1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS IŠTĘSTINIŲ STUDIJŲ PROGRAMA GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA
EDVARDAS LEGECKAS
PREBIOTIKO PANAUDOJIMAS AUDINIŲ RACIONUOSE
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
DARBO VADOVAS: prof. dr.
ALGIRDAS JANUŠKEVIČIUS
2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas:PREBIOTIKO PANAUDOJIMAS AUDINIŲ RACIONUOSE
Yra atliktas mano paties
1. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje
2. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Edvardas Legeckas
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ
ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Edvardas Legeckas
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
Darbas atitinka reikalavimus, atlikti bandymai su audinėmis skirtinguose fiziologinės būklės etapuose, su audinių prieaugliu panaudojant prebiotiką mannanooligosacharidą, parašytas savarankiškai.
Algirdas Januškevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
Paulius Matusevičius
(aprobacijos data) (katedros vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3 TURINYS SANTRUMPOS...4 SUMMARY...5 ĮVADAS...7 1. LITERATŪROS APŽVALGA...10
1.1. Prebiotikai, jų savybės, svarba, panaudojimas...10
1.2. Audinių virškinamojo trakto ypatumai...14
1.3. Maisto medžiagų svarba augimui, reprodukcijai ir produktyvumui...15
2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS...19
2.1. Tyrimų atlikimo laikas ir vieta...19
2.2. Tyrimų metodai...20
3. REZULTATAI...23
3.1. Bandymas su suaugusiomis audinėmis...23
3.1.1. Bandymo atlikimo schema...23
3.1.2. Suaugusių audinių šėrimas...23
3.1.3. Suaugusių audinių svorio kitimas...26
3.1.4. Audinių pieno produkcija...28
3.2. Bandymas su audinių prieaugliu...29
3.2.1. Audinukų svorio kitimas pirmosiomis savaitėmis...30
3.2.2. Audinukų šėrimas po nujunkymo...33
3.2.3. Audinių jauniklių svorio kitimas ir priesvoriai per parą atskirais auginimo periodais...35
3.2.4. Maisto medžiagų pasisavinamumo lygio nustatymas audinių prieauglio virškinamajame trakte...37
3.2.5. Audinių prieauglio kraujo biocheminiai tyrimai...38
4. REZULTATŲ APTARIMAS...40
IŠVADOS...43
4 SANTRUMPOS
NKP - nekrakmolingi polisacharidai NDO - nevirškinami oligosacharidai FOS - fruktooligosacharidai GAS - galaktooligosacharidai GOS - gliukooligosacharigai MOS - mananooligosacharidai XOS - ksilooligosacharidai TGOS - transgalaktooligosacharidai IMO - izomaltooligosacharidai SOS - sojų oligosacharidai kg-1 - viename kilograme
g kg-1 - gramai viename kilograme
mg kg-1 - miligramai viename kilograme
proc. - procentai % - procentai g - gramas mg - miligramas n - narių skaičius kJ - kilodžaulis MJ - megadžaulis kcal - kilokalorija p - patikimumo laipsnis
5 SUMMARY
USE OF PREBIOTIC IN RATIONS FOR MINKS
Edvardas Legeckas – Master student, Faculty of Animal Technology. Advisor – Prof. dr. Algirdas Januškevičius
University of health sciences veterinary academy, department of Animal Nutrition, Kaunas. Volume and structure of the final study
This final study is written in Lithuanian language, containing pages 55 and includes: an introduction, literature review, materials and methods, results, conclusions, a list of used literature including 156 references, 16 tables.
One of the most important, but not essential branch in animals breeding is fur animals. The aim of this branch is fur animals breeding and growing. In Lithuania fur animals have been grown long time, but lately this branch receives more attention, because of increasing fur materials prices in the world market.
Aim of job – to assess yeast enriched prebiotic mannanoligosaccharide nutrients bioavailability in minks organisms; estimate impact of this composition to blood characteristics; assess consistency of feces.
The novelty of scientific work – the impact of prebiotic composition was established for bioavailability in minks organisms. No other data was found this topic in literature; first time in our country digestability-balanced test was carried out with Mustela vison species minks and assessed impact of prebiotical preparation for digestability of dry mater, organic materials, crude proteins, crude fats, crude fiber, crude ash and non azotic extractic materials.
When use of antibiotics was prohibided, prebiotic, probiotic preparations and zeolites begin to use more widely.
Minks weight changes were compared at the begining and the end of experiment. Was established, that minks weight of I control group was 1094 g and decreased 6.01%, II control group – 1116 g, drecreased 4.78%, I experimental group – 1156 g., decreased 1.03%, II experimantal group – 1122 g., decreased 3.11%.
Minks of I control group in first week of lactation produced 102.4 g milk per day, during second week 36.4 g more, and third week – 108.0 g more. That is more than two times. Milk quantity of I experimental group in all periods was higher. In first week minks of this group
6 produced 108.6 g milk or 5.71%, second week – 156.6 g or 11.43%, third week – 224.2 g or 6.16% more compared with control groups; II control group minks in first lactation week produced 98.8 g milk or 1.59%, second week – 138.2 g or 7.12%, third week – 198.6 or 6.50% less compared with II experimental group produced milk quantity; the most active three weeks period of mammary gland was in I experimental group, when in the begining of lactation were produced 108,6 g milk per day and in the third week 224.2 g daily. Minks production increased 115.6 g, or 51.56%.
Just born mink babies weight was 9.7-9.9 g; at the age of three weeks I experimental group baby minks weight was 126.1 g or 9.12% higher compared with I control group; II experimantal group mink babies weight was 118.7 or 9.73% higher, their mother ration was enriched with mannanoligosaccharide.
Experimental group mink babies weight at 28 days of age was 184.3 g or 4.29% bigger (p<0.05) compared with control group, which ration was without mannanoligosaccharide; mink babies fed with mannanoligosaccharide additive, weight at 42 days fage was 352.4 or 3.92% bigger (p<0.001).
Daily weight gain of experimental minks group during all 164 days period was 9.78 g, control group – 8.66 g.
Mannanoligosaccharide had a good impact for nutrients absorption: experimental group offspring dry matter intake was 78.6% or 2.2% better (p<0.001), organic materials 87.5% or 1.1% (p<0.05), crude protein 87.8% or 1.9% (p<0.001), crude fat 93.5% or 1.2% (p<0.001), crude ash 33.2% or 0.4% (p<0.05) and non azotic extract materials 76.1% or 0.9% better (p<0.05), compared with control group offspring nutritiens absorption, which ration was without mannanoligosaccharide additive.
In experimental group animals blood samples compared with control group detected 67.8 g L-1 total proteine or 7.67% more (p<0.001), small difference was of glucose and urea
parameters, a little bit bigger quantities detected in control group; in experimental group offspring blood samples calcium amount was 2.2 mmol L-1 or 9.09% more (p<0.05) compared
with control group offspring blood samples bochemical composition. Ca:P in experimental group blood was 0.46:1.0, control group – 0.43:1.0.
7 ĮVADAS
Paskutino dešimtmečio laikotarpiu atsinaujino viena iš svarbių, bet ne esminių šakų gyvulininkystėje – žvėrininkystė. Šios šakos pagrindiniu tikslu tapo kailinių žvėrelių veisimas ir auginimas. Lietuvoje nuo seno buvo auginami kailiniai žvėreliai, betšiuo metu pradėtas kreipti vis didesnis dėmesys, nes kailių žaliavos ir paklausa, ir kaina pasaulinėje rinkoje kyla. Susidomėta auginti kailinius žvėrelius ir Lietuvoje, didinant šių žvėrelių auginimo kiekius, skiriant vis didesnį dėmesį vartojamų pašarų kokybei, nes tik pilnavertis šėrimas gali duoti maksimaliausius gerų kailiukų kiekius ir kas labai svarbu žvėrininkystėje – didesnio ploto kailiukus.
Žvėrininkystė buvo pradėta plėtoti XVII amžiuje Kanadoje Šv. Lauryno saloje. Čia buvo pradėtos auginti juodsidabrės lapės. Iš čia žvėrelių auginimu buvo susidomėta ir kitose šalyse. Žvėreliai buvo pradėti auginti JAV, Vakarų Europoje, Skandinavijos šalyse. Dabartiniu metu labiausiai žvėrininkystė išvystyta Danijoje, Suomijoje, JAV, Kanadoje, Šveicarijoje, Lenkijoje ir NVS šalyse.
Norint gauti kokybiškus, užsienyje nustatytus standartus atitinkančius ir turinčius atitinkamą vertę užsienio šalyse pagamintiems, kailius, reikalinga žvėrelių auginimui taikyti priimtinus veisimo, auginimo, iš jų gaunamos produkcijos (kailių) kokybės gerinimo būdus. Žvėrelių šerimui sudaromi racionai priklausomai nuo jų fiziologinės būklės, amžiaus, kūno masės, o svarbiausias faktorius, kuris nulems, ar bus pasiektas tikslas – žvėrelių šėrimas pilnai subalansuotais racionais, kurių sudėtyje yra reikiamos maisto medžiagos tam tikru kiekiu ir santykiu ir gautų pakankamą kiekį apykaitos energijos.
Taigi, tas pagrindinis kriterijus, daug ką apsprendžiantis – pilnavertis racionas ir teisingas jo vartojimas, racionas turi būti nebrangus, nes pašarai, kurie sudaro pagrindinę išlaidų dalį, smarkiai didina kailiuko savikainą. Vartotini pašarai turi aprūpinti racioną visomis būtinomis maisto medžiagomis ir jų pasisavinamumas būtų aukštame lygyje.
Prebiotikai, atskiros jų kompozicijos bei kompozicijos su kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis, tokiomis kaip probiotikai, ceolitai plačiai vartojami gyvulininkystėje ir paukštininkystėje. Paskutiniu metu apimlesniu spektru pradėti vartoti ir kailinių žvėrelių šėrime, tame tarpe ir audinėms. Jau pradėti gaminti pramoniniai sausi pašarai, kurių sudėtyje kaip
8 komponentas yra termostabilū prebiotikai, kurie atitinkamoje temperatūroje savo poveikio nepraranda..
