LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA
Tomas Šlyžius
Racionų su skirtingu baltymų kiekiu panaudojimo galimybės
audinių šėrime
Magistro darbas
Darbo vadovas:
Doc. dr. Algirdas Januškevičius
THE POSSIBILITY OF USING RATIONS WITH DIFFERENT AMOUNT OF ALBUMEN IN FODDERING MINKS
Magistro darbas atliktas 2006 – 2008 metais Lietuvos veterinarijos akademijos,Gyvūnų mityboskatedroje, zootechninės pašarų analizės laboratorijoje, Lietuvos veterinarijos
akademijos Gyvulininkystės instituto laboratorijoje, Lietuvos žvėrininkystės individualioje fermoje.
Magistro darbą paruošė: Tomas Šlyžius
(parašas)
Magistro darbo vadovas: Doc. dr. Algirdas Januškevičius LVAGyvūnų mitybos katedra
(parašas)
Recenzentas:
TURINYS
1. Įvadas... 5
2. Literatūros apžvalga ... 7
2.1. Audinių virškinamojo trakto ypatumai... 7
2.2. Maisto medžiagų svarba augimui, reprodukcijai ir kailio kokybei ... 9
2.2.1. Baltymų svarba bei poreikiai audinių šėrime ... 9
2.2.2. Riebalų svarba ir poreikiai audinių šėrime ... 11
2.2.3. Angliavandenių svarba ir poreikiai audinių šėrime... 13
2.2.4. Mineralinių medžiagų poreikiai ir svarba audinių mityboje ... 15
2.2.5. Biologiškai aktyvių medžiagų svarba ir poreikiai audinių šėrime ... 17
2.3. Pašarai ir produktai naudojami audinių šėrimui ... 20
2.3.1. Gyvūninės kilmės pašarai... 21
2.3.2. Augalinės kilmės pašarai ir daržovės ... 23
2.3.3. Žuvis ir jos perdirbimo atliekos... 25
3. Bandymo atlikimo vieta ir metodika ... 26
3.1.Bandymo tikslas ir uždaviniai ... 26
3.2. Tyrimo atlikimo vieta ir laikas ... 27
3.3. Tyrimų metodai ... 27
4. Bandymas su suaugusiomis audinėmis... 29
4.1. Audinių parinkimas ir bandymo schema ... 29
4.2. Bandomųjų audinių šėrimas ... 29
4.3. Pašarų maistinė ir energinė vertė... 31
4.4. Audinių kūno masės kitimas bandymo metu... 33
4.5. Audinių produktyvumo nustatymas... 35
4.6. Audinukų kūno masės kitimas laktacijos periodo metu ... 36
4.7. Audinukų auginimas po nujunkymo... 37
5. Tyrimų rezultatų aptarimas... 40
6. Išvados ir pasiūlymai ... 42
7. Summary... 43
1. Įvadas
Žvėrininkystė – svarbi gyvulininkystės šaka, kurios tikslas – kailinių žvėrelių veisimas ir auginimas. Pastaruoju metu, kailių žaliavos kaina pasaulinėje rinkoje kyla, todėl ir Lietuvoje susidomėta kailinių žvėrelių auginimu.
Žvėrininkystė pradėta plėtoti XVII amžiuje Kanadoje Šv. Lauryno saloje. Čia buvo pradėtos auginti juodsidabrės lapės. Vėliau žvėrininkystė paplito JAV, Vakarų Europoje, Skandinavijos šalyse. Labiausiai žvėrininkystė išvystyta Danijoje, Suomijoje, JAV, Kanadoje, Šveicarijoje, Lenkijoje ir NVS šalyse.
Užsienyje egzistuoja dviejų tipų kailinės žvėrininkystės ūkiai: maži, kuriuose auginama iki 500 veislinių patelių ir dideli, kuriuose auginama iki 5000 veislinių patelių.
Lietuvoje pirmoji juodsidabrių lapių ferma buvo įkurta 1929 metais netoli Kauno esančiame miestelyje Obelinėje profesoriaus T.Ivanausko iniciatyva. Lietuvoje buvo penki dideli žvėrininkystės ūkiai ir kelios nedidelės fermos. 1983 metais čia buvo paruošta 268000 audinių, 30000 žydrųjų lapių, 12500 juodsidabrių lapių kailių.
Šiuo metu Lietuvos kailinėje žvėrininkystėje yra daug pasikeitimų. Nuo 1996 metų pradžios kailinių žvėrelių auginimas Lietuvoje priskiriamas žemės ūkio veiklai. Žvėrelius augina įmonės ir privatūs asmenys.
Formuojant brangiakailių žvėrelių veislines bandas, audinės buvo įvežamos iš užsienio: Danijos, Latvijos, Rusijos, Suomijos, Švedijos.
Lietuvos kailinių žvėrelių augintojai dalyvauja užsienio šalių (daugiausia Skandinavijos) organizuojamuose kailių pardavimo aukcionuose. Lietuvoje išaugintų kailių kokybė dar nepilnai prilygsta užsienyje esantiems standartams (atskirais atvejais net lenkia) ir keliamiems reikalavimams, tačiau jų kokybė ir pirminis paruošimas yra tinkami.
Lietuvos kailinių žvėrelių augintojai yra priimti į Europos Žvėrelių Augintojų asociacijos Tarybą, kurioje gaunama informacija apie šio verslo padėtį pasaulyje ir atskirose šalyse.
1999 metais Lietuvos žvėrininkystės ūkiuose buvo užauginta 39000 audinių, o šiam verslui palankioms sąlygoms esant, superkama 220000 audinių kailių.
Dabartiniu metu Lietuvoje taikoma Europos kailinių žvėrelių augintojų patirtis, įvežami ir audinių bei kitų kailinių žvėrelių šėrimui panaudojami užsienyje pagaminti pašarai
bei pašariniai priedai, skirti atskiriems žvėrelių auginimo periodams, taikomos naujos kailinių žvėrelių auginimo ir veisimo technologijos.
Norint gauti kokybiškus, užsienyje nustatytus standartus atitinkančius ir konkurentabilius užsienyje pagamintiems, kailius, reikalinga žvėrelių auginimui taikyti naujus racionalius veisimo ir auginimo, iš jų gaunamos produkcijos kokybės gerinimo būdus.
Vienas svarbiausių iš šių būdų yra pilnaverčių racionų taikymas, panaudojant žvėrelių šėrimui nebrangius, bet visapusiškai aprūpinančius audinės organizmą visom būtinom maisto medžiagom bei gerai įsisavinamus, pašarus.
Mūsų darbo tikslas – išanalizuoti audinių šėrimą bei jo ypatumus, panaudojant racionus su skirtingu baltymų kiekiu ir skirtingu maisto medžiagų santykiu juose, stebėti laktuojančių audinių pieno produkcijos lygį, audinukų augimo spartą bei išsivystymą.
2. Literatūros apžvalga
Pirmosios šalys, kuriose buvo pradėta auginti kailinius žvėrelius yra JAV, Kanada ir Rusija. 1914 metais kailinių žvėrelių veisimu susidomėta ir Europoje, ypač Skandinavijos šalyse, kai į Norvegiją pirmą kartą iš Kanados buvo įvežtos sidabrinės lapės. Taigi, Norvegija tapo pirmąja Skandinavijos šalimi, kurioje buvo pradėtos intensyviai veisti ir auginti lapės, o jau keturiolika metų vėliau lapių veisimu susidomėta ir Danijoje. Audinės pradėtos veisti intensyviai nuo 1930 m. Jų veisimo pradininkais laikomi Danijos žvėrelių augintojai.
Pirmosios didelės audinių fermos atsirado JAV, Kanadoje ir Rusijoje, o jau vėliau Skandinavijos šalyse ir Didžiojoje Britanijoje. Buvo pradėta vykdyti tarptautinė apskaita ir 1953 metais pasauliniame audinių ūkyje buvo priskaičiuota 4,2 mln. audinių prieauglio ir apie 1,3 mln. audinių patelių. 1983 m. Danijos kailinių žvėrelių fermose buvo auginama apie 6 mln. audinių, t.y. apie 22 proc. pasaulinės rinkos, o jau 2002m., t.y. dvidešimties metų bėgyje, jų kiekis šioje šalyje išaugo virš 12 mln.
2002m. duomenimis pasaulinėje rinkoje pagaminta daugiau kaip 28 mln. audinių kailiukų, iš kurių 39,5 proc. gauta Danijos fermose; 9,7 proc. Olandijoje; 8,7 proc. Rusijoje; 8,3 proc. JAV; 6,5 proc. Suomijoje; 5,5 proc. Kinijoje; 4,5 proc. Švedijoje; 3,9 proc. Kanadoje; 2,1 proc. Baltijos šalyse; 1,9 proc. Lenkijoje; 1,7 proc. Baltarusijoje ir 7,5 proc. kitose šalyse( www.env.gov.nl.ca; prieiga per internetą 2007 03 01).
2.1. Audinių virškinamojo trakto ypatumai
Kailiniai žvėreliai, palyginus su kitais naminiais gyvūnais, prijaukinti neseniai, todėl jie mažai kuo skiriasi nuo savo laukinių protėvių. Tačiau prijaukintų žvėrelių pakito plaukuotumas ir plaukų spalva, taikant kryptingą atranką ir gerinant veislines savybes padidėja audinių vislumas, nameliuose laikomi žvėreliai labiau priprato prie žmonių, susilpnėjo jų savisaugos instinktai. Audinėms yra būdingi sezoniniai biologiniai ciklai, ribotas poravimosi laikas, sezoninis šėrimasis ir maisto medžiagų poreikio kitimas keičiantis tiek metų laikams, tiek fiziologinei būklei(Skrede, Cheeke, 2005).
Didžiausi maisto medžiagų poreikiai yra vasaros metu, o rudenį jie mažėja. Mažiausia maisto medžiagų poreikiai audinėms yra žiemą, o pavasarį jie padidėja. Žvėrelius auginamus
narveliuose, veikia ir tokie faktoriai, kaip šviesa , pašaro kiekis, ir kokybė, oro temperatūra ir santykinė drėgmė, todėl kintant mikroklimatui, kinta ir audinių biologinės savybės.
Audinėms racionai sudaromi iš įvairių pašarų, bet pagrindą sudaro gyvūninės kilmės pašarai, tokie kaip mėsa ir subproduktai, žuvis ir jos produktai(Fink et al., 2005).
Audinių virškinamasis traktas skiriasi nuo kitų sunaminintų gyvūnų keliais svarbiais bruožais. Plėšrūnams yra būdinga tai, kad jie turi aštrius dantis, kuriais, būdami laisvėje mieliau plėšo nei kramto maistą.
