kontrolinio stimulo dydžių žiurkės viršutiniuose kalneliuose Regos stimulo sukeltų atsakų adaptacijos efekto priklausomybė nuo adapterio ir

1

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

MEDICINOS FAKULTETAS

NEUROMOKSLŲ INSTITUTAS

NEUROFIZIOLOGIJOS LABORATORIJA

Kamilė Piekutė

Regos stimulo sukeltų atsakų adaptacijos efekto priklausomybė nuo

adapterio ir kontrolinio stimulo dydžių žiurkės viršutiniuose kalneliuose

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

dr. Gytis Baranauskas

2

TURINYS

5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ... 5

6. SANTRUMPOS ... 6

7. SĄVOKOS ... 7

8. ĮVADAS ... 8

9. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9

10. LITERATŪROS APŽVALGA ...10

10.1Regos stimulų sukelta adaptacija ...10

10.2Viršutinių kalnelių struktūra ir funkcija ...11

10.3 Viršutinių kalnelių funkcijos sutrikimai lėtinių ligų metu: sakadų sutrikimai...13

10.4 Kiti viršutinių kalnelių funkcijos sutrikimai lėtinių ligų metu ...14

10.5 Lietuvoje atlikti tyrimai ir jų ryšys su šiuo baigiamuoju darbu...15

11. TYRIMO METODIKA IR METODAI ...15

11.1 Chirurginiai metodai ...15

11.2 Vaizdinė stimuliacija ...16

11.3 Veikimo potencialų analizė ir neuronų („single-unit“) nustatymas ...17

11.4 Statistiniai metodai ...17 12. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ...17 13. IŠVADOS ...26 14. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...27 15. LITERATŪROS SĄRAŠAS ...28 16. PRIEDAI...32

3

1. SANTRAUKA

Kamilė Piekutė. Magistro baigiamasis darbas. Regos stimulo sukeltų atsakų adaptacijos efekto

priklausomybė nuo adapterio ir kontrolinio stimulo dydžių žiurkės viršutiniuose kalneliuose.

Tyrimo tikslas: Ištirti regos stimulo sukeltų atsakų adaptacijos efekto priklausomybę nuo

adapterio ir kontrolinio stimulo dydžių žiurkės viršutiniuose kalneliuose.

Uždaviniai: 1. Ištirti adaptacijos efekto priklausomybę nuo kontrolinio stimulo dydžio, kai

naudojamas mažas 1.80

dydžio adapteris. 2. Ištirti adaptacijos efekto priklausomybę nuo kontrolinio stimulo dydžio, kai naudojamas vidutinis 6.20 dydžio adapteris. 3. Ištirti adaptacijos efekto priklausomybę nuo kontrolinio stimulo dydžio, kai naudojams didelis 20.80 _{dydžio adapteris.}

Metodai: Tyrime buvo panaudotas 9 žiurkės, kurioms buvo taikyta bendrinė nejautra

intraperitoniškai, suleidžiant uretano tirpalo. Tam, kad būtų pasiekti dešinės pusės viršutiniai kalneliai (VK) buvo atlikta kraniotomija. Tarpląstelinei registracijai buvo naudojamas tetrodas, kuris buvo įvedamas stačiai smegenų paviršiui ir stebint elektrinį aktyvumą nuleidžiamas iki VK paviršinio sluoksnio. Eksperimento metu naudoti šviesūs vaizdiniai stimulai rodomi tamsiai pilkame fone.

Tyrimo rezultatai: Mažesniems 1.80; 6.20 dydžio adapteriams adaptacija stebima, kai kontrolinio stimulo dydis yra mažesnis ar panašus į adapterio dydį. Esant 6.20 adapteriui, normalizuoti adaptuoti atsakai (adaptuoto atsako santykis su kontoliniu) buvo mažiausi esant 1.80; 3.40; 6.20; 11.30 dydžių stimulams: 0.168 (6.20

) < 0.192 (1.80) < 0.198 (3.40) < 0.577 (11.30)(p<0.01, n=35÷41). Šios reikšmės yra mažesnės lyginant su likusiomis normalizuotų adaptuotų atsakų reikšmėmis didesniems stimulams, tokiems kaip 20.80, 38.20 bei 700 (p<0.001, n=41). Kai adapteris didelis, adaptacija stipresnė, nei kai adapteris mažas. Palyginamos normalizuotų atsakų reikšmės tarp 3 adapterių dydžių, kai stimulas buvo 38.20: 1.078 (1.80, n=10) > 0.827 (6.20, n=41) > 0.346 (20.80, n=18) (p<0.05), mažiausia atsako reikšmė reiškia didžiausią adaptaciją. Didelis 20.80

adapteris smarkiai sumažino atsakus į visų dydžių kontrolinį stimulą, tiek esant mažam stimului 6.20

, kai normalizuoto adaptuoto atsako dydis - 0.031, tiek esant dideliam stimului 700, kai tokio atsako dydis yra 0.270 (n=18, p<0.01).

Išvados: Mažesniems 1.80

; 6.20 dydžio adapteriams adaptacija stebima, kai testo stimulo dydis yra mažesnis ar panašus į adapterio dydį. Adaptacija didesnio dydžio (>20.80) kontroliniams stimulams stiprėja augant adapterio dydžiui. Didelis 20.80 adapteris smarkiai sumažino atsakus į visų dydžių kontrolinį stimulą. Rekomendacijos: Tik po didelių, ryškių stimulų jautrumas sumažėja

visame regos lauke. Todėl svarbu pateikiant testus nenaudoti didelių stimulų, nes tai gali sukelti pašalinius efektus, kai sumažėja jautrumas regos vaizdams, esantiems toli nuo rodyto pirmo stimulo.

4

2. ABSTRACT

Kamilė Piekutė. MSc thesis “The dependence of adaptation effect of visual stimulus on the size of the adapter and the control stimulus in the rat superior colliculus“.

The aimof the study is to evaluate thedependence of adaptation effect of visual stimulus on the size of the adapter and the control stimulus in the rat superior colliculus (SC).

Objectives: 1. To evaluate the dependence of adaptation effect on the control stimulus size for a small 1.80 adaptor. 2. To evaluate the dependence of adaptation effect on the control stimulus size for a medium 6.20 adaptor. 3. To evaluate the dependence of adaptation effect on the control stimulus size for a large 20.80 adaptor.

Methods: 9 rats were used in the experiments. General anesthesia was applied to rats intraperitoneally with urethane solution. In order to reach superior colliculus a craniotomy was made. For intercellular registration a tetrode was used, that was lowered perpendicular to the cortical surface until superficial layer of the superior colliculus was identified by monitoring changes in electrical activity. The visual stimuli used in the experiment were bright circles on a dark gray background.

Results:The adaptation to smaller, 1.80 and 6.20 sizes adaptors was detected when the size of the test stimulus was smaller or similar in size of the adaptors. The normalized adapted responses amplitudes were the lowest for 1.80; 3.40; 6.20; 11.30 sizes of the control stimulus: 0.168 (6.20) < 0.192 (1.80) < 0.198 (3.40) < 0.577 (11.30) (p<0.01, n=35÷41), when the adaptor size was 6.20. These values were lower compared to the normalized adapted response amplitudes for larger size control stimuli such as 20.80, 38.20 and 700 ( p<0.001, n=41). The adaptation was stronger when the adaptor was larger. The amplitudes of the normalized adapted responses for 3 different adaptor sizes were compared when the control stimulus size was 38.20: 1.078 (1.80, n=10) > 0.827 (6.20, n=41) > 0.346 (20.80, n=18), the normalized adapted response amplitude is the smallest when adaptation is the strongest. A large 20.80 adapter significantly reduced responses to the control stimulus of all sizes, for both small 6.20 stimulus, the normalized adapted response amplitude - 0.031 and large 700 stimulus, the response amplitude - 0.270 (n=18, p< 0.01).

Conclusions:The adaptation is detectable for smaller 1.80, 6.20 sizes adaptors when the size of the test stimulus is less or similar to the size of the adaptors. Adaptation to large size (>20.80) control stimuli increases when the size of the adaptor grows. A large 20.80 adaptor greatly reduced responses to all sizes of the control stimulus. Recommendations: After large, bright stimuli are shown, eye sensitivity decreases throughout the whole visual field. Because of that, it is important not to use large stimuli while submitting tests, because this can cause side effects, when the sensitivity to visual images which are far from the first stimulus, is reduced.

5

3. PADĖKA

Norėčiau padėkoti dr. Gyčiui Baranauskui už supažindinimą su moksline veikla, kantrybę mokant ir dalies duomenų pasidalijimą bei pagalbą su analize.

4. INTERESŲ KONFLIKTAS

Autoriui interesų konflikto nebuvo.

5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS

Visos procedūros atliktos laikantis Europos Tarybos direktyvos „dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos, suderinimo“ (86/609/EEC) ir ją pakeitusios naujos Europos komisijos direktyvos 2010/63/EC „Dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos“ pagal Neurofiziologijos laboratorijai išduotą leidimą darbui su gyvūnais Nr. G2-64 (išduota kovo 31, 2017).

