LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Laura Alūzaitė
PIENO SUDĖTIES IR KOKYBĖS RODIKLIŲ ANALIZĖ
PRIKLAUSOMAI NUO KARVIŲ LAIKYMO IR MELŽIMO
BŪDO
MILK COMPOSITION AND QUALITY INDICATORS
ANALYSIS DEPENDS OF COWS KEEPING CONDITIONS
AND MILKING TECHNOLOGY
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASPATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Pieno sudėties ir kokybės rodiklių analizė priklausomai nuo karvių laikymo ir melžimo būdo“.
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas,
pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
TURINYS
SUMMARY ... 5
ĮVADAS... 6
I. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8
1.1. Pieno sudėtis ... 8
1.2. Pieno kokybės rodikliai ... 12
1.3. Pieno ydos ... 13
1.4. Pagrindinių veiksnių įtaka pieno sudėčiai ir savybėms ... 14
1.5. Laikymo sąlygos ... 16
1.6. Melžimas ... 17
1.7. Slaptasis karvių mastitas ... 18
II. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI ... 20
III. REZULTATAI ... 22
IV. REZULTATŲ APTARIMAS ... 30
IŠVADOS ... 32
SANTRAUKA
Darbo tikslas buvo išanalizuoti skirtingai laikomų ir melžiamų karvių pieno sudėties ir kokybės rodiklius.
Darbo uždaviniai buvo išanalizuoti tiriamų melžiamų karvių pieno sudėtį ir kokybę, įvertinti ir palyginti skirtingai laikomų ir melžiamų karvių pieno sudėtį, įvertinti ir palyginti skirtingai laikomų ir melžiamų karvių somatinių ląstelių skaičių piene.
Tyrimui buvo pasirinktas ūkis, kuriame karvės laikomos dviejose fermose ir gyvuliai buvo laikomi bei melžiami skirtingais būdais. Kontrolinio melžimo metu buvo paimtas pienas tyrimams atlikti. Buvo nustatyti pieno riebalų, baltymų kiekiai, somatinių ląstelių skaičius tiriamajame piene.
Duomenys analizuoti skaičiuokle „Excel“. Skaičiuojami statistiniai rodikliai: narių skaičius, aritmetinis vidurkis, aritmetinio vidurkio paklaida, duomenų statistinis patikimumas. Rezultatai laikyti patikimais, kai p<0,05.
Nustatyta, jog didesnis pieno baltymingumas proc., riebumas proc., bei somatinių ląstelių skaičius tūkst./ml buvo karvių piene, kurios laikomos pririštos. Tai reiškia, kad šios fermos karvių pieno sudėties rodikliai aukštesni, bet dvigubai didesnis somatinių ląstelių skaičius (kokybės rodiklis) parodo, kad pienas gaunamas ne toks kokybiškas ir ferma turi problemų su karvių sveikatingumu.
8,3 proc. visų palaido laikymo karvių piene, bei 20,2 proc. visų pririšto laikymo būdo karvių piene, somatinių ląstelių skaičius viršijo 500 tūkst./ml.
Rugpjūčio mėn. laikant karves palaidu būdu pieno riebumas proc. nustatytas mažiausias per visą tiriamąjį laikotarpį.
Birželio ir rugpjūčio mėn. laikant karves pririštu būdu pieno baltymingumas proc. buvo žemesnis, nei kitais metų sezonais.
SUMMARY
The main goal of this thesis is to analize milk quality and composition in differently held dairy cows.
To achieve this goal, first we analyzed the quality and composition in investigated cows; secondly, we eveluated and compared milk composition in differently held cows; finally, we eveluated and compared the number of somatic cells in differently held dairy cows.
For analysis we chose a farm, which was divided into two. In both parts of the farm cows were held and milked differently. During the control milking we collected milk for analysis. We determined the amount of fat, protein and somatic cells in the analyzed milk.
The data was analyzed using Excel with which we calculated the number of members, arithmetic average, standart deviation, and reliability. The results were reliable, if p < 0,05.
We determined that the greater amount of protein (%), fat (%), the number of somatic cells thousands/ml was in dairy cows that are held tethered. This shows that, in this farm, milk composition is greater, but also the number of somatic cells is twice as big, which means that the milk quality is not good, and that there are health problems in this farm.
8,3 percent all loose cow's milk, and 20,2 percent pegged all manner of storage of cow milk somatic cell count exceeded 500 thousand./ml.
In August keeping cows loose manner percent milk fat the lowest of the entire study period. In June and August keeping tethered cows milk protein content by percent was lower than in other seasons.
ĮVADAS
Pienu vadinаmas iš vieno ar kelių melžimų surinktаs laktuojančių gyvulių tešmens normаlios sekrecijos produktas, skirtas tiesiogiai vartoti arba perdirbti, į kurį nepridėta jokių priedų ir iš kurio nepašalintos jokios sudedamosios dalys (Gudonis, 2009). Jis skirtas vartoti kaip skystas pienas arba naudoti tolimesniam perdirbimui. Jeigu toks prekybai siūlomas pienas nepašildytas iki aukštesnės kaip 40 oC temperatūros arba nėra apdorotas kokiu kitu lygiaverčiu efektyvumo metodu, siekiant nesuklaidinti vartotojo, jis turi būti vadinamas „žaliu pienu“ (Gudonis, 2005).
Pienas – vienas iš svarbiausių mūsų šalies gyventojų maisto produktų (Japertas, 2000). Pienas yra tobuliausias natūralus maisto produktas. Jis turi maistinių, biologinių ir energinių savybių. Tą apsprendžia cheminė jo sudėtis ir didelė biologinė vertė (Stankūnienė ir kt., 2008). Tai nepakeičiamas maisto produktas vaikams, seniems žmonėms ir ligoniams. Jis yra lengvai virškinamas ir pasisavinamas (Stankūnienė, Tacas, 2004). Jame yra visų lengvai įsisavinamų maisto medžiagų, reikalingų organizmui augti: riebalų, baltymų, angliavandenių ir mineralinių medžiagų. Be to, piene yra ir kitų organizmui svarbių maisto komponentų: vitaminų, fermentų, organinių rūgščių, hormonų, imuninių medžiagų. Nustatyta, kad piene yra daugiau kaip 200 įvairių medžiagų, reikalingų žmogaus organizmo ląstelėms atsinaujinti ir energijai gauti (Juškienė ir kt., 2007).
Pienininkystė Lietuvoje yra prioritetinė žemės ūkio šaka. Lietuvos bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūroje pieno gamyba sudaro apie 21 proc. (Šernienė, Sekmokienė, 2006). Pasaulyje labiausiai paplitęs karvių pienas. Jo gryno suvartojimas bei iš jo pagaminti produktai sudaro apie 91 proc. viso suvartojamo pieno kiekio (Lazdauskienė, Liutkevičius, 2005).
Pieno kiekis ir jo kokybė, melžiamų karvių sveikatingumas ir ilgaamžiškumas labai priklauso nuo taisyklingos melžimo technologijos (Stankūnienė, Tacas, 2004).
Karvės sveikata, pieno kiekis ir kokybė labai priklauso nuo to, kaip pasiruošiama melžti (Staniškienė ir kt., 2007).
Aukštos kokybės pieno produktus galima pagaminti tik iš aukščiausios kokybės pieno. Pieno kokybė vertinama, nustačius somatinių ląstelių skaičių (SLS) ir bendrą bakterinį užterštumą (BBU) (Japertas, 2000).
Viena iš pagrindinių priežasčių, neigiamai veikiančių pieno kokybę, yra mikroorganizmai. Jų gausu patalpų ore, ant gyvulio odos, tešmens, blogai išplautuose pieno induose ir kt. Todėl norint gauti geros kokybės pieną, reikia ne tik mokėti tinkamai ir švariai pamelžti karvę, bet ir sudaryti gyvuliui švarią, kuo mažiau mikroorganizmais užterštą aplinką (Skimundris ir kt., 2004).
Darbo tikslas:
Išanalizuoti skirtingai laikomų ir melžiamų karvių pieno sudėties ir kokybės rodiklius. Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti tiriamų karvių pieno sudėtį ir kokybę;
2. Įvertinti ir palyginti skirtingai laikomų ir melžiamų karvių pieno sudėtį.
I. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Pieno sudėtis
Pienas – baltas, neskaidrus skystis. Karves ganant ganyklose pienas gali įgauti gelsvą spalvą. Jis yra tipiško, švelnaus, specifinio skonio ir kvapo, homogeniškos konsistencijos, be dribsnių ir krešulių. Pieną sudarančios medžiagos skirstomos į pagrindines, piene sudarančias didžiąją dalį jo kiekio (baltymai, riebalai, angliavandeniai ir vanduo), gretutines, piene aptinkamas nedideliais kiekiais (fermentai, mineralinės medžiagos, vitaminai ir kt.) ir pašalines. Pašalinėms medžiagoms priklauso įvairiais būdais į pieną patekusios medžiagos (pvz., per orą, nuo pašarų, veterinarinių bei sanitarinių manipuliacijų ar pieno perdirbimo metu) (Šernienė, Sekmokienė, 2013).
Pienas yra nepakeičiamas maisto produktas. Jo maistinę vertę sudaro didelis kaloringumas, sudėtinių dalių įvairumas, geras skonis, dietinės savybės (Vaitauskas ir kt., 1976). Pieno cheminė sudėtis pateikiama 1 lentelėje.
1 lentelė. Karvės pieno cheminė sudėtis proc. (Juškienė ir kt., 2007).
Sudėtinės dalys Nuo – iki Vidutiniškai
Vanduo 82,7 – 90,7 87,5 Sausosios medžiagos 9,3 – 17,3 12,5 Riebalai 2,7 – 7,0 3,8 Baltymai: 2,0 – 5,0 3,3 Kazeinas 1,8 – 4,5 2,7 Albuminas 0,2 – 0,7 0,5 Globulinas 0,05 – 0,15 0,1 kiti baltymai 0,05 – 0,2 0,1 Nebaltyminiai junginiai 0,02 – 0,08 0,05
Pieno cukrus (laktozė) 4,0 – 5,3 4,7
Mineralinės medžiagos 0,5 – 1,0 0,7
Dujos 3,0 – 15,0 7,0
Vanduo. Yra didžiausia pieno sudėtinė dalis ir visų pieno sudėtinių dalių skiediklis
(Staniškienė ir kt., 2007).