Audinių virškinamasis traktas yra palyginti trumpas, o jo ilgiausia dalis yra žarnynas, kuriame vyksta intensyvus maisto medžiagų įsisavinimas. Nustatyta, kad audinių virškinamasis traktas yra tik keturis kartus didesnis už kūno ilgį, kai , tuo tarpu, kiaulių ir galvijų virškinamasis traktas yra ilgesnis 14-20 kartų (Overland et al., 2004). Trumpas virškinamasis traktas yra nesudėtingas, todėl maisto medžiagos jame išsilaiko neilgai ir žvėreliai per trumpą laiką negali įsisavinti didelio kieko maisto medžiagų. Bandymais nustatyta, kad pašaro masės per audinių virškinamąjį traktą pereina vidutiniškai per 3-5 valandas (Tauson et al.,2004).
Didžiausia pašarų maisto medžiagų dalis absorbuojama suskaldžius jas į paprastus junginius: baltymus - iki aminorūgščių, riebalus – iki riebalų rūgščių ir t.t. ( Skrede, Ahlstrom., 2002).
Skrede ir Cheeke (2005) taip pat nurodo, kad sudėtingų pašaruose esančių maisto medžiagų skaidyme iki paprastų junginių dalyvauja visa eilė specifinių fermentų, bei kitų aktyvių medžiagų. Dauguma fermentų yra specifiniai ir gali atlikti tik tam tikrą funkciją, tačiau sąveikauja su kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis, tokiomis kaip vitaminai, mineralinės medžiagos gali atlikti ir kitas funkcijas. Kai kurie virškinimo fermentai yra arba gali būti sintezuojami pačiame virškinamajame trakte mikrofloros pagalba (Wamber, Tauson, Elnif, 1996).
Virškinamasis traktas yra vamzdinis organas, einantis per visą kūną. Maisto medžiagos patenka į organizmą per burnos ertmę, per ryklę, stemplę, skrandį, plonas ir stroras žarnas. Virškinamajame trakte yra gausu liaukų kurios gamina metaboliniams procesams reikalingas medžiagas. Burnos ertmės, ryklės ir stemplės funkcija yra mechaninis pašaro masių apdorojimas ir transportavimas į skrandį. Pašarai skrandyje yra maišomi mechaniškai bei veikiami skrandžio sulčių, kuriose yra gausu fermentų, druskos rūgšties, bei kitų biologiškai
Intensyviausias medžiagų įsisavinimas vyksta plonosiose žarnose. Papildomai prie virškinimo sulčių, kurios kartu su pašaro mase slenka iš skrandžio, fermentus išskiria ir kasa bei tulžies pūslė. Storosiose žarnose taip pat vyksta dalinis maisto medžiagų absorbavimas bei formuojamos išmatos. Iki pašaro masėms pasiekiat storųjų žarnų skyrių, beveik visos maisto medžiagos, suskaidytos iki paprastų junginių būna absorbuotos į organizmą. Prieš išmatų pašalinimą iš organizmo per storųjų žarnų sieneles vyksta vandens adsorbcija ir išmatos įgauna normalią konsistenciją. Per trumpas pašaro masės būvimas storosiose žarnose gali sukelti diarėja, kadangi plonųjų žarnų turinyje gausu vandens.
Esant normalioms sąlygoms, iki paprastų junginių suskaldytas ir absorbuotos į kraują maisto medžiagos išnešiojamos po visą organizmą ir panaudojamos kaip statybinė medžiaga, kaip energijos šaltinis įvairiems organizme vykstantiems procesams (Hernesnieme, 2000).
2.2. Maisto medžiagų svarba augimui, reprodukcijai ir kailio
kokybei
Gyvybingumui, normaliai sveikatos būklei ir gražiam kailiui gauti, kailiniams žvėreliams reikalingas atitinkamas kiekis energijos, baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų ir mineralinių medžiagų. Maisto medžiagos turi būti pateikiamos atitinkamu santykiu, bei aukšto įsisavinimo lygio. Kiekviena maisto medžiaga savo ruožtu yra svarbi, kai kuriais atvejais viena kitos pakeisti negali, todėl būtina, kad žvėreliai su pašaru gautų jų optimalius kiekius.
2.2.1. Baltymų svarba bei poreikiai audinių šėrime
Baltymai audinėms sudaromuose racionuose turi būti atitinkamu kiekiu ir santykiu su kitomis maisto medžiagomis, kadangi tai pagrindinė statybinė medžiaga organizmo ląstelėms. Audinėms, kaip ir kitiems kailiniams žvėreliams, baltymai yra energijos šaltinis, tačiau per didelis jų kiekis racione yra nepageidautinas, kadangi tai yra neefektyvu ir neekonomiška, nes baltymai pašare yra patys brangiausi. Norint išvengti tokių klaidų, reikia racionus sudarinėti atsižvelgiant į žvėrelių produktyvumą ir fiziologinę būklę (Hansen et.al.,1991; Hellwing et al., 2005).
Pačių pašaruose esančių baltymų kokybė priklauso nuo juose esančių aminorūgščių. Žvėreliai, skirtingai nei augalai, nesugeba sintetinti aminorūgščių, kurios jiems reikalingos palaikyti gyvybines funkcijas, produktyvumui ir reprodukcijai, iš paprastų neorganinių junginių, kadangi jų organizmuose nesusidaro NH2 amino grupė (Damgaard et al.,1998).
Todėl, baltymo susidarymui jie turi gauti būtinas aminorūgštis iš augalų, kitų gyvūnų audinių. Žvėrelių organizmas yra apribotas galimybių, kad vienos amino rūgštys virsta kitomis. Šie procesai vyksta kepenyse.
P. Rasmussen ir C. Borsting (2001) teigia, kad baltymų kokybė priklauso nuo juose esančių aminorūgščių ir kad baltymų kiekis, reikalingas audinėms, priklauso nuo jų pilnavertiškumo ir nuo to, kiek ir kokių racione yra riebalų bei angliavandenių, nuo paties žvėrelio amžiaus, lyties, fiziologinės būklės bei produktyvumo. Pašaruose angliavandenių turi būti tiek, kad audinės jų sąskaita galėtų patenkinti organizmo energinius poreikius, o baltymus galėtų panaudoti organizmo baltymų sintezei.
Žvėrelių organizmas sugeba prisitaikyti prie mitybos rėžimo pasikeitimo. Tačiau pasitaiko atvejų, kad adaptacijos mechanizmas nesuveikia tinkamai ir baltymų pasisavinimas bei panaudojimas organizme sutrinka. Tai atsitinka tada, kai audinės gauna netinkamai apdorotus pašarus. Tokais atvejais iš didelio kieko baltymų, aminorūgščių, esančių pašaruose, organizmas įsisavina tik nedidelę jų dalį.
Optimalus pilnaverčių baltymų kiekis audinėms yra toks, kai jie subalansuoti aminorūgščių atžvilgiu ir visiškai panaudojama organizmo bei sąlygoja geras reprodukcines ir produktyviąsias savybes: augimą, vystymąsi, kailio susidarymą ir kokybę. Visus šiuos poreikius geriausiai tenkina gyvūninės kilmės pašarų baltymai (Storebakken et al., 2004; Szymeczko, Skrede, 1991).
Audinių šėrimui naudojami ir pigūs subproduktai, kuriuose didžiąją dalį baltymų sudaro nepilnaverčiai baltymai – kolagenas, elastinas ir retikulinas.
Mėsoje esančius baltymus audinių organizmas suvirškina 90 proc., o grūduose esančius baltymus – 15-65 proc. lygyje. Geriausiai virškinami raumeninio audinio baltymai, blogiau jungiamojo audinio, kremzlių ir kauluose esantys baltymai.
Kuo gyvūninės kilmės baltymuose daugiau kalogeno, tuo blogiau jie virškinami (Fink, Borsting, 2002). Galvose, trachėjose, knygenose, plaučiuose, paukštienos atliekose yra 30-60 proc. mažiau sieros turinčių aminorūgščių – metionino ir cistino, triptofano, lyginant su
aminorūgštimis, lemiančiomis kailio plaukų dangos susidarymą ir augimą, tampa metioninas ir cistinas bei triptofanas. Šių aminorūgščių poreikis plaukų dangos formavimui yra ne mažiau kaip 8g virškinamųjų proteinų, kuriuose yra 50 mg triptofano ir 190 mg metionino bei cistino 100 kcal apykaitos energijos.
Suaugusioms audinėms ir pakaitiniam prieaugliui nuo spalio iki gegužės mėnesio turi būti sudaromi racionai, kuriuose yra 10-11 g virškinamųjų proteinų 100-ui kcal. Veislei naudojamų audinių racionuose nuo liepos iki gruodžio mėnesio triptofano turi būti ne mažiau nei 70 mg, o nuo sausio iki balandžio mėnesio ne mažiau nei 85 mg, metionino atitinkamai ne mažiau nei 215 ir 280 mg 100-ui kcal apykaitos energijos. Mažesni šių aminorūgščių kiekiai neigiamai veikia vislumą, nes gaunami mažesni palikuonių lizdai. Bendras metionino ir cistino kiekis visame pašaro davinyje turi būti 3-3,5 karto didesnis nei triptofano (Damgaard, 1997; Damgaard et al., 1998; Kerminen – Hakkio et al., 2000).
Proteinų sudėtyje turi būti visos aminorūgštys, iš kurių 11 yra būtinos ir nusako proteinų kokybę ir biologinę jų vertę. Kuo didesnis jų kiekis ir optimalesnis santykis pašaruose, tuo didesnė pašaro maistinė, o tuo pačiu ir biologinė vertė.
Jei pašaruose yra trūkumas būtinųjų aminorūgščių, sumažėja organizmo baltymų sintezė, o aminorūgštys bus panaudojamos energetiniams poreikiams patenkinti.
Aminorūgščių sudėtis raumenyse atskirų rūšių gyvūnų skiriasi nedaug ir šis skirtumas yra apspręstas proteinų aminorūgščių kiekio skirtumais įvairiose kūno dalyse. Audinėms yra būtinos sieros turinčios aminorūgštys – metioninas ir cistinas. Šios rūgštys, esant tam tikroms sąlygoms, gali pakeisti viena kitą. Jos yra labai svarbios kailio susiformavime ir nemaža dalimi lemia jo kokybę. Audinėms šių aminorūgščių didesni kiekiai būtini dėl kailio tankumo: pūko, akuotinių ir krypties plaukų kiekiui viename kvadratiniame centimetre.
2.2.2. Riebalų svarba ir poreikiai audinių šėrime
Riebalai – pagrindinė rezervinė medžiaga žvėrelių organizme, bei pigus koncentruotas energijos šaltinis. Suskaldžius 1 g riebalų išsiskiria 39,8 kJ apykaitos energijos, kai tuo tarpu iš 1 g baltymų gaunama 23,9 kJ, iš angliavandenių 17,5 kJ apykaitos energijos. Didinant riebalų kiekį pašaruose, sumažėja sušeriamų pašarų apimtis, bei padidėja jo energinė vertė. Stimuliuojantis augimą riebalų poveikis organizmui yra paaiškinamas jų aukšta energine verte, esant geram įsisavinimui.