Paskutiniu metu labai dažnai vartotini mitybos ir kitų sveikatos specialistų terminai: „naudingosios“ bakterijos, probiotikai, prebiotikai. Sąvokos: probiotikai, prebiotikai, naudingos bakterijos, bakterinis antagonizmas, barjerinis efektas tapo labai populiarios mūsų dienomis. Kaip manoma, pirmasis mokslininkas pradėjęs tyrimus šioje srityje buvo rusų mokslininkas mikrobiologas E. Mečnikovas. Dirbdamas Pastero institute, Paryžiuje XX amžiaus pradžioje jis teigė, kad rauginto pieno produktai yra naudingi sveikatai, nes šie produktai sumažina patogeninių bakterijų kolonijų skaičių bei jų skaitlingumą kolonijoje storojo žarnyno skyriuje. Šis mokslininkas taip pat nustatė, kad tiek žmonių, tiek gyvūnų natūrali žarnyno mikroflora padeda kovoti su patologiniais ir net infekciniais agentais, kurie patenka į jų viršinamąjį traktą. Pašarų pramonės gamina visaverčius pašarus ir kailiniams žvėreliams. Gamybos procesai yra tobulinami, diegiamos naujos technologijos, vykdomos ekstrudavimo ir įpurškimo procedūros. Gaminami sausi pramoniniai pašarai, pašarai iš natūralių augalinės ir gyvūninės kilmės komponentų. Pašarai gaminami pagal atskirus auginimo periodus, veisles, auginimo tikslus ir atsižvelgiama į šių gyvūnų fiziologinę būklę: ramybė, vaikingumas, laktacija. Išleidžiamų į rinką pašarų kokybiniams ir kiekybiniams rodikliams keliami vis aukštesni reikalavimai. Keliami daug griežtesni reikalavimai ir auginamų gyvūnų gerovei, veislinėms savybėms, o ypač poveikis gamtai.
Nuo 2006 m. sausio Europos Sąjungos komisijai uždraudė vartoti atskirus, kaip augimą skatinančius pašarų priedus. Jų vietai užimti buvo ieškoma išeities. Pradėti vartoti nauji priedai bei papildai. Yra nustatyta, kad vartojant antibiotikus, patogeniniai organizmai tampa atsparūs antibiotikams tiek žmonių, tiek gyvūnų organizme (Halfhide, 2003). Vieni iš šių priedų, kurie gali pakeisti antibiotinius, augimą skatinančius junginius, yra prebiotikai (Haj Ayed et al., 2004; Pelicia et al., 2004). Prebiotikai yra papildai, kuriei įtakoja organizmo sveikatingumą, tai yra pagerina žarnyno mikrobinį balansą (Fuller, 1989). Prebiotikai yra saugūs, tikrai nepatogeniški ir nekancerogeniški, pagerina virškinimo ir absorbcijos procesus organizme, skatina endokrininę funkciją, stiprina organizmo imuninę sistemą užkirsdami kelią patogeniniams organizmams per virškinamojo trakto sieneles patekti į kraują ir limfą, padeda šalinti vandens perteklių iš organizmo (storųjų žarnų skyriaus) (Kauer et al., 2002; Ouwehand et al., 2002).
Taigi, yra svarbu ieškoti perspektyvių alternatyvų, kurios galėtų sustiprinti gyvūnų natūralius apsaugojimo mechanizmus. Vienas iš būdų – naudoti specialius pašarų priedus, kurie
9 palankiai veikia gyvūnų gerovę, ypač žarnyno gerosios mikrofloros moduliavimą, ir palaiko sveikatos būklę. Subalansuota žarnyno mikroflora yra veiksmingas barjeras prieš patogeninių bakterijų kolonijų mažinimą, nesudarydama palankių sąlygų jų dauginimuisi, atskirų virškinamojo trakto skyrių mikroflora gamina ir išskiria medžiagų apykaitos produktus ir neuždegiminiu būdu sustiprina imuninę organizmo sistemą. Daugelis mokslininkų nurodo, kad probiotikai, prebiotikai ir simbiotikai didina atsparumą prieš patogeninių bakterijų kolonizaciją žarnyne, stiprina gyvūno organizmo gleivinės imunitetą, dėl to sumažėja patogenų aktyvumas, pagerinama gyvūno bendra sveikatos būklė (Choct, 2009; Williams et al., 2001).
Šio mokslinio tiriamojo darbo metu tyrėme prebiotiko mananoligosacharido praturtinto mielėmis įtaką audinių virškinimo fiziologijai, sveikatingumui ir aplinkos taršai.
Darbo tikslas – nustatyti prebiotiko mannanoligosacharido praturtinto mielėmis poveikį žvėrelių augimo spartai; maisto medžiagų pasisavinamumo lygį audinių organizme; įvertinti šios kompozicijos įtaką kraujo rodiklių kaitai; įvertinti poveikį audinių pieno produkcijai bei jauniklių augimo spartai.
Darbo uždaviniai:
nustatyti pašarų maistinę ir energinę vertę;
nustatyti audinių svorio kitimą skirtingais fiziologinės būklės laikotarpiais; nustatyti audinių išprodukuojamus pieno kiekius;
nustatyti audinių jauniklių augimo spartą;
įvertinti maisto medžiagų pasisavinamumą audinių organizme; įvertinti audinių jauniklių sveikatingumą.
Mokslinio darbo naujumas – nustatyta prebiotinės kompozicijos įtaka maisto medžiagų pasisavinamumui audinių organizme, tokių duomenų literatūroje aptikti nepavyko; buvo atliktas virškinamumo-balansinis bandymas su Mustela vison veislės audinėmis ir įvertintas prebiotinio preparato poveikis sausosios medžiagos, organinės medžiagos, žalių baltymų, žalių riebalų, žalios ląstelienos, žalių pelenų ir neazotinių ekstraktinių medžiagų virškinamumui.
Praktinė darbo reikšmė – panaudojant naujus priedus gaminti pašarus gyvūnams, kad galima būtų optimizuoti virškinimo ir rezorbcijos procesus jų organizme. Remiantis atliktų
10 bandymų duomenimis nustatytas šio prebiotiko su mielių papildu teigiamas poveikis sveikatingumui, o taip pat mažesnis taršos laipsnis aplinkai.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1995 metais Gibson ir Roberfroid suformulavo prebiotikų sampratą. Šių mokslininkų teiginys buvo - prebiotikai oligosacharidai žmonių maiste ir gyvūnų pašaruose, lesaluose yra kaip substratai, kurie virškinamajame trakte vertingi, sudaro sąlygas nepatogeniškų mikroorganizmų augimui ir dauginimuisi, sumažindami nepageidaujamų mikroorganizmų kolonijų skaičių ir jose esančių bakterijų kiekį. Prebiotikams, kurie yra užregistruoti ir gali būti saugiai vartojami, reikalavimai yra sekantys:
1. negali hidrolizuotis ir absorbuotis proksimaliniuose virškinimo trkto skyriuose; 2. turi būti selektyviniu substratu vienu bei riboto kiekio naudingų normalios
žarnyno mikrofloros atstovu, stimuliuojančiu jų augimą ir metabolinį aktyvumą; 3. turi gerinti žarnyno mikrofloros sudėtį: skatinti gerųjų bakterijų kolonijų
skaičiaus didėjimą ir jose esančių bakterijų apimtis, mažinti blogųjų baktarijų, kurios galėtų organizme išskirti toksines medžiagas, kolonijų plitimą;
4. turi virškinamajame trakte pagerinti mikroorganizmų būklę, gerinti gyvūno fizinę būklę, mažinti toksinių medžiagų išsiskyrimo kiekį ir jų poveikį organizme.
1.1. Prebiotikai, jų savybės, svarba, panaudojimas
Prebiotikai – tai angliavandeniai. Bendras jų pavadinimas - oligosacharidai. Be to, jiems galima priskiti kai kuriuos baltymus, lipidus (Playne, Crittenden, 2004). Yra bakterijų, kurios fermentuojamų angliavandenių ir kurios pasižymi tik tam tikr veikimu, būdingu prebiotikams. Iš tokių galima paminėti nekrakmolingus polisacharidus (NKP) – tai tik augalų ląstelių sienelių polisacharidai, arba neazitinių ekstraktinių medžiagų grupei priklausantys junginiai, pektinai (Shi, Noblet, 1993), taip pat nevirškinamasis krakmolas, kurio aptinkama kai kuriuose
11 augaliniuose produktuose, išskiriantis tam tikrą kiekį energijos (Jacobasch et al., 1999). Gali būti priskiriami ir nevirškinami oligosacharidai (NDO) (Piva et al., 1996; Houdijk et al., 1997) ir išrūgos, taip pat laktozė (Piva et al., 2006).
Plačiausiai vartojami, daugiausiai ištirti prebiotikai yra nevirškinami oligosacharidai: fruktooligosacharidai (FOS), oligofruktozė, gliukooligosacharidai (GOS), mananoligosacharidai (MOS), galaktooligosacharidai (GAS), ksilooligosacharidai (XOS), laktulozė, laktitolis, inulinas, transgalaktooligosacharidai (TGOS), izomaltooligosacharidai (IMO) bei sojų oligosacharidai (SOS) (Piva et al., 2006; Andrieux, 2001).
Prebiotikų veikimo mechanizmas ir jį apibūdinantys požymiai: - skatina naudingųjų bakterijų dauginimąsi;
- skatina trumpųjų grandinių riebalų rūgščių gamybą;
- sumažina amoniako kaupimąsi, palaiko atitinkamame lygyje pH žarnų skyriuose; - sumažina baltymų apykaitos procesus, pagerina mineralinių druskų tirpumą ir
mineralinių elementų pasisavinamumą organizme;
- sumažina cholesterolio kiekį, infekcijų atvejų skaičių, kuriuos gali sukelti egzogeniniai patogeniniai organizmai;
- sumažina riziką susirgti gaubtinės žarnos vėžiu (Crittenden, 1999).
