prognozės pasitvirtina tolimesnėje testuotų asmenų veikloje. Kadangi jame dominuoja aiškiai apibrėžti kriterijai (standartai), jis dar vadinamas kriterijaus validumu [4].
• Turinio validumas – tai testo validumo įvertinimo principas, kuris atspindi tai, kokiu laipsniu testo balai atspindi konstrukto turinį, arba, kitaip tariant, tai, kas buvo matuojama. Pavyzdžiui, jeigu vidurinės mokyklos mokytojas pasiūlys mokiniams anglų kalbos testą, tai jo balai turinio atžvilgiu bus validūs tik tuo atveju, jeigu testo klausimai bus paimti būtent iš to turinio, kuris buvo dėstomas klasėje ir kuris yra vadovėlyje bei papildomoje medžiagoje pagal mokymo programą.
• Konkurencijos validumas. Šio tipo validumas yra nustatomas, kada norima palyginti naujai parengto arba kitokio testo rezultatus su anksčiau taikyto testo duomenimis, t.y. nustatyti, kokiu laipsniu vieno testo balai atitinka kito testo balus, tiriant tuos pačius objektus (konstruktus).
Taip pat sutinkamas testo balų validumas, kurio sąvoka apibrėžiama kaip iš testo balų padarytų konkrečių išvadų tinkamumas, prasmingumas ir naudingumas. Išvados būna arba validžios, arba ne. Išskiriami keturi testavimo išvadų validumo įvertinimo principai: konstrukto validumas, turinio validumas, prognozių validumas ir konkurencijos validumas [4].
3.2. Patikimumas /Reliability/
Patikimumas yra svarbiausias, esminis validumo aspektas. Patikimumas bendrai nurodo vystomos skalės vidinį neprieštaringumą t. y. nurodo ar klausimai yra susiję, ar jie
matuoja tą patį veiksnį [22, 34]. Sveikatos būklės, poreikio patikimumo matavimo priemonė nurodo vidinį neprieštaringumą/vidinį nuoseklumą su kuriuo instrumentas matuoja pateiktą savybę pastoviu būdu (vidinis nuoseklumas) ar kartojamu būdu (testo retesto arba tyrėjų patikimumas). Skalė patikima, jei ji duoda panašius rezultatus panašioje situacijoje. Yra trys pagrindiniai patikimumo tipai:
1. testo retesto koreliacijos koeficientas yra du stebėjimai to paties subjekto dviem skirtingais laikotarpiais, tariant, kad būklė yra stabili.
2. Kappa koeficientas yra statistinis testas, kuris koreliuoja du skirtingus stebėtojus, to paties subjekto, tuo pat metu.
3. vidiniu neprieštaringumu/vidiniu nuoseklumu (internal consistency reliability) yra apibrėžiama vienos skalės administravimas. Tai atspindi vidinį klausimų homogeniškumą skalėje, t.y., kaip stipriai koreliuoja atsakymų į klausimus, sudarančių klausimyną ar tam tikrą loginę jo dalį, įverčiai. Gali būti panaudotas skirtingų rodiklių skaičius, bet Cronbach alfa koeficientas yra dažniausias [1, 4, 22].
Cronbach alfa koeficientas skaičiuojamas pagal aukščiau pateikiamą formulę, kur k – klausimų skaičius, s_i¯² - individualaus klausimo įverčių dispersija, s²t – suminių klausimyno (skalės) įverčių dispersija [1, 9].
K.Kardelio knygoje „ Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai“ (2002) rašoma apie testo balų patikimumą. Testų balų patikimumas nustatomas kartojant testą su tais pačiais asmenimis. Testo patikimumą nusako paklaidos dydis (nustatomas yra testo balų, o ne jo turinio patikimumas). Matavimo paklaida apibrėžiama kaip skirtumas tarp asmens tikrojo balo ir balų, kuriuos jis gavo, atlikdamas testą įvairiomis sąlygomis. Kita vertus, tiek teisingas (tikrasis) balas, tiek matavimo paklaida tėra hipotetiniai konstruktai. O tai reiškia, kad nors ir galima juos įvairiomis procedūromis įvertinti, tačiau negalima teisingai pamatuoti.
Tikrųjų balų ir matavimo paklaidų įvertinimas yra patikimumo koeficiento, kurio ribos yra nuo 0 iki 1, apskaičiavimas. Skaičius 1 rodo tobulą testo balų patikimumą, o
esant nuliniam vertinimui – nėra jokio patikimumo [22]. Maža alfa reikšmė (<0,5) rodo, kad klausimynas (skalė) yra nepatikimas. Lyginant tiriamųjų grupes skalė yra labai patikima, kai Cronbach alfa >0,8; pakankamai patikima, kai yra daugiau kaip 0,7 [1, 22] Testo patikimumą reikia įvertinti planuojant tyrimą, t. y. parenkant matavimo testus. Šiuo atveju pageidautinas kuo aukštesnis testo balų patikimumas, nes kai jis nepakankamas, labai nukenčia iš testo duomenų gautų išvadų validumas. Kita vertus, nereikia manyti, kad testo patikimumas garantuoja išvadų validumą. Pavyzdžiui, turime kokį nors instrumentą su nežinoma matavimų skale. Ir nors jo dėka gaunami labai tikslūs (patikimi) duomenys, tačiau jų reikšmė dar nesuprantama. Kitaip tariant, negalima padaryti validžių išvadų [1, 22].
Būtinas minimalus testo balų patikimumo lygmuo priklauso nuo konkretaus tyrimo. Pavyzdžiui, norint atlikti vieno kintamojo eksperimentą su nedidele tiriamųjų grupe ir tikintis gauti nors ir nedidelį vidutinių balų skirtumą tarp eksperimentinės ir kontrolinės grupių, būtina panaudoti testą, kurio balų patikimumas labai aukštas. Ir priešingai, planuojant eksperimentą su didele tiriamųjų grupe bei tikintis statistiškai reikšmingo balų skirtumo tarp grupių, galima panaudoti mažesnio patikimumo testą.
Nustatant testo balų patikimumą, pagal M. Gall ir kt. (1996), svarbūs veiksniai, dėl kurių gali atsirasti atsitiktinės matavimo paklaidos:
1. testo klausimai nepilnai atspindi konstruktą, t. y. matuojamą požymį;
2. paklaidos gali atsirasti dėl testuotojo klaidų (pavyzdžiui, netinkamai atlikta matavimo procedūra).;
3. išorinių aplinkos sąlygų įtaka (triukšmas arba šilta patalpa; 4. testuojamųjų savijauta gali nulemti netipišką jų elgesį [22].
