FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
KRISTINA RATKEVIČIŪTĖ
KAIŠIADORIŲ RAJONO ETNOFARMACINIS TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbasDarbo vadovė Lekt. dr. Živilė Pranskūnienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanė prof. dr. Ramunė Morkūnienė Data
KAIŠIADORIŲ RAJONO ETNOFARMACINIS TYRIMAS Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Lekt. dr. Živilė Pranskūnienė Data
Recenzentas Darbą atliko
Magistrantė
Kristina Ratkevičiūtė Data Data
TURINYS
SANTRAUKA………..5
SUMMARY ... 7
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. Literatūros apžvalga ... 11
2. Tyrimo metodika ... 18
2.1. Tyrimo organizavimas, tiriamųjų atranka ir metodai ... 18
2.2. Tiriamosios vietos aprašymas ... 20
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 23
3.1. Demografiniai duomenys ... 23
3.2. Natūralių gydymo priemonių paplitimas Kaišiadorių rajone ... 26
3.3. Augalinės kilmės žaliavų paplitimas Kaišiadorių rajone ... 27
3.3.1. Vaistinių augalų šeimų analizė ... 27
3.3.2. Gydymui naudojami vaistiniai augalai Kaišiadorių rajone ... 28
3.3.3. Vaistinių augalų vartojimo indikacijos Kaišiadorių rajone ... 31
3.3.4. Augalinių žaliavų paruošimo būdai Kaišiadorių rajone ... 33
3.3.5. Gydymui naudojamos augalų dalys Kaišiadorių rajone ... 34
3.3.6. Kaišiadorių rajone naudojamų vaistinių augalinių žaliavų palyginimas su PSO monografijose pateiktomis vaistinių augalų rekomendacijomis ... 35
3.3.7. Augalinių žaliavų receptūros ... 37
3.3.8. Vaistinių augalinių žaliavų rinkimo ir laikymo sąlygos... 38
3.3.9. Vaistinės augalinės žaliavos, kurių tinkamumo vartoti laikas pasibaigęs ... 39
3.4. Gyvūninės kilmės žaliavos naudojamos Kaišiadorių rajone ... 40
3.5. Grybai, naudojami Kaišiadorių rajone ... 41
3.6. Kitos kilmės žaliavų ir metodų naudojimas gydymo tikslais ... 42
3.7. Etnofarmacinių Kaišiadorių rajono tyrimų, atliktų 2014 ir 2016-2017 metais, rezultatų palyginimas ... 42
3.7.1. Natūralių gydymo priemonių, naudojamų gydymo tikslais Kaišiadorių rajone,
palyginimas ... 42
3.7.2. Augalinės kilmės tradicinių gydymo priemonių palyginimas... 43
3.7.3. Gyvūninės kilmės tradicinių gydymo priemonių palyginimas ... 46
3.7.4. Kitos kilmės žaliavų ir metodų, naudojamų gydymo tikslais, palyginimas ... 49
4. IŠVADOS ... 50
5. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 51
SANTRAUKA
Kristinos Ratkevičiūtės magistro baigiamasis darbas/ Mokslinė vadovė lektorė dr. Živilė Pranskūnienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra.- Kaunas.
Darbo tikslas - surinkti ir susisteminti Kaišiadorių rajone išlikusias etnofarmacines žinias. Darbo uždaviniai: nustatyti, kokios vaistinės augalinės žaliavos yra dažniausiai vartojamos tiriamojoje teritorijoje; nustatyti, kokios ne augalinės kilmės priemonės dažniausiai vartojamos Kaišiadorių rajone; nustatyti, kokioms indikacijoms dažniausiai Kaišiadorių rajone yra vartojami vaistiniai augalai; palyginti tyrimo metu surinktų augalinės kilmės žaliavų paruošimo būdus, vartojimo indikacijas, su PSO monografijose pateikiamomis rekomendacijomis.
Tyrimas patvirtintas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimu (Nr. BEC – FF – 18). Ruošiantis tyrimui atlikta mokslinės ir dalykinės literatūros analizė. Etnofarmacinė informacija surinkta taikant struktūrizuoto interviu metodą, naudojant iš anksto sudarytą klausimyną. Tiriamoji grupė suformuota pasitelkiant vedlį, taikant ,,sniego gniūžtės‘‘ metodą. Tyrimas atliktas 2016 metų liepos – 2017 metų spalio mėnesiais. Atlikta surinktos etnofarmacinės medžiagos analizė ir sisteminimas. Tyrimo duomenys apdoroti ,,Microsoft Exel 2010‘‘ programa.
Tyrime dalyvavo 25 respondentai. Respondentų daugumą sudarė vyresnioji karta (daugiau kaip 60 metų)– 64%. Dažniausiai tradicinės liaudies medicinos žinios respondentų gaunamos iš tėvų, senelių (92% ), kaimynų ar pažįstamų (76%), knygų ir laikraščių (76%).
Etnofarmacinio tyrimo Kaišiadorių rajone metu nustatytos 134 įvairios kilmės tradicinės liaudies medicinos gydymo ir profilaktikos priemonės. Dažniausiai yra naudojamos augalinės kilmės žaliavos (89,6%), rečiau gyvūninės kilmės žaliavos (3%), kitos kilmės žaliavos ir metodai (5,2%) bei grybai (2,2%).
Tyrimo metu užfiksuota 120 augalinės kilmės žaliavų, naudojamų gydymo ir profilaktikos tikslais. Jos priklauso 51 vaistinių augalų šeimai. Dažniausiai minima Asteraceae šeima- cituota 145 kartus (22,6% bendro citavimų dažnio), toliau išsidėsto Lamiaceae šeima- cituota 78 kartus (12,1%) ir Rosaceae šeima– 66 citavimai(10,3%). Dažniausiai vartojami vaistiniai augalai yra mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.) - 100% bendro citavimų dažnio, vaistinė ramunė (Matricaria recutita L.) – 96%, paprastoji avietė (Rubus idaeus L.) – 88% ir vaistinė medetka (Calendula officinalis L.) – 88%.
Vaistinės augalinės žaliavos dažniausiai vartojamos tokioms indikacijoms kaip kvėpavimo sistemos (23,4% bendro citavimų dažnio), virškinamojo trakto (21,1%) bei lyties, šlapimo sistemos (8,2%) ligos ir sutrikimai.
Dažniausiai gydymui naudojamos ne augalinės kilmės žaliavos yra bičių pikis (40% gyvūninės kilmės žaliavų citavimų dažnio) bei kiaulių taukai (20%).
Nustatyta, kad iš 120 respondentų naudojamų augalinės kilmės žaliavų, tik 33 aprašytos PSO monografijose, likusios 87 augalinės kilmės žaliavos respondentų naudojamos be moksliškai pagrįstų rekomendacijų, remiantis tradicinės liaudies medicinos patirtimi.
SUMMARY
The final research is made by Kristina Ratkevičiūtė. Supervisor is lecturer dr. Živilė Pranskūnienė; Lithuanian University of Health Sciences, Department of Drug Technology and Social Pharmacy, Kaunas, Lithuania.
The aim of the final research is to collect and systematize the ethnopharmaceutical knowledge regarding traditional use of natural substances for medicinal purposes in Kaisiadorys region. The tasks of the research are to determine the most popular species of medicinal plant used for medicinal purposes; to determine the most popular measurments of non plant origin used in traditional medicine in Kaisiadorys district; to determine the most common indications of medicinal plants used for the treatment in Kaisiadorys region; to assess the conformity of the medicinal plant materials used by the respondents with recommendations for medicinal plant materials described in the monographs of World Health Organization.
The research was approved by the Lithuanian University of Health Sciences Bioethics Center (No. BEC – FF - 18). Preparing for the study analysis of scientific and subject literature were conducted. Ethnopharmaceutical information was collected using structured interview method according to the questionary form prepared in advance. Respondents were chosen by leader or using ,,snowball’’ method. The field work was conducted during the period from 2016 July to 2017 October. Analysis and systemisation of ethnopharmaceutical information were conducted. All the data is processed using ,,Microsoft Exel 2010‘‘ program.
During this ethnopharmaceutical research in Kaisiadorys district 25 people were interviewed. The majority of the respondents were respondents of the older generation (over 60 years old) - 64%. Respondents gained traditional folk medicine knowledges from their parents, grandparents (92% citations), neighbours or acquaintances (76%), books and newspapers (76%).
134 traditional folk medicine treatment and prophylaxis measurements were stated during ethnopharmaceutical research in Kaisiadorys district. The most of them (89,6%) were material of medicinal plant origin. Less commonly material of animal origin (3%), material and methods of other origin (5,2 %), fungi (2,2%) were used.
120 raw material species of plant origin from 51 medicinal plants families were noted by respondents in Kaišiadorys region. The most commonly quoted is Asteraceae family, cited 145 times (22,6%), the second place takes Lamiaceae quoted 78 times (12,1%), and the third is Rosaceae family - 66 citations (10,3%). Medicinal plant the most commonly used for treatment is littleleaf linden (Tilia cordata Mill.) – 100% of quotes, at the second place is chamomile (Matricaria recutita L.) – 96% and
at the third place are common marigold (Calendula officinalis L.) – 88% and garden raspberry (Rubus idaeus L.) - 88% quotes.
It was established that respondents usually use medicinal plants for treating or profilaxis of diseases and disorders of respiratory system (23,4%), digestive tract (21,1%), sex and urinary system (8,2%).
It was established that only 33 species of 120 medicinal plants mentioned during ethnopharmaceutical research in Kaisiadorys district are described in the WHO monographs. 87 other material of medicinal plants are used without scientific approvement, usage is only based on traditional folk medicine experience.
ĮVADAS
Šalia modernėjančios medicinos, kuriamų ir tobulinamų vaistų, vis dar išlieka susidomėjimas tradiciniais liaudies medicinos gydymo būdais. Nuo seniausių laikų žmogus yra gamtos dalis, todėl natūralu, jog norint būti sveiku ar susirgus pasveikti, buvo naudojami gamtos teikiami resursai. Lietuvių liaudies medicina, apimanti įvairias medicinos žinias, tikėjimus ir gydymo būdus, gyvavusius tradicinėje kaimo bendruomenėje, turi gilias gydymo tradicijas, perduodamas iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, išliekančias kaip tautos kultūros paveldas [1]. Siekiant susisteminti ir išsaugoti tradicines liaudies medicinos žinias atliekami etnofarmaciniai tyrimai, apimantys senąsias gydymo tradicijas, žinias apie įvairios kilmės vaistingųjų medžiagų panaudojimą gydymui bei ligų profilaktikai.
