LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
KARINA LOS
NATŪRALIŲJŲ VAISTINGŲJŲ MEDŽIAGŲ, NAUDOTŲ VILNIAUS
KRAŠTE 2016-2017 METAIS, ETNOFARMACINIS TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas Doc. dr. Tauras Mekas
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanė prof. dr. Ramunė Morkūnienė
Data
NATŪRALIŲJŲ VAISTINGŲJŲ MEDŽIAGŲ, NAUDOTŲ VILNIAUS
KRAŠTE 2016-2017 METAIS, ETNOFARMACINIS TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Recenzentė
Prof. Nijolė Savickienė Data
Darbo vadovas Doc. dr. Tauras Mekas Data
Darbą atliko Magistrantė Karina Los
Data
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 5
SANTRUMPOS ... 8
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Etnofarmacijos mokslo raida Lietuvoje ir pasaulyje ... 11
1.2. Vilniaus krašto istorija ... 17
2. TYRIMO METODIKA ... 20
2.1. Tyrimo planavimas (organizavimas) ... 20
2.2. Tyrimo dalyvių atrankos ypatumai ... 21
2.3. Tyrimo metodai ... 22
2.4. Duomenų analizės metodai ... 23
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 24
3.1. Tiriamųjų demografiniai duomenys ... 24
3.2. Surinktos etnofarmacinės medžiagos tyrimas pagal žaliavų kilmę ... 31
3.2.1. Augalinių žaliavų tyrimas ... 32
3.2.2. Augalinių žaliavų panaudojimas ... 37
3.2.3. Respondentų nurodyto augalinių žaliavų panaudojimo palyginimas su PSO monografijomis ... 40
3.2.4. Naudojamos augalų dalys ir iš augalinių žaliavų ruošiamos vaistų formos ... 45
3.2.5. Neaugalinių žaliavų tyrimas ... 48
3.2.6. Gyvūninių žaliavų panaudojimas ... 50
3.2.7. Grybų panaudojimas ... 52
3.2.8. Mineralinių žaliavų panaudojimas ... 52
3.2.9. Kitų žaliavų panaudojimas ... 53
3.3. Dažniausiai respondentų gydomos ligos ... 53
3.4. Daugiakomponentės natūralių gydymo priemonių receptūros ... 55
3.5. Liaudiški augalų pavadinimai ... 59
4. IŠVADOS ... 62
5. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 63
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS... 64
SANTRAUKA
Karinos Los magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas doc. dr. Tauras Mekas; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas.
Tyrimo tikslas - surinkti ir susisteminti pietryčių Lietuvoje (Vilniaus krašte) išlikusias etnofarmacines žinias. Tyrimo uždaviniai: susisteminti Vilniaus krašte surinktą etnofarmacinę medžiagą pagal vaistinių žaliavų prigimtį; nustatyti, kokios prigimties vaistinių žaliavų Vilniaus krašto respondentai naudoja daugiausiai; nustatyti dažniausiai respondentų gydymo tikslais naudojamus augalus, jų šeimas, taip pat dažniausiai naudojamas gyvūninės ar kitos prigimties žaliavas; nustatyti, kokios ligos dažniausiai respondentų gydomos natūraliomis vaistingosiomis žaliavomis Vilniaus krašte; palyginti Vilniaus krašto gyventojų nurodytas natūralių vaistingųjų žaliavų panaudojimo indikacijas su PSO monografijose aprašytomis indikacijomis.
Tyrimo metu naudojami metodai: atliktas kokybinis etnofarmacinis tyrimas. Respondentų ieškota pasitelkus „vedlio“ principą (kai vienas respondentas padeda surasti kitus). Pagrindiniai tyrimo metodai: teorinis (temos nagrinėjimas literatūros šaltiniuose) bei Vilniaus krašto gyventojų apklausa. Surinkus duomenis, jie susisteminti naudojant turinio analizės metodą. Gauti duomenys apdoroti „Microsoft Excel“ programa.
Tyrimo dalyviai: apklausta iš viso 15 respondentų, iš kurių – 2 vyrai ir 13 moterų. Respondentų amžiaus vidurkis – 55 metai. 80% apklaustųjų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Vienas iš svarbiausių kriterijų, taikytas renkantis respondentus, buvo jų gyvenamoji vieta. Pasirinkti tik tie respondentai, kurie šiuo metu gyvena Vilniaus apskrityje. Beveik visi (14 iš 15 respondentų, t.y. 93.33%) žinių apie tradicinius gydymo būdus gavo iš giminių. 14 iš 15 respondentų perduoda žinias kitiems gyventojams.
Rezultatai: tyrimo metu respondentai iš viso minėjo 225 skirtingas žaliavas, iš kurių 186 – augalinės kilmės, 30 – gyvūninės, 4 – grybai, likusios 5 – kitos kilmės. Respondentų išvardinti 186 augalai priklausė iš viso 65 skirtingoms šeimoms. Dažniausia augalų šeima buvo astrinių (Asteraceae), dažniausiai renkamas ir naudojamas vaistinis augalas – Vaistinė ramunė (Matricaria recutita L.), o dažniausiai auginamas ir naudojamas vaistinis augalas - Vaistinė medetka (Calendula officinalis L.). Dažniausiai naudojama augalų dalis buvo žolė, o dažniausiai ruošiama vaistų forma – arbata. Iš visų neaugalinių žaliavų populiariausias buvo medus. Dažniausiai respondentų gydomos yra peršalimo ligos. Iš 186 respondentų naudojamų augalų PSO monografijose rasti 36.
SUMMARY
Master thesis of Karina Los / supervisor: associate professor dr. Tauras Mekas; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Pharmacy; Department of Pharmaceutical Technology and Social Pharmacy. – Kaunas.
The purpose of this study is to collect and systematize current ethnopharmaceutical knowledge in southeast Lithuania, Vilnius region. The main tasks of the study are to systematize ethnopharmaceutical knowledge of Vilnius region residents by the origins of pharmaceutical materials mentioned; to determine the most common origins of pharmaceutical materials used by respondents; to determine the most commonly used medical plants, their families, also the most commonly used materials of animal and other origins; to determine the most commonly treated diseases or conditions; to compare the indications of the medicinal plants mentioned by respondents to those provided in the WHO monographs.
Methods: the conducted research was ethnopharmaceutical and qualitative. The respondents were found by using a ‘leader’ (one main respondent who helped to find and contact the others). Methods used during the research include theoretical analysis of the subject and interviewing the residents of the Vilnius region. The acquired information was analysed by classifying the received answers into certain categories (content analysis). The acquired data was processed by using ‘Microsoft Excel’ software.
Respondents: a total number of 15 respondents were interviewed, with 13 of them being women and 2 of them men. The average age of a respondent is 55 years and 80% of them have higher education. One of the most important criteria for choosing the respondents was their residence – only those currently living in the Vilnius district were chosen. 14 out of 15 respondents gathered at least a part of their knowledge about traditional medicines from their relatives. The same number pass their knowledge on to other people.
Results: during this study, the respondents mentioned a total of 225 different pharmaceutical materials, 186 of which are plants, 30 – materials of animal origin, 4 – mushrooms and the remaining 5 are of different origins. The plants mentioned by the respondents belong to 65 different families, with the most common family being Asteraceae. The most common collected plant is chamomile (Matricaria
recutita L.) while the most common grown plant is marigold (Calendula officinalis L.). The most
commonly used part of the plants is the entire terrestrial part, called herba in Latin, and the most commonly prepared medicinal form is herbal tea. The most common material of the non-vegetable
origin is honey, and the most commonly treated disease turned out to be the common cold. Out of 186 plants mentioned by respondents, 36 are also described in the WHO monographs.
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju visiems respondentams ir padėjusiems jų ieškoti. Ačiū Jadvygai Balvočiūtei už visą suteiktą informaciją.
Dėkoju magistrinio darbo vadovui Taurui Mekui už nuolatinį palaikymą, paskatinimą ir supratimą, taip pat lektorei Jurgitai Daukšienei už konsultaciją.
SANTRUMPOS
KMU – Kauno medicinos universitetas LDK – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
SSRS - Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga TLK – Tarptautinė ligų klasifikacija
ĮVADAS
Didėjant sergamumui lėtinėmis ligomis, vis daugiau Vakarų pasaulio gyventojų ima gydytis liaudies medicinos priemonėmis [1]. Dar Hipokratas, garsiausias Antikinės Graikijos gydytojas, teigė, jog „gamta yra geriausias gydytojas“. Svarbu paminėti, kad šiuolaikinė medicina taip pat turi daug privalumų: kuriant naujas sintetinių vaistų molekules ir vaistų formas išspręsta daug biologinio prieinamumo, netinkamų organoleptinių savybių, veikimo greičio, trukmės, šalutinių poveikių, mikroorganizmų atsparumo ir kitų problemų, be to, yra sunkių ligų, kurias pagydyti vien liaudies medicinos priemonėmis mažai tikėtina. Visgi didelė dalis liaudies medicinos specialistų rekomenduoja nesunkius negalavimus gydyti visų pirma liaudies medicinos priemonėmis, nes natūralios vaistingųjų medžiagų molekulės mūsų organizmui dažnai priimtinesnės, geriau įsisavinamos, sukelia mažiau šalutinių poveikių. Sunkesnių ligų atvejais dažnai rekomenduojama derinti sintetinius vaistus su natūraliomis medicinos priemonėmis.