Su riebalais žvėrelių organizmas gauna reikalingas metaboliniams procesams riebalų rūgštis: linolo, linoleno, arachido bei didžiąją dalį apykaitos energijos. Riebalai susideda iš glicerolio ir daugiau nei 20 lakiųjų riebalų rūgščių. Riebalų rūgštys gali būti sočios ir nesočios. Iš sočiųjų galima paminėti palmitino bei stearino, o iš nesočiųjų – oleino, linolo, linoleno rūgštys.
Skirtingų riebalų tipų virškinamumas skiriasi pagrinde sąveika tarp sočiųjų ir nesočiųjų riebalų rūgščių. Virškinimui ypač palankios riebalų rūgštys, turinčios daugiau nei 18 anglies atomų grandinėje.
Linolo, linoleno ir arachido rūgštys yra laikomos būtinosiomis, nes jos yra svarbios plaukų dangos vystymuisi ir augimui, bendram augimui, reprodukcijai ir produktyvumui. Šios rūgštys nesintezuojamos organizme, todėl, esant jų trūkumui pašaruose, sutrinka prieauglio augimas ir vystymasis, suaugusių audinių reprodukcinės funkcijos, pasireiškia įvairūs odos susirgimai. Norint išvengti šių nepageidaujamų reiškinių, reikia optimizuoti audinėms skirtuose racionuose minėtų riebalų rūgščių kiekius: suaugusi audinė turi gauti 0,5 proc., vaikingos ir laktuojančios patelės – 1,5 proc. nuo pašaro bendro sausųjų medžiagų kiekio (Ahlstrom, 1992; Rouvinen, Mantysalo, 1989; Rouvinen et al., 1991). Taip pat rekomenduojama audinėms 100 – ui kcal apykaitos energijos gruodžio – balandžio mėnesiais duoti 2,5 – 3,7 g; gegužės – birželio mėnesiais – 3,7 – 4,9 g; liepos – spalio mėnesiais – 4,7 – 5,7 g ir lapkričio mėnesį – 3,7 – 4,5 g riebalų (National research council, 2000).
Kai kurie autoriai nurodo, kad esant audinių jaunikliams skirtuose racionuose daug riebalų, jiems reikia sušerti mažesnius pašaro kiekius, nes juose būna sukoncentruota daugiau energijos. Tokiu pašaru šeriamas prieauglis pasižymi spartesniu augimu, didesniais priesvoriais, iš jų gaunami didesnio ploto kailiukai (Rouvinen et al., 1991).
Audinių poravimosi metu patartina racionuose sumažinti riebalų kiekį, vengiant patelių nutukimo. Norint gauti kokybiškesnius kailius, patartina du mėnesiai iki mušimo sumažinti riebalų kiekį ir padidinti angliavandenių kiekį racionuose.
Audinės gerai įsisavina žuvų, jūros gyvūnų ir augalinius riebalus. Jų įsisavinimas siekia 95-97 proc. Linolo ir linoleno rūgštys pagrinde būna augaliniame aliejuje, o arachido rūgštis – gyvūninės kilmės riebaluose. Kiaulių ir audinių riebalus audinės įsisavina 81-89 proc. Trūkstant natūraliai riebių pašarų, davinio riebalingumui padidinti tinka galvijų lajus, kiaulienos taukai ir lašiniai, riebūs subproduktai (Urlings et al., 1993; Urlings, Bijker, 1991).
Žuvies ir jūros gyvūnų taukai, augaliniai aliejai ir riebi arkliena turi daug nesočių riebalų rūgščių, kurios laikymo metu greitai oksiduojasi (Urlings, Bijker, 1991). Nesočiomis šios riebalų rūgštys yra vadinamos todėl, kad savo cheminėje struktūroje jos turi vieną ar daugiau dvigubų jungčių, kurios lengvai sąveikauja su kitais junginiais bei oro deguonimi.
Oksiduoti riebalai yra pavojingi, nes sukelia intoksikacijas, virškinamojo trakto sutrikimus, skaido vitaminus A1, B1, C, piridoksiną, biotiną, trikdo prieauglio augimą ir
vystymąsi, neigiamai veikia kailio plaukų dangos formavimąsi, padidina abortų riziką. Šeriant audines pašarais, kuriuose vyrauja nesočios riebalų rūgštys, padidėjo vitamino E poreikis, todėl papildomai į pašarų mišinius turi būti dedama po 10-15 mg vitamino E (Tuori et al., 2002).
Apdorojant pašarus aukšta temperatūra riebalai polimeralizuojasi ir jų įsisavinimas sumažėja 7-10 proc. Augalinių riebalų aukšta temperatūra taip nepaveikia. Riebalų virškinamumas priklauso nuo juos sudarančių riebalų rūgščių.
Riebalų rūgštys absorbuojamos per žarnų sieneles ir su krauju išnešiojamos po visą organizmą, kur panaudojamas kaip energijos šaltinis, pieno sintezei laktacijos metu arba deponuojami (Fink et al., 2004). Riebalai, norint sulaukti iš jų panaudojimo teigiamo efekto, turi būti lengvai virškinami. Ypatingai į tai reikia atkreipti dėmesį sudarant racionus laktacijos laikotarpiui, prieaugliui ankstyvo ir intensyvaus augimo metu.
2.2.3. Angliavandenių svarba ir poreikiai audinių šėrime
Angliavandeniai ne mažiau svarbūs audinių šėrime nei baltymai ir riebalai. Žvėreliams iš angliavandenių tinka krakmolas ir cukrus, netinka celiuliozė, nes jie neturi turtingos mikrofloros, kad galėtų skaidyti ją ir negalime teigti, kad tai vienas iš labai svarbių maisto medžiagų komponentų. Grūduose ir bulvėse yra apie 80 proc. krakmolo, kuris yra viena iš svarbiausių energinių medžiagų. Iš įvairių rūšių pašarų audinės įsisavina 91-96 proc. krakmolo. Grūdų angliavandenių įsisavinimas yra geresnis, kai jie yra smulkinami. Lengvai įsisavinami angliavandeniai pagerina baltymų ir riebalų įsisavinimą.
Ilgesnį laiką trūkstant pašaruose lengvai įsisavinamų angliavandenių, žvėreliai gali susirgti acidoze – medžiagų apykaitos sutrikimu. Labai ilgą laiką šeriant žvėrelius pašarais, kuriuose trūksta lengvai įsisavinamų angliavandenių, tinkamai neapdorojant pašaro ir jeigu juose vyrauja mėsėdžių virškinamajam traktui netinkami angliavandeniai, sutrinka prieauglio
augimas, patelės neprodukuoja pieno, gaunami prastesnės kokybės kailiai (Hansen, 1997; Fink, Rasmussen, Tauson, 2007).
Didinant angliavandenių kiekį pašaruose, sumažėja poreikis baltymams. Angliavandeniai racione gali sudaryti 10-35 proc. visų maisto medžiagų poreikio. Optimaliausias angliavandenių kiekis audinių racionuose yra 20-30 proc. nuo bendro pašarų kaloringumo ( Fink et al., 2004; Wamberg et al., 1996).
Mažinant pašaro savikainą, didesnį kiekį angliavandenių (30 proc.) galima skirti audinių prieaugliui nuo liepos vidurio, duodant tokį patį kiekį riebalų ir 8-9 g virškinamųjų proteinų. Rugsėjo – spalio mėnesiais angliavandeniai turi sudaryti 5-7 g 100-ui kcal apykaitos energijos, sušeriant juos miltų ekstrudato ar košės pavidalu. Jei angliavandeniai racione sudaro virš 50 proc., o riebalai – virš 20 proc., tai pasireiškia tokie nepageidaujami faktoriai, kaip sutrikęs prieauglio augimas, ko pasekoje gaunami mažesnio ploto ir prastesnės kokybės kailiai.
Kailinių žvėrelių virškinamajame trakte blogiausiai skaldomas kukurūzų miltų krakmolas. Termiškai apdorojant šiuos populiarius pašarus jų angliavandenių įsisavinimas padidėja iki 85-90 proc. (Fink et al., 2005).
Palyginus su kitais gyvūnais, audinės prastai virškina karbohidratus. Taip yra dėl to, kad audinių virškinamajame trakte yra žema karbohidratus skaidančių fermentų gamyba bei dėl to, kad pašarai greitai pereina per trumpą virškinamąjį traktą, todėl karbohidratų nespėja suskaidyti fermentai ir bakterijos.
Karbohidratai skaidomi virškinamajame trakte iki gliukozės ir organinių rūgščių. Taip suskaidyti jie rezorbuojasi į kraują per žarnų sieneles. Gliukozė kepenyse paverčiama į glikogeną, kuris yra lengviausiai metabilizuojama energijos forma organizme. Net nedidelis kiekis glikogeno, sukaupto organizme (kepenyse), gali aprūpinti organizmą pakankamu kiekiu energijos trumpam laiko tarpui. Be to, gliukozė ir organinės rūgštys gali būti paverčiami riebalais ir deponuotis kaip riebalinis energijos rezervas, gali būti išskirti su pienu laktazės pavidalu laktacijos metu (Fink et al., 2005; Wamberg et al., 1996).
2.2.4. Mineralinių medžiagų poreikiai ir svarba audinių mityboje
Mineralinės medžiagos – tai organizmo struktūriniai elementai ir fermentų aktyvatoriai, dalyvaujantys medžiagų apykaitoje. Labai mažai žinoma apie audinių poreikius mineralinėms medžiagoms ir nėra žinoma ar audinė gali įsisavinti mineralines medžiagas, duodamas su pašaru. Iki kokio lygio mineralinės medžiagos yra panaudojamos priklauso nuo jų tirpumo virškinamajame trakte ir nuo pašaro praėjimo greičio per virškinamąjį traktą.
Pašariniai priedai, tokie kaip neorganinės rūgštys, penėjimo agentai, konservantai ir kiti, dažnai gali surišti įvairius metalus taip stipriai, kad jie pilnai arba dalinai tampa neprieinami skaidymui. Todėl tik žinomi priedai ir papildai gali būti panaudojami audinių šėrimui (Thornburg, Ebinger, Hoekema, 1985; Hazwinkel at al., 1991).
Didžiausią reikšmę kailiniams žvėreliams turi šie makroelementai: kalcis, fosforas, natris, chloras; mikroelementai: geležis ir varis.
