Audinių aleutinės ligos ir pododermatito patomorfologinė ir hematologinė analizė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Juozas Chomičius

Audinių aleutinės ligos ir pododermatito patomorfologinė

ir hematologinė analizė

Pathomorfological and hematological analysis of Aleutian

mink disease and Pododermatitis

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. dr. Albina Aniulienė

2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Audinių aleutinės ligos ir pododermatito patomorfologinė ir hematologinė analizė“:

1. yra atliktas mano paties.

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1. Audinių biologija, mokslinė klasifikacija ... 9

1.2. Veisimas ir auginimas ... 9

1.3. Aleutinė liga ... 10

1.3.1. Paplitimas ... 10

1.3.2. Ligos sukėlėjas... 11

1.3.3. Klinikiniai poţymiai ... 12

1.3.4. Makroskopiniai ir mikroskopiniai pakitimai ... 12

1.3.5. Aleutinės ligos diagnozavimas ... 13

1.3.6. Prevencija ... 13

1.3.7. Audinių hematologija ... 14

1.4. Pododermatitas ... 14

2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ... 17

2.1.Patologinis anatominis tyrimas ... 17

2.2.Histomorfologinis tyrimas ... 17

2.2.1.Audinių paruošimas histologiniam tyrimui ... 17

2.2.2.Histologinių preparatų daţymas ... 18

2.2.3.Hematologinis tyrimas ... 18

2.2.4.Statistinė analizė ... 18

3. TYRIMO REZULTATAI ... 20

3.1.Tiriamųjų audinių patologijų pasireiškimo daţnumas ... 20

3.2.Aleutinės ligos patomorfologiniai (patologiniai anatominiai ir patologiniai histologiniai) pokyčiai ... 22

3.3.Pododermatito pasireiškimo daţnumas X ir Y fermose, patomorfologiniai pokyčiai ir jų formos. ... 28

3.4.X ir Y fermose auginamų audinių kraujo morfologinių ir biocheminių tyrimų rezultatai ... 31

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 34

IŠVADOS ... 37

REKOMENDACIJOS ... 38

4 AUDINIŲ ALEUTINĖS LIGOS IR PODODERMATITO PATOMORFOLOGINĖ IR

HEMATOLOGINĖ ANALIZĖ Juozas Chomičius Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Didėjant audinių auginimo ūkių skaičiui pasaulyje ir Lietuvoje, audinių augintojai vis daţniau susiduria ir su įvairiomis jų ligomis, kurios daro neigiamą įtaką gyvūnų reprodukcijai, gyvybingumui ir kailiukų kokybei. Viena iš tokių ligų, tai audinių aleutinė liga, kuri yra neišgydoma ir nuo kurios nėra vakcinos, o kita – pododermatitas, apie kurį pastaraisias metais pradėta kalbėti vis daugiau, taip pat aptiktas naujas su šia liga siejamas patogenas, bakterija - Arcanobacterium phocae, apie kurią dar mokslinėje literatūroje yra maţai informacijos.

Darbo tikslas buvo įvertinti audinių aleutinės ligos ir pododermatito pasireiškimo daţnumą vieno ūkio dviejose fermose ir nustatyti organų bei jų sistemų patomorfologinius pokyčius ir kraujo rodiklius. Atliekant tyrimą iš viso buvo ištirta 30 audinių, 18 iš X ir 12 iš Y fermos. Įvertinti patomorfologiniai pakitimai audinių organuose, surašyti skrodimo aktai, paimti mėginiai hematologiniam, histopatologiniam tyrimams atlikti. Hematologiniam mėginiam kraujas imtas iš jungo venos. Histopatologiniams tyrimams audinių pjūviai paruošti pagal patvirtintas metodikas ir nudaţyti hematoksilino ir eozino daţais, vėliau mikroskopuojant buvo įvertinti pakitimai audiniuose.

Atlikę abiejų fermų audinių patomorfologinius tyrimus nustatėme, kad net pusei tirtų audinių rasti pakitimai būdingi aleutinei audinių ligai. X fermoje aleutinės ligos atvejų rasta maţai, o Y fermoje vyravo sunki aleutinės ligos forma, kuriai buvo būdinga stipri splenomegalija, kepenų ir inkstų degeneracija ir uţdegimas, ţarnų uţdegimas, limfinių mazgų padidėjimas ir kt. Atlikus histopatologinius pakitimus nustatyta plazmocitų infiltracija visuose parenchiminiuose organuose, bet ryškiausia buvo bluţnyje. Biocheminiai kraujo tyrimai parodė kreatinino ir šlapalo kiekio padidėjimą, o tai parodo inkstų funkcijos nepakankamumą, kuris daţnesnis buvo sutinkamas Y fermoje. Atliekant kraujo morfologinius tyrimus nustatėme abiejuose ūkiuose pasireiškusią anemiją, taip pat Y fermoje limfopeniją ir trombocitopeniją.

5 PATHOMORFOLOGICAL AND HEMATOLOGICAL ANALYSIS OF ALEUTIAN MINK

DISEASE AND PODODERMATITIS Juozas Chomičius

Master„s Thesis

SUMMARY

With the growing number of mink farms in the world and in Lithuania, mink growers are increasingly faced with their various diseases that have a negative impact on animal reproduction, vitality and pelt quality. They also cause significant economic losses. One of these diseases is the aleutian disease of minks, which is incurable and from which there is no vaccine, and the other is pododermatitis, which has been discussed increasingly often in recent years. Also, a new pathogens associated with this disease, Arcanobacterium phocae, has been discovered, of which there is little information in scientific literature yet.

Purpose of work: to evaluate the incidence of mink aleutian disease and pododermatitis in two farms of a single farmstead, and to determine the pathomorphological changes of the organs and their systems, and blood parameters.

The research involved a total of 30 minks – 18 from X and 12 from Y farm. Pathomorphological changes in tissue organs were evaluated, autopsy reports were drawn up, samples were collected for haematological, and histopathological examinations. Blood was collected from the jugular vein for haematological samples. For histopathological examinations, tissue sections were prepared according to approved methodologies and stained with hematoxylin and eosin stain, followed by microscopy for assessment of tissue changes.

After performing the patomorphological analysis of the tissues from both farms we found that as much as half of the tissues examined had lesions that are characteristic of aleutian mink disease. The cases of the aleutian disease in X farm were low, while in Y farm a severe form of the aleutian disease prevailed, characterised with strong splenomegaly, liver and kidney degeneration and inflammation, inflammation of the intestines, swollen lymph nodes, etc. The histopathological changes indicated infiltration of plasmocytes in all parenchymal organs, with the most pronounced infiltration in the spleen. Biochemical blood tests showed an increase in creatinine and urea levels, indicating kidney insufficiency, which was more common in Y farm. Blood morphological tests showed anaemia in both farms, as well as lymphopenia and thrombocytopenia in Y farm.

6

SANTRUMPOS

AL – aleutinė liga

ALT – alanino transaminazė ALV – aleutinės ligos virusas AST – asparagino transaminazė CIEP – imunoelektroforezė

DNR – deoksiribonukleininė rūgštis ELISA – imunofermentinė analizė

H&E – daţymas hematoksilino ir eozino daţais HGF – hepatocitų augimo faktorius

MCH – vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite

MCHC – vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija MCV – vidutinis eritrocitų tūris

n – imties dydis

NGFR p 75 – nervų receptorių augimo faktorius p 75 p – patikimumo rodmuo

PGR – polimerazės grandininė reakcija PI – pasikliautinasis intervalas

ssDNR – viengrandininė deoksiribonukleorūgštis VEGF – kraujagyslių endotelio augimo faktorius

7

ĮVADAS

Kailiniai ţvėreliai ūkiuose pradėti auginti devyniolikto amţiaus pabaigoje Amerikoje. Dvidešimto amţiaus pradţioje šis verslas paplito ir Europoje. Šiuo metu daugelyje šalių tai labai ekonomiškai svarbi gyvulininkystės šaka (1). Gyvūnai prisitaikė prie savo gyvenamosios aplinkos, o gyvūnų auginimo technologijos išsivystė taip, kad galėtų patenkinti kailinių ţvėrelių poreikius. Šios technologijos kelia aukštus standartus gyvūnų gerovei, gyvenimo sąlygoms, biosaugai ir ligų kontrolei. Šiuo metu kailinių ţvėrelių auginimas smarkiai populiarėja ir Lietuvoje. Pagrindinės ūkiuose auginamos kailinių ţvėrelių rūšys yra audinės ir lapės. Šiomis dienomis skaičiuojama jau daugiau nei 200 kailinių ţvėrelių auginimu uţsiimančių ūkių, o visame pasaulyje audinių kailių paklausa nuo 2000 m. išaugo daugiau nei trigubai. Per metus Lietuvoje išauginama apie 1,7 mln.

Nors prieštaringai vertinančių kailinių ţvėrelių auginimą, dėl esą netinkamo elgesio su gyvūnais, sparčiai daugėja, tačiau kailiniai ir toliau išlieka populiari prekė uţ kurią daug ţmonių nedvejodami pakloja ne vieną tūkstantį eurų.

Ţvėrelių produktyvumas, sveikata ir kailiukų kokybė labai priklauso nuo jų šėrimo, laikymo, prieţiūros, ligų ir t.t.. Viena iš didţiausių problemų, tai ligos, dėl kurių paplitimo yra skaičiuojami patys didţiausi ekonominiai nuostoliai. Pati pavojingiausia yra audinių aleutinė liga (AL), lietuviškai dar vadinama plazmocitoze. 2006 m. dėl šios ligos bendrovė „Raudonoji lapė“ turėjo eutanazuoti daugiau kaip 28 tūkstančius audinių, nes aleutinė liga yra neišgydoma, o vakcina dar neišrasta (2). Taip pat audinės gali susirgti kitomis ligomis, kaip virusiniu enteritu, botulizmu, pseudomonoze, mėsėdţių maru, tačiau nuo šių ligų jauni ţvėreliai privalomai vakcinuojami. Visiems ţinoma tiesa, kad ten kur švara ir tvarka, nelieka vietos ir ligų sukėlėjams. Todėl laiku reikia atlikti dezinfekciją, desinsekciją, deratizaciją. Kita vis daţniau pasitaikanti patologija, tai pododermatitas, kuris sukelia įvairius paţeidimus galūnėse. Pastaraisias metais apie šį susirgimą pradėta kalbėti vis daugiau, taip pat aptiktas naujas su šia liga siejamas patogenas, bakterija - Arcanobacterium phocae, apie kurią dar mokslinėje literatūroje nėra daug informacijos.

