LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ IR INFORMATIKOS KATEDRA
BENEDIKTAS URBONAVIČIUS
ANTININKYSTĖS PLĖTRA LIETUVOJE:
GALIMYBIŲ IR RIZIKOS VERTINIMAS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Magistro darbas atliktas 2003 – 2005metais Lietuvos veterinarijos akademijos Socialinių mokslų ir informatikos katedroje, akcinėje bendrovėje „Ukmergės biofabrikas“ bei ūkininko Vlado Kavaliausko ūkyje.
Magistro darbą paruošė:
Benediktas Urbonavičius _______________
Magistro darbo vadovė: doc. dr. Adelė Astromskienė _________________ Socialinių mokslų ir informatikos katedra
Recenzentas: e. prof. p. dr. Bronius Bakutis _________________ Maisto saugos ir gyvūnų higienos katedra
TURINYS
ĮVADAS 4
1. PASAULINĖS PAUKŠTIENOS RINKOS APŽVALGA
6
1.1. ES ir pasaulinės paukštienos rinkos apžvalga 6 1.2. Antininkystės būklė ES ir Lietuvoje 10
2. ANČIŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJOS IR REGLAMENTAVIMAS 12
2.1.Tyrimo metodika 12
2.2.Ančių biologiniai ir ūkiniai ypatumai 13 2.3.Ančių auginimo technologiniai ypatumai 15
2.3.1. Įvairaus amžiaus ančių laikymo sąlygos ypatumai 15
2.3.1.1. Ančiukų laikymo ypatumai 15
2.3.1.2. Suaugusių ančių laikymas 20
2.3.1.3. Sanitariniai higieniniai reikalavimai ančių fermai 21 2.3.2. Ančių lesinimo ir penėjimo ypatumai 22
2.3.2.1. Ančiukų lesinimo ypatumai 22
2.3.2.2. Ančių lesinimas 23
2.3.3. Ančių skerdimo ir pardavimo reglamentavimas 27 3. ANTININKYSTĖS PLĖTROS KRYPČIŲ IR PRIELAIDŲ VERTINIMAS 30
3.1. Antininkystėsplėtros galimybių ir grėsmių vertinimas 30 3.2. Ančių auginimo technologinių veiksnių vertinimas 33
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 36
Summary 37
LITERATŪRA 38
ĮVADAS
Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą verčia galvoti apie kardinalų šalies žemės ūkio pertvarkymą. Tai susiję ne tik su didele konkurencija tarp žemės ūkio produkcijos gamintojų, bet ir su vartotojų elgsenos pasikeitimais maisto produktų vartojimo požiūriu. Didėjant perdirbtų ir modifikuotų maisto produktų pasiūlai bei vis daugiau dėmesio skiriant žmonių sveikatingumui, kyla susidomėjimas sveiku gyvenimu būdu, auga poreikis natūraliems ir sveikiems maisto produktams.Šiuo požiūriu, Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojams, turintiems senas gyvulininkystės ir paukštininkystės tradicijas atsiveria naujos galimybės anksčiau plėtotoms, tačiau pastaruoju metu primirštoms veikloms. Viena iš tokių ančių auginimas.
Temos aktualumas. Siekiant šalies subalansuoto žemės ūkio plėtros iškyla būtinybė gaminti ne tik konkurencingus, paklausius rinkoje žemės ūkio produktus, bet ir pasiekti, kad ūkininkavimo metodai būtų ekonomiškai naudingi, saugantys aplinką bei socialiai priimtini. Vartotojų tyrimai rodo, kad auga paklausa lengvai virškinamiems, greit paruošiamiems, aukštos maistinės kokybės gyvulininkystės produktams. To pasekoje mažėja kiaulienos ir galvijienos vartojimas, auga paukštienos paklausa. Be to ES struktūrinių fondų paramos pagalba kaimo gyventojai skatinami žemės ūkio veiklą keisti kita arba kartu su ja plėtoti papildomą verslą, ieškoti rinkose dar laisvų nišų. Šiuo požiūriu viena aktualių žemės ūkio plėtros sričių yra antininkystė. Antininkystės, kaip paukštininkystės ir verslo šakos plėtros problemos iki šiol nėra plačiau nagrinėtos. Beveik nėra išsamių mokslinių publikacijų šia tema.
Problema. Ieškant naujų rinkos nišų gyvulininkystės produktams, Lietuvoje pradedami auginti gana egzotiški gyvūnai, kuriems ne itin tinka Lietuvos klimatinės sąlygos Tačiau siekiant ekonominių rezultatų, pasirenkant veisles arba rūšis, būtina atsižvelgti į gyvūnų gebėjimą prisitaikyti prie vietos sąlygų, į jų gyvybingumą ir atsparumą ligoms. Šiuo požiūriu viena iš labiausiai tinkančių alternatyviosios paukštininkystės sričių - antininkystė, anksčiau sėkmingai plėtota kaip alternatyvi veikla žuvininkystės ūkiuose. Tačiau pastaruoju metu dominuoja mėgėjiški ūkiai , kuriuose tradiciškai auginamos vietinės, mažo produktyvumo antys. Nėra išplėtota ir ančių veislininkystė. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių nėra priimtų ančių laikymo taisyklių. Ančių laikymui taikomos vištų laikymo taisyklės, tačiau antys yra vandens paukščiai.
Darbo tikslas – Išanalizavus šalies bei užsienio paukštienos rinkos būklę bei ančių auginimo technologinius ypatumus įvertinti antininkystės plėtros Lietuvoje galimybes ir rizikos veiksnius.
Tyrimo uždaviniai:
Išanalizuoti Lietuvos ir ES paukštienos produktų rinkų ypatumus;
Įvertinti įvairių ančių veislių ypatumus ir analizuoti jų mėsos kokybės atitikimą paklausai;
Išanalizuoti ančių auginimo technologijas ir jų taikymą Lietuvos ūkiuose; Išanalizuoti antininkystės plėtros trikdžius ir galimybes Lietuvos ūkiuose;
Parengti ekologinės antininkystės ūkio ekonominį pagrindimą.
Rengiant darbą naudotas rašytinių bei internetinių informacijos šaltinių ir statistinių duomenų analizės, duomenų grupavimo, sisteminimo ir apibendrinimų metodai, technologijų palyginimo, antininkystės verslo plėtros galimybių bei grėsmių vertinimui panaudotas GGSS metodas, variantinio skaičiavimo bei kiti analitiniai tyrimo metodai.
Darbą sudaro įvadas, trys skyriai išvados ir pasiūlymai bei literatūros sąrašas. Pirmame darbo skyriuje pateikta Lietuvos, ES ir pasaulinės paukštienos rinkos situacijos analizė, jos pagrindu suformuluoto svarbiausios prielaidos antininkystės Lietuvoje plėtrai. Antrame darbo skyriuje pateikta lyginamoji ančių veislių analizė, atliktas veislių vertinimas biologiniu, ūkiniu bei prekiniu požiūriu, analizuojami ančių auginimo technologiniai ypatumai, išskiriami svarbiausi technologiniai parametrai atskirų veislių ančių auginimui bei antininkystės veiklos reglamentavimas. Trečiame darbo skyriuje pateikiama, ankstesniuose darbo skyriuose pateiktos analizės pagrindu, atlikta antininystės plėtros galimybių bei grėsmių analizė, apskaičiuotas pašarų ir kitų sąnaudų ančių auginimui poreikis atskirų veislių antims, bendrieji ekonominiai rodikliai, suformuluojamos antininkystės plėtros svarbiausios kryptys ir trikdžiai joms įgyvendinti. Rinkos požiūriu, palankiausia antininkystės plėtros krytis – mėsinių ančių auginimas ekologiniuose ūkiuose, ekonominiu požiūriu – intensyvus mulardų auginimas mėsai vasaros laikotarpiu laisvuose gyvulininkystės pastatuose.
1. PAUKŠTIENOS BŪKLĖS APŽVALGA
1.1. ES ir pasaulinės paukštienos rinkos apžvalga
Įvairių šalių rinkos informacinėse sistemose yra daug informacijos apie paukštienos rinkos būklę. Išanalizavus Lietuvos, Vokietijos, Prancūzijos rinkos informacinėse sistemose pateiktą informaciją, nustatyta, kad Europos Sąjungoje paukštiena yra trečias didžiausias suvartojamų gyvulinės kilmės proteinų šaltinis. Paukštienai ES gyvulinių baltymų rinkoje tenka 18 proc. dalis, kurią lenkia kiauliena (38 proc.) ir žuvis (22 proc.). Bendras paukštienos suvartojimas pastaraisiais metais ES-25 yra 20,1 kg vienam gyventojui per metus, tuo tarpu – JAV yra 47,8 kg, o pasaulinis vidurkis yra 11,2 kg. ES-25 paukštienos suvartojama 10,56 mln. t, iš kurių 8,71 mln. t – senosiose ES šalyse. Iš naujųjų ES šalių paukštienos daugiausiai suvartoja Lenkija, Vengrija ir Čekijos Respublika.
Pasaulio mastu didžiausi paukštienos gamintojai yra Kinija, JAV, Brazilija,Meksika ir ES. Pagrindiniai paukštienos importuotojai šiuo metu yra ir išliks Rusija, Japonija, Saudo Arabija ir Pietų Korėja. Didžiausias paukštienos suvartojimo potencialas yra rytinėje Europos dalyje - Baltijos šalyse bei Graikijoje, taip pat Švedijoje ir Suomijoje. Tuo tarpu Italijoje, Airijoje ir Olandijoje paukštienos suvartojimas 2003/04 m. mažėjo. 2003/04 m. Europoje padidėjo pjaustytos ir perdirbtos paukštienos suvartojimas. Tai turėjo įtakos ir kainoms. Pavyzdžiui, Prancūzijoje nepjaustyti viščiukai buvo pigiausi (vidutiniškai 4,08 EUR/kg), o pjaustyta dalimis vištiena - dvigubai brangesnė - 8,91 EUR/kg. Daugumoje ES šalių paukštienos poreikiai turėtų ir toliau didėti. Ateityje ES paukštienos sektoriuje numatomos dvi tendencijos – arba bus pasiektas paklausos limitas ir suvartojimo augimas sulėtės, ir didesni pakitimai vyks atskirų produktų rinkoje, arba didesnės įplaukos skatins žymų kai kurių produktų suvartojimo bei importo augimą ir tuo pačiu sudarys didesnę konkurenciją vietinei gamybai.1999 m. paukštienos suvartojimas vienam gyventojui Vidurio Rytų Europoje (VRE) buvo 15,9 kg, t.y. mažesnis nei ES šalyse, kuriose jis sudarė 21,5 kg. Vengrijoje ir Slovėnijoje suvartojimas buvo didesnis nei kitose VRE. Prognozuojama, kad iki 2007 m. VRE išaugs perkamumas vienam gyventojui. Tuo metu Vengrijoje suvartojimas vienam gyventojui padidės iki 30 kg.