Laikomasi patikimumo įvertinimo principų:
• Alternatyvia forma pagrįstas patikimumas. Kad suprasti šio principo esmę, galima įsivaizduoti atvejį, kai du tyrėjai sudaro atskirus testus tam pačiam konstruktui matuoti. Kiekvienas testas turi tiek pat klausimų, besiskiriančių turinio ir pateikimo stiliaus atžvilgiu. Atsiranda matavimų paklaida. Todėl norint įvertinti jos dydį, apskaičiuojamas koreliacijos koeficientas tarp abiejų to paties testo formų (abu testai gali būti atliekami vienas po kito arba po tam tikros pertraukos).
• Pakartotiniu testavimu pagrįstas patikimumas. Atlikus pakartotiną tiriamojo konstrukto testavimą, taip pat apskaičiuojamas koreliacijos koeficientas (vadinamas stabilumo koeficientu) tarp asmens gautų balų iš to paties testo, atlikus du kartus. Šis būdas, kai nėra alternatyvų, dažniausiai naudojamas testo patikimumui įvertinti. Ne mažiau svarbus dalykas pakartotiniame testavime - laiko tarpo tarp abiejų testavimų nustatymas [4, 22]. Testo retesto patikimumas atsako į klausimą ar instrumentas duoda panašius rezultatus, kai jis yra vykdomas kitu laiku po pakankamai trumpo laiko intervalo, kai neįtikimi paciento būklės pokyčiai, ir po pakankamai ilgo laiko intervalo, kad pacientai galėtų tai užpildyti nepamiršę kaip tai atliekama ir kokiu tikslu tai atliekama [39]. Jei antrasis testavimas bus atliktas labai greitai, tai tiriamasis asmuo gali atsiminti savo atsakymus, dėl ko stabilumo koeficientas gali būti dirbtinai padidintas. O atlikus pakartotiną testavimą po ilgesnės pertraukos, natūraliai gali pakisti testu matuojamas kintamasis. Tačiau laiko tarpas, skirtas pakartotinam testavimui, neturėtų būti ilgesnis, kaip vienas mėnuo.
• Vidinis nuoseklumas. Tai toks testo balų patikimumo įvertinimo principas, kuomet yra nagrinėjami atskiri testo klausimai ar jų grupės. Gali būti taikomi keli metodai. Vienas iš jų - tai koreliacijos koeficiento, vadinamo vidinio nuoseklumo koeficientu, apskaičiavimas. Pavyzdžiui, atlikus testavimą su grupe žmonių, testas yra dalinamas į dvi dalis (paprastai į vieną dalį atidedami klausimai su lyginiais numeriais, o į kitą – su nelyginiais). Tačiau šis vidinio nuoseklumo koeficientas atspindi tik vienos testo pusės patikimumą. Be to trumpėjant testui, jis mažėja. Todėl tam, kad atlikę visą testą gauti patikimus balus, yra taikoma Spearman – Brown pranašystės formulė (prophecy formula). Kitas testo vidinio nuoseklumo įvertinimo būdas – racionalaus ekvivalentiškumo metodas. Taikant šį metodą, kiekvienas testo klausimas yra nagrinėjamas pagal tam tikrą formulę. Labiausiai paplitusios yra Kuder – Richardson formulės: K – R 20 ir K – R 21, kurios, palyginti su kitais patikimumo skaičiavimo metodais, nurodo žemesnius patikimumo koeficientus. Aprašomas ir Cronbach‘ o alfa koeficientas.
• Testuotojo patikimumas. Norint gauti testo rezultatus, reikia jį atlikti ir skaičiuoti balus. Tiek testuotojas, tiek ir balų skaičiuotojas gali padaryti klaidų, ypač jeigu tiksliai nesilaikoma nurodytų procedūrų. Testuotojo klaidų dydį galima nustatyti, kai
kitas tyrėjas atlieka testą toje pačioje tiriamųjų grupėje, o po to sulyginami gauti rezultatai. Panašia procedūra galima įvertinti ir balų skaičiavimą. Šiuo atveju klaidos dažniausiai padaromos tada, kai testo negalima patikrinti pagal atsakymų raktą. Klaidos gali pasitaikyti ir dėl testuotojo neatidumo [4, 22].
3. 3. Jautrumas ir specifiškumas
Jautrumas (responsiveness), rodo ar instrumentas pajėgus aptikti kliniškai reikšmingus pokyčius, ar instrumento skalė reaguoja į pacientų poreikių pokyčius? Skalės gali būti jautrios, jei jos panaudojamos klinikiniuose bandymuose vertinti terapijos naudą [34, 39, 42]. Skalės privalo būti tiek jautrios, tiek specifiškos. Skalė yra jautri, jei ji atskiria vieną individą nuo kito. Kuo žemesnis rodiklis false negatives, tuo jautresnis testas. Skalė yra specifiška, jei ji skiriasi tik stebėjimu, kuriuo ji pagrįsta. Kuo žemesnis rodiklis false positives, tuo specifiškesnis testas. Validumo koeficientas negali viršyti patikimumo koeficiento, vadinasi, kuo žemesnis patikimumas, tuo žemesnis ir validumas. Pastebima, kad aukštas patikimumas negarantuoja aukšto validumo [56]. Šią savybę reikia įvertinti kiekvienam instrumento pritaikymo tipui susijusiam su sveikatos matavimu [42].