Lietuvoje yra ilgametės gydymosi liaudies medicina tradicijos, tačiau egzistuoja rizika, kad, plačiai paplitus gydymuisi cheminiais vaistais, dalis sukauptų žinių apie liaudies mediciną gali pasimiršti. Būtent dėl to yra svarbus etnofarmacinių žinių rinkimas ir sisteminimas. Etnofarmacija – tai mokslas apie įvairių vaistų vartojimą visuomenėje ir kultūrinį, socialinį, geografinį ar kitą kontekstą, kuris turi įtakos šiam vartojimui [2]. Daugiausiai dėmesio etnofarmacinių tyrimų metu kreipiama į liaudies mediciną. Etnofarmaciniais tyrimais siekiama surinkti, susisteminti ir išsaugoti konkrečiame regione išlikusias žinias apie liaudies mediciną, kad ši tiek istoriniu, tiek medicininiu aspektu naudinga informacija nepasimirštų bėgant laikui. Taip pat tikimasi, kad atlikti etnofarmaciniai tyrimai paskatins žmones naudotis vietiniais vaistingųjų medžiagų ištekliais, supažindins juos su vartotinomis medžiagomis, jų vartojimo būdais bei kontraindikacijomis. Nuo 2006m. etnofarmaciniai tyrimai vykdomi ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete (ši praktika pradėta dar tuometiniame Kauno medicinos universitete).
Vilniaus kraštas tyrimui pasirinktas visų pirma dėl savo unikalumo. Šiose vietose visuomet šalia gyveno skirtingų tautybių, kalbų, tikėjimų žmonės, todėl Vilniaus krašte net šalia gyvenančių žmonių žinios apie liaudies mediciną gali būti labai skirtingos, nes yra perimtos iš skirtingų šalių ar tautų. Šiuo metu Vilniaus krašto teritorijoje daug rusiškai, lenkiškai ar vietine tarme („po prostu“) kalbančių žmonių, todėl naudinga yra paanalizuoti ne tik gydymosi būdus, bet ir kalbinius niuansus – liaudiškus vaistažolių pavadinimus skirtingomis kalbomis, jų galimus panašumus bei skirtumus. Dar viena priežastis, dėl kurios tyrimui pasirinktas būtent Vilniaus kraštas, yra etnofarmacinių tyrimų trūkumas šioje Lietuvos dalyje. Tyrimu siekiama surinkti ir susisteminti šiame regione išlikusias etnofarmacines žinias.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: Surinkti ir susisteminti pietryčių Lietuvoje (Vilniaus krašte) išlikusias etnofarmacines žinias.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti, kokios prigimties vaistines žaliavas Vilniaus krašto respondentai naudoja daugiausiai.
2. Nustatyti dažniausiai Vilniaus krašto respondentų gydymo tikslais naudojamus augalus, jų šeimas, taip pat dažniausiai naudojamas gyvūninės ar kitos prigimties žaliavas.
3. Nustatyti, kokias ligas Vilniaus krašto respondentai dažniausiai gydo natūraliomis vaistingosiomis žaliavomis.
4. Palyginti Vilniaus krašto gyventojų nurodytas natūralių vaistingųjų žaliavų panaudojimo indikacijas su PSO monografijose aprašytomis indikacijomis.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Etnofarmacijos mokslo raida Lietuvoje ir pasaulyje
XIX amžiuje, prasidėjus tautiniam atgimimui, imta sisteminti informaciją apie liaudies mediciną Lietuvoje. Tai nebuvo labai aktyvus procesas, ir iki XXI a. pradžios paskelbta sąlyginai nedaug tyrimų [3]. Didelį indėlį į liaudies medicinos žinių sisteminimą Lietuvoje įnešė gydytojai, pavyzdžiui, daktaras Jonas Basanavičius, 1898 m. išleidęs knygą „Medžiaga mūsų tautiškai vaistininkystei‟ (joje pirmą kartą ir pavartota sąvoka „tautinė vaistininkystė‟) arba daktaras Kazys Grinius, kuris 1910 m. Vilniuje išleido „Trumpą folkloro dalykams rinkti programą‟ [4][5]. Šioje knygoje jis ragino visus skaitytojus surinkti kuo daugiau „senovės liekanų‟ naudojantis jo „programoje‟ pateikta metodika, surašė klausimus, į kuriuos, jo nuomone, reikėtų atsakyti, norint atlikti kokybišką etnofarmacinį tyrimą, taigi, galima sakyti, jog tai yra pirmasis etnofarmacinių tyrimų metodikos aprašas Lietuvoje [5]. 1911 m. felčerė Gabrielė Petkevičaitė - Bitė surinko etnofarmacinę medžiagą Panevėžio apskrityje ir surinktus duomenis aprašė rinkinyje „Lietuvių liaudies medicinos medžiaga‟. Šioje knygoje autorė pateikia virš šimto liaudies medicinos receptų bei pačios sudarytą Panevėžio apskrities gyventojų vartojamų liaudiškų medicinos terminų žodynėlį [6].
Liaudies medicinos žinias rinkęs gydytojas ir botanikas Jurgis Pabrėža 1814 m. parašė veikalą „Kai kurių augalų gydantieji ypatumai, tų augalų panaudojimo įvairių ligų atvejais būdai, kunigo Jurgio Pabrėžos, Kartenos altaristos, parinkti iš Simono Sirenijaus, Krokuvos akademijos daktaro veikalo, 1814 m. Kartenoje‟. Šiame rinkinyje autorius aprašo tas vaistažoles, kurios gausiai auga Lietuvoje, surinktos žaliavos savybes bei liaudies medicinos receptus [7].
Pirmąjį vaistinių augalų sąrašą pagal jų gydomas ligas sudarė A. Skinderis 1932-aisiais. Didelis dėmesys šiame leidinyje skiriamas liaudiškiems, dažnai iš rusų bei lenkų kalbų kilusiems pavadinimams, tačiau jame taip pat yra labai daug tikslumo: šalia liaudiškų augalų pavadinimų nurodomi lotyniški, aprašytas vaistų formų gaminimas iš vaistinės augalinės žaliavos, tikslus dozavimas [8].
1900 - 1995 m. gyveno garsi etnografė bei kraštotyrininkė Marijona Čilvinaitė, aktyviai dalyvavusi Šiaulių kraštotyros draugijos ekspedicijose, rinkusi bei sisteminusi etnografinę medžiagą [9]. 1935-aisiais ji surašė Skaudvilės valsčiuje, Ringalių kaime gyvenusios respondentės žinias apie liaudies mediciną ir gautą tyrimą pavadino „Bobų lėkarstos‟, o 1939-aisiais paskelbė dar vieną, panašų darbą - „Bobų liekarstvos‟, kuriame aprašomos Tauragės apskrityje, Upynos parapijoje gyvenusios respondentės žinios [10][11].
Pirmojoje XX a. pusėje prie Vilniaus krašto etnofarmacinių tyrinėjimų labai prisidėjo profesorius Jan Muszyński, žinomas lenkų farmakognostas. Jis surinko daug informacijos apie Vilniuje vykstantį Vidurvasario žolynų turgų bei vaistinių augalų, kuriais jame prekiaujama, panaudojimą [12].
Nepriklausomybės metais straipsnius apie liaudies mediciną rašė V. Tiškus, J. Skliutauskas (gydytojai) bei Č. Bankauskas, A. Mačius (vaistininkai). Sovietmečiu šią sritį tyrė gydytojai A. Vileišis, N. Paražinskaitė, V. Kutorga, profesorius J. Šurkus, daktarė E. Šimkūnaitė [3]. Pastaroji yra viena iš žinomiausių Lietuvos žolininkų, Lietuvos vaistinėse iki šiol galima nusipirkti pagal jos receptus gamintų vaistažolių mišinių. Lietuvoje etnofarmaciniai tyrimai atliekami ir XXI a., tačiau yra problemų, su kuriomis susiduria šios srities tyrėjai, pavyzdžiui, konkretaus metodikos aprašo trūkumas.
2006 m. tuometinio Kauno medicinos universiteto (KMU) studentė Živilė Petkevičiūtė atliko Telšių rajono, Varnių apylinkėje naudotų natūraliųjų vaistingųjų medžiagų etnofarmacinį tyrimą. Apklausus tiriamuosius užfiksuota 113 vaistinių augalų, daugiausiai iš Asteraceae (astrinių), Lamiaceae (notrelinių) bei Rosaceae (erškėtinių) šeimų. Vienas iš dažniausiai naudotų augalų - Calendula
officinalis L. (vaistinė medetka), dažniausiai gydytos ligos - virškinamojo trakto, kvėpavimo takų
ligos, žaizdos, traumos bei įkandimai. Rašant šį darbą suformuotas kitų panašaus pobūdžio etnofarmacinių tyrimų metodikos pagrindas. 2010-iais šis tyrimas išspausdintas žurnale „Journal Of Medicinal Plants Research‟ [13].
2010 metais to KMU studentė Ugnė Gudelytė atliko tradiciškai Lietuvoje augintų dekoratyvinių augalų etnofarmacinį tyrimą. Iš viso šio tyrimo metu užfiksuotos 153 dekoratyvinių augalų rūšys, iš kurių 125 buvo arba yra vartojamos medicinos tikslais. Gausiausiai buvo auginami Astrinių (Asteraceae) šeimos augalai [14].
2011m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto magistrantė Inga Šimkutė apsigynė magistrinį darbą tema „Naturaliųjų vaistingųjų medžiagų, naudotų Plungės rajone 2009-2010m., etnofarmacinis tyrimas“. Jos respondentai iš viso minėjo naudojantys 136 natūralios kilmės medžiagas, iš kurių 113 – augalinės, 17 – gyvūninės, 4 – grybai ir dar 2 – kitos kilmės (lininė marlė ir salietra) [15].
2014-aisiais tokių darbų Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete apginta jau trys: Dovilės Kvedaraitės „Natūraliųjų priemonių, naudotų Pakruojo rajone 2012-2013m., etnofarmacinis tyrimas“ [16], Elenos Ščerbos „Natūraliųjų vaistingųjų medžiagų, vartotų Alytaus rajono Daugų apylinkėje 2013m., etnofarmacinis tyrimas“ [17] bei Ruhangiz Manafova atliktas „Musulmonų (totorių ir azerbaidžaniečių), gyvenančių Lietuvos teritorijoje, naudojamų vaistingųjų medžiagų, etnofarmacinis tyrimas“ [18]. 2015-aisias apginti dar du darbai: Giedrės Puidokaitytės Varėnos rajono tyrimas 2014m.
