LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Laima Januškienė
Kačių ligų, pasireiškusių viduriavimu, veiksnių analizė
ir gydymas Kauno smulkiųjų gyvūnų klinikose
Analysis and treatment of feline diseases with the
occurrence of diarrhea in Kaunas small animal clinics
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. Gintaras Zamokas
DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas: “Kačių ligų, pasireiškusių viduriavimu,
veiksnių analizė ir gydymas Kauno smulkiųjų gyvūnų klinikose“
1. yra atliktas mano paties (pačios).
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Laima Januškienė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
Vilija Lingienė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
Prof. dr. Gintaras Zamokas
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Doc. dr. Birutė Karvelienė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas Prof. dr. Ingrida Monkevičienė
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
SANTRAUKA ...4 SUMMARY...5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 1.1. Virškinimo traktas ... 9 1.2. Viduriavimas ... 101.2.1. Ūmus ir lėtinis viduriavimas... 10
1.3. Viduriavimą dažniausiai įtakojantys rizikos veiksniai ... 11
1.3.1. Gyvenimo būdas ... 11
1.3.2. Šėrimo tipas ... 11
1.3.3. Gyvūno veislė, lytis, amžius, kitų augintinių laikymas ... 12
1.3.4. Viduriavimas dėl vaistų toksiškumo... 13
1.4. Viduriavimą dažniausiai sukeliantys susirgimai ... 13
1.4.1. Virškinamojo trakto helmintozės... 13
1.4.2. Pirmuonys ... 16
1.4.3. Virusai ... 17
2. TYRIMO METODIKA ... 22
2.1. Tyrimo atlikimo eiga ... 22
2.1.1. Flotacijos metodo technika ... 22
2.1.2. Greitojo testo atlikimo technika... 23
3. TYRIMO REZULTATAI... 25
4. REZULTATŲ APTARIMAS... 35
IŠVADOS ... 39
KAČIŲ LIGŲ, PASIREIŠKUSIŲ VIDURIAVIMU, VEIKSNIŲ ANALIZĖ IR GYDYMAS KAUNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOSE
Laima Januškienė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Darbo apimtis: 43 lapai, 14 paveikslų, 4 lentelės, panaudoti 41 literatūros šaltiniai.
Darbo tikslas: išanalizuoti kačių susirgimus, dažniausiai sukeliančius viduriavimą, ir įvertinti kai kurių veiksnių įtaką jų pasireiškimui.
Tyrimo metodika: tyrime dalyvavo 57 katės, iš kurių 22 patelės ir 35 patinai. Katės į klinikas atneštos prieglaudos darbuotojų, beglobės ir turinčios šeimininkus, nes pasireiškė viduriavimas. Prieglaudos darbuotojai arba kačių savininkai buvo apklausti norint surinkti informaciją apie gyvūno amžių, lytį, veislę, šėrimo tipą, gyvenimo būdą, kitus turimus gyvūnus, pasireiškiančius klinikinius simptomus, naudojamus medikamentus, dehelmintizaciją, anksčiau nustatytas ligas. Kačių išmatos tirtos vieną kartą koprologiniu flotacijos testu, norint išsiaiškinti žarnyno parazitus arba greituoju testu – virusinius susirgimus, atsižvelgiant į simptomus.
Gautų tyrimų duomenų kaupimui buvo naudojama „Microsoft Excel“ programa. Duomenų statistinė analizė atlikta naudojantis SPSS programinę įrangą.
Rezultatai ir išvados: tyrimo metu visos katės viduriavo, 27 iš jų buvo užsikrėtusios virusiniais susirgimais, o 30 – parazitiniais. Dažniausias virusinis susirgimas, kurio metu pasireiškė viduriavimas, buvo kačių panleukopenija (59,3 proc.), rečiau kačių leukemija (25,9 proc.) ir imunodeficito virusas (14,8 proc.), parazitinis – Toxocara cati (46,7 proc.), rečiau Giardia spp. (6,7 proc.), Dipylidium caninum (20 proc.) ir Isospora spp. (26,7 proc.). Virusiniais ir parazitiniais susirgimais dažniau užsikrėtę buvo patinai ir mišrios veislės katės, jauni, iki 12 mėn. amžiaus gyvūnai. Nustatyta, jog veislė, lytis, amžius, šėrimo tipas, gyvenimo būdas, kito augintinio buvimas toje pačioje aplinkoje neturi įtakos katėms užsikrėsti virusiniais ir parazitiniais susirgimais (p>0,05). Dažniausiai pasireiškę simptomai viduriavimo metu buvo vėmimas, anoreksija, svorio kritimas. Anoreksija, karščiavimas, svorio kritimas, apatiškumas dažniau pasireiškė virusinių susirgimų metu (p<0,05). Nustatyta, jog skirtingų gydymo metodų panaudojimas gydymo efektyvumui įtakos neturėjo (p>0,05). Katėms, kurios sirgo parazitiniais susirgimais ir pasireiškė karščiavimas ir apatiškumas, taikyti NVNU, gydymas dažniau buvo nesėkmingas (p<0,05).
ANALYSIS AND TREATMENT OF FELINE DISEASES WITH THE OCCURRENCE OF DIARRHEA IN KAUNAS SMALL ANIMAL CLINICS
Laima Januškienė
Master‘s Thesis
SUMMARY
Thesis consists of 43 pages, 14 pictures, 4 tables, 41 references.
Objective. The aim of study is to analyze the diseases of cats that most commonly cause diarrhea and to evaluate the influence of some factors on their occurrence.
Research methodology: the study included 57 cats, of which 22 were females and 35 males. Cats were brought to the clinics by shelter staff and cat owners because they had diarrhea. Shelter staff or cat owners were interviewed to gather information about the animal: age, sex, breed, type of feeding, lifestyle, presence of another pet in the same environment, clinical symptoms, medications used, deworming, previously diagnosed diseases. Cat faeces were tested, depending on the symptoms, once with coprological flotation test for intestinal parasites identification or with a rapid test for a viral disease identification.
Microsoft Excel was used to collect the obtained research data. Statistical analysis of data was performed by using SPSS software.
Results and conclusions: during the study all cats had diarrhea, 27 of them were infected with viral diseases and 30 with parasitic. The most common viral diseases with diarrhea were feline panleukopenia (59.3%), less common feline leukemia (25.9%) and immunodeficiency virus (14.8%), parasitic – Toxocara cati (46.7%), less common Giardia spp. (6.7%), Dipylidium caninum (20%) and Isospora spp. (26.7%). Males and mixed – breed cats, young, up to 12 months old were more likely to be infected with viral and parasitic disease. Breed, sex, age, type of feeding, lifestyle, presence of another pet in the same environment were found not to affect the transmission of viral and parasitic diseases in cats (p>0.05). The most common symptoms while having diarrhea were vomiting, anorexia, and weight loss. Anorexia, fever, weight loss, and lethargy were more common during viral illnesses (p<0.05). It was found that the use of different treatment methods did not affect the effectiveness of treatment (p>0.05). For cats with parasitic diseases, that had fever and lethargy, treated with NSAIDs, treatment failure was more common (p<0.05).
SANTRUMPOS
FPV – kačių panleukopenijos virusas, FCoV – kačių korona virusas,
FeLV – kačių leukemijos virusas, FIV – kačių imunodeficito virusas, mėn. – mėnuo,
NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo,
per os – per burną,
proc., (%) – procentai, spp. – rūšis,
t.y. – tai yra,
ĮVADAS
Katės yra populiarūs augintiniai. Vis dažniau susiduriama su įvairiais jų susirgimais, todėl nuolatos tobulinami ligų gydymo metodai (1). Apie 10 proc. kačių Jungtinėje Karalystėje laikomos tik namuose, jų gyvenimo sąlygos radikaliai keičiasi nuo tų, kurios turi galimybę išeiti į lauką. Prieglaudos dažniausiai būna perpildytos gyvūnų, todėl katės susiduria su padidėjusia rizika susirgti bakterinėmis, virusinėmis ir kitoms infekcinėmis ligomis (2,3).
Jaunos katės, kurios gyvena prieglaudose, ar tos, kurios turi savininkus ir galimybę nuolat išeiti į lauką, dažniau viduriuoja nei tos, kurios niekada neišleidžiamos į lauką. Viduriavimas gali būti sukeltas daugybės skirtingų veiksnių:
• streso;
• didelio gyvūnų laikymo skaičiaus; • pasikeitimų dietoje;
• bakterinių infekcijų; • virusinių infekcijų; • parazitinių susirgimų; • pirmuonių infekcijų (3–5).
Daugelis enteropatogenų turi didelį zoonotinį potencialą, nors manoma, kad visuomenės sveikatos rizikos veiksniai dažniau būna susiję su bendra aplinka, nei su tiesioginiu kontaktu su katėmis. Zoonotinių patogenų perdavimas nuo gyvūnų žmonėms gali būti per tiesioginį kontaktą, netiesioginį kontaktą, seiles, kvėpavimo trakto sekretus, šlapimą, vandenį, maistą, transporto priemones, ir kitus fomitus (vektorius) (4).
Vokietijoje, 2011 metais, buvo atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, jog prieglaudoje, kurioje laikomos katės, aptikta 12 enteropatogenų, iš kurių daugelis buvo zoonoziniai (4).
Beglobės katės, patenkančios į prieglaudas, bei tos, kurios turi savininkus ir gyvena namuose, bei turi galimybę išeiti į lauką, dažniau serga virškinimo trakto ligomis nei tos, kurios nuolat laikomos namuose (6).
Viduriuojančioms katėms dažnai pasireiškia ir kiti simptomai kaip: svorio kritimas, vėmimas, anoreksija, letargija, kraujas išmatose (7).
Tyrimo metu, kuris atliktas Floridos kačių prieglaudoje 2009 metais, nustatyta, jog įvairios enteropatogeninės infekcijos buvo rastos katėms, kurioms pasireiškė viduriavimo simptomas ir toms, kurioms jis nepasireiškė (6).