3. 4. Skalės administravimas
Skalės administravimo metodas yra kritinis veiksnys, lemiantis ar ta skalė gali matuoti poreikius ar ne. Dažnai prieinamų šaltinių kiekis lemia ar skalė bus panaudota savarankiškam užpildymui, ar bus imamas interviu [22, 34]. Jei skalę galima savarankiškai administruoti, tuomet respondentas pildo klausimyną, pagal standartizuotas sąlygas, prieš tai susipažinęs su instrukcija. Pranašumas šio metodo tas, kad klausimynas gali būti administruojamas neprofesionalaus žmogaus, jo naudojimas paprastas ir galima jį pakartoti tiek kartų, kiek reikia, ir nėra tyrėjo įtakos duomenų iškraipymui. Tačiau yra
ir trūkumų. Žmogus turi mokėti rašyti ir skaityti. Ir bet koks duomenų iškraipymas dėl nesupratimo negali būti ištaisomas. Kartais respondentas norėdamas pamaloninti tyrėją atsako į klausimus taip kaip jo manymu iš jo tikimasi, tuomet sisteminiai arba pagrindini ai klausimai praeina nepastebimi. Kai skalė yra valdoma tyrėjo, tuomet jis ją ir užpildo. Tyrėjas turi būti parengtas, ir jei daugiau nei vienas tyrėjas atlieka tyrimą, tai turi būti įvertintas tyrėjų tarpusavio patikimumas. Šis metodo tipas leidžia vertinti kas yra standartizuojama, nepaisant subjekto ir aplinkybių. Visi klausimai, sudaryti tokiu būdu yra eliminuojantys nukrypimus rastus atviro klasikinio interviu metu [22].
Atsakymų tipai
Paprastai matavimų skalės yra padalytos pagal atsakymų tipus, kuriuos jos numato. Dischotominiai arba nominalūs atsakymų lygiai yra „taip/ne“, „yra/nėra“ bendrai paprasčiausių tipų skalėse ir lengvesni valdomi paprastesnėse populiacijose. Susirgimo Poveikio Profilis ir Notingemo Sveikatos Profilis yra pavyzdžiai bendro gyvenimo kokybės skalių formų panaudojimo. Kartais yra pateikiamas svarstymas ar laipsnis, pavyzdžiui, „ taip/ne/galbūt“, padidina skalę iki ordinalinio lygio. Kai skalės turi daugialypius alternatyvius atsakymus, jos vadinamos intervalinėmis. Prieveiksmiai rodo atsakymų dažnį arba intensyvumą (visada, kartais, niekada). Skirtumai privalo reprezentuoti vienodą intervalą tarp atsakymų, kurie yra dažnai problema naujų skalių kostrukcijos sudaryme. Vienpusiai klausimai yra tie, kurie pateikiami po vieną ir yra skalės intervalo lygyje, kuriame atspindi normalią būklę, pavyzdžiui, nuo „jokio skausmo“ iki „labai skausminga“. Bipoliniai klausimai, iš kitos pusės yra tie, kurie atspindi tai, kad normali būklė pablogėjo ir atsidūrė skalės centre, pavyzdžiui, „apimtas manijos“ iki „depresijos būsenos“. Vienodas skaičius intervalų sumažina regresiją link vidurkio lygio. Kai kurios skalės yra pristatomos grafiškai, pavyzdžiui, vizualinė analoginė 10 cm skalė [22].
Bendras skalės skaičiavimas
Skaičiavimas bendros skalės gali sumos įvertį priskirti klausimams. Tai dažniausia naudojama ir efektyvu. Kiekvieno klausimo svorio įvertį skalės naudoja kiekvienam klausimui apskaičiuoti. Apsunkinama, kai naudojami svarbiausi komponentai analizės faktoriaus arba pilotinės studijos reprezentatyvios grupės respondentų gaunami reliatyvūs klausimų svoriai. Tačiau abu požiūriai pateisinami ir gaunami rezultatai dažnai yra kompromisas tarp abiejų metodų. Svorio matavimo koeficientas turi būti ypač svarbus tarpkultūriniame vertinime, kadangi skirtingos kultūros turi skirtingų vertybių poveikį ligos vystymuisi [22].
3.5. Instrumentų, skirtų vertinti slaugos poreikius, adaptavimo
žingsniai
Šie žingsniai yra svarbūs pritaikant naują instrumentą savo šalyje. 1. Pasirinkimas skalės, klausimyno.
2. Kiekybinė fazė. Šios multidimencinės skalės validizavimas pagal tyrimo sąlygas: a) iš sudėtinės skalės vertimas į norimą kalbą, kai verčia asmuo, kilęs iš tos kultūros
į kurią ruošiamą adaptuoti skalę (gimtasis kalbėtojas).
b) atgalinis vertimas į originalią kalbą trijų dvikalbių vertėjų, kurie nėra gerai susipažinę su skale.
c) palyginimas trijų naujų versijų skalės su originalia versija. Šis palyginimas gali baigtis konsensusu kiekvienam klausimui, pasiektam iš pirmosios versijos, kitoje kalboje. Šis žingsnis atliekamas su originalios versijos autoriumi, jei tai įmanoma. Atliekama su pasirinktos populiacijos imtimi (maksimaliai 5*10 respondentų). Kiekvienu klausimu yra diskutuojama su respondentu, pabrėžiant jų klausimų suvokimą, supratimą (face validity) ir jo laipsnį santykiuose su kitais klausimais subskalėse.
d) nauja versija sukuriama ir dar kartą testuojama, atsižvelgiant į respondentų pastabas.
e) žingsniai nuo „d“ iki „e“ kartojami iki pasiekiamas konsensusas, konstrukto validumas ir paviršinis validumas.
3. Kokybinė fazė. Nauja versija testuojama imtyje , kuri sudaryta maždaug iš 250 subjektų, reprezentuojančios populiaciją ir 50 sveikų savanorių.
a) pirma, faktoriaus analizės komponentai apibrėžia ašį ar subskales, kurios egzsituoja klausimyne;
b) antra, Cronbach alfa matuoja lygį vidinio neprieštaringumo/nuoseklumo, klausimus bendram patikimumui bendros skalės ir kiekvienai subskalei.
c) skalės rezultatai vertinami apibrėžti ar skalės yra ekvivalenčios. Jeigu rezultatai bus statistiškai susiję su originalios skalės, tai skales galima laikyti ekvivalevčiomis/lygiavertėmis.
d) jei originalios ir išverstos skalės rezultatai skirsis, tai jos negali būti laikomos lygiavertėmis ir naudojamos palyginamiesiems tyrimams atlikti [22].
Skalės turėtų padėti įvertinti svarbą, kurią kiekvienas individas sieja su skirtingais analizuojamo reiškinio aspektais. Skalė turėtų įvertinti gerbūvio lygį, siejamą su įvykiais, susijusiais su lėtinėmis ligomis, nesumažinant pavyzdžiui, integruoto gyvenimo kokybės įvertinimo įtakos sveikatos kokybei Šie matavimai reikalingi, jeigu subjektyvi svarba vertinama paciento, susijusi su sveikatos būkle, sprendimuose, kurie įtakoja sveikatos priežiūros tiekėjų sveikatos paslaugų sprendimus [22]. Paruošti testą, klausimyną, anketą naudojimui nėra lengva tam reikia atlikti daug įvairių bandymų, kol testas tampa adekvatus ir tinkamas naudoti [4, 16].