99 proc. kalcio ir 80 proc. fosforo organizme yra kaupiama kauliniame audinyje. Prieaugliui ir laktuojančioms patelėms reikia: Ca – 0,15-0,25 g ; P – 0,12-0,18 g 100 –ui kcal pašaro energinės vertės (Skrede, Krogdahl, Austreng, 2003). Nedidelis kalcio likutis svarbus kraujo krešėjimui ir nervų sistemos funkcionavimui.
Kalcio įsisavinimo organizme lygis priklauso nuo audinių organizmo aprūpinimo vitaminu D, kalcio ir fosforo santykio pašaro davinyje, pH, nuo riebalų rūgščių įsisavinimo virškinamajame trakte.
Fosforas svarbus audinių organizmui, kurio 80 proc. randama kauluose, 10proc. organizmo baltymuose, riebaluose ir karbohidratuose. Minėti 10 proc. atlieka svarbų vaidmenį metabolizmo procesuose. Rezorbuoto iš pašaro fosforo kiekis priklauso nuo vit. D, o taip pat nuo medžiagos fitino, kuri mažina fosforo įsisavinimą.
Pagal kalcio kiekį 5 g šviežių smulkintų kaulų prilygsta 1,5 g kaulų miltų, 7,4 g trikalciofosfato, 0,5 g kreidos.
Praktiškai šeriant audines, duodama 12-15 g kaulų 100-ui kcal apykaitos energijos. Kalcio ir fosforo perteklius iš organizmo pašalinamas su šlapimu ir išmatomis. Didesnis kaulų kiekis duodamas atsižvelgiant į tai, kad dalis stambiau susmulkintų kaulų lieka nesuėsta, iškrenta per narvo tinklo tarpus. Taupiau naudojant kaulus, patartina juos labiau susmulkinti – homogenizuoti.
Esant šių mineralinių elementų trūkumui pašaruose, organizmas panaudoja savo kauliniame audinyje sukauptą trūkstamą elementą, dėl ko gali atsirasti su tuo susijusios ligos. Kalcio ir fosforo perteklius neigiamai veikia kailių kokybę. Tiek šių elementų perteklius, tiek ir jų trūkumas yra žalingas, lemia įvairių susirgimų atsiradimą, blogina produkcijos kokybę, sudaro daug ekonominių nuostolių (Skrede et al., 2003).
Natris organizme kaupiamas nedideliais kiekiais, todėl jo poreikiai turi būti patenkinami kasdieniniais jo priedais pašaruose. Organizmas natrį panaudoja reguliavimui santykio tarp skysčių ląstelėse ir už jų ribų. Bet koks šio elemento perteklius pašalinamas per inkstus su šlapimu.
Kalis kaip ir natris, reikalingas skysčių balansui, bet jei natrio yra pagrinde tarpląsteliniame skystyje, tai kalio pagrinde – ląstelės viduje (Joergensen, 1985). Šių abiejų elementų vienam žvėreliui skiriama po 0,2-0,3 g druskos 100 – ui kcal apykaitos energijos (Skrede et al., 2003; Süvegovi, Mirtin, Točka, 2000).
Druskos kiekis perpus mažinamas gausiai šeriant žvėrelius sūdyta žuvimi ir mėsa. Taip šeriant žvėrelius, būtinas pastovus jų aprūpinimas geriamu vandeniu, kadangi apsinuodijimas druska labai pavojingas.
Pagrindinis kalcio, fosforo, natrio, kalio bei chloro šaltinis yra mėsos ir žuvies produktai.
Magnis aktyvuoja daugybę fermentų, kurie svarbūs maisto medžiagų metabolizmui. Magnio įsisavinimo laipsnis organizme priklauso nuo bendro jo kiekio pašare. Manoma, kad audinėms magnio poreikis yra patenkinamas natūraliu maisto kiekiu 0,04-0,06 proc. (Skrede et al., 2003).
Geležies didžiausia dalis yra kaupiama kraujyje. Ji yra kraujo hemoglobino sudėtinė dalis, taip pat įeina į daugybės fermentų sudėtį. Hemoglobino geležis veikia kaip depas, iš kurio audinių organizmas gali padengti savo poreikius įvairioms funkcijoms atlikti.
Kitos mineralinės medžiagos, tokios kaip cinkas, fosforas, kalcis, varis ir magnis, gali sumažinti geležies absorbciją organizme. Audinėms didelę reikšmę turi kai kurių žuvų rūšių organizme sukauptas trimetilaminoksidas, kurio skilimo produktai stabdo normalų pašaruose esančios geležies įsisavinimą (Wenzel et al., 1989).
Trūkstant pašaruose geležies arba sutrikus jo įsisavinimui, audinės gali susirgti anemija. Jos trūkumui ypač jautrus prieauglis. Anemija pasireiškia apetito nebuvimu, augimo
reprodukcijos sutrikimais. Norint išvengti geležies trūkumo, reikia riboti tokių žuvų kaip menkė ir mintajus kiekius racionuose iki 30 proc. nuo bendro baltymų kiekio racione. Jei šios žuvies kiekis nėra mažinamas, tada į pašarų mišinius įmaišyti tokį preparatą, kaip feroaminas, kurio sudėtyje yra geležies ir kuri lengvai įsisavinama. Feroamino skiriama po 20 mg kas antrą dieną liepos – spalio mėnesiais. Jei šio preparato nėra, galima į raumenis leisti po 30-50 mg ferogliukino.
Anemijos profilaktikai į pašarų mišinius galima pridėti 1,0-1,5 mg vario sulfato.
Cinkas laikomas būtinu mikroelementu ir rekomenduojama, kad jo būtų 20 mg vienam kilogramui paruošto pašaro mišinio.
Mangano poreikis audinėms yra rekomenduojamas, kad jo būtų 15 mg vienam kilogramui paruošto pašaro mišinio.
Seleno poreikiai audinėms nėra tiksliai nustatyti, tačiau žinoma, kad yra sąveika tarp seleno ir vitamino E, kurie gali pakeisti vienas kitą esant tam tikroms sąlygoms. Seleno kiekis audinių pašaruose pilnai patenkina poreikius, bet bandymais nustatyta, kad augaliniuose pašaruose esantis selenas įsisavinamas daug geriau nei gyvūninės kilmės ( Juraitis, Kulpys, 2003). Taip vadinama „gerovės liga“ – raumenų distrofija – kuomet didelės, išsivysčiusios audinės staiga gaišta be jokių išankstinių simptomų, yra susijusi su vitamino E ir seleno trūkumu.
Žuvies produktų naudojimas audinių šėrimui turėtų užtikrinti pakankamą jodo kiekį, kurio rekomenduojama norma yra 0,07 mg/kg paruošto pašaro mišinio.
Audinėms būtini ir kiti mikroelementai, tokie kaip Mb, Cr, Ni ir Co, bet jų kiekiai organizmo poreikiams patenkinti nėra tiksliai žinomi, todėl galima daryti išvadas, kad jų gaunama pakankamai su pašarais.
Visi poreikiai mineralinėms medžiagoms yra patenkinami, vykdant normuotą šėrimą ir šeriant pilnaverčiais pašarais, kurių pagalba sudaromi pilnai subalansuoti pagal apykaitos energiją ir maisto medžiagas, racionai.
2.2.5. Biologiškai aktyvių medžiagų svarba ir poreikiai audinių šėrime Vitaminai labai svarbios biologiškai aktyvios medžiagos, reguliuojančios biocheminius procesus organizme. Visiems vitaminams yra bendra tai, kad jų reikia labai nedideliais kiekiais ir kad organizmas pats jų nesintezuoja. Kaip bebūtų, šiai taisyklei yra
išimtis: vitaminas D sintezuojamas odoje saulės spindulių poveikyje, tam tikros virškinamojo trakto bakterijos gamina folinę rūgštį, biotiną ir vitaminą K.
Vitaminai klasifikuojami į tirpius vandenyje ir tirpius riebaluose. Riebaluose tirpūs vitaminai atidedami riebalų depuose ir reikalui esant gali būti panaudojami. Vandenyje tirpūs vitaminai organizme nesikaupia, todėl gyvūnai turi jų gauti pakankamai su pašarais.
Tradicinis audinių maistas turi daug vandens ir medžiagų – mikroelementų ir rūgščių, kurios veikia vitaminų stabilumą. Drėgnuose pašaruose vitamininiai priedai pasižymi labiau cheminiu, fermentiniu ir mikrobiniu aktyvumu, nei sausame pašare (Fink et al., 2005).
Pašaro maisto medžiagų skaidymas ir panaudojimas vyksta veikiant biologiniams katalizatoriams – fermentams, kuriuos sudaro specifiniai baltymai ir kofermentai, į kurių sudėtį įeina ir vitaminai.
Dauguma gyvūnų organizmų gali karotiną paversti vitaminu A, bet yra žinoma, kad audinių organizme toks procesas vyksta neintensyviai, o pagrindinis natūralaus vitamino A šaltinis yra kepenys. Vitaminas A yra atidedamas gana dideliais kiekiais, priklausomai nuo poreikių. Todėl, tam, kad atsirastų šio vitamino deficitas, turi praeiti nemažas laiko tarpas.
Bandymai, atlikti vitamino A poreikiams nustatyti, parodė, kad Skandinavijos normos 500 TV jaunikliui per parą, augimo metu, ir 1000 TV patelei per parą poravimosi metu, pilnai patenkina organizmo poreikius šiam vitaminui. Be to, sudarant racionus, į kurių sudėtį įeina 10-20 proc. žuvies, pilnai patenkina šiuos poreikius. Kuomet naudojamas toks pašaras, vitamino A priedai reikalingi tik tam, kad užtikrinti reikiamus jo kiekius ( Thode, 1999).
Vitamino A deficitas neigiamai veikia augimą, sukelia vištakumą bei nenormalų kailinės dangos formavimąsi, sausų, šiurkščių plaukų susidarymą ir pleiskanojančią odą. Didelis vitamino A trūkumas poravimosi metu gali iššaukti didesnius embrionų mirtingumus, patelių ir patinų sterilumą. Vitamino A perdozavimas lemia sumažėjusį apetitą, kaulų formavimosi pokyčius, nuplikimą.
Vitaminas D įtakoja kalcio ir fosforo absorbciją iš virškinamojo trakto ir yra būtinas kaulų formavimuisi. Šio vitamino poreikiai priklauso nuo kalcio ir fosforo kiekio pašaruose ir jų tarpusavio santykio (Ca : P). Jei jų santykis svyruoja 0,75:1,0 – 1,7:1,0, poreikiai vitaminui D patenkinami 100 TV per parą. Tipiškas vitamino D deficito simptomas yra rachitas, kuris pastebimas dažniau jaunų ir augančių gyvūnų tarpe, o depas – kepenys. Be to, šia liga sergantys gyvūnai nesugeba kaupti kalcį ir fosforą kauliniame audinyje, dėl ko kaulai
Vitamino D perdozavimas sukelia ir intoksikacijas.
