LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Valerija Pabedinskienė
Roplių (Reptilia) auginimo analizė Lietuvoje, ligų diagnostikos ir
gydymo galimybės Lietuvos veterinarijos klinikose
Reptiles (Reptilia) home keeping analysis in Lithuania, diseases
diagnostics and treatment in Lithuanian veterinary clinics
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovė: lekt. dr. Lina Merkevičienė
2 DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Roplių (Reptilia) auginimo analizė Lietuvoje, ligų diagnostikos ir gydymo galimybės Lietuvos veterinarijos klinikose“:
1. yra atliktas mano pačios.
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Valerija Pabedinskienė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
Akvilė Kazlauskienė
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
Lekt. dr. Lina Merkevičienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Prof. Rasa Želvytė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) (parašas) vardas, pavardė)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
Asist. vet. gyd. Sergej Voitenko
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ...5 SUMMARY ...6 SANTRUMPOS ...7 ĮVADAS ...8 1. Literatūros apžvalga ...101.1. Roplių (Reptilia) klasės biologija ...10
1.2. Pagrindinės ligos, kuriomis serga ropliai ...11
1.2.1. Mitybos ir metabolinės sistemos ligos ...12
1.2.1.1. Metabolinė kaulų liga ...12
1.2.1.2. Nutukimas ...13
1.2.1.3. Vitamino A hipovitaminozė ir hipervitaminozė...14
1.2.1.4. Tiamino (vitamino B1 ) trūkumas ...15
1.3. Užkrečiamųjų ir infekcinių ligų paplitimas roplių organizmuose ...15
1.4. Roplių kiauto ir odos ligos...17
1.5. Bakterijų, aptinkamų naminių gyvūnų ir roplių organizmuose, paplitimas bei atsparumas atsparumas antibiotikams………18
2. Tyrimo metodai ir medžiaga ...24
2.1. Tyrimų vieta ir objektai ...24
2.2. Apklausų sudarymo kriterijai ...25
2.3. Mikrobiologiniai tyrimai ...26
2.3.1. Medžiagos paėmimas (rinkimas) ir pristatymas į laboratoriją ...26
2.4. Salmonella spp. išskyrimas, identifikavimas, atranka tyrimams ...26
2.5. Salmonella spp. jautrumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimas ...28
2.6. Duomenų apdorojimas ir statitstinė analizė...29
3. Tyrimo rezultatai ...30
4
3.1.1. Roplių augintojams pateiktos apklausos analizė ...30
3.1.2. Veterinarijos gydytojams pateiktos apklausos analizė ...35
3.2. Salmonella spp. išskyrimas ir identifikavimas iš skirtingų roplių rūšių ...38
3.3. Išskirtų Salmonella spp. atsparumas antimikrobinėms medžiagoms ...40
4. Rezultatų aptarimas ...42
IŠVADOS ...45
LITERATŪROS SĄRAŠAS ...46
5
SANTRAUKA
Roplių (Reptilia) auginimo analizė Lietuvoje, ligų diagnostikos ir gydymo galimybės Lietuvos veterinarijos klinikose
Valerija Pabedinskienė Magistro baigiamasis darbas
Darbo tikslas: išanalizuoti roplių auginimo tendencijas Lietuvoje ir ligų diagnostikos bei gydymo galimybes Lietuvos veterinarijos klinikose.
Tyrimo metodika: tyrimo metu buvo sukurtos dvi anoniminės anketinės apklausos. Viena skirta veterinarijos gydytojams, kita – roplių augintojams. Tikslas buvo apklausti ir sužinoti, su kokiais iššūkiais susiduria roplių augintojai ir veterinarijos gydytojai prižiūrėdami ir gydydami roplius. Taip pat buvo atliekami mikrobiologiniai tyrimai. Buvo surinkti mėginiai iš skirtingų Lietuvos roplių augintojų, viso surinkti 45 roplių mėginiai (32 gyvačių, 11 driežų, 2 vėžlių). Tyrimo metu buvo tiriamos Salmonella spp. bakterijos ir jų atsparumas antibiotikams. Gauti duomenys buvo analizuojami matematinės statistikos metodais – pateikta procentinė rezultatų išraiška, p rodiklio statistinis patikimumas (p<0,05).
Rezultatai: atlikus roplių augintojų apklausą, galima teigti, jog Lietuvoje populiariausias auginamas egzotinių gyvūnų būrys yra žvynaropliai, kuriuos laiko 85,5 proc. apklausoje dalyvavusių asmenų. Roplių augintojai teigė, jog dažniausiai, t.y., 15 proc. roplių serga odos ligomis, o kiti 15 proc. turi mitybos sutrikimų. Kvėpavimo takų ligomis serga 10 proc. roplių. Taip pat 8 proc. roplių serga metabolinės sistemos ligomis (pvz., metabolinė kaulų liga), o virškinamojo trakto susirgimais – 6 proc. (p>0,05) namuose auginamų roplių. Veterinarijos gydytojai teigia, jog jiems dažniausiai tenka priimti roplius, sergančius virškinamojo trakto ligomis ar mitybos sutrikimais (25 proc.) bei metabolinės sistemos ar odos ligomis (16 proc.) (p>0,05).
Atlikus mikrobiologinius tyrimus iš 45 tirtų roplių mėginių net 31 atveju buvo išskirtos
Salmonella enterica rūšies bakterijos, tai sudarė 69 proc. visų tirtų mėginių (p>0,05). Iš gautų tyrimų
rezultatų didžiausias atsparumas antibiotikams nustatytas streptomicinui – 48,4 proc., tetraciklinui – 25,8 proc., ampicilinui atsparumas siekė 9,7 proc. Sulfametoksazolio ir trimetoprimo kombinacijai, bei cefoksitinui atsparumas siekė 6,5 proc. Visos tirtos padermės buvo jautrios, vidutiniškai jautrios ciprofloksacinui (p<0,05).
6
SUMMARY
Reptiles (Reptilia) home keeping analysis in Lithuania, diseases diagnostics and treatment in Lithuanian veterinary clinics
Valerija Pabedinskienė Master‘s Thesis
Objective: to analyze the tendencies of reptile breeding in Lithuania and the possibilities of diseases diagnosis and treatment in Lithuanian veterinary clinics.
Study method: two anonymous questionnaires were developed during the research. One is for veterinarians, the other for reptiles keepers. The aim was to interview and find out what challenges keepers and veterinarians face with caring for and treating reptiles. Samples were collected from different Lithuanian keepers, a total of 45 samples were collected from different reptile species (32 snakes, 11 lizards, 2 turtles). Subsequently, microbiological and bacteriological tests were performed.
Salmonella spp. bacteria and their resistance to antibiotics was investigated. The collected data was
analyzed by the methods of mathematical statistics - the percentage expression of the results, the statistical reliability of the p indicator (p <0,05) were presented.
Results: according to the survey of reptiles owners, it can be said that the most popular exotic pets in Lithuania are squamates, which are kept by 85,5% of the respondents. Reptile owners said that usually 15 % of reptiles suffer from skin diseases and the other 15% have eating caused problem disorders. Respiratory diseases affect 10% reptiles. They also have diseases of the metabolic system (e.g., metabolic bone disease) – 8%, diseases of the gastrointestinal tract – 6% (p>0.05). These disorders and diseases are most commonly associated with improper reptile holding conditions. Veterinarians say that they mostly have to face reptiles with diseases of the gastrointestinal tract or eating disorders (25 %) and diseases of the metabolic system or skin (16 %) (p>0.05).
The studies revealed that of a total 45 samples, 31 were positive for Salmonella enterica bacteria. It sets up 69 % of all tested samples (p>0.05). Our studies results showed that the highest resistance to antibiotics was to streptomycin – 48,4%, as well as resistance to tetracycline – 25,8%, ampicillin resistance was 9,7%. Resistance to the combination of sulfamethoxazole/trimethoprim and cefoxitin was 6,5%. All tested strains were sensitive, moderately sensitive to ciprofloxacin (p<0.05).
7
SANTRUMPOS
AMP – ampicilinas ℃ – Celsijaus laipsniai CIP – ciprofloksacinas
CLSI – Klinikinių ir laboratorinių standartų institutas (angl. Clinical and Laboratory Standards
Institute)
EUCAST – Europos jautrumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimų komitetas (angl. European
Committee on Antimicrobial Susceptibility Testing)
eur – eurai
FOX – cefoksitinas
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos JK – Jungtinė Karalystė
mm – milimetrai nm – nanometrai pav. – paveikslas pvz. – pavyzdžiui
RVS – Rappaport Vassiliadis sultinys S.I.M. – sulfido indolo judrumo terpė
SXT – sulfametoksazolio ir trimetoprimo kombinacija STR – streptomicinas
temp. – temperatūra TET – tetraciklinas
UV-A – ultravioletiniai A spinduliai (400 – 315 nm bangos ilgis) UV-B – ultravioletiniai B spinduliai (315 – 280 nm bangos ilgio) UV – ultravioletiniai spinduliai
val. – valanda W – vatai
8
ĮVADAS
Egzotinių gyvūnų auginimas tampa vis populiaresnis įvairiose pasaulio šalyse – tiek Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje bei Azijoje (1). Lietuvoje taip pat stebimas vis didesnis susidomėjimas šių gyvūnų auginimu. Tačiau ne visose šalyse žmonės, auginantys šiuos gyvūnus, turi išteklių ir galimybių teisingai auginti, prižiūrėti ir prireikus gydyti šiuos gyvūnus dėl jų specifinių gyvenimo sąlygų ir anatominės sandaros. Kita problema, kad ne visose šalyse yra specialistų, išmanančių šių gyvūnų sandaros ypatybes ir gydymo galimybes. Vis dažniau Lietuvos veterinarijos gydytojai sulaukia kreipimųsi dėl roplių susirgimų, tačiau specialistų, kurių specializacija būtų ropliai, yra labai mažai.Roplių augintojai dažnai kreipiasi dėl infekcinių – virusinių, bakterinių, grybelinių, psichinių, genetinių ar kitų šių gyvūnų susirgimų. Ligos sukelia didelį stresą organizmui, nepatogumus šeimininkams bei papildomas išlaidas vizitui pas veterinarijos gydytoją, vaistams, papildams.