Instrumentų, skirtų poreikiams vertinti, problemų nsutatymo ribos prasiplėtė iki paciento fizinių, psichologinių ir socialinių problemų nustatymo [49, 24]. Buvo pastebėta, kad pačių pacientų subjektyvus ligos įvertinimas svarbus apibrėžiant jų pasirinkimą ir apsisprendimą [19, 23]. Atidus dėmesys leido pagerinti sukurtų instrumentų psichometrines savybes (patikimumą, tinkamumą – validumą, atsiliepiamumą). Kita vertus, mažai buvo skirta dėmesio stengiantis suprasti gilią mintį, ką iš tikrųjų pacientai turi omenyje atsakydami į klausimus apie gyvenimo kokybę, poreikių ir pasitenkinimo aspektus. [49, 18]. Kokybiniame giluminiame tyrime, kuris įtraukia pacientų žodžių
reikšmių kalbos analizę ir papildomų numanomų žodžių konataciją, gali gerai reprezentuoti būdus, padedančius suprasti poreikius, sveikatos būklę ir gali veikti kaip vadovas tiems, kurie vadovauja sveikatos priežiūrai.
Susidomėjimas pacientų poreikiais ir poreikių reikšmėmis, kurias jiems suteikia pacientai, leido greta kiekybinio mokslinio tyrimo atlikti kokybinį. Tokiu būdu siekiama atskleisti poreikių reikšmių unikalumą, įvairovę, gilumą, tam, kad skatinti pagerinimą kokybiškos sveikatos priežiūros [49].
4. KOKYBINIS TYRIMAS
Greta iki šiol dominavusių kiekybinių tyrimų vis ryškesnes pozicijas įgyja kokybiniai tyrimai [7]. Kokybiniai metodai jau seniai yra naudojami tokiose srityse kaip sociologija, psichologija, edukologija, istorija ir kultūros tyrimai [45]. Kokybiniai metodai gali būti tinkami tirti sveikatą ir su ja susijusias problemas, jie vis labiau naudojami sveikatos priežiūros moksliniuose tyrimuose [45, 37].
Tarp kiekybinio ir kokybinio požiūrių, tiriant socialinius reiškinius, vyksta suartėjimas, „paradigmų karą“ keičia vis didėjantis susidomėjimas ir siekimas šiuos du požiūrius apjungti [7]. XX a. antroje pusėje atsiradęs sisteminis požiūris į problemų tyrinėjimus grindžiamas nuostata, kad šioms problemoms tirti reikalingi tiek kiekybinių, tiek ir kokybinių tyrimų metodai, papildantys vieni kitus atskiruose tyrimų etapuose [4, 40].
John‘as W. Creswell‘as kokybinį tyrimą apibūdina taip: „Kokybinis tyrimas yra suvokimo procesas, kuris grindžiamas individualiomis metodologinėmis žmonių problemų tyrimo tradicijomis. Tyrėjas sukonstruoja kompleksinį, holistinį paveikslą, analizuoja žodžius, išsamiai perduoda informantų požiūrius bei atlieka tyrimą natūralioje aplinkoje“ [7]. Mokslo metodologinėje literatūroje kokybiniai tyrimai neretai apibūdinami kaip natūralistiniai [4]. Kokybinių tyrimų metodologija grindžiama fenomenologine (interpretacine) filosofine reiškinių aiškinimo paradigma – subjektyvistiniu požiūriu [4]. Dėl duomenų subjektyvumo, sunkiai pakartojamo tyrimo, kokybiniai tyrimai yra neretai kritikuotini ir apibūdinami kaip „nemoksliški“ [45].
Kiekybiniam tyrimui labiau būdinga normatyvinė - pozityvistinė paradigma, reiškinius aiškinanti objektyvistiniu požiūriu. Kokybinių tyrimų metodologinės prielaidos siejamos su šių tyrimų tradicijomis. Vienos tyrimų tradicijos labiau tinka žmonių vidiniam pasauliui tirti (vidinės patirties tyrimai), kitos – socialinių ir kultūrinių reiškinių tyrinėjimams (visuomenės ir kultūros tyrimai), trečios – kalbos ir komunikacijų tyrimams (kalbos ir komunikacijų) [4]. Daugelio tyrėjų yra išskirtos pagrindinės kokybinio tyrimo charakteristikos:
• natūrali aplinka kaip duomenų (informacijos) šaltinis [7, 45]; • tyrėjas kaip pagrindinis duomenų rinkimo instrumentas; • duomenys renkami žodžių ir paveikslų pavidalu;
• išdava (rezultatas) yra veikiau procesas, o ne produktas; • duomenų analizė – induktyvinė, kreipiant dėmesį į atskirybes; • dėmesys dalyvių raiškai, jų nuomonei [7].
Kokybinis metodas yra multimetodas, apimantis interpretacinį, natūralistinį požiūrį į tiriamą subjektą. Kokybinio tyrimo metodais siekiama interpretuoti reiškinį tais terminais, kokiais jį suvokia žmonės [4, 7, 45]. Kokybinis tyrimas apima tyrėjo savianalizę, refleksiją ir kritinį mąstymą. Taip pat būdingi šie savitumai: kuriamasis žinių pobūdis, holistinė analizė ir paaiškinimai [4].
Skirtumas tarp kiekybinio tyrimo ir kokybinio apibūdinamas taip: kiekybiniai tyrinėtojai dirba su keliais kintamaisiais ir daug atvejų, kai kokybiniai tyrinėtojai – su keliais atvejais ir daug kintamųjų [7]. Kiekybiniu požiūriu tyrime siekiama patvirtinti hipotezę, o kokybinio požiūrio atveju priimtinesni iš situacijų analizės kylantys paaiškinimai [4]. Pagrindinė skirtumo idėja - kontekstas [3].