6

6. SANTRUMPOS

AL - Alzheimerio liga PL - Parkinsono liga

PSP - progresuojantis supranuklearinis paralyžius RL - receptinis laukas

VK - viršutiniai kalneliai VP - veikimo potencialas

7

7. SĄVOKOS

Receptinis laukas – laukas, kuriame registruojamas neuronas reaguoja į stimulą;

Regos adaptacija - akies sugebėjimas prisitaikyti matyti įvairaus apšvietimo sąlygomis; OFF atsakas - atsakas į stimulo išnykimą;

8

8. ĮVADAS

Rega yra vienas iš svarbiausių pojūčių tiek žmoguje, tiek žemesniuose stuburiniuose. Jos dėka yra suvokiama šviesa, spalvos, daiktų išsidėstymas erdvėje. Gebėjimas matyti keičiantis aplinkos sąlygoms išlieka dėka adaptacijos. Tinklainėje vykstanti adaptacija šviesai leidžia veikti neuronams besikeičiant šviesos lygiui, tai yra sumažina tinklainės jautrumą šviesai, kai padidėja jos lygis. Nors adaptacija vyksta tinklainėje, ji paveikia visą regos informaciją, kuri vėliau yra perduodama iš tinklainės į aukštesnius regos centrus. Tai liečia ir regos informaciją, kurią gauna viršutiniai kalneliai (VK), vieni iš pagrindinių regos centrų, atsakingi už sakadus ir kitus akių judesius, orientavimosi refleksą, žvilgsnio nukreipimą link dėmesio objekto [1,2].

Yra netgi keletas paplitusių ligų, kurių pacientai skundžiasi įvairiais regos arba akių judesių sutrikimais,kurie galimai susiję su VK veikla.Dažnai šie sutrikimai laikomi diagnostiniais žymenimis, rodančiais tam tikrą smegenų veiklos pažeidimą. Dažniausiai pirmieji skundai - pradėję varginti sutrikę akių judesiai, atsiradęs dvejinimasis, nevalingas mirksėjimas, sunkumas bandant atmerkti akis, tai labai apsunkina ne tik skaitymą, bet ir visą kasdieninį gyvenimą. Minėti nusiskundimai ypač vargina Parkinsono liga bei progresuojančiu supranukleariniu paralyžiumi (PSP) sergančius pacientus. Tuo tarpu, Alzheimerio liga sergantys pacientai lėčiau pastebi objektus, su kuriais gręsia susidūrimas, manoma, kad tai irgi susiję su sutrikusia viršutinių kalnelių veikla, kur tokie regos stimulai yra atpažįstami.

Norint kuo anksčiau diagnozuoti ligas ir užtikrinti efektyvų gydymą, svarbu gerai žinoti regos sistemą ir neuroninius mechanizmus atsakingus už skirtingus sutrikimus. Nustatyti regos sutrikimus yra naudojami įvairūs metodai, tame tarpe, ir elektrofiziologinė registracija [3].Svarbu, jog norint juos pritaikyti, reikia labai gerai suprasti regos sistemą, kad nustatyti, kurios regos sistemos dalies yra sukelti stebėti sutrikimai, kokią įtaką tam galėjo turėti adaptacija šviesai. Tyrimai su žmonėmis, kurie leistų įvertinti regos informacijos perdavimo bei kodavimo principus, yra riboti, todėl dažniausiai tam naudojami gyvūnai.

Šiame baigiamajame darbe, kaip tyrimo objektas, buvo pasirinktos žiurkės dėl kelių priežasčių. Nors panašiausia į žmogaus regos sistemą yra primatų, tačiau tyrimai primatuose yra sunkiai galimi dėl brangumo ir etinių sumetimų. Taip pat dauguma ligų modelių yra sukurti graužikams, daugiausia pelėms. Tačiau žiurkės buvo pasirinktos dėl savo dydžio, turtingesnio elgesio, taip pat dėl didelio atliktų darbų, kuriais galima remtis, kiekio. Taigi, šiame darbe bus tiriama žiurkės regos sistema.

Adaptacija tinklainėje paveikia visą regos informaciją, kurią gauną VK. Tuo tarpu, VK svarbūs reaguojant į pavojus ir atpažįstant vaizdus (sakadus). Kaip paaiškinta aukščiau, tiek viena, tiek kita funkcija gali būti sutrikusi ligų metu, kai kuriais atvejais tai yra net ligos pirmieji požymiai. Tad

9

svarbu žinoti, kaip šios funkcijos priklauso nuo adaptacijos, kad atskirti tai, kas gali būti pakitusios adaptacijos efektas, o kas dėl pakitusios VK funkcijos. Nors LSMU Neuromokslų instituto Neurofiziologijos labortorijoje jau buvo atlikti adaptacijos tyrimai, rodantys, kad mažiems regos stimulams adaptacijos efektas erdvėje paplinta labai ribotai, nebuvo aišku, ar toks ribotas erdvinis pasklidimas galioja ir dideliems regos stimulams. Todėl suformuotas toks šio darbo tikslas:

Ištirti regos stimulo sukeltų atsakų adaptacijos efekto priklausomybę nuo adapterio ir kontrolinio stimulo dydžių žiurkės viršutiniuose kalneliuose.

9. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Gebėjimas matyti aplinką išlieka besikeičiant aplinkos sąlygoms, visų pirma, kintant apšvietimo lygiui. Tai vyksta didele dalimi dėl adaptacijos šviesai tinklainėje. Neuronai prisitaiko prie nuolatinių, besikartojančių dirgiklių mažindami reakciją į juos, tačiau tai vyksta per skirtingą laiką, priklausomai nuo stimulo reikšmės.

Nors adaptacija vyksta tinklainėje, ji paveikia visą regos informaciją, kuri vėliau yra perduodama iš tinklainės į aukštesnius regos centrus. Tai padaroma 2 keliais: aukštesniuose žinduoliuose didžioji dalis šios informacijos perduodama per šoninius kelinius kūnus. Kitas regos informacijos perdavimo kelias, kuris dominuoja žemesnės eilės žinduoliuose pvz. graužikuose, vyksta per viršutinius kalnelius [4]. VK yra evoliuciškai išsaugotas vidurinių smegenų regionas, jis arba jo analogas tektumas yra randamas visuose stuburiniuose. Žinduoliuose VK yra požievinis regos centras, kuris tiesiogiai gauna informaciją iš tinklainės per mazginių ląstelių aksonus ir sukuria matomo vaizdo erdvinę struktūrą [5]. VK atsakingi už stabilaus vaizdo išlaikymą sakadų metu bei orientavimosi refleksą. Taip pat VK atlieka reikšmingus veiksmus tokius kaip: akių judesiai, žvilgsnio nukreipimas į dėmesio objektą, taip pat žvilgsnis gali būti nukreipiamas kartu su galvos pasukimu arba tiesiog dėmesio nukreipimas link periferijos [1,2]. VK struktūra ir funkcijos yra panašios daugelyje klasių stuburinių. Dėka šių panašumų atliekant tyrimus su žemesniaisias stuburiniais yra galimybė gauti naudingos informacijos apie visiems stuburiniams bendras regimosios informacijos apdorojimo savybes.

VK svarbūs reaguojant į pavojus ir atpažįstant vaizdus (sakadus). Todėl svarbu žinoti šių funkcijų priklausomybę nuo adaptacijos ir galėti atskirti, kas gali būti pakitusios adaptacijos rezultatas, o kas dėl sutrikusios VK funkcijos. Nors adaptacija šviesai yra tiriama seniai, nebuvo kiekybinių tyrimų, nustatančių adaptacijos poveikį regos stimulų sukeltiems atsakams graužikų VK, tame tarpe, ir žiurkių VK, kurie vis dažniau naudojami kaip ligų modeliai.

10

Šis darbas bando atsakyti į klausimą, kaip kinta adaptacijos dydis priklausomai nuo skirtingo adapterio dydžio – naudojant mažą, vidutinį bei didelį adapterius. Taip pat siekiama nustatyti, kokie yra skirtumai tarp šių skirtingų adapterių. Nors LSMU Neurofiziologijos labortorijoje jau buvo atlikti adaptacijos tyrimai, rodantys, kad mažiems regos stimulams adaptacijos efektas erdvėje paplinta labai ribotai, nebuvo aišku, ar toks ribotas erdvinis pasklidimas galioja ir dideliems regos stimulams.

Darbo tikslas - ištirti regos stimulo sukeltų atsakų adaptacijos efekto priklausomybę nuo

adapterio ir kontrolinio stimulo dydžių žiurkės viršutiniuose kalneliuose.

Uždaviniai:

1. Ištirti adaptacijos efekto priklausomybę nuo kontrolinio stimulo dydžio, kai naudojamas mažas 1.80 dydžio adapteris.

2. Ištirti adaptacijos efekto priklausomybę nuo kontrolinio stimulo dydžio, kai naudojamas vidutinis 6.20 dydžio adapteris.

3. Ištirti adaptacijos efekto priklausomybę nuo kontrolinio stimulo dydžio, kai naudojams didelis 20.80 dydžio adapteris.

Tyrimas buvo atliktas tarpląsteline registracija panaudojant tetrodus ir daugiakanalį stiprintuvą EX4-400, DAGAN, bei gautus duomenis analizuojant su programomis IgorPro, MatLab ir KlustaKwik. Kompiuterio pilkame ekrane buvo rodomas vaizdinis stimulas (balta dėmė). Tyrimo metu buvo rodomi keli tokie stimulai, pirma adapteris, poto ekrane buvo matomas tik pilkas ekranas ir galiausiai vėl vaizdinis stimulas (kontrolinis), kuris buvo septynių skirtingų dydžių. Tokia seka buvo kartojama bent 10 kartų.