Tai būtina sudėtinė pieno dalis, kurioje ištirpusios įvairios sausosios pieno medžiagos. Apie 95 – 97 proc. pieno vandens yra laisvo, t. y. nesusijungusio su kitomis pieno dalimis. Jame yra
ištirpusios mineralinės medžiagos, angliavandeniai, rūgštys, vitaminai ir kt. Kita vandens dalis (2 -2,5 proc.) absorbuota, t.y. susijungusi su baltymais, polisacharidais ir kt.
Sausosios medžiagos. Išdžiovinus pieną 102 - 105 °C temperatūroje iki pastovios masės, lieka
vadinamosios sausosios pieno medžiagos. Jas sudaro visos pieno sudėtinės dalys, išskyrus vandenį ir dujas. Nuo sausųjų medžiagų kiekio priklauso maistinė pieno vertė, taip pat įvairių pieno produktų išeiga.
Pieno riebalai. Riebalai yra viena iš svarbiausių pieno sudėtinių dalių. Jie lengvai asimiliuojami ir žmogaus organizmui reikalingi kaip energijos šaltinis. Riebalai piene sudaro smulkius l - 5 μm skersmens rutulėlius, matomus tik per mikroskopą. Rutulėlių didumas priklauso nuo karvės veislės, laktacijos fazės ir individualių savybių. Pieno riebaluose yra apie 60 proc. sočiųjų riebiųjų rūgščių ir apie 40 proc. neprisotintų riebiųjų rūgščių. Pieno riebalų sudėčiai įtakos turi gyvulio veislė, laktacijos periodas, pašarai ir kitos aplinkybės.
Baltymai. Tai svarbiausia pieno sudėtinė dalis. Baltymai sintetinami pieno liaukoje iš
aminorūgščių, kurias čia atneša kraujas. Piene yra daugiau kaip 20 įvairių baltymų. Juos galima skirstyti į atskiras grupes: kazeiną ir jo frakcijas, išrūginius baltymus (laktoalbuminą ir globuliną) ir jų frakcijas, riebalų rutulėlių plėvelių ir kitus baltymus.
Piene kazeinas yra susijungęs su kalciu ir sudaro kazeino ir kalcio kompleksą - kalcio kazeinatą. Veikiant rūgštims, kalcis atskyla, o vandenyje netirpus kazeinas iškrinta nuosėdomis. Veikiamas fermentais chimozinu arba pepsinu, koloidinis kazeinas virsta nauja forma – parakazeinu, kuris yra drebučių pavidalo. Naudojantis šiomis kazeino savybėmis gaminami rūgštūs pieno produktai (sūris, varškė ir kt.). Kazeinas pienui suteikia baltą spalvą. Kazeiną sudaro kelios frakcijos, kurių sudėtis ir savybės skiriasi. Svarbiausios kazeino frakcijos yra alfa (α), beta (β) ir gama (γ).
Išrūginiai (serumo) baltymai – albuminai ir globulinai sudaro apie 15 – 22 proc. pieno
baltymų.
Albuminas (laktoalbuminas) tirpsta vandenyje. Tai paprastas baltymas, neturintis fosforo.
Kaitinant pieną didesnėje, kaip 70 °C temperatūroje, laktoalbuminas nusėda ant indo sienelių švelniais dribsniais.
Globulinai (laktoglobulinai) frakcionuojami į α laktoglobuliną, β laktoglobuliną ir imuninius
globulinus (euglobuliną ir pseudoglobuliną). Šildant didesnėje kaip 75 °C temperatūroje, rūgščioje aplinkoje iškrinta nuosėdų pavidalu. Ypač daug laktoglobulinų būna krekenose – apie 10 – 15 kartų daugiau negu normaliame piene. Imuniniai laktoglobulinai labai svarbūs – su jais naujagimiui perduodamos imuninės medžiagos, veikiančios baktericidiškai ir bakteriostatiškai.
Nebaltyminės azotinės medžiagos. Tai tarpiniai ir galutiniai azoto apykaitos produktai, kurie į
pieną patenka iš kraujo. Jų piene yra 0,03 – 0,06 proc. Apie 25 proc. daugiau jų piene būna ganyklos laikotarpiu, lyginant su tvarto laikotarpiu. Tai laisvos aminorūgštys, šlapalas, šlapimo, hipūro, oroto rūgštys, kreatinas ir kreatininas, amoniakas, purino bazės, chlorofilas ir kt.
Pieno cukrus (laktozė). Pagrindinis angliavandenis piene yra laktozė (Šernienė, Sekmokienė,
2013).
Pieno cukraus būna tik piene. Piene jis yra ištirpęs, o išskirtas iš pieno, jis esti kristalų pavidalu. Maistingumu jis prilygsta paprastam cukrui, tik ne taip saldus. Kaitinant pieną didesnėje kaip 100 oC temperatūroje, pakinta laktozė ir pienas įgauna būdingą kvapą ir rudą spalvą dėl susidariusių melanoidinų. Pakaitinus iki 160 - 180 oC temperatūros, įvyksta pieno cukraus karamelizacija. Pieno cukrus, veikiamas pieno rūgšties bakterijų, virsta pieno rūgštimi, kuri sutraukia kazeiną, o veikiamas mielių, suskyla į alkoholį ir anglies dioksidą (CO2).
Citrinos rūgštis. Piene yra apie 0,2 proc. citrinos rūgšties įvairių druskų (citratų) pavidalu.
Citratai reikalingi, kad daugintųsi aromatizuojančios bakterijos (Streptococcus cremoris, Str.
diacetilactis ir kt.), išskiriančios aromatines medžiagas (diacetilį ir kt). Taip citratai sąlygoja pieno
ir pieno produktų aromatą.
Mineralinės medžiagos. Jų piene yra 0,7 - 0,8 proc. Piene yra optimalus jų santykis, todėl jos
labai gerai įsisavinamos virškinimo trakte. Į pieną jos patenka iš kraujo ir būna organinių ir neorganinių rūgščių druskų pavidalu. Jų maistinė ir technologinė svarba yra didelė.
Vitaminai. Piene yra daug vitaminų (apie 30). Svarbiausieji jų yra A, B grupės, PP, C, D, K, E
ir kt. Vitaminų kiekis piene priklauso nuo to, kiek jų buvo pašare, ir nuo gyvulio prieskrandžių bei žarnyno mikroorganizmų veiklos, gyvulių laikymo sąlygų, laktacijos periodo, gyvulių rūšies. Jie turi įtakos pieno spalvai, oksidacijos procesui, lemia skonį (Šernienė, Sekmokienė, 2013).
Fermentai. Tai baltyminės medžiagos, kurias gamina pieno liaukos ląstelės ir pieno
mikroorganizmai. Piene yra hidrolizuojančių fermentų: lipazės, fosfatazės, laktazės, amilazės, proteazių, lizocimo. Lipazė skaldo riebalus į gliceriną ir riebiąsias rūgštis. Todėl esant didesniam lipazės kiekiui piene, pienas apkarsta. Fosfatazė katalizuoja fosforo rūgšties organinių esterių hidrolizę. Ji sunaikinama pasterizuojant pieną 63 - 65 °C temperatūroje. Ši jos savybė naudojama pieno pasterizacijai nustatyti. Fosfatazė į pieną patenka iš pieno liaukos. Laktazė skaldo pieno cukrų. Amilazė - hidrolizino krakmolą iki maltozės. Proteoliziniai fermentai (proteazės) inaktyvuojasi didesnėje kaip 75 - 80 °C temperatūroje. Iš pieno liaukos jų į pieną patenka nedaug. Piene esantis lizocimas (muramidazė) ardo bakterijų ląstelių sienelių polisacharidus ir dėl to jos priverstos žūti. Kartu su kitais apsauginiais veiksniais (imunoglobulinais, leukocitais, ar antikūnais ir kt.) jis padidina šviežiai pamelžto pieno antibakterinį veikimą. Iš svarbesnių oksidacinių
-redukcinių fermentų piene yra peroksidazės, reduktazės ir katalazės. Peroksidazės patenka į pieną tik iš pieno liaukos. Šis fermentas suyra didesnėje kaip 80 - 82 °C temperatūroje. Ši fermento savybė panaudojama pasterizacijai, atliekamai didesnėje kaip 80 °C temperatūroje, kontroliuoti. Reduktazė į pieną ir jo produktus patenka iš pieno mikrofloros. Kuo daugiau bakterijų, tuo gausiau jos gamina šio fermento. Ši savybė naudojama į pieną patekusių mikrobų kiekiui nustatyti. Katalazė organizmo audiniuose suardo kenksmingą vandenilio peroksidą, kuris susidaro vykstant medžiagų apykaitai, pieną katalazė patenka iš pieno liaukos ir iš bakterijų. Ją išskiria daugelis bakterijų, ypač puvimo. Pienarūgščio rūgimo bakterijos katalazės negamina. Ypač daug katalazės būna sergančių mastitu užtrūkstančių karvių piene ir krekenose. Pagal katalazės fermento kiekį piene galima spręsti apie karvės sveikatos būklę.
Hormonai. Tai biologiškai aktyvios medžiagos, kurias išskiria vidinės sekrecijos liaukos į
kraują ir limfą. Jos reguliuoja organizmo funkcijas, kartu – pieno susidarymą ir išsiskyrimą. Piene būna iš kraujo patekusių hormonų: oksitocino, prolaktino, tiroksino, adrenalino, insulino ir kt.