Vitaminas B1 būtinas proteinų ir karbohidratų metabolizmui organizme ( Zollner,
2002). Šio vitamino audinėms reikia 0,2 – 0,5 mg per parą.
Audinėms dažnai pastebimas tiamino trūkumas, kuris atsiranda dėl tiamino skilimo pašaruose, bei dėl tiaminazės veikimo sutrikimų. Tiaminazės gausu gėlų vandenų ir jūrų žuvyse. Tokios žuvies duodant daugiau nei 20 proc. nuo proteinų kiekio racione, atsiranda vitamino B1 avitaminozė, kas pasireiškia apetito nebuvimu, kūno svorio mažėjimu, kaustyta
eisena, augimo ir vytimosi sutrikimais, neigiamai veikia kailio kokybę. Kai žvėreliai gauna didesnius kiekius tiaminazės turinčios žuvies, tikslinga kas mėnesį atlikti 6 proc. tiamino tirpalo injekcijas po 0,5 ml į raumenis ( Wenzel et al., 1989).
Vitaminas B2 reguliuoja riebalų bei aminorūgščių, karbohidratų metabolizmą. Audinei
skiriama 0,4 – 0,7 mg per parą. Jo deficitas pasireiškia sutrikusiu augimu, žemu hemoglobino kiekiu kraujyje bei pilkos ir baltos povilnės atsiradimu.
Vitaminas B6 svarbus baltymų sintezei organizme, riebalų ir karbohidratų
absorbavime. Augaliniai pašarai yra pagrindinis šio vitamino natūralus šaltinis. Jo poreikiai yra 0,45 mg per parą. Vitamino B6 trūkumas sukelia apetito praradimą, augimo sutrikimus,
žemą hemoglobino kiekį kraujyje ir sutrikimus nervinėje bei reprodukcinėje sistemose.
Biotinas svarbus energijos metabolizmui ir riebalų rūgščių sintezei organizme. Natūralus biotino šaltinis – augalinis pašaras. Biotino poreikiai yra 0,02 mg per parą. Jo stygius sukelia rimtus pokyčius odoje ir neigiamai veikia kailio plaukų dangos formavimąsi.
Nikotininė rūgštis dalyvauja, baltymų, riebalų ir karbohidratų metabolizme. Jos skiriama 1,5 – 3,0 mg žvėreliui per parą. Tipinio audinių pašaro tyrimai parodė, kad dažnai būna 2-4 kartus daugiau šios medžiagos nei reikalinga, todėl nėra būtina taikyti jos priedų audinių šėrimui.
Pantoteno rūgštis svarbi energijos metabolizmui ir riebalų rūgščių formavimuisi organizme. Nustatyta, kad augimo metu audinėms reikia 0,06 mg per parą pantoteno rūgšties. Jos stygiaus atvejais pasireiškia svorio sumažėjimas, apetito nebuvimas, nuplikimas ir ekstremaliais atvejais – mirtis.
Folinė rūgštis reikalinga baltymų apykaitai ir kraujo formavimuisi. Jos reikia 0,04 – 0,06 mg per parą. Tipinis jos deficito simptomas – sutrikęs augimas, diarėja ir apetito stygius.
Vitaminas B12 – svarbus kraujo formavimuisi ir riebalų metabolizme. Tikslūs jo
poreikiai nėra žinomi, tačiau įrodyta, kad 2 mg per parą poreikius patenkina. Esant trūkumui sutrinka augimas, išsivysto anemija, sumažėja apetitas.
Vitaminas K didžiausią reikšmę turi kraujo krešėjime. Tipiniuose audinėms sudaromuose racionuose jo yra daugiau nei reikia, todėl priedai nerekomenduojami.
Vitaminas E pasižymi antioksiduojančiu poveikiu ir pagrindinė jo funkcija organizme yra apsaugoti riebalus ir kitus junginius nuo oksidacijos. Rekomenduojama vitamino E skirti 5,0 – 25,0 mg/kg pašaro.
Vitamino E trūkumas neigiamai veikia žvėrelių reprodukcines funkcijas. Trūkumas pasireiškia tada, kai racionuose vyrauja riebi žuvis ir arkliena. Kadangi audinės yra žvėreliai, linkę į nutukimą ir į kepenų riebalinę infiltraciją, tai patartina reguliariai į pašarų mišinius įtraukti vitamino E priedus. Natūralus vitamino E šaltiniai – žalios augalų dalys, jauna žolė, salotų lapai.
Vitaminas C reikalingas kolageno junginių formavimuisi ir veikia kaip antioksidantas. Jis gali būti sintezuojamas pačiame organizme. Normaliai šio vitamino pakanka tiek, kiek yra sintetinama pačiame audinės organizme. Vitaminas C apsaugo vitaminus A ir D nuo skilimo ir teigiamai įtakoja geležies absorbciją.
Kadangi kailiniams žvėreliams labai svarbus aprūpinimas vitaminais, patartina racionus papildyti vitamininiais priedais, 100 proc. viršijant jų nustatytas normas: vasarą E ir B1; žiemą ir pavasarį – E ir visų B grupės vitaminų bei vitamino C.
Kaip natūralus vitaminų šaltinis yra: kepenys, pienas, žuvų taukai, mielės.
2.3. Pašarai ir produktai naudojami audinių šėrimui
Audinių šėrimui naudojami pašarai: gyvūninės kilmės, augalinės kilmės ir pašariniai priedai (papildai).
Gyvūninės kilmės pašarai yra pagrindinis pilnaverčių baltymų ir riebalų šaltinis, augaliniai pašarai – angliavandenių šaltinis, įvairūs papildai praturtina pašaro davinį biologiškai aktyviomis bei mineralinėmis medžiagomis, vitaminais.
Gyvūninės kilmės pašarai skirstomi į: pieno, mėsos ir žuvies produktus. Kai kuriais atvejais pieno produktais galima pakeisti iš dalies mėsos ir žuvies produktus, tačiau tik
laikinai. Pieno produktai ypač tinka prieauglio ir lakuojančių patelių šėrimui, nes skatina pieno sintezę šiuo fiziologiniu periodu.
Augalinės kilmės pašarai skirstomi į koncentruotuosius ir sultinguosius pašarus. Koncentruotieji pašarai yra pagrindinis cukraus ir krakmolo šaltinis, o sultingieji – aprūpina audinių organizmą vitaminais bei veikia kaip pieno susidarymą skatinanti priemonė (Fink, Rasmussen, Fauson, 2007).
Kaip maistiniai priedai audinių šėrimui naudojami žuvų taukai, mielės, geležies preparatai, multivitamininiai priedai, atskirų vitaminų, mineralinių medžiagų bei jų mišinių preparatai (Joergensen, 1985).
2.3.1. Gyvūninės kilmės pašarai
Pagrindiniai gyvūninės kilmės pašarai, naudojami audinių šėrime yra mėsa, žuvis, pienas bei jo produktai.
Audinėms šerti tinka galvijiena, kiauliena, aviena, arkliena, paukštiena. Šių gyvulių mėsoje yra visos nepakeičiamos aminorūgštys, pilnaverčiai baltymai. Žvėrelių šėrimui tinka naudoti tos skerdenos dalys, kurios nenaudojamos žmonių maistui, o raumeninis audinys į racionus įtraukiamas tik svarbiausiais fiziologiniais periodais: patelėms vaikingumo periodu, laktacijos metu, patinams prieš kergimą. Tačiau, jei pagrindinę raciono dalį sudaro arkliena, o maistinės žuvies jame yra ne mažiau nei 30 proc., raumeninio audinio į racioną galima neįtraukti.
Vertingesnė mėsa, tokia kaip galvijiena, kiauliena bei aviena, audinių šėrimui naudojama tik priverstinai paskerstų, senų ir išliesėjusių gyvulių, prieš šėrimą ją termiškai apdorojus.
Visi subproduktai, naudojami šėrimui, skirstomi į dvi kategorijas: 1) kepenys, mėsos nuopjovos, diafragmos, tešmenys;
2) sausgyslės, raiščiai, knygenos, skrandžiai, galvos, plaučiai, trachėjos, lūpos, ausys. Vertingiausias subproduktas yra kepenys, nes jose gausu vitaminų bei mikroelementų. Šį subproduktą būtina įtraukti į racionus tokiais fiziologiniais periodais, kaip ruja, nėštumas, laktacija. Žiemą visų grupių audinėms būtina skirti ne mažiau nei 5 proc. nuo pašaro masės kepenų.
Skrandžiai audinių racionuose gali sudaryti iki 70 proc. visų baltymų kiekio pašare, nes tai pigus pašaras, nors maistingumu neprilygsta kepenims (Januškevičius, 2006).
Pagal baltymų pilnavertiškumą blužnys prilygsta kepenims ir raumenims. Šis produktas tinka prieauglio ir veislinės bandos šėrimui.
Plaučiai pagal baltymų pilnavertiškumą nėra labai vertingi, tačiau tinka audinių šėrimui. Plaučiai prieš šėrimą gerai išverdami ir susmulkinami, nes termiškai neapdorotus žvėreliai nenoriai ėda.
Trachėjos, ausys, lūpos šėrimui naudojamos mišiniuose su kitais subproduktai ar raumeniniu audiniu.
Audinių šėrimui naudojamas ir kraujas, nes jame gausu maisto medžiagų. Prieš šėrimą kraujas termiškai apdorojamas ir sumaišomas su kitais pašarais. Mišinyje kraujo gali būti iki 10 proc. nuo bendros mišinio masės.
Galvos prieš šėrimą yra smulkinamos – homogenizuojamos. Audinėms paduodamame mišinyje negali būti aštrių kaulų nuolaužų ir nuoskilų (Joergensen, 1985).
Paukštienos subproduktai turi būti termiškai apdorojami, nes paukščiai ir kailiniai žvėreliai turi bendrų susirgimų. Audinių šėrimui negali būti naudojama nežinomos kilmės paukštiena ir jos subproduktai.
Vaikingoms ir laktuojančioms patelėms, prieaugliui tinka nenugriebtas pienas, nes jame gausu pilnaverčių, lengvai įsisavinamų baltymų bei riebalų, vitamino A. Pieno skiriama po 20-30 ml vienam žvėreliui. Sveikų karvių pienas duodamas nevirintas. Neaiškios kilmės pienas prieš šeriant virinamas, o norint išvengti žvėrelių viduriavimo, pienas yra rauginamas. Audinėms tinka pasukos bei išrūgos, nes šiuose produktuose yra užtektinai baltymų ir nedaug riebalų. Jų galima skirti iki 4 proc. nuo bendros pašaro masės.
Į audinių pašarų mišinius galima įtraukti sausus pieno miltelius bei sausos pasukos. Visi pieno produktai bei pienas duodami sumaišyti su kitais pašarais.