Pagrindinis prebiotikų panaudojimo tikslas – stimuliuoti tik „gerąsias“ žarnyno mikrofloros bakterijas: Bifidobacterium, Lactobacillus. Būtent, šių bakterijų veikla suintensyvėjusi storųjų žarnų skyriuje.
Prebiotikai stimuliuoja žarnyno gerųjų bakterijų populiacijas. Atskirais atvejais nebūtina su prebiotiku panaudoti naują mikroorganizmų rūšį (Playne, Crittenden, 2004). Prebiotikai pasižymi stipriu antimikrobiniu veikimu, nes vykstant fermentacijos procesui padidėja pieno rūgštį išskiriančių bakterijų skaičius ir susidaro trumpų grandinių riebalų rūgštys, kurios mažina žarnyno pH. Nustatyta, kad kuo rūgštesnė terpė, tuo labiau slopinamas gram-neigiamų mikroorganizmų vystimasis bei jų aktyvumas (Buddington et al., 2002). Tais atvejais, kada sumažėja pH žarnyne, palengvėja mineralinių druskų skaidymas, padidėja mineralinių elementų absorbcija. Didesniu lygiu absorbuojamas kalcis, magnis, cinkas (Kimura et al., 2002; Patterson, Burkholder, 2003). Prebiotikai iki tam tikro lygio gali sumažinti riebalų susikaupimo lygį organizme (Sangeetha et al., 2005).
Nustatyta, kad kai kurios žarnyno bakterijų rūšys, esančios gaubtinėje žarnoje, maisto medžiagų apykaitos metutam tikrais kiekiais išskiria kancerogenus ir auglius formuojančius
12 darinius. Todėl, pagerinant žarnyno mikroflorą, raciono sudėtį, parenkant gerai organizmo toleruojamus komponentus, o taip pat sudarant sąlygas padidinti gerųjų bakterijų kolonijų skaičiaus, galima sumažinti riziką susirgti vėžiu (Hyla et al., 1998).
Augalinės kilmės prebiotikams priskiriami fruktooligosacharidai ir galaktooligosacharidai. Tai plačiausiai naudojami prebiotikai žmonių mityboje, gyvūnų šėrime (Gibson, Roberfroid, 1995; Swanson et al., 2002; Niness, 1999).
Kai kurie prebiotikai gaunami iš cikorijos šaknų (inulinas). Inulinas, pagamintas iš cikorijos šaknų, savo sudėtyje turi daugiau kaip 70 proc. inulino, jo randama cukraus, organinių rūgščių, baltymų ir mineralinių medžiagų. Inulinas vartojamas aukštos kategorijos, taip vadinamų premium klasės, sausų ėdalų šunims gamyboje (Van Loo, 1995).
Panaudojus nutukusių šunų šėrimui inuliną sumažinamas cholesterolio kiekis kraujyje. Juos panaudojus ėdalų sudėtyje, suteikiama didelė galimybė išvengti kraujo apytakos susirgimų (Gibson, Willis, Van Loo, 1994).
Inulinas priedas suteikia galimybę išvengti vidurių užkietėjimo ir priešingu atveju – viduriavimo procesų (Van Loo, 2004).
Fruktooligosacharidai plonajame žarnyne neskaidomi. Patekę į storojo žarnyno skyrių stimuliuoja Bifidobacterium ir Bacteroides, Lactobacillus genčių bakterijų augimą (Flickinger, Van Loo, Fahey, 2003). Nevirškinamų disacharidų, oligosacharidų ir polisacharidų, kurie pasižymi tokiu pačiu veikimo mechanizmu, kaip prebiotikai, yra gausu (Playne, Crittenden, 2004). Mananoligosacharidai, kurie vis plačiau naudojami maisto, pašarų pramonėje, suriša ir pašalina patogeninius organizmus, stimuliuoja imuninę sistemą geraja procesų eiga (Spring et al., 2000). Mananoligosacharidai gali būti išskiriami iš mielių ląstelių sienelių, citrusinių vaisių (bananų), pasižymintys poveikiu pritraukti prie savęs tik tam tikras bakterijas. Jie neprisitvirtina prie žarnyno epitelinių ląstelių, juda pasroviui virškinamuoju traktu ir pašalinami iš organizmo (Newman, 1994). Zdunczyk su bendraautoriais (2005) nustatė, kad mannanoligosacharidų poveikyje sumažinamos Escherichia coli populiacijos gyvūnų aklojoje žarnoje.
Transgalaktooligosacharidai ir galaktooligosacharidai gaunami iš laktozės. Daugelis žarnyno bakterijų negali fermentuoti transgalaktooligosacharidų, išskyrus Bifidobacterium ir kai kurias Lactobacillus genties rūšis (Van Laere et al., 2000). Galaktooligosacharidai dažniausiai veikia kaip substratai kai kurių bakterijų rūšims (Gopal et al., 2001).
Laktulozė padidina Lactobacillus ir Bifidobacterium bakterijų skaičių. Laktulozė sumažina amoniako, indolo, skatolo susikaupimo kiekius organizme (Terrada et al., 1992).
13 Sojų oligosacharidams priskiriama rafinozė bei stahiliozė, kurių didžiausi kiekiai susikaupia gemale. Šie oligosacharidai yra kaip Lactobacillus, B.infantis bakterijų augimui (De Boever et al., 2000), gali sumažinti vėžinius susirgimus (Wada et al., 1992).
Disacharidas laktitolis – alkoholis, plonajame žarnyne paveikiamas labai nežymiai, bet pasiekus storojo žarnyno skyrių, fermentuojamas bakterijų (Nousiainen, Setala, 1992). Piva su kitais mokslininkais (1997) ištyrė, kad laktitolis sumažina amoniako, skatolo, indolo išsiskyrimą storųjų žarnų skyriuje.
Laktozė, dar vadinamas pieno cukrus, yra angliavandenis disacharidas. Yra teigiama (Jeusette et al., 2004), kad laktazės neturintiems individams laktozė yra prebiotikas. Įrodyta, kad laktozė stimuliuoja mikrofloros vystymąsi sudarydama rūgštinę terpę ir sąlygoja rūgštesnės terpės susidarymą žarnyne (Simoyi et al., 2006; Hesta et al., 2003; Propst et al., 2003).
Žarnyno mikrofloros pagrindiniai fermentacijos substratai yra nevirškinami oligosacharidai, nekrakmolingi polisacharidai ir nevirškinamasis krakmolas (Topping, Clifton, 2001). Žarnyno mikroflora turtinga bakterijų populiacija, kai kurių gyvūnų organizme priskaičiuoja iki 200 rūšių skirtingų bakterijų (Varel, Yen, 1997; Den Hond et al., 2000).
Storajame žarnyne bakterinės fermentacijos metu nedideliais kiekiais išsiskiria dujos – CO2, CH4, H2 (Macfarlane, Cummings, 1999).
Trumpų grandinių riebalų rūgštys vienkamerinio skrandžio gyvūnų virškinamajame trakte pasižymi antimikrobiniu veikimu; rūgščių – šarmų santykio palaikymu žarnyne; stimuliuoja žarnyno peristaltiką ir pagreitina pašaro masių praeinamumą per virškinamąjš traktą (Cummings, Christie, Cole, 2001).
Trumpų grandinių riebalų rūgštys skrandyje arba žarnyne gali veikti antimikrobiškai (Mroz et al., 2006). Trumpų grandinių riebalų rūgštys yra greitai rezorbuojamos iš žarnyno (Ritzhaupt et al., 1998), taip pat atlieka svarbų vaidmenį apsaugant gleivinę nuo pažeidimų arba gleivinės atsistatymui po pažeidimo (Ramos et al., 1999). Daug energijos organizmas gauna iš butirato. B. A. Williams su kitais mokslininkais (2003) atliko tyrimus ir nustatė, kad butiratas pasižymi chemoterapinėmis savybėmis, t. y. stimuliuoja storųjų žarnų gleivinės augimą ir slopina vėžinių ląstelių vystimosi eigą šiame žarnyno skyriuje (Mroz et al., 2006; Messaoudi et al., 2007).
14 1.2. Audinių virškinamojo trakto ypatumai
Kompanijos gyvūnai buvo prijaukinti daug anksčiau palyginti su kailiniais žvėreliais. Šunys buvo prijaukinti prieš 15000 metų, katės prieš 6000 metų, o kailiniai žvėreliai, prijaukinti neseniai, todėl jie mažai kuo skiriasi nuo savo laukinių protėvių. Prijaukintų žvėrelių pakito plaukuotumas, taip pat plaukų spalva, atsirado daugiau atspalvių, nes spalvą ir atspalvį nulemia melamino grūdeliai. Taikant kryptingą atranką ir pagerinant veislinines savybes padidėjo audinių vislumas – jauniklių skaičius vadoje. Aptvaruose, nameliuose, garduose laikomi žvėreliai tapo mažiau baikštūs, daugiau priprato prie žmonių, tuo pačiu susilpnėjo jų savisaugos instinktai. Audinėms yra būdingi sezoniniai biologiniai ciklai, ribotas poravimosi laikas (ruja trunka tik 3 dienas), sezoninis šėrimasis ir maisto medžiagų poreikio kitimas keičiantis tiek metų laikams, fiziologinei būklei (Skrede, Cheeke, 2005). Nors gal taip ir negalima teigti, bet žmogaus įsikišimas pakeitė audines ir mitybiniu aspektu. Taip iš prigimties audinė yra mėsėdis gyvūnas, o mes vykdydami šėrimą, stengdamiesi pilnai subalansuoti racionus pagal maisto medžiagas ir kaitalioti jų santykius, šiuos žvėrelius pavertėme visaėdžiais. Audinių racionas sudaromas iš gyvūninės bei augalinės kilmės pašarų, bet racionuose vyrauja gyvūninės kilmės komponentai.