Todėl mano magistrinio darbo tema apie Lietuvos ūkiuose auginamų audinių susirgimų patomorfologinę diagnostiką ir analizę yra aktuali tuo, kad atlikus šių ţvėrelių patomorfologinį tyrimą, nustačius aleutinės ligos ir maţai tyrinėtos piodermijos poţymius, galima anksčiau pradėti taikyti diagnostines bei prevencines priemones ūkiuose, bei sumaţinti jų materialinius nuostolius ir uţtikrinti, jog daug anksčiau bus uţkirstas kelias ligų plitimui.

8 Darbo tikslas: įvertinti audinių aleutinės ligos ir pododermatito pasireiškimo daţnumą vieno ūkio dviejose fermose ir nustatyti organų bei jų sistemų patomorfologinius pokyčius ir kraujo rodiklius.

Darbo uţdaviniai:

1. Nustatyti audinių aleutinės ligos ir pododermatito pasireiškimo daţnumą X ir Y fermose.

2. Įvertinti aleutinės ligos patomorfologinius (patologinius anatominius ir patologinius histologinius) pokyčius.

3. Nustatyti pododermatito pasireiškimo daţnumą X ir Y fermose, nustatyti patomorfologinius pokyčius ir jų formas.

9

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Audinių biologija, mokslinė klasifikacija

Audinė – kiaunių šeimos pusiau prijaukintas plėšrus brangiakailis ţvėrelis. Natūrali (standartinė) ar mišrinta (mutantinė) – spalvotoji audinė, veisiamos ir auginamos ţvėrelių fermose. Ţvėrininkystės ūkiuose daugiausiai auginamos kanadinės audinės, jų kailis storesnis bei tankesnis nei europinių. Kanadinė audinė kilusi iš Šiaurės Amerikos – Kanados. XIX a. ji atveţta į Europą kaip fermose veisiama kailinių ţvėrelių rūšis. Laisvėje gyvenančios yra juosvai arba šviesiai rudos. Nelaisvėje veisiamos įvairių spalvų kanadinės audinės. Yra išvesta įvairių kanadinių audinių spalvų bei atspalvių: šviesiai gelsvų, tamsiai rudų, pilkai rusvų, safyrinių (melsvai pilkų) ir kt. (3). Suaugusi audinės patelė sveria apie 1,5 kg (0,8-2,0), kūno ilgis apie 30 – 45 cm, o patinai - 1,8-3,2 kg., jų kūno ilgis nuo 35 iki 55 cm. Domestikuotos audinės sveria daugiau nei jų laukiniai giminaičiai. Tai yra susiję su mityba ir genetika. Veisimui yra pageidaujami patys didţiausi individai (4).

Mokslinė klasifikacija: Karalystė: Gyvūnai (Animalia) Tipas: Chordiniai (Chordata) Klasė: Ţinduoliai (Mammalia)

Būrys: Plėšrieji ţinduoliai (Carnivora) Šeima: Kiauniniai (Mustelidae)

Gentis: Šeškai (Mustela) Rūšis:

 Kanadinė audinė (Mustela vison)  Europinė audinė (Mustela lutreola) (5)

1.2. Veisimas ir auginimas

Audinės lytiškai subręsta per 9-10 mėnesių, optimalus amţius veisimui yra 1-2 metai, bet veisimui naudojamos paprastai ne ilgiau kaip iki 4 metų. Parenkant poras būtina išvengti giminingo veisimo. Vislumas priklauso nuo tinkamo šėrimo, apšvietimo, amţiaus ir kitų veiksnių. Tiek patelės, tiek patinai turi būti neuţsikrėtę aleutinės ligos virusu ir kitais patogenais. Tik gimę jaunikliai sveria apie 10 gramų ir per pirmąsias 24-28 dienas pasiekia 200 gramų svorį (6). Svarbu prieauglį tinkamai šerti, nes nuo to priklausys jo reprodukcinės savybės ir kailio kokybė. Audinių racione vyrauja

10 gyvūninės kilmės pašarai, svarbu, kad jos gautų pilnaverčių baltymų, riebalų, mineralinių medţiagų ir vitaminų. Jos jautrios fosforo, kalcio, NaCl, geleţies trūkumui. Trūkstant geleţies ţvėreliai suserga anemija, o trūkstant kalcio ir fosforo suserga rachitu ir osteomaliacija. Kiti mikroelementai uţtikrina normalią organizmo homeostazę (7).

Audinių auginimo ūkių vis daugėja ir vis daugiau pagaminama kailiukų (apie 30 milijonų ir daugiau) (8). Pirmieji audinių veisimo ūkiai atsirado JAV 1860 metais ir tik po 60 metų jos buvo pradėtos veisti Europoje. 1920 metais Švedijoje buvo įkurtas pirmasis ūkis, o Lietuvoje tik 1950 metais (9). Lietuvoje auginamos audinės iki 2000 metų beveik nesiskyrė nuo laisvėje gyvenančių, bet pagerėjus pašaro kokybei ir ūkininkų-verslininkų teorinėms ţinioms sparčiai pagerėjo audinių kokybiniai rodikliai. Lietuvoje šis verslas taip pat plečiasi, nors gyvūnų globėjai aštriai pasisako prieš audinių auginimą prabangos tikslams. Pasigirsta nuomonių dėl šios ţemės ūkio šakos perspektyvų ir LR Seime. Lietuvos augintojai yra susibūrę į ţvėrelių augintojų asociaciją. Audines veisia ir augina tiek įmonės, tiek privatūs asmenys. Lietuvos audinių augintojai dalyvauja tarptautinėse kailių pardavimo aukcionuose ir tikina, kad pas mus ţvėreliai yra tinkamai auginami ir priţiūrimi, todėl kailiukų kokybė yra gera ir mielai perkama uţsienyje (10). Lietuvos ţvėrelių augintojų asociacija įsteigta 1993 m. Tai – pelno nesiekianti organizacija, šiuo metu vienijanti 40 narių. Asociacija priklauso tarptautinei organizacijai, vadinamai Fur Europe (11). Asociacija skleidţia informaciją apie ţvėrelių auginimą įvairiose šalyse, taip pat asociacijos dalyviai dalinasi patirtimi apie naujas auginimo, veisimo technologijas, gaminamus pašarus ir priedus, kovos su ligomis priemones. Organizacija gauna informaciją apie verslo padėtį pasaulyje ir atskirose šalyse (10).

1.3. Aleutinė liga

Viena pavojingiausių audines kamuojančių patologijų yra audinių aleutinė liga (AL), dar ţinoma kaip audinių infekcinė plazmocitozė arba plazmocitozė. Pirmą kartą buvo aprašyta Amerikos audinių (Mustela vison) ūkyje, kuriame auginamos audinės turėjo aleutinę kailiuko spalvą. Yra dvi pagrindinės AL formos: a) fatalinė, ūmi neimunizuotų patelių naujagimių pneumonija; b) chroninė imuninių kompleksų liga, apimanti įvairias organų sistemas ir pasiţyminti padidėjusiu audinių gaištamumu ir sumaţėjusiu suaugusių audinių vislumu (12).

1.3.1. Paplitimas

Aleutinė liga pavojinga ne tik audinėms. Ja gali sirgti ir kiti mėsėdţiai, barsukai, šeškai, ūdros, taip pat ir kiti ţinduoliai kaip lūšys, katės, šunys ar net ţmonės. AL virusas gali būti perduodamas per placentą, oro lašeliniu, bei kontakto metu. Virusas išskiriamas iš organizmo su skysčiais (kraujas,

11 seilės) ir šalinimo produktais (išmatos, šlapimas). Gyvūnai taip pat gali uţsikrėsti per pašarą, daţniausiai šeriant ţalia mėsa ir vandenį (13).

1.3.2. Ligos sukėlėjas

Audinių aleutine liga serga įvairaus amţiaus audinės. Ligą sukelia aleutinės ligos virusas (ALV), turintis viengubą DNR ir priklauso Parvoviridae šeimai (14). ALV yra unikalus tuo, kad yra maţesnis nei dauguma virusų, bet labai virulentiškas ir geba sukelti savo šeimininkams sunkų susirgimą. Ikosaedro formos parvoviruso dalelės turi 5 kb ssDNR genomą. Viriono diametras apie 20 -25 nm. Genomas maţas, linijinis, nesegmentuotas, sudarytas iš viengubos spiralinės DNR. Viruso genomą gaubia baltyminė struktūra - kapsidė, kuri sudaryta iš trijų baltymų – VP1, VP2, VP3. Kapsidės dėka virionas yra atsparus pH kitimui, temperatūros poveikiui ir įvairiems tirpikliams. Virusas yra gana stabilus, atsparus formalinui ir aukštai temperatūrai: 80ºC – išsilaiko 30–60 min.; 90 - 95ºC – 15 min. (14).

1 pav. ALV virionas

Ikosaedro simetrijos AMDV viruso virionas, kurio diametras apie 18 – 26 nm. Kapsidė susideda iš 60 CP baltymų kopijų (15).