Imuninės medžiagos į kraują patenka iš karvės kraujo. Piene yra šių imunitetą sukeliančių
antikūnų: antitoksinų, agliutininų, precipitinų ir kt. Ypač daug imuninių medžiagų yra krekenose. Imuninės medžiagos yra nepatvarios: pašildžius pieną iki 65 – 70 °C temperatūros, jos inaktyvuojamos.
Dujos. Piene, kaip ir kiekviename su oru susisiekiančiame skystyje, yra dujų. Bendras
ištirpusių dujų kiekis šviežiame piene sudaro apie 12,5 mg/100 ml pieno arba litre yra 50 - 80 ml dujų. Iš jų 55 – 70 proc. sudaro CO2, 5 – 10 proc. – O2 ir 20 – 30 proc. – N2. Ypač jų daug esti tik
pamelžtame piene. Paskui jų po truputį mažėja iki tam tikro pastovaus kiekio, kuris priklauso nuo temperatūros, atmosferos slėgio ir kitų sąlygų. Košiant, maišant, pumpuojant, vežant dujų piene dažniausiai padaugėja. Iš visų piene ištirpusių dujų labiausiai nepageidaujamas deguonis, nes jis sukelia piene oksidaciją. Po separavimo ir pasterizavimo piene ištirpusių dujų lieka daug mažiau. Dujų (CO2, H2S ir kt) gali pagausėti, patekus į pieną dujas gaminantiems mikroorganizmams. Be to,
pienas turi savybę lengvai adsorbuoti dujas, esančias patalpose, kuriose melžiama, pienas apdorojamas ir laikomas. Todėl, jei patalpoje yra pašalinių medžiagų (naftos produktų, kvapnių vaistinių ir kitų medžiagų, sugedusių pašarų), pienas taps nemalonaus kvapo ir skonio (Juškienė ir kt., 2007).
1.2. Pieno kokybės rodikliai
Žalio karvių pieno kokybės rodikliai yra šie: bendras bakterinis užterštumas, somatinių ląstelių skaičius, inhibitorinės (slopinančios) medžiagos bei pieno užšalimo temperatūra (Gudonis, 2007).
Užterštumas bakterijomis
Pamelžtas pienas yra sąlyginai švarus, be bakterijų. Jei pienas po melžimo neužteršiamas, tai atvėsinus jo 1 – ame ml randama tik apie 10000 bakterijų. Jei pienas užteršiamas ir jame nustatoma 3 milijonai bakterijų 1 ml – piene atsiranda ydos, sumažėja pieno laikymo trukmė ir pasinaudojimo galimybės. Dėl šių priežasčių labai svarbu žinoti ir kontroliuoti pieno bakterinio užteršimo šaltinius (Šernienė, 2008).
Somatinių ląstelių skaičius
Tai biologinės kilmės pieno priemaišos, išskiriamos tešmens liaukų pūslelėse ir latakuose: atplyšusios epitelio ląstelės, leukocitai, limfocitai ir raudonieji kraujo kūneliai (Gudonis, 2007). Sveikų karvių piene somatinių ląstelių neturi būti daugiau kaip 200 – 300 tūkst./ml. Atsižvelgiant į įvairių veiksnių įtaką karvės organizmui, priimta, kad sveikų karvių natūraliame piene somatinių ląstelių gali būti iki 400 tūkst./ml. Somatinių ląstelių skaičius priklauso nuo sveikatos būklės, laktacijos periodo, gyvulio amžiaus, veislės, metų laiko, šėrimo, laikymo sąlygų. Padidėjus somatinių ląstelių skaičiui sumažėja pieno riebumas, laktozės kiekis ir primilžiai, bet padidėja baltymingumas. Karvėms, sergant mastitu, bei kitomis ligomis, somatinių ląstelių padaugėja nuo 500 tūkst. iki kelių dešimčių mln./ ml, o laktacijos pabaigoje bei po apsiveršiavimo – nuo 1 iki 6 mln./ml ir daugiau. Somatinių ląstelių skaičius piene vertinamas norint nustatyti pieno rūšį bei įvertinti pieno sanitarinę kokybę. Jei piene randama daug somatinių ląstelių, tai galima teigti, kad pienas gautas iš mastitu sergančių karvių ir jame gali būti infekcijas sukeliančių mikroorganizmų (Skimundris ir kt., 2004).
Inhibitorinės medžiagos
Inhibitoriai - medžiagos, stabdančios ar slopinančios mikroorganizmų aktyvumą bei vystimąsi. Į pieną dažniausiai patenka antibiotikai, plovimo, plovimo – dezinfekavimo, konservuojančios medžiagos. Gydant karves antibiotikais, reikia žinoti, kada organizmas juos išskiria, ir tokių karvių pieno nemaišyti su sveikų karvių pienu. Melžimo įrenginius, pieno indus išplovus ir išdezinfekavus, būtina gerai perplauti švariu vandeniu. Nustačius inhibitorinių medžiagų kiekį piene, įvertinama pieno sanitarinė kokybė bei galimybė gaminti tam tikrus pieno produktus (Stankūnienė, 2008).
Pieno užšalimo temperatūra
Pieno užšalimo temperatūra tiksliausiai apibūdina jo natūralumą. Ji priklauso nuo pieno osmosinio slėgio, kurį sudaro laktozė (pieno cukrus).
Pieno užšalimo temperatūra matuojama termistoriniais krioskopais. Natūralaus pieno užšalimo temperatūra svyruoja nuo minus 0,505 o
C iki minus 0,575 oC (Gudonis, 2007).
Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 146 patvirtintas pieno supirkimo taisykles, pienas turi atitikti šiuos rodiklius:
2 lentelė. Reikalavimai žaliam pienui.
Mikroorganizmų rūšis Rodiklis
Bendras bakterijų skaičius 30 o
C (1 ml) 100000
Somatinių ląstelių skaičius (1 ml) 400000
1.3. Pieno ydos
Nukrypimai nuo normalių pieno organoleptinių savybių vadinami pieno ydomis. Pieno ydas gali sukelti įvairūs veiksniai: mikroorganizmai (saprofitinė mikroflora, pigmentus gaminančios bakterijos ir kt.), galvijų, ypač tešmens, ligos, medikamentai, organizmo fiziologinė būklė, sugedę pašarai, pašaruose esantys nuodingieji ir pieno kokybę bloginantys augalai, netikusios ganyklos, pašalinės medžiagos piene, netinkamas pieno laikymas, pieno falsifikavimas ir kt.
Pieno ydų profilaktika.
Dažniausiai pasitaiko pašarinių ir mikrobinių pieno ydų. Be to, gali būti mišrios pieno ydos. Pašarinės pieno ydos dažniausiai pastebimos tuoj po melžimo, o bakterinės pieno ydos atsiranda jį netinkamai laikant.
Norint išvengti minėtų pieno ydų, reikia griežtai laikytis veterinarinės sanitarijos, šėrimo ir zoohigieninių reikalavimų šeriant, melžiant karves, pieną apdorojant ir transportuojant.
Jei atsiranda pašarinių pieno ydų, karvių racione sumažinama tas ydas sukeliančių pašarų arba visiškai nutraukiamas šėrimas tais pašarais. Jei atsiranda mikrobinių pieno ydų, melžimo įrenginiai ir pieno indai kruopščiai dezinfekuojami.
Pieno kvapo ir skonio ydų nebūna, kai kontroliuojama pašarų kokybė, pašarai, ypač silosas, nelaikomi tvarte, gerai ventiliuojami, pienas nelaikomas tvarte atviruose induose (Skimundris, 1993).
Labai svarbu, kad pienas su ydomis nebūtų maišomas su sveikų karvių natūraliu pienu (Staniškienė ir kt., 2007).
1.4. Pagrindinių veiksnių įtaka pieno sudėčiai ir savybėms
Geros sudėties ir savybių pienas gali būti gautas tik iš sveikų, geros fiziologinės būklės karvių, kurios yra šeriamos tinkamu pašaru ir laikomos pagal veterinarijos taisyklių reikalavimus (Urbienė, 2005).
Pieno kiekis, sudėtis ir savybės priklauso nuo įvairių veiksnių. Juos galima skirstyti į: fiziologinius; patologinius; išorinius; susijusius su pieno gavimu (Šernienė, Sekmokienė, 2013).
Pieno cheminei sudėčiai ir jo savybėms įtakos turi įvairūs veiksniai. Svarbiausieji jų: laktacijos periodas, gyvulių veislė, pašarai ir šėrimo būdas, karvių priežiūros ir laikymo sąlygos, karvių individualios savybės ir jų būklė (Gudonis, 2005).
Karvių laktacija trunka vidutiniškai 305 dienas, o optimalus užtrūkimo laikas – 60 dienų (Jukna, 1998).
Per pirmąsias 5 paras po apsiveršiavimo karvės duoda krekenas, kurios pagal cheminę sudėtį, išvaizdą ir fiziologinį poveikį skiriasi nuo pieno. Jose yra daug lizocimo, globulių, turinčių imuninių savybių ir apsaugančių atvestą veršelį nuo ligų. Vėliau per visą 280 – 285 dienų laktacijos laikotarpį karvės duoda įprastos sudėties pieną. Daugiausia pieno primelžiama pirmo mėnesio pabaigoje ir antrą bei trečią laktacijos mėnesiais. Daugumos visų veislių karvių per antrą ir trečią laktacijos mėnesius pieno riebumas sumažėja, po to pamažu didėja. Po 3 – 4 laktacijos mėnesių prasideda stabilios laktacijos laikotarpis. Pieno primilžis tolygiai mažėja ir kaupiamos maisto medžiagos vaisiaus ir kūno masės prieaugiui (Staufenbiel et al., 2006).
Laktacijos pabaigoje pienas būna 1,20 – 1,45 karto riebesnis negu per pirmąjį laktacijos mėnesį. Užtrūkinamų karvių piene būna daugiau riebalų (5 – 7 proc.), baltymų, mineralinių medžiagų, fermentų ir mažiau pieno cukraus nei laktacijos viduryje primelžtame piene (Ray et al., 1992).
