LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
RIMA WOZNIALIS
NATŪRALIŲJŲ VAISTINGŲJŲ MEDŽIAGŲ, NAUDOJAMŲ
PUNSKO IR SEINŲ APYLINKĖSE, ETNOFARMACINIS TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas: Doc. dr. T. Mekas
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanas Vitalis Briedis 2015 - ... - ...
NATŪRALIŲJŲ VAISTINGŲJŲ MEDŽIAGŲ, NAUDOJAMŲ
PUNSKO IR SEINŲ APYLINKĖSE, ETNOFARMACINIS TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Recenzentas: Darbo vadovas:
2015 - ... - ... Doc. dr. T. Mekas 2015 - ... - ... Darbą atliko: Magistrantė Rima Woznialis 2015 - 05 - 28 Kaunas, 2015
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 5
SANTRUMPOS ... 7
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 12
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI... 19
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 21
3.1 Informacija apie tiriamuosius ir tirtą teritoriją ... 21
3.2 Surinktos etnofarmacinės medžiagos analizė pagal žaliavų kilmę ... 23
3.2.1 Augalinės kilmės medžiagos ... 23
3.2.2 Gyvūninės kilmės medžiagos ... 40
3.2.3 Mineralinės kilmės medžiagos ... 41
3.2.4 Grybai ... 41
3.2.5 Kitos kilmės medžiagos ... 42
3.3 Prietarai paminėti apklausos metu ... 42
3.4 Galima rizika vartojant natūralios kilmės gydymo priemones ... 44
3.5 Respondentų pateikta informacija apie vaistingųjų augalų rinkimo sąlygas ... 45
3.6 Respondentų paminėtų žaliavų bei populiariausių augalų šeimų procentinis pasiskirstymas. Dažniausiai minėtų augalų indikacijų palyginimas su pateiktomis PSO monografijose. ... 46
3.7 Ligos, kurioms gydyti dažniausiai naudojamos respondentų paminėtos natūralios kilmės priemonės... 48
3.8 Vaistingųjų žaliavų paruošimo būdai ... 50
3.9 Gautų rezultatų palyginimas su E. Ščerbos surinktais duomenimis apie Alytaus rajono Daugų apylinkėse naudojamas liaudies medicinos priemones ... 51
4. PUNSKO IR SEINŲ KRAŠTE VARTOJAMŲ NATŪRALIŲ GYDYMO PRIEMONIŲ PAVADINIMŲ KILMĖ ... 53
4.1 Tarmių skirstymas, dzūkų tarmės ypatumai ... 53
4.2 Punsko ir Seinų krašto tarmės ypatumai ... 54
4.3 Etnofarmacinio tyrimo metu užfiksuoti specifiniai pavadinimai ... 55
5. GALIMOS PROBLEMOS SUSIJUSIOS SU ETNOFARMACINIŲ TYRIMŲ ATLIKIMU ... 57
6. IŠVADOS ... 58
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 60
9. PRIEDAI ... 64
9.1 Priedas 1 - Etnofarmacinės apklausos anketa ... 64
SANTRAUKA
Rima Woznialis, magistro baigiamasis darbas „Natūraliųjų vaistingųjų medžiagų, naudojamų Punsko ir Seinų apylinkėse etnofarmacinis tyrimas“ / mokslinis vadovas doc. dr. Tauras Mekas; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Farmacijos fakultetas, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. Kaunas.
Tyrimo tikslas - surinkti ir susisteminti Punsko ir Seinų apylinkėse išlikusias liaudies medicinos žinias, atlikti šiame krašte vartojamų augalų ir kitų vaistingųjų medžiagų pavadinimų kilmės ir unikalumo analizę. Tyrimo uždaviniai: susisteminti Punsko ir Seinų krašte surinktą etnofarmacinę medžiagą pagal gydymui naudojamų priemonių kilmę bei nustatyti kokios kilmės vaistingųjų medžiagų naudojama daugiausia; aprašyti dažniausiai naudojamus vaistinius augalus, gyvūninės, mineralinės ir kitos kilmės medžiagas, grybus ir atlikti jų pavadinimų, vartojamų Punsko ir Seinų apylinkėse unikalumo analizę; nustatyti, kokios ligos dažniausiai gydomos tyrimo metu aprašytomis vaistinėmis medžiagomis; palyginti tyrimo metu dažniausiai minėtų vaistingųjų medžiagų indikacijas su mokslinėje literatūroje pateikta informacija; palyginti surinktą informaciją su Elenos Ščerbos tyrimo, atlikto 2013 m. Alytaus rajono Daugų apylinkėse, duomenimis.