2 pav. ALV genomas

12 1.3.3. Klinikiniai poţymiai

Šios ligos inkubacinis periodas trunka nuo 2 iki 150 savaičių. Daţniausiai ji yra lėtinės eigos. Ūmi ligos eiga sukelia didelį jauniklių gaištamumą per pirmąsias 24 val. Jaunikliams ši liga pasireiškia kvėpavimo sutrikimais, jie tampa apatiški ir daţnai nugaišta. Vyresnio amţiaus jaunikliams gali nebūti klinikinių ligos simptomų, nors tuo metu virusas organizme dauginasi intensyviai. Imuninių kompleksų formavimasis ir atsidėjimas organuose ir audiniuose yra atsakas į virusą, kuris atsiranda jau po 2-4 sav. nuo uţsikrėtimo (16). Klinikiniai poţymiai labai įvairūs: apatija, svorio maţėjimas, melena, kraujuojančių opų atsiradimas burnos gleivinėje, anemija, polidipsija, poliurija. Jei virusas paveikia nugaros smegenis, atsiranda neurologiniai reiškiniai – parezė, uţpakalinių galūnių silpnumas, traukuliai, įvairūs neurologiniai priepuoliai (17,18). Ligos metu labai paţeidţiama imuninė sistema - sukeliama hipergamaglobulinemija. Atsiranda sisteminis kraujagyslių paţeidimas, glomerulonefritas, dėl kurio atsiranda ūminis inkstų nepakankamumas, arteritas, susilpnėja gyvūno reprodukcinės savybės. Gyvūnų būklė blogėja ir jie gaišta dėl organų funkcijos nepakankamumo arba tampa ligos platintojais, perduoda virusą sveikiems ūkio gyvūnams (19). Iki klinikinių lėtinio AL poţymių pasirodymo gali praeiti nuo poros savaičių iki kelių mėnesių. Tai priklauso nuo viruso virulentiškumo ir jo genotipo (20).

1.3.4. Makroskopiniai ir mikroskopiniai pakitimai

Aleutinės ligos metu pakitimai atsiranda daugelyje organų. Imuniniai kompleksai gali kauptis ne tik inkstų kamuolėliuose, bet ir kepenyse, tulţies latakuose, šlapimo pūslėje, stuburo smegenyse (21). Inkstai būna padidėję, šviesiai gelsvi, su taškinėmis kraujosruvomis po kapsule (nefrozonefritas), tačiau priklausomai nuo ligos progresavimo gali būti ir sumaţėję, susiraukšlėjusiu paviršiumi (lėtinis nefritas). Kepenys ir bluţnis padidėjusios keletą kartų, gali būti plonujų ţarnų gleivinės bei plaučių paţeidimų (22).

Klasikinėje arba lėtinėje ligos formoje virusas tiesiogiai nepaţeidţia audinių. Paţeidimus sukelia susiformavę imuniniai kompleksai, kurie atsideda inkstų glomeruluose, kraujagyslių sienelėse ir kituose organuose. Daţniausi kraujagyslių pakitimai randami maţosiose ir vidutinio dydţio arteriolėse, kur formuojasi degeneraciniai pokyčiai (23).

Histologiškai įvairiuose organuose randama plazmocitų ir limfocitų sankaupos. Nustatoma mononuklearinių ląstelių infiltracija kepenų triadų srityse, tulţies latakų proliferacija, periportalinė

13 fibrozė, periportalinė arba atskirų hepatocitų nekrozė. Gali būti nustatomas meningoencefalitas ir chorioiditas (24).

A.Valdovska ir kt. (24) audinėms, sirgusioms aleutine liga nustatė labai stiprią kepenų infltraciją uţdegiminėmis ląstelėmis, kurios buvo randamos aplink centrines venas ir triadose. Ūmaus uţdegimo atveju vyravo neutrofiliniai leukocitais. Pagal Klatskin (25) neutrofilinių leukocitų infiltracija galima hepatito atveju, tačiau jų atsiradimas triadose yra nenormalus fenomenas. Tie patys mokslininkai (A.Valdovska ir kiti (24,25)) tyrinėjo apoptozės proceso pasireiškimą kepenyse ir nustatė maţą hepatocitų apoptozės lygį aleutinės ligos atveju. Jie mano, kad tai gali būti susiję su aleutinės ligos viruso persistavimu audinių organizme, kuris stabdo apoptozės procesą per proteino p53 ir kaspazių inhibiciją. Bet kepenys pasiţymi geromis regeneracinėmis savybėmis. Tie patys autoriai atlikę imunohistocheminius tyrimus nustatė, kad neţiūrint stiprių degeneracinių pakitimų, kurie atsiranda aleutinės ligos atveju kepenyse, sąlygos regeneruoti neprarandamos. Jie nustatė augimo faktorių: hepatocitų augimo faktorių – HGF, kraujagyslių endotelio augimo faktorių – VEGF, nervų receptorių augimo faktorių – NGFR p 75 suaktyvėjimą kepenyse aleutinės ligos atveju.

1.3.5. Aleutinės ligos diagnozavimas

Nėra jokio specifinio aleutinės ligos gydymo, todėl uţsikrėtusių audinių nustatymas yra labai svarbus siekiant uţkirsti kelią tolimesniam viruso plitimui. Liga diagnozuojama pagal klinikinius simptomus, laboratorinių – histologinių tyrimų išvadas. Diagnozės patvirtinamui plačiai visame pasaulyje naudojamas metodas – elektroforezė (CIEP) (26). Naudojant šį testą ALV antikūnai kraujyje gali būti aptikti praėjus 7 dienoms po ūţsikrėtimo (27). Kitas specifiškas ir pakankamai jautrus testas – ELISA. Šis testas atliekamas trimis etapais ir yra gana popoliarus (28).

1.3.6. Prevencija

Iki šiol dar nėra sukurta veiksminga vakcina, todėl apsisaugoti galima tik iš dalies (29). Danijoje ALV yra kontroliuojamas pagal privalomą nacionalinę kontrolės programą, pagal kurią reikalaujama, kad visi ūkiai reguliariai atliktų serologinius tyrimus. Tokiu būdu regione yra nustatomas viruso paplitimas ir ligos statusas. Uţkrėsti ūkiai yra intensyviau stebimi ir skatinami maţinti auginamų audinių populiaciją, po to fermos kruopščiai išvalomos ir dezinfekuojamos. Kadangi parvovirusai yra labai greitai plintantys bei atsparūs aplinkos veiksniams, todėl prevencinės priemonės sudaro dideles išlaidas kailinių ţvėrelių augintojams (19). Lietuvoje audinės, uţsikrėtusios aleutinės ligos virusu yra brokuojamos, o ligos kontrolė vykdoma atliekant serologinius, o kartais ir virusologinius tyrimus.

14 Kadangi ligos protrūkių vis atsiranda, ir kartais liga pasiekia net labai sunkią formą, vadinasi kontrolės priemonės nėra pakankamos. Duomenų apie šios ligos paplitimą Lietuvoje neskelbiama, todėl sunku kalbėti apie šio viruso paplitimą.

1.3.7. Audinių hematologija

Mokslinėje literatūroje maţai pateikiama duomenų apie audinių hematologiją, kraujo kitimo rodiklius įvairių ligų atvejais. Skirtingi autoriai pateikia skirtingus audinių kraujo rodiklių normos ribas. Fox (30) duomenimis bendras audinės kraujo tūris sudaro apie 5-7 proc. kūno masės, o bendras kraujo kiekis suaugusių patinų yra apie 60 ml, o patelių 40 ml. Kraujo ėmimo metodų pasiūlyta įvairių. Kai kūno svoris yra nuo 100 g iki 300 g įkirpus kojos pirštą galima paimti iki 1,5 ml kraujo, iš retroorbitalinio sinuso - 1-3 ml. Iš suaugusio ţvėrelio galima paimti iki 5-10 ml kraujo. Kraują galima paimti iš širdies, kaudalinės arterijos (uodegos srityje), jungo venos jas punktuojant (31).

Pagal Fox (30) duomenis eritrocitų ir hematokrito kiekis šeškams ir audinėms būna didesni nei negu pas šunis ar kates. Estrus laikotarpiu patelėms daţnai nustatoma trombocitopenija, o stipri anemija būna susijusi su hiperestrogenizmu, tada trombocitų būna apie 20x103

arba maţiau (32). Tarp leukocitų, šeškų ir audinių kraujyje, vyrauja neutrofiliniai granulocitai. Jų citoplazmoje randamos polichromatofilinės granulės. Eozinofiliniai granulocitai turi arba vieną arba du skiltėtus branduolius, bazofilai turi segmentuotą branduolį, beveik visų monocitų citoplazma yra vakuolėta (31). Sergančių aleutine audinių liga kraujyje ir audiniuose randama daug plazmocitų (plazmocitozė), hipergammglobulinemija (gali padidėti 15-17 proc.), sumaţėja limfocitų skaičius (limfopenija), randama trombocitopenija, sumaţėja raudonųjų kraujo kūnelių (anemija). Manoma kad anemija atsiranda dėl kaulų čiulpų paţeidimo, o taip pat dėl imuninių kompleksų formavimosi ir atsidėjimo įvairiuose organuose (20).

1.4. Pododermatitas

Infekciniai odos pakitimai audinėms nors ir nėra daţni, tačiau yra labai svarbūs, nes jie turi neigiamą poveikį gyvūnų sveikatai ir gerovei, taip pat kailio kokybei ir vertei. Pododermatitas yra liga, kelianti susirūpinimą audinių augintojams Kanadoje ir visame pasaulyje. Dėl šios ligos audinių augintojai patiria nuostolius, nes reikia taikyti papildomas priemones, taip taip ši patologija įtakoja ţvėrelių reprodukcijos maţėjimą ūkiose. Deja, pododermatito etiologija ir patogenezė dar nėra ţinoma, o liga toliau plinta tarp ūkių sukeldama sunkius ir potencialiai mirtinus paţeidimus audinėms (33). Yra

15 nepaskelbtų istorinių šaltinių nurodančių, kad panašios ligos protrūkis įvyko audinių ūkyje Jutoje, JAV 1970 m. pradţioje, kuris kaip manoma buvo susijęs su audinių šėrimu ruonių mėsa (34).