Aprašomi šie kiekybinių ir kokybinių tyrimų skirtumai:
1. Metodai, duomenų analizė. Kiekybiniam tyrimui labiau būdingas siekis ieškoti išorinių reiškinio požymių, išgaunant įvairius dydžius, kurie gali būti išreikšti skaičiais ir matuojami. Kiekybinio tyrimo mokslinę vertę nusako kiekybiniai rodikliai. Kiekybiniai tyrimai labiau suplanuoti ir struktūrizuoti. Tuo tarpu kokybinių tyrimų metodai yra lankstūs, orientuoti į interpretaciją, o ne į matavimus; į procesą, o ne į išvadą. Kokybiniai tyrimo metodai labiau gilinasi į daiktų ir reiškinių kilmę, o ne į skaičių, kiekį. Kokybinė duomenų analizė atliekama naudojant interpretacinius
aiškinimus, o kiekybinėje analizėje vyksta statistinių ryšių interpretacija bei duomenų patikrinimas.
2. Kokybiniams tyrimams netaikomi griežti imties tūrio reikialavimai. Jų reprezentatyvumą lemia teoriniai kriterijai. Svarbiausias tyrimų elementas – duomenų apibendrinimas.
3. Savita tyrimo eigos specifika, susikoncentravimas į problemą, hipotezių iškėlimas. 4. Prieinamumas. Kokybinio tyrimo metu, gavus oficialų leidimą tyrimui atlikti, turi
būti detaliai susitarta su žmonėmis (vieta, laikas) [4]. Žmonės tiriami jų natūralioje aplinkoje, nesudarant dirbtinės aplinkos ar eksperimentinio tyrimo situacijos [45]. Kitas iš prieinamumo būdų – tapti stebėtoju „iš vidaus“, tai vadinama tyrimu dalyvaujant [3].
Atliekant kokybinį tyrimą gilinamasi į reiškinį, į problemą. Naudojami atviri, uždari klausimai, tam, kad surinktume „vaizdus“ arba „žodžius“ [4]. Informacijai surinkti kartais pasitelkiama interviu, stebėjimą, dokumentų ir garso – vaizdo medžiagos [4, 45]. Kokybinių duomenų analizė remiasi analogiškais duomenų analizės metodais:
Nuolatinis lyginamasis metodas. Jo esmę sudaro duomenų skirstymas ir kodavimas pagal kategorijas, dimensijas, temas. Vėliau taip sugrupuoti duomenys apibrėžiami ir ieškoma tarpusavio ryšio su kitomis kategorijomis/temomis/dimensijomis [4, 3]. Duomenys analizuojami pasirinkus indukcinį kelią – nuo atskiro, ypatingo prie bendresnės perspektyvos [7].
Antrasis metodas – teiginių ir hipotezių formulavimas, remiantis išsamiai surinktais duomenimis.
Trečias analizės būdas – iš visos duomenų bazės yra išrenkami duomenys, patvirtinantys tyrinėtojo supratimą ar suvokimą. Po to medžiaga pateikiama pasakojamosios atsakaitos forma [3, 4]. Jos rašomos paprasta kalba, pabrėžiant tiriamojo portretą ir jo kontekstą. [3]
Duomenų analizė kokybiniame tyrime – kūrybinis procesas [33]. Duomenų analizės fazė iš dalies persidengia su duomenų kaupimo fazę. Kol tęsiasi duomenų analizė ir duomenų kaupimas, tyrėjas visą laiką grįžta atgal prie pirmųjų duomenų, kad galėtų paaiškinti duomenis [33, 53, 54]. Teksto duomenys, stebėjimo ar interviu įrašas yra tiriami naudojant tam tikrus turinio analizės variantus. Paprasčiausias turinio analizės
tipas yra kiekybinis. Juo apibrėžiama kodų sistema, skaičiavimo rezultatai išdėstomi lentelių forma. Kokybinis tyrimas naudoja analitines kategorijas, kad aprašytų tiriamą fenomeną. Šios kategorijos gali būti gautos induktyviniu būdu [45].
Kategorijų sugrupavimas reikalauja gautus duomenis „iškarpyti“ ir „suklijuoti“. Rasti ryšius, sąsajas tarp jų pačių. Didelės apimties medžiaga išskaidoma, pagal susijusią prasmę į skirtingas „korteles“. Taip įmanoma sukurti matricas arba duomenų apdorojimo sistemą, kad palengvinti temų identifikavimą [45]. Pateikiant kokybinio tyrimo duomenis, svarbu detaliai pateikti duomenų kaupimo ir analizės metodus [37].
Kai kurių autorių išskiriamos kokybinių duomenų analizės stadijos:
1. Supažindinimo – tai pasinėrimas į neapdorotus duomenis, įrašo išklausymas, pastabų studijavimas. Pastebimos pasikartojančios temos.
2. Identifikavimo tai temų, sąvokų identifikavimas, kuriomis duomenys gali būti įvertinti ir toliau jomis remiamasi. Sudaromas duomenų „indeksas“, „duomenų rodiklių sąrašas“
3. „Indekso“, “duomenų rodiklių sąrašo “sudarymas – pritaikymas teminių rėmų arba „sisteminių indeksų“(rodiklių) duomenims tekstinėje formoje. Paaiškinimai įrašų su sunumeruotais kodais iš indekso paremiami trumpu tekstu. Pavienės teksto ištraukos gali dažnai apimti didelį skaičių skirtingų temų .
4. Lentelių/diagramų sudarymas – duomenų pertvarkymas pagal temas, nustatomas ryšys tarp temų. Šis lentelių, diagramų sudarymas apima didelį kiekį abstrakcijų ir sintezės.
5. Kartografija ir interpretacija – naudojimas lentelių/diagramų, siekiant apibrėžti sąvokas, sukurti tipologiją ir surasti sąsajas tarp temų, sekant tyrimo tikslu [45]. Turi būti pateikta pakankamai duomenų, leidžiančių skaitytojui taip pat įvertinti ar interpretacija yra pakankamai paremta duomenimis [37].
Taip pat turėtų būti paminėtos šios dvi kokybinio tyrimo proceso grandys: teorinis mąstymas ir teorijos išvystymas. Idėjos išaiškėjusios iš duomenų, patvirtinamos kaip nauji duomenys. Taip atsiranda naujos idėjos, patvirtinamos jau sukauptais duomenimis, kurie nuolat tikrinami, konstruojamas solidus pamatas teorijos išvystymui. Tai sąsaja tarp mikro duomenų perspektyvos ir makro teorinio suvokimo.
Teorija išvystoma per du mechanizmus:kaip išdava tyrimo proceso, kaip modelis palyginimui ir tolimesniam teorijos vystymui [41].