Bakterijų atsparumas antibiotikams yra gerai žinoma ir itin aktuali problema tiek žmonių, tiek ir veterinarinėje medicinoje. Bakterijų atsparumo antibiotikams plitimą gali lemti daug veiksnių, susijusių tiek su žmogaus veikla, tiek ir su natūraliais gamtos procesais. Antibiotikams atsparios bakterijos į žmogaus ar gyvūno organizmą gali patekti per maisto grandinę, aplinką, kontaktą su gyvūnais ar kitais žmonėmis. Ropliai vieni iš tų gyvūnų, kurie gali perduoti atsparias antibiotikams bakterijas (2).
Antibiotikai veterinarijoje naudojami gyvūnams gydyti, o kai kuriose šalyse ir profilaktikai. Kai kurios antimikrobinės medžiagos, patekusios į gyvūno organizmą, žarnyne yra blogai absorbuojamos ir tam tikras jų kiekis išsiskiria su gyvūnų šlapimu bei išmatomis į aplinką. Žmonės, neatsakingai tvarkydami, valydami ir prižiūrėdami terariumus, imdami gyvūną ant rankų, juos čiupinėdami turi galimybę užsikrėsti įvairiomis bakterijomis, tokiomis kaip Salmonella spp. Ypač tai yra aktualu šeimoms, turinčioms mažų vaikų, nes jie turi polinkį instinktyviai imti viską į burną – taip turėdami didesnę tikimybę užsikrėsti (3).
Visame pasaulyje kasmet užfiksuojama 93,8 milijonų žmonių, užsikrėtusių salmonelėmis. Kasmet salmonelioze JAV suserga apie 1,4 milijono žmonių, 600 žmonių nuo šios ligos miršta. Salmonelės taip pat sukelia ne tik viduriavimą, bet ir antrines žarnyno ligas, odos problemas, meningitą bei kasos abscesus. Salmonelioze dažniausiai užsikrečiama per nešvarų ar prastai termiškai apdorotą maistą (80 milijonų atvejų kasmet). Iš roplių žarnyno dažnai išskiriamos salmonelės ir per jų išmatas galima užsikrėsti salmonelioze. Sąlytis su ropliais yra gerai žinomas žmonių salmoneliozės rizikos faktorius. Moksliniai tyrimai rodo, kad daugiau kaip 90 proc. vėžlių ir varliagyvių žarnyne yra aptiktos Salmonella spp. bakterijos ir apie 6 proc. žmonių salmoneliozės atvejų priežastis yra tiesioginis sąlytis su gyvūnais (4).
9 Mokslinėje literatūroje yra skelbiami tyrimų rezultatai, kuriuose matyti skirtingų bakterijų, paplitusių roplių organizmuose, nevienodas atsparumas antimikrobinėms medžiagoms. Indijos mokslininkų atliktas tyrimas atskleidė, jog iš driežų išskirtos bakterijos buvo jautrios gentamcinui (99,1 proc.), ciprofloksacinui (98,7 proc.), tetraciklinui (95,1 proc.), cefotaksimui (91,9 proc.), chloramfenikoliui (91 proc.) ir nitrofurantoinui (69,5 proc.). Daugiau negu 50 proc. bakterijų izoliatų buvo atsaprios ampicilinui (5). Labai svarbu ištirti kuo daugiau roplių rūšių tam, kad išsiaiškintume, kokioms antibakterinėms medžiagoms yra atsparios roplių organizmuose paplitusios bakterijos. Taip bus galima stebėti, bakterijų, paplitusių roplių organizmuose, antimikrobinių medžiagų atsparumo kitimo tendencijas.
Darbo tikslas: išanalizuoti roplių auginimo tendencijas Lietuvoje ir ligų diagnostikos bei gydymo galimybes Lietuvos veterinarijos klinikose.
Darbo uždaviniai:
1. Atlikti apklausą tarp roplių augintojų įvertinant, kokios galimybės auginti Lietuvoje roplius, kokios rūšys auginamos, kokiomis ligomis serga ropliai ir kokios gydymo galimybės.
2. Apklausti Lietuvos veterinarijos klinikose dirbančius gydytojus apie roplių ligas ir jų gydymą šalyje.
3. Atlikti mikrobiologinius tyrimus iš namuose auginamų roplių mėginių, nustatyti
Salmonella spp. bakterijų paplitimą roplių organizmuose ir jų atsparumą antimikrobinėms
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Roplių (Reptilia) klasės biologija
Herpetologija – zoologijos mokslų šaka, tirianti šaltakraujus sausumos stuburinius gyvūnus – roplius ir amfibijas. Nors šios dvi rūšys evoliuciškai ir nėra glaudžiai susietos tarpusavyje, visgi jos yra nagrinėjamos kartu dėl savo koncepcijos, gyvenimo viena šalia kitos, panašių būdo ir elgesio savybių bei ekologinių panašumų (6).
Ropliai skirstomi į keturis būrius: vėžlių, žvynaroplių, krokodilų, snapagalvių. Vėžlių būrio atstovus lengva atpažinti ir sunku supainioti su kitam būriui priklausančiu atstovu. Jų viršutinė ir apatinė kūno dalys yra padengtos iš kaulinio audinio sudarytu kiautu. Kai kurių rūšių atstovų kiauto abi dalys susijungusios vientisai taip apsaugodamos galūnes bei galvą. Visame pasaulyje yra žinoma apie 360 vėžlių rūšių. Tai yra ganėtinai nedaug lyginant su kitų būrių atstovais (gyvačių žinoma apie 3600, driežų – 6000 rūšių). Vėžlių įvairovė, stebint jų gyvenimo būdą, ekologiškai yra labai plati. Vieni yra visiški vandens gyvūnai – gyvena ir maitinasi vandenyje, kiti – sausumos gyventojai, tačiau kiaušinius abi kategorijos deda išskirtinai sausumoje. Nepaisant mažos rūšinės įvairovės, aptinkama įvairių vėžlių dydžių, nuo visiškai mažų, pvz., vandens vėžlys (lot. Trachemys scripta) iki gigantinių, pvz., Galapagų salų (lot. Chelonoidis nigra) vėžlys. Vėžlių mityba priklauso nuo to, kokioje aplinkoje jie gyvena. Suaugę vandens vėžliai dažniausiai minta vandens augalais, įvairiais vabzdžiais, sraigėmis ir kirminais ar minta net žuvusių vandens gyventojų kūnais. Kai kurie vandens vėžliai yra visiški plėšrūnai, tad minta smulkiomis žuvimis, medūzomis, pintimis. Kai kurie yra visiški žolėdžiai, pavyzdžiui, žalieji jūros vėžliai (lot. Chelonia mydas), tad jie minta jūros dumbliais (6–8).
Žvynaropliai yra skirstomi į du pobūrius – driežus ir gyvates. Žvynaropliai pasižymi didžiausia rūšių įvairove iš visų roplių. Šio būrio atstovų galima rasti tiek tropinio klimato, tiek vidutinio klimato juostose. Kūno formos bei dydžiai yra kuo įvairiausi: kai kurie atstovai turi santykinai trumpą ir platų kūną su labai trumpa uodega (pvz., raguotasis dykumų driežas (lot. Phrynosoma
platyrhinos), kai kitų kūnai yra be galūnių, ilgi ir siauri (pvz., smailiasnukė rimbagyvatė (lot. Ahaetulla nasuta). Kai kurie yra visai mažyčiai (pvz., blakstienuotieji gekonai (lot. Correlophus ciliates), o kiti yra milžiniški (pvz., anakonda (lot. Eunectes murinus) ar tinklinis pitonas (lot. Malayopython reticulatus). Dėl to, priklausomai nuo jų kūno formos ir rūšies, skiriasi gyvenamoji
vieta. Didžioji dalis žvynaroplių gyvena sausumoje arba ant medžių. Nors tam tikros gyvačių rūšys gali gyventi ir sausumoje, bet didžiąją dalį laiko praleidžia šalia gėlo vandens telkinio ar kiek rečiau gali būti sutinkamos upių žiotyse. Kai kurios prisitaikiusios plaukti ir sūriame jūros ar vandenyno vandenyje (7, 9).
11 Žodį „driežas“ mokslininkai ir tyrinėtojai dažniausiai vartoja kalbėdami apie visus žvynaroplius, kurie nėra gyvatės. Nors ir driežai tarpusavyje labai stipriai skiriasi morfologiškai bei ekologiškai, didžioji jų dalis turi gerai išvystytas keturias galūnes – letenas bei rūšiai būdingą tam tikro ilgio uodegą.
Gyvačių rūšių tarp žvynaroplių pobūrio atstovų yra daugiausia. Kai kurios gyvatės gyvena išskirtinai vandenyje, o kai kurios žemyninėje dalyje. Gyvatės sudaro monofilinę driežų grupę, kurią sudaro organizmai, turintys tą patį protėvį bei kilmę (7, 9 – 10).
Krokodilų būrio atstovai yra visiški plėšrūnai, gyvenantys tiek sausumoje, tiek ir vandenyje. Geba puikiai plaukti, tam naudoja stiprią uodegą. Krokodilų kūną dengia iš epidermio sudaryti stori žvynai, kartais netgi vadinami šarvais. Galva, kūnas bei uodega yra išilgėję, kai tuo metu kojos yra trumpos, bet stiprios. Dėl to sugeba laisvai judėti tiek sausumoje, tiek vandenyje (7).
1.2. Pagrindinės ligos, kuriomis serga ropliai
Liga – tai organizmo konkrečios ar visumos organų veiklų visiškas sutrikimas ar dalinai netinkamas veikimas. Sergančiame gyvūno organizme funkcionuoja visi organai ir sistemos, tačiau sutrinka gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, sumažėja ar visai pranyksta jų funkcinės savybės. Pagrindinės šių sutrikimų priežastys yra dvejopos – egzogeninės ir endogeninės. Egzogeninės priežastys – tai cheminiai, biologiniai, fiziniai veiksniai, endogeninės – pakitęs organizmo reaktyvumas ar atsiradęs organų sistemų įgimtas funkcinis silpnumas, nusilpusi imuninė sistema. Ligos yra skirstomos į lėtines – prasideda pamažu, simptomai išryškėja, paskui vėl dingsta, gali tapti chronine ir ūmias – staigi pradžia, aiškūs bei ryškūs simptomai. Pagal etiologinį faktorių skirstomos į infekcines: virusines, bakterines, grybelines, psichines, genetines ir kitas. Taip pat gali būti klinikinės formos, kai simptomai ryškūs ir aiškūs, ir subklinikinės formos, kai liga vystosi organizme besimptomiškai.