Veiksniai, kurie sukelia piodermiją: seborėja, alergija, prasta prieţiūra, ektoparazitai, imuninės sistemos nusilpimas ir endokrinopatijos (35). Folikulinė hiperkeratozė būdinga daugeliui lėtinių odos ligų, jos metu bakterijos kaupiasi plaukų folikuluose ir sukeliamas folikulitas (36). Ihrke (35) suskirstė mėsėdţiams pasireiškiančią piodermiją, pagal odoje sukeliamų paţeidimų gylį į paviršutinius, negilius ir gilius. Paviršinė pioderma sukelia ūmų, drėgną dermatitą. Negili piodermija yra labiausiai paplitusi bakterinė odos liga kliniškai pasireiškianti pūlinėliais, įsisenėjusiais mazgeliais, eriteminėmis plokštelėmis, hiperpigmentacija ir alopecijomis. Gilioji piodermija pasitaiko rečiau (34).

Šiomis dienomis liga daţniausiai pasireiškia veisimo sezono metu hiperaktyviems, daţniau gerai įmitusiems patinams nei patelėms. Tai yra uţkrečiama liga nors gyvūnai ir nėra šeriami ruonių mėsa. Ankstesniuose literatūros šaltiniuose nurodoma, kad pagrindiniai dermatito sukėlėjai yra Staphylococcus delphini ir Streptococcus canis. Tačiau atlikus tyrimus aptikta ir kita bakterija - Arcanobacterium phocae, kuri taip pat yra išskiriama pododermatito atvejais. Ši bakterija yra reikli mitybinėms terpėms ir lėtai auga jose. Dėl to bakterija perauga ir tikriausiai daţnai yra nepastebima tarp visų kitų mikroorganizmų, kurie yra normali priekinių ir uţpakalinių kojų pėdučių mikroflora (37). A. phocae yra gramteigiama, nejudri, katalazei teigiama, oksidazei neigiama kokobakterija, kuri sukelia hemolizę kraujo agare ir jame išauga per 24 valandas sudarydama kolonijas su ryškia hemolizine zona. Auginimas CO2 praturtintoje (mikroaerofilinėje) aplinkoje augimo nepagreitina(38).

Be kailinių gyvūnų A. phocae taip pat buvo išskirta iš jūros ţinduolių, ruonių, delfinų ir jūrų liūtų. Ji randama paviršiniuose uţdegimo apimtuose ţidiniuose, abscesuose ir ţaizdose. Daţniausiai ji sukelia antrines infekcijas atsiradusias, dėl įvairių odos audinių paţeidimų, pvz: įkandimų, traumavimosi į aštrius narvelių kampus ar kitų trauminių odos audinių paţeidimų (39).

Šios patologijos atveju randami tokie makroskopiniai pakitimai: išplikimas, hiperkeratozė, pūlingos opos ir šašai, nuospaudos. Šie pokyčiai daţniausiai aptinkami pado metatarsaliniame paviršiuje.

Tiriant histologiškai nustatomos pavienės ar daugybinės trichogranulomos ties plaukų folikulais. Išretėję plaukai būna apsupti makrofagų ir daugiabranduolinių ląstelių, kurios daţniausiai padengtos jungiamojo audinio kapsule. Kartais buvo stebima mineralizacija aplink centrinius plaukų fragmentus (40).

16

3 pav. Audinių pado oda (41)

Trichogranuloma (1). Odą dengianti trichogranuloma, susidedanti iš plaukų fragmentų, kuriuos supa granulominis uţdegimas, padengtas jungiamojo audinio kapsule. Daţyta hematoksilinu ir eozinu (HE). Trichogranuloma (2). Plauko stiebas odos viduje padengtas makrofagų ir Langhanso gigantinių lastelių. HE (3). Centrinis plaukų slinkimas pėdos viršutinėje dalyje ties metatarsaliniais kaulais, vienas iš aptartų paţeidimų pavyzdţių. Išplikimo zona vis didėja (4). Centrinė odos ortokeratinė hiperkeratozė su folikolo keratoze. Cistinės folikulinės dilatacijos ir odos trichogranuloma. (HE). (5) Furunkulų susidarymas ir granulomatozė. Plaukai įsiskverbia į plaukų folikulą, prasideda uţdegiminė reakcija į svetimkūnį (41).

Šis susirgimas gali turėti įtakos natūraliai gyvūnų gerovei, nes padidėja rizika pėdutėse esančių ţaizdų plitimui, antrinės infekcijos vystymuisi ir potencialiai veisimui naudojamų gyvūnų praradimui. Ūkiai susidūrę su šia problema turi imtis veiksmų kuo skubiau ir kuo įmanoma labiau sumaţinti šios ligos plitimą ir nustoti veisti audines su pėdų paţeidimais, kol jie nebus išgydyti (42).

17

2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA

Tyrimas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Patologijos centre. Patologiniam tyrimui buvo naudojami kanadinių audinių lavonėliai, kurie buvo pristatyti į patologijos skyrių po jų nugaišimo arba jų eutanazijos ir kailiuko nudyrimo. Tyrimai atlikti 2017-2018 metais. Iš viso buvo ištirta vieno ūkio 30 audinių, 18 iš X ir 12 iš Y fermos. Atstumas tarp fermų siekė kelis kilometrus. Buvo atlikti detalūs patologiniai anatominiai ir histologiniai tyrimai. Kiekvienai gaišenai surašytas patologinio morfologinio tyrimo aktas, aprašyti makroskopiniai pakitimai, įvertintas įmitimas. Taip pat kiekvienai jų skirtas numeris, kuris leido sutapatinti makroskopinius bei mikroskopinius pakitimus.

Audinės buvo auginamos dėl kailio, laikomos narveliuose, šeriamos pašarais, kurių sudėtyje buvo: mėsos ir ţuvies atliekos, aliejai, vitaminų priedai, grūdai. Audinės buvo vakcinuotos nuo mėsėdţių maro, botulizmo, pseudomonozės, virusinio enterito. Eutanazuotos audinės anglies dioksidu dujų kameroje.

2.1. Patologinis anatominis tyrimas

Skrodţiant audines makroskopiškai įvertinome vidaus organų ir pėdų patologinius pakitimus ir juos aprašėme. Iš paţeistų organų ir audinių buvo paimti mėginiai histopatologiniam tyrimui, audinio gabalėlis buvo atpjautas taip, kad būtų sveiko ir paţeisto audinio struktūrų. Mėginiai buvo fiksuoti 10 proc. formalino tirpale.

2.2. Histomorfologinis tyrimas

2.2.1. Audinių paruošimas histologiniam tyrimui

Fiksuoti audinių mėginiai buvo pristatyti į LSMU VA Patologijos centro, histopatologijos laboratoriją. Mėginio gabalėlis, išimtas iš 10% formalino tirpalo, buvo tinkamai apipjaustytas ir įdėtas į biopsinę kasetę, uţrašytas identifikacinis numeris ir 24 val. plaunamas šaltu, tekančiu vandeniu tam, kad iš audinio būtų pašalintas formalinas. Po to buvo atliekamas audinių įmirkymas procesoriuje (Shandon Pathcentre“ (Thermo Scientific, JAV)). Biopsinės kasetės buvo sudedamos į procesorių, kuriame 24 valandų ciklas uţtikrina mėginių dehidrataciją ir įmirkymą. Dehidratacijos procesas prasideda nuo silpniausios etilo alkoholio koncentracijos 60° ir 2 val. 30 min., mirkoma keičiant alokoholį į 80° ir 96°. Mėginiai buvo skaidrinami tris kartus iš eilės po 1 val. 30 min. izopropanolyje, po to tokį pat laiką, chloroforme. Po to mėginiai 4 val. 30 min. buvo impregnuojami 60°C temperatūros parafinu. Uţbaigus ciklą, mėginiai įliejami į parafininius blokus naudojant “Tess 99“

18 (MEDITE, JAV) įrangą. Įliejimo etapas yra svarbus tam, kad nuo audinių gabalėlio padėjimo kasetėje priklauso, kokį pjūvį gausime (skersinį ar išilginį). Uţliejus parafinu, kasetė buvo atvėsinama, ant šaldomojo stalelio „Accu – Cut® SRM™“(Sakura, Japonija). Vėliau rotaciniu mikrotomu, tiriamasis audinių blokas buvo supjaustomas 4 µm storio pjūviais. Pjūvis termostatinėje vonelėje 37°C temperatūroje įgauna tiesią formą ir pernešamas ant objektinio stiklelio, kur prikibęs yra padedamas ant 37°C temperatūros plokštės „Hotplate“ (Thermo Scientific, JAV), sustingimui. Po to objektinis stiklelis su pjūviu 24 val. buvo dţiovinami 37°C temperatūros termostate.

2.2.2. Histologinių preparatų daţymas

Histopatologiniai preparatai buvo daţomi hematoksilino ir eozino (H&E) daţais. Daţant šia metodika, hematoksilino daţai nudaţo ląstelių branduolius, išryškina vidines branduolio struktūras, o eozino daţai nudaţo ląstelių citoplazmą ir išryškina jungiamojo audinio skaidulas. Mėginių daţymui buvo naudojamas automatinis daţymo aparatas - „Tissue – Tek® DRS™“ (Sakura, Japonija). Jame audinys pirmiausia deparafinuojamas ksilenu (du kartus po 6 ir 7 minutes). Po to mėginiai dehidratuojami veikiant 2 minutes izopropanoliu ir 4 minutes 96° etilo alkoholiu. Prieš daţymą iš audinio pašalinamas alkoholis skalaujant jį 3 min. vandeniu. Daţymas vyko tokia tvarka: hematoksilinas - 5 min., vanduo – 5 min., 96° etilo alkoholis – 2 min., vanduo - 5 min., eozino daţai – 5 min., plaunama vandeniu - 1 min. Po daţymo mėginiai buvo vėl dehidratuoti - 1min. 96° etilo alkoholiu, 1 min. izopropanoliu, 1min. praskaidrinti ksilenu ir uţdengiami dengiamuoju stikleliu.