Darbo tikslas: išanalizuoti kačių susirgimus, dažniausiai sukeliančius viduriavimą, ir įvertinti kai kurių veiksnių įtaką jų pasireiškimui.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti dažniausius susirgimus katėms, sukeliančius viduriavimą.
2. Įvertinti įvairių veiksnių (gyvūno veislės, lyties, amžiaus, šėrimo tipo, gyvenimo būdo, kitų augintinių buvimo) įtaką ligoms pasireiškiančioms viduriavimu.
3. Nustatyti, kurie simptomai yra būdingi katėms, sergančioms ligomis pasireiškiančiomis viduriavimu.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Virškinimo traktas
Virškinimo traktas susideda iš burnos ertmės, ryklės, stemplės, skrandžio, plonųjų ir storųjų žarnų (8).
Burnos ertmė susideda iš liežuvio, dantų ir seilių liaukų. Burnos ertmės funkcijos yra paimti maistą, sukramtyti, sutrinti, suvilgyti jį seilėmis, kad maistas lengviau slystų virškinamuoju traktu. Seilėse yra virškinimo fermentų, kurių pagalba prasideda maisto virškinimas (9).
Maistas per ryklę, stemplę patenka į skrandį. Skrandyje maistas yra maišomas su skrandžio sultimis ir trinamas, pradedamas baltymų virškinimo procesas pepsino fermento pagalba. Tuomet maistas stumiamas link plonųjų žarnų (9,10).
Plonosios žarnos yra sudarytos iš dvylikapirštės, tuščiosios ir klubinės žarnų. Susmulkintas, sutrintas maistas, kuris susimaišęs su skrandžio sultimis, plonųjų žarnų segmentais slenka peristaltikos pagalba (8,9). Maistui pasiekus dvylikapirštę, į ją sekretuojami bikarbonatai, tulžies rūgštys, vanduo, lecitinas, virškinimo fermentai. Plonojoje žarnoje maisto medžiagos absorbuojamos gaurelių pagalba. Dvylikapirštėje vykdoma kalcio, geležies, peptidų absorbcija (10). Tuščiojoje žarnoje absorbuojamos riebalų rūgštys, o klubinėje reabsorbuojama tulžies druska (8).
Storosios žarnos sudarytos iš aklosios, gaubtinės ir tiesiosios žarnų. Jos funkcija yra absorbuoti vandenį, elektrolitus ir vitaminus, bei formuoti išmatas. Storojoje žarnoje nėra gaurelių ar liaukų, per kurias į žarną patektų virškinimo fermentai. Tačiau joje randama tauriųjų ląstelių, kurios sekretuoja gleives, kad išmatos lengviau slystų virškinamuoju traktu ir vėliau pasišalintų pro anusą (8).
Virškinimo procese dalyvauja kepenys, kurios reikalingos normaliam organizmo funkcionavimui: iš tulžies pūslės išskiriamos tulžies rūgštys į dvylikapirštę žarną, ji emulguoja riebalus ir neutralizuoja skrandžio rūgštį (9). Kepenyse kaupiami vitaminai A, D, E ir K ir geležis (8), vyksta baltymų, riebalų, angliavandenių metabolizmas. Sunaikinami seni eritrocitai bei gaminami nauji ir vykdoma detoksikacija bei steroidinių hormonų konjugacija (8).
Kasoje gaminami ir išskiriami virškinimo fermentai į dvylikapirštę žarną per lataką ir joje atlieka cheminį maisto medžiagų virškinimą. Išskiriami bikarbonatai, kurie neutralizuoja rūgštis ir taip sudaro sąlygas veikti kitiems fermentams (9,10). Išskiriamos proteazės, veikiančios baltymus, lipazė, kuri riebalus paverčia riebalų rūgštimis ir gliceroliu bei amilazė, kuri veikia krakmolą, augalinius angliavandenius ir augalinius riebalus paverčia maltoze (8,9).
1.2. Viduriavimas
Viduriavimas – tai padidėjęs vandens kiekis išmatose dėl sumažėjusios žarnyno absorbcijos ir (arba) padidėjusios žarnyno sekrecijos, kurių įtakoje keičiasi poreikio tuštintis dažnumas, išmatų tūris ar konsistencija. Dažniausiai viduriavimas pasitaiko toms katėms, kurios laisvai išeina į lauką (3). Kiti simptomai dažnai pasireiškiantys kartu su viduriavimu: vėmimas, svorio kritimas ar sutrikęs jo augimas, viduriavimas krauju, sumažėjęs apetitas, anoreksija, pilvo dalies skausmas ar įtempimas, halitozė, dehidratacija, polidipsija, ascitas ar edema (3,11). Virškinamojo trakto mikroflora vaidina svarbų vaidmenį palaikant katės sveikatą, teikdama stimuliuojančius signalus imuninei sistemai ir žarnyno struktūrai. Ji užtikrina gynybos mechanizmus nuo enteropatogenų (12). Viduriavimą gali sukelti prasta dieta, staigūs dietos pokyčiai, toksinai, vaistai, bakterijos, grybeliai, virusai, parazitai, pirmuonys, metaboliniai susirgimai. (3,11). Viduriavimas dažniausiai skirstomas į plonojo, storojo žarnyno ar kombinuoto abiejų. Taip pat į ūmų ar lėtinį (13).
1.2.1. Ūmus ir lėtinis viduriavimas
Ūmus viduriavimas nėra epizodinis ir pasireiškia kelias dienas iš eilės. Dažniausiai būna sukeltas alergijos pašarui, prastos kokybės pašaro, pašaro pakeitimu, kuomet šis nėra keičiamas palaipsniui, streso, helmintų, pirmuonių – Giardia spp., Coccidia spp., panleukopenijos viruso, koronavirusinės infekcijos, kačių leukemijos, imunodeficito virusų, bakterijų, toksinų, sunkiųjų metalų, vaistų, gastroenterito, pankreatito, hipoadrenokortikotizmo, svetimkūnio (11,13,14).
Lėtinis viduriavimas būna epizodinis ar protarpinis. Jis pasireiškia ilgesnį laiko tarpą nei ūmus. Dažniausiai būna sukeltas atsiradus alergijai pašarui, kačių leukemijos viruso, kačių imunodeficito viruso, neoplazijų įtakoje (11,13,14).
Viduriavimo diagnostikai atliekama šeimininkų apklausa apie gyvūno vakcinaciją, antihelmintikų naudojimą, parazitų kontrolę, šiuo metu katei naudojamus vaistus, aktyvumą, šėrimą, svorio kitimą, galimybės išeiti į lauką ir susitikti su kitais gyvūnais, keliones su gyvūnu, turėtomis pilvo srities operacijomis. Taip pat apklausiama ar katinas neserga kačių leukemijos ar imunodeficito virusu (14–16).
Vykdoma katino apžiūra. Jos metu įvertinami klinikiniai rodikliai, hidratacijos lygis, kūno sudėjimas, burnos ertmės gleivinės spalva, palpuojama ir auskultuojama pilvo sritis, atliekamas rektinis tyrimas (4,6,9). Atliekami kraujo, koprologinis, šlapimo tyrimai, greitieji testai. Rentgeninis, ultragarsinis tyrimai ir jeigu reikia ultragarsinio tyrimo pagalba paimamas skysčių mėginys – aspiratas iš pilvo ertmės. Atliekama endoskopija, tiriamoji laparotomija, kurių metu gali būti paimtas biopsijos mėginys (4,9).
1.3. Viduriavimą dažniausiai įtakojantys rizikos veiksniai
1.3.1. Gyvenimo būdasViduriavimas yra dažnas simptomas kačių, gyvenančių prieglaudose, kuriose laikoma daug gyvūnų, didelis stresas, netinkama mityba bei blogos higienos sąlygos, netinkamas izoliavimas sergančių ir sveikų, paskiepytų bei nepaskiepytų kačių (17). Katės, kurios laisvai išeina į lauką dažniau viduriuoja nei tos, kurios laikomos tik namie. Tokioms katėms nustatyti viduriavimo problemą yra sudėtingiau nei toms, kurios laikomos tik namie (1,17,18). Kartais gyvūnų savininkai laiko daugiau nei keletą kačių, jomis nesirūpina, jos dauginasi tarpusavyje, jų kiekis nuolat didėja. Tuomet, katės gyvena blogomis sąlygomis: be tinkamos mitybos, sanitarijos, veterinarinės profilaktinės priežiūros. Gyvūnai, kurie būna paimti iš vietų, kuriose blogai jais rūpinamasi, turi įvairių sveikatos problemų, įskaitant kvėpavimo takų infekcijas, virškinimo trakto ligas, parazitozes (19).
Katinai, kurie patenka į prieglaudas, priklausomai nuo to, ar jie atrodo sveiki ar ne, jiems atliekama klinikinė apžiūra. Laikant daug, ne vienos rūšies gyvūnų, prieglaudose, jie patiria daug streso. Streso įtakoje silpsta imunitetas, pasikeičia jų elgsena ir jie lengviau suserga. Prieglaudose laikoma daug gyvūnų ir beveik kasdien jų skaičiai didėja, jie tarpusavyje daug kontaktuoja ir tokiu atveju lengvai plinta patogenai. Be to, prieglaudose epizodiškai vyksta kačių panleukopenijos, maro, kaliciviruso protrūkiai, kuomet į jas atgabenama naujų kačių, kurios atrodo sveikos, bet nėra ištiriamos, nelaikomos karantinavimo patalpose.
Kates skiepyti stengiamasi kuo greičiau, kai šios atvyksta į prieglaudą tam, kad neplistų patogenai ir neužsikrėstų kiti gyvūnai. Skiepijimas atliekamas tik po pilno katės klinikinio tyrimo, įvertinus ar gyvūnas yra sveikas. Prieglaudose esančių kačių imunitetas susilpnėja dėl streso, infekcijų ar vakcinacijos. Gyvūnams atvykus į prieglaudą, jie per keletą valandų gali užsikrėsti ten cirkuliuojančiais patogenais (4).