[19] ir Rimos Woznialis Punsko ir Seinų apylinkių tyrimas [20]. 2019m. LSMU planuojama apginti naujus etnofarmacinius magistrinius darbus.
Liaudies medicinos žinios iš atskirų regionų rinktos jau nuo seniausių laikų, tačiau tai nebūdavo vadinama etnofarmacijos studijomis. Informaciją rinko pačių įvairiausių sričių - botanikos, etnologijos, farmakologijos ir kitų - specialistai. Senovės Romos gydytojas ir botanikas Dioskoridas (40-90 m.) aprašė apie 600 vaistinių augalų, taip pat gyvūninių ir mineralinių žaliavų, rinko unikalius vaistinių augalų pavadinimus, naudotus įvairiose gentyse. Romėnų gamtininkas ir filosofas Gajus Plinijus vyresnysis (23-79 m.) savo veikale „Gamtos istorija“ (Naturalis Historia) aprašė daugybę augalų bei mineralų, kuriuos savo reikmėms naudojo romėnai [21]. Dar garsusis gydytojas ir filosofas Avicena, gyvenęs 980-1037m., ragino gydytojus perimti iš liaudies medicinos tam tikras gydymo priemones, prieš tai įvertinus, ar jos yra patikimos [22].
Išradus spausdinimo presą (1439 m.) įvykęs literatūros proveržis turėjo įtakos ir knygoms apie liaudies mediciną. 1543-aisiais Leonhart‘as Fuchs‘as išleido savo vaistinių augalų žinyną „Neu Kreüterbuch“, kuriame mini apie 400 vaistinių augalų, augančių Vokietijoje ir Austrijoje. Maždaug tuo metu išleista daug panašių žinynų – Henrick‘o Smid‘o (1546 m.), William‘o Turner‘io (1551 m.), Remberd‘o Dodoens‘o (1554 m.) ir daug kitų.
Etnobiologijos mokslo raidai daug įtakos padarė Karlas Linėjus XVIII a. Jis tyrė vietinių gyventojų žinias apie gyvūnus ir augalus Laplandijoje bei centrinėje Švedijos dalyje. Mokslininkas teigė, kad jo pagrindinis tikslas yra atrasti „Kūrėjo dovanas gamtoje“ bei kuo daugiau išmokti iš vietinių žmonių. Jis domėjosi senaisiais augalų pavadinimais, kuriuos paprastai sužinodavo iš vyresnio amžiaus moterų. Johan‘as Peter‘is Falck‘as 1768 – 1774 m. organizavo ekspediciją į Rusiją, kurios metu tyrė turkų ir finougrų, gyvenančių Rusijoje, žinias apie vaistinguosius augalus.
Visgi etnofarmacijos kaip atskiros disciplinos studijos taip ir nepradėtos iki pat XVIII – XX amžiaus. Terminai „etnobotanika“ ir „etnobiologija“, glaudžiai susiję su etnofarmacija, pirmą kartą apibrėžti tik atitinkamai 1895-aisiais bei 1935-aisiais metais, „etnofarmakologija‟ - 1967m. 1829-aisiais dvasininkas ir istorikas Johann‘as Wilhelm‘as Ludwig‘as Luce parašė ataskaitą apie gydymosi priemones, vartotas estų Saarema saloje. Šis šaltinis laikomas vienu iš pirmųjų tikrosios medicininės etnobotanikos darbų. Modernūs etnobiologiniai tyrimai prasidėjo tik XIX a. Pirmas kokybiškas etnobotaninis tyrimas Italijoje buvo paskelbtas Giuseppe‘s Ferraro (1845 – 1907 m.), kuris aprašė gydymąsi vaistiniais augalais ir jų liaudiškus pavadinimus savo gimtajame mieste. XIX a. pabaigoje etnobotanika itin išpopuliarėjo Lenkijoje. Liaudies medicinos medžiagą šioje šalyje rinko Oskar‘as Kolberg‘as, Józef‘as Rostafiński‘s (tyręs Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos sritis) ir kt.
1908-asiais švedas Erland Nordenskiöld sudarė vadovą etnografiniams lauko tyrimams atlikti.
Kazimierz‘as Moszyński‘s (1887–1959 m.) buvo įžymus lenkų etnografas. Jo darbe „Kultura ludowa Słowian“ aprašomi vaistiniai augalai, naudojami gydymui ir būrimams. Jis planavo sukurti lenkų etnografinį atlasą, išsiuntinėjo po šalį etnografinius klausimynus, tačiau galiausiai nepabaigė savo darbo.
Daug etnobotaninių tyrimų vykdyta XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje (Ignacio María Barriola, Victor Lis Quibén ir Ingrid Kuschick Ispanijoje, Elfriede Grabner Austrijoje, Valer Butură Rumunijoje, Ingjald Reichborn - Kjennerud Norvegijoje ir kiti). Labiausiai visi šie tyrėjai dėmesį kreipė į kultūrinius, socialinius ir kalbinius aspektus, tad tik keliuose darbuose yra tiksliai nurodomi augalų moksliniai pavadinimai.
Tai, kaip liaudies medicinos žinios palaipsniui nyksta, iliustruoja José María Palacín‘o pavyzdys. Šis tyrėjas 1983-aisiais rašė disertaciją apie liaudies medicinos žinias Aragone, Ispanijoje. Didžioji dalis jo respondentų pateikė labai išsamią informaciją, pavyzdžiui, iš vienos respondentės jis sužinojo 1500 vaistinių žaliavų pavadinimų, skirtų 203 ligoms gydyti. Vis dėlto bendraudamas su jaunesniais respondentais jis dažniau išgirsdavo pasiūlymą pasikalbėti su jų tėvais ir seneliais, nes jie prisimena daug daugiau liaudies medicinos priemonių, o patys jaunesni respondentai informacijos suteikdavo nedaug. Pavyzdžiui, daugiausiai informacijos pateikęs respondentas jaunesnio amžiaus grupėje žinojo vos 41 vaistinį augalą [21].
1996-aisiais antropologas ir gydytojas Hersch Martinez Paul paskelbė labai plačią etnografinę augalų rinkimo centrinėje Meksikoje studiją, didelį dėmesį skirdamas politiniams ir ekonominiams aspektams. Jis vienas iš pirmųjų aprašė fenomeną, kai vaistinių augalų platintojai, superkantys juos iš rinkėjų, turi puikius augalų identifikavimo įgūdžius, tačiau visiškai nežino, kam jie naudojami ar vartojami [23].
Etnobotaniniai, etnobiologiniai bei etnofarmaciniai tyrimai Europos šalyse intensyviai vykdomi ir toliau. Vis daugiau mokslininkų suvokia etnobotaniką, etnofarmaciją ir kitus susijusius mokslus kaip atskiras disciplinas, turinčias savo specifiką, teorijas ir metodikas. Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Italijoje ir daugelyje kitų šalių dažnai vyksta šių dalykų seminarai, paskaitos, konferencijos. Leidžiami etnofarmakologijos bei etnobiologijos ir etnomedicinos žurnalai [24][25]. Egzistuoja tarptautinė etnofarmakologijos bendruomenė (International Society of Ethnopharmacology), įkurta 1990 m. Strasbūre, pirmąjame etnofarmakologijos kongrese [25]. Viena didžiausių etnobotanikos bibliotekų yra sukaupta Stokholme (V.J. Brøndegaard’o kolekcija). 2006-aisiais etnobotanikas Paolo Maria Guarrera sudarė apžvalgą, kurioje susisteminti visi Italijos etnobotaniniai duomenys iki 2004-ųjų metų. 2003-aisiais išleista panaši Sardinijos etnobotaninės medžiagos apžvalga. 2007-2003-aisiais sudaryta visos
Lenkijos etnobotaninės medžiagos nuo 1876-ųjų iki 2005-ųjų bibliografija, o 2011-aisiais išleista naujesnių Ispanijos etnobotaninių tyrimų apžvalga.
2002-aisiais Nadiya Varhol pristatė detalų tyrimą augalų, naudojamų nedidelės grupės karpatų rusinų, gyvenančių Slovakijos teritorijoje. 2001-aisiais atliktas istorinių Rusijos augalų pavadinimų tyrimas (tyrėja Nadezhda Konovalova). 2003-aisiais Valeria Kolosova paskelbė darbą apie tautinius augalų pavadinimus skirtingomis slaviškomis tarmėmis. Pastaruoju metu atliekama vis daugiau studijų, tiriančių augalų išmanymą įvairiose įmigrantų bendruomenėse (Ceuterick kt., 2008; Pieroni ir Gray, 2008; Pieroni ir kt., 2007; Sandhu ir Heinrich, 2005; Van Andel ir Westers, 2010) [21].
2004-aisiais Andrea Pieroni, Cassandra L. Quave bei Rocco Franco Santoro paskelbė nedidelio Lukanės (Lucania) regiono pietų Italijoje gyventojų žinomų tradicinių gydymosi priemonių etnofarmacinį tyrimą. Tyrimo metu nustatytos 110 augalinių, 30 gyvūninių ir 20 mineralinių vaistinių žaliavų, kai kurios iš jų pirmą kartą užregistruotos šioje šalyje [26].
2011-aisiais metais atliktas dar vienas tyrimas pietų Italijoje, šį kartą Amafio pakrantėje. Išsiaiškinta, kad šiame regione gydymasis vaistiniais augalais suvokiamas tik kaip alternatyva, labiausiai tinkama nesunkiems negalavimams gydyti. Tarp dažniausiai fitoterapiškai gydomų ligų gyventojai minėjo kvėpavimo takų, odos, virškinamojo trakto, urogenitalinės sistemos ligas. Nustatyta, kad daugiausiai žinių apie vaistinius augalus turi sukaupusios vidutinio amžiaus moterys, o jaunesni žmonės žino gerokai mažiau. Didžioji dalis apklaustųjų minėtų augalų naudojami ir kituose Italijos regionuose, tačiau rasti keli augalai, būdingi tik Amafio pakrantei. Dažniausiai cituotas vaistinis augalas buvo kilnusis lauramedis (Laurus nobilis (L.)) [27].