10. LITERATŪTOS APŽVALGA

10.1 Regos stimulų sukelta adaptacija

Seniau terminas „adaptacija“ regos moksle buvo dažniausiai siejamas su sumažėjusia atsakų amplitude į pasikartojančiai rodomus regos stimulus [6,7]. Adaptacija šviesai tinklainėje leidžia veikti neuronams besikeičiant šviesos lygiui, tai yra sumažina tinklainės jautrumą šviesai, kai padidėja apšvieta (yra daugiau šviesos), kad neuronų atsakai mažai keistųsi [8]. Naujausi tyrimai parodė, kad adaptacija neapsiriboja slopinančiu efektu ir greičiausiai jos pagrindinis tikslas yra efektyviai perduoti informaciją apie matomus objektus [9].

Pagal dabartinį supratimą apie adaptaciją juntamajai informacijai, neuronai prisitaiko prie nuolatinių, besikartojančių dirgiklių, mažindami reakciją į juos [10]. Regimojoje žievėje neuronų atsakai į nuolatinį stimulą gali adaptuotis per kelias sekundes. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad ne į

11

visus stimulus, neuronai adaptuojasi per vienodai greitą laiką. Adaptacija priklauso nuo stimulo reikšmės. Į svarbiausius dirgiklius adaptacija įvyksta greičiausiai [11].

Adaptacija skirta smegenims prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos įvyksta per skirtingą laiką. Neuronų atsakai, sukeliantys adaptaciją, gali trukti nuo kelių sekundžių iki keletos minučių, ilgiausia aprašyta adaptacija truko virš 10 minučių [12]. Po ilgesnės regos stimuliacijos (10–30 min.), neuronai rodo stiprų ir ilgalaikį veikimo sumažėjimą, tai yra ilgesnę adaptaciją. Be to, po ilgiau trunkančios vizualiai sukeltos adaptacijos, buvo stebimas sumažėjęs spontaninis regos sistemos neuronų aktyvumas, kai regos stimulai buvo optimalios tiems neuronams orientacijos, ir spontaninio aktyvumo padidėjimas, kai regos stimulai buvo priešingos optimaliai orientacijos. Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad užsitęsęs (>10 min.) ir stiprus stimuliavimas sukelia ilgalaikę adaptaciją ir spontaninio aktyvumo sumažėjimą ar padidėjimą, kuris priklauso nuo regos stimulo orientacijos ir trunka daugiau nei 1 val. [13].

Kitame tyrime buvo ieškoma, kaip nuo stimulo savybių priklauso adaptacija kontrastui pelių pirminėje regimojoje žievėje. 2013 metais Kanadoje atliktame tyrime buvo pastebėta, kad pelėse, kaip ir primatuose, adaptacijos dydis priklausė tiek nuo regos stimulo orientacijos, tiek nuo jo vietos regos lauke. Dėka šio pastebėjimo atsiranda galimybė, kad regos – smegenų tinklas ir adaptacijos mechanizmai panašiai veikia tiek pelėse, tiek didesniuose žinduoliuose, tame tarpe, ir žmoguje [14]. Nors adaptacija vyksta tinklainėje, ji daro įtaką visai informacijai apie matomus vaizdus, kuri vėliau yra perduodama iš tinklainės į aukštesnius regos centrus. Aukštesniuose žinduoliuose regos informacija daugiausiai perduodama per šoninius kelinius kūnus. Kitas būdas, kuris dominuoja žemesnės eilės žinduoliuose pvz. graužikuose, regos informacijos perdavimas vyksta per VK [15].

10.2 Viršutinių kalnelių struktūra ir funkcija

Viršutiniai kalneliai (VK) yra evoliuciškai išsaugotas vidurinių smegenų regionas, kuris žinduoliuose sudaro požievinį regos centrą. Nors Lietuvoje daug tirtas tik VK analogas varlėse, optinis tektumas, ir pirmas darbas apie VK funkciją žiurkėse yra iš šio darbo vadovo laboratorijos ir publikuotas tik prieš kelis metus [16], užsienyje VK pradėti tirti prieš >50 metų ir yra atlikta daug tyrimų apie šios smegenų srities funkciją. Yra žinoma, kad VK tiesiogiai gauna informaciją iš tinklainės per mazginių ląstelių aksonus ir sukuria matomo vaizdo erdvinę struktūrą [5]. Neuronas viršutiniuose kalneliuose atsako į regos stimulą tik, kai jis rodomas tam tikroje matymo-erdvės zonoje, taip pat vadinamoje “receptiniame lauke” (RL). Nors žinduolių organizmuose pagrindinė gaunamos regos informacijos apdorojimo vieta yra smegenų žievėje [17], tačiau svarbu paminėti, kad VK atsakingi už stabilaus vaizdo išlaikymą sakadų metu bei orientavimosi refleksą. VK atlieka

12

reikšmingus veiksmus tokius kaip akių judesiai, žvilgsnio nukreipimas į dėmesio objektą, taip pat žvilgsnis gali būti nukreipiamas kartu su galvos pasukimu arba tiesiog dėmesio nukreipimas link periferijos [1,2]. VK pagal struktūrą turi septynis sluoksnius, kurie skirstomi į paviršinius ir giliuosius. Viršutiniai trys sluoksniai klasifikuojami kaip paviršiniai, o likę keturi sudaro giliuosius sluoksnius. Šis klasikinis skirstymas grindžiamas pastebėjimais, kad paviršiniai ir gilieji sluoksniai atlieka skirtingas funkcijas. Paviršiniai sluoksniai yra apibrėžiami kaip regos sritis, kuri gauna informaciją tiesiogiai iš akies ir sukuria retinotopinį žemėlapį [18]. Tuo tarpu, gilieji VK sluoksniai yra daugiafunkcinė motorinė sritis, į kurią somatosensorinė ir girdimoji informaciją perduodama kartu ir paskui yra generuojami signalai judinamajam aparatui (raumenų grupėms) [19-21]. VK struktūra ir funkcijos yra panašios daugelyje klasių stuburinių. Dėka šių panašumų atliekant tyrimus su žemesniaisiais stuburiniais yra galimybė gauti naudingos informacijos apie visiems stuburiniams bendras regimosios informacijos apdorojimo savybes.

VK neuronų pasiskirstymą į paviršinius ir giliuosius sluoksnius bei jų funkciją puikiai iliustruoja beisbolo žaidimo pavyzdys. Beisbolo žaidėjas mato link savęs atskriejantį kamuoliuką ir norėdamas apsaugoti save nuo sužeidimo ir laimėti, žaidėjas pagal gaunamą regos informaciją turi nustatyti kamuoliuko trajektoriją ir vietą, atitinkamai pasukti kūną reaguojant ir atmušant kamuoliuką prieš jam spėjant atsitrenkti į jį. Toks atrodo paprastas ir refleksyvus orientacinis elgesys yra sukuriamas sudėtingo VK neuroninio komplekso, kuris sėkmingai atlieka sensorinės informacijos perkeitimą į motorinę ir didžia dalimi sukuria tokį atsaką [22].

Kita svarbi VK funkcija yra dalyvavimas akių sakadinių judesių vykdyme. Sakadiniai judesiai – tai greiti, staigūs, kintantys akių pozicijos judesiai, kurie nukreipia matymą link svarbiausio susidomėjimo objekto, kad jis būtų matomas aiškiausiai. Po kiekvieno sakadinio judesio yra kelių šimtų milisekundžių tarpas, kai akys juda palyginti nedaug, ir šiuo fiksavimo laikotarpiu mes gauname vaizdinę informaciją. Taigi, mūsų matomas vaizdas susideda iš vaizdų, esančių tinklainėje, kuomet vyksta trumpos pertraukos tarp sakadų. Be to, su kiekviena fiksacija mes detaliai matome tik dalį viso vaizdo [23]. Mūsų organizme esantys sudėtingi neuroniniai mechanizmai sudeda matytas detales į bendrą, aiškų vaizdą, kurį ir matome (1 pav.).

13

1 pav. Regos rekonstravimas (Wurtz,Roska, Meister,Cavanaugh)

(A) Matomo vaizdo, kuris turi būti pertvarkytas, pavyzdys: Georges Seurat sekmadienis La Grande Jatte. (B) Matomas vaizdas yra išskirstytas tinklainėje taškas po taško į skirtingas detales, kurios sudaro bendrą vaizdą. Tuomet informacija yra perduodama smegenims, ypač smegenų žievei, tam kad būtų atliktas vaizdo pertvarkymas ir pateikimas. (C) Toje pačioje scenoje dabar rodomi greiti sakadiniai akių judesiai, kuriuos darė žmogus, stebintis paveikslą 3 minutes. Juodos linijos yra greiti sakadai, o mėlyni taškai įsiterpiančios fiksacijos. Sakadai atsiranda 3 kartus per sekundę ir sukelia vaizdo pasikeitimą, tam, kad stebintysis galėtų suvokti pasikartojančius akių šuolius žiūrint į paveikslą. Tačiau žiūrovas matė tik pastovų vaizdą, o tai reiškia, kad regos nuoseklumas/pastovumas per sakadinius akių judesius yra sukuriamas smegenyse. (D) Sakadai gali būti vaizduojami vektoriais (baltos rodyklės), ir kiekvienas iš trijų eilės einančių sakadų atneša naują vaizdą, kurio centras yra akies duobutėje (lot. „fovea“). Jei vektoriai yra žinomi, jie gali būti naudojami atkuriant vaizdą, kuris čia pateiktas sudėjus vaizdus matomus trijų sakadų gale, ir tai greičiausiai pirmasis žingsnis pateikti pilną, aiškų matomą vaizdą. a) ir c) pav. yra pritaikytas iš Wurtz (2015), b) pav. taikytas iš Roska & Meister (2014), d) pav. pritaikytas iš Cavanaugh et al. (2016) [23].