1.3.2. Šėrimo tipas
Gyvūno ėdamas pašaras tiesiogiai veikia virškinamąjį traktą, todėl jo sveikata labai priklauso nuo tinkamos mitybos. Tinkama gyvūno mityba gali padėti išvengti virškinimo trakto, ortopedinių, odos, šlapimo trakto, kepenų ir kasos, širdies, endokrininių, onkologinių ligų, taip pat gali padėti kontroliuoti ir išvengti kitų ligų (20,21).
Kačių, kurios gyvena uždarose patalpose, neišleidžiamos į lauką, mityba kontroliuojama jų savininkų. Jos šeriamos tokiu maistu, kuris yra pilnavertis, turi visas reikalingas maistines medžiagas. Kačių, kurios gyvena namuose, bet turi galimybę išeiti į lauką, mityba yra kontroliuojama dalinai, o tų, kurios yra laukinės, mityba priklauso nuo jų pačių sugauto grobio.
Laukinių kačių mityba susideda iš mažesnių žinduolių, paukščių, vabzdžių, tačiau tokia mityba nebūna pilnavertiška (2,22).
Katės nesintezuoja tokių maisto medžiagų pakankamais kiekiais kaip: arachidono rūgštis, vitaminai A ir D, daugelio B grupės vitaminų (ypač niacino), taurino ir arginino, kurių reikia, kad būtų patenkinti jų poreikiai. Taip pat joms reikia didelių kiekių baltymų, kad palaikytų tinkamą raumenų masę (2,21,22).
Maždaug 50 proc. virškinimo trakto sutrikimų atsiranda dėl netinkamo maisto, mitybos. Maisto netoleravimas ar alergija, tai bet koks nenormalus fiziologinis atsakas į maistą ar maisto priedą, kuris gali sukelti apsinuodijimą, farmakologines, metabolines reakcijas, disbiozę virškinimo trakte, fizines reakcijas, sutrikusį virškinimą (23). Maisto alergija gali pasireikšti vėmimu, lėtiniu ar protarpiniu viduriavimu, labai stipraus kvapo išmatomis, kurios gali būti su gleivių ar kraujo priemaišomis, pilvo srities skausmu, svorio kritimu, pioderma, ausies uždegimu, sąnarių ligomis, kvėpavimo sistemos sutrikimais, taip pat egzema, niežtinčiais pažeidimais aplink galvą ir kaklą arba suprastėjusia kailio kokybe (20,24).
Kačių savininkai dažnai duoda savo augintiniams pieno, tačiau dauguma mažų kačiukų laktozės aktyvumas plonajame žarnyne sumažėja po atjunkymo. Todėl suaugusios katės gaudamos pieno produktų gali pradėti viduriuoti, joms išpučia pilvo sritį, jaučia diskomfortą (21,23). Duodami prastai virškinami maisto produktai ar medžiagos gali sukelti bakterijų fermentaciją ir viduriavimą (21).
1.3.3. Gyvūno veislė, lytis, amžius, kitų augintinių laikymas
Suomijoje 2012 metais, atlikto tyrimo metu, išmatų floatacijos testu ištirta 411 kačių išmatų mėginių. Nustatyta, jog 7,1 proc. išmatų mėginių rasta helmintų. Toxocara ar Toxascaris nematodais užsikrėtusios buvo 7 katės, kurių amžius 0 – 11 mėnesių, 16 užsikrėtusių kačių buvo 12 mėnesių ar vyresnio amžiaus. 12 užsikrėtusių kačių buvo patelės, 11 – patinai. Daugiausia užsikrėtusių buvo neveisliniai katinai, net 22, o veisliniai – 1 (1).
Didžiausias sergamumas ir mirtingumas dėl panleukopenijos įvyksta kačiukams iki 12 mėnesių amžiaus. Sergantiems pasireiškia vėmimas, gali atsirasti kraujingas viduriavimas. 2010 metais Vokietijoje atlikto tyrimo metu, nustatytas 244 kačių užsikrėtimas panleukopenija. 59,5 proc. kačių buvo patinai, 40,5 proc. – patelės. Didžioji dalis sergančių kačių buvo jaunesnės kaip vienų metų, 56,7 proc. kačių buvo < 6 mėnesių amžiaus, 10,7 proc. buvo vyresnės nei 5 metų. 90 proc. kačių buvo neveislinės, likusios veislinės (25).
2010 metais Vokietijoje atlikto tyrimo metu buvo renkamos kačių išmatos ir tiriamos dėl užsikrėtimo Giardia pirmuoniais. Nustatyta, jog iš 4214 ištirtų išmatų, užsikrėtusios buvo net 856 katės. Tyrimo metu nustatyta, jog jaunesnės katės, kurių amžius nuo pusės iki vienų metų, turėjo 1,5 karto didesnę riziką užsikrėsti Giardia pirmuoniais, o katės iki šešių mėnesių amžiaus net 1,7
karto didesnę riziką. Didžiausias užsikrėtimas pirmuoniais buvo kačių iki 5 mėnesių, nuo 5 mėnesių iki 2 metų amžiaus, mažiausias nuo 2 iki 5 metų amžiaus. Užsikrėtusių kačių patelių buvo 421, patinų – 435 (26).
Nevakcinuotos jaunos katės, laikomos su kitomis katėmis, turi didesnę riziką užsikrėsti virusu. Vokietijoje atlikto tyrimo metu, nustatyta, jog iš 138 kačių, 118 buvo užsikrėtusios panleukopenijos virusu, jų aplinkoje buvo kitų gyvūnų. 20 kačių, kurios užsikrėtusios virusu, savo aplinkoje kitų gyvūnų neturėjo (25).
Tyrimo, atlikto Mozambike 2019 metais, nustatyta 13 kačių užsikrėtusių FIV ir 16 – FeLV iš 119 kačių, kurios savo aplinkoje turi kitų augintinių. Iš 26 kačių, kurios savo aplinkoje neturi kitų augintinių, užsikrėtusios FIV buvo 3, o FeLV – 5 (27).
1.3.4. Viduriavimas dėl vaistų toksiškumo
Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo plačiai naudojami tiek žmonėms ir gyvūnams. Jie mažina karščiavimą, veikia prieš uždegimą, turi nuskausminamųjų savybių, naudojami įvairioms ligoms gydyti, įskaitant artritą, pooperacinį skausmą, audinių pažeidimo, inkstų dieglių, pireksiją. Tačiau jų vartojimas sukelia keletą nepageidaujamų reiškinių, kuriuos galima pastebėti vaistą naudojant terapinėmis dozėmis ar perdozavus (29,30). Žinoma, kad nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo gali sukelti šalutinį poveikį virškinimo trakto gleivinei, išsivysto opos. Pažeidimai sukelia kraujavimą, mažakraujystę, blogą absorbciją, viduriavimą, netenkama kraujo per virškinamąjį traktą (30).
Dažnai ir didesnėmis dozėmis nei rekomenduotina vartojant nesteroidinius vaistus nuo uždegimo, šie slopina ciklooksigenazių (COX – 1 ir COX - 2) išsiskyrimą, kurie yra pagrindiniai fermentai gaminant prostaglandinus. Prostaglandinai yra svarbūs norint apsaugoti skrandžio gleivinę nuo skrandžio rūgšties poveikio (29,30).
Siekiant sumažinti ar išvengti nesteroidinių vaistų nuo uždegimo šalutinio poveikio virškinimo traktui, neįtakojant vaistų priešuždegiminio veikimo, reikėtų:
1. Naudoti vaistus, kurie chemiškai susieti su gleivinę apsaugančiais komponentais, kaip NO, H2S arba mišiniai su fosfodilcholinu.
2. Naudoti vaistus nuo opų, kaip misoprostolį, teprenoną.
3. Naudoti antibiotikus (metronidazolį), ar probiotikus (Lactobacillus sp.).
4. Šerti gyvūnus specialiu maistu, kuriame gausu laktoferino ir tirpių maistinių skaidulų (30).
1.4. Viduriavimą dažniausiai sukeliantys susirgimai
1.4.1. Virškinamojo trakto helmintozėsToxocara cati (1 pav.) yra vienas iš dažniausiai sutinkamų kačių žarnyno parazitų, sukeliančių
nematodozę. Toxascaris leonina sutinkama daug rečiau. Toxocara cati priklauso Ascaridida šeimai,
Nematoda klasei. Helmintas apvalus, jų patelės gali būti iki 12 cm ilgio, galva panaši į strėlę. Toxocara cati perduodamos:
1. Naujagimiams per pieną iš motinos katės. 2. Suėdus rezervuarinį šeimininką.
3. Prarijus kiaušinėlių per os.
Toxocara cati migruoja:
1. Migracija per virškinamojo trakto sieną. 2. Migracija per kepenis, plaučius į audinius (31).
Helmintas dažniau aptinkamas prieglaudų bei neveislinių kačių išmatose, nei naminių ar veislinių kačių. Šis skirtumas galimas dėl to, jog veislinių kačių savininkams suteikiama daugiau informacijos iš kačių veisėjų apie įsigyjamų gyvūnų sveikatos priežiūrą, o prieglaudoje esančios katės dažniausiai yra sugautos iš lauko, niekada neturėjusios savininko (1,17).
Jauni kačiukai ar suaugę katinai gali nerodyti jokių helmintozės užsikrėtimo požymių. Tačiau, jeigu užsikrėtimas yra didelis, katės gali būti išpūstais pilvais, jausti pilvo srities diskomfortą, viduriuoti, vemti. Žmogus taip pati gali užsikrėsti šiuo helmintu, pasireiškiantys simptomai yra kosulys, pneumonija, hepatitas, akių ligos (1,31).
Nustatyti helmintozę galima atliekant išmatų floatacijos testą (31).
Gydymas atliekamas antihelmintikų pagalba. Naudojami antihelmintikai gali būti piperazinas, pirantelis, kurie paralyžiuoja helmintą. Šis nebegali prisitvirtinti prie virškinamojo trakto sienelės ir peristaltikos pagalba pašalinamas pro virškinamąjį traktą su išmatomis. Naudojami ir tiabendazolas, mebendazolas, kurių veikimas pasireiškia helminto mirtimi. Helmintas fermentų suskaidomas į mažesnes daleles ir pašalinamas iš virškinamojo trakto peristaltikos pagalba su išmatomis (1,31).