Ligos sukelia didelį stresą organizmui, nepatogumus šeimininkams bei papildomas išlaidas vizitui pas veterinarijos gydytoją, vaistams, papildams.
12 1.2.1. Mitybos ir metabolinės sistemos ligos
1.2.1.1. Metabolinė kaulų liga
Terminas metabolinė kaulų liga (angl. metabolic bone desease) nėra vienos konkrečios ligos apibūdinimas, o pavadinimas, nurodantis tam tikrų vidinių organų sistemų sutrikimų visumą, kuri tiesiogiai yra susijusi ir paveikia natūralioje gamtoje sugautų, bet namuose laikomų reptilijų kaulus. Pagrindinė metabolinės kaulų ligos priežastis yra nesubalansuota mityba.
1 pav. 80 W stiprumo UV lempa driežams (11).
Kalcio ar vitamino D3 trūkumas, dėl kalcio ir fosforo santykio disbalanso šeriamame maiste (dažniausiai fosforo trūkumas), taip pat gali būti nepakankamas ultravioletinių spindulių poveikis organizmui dėl, pvz., netinkamos lempos ar netinkamo spindulių ilgio. Visi UV šilumos šaltiniai turi būti atskirti ir būti tokiu atstumu nuo gyvūno, kad jis nenudegtų (priklauso nuo gyvūno rūšies, dydžio, gyvenimo sąlygų). Dažniausiai gamintojas nurodo apie 25–35 cm nuo roplio šildymosi vietos terariume. Taip pat tiksliu termometru ar termostatu turi būti kontroliuojama ir sekama oro temperatūra terariumuose. Tropinės ir subtropinės rūšys gali būti laikomos keturiolika valandų šviesoje ir dešimt valandų tamsoje neribotą laiką. Literatūroje teigiama, kad per didelė UV-B spindulių ekspozicija gali sukelti keratitą, ypač naktiniams gekonams. Tokie faktoriai kaip oro temperatūra, drėgmė bei paviršinio vandens temperatūra tropikuose labai dažnai kinta, dėl to gyvūnai yra prisitaikę prie ekstremalių gyvenimo sąlygų. Augintojai turi pasirūpinti tinkama aplinkos temperatūra, kad ropliai galėtų pasisavinti UV lempų skleidžiamą šviesą (1 pav.). Ropliai turi gauti
13 pakankamai UV–B spindulių, nes jie skatina vitamino D3sintezę. UV–A spinduliai skatina roplių apetitą, jie tampa gyvybingesni.
2 pav. Metabolinė kaulų liga. Žalioji iguana (lot. Iguana iguana). Matomos deformacijos
stuburo viduryje (9).
Be to, gali sutrikti inkstų veikla, o tai sąlygoja metabolizmo sutrikimą ir šios ligos atsiradimą. Pagrindiniai šios ligos simptomai yra minkštas kiautas, odos raukšlėjimasis, kaulų retėjimas, deformacijos, gali ištikti kloakos prolapsas, osteomaliacija, osteoporozė, bendras organizmo silpnumas (2 pav.). Dažniausiai šia liga serga driežai ir vėžliai dėl savo labiau augalinės mitybos. Gyvatės serga labai retai, nes jos dažniausiai suėda visą savo auką su kaulais, nagais ir oda, tad jų virškinimo sistema geba suvirškinti ir įsisavinti reikiamą kiekį kalcio, fosforo bei vitamino D3 (6, 12–14).
1.2.1.2. Nutukimas
Nutukimu dažniausiai serga namuose laikomi ropliai (3 pav.). Taip nutinka dėl to, kad šeimininkai ganėtinai sėslius roplius daug ir dažnai maitina kaloringu maistu. Šiuo atveju energijos gaunama yra daugiau negu jos suvartojama. Perteklinė energija paverčiama riebalais ir kaupiasi po oda, ant vidaus organų, tokių kaip inkstai, kepenys – tai sukelia kepenų lipidozę.
14
3 pav. Nutukęs kukurūzinis žaltys (lot. Pantherophis guttatus). Kaudalinėje kūno pusėje
matyti odos raukšlės dėl riebalų sankaupų (9).
Stipriai nutukusio gyvūno organai pradeda sunkiai funkcionuoti, dažnai atsisako tinkamai dirbti. Taip pat dažnai pasitaiko problemų atsivesti palikuonių, trumpėja gyvenimo trukmė. Pagrindinė priežastis, dėl ko atsiranda nutukimas, yra neteisinga gyvūno mityba ir priežiūra (ultravioletinės šviesos, mineralų bei vitaminų trūkumas). Tačiau tinkamai sureguliavus augintinio mitybą šių problemų kilti neturėtų (12, 15).
1.2.1.3. Vitamino A hipovitaminozė ir hipervitaminozė
Vitamino A hipovitaminozė kyla iš to, kad trūksta arba šio vitamino pirmtakų provitaminų - karotinoidų arba tiesioginio vitamino A, dar kitaip vadinamo retinoliu. Tam, kad pasireikštų šio vitamino trūkumas, turi praeiti nemažai laiko, kadangi kepenys gali kaupti ir saugoti vit. A ganėtinai ilgą laiko tarpą. Metus laiko buvo stebėti kliniškai sveiki ir kliniškai nesveiki gyvūnai – t.y., gyvūnai, kuriems trūko šio vitamino. Pastebėta, kad šis sutrikimas dažnai pasitaiko vandens arba vandens – sausumos vėžliams, pvz., raštuotajam vėžliui (lot. Trachemys scripta
elegans) ir Terrapene spp. – vėžliams, vabzdžiaėdžiams driežams, tokiems kaip chameleonai ar
gekonai, jaunoms ir reproduktiškai aktyvioms driežų, vėžlių ir krokodilų patelėms. Augaliniu maistu mintantys ropliai sintetina vitaminą A iš maiste esančių karotinoidų.
Klinikiniai šios ligos simptomai nėra specifiniai, tačiau dažnai siejami su žvynų metaplazija, pažeidžiamos ašarų sekrecijos liaukos, atsiranda konjunktyvitas, gyvūnas gali apakti dėl tinklainės pažeidimų, gali būti išskyros iš nosies ar kvėpavimo takų susirgimai. Nespecifiniais požymiais gali
15 būti dantenų uždegimas, anoreksija bei letargija. Tipinis jūrų vėžlių bei chameleonų klinikinis simptomas yra patinę ir užmerkti akių vokai.
Vitamino A hipervitaminozė dažniausiai visada atsiranda dėl perdėto gydymo vitaminu A nuo hipovitaminozės, taip pat tam įtakos turi ir šeriamas maistas. Pagrindiniai klinikiniai simptomai matomi ant odos – paprastai ji būna pažeista opų, pūslių, gali pleiskanoti, lūžinėti, patinti tam tikrose vietose. Antriniai požymiai susiję su bendra organizmo būkle, t.y., gyvūnas būna letargiškas, dehidratuotas, gali sirgti anoreksija. Gydymas yra teisinga, subalansuota mityba, kurioje būtų visi reikalingi vitaminai, skirti tinkamam roplių vystymuisi ir augimui (12, 15).
1.2.1.4. Tiamino (vitamino B1) trūkumas
Didelė dalis nelaisvėje laikomų roplių, kurie yra šeriami atšaldyta (nešviežia) žuvimi yra linkę turėti vitamino B1 trūkumą organizme. Taip nutinka dėl to, kad šaldymo procesas nesunaikina fermento, kuris skaido tiaminą žuvyje, dėl to atsiranda jo trūkumas maiste, jeigu gyvūnas maitinamas atšaldyta žuvimi. Taip pat augaliniu maistu mintantys ropliai, negaunantys papildomų vitaminų, gali turėti šio vitamino trūkumą organizme. Pagrindiniai tiamino trūkumo požymiai organizme yra susiję su nervų sistemos ligomis. Gali pasireikšti nevalingi kūno traukuliai, judesių koordinacijos sutrikimas, neuropatija, nervų uždegimas bei degeneracija (12).
1.3. Užkrečiamųjų ir infekcinių ligų paplitimas roplių organizmuose
Didžioji dalis namuose gyvenančių roplių yra pagauti nelaisvėje, dėl to galima daryti prielaidą, jog didžioji dalis infekcinių ir užkrečiamųjų ligų atkeliauja kartu su jais iš laukinės gamtos. Ligų protrūkius galima valdyti tik uždarius pagautus gyvūnus į karantiną, juos stebėti ir gydyti tuojau pat, vos tik pastebėjus ligų simptomus. Bet kokie pašaliniai aplinkos dirgikliai, tokie kaip netinkamas transportavimas, perpildyti terariumai, temperatūrų svyravimai, netinkamas gyvūnų šėrimas, gali turėti įtakos latentinėje fazėje esančioms ligoms ir jų pasireiškimui (12, 16).
Rinitas bei viršutinių kvėpavimo takų susirgimai dažniausiai pastebimi tarp vėžlių. Pagrindiniai šių ligų sukelėjai yra Mycoplasma spp. bakterijos, daugiausia Mycoplasma agassizii, taip pat ranavirusas. Tačiau šis virusas kaip ir picornavirusas ar herpesvirusas gali užkrėsti ir kitus roplius, pvz., driežus. Dažniausiai viršutinių kvėpavimo takų susirgimus sukelia daugybiniai sukelėjai – dažniausiai tai būna virusinės kilmės sukėlėjų užkratas. Užsikrėtusiems gyvūnams gali pasireikšti letenų edema, konjunktyvitas bei rinitas, letargija, anoreksija. Sergant ranaviruso sukeltomis ligomis gali pasireikšti stomatitas bei hepatitas, enteritas bei pneumonija. Kai kurios ligos
16 gali būti ir subklinikinės formos. Persirgę gyvūnai visada lieka ligos nešiotojai, bakterija ar virusas linkę suaktyvėti, kai yra nusilpęs imunitetas ar atsiranda gretutinių ligų. Gali labai lengvai perduoti kitiems gyvūnams, ypač kai yra daug išskyrų iš nosies. Ranavirusu ropliai gali užkrėsti ir žuvis bei varliagyvius (16).