10.3 Viršutinių kalnelių funkcijos sutrikimai lėtinių ligų metu: sakadų sutrikimai

Akių judesių sutrikimai dažnai laikomi diagnostiniais žymenimis, rodančiais tam tikrą smegenų veiklos pažeidimą. Sutrikusi sakadų amplitudė, greitis, dažnumas, sutrikusi žvilgsnio palaikymo funkcija (nistagmas) ir pertraukiami greiti akių judesiai paprastai laikomi smegenų sutrikimų požymiais. Sakadinių judesių sulėtėjimas gali būti matomas esant įvairioms ligoms. Pavyzdžiui, Parkinsono liga (PL) sergantys pacientai, turi lėtesnius sakadus nei sveikų kontrolinių

14

grupių pacientai [24]. Pacientams, sergantiems asimetrine PL, buvo nustatytas asimetrinių sakadinių judesių sulėtėjimas, kuris labiau pasireiškė pažeistoje pusėje [25]. Taip pat svarbu paminėti, kad sergant PL dažnai iš sakadinių judesių yra sukuriama „laiptų“ trajektorija, kuria keliaujant žvilgsnis nukreipiamas link taikinio [26].

Horizontalių arba vertikalių sakadinių judesių sulėtėjimas gali būti svarbus ankstyvas diagnostinis kriterijus atipiniam parkinsonizmo sindromui. Progresuojantis supranuklearinis paralyžius (PSP) yra dažniausias atipinis parkinsonizmas, pasižymintis laikysenos nestabilumu, sutrikusiais akių judesiais, pažinimo funkcijų sutrikimu. Kalbant apie PSP pacientų regėjimą, pirmieji skundai dažniausiai yra pradėję varginti sutrikę akių judesiai, ypač žiūrint žemyn. Tai apsunkina skaitymą ir gali atsirasti dvejinimasis [27,28]. Taip pat dažnai pasireiškia nevalingas mirksėjimas ar akių užsimerkimas bei sunkumas bandant atmerkti akis. PSP siejamas su baltymo, vadinamo tau, kaupimusi visose smegenų ląstelėse. Sakadinių judesių pasikeitimas, sergant PSP, labiau išryškėja vertikalioje ašyje ir, progresuojant ligai, gali baigtis visišku vertikaliu sakadinių akių judesių praradimu [28]. Horizontalūs sakadų sulėtėjimai dažnesni PSP ligos pradžioje ir ligai progresuojant lėtėjimas sumažėja [29]. PSP sakadiniai judesiai yra ne tik lėtos, bet ir netaisyklingos trajektorijos [30]. PSP atskirti nuo PL ar kito atipinio parkinsonizmo galima dėl įstrižinių sakadinių judesių, kurie aiškiai matomi, bei santykinai greitesnio horizontalaus sakado [31].

10.4 Kiti viršutinių kalnelių funkcijos sutrikimai lėtinių ligų metu

Smegenų neuronai yra atsakingi už žmogaus elgesį, todėl dažniausiai esant pakitusiai neuronų veiklai pirmiausiai atsiranda pokyčiai elgsenoje. Siekiant efektyvesnio smegenų ligų gydymo, svarbu žinoti neuroninius mechanizmus, kurie yra atsakingi už sutrikusią elgseną. Lėtinės smegenų ligos yra vienas iš sutrikusios elgsenos pavyzdžių, kurių metu dažnai stebimi dėmesio, susijusio su rega, sutrikimai. Alzheimerio liga (AL) yra dažniausias neurodegeneracinis sutrikimas, kuris pasireiškia progresuojančiu atminties blogėjimu, mokymosi sutrikimu bei negalėjimu atlikti kasdieninės veiklos. Be šių ligos pasireiškimo požymių, AL sukelia regėjimo sutrikimus, dar prieš nustatant diagnozę [32,33]. AL pacientai lėčiau pastebi objektus, su kuriais gręsia susidūrimas, manoma, kad tai susiję su sutrikusia VK veikla, kur tokie regos stimulai yra atpažįstami. Kaip jau buvo minėta, VK yra supančios aplinkos topografinis žemėlapis, kurio dėka žmogus gali pasukti galvą link dominančio ar atsitraukti nuo keliančio grėsmę objekto ir priimti atitinkamus sprendimus [34,35]. Nepaisant, kad AL požymiai ir VK funkcija glaudžiai susijusi, visgi VK dažnai yra nepakankamai ištiriami neurodegenaricinės ligos atvejais, kas padėtų anksčiau nustatyti ligą. Atlikus tyrimus buvo nustatyta, kad patologinis tau baltymas yra randamas VK AL metu. VK tyrimai kartu su kitomis smegenų kamieno sritimis, susijusiomis su akių judrumu, rodo, kad nenormalūs okulomotoriniai požymiai gali atspindėti patologinio tau baltymo kaupimąsi įvairiomis ligos stadijomis [36-38].

15

10.5 Lietuvoje atlikti tyrimai ir jų ryšys su šiuo baigiamuoju darbu

Pirmieji tyrimai Lietuvoje apie VK, tiksliau apie jų analogą varlėse - optinį tektumą, buvo pradėti daryti prieš beveik pusę šimto metų [39,40]. LSMU Neuromokslų instituto Neurofiziologijos laboratorijoje paskutinį dešimtmetį buvo tiriami cheminiai mediatoriai varlės retino – tektalinėse sinapsėse, taip pat ieškoma detalesnės informacijos apie jų funkciją [41-46]. Tuo tarpu optinio tektumo ląstelių savybės buvo ištirtos viduląstelinės registracijos būdu, taip pat aprašyti sinaptiniai atsakai į regos stimulus ir jų plitimas dendrituose [47-49]. Šio magistrinio darbo vadovas Gytis Baranauskas pirmasis Lietuvoje pradėjo tyrinėti žinduolių VK. Jo pirmajame publikuotame darbe pateikiama atsakų į vaizdinius stimulus sinchronizacija, kuri buvo stebima dideliais atstumais - iki 1 mm. [50]. Svarbu paminėti, kad panaši sinchronizacija jau buvo aprašyta kačių VK, tačiau tokio dydžio išplitimas erdvėje yra absoliučiai naujas rezultatas. Todėl galime daryti išvadą, kad VK neuronai geba integruoti stimulus iš labai tolimų regos lauko vietų. Taip pat LSMU Neuromokslų instituto Neurofiziologijos laboratorijoje prieš kelis metus LSMU studentė Emilija Daknevičiūtė atliko tyrimą ir apsigynė darbą, kuriame pristatė atliktų eksperimentų rezultatus rodančius, kad VK paviršinio sluoksnio neuronų receptinis laukas galimai didėja priklausomai nuo skirtingo stimulo dydžio [51]. Tačiau technika, kuri buvo naudota neuronų suminio potencialo matavimui (angl. „multi-unit registration“), nedavė galimybės išskirti atskirų neuronų, dėl šios priežasties RL padidėjimas galėjo būti paaiškintas dviejų neuronų populiacijų suma: galbūt vieni neuronai gali būti jautrūs mažam stimului ir dėlto turėti mažą RL, o priešingai, kiti būti jautresni dideliam stimului ir atitinkamai turėti didelį RL. Tuomet šių neuronų suminis rezultatas vistiek būtų didesnis RL, kai rodomas didesnis stimulas. Todėl buvo atliktas naujas tyrimas, kuriame buvo registruojami atskiri neuronai ir gauti rezultatai patvirtino RL padidėjimą [52]. Taigi, galima teigti, kad šio darbo vadovo laboratorijoje jau buvo aprašyti duomenys rodantys, kad VK neuronai gali integruoti regos stimulus iš labai nutolusių vienas nuo kito regos lauko taškų. Be to, neseniai kita LSMU studentė Juntautė Bytautienė dalyvavo šio darbo vadovo vykdomame tyrime apie adaptacijos savybes žiurkės VK neuronuose [53]. Buvo parodyta, kad regos stimulų sukelta adaptacija VK yra lokali, tai yra mažo adapterio sukeltas efektas apsiriboja nedidelės RL dalimi. Tačiau nebuvo tirti dideli adapteriai ir nebuvo tirti mažų adapterių efektai dideliems stimulams. Šis baigiamasis darbas kaip tik ir tyrė tokius efektus.

16

11. TYRIMO METODIKA IR METODAI

11.1 Chirurginiai metodai

Tyrime buvo panaudotos 9 žiurkės. Visos procedūros buvo atliktos laikantis Europos Tarybos direktyvos „dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos, suderinimo“ (86/609/EEC) ir ją pakeitusios naujos Europos komisijos direktyvos 2010/63/EC „Dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos“ pagal Neurofiziologijos laboratorijai išduotą leidimą darbui su gyvūnais Nr G2-64 (išduotas kovo 31, 2017).