Tyrimo, atlikto Suomijoje 2012 metais, laikotarpyje nuo 2009 iki 2010 metų, iš gautų išmatų, atsiųstų šeimininkų, nustatyta, jog 7,1 proc. visų tirtų kačių išmatų buvo užkrėstos helmintais, daugiausia Toxocara cati, mažiau – Toxascaris leonina (1).
Dipylidium caninum
Vienas iš dažniausiai sutinkamų kaspinuočių mėsėdžių išmatose. Sukelia dipilidiozę, kai katė užsikrečia Dipylidiidae šeimos cestodais. Dipylidium caninum (2 pav.) skoleksas turi 4 čiulptukus ir siurbtuką, ant kurio keliomis apskritomis eilėmis išsidėstę į ragus panašūs kabliukai. Cestodas sudarytas iš segmentų, kurių vienetas atrodo kaip agurko sėkla (14,31).
Katės suserga dipilidioze, kai suėda blusų, kurių viduje yra Dipylidium caninum cisticerkoidas, besiprausdamos kailį. Taip pat suėsdamos utelių, plaukagraužių lervų, kurių viduje yra šio cestodo cisticerkoidas (31,32).
Katei užsikrėtus šiuo helmintu gali pasireikšti viduriavimas, pilvo apimties didėjimas, katės svorio mažėjimas. Esant virškinimo trakto obstrukcijoms dėl smarkaus užsikrėtimo helmintais, gali pasireikšti tokie simptomai kaip traukuliai, neurologiniai požymiai. Užsikrėtimas gali būti zoonozinis (32).
Gydymas atliekamas naudojant antihelmintikus, tokius kaip fenbendazolas, prazikvantelis ir naikinant blusas (14).
Tyrimo, atlikto Oklahomoje 2015 metais, nustatyta, jog iš 116 tirtų kačių, 78 (67,2 proc.) buvo užsikrėtusios helmintais, užsikrėtimas Toxocara cati buvo 41,4 proc., Dipylidium caninum 34,5 proc., Taenia taeniaeformis 25,9 proc., Ancylostoma tubaeforme 6,9 proc. (32).
2 pav. Dipylidium caninum kiaušinėlis Ancylostoma
Ancylostomatidae šeimos nematodas parazituojantis plonajame žarnyne. Kačių organizme
randamas Ancylostoma tubaeforme. Nematodo žiočių kapsulėje yra aštrūs dantukai. Užsikrečiama, kai lerva praryjama arba patenka per odą, suėda pelę su lervomis. Lerva keliauja į plaučius, o vėliau išsidėsto ir kitose kūno vietose, žarnyne (31).
Suaugusios lervos sukelia kraujo netekimą ir anemiją. Labai ūmus, ūmus užsikrėtimas dažniausiai veda link didelio kraujo kiekio netekimo ir mažų kačiukų mirties. Priklausomai nuo užsikrėtimo, kačiukai gali viduriuoti krauju. Gali atsirasti odos pažeidimai, kvėpavimo sutrikimai (14).
Gydoma ivermektino, levamizolio, milbemicino, pirantelio, emodepsino, febantelio, fenbendazolo preparatais (31).
Uncinaria spp.
Ancylostomatidae šeimos nematodas, kuris parazituoja plonajame žarnyne. Nematodo žiočių
kapsulėje yra pjaunamosios plokštelės. Užsikrečiama, kai lerva praryjama arba patenka per odą, nematodas suauga ir koncentruojasi žarnyne (31).
Uncinariozė pasireiškia viduriavimu, kai užsikrėtimas nematodais yra sunkus. Taip pat gali pasireikšti tarpupirščių dermatitas dėl lervų migracijos po oda. Nematodas gali sukelti anemiją, kai minta krauju, taip pat eozinofilinį enteritą (14).
Gydoma piperazino, ivermektino, levamizolio, milbemicino, pirantelio, emodepsino, febantelio, fenbendazolio preparatais (14).
1.4.2. Pirmuonys
Giardia spp.
Giardia spp. gali gyvuoti dviejų formų, kaip trofozoitas arba cista. Trofozoitas yra kriaušės
formos, judrus ir randamas žarnyne. Cista yra užkrečiama forma ir yra pajėgi ilgą laiką išgyventi aplinkoje. Sukėlėjo perdavimas vyksta per cistą, kai ši nuryjama, tuomet iš jos išsiskiria du trofozoitai, kurie prisitvirtina prie žarnyno epitelio sukeldami simptomus (31).
Užsikrėtimas įvyksta fekaliniu – oraliniu būdu, dažnai pasireiškia kaip subklinikinis susirgimas, todėl prisideda prie sukėlėjo platinimo. Klinikinis susirgimas dažniau pasireiškia kačiukams kačių veislynuose. Paskyrus steroidinių vaistų Giardia spp. pirmuonių nešiotojui, šiam pasireiškia viduriavimas, kuris gali būti su krauju. Giardiazė pasireiškia viduriavimu, išmatos turi labai stiprų kvapą, anoreksija, išmatomis su gleivėmis, mikroskopuojant išmatas, jose aptinkama daug riebalų (3).
Giardiazė nustatoma iš šviežių išmatų tepinėlio, floatacijos, ELISA antigenų ar imunofluorescencinio išmatų testų (3,33).
Gydymui taikomas fenbendazolis, kartu reikia kontroliuoti aplinkos užterštumą cistomis, kitaip infekcija kartosis. Gydymo efektyvumas tikrinamas po 10 dienų vaistų vartojimo, kuomet vėl tiriamos išmatos. Katės gyvenamąją vietą reikia valyti garais, dezinfekuoti amonio produktais. Gyvūnai prieš grįždami į gyvenamąją aplinką, turi būti maudomi, nes cistų galima rasti ir ant kailio (3).
Tyrimo, atlikto Suomijoje 2012 metais, nustatyta, jog veislinės katės yra labiau linkusios užsikrėsti Giardia spp. nei neveislinės, taip pat jaunesnės katės, iki vienerių metų yra didesnėje rizikos grupėje, nei senesnės, nuo penkerių metų (1).
Isospora spp.
Isospora spp. (3 pav.) infekcijos paprastai būna susijusios su mažų kačiukų ir šuniukų
susirgimais. Pasireiškiantys klinikiniai požymiai yra vėmimas, diskomfortas pilve, anoreksija, vandeningas viduriavimas, kuriame gali būti kraujo. Atsižvelgiant į gyvūno amžių ir parazitų kiekį, pasitaiko sunki dehidratacija, kartais net mirtis. Kačiukai ir šuniukai sergantys subklinikine infekcijos forma yra pirmuonių nešiotojai, klinikiniai požymiai pasikartoja tik esant dideliam stresui. Kačių lytis ir veislė neįtakoja Isospora spp. plitimo, tačiau mažiems kačiukams dažniau sukelia viduriavimą nei suaugusiems (34).
Isospora spp. oocistos yra gana didelės ir randamos dideliais kiekiais, todėl jos nesunkiai
identifikuojamos iš išmatų tepinėlio, išmatos prieš mikroskopavimą turi būti centrifuguojamos, atliekamas išmatų floatacijos testas (3,34).
Gydymui taikomas trimetoprimas, amproliumas su sulfadimetoksinu. Gyvenamoji vieta turi būti kruopščiai išvalyta, reikia vengti laikyti daug gyvūnų vienoje aplinkoje (34).
3 pav. Nesporuliuota Isospora felis oocista
1.4.3. Virusai
Kačių leukemijos virusas
Kačių leukemijos virusas (FeLV) priklauso Retroviridae šeimai, yra vienas dažniausių kačių susirgimų visame pasaulyje (27,35).
Sergančios katės virusą perduoda su kūno skysčiais, tokiais kaip: seilės, nosies išskyros, šlapimas, išmatos. Perduodamas vertikaliai ir horizontaliai, kačiukams iš vaikingų kačių su pienu ar kūno skysčiais. Katinai, kurie kovoja tarpusavyje perduoda virusą vieni kitiems įkandimo metu. Dažniausiai serga tos katės, kurios yra vyresnės kaip 2 metai, jaunesnėms katėms virusas nustatomas rečiau. Kačiukai ir jauni suaugę nepaskiepyti katinai, gyvenantys kartu su užsikrėtusiais šiuo virusu, turi labai didelę riziką užsikrėsti (27,35).
Susirgimas pasireiškia imunosupresija, kuomet krenta svoris, nuolat karščiuojama. Esant susilpnėjusiai imuninei sistemai lengviau suserga akių, odos, kvėpavimo takų infekcijomis. Gali atsirasti išskyros iš nosies, viduriavimas, stomatitas. Taip pat, pasireiškia anemija, gleivinės pabąla ar pagelsta. Gali padidėti kepenys. FeLV sergančių kačių kraujo tyrimuose aptinkama leukopenija (27,35).
Kačių leukemijos virusas nustatomas greitųjų testų pagalba, kai aptinkami viruso antigenai. Iš kraujo tyrimų įtariama, kuomet randama leukopenija, trombocitopenija (35).
Specifinio gydymo nėra, taikoma antivirusinė terapija simptomams sušvelninti, geros kokybės maistas. Leukemijos simptomų sušvelninimui gali būti naudojamas interferonas, kuris didina įgimtą katino imunitetą. Jis ne tik mažina antrinių infekcijų riziką, tačiau sumažina viruso replikaciją ir plitimą ląstelėse, organuose. Katės, kurioms nustatoma leukemija, dažniausiai išgyvena nuo 1 iki 3 metų dėl pasireiškiančių komplikacijų, antrinių infekcijų, kurios atsiranda dėl imunodeficito (36).
Tyrimo, atlikto Irane 2008 metais, nustatyta, jog katėms, kurios serga leukemija, dažniausias simptomas yra lėtinis viduriavimas (37).
Tyrimo, atlikto Mozambike 2019 metais, nustatyta, jog kačių leukemija sergančios katės dažniausiai yra >1 - 10 metų, mažiau serga >6 savaičių – 1 metų katės, mažiausiai >10 metų. Patinai serga dažniau už pateles (27).