Kokybinio tyrimo duomenų analizei yra naudojami ir programinės įrangos paketai QSR NCD IST ir ATLAS/ti. Taip galima pagerinti analizės tikslumą. Turimos kodų ir paieškos - išrinkimo funkcijos. Šios programos gali patikrinti pranešimus, apdoroti gausesnį kiekį duomenų ir padidinti tyrimo „power“ – galią [45].
Bandant patvirtinti tyrimo duomenis remiamasi vidiniu ir išoriniu patikrinimu. Vidinis patikrinimas susijęs su pačiu tyrimo duomenų įvertinimu, o išorinis patikrinimas atliekamas, pasitelkus kitus tyrinėtojus arba sudarant anketas, pagal kurias patvirtinamos hipotezės [3, 4, 55].
Išskiriami kriterijai, nusakantys kokybinio tyrimo kokybę: 1. duomenų rinkimo trukmė;
2. duomenų prieinamumas; 3. duomenų „natūralumas“; 4. tyrėjo savikritika;
5. loginė vertė (pateikiamos išvados, turi būti įtikinamai ir pagrįstai susietos su aprašomaisiais duomenimis);
6. aprašymo atitikimas (tyrėjas turi pateikti tikslias detales apie tiriamąjį ir jo kontekstą) [4,37].
7. reikšmingumas (tyrimas turi nagrinėti teoriškai svarbius klausimus bei būti parengtas taip, kad atsakytų į iškeltus klausimus) [4].
Taip iškeliama kitų tyrėjų „kokybės problema“ kokybiniame tyrime: kaip apibrėžiama kokybė ir kaip ji turi būti nagrinėjama [37]. Ši problema atskleidžia požiūrį kaip turi būti vertinami ir pasirinkti kokybinio tyrimo metodai. Kokybinis tyrimas turi būti vertinamas pagal du aiškius kriterijus: validumą (pagrįstumą) ir tinkamumą/patikimumą, kurie naudojami ir kiekybiniame tyrime [37, 29]. Validumui patvirtinti naudojamas validumo testas arba trianguliacijos metodas (panaudojimas dviejų ir daugiau skirtingų kokybinio tyrimo metodų arba dviejų ir daugiau duomenų šaltinių pvz., interviu paimamas iš dviejų skirtingų respondentų grupių) [37, 32]. Trianguliacija pasirenkama taip pat, kad patikrinti patikimumą. Trianguliaciją gali sudarytit pasirinkti skirtingi metodai [32]. Patikimumas yra sąvoka skirta įvertinti kokybę kiekybiniame
tyrime susijusiame su „paaiškinimo tikslu“ [29]. Tyrėjai patikimumo sąvoką naudoja ir kitais terminais. Healy ir Perry kokybinėje paradigmoje naudoja terminus tikėtinumas (credibility), neutralumas arba patvirtinimas (confirmability), nuoseklumas, pritaikomumas. Lincoln ir Guba naudoja terminą „dependability“ patikimumui [29]. Jei validumas ir patikimumas gali būti patikrinti, galima geriau apibendrinti duomenis. Patikimumas ir validumas garantuoja metodologinę darną, išvystant sąryšį tarp imties, duomenų kaupimo, analizės, ir vystant teoriją [29, 41]. Sutinkama viena dažniausių klaidų - per didelis skaičius tyrimo dalyvių, ir menki duomenys; turėtų būti tęsiamas įtraukimas į tyrimą naujų dalyvių iki duomenys išdėstomi pilnai ir kartojasi [41].
Nors iškelta kokybės problema kokybiniame tyrime susilaukia dėmesio daugelyje dabartinių straipsnių, visgi dar pripažįstama, kad daugeliui tyrėjų tai yra „paslaptis“ [37]. Kokybės problema kokybiniame tyrime galėtų būti kaip atskira problema kitiems kokybinaims tyrimams [30].
Atspindėjimas (reflexivity) reiškia jautrumą metodams, kuriuose tyrėjas ir tyrimo procesas yra sumodeliavę sukauptus duomenis, apimant prielaidas ir patirtį, gali įtakoti duomenų analizę, tyrimo išdavas induktyviniu būdu [37, 41]. Jautrumas yra svarbus siekiant kokybinio tyrimo patikimumo ir validumo. Trūkumas tyrėjo jautrumo gali būti dėl trūkumo žinių, per didelio sekimo instrukcija, neįsigilinant į duomenis, dėl nesugebėjimo apibendrinti, sintetinti [41].
Nepaisant skirtingų požiūrių į kiekybinių ir kokybinių tyrimo metodų santykį, daugelis socialinių mokslų metodologų yra kiekybinių ir kokybinių metodų derinimo šalininkai [4]. Suvokimas, kad šie skirtingi metodai gali papildyti vienas kitą, palaipsniui skverbiasi ir į sveikatos ir sveikatos priežiūros mokslinį tiriamąjį darbą, kad galėtų atsakyti į svarbius mokslinius klausimus [40, 45]. Sujungiant skirtingas metodų technikas, tyrėjai tikisi išplėsti tyrimo idėją/užmojį ir pagerinti tyrimo analitinę „power“ galią, tyrimo kokybę [47, 40]. Pagrindinės kokybinio tyrimo technikos gali būti panaudotos atskleisti paciento sąlyti su liga, sąveiką su kitais jį supančiais žmonėmis arba išaiškinimui, kaip yra suprantami sveikatos profesionalų vartojami terminai. Kokybiniai metodai panaudojami pilotiniame tyrime, kad vėliau dominamus klausimus būtų galima patikrinti kiekybiškai, taip įgyjus supratimą apie tyrimo problemą [19, 45]. Kokybinių metodų taikymas duoda galimybę išvystyti klausimynus kiekybiniam tyrimui [19].
Žinotina, kad kokybinių ir kiekybinių tyrimo metodų santykį moksliniame tyrime apsprendžia tyrimo tikslas ir tyrimo objektas. Siekiant kokybinių ir kiekybinių tyrimo metodų integracijos, svarbu atsižvelgti į jos prielaidas ir metodų skirtumus [4].