Apatinių kvėpavimo takų ligas sukelia virusai (ferlavirusai priklauso Paramyxoviridae virusų šeimai, Reoviridae šeimos virusai, Nidovirales šeimos ir Arenaviridae spp. genties virusai), bakterijos (Chlamydia spp. Mycoplasma spp.), grybelis ir parazitai (Pentastomida spp.). Visos roplių rūšys serga apatinių kvėpavimo takų ligomis. Ferlavirusai, kurie priklauso Paramyxoviridae virusų šeimai, dažniausiai aptinkami pas gyvates. Klinikiniai šio viruso sukeliamos ligos požymiai yra dispnėja, kvėpavimas pro atvirą burną, gali būti kraujingų išskyrų iš burnos. Reovirusai labiau aptinkami pas gyvates ir driežus, kurie sukelia ne tik kvėpavimo takų sutrikimus, bet kartu gali sukelti ir glositą, papilomą, staigią mirtį, enteropatiją, hepatopatiją ir neurologinius sutrikimus. Reikia atkreipti dėmesį, kad respiratorinės ligos pernešamos oro lašeliniu būdu, tad neužtenka augintinių patalptinti tik į skirtingus terariumus, būtinai reikia ir skirtingų patalpų (kambarių ar pan.) bei gero tų patalpų vėdinimo (17).
Nekrozuojantis stomatitas bei glositas – sunkios herpesviruso bei reoviruso sukeliamos burnos ertmės ligos. Dažniausiai būdingos vėžliams, kai kurioms driežų rūšims. Stomatitą dar gali sukelti ir bakterijos: Pseudomonas aeruginosa, Escherichia coli, Klebsiella pneumoniae ir
Morganella morganii, kurios dažniau yra aptinkamos pas gyvates, bet gali užsikrėsti ir kiti ropliai.
Susirgę individai tampa letargiški, pasireiškia anoreksijos požymiai. Viruso nešiotojai ir chroniški ligos pacientai gali turėti ir centrinės nervų sistemos sutrikimų bei apatinių ir viršutinių kvėpavimo takų problemų, taip pat gali būti paveiktos ir kepenys. Ligos eiga, sunkumas, sergamumas ir mirštamumas priklauso nuo vėžlio rūšies ir viruso padermės. Herpesvirusas nuolatos cirkuliuoja persirgusio gyvūno organizme, tad visi jie yra laikomi ligos nešiotojais ir stomatitas ar glositas gali pasireikšti ir vėl. Ranaviruso sukeliamos burnos ertmės ligos pasireiškia dažniausiai sausumos bei vandens vėžliams ir žvynaropliams. Nidovirusai pastebimi pas pitonus ir sukelia pneumoniją bei stomatitą (18).
Burnos ertmėje aptinkama daug bakterijų (vyrauja saprotrofinės bakterijos: mikrokokai, streptokokai, sporinės ir nesporinės lazdelinės bakterijos). Jos nėra pavojingos, nes laikomos fakultatyviais patogenais ir yra normali roplių mikroflora (19).
Yra skaičiuojama daugybė infekcijų sukėlėjų, kurie sukelia virškinamojo trakto problemas (viduriavimą, regurgitaciją, obstipaciją, vėmimą) – tai virusai, bakterijos, grybai bei kai kurie vidaus parazitai. Adenovirusų sukeltomis infekcijomis dažniausiai serga gyvatės bei driežai, labiausiai aptinkama pas barzdotąsias agamas (lot. Pogona vitticeps). Virusas randamas nekrozės paveiktose kepenyse ir storajame bei plonajame žarnynuose. Klinikiniai simptomai yra nespecifiniai ir labai
17 įvairūs: nuo letargijos, anoreksijos, apatijos iki besivystančių ir varginančių neurologinių reiškinių, tokių kaip galvos pakreipimas į šoną (nulinkusi galva), kaklo išlinkimas, spazmai, pneumonija, stomatitas bei dermatitas. Vėžliai labiau serga adenoviruso sukeltomis infekcijomis, kurios dažniausiai būna besimptomės arba mirtinos. Bakterijų ir grybų sukeliamas infekcijas labai sunku diagnozuoti, kadangi roplių natūrali organizmo flora yra pilna daugybinių potencialių patogenų. Prasta gyvūno mityba, ypač jeigu šeriama uogomis ir vaisiais, gali sukelti disbakteriozę – natūralios žarnyno mikrofloros disbalansą, mielių augimą ir sukelti viduriavimą. Pastebėta, kad disbakterioze dažniau serga driežai (20).
Pirmuonių, tokių kaip tripanosomos, trichomonos, tritrichomonos ir heksamitos sukeliamos virškinimo trakto ligos yra arba labai sunkios, arba gali būti besimptomės formos. Tai priklauso nuo patogeno kiekio organizme arba gyvūnas taip pat gali sirgti dėl gretutinių ligų, tačiau kai kurie gyvūnai visiškai nejaučia jokių simptomų ir yra kliniškai sveiki. Entamoeba invadens randama beveik pas visus roplius: tiek pas gyvates, tiek pas mėsėdžius driežus ir labai retai pas žolėdžius vandens vėžlius. Klinikiniai požymiai būdingi kaip ir prie visų virškinamojo trakto ligų – anoreksija, išsekimas, kraujingos ar gleivėtos išmatos, vėmimas ir nežymus karščiavimas dėl storųjų žarnų uždegimo. E. invadens taip pat gali pažeisti ir kepenis bei inkstus (12).
Kokcidiozę (Isospora spp.) galima aptikti namuose laikomų driežų organizme. Jos dauginasi tiesioginiu būdu labai gretai iš šeimininko išmatų, dėl to gyvūnai gali labai greitai užsikrėsti ir rodyti aiškius klinikinius simptomus – diarėjos ir anoreksijos. Vėžlių intranuklearinė kokcidiozė yra labai rimta, dideliu sergamumu ir mirtingumu pasireiškianti liga. Klinikiniai simptomai yra rinitas, letargija, išsekimas, dispnėja, odos pažeidimai. Parazitas aptinkamas kepenyse, inkstuose ir plonosiose žarnose. Kriptosporidiozė, kurią sukelia Cryptosporidium serpentis ir Cryptosporidium
saurophilum bakterijos, sukelia virškinamojo trakto susirgimus driežams ir gyvatėms. C. saurophilum sukelia virškinimo susirgimus driežams (dažnai pastebimas leopardiniams gekonams
(lot. Eublepharis macularius), kurie pasireiškia anoreksija, letargija, kartais net mirtimi. C. serpentis sukelia gyvačių skrandžio displaziją arba hiperplaziją, sukelia pilvo sienos uždegimą, regurgitaciją, svorio netekimą (16, 21, 22).
Didelis kiekis nematodų, tokių kaip strongilai, oksiuriai ir askaridės, gali sukelti virškinimo trakto negalavimus ir tai pasireiškia anoreksija bei svorio sumažėjimu (16).
1.4. Roplių kiauto ir odos ligos
Žvynaroplių odos ligas dažniausiai sukelia glaudžiai susiję grybų patogenai – šiuo atveju labiausiai išskiriamas yra Nannizziopsis vriesii anamorfas Chrysosporium grybas, randamas
18 barzdotųjų agamų, chameleonų, iguanų, gekonų odoje. Šio grybo sukeliama odos liga, dar kitaip vadinama geltonojo grybo liga (angl. yellow fungus disease), pasireiškia geltonos ar rudos spalvos šašais ant galvos bei kitų kūno dalių odos, dėl to gali išsivystyti sisteminės organų ligos.
Ophidiomyces ophidiodiicola grybas yra labai pavojingas gyvatėms (paplitęs ir aptinkamas tarp
laukinėje Šiaurės Amerikos gamtoje gyvenančių gyvačių) bei krokodilams, nes sukelia labai stiprius odos pažeidimus ar netgi mirtį. Norint nustatyti būtent šio grybo sukeliamus odos pažeidimus būtina atlikti odos skutmenų, citologinį ar histologinį tyrimą (23).
Pikornavirusas sukelia kiauto minkštėjimą jauniems vėžliams, pvz., graikiniams vėžliams (lot.
Testudo graeca). Manoma, kad tai nutinka dėl inkstų veiklos pažeidimų. Suaugę vėžliai gali būti
viruso nešiotojai ir nerodyti visiškai jokių klinikinių simptomų arba sirgti rinitu bei ascitu. Ranavirusas, herpesvirusas, papilomos virusas, reovirusas sukelia odos pažeidimus. Iridovirusas būdingas tik vabzdžiaėdžiams driežams, nes randamas vabzdžiuose, kuriais gyvūnai yra šeriami. Krokodilai dažniausiai serga poksviruso ir herpesviruso sukeliamomis odos ligomis. Pasireiškia bėrimais, odos pigmentacijos netolygumais, šašais. Vakarų Nilo virusas, būdingas tik aligatoriams, gali sukelti sistemines organizmo ligas, mirtį, tai yra zoonozė. Bakterijos, sukeliančios odos pažeidimus, pvz., atopinį dermatitą (4 pav.), dažniausiai aptinkamos tik dėl to, kad gyvūnai yra blogai prižiūrimi, augintojai nesuteikia jiems tinkamų gyvenimo sąlygų (16, 23, 24).
4 pav. Nekrotiška oda, po odos pūslelinės (9).