2.2.3. Hematologinis tyrimas

Mėginiai kraujo tyrimams buvo imti iš jungo venos. Kraujo paėmimui ir perveţimui buvo naudoti mėgintuvėliai kraujo morfologiniam tyrimui su violetiniu kamšteliu, kuriame yra EDTA (etilendiaminotetraacetato rūgštis) antikoaguliantas. Mėgintuvėlis buvo vartomas 20 kartų tam, kad kraujas su anstikoaguliantu pasiskirstytu vienodai. Tyrimai atlikti naudojant MYTHIC analizatorių. Kraujo biocheminiams tyrimams buvo naudoti mėgintuvėliai ţaliu kamšteliu su ličio heparinu ir tirta INDEEX analizatoriumi.

2.2.4. Statistinė analizė

Duomenų analizė ir pavaizdavimas buvo atliktas naudojantis duomenų vizualizavimo ir analizės sprograma “Excel”. Ryšys tarp poţymių buvo vertinamas taikant pasikliautinį intervalą (PI).

19 Nustačius p < 0,05 poţymių skirtumai buvo vertinami kaip statistiškai reikšmingi. Taip pat buvo paskaičiuotas koreliacijos koeficiantas norint nustatyti ryšį tarp tiriamų ligų pasireiškimo tendencijos.

20

3. TYRIMO REZULTATAI

Tyrimui buvo pateiktos vienos veislės, vienos lyties ir vienodo amţiaus audinės iš dviejų to paties ūkio fermų (X ir Y) itin padaugėjus sergamumui ir gaištamumui Y fermoje. Patologiniai morfologiniai tyrimai atlikti 30 audinių (18 X fermos ir 12 fermos).

3.1. Tiriamųjų audinių patologijų pasireiškimo daţnumas

4 pav. Patologijų dažnumas tirtoms audinėms

Atlikus makroskopinius ir histopatologinius tyrimus buvo nustatyta, kad daugumai audinių buvo rastos mišrios patologijos, t. y. tai pačiai audinei rastos kelios patologijos organuose ir audiniuose. Iš 30 tirtų audinių daţniausiai buvo nustatytas pododermatitas, kuris sudarė 80 proc. (95 proc. PI: 61-92), 57 proc. (95 proc. PI: 37-75) rasti pakitimai būdingi aleutinei audinių ligai. Patologijos, būdingos šiai ligai (kaip kepenų, inkstų pakitimai) nebuvo sumuojami su panašiomis patologijomis rastomis audinėms, kurios nesirgo aleutine audinių liga. Ţarnų katarinis uţdegimas diagnozuotas 13 proc. (95 proc. PI: 4-31), kepenų degeneracija - 37 proc. (95 proc. PI: 20-56), inkstų lipidozė - 10 proc. (95 proc. PI: 2-27) (4 pav.). Tiek pododermatito, tiek aleutinės ligos pasireiškimo daţnumas reikšmingai nesiskyrė tarpusavyje (p > 0,05), tačiau jų daţnumas statistiškai reikšmingai skyrėsi nuo degeneracinių pakitimų kepenyse ir inkstuose bei uţdegiminių pakitimų ţarnose (p < 0,05).

17 4 11 3 24 0 5 10 15 20 25 30

Aleutinė liga Žarnų katarinis

uždegimas

21

5 pav. Patologijų dažnumas X ir Y fermų audinėms

Panagrinėjus rastas patologijas X ir Y fermose atskirai (5 pav.) nustatėme, kad X fermoje aleutinei ligai būdingi pokyčiai buvo 2,4 karto retesni nei Y fermoje. X fermoje ji sudarė 28 proc. (95 proc. PI: 10-53), o Y fermoje – 100 proc. (95 proc. PI: 74-100) ir skirtumas yra statistiškai patikimas (p < 0,05). Ţarnų katarinis uţdegimas, kepenų degeneracija, inkstų lipidozė kaip atskiri patologiniai pakitimai, aleutinė liga nesirgusioms audinėms nustatyti tik X fermoje ir sudarė 22 proc. (95 proc. PI: 6-48), 61 proc. (95 proc. PI: 36-83), 17 proc. (95 proc. PI: 4-41) atitinkamai. Pododermatitas daţnai nustatytas tiek X, tiek Y fermoje ir sudarė 67 proc. (95 proc. PI: 41-87) ir 100 proc. (95 proc. PI: 74-100) atitinkamai. 5 4 11 3 12 12 12 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18

Aleutinė liga Žarnų katarinis uždegimas

Kepenų degeneraija

Insktų lipidozė Pododermatitas

A tv ej ų sk aičiu s X ferma Y ferma

22

3.2. Aleutinės ligos patomorfologiniai (patologiniai anatominiai ir patologiniai

histologiniai) pokyčiai

6 pav. Aleutinės ligos forma

Atlikę aleutine liga sirgusių audinių patologinį anatominį tyrimą nustatėme, kad vyraujantys pakitimai buvo splenomegalija, kepenų degeneracija, lipidozė, hiperemija, hepatitas, inkstų degeneracija, kraujosruvos ţievinėje dalyje, hiperemija, edema, nefritas, limfinių magų hiperplazija. Rečiau buvo diagnozuoti tokie pakitimai: ūmus plonųjų ir storųjų ţarnų katarinis uţdegimas, plaučių hiperemija ir edema, opos burnos gleivinėje. Šie pakitimų išplitimas ir intensyvumas buvo skirtingi tarp audinių, todėl aleutinę ligą suskirstėme į tris formas pagal rastų patologinių pakitimų sunkumą. Nustatėme, kad iš 17 – kos audinių, kurios turėjo šiai ligai būdingų paţymių, daţniausia nustatyta sunki ligos forma kuri sudarė 53 proc. (95 proc. PI: 28-77), rečiau vidutinė 35 proc. (95 proc. PI: 14-62) ir daug rečiau silpna arba švelni forma 12 proc. (95 proc. PI: 1-36). Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp formų nenustatyta (p > 0,05) ( 6 pav.).

2 6 9 1 3 5 7 9 11 13 15 17

Silpna Vidutinė Sunki

A leu tin e lig a sir gu sių au din ių s kaičiu s

23

7 pav. Aleutinės ligos forma X ir Y fermose

Analizuojant aleutinės ligos formas (17 audinių) atskiruose ūkiuose nustatėme, kad X fermoje rasta tik silpna ir vidutinė jos formos: 12 proc. (95 proc. PI: 1-36), 18 proc. (95 proc. PI: 4-43) atitinkamai. Sunki forma rasta tik Y fermoje - 53 proc, (95 proc. PI: 28-77). Šioje fermoje 3 kartus rečiau rasta vidutinė ligos forma 18 proc. (95 proc. PI: 4-43) ir neaptikta lengva.

8 pav. Audinėms rasta blužnies hiperplazija X ir Y fermose

Pagrindinis aleutinės ligos pokytis yra bluţnies hiperplazija. Jos padidėjimo laipsnį suskirstėme į silpną, vidutinę ir stiprią splenomegaliją. Iš 17 – kos audinių, daţniausia nustatyta stipri splenomegalija 53 proc. (95 proc. PI: 28-77), rečiau vidutinė 35 proc. (95 proc. PI: 14-62) ir daug

2 3 3 9 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Silpna Vidutinė Sunki

X ferma Y ferma 2 2 4 9 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Silpna Vidutinė Stipri

A tv ej ų sk aičiu s X ferma Y ferma

24 rečiau silpna – 12 proc. (95 proc. PI: 1-36). Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp formų nenustatyta (p > 0,05) (8 pav.).

9 pav. Įvairaus intensyvumo blužnies hiperplazija (autoriaus nuotr.)

Visų aleutine liga sirgusių audinių bluţnis buvo padidėjusi, tik vienoms maţiau, kitoms daugiau, padidėjimas siekė maţdaug nuo 4 iki 10 kartų. Jos buvo tamsiai arba šviesiai raudonos, standţios, jų kraštai suapvalėję, kapsulė įtempta, pjūvyje nubėgo nedaug kraujo, skutosi (9 pav.).

10 pav. Blužnies hiperplazija: gausi plazmocitų ir limfocitų infiltracija (A, B), ekstramedulinės

25 Histopatologinio tyrimo metu nustatyta stipri baltosios pulpos hiperplazija ir intensyvi plazmocitų infiltracija. Limfocitai ir plazmocitai (plazmocitozė) difuziškai pasklidę visoje bluţnyje, tiek baltojoje, tiek raudonojoje pulpose. Neryški raudonoji pulpa. Vietomis buvo stebimi ekstramedulinės hemopoezės ţidiniai (10 pav.).

11 pav. Kepenų lipidozė, splenomegalija, žarnų uždegimas (autoriaus nuotr.)

Kepenų pakitimai sirgusioms aleutine liga buvo įvairūs. Daugumai audinių vyravo stipri lipidozė (11 pav.) kepenys buvo labai padidėjusios, suapvalėjusiais kraštais, trapios, pjūvyje gausiai skutosi. Kitų audinių kepenys buvo margos, priminė muskato riešuto vaizdą, jose vyravo degeneraciniai, kraujo apytakos ir uţdegiminiai pakitimai. Kepenų limfiniai mazgai buvo padidėję.

26

12 pav. Kepenų histologija (autoriaus nuotr.)

Histopatologinio tyrimo metu nustatyta kepenų ląstelių lipidozė, nekrozė, triadose rasta gausi limfocitų ir plazmocitų infiltracija kuri daţna aplink kraujagysles (perivskulitas) ir kraujgyslėse, kai kuriose kepenyse buvo nustatyta periportalinė fibrozė (12 pav.)