Ūkiuose, kurie turi mažiau pašarų ir prastesnes karvides, daugiausia pieno primelžiama, kai karvės veršiuojasi vėlyvą rudenį ar žiemą.
Karvių pieno kokybė bei jo sudėtis per metus kinta. Kovo – birželio ir rugsėjo – vasario mėnesiais, kuriuos galima susieti tiek su pašarų, tiek su temperatūros pokyčiais. Pavasarį pablogėja pašarų kokybė, taip pat ir pieno sudėtis: piene sumažėja baltymų ir riebalų. Nemažą įtaką šiems pokyčiams turi šiluma ir šaltis. Pieno riebumo mažėjimas sutampa su žiemojimo laikotarpio pabaiga ir pereinamuoju laikotarpiu į ganyklinį. Vasaros metu pieno riebumas yra mažesnis negu žiemą, o
rudenį – didesnis nei pavasarį. O rudenį baltymų ir riebalų piene būna daugiau (Pauliukas ir kt., 2005).
Sergančių užkrečiamomis ir neužkrečiamomis ligomis karvių organizmo normalios fiziologinės funkcijos sutrinka, todėl sumažėja pieno gamyba bei pakinta jo sudėtis (Nir, 2003).
Sergančių karvių piene dažniausiai sumažėja kazeino, riebalų ir laktozės, dėl to pablogėja pieno maistinė, biologinė, energinė vertė bei technologinės savybės (Hamann, Kromker, 1997).
Visavertis šėrimas yra gero karvių produktyvumo pagrindas (Juozaitienė ir kt., 2004).
Pašarai ir šėrimo būdas turi įtakos ne tik kiekybiniams pieno sudedamųjų dalių pokyčiams, bet ir pieno kokybei, technologinėms jo savybėms (Gudonis, 2005).
Keičiantis pieno sudėtinių dalių santykiui, sumažėjus riebalų, baltymų, kazeino, o taip pat esant baltymų pertekliui – blogėja pieno jusliniai rodikliai ir technologinės savybės (Nocek, Russell, 1988).
Pieno riebumas paprastai didėja iki IV laktacijos. Vėliau pieno riebumas kasmet po truputį mažėja, nes karvė pradeda senti ir sulėtėja pieno riebalų sintezė. Be to, toks pienas turi daugiau biologiškai aktyvių medžiagų, lyginant su jaunesnių (dviejų laktacijų) ir senesnių (dešimties laktacijų) karvių pienu. Sulig karvių amžiumi mažėja lakiųjų riebalų rūgščių, bet daugėja nesočiųjų riebalų rūgščių kiekis piene. Po IV – VI laktacijos dažniausiai mažėja kazeino, laktozės kiekis, sumažėja bendrasis pieno rūgštingumas, šiek tiek pablogėja technologinės pieno savybės. Vidutinio amžiaus karvės (šešių laktacijų) duoda geriausios cheminės sudėties ir technologinių savybių pieną.
Karvių produktyvumas siejasi su galimybe atvesti veršelį. Tačiau karvių pieningumas pradeda mažėti jau per pirmą veršingumo mėnesį, o riebalų ir baltymų piene pamažu daugėja.
Daugumos rujojančių karvių sumažėja ne tik pieningumas, bet ir pieno riebumas bei baltymingumas (Jukna, 1998).
Jei pirmaveršių pienas ypač baltymingas – periodas po veršiavimosi iki pirmos rujos taip pat tęsiasi trumpiau. Jei per pirmąsias 4 savaites po veršiavimosi piene nustatomas riebalų koncentracijos padidėjimas – sumažėja karvių apsivaisinimo tikimybė per pirmąjį sėklinimą, o jei pienas riebus daugiau kaip mėnesį – greičiausiai užsitęs periodas po atvedimo (Žilaitis, 2007).
Nei pieno kiekis, nei jo sudėtis visu paros metu nebūna pastovūs. Tai priklauso nuo pašarų kokybės, jų trūkumo ar pertekliaus, melžimo skaičiaus per parą ir intervalų tarp melžimų, fiziologinės būklės, oro permainų ir kt.
Lyginant rytinio ir vakarinio melžimo pieną, didelių baltymų kiekio skirtumų nenustatoma, tuo tarpu rytinio melžimo piene riebalų randama 2,14 proc., o vakarinio melžimo – 1,01 proc. mažiau negu pietinio melžimo piene. Mažiausiai sausųjų medžiagų randama rytinio melžimo piene,
Paveldimumas turi svarbią reikšmę pieno išmilžių dydžiui ir pieno sudėčiai. Skirtingų veislių karvių pienas skiriasi riebumu, baltymingumu. Pieninių veislių karvės (Holšteinų, Fryzų, Juodmargių ir kt.) duoda daug pieno, bet palyginti nedaug pieno riebalų (3,5 – 3,8 proc.) ir baltymų (3,1 – 3,4 proc.). Įvairių veislių karvių piene yra nevienodas riebalų rutulėlių kiekis ir jų dydis. Pieno riebaluose skiriasi ir kai kurių riebiųjų rūgščių kiekis.
Temperatūra ir oro drėgnumas veikia visą gyvulio organizmą. Krintant temperatūrai, pienas tampa riebesnis. Pakilus temperatūrai virš 24 oC, sumažėja išmilžiai, piene randama daugiau
sausųjų medžiagų. Norint gauti kuo daugiau geros kokybės pieno, tvartuose oro temperatūra turi būti 3 – 17 oC (Stankūnienė, Mišeikienė, 2008).
1.5. Laikymo sąlygos
Dabar pienininkystės ūkiuose karvių laikymui yra taikomi 2 būdai: - palaidas laikymas (besaitis);
- pririštų galvijų laikymas (saitinis).
Laikant karves palaidu būdu jos sugrupuojamos po 50 – 60 galvijų, tačiau daryti grupes reikia kuo rečiau, nes karvės apsipranta tik per 5 – 8 dienas. Tuo metu jų produktyvumas sumažėja 10 – 20 proc.. Be to, palaidos karvės dažniau susižaloja.
Pririštu būdu laikomos karvės dažnai susiteršia tešmenis, atsiranda papildomos sanitarinės problemos, turinčios įtakos pieno kokybei.
Pieno kokybei bei gyvulio produktyvumui turi įtakos tvartų būklė. Jie turi atitikti zoohigieninius sanitarinius reikalavimus. Pastatai turi apsaugoti gyvulius nuo nepalankių aplinkos veiksnių, turi būti pastatyti iš netoksiškų medžiagų, gerai valomi ir dezinfekuojami. Esant žemai temperatūrai, gyvulio organizme pagreitėja medžiagų apykaita, pasigamina daugiau šilumos, pienas būna riebesnis, tačiau produktyvumas gali sumažėti iki 10 proc. Kai aplinkos temperatūra didesnė, šilumos išskyrimas sumažėja, gyvulio organizmas gali perkaisti, todėl vasaros dienomis patartina gyvulius laikyti pavėsyje. Laikant juos šiltai pienas liesesnis. Manoma, kad laikant gyvulius patalpose pririštus tvartų temperatūra gali būti 10 – 14 o
C, o ant gilaus kraiko net iki -5 – -8 oC. Tačiau tiek šaltis, tiek šiluma turi neigiamą įtaką pieno produktyvumui bei bandos išlaikymo išlaidoms.
Sumažinus laikymo temperatūrą, pieno riebumas gali padidėti 0,2 proc., o produktyvumas sumažėti 7 – 10 proc. Taip pat svarbu, kad santykinis oro drėgnumas būtų apie 60 – 75 proc. Jeigu santykinis oro drėgnumas padidėja iki 90 proc. ir daugiau, pieno riebumas sumažėja iki 0,2 proc. Kai karvės laikomos tvartuose, optimalus produktyvumas yra patalpos temperatūrai esant 8 – 12 o
C, o santykinei drėgmei neviršijant 85 proc. (Urbienė, 2005).
Pieno riebumą teigiamai veikia karvių mocionas. Tvartiniu laikotarpiu išleidžiamų pasivaikščioti karvių pienas būna 0,17 – 0,24 proc. riebesnis negu laikomų be mociono. R. Davidovo duomenimis, rudenį pienas būna 0,2 – 0,4 proc. riebesnis negu pavasarį. Pieno sudėčiai daro įtaką ir staigus orų pasikeitimas (Jukna, 1998).
1.6. Melžimas
Sistemingas ir taisyklingas karvės melžimas skatina pieno susidarymą tešmenyje. Bandymais nustatyta, kad karvės nemelžus 36 – 40 valandų, pieno gamyba jos tešmenyje sustoja (Bendikas ir kt., 2001). Melžiant karves 4 ar 3 kartus, o ne 2 kartus per parą karvių produktyvumas būna didesnis. Melžiant dažniau pieningumas gali padidėti iki 20 proc. Pienininkystės ūkiuose karvės yra melžiamos aparatais, tačiau jei ūkyje yra 2 – 3 karvės, jos melžiamos rankomis. Sanitarinė pieno kokybė geresnė, kai jos yra melžiamos aparatais. Melžimo metu kinta pieno sudėtis. Labiausiai pakinta pieno riebumas. Melžimo pradžioje riebumas gali būti apie 1 proc., o paskutiniųjų pieno porcijų – melžimo pabaigoje, apie 8 – 12 proc. (Urbienė, 2005).
Mechanizuotai melžti geriausia karves, turinčias vonios formos prie pilvo sienos gerai prisitvirtinusį tešmenį.
Pririštų karvių melžimas. Pririštos karvės melžiamos savo stovėjimo vietose. Fermose, kuriose
laikoma iki 10 – 20 karvių, naudojami mobilūs melžimo agregatai su vienu ar dviem melžimo aparatais. Fermose, kuriose yra laikoma daugiau karvių, melžimas organizuojamas į pieno linijas.