Buvo naudotos moteriškos lyties žiurkės, kurios sveria 175- 250 gramus, atitinkančios 1.5 - 3 mėnesių amžių. Žiurkėms buvo taikyta bendrinė nejautra intraperitoniškai, suleidžiant uretano tirpalo (1.2-1.5 g/kg), vėliau buvo tikrinamas užpakalinių kojų atitraukimo reflekso susilpnėjimas arba išnykimas, taip buvo vertinta, ar medikamentas veikia. Buvo atliekamas visiškas nuskausminimas, dėlto, esant reikalui, papildomai intraperitoniškai buvo suleidžiama butarfenolio (0.4 g/kg). Buvo laikoma, kad pasiekta tinkama bendrinė nejautra, jei visiškai nebuvo užpakalinių kojų atitraukimo reflekso. Stebint dalinį refleksą, buvo suleidžiama papildomai kiekis butarfenolio intraperitoniškai. Buvo svarbu palaikyti kūno temperatūrą apie 36°C - 38°C, eksperimento metu tam tikslui buvo naudojama šildomoji pagalvėlė.

Eksperimento metu žiurkė buvo patalpinta į modifikuotą stereotaksinį rėmą, kad galva būtų stabiliai vienoje padėtyje ir nejudėtų. Per viršutinį kaukolės skliautą buvo atlikta prieiga, kad būtų pasiekti dešinės pusės VK. Prieigai atlikta kraniotomija (maždaug 2 x 2 mm), kuri rėmėsi koordinatėmis pagal liambda tašką (taškas vidurio linijoje ties menama tiesiąja, išvesta per lamboidines siūles), nuo jos 1.5-3 mm link nosies ir 1.0-2.5 mm į šoną nuo vidurio linijos [54]. Procedūros metu kietasis dangalas nebuvo pažeistas. Žiurkės dešinė akis išlaikyta atmerkta dėka kabliukų padengtų vašku, kurie buvo įvedami tarp akies obuolio ir voko, dėlto akis negalėjo judėti bei užsimerkti. Kad akis neišdžiūtų eksperimento metu, buvo naudojamas akių gelis.

11.2 Vaizdinė stimuliacija

Prieš žiurkės dešinę akį 16 cm atstumu buvo pastatytas kompiuterio ekranas (60 Hz, 58 cm pločio, 28 cm aukščio). Horizontalioje plokštumoje ekranas buvo pakreiptas 45 laipsnių kampu žiurkės išilginei ašei, o vertikalioje - 30 laipsnių kampu link žiurkės, tokiu būdu gaunant platų regos lauką, kuris akies atžvilgiu užėmė 110° vertikaliai ir 80° horizontaliai. Ekrano centre 1 cm atitiko ~ 2.6° regos kampą. Ekrano skiriamoji geba 1920 x 1080 pikselių, t.y. > 30 pikselių/cm, todėl minimalus galimas stimulas buvo < 0.1°, kai graužikuose skiriamoji geba yra ~ 0.5°-1°. Vaizdai buvo

17

generuojami naudojant atviro kodo programų paketą PsychoPy, kurio įjungimas buvo kontroliuojamas programos, parašytos Labview aplinkoje [48,55].

Tarpląstelinei registracijai buvo naudojamas tetrodas, kuris buvo įvedamas stačiai smegenų paviršiui ir stebint elektrinį aktyvumą nuleidžiamas iki VK paviršinio sluoksnio. Tam, kad rasti VK paviršinio sluoksnio ribą (> ~ 2000 μm), buvo fiksuojamas pasikeitęs spontaninis elektrinis aktyvumas perėjus į VK ir matomas padidėjęs elektrinis aktyvumas ekrane rodant vaizdinį stimulą, tai yra kai atsirasdavo atsakas į vaizdinį stimulą. Visos registracijos buvo atliktos tarp 60 μm ir 350 μm nuo VK ribos.

Eksperimento metu visi naudoti vaizdiniai stimulai buvo šviesūs apskritimai, ~ 30-45 lx žiurkės akies lygyje, rodomi tamsiai pilkame fone (~ 0.35-0.45 lx). Receptinio lauko (RL) dydžio ir vietos radimui buvo naudoti 2.1°-4.2° dydžio šviesūs apskritimai, rodomi ekrane 18 x 11 tinkleliu atsitiktine tvarka po vieną kartą kiekvienoje vietoje 600 ms, pauzė tarp stimulų 900 ms, vieno intervalo trukmė 1.5 s, kiekviena vieta buvo tikrinama 5-10 kartų.

Radus RL, buvo rodomas fiksuoto dydžio adapteris 0,6 s, tačiau ne kaskart, o atsitiktinai, kad vienu metu gauti dvi serijas atsakų į kontrolinį stimulą, su adapteriu ir be jo. Toliau buvo rodomas tuščias pilkas ekranas be jokio vaizdinio stimulo 0,3 s. Ir galiausiai ekrane buvo parodomas vaizdinis stimulas (kontrolinis), kurio dydis buvo parinktas atsitiktinai iš 7 galimų (1.80; 3.40; 6.20; 11.30; 20.80; 38.20; 700), šis stimulas taip pat buvo rodomas 0,6 s. Tuomet ėjo 20 s pertrauka (tik rodomas pilkas ekranas), po kurios seka kartojosi. Tokiu būdu buvo gaunamos 2 atsakų serijos: viena kontrolinė, kita su atitinkamu adapteriu ir stebimi skirtumai.

11.3 Veikimo potencialų analizė ir neuronų („single-unit“) nustatymas

Tarpląstelinių signalų kaupimui naudotas 4 kanalų diferencialinis stiprintuvas su juostiniu filtru nustatytu 300-10,000 Hz. Duomenys buvo surinkti į kompiuterį 40 kHz dažniu ir vizualizuoti programos, parašytos Labview aplinkoje.

Buvo naudojama Igor Pro programa registruotų duomenų analizei. Pagrindinių komponenčių analizė (angl. „PCA“) buvo atlikta Matlab programoje, o duomenų klasterių analizė atlikta naudojantis KlustaKwik programą, kuri yra viešai prieinama internete (http://klustakwik.sourceforge.net). Iš pradžių, veikimo potencialai (VP) buvo laikomi įvykiai, kurie pereina slenkstį, kuris buvo nustatytas nuo 3 iki 4.5 standartinių nuokrypių nuo bazinio lygio. Standartinis nuokrypis buvo apskaičiuotas pagal Quiroga et al [56]. Kaskart aptikus tokį įvykį (fiksuotas VP) buvo paimta tarp 1.1 ms ir 1.6 ms kiekvieno kanalo duomenų, 14-20 taškų prieš ir 30-45 po neigiamo piko, iš viso 44 -62 taškai iš vieno kanalo. Tuomet, kad būtų atliktas gautų VP rūšiavimas, priskiriant kiekvieną VP atskiriems neuronams

18

(angl. „single-units“), kiekvieno kanalo duomenys buvo sumažinti panaudojant pagrindinių komponenčių analizę (Matlab programoje) ir su KlustaKwik programos pagalba gautos 2-5 pagrindinės komponentės buvo naudojamos rasti veikimo potencialų klases. Auto- ir cross- korelogramomis buvo patikrinama rūšiavimo kokybė, tai yra jų atitikimas atskiriems neuronams (angl. „single-units“) [57].

11.4 Statistiniai metodai

Daugumos surinktų duomenų analizei buvo naudotas Igor Pro programos paketas (Wavemetrics, Lake Oswego, Oregon, USA). Pagrindinių komponenčių analizė (angl. „PCA“) buvo atlikta Matlab programoje, o duomenų klasterių analizė atlikta naudojantis KlustaKwik programą, kuri yra viešai prieinama internete (http://klustakwik.sourceforge.net). Statistinei analizei, duomenų paskaičiavimui ir pateikimui bei paveikslams naudota IBM SPSS 25.0 programa. Visi rezultatai pateikiami kaip vidurkis ± standartinė vidurkio paklaida. Jeigu nėra nurodyta kitaip, statistiniam reikšmingumui buvo naudojamas neparametrinis Kruskal-Wallis testas. Rezultatai buvo laikomi statistiškai reikšmingais, kai p < 0.05.

12. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Tyrimo metu pirmiausiai buvo nustatomas receptinis laukas (RL). Tai buvo daroma pateikus stimulą - mažą, apvalią baltą dėmę ant pilko ekrano. Tam, kad nustatyti RL, ši balta dėmė (stimulas) buvo rodoma skirtingose ekrano vietose po 0,6 s. Ir tuo metu buvo stebimi VP ir nustatoma, kada jų dažnis padidėja rodant baltą dėmę skirtingose ekrano vietose. Šių VP dažnis buvo matuojamas esant ON atsakams (t.y. sukeltiems stimulo pasirodymo pradžioje). Taip pat buvo nustatomas VP aktyvumas, kai nieko nerodoma ekrane, kad įvertinti fono/triukšmų lygį. Taigi, tos ribos, kuriose VP dažnis padidėja, kai rodoma balta dėmė t.y. randame atsakus i rodomas dėmes, ir yra RL. Tai atitinka vieno neurono RL (2A pav.).

Radus neurono RL, jo ribose buvo rodomas fiksuoto dydžio adapteris 0,6 s. Tačiau jis buvo rodomas ne kaskart, o atsitiktinai, kad vienu metu gauti dvi serijas atsakų į kontrolinį stimulą, su adapteriu ir be jo. Toliau buvo rodomas tuščias pilkas ekranas be jokio vaizdinio stimulo 0,3 s. Ir galiausiai ekrane buvo parodomas vaizdinis stimulas (kontrolinis), kurio dydis buvo parinktas atsitiktinai iš 7 galimų, šis stimulas taip pat buvo rodomas 0,6 s. Tuomet vėl buvo rodomas pilkas ekranas, šį kartą rodomas 20 s, po kurio seka kartojosi. Tokia seka einantys veiksmai t.y. viena serija buvo kartojami nuo 10 iki 20 kartų kiekvienam kontrolinio stimulo dydžiui, tiek su adapteriu, tiek be jo (2B pav.).