Europos Komisijos duomenimis, Vidurio ir Rytų Europos šalyse (VRE), kuriose pagaminama daugiausia paukštienos, pastarosios gamyba iki 2007 m. gali išaugti 14 proc., tačiau dar labiau turėtų padidėti suvartojimas.
1 lentelė. Centrinės ir Rytų Europos paukštienos gamybos ir suvartojimo apžvalga
Metai Bulga
rija Čekija Estija Vengrija Latvija Lietuva Lenkija Rumunija Slovakija Slovėnija Iš viso
Gamyba (tūkst.t) 1997 101 143 5 383 8 23 474 294 79 59 1 567 1998 105 181 5 434 24 520 266 84 58 1 682 1999 106 205 6 438 7 23 573 280 90 54 1 781 2000 101 209 6 456 7 25 580 277 80 54 1 796 2007 115 228 7 526 13 30 666 321 93 54 2 055 Suvartojimas (tūkskt.t.) 1997 103 155 18 242 19 31 501 316 83 52 1 518 1998 120 184 18 250 19 33 522 326 86 52 1 611 1999 115 209 19 255 20 30 536 348 94 47 1 673 2000 116 212 19 260 20 34 555 228 84 48 1 677 2007 123 226 21 296 23 44 677 375 97 56 1 939
Suvartojimas vienam gyventojui (kg)
1997 12,2 15,0 12,2 23,8 7,6 8,3 13,0 14,0 15,4 26,1 14,5 1998 14,4 17,9 12,6 24,7 7,8 9,0 13,5 14,5 16,0 26,1 15,3 1999 13,8 20,3 13,0 25,2 8,0 8,2 13,8 15,5 17,4 23,9 15,9 2000 14,1 20,6 13,3 25,7 8,3 9,2 14,3 14,7 15,5 24,4 16,0 2007 15,2 22,0 15,4 29,2 10,2 12,0 17,1 16,8 18,0 27,9 18,4 Šaltinis: Europos Komisija
Paskutinės Europos Komisijos prognozės numato, kad paukštienos gamyba 2007 m. VRE pasieks 2,06 mln. t, kai tuo tarpu 2000 m. ji buvo 1,8 mln. t. Suvartojimas, siekęs 1,68 mln. t 2000 m., Europos Komisijos nuomone, 2007 m. padidės iki 1,94 mln. t. Prognozuojama, kad per kitus septynerius metus Vengrija paukštienos pagamins 131 proc. daugiau negu reikalinga šalies vidaus poreikiams, todėl augs paukštienos eksportas. Tuo tarpu Lenkija ir Slovėnija paukštieną turės importuoti.
Be Vengrijos, manoma, tik Čekijos Respublika ir Slovakija 2007 m. pajėgs apsirūpinti paukštiena, reikalinga vidaus poreikiams, tačiau jos eksportuoti galės tik mažą kiekį.
Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) prognozuoja, kad ateinančiais metais pasaulinės paukštienos gamybos ir jos eksporto apimtys didės. Pranešama, kad 2003 m. pasaulinės paukštienos gamybos apimtys sudarė 75,2 mln. tonų – tai 1,9%, arba
1,4 mln. tonų, daugiau nei 2002 m. Buvo numatyta, kad 2004 m. šis rodiklis sudarys 77,3 mln. tonų – tai mažiausias paukštienos gamybos augimo tempas per pastaruosius 30 metų. Svarbiausios tokios tendencijos priežastys yra šios: žemos paukštienos kainos pasaulinėje rinkoje ir paukščių ligų paplitimas svarbiausiose paukštieną gaminančiose šalyse. Be to, kai kurios šalys ėmė riboti paukštienos importą. ES paukštienos gamyba sumažėjo dėl nepalankių oro sąlygų, JAV- dėl paukščių ligų protrūkių. Dėl pirmąjį 2003 m. pusmetį itin aukštų pašarų kainų paukštienos gamybos tempai sumažėjo ir Pietų Amerikoje.
Dėl Azijos šalyse paplitusio SARS viruso sumažėjo ne tik paukštienos suvartojimo, bet ir importo apimtys, kartu ir kainos.
Japonija buvo įvedusį draudimą įvežti paukštieną iš Kinijos, kurį panaikino tik rudens pradžioje. Rusijos nustatytos šio produkto įvežimo kvotos, paukštienos importo mažėjimas iš Kinijos, Japonijos bei Pietų Korėjos, irgi turėjo įtakos pasaulinės prekybos paukštiena apimčių mažėjimui. 2003 m. pasaulinės paukštienos pardavimo apimtys sudarė 7,9 mlrd. tonų (atitinka 2002 m. lygį).
2 lentelė. Paukštienos kainos pokyčiai ir prognozės, Lt/100kg ( pagal 2003 spalio 1 d. Lietuvos banko valiutos kursą) Metai 1997 1998 2001 2002 2002 2003 2003 2004 2004 2005 2005 2006 2006 2007 2007 2008 2008 2009 ES (gamintojų kaina, gyvų paukščių) 348,73 371,52 336,99 346,66 340,79 342,86 346,32 348,73 351,15 JAV (didmeninė kaina) 386,56 386,86 363,41 380,03 398,14 405,86 413,29 416,85 414,18 Šaltinis: http://www.ris.lt
ES Bendroji paukštienos ir kiaušinių rinka garantuoja šio sektoriaus rinkos kainų stabilumą, skatina geriau organizuoti gamybą, perdirbimą ir prekybą, lengvina produktų rinkodarą, reguliuoja prekybą su trečiosiomis šalimis. Analizuojant paukštienos kainas kaimyninėse ir kai kuriose kitose ES šalyse, tenka pastebėti , kad Lietuvos, Estijos, Lenkijos bei Latvijos rinkos ir toliau išlieka palankios paukštienos importui. Pavyzdžiui 2004 m. rugpjūčio mėn. vidutinė didmeninė broilerių pardavimo kaina Lietuvoje buvo 48% didesnė nei Vokietijoje, 52,5 % nei Olandijoje ir net 157% didesnė nei Danijoje.
Paukštienos eksportui iš JAV į Europą mažėjant, net 8 % daugiau nei 2002 m. šio produkto išvežta iš Brazilijos (eksportuotojams buvo ypač palankus nacionalinės valiutos kursas, pigi savikaina). Tailandas, daugiausia parduodantis paukštienos pusgaminius Japonijai ir ES, pernai irgi padidino paukštienos eksporto apimtis. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio
organizacija prognozavo, kad 2004 m. pasaulinės paukštienos eksporto apimtys turėjo padidėti iki 8,1 mln. tonų.
ES plėtra iki 25 narių . turėjo įtakos paukštienos prekybai tarp Rytų ir Vakarų, ir didžiausias vaidmuo tenka Vengrijai bei Vokietijai. Vengrija yra didžiausia paukštienos vartotoja, kurioje vienam gyventojui tenka 37,8 kg per metus - kiek daugiau nei Ispanijoje. Tuo tarpu Čekijoje bei Didžiojoje Britanijoje vienam gyventojui per metus tenka 31,6 kg paukštienos, Lenkijoje, panašiai kaip ir Prancūzijoje - 21,3 kg paukštienos. Pastarąjį dešimtmetį paukštienos suvartojimui išaugus 8,3%, naujosiose ES narėse produkcijos gamyba per metus padidėjo 7,6%. Labiausiai paukštienos suvartojimas ir gamyba išaugo Vengrijoje, kuri pirmoji iš naujųjų centrinės Europos naujų ES narių pradėjo paukštienos eksportą į ES šalis bei Rytų Europą. Didžiausią dalį vengriškos paukštienos importuoja Vokietija.
Pagal paskelbtas paskutines Ekonominės Kooperacijos ir Vystymo Organizacijos (The Organisation for Economics Cooperation and Development, OECD) prognozes numatoma, kad žemės ūkio produktų kainos stabiliai augs iki 2008/9 metų sezono. Šios prognozės ypatingai taikomos mėsos rinkai.JAV ir Europos Sąjungoje paukštienos kainos turėtų kilti pagal infliacijos liniją penkių metų laikotarpyje iki 2008/9 metų, užtikrinant didelį gamintojų pelną.
Paukštiena bendrame Lietuvos mėsos balanse sudaro apie 14,7 proc. Apie 90 proc. paukštienos pagaminama šešiuose paukštynuose, kurių pagrindinė kryptis – broilerių auginimas. Tačiau užsienio šalių patirtis rodo, kad Lietuvoje gali būti sėkmingai plėtojamos ir kitos paukštininkystės šakos. Daugiausia paukštienos ir jos produktų parduodama vidaus rinkoje, apie 1,7 tūkst. tonų eksportuojama. Pastaraisiais metais brangstant galvijienai ir kiaulienai Lietuvos rinkoje, auga paukštienos paklausa. Lietuvos paukštienos gamintojai 2004 metais paukštienos gamybą rinkos analitikų duomenimis padidino30 – 50 proc. Specialistų teigimu, tai įtakojo ne tik auganti vidaus rinkos paklausa, padidėjęs eksportas, bet ir sustiprėjusi šių produktų kontrabandos kontrolė. Ūkio ministerijos duomenimis, 1998 metais, paukštienos importas sudarė iki 90 proc. visos Lietuvoje pagamintos paukštienos kiekio. 1998 – 1999 metais, dėl šios priežasties ir žemų kiaušinių kainų daug smulkių paukštininkystės ūkių Lietuvoje nutraukė savo veiklą.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą privalu laikytis ir bendrų rinkos reglamentų. Europos Sąjungoje paukštienos pardavimo tvarką reglamentuoja 1975 m. spalio 29 d. priimtas ir iki šiol galiojantis Europos Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2777/75 „Dėl bendro paukštienos rinkos organizavimo“. Šiame dokumente numatyta, kad Europos Ekonominė Bendrija, siekdama skatinti prekybos ir bendras prekybos organizacijas imtis veiksmų, skirtų palengvinti pasiūlos sureguliavimą pagal rinkos reikalavimus, išskyrus veiksmus, susijusius su prekių pašalinimu iš rinkos, Bendrija gali imtis šių priemonių:
- skatinančių tobulesnį gamybos, perdirbimo ir pardavimo organizavimą; - gerinančių kokybę;
- leidžiančių, remiantis naudojamomis gamybos priemonėmis, rengti trumpalaikes ir ilgalaikes rinkos poreikių prognozes;
- lengvinančių rinkos kainų tendencijų registravimą.
Šio reglamento nuostatos iš vienos pusės sukuria palankias prielaidas Lietuvos paukštienos gamintojams dalyvauti bendroje ES rinkoje, tačiau iš kitos pusės verčia ieškoti dar laisvų rinkos nišų, nes tradicinių produktų rinkos ES jau užimtos.