Daugiausias maisto medžiagų suvartojimas pastebimas šiltuoju vasaros metu, poreikiai maisto medžiagoms ir jų sudedamosioms dalims rudens laikotarpiu ženkliai sumažėja, nes šiuo laikotarpiu maisto medžiagos reikalingos gyvybiniams procesams palaikyti ir nedideli maisto medžiagų kiekiai sunaudojami kūno masės priaugimui. Mažiausi maisto medžiagų poreikiai būna žiemą, o pavasarį jie pradeda didėti. Auginant žvėrelius narveliuose, jiems didelį poveikį daro šviesa, sušeriamo pašaro kiekis ir kokybė, oro temperatūra ir santykinė drėgmė.
Audinėms racionai sudaromi iš įvairių pašarų, bet pagrindą sudaro gyvūninės kilmės pašarai: mėsa ir subproduktai, žuvis ir jos produktai (Fink et al., 2005).
Audinių virškinamasis traktas yra palyginti trumpas, ilgiausia dalis yra žarnynas. Žarnyne vyksta intensyvus maisto medžiagų skaidymas iki paprastųjų junginių ir pasisavinimas. Audinių virškinamasis traktas yra keturis kartus didesnis už kūno ilgį, kai, tuo tarpu, kiaulių ir galvijų virškinamasis traktas yra ilgesnis 14-20 kartų (Overland et al., 2006). Trumpas virškinamasis traktas yra nesudėtingas, todėl maisto medžiagos jame išsilaiko neilgai ir žvėreliai per trumpą laiką negali pasisavinti didelio kiekio maisto medžiagų. Per virškinamąjį traktą pašaro masės praeina per 3-5 valandas (Tauson et al., 2004).
15 Didžiausia pašarų maisto medžiagų dalis absorbuojama suskaldžius jas iki paprastų junginių: baltymus – iki aminorūgščių, riebalus – iki riebalų rūgščių ir t. t. (Skrede, Ahlstrom, 2002).
A. Skrede ir P. Cheeke (2005) taip pat nurodo, kad sudėtingų pašaruose esančių maisto medžiagų skaidyme iki paprastų junginių dalyvauja specifiniai fermentai. Dalis virškinimo fermentų yra arba gali būti sintezuojami pačiame virškinamajame trakte mikrofloros pagalba (Wamberg et al., 1996).
Virškinamasis traktas yra vamzdinis organas, einantis per visą kūną. Maisto medžiagos patenka į organizmą per burnos ertmę, per ryklę, stemplę, skrandį, plonas ir storas žarnas. Virškinamajame trakte gausu liaukų, kurių dėka išskiriami sekretai, kurie reikalingi medžiagų apykaitos procesams, vykstantiems organizme. Burnos ertmėje, ryklėje ir stemplėje vyksta mechaninis pašaro masių apdorojimas ir transportavimas į nedidelės talpos skrandį. Pašarai skrandyje yra maišomi mechaniškai, veikiami skrandžio sulčių, kuriose gausu fermentų, druskos rūgšties bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų (Sidorovich et al., 1999; Rogers et al., 1997).
Intensyviausias medžiagų pasisavinimas vyksta plonųjų žarnų skyriuje. Storosiose žarnose taip pat vyksta dalinis maisto medžiagų absorbavimas. Šiame segmente formuojamos išmatos. Prieš išmatų pašalinimą iš organizmo per storųjų žarnų sieneles vyksta vandens adsorbcija ir išmatos įgauna normalią konsistenciją. Per trumpas pašaro masių buvimas storųjų žarnų skyriuje gali sukelti diarėją, kadangi plonųjų žarnų turinyje gausu vandens.
Esant normalioms sąlygoms, iki paprastų junginių suskaldytos ir absorbuotos į kraują maisto medžiagos išnešiojamos po visą organizmą ir panaudojamos kaip statybinė medžiaga, kaip energijos šaltinis įvairiems organizme vykstantiems procesams (Hernesniemi, 2000).
1.3. Maisto medžiagų svarba augimui, reprodukcijai ir produktyvumui
Gyvybingumui, normaliai sveikatos būklei ir gražiam kailiui gauti, kalinių žvėrelių racionai turi būti subalansuoti pagal energijos kiekį bei baltymus, riebalus, angliavandenius, mineralines medžiagas, vitaminus ir kitas biologiškai aktyvias medžiagas. Maisto medžiagos turi būti pateikiamos aukšto pasisavinimo lygio, tarp pagrindinių maisto medžiagų turi būti išlaikomas atitinkamas santykis, nes atskirais atvejais viena maisto medžiaga kitos pakeisti negali. Kiekviena maisto medžiaga savo ruožtu yra svarbi, todėl būtina, kad žvėreliai su pašaru gautų optimalius jų kiekius.
16 Baltymai audinėms sudaromuose racionuose turi būti atitinkamu kiekiu ir santykiu su kitomis maisto medžiagomis, kadangi tai pagrindinė statybinė medžiaga organizmo ląstelėms. Audinėms, kaip ir kitiems kailiniams žvėreliams bei kompanijos gyvūnams: šunims, katėms, lapėms, nutrijoms, šinšiloms baltymai yra energijos šaltinis, tačiau per didelis jų kiekis racione yra nepageidautinas, kadangi tai yra neefektyvu. Baltymai pašare yra pati brangiausia maisto medžiaga. Sudarant racionus būtina atsižvelgti į žvėrelių produktyvumą ir jų fiziologinę būklę (Hansen et al., 2001; Hellwing et al., 2005; Krogdahl et al., 2004).
Augalinės ir gyvūninės kilmės pašaruose esančių baltymų kokybė priklauso nuo juose esančių aminorūgščių. Žvėreliai nesugeba sintetinti aminorūgščių, kurios jiems reikalingos gyvybinėms funkcijoms palaikyti, produktyvumui ir reprodukcijai, iš paprastų neorganinių junginių, kadangi jų organizme nesusidaro NH2 amino grupė (Damgaard et al., 1998).
P. Rasmussen ir C. Borsting (2001) teigia, kad baltymų kokybė priklauso nuo juose esančių aminorūgščių ir kad baltymų kiekis, reikalingas audinėms, priklauso nuo jų pilnavertiškumo bei riebalų ir angliavandenių kiekio racione.
Baltymų poreikius geriausiai tenkina gyvūninės kilmės pašarų baltymai (Storebakken el al., 2004; Szymeczko, Skrede, 2001). Nustatyta, kad kuo gyvūninės kilmės baltymuose daugiau kolageno, tuo blogiau jie virškinami (Fink, Borsting, 2002).
Nepakankamas aminorūgščių kiekis neigiamai veikia vislumą, nes gaunami mažiau skaitlingi palikuonių lizdai. Ypač labai svarbu tinkamas metionino ir cistino kiekis pašaro davinyje (Damgaard, 2003; Damgaard et al., 1998; Kerminen-Hakkio et al., 2000).
Proteinų sudėtyje turi būti visos aminorūgštys, iš kurių 11 yra būtinos ir nusako proteinų kokybę ir biologinę jų vertę (Fink et al., 2005).
Pagrindinė rezervinė medžiaga žvėrelių organizme – riebalai. Ši maisto medžiaga yra laikoma ir energijos šaltiniu. Su riebalais žvėrelių organizmas gauna reikalingas riebalų rūgštis: linolo, linoleno, arachido. Virškinimo procesams ypač reikalingos riebalų rūgštys, kurių grandinė sudaryta daugiau nei iš 18 anglies atomų (Mayntz et al., 2008).
Linolo, linoleno ir arachido rūgštys yra laikomos nepakeičiamomis. Jos yra svarbios plaukų dangos vystymuisi, augimui, reprodukcijai ir produktyvumui (audinių pienas yra palyginti riebus – apie 8 proc.) (Tauson et al., 2005). Šios rūgštys nesintetinamos organizme, todėl, esant jų trūkumui pašaruose, sutrinka prieauglio augimas ir bendras išsivystymas, o
17 suaugusioms audinėms sutrinka reprodukcinės funkcijos, pasireiškia įvairūs odos susirgimai. Visi išvardinti pasireiškiantys požymiai smarkiai pablogina laukiamą galutinį rezultatą – kailiuko kokybę (Ahlstrom, 1992; Rouving, Mӓntysalo, 1999; Rouving et al., 2001). Audinėms 100-ui kcal (418 kJ) apykaitos energijos gruodžio – balandžio mėnesiais reikia duoti 2,5 – 3,7 g; gegužės – birželio – 3,7 – 4,9 g; liepos – spalio – 4,7 – 5,7 g ir lapkričio – 3,7- 4,5 g riebalų (National research council, 2000).
Linolo ir linoleno rūgštys randamos augalinės kilmės riebalų sudėtyje, o arachido rūgštis – gyvūninės kilmės riebaluose. Trūkstant natūraliai riebių pašarų, raciono riebalams padidinti tinka galvijų lajus, kiaulienos taukai ir lašiniai, riebūs subproduktai (Urlings et al., 1993; Urlings,Bijker, 1991).
Oksiduotus riebalus audinių šėrimui vartoti pavojinga, nes gali sukelti intoksikacijas, virškinamojo trakto sutrikimus, skaido kai kuriuos vitaminus, trikdo augimą ir vystimąsi, neigiamai veikia plaukų dangos formavimąsi, padidina abortų riziką. Šeriant audines pašarais, kuriuose vyrauja nesočios riebalų rūgštys, padidėja vitamino E poreikis, todėl papildomai į pašarą turi būti dedama po 10 – 15 mg vitamino E (Tuori et al., 2002).
Riebalų rūgštys absorbuojamos, išnešiojamos po visą organizmą, kur panaudojamos kaip energijos šaltinis, pieno sintezei laktacijos metu arba deponuojami (Fink et al., 2004).
Angliavandeniai audinių šėrime taip pat svarbūs, kaip baltymai ir riebalai. Žvėreliams iš angliavandenių tinka krakmolas ir cukrus, netinka celiuliozė. Lengvai pasisavinami angliavandeniai pagerina baltymų ir riebalų pasisavinimą (Buddington et al., 2000).