19

2 pav. Tyrimų protokolas

(A) Šviesūs stimulai tam tikrose pilko ekrano vietose sukėlė stipresnius neuronų atsakus, taip parodydami receptinį lauką. Neuronų atsakai gauti rodant vaizdinius stimulus. Kiekviena trumpa registruoto aktyvumo atkarpa atitinka stimulo vietą kompiuterio ekrane, kuris buvo rodomas tos atkarpos registracijos metu. Stimulas buvo rodomas 0.6 s skirtingose ekrano vietose. (B) Pavaizduota veiksmų seka daryta vienoje serijoje. Smulkiau ši seka aprašyta tekste.

Tokiu būdu buvo gaunamos 2 atsakų serijos: viena kontrolinė, kita su atitinkamu adapteriu ir stebimi skirtumai. Buvo naudoti 7 kontrolinių stimulų dydžiai: 1.80

; 3.40; 6.20; 11.30; 20.80; 38.20; 700. Kiekvienos serijos metu buvo rodomi skirtingų dydžių kontroliniai stimulai po keletą kartų (10 – 20 kartų) ir nustatomas VP skaičius ON atsakų metu, taip pat atliekamas gautų rezultatų vidurkinimas. Buvo panaudoti trijų dydžių adapteriai: 1.80

; 6.20 ir 20.80 ir stebima, kaip keitėsi VP skaičius esant fiksuotam adapterio dydžiui, bet keičiant kontrolinio stimulo dydį (1,2,3 lentelė). 3A paveiksle pateikti kontrolinių atsakų pavyzdžiai, o 3B paveiksle pateiktas grafikas, kuris rodo koks skirtumas tarp kontrolinių VP atsakų bei atsakų, kai buvo naudojamas 6.20 adapteris, šio neurono testuose (3A, 3B pav.). Didesni adapteriai, 6.20 ir ypač 20.80 adapteris sukeldavo OFF atsaką. OFF atsakas, kurį stimulas sukelia po to, kai išnyksta, ir kuris galėjo būti stebimas tuo pat metu, kaip ir ON atsakas į kontrolinį stimulą, tad bendras stebimas VP skaičius testuose su adapteriu buvo dviejų atsakų suma:

20

Atsakas, gautas rodant adapterį kartu su kontroliniu stimulu = Kontrolinis atsakas + OFF atsakas nuo adapterio.

Todėl, normalizuota adaptacija yra kokia dalis kontrolinio atsako liko, esant adapteriui lygi (3C pav.): Atsakas rodant adapterį – OFF atsakas nuo adapterio

Kontrolinis atsakas

3 pav. VP dydžių skirtumai tarp kontrolinio stimulo be adapterio ir su 6.20 adapteriu

(A) Pavaizduota VP skaičius esant įvairaus dydžio kontroliniam stimului, kuomet nerodomas adapteris ir palyginimui parodyta kaip skyrėsi VP prieš tai parodžius fiksuotą adapterį bei keičiant kontrolinio stimulo dydį. Kiekvienas stulpelis yra lygus vidutiniam VP skaičiui 0,1 s ilgio laiko intervale. Stulpelio aukštis atitinka skalę parodyta viršuje dešinėje. Tamsiai pilki stulpeliai atitinka kontrolinio stimulo sukeltus ON atsakus. Regos stimulų rodymo laikas parodytas grafike kaip pilkos juostos einančios per visus grafikus. (B) Pavaizduotas paveikslėlio A dalyje gautų ON atsakų (tamsiai pilki stulpeliai) vidurkis. (C) Normalizuotų adaptuotų ON atsakų kreivė.

21

1 lentelė. 1.80 adapterio rezultatai naudojant skirtingų dydžių stimulus (normalizuotų adaptuotų atsakų vidutinės reikšmės, gautos testuose 10 skirtinguose neuronuose, angl. 'single unit').

2 lentelė. 6.20 adapterio rezultatai naudojant skirtingų dydžių stimulus (normalizuotų adaptuotų atsakų vidutinės reikšmės, gautos testuose 41 skirtinguose neuronuose, angl. 'single unit').

Stimulų dydžiai (laipsniais) Vidurkis Standartinis nuokrypis Standartinė paklaida 1.8 0.320 0.282 0.100 3.4 0.478 0.429 0.143 6.2 0.977 0.200 0.067 11.3 0.868 0.315 0.097 20.8 0.901 0.214 0.068 38.2 1.078 0.119 0.037 70 0.905 0.147 0.046 Stimulų dydžiai (laipsniais) Vidurkis Standartinis nuokrypis Standartinė paklaida 1.8 0.192 0.258 0.115 3.4 0.198 0.746 0.159 6.2 0.168 0.439 0.074 11.3 0.577 0.270 0.042 20.8 0.828 0.293 0.046 38.2 0.827 0.287 0.045 70 0.780 0.269 0.042

22

3 lentelė. 20.80 adapterio rezultatai naudojant skirtingų dydžių stimulus (normalizuotų adaptuotų atsakų vidutinės reikšmės, gautos testuose 18 skirtinguose neuronuose, angl. 'single unit').

Toliau pateikiami statistiniai rezultatai adaptuotų atsakų visų 7 stimulų bei atitinkamų adapterių (4 lentelė).

4 lentelė. Statistinis reikšmingumas skirtumų tarp normalizuotos adaptacijos vidutinių reikšmių skirtingiems adapterių dydžiams (p<0.05).

Mažesniems 1.80

; 6.20 dydžio adapteriams adaptacija stebima, kai testo stimulo dydis yra mažesnis ar panašus į adapterio dydį. Kai adapterio dydis 6.20

, buvo lyginami normalizuoti adaptuoti

Stimulų dydžiai (laipsniais) Vidurkis Standartinis nuokrypis Standartinė paklaida 6.2 -0.031 0.497 0.150 11.3 0.199 0.496 0.120 20.8 0.168 0.341 0.080 38.2 0.346 0.428 0.101 70 0.270 0.383 0.090 Eilės numeris Stimulų dydžiai (laipsniais)

Adap 1.8/Adap 6.2 Adap 1.8/Adap 20 Adap 6.2/Adap 20

1. 1.80 0.462 2. 3.40 0.067 0.037 0.157 3. 6.20 0.000 0.185 0.000 4. 11.30 0.007 0.001 0.001 5. 20.80 0.286 0.000 0.000 6. 38.20 0.005 0.000 0.000 7. 700 0.107 0.000 0.000

23

atsakai, esant skirtingiems stimulo dydžiams: 1.80

; 3.40; 6.20; 11.30; 20.80; 38.20; 700. Rezultatuose pateiktas adaptuotų normalizuotų atsakų dydis atlikus jų vidurkinimą, iš viso su 1.80 adapteriu testuoti 10 neuronų (angl. 'single unit'), viso atlikti 66 testai, su 6.20

- 41 neuronas ir viso 226 testai (ne visuose neuronuose gauti atsakai visiems kontrolinio stimulo dydžiams). Kai adaptuotas ir kontrolinis atsakas yra lygus, gaunama normalizuoto adaptuoto atsako vertė yra lygi vienetui. Todėl rezultatai yra lyginami su vienetu. Normalizuotų adaptuotų atsakų vienetas reiškia nėra adaptacijos, o nulis, kad yra labai stipri adaptacija, nes nebuvo atsako. Kitaip sakant, kuo mažesnis gautas adaptuotų atsakų skaičius, tuo didesnė įvykusi adaptacija.

Gauti rezultatai rodo, kad esant 6.20 adapteriui, atsakai, lyginant su vienetu, buvo mažiausi esant 1.80; 3.40; 6.20; 11.30 dydžių stimulams: 0.168 (6.20) < 0.192 (1.80) < 0.198 (3.40) < 0.577 (11.30) (p<0.01, n = 35 ÷ 41). Šios reikšmės yra mažesnės lyginant su likusiomis atsakų reikšmėmis didesnių stimulų, tokių kaip 20.80

, 38.20 bei 700 (p<0.001, n = 41), kurių atsakai buvo: 0.780 (700) < 0.827 (38.20) < 0 .828 (20.80). Šie rezultatai parodo, kad esant 6.20 adapteriui ir mažesnių stimulų (1.80; 3.40; 6.20; 11.30) gauti atsakai yra arčiau nulio, vadinasi įvykusi stipri adaptacija. Didesniųjų stimulų (20.80

; 38.20; 700) adaptuotų atsakų rezultatai arčiau vieneto reikšmės, o tai reiškia, kad adaptacija beveik nestebima.