Bradforde, šiaurinėje Anglijoje, 2007 m. atliktas pakistaniečių įmigrantų etnofarmacinis tyrimas. Paaiškėjo, kad tarp šių žmonių liaudies medicina yra labai populiari: net du trečdaliai apklaustųjų dažniau gydosi liaudies medicinos priemonėmis, nei sintetiniais vaistais. Taip pat nustatyta, kad vyresni žmonės geriau išmano liaudies mediciną nei jaunesni, be to, daugiau žinių turi tie, kurie vėliau emigravo iš Pakistano, t.y. mažiau laiko praleido Anglijoje. Pakistaniečių migrantų bendruomenėje nustatytos 56 vaistinės žaliavos, didžioji dauguma – augalinės kilmės [28].
2005-aisiais metais paskelbtas turkų įmigrantų, gyvenančių Vokietijoje, Kelno regione, etnofarmacinis tyrimas. Surinkti duomenys apie 115 vaistinių augalinių preparatų ir nedidelius skaičius gyvūninių bei mineralinių žaliavų. Apie pusė cituotų vaistinių augalų gaunami iš Turkijos - tik pusė renkami ar auginami pačioje Vokietijoje, be to, tik trečdalis turkų naudojamų vaistinių žaliavų yra žinomos ir naudojamos vietinių Vokietijos gyventojų. Visgi Vokietijoje gyvenančių turkų žinios labai skiriasi ir
nuo tėvynėje gyvenančių turkų: tik apie trečdalis vaistinių augalinių žaliavų, minėtų šiame tyrime, yra anksčiau aprašytos Turkijos etnobotaninių tyrimų metu [29].
2008-2010 atliktas išsamus Alžyre (Afrika) esančio M'Sila regiono etnofarmacinis tyrimas. Respondentų klausta apie ligų gydymui naudojamus natūraliai augančius vaistinius augalus, jų liaudiškus pavadinimus, dažniausiai naudojamas vaistų formas. Iš viso apklausti 83 žolininkai. Neįprasta tai, kad didžioji dauguma jų - vyrai, be to, apklaustieji buvo sąlygiškai jauni - 41% jų sudarė asmenys nuo 31 iki 40 metų. 34% apklaustųjų nemoka skaityti, todėl didžioji dalis informacijos šiame regione perduodama paprasčiausiai žodžiu, o rašto tradicijų beveik nėra [30].
2014 m. paskelbtas vaistinių augalų, naudojamų odos ligoms gydyti Rytų Kapo provincijoje (Pietų Afrikos Respublika), Amatolo (Amathole) rajone, etnofarmacinis tyrimas. Nustatyti net 106 vaistiniai augalai, kurie daugiausiai priklausė Solanaceae (bulvinių) bei Asteraceae (astrinių) šeimoms [31]. Tais pačiais metais paskelbtas etnofarmacinis tyrimas, atliktas Ganoje (Afrika), Ašančio (Ashanti) regione. Jo metu respondentų klausta apie antihelmintinių (prieškirmėlinių) savybių turinčius vaistinius augalus, o vėliau tirtas jų veiksmingumas in vitro. Apklaustieji minėjo iš viso 35 žmonių gydymui tinkamus vaistinius augalus, o dažniausiai naudojama žaliava yra Carica papaya (papajinio melionmedžio) sėklos - jas minėjo beveik visi respondentai [32].
Saravano regione, Irane, 2014-aisiais atlikto tyrimo metu nustatyti 64 vietinių gyventojų naudojami vaistiniai augalai. Populiariausia šeima šiame regione yra Lamiaceae (notrelinių), o dažniausiai naudojama augalo dalis - lapai. Dažniausiai vaistiniais augalais gydomos ligos Saravano regione - peršalimas, gripas, karščiavimas bei kraujo ligos [33].
Oriksiminoje (Oriximina), Brazilijoje, 2015 m. atliktas vaistinių augalų, naudojamų maliarijai gydyti, tyrimas. Surinkta informacija apie 35 vaistinius augalus, kuriuos vietiniai gyventojai naudoja sirgdami šia liga [34].
Be straipsnių etnobotanikos bei fitoterapijos temomis, leidžiamos ir knygos. 2004-aisiais Jungtinėje Karalystėje, Londone įsikūrusi leidykla Churchill Livingstone išleido knygą „Fundamentals of Pharmacognosy and Phytotherapy‟, kurioje aprašomos etnofarmacijos ir etnobotanikos disciplinos [35]. Tais pačiais metais Gary J. Martin sudarė vadovą etnofarmaciniam tyrimui atlikti [36].
Europoje dažnai organizuojami įvairūs tarptautiniai projektai bei tyrimai, susiję su vaistinių ir kitokių augalų vartojimu. Vienas iš tokių projektų, Flora Celtica, labiausiai sukoncentruotas į įvairių augalų panaudojimą ir žinias apie augalus keltiškuose Europos regionuose. Kitas projektas, RUBIA, vyko 2003-2006 m. dvylikoje pietų Europos ir Viduržemio jūros regionų. Jo tikslas buvo ištirti ir palyginti skirtingų regionų gyventojų žinias apie augalus, perduodamas kaip kultūrinis paveldas [21].
Tyrimai etnofarmacijos srityje vykdomi ir toliau. Nors praėjo dar vos keli 2018-ųjų metų mėnesiai, jau yra šių metų straipsnių etnofarmacinėmis temomis. Vienas iš tokių darbų paskelbtas Etnobiologijos ir etnomedicinos žurnale (Journal of Ethnobiology and Ethnomedicine) – tai tradicinės medicinos žinių apie augalinius gėrimus tyrimas tarp Laisvojo Džamu ir Kašmyro (regionai, asocijuojami su Pakistanu) vietinių gyventojų. Iš viso vietiniai gyventojai gėrimams naudoja 73 augalus, daugiausiai iš astrinių (Asteraceae) šeimos [37]. Kitame darbe, kuris taip pat labai naujas, tirta, kokius augalus naudoja tradiciniais būdais gydantys daktarai Dalle rajone, Sidamos zonoje, Etiopija. Iš viso apklaustieji įvardino 71 augalų rūšį ir 39 jais gydomas ligas. Dažniausiai naudojama augalų dalis buvo lapai, o dažniausias vartojimo būdas – per os [38].
1.2. Vilniaus krašto istorija
Tam, kad geriau suprastume Vilniaus krašto savitumą, reikia patyrinėti miesto ir jo apskričių istoriją. Miesto istorija neatsiejama nuo Vilnijos (Vilniaus krašto), tad kai kalbama apie Vilniaus miesto istoriją bei kovas dėl to, kad Vilnius priklausytų Lietuvai, iš tikro paprastai turimas omenyje ne tik pats miestas, bet ir jo apylinkės – Vilnija [39].
Vilniaus krašto sąvoka atsirado tik pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, be to, teritorijos, pagal įvairius susitarimus priklausiusios šiam kraštui, daug sykių kito. Pavyzdžiui, 1920-1939 m. Rytuose ir Pietuose Vilniaus krašto riba buvo laikoma Lietuvos – Sovietų Rusijos siena, nustatyta 1920 m. liepos 12 d. sutartimi, o Vakaruose – 1923 m. nustatyta Lietuvos - Lenkijos siena [39].
Dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių dabartinio Vilniaus krašto tautinė sudėtis yra tokia įvairi, yra dažna gyventojų migracija šiame krašte (taip pat ir priverstinė), ir vietinių gyventojų nutautinimas, vykęs daugiausiai įvairių okupacijų metu.
Dar kunigaikštis Gediminas ragino svetimšalius amatininkus, meistrus ir kt. atvykti į Lietuvą [40]. Daug žmonių į šį kvietimą atsiliepė, o gausiausiai atvykėliai telkėsi sostinėje. XII – XIV amžiuose užfiksuotas gausus lenkų tautybės žmonių vežimas į Lietuvą – tai buvo lietuvių karių suimti karo belaisviai. Gausėjo šalyje ir rusų, atvykstančių iš rytinių LDK dalių. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, tikėdamasis pagerinti ekonominę LDK padėtį, teikė lengvatas kitataučiams pirkliams – vokiečiams, totoriams, žydams, taigi, šie žmonės buvo motyvuoti gyventi LDK. Tuo metu Lietuvoje gausėjo žydų, nes LDK buvo atvira jų tikėjimui [39].
Po Liublino unijos (1569 m.) Gardino, Ščiutino, Lydos, Nalibokų, Krėvos, Brėslaujos apylinkėse gyvenę lietuviai pradėjo savaime, be prievartos nutautėti. Taip atsirado „tuteišiai“ – asmenys, nepriskiriantys savęs konkrečiai tautai ir kalbantys savita tarme – „po prostu“ („paprastai“). 1919 m.
gyventojų surašymo metu Vilniaus krašte, Ašmenos apskrityje net 33 tūkst. žmonių užsirašė esą „tuteišiai“ [39]. Įdomu tai, kad rašytojas, poetas ir Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas save taip pat priskyrė „tuteišiams“. Šių žmonių Vilniaus krašte gausu iki šiol, o bendrauti „po prostu“ prireikė ir rengiant šį magistro baigiamąjį darbą.