Ilgesnį laiką trūkstant pašaruose lengvai pasisavinamų angliavandenių, žvėreliai gali susirgti acidoze – medžiagų apykaitos sutrikimu. Jeigu žvėrelių šėrimui vartojami netinkami angliavandeniai, sutrinka prieauglio augimas, patelės neprodukuoja pakankamo kiekio pieno, gaunami prastesnės kokybės kailiai (Hansen, 1997; Fink et al., 2007).
Didinant angliavandenių kiekį pašaruose, sumažėja poreikis baltymams Optimaliausias angliavandenių kiekis audinių racionuose yra 20 – 30 proc. nuo bendro pašarų kaloringumo (Fink et al., 2004; Wamber et al., 1996).
Audinės prastai virškina karbohidratus. Karbohidratai suskaldyti iki gliukozės ir organinių rūgščių rezorbuojasi į kraują. Gliukozė šiuos junginius kepenyse paverčiama į glikogeną, kuris yra lengviausiai metabolizuojama energijos forma organizme. Gliukozė ir organinės rūgštys gali būti paverčiami riebalais ir deponuotis kaip riebalinis energijos rezervas,
18 gali būti išskirti su pienu laktozės pavidalu laktacijos metu (Fink et al., 2005; Wamber et al., 1996).
Audinių šėrimui gali būti panaudojami tik žinomi ir pilnai ištirti priedai bei papildai (Thornburg et al., 1985; Hazwinkel, Van der Bron, 2001).
Makroelementai: kalcis, fosforas, natris, chloras; mikroelementai: geležis ir varis. 99 proc. kalcio ir 80 proc. fosforo organizme yra kaupiama kauliniame audinyje. Prieaugliui ir laktuojančioms patelėms reikia: Ca – 0,15 – 0,25 g; P - 0,12 – 0,18 g 100-ui kcal (418 kJ) pašaro energinės vertės. (Skrede et al., 2003).
Žvėrelių organizmas šarminį elementą natrį panaudoja reguliavimui santykio tarp skysčio ląstelėse ir už jų ribų. Kalis, kaip ir natris, reikalingas skysčių balansui. Natrio yra tarpląsteliniame skystyje, tai kalio – ląstelės viduje (Jorgensen, 1985). Šių elementų poreikis po 0,2 – 0,3 g druskų pavidale 100-ui kcal apykaitos energijos (Skrede et al., 2003; Süvegovi et al., 2000).
Svarbus yra ir magnis, kuris aktyvuoja medžiagų apykaitos procesus organizme. Geležies didžiausia dalis yra sukaupiama kraujyje. Audinėms didelę reikšmę turi kai kurių žuvų rūšių organizme sukauptas trimetilaminoksidas. Jo skilimo produktai stabdo geležies pasisavinimą (Wenzel et al., 1989). Jeigu pasireiškia geležies trūkumas arba sutrika jos pasisavinimumas, audinės gali susirgti anemija.
Cinkas laikomas būtinu mikroelementu ir rekomenduojama, kad jo būtų 20 mg vienam kilogramui paruošto pašaro mišinio. Mangano poreikis audinėms yra rekomenduojamas – 15 mg vienam kilogramui paruošto pašaro mišinio.
Selenas turi tamprų ryšį su vitaminu E. Augaliniuose pašaruose esantis selenas pasisavinamas geriau nei iš gyvūninės kilmės komponentų (Juraitis, Kulpys, 2003).
Vitaminai labai svarbios biologiškai aktyvios medžiagos, reguliuojančios biocheminius procesus organizme. Vitaminams yra bendra tai, kad jų reikia labai nedideliais kiekiais, organizmas pats nesintezuoja. Tik vitaminas D sintezuojamas odoje saulės spindulių poveikyje, atitinkamos virškinamojo trakto bakterijos gamina folinę rūgštį, biotiną ir vitaminą K.
Racionai, kurių sudėtyje yra 10 – 20 proc. žuvies, pilnai patenkina vitamino A poreikius (Thode, 2001). Vitaminas D įtakoja kalcio ir fosforo absorbciją iš virškinamojo trakto. Vitamino D deficito požymis yra rachitas.
19 Vitaminas B1 būtinas baltymų apykaitos procesui organizme (Zöllner, 2002). Audinėms
dažnai pastebimas tiamino trūkumas, kuris atsiranda dėl tiamino skilimo pašaruose, bei dėl provitamino tiaminazės veikimo sutrikimų (Wenzel et al., 1989).
Kaip natūralus vitaminų šaltinis yra: kepenys, pienas, žuvų taukai, pašarinės mielės.
2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
Moksliniai tyrimai atlikti laikantis 2008 12 18 Lietuvos Respublikos valstybinės veterinarinės tarnybos įsakymo Nr. B1-639 („Valstybės žinios“, 2009 01 22, Nr. 8) „Dėl gyvūnų, skirtų eksperimentiniams ir kitiems mokslo tikslams laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų“. Taip pat, atitinka ES Direktyvą 86/609/EEC ir EK rekomendacijas 2007/526 EC „Gyvūnų naudojimas ir laikymas eksperimentiniais ir kitais tikslais“.
Užsibrėžtiems tikslams įvykdyti mes atlikome mokslinus – ūkinius bandymus, pasinaudodami grupių periodų metodu su analogais kiekvienoje grupėje. Bandymo metu šėrimą vykdėme taip, kad neliktų pašarų likučių, kad pašaro porcija būtų pilnai suėdama arba kad kuo mažiau liktų pašarų likučių. Mokslinio – ūkinio bandymo eigoje tam tikru periodu buvo atliktias virškinamumo bandymas, kad nustatyti maisto medžiagų pasisavinamumo lygį. Stebėjome kūno masės priaugimą nuo pat atjunkymo iki mušimo. Ištyrėme kraujo biocheminius rodiklius, kad įvertinti sveikatos būklę.
2.1. Tyrimų atlikimo laikas ir vieta
Tyrimus atlikome Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos Gyvūnų mitybos katedroje, žvėrininkystės individualiame ūkyje su audinėmis Mustela vison, privačioje smulkių gyvūnų veterinarijos klinikoje.
20 Audinukus atrinkome po atjunkymo nuo motinų, prisilaikėme analogų principo. Pagal leidžiamas nukrypimo normas suaugusios audinės ir audinukai buvo parinkti pagal svorį, lytį, lizde esančių audinukų skaičių, sveikatos būklę, judrumą.
Tyrimą atlikome 2012 metų vasario – lapkričio mėnesiais (dalinai dar ir gruodžio pradžioje).
2.2. Tyrimų metodai
Numatytiems tikslams įvykdyti naudojomės priimtais metodais, laikydamiesi visų reikalavimų ir standartų.
Žvėrelius parinkome analogų principu, kur skirtumas tarp rodiklių leidžiamas 3 proc. Prieš bandymą žvėrelius apžiūrėjo veterinarijos gydytojas, taip pat pagal vedamus apskaitos žurnalus, patikrinome – ar žvėreliai vakcinuoti nuo jiems būdingų susirgimų (Januškevičius, 1992). Kiekvienoje grupėje buvo parinkta po 7 suaugusias audines ir po 5 audinukus. Bandymui vykdyti buvo sudaryta po dvi grupes: kontrolinė ir tiriamoji suaugusių audinių ir kontrolinė ir tiriamoji jauniklių. Bandymai buvo vykdomi individualiame žvėrininkystės ūkyje.
Suaugusių audinių svorį nustatėme bandymo pradžioje, prieš sukergimą ir pabaigoje, po audinukų atjunkymo. Audinių jauniklių svorį nustatėme bandymo pradžioje, savaitės, dviejų, trijų, keturių, septynių savaičių amžiuje ir atskirais auginimo periodais, kurių buvo trys, ir bandymo pabaigoje. Audines ir audinukus šėrėme racionais, kuriuose pagrindinių maisto medžiagų kiekiai ir santykiai tarp jų buvo vienodi, tik tiriamųjų grupių žvėreliams į racioną buvo pridedama 1 proc., nuo sušeriamo pašaro kiekio, mannanoligosacharido. Šėrimą vykdėme atitinkamai sudarytais racionais griežtai normuojant sušeriamų pašarų kiekius, kad neliktų pašarų likučių. Pašarų cheminę analizę atlikome Lietuvos veterinarijos akademijos gyvūnų mitybos katedroje.
Pašarų ir išmatų mėginių paruošimą atlikome prisilaikydami standarto reikalavimų ir eiliškumo:
džiovinome termostate Binder FD 115;
21 paruoštus mėginius patalpinome į švarius, sandarius indus.