Nors pasaulyje etnofarmaciniai tyrimai tampa vis populiaresni, tačiau Lietuvoje jiems nėra skiriama pakankamai dėmesio. Pasaulyje atliekami etnofarmaciniai tyrimai gausiai publikuojami moksliniuose žurnaluose [15,16], tuo tarpu Lietuvoje galima rasti vos keletą etnofarmacinio – botaninio pobūdžio publikacijų [13]. Taip pat Lietuvoje nėra tikslios metodikos, kuria remiantis būtų atliekamas etnofarmacinis tyrimas [2], todėl kiekvienas etnofarmacinis tyrimas Lietuvoje tai galimybė išanalizuoti, susisteminti ir pateikti etnofarmacinę medžiagą papildant jau atliktų darbų metodikas.
Pasaulinė sveikatos organizacija skatina vaistinius augalinius preparatus vartoti atsakingai [3]. Etnofarmacino tyrimo metu surinkta medžiaga dažnai būna paremta praktine patirtimi ir dauguma natūralių vaistinių žaliavų vartojimo indikacijų nepatvirtintos moksliškai, todėl atsižvelgiant į šiuos faktus yra svarbu gauti patikimą ir patvirtintą informaciją apie galimybes saugiai ir veiksmingai gydytis natūraliais tradiciniais liaudies preparatais.
Siekiant surinkti ir susisteminti Kaišiadorių rajone išlikusias etnofarmacines žinias, prisidedant prie Lietuvos etnofarmacinių žinių išsaugojimo, atliktas etnofarmacinis Kaišiadorių rajono tyrimas.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas: surinkti ir susisteminti Kaišiadorių rajone išlikusias etnofarmacines žinias. Uždaviniai:
1. nustatyti, kokios vaistinės augalinės žaliavos yra dažniausiai vartojamos tiriamojoje teritorijoje;
2. nustatyti, kokios ne augalinės kilmės priemonės dažniausiai vartojamos Kaišiadorių rajone; 3. nustatyti, kokioms indikacijoms dažniausiai Kaišiadorių rajone yra vartojami vaistiniai augalai;
4. palyginti tyrimo metu surinktų augalinės kilmės žaliavų paruošimo būdus, vartojimo indikacijas, su PSO monografijose pateikiamomis rekomendacijomis.
1. Literatūros apžvalga
Tradicinė liaudies medicina yra liaudies kultūros sritis, apimanti įvairias medicinos žinias, tikėjimus ir gydymo būdus, gyvavusius tradicinėje kaimo bendruomenėje [1]. Tyrinėtojai pabrėžia žinių apie ligų etiologiją, diagnostiką, gydymo priemones ir metodus perdavimą iš kartos į kartą bei žodinės kultūros tradicijos svarbą šiame procese [1]. Lietuvių tauta taip pat turi gilias tradicijas, kurios apima ne tik dainuojamąją ar pasakojamąją tautosaką, įvairius papročius švenčių metu, bet ir tradicinės liaudies medicinos žinias, naudojamas gydytis ar gydyti žmogų. Viena pagrindinių gydymosi priemonių nuo seniausių laikų yra vaistiniai augalai, kuriais žmonės domisi ir šiais laikais bei dažnas vartoja vienokias ar kitokias vaistines augalines žaliavas tiek gydymosi, tiek profilaktikos tikslais. Tradicinės liaudies medicinos žinios vis dar gyvuoja Lietuvos kaimuose, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pamažu kaimai mažėja ir nyksta [4], svarbu imtis priemonių, kad jos būtų išsaugotos, nes tai yra vertingas gydymo priemonių ir metodų, pagrįstų iš kartos į kartą perduota patirtimi, bei potencialus etnofarmacinių tyrimų šaltinis.
Nors medžiagą apie tradicinę liaudies mediciną rinko ir medikai, ir kiti sveikatos priežiūros specialistai, tačiau daugiausiai jos surinkę yra etnologai [2, 5]. Etnologams labiau svarbu, kokį sutrikimą gydo kiekvienas konkretus augalas ar gyvis bei įvairūs gydymo būdai, tokie kaip ligos perdavimai, užkalbėjimai, apsauga nuo blogos akies, ypač svarbus jų archajiškumas [2, 6]. Tačiau etnofarmacijai aktuali medžiaga, tokia kaip žaliavos rinkimo laikas, džiovinimo sąlygos, dozavimas, paruošimo formos ir būdai, dažniausiai lieka netyrinėta ir neužrašyta [2].
Etnofarmaciniai tyrimai – tai galimybė išsaugoti lietuvių liaudies medicinos žinias. Etnofarmacija – tai tarpdisciplininė mokslo sritis, kurios tyrimo objektas yra tradiciniai vietinės bendruomenės gydymosi metodai ir priemonės [2]. Etnofarmacija apima keletą disciplinų, tokių kaip etnofarmakologija, etnobotanika, etnomedicina [2]. Tradicinėje liaudies medicinoje dažniausiai gydymo tikslais yra naudojami vaistiniai augalai, todėl ir etnofarmaciniuose tyrimuose didelę dalį informacijos sudaro žinios apie vaistinių augalų panaudojimą tradicinėje medicinoje – etnobotanika [2]. Tačiau taip pat svarbios yra ir etnofarmacinio tyrimo metu užfiksuojamos žinios apie grybų, gyvūninės ar kitos kilmės natūralias gydymosi priemones bei užkalbėjimus ir kitus prietarus. Etnofarmacinių – botaninių tyrimų metu surinktos žinios, etnofarmacinė medžiaga šiandien yra naudojama ir kitų mokslo sričių, tokių kaip humanitariniai ar socialiniai mokslai, todėl ir pati etnofarmacija yra svarbi multidisciplininė sritis [6].
Lietuvoje liaudies medicina ypatingai susidomėta XIX-XX amžių sandūroje [1]. Tuo metu Vidurio ir Rytų Europoje vyko tautiniai sąjūdžiai, kurių metu ypač daug dėmesio buvo skiriama tradicinės kaimo kultūros tyrimams [1, 5]. Burtai, prietarai, liaudies medicinos žinios pradėtos rinkti
dr. Jono Basanavičiaus dėka [5, 7]. Vienas pirmųjų darbų buvo 1898m. Jono Basanavičiaus knyga ,,Medega musu tautiszkai vaistinynkystei‘‘, kurioje abėcėline tvarka pateikiami liaudiškų ligų pavadinimai, jų aiškinimai, gydymo būdų aprašymai. Dr. K. Griniaus sudarytoje ir 1910 m. Vilniuje išleistoje knygelėje „Trumpa folkloro dalykams rinkti programa“ buvo „žmonių medicinos“ skyrius [2, 5]. 1910 m. įsteigtos Lietuvių mokslo draugijos Medicinos ir farmacijos sekcijos vienas uždavinių buvo liaudies medicinos tyrinėjimas [2, 5] ir to meto Lietuvos spaudoje buvo spausdinami straipsniai liaudies medicinos tematika [1]. 1911 m. leidinyje ,,Živaja starina‘‘ lietuvių ir rusų kalbomis išspausdintas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės darbas ,,Medžiaga lietuvių liaudies medicinai‘‘ [1, 5]. Tarpukaryje straipsniai apie įvairius liaudies gydymosi būdus ir priemones buvo spausdinami kraštotyros žurnale ,,Gimtasai kraštas‘‘ [1]. Sovietmečiu liaudies medicinos žinios fiksuojamos vietinėse monografijose suskirstant jas pagal gydymo metodus ir priemones [1]. Sovietiniu laikotarpiu šia tema domėjosi medikai, tokie kaip A. Vileišis, N. Paražinskaitė, V. Kutorga, S. Prialgauskaitė [2]. Išsamiausiai šia tema rašė prof. J. Šurkus, tyręs lietuvių liaudies mediciną bei publikavęs straipsnius šia tema, ir dr. E. Šimkūnaitė, kurios straipsniai buvo lengvai skaitomi ir įdomūs, išleista ne viena jos patarimų knyga apie sveiką gyvenimo būdą ir ligų gydymą vaistinėmis žolelėmis [2]. 1982 metais bendri lietuvių liaudies medicinos bruožai aptariami Pranės Dundulienės knygoje ,,Lietuvių etnografija‘‘ [8], kuri vėliau perleista pavadinimu ,,Lietuvių etnologija‘‘ [1, 9]. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu tradicinė lietuvių liaudies medicina neišaugo į atskirą studijų objektą ir toliau surinkta medžiaga buvo publikuojama vietinių monografijų forma [1], straipsnius apie liaudies mediciną skelbė gydytojai V. Tiškus, J. Skliutauskas, vaistininkai Č. Bankauskas, A. Mačius [2].
Neatsiejama liaudies medicinos dalis yra ne tik augalinės kilmės žaliavos, bet ir dvasinių, magiškų gydymo būdų praktika [2, 10]. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto elektroniniame leidinyje ,,Lietuvių užkalbėjimų šaltiniai‘‘ yra surinkti 1600 įvairios paskirties (gydomosios, ūkinės, socialinės ir kitokios) užkalbėjimai iš rankraštinių šaltinių ir pavienių XIX – XX a. publikacijų. Elektroniniame sąvade orientuotasi į liaudies medicinos ir veterinarijos duomenis, tačiau paliesta ir socialinė bei ūkinė tematika [11]. Užkalbėjimai – tai sakytiniai, balsu tariami tekstai, gyvuojantys remiantis tikėjimu nepaprasta žmogaus (užkalbėtojo) dvasine žodžio galia, kuri gali paveikti žmones, dvasias, daiktus ar gamtos reiškinius [2, 11]. Jie įgyvendinami ritualinio teksto, veiksmų, judesių ar daiktų pagalba [2, 11]. Gydomuosiuose užkalbėjimuose dažniausiai kreipiamasi į ligą, nesveiką kūno dalį ar į ligą sukėlusį žmogų, mitinę būtybę, gyvūną, kartais kreipiamasi į dvasinius pagalbininkus (pvz. Žemę, Saulę, augalą) ar gyvūną, prašant pašalinti ligą ar kitą nepageidaujamą dalyką [11]. Nors būdavo ir atvirai bendruomenei žinomų užkalbėjimų, tačiau dauguma tekstų buvo laikomi paslaptyje [11]. Kaip ir kitos tradicinės liaudies medicinos žinios, taip ir užkalbėjimai buvo perduodami žodžiu, tačiau dėl jų magiškų savybių jie buvo perduodami tik tam tikram vienam asmeniui, dažniausiai šeimos nariui [11].