5. INTERVIU
Interviu yra viena svarbiausių duomenų rinkimo priemonių kokybiniame tyrime [7, 55]. Tai dažniausiai naudojamas kokybinio tyrimo metodas sveikatos priežiūros aplinkoje [45]. Interviu yra priartėjimo prie žmonių suvokimo, reikšmių, situacijų apibrėžimo ir realybės konstravimo (aiškinimo) būdas. Tai - viena įtaigiausių žmonių tarpusavio supratimo priemonių. Norint suprasti tai kaip kiti asmenys aiškina tikrovę, turime jų paklausti taip, kad jie galėtų papasakoti mums savo terminais (žodžiais), o ne tomis tiksliomis kategorijomis, kurias pateikiame mes. Turi būti leidžiama respondentams atsiskleisti iki tokio gylio, kuris padėtų atskleisti jų reikšmių esmę.
Interviavimas (interviu ėmimas) pasižymi savo formų ir panaudojimo galimybių įvairove. Būdingiausias interviavimo tipas yra individualus, akis į akį keitimasis informacija žodžiu. Taip pat gali būti naudojama grupinio interviavimo forma, klausimynų siuntimas paštu, apklausos telefonu [7]. Interviu gali būti naudojamas marketingo tikslais, politikos srityje, terapijos tikslais medicinoje [4, 7]. Interviu gali vykti vieną kartą, trumpai apsikeičiant informacija žodžiu, kelių minučių trukmės interviu telefonu metu, arba tai gali trukti daugiau kartų, ilgalaikių susitikimų metu, kartais gali trukti ištisomis dienomis, kaip antai, gyvenimo istorijos interviu atveju. Tuo būdu, interviu gali būti įvairių tipų [7]. Išskiriami trys pagrindiniai interviu tipai:
• neformalus pokalbio pobūdžio interviu; • bendras vadovaujantis interviu;
• standartizuotas atvirų klausimų interviu.
Minichiello interviu tipologija panaudoja terminus „standartizuotas“, „pusiau standartizuotas“ ir „nestandartizuotas“.
Fontana ir Frey interviu skirsto į struktūrizuotus ir nestruktūrizuotus, individualius ir grupinius interviu [7]. Pope C. ir Mays N. išskiria struktūruotą, pusiau struktūruotą ir giluminį interviu [45].
Taip pat žinomi šie interviu tipai:
• neprimestinis (kilęs iš psichiatrijos, kada klausinėjantysis nesistengia išlaikyti numatytos pokalbio linijos, o pasiduoda ligonio primetamai pokalbio eigai);
• kryptingas (klausinėjantysis ypatingą dėmesį kreipia į subjektyvius respondento atsakymus apie jam žinomą situaciją, su kuria jis susipažino prieš interviu.Iš gautų atsakymų tyrėjas gali sprsti, ar pasitvirtino jo iškelta hipotezė, ar ne) [4].
Nepriklausomai, nuo to, kokia tipologija naudojamasi, pagrindinės šių variantų dimensijos yra interviu struktūrizavimo lygis, iki kurio interviu yra standartizuotas visų respondentų ir situacijų atžvilgiu.
Griežtai struktūrizuotose ir standartizuotose interviu klausimai yra iš anksto suplanuoti ir standartizuoti, iš anksto užkoduotos kategorijos pateikiamos kaip galimi atsakymo variantai, ir pats interviu nesiekia būti giluminiu. [7] Jeigu interviu yra pakankamai standartizuotas, visi respondentai gauna tuos pačius klausimus, pateikiant juos ta pačia seka, standartizuota forma [7, 45]. Laisvumas ir kintamumas šiuo atveju yra minimizuoti. Šio tipo interviu stimulo – atsakymo prigimtis sąlygoja greičiau racionalius, nei emocionalius atsakymus.
Nestruktūrizuotame interviu klausimai nėra suplanuoti ir standartizuoti, tačiau yra pagrindiniai klausimai, kurie užtikrina interviu pradžią ir vyksmą. Specifiniai klausimai kyla besivystant interviu, ir šių klausimų įvardijimas priklauso nuo interviu pobūdžio, kurį jis įgyja proceso eigoje. Šiuo atveju galimos atsakymų kategorijos iš anksto nėra numatytos. Kartais šis interviu vadinamas etnografiniu interviu. Interviu valdymas priklauso nuo situacijos prigimties ir respondentų. Nestruktūrizuotas interviu yra veiksmingas tyrimo įrankis, plačiai naudojamas socialiniuose tyrimuose ir kitose srityse, ir tinkamas vertingiems duomenims gauti [7].
Pusiau struktūrizuotas interviu vadovaujasi atvirais , uždarais klausimais, kurie neturi griežtai apibrėžtos struktūros, bet pakankamai gerai išdėstyti ir suformuluoti, kad atskleistų sritį, temą, kuria domimasi. Daugelyje dabartinių kokybinių tyrimų naudojamas šis interviu tipas. [45].
Pasirinktas interviu tipas turėtų būti suderintas su tyrimo tikslais ir svarbiausiais klausimais. Taip pat pasirinktas tyrimo tipas turėtų daryti įtaką praktiniams interviu aspektams ir tyrimo proceso valdymui [7].
Praktiniai interviu aspektai
Svarbu tinkamai pasiruošti pasirinkto kokybinio tyrimo atlikimui. Todėl didelis dėmesys literatūros analizėje skiriamas praktiniams interviavimo aspektams. Praktiniai interviu aspektai apima interviu respondentų parinkimą, interviu valdymą ir duomenų fiksavimą (užrašymą) bei analizavimą [7, 55].
1. Interviu respondentai. Keliami klausimai: kas bus interviuojamas ir kodėl? Kiek respondentų bus interviuojama ir kiek kartų numatoma kalbėtis su respondentu? Kiek laiko ir kada truks interviu? Kur bus imamas interviu? Kaip bus organizuojamas priėjimas prie interviu situacijos. Klausimai kyla iš tyrimo tikslų ir numatomos tiriamosios grupės atrankos [7]. Kokybiniame tyrime imties dydis nėra apibrėžtas griežtai, tačiau čia svarbūs tokie veiksniai kaip interviu gilumas ir trukmė [45]. Laikas ir vieta yra akivaizdūs dalykai, kuriuos reikia numatyti, jų įtaka kokybiniams duomenims gali būti lemiama. Svarbus yra leidimas tirti situaciją, reiškinį. Tai susiję su priartėjimu prie situacijos, etiniais įsipareigojimais interviuojamųjų atžvligiu. Nuo to kaip interviuotojas užmezga kontaktą su respondentais bei organizuoja priėjimą (leidimą), gali iš esmės priklausyti tyrėjo ir respondento tarpusavio santykiai, interviu duomenų kokybė, patikimumas ir pagrįstumas [7].