Palaidai laikomų karvių melžimas. Jos melžiamos specialiose melžimo aikštelėse
(melžyklose). Melžyklų privalumai tie, kad melžiant karves jose stovi arti viena kitos, sutrumpėja vakuumo ir pieno surinkimo vamzdžiai, todėl vakuumas būna pastovesnis, o melžėjos nueinamas kelias trumpesnis. Karvių tešmenys geriau matomi, lengviau valomi, todėl melžiamas labai švarus pienas (Bendikas ir kt., 2001).
Palaido laikymo tvarte karvės taip pat gali būti melžiamos automatizuotai – melžimo robotu (Blizgys, Čėsna, 2012).
Pastaruoju metu vis dažniau karvės melžiamos specialiose melžimo aikštelėse. Skiriamos 4 tipų melžimo aikštelės: eglutės, tandemo, „šonas prie šono“ (lygiagreti) ir karuselės. Melžimo aikštelės gali būti neautomatizuotos, dalinai ar pilnai automatizuotos, kada kai kurios ar visos melžimo operacijos atliekamos automatiškai (Stankūnienė, Mišeikienė, 2007).
1.7. Slaptasis karvių mastitas
Viena dažniausiai pasitaikančių ir daugiausia nuostolių galvijų augintojams pridarančių ligų yra karvių slaptasis mastitas. Svarbus šios ligos požymis – padidėjęs somatinių ląstelių skaičius piene. Apie 30 – 60 proc. karvių nuolat serga slaptuoju mastitu, dėl to pablogėja pieno kokybė ir sumažėja produkcija. Kai karvė serga slaptuoju mastitu primilžis viename ketvirtyje sumažėja 10 proc. per laktaciją. Sergančių slaptuoju mastitu karvių piene sumažėja: bendrųjų baltymų, kazeino, laktozės, riebalų, kalcio, fosforo, kalio. Pablogėja pieno skonis, pienas kartėja. Padidėja išrūgų baltymų, serumo baltymų, imunoglobulinų (Japertas, 2000; Malinovski, 2005).
Mastitas paverčia pieną netinkamu maistui arba netinkama žaliava pieno produktams (Japertienė, Japertas, 2011).
Mastitas yra daugiausia lėšų reikalaujanti pieninio tipo karvių sveikatos problema (Cywinska et al., 2006)
Mastitą gali sukelti mechaniniai, fiziniai, cheminiai ir biologiniai veiksniai. Mastito sukėlėjai skirstomi į tris grupes:
- mikroorganizmai, kurie patenka į tešmenį hematogeniniu keliu (S. aureus, S. agalactiae, S.
epidermidis ir kt.);
- mikroorganizmai (E. coli, Enterobacter, S. uberis, Candida genties grybai), iš aplinkos patenkantys į tešmenį laktogeniniu keliu;
- specifiniai ligos sukėlėjai (Mycoplasma bovis, TBC, snukio ir nagų ligos, raupai ir kt.). Karvės mastitais dažniau serga intensyvios laktacijos metu po apsiveršiavimo (Burvenich et al., 2003). Telyčios, atvestos vasarą, serga dažniau, nei atvestos žiemą. Mastito plitimui įtakos turi ir laktacijos trukmė (Waage, 1999).
Mastitą sąlygoja ir genetiniai faktoriai: spenio forma, sfinkterio tonusas, spenio kanalo anatomija, karvės amžius. Tinkama bandos ir individuali karvių priežiūra – vieni iš pagrindinių kriterijų, mažinančių SLS piene. Didėjančiam SLS laktacijos metu turi įtakos melžimo reikalavimų nesilaikymas, netvarkinga melžimo linija, tešmens paruošimas ir spenių antiseptikos taisyklių nesilaikymas (Haas et al., 2002; Žakas, 2002).
Melžimo metu perlaikyti melžimo aparatai yra gana dažna mastito priežastis. Gyvulio amžius, kūno masė, atvedimo laikas, primilžiai, veislė, pakratai, kraują siurbiantys vabzdžiai ir kiti faktoriai turi įtakos mastitui atsirasti. Kuo karvė jaunesnė, tuo ji atsparesnė mastito sukėlėjams. Kuo didesnis primilžis, tuo atsparumas mažesnis (Leight, 1999).
Profilaktika – pats efektyviausias mastito gydymo būdas. Siekiant išvengti mastito plitimo, būtina visapusiška profilaktika. Profilaktinės priemonės turėtų būti taikomos tiek laktacijos, tiek užtrūkimo metu.
Pagrindinės mastito profilaktinės priemonės:
optimalios karvių laikymo sąlygos (šiltos ir sausos guoliavietės, gera tvarto ventiliacija, tvartai be skersvėjų, dažnas mėšlo šalinimas iš karvių stovėjimo vietų ir kt.);
pilnavertis ir subalansuotas šėrimas (būtina atsižvelgti į energetinių ir mineralinių medžiagų poreikį priklausomai nuo karvės amžiaus, laktacijos laikotarpio, pieningumo, aplinkos ir kt. veiksnių);
tinkamas tešmens paruošimas melžimui (prieš uždedant melžiklius, speniai turi būti sveiki, švarūs ir sausi; kad neplistų tiesioginio kontakto būdu plintantys tešmens uždegimo sukėlėjai, rekomenduojama kiekvienai karvei naudoti atskirą servetėlę; nuvalius spenius, į specialų indelį su juodu įdėklu turi būti numelžiamos pirmosios pieno čiurkšlės ir įsitikinama, ar karvė neserga klinikiniu tešmens uždegimu);
tinkamai eksploatuojama melžimo technika (būtina taisyklingai uždėti melžiklius; vengti vakuumo svyravimo melžimo metu; prieš nuimant melžimo aparatus, būtina išjungti vakuumą; svarbu kruopščiai plauti gumines melžimo aparatų dalis, jas periodiškai keisti, švariai laikyti visus melžimo įrenginius; būtina kasmetinė melžimo įrangos patikra);
spenių antiseptika prieš ir po melžimo;
ankstyva mastito diagnostika (kartą per mėnesį visos melžiamos karvės turi būti ištiriamos ekspres diagnostikos testais (CMT, Mastestu ar kt.) ar neserga slaptuoju mastitu; reikėtų tikrinti likus 10 – 14 dienų iki užtrūkimo ir po apsiveršiavimo praėjus 8 - 10 dienų; taip pat turi būti tikrinamos ir visos užtrūkusios karvės, nuolat stebima jų tešmens būklė);
efektyvus tešmens uždegimu sergančių karvių gydymas laktacijos ir užtrūkimo periodu; mastitu sergančių karvių atskyrimas (esant galimybei, mastines karves reikia laikyti atskirai
nuo sveikų, jas pažymėti, melžti paskutines);
lėtiniu mastitu sergančių karvių brokavimas (reikėtų brokuoti tokias karves: jau užsikrėtusias nuo praėjusių metų ir nepasveikusias po gydymo užtrūkimo metu; karves, kurių tešmens ketvirčiai kieti ar deformuoti, tešmuo nukaręs, sužalotais spenių galiukais ir tris kartus per laktaciją sirgusias klinikiniu mastitu (Urbšienė, 2012).
II. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI
Darbas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijoje, Gyvulininkystės katedroje ir X ūkyje 2012 – 2013 studijų metais.
Ūkyje karvės laikomos dviejose fermose. Abiejose fermose vasaros metu karvės ganomos ganykloje, o melžimas organizuojamas tvarte. Visos ūkyje laikomos karvės šeriamos vienodais
pašarais, darbų dienotvarkė taip pat nesiskiria. Tyrimas atliktas 2012 m. lapkričio mėn. – 2013 m. lapkričio mėn. laikotarpyje. Tyrimui buvo atrinktos 177 karvės. Pieno mėginiai
kontrolinio melžimo metu buvo imami vieną kartą per mėnesį.
Vienoje fermoje buvo 99 karvės ir jos laikomos pririštu būdu. Karvės melžiamos į pieno liniją naudojant „Duovac“ sistemą.
Palaido laikymo būdo šalto tipo fermoje laikomos 78 karvės. Melžimas organizuojamas automatizuotoje „Tandem“ tipo melžimo aikštelėje naudojant „ALPRO“ sistemą.
Tyrimui buvo naudojami karvių pieno sudėties ir kokybės duomenys, kurie buvo paimti iš VĮ „Pieno tyrimai“, kur buvo tikrinama pieno sudėtis ir kokybė (Dėl pieninių gyvulių produktyvumo kontrolės organizavimo taisyklių patvirtinimo, ŽŪM įsak. Nr. 3D-88, 2011). Pieno riebalai ir baltymai VĮ „Pieno tyrimai“ buvo nustatomi infraraudonosios spinduliuotės vidurinės srities spindulių absorbcijos metodu (LST ISO 9622), prietaisu „LactoScope FTIR“ (FT1.0. 2001; Delta Instruments, Olandija), somatinių ląstelių skaičius piene nustatomas fluorooptoelektroniniu metodu (LST EN ISO 133366-3), prietaisu „SomaScope“ (CA-3A4, 2004).
Buvo naudotąsi X ūkio karvių duomenų lentelėmis iš žurnalų „Bandoje esančių karvių sąrašas“. Visi moksliniai, ūkiniai tyrimai atlikti prisilaikant gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų.
Tyrimo organizavimą galima suskirstyti į du etapus.
Pirmajame etape buvo atliekama tyrimo duomenų analizė, sisteminimas ir literatūros apžvalga. Tam naudotąsi mokslinės literatūros analizės metodu. Tuomet analizuoti gauti duomenys, lyginant su įvairiais mokslinės literatūros šaltiniais.
Antrajame etape naudojantis statistiniu tyrimų metodu buvo analizuojami gauti tyrimo statistiniai duomenys.
Tiriamojo darbo metu buvo apskaičiuota ir nustatyta: pieno riebalų proc., pieno baltymų proc. somatinių ląstelių skaičius piene (tūkst./ml), pieno riebumas ir baltymingumas pagal SLS, karvių pasiskirstymas bandoje pagal somatinių ląstelių skaičių piene.
Gauti duomenys sugrupuoti pagal karvių laikymo ir melžimo būdą, somatinių ląstelių skaičių piene, pagal pieno baltymingumą, riebumą.
