LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Milda Matiukaitė
PRIVAČIOS KINEZITERAPEUTO VEIKLOS
POREIKIO IR GALIMYBIŲ ĮVERTINIMAS
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas
doc. dr. Laimonas Šiupšinskas
2013.05.15
2
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
PRIVAČIOS KINEZITERAPEUTO VEIKLOS POREIKIO IR GALIMYBIŲ ĮVERTINIMAS
Milda Matiukaitė
Mokslinis vadovas doc. dr. Laimonas Šiupšinskas
Lietuvos Sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2013. 82 p.
Darbo tikslas. Įvertinti privačios kineziterapeuto veiklos poreikį ir galimybes Lietuvoje. Uždaviniai: 1. Apžvelgti ir išanalizuoti kineziterapeuto veiklą reglamentuojančią teisinę bazę bei oficialią statistiką apie privačios kineziterapeuto veiklos galimybes Lietuvoje. 2. Nustatyti privačios kineziterapeuto veiklos poreikį bei įvertinti kineziterapeutų požiūrį į tai. 3. Įvertinti pagrindinius privačiai kineziterapeuto veiklai Lietuvoje kliudančius veiksnius.
Tyrimo metodika. Atlikta mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, anoniminė anketinė
apklausa. Respondentai, Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto ir Lietuvos Sporto universiteto kineziterapijos bakalauro ir magistratūros studijų studentai. Apklausos metu išdalinta 115 anketų, iš kurių 105 sugrąžintos teisingai užpildytos. Atsako dažnis 91,3 proc. Statistinė analizė atlikta programos SPSS 20.0 paketu.
Rezultatai. Kineziterapijos paslaugos priskiriamos prie licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, todėl esminė sąlyga verstis privačia kineziterapeuto veikla yra asmens sveikatos priežiūros įstaigos licencija teikti kineziterapijos paslaugas. Kineziterapeuto profesija yra įtraukta į Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesijų sąrašą, tačiau specialistai yra nelicencijuojami, o esminė sąlyga verstis privačia kineziterapeuto veikla yra kineziterapeuto profesinė kvalifikacija. Respondentai 100 proc. pasisako už tai, kad Lietuvoje kineziterapeutams turi būti sudaromos sąlygos užsiimti privačia kineziterapeuto veikla. Asmeniškai užsiimti privačia kineziterapeuto veikla norėtų 87 proc. respondentų, 13 proc. nenorėtų užsiimti privačia kineziterapeuto veikla. Labiausiai kineziterapijos ir privačios kineziterapeuto veiklos plėtrai Lietuvoje kliudantys veiksniai yra nesudarytos sąlygos tiesiogiai kreiptis į kineziterapeutą (5,01±0,4), nepakankamas kineziterapeuto veiklos teisinis
reglamentavimas (5,29±0,4), kineziterapeutų licencijavimo nebuvimas (5,81±0,4),
nepakankamas reabilitacijos ir kineziterapijos sektoriaus finansavimas (5,99±0,3), teisinės bazės susijusios su privačia kineziterapeuto veikla ir reikalavimų kineziterapijos kabinetui stoka (6,32±0,4), ribota galimybė pacientui pasirinkti kineziterapijos paslaugą privačioje
3 kineziterapijos klinikoje/kabinete ir gauti apmokėjimą iš PSDF (6,34±0,3), nepakankamas kineziterapijos vertinimas gydytojų tarpe (6,35±0,3) bei sunkios darbo sąlygos ir menki kineziterapeutų atlyginimai (6,50±0,4).
Išvados. 1. Lietuvoje kineziterapijos paslaugas teikia nelicencijuojami kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją turintys specialistai, tuo tarpu asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi gauti licenciją teikti kineziterapijos paslaugas. 2. Visi apklausoje dalyvavę respondentai pasisako už sąlygų privačios kineziterapeuto veiklos vykdymui sudarymą Lietuvoje. Beveik 90 proc. respondentų asmeniškai norėtų užsiimti privačia kineziterapeuto veikla. 3. Labiausiai kineziterapijos ir privačios kineziterapeuto veiklos plėtrai Lietuvoje kliudantis veiksnys yra nesudarytos sąlygos tiesiogiai kreiptis į kineziterapeutą (p<0,05).
4
SUMMARY
Public Health
THE EVALUATION OF THE DEMAND AND OPPORTUNITIES OF PRIVATE PHYSICAL THERAPY PRACTICE
Milda Matiukaitė
Scientific adviser doc. dr. Laimonas Šiupšinskas
Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas; 2013. 82 pg.
The aim of the thesis. To evaluate the demand and opportunities of private physical therapy practice in Lithuania.
Objectives: 1. To review and analyse the legal base regulating physical therapy practice and official statistics concerning the opportunities of private physical therapy practice in Lithuania. 2. To assess the demand of a private physical therapy practice and to evaluate the attitude of physical therapists towards this matter. 3. To evaluate the main factors hindering private physical therapy practice in Lithuania.
Methods of the research. The analysis of scientific literature and documents and an anonymous questionnaire survey have been carried out. The respondents were the students of Bachelor‘s and Master‘s Physical Therapy studies of Lithuanian University of Health Sciences and Lithuanian Sports University. During the survey 115 questionnaires were handed out, 105 of which were returned correctly filled in. The response rate was 91.3 %. Statistical analysis has been carried out with the program package SPSS 20.0.
Results. Physical therapy services are classified as licensed services of personal healthcare
therefore an essential condition to practise physical therapy privately is the license of a
personal healthcare institution to provide physical therapy services. The profession of a physical therapist is included in the list of professions regulated by the Republic of Lithuania, however, specialists are not licensed whereas an essential condition to practise physical therapy privately is the professional qualification of a physical therapist. 100 %. of the respondents give their voice for the idea that the conditions under which physical therapists could practice physical therapy privately have to be established in Lithuania. 87 %. of the respondents would like to practise physical therapy personally and 13 %. would not like to practise physical therapy privately. The most important factors hindering the development of physical therapy and private physical therapy practice are unfavourable conditions to consult a physical therapist directly (5,01±0,4), insufficient legal regulation of physical therapy
5 practice (5,29±0,4), the absence of the licensing of physical therapists (5,81±0,4), insufficient financing of the rehabilitation and physical therapy sector (5,99±0,3), the absence of the legal base related to private physical therapist practice and requirements for a physical therapy consulting-room (6,32±0,4), limited opportunity for the patient to choose a physical therapy service in a private physical therapy clinic/consulting-room and to receive a coverage from PSDF (6,34±0,3), insufficient appreciation of physical therapy among doctors (6,35±0,3), poor working conditions and low salaries of physical therapists (6,50±0,4).
Conclusions. 1. In Lithuania physical therapy services are provided by non-licensed specialists who have a professional qualification of a physical therapist, whereas a personal healthcare institution has to obtain a license to provide physical therapy services. 2. All the respondents of the survey give their voice for ensuring the conditions of practicing physical therapy privately in Lithuania. 3. The factor that hinders the development of physical therapy and private physical therapy practice is unfavourable conditions to consult a physical therapist directly (p<0,05).
Keywords. Private physical therapy practice, the licensing of physical therapists, physical therapy.
6
SANTRUMPOS
AB – akcinė bendrovė. HN – higienos norma. IĮ – individuali įmonė. KT – kineziterapija.
LRS – Lietuvos Respublikos Seimas. LR – Lietuvos Respublika.
LENT – lentelė. LT – litai.
ND – nėra duomenų. PAV – paveikslas.
PSDF – privalomasis sveikatos draudimo fondas. PROC – procentai.
UAB – uždaroji akcinė bendrovė. VŠĮ – viešoji įstaiga.
7
SĄVOKOS IR TERMINAI
Asmens sveikatos priežiūra - valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla, kurios tikslas laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą [54].
Fizinis asmuo – teisės subjektas, kuris nėra juridinis asmuo [4].
Įstatymas - aukščiausią teisinę galią turintis norminis teisės aktas, išleistas Seimo arba priimtas referendumu [4].
Įstatinis kapitalas - minimali suma, kurią akcininkai perduoda bendrovės nuosavybėn prieš pradedant veiklą [59].
Juridinis asmuo – savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas [4,56].
Ligotumas - sergančiųjų skaičius, tenkantis 100 000 gyventojų, ataskaitinių metų pabaigoje [40].
Licencijavimas – nustatymas, kad įstaigos veikla atitinka teisės aktų reikalavimus, įstaigos teisės teikti paslaugas pripažinimas ir licencijos išdavimas [10,57].
Reglamentavimas – tam tikų taisyklių nustatymas [80].
Sveiki gyvenimo metai – metai, kuriuos asmuo tikisi nugyventi būdamas sveikas, kokybiškai, be ligų ir negalios [37,38].
Sveiko senėjimo rėmimas – sveikatos ugdymas visą gyvenimą siekiant išvengti sveikatos problemų ir neįgalumo ankstyvame amžiuje [35,39].
Sergamumas - ataskaitiniais metais užregistruotų naujų susirgimų skaičius, tenkantis 100 000 gyventojų [40].
Teisės aktas – tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra suformuluotos teisės normos [4,56,80]. Teisnumas – galėjimas turėti teises ir pareigas pripažįstamas visiems fiziniams asmenims [56].
Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – tikimybinis rodiklis, rodantis, kiek vidutiniškai metų gyvens kiekvienas gimęs arba sulaukęs tam tikro amžiaus žmogus [40].
Veiksnumas – fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas [56]. Žmogiškasis kapitalas – individo išsilavinimas, įgūdžiai bei sveikata [3,41].
8
TURINYS
ĮVADAS...9/10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Žmogiškasis kapitalas ir sveiki gyvenimo metai ... 11
1.2. Reabilitacija ir kineziterapija kaip ekomomiškai naudingos sritys ... 13
1.3. Kineziterapeutų žmogiškųjų išteklių planavimas ir licencijavimas ... 18
1.4. Kineziterapija kaip savarankiška profesija ... 20
1.5. Juridinio asmens steigimas ... 22
1.6. Juridinių asmenų licencijavimas ... 26
1.7. Fizinių asmenų licencijavimas... 29
1.8. Asmens sveikatos priežiūros įstaigoms keliami reikalavimai ... 31
1.9. Reabilitacijos ir kineziterapijos paslaugų apmokėjimas ... 35
2. TYRIMO METODIKA ... 38
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 41
3.1. Apklaustųjų amžius ir lytis ... 41
3.2. Apklaustųjų darbinė veikla ir darbo stažas ... 42
3.3. Apklaustųjų amžius ir darbo sektorius ... 43
3.4. Kineziterapeutų darbo užmokestis... 44
3.5. Kineziterapeutų darbo sektorius ir darbo vieta ... 46
3.6. Sąlygos užsiimti privačia kineziterapeuto veikla Lietuvoje ... 49
3.7. Apklaustųjų poreikis ir priežastys užsiimti privačia kineziterapeuto veikla ... 52
3.8. Privačios kineziterapeuto veiklos įtaka ... 56
3.9. Kineziterapeutų licencijavimas ir privalomi kompetencijos kėlimo kursai ... 58
3.10. Kineziterapijos ateitis Lietuvoje ... 61
3.11. Veiksniai, labiausiai kliudantys kineziterapijos ir privačios kineziterapeuto veiklos plėtrai Lietuvoje ... 62
IŠVADOS...66
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...67
LITERATŪRA...68
9
ĮVADAS
Medicininė reabilitacija, o ypač ambulatorinė reabilitacija minima kaip prioritetas Lietuvos Respublikos Seimo nutarime 2011 – 2020 metams, Valstybinių ligonių kasų direktoriaus įsakyme 2012 metams medicininė reabilitacija minima kaip prioritetinė kryptis, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme teigiama, kad būtina prioritetą teikti nepriklausomų rangovų privačiai veiklai, plėtoti ambulatorines reabilitacijos paslaugas [15,16,30,34].
Temos aktualumas ir naujumas. 2005 metais Vilniuje buvo įsteigtas privatus kineziterapijos centras turintis asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją teikti kineziterapijos paslaugas [68]. Lietuvoje formuojasi privatus sektorius teikiantis reabilitacijos, o tame tarpe ir kineziterapijos paslaugas [50]. Kineziterapeutai vis dažniau dirba ne tik tradicinėse darbo vietose tokiose kaip ligoninė, poliklinika ar sanatorija, bet užsiima ir individualia kineziterapeuto veikla [63,68,74]. Vis dėlto kineziterapeutai pirmiausiai suprantami, kaip reabilitacijos komandos nariai, o norintys verstis individaulia kineziterapeuto veikla ir gauti licenciją vykdyti šią veiklą, neretai susiduria su nepakankamai aiškiu šios srities regalmentavimu, nepakankama teisine baze bei sveikatos politikos aiškumo ir nuoseklumo trūkumu.
Daugelyje pasaulio šalių kineziterapeutų veikla yra detaliai apibrėžta ir griežtai reglamentuojama, kineziterapija yra pripažįstama kaip savarankiška profesija, kineziterapeutai yra licencijuojami, o šalyse, kuriose kineziterapeutai yra prilyginami specialistams pacientai gali kreiptis tiesiogiai, o už paslaugas yra apmokama [89]. Lietuvoje kineziterapija ir privati kineziterapeuto veikla susiduria su nepakankamu teisiniu reglamentavimu, kineziterapeutai yra nelicencijuojami, daugeliu atvejų pacientai neturi galimybės tiesiogiai kreiptis į kineziterapeutą užsiimantį privačia kineziterapeuto veikla ir gauti apmokėjimą iš privalomojo sveikatos draudimo fondo [89].
Lietuvos mokslininkų darbuose plačiai nagrinėjami reabilitacijos ir kineziterapijos metodai, jų efektyvumas, analizuojami kineziterapeutų rengimo ir karjeros klausimai, kineziterapijos paslaugų kokybė, kineziterapeutų pasitenkinimas darbu ir darbo sąlygomis, tačiau pasigendama kineziterapijos ekonominio efektyvumo vertinimo, pavyko rasti tik keletą darbų išsamiau nagrinėjančių kineziterapeutų profesinio savarankiškumo, privačios kineziterapeuto praktikos, licencijavimo klausimus. Taigi, privačios kineziterapeutų veiklos
10 plėtra, nepakankamai aiškus šios srities teisinis reglamentavimas ir mokslinių darbų šia tema stoka rodo šio darbo temos aktualumą ir naujumą.
Darbo tikslas - įvertinti privačios kineziterapeuto veiklos poreikį ir galimybes Lietuvoje.
Uždaviniai:
1. Apžvelgti ir išanalizuoti kineziterapeuto veiklą reglamentuojančią teisinę bazę bei oficialią statistiką apie privačios kineziterapeuto veiklos galimybes Lietuvoje.
2. Nustatyti privačios kineziterapeuto veiklos poreikį bei įvertinti kineziterapeutų požiūrį į tai.
3. Įvertinti pagrindinius privačiai kineziterapeuto veiklai Lietuvoje kliudančius veiksnius.
11
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Žmogiškasis kapitalas ir sveiki gyvenimo metai
XXI amžiuje lemiamu ekonominio augimo veiksniu tapo protinio darbo darbuotojai, kito protinės ir fizinės veiklos elementų santykis žmonių darbe. Šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje žmogus turi mokytis visą gyvenimą, o tai dažnai sąlygoja pasyvų gyvenimo būdą [3,8]. Žmogiškojo kapitalo teorija kiekvieno žmogaus sveikatą laiko turtu arba sveikatos kapitalu. Dalis šio turto yra paveldima, t.y. dalinai sveikata priklauso nuo iš tėvų gauto tam tikro genų rinkinio, kita dalis – įgyjama [3]. Sveikatos kapitalas susideda iš nesirgimo laiko, kuris panaudojamas darbui, vartojimui, laisvalaikiui [3,8,41]. Nuo sveikatos būklės iš dalies priklauso ir tokie faktoriai, kaip darbingumas, darbo efektyvumas, konkurencingumas, sugebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų, atsparumas stresui [3,8]. Kuo anksčiau pradedama investuoti į žmogaus sveikatą, tuo greičiau šios investicijos duoda apčiuopiamus rezultatus. Europos Komisija prognozuoja, kad jeigu žmonės išliktų sveikesni ilgiau gyvendami, išlaidos sveikatos priežiūrai būtų per pusę mažesnės [35]. Tačiau kaip ir kiekvienas turtas, taip ir sveikata laikui bėgant neprižiūrima prastėja, o kalbant apie žmogaus sveikatą – prastėjimas yra akivaizdus. Sveikatos problemos yra viena pagrindinių nėjimo į darbą ir ankstyvo išėjimo į pensiją priežasčių [38]. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Europos Sąjungoje, pastaraisiais dešimtmečiais ilgėja sparčiai, tačiau sveikų gyvenimo metų skaičiaus vidurkis didėja žymiai lėčiau [8,37,39]. Taigi, vis dar didesnė ilgėjančio gyvenimo dalis praeina esant blogai sveikatos būklei, gyvenant pasyvų gyvenimo būdą, o tai ilgainiui sąlygoja sveikatos priežiūros išlaidų augimą, sukelia sunkumus dalyvauti darbo rinkoje, neigiamai veikiama žmogiškojo kapitalo plėtra [8,37,38,39].
Populiacijos kaita ir struktūra įgyja vis didesnę svarbą priimant politinius, ekonominius, socialinius sprendimus. Šalies gyventojų kaita daro tiesioginę įtaką šalies ekonomikai ir gebėjimams veikti pasaulio ekonomikos kontekste [38]. Remiantis Europos Sąjungos 2012 metų duomenimis, vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo 72,9 metai [37,39,66]. Vis dar išlieka didelis skirtumas tarp moterų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės – 78,4 metai ir vyrų – 67,3 metai [37,39,66]. 2012 metų Eurostat duomenimis, vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė tarp Europos Sąjungos moterų pasiekė – 81,7 metus, vyrų – 75,3 metus [37,39,66]. Taigi, nors vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje ilgėja, tačiau vis dar išlieka daugiau nei 11 metų skirtumas tarp Lietuvos moterų ir vyrų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės ir daugiau nei 3 metų skirtumas tarp Lietuvos ir Europos
12 Sąjungos šalių moterų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės bei 8 metų skirtumas tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos vyrų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės.