1.2.
Antininkystės būklė ES ir Lietuvoje
Antienos gamyba senosiose Europos Sąjungos šalyse, pastaraisiais metais gana stabili. Tarptautinių rinkos informacinių sistemų duomenimis, kasmet Europoje išauginama apie 379.000 tonų antienos (skaičiuojant gyvu svoriu). Svarbiausias antienos gamintoja Europos Sąjungoje yra Prancūzija. Šioje šalyje išauginama apie 240000 tonų antienos. Prancūzijoje laikoma apie 63 proc. visų senosiose ES šalyse auginamų ančių skaičiaus. Antra pagal išauginamų ančių skaičių yra Vokietija. Šioje šalyje kasmet išauginama apie 50000 tonų antienos. Vokietijoje antiena turi vis didesnę paklausą, tačiau antienos mėsos gamyba sudaro apie 3.6 pro. viso paukštienos kiekio ir turi tendencijas mažėti. Rinkos analitikų duomenimis, Vokietijoje vidutiniškai kiekvienas gyventojas suvartoja po vieną kilogramą antienos ir tai yra 10 proc. daugiau nei prieš tris metus. Kadangi ančių augintojai patenkina tik 43 proc. paklausos, kita dalis importuojama, pirmiausia iš Prancūzijos. Ten Pekino antis vis daugiau pakeičia muskusinės, o pastaruoju metu – mulardai (muskusinių ir Pekino ančių hibridai).
Analizuojant antininkystės būklę naujosios ES šalyse, pastebėtina, kad daugiausiai ančių užauginama Vengrijoje ir Lenkijoje. Statistikos šaltinių duomenimis, Lenkijoje kasmet užauginama apie 2,2 milijonai šių paukščių, o Vengrijoje kasmet pagaminama virš 100000 tonų antienos, kurių nemaža dalis eksportuojama į kitas ES šalis, pirmiausia Vokietiją.
Į Vokietiją įvežama ne tik antiena, bet ir ančiukai. Todėl vokiečių ūkininkai ėmė svarstyti, ar nebūtų galima patiems išperinti ančiukų. Tačiau Vokietijoje, kaip ir kitose ES šalyse nėra priimtų ančių laikymo taisyklių. Antys mėsai auginamos vadovaujantis paukščių laikymo direktyvomis, tačiau jos skirta sausumos paukščiams ir antims visai netinka. To pasekoje antys penimos tamsiose uždarose patalpose, be vandens ir galimybės išeiti laukan, kas yra būtina vandens paukščiams. Panaši situacija ir Lietuvoje. Lietuvoje yra vos keletas specializuotų ančių augino ūkių, kur antys auginamos tvartuose. Tačiau lyginant su ančių fermomis Vokietijoje, Lietuvoje antys auginamos geresnėmis sąlygomis, nes tvartuose yra
natūrali dienos šviesa, jie erdvesni, antys turi galimybę daugiau judėti, geresnis oro mikroklimatas. Dėl to ančių augintojai praktiškai neturi problemų su ligomis.
3 lentelė. Paukščių skaičius visuose ūkiuose 2000–2002 metais (01.01), tūkst. vnt.
Paukščių rūšys 2000m. 2001m. 2002m.
Paukščiai, iš viso: 6372,6 5576,5 6576,1
vištos 6205,5 5448,6 6428,9
žąsys 64,8 48,4 52,7
antys 56,4 47,9 51,1
kalakutai 42,9 31,6 43,4
Šaltinis:http://www.laei.lt
Iki šiol antininkystė, kaip paukštininkystės šaka Lietuvoje nėra populiari. Antys, kaip ir žąsys šiuo metu Lietuvoje sudaro mažiau nei 9 proc. visų auginamų paukščių. Tačiau, verslininkai, užsiimantys vienadienių ančiukų importu teigia, kad pastaraisiais metais, susidomėjimas antininkyste auga.
Dažniaisiai antys auginamos nedideliuose ūkininkų ūkiuose paukščių pulko įvairovei padidinti, rečiau mėsai ar kiaušiniams. Lietuvpje yra keletas ūkių, kur antys auginamos kaip papildomų pajamų šaltinis atskirais pavieniais ciklais, panaudojant turimus laisvus tvartus.
Lietuviškos antienos Lietuvos rinkoje beveik nėra. Prekybos centruose dažniausiai parduodama užšaldyta antiena iš Vengrijos ir kitų Europos šalių. Didesnius ančių pulkus augintys Lietuvos ūkininkai dažniausiai atšaldytą antieną parduota tiesiogiai parduoda restoranams, rečiau turguje. Dėl mažų ir nepastovių šviežios antienos kiekių Lietuvos ūkininkams sunku derėtis su prekybininkais dėl antienos pardavimo. Ši situacija verčia ieškoti būdų padėti Lietuvos ančių augintojams aktyviai ne tik dalyvauti, bet ir konkuruoti bent jau Lietuvos paukštienos rinkoje.
3. ANČIŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJOS IR
REGLAMENTAVIMAS
2.1.Tyrimo metodika
Antininkystė Lietuvoje plėtros galimybių ir rizikos veiksnių tyrimas ankstsniame skyriuje pateiktos paukštienos ir antienos rinkos būklės analizės pagrindu.
Tyrimo tikslas – išanalizuoti ančių auginimo technologinius ypatumus ir įvertinti antininkystės plėtros Lietuvoje galimybes ir rizikos veiksnius.
Tyrimo uždaviniai:
Įvertinti įvairių ančių veislių ypatumus ir analizuoti jų mėsos kokybės atitikimą paklausai;
Išanalizuoti ančių auginimo technologijas ir jų taikymą Lietuvos ūkiuose; Išanalizuoti antininkystės plėtros trikdžius ir galimybes Lietuvos ūkiuose;
Įvertinti ekologinės antininkystės ūkio kūrimo prielaidas ir trikdžius bei apskaičiuoti . ančių uginimo ekonominius rezultatus.
Tyrimo objektas – ančių auginimo technologijos.
Tyrimo laikotarpis – 2004 sausio – 2005 vasario mėnesiai.
Tyrimo metodai ir atlikimas. Tiriamosios medžiagos rinkimui pirmiausia išstudijuotos publikacijos apie ančių veisles, laikymą. bei antininkystės veiklą reglamentuojantys norminiai aktai, išskirti svarbiausi veiksniai ir požymiai. Ančių lesalų receptūros aptartos su AB „Ukmergės biofabrikas“ technologai. Ančių auginimo išlaidos ir pajamos apskaičiuotos vadovaujantis antis auginančių ūkininkų duomenimis.
. Tyrime pateikta ančių veislių ir auginimo technologijų ypatumų analizė naudojant informacijos sisteminimo, apibendrinimo, bei matematinius duomenų apdorojimo metodus, technologijų palyginimo. Antininkystės verslo plėtros galimybių bei grėsmių vertinimui panaudotas GGSS metodas, variantinio skaičiavimo bei kiti analitiniai tyrimo metodai. Gautų rezultatų apibendrinimui ir išvadų formulavimui panaudotas kriterijų vertinimo, sintezės metodas bei indeksų skaičiavimo metodas.
Atliktas tyrimas yra kokybinio pobūdžio, nes tyrimo metu buvo renkama informacija apie rinkos situacijas ir technologijas. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad kokybinis tyrimas yra grindžiamas filosofiniu “interpretyviniu” požiūriu, nusakančiu, kaip socialinis pasaulis interpretuojamas, suprantamas, patiriamas ir perteikiamas. Būtent šis metodologinis požiūris leidžia geriausiai įvertinti žemės ūkio draudimo pa paslaugų vartotojų būklę.
2.2. Ančių biologiniai ir ūkiniai ypatumai
Dauguma ančių yra kilusios iš pilkosios laukinės anties, paplitusios Europoje ir Azijoje. Tik naminės muskusinės antys kilusios iš laukinių Pietų Amerikos muskusinių ančių. Laukinės antys ir dabar veisiasi Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje. Jos buvo prijaukintos daugelyje šalių maždaug prieš 3000 metų. Per 3-4 kartas prijaukintos antys tampa naminėmis, praranda potraukį migracijai, monogamiškumą, gerai lesinamos priauga nemažai svorio.
Laukinė antis per metus sudeda 10-13 kiaušinių. Naminė antis pradeda dėti 6-7 mėn. Amžiaus ir per tą patį laiką sudeda daugiau kaip 140 kiaušinių. Svarbi ančių savybė – ta, kad jos labai sparčiai auga: dabartinių krosų ančiukai broileriai užauga per 7-8 savaites, jų kūno svoris padidėja 40-50 kartų.
Ančių rega, palyginus su žąsų, yra prastesnė. Pavyzdžiui, krūvelę grūdų ant žemės antys mato už 4m, o žąsys net už 8m. Regimoji atmintis taip pat blogiau išvystyta: savo rūšies paukščius antys atpažįsta iš 70-80m atstumo, tuo tarpu žąsys iš 120m.
Vandens paukščių burnoje gerai išsivystę lytėjimo organai, dėl to jiems nesunku susirasti maisto drumstame vandenyje. Tačiau toli jie mato tik gerai apšviestus daiktus. Antys menkai apšviestoje patalpoje nemato lesalinių ir nelesa net būdamos alkanos.
Atsparumu ligoms antims nėra lygių. Štai dėl šios savybės antieną galima laikyti ekologiškiausiu ir sveikiausiu produktu.
nuo geografinės padėties, realizavimo galimybių, vietovės vandens išteklių (natūralumas ir pigumas). Parduodant gyvas antis turguje nedaug tegalima laimėti. Kooperuotis su paukštienos gaminių parduotuve pelningiau: kepimui paruošta kaimiška šviežia antis, kimšta, farširuota, šaltai parūkyta ar paruošta tiesiog valgyti realizuojama greičiau.
Tiek Pekino, tiek muskusinės antys turi savo privalumų.
Pekino antys, kaip ir visos, kilusios iš laukinės kryklės, 44 proc. lesalo energijos paverčia kūno riebalais. Tai iš evoliucijos paveldėta savybė, turėjusi apsaugoti nuo šalčio. Naminės antys iš laukinės kryklės paveldėjo dar keletą gerų savybių: efektyviai pasisavinti įvairiausius augalinius gyvūninius lesalus bei lengvai adaptuotis įvairiausiomis aplinkos sąlygomis, todėl namines antis patogu visur auginti – jos dar ir neskraido.
Muskusinės antys selekcijai dar nepasidavė, todėl gerai skraido ir nuo savo laukinių protėvių mažai kuo skiriasi. Jos kilusios iš Pietų Amerikos tropikų, kur nuo kitų paukščių skyrėsi sėslumu, neieškojo vandens telkinių maudynėms, nekaupė riebalų nei poodyje, nei kitose kūno vietose, nes jokio šalčio nepažino.