1795 – 1900 m. Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje. Esant carų valdžiai, aktyviai vyko Vilnijos polonizacija. Prie lietuviškumo nykimo prisidėjo lietuviškos spaudos draudimas (1864-1904 m.) bei bet kokios organizuotos lietuviškos veiklos draudimas. Daug sulenkėjusių bajorų ir dvarininkų kraustėsi į Vilnių ir jo apylinkes [39]. 1832 m. M. Balinskis išskyrė 4 tautines bendruomenes Vilniuje: lietuvius, rusus, vokiečius ir žydus. Istoriko Geistauto Gečiausko duomenimis, 1850 – 1857 m. lietuviškai dar buvo kalbama ne tik Vilniuje, bet ir visame Vilniaus krašte, tačiau 1863 m., po sukilimo, lietuvių kalba Vilnijoje ėmė sparčiai nykti. 1897 m. situacija jau buvo pasikeitusi: lenkai sudarė didesnę Vilniaus gyventojų dalį – apie 31%, rusų buvo apie 20%, lietuvių – 2,1%. Anot to paties šaltinio, 1909 m. jų dar sumažėjo – iki 1,2%, lenkų padaugėjo iki 37,7%. Tuo tarpu kituose Lietuvos miestuose buvo visai kitaip: pavyzdžiui, Šiauliuose 1897 m. lietuvių buvo 27,8%, rusų – 9,6%, lenkų – 15,4% (o 1909 m. šis skaičius staigiai nukrito iki 0,7%) [41].
1914 m., prasidėjus karui, Vilniaus tautinė sudėtis vėl kito: į miestą ėmė keltis karo pabėgėliai. Dalis lietuvių inteligentų tuo metu pasitraukė į Rusiją. 1915 m. įvestas okupacinis vokiečių režimas, o 1918 m. vasario 16-ąją atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, kurios sostine buvo Vilnius. 1939 m. Vilniuje pagausėjo karo pabėgėlių ir internuotų lenkų karių, kurių dauguma kėlėsi į sostinę. Į Vilnių taip pat atsikėlė apie 13,5 tūkst. žydų, kurie bėgo iš Lenkijos dėl vokiečių represijų. Po šių įvykių, 1940 m., SSRS okupavo Lietuvą, o kartu ir Vilniaus kraštą. A. Bubnio duomenimis, etninė sudėtis Vilniuje 1931 m. atrodė taip: 0,8% lietuvių, 66% lenkų, 28% žydų, 0,9% baltarusių, 3,8% rusų. 1942 m., anot to paties šaltinio, lietuvių pagausėjo iki 20,5%, lenkų – iki 71,9%, baltarusių – iki 2,1%, rusų – iki 4,1%, o žydų nebeužfiksuota [42].
Migracija vyko ne tik į užsienį ar iš jo, bet ir Lietuvos mastu: pavyzdžiui, sovietmečiu Vyriausybė buvo nustačiusi tam tikrą žmonių skaičių, kurį atkėlė gyventi iš provincijos į sostinę, taigi, Vilniuje tuo metu turėjo pagausėti lietuvių [43]. 72,5% naujųjų Vilniaus gyventojų 1963-1965 m. buvo iš Lietuvos. Teigiama, kad 1960 m. Vilniuje lietuvių buvo 36,6%, 1989 m. – jau 50,6%, 2000 m. – 57,5% [39]. Vilniaus krašte susiklostė kiek kitokia situacija. Į Vilniją gausiai kėlėsi rusai (jų 1946-1959 m. atvyko 115452), baltarusiai (tais pačiais metais jų atsikraustė 34236), ukrainiečiai (jų atvyko 12947) [44]. 1986-1990 m. atliktų apklausų duomenimis, 31% apklaustų Šalčininkų rajono gyventojų gimė ne Lietuvoje. Dauguma atvykėlių buvo iš Baltarusijos (47% iš jų – lenkai) [45]. Vilnijoje jiems buvo labai palankios sąlygos, nes ten valdančiuosius postus paprastai užimdavo rusakalbiai
internacionalistai [46]. Taigi, lenkų skaičius Lietuvoje, o ypač Vilniaus krašte, sovietmečiu didėjo: teigiama, kad 1947-1959 m. Lietuvoje jų pagausėjo nuo 100 000 iki 230 000 [47], daugiausiai dėl gausėjimo Vilniaus krašte. Tuo metu propaguota bendros „tarybinės tautos“ idėja, dėl kurios tautos buvo skatinamos asimiliuotis, ypač tokiuose etniniu požiūriu įvairialypiuose kraštuose, kaip Vilnija [48]. Taigi, interpretuojant statistiką, reikia turėti omenyje, kad nurodomos tautybės yra sąlygiškos – kai kurie žmonės, užrašyti lenkais ar rusais, gali būti nutautintų kitų tautų atstovų palikuonys, žmonės, kurie šiomis tautybėmis užsirašė tik dėl politinės situacijos arba „tuteišiai“, nežinoję, prie kurios grupės save priskirti.
Galiausiai 1991 m., žlugus SSRS, gana didelė dalis (36%) rusakalbių vilniečių emigravo. Šiuo metu Vilniuje mažėja rusų ir kitų tautinių mažumų, o lietuvių daugėja. Statistikos departamento duomenimis, 2001 m. Vilniuje lietuvių suskaičiuota 57,5%, rusų – 14,02%, lenkų – 18,85%, baltarusių – 4,07%, kitų – 5,56%. 2011 m. šie skaičiai kito taip: lietuvių surašyta 63,24%, rusų – 11,95%, lenkų – 16,5%, baltarusių – 3,53%, kitų – 4,78% [39]. Visgi, nepaisant lietuvių gausėjimo, Vilniaus tautinė sudėtis išlieka labai įvairi, be to, Vilnijoje tautinių mažumų vis dar yra daugiau, nei sostinėje.
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo planavimas (organizavimas)
Tyrimo pradžioje sudarytas jo planas, suformuluota tema, iškelti tikslai ir uždaviniai, pasirinktas duomenų rinkimo metodas – apklausa naudojant anketą, sudaryta anketa (pateikiama 1 priede), atlikta literatūros analizė. Prieš apklausiant tiriamuosius gautas LSMU bioetikos centro leidimas atlikti tyrimą.
Po šių pasiruošimo etapų sekė tiriamosios teritorijos analizė ir „vedlio“ paieška, vėliau buvo apklausiami „vedlio“ pasiūlomi respondentai. Prieš bendraujant su respondentais, jie supažindinti su tyrimo tikslu, eiga ir būdais, kuriais buvo ketinama užtikrinti jų konfidencialumą.
Gauta etnofarmacinė informacija vėliau buvo analizuojama ir sisteminama. Kai kurie augalai identifikuoti remiantis „Spalviniu augalų atlasu“ ('Цветовой атлас растений') [49], o taksonomija nustatyta remiantis Doc. L. Vailionio „Lietuvišku botanikos žodynu“, išleistu 1938m. [50]. Visa darbo eiga yra iš eilės surašyta 1 lentelėje.
1 lentelė. Magistro baigiamojo darbo rengimo eiga
Užduotis Atlikimo laikotarpis Tyrimo temos formulavimas, tyrimo plano
sudarymas, tikslų ir uždavinių išsikėlimas, duomenų rinkimo metodo pasirinkimas, anketos
sudarymas, bioetikos centro leidimo gavimas
2016 m. kovas - gegužė
Literatūros analizė, literatūros apžvalgos rašymas, literatūros apžvalgos pildymas
2016 m. gegužė – 2016 m. gruodis 2018m. kovas
Vedlio paieška, tiriamųjų paieška ir apklausa 2016 m. birželis – rugsėjis 2017 m. birželis - rugsėjis Gautų duomenų sisteminimas: žaliavų
identifikavimas, informacijos suvedimas į duomenų apdorojimo programą, neaiškumų tikslinimasis su respondentais ir / arba literatūros šaltiniuose, informacijos tyrimas turinio analizės
metodu, grafinis apipavidalinimas, duomenų pateikimas lentelių forma
2017 m. sausis – birželis 2017m. spalis - gruodis
sujungimas į visumą, rezultatų aprašymas, išvadų ir praktinių rekomendacijų formavimas, literatūros sąrašo sudarymas pagal Vankuverio sistemą, magistro baigiamojo darbo tvarkymas
pagal raštvedybos reikalavimus Magistro baigiamojo darbo pateikimas moksliniam vadovui, koregavimas pagal jo padarytas pastabas, konsultavimasis su kitais dėstytojais ir koregavimas pagal jų padarytas pastabas, pristatymo ruošimas bei rengimasis
pristatymui
2018 m. kovas - gegužė
2.2. Tyrimo dalyvių atrankos ypatumai
Iš aibės įmanomų dalyvių atrankos kriterijų buvo pasirinkti tie, kurie, darbo autorės manymu, galėjo turėti įtakos darbo kokybei ir temos bei turinio atitikimui. Pasirinkti šie kriterijai:
1. Sutikimas dalyvauti (tai kriterijus, dažniausiai pasirenkamas vykdant apklausas. Jis svarbus, norint užtikrinti etišką elgesį su respondentais.)
2. Gyvenimas Vilniaus krašto teritorijoje (kriterijus suformuluotas siekiant, kad darbo turinys atitiktų suformuluotą darbo temą ir tikslą)
3. Praktinis gydymas ar gydymasis natūraliomis vaistingosiomis medžiagomis (kriterijus suformuluotas siekiant autentiškų žinių, o ne respondentų žinomų, bet praktiškai nenaudojamų teorinių tiesų)
Tokiu būdu nusistatyta respondentų populiacija. Populiacija – tai statistinių tyrimų nagrinėjama objektų aibė [51]. Visi pasirinktus atrankos kriterijus atitinkantys respondentai (t.y. visi Vilniaus krašto gyventojai, gydantys arba patys besigydantys natūraliomis vaistingosiomis medžiagomis) patenka į respondentų populiaciją. Kadangi fiziškai neįmanoma apklausti visų populiacijos narių, pasirinkta tam tikra imtis. Imtis – tai populiacijos dalis, naudojama statistiniam tyrimui [51]. Šiuo atveju imtį sudaro 15 žmonių. Tiriamieji buvo susirandami „vedlio“ principu, kai randamas vienas žmogus, pakankamai gerai pažįstantis bendruomenę ir galintis nukreipti į kitus tradicinėmis priemonėmis gydančius / besigydančius žmones. Toliau procesas vyko „sniego gniūžtės“ principu, kai vieni respondentai pasiūlydavo kitus.
Tyrimo objektas šiuo atveju yra respondentų patirtis ir žinios apie naudojamų natūralių medžiagų spektrą ir naudojimo ypatumus.