Varškė yra vienas iš vertingiausių pieno produktų, nes ja galima pakeisti net 50 proc. visų baltymų. Didesniais kiekiais varškė duodama ir kaip profilaktinė priemonė prieš kepenų riebalinę infiltraciją, kadangi varškėje yra tokios medžiagos kaip cholinas ir metioninas, kurios pasižymi lipostatiniu veikimu.
Audinėms, kaip pašaras, taip pat tinka sūrių gamybos atliekos: trupiniai, nuolaužos, nuopjovos. Prieš šėrimą jos yra išlydomos, pašalinamas druskingas skystis. Toks mažai
druskingas sūris sumaišomas su kitais pašarais. Taip apdorotas sūrių gamybos atliekos vasaros – rudens laikotarpiu gali sudaryti iki 20 proc. bendrų pašaro mišinio baltymų kiekio.
Visi pieno produktai, o ypač pats pienas, yra vertingi dar ir tuo, kad mažina kitų pašarų toksinų poveikį.
Netinkami žmonių mitybai ( su embrionų užuomazgomis, nestandartiniai, dužę), bet švieži kiaušiniai naudojami taip pat ir audinių šėrimui, tačiau prieš šeriant, jie yra verdami ir susmulkinami. Kiaušiniai dažniausiai naudojami jauniklių, sergančių žvėrelių racionuose, o taip pat taikant dietinį maitinimą. Rujos metu kiaušiniai būtinai įtraukiami į patinų reproduktorių racioną. Nepatartina duoti audinėms dažnai žalių kiaušinių, nes baltymuose esanti medžiaga suriša pašaruose esantį biotiną, dėl ko pasireiškia jo stygius. Ančių kiaušiniai audinėms duodami tik gerai termiškai apdoroti, vengiant audinių paratifo.
Audinėms šerti taip pat naudojami sausi gyvūninės kilmės pašarai, tokie kaip žuvų miltai, šilkverpio lėliukių ir hidrobiotino miltai, kaulų bei kraujo miltai. Tokie pašarai yra vienas iš papildomų baltymų šaltinių.
Priklausomai nuo maistinės vertės, žuvų miltai gali būti nuriebalinti ir nenuriebalinti. Tinkamesni audinių šėrimui yra žuvų miltai, kuriuose yra 20 proc. mineralinių medžiagų, 50 proc. baltymų, iki 10 proc. riebalų ir iki 5 proc. druskos. Tokių žuvų miltų audinėms galima vasaros – rudens laikotarpiu skirti iki 50 proc., o žiemos laikotarpiu iki 30 proc. nuo pašarų mišinio baltymų bendro kiekio, kai kitą raciono dalį sudaro šviežia žuvis ir mėsos subproduktai.
Audinių šėrimui galima naudoti ir muštų kailinių žvėrelių, tokių kaip lapės, nutrijos, audinės skerdenėles. Skerdenėlės yra sumalamos ir sumaišomos su kitais pašarais. Patartina skerdenėles prieš malant termiškai apdoroti, ypač jei audinėms bus duodamos audinių skerdenėlės. Toks pašaras gali sudaryti iki 25 proc. nuo bendro raciono baltymų kiekio.
2.3.2. Augalinės kilmės pašarai ir daržovės
Augalinės kilmės pašarai yra pagrindinis angliavandenių šaltinis. Iš koncentruotųjų pašarų audinėms tinka avižos, rugiai, kviečiai, miežiai, kukurūzai, ankštinių augalų grūdai. Mažiausiai iš minėtų koncentruotųjų pašarų audinių šėrimui tinka rugiai, nes didesni jų kiekiai sukelia virškinamojo trakto sutrikimus, vidurių išpūtimą. Blogai įsisavinamas maisto medžiagas ir iš kukurūzų jeigu jie nėra tinkamai apdoroti. Prieš šėrimą jie būtinai verdami
arba garinami. Kviečiuose yra nemažas kiekis ląstelienos, kas gali sukelti viduriavimą. Kviečiai duodami audinėms kaip profilaktinė priemonė nuo vidurių užkietėjimo, skiriant po 5 g kiekvienam žvėreliui per parą.
Prieš šėrimą grūdiniai pašarai yra smulkinami tam, kad būtų kuo daugiau suardytos ląstelių sienelės, kadangi jose esanti celiuliozė nėra virškinama mėsėdžių virškinamajame trakte. Smulkinti grūdai yra verdami tam, kad padidinti juose esančių baltymų įsisavinimo lygį (Januškevičius ir kt., 2001).
Ankštinių kultūrų grūdai yra turtingi pilnaverčiais baltymais. Iš jų audinių šėrimui naudojami žirniai, pupos, soja. Didesni kiekiai žirnių sukelia vidurių išpūtimą, be to, žirniuose yra mažai triptofano ir cistino, kuris būtinas kailiniams žvėreliams. Sojoje yra medžiagų, kurios pablogina baltymų įsisavinimo lygį, todėl ji vartojama ribotai ir termiškai apdorota. Per gausiai šeriant žvėrelius soja, pastebimas neigiamas jos poveikis plaukų dangos formavimuisi, augimui ir pigmentacijai. Norint išvengti šių nepageidaujamų reiškinių, sojos skiriama iki 25 proc. nuo viso pašarų mišinio koncentruotųjų pašarų kiekio.
Audinėms šerti taip pat tinka saulėgrąžų, garintos žemės riešutų, sėmenų išspaudos bei rupiniai. Išspaudos yra turtingos baltymais, todėl jomis vasaros periodu galima pakeisti iki 50 proc. gyvūninės kilmės pašarų.
Išspaudose esantys riebalai teigiamai veikia apsipūkavimą, suteikia plaukui žvilgesio ir švelnumo. Todėl paskutinį mėnesį prieš mušimą patartina papildomai į racionus įtraukti po 5-7 g per parą išspaudų.
Audinėms šerti netinka sušutę, suplikę, supeliję, apkrėsti pelėsiniais grybeliais pašarai. Be to, audinėms galima į racionus dėti duoną, duonos gamybos atliekas bei džiūvėsius. Taip pat į audinėms skirtus racionus galima įtraukti specialius granuliuotus pašarus, į kurių sudėtį įeina susmulkinti grūdai bei mielės; kitiems žemės ūkio gyvuliams skirtus granuliuotus pašarus. Audinėms negalima duoti paršeliams skirtą granuliuotą pašarą, kadangi juose esantys silikatai sukelia audinėms virškinamojo trakto sutrikimus.
Trūkstant kombinuotųjų pašarų, juos dalinai galima pakeisti virtomis bulvėmis, kurių kaip pakaitalo gali būti 50-70 proc. visų grūdinių kultūrų kiekio.
Be bulvių audinėms taip pat tinka kopūstai, morkos, moliūgai, salotos, runkeliai, pomidorai, raudonieji burokėliai, arbūzai, aguročiai, agurkai, dilgėlės, dobilai, ievų ir beržų lapai, obuoliai. Minėti pašarai duodami švieži arba silosuoti. Didesni jų kiekiai dažniausiai
Daržovės, prieš sušeriant jas, turi būti susmulkintos. Šakniavaisiai gali sudaryti iki 2 proc., silosas iki 8 proc., žalieji pašarai iki 4 proc. nuo bendro raciono maistingumo.
2.3.3. Žuvis ir jos perdirbimo atliekos
Audinėms tinka žmonių mitybai nenaudojama, mechaniškai pažeista, smulki, nerūšinė žuvis bei jos perdirbimo atliekos. Pagal metionino, triptofano, arginimo ir izoleucino kiekį žuvis yra artima mėsai. Atskirų žuvų rūšių maistinė vertė yra skirtinga, tačiau bendrai žuvis yra vitaminų: A, D, B12, mineralinių medžiagų: kalcio, fosforo, kobalto, jodo šaltinis. Žuvyje
nėra gausu tokių mineralinių elementų kaip geležis, varis, cinkas, magnis. Jeigu susmulkinta žuvis sudaro 30 proc. bendros pašaro masės, kailiniai žvėreliai yra pilnai aprūpinami A ir B grupės vitaminais.
Jei prieauglis yra šeriamas dideliu kiekiu riebios žuvies ir negauna papildomai vitamino E, tai 2-4 mėnesių amžiaus žūva. Todėl jaunikliams papildomai skiriama po 5-10 mg vitamino E arba jo turinčių preparatų per parą.
Jūros žuvyje yra medžiaga trimetilaminoksidas, kuris pašaruose esančią geležį paverčia neįsisavinamu junginių, todėl organizmas negauna reikiamo šio elemento kiekio, ko pasekoje pastebimas patinų sterilumas, prieauglio augimo ir vystymosi sutrikimai, kurie pasireiškia silpnu apsipūkavimu ir nebūdinga spalva. Norint išvengti šių reiškinių, šeriant audines didesniais kiekiais jūros žuvies, būtina kaip priedą taikyti feroamino preparatą (Süvergovi, Mirtin, Točka, 2000).
Jūros ir gėlųjų vandenų žuvyje yra fermentas tiaminazė, kuris skaido vitaminą B1.
Trūkstant šio vitamino, pas jauniklius išsivysto užpakalinių galūnių paralyžius, traukuliai. Todėl, tokią žuvį, kaip karpis, karosas, lynas, ešerys, galima duoti tik termiškai apdorotą, nes fermentas tiaminazė suyra esant 900 C temperatūrai. Termiškai neapdorota tokia žuvis gali sudaryti iki 25 proc. bendro pašarų baltymų kiekio. Šeriant audines gausiai liesa žuvimi, būtina pašaro davinį papildyti riebalais, kad išvengti jų stygiaus ( Skrede, Cheeke, 2005).
3. Bandymo atlikimo vieta ir metodika
3.1.Bandymo tikslas ir uždaviniai
Tyrimai atlikti laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8-500 („Valstybės žinios“, 1997 11 28, Nr. 108) bei poįstatyminių aktų – LR valstybinės veterinarinės tarnybos įsakymų „Dėl laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“ (1998 12 31, Nr. 4-361) ir „Dėl laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“ (1999 01 18, Nr. 4-16).
Mūsų bandymo tikslas buvo nustatyti audinių pieno produkcijos kiekius keturių laktacijos savaičių eigoje ir sekti audinukų svorio kitimus šiuo laikotarpiu, kada šėrimui buvo naudojami skirtingi racionai maisto medžiagų kiekio ir santykio atžvilgiu.
Taip pat stebėjome audinukų kūno masės kitimą per visą auginimo laikotarpį, t.y iki atrūšiavimo – kuriam tikslui jie bus auginami toliau ar mušimui.
Taigi, mūsų bandymo uždaviniai buvo:
1. Atrinkti analoginius gyvūnus ir juos suskirstyti į analogines grupes. 2. Sekti audinių pašarų ėdamumą ir laikymo sąlygas.