13 pav. Kepenų patomorfologinių pakitimų atvejai X ir Y ūkiuose sergant aleutine liga

Kepenų degeneracija ir mononuklearinių ląstelių infiltracija iš 17 audinių, sirgusių aleutine liga, nustatyta 94 proc. (95 proc. PI: 71-100). Y fermoje visos sirgusios aleutine liga turėjo pakitimus kepenyse - 100 proc. (95 proc. PI: 74-100), o X fermoje - 80 proc. (95 proc. PI: 28-99). Skirtumas statistiškai nesiskiria (p > 0,05), o tai reiškia, kad šis pakitimas yra daţnas ir reikšmingas šios ligos atveju (13 pav.). 4 12 0 2 4 6 8 10 12 14 X ferma Y ferma

27

14 pav. Inkstų patologijų dažnumas sergant aleutine liga

Tarp 17 audinių, sirgusių aleutine liga, inkstų patologijas turėjo 88 proc. (95 proc. PI: 64-99). Iš jų 53 proc. (95 proc. PI: 28-77) sudarė degeneracija, 29 proc. (95 proc. PI: 10-56) – lėtinis inkstų uţdegimas, 6 proc. (95 proc. PI: 6-29) – ūmus inkstų uţdegimas. Tiriant audines, kurios turėjo inkstų patologijų (15 vnt.) nustatėme, kad daţniausia inkstų patologija buvo jų degeneracija ir sudarė 60 proc. (95 proc. PI: 32-84), rečiau lėtinis nefritas – 33 proc. (95 proc. PI: 12-62) ir rečiausiai ūmus nefritas – 7 proc. (95 proc. PI: 0-95). Statistiškai reikšmingas skirtumas yra tarp degeneracinių pakitimų ir ūmaus uţdegimo (p < 0,05), (14 pav.)

15 pav. Lėtinis nefritas (A) HE, x 200, ir nefrozė (B) HE, x 400 (autoriaus nuotr.)

9 5 1 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

28 Lėtinio nefrito atveju inkstai buvo sumaţėję, gumbuoti, standūs, kapsulė sunkiai luposi. Patohistologinio tyrimo metu nustatyta inksto fibrozė, gausi stromos infiltracija plazminėmis ląstelėmis ir limfocitais, glomeruluose išryškėjusios bazinės membranos (membraninis glomerulonefritas) (15 pav. A). Nefrozės atveju (B) pagrindiniai pakitimai rasti kanalėliuose, jų epitelio ląstelės pabrinkusios (hidropinė degeneracija), vakuolėtos (lipidozė), o kai kurios nekrozuotos.

3.3. Pododermatito pasireiškimo daţnumas X ir Y fermose, patomorfologiniai

pokyčiai ir jų formos

Iš 24 audinių, kurioms buvo nustatytas pododermatitas, 46 proc. (95 proc. PI: 26-67) rastas pūlinis pėdučių uţdegimas, ir 54 proc. (95 proc. PI: 33-74) nepūlinis pododermaitas. Skirtumas statistiškai nepatikimas (p > 0,05).

1 lentelė. Pododermatito dažnis X fermoje

Hiperkeratozė Pėdų nekrozė su pūliais Abi galūnės 4 0 Galinės galūnės 8 0 Priekinės galūnės 0 0

X fermoje 12 audinių turėjo nepūlinį pododermatitą - 100 proc. (95 proc. PI: 74-100). Abiejose galūnėse pododermtitas nustatytas 33 proc. (95 proc. PI: 10-65), o tik galinėse galūnėse - 67 proc. (95 proc. PI: 35-90), skirtumas nepatikimas (p > 0,05) (1 lentelė).

2 lentelė. Pododermatito dažnis Y fermoje

Hiperkeratozė Pėdų nekrozė su _pūliais

Abi galūnės 1 11

Galinės galūnės 0 0

Priekinės galūnės 0 0

Y fermoje visos 12 audinių turėjo pododermatitą visose galūnėse. Tarp jų vyravo pūlinis pododermatitas 92 proc. (95 proc. PI: 62-100), o nepūlinis sudarė tik 8 proc. (95 proc. PI: 0-38) – skirtumas statistiškai patikimas (p < 0,05) (2 lentelė).

29

16 pav. Nepūlinis pododermatitas (hiperkeratozė, hiperemija) (autoriaus nuotr.)

Nepūlinio pododermatito atveju buvo nustatyti įvairūs pėdučių odos pakitimai. Vienais atvejais rasta tik odos raginės dangos sustorėjimas (hiperkeratozė, nuospaudos) ir paraudimas (16 pav.), kitais atvejais tos vietos buvo įtrūkusios, dar kitais buvo randama hiperkeratozė, hiperemija ir ţaizdelės (17 pav.).

30

18 pav. Pūlingas pododermatitas (autoriaus nuotr.)

Pūlinio pododermatito (piodermijos) atveju audinių pėdutės buvo suteptos pūlingu eksudatu, „šlapos“, pagalvėlių oda buvo paburkusi, paraudusi su pūlinukais, kurie dauguma atvejų yra pratrūkę ir pūliai išsilieję ant odos paviršiaus, daugumoje atveju atrodė, kad pūlinis uţdegimas išplitęs difuziškai (18 pav.).

31 Pėdos oda hiperemiška (išsiplėtusios kraujagyslės), edemiška, nekrozuota (vientisa roţinės spalvos masė), uţpildyta pūlingu eksudatu su gausia leukocitų infiltracija (19 pav.).

Atlikome aleutinės ligos ir pododermatito palyginamąją analizę ir paskaičiavome koreliacijos koeficiantą.

3 lentelė. Ligos, kuriomis sirgo kiekviena audinė

Eil. Nr. 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 Aleutinė liga N N S S N S N N N N N S N N N Pododermatitas S S S S S S S S N N N S S N S

S - sirgo; N- nesirgo

3 lentelės tęsinys. Ligos, kuriomis sirgo kiekviena audinė

Eil. Nr. 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 Aleutinė liga S N N S S S S S S S S S S S S Pododermatitas S N N S S S S S S S S S S S S

S - sirgo; N- nesirgo

Pagal gautus rezultatų duomenis matoma, kad koreliacija tarp aleutinės ligos ir pododermatito yra vidutiniška, kai koreliacijos koeficientas 0.57. Aleutine liga iš 30 audinių sirgo 17, o pododermatitu 24. Kiekviena aleutine liga sirgusi audinė sirgo ir pododermatitu. Tačiau sergant pododermatitu nebūtinai pasireiškė aleutine liga.

3.4. X ir Y fermose auginamų audinių kraujo morfologinių ir biocheminių tyrimų

rezultatai

4 lentelė. Kraujo morfologinių ir biocheminių tyrimų rezultatai

Kraujo parametrai Matavimo vienetai X ferma Y ferma n Vidurkis PI n Vidurkis PI Bendras leukocitų skaičius 109/L 6 17,63±1,17 16,82-18,34 6 20,17±8,3 13,22-27,11 Limfocitai proc. 6 23,05±4,59 19,52-26,58 6 20,5±12,06 10,41-30,59 Granulocitai proc. 6 70,2±5,17 65,42-74,98 6 80,97±3,82 77,43-84,5 Eritrocitai 1012/L 6 8,17±0,8 7,5-8,83 6 4,45±0,54 4,18-4,72 HGB g/l 6 16,83±18,02 153,84-169,83 6 66±9,12 59,47-72,53 MCV fl 6 67,03±1,05 66,6-67,47 6 57,08±2,06 55,84-58,33 MCH pg 6 19,62±0,58 19,37-19,87 6 14,77±0,15 14,7-14,84

32

4 lentelės tęsinys. Kraujo morfologinių ir biocheminių tyrimų rezultatai

Kraujo parametrai Matavimo vienetai X ferma Y ferma n Vidurkis PI n Vidurkis PI MCHC g/l 6 289±10,7 284,48-293,52 6 260,17±8,16 256,45-263,88 Trombocitai 109/L ˗ 943,5±272,33 691,48-1195,52 - 266,67±95,11 193,52-339,82 ALT U/L 6 126,13±55,25 75-177,26 6 92,03±24,94 78,74-105,33 AST U/L 6 135,37±34,6 106,42-164,31 6 120,9±36,9 101,23-140,57 Kreatininas µmol/l 6 48,14±4,39 45-51,28 6 68,6±20,83 53,69-83,51 Šlapalas mmol/l 6 13,49±5,26 9,96-17,02 6 23,22±3,9 20,74-25,7

HGB – hemoglobinas; MCV – vidutinis eritrocitų tūris; MCH – vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite; MCHC – vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija; ALT – alanino transaminazė; AST – asparagino transaminazė.

Atlikę kraujo tyrimus nustatėme, kad bendras leukocitų kiekis buvo didesnis Y fermoje nei X fermoje, tačiau skirtumas statistiškai nepatikimas (p > 0,05). Kadangi Y fermoje vyravo sunki aleutinės ligos forma ir pūlinis pododermatitas turėjome panagrinėti atskiras leukocitų rūšis. Bakterijų sukeltas

uţdegimas turėtų sukelti granulocitų kiekio kitimus. Nustatėme, kad X fermos audinių kraujyje 1,2 karto maţesnis nei Y fermos audinių ir skirtumas statistiškai patikimas (p < 0,05). Tuo tarpu

limfocitų kiekis X fermos audinėse buvo didesnis nei Y fermos, bet skirtumas statistiškai nepatikimas. Trombocitų kiekis X fermos audinių buvo labai didelis, Y fermos nesiekė ţemutinių normos ribų ir skirtumas statistiškai patikimas (p < 0,05).

Eritrocitų kiekio kitimai buvo nustatyti abiejų fermų audinių kraujyje ir buvo ţemas tiek X, tiek Y fermos audinių. Tačiau Y fermos audinių eritrocitų kiekis buvo ţenkliai maţesnis nei X fermos ir skyrėsi statistiškai reikšmingai (p < 0,05). Hemoglobino kiekis taip pat itin reikšmingai skyrėsi lyginant X ir Y fermas. Y fermoje, kur audinės sirgo sunkia aleutinės ligos forma, hemoglobino kiekis buvo 2,4 karto maţesnis ir skirtumas buvo reikšmingas (p < 0,05). Vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite (MCH) (pg/ląstelėje) abiejų fermų audinių kraujyje buvo ţemas ir statistiškai reikšmingai buvo ţemesnis Y fermos nei X fermos audinėse (p < 0,05). Vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite (MCHC) taip pat buvo maţa abiejų fermų audinių kraujyje, tačiau ţenklus sumaţėjimas buvo Y fermos audinių (p < 0,05). Vidutinis eritrocito tūris (MCV) taip pat buvo maţas abiejų fermų audinių kraujyje ir ţemesnis buvo Y fermos (p < 0,05).