4 lentelė. Ančių veislių vertinimas pagal įvairias savybes Eil.
Nr. Savybės Pekino antys Muskusinės antys
1 Metinis dėslumas, kiaušiniai, vnt. 160-180 76-82
2 Apvaisinimas, proc. Iki 95 91-93
3 Ančiukų išsiritimas 59-68 55-75
4 Kiaušinių masė, g 92,0-95,0 78,0-83,0
5 Jauniklių gaišimas, proc. 2-3 3-5
6 Jauniklių gyvoji masė, kg gaigalo 12 sav. antytės 11 sav. gaigalo 7 sav. antytės 7 sav. - - 3,0-3,2 2,8-3,0 2,7-3,1 1,6-1,8 - - 7 Lesalų sąnaudos, kg vienam
gyvosios masės kilogramui priesvorio iki 9 sav. iki 10 sav. iki 11 sav. 2,9 3,1 3,6 2,59-3,06 2,99-3,44 3,22-3,80 8 Skerdienos raumenys, proc.
11-12 sav. 25-27 31-35
9 Odos ir poodžio riebalai, proc. 20-21,5 12-14
10 Visi kūno riebalai, proc. 30 15-16
Pekino antys. Išvestos Kinijoje prieš 300 metų. Į Lietuvą atvežtos po I-ojo pasaulinio karo. Tai mėsinių ančių veislė, auginama daugelyje šalių, Lietuvoje – labiausiai paplitusi ančių veislė.
Antys stambios, baltos spalvos. Galva šiek tiek pailga, snapas truputį įlenktas, geltonai oranžinės spalvos, akys mėlynos. Kaklas vidutinio ilgio, storas, krūtinė plati, gili ir apvali. Nugara ilga ir plati, priekyje šiek tiek įlinkusi. Liemuo ilgas, priekyje truputį pakilęs. Sparnai neilgi, glaudžiai prigludę prie liemens. Uodega šiek tiek pakelta. Kojos neilgos, oranžinės spalvos. Plunksnos balto su gelsvu atspalviu.
Suaugusi Pekino antis sveria 3-3,6 kg, gaigalas – 3,5-4 kg. Dėslumas – 110-150 kiaušinių (galima gauti iki 200 kiaušinių). Vidutinis kiaušinio svoris – 80-90 g. Antys lytiškai subręsta 180-240 dienų amžiaus. Ančiukai labai greitai auga 45-50 dienų sveria 2,2-2,8 kg.
Muskusinės antys. Prijaukintos Pietų Amerikoje. Plačiai paplitusios Prancūzijoje, Italijoje, Vakarų Vokietijoje ir kitose šalyse.
Muskusinių ančių galva vidutinio dydžio, su koralų formos ataugomis viršutinėje šoninėje snapo dalyje. Patinų snapo pagrindas yra su raumeniniu pakilimu, panašiu į kankorėžį. Kaklas storokas, trumpas. Liemuo šiek tiek nuleistas į užpakalinę dalį. Krūtinė gerai išsivysčiusi. Yra baltų, baltų su tamsiomis dėmėmis ir rudai juodų, kurių plasnojamosios plunksnos yra žalio atspalvio, ančių.
Suaugusios antys sveria 2,5-3,0 kg, gaigalai – 4,5-6 kg. Dėslumas – 80-110 kiaušinių per metus. Vidutinis kiaušinio svoris – 75-80 g. Lytiškai subręsta per 210-230 dienų.
Mulardai. Tai, tarprūšiniai hibridai, gaunami tik dirbtinio sėklinimo būdu kryžminant muskusinių ančių gaigalus su Pekino, Orpingtono ar Ruano veislių antimis. Geri rezultatai būna muskusinius patinus poruojant su Saksonijos antimis. Tačiau patelių kiaušidės ir kiaušintakiai išsivystę nepakankamai. Dydžiu ir kūno forma jos panašios į hibridų patinėlius. Patinėliai linkę poruotis, tačiau negali apvaisinti. Kiaušiniai perinami 30 dienų.
Mulardai vertinami dėl greito augimo ir delikatesinių kepenų, kurios turi didelę paklausą Europos šalyse, ypač Prancūzijoje. Be to, jų mėsa geresnės kokybės, negu kitų ančių (joje tik 18-20% riebalų). Išvedus mulardus, Pekino ančių reproduktyvumas susijungė su raumeningumu. Pagal raumenų kiekį mulardai beveik nenusileidžia muskusinėms antims. Mėsa panaši į Pekino ančių, bet trapesnė, sultingesnė ir aromatingesnė, kadangi storesnis poodinių raumenų sluoksnis. Mulardai dažniausiai būna margi, tačiau selekcijos būdu išvesti paukščiai baltomis plunksnomis. Nedideliuose antynuose mulardai išauginami, poruojant muskusinius patinėlius su Pekino antelėmis. Namų sąlygomis muskusiniai patinėliai poruojami ne tik su Pekino, bet ir su kitų veislių naminėmis antimis.
Labiausiai žinomi prancūzų firmos “Grimaud Frers S. A. “ Kanetono veislės “Hytop” kroso mulardai. 13 savaičių amžiaus patinai sveria 5,3kg, 11% jų kūno svorio sudaro kepenys, o 10 savaičių amžiaus patelės sveria 3,6 kg.
Mulardines antis galima skersti anksčiau nei muskusines. 9-10 sav. jos sveria 3,5-4 kg, 1 kg svorio suvartodamos po 2,5 kg lesalų. Iki 16 sav. jas galima ganyti. Tokio amžiaus jos turi gerai išsivysčiusius krūtinėlės raumenis.
2.3. ANČIŲ AUGINIMO TECHNOLOGINIAI YPATUMAI
2.3.1. Įvairaus amžiaus ančių laikymo sąlygos ypatumai
2.3.1.1. Ančiukų laikymo ypatumai
Mažuose Lietuvos ūkiuose ančių auginimas prasideda ančiukų perinimu arba vienadienių ančiukų įsigijimu. Vyresnio amžiaus kaimo gyventojai dažnai ančiukus perka turguje, iš vietinių ančių inkubuotų kiaušinių. Prekinių ančių fermų savininkai vienadienius jau vakcinuotus ančiukus importuoja iš Lenkijos ir Prancūzijos. Auginimui atrenkami judrūs, gerai reaguojantys į garsą, apsipūkavę, tvirtai stovintys ant kojų ančiukai. Jų pilvas turi būti nedidelis, minkštas, virkštelė visiškai užgijusi.
Mėgėjiškame ūkyje ančiukus gali išperinti perekšlė višta, antis ar kalakutė. Šiltą saulėtą dieną 3 dienų amžiaus jie visą dieną gali būti lauke. Ančiukai, kuriuos išperi ir vedžioja antis, nebijo vandens, nes anties plunksnų riebus sekretas sutepa ančiukų pūkus. Inkubatoriuje išperintų iki 20 dienų amžiaus ančiukų, kol jų stuburgalio liauka dar neveikia, pūkai vandenyje sumirksta, todėl jie sušlampa ir gali peršalti.
5 lentelė. Papildomo apšvietimo ančiukams poreikis
AMZIUS INTENSYVUMAS PASTOVUS
GRAFIKAS (1)
Pirmoji savaite 60 iki 80 lux Ištisą parą
Antroji ir trecioji savaite
30 lux Laipsniškas ' mažinimas nuo 24 val. iki 16 val. per diena
(¹)
Ketvirtoji savaite iki skerdimo
10 lux 10 tamsos val. 14 sviesos val.
(¹) Padidinus intensyvumo skirtumą tarp šviesos ir tamsos laikotarpių gaunami geresni augimo rezultatai.
Pirmą parą apšvietimo trukmė turi būti 24 val. Nuo antros paros ji nuolat mažinama ir 10 dienų amžiaus ančiukams turi būti šviesu 16 val., vėliau šis laikas pamažu trumpinamas iki 8 val.
Vežamus vienadienius ančiukus reikia labai saugoti, kad jie neperšaltų, nes jų organizmas būna labai jautrus skersvėjams ir žemesnei temperatūrai.
Norint išvengti kapojimo ir kanibalizmo atvejų dideliuose ančiukų pulkuose, 16-18 dienomis apipjaustomi snapai, tai yra patrumpinami snapų viršutiniai posnapiai. Snapus reikia
apipjaustyti lygiai, nedeformuojant jų, todėl naudojami sekatoriai ar žirklės turi būti gerai pagaląsti ir su lygia geležte.
Pernešant paukščius iš vienos vietos į kitą jie gali apdraskyti, todėl yra apipjaustomi nagai. Nagus galima apipjaustyti jau 10 dieną arba snapų apipjaustymo metu, tai yra 16-18 dienomis. Rekomenduojama pradėti apipjaustyti nuo plėvės apačios iki nago augimo pradžios.
5 lentelė. Profilaktikos programa antims
Savaitė Intervenciniai veiksmai
1
2 Nagų apipjaustymas.
3 15-18 dienomis: - Parvokan skiepai - nagų apipjaustymas
4
5 4-5 sav. , priklausomai nuo oro sąlygų, reikia išleisti į lauko paukštides (¹) 6 Kirminų pašalinimas.
7 Skiepai nuo pasteureliozės.
8
9
10 Skiepai nuo pasteureliozės.
11 Kirminų pašalinimas.
12 Skerdimas prasideda maždaug 84 dieną
(¹) 1 ančiukui skiriama 4-5 m² ploto lauke.
. Pastate ančiukai auginami ant kraiko ir narveliuose. Iki 20 dienų amžiaus juos galima auginti narveliuose po 30 ančiukų 1m² grindų ploto, vėliau, po 2-3 savaičių, ančiukai perkeliami ant storo kraiko. Tuomet jų tankumas turi būti ne didesnis kaip 5-6 vnt./m²
Patalpa ančiukams paruošiama iš anksto. Ji tvarkoma, dezinfekuojama, valoma. Šias operacijas būtina atlikti prieš kiekvienos naujos partijos priėmimą. Visa tai daroma kruopščiai ir pagal atitinkamą tvarką.
Operacijų tvarka:
• Išardoma visa kilnojama įranga.
• Iš pastato pašalinamos visos organinės medžiagos. • Pašalinus mėšlą papurškiamas insekticidas.
• Išvalomas pastatas ir įranga.
• Purškimo priemonėmis dezinfekuojamos sienos ir grindys. Baigus šias procedūras daroma sanitarinė pertrauka.
Prieš naujos partijos priėmimą sumontuojami švarūs įrenginiai ir dar kartą dezinfekuojama fumigacijos būdu.
Valymo metu reikia tinkamai ventiliuoti patalpas. Naudojamos dezinfekcijos priemonės turi būti sertifikuotos ir pripažintos naudotinomis paukščių laikymo vietose. .