2 lentelėje pateikiami bendri duomenys apie kiekvieną respondentą.
2 lentelė. Bendrieji duomenys apie respondentus
Eil. Nr. Amžius Lytis Interviu trukmė
1 64 m. moteris ~ 1,5 h 2 67 m. moteris ~ 2h 3 75 m. moteris ~ 3 h 4 30 m. moteris ~ 40 min 5 56 m. vyras ~ 1,5 h 6 84 m. vyras ~ 1,5 h 7 65 m. moteris ~ 1 h 8 61 m. moteris ~ 3h 9 58 m. moteris ~ 1,5 h 10 55 m. moteris ~ 40 min 11 32 m. moteris ~ 1 h 12 49 m. moteris ~ 1 h 13 42 m. moteris ~ 30 min 14 26 m. moteris ~ 2 h 15 61 m. moteris ~ 3h
2.3. Tyrimo metodai
Atliekant tyrimą, naudoti du pagrindiniai tyrimo metodai:
1. Teorinis (literatūros analizės) – analizuota istorinė literatūra, moksliniai straipsniai, susiję su etnofarmacija, etnomedicina, etnobotanika ir etnobiologija, kiti etnofarmaciniai tyrimai, atlikti LSMU magistrantų ir kt. šaltiniai.
2. Duomenų rinkimo – duomenys rinkti pateikiant respondentams iš anksto sudarytą anketą (tyrimo instrumentas) ir pasiūlant užpildyti ją raštu arba atsakyti žodžiu, pačiai užsirašant atsakymus.
Nors gyventojų apklausos metu naudota anketa, daugelis respondentų nepildė jos raštu – dažniausiai ji tiesiog buvo pateikiama respondentui pokalbio metu kaip gairė, nurodanti pokalbio kryptį, o respondentai apklausiami žodžiu, užrašant jų atsakymus ir skatinant papasakoti kuo daugiau. Tokiu būdu respondentai jautėsi galintys pateikti daugiau informacijos ir jiems ją pateikti buvo patogiau. Atliktas tyrimas yra etnofarmacinis. Tai reiškia, kad tiriami farmaciniai dalykai (vaistinės žaliavos, vaistų formos, receptūros, dozavimas, vartojimo ypatumai) istoriniame kontekste. Respondentų klausta ne tik apie tai, kokiomis medžiagomis ir kaip gydo / gydosi dabar, bet ir apie tai, kaip tai darė jų tėvai, seneliai. Kalbama apie tradicinę mediciną ir jos žinias, išlikusias iki esamo momento.
Atliktas tyrimas priskiriamas kokybiniams – tai reiškia, jog atliekamas individų ar jų grupės tyrimas jų įprastoje aplinkoje [52], daugiau dėmesio skiriant ne tikslių parametrų matavimams, o žmonių mintims bei jų unikalumui, siekiant sužinoti kuo daugiau ir kuo įdomesnės, savitesnės informacijos, skiriant dėmesio ir kalbiniams dalykams. Tyrimas remiasi atskirų atvejų studijomis [52]. Šių tyrimų metodai yra lankstesni, nei kiekybinių, o respondentų yra gerokai mažiau, bet tai kompensuojama asmeniniu santykiu, labai ilgais ir išsamiais pokalbiais su kiekvienu respondentu bei iš vieno žmogaus gaunamu dideliu informacijos kiekiu. Kokybinis tyrimas padeda „pažvelgti į pasaulį jame gyvenančių žmonių akimis“ [52]. Bendrai galima pasakyti, kad kokybinių tyrimų atveju svarbiau ne skaičiai, o priežastys, pasėkmės, reiškinių kilmė.
2.4. Duomenų analizės metodai
Duomenų analizė atlikta turinio analizės metodu, klasifikuojant atsakymus į grupes. „Turinio analizės esmė yra [...] žinių bei informacijos grupavimas į kategorijas“ [52]. Pavyzdžiui, šiuo atveju augalai skirstyti į šeimas ir pan. Vėliau informacija susisteminta braižant grafikus ir pateikiant lenteles. Kokybiniai tyrimai analizuojami lyginamuoju metodu, kai gauta informacija palyginama su kitais informacijos šaltiniais. Šiuo atveju palyginimui pasirinktas Rimos Woznialis darbas „Natūraliųjų vaistingųjų medžiagų, naudojamų Punsko ir Seinų apylinkėse, etnofarmacinis tyrimas“ [20], apsigintas 2015m. Šis darbas pasirinktas dėl tam tikro respondentų panašumo: Vilniaus krašte yra lenkų kilmės žmonių, gyvenančių Lietuvoje, o Punsko ir Seinų apylinkėse (Lenkijos teritorija) – lietuvių kilmės žmonių, gyvenančių Lenkijoje. Įdomu palyginti Lietuvos lenkų turimas žinias su Lenkijos lietuvių žiniomis.
Duomenų apdorojimui naudota „Microsoft Office Excel“ programa. Tam, kad būtų patikrinta, ar skirtumai tarp 2 populiacijų (Vilniaus krašto respondentai ir Punsko – Seinų krašto respondentai) yra statistiškai reikšmingi, naudotas Z koeficientas.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Tiriamųjų demografiniai duomenys
Iš viso apklausta 15 respondentų, iš kurių buvo 2 vyrai ir 13 moterų (grafiškai respondentų lyčių pasiskirstymas parodytas 1 paveiksle). Vyriausiam respondentui apklausos metu buvo 84-eri, jauniausiai – 26-eri metai. Respondentų amžiaus vidurkis – 55 metai, beveik pusė, t.y. 7 iš 15 respondentų, vyresni nei 60 metų. Tai parodo, kad tradiciniais gydymo metodais labiau domisi ir juos labiau išmano vyresnio amžiaus žmonės, nei jaunesni gyventojai. Didžioji dalis apklaustųjų (12 respondentų, t.y. 80%) turi aukštąjį išsilavinimą, likę 3 (20%) – vidurinį (grafiškai pavaizduota 2 paveiksle). 13 respondentų, t.y. 86.67% teigė, kad jų gimtoji kalba yra lietuvių, 2 respondentai (13.33%) kaip savo gimtąją kalbą nurodė vietinę tarmę „po prostu“ (grafiškai pavaizduota 3 paveiksle).
1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį
13.33%
86.67%
Vyrai Moterys
2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą
3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal gimtąją kalbą
Palyginimui: Punsko ir Seinų apylinkėse magistrantė Rima Woznialis apklausė 10 respondentų, iš kurių 9 buvo moterys ir vienas vyras. Jos apklaustų respondentų amžiaus intervalas 62-95 metai, visų išsilavinimas buvo pagrindinis. Matoma, kad, kaip ir Vilniaus krašto atveju, daugiau apklausiama moterų: galimai dėl to, kad jos labiau linkusios domėtis tradiciniais gydymo metodais. Punsko ir Seinų apylinkėse vidutiniškai respondentai buvo vyresni, nei Vilniaus krašte. Galima manyti, kad Vilniaus krašte daugiau jaunų žmonių domisi tradiciniais gydymo būdais. Be to, Vilniaus krašte didžioji dalis
80% 20% Aukštasis Vidurinis 86.67% 13.33% Lietuvių Vietinė tarmė
respondentų, kitaip nei Punsko ir Seinų apulinkėse, turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tai gali būti susiję su didesniu aukštesnį išsilavinimą turinčių žmonių susitelkimu apie šalies sostinę. Akivaizdu, kad tradicinėmis gydymo priemonėmis domisi ne tik vidurinį ar pradinį, bet ir aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės.
Vienas iš svarbių kriterijų, taikytas renkantis respondentus, buvo jų gyvenamoji vieta. Pasirinkti tik tie respondentai, kurie šiuo metu gyvena Vilniaus apskrityje (Elektrėnų, Šalčininkų rajono, Širvintų rajono, Švenčionių rajono, Trakų rajono, Ukmergės rajono, Vilniaus miesto ar Vilniaus rajono savivaldybėse). Stengtasi pasirinkti respondentus, kurie būtų kilę iš Vilniaus krašto. Didžioji dalis (11 iš 15) apklaustųjų kilę iš Vilniaus apskrities arba gretimos Varėnos rajono savivaldybės.
Kaip savo gyvenamąsias vietas respondentai įvardino: Šalčininkų rajoną (2 respondentai), Vilnių (9 respondentai), Vilniaus rajoną (4 respondentai).
Kaip savo gimtąsias vietas respondentai įvardino: Varėnos rajoną, Pabradę (Švenčionių rajonas), Lazdijų rajoną (Alytaus apskritis), Vilniaus rajoną (3 respondentai), Šalčininkų rajoną (3 respondentai), Panarą (Varėnos rajonas), Vilnių, Trakų rajoną. 3 respondentai buvo kilę iš kitų regionų. Žemėlapyje (4 pav.) pavaizduotos apytikrės respondentų gimtųjų vietų geografinės padėtys.
Respondentų taip pat klausta, kaip jie renka vaistinę augalinę žaliavą, kaip ją paruošia ir laiko, kaip elgiasi su nepanaudotomis vaistinėmis žaliavomis pasibaigus jų tinkamumo laikui, iš kur gauna žinių apie tradicinę mediciną bei ar dalinasi sukauptomis žiniomis su kitais žmonėmis.