Kačių imunodeficito virusas
Virusas priklauso Retroviridae šeimai, panašus į žmonių ŽIV virusą. Virusas progresuoja keliais etapais, galutinę stadiją apima sunkus imunodeficitas, kuris veda link antrinių infekcijų atsiradimo ir galiausiai katės mirties (27).
Dažniau serga laukinės katės nei tos, kurios nuolat laikomos namie, nesuteikiama galimybė išeiti į lauką. Nekastruoti patinai serga dažniau už pateles, nes kovodami, įkandimo metu, su seilėmis perduoda virusą (32, 34).
Susirgimas gali pasireikšti ūmia diarėja, imunosupresija, gingivitu. Dažniau pradžioje pasireiškia imunosupresija, dėl kurios katė labiau linkusi užsikrėsti antrine infekcija, kurios rezultatas yra diarėja. Sergant imunodeficitu gali pasireikšti ir burnos, kvėpavimo takų, virškinimo trakto, dermatologiniai, inkstų, neurologiniai, navikiniai susirgimai (15, 34).
Virusas nustatomas greituoju ELISA testu, kai aptinkami viruso antikūnai. Įtariama iš kraujo tyrimų, kai nuolat stebima limfopenija, neutropenija, neregeneruojanti anemija (34, 35).
Specifinio gydymo nėra, terapija antivirusiniais vaistais duoda prastą atsaką, gali būti taikoma nuolatinė terapija imunomoduliatoriais, kurie padidina įgimtą imunitetą. Ispanijoje atlikto tyrimo metu, 2019 metais, katėms, kurioms buvo taikoma terapija imunomoduliatoriais, pastebimai pagerėjo jų būklė, kol vaistai buvo vartojami nuolatos, nustojus vartoti vaistus - būklė pablogėjo (36).
Tyrimo, atlikto Mozambike 2019 metais, nustatyta, jog kačių imunodeficitu >1 - 10 metų, ir > 6 savaičių – 1 metų katės serga vienodai dažnai, mažiausiai >10 metų katės. Taip pat, tyrimo metu nustatyta, jog šiuo virusu užsikrėtę buvo tik patinai (27).
Kačių panleukopenijos virusas
Panleukopenija yra didelio mirtingumo susirgimas katėms. Viruso perdavimas vyksta fekaliniu – oraliniu keliu, per užkrėstus drabužius, narvus, vabzdžius vektorius, placentą. Šiuo virusu dažniau serga katės, kurios turi galimybę išeiti į lauką (25,35).
Sergančioms katėms pasireiškia anoreksija, viduriavimas, kuris dažnai būna su krauju, vėmimas, letargija, karščiavimas, dehidratacija, dujų kaupimasis žarnyne, gausus seilėjimasis (25,35,38).
Virusas nustatomas greituoju testu (4 pav.), ELISA serologiniu testu. Kai kraujo tyrime stebima leukopenija, trombocitopenija, anemija, kai viduriuojama krauju (3,37).
Gydoma taikant skysčių terapijas, antiemetikus, kaip metaklopromidą, maropitantą, skrandžio gleivinę apsaugančius vaistus, kaip omeprazolį, sukralfatą. Taip pat taikant plataus spektro antibiotikus, maitinimą per prievartą jeigu neėda, apetitą stimuliuojančius vaistus, kaip diazepamą. Taikomi kraujo perpylimai, jeigu išsivysto anemija (3,7,38).
Tyrimo, atlikto Vokietijoje 2010 metais, nustatyta, jog iš 242 tirtų kačių, 219 buvo užsikrėtusios panleukopenija. Didžioji dalis kačių, 174 buvo <1 metų amžiaus, 56,7 proc. kačių buvo <6 mėnesių ir 10,7 proc. buvo >5 metų. Dažniausiai panleukopenija užsikrečia katės iki 1 metų amžiaus. Vyresnio amžiaus kačių užsikrėtimą gali įtakoti netinkama imunizacija vakcinomis, vyresnių kačių buvimas aplinkoje, kur nuolatos yra didelis skaičius kačių, kurios užsikrėtusios šiuo virusu (25).
4 pav. Teigiamas panleukopenijos greitasis testas katei
Kačių kalicivirozės virusas
Virusas priklauso Caliciviridae šeimai. Užsikrėtusios katės dažniausiai serga asimptomatine forma, kuomet simptomai nepasireiškia, arba joms pasireiškia lengvi viršutinių kvėpavimo takų susirgimai su, arba be opų ant liežuvio, dėl ko gali pasireikšti anoreksija. Opos ant liežuvio dažnai pražiūrimos, dėl ko susirgimas šiuo virusu gali būti blogai diagnozuotas. Taip pat gali pasireikšti stomatitas, gingivitas, apatija, sąnariu tinimas, poodinė edema. Rečiau, tačiau gali pasireikšti viduriavimas, vėmimas. Suaugusios katės dėl šio viruso nukenčia labiau nei maži kačiukai (4,28,39).
Didžioji dalis kačių virusą išskiria 30 dienų po užsikrėtimo, tačiau nešiotojai virusą gali perduoti ilgą laiką. Virusas išskiriamas su akių, snukio ertmės, kvėpavimo takų sekretais (28,39).
Viruso diagnostikai pasitelkiami simptomai, kaip opos ant liežuvio, išskyros iš akių ir nosies arba molekulinių tyrimų atlikimas iš ryklės, nosies, junginės sekretų mėginio (28).
Gydymui taikomi plataus spektro antibiotikai, geriau skystos formos dėl ant liežuvio esančių opų. Gera priežiūra, akių, nosies išskyrų valymas. Katėms turėtų būti duodamas maistas, kuris yra labai aromatingas arba, esant didelėms opoms, specializuotas skystas maistas. Taip pat, esant sunkiems atvejams, duodama apetito stimulianto – diazepamo, skysčių terapija, vitaminų terapija (39).
Tyrimo metu, kuris atliktas Šveicarijoje, 2012 – 2013 metais, ištirta, jog iš tyrime dalyvavusių 200 kačių, kurioms įtariama kalicivirozė ir 100 sveikų kačių, 45 proc. ir 8 proc. atitinkamai iš jų sirgo kaliciviroze (28).
Kačių koronavirusinė infekcija
Kačių infekcinį peritonitą sukelia virulentinis kačių koronaviruso biotipas (FCoV). Koronavirusai skirstomi į du biotipus: kačių infekcinio peritonito virusą bei kačių žarnų koronavirusą, kuris skirstomas į dar du serotipus. (14,37).
Koronavirusas plinta fekaliniu – oraliniu keliu. Ankstyvoje stadijoje virusas gali būti išskiriamas su seilėmis, kvėpavimo takų sekretais, šlapimu. Dažniau serga tos katės, kur jų laikoma daug vienoje vietoje, vyresnės kaip 6 mėnesiai (6,37).
Katėms pasireiškia depresija, karščiavimas, nukrenta kūno svoris, padidėja pilvo apimtis, atsiranda plaučių efuzija, taip pat dispnėja, stomatitas, akių pažeidimai, viduriavimas, pasireiškia peritonitas (37,40).
Virusas nustatomas greituoju testu (5 pav.), imunofluorescenciniu testu iš kraujo serumo, kai patvirtinamas antigeno buvimas. Skrodimo metu ar operacijos metu, kuomet pilvo ertmėje randami pažeidimai būdingi infekcijai. Įtariama iš klinikinių simptomų, kuomet atsiranda peritonitas ar ilgalaikis karščiavimas, kai temperatūra nuolat didesnė nei 39,00C (37,40).
Gydymas tik palengvinantis simptomus, skiriama plataus spektro antibiotikai, kortikosteroidai, kurie gali sumažinti uždegimą, gera priežiūra (6,40).
Tyrimo metu, kuris buvo atliktas Vokietijoje 2000 – 2010 metais, nustatyta, jog iš 220 kačių, kurios serga infekciniu peritonitu, 36 iš jų viduriavo ir vėmė. Dažniau sirgo katės, kurios neišeidavo į lauką, taip pat tos, kurios buvo kaip vienintelis augintinis namie. Dažnesni susirgimai pastebėti patinų - 151, o patelių 80, iš visų 231 sirgusių. Jaunesni kaip vienerių metų amžiaus katinai sirgo dažniau nei kiti. Infekciniu peritonitu sirgo 185 mišrios veislės katinų iš 231 (40).
Tyrime, atliktame Floridoje 2009 metais, nustatyta, jog katės, kurios sirgo koronavirusu ir turėjo šeimininkus, dažniau viduriavo nei tos, kurios buvo bešeimininkės. 6 mėnesių ir vyresnio amžiaus katės yra rizikos faktorius užsikrėsti virusu (6).
Tyrimo, atlikto Turkijoje 2015 metais, nustatyta, jog iš 65 koronavirusu sergančių kačių, 14 iš jų viduriavo. Dažniau sirgo katės, kurios buvo bešeimininkės, laukinės – 33 iš 47, nei tos, kurios turėjo šeimininkus 73 iš 122. Didesnis skaičius sergančių kačių, kurios turi galimybę išeiti į lauką – 44 proc., nei tos, kurios neturi – 29 proc. (37).
2. TYRIMO METODIKA
Kačių viduriavimo veiksnių analizei ir gydymui smulkiųjų gyvūnų klinikose duomenys rinkti nuo 2019 metų liepos iki 2020 spalio mėnesio „X“ ir „Y“ Kauno smulkiųjų gyvūnų klinikose. Buvo renkami ir analizuojami duomenys kačių, kurios viduriavo. Tiriamos katės buvo beglobės, kurias atnešdavo prieglaudos darbuotojai, ir katės, kurios turėjo savininkus. Prieglaudos darbuotojai arba kačių savininkai buvo apklausti norint surinkti informaciją apie gyvūno amžių, lytį, veislę, šėrimo tipą, gyvenimo būdą, kitus turimus gyvūnus. Taip pat apie pasireiškiančius klinikinius simptomus, naudojamus medikamentus, dehelmintizaciją, anksčiau nustatytas ligas, kitus atliktus tyrimus. Gyvūno amžius nustatomas iš dantų būklės bei kačių išvaizdos.