Pašarų, tyrimus atlikome pagal priimtas metodikas (Juškienė, 2003; Januškevičius, Mikulioniene S. 2004; Januškevičius, Januškevičienė, 2010):
- vandens ir sausų medžiagų kiekio nustatymą atlikome mėginius džiovindami iš pradžių termostate prie 60-65 0C temperatūros, o vėliau prie 100-105 0C termostate
Binder FD 115 iki pastovaus svorio; džiovinimui buvo panaudoti indai: porcelianinės lėkštelės ir biuksai; svėrimas buvo vykdomas panaudojant kvadrantines ir analitines svarstykles: Kern ABJ 220-4M, 220g/0,1 mg 0,0001 g tikslumu; paskaičiavome bendrąjį pašaro drėgnį: pirminės pašaro drėgmės ir higroskopinės pašaro drėgmės natūralaus drėgnumo pašare sumą; žinodami bendrąjį pašaro drėgnį, paskaičiavome sausas medžiagas; LST ISO 937:2000;
- baltymus nustatėme Kjeldalio metodu (deginimo blokas Foss Digestor 8 Basic) – pašarą paveikėme koncentruota sieros rūgštimi, t. y. sudeginome pašaro organinę dalį, išsiskyrė amoniakas, kuris susijungė su sieros rūgšties liekana ir susidarė amonio sulfatas; vėliau šį junginį paveikėme stipriu šarmu, kad atsiskirtų azotas ir susijungtų su decinormaline sieros rūgštimi, kuri supilta į Erlenmejerio kolbutę; pasibaigus distiliacijai, pabaigą nustatėme su lakmuso popierėliu, atlikome titravimą; titravome su decinormaliniu šarmo tirpalu; baltymų kiekį paskaičiavome panaudodami pastovius koeficientus: 0,0014 – 1 ml decinormalinės sieros rūgšties suriša tokį kiekį azoto (g) ir 16,67 – toks azoto kiekis yra baltymuose; LST ISO 937:2000;
- riebalai buvo ekstrahuojami Soksleto aparate Total Fat 2050 System 230 V 50-60 Hz organinių tirpiklių poveikyje, riebalai buvo nustatomi absoliučiai sausoje medžiagoje; mėginiai buvo patalpinami į paketėlius, sulankstytus iš filtrinio popieriaus, kurie vėliau buvo išdžiovinami, sudedami į ekstrahavimo kamerą ir iš mėginių buvo išplaunami žali riebalai; LST ISO 937:2000;
- mufelinėje krosnyje su termoreguliatoriumi Snol 6,7/1300L deginome pelenus, tam pašarą patalpinome į tiglius ir deginome prie 550 – 600 0C temperatūros; nustačius žalius
pelenus, paskaičiavome organines medžiagas;
- ląstelieną nustatėme pašaro mėginius virindami acto ir azoto rūgščių mišinyje, praplovėme karštu išgrynintu vandeniu, spiritu, eteriu ir išdžiovinome termostate prie 100 – 105 0C temperatūros;
22 - neazotines ekstraktines medžiagas išsiskaičiavome iš organinės pašaro dalies
atėmėme žalius baltymus, žalius riebalus, žalią ląstelieną;
- apykaitos energiją paskaičiavome panaudodami maisto medžiagų kaloringumą, žinodami, kad 1 g baltymų duoda 23,9 kJ, 1 g riebalų – 39,8 kJ, 1 g angliavandenių (krakmolo, cukraus) - 17,5 kJ, 1 g ląstelienos – 20,1 kJ apykaitos energijos.
Audinių pieningumą nustatėme pagal audinukų svorį atitinkamame laikotarpyje padaugindami iš koeficiento (Jorgensen, 1985).
Svėrimui buvo panaudotos buitinės svarstyklės ir techninės svarstyklės Kern MLB 50-3Ns.
Kraujas buvo imamas į EDTA 2 ml tlpos mėgintuvėlius su heparinu. Tyrimams kraujo mėginiai buvo pristatyti per 1,0–1,5 val.
Kraujo biocheminiai rodikliai nustatyti automatiniu biocheminiu analizatoriumi „DIALAB Autolyzer 20010D–2009“.
Virškinamumo koeficientus paskaičiavome klasikiniu būdu:
VK = suvirškinta maisto medžiaga (g) : gautos su pašaru maisto medžiagos (g) x 100. Statistiškai rezultatus – aritmetinį vidurkį, aritmetinio vidurkio paklaidą, patikimumo kriterijų bei patikimumo laipsnį – nustatėme pagal Stjudento t-testą (Sakalauskas, 1998).
23 3. REZULTATAI
3.1. Bandymas su suaugusiomis audinėmis
Pirmiausia atlikome bandymą su suaugusiomis audinių patelėmis, kurios lapkričio-gruodžio mėnesiais buvo atrinktos į veislinį pulką.
3.1.1. Bandymo atlikimo schema
Bandymą su suaugusiomis audinėmis pradėjome 2012 m. sausio mėn. 2 dieną. Analogų principu parinkome 28 audinių pateles ir jas suskirstėme į 4 grupes, po 7 audines kiekvienoje. Atrenkant audines buvo kreipiamas dėmesys į jų svorį, amžių bei sveikatos būklę.
Dvi grupės buvo kontrolinės, nes jų raciono sudėtyje nebuvo prebiotiko mannanoligosacharido, ir dvi grupės tiriamosios, kurių racione buvo prebiotiko priedas, pakeičiant juo atitinkamą kiekį raciono baltymų, kad ir kontrolinės grupės audinių, ir tiriamosios grupės būtų vienodos energinės vertės.
Bandymo schemą su suaugusiomis audinėmis pateikiame 1 lentelėje.
1 lentelė. Bandymo su suaugusiomis audinėmis schema
Grupė Šėrimo racionas
Kontrolinė I Įprastinis racionas, 55 proc. apykaitos energijos gauta su riebalais, 100 proc.(didelis riebalų kiekis)
Tiriamoji I Įprastinis racionas 99 proc. + 1 proc. mannanoligosacharido
Kontrolinė II Įprastinis racionas, 48 proc. apykaitos energijos gauta su riebalais, 100 proc. (vidutinis riebalų kiekis)
24 3.1.2. Suaugusių audinių šėrimas
Audinių šerimui buvo naudojami racionai, kurių sudėtyje buvo tokie patys komponentai, skyrėsi tik jų kiekiai. Audinėms šerti racionus pateikiame (2) lentelėje.
Pagrindiniai iš gyvūninių komponentų, kurie buvo naudojami racionams sudaryti buvo: žuvis ir jos atliekos, žuvų miltai, paukštienos miltai ir hemoglobino miltai. Iš augalinių – buvo naudojami sojos pupelių lukštai, kurie praturtina racioną ląsteliena, nes ji būtina virškinimo procesams organizme, taip pat ekstruhuoti miežių ir kviečių grūdai, kurie buvo sutraiškyti.
Panaudojome ir vitamininų mineralinį premiksą, kuris savo sudėtyje turi pagrindines audinių organizmui, būtent normaliai fiziologinei būklei palaikyti, tai vitaminai tirpūs vandenyje ir riebaluose ir mineraliniai elementai, kurie būtini odai, kailiui.
2 lentelė. Racinų audinėms šerti sudėtis, g kg-1
Produktai
Racionas su dideliu riebalų kiekiu
Racionas su vidutiniu riebalų kiekiu Kontrolinė I n=7 Tiriamoji I n=7 Kontrolinė II n=7 Tiriamoji II n=7
Žuvis ir jos subproduktai 600,0 590,0 530,0 520,0
Paukštienos subproduktai 130,0 130,0 110,0 110,0
Žuvų miltai 86,0 86,0 75,0 75,0
Hemoglobino miltai 18,0 18,0 16,2 16,2
Sojos pupelių lukštai 25,0 25,0 23,0 23,0
Sojos pupelių ir rapsų aliejus (1,1:0,9) 132,2 132,2 97,0 97,0 Ekstruduoti miežiai ir kviečiai (0,8:1,2) - - 140,0 140,0 Druska 3,8 3,8 3,8 3,8 Mannanoligosacharido priedas - 10,0 - 10,0 Vitamininis mineralinis premiksas 5,0 5,0 5,0 5,0
25 Racinuose su dideliu kiekiu riebalų maisto medžiagų santykis (baltymai : riebalai : angliavandeniai) buvo: kontrolinėje ir tiriamojoje grupėje 42:55:3, o racionuose su vidutiniu riebalų kiekiu – 42:48:10.
I kontrolinės audinių grupės raciono sudėtyje (3 lentelė) buvo 60,0 proc. drėgnio, o I tiriamosios – 59, 5 proc., arba 0,5 proc. mažiau palyginti su kontrolinės grupės racione esančiu drėgnio kiekiu. Pagrindinių maisto medžiagų kiekiai šiose audinių grupėse buvo beveik vienodame lygyje, todėl ir racionų energinė vertė labai mažai skyrėsi: I kontrolinės audinių grupės raciono kaloringumas buvo 27,17 MJ kg-1, o tiriamosios grupės racione buvo tik 50 kJ apykaitos energijos
daugiau.
Raciono sudėtyje, kurio maisto medžiagų santykis buvo 42:48:10, sausosios medžiagos kiekiai buvo mažesni. II kontrolinės grupės racione nustatyta 63,4 proc. drėgnio, o II tiriamosios – 63,0 proc. Abiejų grupių racionai savo energine verte buvo lygiaverčiai.
3 lentelė. Racionų suaugusioms audinėms maistinė ir energinė vertė, g kg-1 sausosios
medžiagos
Maisto medžiagų ir apykaitos energijos kiekiai
Raciono maisto medžiagų santykis 42:55:3
Raciono maisto medžiagų santykis 42:48:10 Kontrolinė I n=7 Tiriamoji I n=7 Kontrolinė II n=7 Tiriamoji II n=7 Sausoji medžiaga 400 405 366 370 Organinė medžiaga 898 900 894 898 Žali proteinai 480 482 398 400 Žali riebalai 378 374 270 264 Žali pelenai 102 100 104 102
Neazotinės ekstraktinės medžiagos 40 44 122 132
Apykaitos energija, MJ kg-1 27,17 27,22 22,39 22,38
I kontrolinės grupės audinių racione nuo bendros apykaitos energijos sumos su riebalais buvo gauta 55,36 proc., o su baltymais 42,32 proc. energijos, o I tiriamosios grupės apykaitos energijos iš riebalų ir baltymų gauta atitinkamai tokie dydžiai – 54,66 proc. ir 42,40 proc.
26 Racione su mažesniu riebalų kiekiu, II kontrolinės audinių raciono apykaitos energijos kiekius riebalai sudarė – 48,01 proc. nuo bendros energines raciono vertės, baltymai sudarė – 42,47 proc., o II tiriamojoje energijos iš šių maisto medžiagų atitinkamai buvo gauta: 46,96 proc. ir 42,72 proc.
Į tiriamųjų grupių raciono sudėtį buvo pridėta po 1,0 proc. prebiotiko mannanoligosacharido. Prebiotikas buvo įterpiamas kiekvieną kartą prieš pašarą sušeriant. Kad pilnai paskleisti nedidelį kiekį prebiotiko, pradžioje buvo išmaišoma nedideliame pašaro kiekyje, o po to sumaišoma su visu pašaro kiekiu, kuris skirtas tiriamosioms audinėms sušerti pagal nustatytas sušeriamo pašaro normas.