Etnofarmaciniai – botaniniai tyrimai Lietuvoje dar nėra populiarūs. Šis faktas stebina kitų šalių etnofarmacinės srities tyrinėtojus [12]. Palyginus su kitomis Rytų ir Vidurio Europos šalimis, tokiomis kaip Estija, Lenkija, Vengrija, Lietuvoje randama labai mažai etnofarmacinių - botaninių tyrinėjimų medžiagos [12, 13, 14].
Nors Lietuvoje etnofarmaciniams tyrimams nėra skiriama pakankamai dėmesio, tuo tarpu pasaulyje tokie tyrimai tampa vis populiaresni. Šios srities tyrimai gausiai publikuojami tokiuose moksliniuose žurnaluose kaip ,,Journal of Ethnobiology and Ethnomedicine‘‘ ir ,,Journal of Ethnopharmacology‘‘ [15, 16]. Etnofarmaciniai tyrimai atliekami įvairiose tiek Europos, tiek kitose pasaulio šalyse akcentuojant jų kitimą laike (žinių kitimas atsižvelgiant į populiacijos narių amžių) ir erdvėje (vietiniams gyventojams persikėlus iš vienos gyvenamosios vietovės į kitą) [2].
2008 metais žurnale ,,Journal of Ethnobiology and Ethnomedicine‘‘ publikuotas 2003 - 2004 metais Etiopijoje atliktas etnobotaninis tyrimas. Tyrimo tikslas buvo surinkti ir susisteminti pietryčių Etiopijos vietinių gyventojų žinias apie vaistinių augalinių žaliavų vartojimą, tvarkymą ir saugojimą bei grėsmės augalams priežastis. Tyrimo metu taikytas pusiau struktūrizuotas interviu, atliktas lauko tyrimas, augalinių žaliavų klasifikavimas kartu su asmenimis, praktikuojančiais tradicinę mediciną. Nustatyta 230 augalų rūšių, kurių dauguma vartojamos žmonių ligoms gydyti, dažniausiai vartojamos augalo dalys šaknys ir lapai. Dažniausiai grėsmę augalams keliantys faktoriai: miškų kirtimas, žemės ūkio plėtra ir gaisrai. [17]
2011 metais žurnale ,,Journal of Ethnopharmacology‘‘ publikuotas kalnuotose Montenegro vietovėse atliktas etnobotaninis tyrimas, kurio metu tirta Prokletijės kalnuose natūraliomis sąlygomis augančių vaistinių augalų vartojimas tradicinėje liaudies medicinoje. Tyrimo metu apklausus 75 respondentus nustatyta 94 augalų rūšys, iš kurių 35 yra aprašytos Europos farmakopėjoje. Dažniausiai minėtos augalų šeimos yra Rosaceae, Asteraceae ir Lamiaceae. Dažniausios indikacijos – virškinamojo trakto ir kvėpavimo takų sutrikimai. [18]
2012 metais publikuotas straipsnis, kuriame pateiktas etnobotaninis tyrimas, kurio metu buvo surinktos italų tautinių mažumų Rumunijoje etnobotaninės žinios ir įvertintas jų autentiškumas. Taip įvertintas etnofarmacinių žinių kitimas vietiniams gyventojams persikeliant iš vienos vietovės į kitą. Nustatyta 95 augalų rūšys, kurių du trečdaliai būdingi rumunų tradicinei liaudies medicinai ir trečdalis italų. Nustatyta, kad italų tautinių mažumų Rumunijoje tradicinės liaudies medicinos žinios prarado autentiškumą. Tai aiškinama prisitaikymu prie naujos gyvenamosios aplinkos bei palaikomu kontaktu su vietiniais gyventojais. [19]
2012 metais žurnale ,,Journal of Ethnobiology and Ethnomedicine‘‘ publikuotas straipsnis apie Pietų Italijoje atliktą etnofarmacinį – botaninį tyrimą, kurio tikslas buvo surinkti vietinių tautinių
mažumų žinias apie vaistinius augalus bei įvertinti jų tautinį originalumą. Tyrimo metu nustatytos 57 augalų rūšys. Nors yra nustatyta keletas tautinėms mažumoms savitų augalų pavadinimų bei vartojimo būdų, atsivežtų iš gimtųjų kraštų, tačiau yra matomas skirtingų kultūrų persipynimas, nes nustatyti ir Pietų Italijos regionui būdingi vaistinių augalų pavadinimai bei vartojimo būdai. [20]
2013 metais Šveicarijoje atliktas alpinių vaistinių augalų etnobotaninis tyrimas. Taikytas pusiau struktūrizuotas interviu metodas. Nustatytos 98 augalų rūšys iš 38 augalų šeimų. Dažniausiai cituotas vaistinis augalas - Taraxacum officinale. Dažniausias vartojimo būdas – arbata. Nustatyta, jog vaistinių augalų vartojimas tiek maistui, tiek gydymo tikslais yra susijęs, nes nemažai vaistinių augalų yra vartojami ir kaip prieskoniai ar delikatesas. [21]
Žurnale ,,Journal of Ethnopharmacology‘‘ 2013 metais publikuotas Italijoje atliktas etnobotaninis tyrimas. Tyrimo metu buvo siekta surinkti ir susisteminti vieno Italijos miestų vietinių gyventojų pateiktą etnobotaninę informaciją apie augalus, vartotus maistui bei gydymo tikslais. Struktūrizuoto tyrimo metu respondentai pateikė 66 augalų rūšis, priklausančias 35 šeimoms. Dažniausiai minėtas augalas yra Achillea moschata Wulfen. Kaip dažniausiai vartojamos augalų dalys nustatyti lapai ir žiedai. [22]
2013 metais žurnale ,,Journal of Ethnopharmacology‘‘ publikuotas straipsnis, kuriame aprašomas etnobotaninis tyrimas, atliktas Serbijoje. Tyrimo metu nustatyta 69 vaistinių augalų rūšys iš 36 augalų šeimų. Dažniausiai minėtos šeimos: Rosaceae, Lamiaceae ir Asteraceae. Dažniausiai minėti augalai Mentha piperita, Matricaria chamomilla, Hypericum perforatum ir Achillea millefolium. Dažniausiai gydomi sutrikimai buvo virškinamojo trakto, kvėpavimo sistemos ir odos ligos. Dažniausias vartojimo būdas – per burną, augalo dalis – lapai. [23]
Lietuvoje galima rasti vos keletą etnofarmacinės - botaninės srities publikacijų.
Ž. Petkevičiūtė ir T. A. Mekas straipsnyje ,,Etnofarmacinio - botaninio tyrimo perspektyvos Lietuvoje‘‘ supažindina su etnofarmacija kaip multidisciplinine mokslo sritimi, pabrėžia jos aktualumą, svarbą ir galimybes tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje bei pateikia etnofarmacinio – botaninio tyrimo gaires, kurias galima taikyti atliekant šio pobūdžio tyrimus Lietuvoje [2].
2010 metais moksliniame žurnale ,,Journal of Medicinal Plants Research‘‘ publikuotas etnofarmacinis Ž. Petkevičiūtės ir bendraautorių tyrimas ,,Urban ethnobotany study in Samogitia region, Lithuania‘‘ [12, 13]. Tyrimo metu užfiksuota 113 vaistinių augalų iš 57 augalų šeimų, nurodytos augalų vartojimo indikacijos, paruošimo formos ir būdai [13].
Etnofarmacinio – botaninio pobūdžio tyrimų galima pastebėti ir tarp Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (anksčiau Kauno medicinos universiteto) Farmacijos fakulteto studentų baigiamųjų darbų:
2007 metais magistro baigiamąjį darbą tema „Natūraliųjų vaistingųjų medžiagų, vartotų Telšių rajono Varnių apylinkėje 2006 metais, tyrimas“ apgynė Ž. Petkevičiūtė [24]. 2010 metais tyrimas buvo publikuotas moksliniame žurnale ,,Journal of Medicinal Plants Research‘‘ [13].
2010 metais U. Gudelytė parengė magistro baigiamąjį darbą tema: „Tradiciškai Lietuvoje augintų dekoratyvinių augalų etnofarmacinis tyrimas“. Surinkta etnofarmacinė medžiaga apie tradiciškai Lietuvoje augintas dekoratyvinių augalų rūšis bei susisteminta pagal jų naudojimą gydymui lietuvių liaudies, XIX a. oficialiojoje ir šiuolaikinėje medicinoje. [25]
2011 m. magistrantė I. Šimkutė atliko darbą „Natūraliųjų vaistingųjų medžiagų, naudotų Plungės rajone 2009 – 2010 m., etnofarmacinis tyrimas“ [26].
2013 metais E. Ščerba apgynė magistro baigiamąjį darbą tema ,,Natūraliųjų vaistingųjų medžiagų, vartotų Alytaus rajono Daugų apylinkėje 2013 metais, etnofarmacinis tyrimas‘‘, kuriame susistemintos Daugų apylinkėje užfiksuotos etnofarmacinės žinios apie augalinės, gyvūninės kilmės medžiagas ir grybus [27].
2012 – 2013 metais etnofarmacinį tyrimą Pakruojo rajone atliko D. Kvederaitė ir 2014 metais apgynė magistro baigiamąjį darbą tema ,,Natūraliųjų priemonių, naudotų Pakruojo rajone 2012 – 2013 m. etnofarmacinis tyrimas‘‘ [28].