Aleutinės ligos atveju daţnai paţeidţiamos kepenys, todėl buvo panagrinėti kepenų fermentai. Alaninaminotransferazė (ALT) ir aspartataminotransferazė (AST). ALT ir AST kiekių svyravimai buvo dideli tiek X, tiek Y fermų audinių krujyje ir statiškiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p > 0,05).

33 fermų audinių kraujyje, tačiau Y fermos audinių jis buvo didesnis ir skyrėsi reikšmingai (p < 0,05). Šlapalo kiekis taip pat buvo didesnis Y fermos audinių kraujyje lyginant su X fermos audinėmis ir ţenkliai skyrėsi (p < 0,05).

34

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Ištirta 30 audinių iš vieno ūkio dviejų fermų. Kailinių ţvėrelių augintojų teigimu Y fermos audinėms pasireiškė nauja iki tol jų fermoje nediagnozuota liga – pūlinis nekrozinis pododermatitas. Taip pat jie skundėsi, kad sumaţėjo tos fermos audinių kailiukų kokybė, taip pat audinės turi reprodukcijos sutrikimų, yra ir gaišimo atvejų. X fermos audinėms nepasireiškė jokie klinikiniai pokyčiai, todėl buvo manoma jas priskirti sveikų audinių grupei. Tačiau mes, atlikę patologinius morfologinius tyrimus (skrodimą ir patohistologinius tyrimus) nustatėme, kad ir tos grupės audinių organuose ir audiniuose yra pakitimų, būdingų silpnai aleutinės ligos formai, kepenų degeneracijai, nesunkiam pododermatitui ir kt. Be to šioms audinėms taip pat buvo nustatyti pakitimai kraujyje.

Mokslinės literatūros apie audinių ligas, aleutinės ligos pasireiškimo daţnumą labai maţai, o pateikiami duomenys yra labai seni. Kyla klausimas, kodėl mokslininkų nedomina šių gyvūnėlių ligos?

Atlikę abiejų fermų audinių patomorfologinius tyrimus nustatėme, kad net pusei tirtų audinių rasti pakitimai būdingi aleutinei audinių ligai. X fermoje aleutinės ligos atvejų rasta maţai, o Y fermoje vyravo sunki aleutinės ligos forma, kuriai buvo būdinga stipri splenomegalija, kepenų ir inkstų degeneracija ir uţdegimas, ţarnų uţdegimas, limfinių mazgų padidėjimas ir kt. Atlikus histopatologinius tyrimus nustatyta plazmocitų infiltracija visuose parenchiminiuose organuose, bet ryškiausia ji buvo bluţnyje. Hunter (23) teigimu histologiniai pakitimai aleutinės ligos atveju nustatomi įvairiuose organuose, daţniausiai inkstuose, nes į organizmą patekusį virusą reaguoja imuninė sistema ir susidaro imuniniai kompleksai, kurie atsideda inkstų kamuolėliuose, kraujagyslių (itin daţnai smulkių) sienelėje ir sukelia degeneracinius jų pakitimus. Mes savo tyrimuose pakitimus inkstuose radome, bet ne taip daţnai kaip bluţnyje ir kepenyse. Biocheminiai kraujo tyrimai parodė kreatinino ir šlapalo kiekio padidėjimą, o tai parodo inkstų funkcijos nepakankamumą, kuris daţnesnis buvo sutinkamas Y fermos audinėms.

Kepenyse sunkios aleutinės ligos atveju (Y fermos audinėms) mes nustatėme stiprius degeneracinius, nekrozinius, lipidozės pokyčius ir mononuklearinių ląstelių infiltraciją itin daţnai triadose, aplink centrines venas ir kt. Tokius pokyčius aprašo ir kiti autoriai Hunter (23), Valdovska ir kt. (24). Mūsų rasta audinių kepenų lipidozė galėjo išsivystyti ne tik dėl aleutinės ligos, bet ir dėl didesnio riebalų kiekio pašare, kurių kiekis paprastai padidinamas prieš numatomą kailiukų lupimą siekiant gauti geresnės kokybės, blizgančio plauko kailiukus. Tačiau kepenys pasiţymi geromis regeneracinėmis savybėmis, todėl paskutiniu metu atsirado mokslinių tyrimų apie kepenų

35 regeneracines funkcijas aleutinės ligos atveju (plačiau aprašyta literatūros apţvalgoje). Ištyrę kepenų fermentus ALT ir AST nenustatėme patikimų skirtumų tarp grupių.

Y fermoje, kur visos audinės sirgo aleutine liga nustatėme limfocitų ir trombocitų skaičiaus sumaţėjimą (limfopeniją ir trombocitopeniją) Tokius pakitimus šios ligos atvejais patvirtina ir kiti mokslininkai (20). Atrodytų, kad šios ligos atveju kaip ir daugelio kitų virusinių ligų pasireiškimo atvejais turėtų limfocitų skaičius didėti, nes iš B limfocitų susidaro plazminės ląstelės ir todėl ši liga dar vadinama plazmocitoze. Tačiau matomai tik ligos pradţioje B limfocitai duoda tik pradţią plazminių ląstelių atsiradimui, o vėliau jų dauginimasis audiniuose vyksta nepriklausomai. Trombocitų kiekio sumaţėjimas įtakoja daţnesnių kraujavimų, kraujosruvų atsiradimo atvejus, kurie yra būdingi šiai ligai.

Abiejų fermų audinėms nustatėme anemiją, nors X fermoje sergančių aleutine liga buvo maţas kiekis. Mokslininkai (20) teigia, kad aleutinės ligos atveju anemija atsiranda dėl imuninių kompleksų atsidėjimo ir kaulų čiulpų funkcijos susilpnėjimo. Y fermos audinių kraujyje eritrocitų, hemoglobino kiekis buvo daug maţesnis nei X fermos (p < 0,05). Kiti kraujo rodikliai, kaip vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite (MCH) abiejų fermų audinių kraujyje buvo ţemas ir itin ţemas Y fermos lyginant su X fermos audinėmis (p < 0,05). Lygiai tokie pat buvo maţa hemoglobino koncentracija eritrocite (MCHC) ir statistiškai reikšmingai skyrėsi tarp fermų. Vidutinis eritrocito tūris (MCV) taip pat buvo maţas abiejų fermų audinių kraujyje ir ţemesnis buvo Y fermos (p < 0,05).

Anemijos atsiradimas gali būti susijęs ne tik su aleutine liga, šiuo atveju X fermoje, bet galbūt ir dėl nesubalansuoto raciono, nors augintojų teigimu audinės gauna pašarą praturtintą geleţimi, tačiau gali būti jo įsisavinimo problemų, nes joms buvo rasti ir ţarnų uţdegimai, be to aptinkami inkstų pakitimai gali sąlygoti anemijos atsiradimą dėl sutrikimo gaminti eritropoetiną.

Tiek X, tiek Y fermos audinėms nustatytas pododermatitas. X fermos audinėms buvo rasti įprasti pėdučių pakitimai kaip hiperkeratozė, įskilimai, ţaizdelės, nuospaudos. Joms nerasta pūlingo pėdučių uţdegimo, todėl joms piodermijos, sukeltos Arcanobacterium phoca nenustatėme. Visoms Y fermos audinėms diagnozuotas pododermatitas iš kurių vyravo pūlinis nekrozinis visų pėdučių uţdegimas. Kai kurioms pūliniai eroziniai pakitimai buvo rasti ir burnos srities odoje. Audinių augintojai pateikdami anamnezę aiškino, kad ant kojų pėdų ir rečiau nosies, galvos pirmiausia atsiranda ţaizdelės, kurios palaipsniui plinta, gilėja, išsivysto šlapiuojantis, pūlinis dermatitas. Panašius pakitimus aprašo Ihrke (35).

Kailinių ţvėrelių ūkio veterinarai atliko ir bakteriologinius tyrimus, tačiau laboratorija negalėjo nustatyti Arcanobakterium phocae buvimą dėl organizacinių prieţasčių. Iš svarbesnių bakterijų

36 laboratorija iš audinių pėdučių medţiagos išskyrė auksinį stafilokoką ir galimai Pseudomonas, o Pseudomonas turi panašumų su Arcanobacterium. Kiti mokslininkai ankščiau nagrinėję šią ligą mini, kad pagrindiniai dermatito sukėlėjai yra Staphylococcus delphini ir Streptococcus canis, tačiau paskutiniuose tyrimuose aptikta, kad bakterija - Arcanobacterium phocae, yra pagrindinė ir sukelia pūlingą pododermatitą (37).

Uţdegiminių pakitimų būvimą tirtų audinių audiniuose parodė ir mūsų atlikti kraujo tyrimai. Bendras leukocitų skaičius buvo didesnis Y fermoje kur diagnozuota piodermija, tačiau reikšmingo skirtumo tarp grupių nebuvo. Tai galima paaiškinti tuo, kad ir X fermos audinių organuose ir audiniuose pasitaikė uţdegiminių procesų, o be to Y fermoje nustatyta sunki aleutinės ligos forma, o jos metu sumaţėja limfocitų skaičius, kuris yra įtraukiamas į bendrą leukocitų skaičių. Labiausiai pūlinių uţdegimų procesą atspindėjo didelis granulocitų kiekis Y fermos audinių kraujyje. Audinių, kaip ir kitų gyvūnų kraujyje tarp granulocitų vyrauja neutrofiliniai leukocitai, kurie ir yra svarbiausi pūlingame uţdegime, nes jie atlieka tiek valomąją, tiek patys ţuvę, kartu su ţuvusiais audiniais sudaro pūlius.