Taip pat buvo gauti rezultatai normalizuotų adaptuotų atsakų, kai naudotas adapteris buvo 1.80 dydžio, esant skirtingiems stimulams: 1.80 ; 3.40; 6.20; 11.30; 20.80; 38.20; 700 (1 lentelė). Iš šių gautų rezultatų matome, kad esant mažesniems stimulams, gautos reikšmės yra nedidelės 0.320 (1.80

) ir 0.478 (3.40) t.y. arčiau nulio reikšmės (adaptuotų normalizuotų atsakų), o tai rodo didesnę adaptaciją. Tuo tarpu esant didesniems stimulams normalizuotų atsakų reikšmės didėja, pvz. stimulas 38.20 – atsakas 1.078, stimulas 700 – atsakas 0.905, tai rodo, kad adaptacija nestebima (reikšmės virš arba beveik vienetas, p>0.05, n = 10). Šie pavyzdžiai rodo, kad mažesnio 1.80, 6.20 dydžio adapteriams adaptacija stebima, kai stimulas yra panašaus ar mažesnio dydžio nei adapteris.

Kai adapteris didelis, adaptacija stipresnė, nei kai adapteris mažas.

 Palyginamos reikšmės tarp 3 adapterių dydžių (1,80, 6.20, 20.80 atitinkamai), kai stimulas buvo 38.20 atsakai: 1.078 (1.80, n=10) > 0.827 (6.20, n=41) > 0.346 (20.80, n=18) (p<0.05), tai rodo,

kad didžiausio adapterio yra mažiausia atsako reikšmė, o tai reiškia didžiausią adaptaciją.

 Palyginamos reikšmės tarp 3 adapterių dydžių (1.80

, 6.20, 20.80 atitinkamai), kai stimulas buvo 700 atsakai: 0.905(1.80, n=10) > 0.780 (6.20, n=41) > 0.270 (20.80, n=18) (p<0.05), taip matome

didžiausio adapterio mažiausią reikšmę, o tai rodo stipriausią adaptacijos efektą (1,2,3 lentelės). Didelis 20.80 adapteris smarkiai sumažino atsakus į visų dydžių kontrolinį stimulą. Kai buvo naudojamas 20.80 adapteris, atsakai visų stimulų buvo stipriai sumažinti (3 lentelė). Svarbu, kad gauti atsakų dydžiai yra suskaičiuoti vidurkiai visų gautų atsakų, taip pat pateikti rezultatai yra normalizuoti adaptuoti atsakai. Normalizuotų adaptuotų atsakų reikšmė vienetas reiškia - nėra adaptacijos, o nulis,

24

kad yra labai stipri adaptacija, nes nebuvo jokio atsako. Iš šių rezultatų matome, kad esant 20.80 adapteriui visi skirtingų stimulų atsakai buvo smarkiai sumažinti t.y. jų reikšmės nedidelės, arti nulio, o tai reiškia, kad įvykusi ryški adaptacija, naudojant didelį adapterių.

Nors seniai buvo žinoma, kad žiurkės VK neuronų atsakai patiria adaptacija, jos savybės buvo beveik netirtos. Tad adaptacijos savybės žiurkių VK buvo aprašytos 2018 metais šio darbo vadovo Gyčio Baranausko ir LSMU studentės Juntautės Bytautienės straipsnyje, kuriame pagrindinis eksperimentinis atradimas yra, kad bent dvi adaptacijos formos daro įtaką regos reakcijai žiurkių VK. Pirmoji adaptacijos forma vadinama „vietine“, nes adaptacija stebima, kai adapteris ir stimulas yra bendrai lokalizuoti klasikiniame receptiniame lauke. Buvo rasta, kad „vietinė“ adaptacija įvyksta tik esant mažiems stimulams, jos metu tiek ON, tiek OFF atsakai buvo sumažinti. ON atsakams reikėjo kelių sekundžių grįžti į pradinę stadiją, OFF atsakams reikėjo mažiau nei sekundės. Taigi, mažiems regos stimulams adaptacijos efektas erdvėje paplinta labai ribotai, tačiau nebuvo nustatyta, ar toks ribotas erdvinis pasklidimas yra toks pat ir dideliems regos stimulams. Antroji straipsnyje aprašyta adaptacijos forma įvyksta, kai adapterio stimulas yra padėtas daugiau kaip 10 ° atstumu nuo stimulo, ši forma vadinama „nevietine“ adaptacija. Jos metu adaptacijos poveikis priklauso nuo adapterio vietos receptinio lauko (RL) viduje arba išorėje bei nuo RL dydžio. Jei adapteris buvo dedamas šalia mažo RL (<20°), tada daugeliu atveju ON atsakai sustiprinami kelioms milisekundėms, o OFF atsakams nebuvo įtakos. Tačiau, jei adapteris buvo RL viduje, tuomet tiek ON, tiek OFF atsakų reikšmės sumažėja net tada, kai adapteris buvo >10 ° atstumu nuo stimulo. Šiuo atveju ON atsakai atsistatė greitai, per mažiau nei pusė sekundės, tuo tarpu OFF atsakai liko nepakitę. Šis greitas ON atsakų atsistatymas ir nepakitę OFF atsakai yra pagrindinis skirtumas tarp nevietinės adaptacijos formos ir vietinės adaptacijos [54].

Apibendrinant šio baigiamojo magistrinio darbo rezultatus, galima teigti, kad didžiausias adapteris 20.80 sukelia stipriausią adaptaciją visų dydžių stimulams: jo normalizuotų atsakų reikšmės mažiausios, tai reiškia arčiausiai nulio. 1.80

ir 6.20 adapteriai sukelia didžiausią adaptaciją, kai stimulai yra panašaus dydžio arba mažesni už juos (4 pav.).

25

4 pav. 1.80, 6.20, 20.80 dydžių adapterių normalizuotų atsakų reikšmės

Pavaizduoti skirtumai tarp 1.80, 6.20, 20.80 dydžių adapterių adaptuotų normalizuotų atsakų reikšmių į skirtingo dydžio kontrolinius stimulus. Pateikti atsakų vidurkiai su standartinė paklaida (pagaliukai grafike).

26

13. IŠVADOS

1. Mažesniems 1.80; 6.20 dydžio adapteriams adaptacija stebima, kai testo stimulo dydis yra mažesnis ar panašus į adapterio dydį.

2. Adaptacija didesnio dydžio (>20.80) kontroliniams stimulams stiprėja augant adapterio dydžiui.

3. Didelis 20.80 adapteris smarkiai sumažino atsakus į visų dydžių kontrolinį stimulą.

27

14. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

Tik po didelių, ryškių stimulų akies jautrumas sumažėja visame regos lauke, ne tik rodomo stimulo vietoje. Todėl svarbu pateikiant testus nenaudoti didelių stimulų, nes tai gali sukelti pašalinius efektus, kai sumažėja jautrumas regos vaizdams, esantiems toli nuo rodyto pirmo stimulo.

28

15. LITERATŪROS SĄRAŠAS

(1) Robert H Wurtz, Wilsaan M Joiner, and Rebecca A Berman. Neuronal mechanisms for visual stability: progress and problems. Philosophical Transactions of the Royal Society of London B: Biological Sciences, 366(1564):492–503, 2011.

(2) Krauzlis RJ, Lovejoy LP, Zenon A. Superior colliculus and visual spatial attention. Annu Rev Neurosci. 2013; 36:165-182.

(3) Leinonen H, Tanila H. Vision in laboratory rodents-Tools to measure it and implications for behavioral research. Behav Brain Res. 2017; S0166-4328(17)30870-7.

(4) Ellis EM, Gauvain G, Sivyer B, Murphy GJ. Shared and distinct retinal input to the mouse superior colliculus and dorsal lateral geniculate nucleus. J Neurophysiol. 2016; 116(2):602-610.

(5) Cang J., Savier E., Barchini J., Liu X. (2018). Visual function, organization, and

development of the mouse superior colliculus. Annu. Rev. Vis. Sci. 10.1146/annurev-vision-091517-034142.

(6) Drager UC, Hubel DH. Responses to visual stimulation and relationship between visual, auditory, and somatosensory inputs in mouse superior colliculus. Journal of Neurophysiology. 1975Jan;38(3):690–713.

(7) Oyster, C. W. &amp; Takahashi, E. S. Responses of rabbit superior colliculus neurons to repeated visual stimuli. J Neurophysiol 38, 301–312 (1975).

(8) Shapley R, Enroth-Cugell C. Chapter 9 Visual adaptation and retinal gain controls. Progress in Retinal Research. 1984;3:263–346.

(9) Solomon SG, Kohn A. Moving Sensory Adaptation beyond Suppressive Effects in Single Neurons. Current Biology. 2014;24(20).

(10) Stoelzel CR, Huff JM, Bereshpolova Y, (庄骏) Jun Zhuang, (黑晓娟) Xiaojuan Hei, Alonso J-M, et al. Hour-long adaptation in the awake early visual system. Journal of Neurophysiology. 2015;114(2):1172–82.

(11) Keller AJ, Houlton R, Kampa BM, Lesica NA, Mrsic-Flogel TD, Keller GB, et al. Stimulus relevance modulates contrast adaptation in visual cortex. eLife. 2017;6.

(12) Clark DA, Benichou R, Meister M, Silveira RAD. Dynamical Adaptation in Photoreceptors. PLoS Computational Biology. 2013;9(11).

(13) Stoelzel CR, Huff JM, Bereshpolova Y, (庄骏) Jun Zhuang, (黑晓娟) Xiaojuan Hei, Alonso J-M, et al. Hour-long adaptation in the awake early visual system. Journal of Neurophysiology. 2015;114(2):1172–82.

(14) Ledue EE, King JL, Stover KR, Crowder NA. Spatiotemporal specificity of contrast adaptation in mouse primary visual cortex. Frontiers in Neural Circuits. 2013;7.