Duomenys analizuoti skaičiuokle „Excel“. Skaičiuojami statistiniai rodikliai: narių skaičius, aritmetinis vidurkis, aritmetinio vidurkio paklaida, duomenų statistinis patikimumas. Rezultatai laikyti patikimais, kai p<0,05.
III. REZULTATAI
Tiriamajame ūkyje buvo 2 fermos, kuriose taikomas skirtingas karvių laikymo bei melžimo būdas. Vienoje fermoje buvo 99 karvės, kurioms taikomas pririštas laikymo būdas, o kitoje – 78 karvės ir jų laikymo būdas – palaidas. Abiejose fermose esančių karvių pasiskirstymą galime pamatyti 1 paveiksle.
1 pav. Vidutinis karvių skaičius tiriamajame ūkyje.
Duomenys per tiriamąjį laikotarpį apie pieno sudėties ir kokybės rodiklius skirtingi, kadangi karvių laikymo bei melžimo būdas – nevienodi. Remiantis tyrimo duomenimis, buvo stebėta kaip kinta pieno rodikliai visus metus. Analizuojant rodiklius, nustatyti tokie rezultatai (3 lentelė). Didžiausias skirtumas lyginant šių dviejų fermų pieną, matomas pagal somatinių ląstelių skaičių. Fermoje, kurioje gyvuliai laikomi pririštu būdu, somatinių ląstelių skaičius 2,2 karto viršijo kitos fermos, kurioje gyvuliai laikomi palaidu būdu, pieno rodiklių duomenis. Karvių, kurios buvo laikomos pririštu būdu, pieno riebumas 0,21 proc. didesnis už karvių, kurios laikytos palaidu būdu. Pieno baltymingumas 0,02 proc. didesnis fermoje, kurioje karvės laikomos pririštu būdu. Galime daryti išvadą, kad pagal šios lentelės duomenis pienas gautas riebesnis, baltymingesnis kuomet karvės buvo laikytos pririštu būdu ir melžiamos stovėjimo vietoje į pieno liniją, tačiau somatinių ląstelių skaičius buvo gerokai didesnis. Buvo atliekami skaičiavimai, tačiau pagal gautus rezultatus visi duomenys buvo statistiškai nepatikimi.
44%
56%
palaidos
pririštos
3 lentelė. Vidutinių pieno rodiklių kitimas 2012.11.01 – 2013.11.01
Rodiklis N Laikymo būdas X mx
Riebumas, proc. 78 Palaidos 4.09±0.03 99 Pririštos 4.3±0.02 Baltymingumas, proc. 78 Palaidos 3.28±0.01 99 Pririštos 3.3±0.01 Somatinių ląstelių skaičius, tūkst./ml 78 Palaidos 256.43±24.46 99 Pririštos 570.03±34.51
Analizuojant pieno riebumo koncentracijos pokyčius (2 pav.) matome, kad 2012 m. lapkričio mėn. pririšto laikymo karvių pieno riebumas buvo 0,07 proc. mažesnis už karvių, kurių laikymo būdas palaidas. Iš paveikslo duomenų matyti, kad 2012 m. lapkričio bei birželio mėn. pririšto laikymo karvių pieno riebumas proc. buvo mažiausias. Lapkritį pieno riebumas siekė 3,73 proc., o birželį – 4,03 proc. Didžiausias riebalų kiekis proc. laikant gyvulius palaidu būdu, buvo pastebėtas gruodžio bei 2013 m. lapkričio mėnesiais. Gruodžio mėnesį riebumas siekė 4,47 proc., o 2013 metais lapkritį – 4,68 proc. Laikant gyvulius pririštu būdu didžiausias riebalų kiekis proc. nustatytas vasario mėnesį – 4,61 proc.
Didžiausias riebumo proc. skirtumas nustatytas vasario mėn., kuomet pririšto laikymo karvių pieno riebumas buvo 0,45 proc. didesnis už karvių, kurios laikytos palaidu būdu. Balandžio mėn. pieno riebumo proc. rodikliai tiek laikant karves pririštu, tiek palaidu būdu siekė po 4,3 proc. Gegužės mėn. pririšto laikymo karvių pieno riebumas buvo 0,05 proc. didesnis negu laikant karves palaidu būdu. Vasaros laikotarpiu t.y. birželio bei rugpjūčio mėn. šis rodiklis, tiek laikant gyvulius pririštu, tiek palaidu būdu, buvo žemesnis nei pavasarį. Nuo rugpjūčio iki 2013 m. lapkričio mėn. karvių, kurios laikomos palaidu būdu, pieno riebumas proc. didėjo. Spalio mėn. abiejų fermų karvių pieno riebumas buvo vienodas – po 4,15 proc.
Analizuojant pieno baltymingumą proc. (3 pav.) matome, jog jau pirmąjį tyrimo mėn. t.y. 2012 m. lapkritį, duomenys labiausiai skyrėsi, pririšto laikymo karvių pieno baltymingumas proc. siekė 3,54 proc. ir tai buvo 0,34 proc. aukštesnis rodiklis už palaido laikymo karvių, kurių pieno riebumas buvo 3,2 proc. Gruodžio mėn. gauti rodikliai buvo vienodi. Tiek vienoje, tiek kitoje fermoje karvių pieno riebumas buvo po 3,29 proc. Sausio mėn. 0,11 proc. pieno riebumas buvo didesnis laikant karves pririštu būdu, negu palaidu. Spalio mėn. aiškiai matyti, jog palaidai laikomų karvių pieno baltymingumas proc. buvo didžiausias per visą tiriamąjį laikotarpį, t.y. 3,45 proc.
kovo mėn. 0,13 proc. ir gegužės mėn. 0,14 proc. mažesnis, negu karvių, kurios buvo laikomos pririštu būdu. Laikant karves palaidu būdu birželio bei kovo mėn. pieno baltymingumas proc. mažiausias per visą tiriamąjį laikotarpį. Birželį jis buvo 3,02 proc., kovą – 3,18 proc. Rudens sezono metu, t.y. rugsėjo ir spalio mėn., lyginant su vasara, laikant karves palaidu būdu, pieno baltymingumas gana nemažai padidėjo, o lapkritį vėl nukrito iki 3,36 proc.
2 pav. Pieno riebumo proc. palyginimas taikant skirtingą karvių laikymo būdą.
2,7 2,8 2,9 3 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 lapkr itis gruod is saus is vasa ris kov as bala ndis geguž ė birže lis rugp jūtis rugs ėjis spalis lapkr itis B al tym ingu m as , pr oc . palaidos pririštos
3 pav. Pieno baltymų kiekio proc. palyginimas taikant skirtingą karvių laikymo būdą.
0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 4 4,5 5 lapkr itis gruod is saus is vasa ris kov as bala ndis geguž ė birže lis rugp jūtis rugs ėjis spalis lapkr itis R ie bum as , pr oc . palaidos pririštos
Vertindami šį paveikslą (4 pav.) galime pamatyti kaip kinta somatinių ląstelių kiekis (tūkst./ml) per visą tiriamąjį laikotarpį. Iš paveikslo matome kuomet gyvuliai laikomi pririštu būdu, somatinių ląstelių kiekis ženkliai didesnis už gyvulius, kurie laikyti palaidu būdu. 2013 m. lapkričio, gruodžio, t.y. žiemos sezono mėn. bei rugpjūtį somatinių ląstelių skaičius, laikant gyvulius pririštu būdu, buvo didesnis negu palaido laikymo gyvulių: 2013 m. lapkritį – 1,7; gruodį - 3,6; bei rugpjūtį 3,3 karto didesnis. 2012 m. lapkričio, gruodžio, kovo bei balandžio mėn. somatinių ląstelių skaičius tūkst./ml laikant gyvulius palaidu būdu nesiekė net 200 tūkst./ml. Didžiausias somatinių ląstelių skaičius laikant gyvulius palaidu būdu nustatytas birželio mėn. Piene rasta 490 tūkst./ml somatinių ląstelių. Laikant gyvulius pririštu būdu, didžiausias somatinių ląstelių skaičius nustatytas rugpjūtį, rasta 735 tūkst./ml somatinių ląstelių.
4 pav. Somatinių ląstelių skaičiaus tūkst./ml palyginimas per visą tiriamąjį laikotarpį.
Iš 5 paveikslo matome koks buvo karvių pasiskirstymas bandoje, priklausomai nuo somatinių ląstelių skaičiaus piene. Didžiausi karvių kiekiai nustatyti kai somatinių ląstelių piene buvo iki 100 tūkst./ml, abiejose fermose nustatyti didžiausi karvių kiekiai. Palaidai laikomų karvių – 54,4 proc., pririšto laikymo būdo – 39,3 proc. 21,5 proc. palaido laikymo karvių, 19,2 proc. pririšto laikymo būdo, karvių piene buvo nustatytas nuo 101 iki 200 tūkst./ml somatinių ląstelių skaičius. 10,3 proc. palaido laikymo karvių ir 10,9 proc. pririšto laikymo karvių piene buvo nustatyta nuo 201 iki 300 tūkst./ml somatinių ląstelių. Mažiausias karvių skaičius proc. tiek laikant karves pririštu, tiek
0 100 200 300 400 500 600 700 800 lapkr itis gruod is saus is vasa ris kov as bala ndis geguž ė birže lis rugp jūtis rugs ėjis spalis lapkr itis Som at ini ų lą st el ių ska ič ius tūks t./ m l palaidos pririštos
palaidu būdu nustatytas kai somatinių ląstelių buvo nuo 301 iki 1000 tūkst./ml. Kai somatinių ląstelių buvo virš 1000 tūkst./ml, karvių skaičius proc. nežymiai padidėjo: 3,9 proc. sudarė palaido, o 10,7 proc. pririšto laikymo karvės.
5 pav. Karvių pasiskirstymas bandoje priklausomai nuo somatinių ląstelių skaičiaus.