2014 metų M. Ivaškevičienės magistro baigiamasis darbas ,,Kaišiadorių apylinkėse tautinėje vaistininkystėje vartojamų (vartotų) augalų etnofarmacinis tyrimas‘‘ [29].
2014 metais L. Nekrašaitės parengtas magistro baigiamasis darbas tema ,,Onkologinėmis ligomis sergančių pacientų patirties apie papildomų priemonių, vartojamų greta gydytojo paskirto gydymo, tyrimas‘‘, kurio metu užfiksuotos augalinės, gyvūninės kilmės medžiagos ir grybai, kaip papildomos priemonės, naudojamos onkologinių ligų gydymui ar profilaktikai [30].
Etnofarmacijai naudingos medžiagos galima atrasti ir siauresnės tematikos publikacijose [31]. Ž. Pranskūnienės ir bendraautorių moksliniame tyrime ,,Ethnomedicinal Uses of Honeybee Products in Lithuania: The First Analysis of Archival Sources‘‘, 2016 metais publikuotame žurnale ,,Evidence-Based Complementary and Alternative Medicine‘‘ pateikiama susisteminta tradicinės liaudies medicinos medžiaga apie bičių produktų indikacijas, paruošimo būdus ir techniką, pritaikymą terapiniams tikslams – tai taip pat yra etnofarmacinių tyrinėjimų sritis [31].
Lietuvių tradicine liaudies medicina etnobotaniniu požiūriu domisi ir kitų šalių tyrėjai. Lenkijos mokslininkai atlikdami etnobotaninį tyrimą Lenkijos – Lietuvos - Baltarusijos šalių pasienio regione taip pat pastebi, kad Lietuvoje yra labai mažai etnobotaninių tyrinėjimų medžiagos, o esamose publikacijose tegalima rasti lietuvių tradicinėje liaudies medicinoje svarbių vaistinių augalų pavadinimus [12]. Taip pat minima, kad etnologų surinktoje medžiagoje koncentruojamasi ties maginiais gydymo būdais, kuriose augalai ar kitos priemonės turi labiau ritualinę simboliką, o tai netgi lemia skeptiška požiūrį į tradicinę liaudies mediciną [12].
Siekiant gauti informacijos apie tradicinės liaudies medicinos žinias Kaišiadorių krašte, buvo apsilankyta Kaišiadorių muziejuje. Tačiau ir čia susidurta su faktu, kad reikiamos medžiagos nėra galimybės gauti, nes trūksta šios srities tyrimų, nėra vykdomos sistemingos ekspedicijos. Kaišiadorių apylinkėse yra atliktas tik vienas 2014 metų magistrinio darbo etnofarmacinis tyrimas [29].
Medžiagos apie tradicinės lietuvių liaudies medicinos žinias galima rasti gausiuose Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto fonduose (LLTI) [32]. Tradicinės liaudies medicinos žinios buvo užrašomos dažniausiai ekspedicijų į įvairias Lietuvos vietoves metu [2, 32]. Tokias ekspedicijas, kurių metu gydytojai ir farmacininkai sistemingai rinko liaudies medicinos žinias, pradėjo organizuoti 1910 metais įsteigta Lietuvos mokslo draugija [2, 32]. Lietuvos mokslų draugijos bei vėliau kitų kraštotyrininkų ekspedicijų metu surinkta medžiaga LLTI saugoma daugiausiai rankraščių forma [32]. Kaišiadorių krašte 1937 – 1938 metais tokias ekspedicijas vykdė tuo metu Kaišiadorių valstybinės gimnazijos direktorius D. Kalvelis [33] bei tautosakos rinkėja M. Čiurinskaitė [34]. D. Kalvelio ir M. Čiurinskaitės ekspedicijų metu užrašytuose rankraščiuose užfiksuoti įvairūs augalai, gyvūnai, burtai, prietarai ir užkalbėjimai, naudoti tradicinėje liaudies medicinoje gydymo tikslais [33, 34]. Rankraščiuose daugiausiai pateikiama medžiaga, kurioje nurodoma, kokiu tikslu yra vartojama tam tikra žaliava, tačiau nenurodoma tokia informacija kaip paruošimo būdai, vartojimo formos ar dozavimas. Pavyzdžiui, nurodoma, kad ajerų šaknys naudojamos esant pleiskanų, ,,alijošius nuo džiovos‘‘, ,,baltieji broliukai nuo vočių‘‘, ,,gyvatė dėl apetito‘‘ [33, 34]. Tačiau galima rasti ir tikslesnių receptų: ,,įskilusius kojų kulnus apdėk kopūstų lapais ir aprišk‘‘, ,,nuk kosulia gerai bulbas iššutint su lūpynėm, sudėt maišelin, suspandyt. Vienų maišelį dėt ant krūtinės priek kaklą, o kitą priek kojų padų‘‘ [33, 34].
Knygoje ,,Kaišiadorių apylinkių tautinis kostiumas‘‘ galima rasti keletą Kaišiadorių krašte užfiksuotų magiškųjų prietarų. Juose užsimenama apie drabužių magiškas galias: ,,Kai tik nusiperki paršą ar teliuką, tai greitai su prijuoste pervedi nuog savy, ir jie nebijo jokių akių‘‘, ,,Norint atgauti atimtą karvės pieną, reikia eiti karvės milžti vilnonėmis kojinėmis apsiavus ir parsinešus pieną per kojinę iškošti. Tuomet užburtosios karvės pienas pasitaisys, o padariusiosios pražus‘‘ [35]. Nors šiais
prietarais-burtais siekiama užtikrinti ne žmonių, o gyvūnų sveikatą ir gerovę, tačiau tik dar kartą galima įsitikinti dvasinės galios svarba tradicinėje gydymo praktikoje.
Knygoje ,,Iliustruotoji Kaišiadorių etnografija‘‘ aprašomi XIX a. pabaigos – XX a. vidurio Kaišiadorių apylinkių šeimos ir bendruomenės papročiai, buities ir ūkio darbai, amatai [36]. Joje nėra išskiriama tradicinės liaudies medicinos tema, tačiau greta kitų temų yra aprašyta keletas gydymo ar sveikatos profilaktikos atvejų [36]. Knygoje galima atrasti patarimų nėščioms moterims, siekiant užtikrinti gimsiančio kūdikio sveikatą, taip pat kūdikių ir vaikų, kurie įprastai būdavo piemenukais, susirgimų, susižalojimų gydymo, organizmo stiprinimo būdus naudojant tradicinės liaudies medicinos priemones [36]. Šioje knygoje tradicinės liaudies medicinos žinios nėra susistemintos, tačiau pateikiamos greta kitos etnografinės informacijos [36].
Apžvelgus literatūrą galima teigti, kad Lietuvoje etnofarmaciniai tyrimai dar nėra populiarūs kaip kitose pasaulio šalyse ir yra paskelbtos vos kelios publikacijos šia tema. Nemažai medžiagos apie tradicinę liaudies mediciną yra surinkta nesistemingai, dažnai šalia kitos etnografinės medžiagos ekspedicijų įvairiuose Lietuvos kraštuose, miesteliuose ar kaimuose metu. Atsižvelgiant į tai, kad lietuvių tradicinė liaudies medicina turi senas gydymo tradicijas ir etnofarmacijai aktuali medžiaga, tokia kaip žaliavos rinkimo laikas, džiovinimo sąlygos, dozavimas, paruošimo formos ir būdai, dažniausiai lieka netyrinėta ir neužrašyta yra svarbu tokią medžiagą rinkti, sisteminti, publikuoti ir išsaugoti vykdant sistemingus etnofarmacinius tyrimus.
2. Tyrimo metodika
2.1. Tyrimo organizavimas, tiriamųjų atranka ir metodai
Kaišiadorių rajono etnofarmacinis tyrimas atliktas remiantis pasaulyje vykdomų etnofarmacinių – botaninių tyrimų metodologija, kuri aprašoma Gary J. Martin knygoje ,,Ethnobotany: a methods manual‘‘ ir Ž. Petkevičiūtės ir T. A. Meko straipsnyje ,,Etnofarmacinio - botaninio tyrimo perspektyvos Lietuvoje‘‘ pateikiamomis etnofarmacinio tyrimo atlikimo gairėmis [2].
Etnofarmacinis tyrimas, atliktas Kaišiadorių rajone, yra paremtas kokybinių tyrimų principais. Kokybinių tyrimų metu tiriamos atvejo ar individų grupės situacijos, siekiama suprasti tiriamuosius reiškinius bei pateikti jų paaiškinimą, tyrimai yra sistemingi ir nestruktūrizuoti [40]. Taikomi metodai yra orientuoti į tyrimo procesą, o ne išvadą bei labiau į daiktų ar reiškinių kilmę nei į kiekį [41].
Tyrimo planavimas ir organizavimas: 1. Literatūros apžvalga;
2. Pasiruošimas lauko tyrimui:
Anketos su struktūrizuota interviu dalimi klausimyno sudarymas;
Tikslinės tiriamosios grupės formavimas – vedlio, respondentų paieška taikant atsitiktinio pasirinkimo bei ,,sniego gniūžtės‘‘ metodus;
3. Lauko tyrimas - struktūrizuoto interviu vykdymas tiriamojoje vietoje remiantis iš anksto sudarytu klausimynu, gavus raštiška respondentų sutikimą dalyvauti tyrime; 4. Surinktos etnofarmacinės medžiagos sisteminimas ir analizė.
Pirmiausia buvo atliekama literatūros apžvalga, kurios metu buvo analizuojama ir apžvelgiama mokslinė ir dalykinė literatūra, etnofarmaciniai – botaniniai tyrimai Lietuvoje ir pasaulyje, archyvinė medžiaga ir kiti literatūros šaltiniai, kuriuose pateikiama tradicinės liaudies medicinos medžiaga, apimanti vaistinių augalų, gyvūninės ar kitos kilmės žaliavų, gydymo metodų panaudojimo galimybes ligų gydymo ar profilaktikos tikslais.