Kitas Lietuvai ir Europos Sąjungos šalims aktualus klausimas – progresuojantis šalies gyventojų senėjimo procesas ir kintanti populiacijos amžiaus piramidės struktūra. Europos Sąjungoje ir Lietuvoje darbingo amžiaus žmonių santykis, lyginant su vyresnio amžiaus žmonėmis mažėja. 2012 metų Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 0-14 metų amžiaus grupė sudarė 15 proc. gyventojų, 15-64 metų amžiaus grupė 68,3 proc. ir 65 metų bei vyresnių žmonių amžiaus grupė sudarė 16,7 proc. gyventojų [73]. Europos Sąjungos statistikos tarnybos, Eurostat, prognozėmis Lietuvai ir toliau numatomas spartus gyventojų senėjimas. Skaičiuojama, kad 2060 metų pradžioje beveik 37 procentai Lietuvos gyventojų bus pagyvenę žmonės. Europos Sąjungoje 65-79 metų amžiaus grupė sudarys 17,8 proc., 80 bei vyresnių asmenų grupė - 12,1 proc. [37,38,73].
Dabartiniu laikotarpiu europiečių vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra kur kas ilgesnė už ankstesnių kartų, tačiau sveiki gyvenimo metai Lietuvoje ir Europos Sąjungoje vis dar yra nepakankami [37,38]. Sveiki gyvenimo metai – metai, kuriuos asmuo tikisi nugyventi būdamas sveikas, kokybiškai, be ligų ir negalios [37,38]. Europos Sąjungoje numatomi sveiki gyvenimo metai moterims – 62,6 metai, vyrams – 61,7 metai. Lietuvoje numatomi sveiki gyvenimo metai moterims – 62,3 metai, vyrams – 57,7 metai [37,38,66,73]. Taigi, Lietuvos moterų sveiki gyvenimo metai yra artimi Europos Sąjungos moterų numatomiems sveikiems gyvenimo metams, tuo tarpu Lietuvos vyrams dar trūksta 4 metų iki Europos Sąjungos šalių vyrų sveikų gyvenimo metų skaičiaus. Svarbu paminėti, kad tarp Lietuvos moterų ir vyrų sveikų gyvenimo metų yra vienas didžiausių metų skaičiaus skirtumų tarp Europos Sąjungos šalių [66].
Prailginti sveikus ir aktyvius gyvenimo metus, skatinti sveikatingumą yra vienas iš Europos Sąjungos prioritetinių sveikatos politikos tikslų, atsispindinčių Europa 2020 dokumente [36,66]. Siekiama, kad 20-64 metų amžiaus gyventojų užimtumo lygis būtų 75 proc. ir būtų išvengta ankstyvo išėjimo į pensiją dėl ligų [38]. Vyresnių nei 65 metai amžiaus žmonių išlaikymas sveikais ir aktyviais, gali turėti teigiamos įtakos jų dalyvavimui darbo rinkoje ir padėti reikšmingai sutaupyti sveikatos priežiūros biudžeto lėšų [8,38]. Gera sveikata ir ilgas gyvenimas yra ir turi būti fundamentalūs žmogaus veiklos tikslai. Jeigu sveiki gyvenimo metai sparčiau ilgėtų nei vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė, žmonės būtų ne tik laisvi nuo sveikatos problemų, bet tai turėtų įtakos lėšų paskirstymui sveikatos sistemai [37, 38]. Taigi, atsižvelgiant į Europos Sąjungos sveikatos politiką, vienas pagrindinių Lietuvos sveikatos politikos tikslų turėtų būti sveiko senėjimo rėmimas. Sveiko senėjimo rėmimas –
13 sveikatos ugdymas visą gyvenimą siekiant išvengti sveikatos problemų ir neįgalumo ankstyvame amžiuje [35,39].
Kineziterapeuto veikla apima sveikatos stiprinimą, prevenciją, gydymą ir reabilitaciją, o kineziterapeutas savo praktikoje dirba su vaikais, darbingo amžiaus suaugusiaisiais ir pagyvenusiais žmonėmis, todėl kineziterapija yra universali priemonė, kuri gali padėti efektyviai spręsti šiuolaikines sveikatos problemas bei prisidėti prie sveiko ir aktyvaus senėjimo skatinimo [39,63,89]. Nekyla abejonių, kad sveikas, užsigrūdinęs, aktyvus žmogus lengviau prisitaiko prie kintančių ekonominių – socialinių sąlygų, lengviau perneša įvairius sukrėtimus, todėl natūraliai turėtų atsirasti paskata investuoti į prevenciją, aktyvų poilsį ir sportą, įvairias sveikatingumo programas, reabilitaciją [44]. Kineziterapija, kaip viena pagrindinių reabilitacijos sudedamųjų grandžių, gali būti efektyvi priemonė mažinant Lietuvos moterų daugiau nei 16 metų ir Lietuvos vyrų 10 metų trukmę esant blogai sveikatos būklei ir dėl to gyvenant pasyvų gyvenimo būdą [39,44,66].
Apibendrinant galima teigti, kad artimiausiais dešimtmečiais Europa, kaip ir Lietuva, susidurs arba jau susiduria su demografijos pokyčių sukeltomis pasekmėmis darbo rinkos, sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų srityse. Ilgėjant vidutinei tikėtinai gyvenimo trukmei, augant pensinio amžiaus žmonių skaičiui, o darbingo amžiaus žmonių pamažu mažėjant arba jiems negalint būti aktyviais darbo rinkos dalyviais dėl sveikatos problemų, svarbu imtis veiksmų, užtikrinančių šių žmonių sveikatos kapitalo nuvertėjimo sumažinimą. Atsižvelgiant į kintančius ligų ypatumus, skatinti sveiką bei aktyvų senėjimą. Sveikatos priežiūros sistemos prioritetus ir lėšas nukreipiant į tas sritis, kurios užtikrina efektyvų šiuolaikinių sveikatos problemų sprendimą ir racionalų išteklių panaudojimą, padėtų ne tik sutaupyti, bet ir skatintų šių sveikatos priežiūros sektorių plėtrą.
1.2. Reabilitacija ir kineziterapija kaip ekomomiškai naudingos sritys
Lietuvos Respublikos Seimo nutarime (LRS) 2011 – 2020 metams minima, kad būtina skatinti sveikatos ugdymą, stiprinimą bei prevenciją, plėtoti sveikatos priežiūros paslaugų rinką sąžiningomis konkurencijos sąlygomis, skatinti racionalų ir efektyvų sveikatos priežiūros išteklių naudojimą [15,16]. Sveikatos sistemoje svarbiausias pacientas, o sveikatos sistema turi būti organizuojama atsižvelgiant į kintančius, individualius paciento ir bendrus visuomenės poreikius [15,16]. LRS nutarime taipogi minima būtinybė optimizuoti sveikatos priežiūros paslaugų spektrą, skatinti ambulatorinių paslaugų plėtrą, mažinti nepagrįstų stacionarinių paslaugų skaičių, priartinti sveikatos priežiūros paslaugas prie gyventojų, plėtoti
14 alternatyvias sveikatos priežiūros organizavimo formas. Kaip viena iš alternatyvių sveikatos priežiūros organizavimo formų minima – ambulatorinė reabilitacija [15,16].
Demografiniai pokyčiai, didėjantis ligotumas ir sergamumas bei lėtinių ligų paplitimas, išgyvenamumas po sunkių ligų ar traumų, su gyvenimo būdu susijusių sveikatos sutrikimų paplitimas didina reabilitacijos poreikių apimtį, kartu yra iššūkis kineziterapeutams [1]. Pagrindinį finansinių išteklių praradimą sudaro ne išlaidos asmens sveikatos priežiūrai, bet nesukurtas produktas dėl to, kad asmenys dėl ligos ar neįgalumo nedirbo ar nedirbs iki pensinio amžiaus [1]. Reabilitacija šiuo atveju anksčiau padėtų grąžinti asmenį į darbą, būtų išvengiama komplikacijų, sumažėtų slaugos ar kitų sveikatos spriežiūros paslaugų poreikis bei apimtis, sumažėtų laiko sąnaudos, skiriamos veiklai neduodančiai ekonominės grąžos. Reabilitacija, ypač ambulatorinė reabilitacija, yra viena efektyviausių ūkio šakų [1,5,62]. Įrodyta, kad vienas piniginis vienetas, skirtas reabilitacijai, atsiperka devynis kartus [63,87]. Taigi, reabilitacija yra ta sritis, kurios veikla apima ne tik LRS nutarime minimus siekius bei poreikį racionaliai ir efektyviai panaudoti sveikatos priežiūros išteklius, bet yra išskiriama kaip prioritetas Lietuvos sveikatos politikoje [15,16].
Ištekliai visuomet riboti ir yra daugiau naudingų sričių nei išteklių joms finansuoti, todėl tenka rinktis iš kelių galimybių. Dėl šios priežasties svarbu nustatyti prioritetus ir rinktis tas sveikatos priežiūros sritis, kurios yra ekonomiškai efektyviausios [5]. Vertinant tam tikros sveikatos priežiūros programos ar metodo vertę svarbu atsižvelgti į kainą ir įvertinti, ar išlaidos atitinka laukiamus rezultatus [5]. Lietuvos Respublikos (LR) Sveikatos apsaugos ministro įsakymu V-50 yra patvirtintos reabilitacijos bei sveikatos grąžinimo bazinės kainos [27] (žr. PRIEDAS Nr.4).