Buvo nustatyta (6 pav.), kad vidutiniškai 58,5 proc. visų palaido laikymo karvių bei 75,9 proc. pririštai laikomų karvių piene rasta iki 200 tūkst./ml somatinių ląstelių.
6 pav. Karvių skaičius proc., kurių piene buvo iki 200 tūkst./ml somatinių ląstelių.
75,9% 58,5% palaidos pririštos 0 10 20 30 40 50 60 iki 100 101-200 201-300 301-400 401-500 501-700 701-1000 virš 1000 Somatinių ląstelių skaičius tūkst./ml
K ar vi ų ska ič ius pr oc . palaidos pririštos
Iš 7 paveikslo matome, kad 18,3 proc. pririšto laikymo, 14 proc. palaido laikymo karvių piene buvo rasta nuo 201 iki 400 tūkst./ml. somatinių ląstelių. T.y. pririšto laikymo karvių buvo 4,3 proc. daugiau negu karvių, kurios laikomos palaidu būdu.
7 pav. Karvių skaičius proc., kurių piene somatinių ląstelių buvo nuo 201 iki 400 tūkst./ml
8 pav. Karvių skaičius proc., kurių piene somatinių ląstelių buvo nuo 401 iki 700 tūkst./ml 14% 18,30% palaidos pririštos 4,30% 7,70% palaidos pririštos
Iš 8 paveikslo galime matyti, kad 7,7 proc. pririšto laikymo karvių ir 4,3 proc. palaido laikymo karvių piene buvo nuo 401 iki 700 tūkst./ml. somatinių ląstelių.
9 pav. Karvių skaičius proc., kurių piene somatinių ląstelių buvo daugiau kaip 700 tūkst./ml
9 paveiksle matome, kad virš 700 tūkst./ml somatinių ląstelių buvo nustatyta 15,4 proc. pririšto ir 5,8 proc. – palaido laikymo karvėms.
Analizuojant 10 paveikslą galime matyti, koks buvo pieno riebumas proc., priklausomai nuo somatinių ląstelių skaičiaus piene. Kai piene buvo iki 200 tūkst./ml somatinių ląstelių palaidai laikomų karvių pieno riebumas buvo 0,25 proc. mažesnis, negu karvių, kurios laikomos pririštu būdu (p < 0,05). Palaidai laikomų karvių pieno riebumas proc., siekė 4,04 proc., o pririštai laikomų karvių 4,29 proc.
Didžiausias riebumo proc. skirtumas tarp skirtingai laikomų bei melžiamų karvių buvo kuomet somatinių ląstelių piene nustatyta nuo 201 iki 400 tūkst./ml. Didžiausias pieno riebumas proc., laikant karves pririštu būdu, buvo kai piene nustatyta nuo 401 iki 700 tūkst./ml somatinių ląstelių, o karvių, kurios laikytos palaidu būdu, pieno riebumas proc. nustatytas didžiausias kai somatinių ląstelių buvo nuo 201 iki 400 tūkst./ml. Kai somatinių ląstelių piene buvo virš 700 tūkst./ml, palaido laikymo karvių pieno riebumas siekė 4,24 proc., o pririšto – 4,36 proc.
5,80%
15,40%
palaidos pririštos
10 pav. Pieno riebumas proc., priklausomai nuo somatinių ląstelių skaičiaus.
11 pav. Pieno baltymingumas proc., priklausomai nuo somatinių ląstelių skaičiaus.
Pagal 11 paveikslo duomenis matyti, jog pieno baltymingumas proc. esant iki 200 tūkst./ml somatinių ląstelių, abiejų fermų karvių piene buvo vienodas, t.y. po 3,23 proc. Kai somatinių ląstelių piene nustatyta nuo 201 iki 400 tūkst./ml, pieno baltymingumas proc. laikant karves palaidu būdu buvo 0,31 proc. didesnis, negu karvių, kurios laikytos pririštu laikymo būdu. Palaido laikymo karvių pieno baltymingumas, proc. siekė 3,61 proc., o pririštų karvių 3,3 proc. Kai somatinių ląstelių buvo nuo 401 iki 700 tūkst./ml, 0,03 proc. didesnis pieno baltymų kiekis nustatytas palaido laikymo karvių piene, už pririšto. Kai somatinių ląstelių buvo virš 700 tūkst./ml, pririšto laikymo karvių pieno baltymingumas 0,04 proc. buvo didesnis už karvių, kurios laikomos pririštu būdu, pieną. Laikant karves pririštu būdu ir didėjant somatinių ląstelių skaičiui tūkst./ml
3,8 3,9 4 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 iki 200 201- 400 401 - 700 virš 700
Somatinių ląstelių skaičius, tūkst./ml
R ie bum as , pr oc . palaidos pririštos 3 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 iki 200 201 - 400 401- 700 virš 700
Somatinių ląstelių skaičius tūkst./ml
B al tym ingu m as , pr oc . palaidos pririštos
IV. REZULTATŲ APTARIMAS .
Išanalizavę ir palyginę tyrimų rezultatus, galime teigti, jog karvių laikymo sąlygos bei pati melžimo technologija turi nemažai įtakos pieno sudėčiai bei jo kokybei.
Pieno kiekis ir jo kokybė, melžiamų karvių sveikatingumas ir ilgaamžiškumas labai priklauso nuo taisyklingos melžimo technologijos (Stankūnienė, Tacas, 2004).
Apie tai, kad melžimo technologija turi didelę įtaką pieno kokybės rodikliams, t.y. somatinių ląstelių skaičiui tūkst./ml, galime spręsti iš 3 lentelės, kurioje matyti, jog karvių, kurios buvo melžiamos stovėjimo vietoje į pieno liniją, piene rastas dvigubai didesnis somatinių ląstelių skaičius, nei melžiant karves automatizuotoje „Tandem“ tipo melžimo aikštelėje. Didesnį somatinių ląstelių skaičių galėjo įtakoti netinkamas melžėjos darbas (prieš melžimą nenuvalomas nešvarus tešmuo, speniai, po melžimo jie nebuvo dezinfekuojami, nenumelžtos pirmosios pieno čiurkšlės ir kt.) ar nepakankamai švari aplinka, kurioje yra melžiamos karvės. Kai tuo tarpu automatizuotoje melžimo aikštelėje viso to galime išvengti, nes melžėjoms tenka visko mažiau atlikti pačioms, daugelį funkcijų atlieka pati įranga.
Viena iš pagrindinių priežasčių, neigimai veikiančių pieno kokybę, yra mikroorganizmai. Jų gausu patalpų ore, ant gyvulio odos, tešmens, blogai išplautuose pieno induose ir kt. Todėl norint gauti geros kokybės pieną, reikia ne tik mokėti tinkamai ir švariai pamelžti karvę, bet ir sudaryti gyvuliui švarią, kuo mažiau mikroorganizmais užterštą aplinką (Skimundris ir kt., 2004).
Tinkama bandos ir individuali karvių priežiūra – vieni iš pagrindinių kriterijų mažinančių somatinių ląstelių skaičių piene. Didėjančiam somatinių ląstelių skaičiui laktacijos metu turi įtakos melžimo reikalavimų nesilaikymas, netvarkinga melžimo linija, tešmens paruošimas ir spenių antiseptikos taisyklių nesilaikymas (Rudejevienė, 2007).
Pieno cheminei sudėčiai ir jo savybėms įtakos turi įvairūs veiksniai. Svarbiausieji jų: laktacijos periodas, gyvulių veislė, pašarai ir šėrimo būdas, karvių priežiūros ir laikymo sąlygos, karvių individualios savybės ir jų būklė (Gudonis, 2005).
Cheminė pieno sudėtis skirtingu metų laiku priklauso nuo aplinkos temperatūros, gyvulio fiziologinės būklės, saulėtų dienų skaičiaus ir kt. (Stankūnienė, Mišeikienė, 2008).
Išskiriami du ryškesni pieno sudėtinių dalių pokyčiai: kovo – birželio ir rugsėjo – vasario mėnesius, kuriuos galima susieti tiek su pašarų, tiek su temperatūros pokyčiais. Pavasarį piene sumažėja baltymų ir riebalų, pieno riebumo mažėjimas sutampa su žiemojimo laikotarpio pabaiga ir pereinamuoju laikotarpiu į ganyklinį. Vasaros metu pieno riebumas yra mažesnis negu žiemą, o rudenį didesnis nei pavasarį. Rudenį baltymų ir riebalų piene būna daugiau (Pauliukas ir kt., 2005).
Pagal atliktus tyrimus, galime teigti, jog karvių, kurios laikomos pririštu būdu, pieno riebumas proc., pavasarį buvo mažesnis nei žiemą. Pasak autoriaus, pieno riebumas baigiantis žiemos sezonui mažėja, tyrimo metu nustatyta, jog taip ir buvo, sausio mėn. laikant karves palaidu būdu pieno riebumas proc. sumažėjo, tačiau vasarį abiejų fermų karvių pieno riebumas proc. didėjo. Vasaros metu pieno riebumas proc. mažesnis nei žiemą, tačiau tik karvių piene, kurios laikomos palaidu būdu. Tačiau rudenį pieno baltymingumo proc. rodikliai – panašūs.
Rugpjūčio mėn. laikant karves palaidu būdu pieno riebumas proc. nustatytas mažiausias per visą tiriamąjį laikotarpį.
Birželio ir rugpjūčio mėn. laikant karves pririštu būdu pieno baltymingumas proc. buvo žemesnis, nei kitais metų sezonais.
Sergant bet kuria mastito forma ar kita liga pasikeičia pieno sudėtis ir jo savybės. Pirmas požymis, parodantis susirgimą, yra padidėjęs somatinių ląstelių skaičius (Urbienė, 2005).
Sveikų karvių piene somatinių ląstelių neturi būti daugiau kaip 200 – 300 tūkst./ml. Atsižvelgiant į įvairių veiksnių įtaką karvės organizmui, priimta, kad sveikų karvių natūraliame piene somatinių ląstelių gali būti iki 400 tūkst./ml.