Mananoligosacharido sudėtį pateikiame 4 lentelėje. 4 lentelė. Mananoligosacharido cheminė sudėtis
Rodikliai Kiekiai
Drėgnis, proc. 3,3
Žali baltymai, proc. 18,3
Β-glukanai1, proc. 30,2
Mananai2, proc. 26,3
pH (2 proc.tirpale) 6,0
Prebiotikas – sausi milteliai, kurio sudėtyje yra tik 3,3 proc. drėgnio. 100 g mananoligosacharido yra 18,3 g žalių baltymų. Jame yra veikliųjų medžiagų, kurios teigiamai veikia virškinamojo trakto peristaltiką ir maisto medžiagų pasisavinamumą iš virškinamojo trakto. Kadangi, bandymais nustatyta, kad šis prebiotikas savo intensyvią veiklą atlieka žarnyne, tai labai svarbu, kad jis šiame virškinamojo trakto skyriuje sudaro reikiamą terpę gerųjų žarnyno bakterijų kolonijų skaičiui didėti ir plėstis.
3.1.3. Suaugusių audinių svorio kitimas
Bandymo pradžioje, kada buvo atrinkti žvėreliai ir suskirstyti į atskiras grupes, audines pasvėrėme. Antrą kartą audinių svoris buvo nustatomas priš kergimą, po to po apsivaikavimo ir atjunkius audinukus.
27 5 lentelė. Audinių svorio kitimas bandymo metu
Audinių svoris atskirais auginimo periodais, g Grupė Kontrolinė I n=7 Tiriamoji I n=7 Kontrolinė II n=7 Tiriamoji II n=7 Audinių svoris bandymo
pradžioje
1164±26,2 1168±24,8 1172±30,1 1158±28,5
Audinių svoris prieš kergimą 1172±24,1 1224±26,7 1199±26,4 1194±25,1 Audinių svoris po
apsivaikavimo
1146±18,6 1192±22,6 1163±23,6 1164±16,4
Audinių svoris po jauniklių atjunkymo
1094±17,5 1156±21,6 1116±18,7 1122±18,4
Atrinktų audinių svoris visose grupėse atitiko reikalavimus, nes skirtumas tarp žvėrelių svorio buvo normos ribose. Bandymui atrinktų audinių svoris buvo 1158–1172 g.
Audinės ramybės būklės laikotarpiu buvo šeriamos racionais, kurie buvo subalansuoti pagal maisto medžiagas ir paskaičiuotas maisto medžiagų santykis tiek kontrolinėms audinėms šerti, tiek ir tiriamosioms audinėms. Skirtumas buvo tas, kad tiriamosios grupės audinėms raciono sudėtyje buvo prebiotikas mannanoligosacharidas. Po beveik dviejų mėnesių stebėjimo ir šėrimo racionais, kurių sudėtis ir maistinė vertė pateikta darbe, t. y. prieš kergimą audinės buvo pasvertos antrą kartą. Šio svėrimo rezultatus pateikiame 5 lentelėje.
I kontrolinės grupės audinių svoris buvo 1172 g, o I tiriamosios grupės audinių svoris buvo 1,84 proc didesnis, II kontrolinės grupės audinės svėrė 1199 g, o II tiriamosios grupės audinių svoris buvo 2,04 proc. didesnis palyginti su kontrolinių grupių audinių svoriu. Apsivaikavusių audinių svoris sumažėjo: I kontrolinės – 2,21 proc., II kontrolinės – 3,0 proc., I tiriamosios – 2,51 proc. ir II tiriamosios – 2,61 proc. palyginti su buvusiu svoriu prieš kergimą.
Nors audinių šėrimas buvo pilnavertis, paros maisto medžiagų ir energijos poreikiai buvo tenkinami, nas buvo paskaičiuota atskirais laikotarpiais, kiek turi gauti porcijų pašaro, kad patenkinti poreikius augimui, vystimuisi ir fiziologiniams poreikiams tenkinti. Per bandymo laikotarpį su suaugusiomis audinėmis buvo pastebėta, kad atskirais periodais jų svoris didėjo, o
28 pasvėrus žvėrelius po jauniklių atjunkymo, buvo nustatytas svorio sumažėjimas visose grupėse, tik ne vienodu kiekiu.
Palyginus svorio kitimą pabaigoje ir pačioje pradžioje, nustatyta, kad I kontrolinės grupės audinių svoris buvo 1094 g ir sumažėjo 6,01 proc., II kontrolinės –1116 g, sumažėjo 4,78 proc., I tiriamosios – 1156 g, sumažėjo 1,03 proc., II tiriamosios – 1122 g, sumažėjo 3,11 proc.
Didesni žvėrelių svorio sumažėjimai pastebėti grupėse, kurios mannanoligosacharido negavo. Mažiau neteko svorio tie žvėreliai, kurių racionas buvo daugiau praturtintas riebalais ir gavo mannanoligosacharido priedą.
3.1.4. Audinių pieno produkcija
Nuo audinių laktacijos pradžios ir audinukams esant neonataliniame laikotarpyje buvo nustatomas audinių pieningumas – išprodukuojamas pieno kiekis per parą. Tai labai svarbus rodiklis žvėrininkystėje, nes nulemia gerą jauniklių vystimąsi ir augimo spartą. Pakankamą pieno kiekį gaunantys jaunikliai neužskursta, iš pat pradžių neonataliniame laikotarpyje gaudami pakankamai maisto medžiagų su pienu, normaliai vystosi ir kituose auginimo perioduose, todėl iš pilnavertį šėrimą gavusių ir normaliose zoohigieninėse sąlygose užaugintų žvėrelių gaunami geros kokybės kailiai arba geromis veislinėmis savybėmis pasižymintys patinėliai bei patelės.
Audinių pieno produkcijos rezultatus pateikiame sekančioje lentelėje.
6 lentelė. Laktacijos metu audinių išprodukuojami pieno kiekiai per parą, g
Grupė n=7 Savaitės 1 2 3 I kontrolinė 102,4±6,2 138,7±5,8 210,4±4,7 II kontrolinė 98,8±7,1 138,2±10,3 198,6±12,4 I tiriamoji 108,6±4,5 156,6±8,4 224,2±6,8 II tiriamoji 100,4±3,2 148,8±6,6 212,4±5,2
Iš lentelėje pateiktų duomenų matome, kad audinių išskiriamo pieno kiekis kiekvieną savaitę didėjo. Kadangi audinukai gimsta labia nedidelio svorio ir būdami pusiauembrioniniame išsivystymo tarpsnyje pieno suvartoja mažesnius kiekius, bet jie toliau pradeda sparčiai augti ir
29 vystytis, todėl pieno poreikis smarkiai didėja, nes motions pienas pirmomis savaitėmis yra pagrindinis maistas jauninkliams.
I kontrolinės audinės pirmosios laktacijos savaitės eigoje išskyrė per parą po 102,4 g, antrosios savaitės bėgyje 36,4 g daugiau, o trečiosios – 108,0 g daugiau, t. y. daugiau nei du kartus. I tiriamosios grupės audinių išskiriamo pieno kikis visuose tarpsniuose buvo didesnis. Pirmają savaitę šios grupės audinės išskyrė po 108,6 g pieno, arba 5,71 proc., antrąją – 156,6 g, arba 11,43 proc., trečiąją – 224,2 g, arba 6,16 proc. daugiau palyginti su kontrole.
II kontrolinės grupės audinės per parą pirmosios laktacijos savaitės bėgyje išskyrė 98,8 g pieno, arba 1,59 proc., antrosios – 138,2 g, arba 7,12 proc., trečiosios – 198,6 g, arba 6,50 proc. mažiau palyginti su II tiriamosios audinių grupės išskiriamo pieno kiekiu.
Aktyviausia pieno liaukos veikla trijų savaičių laikotarpyje buvo I tiriamosios audinių grupėje, kurios pradžioje laktacijos per parą išprodukavo po 108,6 g pieno, o trečiosios laktacijos savaitės laikotarpiu po 224,2 g. Jų pieno produkcijos kiekis padidėjo 115,6 g, arba 51,56 proc.
Jaunikliams labai svarbu yra gaunamo pieno kiekis, gal dar net svarbesnis aspektas, kokia yra gaunamo pieno sudėtis, t. y. jo maistinė ir energinė vertė.
3.2. Bandymas su audinių priaugliu
Atlikus bandymą su suaugusiomis audinių patelėmis Mustela vison, toliau atlikome bandymą su šių audinių jaunikliais. Stebėjimui buvo sudarytos 4 grupės, kiekvienoje buvo parinkta po 5 audinukus. Audinių, kurios buvo šeriamos racionu, kurių 55 proc. energijos gavo su riebalais, geriausiu savo elgesiu pasižymėjusios audinės ir kurios vadoje buvo 5 audinukai (į tai buvo kreipiamas dėmesys sudarant ir kitas grupes), buvo sudaryta viena grupė – I kontrolinė, audinių, kurios gavo tokį patį racioną, tik jo sudėtyje buvo mannanoligosacharido 1 proc. – I tiriamoji grupė, audinių, kurių racione apie pusę apykaitos energijos kiekio gavo su riebalais, – II kontrolinė ir II tiriamoji, kurios žvėreliai buvo šeriami kaip II kontrolinės, bet su racionu gavo mannanoligosacharido priedą.
30 7 lentelė. Bandymo su suaugusiomis audinėmis ir bandymo su jų jaunikliais laktacijos pradžioje schema
Grupė Suaugusių audinių šėrimo racionas
Kontrolinė I Įprastinis racionas, 55 proc. apykaitos energijos gauta su riebalais, 100 proc.(didelis riebalų kiekis)
Tiriamoji I Įprastinis racionas 99 proc. + 1 proc. mananoligosacharido
Kontrolinė II Įprastinis racionas, 48 proc. apykaitos energijos gauta su riebalais, 100 prc. (vidutinis riebalų kiekis)
Tiriamoji II Įprastinis racionas 99 proc. + 1 proc. mananoligosacharido
Suaugusių audinių šėrimas, kūno masės kitimas bei pieningumas buvo pateiktas anksteniuose skyriuose. Tolimesniuose skyriuose bus pateikti tyrimų rezultatai su audinukais.