15 Reabilitacijos bei sveikatos grąžinimo bazinės kainos yra pateikiamos atsižvelgiant į reabilitacijos etapus [27] (1 pav.).
1 pav. Reabilitacijos etapai [27]
Taigi, iš įsakyme pateiktų duomenų matyti, kad ambulatorinės reabilitacijos I bazinė kaina suaugusiam asmeniui – 48,2 Lt, ambulatorinė reabilitacija II suaugusiam asmeniui – 57,8 Lt, vaikui – 58,9 Lt [27]. Kainos skaičiuotos vienam asmens apsilankymui ar lovadieniui. Reabilitacija II ir pakartorinė reabilitacija II įvertintos 134,2 Lt suaugusiems asmenims ir 136,6 Lt vaikams. Reabilitacija III ir pakartotinė reabilitacija III suaugusiems asmenims ir vaikams įvertintos po 246,3 Lt [27]. A. Kriščiūnas siūlo, kad lovadienio kainoje atskira eilute turi būti išskirta reabilitacijos paslaugų kaina, kuri turi sudaryti 3-4 proc. kainos
[43]. Sveikatos apsaugos ministro įsakyme V-50 kainos yra pateikiamos bendros, įtraukiant
visas reabilitacijos proceso metu atsirandančias išlaidas [27]. Tačiau kyla klausimas, kokia dalis šių reabilitacijos paslaugų įkainių tenka kineziterapijos procedūroms, kaip vienoms pagrindinių reabilitacijos procese. Remiantis L. Brazdžionytės atliktu tyrimu, kurio metu buvo įvertintos darbdavio socialinio draudimo įmokos, komunalinių patarnavimų išlaidos, kineziterapijos priemonių nusidėvėjimas ir pridėta kineziterapeuto darbo užmokesčio dalis,
16 tenkanti vienam pacientui, buvo gauta, kad neurologijos skyriuje vieno paciento, sergančio galvos smegenų insultu, vieno lovadienio kineziterapija kainuoja 3,62 Lt, fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje – 16,7 Lt, ambulatorinės reabilitacijos skyriuje – 14,65 Lt. [5]. Kineziterapijos įkainis buvo gautas susumavus visas išlaidas, atsirandančias teikiant kineziterapijos paslaugą galvos smegenų insultu sergantiems pacientams. Lauros Brazdžionytės tyrimo rezultatai apibendrintai pateikiami lentelėje [5] (1 lent.).
1 lentelė. Neurologijos, fizinės medicinos ir reabilitacijos bei ambulatorinės reabilitacijos skyriuose taikomos kineziterapijos įkainio sudėtinės dalys [5]
Svarbu paminėti, kad tyrimas buvo atliktas 2006 metais, o 2008 metais Sveikatos apsaugos ministro įsakyme V-50 buvo išdėstytos naujos reabilitacijos bei sveikatos grąžinamojo gydymo paslaugų bazinės kainos, todėl įkainiai šiuo metu yra pasikeitę. Vis dėlto akivaizdu, kad kineziterapijos įkainis yra didžiausias fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje, o mažiausiai kainuoja kineziterapijos procedūros neurologijos skyriuje ir ambulatorijoje [5]. Panašios tendencijos yra ir Sveikatos apsaugos ministro įsakyme V-50, kur ambulatorinės reabilitacijos kaina yra mažiausia, kas paaiškina siekį plėtoti ambulatorinės reabilitacijos paslaugas, kaip būdą taupyti ir racionaliai panaudoti sveikatos priežiūros sistemos lėšas [27]. Apibendrinus autorės tyrimo rezultatus, matyti, kad, skaičiuojant kineziterapijos procedūros įkainius, nepakankamai vertinama kineziterapeuto, kaip specialisto, vertė, jo žinios, patirtis, kūrybinė ir intelektinė darbo pusė [5].
17 2013 metais, pateikus užklausimą Valstybinei Ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl to, kokia dalis kainos nuo bazinių Sveikatos apsaugos ministro įsakymu V-50 patvirtintų reabilitacijos bei sveikatos grąžinimo kainų tenka kineziterapijos paslaugai, buvo gautas atsakymas, kad skaičiuojant paslaugos reabilitacija III bazinę kainą yra įtraukta 1,5 val. kineziterapijos paslaugų. Atskirai kineziterapijos paslaugos kaina yra neskaičiuojama. Taigi, skaičiuojant reabilitacija III bazinę kainą, buvo įtraukta 1,5 val. kineziterapeuto atlyginimas, mokesčiai sodrai. Taip pat įtraukiama naudojamų medikamentų kaina, kitos priemonės. Apie kineziterapijos kainos dalį nuo bazinės reabilitacijos bei sveikatos grąžinimo kainos, teikiant paslaugą ambulatorinė reabilitacija I, ambulatorinė reabilitacija II bei reabilitacija II ir pakartotinė reabilitacija II, duomenų negauta. L. Brazdžionytė teigia, kad Sveikatos apsaugos ministerija nenustatė nė vieno kineziterapijos reabilitacijos bazinių kainų lygio, išskyrus ambulatorinio gydymo etapu. Vienos kineziterapijos procedūros kaina yra įvertinta 13,90 Lt [5].
Nors Lietuvos sveikatos politika yra plėtojama atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas ir Europos Sąjungos standartus, o daugelyje šalies dokumentų yra akcentuojama ligų profilaktika, sveikas senėjimas, fizinio aktyvumo skatinimo svarba, o specialistai Lietuvoje ir užsienyje pripažįsta reabilitaciją kaip efektyvią, ekonomiškai naudingą ir lėšas taupančią sritį, tačiau reabilitacijai Lietuvoje vis dar skiriamas nepakankamas dėmesys ir finansavimas. Kineziterapijai, kaip pagrindinei medicininės reabilitacijos priemonei, kuri apima ne tik baigiamąjį sveikatos priežiūros sistemos etapą, bet ir sveikatinimą, prevenciją bei gydymą taip pat vis dar neskiriama derama vieta sveikatos priežiūros sistemoje, o įstatymai ir teisės aktai nepakankamai aiškiai reglamentuoja kineziterapeutų, kaip pagrindinių šios paslaugos teikėjų, veiklą ir finansavimą, susiduriama su daugybe šios sritries plėtojimo problemų [44,45,68,77,88,89,93]. Trūksta mokslinių tyrimų, susijusių su ekonomine kineziterapijos verte [5]. Iš atlikto Lauros Brazdžionytės tyrimo ir apibendrinus Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas reabilitacijos bei sveikatos grąžinimo bazines kainas galima daryti išvadą, kad ambulatorinės paslaugos yra vienos pigesnių paslaugų, tačiau savo efektyvumu nenusileidžia stacionare teikiamoms paslaugoms ir leidžia šias paslaugas suteikti didesniam pacientų skaičiui [5]. Paslaugomis gali pasinaudoti dirbantys asmenys, paslaugos teikiamos arčiau namų bei yra minimos kaip prioritetas sveikatos politikos dokumentuose ir apima daugelį LRS nutarime, 2011 – 2020 metams minimų tikslų [15,16,43,49].
18 1.3. Kineziterapeutų žmogiškųjų išteklių planavimas ir licencijavimas
Sveikatos priežiūros specialistų ištekliai yra svarbiausia sveikatos sistemos sudedamoji dalis ir funkcionavimo sąlyga, o žmogiškųjų išteklių planavimas yra sudėtingas uždavinys, reikalaujantis nuoseklumo ir aiškios sveikatos politikos strategijos [30,75], Sveikatos priežiūros specialistų ištekliai susideda iš gydytojų, odontologų, slaugytojų, kineziterapeutų, visuomenės sveikatos specialistų ir kitų sveikatos priežiūros sistemos atstovų [30,64,75]. Prognozuojant sveikatos priežiūros specialistų skaičių, pirmiausia yra įvertinamas paslaugų poreikis prognozuojamuoju laikotarpiu pagal gyventojų amžiaus, lyties grupes, sergamumo ir mirtingumo rodiklius [7].