1.5. Bakterijų, aptinkamų naminių gyvūnų ir roplių organizmuose,
paplitimas bei atsparumas antibiotikams
Iš naminių gyvūnų organizmų išskirtos antibiotikams atsparios bakterijos yra aktuali šių dienų problema veterinarijos gydytojams. Iš šunų ir kačių galime išskirti įvairių bakterijų iš skirtingų organų sistemų. Vienur jos yra patogenai, kitur – natūrali organizmo mikroflora. Šiuo atveju, mokslininkai
19 16 metų tyrinėjo šlapimo takų infekcijas sukeliančių bakterijų atsparumą antibiotikams, jų pokyčius. Jie tyrė 948 kates ir šunis, atsparumo mechanizmai buvo tiriami polimerazinės grandinės metodu (PGR). Šio tyrimo tikslas buvo nustatyti laikinąsias šunų ir kačių bakterijų atsparumo tendencijas bei apibūdinti pagrindinius antimikrobinio atsparumo mechanizmus. Daugiausia susirgimų sukeldavo šių bakterijų kombinacijos: Escherichia coli/Enterococcus spp., Escherichia coli/P. mirabilis ir E.
coli/Streptococcus spp. Nors ir E. coli (43,5 proc.) buvo dažniausiai iš mėginių išskiriama bakterija, Proteus spp. (16,4 proc.), Staphylococcus spp. (13,2 proc.) ir Enterococcus spp. (7 proc.) irgi buvo
ganėtinai dažnos. Be šlapimo takų infekcinių ligų enterokokai gali sukelti odos žaizdų infekcijas (pūlinius), silpnas ar ūmias žarnyno infekcijas (dažniausias patogenas Escherichia coli).
Šiuo tyrimu buvo nustatyta ir pastebėta, kad amoksicilino ir klavulano rūgšties kombinacijai, trimetoprimui ir sulfametoksazolio kombinacijai, fluorochinolonams, gentamicinui ir tetraciklinui enterobakterijų šeimai priklausančių bakterijų atsparumas žymiai padidėjo. Atsparu buvo ir prailginto veikimo beta laktamazės grupės antibiotikams, bet tik sąveikoje kartu su E. coli ir P. mirabilis. Laikinas atsparumas plataus spektro antibiotikams bei meticilinui buvo užfiksuotas ir Staphylococcus
epidermidis, Enterococcus faecalis ir Enterococcus faecium bakterijoms.
Šių bakterijų atsparumas bei jautrumas plataus spektro antibiotikams kelia didelius iššūkius veterinarijos gydytojams klinikinėje praktikoje parenkant tinkamą ir efektyvų gydymą gyvūnams, užsikrėtusiems šlapimo takų infekcijomis. Be to, mokslininkai teigia, kad kompanijos gyvūnai gali platinti šias bakterijas ir žmonės turi didelę tikimybę užsikrėsti (26).
Campylobacter spp. bakterijos šunims ir katėms sukelia ūmius virškinamojo trakto sutrikimus
ir paprastai jas galima aptikti išmatų mėginiuose. Daužniausiai aptinkamos šios rūšys: C. upsaliensis,
C. helveticus ir C. jejuni. Tačiau gyvūnai dažniausiai nerodo jokių klinikinių simptomų iki kol šios
bakterijos netampa patogeniškos. Kai kuriems individams šis patogenas sukelia lengvo ir vidutinio sunkumo enteritą. Gyvūnai užsikrečia tiesioginio kontakto būdu per išmatas (27).
Pagrindinė bakterija yra C. jejuni, ji buvo išskirta naudojant E testus. Atspari nalidikso rūgščiai (37,3 proc.), ciprofloksacinui (19,6 proc.), tetraciklinui (13,7 proc.), ampicilinui (13,7 proc.), eritromicinui (11,8 proc.) ir chloramfenikoliui (5,9 proc.) (28).
Campylobacter spp. išlieka didžiausia bakterinio gastroenterito priežastis žmonių medicinoje
visame pasaulyje. Pagrindinis žmonių užkrato rezervuaras yra žalia ar blogai termiškai apdorota vištiena, kelionės į mažai išsivysčiusias šalis, kur yra užkrėstas vanduo bei pieno produktai, kontakto su ūkio ir naminiais gyvūnais metu (29).
Escherichia coli yra potencialiai viena patogeniškiausių gramneigiamų bakterijų, paprastai
randama virškinamajame trakte, tiek pas gyvūnus, tiek pas žmones. Ji sukelia daugelį skirtingų negalavimų: virškinamojo trakto (gastroenteritas), šlapimo sistemos infekcijas (šlapimo pūslės uždegimas), odos susirgimus, o kartais gali sukelti ir septicemiją (30).
20 Per kurį laiką E. coli tapo atspari daugeliui plataus spektro veikimo antibiotikų. Tai tapo dideliu iššūkiu ir visuomenės sveikatos problema ne tik žmonių, bet ir veterinarinėje medicinoje. Australijoje daug dėmesio yra skiriama ir nuolat analizuojamas, tiriamas ir vertinamas E. coli atsparumas antibiotikams žmonių organizme. Tačiau pastebėta, kad daugiau užsikrečia ir serga tie žmonės, kurie turi naminių gyvūnų. Taigi nuspręsta daugiau dėmesio skirti ir plačiau ištirti gyvūnų mėginius. Tad mokslininkai ištyrė 514 šunų, 341 kačių bei 28 arklių mėginius. Buvo pastebėta, kad E. coli nėra atspari karbapenemų grupės antibiotikams, tačiau šiek tiek atspari amikacinui – 1,6 proc. pas šunis ir 1,5 proc. pas kates, kai tuo metu žirgų atsparumas buvo 10,7 proc. Šunų atsparumas fluorochinolonams buvo 9,1–9,3 proc., kai kačių tuo metu – 3,2–5 proc. Rizikos faktorių analizė parodė, kad atsparumą antibiotikams sukelia ir pastovus (chroninis) susirgimas šlapimo takų infekcinėmis ligomis bei šių ligų gydymas antbiotikais (30).
Stafilokokai yra gramteigiamos, nejudrios, besporinės bakterijos – kokai, dažniausiai išskiriamos iš odos ir kitų organų mėginių – žaizdų, ausų. Gali būti nutūrali organizmo mikroflora arba tapti oportunistiniu patogenu. Klinikinius simptomus dažniausiai sukelia koaguliazei teigiamos stafilokokų rūšys, kaip antai Staphylococcus pseudintermedius ir Staphylococcus aureus. Mažiau apie patogeniškumo lygį žinoma koaguliazei neigiamas stafilokokų rūšis. Jų išskyrimas iš patologinės medžiagos kelia daug klausimų ir dažniausiai nesulaukia didelio mokslininkų dėmesio. Tačiau naujausi tyrimai teigia, jog kai kurios koaguliazei neigiamos rūšys (Staphylococcus schleiferi,
Staphylococcus epidermidis ir Staphylococcus lugdunensis) gali būti tam tikrų ligų klinikinių
požymių priežastis tiek gyvūnų, tiek ir žmonių organizme. Paprastai stafilokokai būna ant odos ir gali sukelti silpnas arba stiprias odos infekcijas nuo paprasto spuogo iki pūlinių, šunvočių. Patekę į kraujotaką sukelia įvairių organų funkcijų pažeidimus. Gali sukelti pūliavimą, patekę į žaizdą netgi operacijos metu.
Staphylococcus spp. (S. aureus, S. haemolyticus, S. pseudintermedius) labiausiai atspari yra beta laktaminių antibiotikų grupei, t.y., penicilinui, amoksicilinui, amoksicilino ir klavulano rūgšties kombinacijai, ceftiofurui, oksacilinui ar cefoksitinui bei enrofloksacinui. Koaguliazei teigiama rūšis
S. pseudintermedius labiausiai atspari yra meticilinui ir mupirocinui. Dėl to, jog ši bakterija yra atspari
plataus spektro antibiotikams, kyla problemų taikant tikslingą bei efektyvų gydymą (31–33).
Tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje daugėja namuose laikomų roplių kiekis (34). Jie kaip katės ir šunys bei kiti gyvūnai laikomi naminiais ir serga visomis ligomis, kurias gali sukelti įvairūs mikroorganizmai, tarp jų ir bakterijos. Jų sukeltoms ligoms gydyti žmonių ir gyvūnų medicinoje dažnai yra naudojami antibiotikai: amoksicilinas, amoksicilino ir klavulano rūgšties kombinacija, ampicilinas, neomicinas, gentamicinas, tetraciklinas. Netinkamas jų paskyrimas ir naudojimas sukelia bakterijų atsparumą antimikrobiniams vaistams ir kelia didelius iššūkius gydytojams taikant teisingas gydymo schemas.
21 Mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu iš namuose laikomų roplių, šiuo atveju, gekonų, rinko išmatų mėginius ir išskyrinėjo įvairių rūšių bakterijas. Mėginiai buvo surinkti ne iš kloakos, o tiesiogiai ropliui pasituštinus. Labai dažnai gekonus išskiria kaip roplius, kurie nešioja daug zoonotinių patogenų, tokių kaip netipinės salmonelių rūšys, Citrobacter freundii, Citrobacter
intermedius, Erwinia herbicola, Enterobacter cloacae, Shigella sonnei, Edwardsiella tarda, Enterobacter spp., Serratia marcescens, Proteus spp., Klebsiella pneumonia ir Escherichia coli. Taip
pat mokslininkai įtaria, kad ropliai gali pernešti tam tikrus bakterijų serovarus, kurie jau yra atsaprūs antibiotikams. Viso buvo paimti 194 skirtingi roplių mėginiai iš skirtingų terariumų vietų. Daugiausia buvo išskirta Escherichia coli, Citrobacter freundii, Klebsiella pneumonia, Salmonella indica,
Enterobacter gregoviae, Enterobacter agglomerans. Iš 326 gekonų išmatų bakterijų izoliatų, 223
buvo tiriami antibiotiniam atsparumui. Buvo naudojami šie antibiotikai: ampicilinas, cefotaksimas, ciprofloksacinas, chloramfenikolis, klotrimazolis, gentamicinas, nitrofurantoinas ir tetraciklinas. Antibiogramos tyrimas atskleidė, jog didžiausią jautrumą bakterijos turi gentamcinui (99,1 proc.), ciprofloksacinui (98,7 proc.), tetraciklinui (95,1 proc.), cefotaksimui (91,9 proc.), chloramfenikoliui (91 proc.) ir nitrofurantoinui (69,5 proc.). Daugiau negu 50 proc. bakterijų izoliatų buvo atsaprios ampicilinui (5, 35, 36).
Natūrali roplių mikroflora mokslininkams vis dar lieka ganėtinai didelė mįslė dėl sunkaus kai kurių rūšių mėginių paėmimo ir surinkimo. Tačiau dėl to, kad daugėja žmonių, kurie laiko roplius namuose ir turi mažų vaikų, geriausiai ištirtos Salmonella spp. bakterijos, kurios sukelia ūmius virškinamojo trakto negalavimus. Dėl to, mokslininkai atlieka vis daugiau mokslinių tyrimų, norėdami išsiaiškinti, kokios bakterijų rūšys yra paplitusios roplių organizmuose (37).