Atlikę histopatologinius audinių pėdučių, kuriose buvo pūlinis nekrozinis uţdegimas įsitikinome, kad bakterijos šios ligos atveju sukelia difuzinį pūlingą uţdegimą, lydintį išplitusių nekrozinių pakitimų ir besiformuojančio granuliacinio audinio. Ţvėrelių augintojai bandė gydyti šį pododermatitą antibiotikais, bet kaip pastebėjo toks gydymas daţnai buvo neefektyvus arba tik laikinas, vadinasi tokios ligos atveju reikia imtis grieţtesnių kontrolės priemonių. Kol kas nėra vakcinos nuo aleutinės audinių ligos ir piodermijos, tai pat nėra ir gydymo. Mes nustatėme teigiamą koreliaciją tarp aleutinės ligos ir pododermatito pasireiškimo. To galima buvo tikėtis, nes aleutinės ligos atveju organizmo imunitetas nusilpsta, todėl lengvai gali kilti bakterinis uţdegimas jautriose vietose, ir atvirkščiai, esant bakteriniam uţdegimui organizmas patiria stresą, todėl persistuojantis aleutinės ligos virusas gali suaktyvėti ir sąlygoti ligos atsiradimą. Norint išnaikinti tiek aleutinę ligą, tiek piodermiją reikėtų pašalinti sergančius gyvūnus, nepalikti jų veisimui. Tokių priemonių paprastai ţvėrelių augintojai ir imasi.

37

IŠVADOS

1. Atlikus 30 – ties audinių patomorfologinius tyrimus daţniausiai buvo nustatytas pododermatitas (80 proc.) ir aleutinė audinių liga (57 proc.), rečiau kitos patologijos.

2. Visoms audinėms Y fermoje buvo nustatyta aleutinė liga ir pododermatitas, o X fermoje šios ligos buvo daug retesnės (p < 0,05). Y fermoje daţniausiai nustatyta sunki aleutinės ligos forma (53 proc.), rečiau vidutinė (18 proc). Pakitimai, būdingi aleutinei audinių ligai (splenomegalija, kepenų, inkstų pakitimai, plazminių ląstelių infiltracija organuose ir kt.) buvo intensyviausiai išreikšti Y fermos audinėms.

3. Y fermos audinėms daţniausiai diagnozuotas pūlinis nekrozinis visų keturių pėdučių uţdegimas (95 proc.), lyginant su nepūliniu ir pododermatito atvejais X fermoje (p < 0,05). Nustatyta vidutiniška koreliacija tarp aleutinės ligos ir pododermatito pasireiškimo (koreliacijos koeficientas 0.57).

4. Sunkiais aleutinės ligos ir pododermatito atvejais (Y fermos audinėms) buvo nustatytas bendro leukocitų, granulocitų kiekių padidėjimas, limfocitų ir trombocitų sumaţėjimas.

5. Visoms tirtoms audinėms nustatyta anemija, stipriausia Y fermos. Šios fermos audinėms nustatytas ţenklus eritrocitų, hemoglobino, MCV, MCH ir MCHC kiekių sumaţėjimas lyginant su norma ir su X fermos audinėmis (p < 0,05).

6. Inkstų funkcijos pakitimus atspindėjo kreatinino ir šlapalo kiekio padidėjimas kraujyje ir jų skirtumas reikšmingai skyrėsi Y ir X fermose (p < 0,05). Kepenų funkcijos pakitimus patvirtino ALT ir AST kiekių kitimai.

38

REKOMENDACIJOS

1. Rekomenduojame audinių augintojams daţniau atlikti patomorfologinius nugaišusių ar numarintų audinių tyrimus siekiant laiku diagnozuoti aleutinę audinių ligą. Kraujo tyrimai taip pat gali būti rekomenduojami įvertinant bendrą organų būklę.

2. Pasireiškus pėdučių piodermijai dėl Arcanobacterium infekcijos, kuo greičiau sergančius atskirti nuo sveikų, kad bakterijomis nebūtų uţteršta aplinka ir kitos audinės.

3. Siekiant sumaţinti anemijų ir kepenų degeneracijų, lipidozės atvejų kiekį rekomenduojame subalansuoti ir daţniau perţiūrėti racionus bei atlikti pastovią stebėseną atliekant rekomenduojamus tyrimus.

39

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Srėbalienė A. Kailininkai rengiasi ledynmečiui. [Online].; 2012 [cited 2018 Rugsėjis 13. Available from: https://verslas.lrytas.lt/rinkos-pulsas/2012/06/18/news/kailininkai-rengiasi-ledynmeciui-5225797/. 2. Mačiukas A. Audinių auginimas. [Online].; 2017 [cited 2018 Spalis 2. Available from:

http://www.agrozinios.lt/portal/categories/126/1/0/1/article/12376/audiniu-auginimas. 3. Fur Commission USA. [Online].; 2018 [cited 2018 Rugpjūtis 11. Available from:

https://furcommission.com/mink-biology/.

4. Brzezinski M. Food habits of the American mink Mustela vison in the Mazurian Lakeland, Northeastern Poland. Mammalian Biology. 2008 May; 73(3): p. 177-188.

5. Bradford A. Live Science. [Online].; 2016 [cited 2018 Rugsėjis 16. Available from: https://www.livescience.com/56071-mink-facts.html.

6. Harjunpaa S, Rouvinen-watt K. The development of homeothermy in the mink. Nordiske jordbrugsforskeres forening. 2002;: p. 1-11.

7. Møller S. Development of mammary glands in mink. IX International Scientific Congress in Fur Animal Production. Scientifur. 2008; 33: p. 22-23.

8. Socha S, Kołodziejczyk D, Kondraciuk E, Wójcik D, Gontarz A. Analysis of Factors Influencing Fur Quality in Minks of Standard, Pastel, Platinum and White Hedlunda Colour Strains. Animal Science and Biotechnologies. 2010; 43(2): p. 268-269.

9. Bonesi L, Palazon S. The American mink in Europe: Status, impacts, and control. Biological Conservation. 2007; 134(40): p. 470-483.

10. Januškevičius A, Kulpys J, Kučinskienė J, Šlyţius E, Šengaut J. Audinių racionai su skirtingu maisto medţiagų santykiu. Veterinarija ir zootechnika. T. 44 (66). 2008;: p. 38-39.

11. Lietuvos ţvėrelių augintojų asociacija. [Online]. [cited 2018 Spalis 8. Available from: http://www.furlithuania.lt/apie/.

12. Widen D, Duff J, Meredith A. Infectious diseases of mammals and birds in Europe. Blackwell publishing ltd. 2012;: p. 187.

13. Kashtanov S, N , Salnikova L, E. Aleutian Mink Disease: Epidemiological and Genetic Aspects. Biology Bulletin Reviews. 2018 March; 8(2): p. 104-113.

14. Laird A, Greenstein Y. Humans and Viruses. [Online].; 2007 [cited 2018 Spalis 2. Available from: https://web.stanford.edu/group/virus/parvo/2000/parvovirus.html.

15. ViralZone. [Online]. [cited 2018 Rugsėjis 26. Available from: https://viralzone.expasy.org/566?outline=all_by_species.

40

16. Hemboldt CF, Jungherr EL. The pathology of Aleutian disease of mink. American Journal of veterinary Research. 1958;(19): p. 212-222.

17. Hadlow W, Race R, Kennedy R. Comparative pathogenicity of four strains of Aleutian disease virus for pastel and sapphire mink. 1983; 41(3): p. 1016-1023.

18. Porter HG, Porter DD, Larsen AE. Aleutian disease in ferrets. American Society for Microbiology. 1982; 36(1): p. 379-386.

19. Decaro N, Buonavoglia C, Ryser-Degiorgis MP, Gortazar C. Parvovirus Infections. In Meredith A, Gavier‐Widén D. Infectious Diseases of Wild Mammals and Birds in Europe.; 2012. p. 181-285. 20. Knuuttila A, Aronen P, Saarinen A, Vapalahti O. Development and Evaluation of an Enzyme-Linked

Immunosorbent Assay Based on Recombinant VP2 Capsids for the Detection of Antibodies to Aleutian Mink Disease Virus. CLINICAL AND VACCINE IMMUNOLOGY. 2009 September; 16: p. 1360- 1365.

21. Tapscott B. Aleutian Disease in Mink. [Online].; 2015 [cited 2018 lapkritis 2. Available from: http://www.omafra.gov.on.ca/english/livestock/alternat/facts/10-093.htm#prevention.

22. Langlois I. Viral diseases of ferrets. Veterinary Clinics of North America: Exotic Animal Practice. 2005 January; 8(1): p. 139-160.

23. Hunter DB, Lemieux N. Mink: biology, health and disease Ontario Veterinary College; 1996.

24. Valdovska A, Pilmane M. Histopathologic and immunohistochemical lesions in liver of mink infected with Aleutian disease virus. Polish Journal of Veterinary Sciences. 2011 August; 14(1): p. 69-76. 25. Klatskin G, Conn H. Histopathology of the Liver. Oxford University Press. 1996; 1.

26. Zellen GK. Aleutian disease in Mink. Queen Printer for Ontario. 2008; 97.

27. Cho H, Ingram D. Antigen and antibody in Aleutian disease in mink. I.Precipitation reaction by agar-gel electrophoresis. The Journal of Immunology. 1972 February; 108(2): p. 555-557.

28. Martino PE, Samartino LE, Stanchi NO, Radman NE, Parrado EJ. Serology and protein electrophoresis for evidence of exposure to 12 mink pathogens in free-ranging American mink (Neovison vison) in Argentina. Veterinary Quarterly. 2017; 37(1): p. 207-211.

29. Liu D, Li J, Shi K, Zeng F, Zong Y, Leng X, et al. Construction and Immunogenicity Analysis of Whole-Gene Mutation DNA Vaccine of Aleutian Mink Virus Isolated Virulent Strain. Viral Immunology. 2018 January; 31(1): p. 69-77.

30. Fox JG. Biology and diseases of the ferret. 2nd ed. Baltimore: Lippincott Williams and Wilkins. 1998;: p. 211-27.

31. Thornton PC, Wright PA, Sacra PJ, Goodier TE. The ferret, Mustela putorius furo, as a new species in toxicology. Laboratory Animals. 1978 October 30; 13(2): p. 119-124.