Remiantis Europos Sąjungos standartais buvo didinamas reabilitacijos specialistų, tarp jų ir kineziterapeutų, skaičius Lietuvoje, tenkantis 10 000 tūkstančių gyventojų [68,89]. Buvo prognozuojama, kad Lietuvai kineziterapijos specialistų reikėtų apie 5000 [43,44]. Lietuvos Kineziterapeutų draugijos duomenimis, draugijoje yra užregistruota apie 700 kineziterapeutų [89]. A.Kriščiūno duomenimis, 2002 metais Lietuvoje kineziterapeutų skaičius, tenkantis šalies gyventojų skaičiui buvo 1:6333 [43,44,78]. O Mildos Žukauskienės 2011 metais paskelbtoje disertacijoje skaičiuojama, kad Lietuvoje kineziterapeutų skaičius, tenkantis šalies gyventojų skaičiui yra 1:4700 [89]. Estijoje šis skačius yra 1:3500, Italijoje 1:1450, Danijoje 1:610, Švedijoje 1:600, Suomijoje 1:450, Belgijoje 1:355, Etiopijoje 14 kineziterapeutų tenka 60 milijonų gyventojų [89]. Skirtumai tarp autorių pateikiamų duomenų apie Lietuvos kineziterapeutų skaičių liudija, kad Lietuvoje trūksta tikslios su kineziterapeutų skaičiumi susijusios informacijos, nėra tiksliai žinoma, kiek kineziterapeutų yra praktikuojančių, o tai turi įtakos šios srities specialistų poreikio planavimui. Profesijos narių skaičius lemia ir pačios profesijos vystymąsi bei tobulėjimą [89,64], o lyginant su kitomis išsivysčiusiomis šalimis, kineziterapeutų skaičius Lietuvoje yra nepakankamas, tačiau jis turi būti planuojamas atsižvelgiant į individualius šalies ypatumus bei tradicijas. Taigi, Lietuvoje nėra pakankamai vieningo, išsamaus ir reguliariai atnaujinamo duomenų šaltinio, kuriame būtų visa būtina informacija apie sveikatos priežiūros sistemos žmogiškuosius išteklius, o apie tam tikrus sveikatos priežiūros specialistus informacija šalies mastu nėra renkama arba ji yra nepakankama. Dėl šios priežasties sveikatos priežiūros specialistų pasiūlos ir poreikio planavimas yra sudėtingas ir fragmentiškas [75]. Sveikatos priežiūros paslaugų skaičius yra ribojamas, todėl suteiktų paslaugų skaičius ne visada parodo jų poreikį, neatsižvelgiama į paslaugų kokybinius aspektus, neįvertinama ekspertų ir Lietuvos piliečių, kaip paslaugų
19 vartotojų, nuomonė [7,30,75]. Lietuvoje kryptingas sveikatos priežiūros žmogiškųjų išteklių planavimas pradėtas 2000 metais, tačiau informacija buvo renkama daugiausia apie gydytojus ir odontologus [7,30,75].
Pasaulio sveikatos organizacija Europos regiono leidinyje ,,Sveikata visiems” pabrėžia būtinynę ne tik užtikrinti tinkamą sveikatos priežiūros specialistų pasiūlą, bet ir suteikti sąlygas optimaliai veiklai [30]. LRS nutarime 2011 – 2020 metams minima, kad būtina skatinti sveikatos priežiūros paslaugų rinkos plėtrą sąžiningomis konkurencijos sąlygomis, sudaryti lygias sąlygas ir vienodas galimybes teikti sveikatos priežiūros paslaugas valstybinio ir privataus sektoriaus sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams, diegti įvairias valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimo formas, mažinti verslo plėtrą ribojančias sąlygas sveikatos priežiūros sektoriuje. Kaip viena iš prioritetinių krypčių yra minima ambulatorinės reabilitacijos paslaugų plėtra [15,16]. Kalbant apie reabilitacijos specialistus, tarp jų ir kineziterapeutus, sąlygos optimaliai veiklai yra nepakankamos [44,68,88]. Neretai dėl sveikatos priežiūros specialistų poreikio planavimo klaidų ar nesudaromų optimalių sąlygų specialistui plėtoti veiklą, tokios šalys, kaip Jungtinė Karalystė, Norvegija, Vokietija sudaro palankias sąlygas Lietuvos sveikatos specialistų integracijai į savo sveikatos priežiūros sistemas. Taigi, sveikatos priežiūra praranda ne tik specialistus, be ir lėšas, kurios buvo investuotos į specialisto parengimą [5,30,41].
Lietuvoje kineziterapeutus rengia aukštosios universitetinės ir aukštosios neuniversitetinės švietimo įstaigos. Kasmet kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją įgyja nemažas būrys absolventų, tačiau neretai yra skiriamas nepakankamas dėmesys LR Sveikatos apsaugos ministro įsakyme išsakytam teiginiui, kad rengiant aukščiausios kvalifikacijos specialistus būtina atsižvelgti, jog studentai pagal atskiras studijų kryptis būtų priimami remiantis specialistų įsidarbinimo tyrimais, šalies ir Europos darbo rinkos tendencijomis [30]. Taip pat trūksta aiškumo, kaip kineziterapeutų teisės ir pareigos, kompetencija, veikla ir dėl jos atsirandanti atsakomybė priklauso nuo įgyto išsilavinimo laipsnio: bakalauras, magistras [89]. Kineziterapeuto normoje yra pasakyta, kad kineziterapeutas – asmuo, įgijęs kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją [18]. Baigus studijas aukštojoje universitetinėje ir aukštojoje neuniversitetinėje švietimo įstaigoje yra suteikiama ta pati profesinė kvalifikacija – reabilitacijos kvalifikacinis laipsnis, profesinė kvalifikacija – kineziterapeutas [89]. Kineziterapija ir kineziterapeuto padėjėjo praktika priskiriamos prie licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, nors kineziterapeutų padėjėjai yra neberengiami [22]. Taigi, asmenys, įgiję aukštąjį universitetinį ir aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, pretenduoja ne tik į tas pačias darbo vietas, bet ir turi teisę gauti kineziterapeuto spaudo numerį, jų veiklą
20 reglamentuoja ta pati kineziterapeuto norma, kurioje esminė sąlyga, leidžianti verstis
kineziterapeuto praktika, yra įgyta profesinė kvalifikacija [18,89].
Kaip jau buvo minėta, kineziterapijos paslaugos priskiriamos prie licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, tačiau kineziterapeutai, kaip specialistai, yra nelicencijuojami [22,89]. Taip pat nepevyko aptikti jokių įstatymais ar kitais teisės aktais numatytų apribojimų, susijusių su įgytu išsilavinimu, jo laipsniu ir vykdoma individualia kineziterapeuto veikla, nėra keliama jokių specialių su išsilavinimu susijusių reikalavimų steigiant kineziterapijos paslaugas teiksiančią asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Juntinėse Amerikos Valstijose kineziterapeutams, norintiems užsiimti privačia veikla, yra keliamas reikalavimas turėti daktaro laipsnį [89]. Lietuvoje kineziterapijos doktorantūros studijos yra nevykdomos, šios srities specialistai doktorantūros studijas renkasi iš kitų biomedicinos srities krypčių [44, 89].
Apibendrinant galima teigti, kad specialistų licencijavimas ir dirbančių pagal įgytą profesinę kvalifikaciją asmenų registras leidžia planuoti žmogiškuosius išteklius, paslaugų pasiūlą ir poreikį. Nepaisant to, kineziterapijos specialistai Lietuvoje yra nelicencijuojami, o tikslių duomenų apie kineziterapeutų skaičių Lietuvoje aptikti nepavyko, todėl greičiausiai informacija apie šios srities specialistus yra renkama fragmentiškai [30]. Pagrindine sąlyga teikti kineziterapijos paslaugas laikant kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją išnyksta aukštojo mokslo ir įgyto išsilavinimo laipsnio vertė, nesudaromos optimalios sąlygos šios srities specialistams verstis kineziterapeuto praktika, užsiimti individualia veikla [89].
1.4. Kineziterapija kaip savarankiška profesija
Daugelyje pasaulio šalių kineziterapija yra traktuojama kaip savarankiška profesija [89]. Kineziterapeutai turi profesinę autonomiją ir remdamiesi savo kompetencijomis teikia gydymo, sveikatinimo bei sveikatos prevencijos paslaugas [89]. Kineziterapijos specialybė yra įtraukta į LR reglamentuojamų profesijų sąrašą [17]. Reglamentavimas šiuo atveju turi būti suprantamas, kaip tam tikų taisyklių nustatymas [80]. Įtraukus specialybę į LR reglamentuojamų specialybių sąrašą reikia remtis LR Sveikatos sistemos įstatymo 50 str., kuriame pasakyta, kad specialistai gali praktikuoti tik gavę licenciją [54].
Medicinos normoje MN 124:2004, reglamentuojančioje kineziterapeutų veiklą, yra teigiama, kad Lietuvoje kineziterapeutai savarankiškai arba su kitais reabilitacijos specialistais dirba sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti medicininės
21 reabilitacijos paslaugas [18]. Taigi, iš šios normos galima suprasti, kad kineziterapeutas turi teisę praktikuoti kineziterapiją savarankiškai arba dirbti kartu su reabilitacijos specialistų komanda, o esminė sąlyga tokiai veiklai – asmens sveikatos priežiūros įstaigos licencija teikti reabilitacijos paslaugas. Tačiau tokią licenciją, vodovaujantis LR Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu ir Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklėmis, gali gauti tik juridiniai asmenys [10,55]. LR Civiliniame kodekse rašoma, kad juridinis asmuo - tai savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas [56]. Nepavyko rasti įstatymų ar teisės aktų, draudžiančių kineziterapeutui, turinčiam kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją ir gavusiam licenciją teikti atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, verstis individualia kineziterapeuto praktika, tačiau kineziterapijos paslauga gali būti teikiama tik sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją šiai veiklai, nepaisant jų teisinės formos, o fiziniai asmenys, nesteigdami juridinio asmens, šia veikla kaip individualia verstis negali [10,55].