Siekiant surinkti etnofarmacinę informaciją buvo naudojamos anketos su iš anksto sudarytais klausimais bei struktūrizuotas interviu metodas. Klausimynas sudarytas iš dviejų dalių – anketos ir struktūrizuotos interviu dalies (1 priedas). Anketinė dalis, sudaryta iš 15 klausimų, buvo užpildoma pačios tyrėjos. Struktūrizuotas interviu vykdomas remiantis iš anksto sudarytu klausimynu, apimančiu vaistinių augalinių žaliavų, grybų, gyvūninės ar kitos kilmės žaliavų bei metodų terapines indikacijas, vartojimo ypatumus.
Respondentų paieška buvo atliekama pasitelkiant vedlius, kurie buvo pasirinkti atsitiktinio pasirinkimo metodu, taip pat tiriamoji grupė formuojama taikant ,,sniego gniūžtės‘‘ metodą. Siekiant sumažinti atsitiktinių respondentų skaičių ir efektyviau suformuoti tikslinę grupę tyrimo metu respondentų paieškai buvo pasitelkiami vedliai, pažįstantys respondentus ir numanantys galimą jų patirtį tradicinės liaudies medicinos srityje, žolininkystėje. Vedlio funkciją tyrimo metu atliko dvi moterys: Pirmoji - Paparčių kaimo gyventoja – bendruomenės pirmininkė, kultūros centro darbuotoja. Antroji - ilgametė Ringailių folkloro kolektyvo vadovė, taip pat dirbanti kultūros centre. Jų darbo specifika suteikia galimybę pažinti krašto žmones, užmegzti su jais ryšį. Tyrimą atliekant kartu su vedliu pelnomas respondentų palankumas ir atvirumas, tikėtina užfiksuoti daugiau etnofarmacinės medžiagos struktūrizuoto interviu metu. Kiekvieno interviu pabaigoje respondentų buvo klausiama, ar jie žino daugiau asmenų, kurie užsiima žolininkyste ar domisi tradicine liaudies medicina – taip taikant ,,sniego gniūžtės‘‘ metodą, kai vienas respondentas nurodo kitą galimą respondentą, buvo didinama tikslinė tiriamųjų grupė.
Tyrimo metu apklausta 30 respondentų, iš kurių etnofarmacinę medžiagą pateikė 25, gyvenantys Kaišiadorių ir Žiežmarių miestuose bei Vilkiškių, Gudienos, Rečionių, Gudzenkos, Stabintiškių, Guronių, Dainavos, Paparčių Varkalių, Našlėnų, Ringailių ir Vareikonių kaimuose. Lauko tyrimas buvo vykdomas nuo 2016 metų liepos iki 2017 spalio mėnesio. Tyrimui atlikti gautas pritarimas iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro (Nr. BEC – FF - 18).
Gavus raštišką respondentų sutikimą dalyvauti tyrime struktūrizuotas interviu buvo vykdomas respondentų namuose, kiemuose ar laukuose. Siekiant gauti daugiau informacijos, kurią respondentai natūraliai pirmojo susitikimo metu būdavo primiršę, su kai kuriais respondentais buvo susitikta daugiau nei vieną kartą.
Etnofarmacinė medžiaga buvo užrašinėjama raštu, fiksuojama garso bei vaizdo priemonėmis. Analizuojant surinktą etnofarmacinę medžiagą tiek garso, tiek vaizdo priemonės leido tiksliau identifikuoti respondentų naudojamas vaistines augalines žaliavas, taip pat tai garantavo tikslesnį etnofarmacinės informacijos surinkimą. Respondentų nurodyti vaistiniai augalai buvo identifikuojami pasitelkiant K. Vilkonio atlasą ,,Lietuvos žaliasis rūbas‘‘ [48] ir O. Ragažinskienės ,,Vaistinių augalų enciklopediją‘‘ [49]. Botaniniai augalų pavadinimai lietuvių ir lotynų kalba buvo patikslinami naudojantis Lietuvos respublikos terminų banku [38], R. Jankevičienės ,,Botanikos vardų žodynu‘‘ [39].
Etnofarmacinio tyrimo Kaišiadorių rajone metu buvo gauta informacija apie respondentų renkamas ir vartojamas augalinės, gyvūninės ar kitos kilmės vaistines žaliavas, grybų rūšis, jų rinkimo ir laikymo sąlygas, vartojimo būdus ir indikacijas, tradicinėje liaudies medicinoje žinomus dvasinius
gydymo metodus ar prietarus bei demografinius respondentų rodiklius, liaudies medicinos žinių šaltinius.
Etnofarmacinio tyrimo Kaišiadorių rajone metu gauti duomenys buvo apdorojami „Microsoft Excel 2010“ programa.
Tyrimo metu gauti duomenys apibendrinami ir sisteminti suskirstant juos į kategorijas
Siekiant įvertinti tyrimo metu surinktą medžiagą apie augalinės kilmės žaliavų paruošimo bei vartojimo indikacijas, gauta ir susisteminta informacija lyginama su Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) monografijose pateikiamomis rekomendacijomis.
Tyrimo metu taikytas lyginamasis metodas siekiant objektyviai įvertinti gautus tyrimo rezultatus bei tradicinių liaudies medicinos žinių pastovumą Kaišiadorių rajone. Tyrimo metu gauti duomenys buvo lyginami su M. Ivaškevičienės 2014 metų magistro baigiamajame darbe ,,Kaišiadorių apylinkėse tautinėje vaistininkystėje vartojamų (vartotų) augalų etnofarmacinis tyrimas‘‘ pateikiamais rezultatais.
2.2. Tiriamosios vietos aprašymas
Tyrimas atliktas Kaišiadorių rajone, esančiame Lietuvos vidurinėje dalyje, Kauno apskrityje, tarp Kauno marių, Nemuno ir Neries. Šis rajonas yra įdomus tuo, kad jame yra persipynusios 3 Lietuvos etnografinių regionų kalbos, kultūros, architektūros, meno tradicijos ir papročiai [42]. Teoriškai Kaišiadorių rajonas priklauso Aukštaitijos etnografiniam regionui, tačiau taip pat ribojasi su Dzūkija ir Suvalkija [42]. Skirtingi etnografinių regionų bruožai, tradicijos gali lemti ir tradicinės liaudies medicinos ypatumus skirtinguose kraštuose.
Kaišiadorys – tai miestas, išsidėstęs 67 km į vakarus nuo Vilniaus ir 37 km į rytus nuo Kauno [43]. Miesto vardas pirmą kartą paminėtas 1590 metais, kai buvo paminėta gyvenvietė Košeidarova [43]. Kaišiadorių muziejaus virtualioje enciklopedijoje minima, kad Kaišiadorių miesto pavadinimas galimai kilęs nuo 1565 m. liepos 30 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašauktinių sąraše minimo šiose vietose gyvenusio ir žemes turėjusio totoriaus Chašaidaro, kurio vardu vėliau imtas vadinti jam priklausęs dvaras, totoriams priklausęs jau 1531 metais [43]. 1902 metais Kaišiadorių gyvenvietė tapo miesteliu [43]. Miestelio išaugimą lėmė dideli per Kaišiadoris einančiu geležinkeliu keliaujančių ir čia persėdančių į kitą geležinkelio liniją žmonių srautai, kurie lėmė pagrindines verslo kryptis – buvo steigiamos krautuvėlės, viešbučiai bei užeigos, didžiąją dalį gyventojų sudarė žydai [43]. Nors
Kaišiadorių ir jų aplinkinių miestelių gyventojų daugumą senesniais laikais sudarė žydai, kurių tradicinė liaudies medicina taip pat būtų vertingas tyrimo objektas, tačiau šio tyrimo metu žydų kilmės respondentų neužfiksuota.
Kaišiadorys rajono centru tapo 1950 metais [43]. Rajono plotas yra 1087 km² [44], o tai sudaro 1,7% viso Lietuvos ploto. 2015 metų duomenimis rajone gyvena 31 624 gyventojai [44]. Rajone yra 2 miestai – Kaišiadorys ir Žiežmariai, 3 miesteliai – Kruonis, Rumšiškės ir Žasliai ir 384 kaimai [44]. Tyrimo metu apklausti respondentai, gyvenantys Kaišiadorių ir Žiežmarių miestuose bei 12-oje iš 384 rajono kaimų: Vilkiškių, Gudienos, Rečionių, Gudzenkos, Stabintiškių, Guronių, Dainavos, Paparčių Varkalių, Našlėnų, Ringailių ir Vareikonių. 1 paveiksle pateikiama Kaišiadorių rajono teritorija su pažymėtomis vietovėmis, kuriose vykdytas struktūrizuotas interviu tyrimo metu.
1 pav. Respondentų apklausos vietos Kaišiadorių rajone
Kaišiadorių rajone 63% gyventojų gyvena kaimuose [44]. Tyrime dalyvavusių respondentų daugumą taip pat sudaro kaimo gyventojai: 28% respondentų gyvena miestuose, tačiau yra kilę iš kaimo, o likę 72% gyvena kaimuose.
Augalų įvairovę ir paplitimą tiek šalyje, tiek rajone lemia geografinė, gamtinė padėtis bei klimatas. Lietuvos teritorija yra vidutinių platumų klimato zonoje, tik Baltijos pajūrio klimato rajonas artimesnis Vakarų Europos klimatui [45]. Standartinė klimato norma (1981 – 2010 m.) rodo 18oC aukščiausią ir -3oC žemiausią mėnesio vidutinę oro temperatūrą Lietuvoje [46]. Didžiausias vidutinis
mėnesio kritulių kiekis remiantis standartine klimato norma (1981 - 2010 m.) yra apie 75 - 80 mm, o mažiausias apie 35 - 40 mm [47]. Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijos šiaurės vakarinėje dalyje
išsidėsčiusi Neries žemupio žemuma, pietrytinėje – Dzūkų aukštumos, kurioms būdingi uosynai su skroblais, ir Aukštadvario masyvas [44]. Sausio mėnesio vidutinė oro temperatūra yra –5,1°C, liepos +17,5°C [44]. Kritulių Kaišiadorių rajone iškrinta 631 mm per metus [44]. Rajono teritorijoje teka šiaurės rytų riba tekančios Neries intakai Laukysta, Lomena ir Žiežmara [44]. Vakarų riba tekančio Nemuno intakai rajono teritorijoje yra Lapainia ir Strėva [44]. Rajone yra išsidėstę 39 ežerai, 8 tvenkiniai [44]. Kaišiadorių rajono miškingumas yra 31,1% [44]. Didžiausi miškai yra Pravieniškių - Būdos vakaruose, Strošiūnų vidurinėje rajono dalyje ir Kaukinės pietinėjė dalyje [44]. 63% visų medynų sudaro spygliuočiai: pušynai (38%) ir eglynai (25%) [44]. Mišriuosiuose miškuose dažniausiai auga plačialapiai medžiai ir eglynai [44]. Didžiausia pelkė – Palaraisčio [44]. Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijoje yra Kauno marių ir Aukštadvario regioninių parkų dalys, Lapainios botaninis, Būdos, Kaukinės botaniniai - zoologiniai, Lomenos, Budelių, Strošiūnų kraštovaizdžio, Gabriliavos pedologinis draustiniai [44].