3.2.1. Audinukų svorio kitimas pirmosiomis savaitėmis
Pirmas tris savaites audinukai gavo motinos pieną, jokio šėrimo papildomu pašaru vykdoma nebuvo. Buvo sudarytos keturios audinukų grupės po 5 jauniklius kiekvienoje.
Pirmą kartą jaunikliai buvo pasverti po gimimo, po to savaitės, dviejų ir trijų savaičių amžiuje. Svėrimo rezultatus pateikiame sekančioje lentelėje.
31 8 lentelė. Jauniklių svorio kitimas neonataliniame laikotarpyje, g
R o d i k l i a i Grupė I kontrolinė n=5 I tiriamoji n=5 II kontrolinė n=5 II tiriamoji n=5 Audinuko svoris gimus 9,8±0,08 9,7±0,12 9,9±0,06 9,8±0,10
Vados svoris po gimimo 49,0 48,5 49,5 49,0
Audinuko svoris savaitės amžiuje 38,5±1,14 39,0±0,87 38,7±0,98 39,3±1,32 Vados svoris vienos savaitės
amžiuje
192,5 195,0 193,5 196,5
Audinuko svoris dviejų savaičių amžiuje
83,5±2,00 87,2±1,48 82,4±1,64 86,4±2,14
Vados svoris dviejų savaičių amžiuje
417,5 436,0 412,0 432,0
Audinuko svoris trujų savaičių amžiuje
114,6±0,79 126,1±1,48 107,1±2,16 118,7±2,56
Vados svoris trijų savaičių amžiuje 573,0 630,5 535,5 593,5
Gimusių audinukų svoris buvo 9,7–9,9 g. Svoris kontrolinės grupės audinukų, kurių motinų raciono 55 proc. energijos sudarė riebalai, buvo 38,5 g, arba 0,5 g mažesnis palyginti su tiriamosios grupės audinukų, kurių motinų racione buvo mannanoligosacharido priedas, svoriu. Kontrolinės grupės audinukų, kurių motinos buvo šeriamos racionu, kuriame nuo bendros energinės vertės riebalai sudarė beveik pusę viso kiekio, svoris buvo 38,7 g, arba 1,53 proc. mažesnis palyginti su audinukų svoriu, kurių motinų racione buvo prebiotikas.
Buvo nustatyta, kad per sekančią savaitę audinukų svoris padvigubėjo ir jų svoris buvo 82,4– 87,2 g. Didžiausias svoris buvo nustatytas I tiriamosios grupės audinukų. Jų svoris buvo 87,2 g, arba 4,24 proc. didesnis palyginti su I tiriamosios grupės audinukų svoriu, ir 5,51 proc. didesnis palyginti su II kontrolinės grupės bei 0,92 proc. didesnis palyginti su II tiriamosios audinukų grupės svoriu dviejų savaičių amžiuje.
Ta pati tendencija išliko pasvėrus audinukus ir trijų savaičių amžiuje. I tiriamosios grupės audinukai svėrė 126,1 g, arba 9,12 proc. daugiau palyginti su I kontroline grupe. II tiriamosios
32 grupės audinukai svėrė po 118,7 g, arba 9,73 proc. daugiau, kurių motinų racionas buvo praturtintas mannanoligosacharidu.
9 lentelė. Audinukų augimo sparta per pirmas tris amžiaus savaites, g
Paros priesvoris Grupė I kontrolinė n=5 I tiriamoji n=5 II kontrolinė n=5 II tiriamoji n=5 I savaitės laikotarpio pabaigoje: svėrė 28,7 29,3 28,8 29,5 paros priesvoris 4,10±0,12 4,19±0,08 4,11±0,11 4,21±0,10 II savaitės laikotarpio pabaigoje: svėrė 45,0 48,2 43,7 47,1 paros priesvoris 6,43±0,14 6,89±0,16* 6,24±0,11 6,73±0,07** III savaitės laikotarpio
pabaigoje: svėrė
31,1 38,9 24,7 32,3
paros prisvoris 4,44±0,18 5,56±0,16*** 3,53±0,14 4,61±0,12*** Per tris savaites: priaugo
paros priesvoris 104,8 4,99±0,08 116,4 5,54±0,08*** 97,2 4,63±0,14 108,9 5,19±0,16* *p<0,05; **p<0,01; ***p<0,001
Didžiausias paros priesvoris per pirmąją savaitę buvo nustatytas II tiriamosios grupės audinukų ir sudarė 4,21 g, arba 0,48–2,61 proc. didesnis palyginti su kitų grupių audinukų kūno masės priaugimu per parą. Antros savaitės laikotarpiu I tiriamosios grupės audinukų paros priesvoris buvo pats didžiausias ir sudarė 6,89 g, arba 6,68 proc. didesnis (p<0,05) palyginti su I kontrolinės grupės rezultatu. II tiriamosios grupės audinukai per parą priaugo po 6,73 g, arba 7,22 proc. daugiau (p<0,01) palyginti su kontrole.
Trečiosios savaitės laikotarpiu pats didžiausias audinukų paros priesvoris buvo I tiriamojoje grupėje – 5,56 g, arba 20,15 proc. didesnis (p<0,001) palyginti su I kontrolinės audinukų grupės kūno masės priaugimu. Taip pat ir II tiriamojoje grupėje ausinukai priaugo daugiau negu kontrolinės grupės ir šie rezultatai buvo atitinkamai: 4,61 g ir 3,53 g.
33 Per visą trijų savaičių laikotarpį tiriamosios grupės audinukai, kurių motinų racione didesnę pusę apykaitos energijos sudarė energija gauta su riebalais ir racione buvo mannanoligosacharido priedas, priaugo po 5,54 g, arba 9,93 proc. daugiau (p<0,001), spartesniu augimu pasižymėjo ir II tiriamosios grupės audinukai, kurie per parą priaugo po 5,19 g, arba 10,79 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su audinukais, kurių motinų racione mannanoligosacharido nebuvo.
3.2.2. Audinukų šėrimas po nujunkymo
Audinukai nuo motinų buvo atskirti 42 dienų amžiuje. Prieš atjunkymą, kada dar audinukai buvo neonataliniame laikotarpyje, buvo pratinama prie pašaro, kurį pilnai gavo atjunkius. Audinukų pilnavertis šėrimas po atjunkymo ir pirmosiomis dienomis, ir vėlesniuose laikotarpiuose yra labai svarbus faktorius, nulemiantis bendrą žvėrelių išsivystymą ir nulemiantis galutinį rezultatą, kuriso yra siekiama. Nuo visaverčio šėrimo labai didele dalimi priklausys galutinės produkcijos, kuri gaunama iš kailinių žvėrelių, kokybė – kailiuko dydis, pūko, akuotinių ir krypties plaukų kiekis ploto vienete bei kailiuko prekinė vertė.
Tolimesniam bandymo pratesimui buvo paimti I kontrolinės ir I tiriamosios grupių žvėreliai. Kiekvienoje grupėje buvo po dvi pateles ir tris patinėlius. Kadangi mūsų tikslas buvo stebėti kūno masės priaugimą atskirais auginimo laikotarpiais, todėl šių grupių žvėreliai mums daugiau tiko, palyginti su kitų dviejų grupių. Taip pat šių grupių žvėreliai buvo mažiau baikštūs ir gyvybingesni, mažiau tingūs.
10 lentelė. Bandymo su audinių prieaugliu schema
Grupė Audinių prieauglio šėrimo racionas
Kontrolinė Įprastinis racionas100 proc.
Tiriamoji Įprastinis racionas 99 proc. + 1 proc. mananoligosacharido
Žvėrelių šėrimas buvo vykdomas lygiaverčiai, tik tiriamiesiems audinių jaunikliams raciono sudėtyje vėl buvo pridedama prebiotiko mannanoligosacharido 1 proc. kiekiu, pakeičiant dalį žuvies.
Audinių prieauglis po nujunkymo buvo šeriamas racionu, kurio sudėtį pateikiame 11 lentelėje.
34 11 lentelė. Raciono sudėtis audinių prieaugliui po nujunkymo, proc.
Komponentai Grupė Kontrolinė n=5 Tiriamoji n=5 Paukštienos miltai 20,25 20,25 Žuvis 20,55 19,85 Žuvų miltai 10,15 9,85 Ekstruduoti kviečiai 4,15 4,15 Lukštentos avižos 4,15 4,15
Sojos pupelių miltai 7,55 7,55
Cukrinių runkelių pulpa 6,55 6,55
Alaus mielės 2,00 2,00
Išrūgų milteliai 1,35 1,35
Priedai 4,00 4,00
Mannanoligosacharidas - 1,00
Vanduo 19,30 19,30
Priedo sudėtyje yra: 3,0 proc. valgomoji druska, 1,0 mineralinis vitamininis papildas: 10,1 g geležies sulfato, 6,0 g mangano, 2,2 g kobalto, 210 tūkst. TV vit. A, 47 tūkst. TV vit. D3, 2,6 tūkst.
TV vit. E, 1,08 mg vit B12.
Mananoligosacharidas savo sudėtyje turintis tam tikrą kiekį baltymų, todėl juo buvo pakeista ir atitinkamas kiekis žuvies ir žuvų miltų.
Racionas žvėreliams buvo sudarytas iš augalinės ir gyvūninės kilmės komponentų. Iš gyvūninių pašarų buvo panaudota paukštienos miltai, žuvis ir jos miltai bei išrūgų milteliai, kurie nuo bendros raciono sudedamųjų dalių sumos sudarė 52,30 proc., o likusioji dalis augalinės kilmės pašarai ir priedai – kontrolinių žvėrelių racionas, o bandomųjų žvėrelių racione gyvūniniai komponentai sudarė 51,30 proc., arba 1,00 proc. mažesne dalimi, nes toks kiekis gyvūninių komponentų buvo pakeista mananoligosacharidu.
Pagal cheminės analizės rezultatus 12 lentelėje pateikta žvėreliams šerti naudojamų racionų maistinė ir energinė vertė. Sausąsias medžiagas ir jų sudedamąsias dalis nustatėme pagal priimtas metodikas, energinė vertė paskaičiuota pagal maisto medžiagų kaloringumą.