Kaip jau buvo minėta, daugelyje šalių kineziterapija yra traktuojama kaip savarankiška profesija, o kineziterapeutai gali dirbti valstybiniame, privačiame sektoriuose ar užsiimti individualia praktika [89]. Kiekvienoje šalyje yra susiklosčiusios tam tikros su reabilitacijos sistema susijusios tradicijos. Lietuvoje kineziterapijos specialistų poreikis atsirado, kuriant daugiaprofilinę reabilitacijos sistemą ir ilgą laiką kineziterapeutai dirbo tik valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose, reabilitacijos specialistų komadoje [46,60,68]. 2005 metais Vilniuje buvo įstaigas privatus Kineziterapijos centras, turintis asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją teikti kineziterapijos paslaugas [68]. Remiantis Lietuvos medicinos katalogu šiuo metu Lietuvoje, o ypač didžiuosiuose miestuose, yra nemažas skaičius fizinės medicinos ir reabilitacijos paslaugas teikiančių gydymo įstaigų, tačiau gydymo įstaigų, teikiančių tik kineziterapijos paslaugas vis dar nėra daug. Dažniausiai kineziterapijos paslaugos yra teikiamos kaip viena iš paslaugų greta kitų specialistų konsultacijų, masažo ar grožio bei sveikatinimo procedūrų. Pradėtos teikti kineziterapijos paslaugos paciento namuose [50].
LR Sveikatos apsaugos ministro įsakyme yra teigiama, kad Lietuvoje turi būti siekiama plėtoti ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, didinti jų apimtis, asortimentą, prioritetą teikti nepriklausomų rangovų privačiai veiklai, plėtoti ambulatorines reabilitacijos paslaugas [30].
Taigi, Lietuvos sveikatos politikos dokumentuose privati veikla yra skatinama, o ambulatorinės reabilitacijos plėtra yra laikoma vienu iš prioritetų, tačiau asmenys, norintys
22 verstis individaulia kineziterapeuto praktika ir gauti licenciją vykdyti šią veiklą, neretai susiduria su nepakankamai aiškiu šios srities teisiniu reglamentavimu ir nepakankama teisine baze bei sveikatos politikos aiškumo ir nuoseklumo trūkumu [68,89]. Nors kineziterapija užsienio šalyse yra pripažįstama kaip savarankiška profesija, o Lietuvoje pradedamas kurti privatus sektorius, teikiantis kineziterapijos paslaugas, tačiau vis dar vyrauja požiūris, kad kineziterapeutas visų pirma yra reabilitacijos komandos narys, o individualios kineziterapeuto veiklos klausimai nėra plačiai nagrinėjami.
1.5. Juridinio asmens steigimas
Juridinio asmens steigimo dokumentuose nėra privaloma tiksliai nurodyti veiklos rūšies, tačiau ji gali būti nurodoma pasirinktinai iš Statistikos departamento prie LR Vyriausybės pateikiamo ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus [13]. Sveikatos priežiūra priskiriama N sekcijai – sveikatos priežiūra ir socialinis darbas. Dokumente išskiriamos šios sritys: reabilitacijos ligoninių veikla, kita gydytojų veikla – fizioterapija, kita žmonių sveikatos priežiūros veikla, viduriniojo medicinos personalo paslaugos teikiamos ligoniams ne ligoninėse [13]. Kineziterapijos paslaugas teikiančio juridinio asmens veiklos rūšis priskiriama prie kitos žmonių sveikatos priežiūros veiklos. Steigiant juridinį asmenį, jo įstatuose trumpai nurodomas veiklos pobūdis. Dokumentus, skirtus juridinio asmens steigimui ir jų atitikties įstatymų reikalavimams patvirtinimą, bei patvirtinimą, kad juridinį asmenį įregistruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo dokumentuose nustatytos prievolės yra įvykdytos, tvirtina notaras, teisės aktų nustatyta tvarka [29]. Prieš pateikiant dokumentus notarui yra privaloma atidaryti banke sąskaitą, į kurią bus įmokamas juridinio asmens steigimo įstatinis kapitalas [29,58].
Juridiniai asmenys yra įvairių formų ir kiekviena jų pasižymi tik jai būdinga specifika. Pagal veiklos tikslus juridiniai asmenys yra skirstomi į viešuosius ir privačius juridinius asmenis [4]. Viešieji juridiniai asmenys – tai valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių sau naudos, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius arba visuomenės interesus. O privačių juridinių asmenų tikslas yra tenkinti privačius interesus [4]. Taigi, esminis skirtumas tarp viešųjų ir privačių juridinių asmenų – naudos siekimas ir pelnas. Nauda šiuo atveju turi būti suprantama kaip materiali, piniginio ar turtinio pobūdžio [4]. Viešųjų juridinių asmenų tikslas – tenkinti visos visuomenės ar bent didžiosios jos dalies interesus, o privačių juridinių asmenų tikslas - materialios naudos sukūrimas juridinio asmens dalyviams,
23 valdymo organams ar kitoms interesų grupėms [4]. Lietuvoje reabilitacijos, kineziterapijos, masažo paslaugas teikiančios gydymo ir sveikatinimo įstaigos daugiausiai yra pasirinkusios uždarosios akcinės bendrovės (UAB), akcinės bendrovės (AB), individualios įmonės (IĮ) ir viešosios įstaigos (VšĮ) teisinius statusus [50]. Juridinio asmens teisinės formos pasirinkimą lemia dalyvių atsakomybė, dalyvių skaičius, dalyvių dalyvavimas valdant įmonę, juridinio asmens veiklos tikslas, ketinamos vykdyti veiklos pobūdis, pradinio kapitalo dydis ir kita [4,58].
Akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė
Pagrindinis įstatymas, reguliuojantis akcinių (AB) ir uždarųjų akcinių bendrovių (UAB) veiklą yra Akcinių bendrovių įstatymas ir Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas [56,59]. Šių teisinių formų bendrovių įstatinis kapitalas yra padalytas į dalis, akcijas. Bendrovės veikla reglamentuojama steigimo dokumento, įstatų pagrindu. Taigi, steigiant juridinį asmenį, įstatai yra būtini. Šių teisinių formų juridiniai asmenys yra privatūs ir ribotos atsakomybės. Ribota atasakomybė reiškia, kad juridinio asmens dalyvis atsako už juridinio asmens prievoles tik ta suma, kurią jis sumokėjo kaip savo įnašą į juridinį asmenį [4,56,58]. Tačiau administracinė, baudžiamoji atsakomybė nepaisant to, ar juridinio asmens atsakomybė yra ribota ar ne, visada yra neribota [4,59]. Pagrindinis šių teisinių formų juridinių asmenų tikslas yra pelno siekimas vykdant įstatymų neuždraustą veiklą. Steigiant šių formų juridinį asmenį, jo steigėjai sujungia savo turimas lėšas, įstatinį kapitalą [4,59]. Remiantis LR Akcinių bendrovių įstatymo 2 ir 4 str. akcinės bendrovės įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 150 tūkst. Lt, o uždarosios akcinės bendrovės – ne mažesnis kaip 10 tūkst. Lt. Uždarojoje akcinėje bendrovėje maksimalus akcininkų skaičius – 250. Kiekvienas akcininkas turi įsigyti ir apmokėti bent vieną bendrovės akciją. Įsigytos akcijos suteikia atitinkamas teises bendrovėje. Akcinė ir uždaroji akcinė bendrovė turi turėti akcininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą – bendrovės vadovą [4,59]. Visuotinis akcininkų susirinkimas sprendžia svarbiausius bendrovės gyvavimo klausimus. Kasdienius bendrovės veiklos klausimus sprendžia ir už juos yra atsakingas vadovas. Jis turi išimtinę teisę veikti bendrovės vardu ir organizuoti jos darbą [4,58,59].
Kitas svarbus aspektas yra buhalterinė apskaita. Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarko buhalteris ar buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančios firmos. Finansiniams metams pasibaigus pateikiama metinė finansinė atskaitomybė, atliekamas auditas [4,58,59].
Individuali įmonė
Remiantis LR Individualių įmonių įstatymu, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo [52]. Individualios įmonės steigėju gali būti tik vienas veiksnus fizinis asmuo. Nuo įmonės įregistravimo fizinis asmuo laikomas įmonės savininku ir pagrindiniu valdymo organu, tačiau nuostatuose nurodžius, savininkas gali paskirti įmonės
24 direktorių [4,52]. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl individualios įmonės savininkas atsako už individualios įmonės prievoles visu savo turtu. Įmonės ir jos savininko turtas nėra formaliai atskirtas. Individualios įmonės pagrindinis veiklos tikslas – pelno siekimas, o veikiama vadovaujantis steigimo dokumentu – nuostatais. Prireikus galima keisti individualios įmonės teisinį statusą į akcinę, uždarąją akcinę bendrovę, viešąją įstaigą
[4,52].
Individuali įmonė tvarko supaprastintą buhalterinę apskaitą, pildo mokesčių deklaraciją,
o individualios įmonės savininkas tai gali atlikti pats ir dirbti vienas [4,52].