29

(15) Ellis EM, Gauvain G, Sivyer B, Murphy GJ. Shared and distinct retinal input to the mouse superior colliculus and dorsal lateral geniculate nucleus. J Neurophysiol. 2016; 116(2):602-610. (16) G. Baranauskas, G. Svirskis, T. Tkatch. Spatial synchronization of visual stimulus– evoked gamma frequency oscillations in the rat superior colliculus. Neuroreport. 2016;27(3):203–8.

(17) David A Leopold. Primary visual cortex, awareness and blindsight. Annual review of neuroscience, 35:91, 2012.

(18) May PJ. The mammalian superior colliculus: laminar structure and connections [Prieiga per internetą]. Progress in Brain Research. Elsevier; 2005 [žiūrėta 2020 m. Vasario 11 d.]. Available from: https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0079612305510112?via=ihub

(19) Gharaei S, Arabzadeh E, Solomon SG. Integration of visual and whisker signals in rat superior colliculus. Sci Rep. 2018 Nov 6;8(1):16445.

(20) Wallace M.T., Meredith M.A., Stein B.E. Converging influences from visual, auditory, and somatosensory cortices onto output neurons of the superior colliculus. J. Neurophysiol. 1993;69:1797–1809.

(21) Gharaei S, Arabzadeh E, Solomon SG. Integration of visual and whisker signals in rat superior colliculus. Scientific Reports. 2018Jun;8(1).

(22) Gandhi NJ, Katnani HA. Motor Functions of the Superior Colliculus. Annual Review of Neuroscience. 2011;34(1):205–31.

(23) Wurtz RH. Corollary Discharge Contributions to Perceptual Continuity Across Saccades. Annual Review of Vision Science. 2018;4(1):215–37.

(24) Terao Y, Fukuda H, Yugeta A, Hikosaka O, Nomura Y, Segawa M, et al. Initiation and inhibitory control of saccades with the progression of Parkinson’s disease - changes in three major drives converging on the superior colliculus. Neuropsychologia. 2011;49(7):1794–806.

(25) Choi SM, Lee SH, Choi KH, Nam TS, Kim JT, Park MS, et al. Directional asymmetries of saccadic hypometria in patients with early Parkinson’s disease and unilateral symptoms. Eur Neurol. 2011;66(3):170–4.

(26) Blekher T, Weaver M, Rupp J, Nichols WC, Hui SL, Gray J, et al. Multiple step pattern as a biomarker in Parkinson disease. Parkinsonism Relat Disord. 2009;15(7):506–10.

(27) Shaikh AG, Factor SA, Juncos JL. Saccades in progressive Supranuclear palsy-maladapted, irregular, curved, and slow. Mov Disord Clin Pract. 2017;4(5):671–81.

(28) Chen AL, Riley DE, King SA, Joshi AC, Serra A, Liao K, et al. The disturbance of gaze in progressive supranuclear palsy: Implications for pathogenesis. Front Neurol. 2010;1:147.

(29) Bhidayasiri R, Riley DE, Somers JT, Lerner AJ, Büttner-Ennever JA, Leigh RJ. Pathophysiology of slow vertical saccades in progressive supranuclear palsy. Neurology. 2001;57(11):2070–7.

30

(30) Shaikh AG, Factor SA, Juncos JL. Saccades in progressive Supranuclear palsy-maladapted, irregular, curved, and slow. Mov Disord Clin Pract. 2017;4(5):671–81.

(31) Rottach KG, Riley DE, DiScenna AO, Zivotofsky AZ, Leigh RJ. Dynamic properties of horizontal and vertical eye movements in parkinsonian syndromes. Ann Neurol. 1996;39(3):368–77.

(32) Katz B Rimmer S. Ophthalmologic manifestations of Alzheimer&#39;s disease. Surv Ophthalmol.1989; 34: 31–43.

(33) Uhlmann RF, Larson EB, Koepsell TD, Rees TS, Duckert LG. Visual impairment and cognitive dysfunction in Alzheimer’s disease. Journal of General Internal Medicine. 1991;6(2):126– 32.

(34) Litovsky RY, Fligor BJ, Tramo MJ. Functional role of the human inferior colliculus in binaural hearing. Hearing Research. 2002;165(1-2):177–88.

(35) May PJ. The mammalian superior colliculus: laminar structure and connections. Prog Brain Res. 2006;151:321–378.

(36) Collins SJ, Ahlskog JE, Parisi JE, Maraganore DM. Progressive supranuclear palsy: neuropathologically based diagnostic clinical criteria. Journal of Neurology, Neurosurgery & Psychiatry. 1995Jan;58(2):167–73.

(37)Dickson DW, Ahmed Z, Algom AA, Tsuboi Y, Josephs KA. Neuropathology of variants of progressive supranuclear palsy. Current Opinion in Neurology. 2010;23(4):394–400.

(38) Dickson DW, Rademakers R, Hutton ML. Progressive supranuclear palsy: pathology and genetics. Brain Pathol. 2007;17:74–82.

(39) Gutman AM, Kuras AV. Study of frog retino-tectal synapses using a method of recording the summary extracellular PSP of the synapses of a single neuron. Neirofiziologiia. 1976; 8(4):434-437.

(40) Leinonen H, Tanila H. Vision in laboratory rodents-Tools to measure it and implications for behavioral research. Behav Brain Res. 2017; S0166-4328(17)30870-7.

(41) Baginskas A, Kuraite V, Kuras A. Phasic nicotinic potentiation of frog retinotectal transmission facilitates eliciting of higher activity level of the tectum column. Neurosci Lett 2013; 554:1-5.

(42) Baginskas A, Kuraite V, Kuras A. Phasic nicotinic potentiation of frog retinotectal transmission enhances intrinsic activity of tectum column. Neurosci Res 2012; 74(1):42-47

(43) Baginskas A, Kuraite V, Kuras A. Frog retinal ganglion cells projecting to the tectum layer F release acetylcholine as co-mediator. Neurosci Lett. 2012; 522(2):145-150.

(44) Baginskas A, Kuraite V, Kuras A. Presynaptic nicotinic potentiation of a frog retinotectal transmission evoked by discharge of a single retina ganglion cell. Neurosci Res. 2011; 70(4):391-400.

31

(45) Baginskas A, Kuras A. Retinal co-mediator acetylcholine evokes muscarinic inhibition of recurrent excitation in frog tectum column. Neurosci Lett. 2016; 629:137-142.

(46) Baginskas A, Kuras A. Muscarinic inhibition of recurrent glutamatergic excitation in frog tectum column prevents NMDA receptor activation on efferent neuron. Exp Brain Res. 2011; 208(3):323-334.

(47) Svirskis G, Baranauskas G, Svirskiene N, Tkatch T. Visual Stimuli Evoked Action Potentials Trigger Rapidly Propagating Dendritic Calcium Transients in the Frog Optic Tectum Layer 6 Neurons. PLoS One. 2015; 10(9):e0139472.

(48) Svirskis G, Svirskiene N, Gutmaniene N. An eye-tectum preparation allowing routine whole-cell recordings of neuronal responses to visual stimuli in frog. J Neurosci Methods 2009; 180(1):22-28.

(49) Gutmaniene N, Svirskiene N, Svirskis G. Spikelet currents in frog tectal neurons with different firing patterns in vitro. Neurosci Lett. 2006; 406(1-2):142-147.

(50) Baranauskas G, Svirskis G, Tkatch T. Spatial synchronization of visual stimulusevoked gamma frequency oscillations in the rat superior colliculus. Neuroreport. 2016; 27(3):203-208.

(51) Dakneviciute E. Neuroninių signalų virsmų tyrimas žiurkės viršutiniuose kalneliuose. Lithuanian University of Health Science: Lithuanian University of Health Science; 2016.

(52) Bytautiene J, Baranauskas G. Rat superior colliculus neurons respond to large visual stimuli flashed outside the classical receptive field. Plos One. 2017 Apr 5;12(4).

(53) Bytautiene J, Baranauskas G. Experimentally derived model shows that adaptation acts as a powerful spatiotemporal filter of visual responses in the rat collicular neurons. Sci Rep. 2018 Jun 12;8(1):8942.

(54) Watson C, Paxinos G. The Rat Brain in Stereotaxic Coordinates. 6th ed. Amsterdam: Elsevier; 2007.

(55) Baranauskas G, Svirskis G, Svirskiene N, Tkatch T, editors. The properties of collision sensitive neurons in the rat superior colliculus. Annual SFN Meeting; 2013.

(56) Unsupervised spike detection and sorting with wavelets and superparamagnetic clustering. Quiroga RQ, Nadasdy Z, Ben-Shaul Y Neural Comput. 2004 Aug; 16(8):1661-87.

(57) Harris KD, Henze DA, Csicsvari J, Hirase H, Buzsaki G. Accuracy of tetrode spike separation as determined by simultaneous intracellular and extracellular measurements. J Neurophysiol. 2000; 84(1):401-414.

32

16. PRIEDAI

Tiesiogiai su darbu susijęs pristatymas konferencijoje:

1. Piekutė, K.; Baranauskas, G. Both global and local effects are detected in adaptation to light in the rat superior colliculus neurons // XI international conference of Lithuanian Neuroscience Association "Behavioural medicine and neuroplasticity" : 29 November 2019, Kaunas, Lithuania. Kaunas : Lithuanian Neuroscience Association, 2019. p. 46-46, no. p24.