2. Interviu valdymas. Interviu valdymui svarbūs: pasiruošimas interviu – interviu grafikas, Interviu pradžia, bendravimas ir išklausymo menas, klausimų pateikimas, interviu užbaigimas.
3. Fiksavimas. Planuojant tyrimą turi būti numatyti duomenų fiksavimo būdai. Aukštai struktūrizuoto interviu atveju, kuris naudoja iš anksto užkoduotų atsakymų kategorijas, atsakymų fiksavimas gali būti jų pažymėjimas atsakymų
lape [7]. Labiau atvirų interviu galimybės apima duomenų fiksavimą garso ir vaizdo juostose, skaitmeniniais diktofonais [7, 45]. Tuo pat metu darant audio įrašą tyrėjas gali pasirašyti pastabas [45]. Pasirenkant duomenų fiksavimo būdą, reikia atsižvelgti į realius situacijos apribojimus, respondento nusiteikimą benradarbiauti bei pasirinkto interviu tipą. Vėliau, baigus interviu, užrašyti duomenys turi būti iššifruoti [7, 43]. Prieš šifruojat gautą medžiagą, turi būti ji perrašoma arba perkeliama iš diktofono kasetės į kompiuterinį teksto lapą. Medžiaga turi būti perrašoma. Perrašymas neretai trunka 6 – 7 valandas, priklausomai nuo įrašo kokybės, diktofono ir nuo to kokio gilumo informacija reikalinga [45]. Sunku interpretuoti pokalbį, lydimą nežodinių signalų tokių kaip juokas, garsai „Mm, Ach“ ir t.t [43]. Tačiau tokius nežodinius signalus kaip atodūsis, atsikosėjimas, netgi balso tono, garso stiprumo pasikeitimus būtina fiksuoti perrašymo metu [54, 55]. Tai gali klaidinti tyrėją. Išaiškinimas naudojamo žargono, jo reikšmės supratimas gali sumažinti interpretacines klaidas [43]. Perrašymo metu tyrėjas susiduria su tekste esančiomis stiliaus, gramatikos klaidomis [43] Atliekama duomenų analizė, taikant atitinkamą kokybinio tyrimo duomenų analizės metodą [4]. Yra išskirtos inetrviu įvertinimo fazės, sekančios po perrašymo: atskirų atvejų analizė, apibendrinanti analizė ir kontrolės fazė (vidinis ir išorinis patikrinimas) [55].Tyrėjai naudoja ir tam tikrą apgalvotą kodų sistemą [43]. Kiekvieno atvejo duomenys sintezuojami bei apibendrinami naudojant tekstūrinį (intuityvų, ikireflektyvių percepcijų) arba struktūrinį (pasikartojančių minčių, įvaizdžių, suteikiančių patirčiai prasmę) aprašą [4]. Daugelyje kokybinių tyrimų analitinis procesas prasideda tęsiantis duomenų kaupimo fazei, kai jau tuomet duomenys yra pradedami analizuoti. Tai nurodoma kaip nuosekli analizė arba kaip preliminari analizė [28, 38, 41]. Tai leidžia tyrėjams grįžti atgal ir patobulinti klausimus ar gilintis į vieną ar kitą išaiškėjusią turinio detalę [45, 53, 54].
Interviu reikalauja didelio tyrėjo meistriškumo [45]. Tyrėjo jautrumas ir atspindėjimas to, kas užfiksuota, reikalauja didelio pasirengimo tyrimui, supratimo analizuojamos temos ir žinojimo kaip tai pateikti [43]. Interviu yra lankstus ir veiksmingas įrankis, kuris gali atskleisti daug naujų mokslinio darbo aspektų [45].
II. TYRIMO APIMTIS IR METODAI
1.Tyrimo kontingentas
Anoniminės anketinės apklausos būdu (kiekybinė metodologija) ir kokybinio tyrimo pusiau struktūrizuoto interviu būdu 2005 m. lapkričio– 2006 m.balandžio mėnesiais buvo atliktas tyrimas „Gerklų vėžiu sergančių pacientų slaugos poreikių vertinimas“. Tyrime dalyvavo Kauno Medicinos Universiteto Onkologijos ligoninės paliatyvios onkologijos, konservatyvios medicinos skyriai ir chirurgijos skyriaus LOR poskyryje stacionarizuoti gerklų vėžiu sergantys pacientai, bei Kauno Medicinos Universiteto Onkologijos klinikos onkologijos skyriuje besigydantys pacientai. Imtis kiekybiniam tyrimui atlikti buvo sudaryta netikimybiniu tiksliniu grupių formavimo būdu.
• Įtraukimo kriterijus kiekybinėje tyrimo metodologinėje dalyje - pacientai, kuriems histologiškai patvirtintas gerklų vėžys, diagnozuota I, II, III stadija, skirtas radioterapinis, chirurginis ar chemioterapinis gydymas. Tiriamųjų amžius nuo 20 iki 70 metų. Dalyvavo ir vyrai, ir moterys. Tyrime buvo kviečiami dalyvauti pacientai, kurie atitinkamame skyriuje jau gydėsi ne trumpiau kaip 3 – 5 dienas.
• Išbraukimo kriterijus - terminalinė būklė, psichinis sutrikimas, diagnozuotas gydytojo.
• Įtraukimo kriterijai kokybinėje tyrimo dalyje:
paciento šeimos artimieji, besirūpinantys juo gydymo metu. Buvo kviesta dalyvauti 5 šeimų nariai. Viena šeima dalyvavo pilotiniame tyrime. Jos atsakymai nėra įtraukti į pateiktus analizės duomenis. Paciento šeimos artimieji buvo kviečiami pokalbiui praėjus 3 – 5 dienoms po paciento atvykimo į skyrių.
slaugytojos, slaugančios gerklų vėžiu sergančius pacientus, dirbančios KMUK Onkologijos ligononėje, paliatyvios onkologijos sk., kuriame taikoma radioterapija ir chemoterapija, ir chirurgijos sk. LOR poskyrio slaugytojos. Buvo kviesta dalyvauti tyrime 6 slaugytojos. Viena slaugytoja atsisakė dalyvauti tyrime. Viena slaugytoja dalyvavo pilotiniame tyrime. Jos atsakymai nėra įtraukti į pateiktus analizės duomenis.