Viešoji įstaiga
Viešoji įstaiga yra pelno nesiekiantis, ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus [4,61]. Viešoji įstaiga gali vykdyti tik jos įstatuose nurodytą veiklą. Viešųjų įstaigų veiklą reglamentuoja viešųjų įstaigų įstatymas, o veikla vykdoma remiantis įstatais. Viešosios įstaigos dalininkas gali būti fizinis ar juridinis asmuo, įnešęs įnašą, o dalininkų skaičius yra neribojamas. Viešoji įstaiga turi turėti visuotinį dalininkų susirinkimą ir valdymo organą – vadovą [61]. Viešosios įstaigos gautas pelnas gali būti naudojamas tik viešosios įstaigos įstatuose nurodytiems veiklos tikslams. Viešosios įstaigos likvidavimo atveju, dalininkams grąžinamas tik tas turtas, kuris liko patenkinus kreditorių reikalavimus. Visas kitas turtas perduodamas kitoms viešosioms įstaigoms. Viešoji įstaiga negali būti pertvarkoma į privatų
juridinį asmenį, tik į biudžetinę įstaigą ar labdaros bei paramos fondą [4,61].
Taigi, siekiant pradėti invidualią veiklą pirmiausia turi būti pasirenkama naujo juridinio asmens teisinė forma ir naujas juridinis asmuo įregistruojamasValstybinėje įmonėje Registrų centras [4,58] (2 pav.).
25 2 Pav. Juridinio asmens teisiniai statusai
Pasirinkus reabilitacijos paslaugas teikiančiam juridiniam asmeniui tinkamiausią juridinį statusą, svarbu atsižvelgti, ar jo steigėjas bus vienas fizinis asmuo, ar steigėjas bus vienas juridinis asmuo, ar bus daugiau nei vienas steigėjas [85].
Juridinio asmens steigimas esant vienam steigėjui – fiziniam asmeniui:
Juridinio asmens steigėjas Valstybinei įmonei Registrų centras turi pateikti bendrovės steigimo aktą, forma JAR – AF. Bendrovės steigimo aktas yra sudaromas, kai ją steigia vienas steigėjas. Steigimo akte juridinio asmens steigėjas nurodo juridinio asmens pavadinimą, kodą ir fizinio asmens duomenis [14,58,85,86]. Kaip buvo minėta anksčiau, juridinio asmens steigimo forma suteikia teisę atidaryti steigiamos bendrovės kaupiamąją sąskaitą banke [4,85,86]. Steigėjas gali pateikti juridinių asmenų registro tvarkytojui prašymą, forma JAR -5, dėl juridinio asmens laikino pavadinimo įtraukimo į registrą [14,58,85,86].
Juridinio asmens steigimas esant ne vienam juridinio asmens steigėjui:
Juridinio asmens steigėjas Valstybinei įmonei Registrų centras turi pateikti sudarytą bendrovės steigimo sutartį. Steigimo sutartis yra sudaroma, kai bendrovę steigia du ar daugiau steigėjų [85,86].
Bendrovės steigimo sutartyje turi būti nurodyta:
Steigėjai ir jų asmens duomenys. Jeigu juridinio asmens steigime dalyvauja juridinis asmuo, būtina nurodyti šio juridinio asmens pavadinimą, teisinę formą, kodą, buveinę bei juridinio asmens atstovo asmens duomenis;
26 Asmenys, kurie turi teisę atstovauti steigiamam juridiniam asmeniui, bei jų teisės ir
pareigos;
Juridinio asmens įstatinio kapitalo dydis, akcijų vertė ir jų suteikiamos teisės;
Kiekvieno steigėjo įgyjamų akcijų skaičius, įgijimo tvarka ir apmokėjimas. Jeigu yra įnešamas nepiniginis įnašas, tai turi būti taip pat užfiksuota;
Jeigu yra šaukiamas steigiamasis susirinkimas, nurodomi jo sušaukimo terminai, informacijos ir dokumentų pateikimo kitiems steigėjams tvarka;
Juridinio asmens steigimo išlaidų kompensavimo ir apmokėjimo tvarka;
Sandorių steigiamo juridinio asmens vardu sudarymo ir jų tvirtinimo tvarka bei pradinių įnašų grąžinimo tvarka, jei juridinis asmuo nebūtų įregistruotas;
Steigimo sutarties sudarymo data.
Juridinio asmens steigimo sutartyje gali būti ir kitų įstatymams neprieštaraujančių nuostatų, o steigimo sutartį pasirašo visi steigėjai arba jų įgalioti asmenys [85].
Įsteigus naują juridinį asmenį ir jį užregistravus Valstybinėje įmonėje Registrų centras reikia kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl mokesčių mokėtojo indentifikacinio numerio priskyrimo. Pagrindinės mokesčių inspekcijai pateikiamos formos: FR0791, FR0791A, FR0791B [26].
Apibendrinant galima teigti, kad siekiant įsteigti naują juridinį asmenį teiksiantį reabilitacijos, kineziterapijos, masažo ar kitas asmens sveikatos priežiūros paslaugas yra svarbu pasirinkti tinkamiausią juridinio asmens teisinę formą ir įvertinti, kokios teisės ir pareigos dėl to atsiras. Priklausomai nuo pasirinkto juridinio asmens teisinės formos priklausys ir atsakingoms institucijoms reikalingų pateikti dokumentų pobūdis, tačiau šiame etape visa naujo juridinio asmens steigimo tvarka yra tokia pati, nepaisant to, kokio pobūdžio veiklą šis juridinis asmuo vykdys.
1.6. Juridinių asmenų licencijavimas
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme asmens sveikatos priežiūra yra apibrėžiama kaip valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla, kurios tikslas laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią bei padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą [54]. Asmens sveikatos priežiūros apibrėžime yra minima licencijavimo sąlyga, kuri riboja juridinio asmens teisnumą papildomais kvalifikaciniais reikalavimais, nustatytais tam tikrai veiklai vykdyti. Tokia veikla yra vadinama licencijavimu [4,10,54]. Neatitikdamas
27 nustatytų kvalifikacinių reikalvimų ir neturėdamas atitinkamos licencijos, juridinis asmuo negali įgyti jokių teisių ir prisiimti pareigų, susijusių su licencijuojama veikla. Įmonės ar įstaigos vykdoma asmens sveikatos priežiūros veikla neturint licencijos yra laikoma neteisėta
[4,10,54]. Licencijavimas – nustatymas, kad įstaigos veikla atitinka teisės aktų reikalavimus,
įstaigos teisės teikti paslaugas pripažinimas ir licencijos išdavimas [57]. Lietuvoje įmones ar įstaigas asmens sveikatos priežiūros veiklai licencijuoja Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūrai tarnyba (VASPVT) prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Licencijų išdavimo tvarką ir reikalavimus licencijai gauti nustato Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos priežiūros licencijavimo taisyklės. Gavus licenciją verstis asmens sveikatos priežiūros veikla įmonės ar įstaigos turi būti įregistruojamos Valstybiniame Sveikatos priežiūros įstaigų registre [10,54,57].
Taigi, veiklos ribojimas licencijomis nėra absoliutus, nes gavus atitinkamos rūšies licenciją teisnumas yra praplečiamas [4]. Įstatymais ir licencijomis juridinio asmens teisnumas ribojimas ir veiklai keliami papildomi kvalifikaciniai reikalavimai dėl to, kad manoma, jog užsiimti tam tikra specifine veikla gali ne bet kuris, bet tik atitinkamos patirties, įgūdžių, materialinių išteklių, personalo ir kitų reikalingų priemonių turintis juridinis asmuo [4]. Tačiau, reikalavimas gauti licenciją bet kokiai veiklai labai apsunkintų verslo santykius, todėl licencijuojama tik ta veikla, kuri gali daryti esminį neigiamą poveikį aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei arba dėl viešojo intereso ribojamas dalyvių, turinčių tokio pobūdžio licenciją, skaičius [4]. Kad licencijavimas netaptų diskriminavimo prielaida, reikalavimai licencijai gauti ir licencijų išdavimo tvarka turi būti aiškiai reglamentuota ir prieinama visiems juridiniams asmenims. Taigi, licencijų išdavimo ir licencijuojamos veiklos sąlygos negali priklausyti nuo licenciją įgyjančios įmonės ar įstaigos rūšies [4]. Turi būti užtikrinta teisė visiems juridiniams asmenims, atitinkantiems licencijai gauti nustatytus reikalavimus, teisę kreiptis dėl licencijos, ją gauti arba gauti motyvuotą atsisakymą ją išduoti. Konkretūs reikalavimai licencijoms gauti priklauso nuo licencijos rūšies ir yra nustatomi konkrečių teisės aktų [4,57]. Civiliniame kodekse yra įtvirtinta nuostata, kad yra draudžiama nustatyti licencijos galiojimo terminą, tačiau dėl to licencija neturi būti laikoma absoliučia [56]. Licencijos išduodamos neribotam laikotarpiui, tačiau licencijos galiojimas gali būti sustabdytas ar jos galiojimas panaikintas, jeigu yra nevykdomos licencijavimo taisyklių nustatytos sąlygos. Licencijos galiojimo ir veiklos atitikimą nustatytiems reikalavimams vykdo atitinkamą veiklą prižiūrinčios institucijos [4,10]. Licencijos turėtojas turi griežtai laikytis licencijuojamai veiklai keliamų reikalavimų ir užtikrinti atsakingų institucijų priėjimą prie informacijos apie vykdomą veiklą. Informacija surenkama per teikiamas ataskaitas ar patikrinimų metu. Juridinių asmenų registras kaupia ir viešina informaciją apie juridiniams asmenims išduotas
28 licencijas, jų galiojimo sustabdymą ar panaikinimą [4,57]. Lietuvoje nėra vieno įstatymo, kuriame būtų išvardintos visos licencijuojamos veiklos. Dažniausiai licencijavimo reikalavimas yra nustatomas atitinkamą veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose [4,10].