Salmonella spp. yra laikoma natūralia roplių žarnyno mikroflora, taip pat randama ir
antropogeninių E. coli bakterijų, kurios gali sukelti diarėją ar netgi mirtį. Kitos bakterijų rūšys, kurios yra paplitusios ir aptinkamos roplių organizmuose, tai Aeromonas spp., Pseudomonas spp.,
Citrobacter spp., Vibrio spp., Bacillus spp., Staphylococcus spp. Jos yra išskiriamos tiek pas sveikus,
tiek pas sergančius gyvūnus (bakterijos sukelia bronchopneumoniją, odos opas, stomatitą, septicemiją, juodligę, odos uždegimą, akių ligas – gyvūnams gali pūliuoti, apsiblausti akys, gali netgi apakti ir pan.). Oportunistinės bakterijos, tokios kaip Klebsiella spp., Enterobacter spp., Shewanella spp., Acinetobacter spp. irgi sukelia pneumoniją, viduriavimą, enteritą, odos problemas, šlapimo takų infekcijas. Ženkli bakterijų kaita pas roplius pastebima juos netaisyklingai dauginant, transportuojant bei auginant netinkamomis jiems sąlygomis (37, 38).
Taip pat yra randama tam tikrų erkių rūšių, kurios perneša kai kurias bakterijas. Erkės yra kraujasiurbiai ektoparazitai, kurie dalyvauja pernešant ligas per kraują, siurbdami jį tiek iš gyvūnų, tiek ir iš žmonių. Tai Dermacentor marginatus ir Ixodes ricinus erkės, kurios maitinasi žaliojo Europos driežo (lot. Lacerta viridis) krauju. Jose randamos Anaplasma spp., Borrelia lusitaniae ir
22
Rickettsia spp. bakterijos. I. pacificus, kuri maitinasi Sceloporus occidentalis (driežas), aptinkamu
JAV ir Amblyomma flavomaculatum (erkė), kuri maitinasi Varanus exanthematicus varano krauju, rado Anaplasma phagocytophilum. Tai yra potencialus patogenas, sukeliantis granuliocitinę anaplazmozę žmonėms. Kai kurios Borrelia spp. rūšys yra randamos Hyalomma, Bothriocroton,
Amblyomma rūšies arkėse, kurios randamos Azijoje bei Australijoje, Afrikoje ir Viduriniuosiuose
Rytuose. Rickettsia africae, kuri sukelia afrikinę erkių karštinę ir Rickettsia raoultii, kuri sukelia limfadenopatiją taip pat randamos erkėse, kurios puola roplius. Kai kuriuose Azijos miestuose yra paplitęs vandens varanas (lot. Varanus salvator), kuris turi glaudų kontaktą su žmonėmis, tačiau jį dažnai puola Am. varanense rūšies erkės, kurios perneša Anaplasma spp., Erlichia spp., Rickettsia spp. rūšies bakterijas (39).
Suaugę gyvūnai yra įvairių bakterijų nešiotojai, tačiau ligos simptomų gali ir nejausti. Jie gali platinti, pavyzdžiui, tokias bakterijas kaip salmoneles, kurios į aplinką patenka su šlapimu, fekalijomis, pienu, seilėmis. Salmonelės gali patekti iš žarnyno į kraują, aplinkinius audinius bei kitus organus (19).
Salmonelės yra gramneigiamos lazdelės, 0,7–1,5 x 2,0–5,0 µm dydžio, dauguma jų yra judrios, kapsulių ir sporų nesudaro. Salmonelės dauginasi prastose mitybinėse terpėse. Kietų terpių paviršiuje sudaro 2–4 mm skaidrias nedideles kolonijas. Salmonelės nefermentuoja laktozės, todėl diferencinėse terpėse jų kolonijos yra bespalvės. Skaido gliukozę iki rūgščių, o kartais ir iki dujų. Fermentuoja peptonus išskirdamos H2S (19).
Salmonella gentis priklauso Enterobacteriaceae šeimai. Salmonelių klasifikacija daug kartų
keitėsi nustačius naujus duomenis apie jų fermentinį aktyvumą, antigeninę sandarą, genetinį tapatumą. P. Vaitas ir F. Kaufmanas, remdamiesi O antigenu, salmoneles suskirstė į 65 serogrupes, žymimas lotyniškomis raidėmis (A, B, C, D ir kt.). Kiekvienai serogrupei priklauso salmonelės, turinčios vienodus ar kelis O antigenus (ženklinama arabiškais skaitmenimis). Serogrupės viduje salmonelės skiriamos remiantis H antigenu, kuris gali būti 2 fazių: 1-oji (specifinė) – ženklinama mažosiomis raidėmis (a, b, c, d ir kt.) ir 2-oji (nespecifinė) – arabiškai skaitmenimis (19).
Salmonelės yra skirstomos į 65 serogrupes ir 2300 serotipų. Išskyrus apibūdinant kai kuriuos serotipus, pavyzdžiui, tokios kaip Salmonella enterica turi Typhi serotipą. Serogrupės ir serotipai dažniausiai yra naudojami ir išskiriami tuo atveju, kai norima atpažinti ir identifikuoti protrūkį sukėlusį patogeną. Salmonelės iš B ir D serogrupių sudaro maždaug trečdalį visų dažniausiai salmonelių sukeliamų infekcijų, įtraukiant du pačius aptinkamiausius serotipus, tai S. enterica serotipai S. enteritidis ir S. typhimurium, kurie kartu sukelia pusę salmoneliozės užsikrėtimų JAV (40).
Kasmet JAV užfiksuojama apie 1,4 milijono žmonių, užsikrėtusių salmonelioze, 600 su tuo susijusių mirčių. Daugiausia užsikrečia kūdikiai, vyresnio amžiaus žmonės ir silpną imunitetą turintys
23 asmenys. Dažniausiai žmonės užsikrečia nuo blogai termiškai apdorotos vištienos, infekuotų kiaušinių ar kitos mėsos, bet daugiausia protrūkių ir sporadinių užsikrėtimų pastebima, kai tiesiogiai užsikrečiama nuo namuose laikomų roplių (40).
24
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1. Tyrimų vieta ir objektai
Darbas atliktas 2019–2020 metais Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijos Anatomijos ir fiziologijos katedroje. Mikrobiologiniai tyrimai atlikti Mikrobiologijos ir virusologijos institute. Tyrimo objektas – įvairūs Lietuvoje auginami ropliai. Siekiant išsiaiškinti roplių auginimo ypatumus Lietuvoje, buvo sukurtos dvi anketinės apklausos, skirtos roplių augintojams ir veterinarijos gydytojams. Mikrobiologiniams tyrimams surinkta 45 skirtingų roplių mėginiai, kurie auginami namuose. Tyrimo schema pavaizduota 5 paveiksle.
25 Tyrimas sudarytas iš 2 etapų. 1 etape buvo panaudotas kokybinis tyrimo metodas – anoniminės anketinės apklausos roplių augintojams ir veterinarijos gydytojams, kurių tikslas nustatyti ir įvertinti, kokios galimybės auginti Lietuvoje roplius, kokios rūšys auginamos, kokiomis ligomis serga ropliai ir kokios gydymo galimybės. Anketinės apklausos buvo pateikiamos elektroniniu formatu ir pasiekamos internetiniame tinklapyje www.apklausa.lt. 2019–2020 metais buvo surinkti atsakymai iš Lietuvos gyventojų ir skirtingų regionų veterinarijos klinikų gydytojų.
2 etapas – 2019–2020 metais Mikrobiologijos ir virusologijos institute buvo atlikti mikrobiologijos tyrimai. Buvo surinkta 45 skirtingų roplių mėginių (32 gyvačių, 11 driežų, 2 vėžlių) ir iš jų išskirtos salmonelės, atlikti biocheminiai tyrimai, nustatytas atsparumas skirtingų klasių antibiotikams.
2.2. Apklausų sudarymo kriterijai
Apklausos buvo sudarytos taip, kad pagal jų klausimų atsakymus būtų galima įgyvendinti iškeltus uždavinius. Apklausą, skirtą roplių augintojams sudarė 26 klausimai (1 priedas), kuriuos sudarė atvirų ir uždarų klausimų grupės. Pirmieji penki klausimai buvo socialinio pobūdžio, t.y., bendroji informacija apie respondentą. Antroji dalis klausimų respondentams buvo apie auginamus roplius, jų charakteristiką, pvz., rūšį, amžių. Trečiąją dalį sudarė klausimai apie augintinių ligas, jų požymius bei gydymą. Viso apklausoje dalyvavo 60 įvairaus amžiaus grupės respondentų. Nuoroda į anketą – https://apklausa.lt/f/ropliu-reptilia-auginimo-analize-lietuvoje-5kr2dzk.fullpage.
Apklausą, skirtą veterinarijos gydytojams (2 priedas) sudarė 17 klausimų, kuriuos sudarė atvirų ir uždarų klausimų grupės. Pirmoji dalis klausimų buvo socialinio pobūdžio, t.y., bendra informacija apie veterinarijos gydytoją, jo darbo vietą bei patirtį. Antroje bei trečioje dalyje buvo klausiama apie tai, ar pasitaiko roplių jų gydymo praktikoje, su kokiais iššūkiais ir užduotimis gydytojai susiduria ir kokia roplių gydymo specifika. Viso apklausoje dalyvavo 30 respondentų. Nuoroda į anketą – https://apklausa.lt/f/ropliu-auginimo-analize-lietuvoje-ligu-diagnostikos-ir-gydymo-galimybes-liet-y9hgd9k.fullpage.
26
2.3. Mikrobiologiniai tyrimai
2.3.1. Medžiagos paėmimas (rinkimas) ir pristatymas į laboratoriją
Mėginiai buvo renkami iš skirtingų Lietuvos augintojų, surinkti 45 skirtingų roplių rūšių mėginiai (32 gyvatės, 11 driežų, 2 vėžliai). Mėginiai buvo renkami ir imami iš išmatų ir kloakos specialiu vatos tamponėliu, kurie iš karto po medžiagos paėmimo dėti į transportinę terpę (TranswabR ENT Amies Plain MW 166, Jungtinė Karalystė). Dalis išmatų buvo renkamos iš kraiko ar iškart gyvūnui pasituštinus ir dedamos į sterilius indelius. Surinkti mėginiai tą pačią ar kitą dieną buvo pristatyti į LSMU Veterinarijos akademijos Mikrobiologijos tyrimų laboratoriją salmonelių išskyrimui.