Būtina laikytis tikslių dozavimo, temperatūros ir tirpalo kiekio (1 litras/4m²) normų. Plovimui reikia naudoti atitinkamo bakteriologinio laipsnio geriamą vandenį.
Po visų tvarkymo procedūrų patalpa pakreikiama ir likus 1-2 d. iki ančiukų atvežimo, patalpa pradedama šildyti. Kraikui geriausia tinka šiaudų kapojai arba sausos durpės.
Laikant ant kraiko, po augintuve suleidžiama ne daugiau, kaip 400-450 ančiukų. 1m² grindų ploto laikoma ančiukų: 1-10 dienų – 17,1-30 d. – 12, 31-55d. – 8-10 ančiukų. Vienoje sekcijoje laikoma 200-250 ančiukų.
Viena iš svarbiausių auginimo sąlygų yra šiluma. Jaunikliai nepakenčia šalčio ir staigaus temperatūrų pasikeitimo.
6 lentelė. Temperatūra ir santykinis oro drėgnumas ančiukams Temperatūra
Paukščių amžius
dienomis po augintuve patalpoje Santykinis oro drėgnumas,% 1-7 8-14 15-21 22-49 32-30 29-28 - - 26-25 24-22 21-19 18-16 65-70 65-70 65-75 65-75
Temperatūra pritaikoma pagal paukščių elgseną. Galima pakeisti šildytuvus ir/ar palaipsniui po vieną nuiminėti. Šilumos šaltiniu gali būti infraraudonosios lempos, elektriniai ar dujiniai šildytuvai. Per pirmąsias penkias dienas plotą apie lempą reikia apjuosti guminiu lanku, kad ančiukai neišsibėgiotų per toli. Pirmosiomis dienomis temperatūra po lempa Pekino antims turi būti 30°C, o muskusinėms antims - 35°C. Po to temperatūra palaipsniui mažinama iki 20°C Pekino antims iki 14 d., muskusinėms antims iki 28 dienos. Taip vystosi paukščių termoreguliacijos sistema, jie pratinami išeiti į lauką.
Ventiliacija turi būti statiška arba dinamiška ir turi sudaryti sveiką mikroklimatą, (amoniako lygis < 10 ppm). Naudojant dinamišką ventiliaciją traukos koeficientas turi būti 1-6 m³/val. /kg gyvo svorio. Kol neišaugs stiprios plunksnos, reikia vengti skersvėjų.
Būtina nuolat stebėti, kaip ančiukai jaučiasi. Jei šalta, jie garsiai cypsi, pašiurpsta, telkiasi į krūveles, lipa vieni ant kitų. Šitaip ančiukai vienas kitą užspaudžia arba esantys apačioje užtrokšta. Susibūrusius į krūveles reikia išskirstyti, o patalpoje pakelti temperatūrą. Jei ančiukai nuo šildymo įrenginių traukiasi, prasižioję tankai kvėpuoja, mažai lesa ir daug geria, - jiems yra per karšta. Šiuo atveju patalpą reikia tuojau išvėdinti ir sumažinti šildymą. Kai patalpose temperatūra optimali, paukščiai ramiai tupi arba bėgioja, gerai lesa, normaliai geria vandenį.
Drėgnose patalpose ančiukai auga blogai. Jie su išmatomis išskiria labai daug vandens, ir, jei kraikas šlapias, ančiukai būna purvini, blogiau plunksnuojasi, sutrinka jų
termoreguliacija. Todėl ančiukams kiekvieną dieną reikia papildomai pakreikti, patalpa turi būti sausa, gerai vėdinama. Gryno oro į patalpas turi patekti kilogramui kūno svorio žiemą ne mažiau, kaip 2,0 m³/val., vasarą – 7 m³/val.
Veislinis ančių prieauglis ir mėsiniai ančiukai auginami iki 50-60 dienų, nes ilgiau laikant (ančiukai pradeda šertis nuo 63 dienų) odoje išauga daug padaigų, kurias, ančiukus papjovus, labai sunku pašalinti, be to, šėrimosi metu sulėtėja jų augimas.
Gerai išsivystę, sveiki, prigludusiomis žvilgančiomis plunksnomis, su intensyvia snapo ir kojų pigmentacija 7-8 savaičių ančiukai paliekami veislei. Juos reikia auginti taip, kad 20-22 savaičių patelės svertų 2,3-2,7 kg, nebūtų nutukusios, o gaigalai – 3,4-3,8 kg. Sunkiojo kroso ančių ir gaigalų svoris – atitinkamai 4,0 ir 4,8 kg. Veislinis prieauglis turi būti gero eksterjero: galva ilgoka, kaklas vidutinio ilgio, nugara plati, ilga, krūtinė plati.
Trims – keturioms antims paliekamas vienas gaigalas. Paaugusių ir suaugusių ančių lytį nesunku nustatyti iš uodegos plunksnų. Dalis patinų uodegos ir kaklo plunksnų yra atsilenkusios į priekį, o patelių visos plunksnos nukreiptos į užpakalinę dalį. Be to, spalvotų veislių gaigalų plunksnos daug gražesnės, negu ančių, kurios dažniausiai būna vienspalvės. Antis nuo gaigalų galima atskirti ir pagal balsą: antys krykia, o gaigalai švagžda.
Kvadratiniame metre grindų ploto laikomi 3 (50-55 dienų amžiaus) veisliniai ančiukai. Auginant vasaros stovyklose vienam ančiukui skiriama 1,8-3,0 m² ploto. Lesinimo frontas – 3 cm, girdymo – 1,5-2 cm. Lesalinių ir gėralinių kraštai turi būti 10-15 cm aukštyje.
Maži ančiukai turi priprasti prie vandens, kad išsivystytų jų plunksnas riebalais tepanti liauka. Jeigu paukštis neturės šios savybės, patekęs į vandenį prigers, nes plunksnos sušlaps.
7 lentelė. Pekino ančiukų girdymo iš lovelio tipo gėralinių normos 1 – 20 dienų 21 dienos ir vyresni Kraštelio tarpelis, cm
vienam ančiukui
1,2 1,5
Gėralinės aukštis, mm 100 250
Vandens lygis gėralinėje, mm
10 20
Tokio žemo vandens lygio gėralinėse pakanka snapu paturkšti ir nuskalauti prie nosies skylučių prilipusį sausą lesalą. Vandenį ir lesalą padeda taupyti nepratekančio vandens
lesalinės, tik jas reikia kasdien plauti.
Muskusiniai ančiukai girdomi iš vakuuminių gėralinių (viena penkiasdešimčiai paukštelių), o vėliau iš lovelio tipo – 0,8 cm tarpelio turėtų pakakti vienam paukšteliui. Nepatartina vakuuminių gėralinių nutolinti nuo augintuvų toliau kaip 7 – 8m.
Ančiukų auginimo sėkmę lemia ne vien heterozės efektas, lesalų kokybė, talpinimo normos, apšvietimas ir šiluma. Higiena ir kvėpavimo organų apsauga nuo aspergiliozės, bronchito ar plaučių uždegimų yra viena svarbiausių sąlygų imunitetui stiprinti, tinkamai pastato oro būklei palaikyti ir augantiems raumenims deguonimi aprūpinti.
2.3.1.2. Suaugusių ančių laikymas
Į suaugusių ančių pulką atrenkamos sveikos, gerai išsivysčiusios 160-170 dienų amžiaus jauniklės. Kiaušinius pradeda dėti 6-7 mėnesių amžiaus antys.
Antys dažniausiai laikomos ant storo kraiko. Paukštidės grindys paruošiamos kaip ir kitiems paukščiams: pirmiausia pripilamas 20-30 cm storio kraiko sluoksnis, o vėliau, kai paviršius apteršiamas, kreikiama papildomai. Pakratams tinka šiaudai ar pjuvenos. Juos kasdien reikia atnaujinti. Jei kraikas šlapias, ančių plunksnos susipurvina, blogai laiko šilumą. Be to nešvariai laikomų ančių kaišiniai būna purvini, netinka perinimui. Per metus paukščiui reikia apie 20 kg kraiko.
Vienoje sekcijoje laikoma 125-250 ančių, po 2,5-3 m². Lesinimo frontas, lesinant sausais lesalais – 3-4 cm, sudrėkintais – 10 cm, girdymo frontas – 1,5-2 cm.
Lesalinių ir gėralinių kraštai turi būti 10-15 cm aukštyje. Atstumas tarp lesalinių ir gėralinių – 3 m. Patalpų temperatūra – 8-12°C. Žiemą patalpoje turi būti ne mažiau kaip 5°C, vasarą – ne daugiau kaip 22°C. Santykinis oro drėgnumas vasarą – 65-70%, žiemą – ne daugiau kaip 80%.
Šviesa – svarbiausias veiksnys ančių dėslumui. Apšvietimo trukmė kas savaitę (pradedant nuo 24 savaičių) ilginama po 30 min. ir 43 savaičių amžiaus antims turi būti 16 val. per parą. Papildomą apšvietimą geriausia įjungti vieną kartą per parą rytais nuo 4 val. ir išjungti tik gerai prašvitus. Šiuo metu antys pradeda dėti ir geriau eina į lizdus. Šviesos intensyvumas – 15-20 lx. Kiaušiniams dėti antidžių pakraščiuose įrengiami lizdai (30 x 40 x 40 cm dydžio). Vienas lizdas – 3-4 antims.
Antys kiaušinius deda 4-5 val. ryto. Nepaisant metų laiko, jei tik geras oras, padėjusias kiaušinius (8-10 val. ryto) antis galima kasdien išleisti į diendaržius, kuriuose turi būti įrengtos lauko gėralinės. Pekino ančių aptvarai turi būti 70 cm aukščio ir mulardų – iki 1 m aukščio. Pasiteisino kilnojamos tvoros ir elektriniai piemenys. Jų pagalba ganyklą galima atitverti dalimis. Labai šaltomis, vėjuotomis dienomis, smarkiai lyjant, antys laikomos patalpose.
Maudymasis stimuliuoja reprodukcines ančių savybes. Jos geriau poruojasi, būna daugiau apvaisintų kiaušinių.
Ančių auginimą galima derinti su karpių auginimu tvenkiniuose. Antys suėda kai kuriuos tvenkinyje esančius organizmus (moliuskus, kirminus), vandens augaliją. Kartu jos tręšia vandenį išmatomis.
Nelabai produktyviuose tvenkiniuose, įrengtuose blogesnėse dirvose, praktikuojant ekstensyvią ar pusiau intensyvią karpininkystę, antis laikyti yra naudinga, padidėja jų produktyvumas. Tačiau praktiškai tokiame karpių-ančių ūkyje iškyla ir kai kurių sunkumų, nes būtina laikytis tam tikrų taisyklių. Antis galima leisti tik į ganyklinius tvenkinius ne daugiau kaip po 200 į tvenkinio ploto hektarą. Jos išleidžiamos praėjus 2-3 h nuo karpių šėrimo, kad neįprastų misti karpiams skirtu pašaru. Karpių šėryklas tenka įrengti gilesnėse vietose. Kad antys vienodžiau tręštų visą tvenkinio plotą, joms šėryklas reikėtų įrengti tvenkinio viduryje.