3. Sekti audinių pieno produktyvumą pagal atskiras grupes, nes kiekvienos grupės audinės buvo šeriamos skirtingais racionais pagal maisto medžiagų santykį.
4. Stebėti audinukų kūno masės priaugimą, kada jie buvo maitinami tik motinos pienu ir auginimo pabaigoje, t.y. įvertinti augimo ir vystymosi spartą.
Užsibrėžtiems tikslams įvykdyti mes atlikome mokslinį bandymą – stebėjimą. Stebėjome pašarų ėdamumą, nustatėme paros priesvorius. Atlikome tikslų suvartojamų maisto medžiagų apskaitą, energijos suvartojimo kiekius. Laboratorijoje tyrėme šėrimui vartojamų pašarų pagrindinių maisto medžiagų nustatymą bei vertinome jų energinę vertę, paskaičiuodami apykaitos energijos kiekius juose.
3.2. Tyrimo atlikimo vieta ir laikas
Tyrimus atlikome Lietuvos žvėrininkystės individualioje fermoje su audinėmis Mustela vison.
Audines atrinkome pagal: • svorį,
• lizde esančių audinukų skaičių, • sveikatos būklę,
• judrumą.
Bandymą atlikome 2006m. pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje, stebėjimas buvo vykdomas iki gruodžio pirmųjų dienų – kai pasvėrėme audinukų jauniklius, stebėjimas buvo nutrauktas, nes dalis patinėlių ir patelių buvo atrinkti veislei, o netinkami veislei buvo mušami.
3.3. Tyrimų metodai
Numatytiems tikslams įvykdyti naudojomės priimtais metodais, laikydamiesi visų reikalavimų ir standartų.
Žvėrelių parinkimą vykdėme analogų principu, t.y. atsižvelgdami į jų svorį, išsivystymą, fiziologinę būklę. Prieš bandymą žvėrelius apžiūrėjo veterinarijos gydytojas, taip pat buvo patikrinta, ar žvėreliai vakcinuoti nuo jiems būdingų susirgimų (Januškevičius, 1992).
Audinių svorį nustatėme bandymo ir kiekvienos laktacijos savaitės pabaigoje. Laktuojančių audinių išskiriamo pieno kiekius nustatėme pateles sverdami prieš žindymą ir po žindymo. Iki nujunkymo per visą laktacijos laikotarpį sekėme audinukų svorio kitimus: svėrėme tik gimusius ir kiekvienos laktacijos savaitės pabaigoje. Paskutinį kartą audinių jauniklius pasvėrėme gruodžio pradžioje. Svėrimai buvo atliekami individualiai.
Laktuojančių audinių ir jauniklių audinukų šėrimas buvo vykdomas sudarytais racionais griežtai normuojant sušeriamų pašarų kiekius, kad neliktų pašarų likučių.
Pašarų cheminę analizę atlikome veterinarijos akademijos zootechninės pašarų analizės laboratorijoje, o baltymų sudedamąsias dalis Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės instituto laboratorijoje.
Pašarų tyrimus atlikome pagal priimtas metodikas (Juškienė, 2003; Januškevičius, Vaičiulaitienė, 2005; Januškevičius, Mikulionienė, 2004):
- vandens ir sausų medžiagų kiekio nustatymą atlikome mėginius džiovindami iš pradžių termostate prie 60-65 0C temperatūros, o vėliau prie 100-105 0C temperatūros
termostate iki pastovaus svorio; paskaičiavome bendrąją pašaro drėgmę: pirminės pašaro drėgmės ir higroskopinės pašaro drėgmės natūralaus drėgnumo pašare suma; žinodami bendrą pašaro drėgmę, paskaičiavome sausą medžiagą; LST ISO 937:2000;
- baltymus nustatėme Kjeldalio metodu – pašarą paveikėme koncentruota sieros rūgštimi, t.y. sudeginome pašaro organinę dalį, išsiskyrė amoniakas, kuris susijungė su sieros rūgšties liekana ir susidarė amonio sulfatas; vėliau šį junginį paveikime stipriu šarmu, kad atsiskirstų azotas ir susijungtų su decinormaline sieros rūgštimi; LST ISO 937:2000;
- riebalai buvo ekstrahuojami Soksleto aparate organinių tirpiklių poveikyje; riebalai buvo nustatomi absoliučiai sausoje medžiagoje; LST ISO 937:2000;
- mufelinėje krosnyje deginome pelenus, tam pašarą patalpinome į tiglius ir deginome prie 550 0C temperatūros; nustačius žalius pelenus, pasiskaičiavome organines maisto medžiagas;
- ląstelieną nustatėme pašaro mėginius virindami acto ir azoto rūgščių mišinyje, praplovėme karštu distiliuotu vandeniu, spiritu bei eteriu ir išdžiovinome termostate prie 100-105 0C temperatūros;
- neazotines ekstraktines medžiagas išsiskaičiavome iš organinės medžiagos atėmėme žalius baltymus, žalius riebalus, žalią ląstelieną;
- dujų chromatografiniu metodu buvo nustatytos nepakeičiamos aminorūgštys; - apykaitos energiją paskaičiavome panaudodami maisto medžiagų kaloringumą, žinodami, kad1 g baltymų duoda 23,9 kJ, 1 g riebalų – 39,8 kJ, 1 g angliavandenių (krakmolo ir cukraus) – 17,5 kJ ir 1 g ląstelienos – 20,1 kJ apykaitos energijos.
Statistinį bandymo rezultatų apdorojimą: aritmetinio vidurkio, aritmetinio vidurkio paklaidos, patikimumo kriterijaus paskaičiavimą bei patikimumo laipsnio nustatymą atlikome pagal Stjudento lentelės duomenis (Januškevičius, 1992), o taip pat pasinaudodami statistine
4. Bandymas su suaugusiomis audinėmis
4.1. Audinių parinkimas ir bandymo schema
2006 m. gegužės-birželio mėnesiais atlikome bandymą su audinių patelėmis. Bandymui atrinkome dviejų – trijų metų amžiaus pateles, kurių vadoje buvo po šešis jauniklius.
Audines parinkome analogų principu: bandymui buvo atrinktos Mustela vision veislės audinės, kurių kūno masė skyrėsi 2,5 proc. Visos audinės buvo gyvybingos, sveikos ir vienu metu sukergtos. Kiekvienoje grupėje buvo po 4 audines. Jos buvo laikomos individualiuose narveliuose.
Bandymą atlikome pagal sekančią schemą. 1 lentelė. Bandymo schema
Grupė Šėrimo racionas
I Racionas su dideliu baltymų kiekiu II Racionas su vidutiniu baltymų kiekiu III Racionas su mažu baltymų kiekiu
4.2. Bandomųjų audinių šėrimas
Kiekvienos grupės audinės buvo šeriamos racionais, kurių sudėtyje buvo tokie patys komponentai, bet skyrėsi šių komponentų kiekiai. Pašaro sušėrimo kiekiai buvo paskaičiuoti pagal poreikius. Kiekvienai audinei reikiamas pašaro kiekis buvo pasveriamas, sudedamas į plastikinius indus ir užšaldomas.
Prieš sušeriant, pašaras buvo išimamas iš šaldiklio ir atšildomas (vakare išėmėme iš šaldiklio ir palikome nakčiai), kad jis įgautų normalią temperatūrą.
Racionus audinėms sudarėme iš įprastinių produktų. Skyrėsi tik šių produktų kiekiai atskirų grupių audinėms.
Racionus pateikiame sekančioje lentelėje. 2 lentelė. Racionai skirtingų grupių audinėms
Komponentai (g/kg) Racionas su dideliu baltymų kiekiu Racionas su vidutiniu baltymų kiekiu Racionas su mažu baltymų kiekiu Menkės atliekos 500 350 250 Menkė 100 100 100 Žuvų miltai 80 60 0
Pusiau skrostos viščiukų skerdenėlės 200 250 300
Miežiai ir kviečiai (1:1) 20 40 80
Nulukštentos avižos 0 20 40
Bulvių miltai 5 25 40
Rapsų aliejus 0 10 20
Vitamininis – mineralinis priedas 2,3 2,3 2,3
Žalias vanduo 92,7 142,7 167,7
Kaip matome iš lentelėje pateiktos struktūros, pirmos grupės audinių racione žuvis ir jos produktai sudaro 680 g arba 68,0 proc., antros grupės – 510 g arba 51,0 proc. ir trečios grupės – 350 g arba 35,0 proc. nuo bendros raciono masės. Kitų visų komponentų pirmos grupės audinių racione yra mažiausi kiekiai, kai tuo tarpu sekančių grupių audinėms jų kiekiai eina didėjančia seka. Tik visų grupių audinėms vitamininio – mineralinio priedo kiekiai, gaminant pašarus, panaudojami vienodi.
4.3. Pašarų maistinė ir energinė vertė
Atskirų komponentų cheminės sudėties nenustatėme, bet atlikome pagrindinių maisto medžiagų cheminę analizę jau paruošto pašaro, o taip pat įvertinome ir energinę vertę.
Paruoštų pašarų maistinę ir energinę vertes pateikiame sekančioje lentelėje. 3 lentelė. Pašaro maistinė ir energinė vertė
Cheminės sudėties rodikliai (g/kg SM)
Racionas su dideliu baltymų kiekiu Racionas su vidutiniu baltymų kiekiu Racionas su mažu baltymų kiekiu Sausa medžiaga 263 293 312 Pelenai 175 125 85 Žali baltymai 661 521 369 Žali riebalai 142 183 207
Neazotinės ekstraktinės medžiagos 23 171 340
Apykaitos energija (MJ/kg) 4,14 5,08 5,69
Iš lentelėje pateiktų cheminės analizės rezultatų galime teigti, kad didžiausią dalį nuo sausos medžiagos kiekio sudarė žali baltymai, nors pagal grupes jų kiekis skyrėsi mažėjančia seka. Kaip ir matome iš racionų struktūros, kada pirmos grupės audinės gavo didžiausius kiekius žuvies ir jos produktų, tai ir šios lentelės duomenys akivaizdžiai parodo, kad žuvis, kaip komponentas, turtingas žaliaisiais baltymais, todėl šios grupės audinių racione baltymai sudaro 66,1 proc. nuo bendro sausos medžiagos kiekio racione. Pagal literatūrinius duomenis – žuvų miltuose gali būti 60-70 proc. baltymų.
Riebalų kiekis trečios grupės audinių racionuose buvo didžiausias ir sudarė 20,7 proc. Tą galima paaiškinti tuo, kad gamybos proceso metu buvo panaudoti didžiausi kiekiai paukštienos ir rapsų aliejaus. Kaip žinoma, rapsų aliejaus energinė vertė – 36,69 MJ /kg natūralaus drėgnumo produkte.