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Demografiniai duomenys
Etnofarmacinio tyrimo Kaišiadorių rajone struktūrizuotame interviu dalyvavo 25 respondentai.
Respondentų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą pateikiamas 2 paveiksle.
2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą
Daugiausiai etnofarmaciniame tyrime dalyvavusių respondentų sudaro gyventojai iš Rečionių ir Varkalių kaimų – po 16 %, Kaišiadorių ir Žiežmarių – po 14 %, Paparčių – 8 %, o Dainavos, Gudienos, Gudzenkos, Guronių, Našlėnų, Ringailių, Stabintiškių, Vareikonių ir Vilkiškių kaimų gyventojai sudaro po 4 % visų apklaustų respondentų. Kaišiadorių rajono etnofarmacinių žinių autentiškumui įtakos gali turėti ankstesnė respondentų gyvenamoji vieta, nes jos gali būti pagrįstos kito krašto žiniomis, tačiau dauguma šiame tyrime dalyvavusių respondentų kaip ir dabar, taip ir anksčiau gyveno Kaišiadorių rajone, ir tik 16 % jų yra anksčiau gyvenę kitame rajone (Širvintų, Prienų ar Elektrėnų). Atsižvelgiant į tai, kad vyresnieji kaimo gyventojai yra linkę išsaugoti senąsias savo krašto, bendruomenės tradicijas, jos mažiau paveikiamos šiuolaikinių visuomenės sistemų, galima tikėtis, kad tyrimo metų gautos Kaišiadorių rajonui specifiškos tradicinės liaudies medicinos žinios.
Remiantis Pasaulinės Sveikatos organizacijos duomenimis asmenys iki 44 metų priklauso jaunesniajai kartai, vyresniajai kartai priklauso pagyvenę 60-74 metų asmenys ir senyvo amžiaus 75-90 metų asmenys. Vilniaus higienos institutas ir sveikatos informacijos centras jaunimo kartą įvardija
16 16 12 12 8 4 4 4 4 4 4 4 4 4 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 R e sp o n d e n tų p asi ski rsty m as, % Gyvenamoji vieta
16-29 metų ir vidutinio amžiaus žmonės 30-59 metų. Respondentų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes pateikiamas 3 paveiksle.
3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes
Kaišiadorių rajono etnofarmaciniame tyrime dalyvavusių respondentų amžiaus vidurkis yra 65 metai. Daugiausiai etnofarmaciniame tyrime dalyvavo vyresniosios kartos respondentų - 64%, kurių 24% sudaro pagyvenusio amžiaus (60-74 metų) asmenys ir 40% sudaro senyvo amžiaus (75-90 metų) asmenys. Vidutinio amžiaus (30-59 metų) asmenys sudaro 36% respondentų. Didesnis vyresniosios kartos respondentų skaičius leidžia tikėtis autentiškų etnofarmacinių žinių, perduotų iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, o ne paremtų šiuolaikinėje žiniasklaidoje, internetinėje erdvėje pateikiama informacija.
Etnofarmacinių žinių autentiškumui įtakos gali turėti ir respondentų išsilavinimas, profesija bei liaudies medicinos žinių šaltiniai. Informacija apie skirtingų amžiaus grupių respondentų išsilavinimą ir įgytas profesijas pateikiama 1 lentelėje.
1 lentelė. Skirtingų amžiaus grupių respondentų įgytas išsilavinimas ir profesijos
Amžiaus grupė Išsilavinimas Profesija 30-59 metai Vidurinis,
aukštesnysis, aukštasis
Folkloro kolektyvo vadovė Keramikė
Etnokultūros mokytoja Slaugės padėjėja Slaugė
60-74 metai Vidurinis Namų šeimininkė
1 lentelė. Skirtingų amžiaus grupių respondentų įgytas išsilavinimas ir profesijos (tęsinys)
Amžiaus grupė Išsilavinimas Profesija
75-83 metai 3-7 klasės/skyriai Namų šeimininkė
Kolūkio darbuotoja Ūkininkė
Amatininkė
Visi senyvo amžiaus respondentai (40%) yra baigę 3, 4 ar 7 klases - tai yra nebaigtas vidurinis išsilavinimas, o likę pagyvenę ir vidutinio amžiaus respondentai yra įgiję vidurinį (28%), aukštesnįjį (16%) ar aukštąjį (4%) išsilavinimą. Respondentai, nebaigę vidurinio išsilavinimo kalbėdami apie profesiją mini kolūkio darbus, giedojimą bažnyčioje, bendruomenei būdingose apeigose, amatų puoselėjimą, tarp aukštesnįjį, aukštąjį išsilavinimą turinčių respondentų minimos tokios profesijos kaip folkloro kolektyvo vadovė, keramikė, etnokultūros mokytoja, slaugytojos padėjėja, slaugytoja. Dauguma respondentų neturi aukštojo išsilavinimo, yra netgi neįgiję vidurinio išsilavinimo, o paminėtos profesijos, tokios kaip kolūkio darbai, folkloro kolektyvo vadovė, amatininkystė ar etnokultūros mokytoja, leidžia manyti, kad respondentai yra glaudžiai susiję su liaudies tradicijomis, todėl tyrimo metu gautos etnofarmacinės žinios yra autentiškos, pagrįstos Kaišiadorių rajono tradicinės liaudies medicinos žiniomis, perduotomis ir išsaugotomis iš kartos į kartą.
Respondentų pateiktos etnofarmacinės medžiagos autentiškumui įtakos gali turėti ir informacijos šaltiniai, kuriais naudodamiesi jie sukaupė žinias apie vaistinių augalų, kitų tradicinėje liaudies medicinoje naudojamų žaliavų pritaikymo būdus ir galimybes įvairių ligų, būklių ar sutrikimų gydymui. Etnofarmacinių žinių šaltiniai, kuriais naudojosi respondentai pateikiami 4 paveiksle.
4 pav. Respondentų įgytų tradicinės liaudies medicinos žinių šaltiniai
92 68 76 40 28 4 0 20 40 60 80 100 Iš tėvų, senelių Iš kaimynų, pažįstamų Iš knygų, laikraščių Iš radijo, televizijos, interneto Iš šeimos gydytojo, vaistininko Kita Citavimo dažnis, % E tnof arm aci ni ų ži ni ų šal ti ni ai
Dauguma respondentų gydytis vaistažolėmis bei kitomis tradicinėje medicinoje naudojamomis žaliavomis išmoko iš tėvų, senelių (92% citavimų), taip pat iš kaimynų ar pažįstamų (76% citavimų) – tai rodo žodinės tradicijos gyvavimą, kuomet autentiška informacija yra perduodama iš lūpų į lūpas. Tačiau nemažiau svarbus tradicinių liaudies medicinos žinių šaltinis yra knygos ir laikraščiai (76% citavimų), kurie šiais laikais yra lengvai prieinami ir naudingi norint tiek prisiminti užmirštą informaciją, tiek papildyti jau turimas žinias. Mažesnė dalis etnofarmacinio tyrimo metu surinktos medžiagos yra pagrįsta žiniomis iš radijo, televizijos ar interneto (40% citavimų), kurie nėra tokie populiarūs tarp vyresniosios kartos, ypač pagyvenusio ar senyvo amžiaus žmonių. Taip pat respondentai remiasi šeimos gydytojo ar vaistininko pateikta informacija (28% citavimų), bei kitais šaltiniais (4% citavimų), įvardijamais kaip žinios, gautos iš žiniuonių. Toks informacijos šaltinių pasiskirstymas, kuomet dauguma respondentų tradicinės liaudies medicinos žinias perima iš tėvų, senelių, kaimynų ar pažįstamų, jas atnaujina ar papildo skaitydami knygas ir laikraščius, rečiau naudojasi viešosiomis informacijos sklaidos priemonėmis, tokiomis kaip internetas, radijas, televizija, tiksliomis specialistų žiniomis, leidžia teigti, kad Kaišiadorių rajone surinkta etnofarmacinė medžiaga yra specifiška, atspindinti senąsias tradicinės liaudies medicinos tradicijas šiame krašte.
Siekiant išsaugoti tradicinės liaudies medicinos žinias yra svarbu jas užrašyti ar perduoti kitiems asmenims. 64% respondentų teigia, kad savo įgytas žinias perduoda kitiems asmenims, kurie dažniausiai yra šeimos nariai ar artimi pažįstami, kaimynai ar draugai. Dažniausiai vyresniojo amžiaus respondentai mini, kad apie vaistinius augalus pasakoja savo anūkams, dalinasi žiniomis su bendraminčiais, kaimynais. Viena respondentė Dainavos kaime mini, kad šiame kaime neseniai (2017 metais) buvo organizuojamas žolininkystės seminaras, į kurį rinkosi gyventojai, kuriems žolininkystės žinios vis dar aktualios, buvo kviečiami bendruomenės nariai, siekiant kuo daugiau jų supažindinti su vaistiniais augalai bei jų vartojimo galimybėmis.