2.4. Salmonella spp. išskyrimas, identifikavimas, atranka tyrimams
Mikrobiologiniai tyrimai buvo atliekami atsižvelgiant į rekomendacijas ir numatytus standartus. Mikrobiologijos tyrimų laboratorijoje iš transportinės terpės tiriamosios medžiagos vatos tamponėlį ar iš sterilaus indelio su išmatomis vatos tamponelį dėjome į neselektyvaus pagausinimo buferinio peptono paruoštą terpę (Buffered Peptone Water, LabM, Jungtinė Karalystė) ir 3–5 sekundes maišėme kratykle. Mėgintuvėlius su kultūromis talpinome į termostatą 18–24 val. 35,5 °C temperatūroje. Po paros naudojant pipetę iš buferinio peptono vandens agaro po 100 µl buvo perpilta į selektyvią gausinimo terpę Rappaport-Vassiliadis Broth (Oxoid, Jungtinė Karalystė) ir patalpinta į termostatą 18–24 val. 41 °C temperatūroje. Po 24 val. sterilia bakeriologine kilpele iš selektyvios gausinimo terpės buvo atliktas sėjimas į selektyvias standžias mitybines terpes brilianto žaliąjį standų agarą – Brilliant Green Agar (Oxoid) ir XLD agarą (Oxoid) (Thermo Fisher, JAV). Tada paruoštos lėkštelės su tiriamąja medžiaga inkubuojamos į termostatą 35 °C temp. 24 val. Po paros vertinama. Ant brilianto žaliojo agaro Salmonella spp. auga nuo raudonai rausvos iki baltos spalvos (6 pav.).
27
6 pav. Salmonella spp. augimas ant Brilliant Green Agar (Oxoid) agaro (41).
Vėliau buvo gryninamos kultūros. Iš išaugusių kultūrų ant brilianto žaliojo agaro išsirinktos potencialiai galimos salmonelės ir dar kartą, bakteriologine kilpele kultūra sėjama į brilianto žaliojo agaro terpę, tuomet dedama į termostatą 35 °C temperatūroje 24 val. Tos kolonijos, kurios buvo charakteringos salmonelėms, dar kartą buvo persėtos į Mueller Hinton Agar (Liofilchem, Italija) agarą, grynos kultūros patvirtinimui (42, 43).
Po bakterijų išskyrimo ir gryninimo, buvo atliekami biochemijos testai. Bakterijų identifikacija atlikta pagal „Microgen Bioproducts GnA + B – ID“ sistemą (Microgen, Thermo Fisher, JAV), naudojant dvi A ir B paletes. Kiekviena paletė yra sudaryta iš 12 standartizuotų biocheminių eilučių, kurios buvo atrinktos naudojant specialią išsamią kompiuterinės analizės programą, kuri yra sudaryta pagal mokslininkų publikuotus duomenis apie Enterobacteriaceae bakterijų šeimos bei kitų gramneigiamų bakterijų biochemines savybes. Kiekvienos paletės apskritimas yra dehidruotas ir pripildytas jam skirtų cheminių medžiagų (7 pav.). Naudojant identifikacines sistemas, rezultatai interpretuoti pasitelkus kompiuterinę programą Microbact 2000.
28
7 pav. Gautų rezultatų vertinimas (44).
2.5. Salmonella spp. jautrumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimas
Tyrimai atlikti sėjant grynas kultūras ant „Mueller Hinton Agar II“ (Oxoid) agaro. Naudotas terpės storis lėkštelėse 4 mm, o jos ph tarp 7,2 ir 7,6. Atliekant jautrumo tyrimą buvo pagaminama 0,5 McFarland standarto tankio bakterijų suspensija fiziologiniame tirpale, kuria buvo suvilgomas sterilus bakteriologinis tamponėlis ir juo išvedžiojamas visas terpės paviršius. Vienalytei suspensijai gauti naudota kratyklė, optinis tankis matuotas makfarlandometru DEN-1B (Biosan, Latvija) (8 pav.). Ant paruoštų terpių specialiu dispenseriu (Oxoid, Jungtinė Karalystė) buvo uždedami antibiotikų diskai. Antibiotikų rūšys parinktos pagal EUCAST (European Committee onAntimicrobial Susceptibility Testing) ir CLSI (Clinical and Laboratory Standards Institute),
rekomendacijas, t. y., parinktos tyrimui medžiagos, kurios klinikinėje praktikoje gali būti naudojamos nuo atitinkamų rūšių ligų sukėlėjų (45, 46). Tyrimų rezultatai vertinti matuojant milimetrine liniuote sterilios zonos diametrą. Zona, kurioje bakterijų padermė matomai neaugo, buvo laikoma sterilia zona. Rezultatai interpretuoti remiantis EUCAST ir CLSI standartais, vertinant klinikinius lūžio taškus, t.y., įvertintas atskirai kiekvienos medžiagos efektyvumas. Rezultatai vertinami kaip „jautri padermė“, „vidutiniškai jautri padermė“ ir „atspari“ padermė. Tyrimams naudotos antimikrobinės medžiagos, jų koncentracijos diskuose ir atsparumo Salmonella spp. interpretacijai naudotos vertinimo vertės (sterilių zonų skersmuo, mm) pateiktos 1 lentelėje.
29
8 pav. Kratyklė ir optiniam tankiui matuoti makfarlandometras DEN-1B (Biosan, Latvija)
(autoriaus nuotrauka).
1 lentelė. Tyrimams naudotos antimikrobinės medžiagos, jų koncentracijos diskuose ir atsparumo
Salmonella spp. interpretacijai naudotos vertinimo vertės (sterilių zonų skersmuo, mm) (45, 46)
Antibiotikas Koncentracija diske, μg EUCAST CLSI Jautri, mm ≥ Atspari, mm ≤ Jautri, mm ≥ Vidut. jautri, mm Atspari, mm ≤ Ciprofloksacinas 5 25 22 26 22-25 21 Ampicilinas 10 14 14 17 14-16 13
Tetraciklinas 30 netaikoma netaikoma 15 12-14 11
Sulfametoksazolio ir trimetoprimo
kombinacija
23.75/1.25 14 11 16 11-15 10
Streptomicinas 10 netaikoma netaikoma 15 12-14 11
Cefoksitinas 30 19 19 18 15-17 14
2.6. Duomenų apdorojimas ir statistinė analizė
Tyrimo duomenų statistinei analizei atlikti bei diagramoms pavaizduoti buvo naudojama MS Excel 2015. Gauti apklausos rezultatai apdoroti ir analizuoti IBM SPSS Statistics 25.0 programa. Vertintas statistinis patikimumas, naudota t-test testo formulė. Kintamieji statistiškai patikimi buvo laikomi tada, kai p<0,05. Darbas aprašytas ,,Microsoft Word” programa 2015.
30
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Apklausų rezultatų apžvalga
3.1.1. Roplių augintojams pateiktos apklausos analizė
Apklausą, skirtą roplių augintojams, sudarė 26 klausimai, kurie yra suskirstyti į 3 grupes. Pirma grupė klausimų buvo apie žmonių lytį, amžių, išsilavinimą, pajamas. Kitą grupę sudarė klausimai apie auginamus roplius. Buvo klausiama, koks roplių amžius, kiek ir kokių roplių rūšių auginama. Kiti klausimai buvo apie roplių ligas, su kokiomis dažniausiai ligomis susiduria gyvūnų augintojai, ar pavyksta tas ligas išgydyti, kiek pinigų išleidžia roplių auginimui bei priežiūrai. Buvo klausiama, kokia žmonių bendra nuomuonė apie roplius, jų auginimą, gydymą bei priežiūrą Lietuvoje.
Apklausoje, skirtoje gyvūnų augintiniams, iš viso dalyvavo 60 respondentų, kurių 33,3 proc. (n=20) buvo vyrai ir 66,6 proc. (n=40) moterys. Daugiausia apklaustųjų buvo nuo 19 iki 35 (63,3 proc., n=38) metų amžiaus, turintys aukštąjį universitetinį 34 proc. (n=21) ir neuniversitetinį išsilavinimą 16 proc. (n=10) (9 pav.).
9 pav. Roplių augintojų išsilavinimas proc.
Apklausoje dalyvavusiems respondentams pateikus klausimą apie pajamas ir išlaidas augintinių priežiūrai, buvo gauti tokie atsakymai: 33 proc. (n=20) respondentų pajamos per mėnesį siekia iki 400 eurų, 28 proc. (n=17) – daugiau negu 1000 eurų. Apklausus, kiek pajamų per mėnesį skiriama
Pradinis 2% Pagrindinis 12% Vidurinis 21% Profesinis 13% Aukštasis universitetinis 34% Aukštasis neuniversitetinis 16% Neatsakė į klausimą 2%
31 gyvūno priežiūrai bei gydymui, 78,7 proc. (n=48) respondentų atsakė, kad išleidžia iki 50 eurų per mėnesį (10 pav.). Nuo 50 iki 100 eurų augintinio priežiūrai išleidžia 9,8 proc. respondentų (n=6), nuo 100 iki 150 eurų – 6,6 proc. (n=4), daugiau negu 150 eurų – 3,3 proc. respondentų (n=2).
10 pav. Roplių augintojų pajamos eurais per mėnesį.
Į klausimą apie tai, kiek roplių augina namuose, 57 proc. (n=35) respondentų nurodė, kad augina po vieną roplį. 2 roplius augina 20 proc. (n=12) atsakiusiųjų, 3 roplius – 3 proc. (n=2), o 4 ir daugiau roplių augina net 20 proc. (n=12) apklaustųjų (11 pav.).
11 pav. Respondentų auginamų roplių skaičius.
Iki 400 eurų, 33% 400-600 eurų, 10% 600-800 eurų, 18% 800-1000 eurų, 10% Daugiau negu 1000 eurų,
28% Neatsakė į klausimą, 1% 57% 20% 3% 20%
32 Apklausoje buvo teirautasi, kokį roplių būrio atstovą respondentai augina. 85,5 proc. augintojų atsakė, kad tai – žvynaropliai. Kita dalis apklaustųjų augina vėžlius – 14,5 proc.