100% (15 respondentų), rinkdami vaistinę augalinę žaliavą atsižvelgia į metų laiką, 66.67% (10 respondentų) – į oro sąlygas, 40% (6 respondentai) – į paros laiką, 20% (3 respondentai) – į dangaus kūnų padėtį (šie duomenys grafiškai pavaizduoti 5 paveiksle). Dažniausiai respondentai minėjo, kad nerenka vaistažolių lietui lyjant arba iš karto po lietaus, kol augalai dar šlapi. Viena respondentė teigė, kad geriau augalus skinti saulėtą dieną, nes tuomet, anot jos, paruošta žaliava labiau kvepia, kita ypač pabrėžė, kad apsiniaukus negalima rinkti medetkų. Dėl rasos respondentai neturėjo vieningos nuomonės: vieni teigė, kad negalima rinkti, kai vaistažolės šlapios nuo rasos, kiti kaip tik siūlė rinkti augalus rasai nukritus. Beveik visi respondentai teigė, kad vaistažoles galima rinkti tik nuvažiavus toliau nuo miesto (arba bent jau nuošaliose miesto vietose), netinka surinktos prie kelio, geležinkelio bėgių, oro uostų ar panašių vietų. Kai kurie nurodė labai specifinį rinkimo laiką – tik iki Joninių, kiti teigė, kad tai mitas. Paros laiko įtaką respondentai taip pat vertino ne vienodai: vieni siūlė rinkti ryte, kiti – atvirkščiai, po pietų, treti - nerinkti saulės atokaitoje esančių augalų, pvz., vidurdienį, saulės apšviestoje vietoje. Viena respondentė teigė, kad medetkas renka tik leidžiantis saulei. Į dangaus kūnų (pvz., mėnulio) padėtį daugelis neatsižvelgia, bet ne visi dėl to, kad netiki jos svarba: kai kurie paprasčiausiai nespėja. Vienas respondentas minėjo, kad auginamus augalus sodina tik pagal astrologų sudaromą mėnulio kalendorių. Kai kurie respondentai turėjo savų, specifinių patarimų dėl to, kaip reikėtų rinkti vaistinę augalinę žaliavą: nevalgius, vienam, tylint, apsirengus baltai, meldžiantis, medituojant, esant gerai nuotaikai.
5 pav. Veiksniai, į kuriuos atsižvelgia respondentai, rinkdamiesi vaistažolių rinkimo laiką
0% 20% 40% 60% 80% 100% 120%
Metų laikas Oro sąlygos Paros laikas Dangaus kūnų
Augalinę žaliavą respondentai dažniausiai džiovina natūraliu būdu: paskleidžia plonu sluoksniu pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Kai kurie turi tam skirtas džiovyklas. 66.67% (10 respondentų) sudžiovintą augalinę žaliavą laiko popieriniuose maišeliuose, 33.33% (5 respondentai) – lininiuose maišeliuose, po 20% (po 3 respondentus) – medžiaginiuose maišeliuose arba tiesiog surištas ir pakabintas pastogėje, 13.33% (2 respondentai) – stiklainiuose. Laikoma, kaip ir džiovinama, turėtų būti pavėsyje, vėsioje, sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje (daugeliu atveju tai palėpė). Viena respondentė minėjo, kad maišelius taip pat svarbu ne „sudėti į krūvą“, o tvarkingai sukabinti, kad galėtų cirkuliuoti oras, kita, atvirkščiai, teigė popierinius maišelius su vaistine augaline žaliava dar sudedanti į gofro dėžes. Ji taip pat sakė, kad vaistinę augalinę žaliavą stengiasi kuo mažiau susmulkinti. Vaistinių žaliavų laikymo būdų dažnis grafiškai parodytas 6 paveiksle.
6 pav. Vaistinių žaliavų laikymo būdai
Nepanaudotas vaistines augalines žaliavas 40% (6 respondentai) sudegina, 26.67% (4 respondentai) – išmeta, po 13.33% (5 respondentus) – kompostuoja arba panaudoja alternatyviems tikslams (daro vonias, gydo gyvūnus ir kt.) Nepanaudotų vaistinių augalinių žaliavų panaudojimo būdai pagal dažnumą grafiškai pavaizduoti 7 paveiksle.
0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00%
7 pav. Respondentų elgesys su nepanaudotomis vaistinėmis žaliavomis
Beveik visi (14 iš 15 respondentų, t.y. 93.33%) žinių apie tradicinius gydymo būdus gavo iš giminių (dažniausiai mamos ar močiutės). Tai parodo, kad surinkta informacija yra autentiška, o ne „vadovėlinė“. 8 iš 15 (53.33% respondentų) šio dalyko mokėsi iš knygų. Po 3 respondentus (20%) žinių gavo iš draugų ar žiniasklaidos priemonių, 2 (13.33%) mokėsi iš kitų žolininkų, po 1 (6.67%) – iš gydytojų / vaistininkų arba mokytojų / dėstytojų. Grafiškai tai parodyta 8 paveiksle. 2 respondentai teigė visiškai nepasitikintys žiniasklaidos priemonėmis, ypač internetu. 14 iš 15 respondentų perduoda žinias kitiems: dažniausiai vaikams ir kitiems šeimos nariams, bet kai kurie rašo knygas, veda seminarus. 1 respondentė teigė visiškai niekam neperduodanti žinių. Grafiškai šie duomenys parodyti 9 paveiksle.
8 pav. Respondentų nurodyti žinių apie tradicinę mediciną šaltiniai
0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45%
Sudegina Išmeta Panaudoja
alternatyviems tikslams Kompostuoja 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 100.00%
9 pav. Respondentų dalijimasis žiniomis su kitais žmonėmis
Palyginimui: Rimos Woznialis darbe visi respondentai teigė, kad gydyti tradicinės medicinos būdais išmoko iš tėvų ar senelių – šis rezultatas panašus į Vilniaus krašto rezultatą ir parodo, kad mokymasis iš giminių yra vienas iš pagrindinių žinių apie tradicinę mediciną šaltinių. R. Woznialis darbe nustatyta, kad visi respondentai, rinkdami vaistinę augalinę žaliavą, atsižvelgia į paros laiką ir dangaus kūnų padėtį, tuo tarpu Vilniaus krašte tik atitinkamai 6 iš 15 bei 3 iš 15 respondentų atsižvelgia į šiuos kriterijus. Taip gali būti dėl daugelio priežasčių, įskaitant greitesnį gyvenimo tempą gyvenant arčiau miesto, dėl kurio respondentai gali tiesiog nespėti atsižvelgti į minėtus kriterijus (bent keli respondentai patys nurodė šią priežastį). Punsko ir Seinų apylinkių gyventojai kaip dažniausią sudžiovintų vaistinių žaliavų laikymo vietų tinkamumo kriterijų nurodė pavėsį – šį faktorių minėjo ir didelė dalis Vilniaus krašto gyventojų. Visgi elgesys su nepanaudotomis vaistinėmis žaliavomis Punsko ir Seinų apylinkėse bei Vilniaus krašte skyrėsi radikaliai: didžioji dalis Vilniaus krašto gyventojų nepanaudotas žaliavas sudegina, tuo tarpu nė vienas iš apklaustų Punsko ir Seinų apylinkių gyventojų taip nesielgia. Dalis Vilniaus krašto apklaustųjų panaudoja senas žaliavas, tačiau nei vienas Punsko ir Seinų apylinkių apklaustasis to nedaro. Dažniausiai Punsko ir Seinų apylinkių apklaustieji išmeta pasenusias vaistažoles (taip elgiasi ir 4 iš 15 Vilniaus krašto respondentų) arba sunaudoja viską, kol vaistažolės dar nespėja pasenti (nė vienas Vilniaus krašto respondentas taip neatsakė). Galimai tokie skirtumai kyla dėl skirtingų mentalitetų: apie didžiuosius miestus besitelkiantys gyventojai gali būti linkę mažiau efektyviai sunaudoti turimus resursus. Įdomu tai, kad Punsko ir Seinų apylinkių respondentai dažniausiai atsakydavo, kad neperduoda savo sukauptų žinių kitiems, ypač vaikams ar
93.33% 6.67%
Taip Ne
anūkams, daugiausiai dėl to, kad ši informacija menkai juos domina. Vilniaus krašto respondentų atveju situacija kitokia, ir net 14 iš 15 respondentų randa besidominčių žmonių, kuriems gali perduoti savo žinias.
3.2. Surinktos etnofarmacinės medžiagos tyrimas pagal žaliavų kilmę
Tyrimo metu respondentai iš viso minėjo 225 skirtingas žaliavas, iš kurių 186 (82.67%) – augalinės kilmės, 30 (13.33%) – gyvūninės, 4 (1.78%) – grybai, 2 (0.87%) – mineralinės kilmės, likusios 3 (1.33%) – kitos kilmės. Grafiškai šie duomenys vaizduojami 10 paveiksle.
10 pav. Respondentų minėtų natūralių žaliavų kilmė
Palyginimui: Punsko ir Seinų apylinkių respondentai iš viso minėjo 148 skirtingas žaliavas, iš kurių 124 (83.8%) – augalinės kilmės, 13 (8.8%) – gyvūninės, 5 (3.4%) – mineralinės, po 3 (2.0%) – grybai ir kitos kilmės žaliavos. Matyti, kad tendencija skirtinguose regionuose yra panaši: daugiausiai respondentai gydo ir gydosi augalinės kilmės žaliavomis, kiek rečiau – gyvūninės, rečiausiai – grybais, mineralinės kilmės žaliavomis ar kitos kilmės žaliavomis.