Jei antidės yra netoli vandens telkinių, galima ir žiemą leisti antims pasimaudyti specialiai įrengtose eketėse. Kad nepalįstų po ledu, eketė metro gylyje aptveriama vielos tinklu. Aplink ją ant ledo reikia pakreikti šiaudų arba paberti medžio pjuvenų (apie 2 cm storio sluoksnį) . Ančių, kurios maudosi vandens telkiniuose, geriau išsivysto stuburgalio liauka, išskirianti į riebalus panašų sekretą, kuriuo ištepamos plunksnos, todėl jos vandenyje nemirksta, nebijo lietaus ir gerai saugo paukščius nuo šalčių, o karštomis dienomis – nuo perkaitimo.
2.3.1.3. Sanitariniai higieniniai reikalavimai ančių fermai
Specialių reikalavimų ančių auginimui iki šiol nėra ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Ančių laikymui taikomi bendrieji paukščių laikymo reglamentai ir taisyklės, tačiau jie parengti ir pritaikyti vištų laikymui. Dėl šios priežasties kai kuriose ES šalyse ančiukai mėsai auginami prieblandoje, labai tankiai, normuotai girdant, naudojant priverstinį šėrimą.
Lietuvoje ančių kaip ir kitų ūkinės paskirties gyvūnų laikymą pirmiausia reglamentuoja LR gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, kuris nustato fizinių ir juridinių asmenų elgesio su naminiais, ūkinės paskirties, dekoratyviniais, laboratoriniais, nelaisvėje laikomais ir laukiniais gyvūnais bendruosius principus, kad gyvūnai būtų apsaugoti nuo kančių, žiauraus elgesio ir kitų neigiamų poveikių. Ančių, kaip ir kitų paukščių rūšių augintojai turi laikytis VMVT patvirtintų reikalavimų paukščių įmonei, kurie reglamentuoja bendrąsias bet kurio paukštyno veiklos ir higienos sąlygas. dokumente nurodyta, kad paukščius auginanti įmonė turi būti įkurta . atokiau nuo gyvenviečių ir gyvulininkystės objektų; . geografinėje teritorijoje, kurioje nėra vyraujančių vėjų; vietovėje, kurioje galima užtikrinti paukščių auginimo higienos sąlygas ir juos apsaugoti nuo užkrečiamųjų ligų.
Įmonė turi būti aptverta tvora. Prie įvažiavimo į teritoriją turi būti vartai. Transporto priemonių ir žmonių judėjimas į teritoriją turi būti kontroliuojamas. Prie įvažiavimo ir įėjimo į teritoriją turi būti užrašas „BE LEIDIMO ĮVAŽIUOTI IR ĮEITI DRAUDŽIAMA“. Įmonėje turi būti pildomas lankytojų ir darbuotojų registracijos žurnalas. Dokumentas reikalauja, kad įmonėje gali būti auginami tik vienos rūšies ir to paties amžiaus paukščiai. Paukštidės paukščiais, jeigu įmanoma, turi būti užpildomos vienu metu. Be to pabrėžta, kad jeigu Įmonėje auginama keletas paukščių pulkų, organizuojama kiekvieno pulko individuali priežiūra.
Paukštidės, paukščių lesalų laikymo vietos arba kiaušinių laikymo vietos turi būti apsaugotos nuo kenkėjų ir laukinių paukščių. Įmonėje turi būti vykdoma kenkėjų kontrolės ir likvidavimo programa.
Reikalavimuose nurodyta, kad paukštidės vidaus konstrukcijos turi būti lygiu paviršiumi, lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Įmonėje turi būti vykdoma valymo ir dezinfekcijos ir jos efektyvumo kontrolės programa.
Svarbu pastebėti, kad reikalavimuose nurodyta, jog paukštyno teritorijoje aplink paukštides neturi būti augmenijos. Teritorija turi būti išbetonuota arba grįsta kitomis medžiagomis. Prie paukštidžių gali augti medžių, kurie sudaro pavėsį, išskyrus vaismedžius, kurie gali traukti laukinius paukščius. Į paukštides draudžiama įleisti naminius gyvūnus. Be to, paukštidėse turi būti patalpos persirengti lankytojams, įmonės darbuotojams – vandens dušas ir tualetas. Įmonėje turi būti vykdoma lankytojų ir darbuotojų higienos reikalavimų taikymo kontrolės programa. Pastarasis reikalavimas susijęs su tuo, kad žmogus yra pagrindinis užkrato pernešėjas.
2.3.2. Ančių lesinimo ir penėjimo ypatumai
2.3.2.1. Ančiukų lesinimo ypatumaiTiek literatūros šaltiniai, tiek praktikai akcentuoja , kad veislei ar mėsai auginamus ančiukus lesinti reikia vienodai atsakingai. Pirmąsias dvi savaites rekomenduojama lesinti subalansuotu lesalu, kurio maisto medžiagų pakaktų stipriems skeleto kaulams formuotis ir proporcingai vystytis kūno raumenims. Jų lesalų struktūrą (proc.) galėtų sudaryti šios žaliavos: grūdai ir ankštiniai –65-75%, išspaudos ir rupiniai –10-20, gyvūniniai pašarai –4-7, mielės –3-5, žolės miltai –3-5, mineraliniai pašarai –1-2. Sukomponuoto lesalo 100g pakanka 265 kcal energijos, 21 proc. proteino, 5 proc. ląstelienos, 1,2 proc. kalcio, 0,8 proc. fosforo ir 0,4 proc. natrio (jei tirtumėte lesalus laboratorijoj). Muskusiniams ančiukams šiuo pradiniu augimo periodu pageidautinas lesalas su didesniu energijos kiekiu (280 kcal/100g), o proteino, ląstelienos ir kt. gali būti mažiau.
Nuo trečios auginimo savaitės veisliniai ančiukai toliau lesinami, parenkant ir perkant lesalus, kuriuose užtektų maisto medžiagų nepriekaištingam skeletui, stipriems judėjimo
raumenims ir puikioms plunksnoms augti. Kūno masės kontrolės duomenys parodys, ar negadinama veislė, o viršijus standartinius rodiklius – figūra gelbstima iškrovos dieta.
Mėsai auginamiems ančiukams reikalavimai gali būti kitokie negu veisliniams: patenkinamai stiprus skeletas, nuo rachito apsaugotos galūnės, kuo platesni krūtinės raumenys, savalaikis plunksnų keitimas.
Trečiąją mėsinių ančiukų auginimo savaitę jau galėtume pradėti penėti: pratinti prie dvejopo lesinimo (sausais ir drėgnais lesalais bei mišiniais) , nakčiai pateikti tik sausąjį davinį ar jo dalį. Atskirose lesalinėse turėtų pakakti mineralinių pašarų, baltymingų koncentratų, sultingų pašarų ir žolės, be abejo, žvyro – iš pradžių smulkesnio, vėliau rupesnio. Kasdienis domėjimasis ančiukų apetitu, jų mėgstamų lesalų apskaita ir šioks toks palepinimas jų mėgstamiausiais lesalais gali paspartinti augimą, greičiau subrandinti raumenis ir išryškinti skonio savybes. Nepakankamai gera lesalų kokybė ir netinkama struktūra mažina apetitą, blogina augimą ir vystymąsi, didina pašarų sąnaudas, pakerta atsparumą ligoms. Norint sukaupti patyrimo, patartina kasdien rašyti ančiukų augimo stebėjimų dienoraštį (žurnalą).
Pekino ančiukų išgerto vandens kiekis – svarbus jų augimo ir sveikatos rodiklis. Esant optimaliai oro temperatūrai kiekvienam kilogramui sauso lesalo užgerti ančiukai suturškia 4 l vandens. Ne ką mažiau vandens reikia ir muskusiniams, kiekvienam jų per 10 sav. Tenka 30 l vandens. O pagal amžių vandens poreikis : 1 savaitės – 0,11; 2 savaičių – 0,15l; 3 – 0,25l; 4 – 0,32l; 5 ir vėliau – 0,45l.
Net ir trumpai dingus vandeniui sumažėja augimo intensyvumas. Apsidrausti nuo tokių nuostolių galima vandens rezervuaru. Jei ančiukai nuolat nepageria vandens, jiems išsivysto nefritas, raumenų išsekimas.
2.3.2.2. Ančių lesinimas
Praktika rodo, kad suaugusios antys labai jautrios lesinimo laiko, lesalų kokybės bei jų kiekio pasikeitimams. Jeigu nesilaikoma lesinimo režimo, sumažėja dėslumas jos gali pradėti šertis. Antis geriausia lesinti kombinuotaisiais lesalais. Reikėtų duoti tik granules, kadangi birų maistą jos išbarsto. Granules galima sudrėkinti vandeniu ar išrūgomis. Minkštas lesalas ruošiamas iš virtuvės ir sodo atliekų, daržovių (virtų bulvių, morkų, kitų šakniavaisių). Minkštą lesalą paukščiai turi sulesti per 20 min., kad nesurūgtų. Vienam paukščiui skiriama 15 cm lovio, kad galėtų lesti visi kartu. Grūdus galima paberti lauke, kadangi antys juos susirenka.
Antys palyginti gerai virškina ir pasisavina raciono maisto medžiagas. Dėjimo metu jos sunaudoja daug energijos ir baltymų, todėl ančių racionuose turi būti 1,13 MJ apykaitinės
energijos ir 16 – 17 % žalių proteinų. Jei gauna mažiau maisto medžiagų, mažėja jų svoris ir produktyvumas. Jei per daug – pablogėja kiaušinių apvaisinimas.
Antys gana gerai virškina ląstelieną, bet jos racione neturi būti daugiau kaip 7%. Kai jos daugiau, pablogėja lesalo maisto medžiagų virškinimas ir pasisavinimas. Ančių organizme gana greita medžiagų apykaita. Jei lesinamos grūdais, augalinės ir gyvulinės kilmės baltymingais lesalais, joms pradeda stigti kalcio, fosforo ir natrio. Todėl reikia papildomai duoti kriauklelių, kaulamilčių ar befluorio fosfato. Dedančios antys labai jautrios vitaminų stokai racionuose. Iš pagrindinių lesalų jos gauna nepakankami vitaminų, todėl būtina lesalus papildyti vitaminais, ypač A ir D.