Etnofarmacinės medžiagos pagrįstumą ir patikimumą įrodo tai, kad 60 % respondentų mini, kad į juos kreipiasi žmonės prašydami surasti reikalingų žaliavų esant vienokiems ar kitokiems negalavimams, 96% respondentų patys gydosi vaistažolėmis. Tai parodo, kad dauguma respondentų yra pasitikima ir jų pateikiama etnofarmacinė medžiaga yra pagrįsta žiniomis ir asmenine ar iš kartos į kartą perduota tradicinio liaudies gydymo patirtimi.
3.2. Natūralių gydymo priemonių paplitimas Kaišiadorių rajone
Etnofarmacinio tyrimo metu Kaišiadorių rajone užfiksuotos 134 įvairios kilmės tradicinės liaudies medicinos gydymo ir profilaktikos priemonės. Duomenys pateikiami 5 paveiksle.
5 pav. Gydymui ir profilaktikai naudojamų natūralių gydymo priemonių pasiskirstymas pagal prigimtį
Didžiąją dalį respondentų įvardintų gydymui ir profilaktikai naudojamų priemonių sudaro augalinės kilmės žaliavos, kurių minimą 120 rūšių (89,6% bendro citavimų dažnio). Tik nedidelę dalį gydymosi tikslams naudojamų priemonių sudaro gyvūninės kilmės žaliavos, kurių minimos 4 rūšys (3% bendro citavimų dažnio), grybai, kurių minimos 3 rūšys (2,2% bendro citavimų dažnio) bei kitos priemonės, tokios kaip pelenai, žibalas, prietarai ir užkalbėjimai (5,2 % citavimų dažnio). Kaip ir minima straipsnyje ,,Etnofarmacinio - botaninio tyrimo perspektyvos Lietuvoje‘‘ labiausiai tradicinėje liaudies medicinoje yra paplitęs vaistinių augalinių žaliavų naudojimas [2].
3.3. Augalinės kilmės žaliavų paplitimas Kaišiadorių rajone
3.3.1. Vaistinių augalų šeimų analizė
Tyrimo metu užfiksuota 120 vaistinių augalų rūšių, priklausančių 51 vaistinių augalų šeimai. Respondentai mini nuo 1 iki 20 kiekvienos šeimos vaistinių augalų rūšių. Dažniausiai cituojama šeima tyrimo metu buvo Asteraceae, kuri buvo paminėta 145 kartus (22,6% bendro citavimų dažnio). Tyrimo dalyviai naudoja 20 šios šeimos augalų rūšių. Antroje vietoje Lamiaceae augalų šeima, cituota 78 kartus (12,1% bendro citavimų dažnio), paminėta 12 augalų rūšių. Toliau išsidėsto šeimos: Rosaceae – 66 citavimai (10,3%), Apiaceae – 47 citavimai (7,3% bendro citavimų dažnio) ir Ericaceae – 41 citavimas (6,4% bendro citavimų dažnio), Tiliaceae – 25 citavimai (3,9%), Alliaceae – 22 citavimai (3,4%). Ateraceae, Lamiaceae ir Rosaceae šeimų augalai dažniausiai naudojami ligų gydymui ir
89,6% 3,0%
2,2% 5,2%
Augalinės kilmės žaliavos Gyvūninės kilmės žaliavos Grybai
profilaktikai ne tik Lietuvoje, tačiau ir kitose Europos šalyse [13, 22, 23]. Rečiausiai, po 1 kartą, cituotos šeimos yra Berberidaceae, Commelinaceae, Convallariaceae, Elaeagnaceae, Hippocatanaceae, Linaceae, Oleaceae, Oxalidaceae, Salicaceae ir Viscaceae. Respondentai mini po 1 vaistinių augalų rūšį, priklausančią rečiausiai cituotoms šeimoms. Pagal cituotų vaistinių augalų rūšių skaičių pirmoje vietoje yra Asteraceae augalų šeima – 20 rūšių, antroje vietoje Rosaceae šeima - 16 rūšių, trečioje Lamiaceae - 12 rūšių, o toliau išsidėsto Fabaceae - 7 rūšys, Ericaceae - 6 rūšys, Apiaceae šeima- 4 rūšys. Įdomu tai, kad Tiliaceae šeima yra tarp dažniausiai cituojamų, nors tyrimo metu užfiksuota tik viena šios šeimos augalų rūšis.
3.3.2. Gydymui naudojami vaistiniai augalai Kaišiadorių rajone
Etnofarmacinio tyrimo Kaišiadorių rajone metu buvo nustatyti 120 rūšių gydymui naudojami vaistiniai augalai, jų vartojimo būdai ir indikacijos. 4 priede yra apžvelgiamos visos vaistinės augalinės žaliavos, užfiksuotos tyrimo metu.
Daugiau kaip 15 kartų cituotos gydymui Kaišiadorių rajone vartojamos vaistinių augalų rūšys pateikiamos 6 paveiksle.
6 paveikslas. Dažniausiai gydymui Kaišiadorių rajone vartojamos vaistinių augalų rūšys, cituotos daugiau kaip 15 kartų
Kaišiadorių rajono etnofarmacinio tyrimo metu užfiksuoti dažniausiai vartojami vaistiniai augalai yra mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.), vaistinė ramunė (Matricaria recutita L.), paprastoji avietė (Rubus idaeus L.) ir vaistinė medetka (Calendula officinalis L.). Tuo tarpu Žemaitijoje atlikto
100 96 88 88 84 84 84 80 76 68 68 68 64 64 60 0 20 40 60 80 100 120 Cit av im ų da žnis , %
etnobotaninio tyrimo metu nustatytos dažniausiai vartojamos augalų rūšys yra Calendula officinalis L., Vaccinium vitis-idaea L., Valeriana officinalis L., Hypericum perforatum L., Artemisia absinthium L. [13], o Italijoje atlikto botaninio tyrimo metu nustatyti dažniausiai vartojami vaistiniai augalai yra Achillea moschata Wulfen, Arnica montana L., Thymus pulegioides L. ir Artemisia genipi Stechm.[19]. Dažniausiai tradicinėje liaudies medicinoje vartojamų augalų rūšys skiriasi tiek skirtinguose pasaulio kraštuose, tiek skirtinguose šalies regionuose. Šių skirtumų priežastis tikriausiai svarbiausia būtų skirtingos gamtos sąlygos, taip pat įtakos gali turėti ir skirtingos tradicinės liaudies medicinos tradicijos.
Tyrimo metu nustatyta, kad dažniausiai respondentų naudojamas vaistinis augalas gydymosi ir profilaktikos tikslais yra mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.), cituota 25 kartus. Respondentai nurodo, jog dažniausiai kaip žaliavą jie naudoja žiedus, iš kurių ruošia arbatas esant peršalimui, gripo simptomams, karščiavimui ar kosuliui, siekiant skatinti prakaitavimą. Taip pat po vieną respondentą nurodo, jog iš žiedų ruošia inhaliacijas esant kvėpavimo takų ligoms, o pumpurus kramto esant padidėjusiam skrandžio rūgštingumui.
Antroje vietoje yra 24 kartus cituota vaistinė ramunė (Matricaria recutita L.), liaudyje dar vadinama ramunėle. Šio vaistinio augalo žiedų arbata ruošiama esant virškinamojo trakto sutrikimams, tokiems kaip uždegimas, skausmas, pilvo pūtimas, viduriavimas, taip pat rečiau esant peršalimui, kosuliui ar slogai. Viena respondentė pabrėžia, jog ramunėlių arbata duodama kūdikiams tarp žindymų, siekiant išvengti pilvo dieglių. Taip pat respondentai mini, jog tiek žiedų, tiek visos žolės nuovirai gali būti vartojami plauti akims, žaizdoms esant uždegimui, dėti kompresams esant odos uždegimui, prausti vaikams, kad jie būtų ramūs bei skalavimams esant uždegimui burnos ertmėje ar gerklėje.
Paprastoji avietė (Rubus idaeus L.) ir vaistinė medetka (Calendula officinalis L.), cituotos po 22 kartus. Paprastosios avietės stiebai ir lapai naudojami ruošiant arbatą, vartojamą esant peršalimui, karščiavimui ar kosuliui. Respondentai mini, kad naudoja vaistinės medetkos žiedus ruošiant arbatą, nuovirą ar tepalą. Arbata geriama esant burnos ertmės, gerklės, skrandžio, žarnyno, šlapimo takų, menstruacijų metu gimdos uždegimams. Nuoviras naudojamas burnos ertmės ar gerklės skalavimams, atliekami plovimai ar vonios esant menstruacijoms, makšties, šlapimtakių uždegimui. Medetkų žiedų tepalas naudojamas odos randų gydymui.
Kartusis kietis (Artemisia absinthium L.), paprastasis kmynas (Carum carvi L.) ir vaistinis čiobrelis (Thymus vulgaris L.), cituoti po 21 kartą. Kartusis kietis liaudyje dar žinomas kaip pelynas ar pelūnas. Respondentai vartoja karčiojo kiečio žolės stiebų viršūnes su žiedais, ruošia arbatą, kurią vartoja sutrikus virškinimui, tulžies veiklai, esant pablogėjusiam apetitui, viduriavimui, pilvo,
skrandžio skausmams, taip pat kirmėlėms organizme naikinti bei valyti šlakus iš organizmo. Respondentai ruošia paprastojo kmyno sėklų arbatą, kurią vartoja, virškinimo sutrikimams, esant dujų kaupimuisi, pilvo pūtimui, viduriavimui. Vienas respondentas mini, kad naudoja ne tik sėklas, bet ir žiedus ruošdamas arbatą esant galvos skausmui dėl streso ar nuovargio. Taip pat minimas atvejis, kai kmynų sėklų arbata vartojama laktacijos skatinimui po gimdymo. Vaistinio čiobrelio žolę respondentai naudoja ruošdami arbatas esant peršalimui, kosuliui, gerklės skausmui, padidėjusiai kūno temperatūrai, astmai ar sutrikus širdies veiklai, taip pat siekiant raminamojo poveikio. Čiobrelių žolė naudojama ruošti inhaliacijas ar vonias esant kosuliui. Respondentai taip pat nurodo, kad peršalus gali būti verdama arbata kartu naudojant ir čiobrelių žolę, ir aviečių stiebus.