Atliekamas klinikinis tyrimas: įvertinamas širdies susitraukimo dažnis, kvėpavimo dažnis, dehidratacijos lygis, kapiliarų prisipildymo greitis, temperatūra, gleivinių spalva. Išmatos tiriamos vieną kartą koprologiniu flotacijos testu arba greituoju testu, atsižvelgiant į simptomus. Jeigu reikia atliekamas ultragarsinis, rentgeninis, kraujo tyrimai. Atsižvelgiant į katės sveikatos būklę, situaciją, buvo taikoma skysčių, vitaminų terapijos, preparatai surišantys patogenus, stabilizuojantys žarnyno mikroflorą. Vemiantiems – antiemetikai, karščiuojantiems, rodantiems skausmo požymius – NVNU. Antibiotikai skiriami katėms, kurios užsikrėtusios virusiniais susirgimais tam, jog būtų išvengta antrinių infekcijų, esant viduriavimui, viršutinių kvėpavimo takų infekcijoms gydyti. Antihelmintikai skiriami katėms, kurios užsikrėtusios parazitiniais susirgimais. Dažnai ar gausiai viduriuojančios katės buvo paliekamos stacionare, joms taikomas gydymas. Po gydymo vertinamas gydymo efektyvumas, kuris buvo sėkmingas (viduriavimas išgydytas) arba ne (viduriavimas neišgydytas ar katė nugaišo).
Tyrime dalyvavo 57 katės, iš kurių 22 patelės ir 35 patinai.
2.1. Tyrimo atlikimo eiga
Kačių išmatos renkamos iš jų kraiko dėžutės klinikose arba atnešamos savininkų, prieglaudos darbuotojų, taip pat mėginys gali būti paimamas iš išangės vatos tamponėliu su pagaliuku. Išmatų mėginiai buvo tirti greitaisiais testais arba flotacijos metodu su natrio nitratu (NaNO3) ir vėliau
mikroskopuojami.
2.1.1. Flotacijos metodo technika
1. Ant stalo išsidėliojamos stiklinaitės, kurios bus naudojamos tyrimo metu bei išmatų mėginys.
2. Su špateliu paimama išmatų ir dedama į stiklinaitę, kuri stovi ant svarstyklių, viso išmatų mėginys turi sudaryti 3 gr.
3. Į matavimo cilindrą įpilti 30 ml flotacinio tirpalo ir jį užpilti ant pasvertų išmatų, gerai išmaišyti špateliu.
4. Paimti kitą stiklinaitę ir ant jos viršaus uždėti dvigubą sluoksnį marlės, išmaišytą tirpalą su išmatomis pilti per marlę į stiklinaitę. Marlė, su ant jomis likusiomis išmatomis, nuimama ir išmetama lauk.
5. Stiklinaitėje esantį prakoštą per marlę išmatų filtratą palikti 15 min. stovėti. 6. Pasiruošti objektinį stiklelį ir sausą mėgintuvėlį, dengiamąjį stiklelį.
7. Mėgintuvėlį nardinti iki dugno į stiklinaitę su filtruotomis išmatomis ir atsargiai, nesumaišant, ištraukti. Ant mėgintuvėlio apačios esantį filtrato lašą uždėti ant objektinio stiklelio.
8. Ant objektinio stiklelio uždėti dengiamąjį stiklelį ir mikroskopuoti. Flotacijos metodu paruošto mėginio mikroskopavimas
Mėginys uždedamas ant mikroskopo stalelio ir mikroskopuojama pirmiausia mažiausiu padidinimu, vaizdas didinamas, ryškinamas mikro ir makro sraigtų pagalba nuo 40 iki 100 kartų padidinimu. Mikroskopavimo metu ieškoma helmintų kiaušinėlių ir pirmuonių oocistų. Išmatose radus helmintų ar pirmuonių, jie pasižymimi knygelėje, taikomas gydymas.
2.1.2. Greitojo testo atlikimo technika
1. Pasiruošti tyrimui ir išsiimti iš pakuotės du vienkartinius vatos tamponėlius su pagaliuku, skiediklių mėgintuvėlius, kurie pažymėti raidėmis G – Giardia spp. antigenui ir P – panleukopenijos bei koronavirusinės infekcijos antigenui nustatyti, FPV/FCoV/Giardia greitąjį testą ir 2 vienkartinius lašintuvus.
2. 2 atskirų vienkartinių tamponėlių su pagaliuku pagalba paimami 2 mėginiai iš tiesiosios žarnos arba iš išmatų.
3. Vienkartinius tamponėlius su pagaliuku įdėti atskirai į skiediklių mėgintuvėlius pažymėtus raidėmis G ir P. Maišyti, sukti tamponėlį su lazdele mėgintuvėlyje bent 10 kartų.
4. Pašalinti vienkartinius tamponėlius su pagaliuku iš skiediklio mėgintuvėlio, prispaudžiant vatos tamponėlį prie sienelės taip išspaudžiant skiediklį iš vatos tamponėlio.
5. Palaukti, kol didesnės išmatų dalelės nusės ant skiediklio mėgintuvėlio dugno ir vienu vienkartiniu lašintuvu paimti skiediklio susimaišiusio su išmatomis iš P skiediklio mėgintuvėlio ir užlašinti po 4 lašus ant greitojo testo FPV ir FCoV Ag skylutės, kuri šalia jos pažymėta s raide. Tą patį pakartoti su G skiediklio mėgintuvėliu, tik 4 lašus lašinti ant Giardia Ag skylutės ir laukti 10 minučių.
Greitojo testo rezultatų interpretavimas
Rezultatas teigiamas: kai vertikali linija atsiranda rezultatų langelyje ties C ir T raidėmis. Rezultatas neigiamas: kai vertikali linija atsiranda rezultatų langelyje ties C raide, o ties T raide, linija neatsiranda.
Rezultatas klaidingas: kai vertikali linija atsiranda rezultatų langelyje ties T raide, o ties C raide, linija neatsiranda arba vertikali linija neatsiranda nei ties C, nei T raidėmis.
Gavus rezultatus, pradedamas taikyti gydymas.
Statistinė analizė
Gautų tyrimų duomenų kaupimui naudojama „Microsoft Excel“ programa. Duomenys apskaičiuoti naudojantis SPSS 17 versijos paketu. Rezultatų skirtumų reikšmingumui nustatyti buvo taikytas Chi kvadrato (χ2) testas. Naudotas reikšmingumo lygmuo – 95 proc. (t. y. p=0,05).
3. TYRIMO REZULTATAI
6 pav. Kačių virusinių ir parazitinių susirgimų pasiskirstymas
Tyrimo metu katės sirgo virusiniais ir parazitiniais susirgimais (6 pav.). Visos katės viduriavo (57), 27 iš jų sirgo virusiniais susirgimais, o 30 – parazitiniais. Dažniausias virusinis susirgimas pasitaikė FPV (kačių panleukopenijos virusas), net 16 atvejų, rečiausiai FIV (kačių imunodeficito virusas) – 4 kartais mažiau nei FPV. FeLV buvo sergama dažniau nei FIV, bet rečiau nei FPV. Dažniausias parazitinis susirgimas buvo Toxocara cati – 14, o 7 kartais rečiau užsikrėsdavo Giardia spp., Dipylidium caninum ir Isospora spp. užsikrėtimas buvo panašus (atitinkamai 6 ir 8).
7 pav. Virusinių ir parazitinių susirgimų pasiskirstymas pagal veislę
Iš paveikslėlio (7 pav.) galima pamatyti, jog parazitiniais ir virusiniais susirgimais dažniausiai sirgo mišrūnai. Virusiniais susirgimais veislinės katės sirgo beveik 6 kartais rečiau, o parazitiniais –
0,5 karto rečiau. Virusiniais susirgimais katės mišrūnės sirgo dažniau nei parazitinais, atitinkamai (23 ir 19). Atvirkščiai vyko veislinių kačių susirgimas virusais ir parazitais. Veislinės katės virusiniais susirgimais sirgo rečiau nei parazitiniais, atitinkamai (4 ir 11). Apskaičiavus „Chi kvadrato“ (χ2) kriterijų, statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo nustatyta (χ2=3,499, df=1, p>0,05),
kas rodo, kad kačių veislė tarp virusinių ir parazitinių viduriavimo susirgimų reikšmingai nesiskiria, t. y. veislinės katės ir mišrūnės virusiniais ir parazitiniais viduriavimo susirgimais suserga panašiai.
8 pav. Virusinių ir parazitinių susirgimų pasiskirstymas pagal lytį
Matoma, jog dažniausiai virusiniais ir parazitiniais susirgimais užsikrečia patinai (8 pav.), o patelės rečiau. Patinai suserga FPV 4,5 karto dažniau nei FIV ir 2,25 karto dažniau nei FeLV. FIV, patelės ir patinai serga vienodai dažnai. Parazitinių susirgimų grupėje patinai Toxocara cati užsikrėsdavo 1,8 karto dažniau nei patelės, Isospora spp. – 3 kartus dažniau nei patelės ir
Dipylidium caninum 1,5 karto dažniau nei patelės. Parazitiniais susirgimais, pasireiškiančiais
viduriavimu, patinai sirgo dažniau nei patelės, išskyrus Giardia spp. Parazitiniais susirgimais:
Giardia spp., Dipylidium caninum, Isospora spp. patelės sirgo vienodai dažnai. Didžiausias
susirgimų skirtumas tarp lyčių buvo Toxocara cati ir Isospora spp., abiem atvejais, patelių buvo 4 mažiau. Apskaičiavus „Chi kvadrato“ (χ2) kriterijų, statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo
nustatyta tarp kačių lyties ir virusinių (χ2=0,121, df=1, p>0,05), parazitinių susirgimų (χ2=0,18,
df=1, p>0,05), kas rodo, kad virusiniai ir parazitiniai susirgimai tarp patinų ir patelių reikšmingai nesiskiria. Patelės ir patinai vienodai dažnai gali susirgti virusiniais, parazitiniais susirgimais.