Didžiausia energine verte pasižyminti maisto medžiaga riebalai todėl trečios grupės audinių pašaras buvo kaloringiausias.
Atskirų grupių audinių racionai yra tinkamos struktūros, galime teigti, kad išlaikytas santykis tarp atskirų maisto medžiagų ir yra pakankamos energinės vertės.
Kadangi mums buvo aktualu, todėl mes nustatėme žalių baltymų sudedamąsias dalis – aminorūgštis ir jų kiekius racionuose.
4 lentelė. Nepakeičiamų aminorūgščių sudėtis atskirų grupių audinių pašaruose (g/100g baltymų) Aminorūgštis Racionas su dideliu baltymų kiekiu Racionas su vidutiniu baltymų kiekiu Racionas su mažu baltymų kiekiu Lizinas 5,3 5,3 4,9 Fenilalaninas 3,0 3,1 3,1 Metioninas 2,2 2,2 1,9 Histidinas 2,0 2,2 2,5 Valinas 4,2 4,3 4,1 Izoleucinas 3,5 3,7 3,4 Leucinas 5,6 5,8 5,5 Treoninas 3,1 3,2 3,1 Argininas 5,2 5,3 5,1 Triptofanas 0,7 0,8 0,8 Viso: 34,9 35,9 34,3
Nepakeičiamų aminorūgščių suma visų trijų grupių audinių baltymų sudėtyje buvo beveik vienoda. Svarbių audinių mityboje, ypač normaliam kailio formavimui, sierą turinčių aminorūgščių kiekiai atskiroms grupėms sudarė 2,7 – 3,0 g 100 g baltymų arba 16 g azoto.
4.4. Audinių kūno masės kitimas bandymo metu
Bandymas truko keturias audinių laktacijos savaites. Žvėrelių svėrimą vykdėme prieš pradedant bandymą ir pasibaigus laktacijos savaitei. Kiekviena audinė buvo sveriama individualiai, nes buvo būtina žinoti jų svorį, kad galėtume paskaičiuoti apykaitos energijos poreikius. Apykaitos energijos poreikiai audinėms skaičiuojami priklausomai nuo jų amžiaus, svorio bei fiziologinės būklės.
Audinių svorius keturių savaičių laikotarpyje pateikiame lentelėje. 5 lentelė. Audinių svoriai skirtinguose laktacijos perioduose
Laktacijos savaitės Racionai 1 2 3 4 Racionas su dideliu baltymų kiekiu 1187±30,3 1147±33,5 1119±36,8 1039±43,2 Racionas su vidutiniu baltymų kiekiu 1171±35,4 1162±44,4 1170±39,5 1147±46,8 Racionas su mažu baltymų
kiekiu
1172±34,9 1161±42,4 1143±47,0 1108±44,4
Bandymui audinės buvo parinktos beveik vienodo svorio. Pirmos laktacijos savaitės pabaigoje mažiausias audinių svoris buvo grupėje, kurių racione žali baltymai sudarė 52,1 proc., o žali riebalai 18,3 proc. nuo bendro sausos medžiagos kiekio.
Antros laktacijos savaitės bėgyje audinės svoris labiausiai nukrito pirmoje grupėje, kurių pašaras buvo turtingiausias baltymais.
Trečios laktacijos savaitės eigoje ryškiausias svorio sumažėjimas pastebėtas irgi pirmos grupės audinių, kurių pašare buvo 66,1 proc. žalių baltymų. Ir ketvirtoje laktacijos savaitėje šių audinių svoris daugiausiai sumažėjo (duomenys statistikai nepatikimi).
Apykaitos energijos reikmės buvo skaičiuojamos kiekvieną savaitę. Energijos poreikis pateikiamas sekančioje lentelėje.
6 lentelė. Apykaitos energijos poreikis laktuojančioms audinėms (kJ) Laktacijos savaitės
Grupės 1 2 3 4
I 805±85,0 864±73,9 1104±41,7 1036±25,7
II 854±49,6 1146±50,6 1353±63,2 1305±44,2
III 917±9,1 1246±75,1 1233±94,8 1607±113,2
Apykaitos energijos poreikiai pateikiami priklausomai ne tik nuo pačios audinės kūno masės, bet ir atsižvelgiant į vadoje esančių audinukų augimą ir vystymąsi, kad būtų skatinama audinės pieno liaukos veikla, kad kuo daugiau audinė susintetintų pieno, nes su energijos poreikiu kinta ir maisto medžiagų kiekiai, kurie audinių organizme nėra vienodai įsisavinami. Pvz. audinės baltymus įsisavina 81 proc., o riebalus 98 proc. Taip pat kuo racionai turtingi baltymais, tuo mažėja angliavandenių įsisavinimas iš pateiktų pašarų.
Nors pradinis svoris audinių po apsivaikavimo buvo nežymiai besiskiriantis, mažai kuo skyrėsi ir laktacijos bėgyje. Tai buvo pasiekta subalansuojant racionus pagal maisto medžiagas, o galutiniame vertinime – pagal apykaitos energiją.
4.5. Audinių produktyvumo nustatymas
Audinių pieno produkcijos kiekius nustatėme svėrimo būdu. Svėrėme audines prieš žindymą ir po žindymo.
To pasekoje, mes nustatėme audinės išskiriamą pieno kiekį atskirų laktacijos savaičių eigoje. Išskiriamo pieno kiekius pateikiame sekančioje lentelėje.
7 lentelė. Audinių išskiriamo pieno kiekiai skirtinguose laktacijos perioduose (g/per dieną) Laktacijos savaitės Grupės 1 2 3 4 I 88±12,8 127±8,8 164±23,1 165±22,9 II 109±7,6 148±13,6 201±41,1 271±22,9 III 104±12,6 158±19,1 225±22,1 319±24,8** **p<0,01.
Mažiausias išskiriamo pieno kiekis buvo pirmąją laktacijos savaitę. Šiame laikotarpyje nėra būtinas didelis išskiriamo pieno kiekis, nes audinukai gimsta pusiau embrioninėje būklėje ir sveria apie 5 g. O jau po gimimo sparčiam jų augimui ir nenormaliam išsivystymui reikalingas atitinkamas motinos pieno kiekis. Todėl suaktyvėja pieno liaukos veikla ir audinės išskiria vis didesnius pieno kiekius.
Pirmą laktacijos savaitę audinė išskiria apie 90-100 g pieno. Antrą savaitę jų pieningumas siekia ir net viršija 150 g. Laktacijos pabaigoje audinės organizmas susintetina virš 300 g pieno.
Mūsų stebėjimų rezultatai parodė, kad laktacijos bėgyje daugiausia pieno išskyrė arba pieno produktyvumo gausa pasižymėjo audinės, kurių racione buvo didžiausias kiekis riebalų
(20,7 proc.), kuriuos gavo su viščiukų skerdenėlėmis ir rapsų aliejumi. Šios grupės audinės jau antrąją laktacijos savaitę išprodukavo 31 gramu pieno daugiau, negu tos audinės, kurių racionas buvo turtingiausias baltymais. Trečios savaitės bėgyje, taip pat šios grupės audinės pasižymėjo didesniu pieningumu ir išskyrė po 61 g pieno daugiau, negu pirmos ir po 37 g daugiau, negu antros grupės audinės.
Paskutinę laktacijos savaitę pieno produkcijos kiekiu trečios grupės audinės lenkė savo vienaamžes iš pirmos grupės net 154 gramais (p<0,01).
Taigi, šiuo atveju galime teigti, kad pieno sintezei turėjo įtakos racione esantys riebalai ir riebalų rūgščių sąstatas juose. Tas, reikia manyti, siejasi ir su tuo, kad audinės pieno sudėtyje yra daugiau riebalų (apie 8,0 proc.), o baltymų šiek tiek mažiau (apie 7,0 proc.).
4.6. Audinukų kūno masės kitimas laktacijos periodo metu
Keturių savaičių bėgyje, kada audinukai maitinosi tik motinos pienu, t.y iki atjunkymo, mes stebėjome naujagimių kūno masės kitimus. Audinukus svėrėme vienos, dviejų, trijų ir keturių savaičių amžiuje. Tai irgi labai svarbus rodiklis, iš kurio galima prognozuoti apie tolimesnį jauniklių augimą bei vystymąsi, o taip pat jų atitikimą – ar bus panaudoti veislei ar eis į pramoninį pulką.
Audinukų svėrimo rezultatus pateikiame sekančioje lentelėje.
8 lentelė. Audinukų kūno masės kitimas keturių savaičių bėgyje(g) Laktacijos savaitės
Grupės 1 2 3 4
I 28,5±1,04 51,7±2,58 86,0±3,51 116,9±3,84
II 29,3±1,07 60,9±2,50* 106,3±3,86** 166,9±5,79*** III 34,0±1,53* 66,0±2,37** 113,4±3,82*** 170,7±5,20***
Stebėjome audinukų kūno masės kitimą laktacijos periodo metu, t.y. kada jie buvo maitinami tik motinos pienu.
Kaip matome iš pateiktų duomenų apie audinių pieningumą, t.y. kuri audinė daugiau išskiria pieno, tos vadoje sparčiau augo ir audinukai.
Augimo intensyvumu visus jauniklius lenkė trečios grupės žvėreliai, kurių motinų racione buvo didžiausias riebalų kiekis. Jau pirmos laktacijos savaitės bėgyje jie priaugo 5,5 g daugiau, negu audinukai, kurių motinų racionas buvo turtingiausias baltymais (p<0,05).
Antrą laktacijos savaitę antros ir trečios grupių audinukai svėrė atitinkamai 9,2 g ir 14,3 g daugiau (p<0,05; p<0,01). Trečią laktacijos savaitę svorių skirtumai tarp grupių dar daugiau išryškėjo. Antros grupės audinukai per parą priaugo po 6,48 g, trečios grupės – po 6,77 g (p<0,01; p<0,001).
Paskutinę laktacijos savaitę antros grupės audinukai svėrė 166,9 g, o trečios – 170,7 g. Augimo intensyvumas laktacijos periodo metu antros grupės audinukų buvo 42,8 proc., o trečios grupės 46,0 proc. didesnis lyginant su pirmąja grupe (p<0,001).
4.7. Audinukų auginimas po nujunkymo
Keturių savaičių amžiaus audinukai buvo atskirti nuo motinų ir patalpinti į individualius narvelius. Tai buvo atliekama birželio mėnesio pirmomis dienomis. Stebėjimui pasirinkome po 5 audinukus iš kiekvienos grupės. Jiems buvo sudarytos vienodos laikymo ir šėrimo sąlygos.
Po atjunkymo audinukai buvo šeriami racionu, kurio sudėtyje pagrindą sudarė žuvų miltai ir žuvų produktai. Šio pašaro struktūrą pateikiame lentelėje.