LR Sveikatos apsaugos ministro įsakyme V – 364 ir V - 273 yra pateikiamas licencijuojamų ambulatorinių ir stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašas. Prie licencijuojamų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų grupės – medicinos paslaugos yra priskiriama fizinė medicina ir reabilitacija, manualinė terapija ir refleksoterapija [23,24]. Kineziterapija, ambulatorinė reabilitacija, vaikų raidos sutrikimų ankstyvoji reabilitacija, masažas, kineziterapeuto padėjėjo praktika priskiriamos prie kitų paslaugų grupės, tačiau joms licencija taip pat yra privaloma [23,24]. Remiantis LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymo V-273 priedu, prie licencijuojamų stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų priskiriama medicininė reabilitacija II, antirecidyvinis vaikų gydymas II, sveikatą grąžinamasis gydymas II, palaikomoji reabilitacija II, medicininė reabilitacija III, vaiko raidos sutrikimų ankstyvoji reabilitacija IIIA, vaiko raidos sutrikimų ankstyvoji reabilitacija IIIB [23]. Asmens sveikatos priežiūros įstaiga gali teikti tik licencijoje nurodytas paslaugas, kurios yra nurodomos pagal asmens sveikatos priežiūros įstaigos organizavimo lygį: pirminės, antrinės, tretinės. Paslaugos skirstomos į ambulatorines ir stacionarines bei atsižvelgiant į licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašus [10,23,24,27]. Taigi, licencijoje bus nurodoma, kad licenciją išdavė VASPVT prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Įstaigos asmens sveikatos priežiūrai licencijoje nurodoma licencijos išdavimo data, licencijos numeris ir nurodoma, kokią asmens sveikatos priežiūros veiklą yra suteikiama teisė vykdyti. Tai gali būti viena paslauga – kineziterapija arba keletas paslaugų: kineziterapija ir gydomasis masažas. Tai reiškia, kad ši gydymo įstaiga turi teisę teikti tik licencijoje nurodytas paslaugas, visų kitų paslaugų teikimas yra laikomas neteisėtu.
Taigi, jeigu juridinio asmens ketinama vykdyti asmens sveikatos priežiūros veikla įtraukta į licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą, yra privaloma šiai veiklai vykdyti gauti licenciją [10,23,24]. Juridiniam asmeniui suteikta licencija įrodo, kad vykdoma veikla atitinka teisės aktų reikalavimus ir atitinkama įmonė ar įstaiga turi teisę vykdyti licencijoje nurodytą veiklą. Tokiu būdu yra apsaugomas viešasis interesas.
29 1.7. Fizinių asmenų licencijavimas
Teisė verstis tam tikros rūšies sveikatos priežiūros veikla pripažįstama fiziniams asmenims, įstatymo nustatyta tvarka gavusiems licenciją ir sertifikatą. Fizinių asmenų veikla neturint licencijos ar leidimo yra laikoma neteisėta [4,54]. Fiziniai asmenys, kurie nėra sveikatos priežiūros specialistai ar neatitinka Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytų reikalavimų, neturi teisės verstis sveikatinimo veikla. Sveikatos priežiūros specialistai gali praktikuoti tik pagal įgytą specialybę, o įstatymų nustatytais atvejais specialistai gali praktikuoti tik gavę licenciją [4,54].
Lietuvoje kineziterapeutų veikla yra nelicencijuojama, tačiau remiantis VASPVT prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, kineziterapeutams yra suteikiami spaudo numeriai [89]. Lietuvos Kineziterapeutų draugija siekdama, kad kineziterapija būtų registruojama profesija, inicijavo kineziterapeutų registravimą bei spaudo numerio išdavimą [68]. Sveikatos priežiūros specialistas, siekiantis gauti spaudo numerį, turi pateikti dokumentus, patvirtinančius įgytą kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją. Nepaisant to, kineziterapeutais Lietuvoje dirba skirtingo lygmens išsilavinimą įgiję, turintys skirtingas profesines kvalifikacijas ir darbo patirtį asmenys [89]. Remiantis LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 61 ir V - 402, kineziterapija yra priskiriama prie grupės - kitas aukštasis išsilavinimas, o licencijų išdavimą asmens sveikatos priežiūros specialistams pavedama vykdyti atsižvelgiant į patvirtintą asmens sveikatos priežiūros specialybių ir subspecialybių
sąrašą [9,54]. Pagal tarptautinę profesijų klasifikaciją International Classification of
Occupation, ISCO, kuria pagrįsta ir Lietuvos profesijų klasifikacija, kineziterapeuto klasifikacija yra priskiriama specialistų grupei ir yra viename pogrupyje su tokiomis profesijomis kaip gydytojas, gydytojas odontologas, vaistininkas ir kt. [22,89]. Kineziterapija yra tarptautiniu mastu pripažinta sveikatos priežiūros profesija, kuria gali užsiimti tik kompetentingi ir, kur to reikalauja valstybiniai įstatymai, registruoti ir licencijuoti
kineziterapeutai [89].
Kineziterapeuto norma yra pagrindinis dokumentas Lietuvoje, juridiškai
apibrėžiantis kineziterapeuto veiklą [18]. Šiame dokumente yra pasakyta, kad kineziterapeutas
turi teisę tobulinti profesinę kvalifikaciją LR teisės aktų nustatyta tvarka, ši nuostata yra
minima ir prie pareigų [18]. Kineziterapeutas nuolat turi tobulinti įgytą profesinę kvalifikaciją, atsižvelgdamas į nuolatinę medicinos mokslo ir praktikos pažangą [18]. Taigi, teisinė prielaida kineziterapeuto kompetencijai kelti yra sudaryta, tai yra numatyta
30
kineziterapeuto normoje, tačiau pasigendama detalesnio ir aiškesnio regalmentavimo, kas neretai įneša neaiškumus ir sukelia netikrumų dėl specialistų kompetencijos ir jos tobulinimo [89]. Lietuvoje nesukurta ir kineziterapeutų pakartotinės atestacijos sistema [89]. Taip pat kineziterapeuto normoje trūksta detalaus Lietuvoje įteisintų kineziterapijos metodų aprašymo.
Neįvardijama, kokius diagnostinius pacientų būklės vertinimo bei gydymo metodus savo darbe gali taikyti kineziterapeutai [18,89].
Didžiojoje Britanijoje kineziterapeutai yra registruojami Sveikatos profesijų taryboje, the Health Professions' Council; HPC. Ši tarnyba yra atsakinga už studijų akreditavimą bei tobulinimą, todėl išlaikomas glaudus ryšys tarp kineziterapeutų rengimo – teorijos ir jų profesinės veiklos – praktikos [89]. Tuo tarpu Švedijoje, kur 9,1 mln. gyventojų tenka apie 16000 kineziterapeutų, iš jų apie 12000 yra Švedijos kineziterapeutų asociacijos nariai. Įsidarbinti kineziterapeutu galima tik baigus studijas ir užsiregistravus Nacionalinėje sveikatos ir socialinio aprūpinimo tarnyboje, The National Board of Health and Welfare [89]. Kiti Europos Sąjungos gyventojai privalo įrodyti savo kineziterapeuto kvalifikaciją pateikdami galiojantį savo šalies universitetinio išsilavinimo diplomą, o tarnyba įvertina kineziterapeutų diplomus ir laipsnius [89]. Naujojoje Zelandijoje užsiimti kineziterapeuto praktika gali tik Kineziterapijos taryboje, Physiotherapy Board, registruoti kineziterapeutai [76,89]. Taigi, daugelyje šalių kineziterapeutų veikla yra detaliai apibrėžta, pastebima reikšminga kineziterapeutų profesinių draugijų įtaka rengiant kineziterapeutus ir prižiūrint jų veiklą nuo studijų iki aktyvios profesinės veiklos.
Siekiant visuomenę apsaugoti nuo nekvalifikuotų specialistų, Lietuvoje ir užsienyje, kineziterapeutai yra registruojami. Dažniausiai registruojami visi kineziterapijos studijas baigę studentai, tačiau kai kuriose šalyse priimta praktika kineziterapeutus registruoti tik išlaikius kompetenciją įrodantį egzaminą ar kitais numatytais būdais [89]. Šalyse, kur kineziterapeutai taiko manualinę manipuliaciją ar skiria medikamentus, vertis kineziterapeuto praktika yra leidžiama tik licencijavimo egzaminą išlaikiusiems ir registruotiems kineziterapeutams. Vienose šalyse licencija yra išduodama visam laikui, kitur licencijavimo
egzaminą periodiškai reikia perlaikyti [89].
Taigi, visose minėtose šalyse yra keliamas kineziterapeuto profesinės kvalifikacijos ir registracijos reikalavimas, siekiant visuomenę apsaugoti nuo nekvalifikuotų specialistų ir galimos žalos, ypač griežtai vertinami tie specialistai, kurie savo darbe taiko manualinę terapiją, medikamentus. O Lietuvoje kineziterapeutų veikla nėra aiškiai apibrėžta, vis dar neįteisinti Lietuvos kineziterapeutų taikomi kineziterapijos metodai, diagnostiniai pacientų