7 pav. Respondentės (81m.) pateikta karčiojo kiečio (Artemisia absinthium L.) žolė
Paprastosios mėlynės (Vaccinium Myrtillus L.), cituotos 20 kartų, žolė naudojama ruošiant arbatą, o uogos gali būti valgomos esant viduriavimui, sutrikusiam apetitui, siekiant gerinti regėjimą, reguliuoti cukraus kiekį kraujyje sergant cukriniu diabetu.
Paprastosios kraujažolės (Achillea millefolium L.), cituotos 19 kartų, žolė, žiedai ir lapai naudojami ruošiant arbatą, vartojamą sutrikus apetitui, esant skrandžio, žarnyno uždegimui, menstruaciniams sutrikimams, vienas respondentų mini netgi vėžio gydymo galimybę. Švieži kraujažolės lapai dedami ant nedidelių žaizdų, įdrėskimų. Respondentai mini, jog etanolinis kraujažolės žolės užpilas naudojamas išoriniams įtrynimams, esant sąnarių, kaulų skausmui. Paprastoji kraujažolė liaudyje dar žinoma kaip ,,krivalka‘‘ ar ,,krivaunikas‘‘.
Paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum L.), paprastoji rugiagėlė (Centaurea cyanus L.) ir plačialapis gyslotis (Plantago major L.), cituoti 17-os respondentų. Paprastosios jonažolės žiedus arba žolę respondentai naudoja ruošdami arbatą arba nuovirus, vartojamus esant peršalimui, kosuliui, bronchitui, astmai, virškinamojo trakto, kepenų, tulžies veiklos sutrikimams, šlapimo takų ligoms,
sumažėjusiam kraujospūdžiai, siekiant tonizavimo. Jonažolės žiedų aliejinis užpilas, gaunamas užpylus žiedus aliejumi ir palaikius 3 savaites, yra naudojamas tepti odą esant žaizdoms ar nudegimams. Paprastosios rugiagėlės, liaudyje dar vadinamos ,,vasylka‘‘, žiedus respondentai naudoja ruošti arbatai, vartojamai esant karščiavimui, peršalimui, plaučių uždegimui, kosuliui, bronchitui ar gerklės skausmui. Plačialapio gysločio lapų arbatą respondentai vartoja esant kosuliui. Gysločio šaknų, žolės su šaknimis, lapų ar sėklų nuovirai vartojami esant viduriavimui, skrandžio gleivinės pažeidimams. Šviežių lapų kompresai dedami ant nedidelių odos žaizdų, sumušimų, įdrėskimų, įpjovimų - kraujavimo stabdymui, taip pat esant odos uždegimams, votims. Sėklas respondentai kramto esant vidurių užkietėjimui.
Paprastasis krapas (Anethum graveolens L.) ir pipirinė mėta (Mentha piperita L.), respondentų cituoti po 16 kartų. Paprastojo krapo žolę, lapus, žiedus ar sėklas respondentai nurodo naudojantys ruošti arbatai, vartojamai esant padidėjusiam kraujo spaudimui. Pipirinės mėtos žolė, pasak respondentų, naudojama ruošti arbatai, vartojamai esant virškinimo sutrikimams, viduriavimui, pilvo pūtimui ar siekiant raminamojo poveikio, miego gerinimo. Pipirinės mėtos žolės kompresas, gaunamas paruošus stiprią arbatą, ją nukošus ir suvilgius marlę, dedamas ant veido gydant aknę.
Valgomojo česnako (Allium sativum L.), cituoto 15 kartų, svogūnai valgomi esant padidėjusiam kraujo spaudimui, gerklės, slogos metu nosies gleivinės uždegimui, siekiant naikinti organizmo kirmėles, stiprinti imuninę sistemą. Kirmėlių varymui minimas receptas, kuomet svogūnų ,,barzdelės‘‘ (t.y. šaknys) verdamos su pienu. Taip pat vienas respondentų užsimena, jog česnakas gali būti valgomas dėl vėžinių susirgimų profilaktikos.
3.3.3. Vaistinių augalų vartojimo indikacijos Kaišiadorių rajone
Vaistinės augalinės žaliavos gali būti vartojamos gydymo ar profilaktikos tikslais tradicinėje liaudies medicinoje, veterinarijoje, naudojamos kosmetiniais tikslais ar sudaryti kasdienio mitybos raciono dalį [22].
Etnofarmacinio tyrimo Kaišiadorių rajone metu gauti duomenys apie vaistinių augalų vartojimo indikacijas. Susisteminus gautą informaciją remiantis Tarptautine ligų klasifikacijos sistema [50] galima pastebėti, kokių ligų, sveikatos sutrikimų ar negalavimų gydymui respondentai dažniausiai vartoja surinktas vaistines augalines žaliavas. Duomenys apie respondentų vaistinių augalinių žaliavų vartojimo indikacijas pateikiami 8 paveiksle.
8 pav. Vaistinių augalinių žaliavų vartojimo indikacijos Kaišiadorių rajone
Remiantis tyrimo metu gautais duomenimis matoma, kad Kaišiadorių rajono gyventojai vaistinius augalus dažniausiai vartoja kvėpavimo sistemos ligoms gydyti (23,4% bendro citavimų dažnio). Dažniausiai respondentai mini tokias kvėpavimo takų ligas kaip plaučių uždegimas, gripas, peršalimas, sloga, bronchitas, astma ar tokius simptomus kaip kosulys, gerklės skausmas, uždegimas, nosies gleivinės paburkimas slogos metu. Antroje vietoje pagal vaistinių augalinių žaliavų vartojimo indikacijas yra virškinimo sistemos ligos (21,1% bendro citavimų dažnio). Respondentų dažniausiai minimi tokie virškinimo sistemos veiklos sutrikimai kaip viduriavimas, dujų kaupimasis žarnyne, skrandžio gleivinės pažeidimai, opos, virškinimo, kepenų ar tulžies pūslės sutrikimai. Trečioje vietoje išsidėsto lyties iš šlapimo sistemos ligos (8,2% bendro citavimų dažnio). Kalbant apie šlapimo sistemos sutrikimus, minima inkstų sutrikimai, inkstų akmenys, šlapimo takų uždegimai, sutrikusi diurezė. Su lytimi susiję negalavimai: menstruaciniai sutrikimai, tokie kaip skausmas, gausus kraujavimas ar visiškas išskyrų nebuvimas. 7,0% bendro citavimų dažnio sudaro psichikos ir elgesio sutrikimai, tokie kaip nerimas, nemiga, depresija ar išgąstis. Sužalojimai ir tam tikri išorinių poveikių padariniai, tokie kaip nudegimai, įpjovimai, nubrozdinimai, įkandimai, sudaro 6,2%. Kraujotakos sistemos ligos, kurios dažniausiai apima hipertenziją, širdies veiklos sutrikimus, sudaro 6,1% bendro citavimų dažnio. Rečiau vaistines augalines žaliavas Kaišiadorių rajono gyventojai vartoja kraujo ir kraujodaros organų ligų (3,5% citavimų dažnio), tam tikrų infekcinių ir parazitų sukeliamų ligų (3,0% citavimų dažnio), jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto (1,7%), akies ir jos priedinių organų (1,6%), odos ir poodžio ligų (1,2%), o rečiausiai navikų (0,7%) ir endokrininių ligų (0,5% bendro citavimų dažnio) gydymui ir profilaktikai. Taip pat vaistinius augalus gyventojai vartoja siekdami sustiprinti imunitetą (5,5% bendro citavimų dažnio), gydyti tokiems negalavimams kaip karščiavimas
Navikai 0,7%
Kraujo ir kraujodaros organų ligos
3,5%
Tam tikros infekcinės ir parazitų sukeliamos
ligos
3,0% Endokrininės, mitybos ir medžiagų apykaitos
ligos 0,5% Psichikos ir elgesio
sutrikimai 7,0%
Akies ir jos priedinių organų ligos 1,6% Kraujotakos sistemos ligos 6,1% Kvėpavimo sistemos ligos 23,4% Virškinimo sistemos ligos 21,1% Odos ir poodžio ligos
1,2% Jungiamojo audinio ir
raumenų bei skeleto ligos 1,7% Lyties ir šlapimo sistemos ligos 8,2% Sužalojimai ir tam tikri išorinių poveikių
padariniai 6,2%
Kita 15,9%
(4,1% citavimų dažnio), uždegimas (3,0% citavimų), skausmas (dantenų, dantų, galvos) (1,9% bendro citavimų dažnio). Vaistinės augalinės žaliavos vartojamos ir kaip priemonės kraujo detoksikacijai (0,7%), balso stygų stiprinimui (0,2%), burnos higienai (0,1%), persileidimo skatinimui (0,1%), dideliam kojų prakaitavimui (0,1%), augalas auginamas siekiant valyti orą patalpoje nuo mikrobinės taršos (0,1%).
Etnofarmacinio tyrimo Kaišiadorių rajone metu nustatyta, kad dažniausiai respondentai vartoja vaistines augalines žaliavas lengvesniems kvėpavimo sistemos, virškinamojo trakto, lyties ir šlapimo sistemos susirgimams gydyti, siekdami palengvinti ligos simptomus, išvengti tolimesnio ligos vystymosi. Etnobotaninio tyrimo, atlikto Žemaitijoje metu, gauti panašūs vaistinių augalų vartojimo indikacijų rezultatai: jie dažniausiai vartojami gydyti virškinamojo trakto, kvėpavimo sistemos, šlapimo takų sutrikimus bei žaizdas ar kitas traumas [13]. Etnofarmacinio tyrimo, atlikto Bosnijoje ir Hercogovinoje, metu taip pat dažniausios vaistinių augalų vartojimo indikacijos apima urogenitalinės, kvėpavimo sistemų ir virškinamojo trakto sutrikimus [56].
3.3.4. Augalinių žaliavų paruošimo būdai Kaišiadorių rajone
Etnofarmacinio tyrimo metu gauta informacija apie vaistinių augalinių žaliavų paruošimo būdus, naudojamus ruošiant žaliavą ligų, negalavimų gydymui bei profilaktikai. Gauti duomenys apie augalinių žaliavų paruošimo vartojimui būdus pateikti 9 paveiksle.