9 pav. Virusinių ir parazitinių susirgimų pasiskirstymas pagal keturias amžiaus grupes
Tyrimo metu buvo vertinami 57 kačių duomenys, iš kurių 27 buvo gydytos nuo virusinių susirgimų, o 30 – nuo parazitinių. Vidutinis nuo virusinių susirgimų gydytų kačių amžius sudarė 29,89 ±29,68 mėn. (~2,5 metai), jauniausios katės amžius sudarė 3 mėn., vyriausios – 96 mėn. (8
metai). Vidutinis nuo parazitinių susirgimų gydytų kačių amžius sudarė 36,17 ± 49,36 mėn. (3 – 4 metai), jauniausios katės amžius buvo 4 mėn., vyriausios – 192 mėn. (16 metų).
Iš paveikslėlio (9 pav.) matyti, kad tiek virusinių, tiek parazitinių susirgimų grupėse daugiausia kačių buvo iki 6 mėn. amžiaus. 7 – 12 mėn. amžiaus katės virusiniais susirgimais, pasireiškiančiais viduriavimu, sirgo rečiau nei parazitiniais. Vienodai dažnai virusiniais ir parazitiniais susirgimais sirgo katės virš 48 mėn. amžiaus. Iki 12 mėn. amžiaus jaunesnės katės dažniau sirgo abejų grupių susirgimais, nei vyresnės virš 12 mėn. amžiaus. 13 – 48 ir virš 48 mėn. katės parazitiniais susirgimais, pasireiškiančiais viduriavimu, sirgo vienodai dažnai, po 7. Apskaičiavus „Chi kvadrato“ (χ2) kriterijų, statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo nustatyta
(χ2=0,420, df=3, p>0,05), kas rodo, kad tarp kačių amžiaus ir virusinių ir parazitinių viduriavimo
susirgimų reikšmingai nesiskiria, t. y. skirtingo amžiaus katės virusiniais ir parazitiniais viduriavimo susirgimais suserga panašiai.
10 pav. Virusinių ir parazitinių susirgimų pasiskirstymas pagal šėrimo tipo grupes
Matyti, kad abejose grupėse dauguma kačių buvo šeriamos sausu ir šlapiu maistu (10 pav.), tuo tarpu šeriamų tik šlapiu maistu buvo tik parazitinių susirgimų grupėje. Iš tyrimo duomenų galima teigti, jog katės, šeriamos sausu ir šlapiu maistu, dažniau serga virusiniais ir parazitiniais susirgimais, pasireiškiančiais viduriavimu, nei tos, kurios šeriamos tik sausu, ar tik šlapiu maistu. Katėms, kurios šeriamos tik sausu maistu ar tik šlapiu, rečiau pasireiškia virusiniai ar parazitiniai susirgimai.
Apskaičiavus „Chi kvadrato“ (χ2) kriterijų, statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo nustatyta
(χ2=3,877, df=2, p>0,05), kas rodo, kad tarp kačių šėrimo bei virusinių ir parazitinių viduriavimo
susirgimų pasireiškiančių viduriavimu reikšmingai nesiskiria, t. y. skirtingo šėrimo tipo katės virusiniais ir parazitiniais viduriavimo susirgimais suserga vienodai dažnai.
Matyti, kad abejose grupėse dauguma kačių gyveno ir namuose, ir lauke (11 pav.), tačiau virusinių susirgimų grupėje gyvenančių tik lauke buvo daugiau nei parazitinių grupėje (atitinkamai 9 ir 6 katės). Tuo tarpu, gyvenančių tik namuose daugiau buvo tarp parazitinių susirgimų grupės nei virusinių (atitinkamai 7 ir 3 katės). Katės, turinčios galimybę gyventi namuose ir lauke, lyginant su katėmis, kurios gyvena tik namuose, 5 kartus dažniau sirgo virusiniais susirgimais. Katės, gyvenančios namuose ir lauke, lyginant su katėmis, kurios gyvena tik lauke, 1,6 karto dažniau sirgo virusiniais susirgimais. Katės, gyvenančios namuose ir lauke, lyginant su katėmis, kurios gyvena tik namuose, 2,4 karto dažniau sirgo parazitiniais susirgimais. Katės, gyvenančios tik lauke, lyginant su katėmis, kurios gyvena namuose ir turi galimybę išeiti į lauką, 2,8 karto rečiau sirgo parazitiniais susirgimais. Iš tyrimo duomenų galima teigti, jog katės, kurios turi galimybę būti namuose ir išeiti į lauką, dažniau serga virusiniais ir parazitiniais susirgimais nei tos, kurios būna tik lauke, ar tik namuose. Rečiausiai virusiniais ir parazitiniais susirgimais užsikrečia katės, kurios gyvena tik namuose.
Apskaičiavus „Chi kvadrato“ (χ2) kriterijų, statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo nustatyta
(χ2=2,173, df=2, p>0,05), kas rodo, kad tarp kačių gyvenimo būdo bei virusinių ir parazitinių
viduriavimo susirgimų reikšmingai nesiskiria, t. y. skirtingo gyvenimo būdo katės virusiniais ir parazitiniais viduriavimo susirgimais suserga panašiai.
12 pav. Virusinių ir parazitinių susirgimų pasiskirstymas pagal kitų augintinių laikymą
Iš paveikslėlio duomenų (12 pav.) matyti, kad tiek virusinių, tiek parazitinių susirgimų grupėse dauguma kačių šeimininkų turėjo ir kitų augintinių. Kačių sergančių FPV buvo 16, net 12 iš jų, aplinkoje buvo ir kitų augintinių, o 4 katės aplinkoje kitų augintinių neturėjo. Iš paveikslėlio duomenų galima matyti, jog dažniau katės serga FPV, kurių aplinkoje yra kitų augintinių. Visos
katės, kurios buvo užsikrėtusios Dipylidium caninum, aplinkoje buvo ir kitų augintinių. Pusė kačių, sergančių Isospora spp., šeimininkai laikė ir kitų gyvūnų, pusė – nelaikė. Iš paveikslėlio duomenų galime teigti, jog katės, kurių šeimininkai toje pačioje aplinkoje turėjo ir kitų gyvūnų, dažniau sirgo parazitiniais, virusiniais susirgimais, nei tie, kurių aplinkoje kitų gyvūnų nebuvo.
Apskaičiavus „Chi kvadrato“ (χ2) kriterijų, statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo nustatyta
tarp kitų augintinių laikymo ir virusinių (χ2=0,064, df=1, p>0,05), parazitinių susirgimų (χ2=0,055,
df=1, p>0,05), kas rodo, kad užsikrėtimas parazitiniais ar virusiniais susirgimais pasireiškiančiais viduriavimu, tarp kačių, kurių šeimininkai laiko ar ne kitų augintinių be jų, reikšmingai nesiskiria. Galima teigti, jog nėra reikšmės, ar katės aplinkoje yra ar nėra kitų augintinių, jiems vienodai dažnai pasireiškia virusinis ar parazitinis susirgimas, kurio metu jie viduriuoja.
Susirgimas χ2 df p Virusinis Parazitinis Vėmimas 13 21 2,819 1 0,093 Apatiškumas 22 9 18,221 1 0,000 Anoreksija 20 13 5,509 1 0,019 Karščiavimas 18 3 19,611 1 0,000 Seilėjimasis 6 0 - - - Svorio kritimas 25 20 5,747 1 0,017
Burnos gleivinės uždegimas 6 0 - - -
Išskyros iš nosies ir akių 4 0 - - -
1 lentelė. Virusinių ir parazitinių susirgimų pasiskirstymas pagal viduriavimo metu
pasireiškiančius simptomus
Lentelėje (1 lentelė.) pateikiami duomenys rodo dažniausius simptomus kačių viduriavimo metu. Matyti, kad virusinių susirgimų turinčioms katėms dažniausiai pasireiškė svorio kritimas, anoreksija ir apatiškumas, tuo tarpu parazitų turinčioms katėms dažniausiai pasireiškė svorio kritimas, vėmimas ir anoreksija. Katėms, kurios sirgo parazitiniais susirgimais, 2,4 karto rečiau pasireiškė apatiškumas nei sergant virusiniais susirgimais. Katėms, kurios sirgo virusiniais susirgimais, 1,5 karto dažniau pasireiškė anoreksija nei sergant parazitiniais susirgimais. Katėms, kurios sirgo virusiniais susirgimais, 6 kartus dažniau pasireiškė karščiavimas nei sergant parazitiniais susirgimais. Katėms, kurios sirgo parazitiniais susirgimais, 1,25 karto rečiau pasireiškė svorio kritimas nei sergant virusiniais susirgimais. Katėms sergančioms parazitiniais susirgimais nepasireiškė išskyros iš nosies ir akių, burnos gleivinės uždegimas, seilėjimasis. Sergant parazitiniais susirgimais, katės dažniau vėmė nei sergant virusiniais susirgimais. Tačiau anoreksija, karščiavimas, apatiškumas, svorio kritimas dažniau pasireiškė virusiniais susirgimais sergančioms katėms.
Apskaičiavus „Chi kvadrato“ (χ2) kriterijus, buvo nustatyti statistiškai reikšmingi (kai p<0,05)
1. Anoreksija statistiškai reikšmingai dažniau pasireiškia virusinio susirgimo metu, nei kad parazitinio;
2. Karščiavimas statistiškai reikšmingai dažniau pasireiškia virusinio susirgimo metu, nei kad parazitinio;
3. Svorio kritimas statistiškai reikšmingai dažniau pasireiškia virusinio susirgimo metu, nei kad parazitinio;
4. Apatiškumas statistiškai reikšmingai dažniau pasireiškia virusinio susirgimo metu, nei kad parazitinio.
Tuo tarpu kitų simptomų pasireiškimas tarp virusinių ir parazitinių susirgimų statistiškai reikšmingai nesiskyrė, nes statistiško reikšmingumo nebuvo nustatyta, p>0,05.