Kadangi yra pakankamai didelis skirtumas tarp respondentų, naudojančių gyvūninės kilmės žaliavas, skaičiaus skirtinguose regionuose, iškelta hipotezė, kad Vilniaus krašto respondentai naudoja statistiškai reikšmingai daugiau gyvūninės kilmės žaliavų, nei Punsko – Seinų apylinkių respondentai (H1: p1 – p2 > 0, kur H reiškia hipotezę, p1 – Vilniaus krašto respondentų minėtų gyvūninių žaliavų
skaičiaus santykis su visų Vilniaus krašto respondentų minėtų žaliavų skaičiumi, p2 - Punsko ir Seinų
respondentų minėtų gyvūninių žaliavų skaičiaus santykis su visų Punsko ir Seinų respondentų minėtų žaliavų skaičiumi). Hipotezei patvirtinti naudojamas Z koeficientas. Jis skaičiuojamas pagal formulę:
82.67% 13.33% 1.78% 1.33%0.87% Augalinės Gyvūninės Grybai Kita Mineralinės
𝐙 = (𝐩̂𝟏 − 𝐩̂𝟐) − 𝟎 √𝐩̂(𝟏 − 𝐩̂)(𝐧𝟏 +𝟏 𝐧𝟐)𝟏
Šiuo atveju formulėje:
n1 – bendras skaičius žaliavų, kurias minėjo Vilniaus krašto respondentai
n2 - bendras skaičius žaliavų, kurias minėjo Punsko – Seinų apylinkių respondentai
p̂1 - Vilniaus krašto respondentų minėtų gyvūninių žaliavų skaičiaus santykis su visų Vilniaus krašto respondentų minėtų žaliavų skaičiumi
p̂2 - Punsko ir Seinų respondentų minėtų gyvūninių žaliavų skaičiaus santykis su visų Punsko ir Seinų respondentų minėtų žaliavų skaičiumi
p̂ - visų minėtų gyvūninių žaliavų skaičiaus santykis su abiejose populiacijose minėtų žaliavų skaičiumi (n1 + n2) [53]
Suskaičiavus Z koeficientą, pagal tam tikras lenteles galima rasti p reikšmę. Šis skaičius rodo statistinį patikimumą. Šiuo atveju Z koeficientas yra 1.346, o p atitinkamai 0.17702. Kad galėtume paneigti nulinę hipotezę H0: p1 – p2 = 0 (reikšmingo statistinio skirtumo nebuvimą), p turėtų būti mažesnis už
0.05. Kadangi taip nėra, negalime paneigti nulinės hipotezės ir patvirtinti H1. Daroma išvada, kad
Vilniaus krašto respondentai nenaudoja statistiškai reikšmingai daugiau gyvūninės kilmės žaliavų, nei Punsko – Seinų apylinkių respondentai (iškelta hipotezė nepasitvirtino).
3.2.1. Augalinių žaliavų tyrimas
Respondentų išvardinti 186 augalai priklausė iš viso 65 skirtingoms šeimoms, iš kurių dažniausios – Astrinių (Asteraceae), kuriai priklauso 25 augalai iš 186 (13.44%), erškėtinių (Rosaceae), kuriai priklauso 18 augalų (9.68%), notrelinių (Lamiaceae), kuriai priklauso 16 augalų (8.60%) ir salierinių (Apiaceae), kuriai priklauso 12 augalų (6.45%). Grafiškai tai parodyta 11 paveiksle, o visų šeimų sąrašas su citavimų skaičiumi ir procentu nuo bendrų citavimų pateiktas 3 lentelėje.
11 pav. Dažniausios augalų šeimos
3 lentelė. Respondentų naudojamų augalų šeimų pasiskirstymas Šeima Citavimų dažnis Procentai
Astrinių 25 13.44% Erškėtinių 18 9.68% Notrelinių 16 8.60% Salierinių 12 6.45% Erikinių 8 4.30% Pupinių 8 4.30% Miglinių 6 3.23% Agurklinių 4 2.15% Bastutinių 4 2.15% Gyslotinių 4 2.15% Rūgtinių 4 2.15% Beržinių 3 1.61% Bulvinių 3 1.61% Gluosninių 3 1.61% Vėdryninių 3 1.61% Našlaitinių 2 1.08% Aguoninių 2 1.08% Amarilinių 2 1.08% Aralijinių 2 1.08% Burnotinių 2 1.08% Dedešvinių 2 1.08% Gencijoninių 2 1.08% Gvazdikinių 2 1.08% Kanapinių 2 1.08% Nakvišinių 2 1.08% Pušinių 2 1.08% Rūtinių 2 1.08% Sausmedinių 2 1.08% Snaputinių 2 1.08% Storlapinių 2 1.08% Pataisinių 1 0.54% Agrastinių 1 0.54% Ajerinių 1 0.54% Alyvmedinių 1 0.54% Amalinių 1 0.54% Asiūklinių 1 0.54% Bijūninių 1 0.54% Citrinvytinių 1 0.54% Dilgėlinių 1 0.54% Džioveklinių 1 0.54% Ginkmedinių 1 0.54% Hortenzijinių 1 0.54% Imbierinių 1 0.54% Jonažolinių 1 0.54% Kaštoninių 1 0.54% Kiparisinių 1 0.54% Kiškiakopūstinių 1 0.54% Klevinių 1 0.54% Lininių 1 0.54% Mirtinių 1 0.54% Moliūginių 1 0.54% Nasturtinių 1 0.54% Papartinių 1 0.54% Puplaiškinių 1 0.54% Raktažolinių 1 0.54% Raudinių 1 0.54% 0.00% 2.00% 4.00% 6.00% 8.00% 10.00% 12.00% 14.00% 16.00%
Raudoklinių 1 0.54% Raugerškinių 1 0.54% Riešutmedinių 1 0.54% Stepukinių 1 0.54% Šunobelinių 1 0.54% Ūksmininių 1 0.54% Valerijoninių 1 0.54% Vijoklinių 1 0.54% Žilakrūminių 1 0.54% Viso 186 ~100%
Palyginimui: Punsko ir Seinų apylinkėse respondentai dažniausiai naudojo augalus, priklausiusius (iš eilės) astrinių, erškėtinių, notrelinių, salierinių, bastutinių ir erikinių šeimoms. Pirmos keturios dažniausios šeimos abiejuose darbuose sutampa. Tikėtina, kad, nepaisant skirtingos geografinės padėties, kai kurios augalų šeimos visuose regionuose naudojamos dažniau už kitas. Vilniaus krašto respondentai dažniau naudojo erikinių šeimos augalus, bet rečiau – bastutinių, nei Punsko ir Seinų apylinkių gyventojai. Kokios augalų šeimos dažniausiai naudojamos Punsko ir Seinų apylinkėse, pavaizduota 12 paveiksle.
12 pav. Dažniausios augalų šeimos, minėtos Punsko ir Seinų apylinkių respondentų
Woznialis R. Natūraliųjų vaistingųjų medžiagų, naudojamų Punsko ir Seinų apylinkėse, etnofarmacinis tyrimas [Magistro baigiamasis darbas]. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; 2015.
Dažniausiai respondentų renkamas ir naudojamas vaistinis augalas – Vaistinė ramunė (Matricaria
recutita L.). Iš 15 respondentų ją naudoja 12 (80%). Kiti dažniausiai renkami ir naudojami augalai:
1. Karpotasis beržas (Betula pendula L.), šeima Beržinių (Betulaceae) – 11 respondentų (73.33%);
2. Mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.), šeima dedešvinių (Malvaceae) – 11 respondentų (73.33%);
3. Paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum L.), šeima jonažolinių (Hypericaceae) – 11 respondentų (73.33%);
4. Didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.), šeima dilgėlinių (Urticaceae) – 10 respondentų (66.67%); 5. Kartusis kietis (Artemisia absinthium L.), šeima astrinių (Asteraceae) – 10 respondentų
(66.67%);
6. Plačialapis gyslotis (Plantago major L.), šeima gyslotinių (Plantaginaceae) – 10 respondentų (66.67%);
7. Vaistinė medetka (Calendula officinalis L.), šeima astrinių (Asteraceae) – 10 respondentų (66.67%);
8. Vaistinė melisa (Melissa officinalis L.), šeima notrelinių (Lamiaceae) – 10 respondentų (66.67%);
9. Paprastasis raudonėlis (Origanum vulgare L.), šeima notrelinių (Lamiaceae) – 9 respondentai (60%);
10. Didžioji ugniažolė (Chelidonium majus L.), šeima aguoninių (Papaveraceae) – 8 respondentai (53.33%);
11. Mėlynė (Vaccinium myrtillus L.), šeima erikinių (Ericaceae) – 8 respondentai (53.33%); 12. Paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum L.), šeima notrelinių (Lamiaceae) – 8 respondentai
(53.33%);
13. Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale F.H. Wigg.), šeima astrinių (Asteraceae) – 8 respondentai (53.33%);
14. Pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria (L.) Maxim.), šeima erškėtinių (Rosaceae) – 8 respondentai (53.33%);
15. Vaistinis šalavijas (Salvia officinalis L.), šeima notrelinių (Lamiaceae) – 8 respondentai (53.33%).
Grafikas, kuriame matoma, kokius vaistinius augalus dažniausiai renka ir naudoja respondentai, pavaizduotas 13 paveiksle. Pilnas respondentų renkamų ir naudojamų vaistinių augalų sąrašas kartu su lotyniškais pavadinimais, šeimomis, citavimo dažniu ir procentais pateikiamas 2 priede.
13 pav. Dažniausiai respondentų renkami ir naudojami vaistiniai augalai
Kai kuriuos vaistinius augalus respondentai augina patys. Iš 186 respondentų paminėtų augalų 5 buvo tik auginami, o ne renkami gamtoje (dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba L.), juodasis eleuterokokas (Eleutherococcus senticosus Rupr. & Maxim.), kvapioji stumbražolė (Hierochloe odorata L.), sėjamasis grikis (Fagopyrum esculentum Moench.) ir vaistinė gelsvė (Levisticum officinale W.D.J.Koch.)) Iš 15 respondentų 5 (33.33%) augina vaistinę medetką (Calendula officinalis L.), po 3 (20%) – dirvinę mėtą (Mentha arvensis L.), rausvažiedę ežiuolę (Echinacea purpurea (L.) Moench.), vaistinę ramunę (Matricaria recutita L.) ir vaistinį valerijoną (Valeriana officinalis L.) Grafiškai šie duomenys pateikiami 14 paveiksle. Pilnas respondentų auginamų ir naudojamų augalų sąrašas su lotyniškais pavadinimais, šeimomis, citavimo dažniu ir procentais pateikiamas 3 priede.
14 pav. Dažniausiai respondentų auginami ir naudojami vaistiniai augalai
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 0.00% 5.00% 10.00% 15.00% 20.00% 25.00% 30.00% 35.00% Vaistinė medetka
Dirvinė mėta Rausvažiedė
ežiuolė Vaistinėramunė
Vaistinis valerijonas