Pagal atliktą tyrimą 8,3 proc. visų palaido laikymo karvių piene, bei 20,2 proc. visų pririšto laikymo būdo karvių piene somatinių ląstelių skaičius viršijo 500 tūkst./ml.
Pagal gautus tyrimo rezultatus galime daryti išvadą, kad per visą tiriamąjį laikotarpį tiek pieno riebumas proc., tiek baltymingumas proc. laikant karves pririštu būdu buvo didesnis. Taigi pieno sudėties rodikliai geresni fermoje, kur gyvuliai laikomi pririštu būdu. Tačiau dvigubai didesnis somatinių ląstelių skaičius parodo, kad pririštai laikomų gyvulių fermoje buvo didesnių karvių sveikatingumo problemų.
Taigi, fermoje, kurioje gyvuliai laikomi pririštu būdu, turi būti užtikrintos optimalios laikymo sąlygos, taikomas pilnavertis ir subalansuotas šėrimas, tešmuo turi būti tinkamai paruoštas melžimui, turi būti taikoma ankstyva mastito diagnostika ir t.t.
IŠVADOS
1. Laikant karves pririštu būdu pieno riebumas buvo 0,21 proc., baltymingumas 0,2 proc., o somatinių ląstelių skaičius buvo 2,2 karto didesnis, nei laikant karves palaidu būdu.
2. Didžiausias pieno riebumas proc. nustatytas laikant karves palaidu būdu, lapkričio mėn. – 4,68 proc., o pririštu – vasarį – 4,61 proc., o mažiausias riebumas palaido laikymo karvių piene nustatytas rugpjūtį – 3,64 proc., pririšto – 2012 m. lapkritį – 3,73 proc.
3. Didžiausias pieno baltymingumas proc. laikant karves pririštu būdu nustatytas lapkritį – 3,54 proc., o laikant palaidu – spalį – 3,47 proc. Mažiausias pieno baltymingumas buvo nustatytas birželio mėn., atitinkamai 3,13 proc. ir 3,02 proc.
4. Didžiausias somatinių ląstelių skaičius laikant karves pririštu būdu nustatytas rugpjūtį – 735,35 tūkst./ml, o palaidu – birželį – 489,93 tūkst./ml.
5. Somatinių ląstelių skaičiui piene esant iki 100 tūkst./ml., palaido laikymo būdo karvės sudarė 54,4 proc., o pririšto – 39,3 proc. visų laikomų karvių skaičiaus.
6. Somatinių ląstelių skaičiui piene esant iki 200 tūkst./ml, palaido laikymo karvių pieno riebumas proc. buvo 0,25 proc. mažesnis, negu karves laikant pririštu būdu (p < 0,05). 7. Somatinių ląstelių skaičiui esant iki 400 tūkst./ml, pieno riebumas proc. laikant karves
palaidu būdu didėjo, o vėliau – mažėjo. Laikant karves pririštu būdu didžiausias pieno riebumas (4,4 proc.) nustatytas, kai somatinių ląstelių buvo nuo 401 iki 700 tūkst./ml.
8. Didėjant somatinių ląstelių skaičiui tūkst./ml laikant karves pririštu būdu pieno baltymingumas proc. didėjo. Didžiausias baltymingumas proc. palaido laikymo būdo karvių piene buvo kai somatinių ląstelių skaičius nuo 201 iki 400 tūkst./ml (3,61 proc.), o pririšto - kai somatinių ląstelių skaičius buvo virš 700 tūkst./ml (3,47 proc.).
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Bendikas P., Bliznikas S. ir kt. Galvijų ūkis. Kaunas. „Aušra“. 2001. 85 – 86 p.
2. Blizgys R., Čėsna J. Gyvulininkystės technologijų inžinerija. Akademija. 2012. 32 – 33 p. 3. Burvenich C., Mehrzad J., Duchateau L. Severity of E. coli mastitis is mainly determined by
cow factors// Vet. Res. 2003. 34 p.
4. Cywinska A., Bas M., Karpiuk O. Imunobiology of bovine mammary gland: apoptosis of somatic cells in milk during naturally occuring mastitis// Pol. J. Vet Sci. 2006. 9 p.
5. Gudonis A. Pienas ir pieno produktai. Kaunas. Technologija. 2005. 17, 31 – 32, 34 p. 6. Gudonis A. Pieno gaminių technologija. Kaunas. Technologija. 2009. 17 p.
7. Gudonis A. Pieno kokybė. Kaunas. Technologija. 2007. 55 – 57 p.
8. Haas Y., Barkema H. W. The effect of pathogen – specific clinical mastitis on the lactation curve for somatic cell count// J. Dairy Sci. 2002/85 (5). P. 13.
9. Hamann J., Kromker V. Potenial of specific milk composition variables for cow health management. Livest. Prod. Sci. 1997. Vol. 68. P. 21.
10. Japertas S. Karvių slaptojo mastito etiologija, gydymas ir farmakoprofilaktika//Daktaro disertacija. Kaunas. 2000. 93 p.
11. Japertas S. Mastitas: gydymas ir kontrolė. Veterinarijos informacija. Kaunas. 2001/1. P. 7. 12. Japertienė R., Japertas S. Pieno kokybė. Kaunas. 2011. 10 p.
13. Jukna Č. Galvijininkystė. Elgada. Vilnius. 1998. 81 – 83, 91 – 92 p.
14. Juozaitienė V., Kučinskienė J., Juozaitis J. ir kt. Lietuvoje veisiamų juodmargių galvijų veislių įtakos somatinių ląstelių kiekiui piene įvertinimas. Veterinarija ir zootechnika. 2004. T. 28(50). P. 83.
15. Juškienė V., Tarvydas V., Uchockis V., Nainienė R., Zapasnikienė B., Juška R. Gyvulininkystės žinynas. Kaunas. „Aušra“. 2007. 98 - 102, 128 p.
16. Lazdauskienė J., Liutkevičius A. Viskas apie pieną ir iš pieno. Kaunas. 2005. 8 p.
17. Leight J. A. Streptococcus uberis: a permant barrier to control of bovine mastitis// J. Vet. 1999/157 (3). P. 38.
18. Malinowski E. Trials for an improvement of the efficacy of cows‘ clinical mastitis treatment – a review//Achievements and prospects of ruminants medicine. Pulawy. 2005. 477 – 489 p. 19. Nir O. What are production diseases and how we manage them? Acta vet. Suppl. 2003. Vol.
20. Nocek J. E., Russell J. B. Protein and energy as an integrated system. Relatioship of ruminal protein and carbohydrate availability to microbial synthesis and milk production. J. Dairy Sci. 1988. Vol. 71. P. 20.
21. Pauliukas K., Šidiškis A. R., Urbonavičius A. Juodmargių karvių pieno sudėties ir kokybės rodiklių kaita veikiant laktacijai ir kitiems faktoriams. Veterinarija ir zootechnika. 2005. T 30(52). P. 67 – 71.
22. Ray D. E., Halbach T. J., Armstrong D. V. Season and lactation number effects on milk yield and reproduction of dairy cattle. J. Dairy Sci. 1992. Vol. 75. P. 29.
23. Sekmokienė N., Šernienė L. Pienotyra. Kaunas. 2006. 4 p.
24. Skimundris V. Pienininkystė. Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1993. P. 94 – 99. 25. Skimundris V., Jukna Č., Minkevičius V., Tacas J. Laikymo sąlygos. Vet info. 2004/3 – 4.
P. 29.
26. Staniškienė B., Šernienė L., Šiugždaitė J., Tušas S. Pieno ir jo produktų kokybės įvertinimas. Kaunas, LVA. Naujasis lankas. 2007. 15, 38, 106 p.
27. Stankūnienė V. Pieno mikroflora. Ferma. 2008/3 (11) P. 38.
28. Stankūnienė V., Mišeikienė R. Įvairių veiksnių poveikis pieno sudėčiai ir savybėms. Ferma. 2008/1 (9). P. 30 – 32.
29. Stankūnienė V., Mišeikienė R. Melžimo aikštelių tipai. Ferma. 2007/3 (5). P. 26. 30. Stankūnienė V., Tacas J. Karvių melžimo taisyklės. Kaunas. 2004. 4 p.
31. Stankūnienė V., Tacas J. Mechanizuotas karvių melžimas. Vilnius. LR žemės ir miškų ūkio ministerija. 2004. 4 p.
32. Stankūnienė V., Tacas J., Mišeikienė R. Pieno ūkio savininkui. Kaunas. 2008. 8 p.
33. Staufenbiel R., Schroder U., Gelfert C. Body condition and metabolic stability as the basis for high milk yield and undisturbed fertility in dairy cows – a contribution for deduction of reference values. Dtsch Tierarztl Wochensch. 2006. Vol. 113 (5) P.7.
34. Šernienė L. Žalio pieno kokybės užtikrinimas. Ferma. 2008/4 (12) P. 36 – 37. 35. Šernienė L., Sekmokienė D. Pieno higiena. Kaunas. 2013. 9, 16, 106 p.
36. Urbienė S. Pieno sudėtis ir savybės. Žaliava produktų gamybai. Akademija. 2005. 88, 91 – 93 p.
37. Urbšienė D. Kaip išvengti mastito plitimo. Pieno ūkis. 2012. http://www.pienoukis.lt/kaip-isvengti-mastito-paplitimo/.
38. Vaitauskas J., Kunskas J., Kuosa J. ir kt. Zootechniko žinynas. Vilnius. „Mokslas“. 1976. 273 p.
39. Waage S., Mork T., Hunshamar A. Bacteria associated with clinical mastitis in dairy heifers// J. Dairy Sci. 1999/82 (4). P. 9
40. Žakas A. Genetinių ir aplinkos veiksnių įtaka karvių pieno kokybei pagal somatinių ląstelių skaičių// Daktaro disertacija. Kaunas. 2002. 5 p.
41. Žilaitais V. Po veršiavimosi: ligos, gydymas ir profilaktika. Lietuvos Veterinarijos akademija. Kaunas. 2007. 8 – 18 p.