Virusinis Parazitinis Gydymo efektyvumas χ2 df p Gydymo efektyvumas χ2 df p Nesėk. Sėkm. Nesėk. Sėkm. Veislė Mišrūnas 9 14 1,776 1 0,183 4 15 0,718 1 0,397 Veislinis 3 1 1 10 Lytis Patelė 7 4 2,769 1 0,096 1 10 0,718 1 0,397 Patinas 5 11 4 15 Amžius Iki 12 mėn. 8 6 1,899 1 0,168 3 13 0,107 1 0,743 Virš 12 mėn. 4 9 2 12 Šėrimo tipas Sausas maistas 2 4 0,386 1 0,535 1 5 0,960 2 0,619 Šlapias maistas 0 0 0 4 Sausas ir šlapias maistas 10 11 4 16 Gyvenimo būdas Lauke 6 3 4,320 2 0,115 2 4 1,523 2 0,467 Namuose 2 1 1 6 Namuose ir lauke 4 11 2 15
2 lentelė. Virusinių ir parazitinių susirgimų pasiskirstymas pagal veiksnių įtaką ir gydymo
sėkmingumą
Palyginau gydymo efektyvumą esant skirtingoms kačių charakteristikoms (2 lentelė.). Iš tyrimo duomenų galime spręsti, jog mišrios veislės katėms gydymo efektyvumas dažniau būna efektyvus sergant virusiniais susirgimais nei veislinėms katėms. Sergant parazitiniais susirgimais, mišrios veislės katėms sėkmingas gydymo efektyvumas buvo beveik 4 kartus dažniau nei nesėkmingas. Patelėms virusinio susirgimo gydymo efektyvumas dažniau buvo nesėkmingas nei sėkmingas, tačiau parazitinio susirgimo grupėje patelių gydymo efektyvumas atvirkščiai nei virusinių – dažniau sėkmingas nei nesėkmingas. Abejose grupėse patinų gydymo efektyvumas buvo dažniau sėkmingas nei nesėkmingas, t. y. viduriavimas dažniau išgydomas patinams. Virusinių susirgimų grupėje katės iki 12 mėn. amžiaus rečiau buvo išgydomos nei vyresnio amžiaus katės virš 12 mėn. Parazitinių susirgimų grupėje tarp skirtingų amžiaus grupių gydymo efektyvumas dažniau sėkmingas nei nesėkmingas. Virusinių susirgimų grupėje kačių maitinamų
sausu ir šlapiu maistu gydymo efektyvumas sėkmingas ir nesėkmingas buvo panašus, atitinkamai 11 ir 10. O parazitinių susirgimų grupėje kates, šeriant šlapiu maistu, gydymo efektyvumas buvo sėkmingas. Nesėkmingas gydymas dažniausiai buvo matomas kačių, kurios sirgo virusiniais susirgimais ir gyveno tik lauke. Katės, kurios gyveno namuose ir lauke, turėjo mažiausią riziką nesėkmingam gydymui. Didžioji dalis tokių kačių pasveiko nuo viduriavimo – gydymas sėkmingas. Iš tyrimo duomenų galime teigti, jog kačių gydymo efektyvumas dažniau nesėkmingas sergant virusiniais susirgimais nei parazitiniais.
Apskaičiavus „Chi kvadrato“ (χ2) kriterijus statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvo nustatyta
(nes p>0,05), kas rodo, kad tiek virusinių, tiek parazitinių susirgimų grupėse gydymo efektyvumas nuo kačių veislės, lyties, amžiaus, šėrimo tipo ir gyvenimo būdo reikšmingai nesiskiria.
Virusinis Parazitinis Gydymo efektyvumas χ2 df p Gydymo efektyvumas χ2 df p Nesėk. Sėkm. Nesėk. Sėkm. Vėmimas 9 4 6,238 1 0,013 5 16 2,571 1 0,109 Apatiškumas 12 10 4,909 1 0,027 5 4 14,000 1 0,000 Anoreksija 11 9 3,481 1 0,062 2 11 0,027 1 0,869 Karščiavimas 10 8 2,700 1 0,100 2 1 6,000 1 0,014 Seilėjimasis 5 1 4,725 1 0,030 0 0 - - - Svorio kritimas 12 13 1,728 1 0,189 2 18 1,920 1 0,166 Burnos gleivinės uždegimas 2 4 0,386 1 0,535 0 0 - - -
Išskyros iš nosies ir
akių 1 3 0,719 1 0,396 0 0 - - -
3 lentelė. Virusinių ir parazitinių susirgimų pasiskirstymas pagal simptomus ir gydymo
sėkmingumą
Palyginau gydymo efektyvumą pasireiškus skirtingiems simptomams (3 lentelė.). Sergant parazitiniais susirgimais, pasireiškus apatiškumui, nesėkmingas gydymo efektyvumas buvo 1,25 karto dažniau nei sėkmingas. Sergant virusiniais susirgimais, pasireiškus vėmimui, nesėkmingas gydymo efektyvumas buvo 2,25 karto dažniau nei sėkmingas. Katei, kuri sirgo virusiniu susirgimu ir pasireiškė apatiškumas, nesėkmingas gydymo efektyvumas buvo 1,2 karto dažniau nei sėkmingas. Katėms, kurios sirgo parazitiniais susirgimais ir pasireiškė karščiavimas, nesėkmingas gydymo efektyvumas buvo 1 kartą dažniau nei sėkmingas. Apskaičiavus „Chi kvadrato“ (χ2)
kriterijus, buvo nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai (kai p<0,05), kurie parodė, kad virusinių susirgimų grupėje nesėkmingas gydymas buvo reikšmingai dažniau pasireiškus vėmimui ir apatiškumui, tuo tarpu kitų simptomų atvejais gydymo sėkmingumas reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Parazitinių susirgimų atvejų gydymas nesėkmingas, statistiškai reikšmingai dažniau buvo tuomet, kai pasireikšdavo karščiavimas, apatiškumas (p<0,05), tuo tarpu kitų simptomų atvejais gydymo sėkmingumas reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).
13 pav. Virusinių ir parazitinių susirgimų pasiskirstymas pagal gydymo efektyvumą
Pateikiami duomenys paveikslėlyje (13 pav.) rodo viduriuojančių kačių pasiskirstymą pagal gydymo efektyvumą. Iš tyrimo duomenų matyti, jog gydymo efektyvumas parazitinių ir virusinių susirgimų grupėse dažniau buvo sėkmingas nei nesėkmingas. Parazitinių susirgimų grupėje sėkmingų gydymo atvejų buvo 5 kartais daugiau nei nesėkmingų. Katėms, kurios sirgo virusiniais susirgimais, nesėkmingo gydymo atvejų buvo 2,4 karto daugiau nei parazitinių grupėje. Galima teigti, jog katės, kurios serga parazitiniais susirgimais, turi didesnę tikimybę pasveikti nei tos, kurios serga virusiniais. Apskaičiavus „Chi kvadrato“ (χ2) kriterijų, buvo nustatytas statistiškai
reikšmingas skirtumas (χ2=5,239, df=1, p<0,05), kuris parodė, kad parazitinių susirgimų atvejais
sėkmingas gydymas buvo statistiškai reikšmingai dažniau nei virusinių susirgimų atvejais.
Parazitinių susirgimų atvejais kiekvienai katei buvo skiriami antihelmintikai ir vitaminai. Ne visoms katėms buvo skiriami antiemetikai ir skysčių terapija, o vaistai nuo viduriavimo visai neskirti. Tuo tarpu virusinio susirgimo metu antihelmintikai nebuvo skiriami nei vienam gyvūnui, dažniausiai skiriami vaistai nuo viduriavimo, vitaminai, antibiotikai ir skysčių terapija. Parazitinių susirgimų atveju tik 4 katėms skirti NVNU, o tuo tarpu virusinių susirgimų grupėje šie vaistai skirti 8 katėms. Antibiotikai skirti tik katėms su virusiniais susirgimais, sergantiems parazitiniais susirgimais – neskirti. Virusinis Parazitinis Gydymo efektyvumas χ2 df p Gydymo efektyvumas χ2 df p Nesėk. Sėkm. Nesėk. Sėkm. Skysčių terapija 12 15 - - - 5 25 - - - Antibiotikai 12 15 - - - 0 0 - - - NVNU 3 5 0,222 1 0,637 3 1 11,308 1 0,001 Antiemetikai 9 7 2,217 1 0,137 5 16 2,571 1 0,109 Vitaminai 12 15 - - - 5 25 - - - Vaistai nuo viduriavimo 12 15 - - - 0 0 - - - Antihelmintikai 0 0 - - - 5 25 - - -
4 lentelė. Virusinių ir parazitinių susirgimų pasiskirstymas pagal gydymo metodus ir gydymo
sėkmingumą
Katėms, kurios sirgo virusiniais susirgimais ir buvo taikyta skysčių terapija, antibiotikai, vitaminai bei vaistai nuo viduriavimo, sėkmingas bei nesėkmingas gydymo efektyvumas, rezultatas buvo panašus, atitinkamai 15 ir 12. Virusiniais susirgimais sergančioms katėms, kurioms taikyti antiemetikai, gydymo efektyvumas 1,3 karto dažniau buvo nesėkmingas nei sėkmingas, o taikant NVNU 1,7 karto dažniau sėkmingas nei nesėkmingas. Parazitiniais susirgimais sergančioms katėms taikant NVNU nesėkmingas gydymo efektyvumas pasireiškė 3 kartus dažniau nei sėkmingas, o taikant antiemetikus 3,2 karto dažniau sėkmingas nei nesėkmingas. Parazitiniais susirgimais sergančioms katėms nebuvo taikomi antibiotikai, vaistai nuo viduriavimo.
Palyginau gydymo efektyvumą naudojant skirtingus gydymo metodus. Apskaičiavus „Chi kvadrato“ (χ2) kriterijus virusinių susirgimų atveju, statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvo
nustatyta (nes p>0,05), kas rodo, kad skirtingų gydymo metodų panaudojimas tarp sėkmingo ir nesėkmingo gydymo reikšmingai nesiskiria. Tuo tarpu parazitinių susirgimų atveju buvo nustatytas vienas reikšmingas skirtumas (p<0,05), kuris parodė, kad katėms, kurioms taikytas NVNU, gydymas nesėkmingas buvo reikšmingai dažniau nei sėkmingas.