Norint iš ančių gauti daugiau kiaušinių, sukeliamas dirbtinis plunksnų šėrimasis, po kurio jos vėl pradeda dėti. Tai daroma taip : pirmą dieną antys nelesinamos, vandens duodama iki soties, antrą dieną joms duodama po 55 – 60 g grūdų (miežių), bet neduodama vandens, trečią dieną vėl nelesinamos, duodama tik vandens, o ketvirtą dieną, kaip ir antrą, duodama tik 55 – 60 g grūdų. Penktą – devintą dienomis antims duodama po 65 – 70 g miežių ir gerti. Dešimtą dieną vienam paukščiui grūdų padidinama iki 170 g per parą ir pamažu pradedama lesinti pilnaverčiais kombinuotaisiais lesalais. Praėjus 7 – 8 savaitėms nuo šėrimosi pradžios vėl lesinamos suaugusios antims skirtu daviniu.
Mažesnėse fermose, sodybose rekomenduoti antis lesinti kombinuotai : separuotu pienu, ankštiniais ir varpiniais grūdais, grūdų atliekomis, bulvėmis, silosu, morkomis ir kt. Maisto medžiagos antims skiriamos atsižvelgiant į jų svorį ir produktyvumą. Raciono struktūra antims gali būti tokia (%) : įvairūs grūdai – 25, įvairūs miltai, sėlenos – 40, gyvulinės kilmės lesalai – 10 žalieji lesalai ir šakniavaisiai – 20, mineraliniai lesalai – 5.
Labiausiai paplitęs ančių lesinimas drėgnais lesalais. Grūdai su žaliąja mase lesalais drėkinami separuotu pienu, išrūgomis, mėsos sultiniu bei kitomis nesurūgusiomis virtuvės atliekomis arba vandeniu. 10 kg sauso mišinio pilama 2 litrai bet kurio minėto skysčio. per 30 – 40 min. Paruoštas mišinys turi būti nelipnus, birus, kad neužsiklijuotų snapų angos, nes antims bus sunku kvėpuoti. Žiemą ir pavasarį su drėkintu lesalu naudinga duoti daigintų grūdų, ypač tada, kai antys deda kiaušinius.
Prieš lesinimą gėralines būtina išplauti ir pripilti švaraus vandens.
Antys sugeba daug natūralaus maisto rasti besiturkšdamos tvenkiniuose, kūdrose, grioviuose, balose. Tai įvairios žolės ir šakniastiebiai, sliekai, vikšrai, vabalai, sraigės, vėžiagyviai, net pelių jaunikliai. Visa tai ne tik atpigina ančių išlaikymą, bet ir suteikia mėsai natūralumo ir savitą aromatą.
Mulardų lesinimas. Mulardai auginami etapais. Iki 30 dienų amžiaus lesinami pagal mėsinių ančių lesinimo normas. Po to prasideda priverstinio lesinimo paruošiamas laikotarpis. Šiuo laikotarpiu racionaliausi būtų derinti ganymą –500 – 600 ančiukų 1 ha) su šėrimu žaliąją
mase. Jeigu paukščiai nepriauga pakankamai svorio, tai paruošiamuoju laikotarpiu juos reikėtų lesinti pagal tokios sudėties racioną : 60 % kukurūzų, 20% mėsos – kaulų miltų ir 20%sojų rupinių. Tokio lesalo kartu su žalia mase paukščiai turėtų gauti iki soties apie 3 savaites. Po to, sveriantys ne mažiau kaip 3 kg paukščiai perkeliami į priverstinio penėjimo cechą. Čia jie lesinami šutintais kukurūzais, pridėjus valgomosios druskos (1%), augalinio aliejaus (1%) bei vitaminų mišinio (1000 TV vitamino A ir po 0,01 g vitaminų C, B ir PP 100 g lesalo.
Priverstinai lesinami paukščiai gauna 2,5 – 3,5 karto daugiau lesalų negu įprastai. Dėl to jie išskiria daugiau šilumos. Šviežio oro fermoje turi būti 1,5 – 2 kartus daugiau negu paprastai ančiukams. Oro tiekimas žiemos metu turi būti 2 – 3m³/per val., rudenį – pavasarį – 4 – 6, o vasarą iki 10 – 14 m³/per val.
Priverstinai mulardai penimi specialiu prietaisu. Pirmąsias keturias dienas lesinami 2 kartus, o nuo penktos dienos iki pabaigos – 3 kartus per dieną. Pirmą kartą lesinama 6 val. ryto, antrą – 13 val. ir trečią – 18 val. Pirmąją priverstinio penėjimo savaitę vienam mulardui per parą sulesinama po 250 – 350 g, o penėjimo pabaigoje – 1 kg kukurūzų. Mulardui palesinti prireikia 40 – 60 s, priverstinis penėjimas trunka vidutiniškai 28 dienas.
Pjovimui atrenkami tie mulardai, kurie mažai juda, išsižioję, sunkiai kvėpuoja, su įkritusiomis akimis, balsvu snapu, kurių išmatos su žaliu atspalviu. Todėl paskutinę auginimo savaitę jie atidžiai stebimi ir tinkami atrenkami pjovimui. Paprastai po priverstinio lesinimo mulardai sveria 5,5 – 7 kg. Realizavus juos mėsai, iš vieno paukščio gaunama nuo 350 iki 700 g delikatesinių kepenų.
Ančių penėjimas. Ančių penėjimas – tai ne jų tukimas, o tikslinis lesinimas, leidžiantis optimaliai atskleisti jų biologines ir genetines savybes mūsų geidžiamam efektui gauti. Dedančių ančių penėjimas nuo dedančių ančių lesinimo (jau nuo seno labiau vartoto termino) skiriasi siektinu tikslu : gerų, labiausiai inkubacijai tinkamų kiaušinių ir maksimalaus jų kiekio gavimu, realizuojant šią užduotį efektyviais lesalais. Ar tinkamas dedančių ančių penėjimas, rodo rezultatai : inkubacinių kiaušinių kiekis, jų apvaisinimas, ančiukų išsiritimas ir augimo tempai, ančių veislinės kondicijos išsaugojimas, stabilios kūno masės išlaikymas. Tradicinis ančių lesinimas visai nesudėtingas. Tai dažniausiai vienas pilnaracionis, pagal standartinį receptą sukurtas lesalas. Jo sudėtis (proc.)antims priimta tokia :
Grūdai, įskaitant ankštinius 60 – 75; Kviečių sėlenos 0 – 7; Išspaudos, rupiniai 6 – 12; Gyvuliniai pašarai 3 – 4; Pašarinės mielės 3 – 6; Žolės miltai 5 – 10;
Mineraliniai pašarai 4 – 6.
Kaip matote, čia galima varijuoti. Kukurūzus antys labai mėgsta, ir jų dalis grūdiniuose gali sudaryti 30 – 40%. Tačiau jos gali pasitenkinti ir tokia pat miežių dalimi. Avižų geriausia duoti iki 20 %, jomis galima stimuliuoti plunksnų dygimą ar susilpninti kanibalizmą. Žirnių norma 7 – 15 %., pupų – 5 – 10 %. Vertingiausi iš gyvulinių baltyminių pašarų yra žuvų miltai, turintys iki 60 % lengvai pasisavinamo proteino, visas nepakeičiamąsias aminorūgštis ir 15 – 18 % riebalų. Žuvų miltai ančių lesaluose gali sudaryti 4 – 7 %, jei jų nėra, galima duoti mėsos ir kaulų miltų. Antims ruošiamas granuliuotas kombinuotas lesalas:
1) visoms ančių veislėms jis beveik vienodas;
2) antims lesalas pripažįstamas tinkamu, jei 100 g turi 270 kcal, 17 proc. proteinų, 6 – 7 proc. ląstelienos, 2,5 proc. kalcio, 0,7 – 0,8 proc. fosforo, 0,3 – 0,4 proc. natrio; 3) toks lesalas turi patenkinti labai intensyviai dedančios (71 – 80 proc.) anties paros
maisto medžiagų poreikį :
apykaitinės energijos 769 kcal; žaliojo proteino 48,4 g;
kalcio 7,13 g;
fosforo 2,28 g;
natrio 1,14 g.
Pastebėtina, kad žvyro antims reikia tiek pat, kaip vištoms – visada iš atskirų lesalinių, kurios turėtų būti iki 10 mm skersmens.
Apibendrinus literatūros šaltiniuose aprašytą bei ančių augintojų patirtį pastebėtina, kad ančių auginimas, priežiūra, lesinimas skiriasi mažuose mėgėjiškuose ūkiuose ir prekinėse fermose. Mažuose ūkiuose, kur laikoma vos keletas ar keliolika paukščių, mažesnė ligų tikimybė, paukščiai vaikščioja laisvai ar laikomi dideliuose aptvaruose, nėra fiksuojamas lesinimas bei skerdimo laikas. Prekinėse fermose vienas svarbiausių akcentų - antienos gamybos pelningumas. Jo siekiama optimizuojant visus ančių auginimo technologinius parametrus: su mažiausiomis lesalų, energijos bei kitų išteklių sąnaudomis per trumpiausią laiką pagaminti aukštas prekines savybes turinčią antieną.
2.3.3. Ančių skerdimo ir pardavimo reglamentavimas
Specialių ančių skerdimo taisyklių, patvirtintų tiek Lietuvoje, tiek ES nėra. Skerdžiant ūkiuose užaugintas antis, pirmiausia reikia laikytis VMVT patvirtintų „Skerdžiamų arba žudomų gyvūnų gerovės reikalavimų“ kurie yra suderinti su EB tarybos direktyva 93/119/EB „Dėl gyvūnų apsaugos juos skerdžiant arba užmušant“. Šiuose reikalavimuose nurodyta, kad VMVT gali leisti skersti arba žudyti paukščius, triušius, kiaules, avis ir ožkas ne skerdykloje, kai tai daro jų savininkas savo poreikiams tenkinti, bet tik tuo atveju, jeigu laikomasi reikalavimo, įpareigojančio skerdimo metu elgtis taip, kad gyvūnai išvengtų išgąsčio, skausmo arba kančių laikymo aptvaruose, fiksavimo, svaiginimo, skerdimo ir žudymo metu. Prekinių ančių ūkių savininkai, norintys antieną tiekti prekybos tinklams, privalo laikytis „Šviežios mėsos paruošimo ir pateikimo į rinką taisyklių“, kuriose apibrėžti veterinariniai sanitariniai reikalavimai gyvulių skerdykloms ir mėsos perdirbimo įmonėms. Šie reikalavimai suderinti su ES direktyvomis ir LR veterinarijos įstatymu, kuris reglamentuoja bendrąją kontrolę kad mitybai, perdirbimui vartojami gyvuliniai produktai ir žaliavos būtų tinkamos veterinarinės sanitarinės kokybės.
Ančių skerdimo procesas vykdomas analogiškai kaip ir kitų paukščių. Skerdimo metu reikia atsižvelgti į kelis faktorius, kurie turi įtakos antienos kokybei. Teisingai nuskausminus, paukštis pakankamai nukraujuoja. Plikinant 2-5 min. vanduo neturi būti karštesnis nei 54°C, kadangi pešant bus pakenkiama oda. Skerdena atrodys nepatraukliai. Dažnai vartojamas karštas vaškas, kai jis atvėsta ir sukietėja, nupeša padaigas. Po to skerdena turi būti greitai atvėsinama iki 4°C.