Respondentams atsakius į klausimą, kokią roplio rūšį jie augina, daugiausiai tai buvo barzdotosios agamos (lot. Pogona vitticeps) 15,8 proc. (n=12), karališkieji pitonai (lot. Python regius) 13,2 proc. (n=10), kukurūziniai žalčiai (lot. Pantherophis guttatus) 11,9 proc. (n=9), leopardiniai gekonai (lot. Eublepharis macularius) – 9,2 proc. (n=7). 2,6 proc. (n=2) buvo chameleonai (lot.
Chamaeleonidae), graikiniai vėžliai (lot. Testudo graeca), Madagaskaro smaugliai (lot. Acrantophis constrictor), juodosios iguanos (lot. Ctenosaura iguana). Mažiausiai, t. y., 1,3 proc. (n=1)
respondentų augina geltonskruostį žaltį (lot. Natrix natrix) (12 pav.)
12 pav. Apklausoje dalyvavusių respondentų auginamos roplių rūšys.
Pateikus klausimą, kur dažniausiai apklaustieji įsigyja savo augintinius, 70 proc. (n=42) respondentų atsakė, kad Lietuvoje, kiti 30 proc. (n=18) – užsienyje. Po 5 roplius respondentai įsigijo
2.6%2.6% 6.6% 11.8% 5.3% 6.6% 15.8% 3.9% 13.2% 2.6% 2.6% 6.6% 9.2% 3.9% 1.3% 5.3% 0% 2% 4% 6% 8% 10% 12% 14% 16%
Pro
cen
tai
(%
)
Rūšis
33 iš Vokietijos ir Lenkijos – tai sudarė 8,3 proc. (n=8). Čekijoje buvo įsigyta 6,7 proc. (n=4), o po 1,7 proc. (n=1) iš Jungtinių Amerikos Valtijų (JAV), Jungtinės Karalystės (JK), Prancūzijos, Ispanijos (13 pav.). Šie duomenys statistiškai patikimi nebuvo (p>0,05).
13 pav. Roplio įsigijimo vieta.
Paklausus respondentų, kokio amžiaus roplius jie augina – 53,3 proc. (n=32) atsakė, kad jų augintiniai yra 2–5 metų amžiaus, 26,6 proc. (n=16) nurodė, kad jų augintiniai yra jauni – iki 1 metų amžiaus.
Beveik visi, t. y., 91,6 proc. (n=55). apklaustųjų teigė, kad namuose laiko ir kitų gyvūnų. Daugiausia tai buvo šunys – 28 proc. (n=34) ir katės – 25 proc. (n=30), 15,1 proc. (n=15) augina graužikus, 12proc. voragyvius (n=14). Taip pat varliagyvius – 5 proc. respondentų (n=6) (14 pav.). Atlikus statistinius skaičiavimus, nustatyta, jog šie duomenys statistiškai patikimi nebuvo (p>0,05). Dalis paklaustųjų patys augina maistą savo egzotiniams gyvūnams, pvz., tarakonus, zoofobusus, įvairių vabzdžių lervas.
14 pav. Kokius kitus gyvūnus augina žmonės.
70% 1.7% 6.7% 8.3% 1.7% 1.7% 1.7% 8.3% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% Lietuva Jungtinės Amerikos Valstijos
Čekija Vokietija Jungtinė Karalystė
Prancūzija Ispanija Lenkija
P rocent ai ( % ) Šalis 4% 28% 25% 12% 5% 12% 14% Neauginu Šunį Katę Voragyvius Varliagyvius Graužikus Kita
34 Vienas iš anketos klausimų buvo susijęs su gyvūnų gerove. Respondentų buvo klausiama, kaip, jų manymu, jaučiasi augintiniai. Iš 60 apklaustųjų visi 100 proc. atsakė, kad jie sudaro reikalingas sąlygas savo augintiniams ir jie jaučiasi gerai. Šią poziciją repondentai pagrindė teigdami, kad jų augintiniai laiku neriasi, maitinasi ir stabiliai auga. Nepastebimi ir elgesio pakitimai, nes augintiniai yra aktyvūs bei nerodo streso požymių.
Pagrindinis roplių maistas priklauso nuo auginamos rūšies. Gyvačių augintojai savo gyvates šeria daugiausia šaldytomis ar gyvomis žiurkėmis. Driežai maitinami įvairiais vabzdžiais bei jų lervomis, vėžliai – įvairiomis daržovėmis: morkomis, salotomis, agurkais, taip pat pateikiama specialaus, jau paruošto komercinio maisto. Respondentai nurodė, kad maisto įsigyja iš specializuotų parduotuvių ar paprastų maisto prekių parduotuvių bei privačių asmenų, prekiaujančių specialiu maistu ropliams.
Didžioji dalis augintojų nesusiduria su roplių auginimo problemomis ir jų ligomis. 45 proc. (n=27) respondentų teigė, kad pasitaiko lengvų sveikatos sutrikimų, 55 proc. (n=33) atsakė, kad sveikatos problemų nepasitaiko.
15 pav. Su kokiomis ligomis susiduria roplių augintojai.
Klausiant, kokiomis ligomis dažniausiai serga ropliai – 41 proc. (n=25) respondentų neatsakė į klausimą. Po lygiai – 15 proc. (n=9) respondentų atsakė, jog ropliai serga odos ligomis bei turi mitybos sutrikimų. Kvėpavimo takų ligomis serga 10 proc. (n=6) roplių. Taip pat ropliai serga metabolinės sistemos ligomis (pvz., metabolinė kaulų liga) – 8 proc. (n=5), virškinamojo trakto susirgimais – 6 proc. (n=4). Inkstų ir kepenų ligomis serga – 3 proc. (n=2) roplių bei lytinės sitemos
15% 8% 10% 6% 15% 3% 2% 41% Odos ligos Metabolinės ligos Kvėpavimo takų ligos Virškinimo trakto ligos Mitybos sutrikimai Inkstų, kepenų ligos Lytinės sistemos ligos Neatsakė į klausimą
35 ligomis – 2 proc. (n=1) (15 pav.). Atlikus statistinius skaičiavimus, nustatyta, jog šie duomenys statistiškai patikimi nebuvo (p>0,05).
Apklausus respondentus, ar dažnai jiems tenka lankytis pas veterinarijos gydytoją, net 98,3 proc. (n=59) atsakė, kad veterinarijos gydytojo paslaugų jiems neprireikia. Jie teigia, jog informacijos apie įvairias ligas ieško internete – skirtinguose forumuose, grupėse. Tik 1,6 proc. (n=1) kreipėsi į veterinarijos gydytoją ir teigė, jog gydytojui pavyko padėti ir išgydyti pacientą (respondentas nenurodė, dėl kokios konkrečios problemos kreipėsi).
Anketoje bendru atviru klausimu buvo teiraujamasi apie roplių auginimą Lietuvoje. Vieni teigė, jog informacijos užtenka, ji yra pasiekiama lengvai, kiti nurodė, kad informacijos trūksta. Vieni respondentai teigė, kad patiems žmonėms trūksta išsilavinimo ir supratimo apie egzotinių gyvūnų priežiūrą, auginimą ir ligas. Kai kurie teigė, jog žmonės perka roplius kaip naminius augintinius išsamiai nepasidomėję apie jų auginimo sąlygas, fiziologinius bei biologinius poreikius, mitybą ir nepasirūpina tinkamomis jiems gyvenimo sąlygomis.
3.1.2. Veterinarijos gydytojams pateiktos apklausos analizė
Apklausoje, skirtoje veterinarijos gydytojams, iš viso dalyvavo 30 respondentų. Iš kurių 43,4 proc. (n=13) buvo vyrai ir 56,6 proc. (n=17) moterys. Daugiausia respondentų dirba Vilniuje – 50 proc. (n=15), Kaune – 20 proc. (n=6) ir Klaipėdoje – 17 proc. (n=5). 7 proc. (n=2) dirba Jonavoje, 3 proc. (n=1) – Šiauliuose ir Elektrėnuose (16 pav.).
16 pav. Apklausoje dalyvavusių veterinarijos gydytojų pasiskirstymas pagal miestus.
50% 20% 17% 3% 3% 7% Vilnius Kaunas Klaipėda Šiauliai Elektrėnai Jonava
36 Į klausimą, kokią darbo patirtį turi respondentai, 33 proc. (n=10) atsakė, jog turi nuo 2 iki 5 metų, 30 proc. (n=9) 10 ir daugiau metų patirties. 27 proc. (n=8) turi 5–10 metų darbo patirties, o 10 proc. (n=3) vienerius metus (17 pav.).
17 pav. Veterinarijos gydytojų darbo patirtis metais.
Į klausimą, ar dažnai augintojai kreipiasi į kliniką dėl roplių gydymo – 56,7 proc. (n=17) respondentų nurodė, kad taip, o 43,3 proc. (n=13) atsakė, jog ne. Tačiau tik dvi klinikos turi su šiais gyvūnais dirbančius specialistus – tai veterinarijos klinika „TOTO“, įsikūrusi Vilniuje, ir Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinika Kaune.
Pateikus klausimą, su kokiais egzotiniais augintiniais į gydyklą yra dažniausiai kreipiamasi, respondentai teigė, kad tai vėžlių augintojai – 53,3 proc. (n=16), žvynaroplių augintojai – 26,7 proc. (n=8). Šie duomenys statistiškai patikimi nebuvo (p>0,05).
Apklausoje dalyvavusių gydytojų paklausus, kaip dažnai jie susiduria su roplių gydymo atvejais – 26,7 proc. (n=8) teigė, jog susiduria 1 kartą per pusę metų, 20 proc. (n=6) kartą per metus, 6,7 proc. (n=2) susiduria 1 kartą per mėnesį (18 pav.). Tie respondentai, kurie pateikė atsakymą, kiek atvejų per metus jiems tenka pacientų, teigė, jog apytikriai kartą per pusę metų vienam gydytojui tenka nuo 5 iki 15 pacientų. 10% 33% 27% 30% 1 2-5 5-10 10 ir daugiau