Ruošiama pardavimui paukštiena, tame tarpe ir antiena turi atitikti „Mėsos ir paukštienos šviežumo įvertinimo techninis reglamento“ reikalavimus, kuris yra parengtas pagal Šviežios mėsos paruošimo ir patiekimo į rinką taisykles, patvirtintas Valstybinės veterinarijos tarnybos 1999 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 4-30 (Žin., 1999, Nr. 16-438), bei Šviežios paukštienos techninį reglamentą, patvirtintą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 356 (Žin., 2001, Nr.1-19). Reglamentas nustato Lietuvoje pagamintos ar įvežtos bei į rinką teikiamos mėsos ar skerdenos (toliau - mėsa) ir paukštienos ar paukštienos skerdenėlių (toliau - paukštiena) šviežumą apibūdinančius rodiklius bei jų nustatymo metodus. Dokumente akcentuojama, kad šviežia paukštiena turi būti švari, be matomų pašalinių priemaišų, be pašalinių kvapų, kraujosrūvų, kraujo likučių. Teršalų ir pesticidų likučių koncentracija privalo neviršyti nurodytų higienos normoje HN „Maisto produktai. Didžiausios leidžiamos teršalų ir pesticidų likučių koncentracijos” lygių. Mikrobinis užterštumas turi neviršyti higienos normoje HN „Maisto žaliavos ir maisto
produktai. Didžiausias leidžiamas mikrobinio užterštumo lygis” nurodytų lygių. Techninio reglamento reikalavimų privalo laikytis visi fiziniai ir juridiniai asmenys, gaminantys ir/arba teikiantys mėsą ir paukštieną Lietuvos rinkai, bei kontroliuojančios institucijos.
Šviežia paukštiena, pripažinta tinkama žmonių maistui ir tiekiama prekybos tinklui, privalo būti paženklinta sveikatos ženklu, patvirtinančiu antienos tinkamumą vartojimui. Tiesa kai kuriuose norminiuose aktuose šis ženklas vadinamas „Sveikumo ženklu“.Ženklinant individualiai supakuotą paukštienąar mažas pakuotes , šiame ženkle turi būti:
viršutinėje ženklo dalyje – kilmės šalies ISO kodas;
centre – skerdyklos, jei reikia, išpjaustymo įmonės, pakavimo centro veterinarinio patvirtinimo numeris; raidės ir ženklai turi būti 0,2 cm aukščio; Didelės paukštienos pakuotės turi būti suženklintos ovaliu, mažiausiai 6,5 cm pločio ir 4,5 cm aukščio sveikumo ženklu, kuriame turi būti nurodytas šalies pavadinimas, šalies ISO kodas, skerdyklos ir, jei reikia, išpjaustymo įmonės, pakavimo centro veterinarinio patvirtinimo numeris; raidės turi būti mažiausiai 0,8 cm aukščio, o ženklai – mažiausiai 1 cm aukščio. Sveikumo ženkle papildomai gali būti nurodyti veterinarijos gydytojo, kuris atliko mėsos veterinarinį patikrinimą, duomenys.Reikalavimuose pabrėžta, kad ženklinimui naudojama medžiaga turi atitikti higienos reikalavimus; pateikta informacija turi būti įskaitoma.
Didžiausią paklausą ir aukščiausias vartojamąsias savybes turi šviežia paukštiena, tame tarpe ir antiena, kuri apdorota tik šalčiu. Tačiau siekiant prailginti pardavimo laiką naudojami ir kiti paukštienos apdorojimo būdai:
Atšaldyta paukštiena – atšaldyta ir laikoma ne žemesnėje kaip -2°C ir ne aukštesnėje kaip +4°C temperatūroje paukštiena.
Sušaldyta paukštiena – paukštiena, kuri po įprastinių skerdimo procedūrų sušaldoma kaip galima greičiau ir laikoma ne aukštesnėje kaip -12°C temperatūroje.
Giliai sušaldyta paukštiena – paukštiena, laikoma ne aukštesnėje kaip -18°C temperatūroje.
Atšildyta mėsa ir paukštiena – sušaldyta ir giliai sušaldyta mėsa ir paukštiena atšildyta iki +1°C temperatūros.
Mėsos ir paukštienos šviežumo įvertinimo techninis reglamente yra įvardinti paukštienos vertinimo jusliniai, cheminiai ir mikrobinio užterštumo rodiklius bei metodai jiems nustatyti. Paukštienos ir jos riebalų šviežumas pirmiausia įvertinamas jusliniais metodais. Jeigu kyla abejonių dėl jų šviežumo atliekami cheminiai ir mikrobinio užterštumo tyrimai. Šalčiu apdorotos paukštiena tiriamos atšildyta.
8 lentelė. Jusliniai paukštirenos vertinimo kriterijai
Rodiklis Tipiniai požymiai
Šviežia Įtartino šviežumo Nešviežia
Paukštienos paviršiaus išvaizda ir spalva Sausas, balsvai gelsvos spalvos su rausvu atspalviu.
Vietomis drėgnas, lipnus, lipnus po sparneliais ir odos raukšlėse, balsvai gelsvos spalvos su pilkšvu atspalviu.
Padengtas gleivėmis, ypač po sparneliais ir odos raukšlėse, balsvai gelsvos spalvos su pilku atspalviu, pasitaiko gelsvų arba tamsių dėmių. Raumenų pjūvio išvaizda ir spalva Vos drėgnas, nepaliekantis drėgnų dėmių ant filtrinio popieriaus, balkšvai rausvos spalvos (vištų ir kalakutų), raudonos (žąsų ir ančių).
Drėgnas, lieka drėgnos dėmės ant filtrinio popieriaus, vos lipnus, tamsesnis nei šviežios paukštienos.
Drėgnas, lieka drėgnos dėmės ant filtrinio popieriaus, lipnus, tamsus.
Raumenų
konsistencija Raumenys stangrūs, įdubimas po paspaudimo greitai išsilygina.
Raumenys mažiau stangrūs nei šviežios mėsos, įdubimas po paspaudimo išsilygina lėčiau ( ne ilgiau kaip per 1 min.).
Raumenys praradę stangrumą, įdubimas po paspaudimo neišsilygina.
Kvapas Specifinis, būdingas
šviežiai paukštienai. Pridusęs.
Puvimo skerdenėlės paviršiuje ir raumenų viduje.
Sultinio savybės Skaidrus, aromatingas. Skaidrus arba
drumstokas, su silpnai nemaloniu kvapu. Drumstas, su gausiais dribsniais, ryškiai išreikštu nemaloniu kvapu.
Šaltinis: Mėsos ir paukštienos šviežumo įvertinimo techninis reglamentas
Be jau minėtų Reglamentų ruošiant antieną pardavimui reikia laikytis ir kitų normatyvinių aktų, be kita ko, reglamentuojančių ir gyvulinės kilmės misto prekių paruošimą paradvimui, svarbios yra LR ūkio ministerijos patvitintos „Lietuvos Respublikoje parduodamų prekių ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklės“.
Apibendrinant išanalizuotą literatūrą ančių auginimo klausmais bei ančių augintojų patirtį pastebėtina, kad antys nėra reiklios aplinkos ir auginimo sąlygoms, gerai adaptuojasi įvairiomis klimatinėmis sąlygomis. Palanki vidaus ir ES paukštienos rinkos situacija ir nesudėtingos ančių auginimo technologijos yra svarbiausios prekinės antininkystės ūkių kūrimosi prielaidos.
3. ANTININKYSTĖS PLĖTROS KRYPČIŲ IR PRIELAIDŲ
VERTINIMAS
Antininkystės plėtros s
t
rateginė analizė atlikta prisilaikant GGSS (SWOT) analizės principų, kurie apima dvi tyrinėjimo sritis: aplinkos analizę ir išteklių analizę. Galimybės ir grėsmės apima pagrindinius antininkystės kaip žemės ūkio šakos plėtros veiksnius, kurie išryškėjo atlikus antienos rinkos ir pardavimų būklę Lietuvoje bei ES. Stipriųjų ir silpnųjų antininkystės plėtros pusių analizė apima pagrindinius technologinius veiksnius, kurie išryškėjo atlikus ančių auginimo technologinių ypatumų analizę. GGSS (SWOT) analizės rezultatas yra pateikiamas aktualių veiksnių sąrašais pagal minėtas keturias dalis.3.1. ANTININKYSTĖS PLĖTROS GALIMYBIŲ IR GRĖSMIŲ
ANALIZĖ
Paukštienos rinkos situacijos Lietuvoje ir ES analizės, pateiktos darbo pirmame skyriuje, pagrindu antininkystės plėtrai palankių galimybių identifikavimui ir sisteminimui panaudotas reikšmingumo laukų matricos metodas.
9 lentelė. Antininkystės plėtros Lietuvoje galimybių įvertinimo matrica Poveikio laipsnis Stipri įtaka Vidutiniška įtaka Silpna įtaka Didelė tikimybė Auganti paklausa
ekologiniams produktams sudaro palankias prielaidas ekologinės antienos paklausos susiformavimui Lietuvos rinkoje
ES struktūrinių fondų parama kaimo plėtrai
skatina Lietuvos ūkininkus plėtoti alternatyvias paukštininkystės sritis Augantis paukštienos produktų suvartojimas sudaro palankias prielaidas antininkystės plėtrai Vidutinė tikimybė Lietuvos restoranų tinkle
auganti paklausa šviežiai antienai sudaro prielaidas antininkystės ūkių sėkmingai veiklai ištisus metus.
Perteklinių augalinės kilmės pašarų ūkininkų ūkiuose susidarymas dėl žemos pašarinių grūdų kainos įgalina sezoninių antininkystės fermų kūrimą. Smulkiuose ūkiuose antininkystė yra alternatyvi veikla, paįvairinanti ūkininko paukščių pulką ir papildanti ūkininko gaminamų produktų asortimentą.
Maža tikimybė Ančių augintojų kooperacijos procesas
įgalins steigti specializuotas nedideles
ančių skerdyklas, kurios įgalins prekybos tinklui patiekti aukštos prekinės vertės antieną
Ūkininkai, siekiantys efektyviau panaudoti vasaros laikotarpiu tuščius galvijų tvartus, antis augina kaip papildomų pajamų šaltinį.
Lietuvai įstojus į ES lietuviškos antienos eksportas ras laisvas rinkos nišas ES šalyse.
Atlikta analizė rodo, kad tradicinės paukštienos rinkose antienai rasti dar laisvas nišas. Pastaraisiais metais auganti natūralių ir ekologinių produktų rinka kol kas nėra užpildyta