Siekiant surinkti informaciją apie liaudies medicinos priemones, naudojamas Punsko ir Seinų krašte, vykdytas interviu. Pagrindinis tyrimo instrumentas – anketa. Surastas žmogus „vedlys“, padėjęs patekti į tiriamąją bendruomenę. Tyrimo dalyviai: Punsko ir Seinų apylinkių gyventojai, turintys žinių apie šio krašto liaudies mediciną. Apklausta 10 respondentų – 9 moterys ir vienas vyras. Atliktas kokybinis tyrimas. Duomenys apdoroti naudojantis „Microsoft Excel“ programa.
Atlikto tyrimo rezultatas – surinkta ir susisteminta informacija apie 148 natūralios kilmės gydymui naudojamas medžiagas. Daugiausia informacijos pateikta apie augalinės kilmės medžiagas – jų paminėta 124. Gyvūninės kilmės priemonių paminėta 13, mineralinės kilmės 5, grybai - 3, kitos kilmės medžiagos - 3. Tyrimo metu paminėta 117 augalų rūšių, kurios priskirtos 60 - imčiai augalų šeimų (priedas 2). Dažniausiai minėtos augalų šeimos: Asteraceae, Lamiaceae, Rosaceae, Apiaceae. Iš visų žaliavų dažniausiai minėtas ir respondentų įvardijamas kaip itin veiksminga priemonė - Kartusis kietis (lot. Artemisia absinthium), dar vadinamas pelynu. Surinkta informacijos apie liaudies medicinos priemones skirtas gydyti ligoms iš 17 Tarptautinės ligų klasifikacijos (TLK) ligų grupių. Daugiausia pateikta informacijos apie virškinimo sistemos ligų gydymą, traumas, sužalojimus bei kvėpavimo sistemos ligų gydymą (atitinkamai 52 priemonės (20%), 39 priemonės (15%), 30 (11%) paminėtų gydymo priemonių). Tyrimo metu taip pat nustatytas procentinis vaistinėms žaliavoms paruošti naudotų būdų pasiskirstymas.
SUMMARY
Rima Woznialis, Master's thesis „ An Ethnopharmaceutical Study of Natural Medicinal Substances Used in Punskas and Seinai“ / supervisor: Dr. Tauras Mekas. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Pharmacy, Department of Drug Technology and Social Pharmacy. Kaunas.
The aim of the study was to collect and systematize the remaining knowledge of folk medicine in Punskas and Seinai and to analyze specific names of folk medicine materials used in this land. The objectives of the study were to systematize etnopharmaceutical information found in Punskas and Seinai region by its origin and to determine what kind of materials are mainly used; to describe
identified materials and to analyze their names; to determine what kind of diseases are most commonly treated with these materials; to evaluate the indications of the most common herbs according to the indications mentioned in scientific literature; to compare the collected information with historical data. In order to gather information about folk medicine materials used in Punskas and Seinai region, an interview was conducted. A questionnaire was used as the main instrument of the survey. A „guide“ was found to facilitated access to the studied community. The participants of the study were inhibitants of Punskas and Seinai who had some knowledge about folk medicine in this region. In total, 10
respondents - nine women and one man – were interviewed. The type of the survey was a qualitative study.
The result of the survey was collected and systematized information about 148 natural materials. The greatest part of the gathered information was about plant - based materials – 124 such materials was mentioned. The respondents also mentioned 13 raw materials of animal origin, 5 mineral substances, 3 mushrooms, and 3 materials of other origin. The respondents of the study mentioned 117 species of plants belonging to 60 plant families. The most commonly named plant families included Asteraceae,
Lamiaceae, Rosaceae, Apiaceae. Of all materials, wormwood (Lat. Artemisia absinthium) was
mentioned most commonly. It was described as the most effective material. During this study, we gathered information about materials of folk medicine used for the treatment of 17 disease groups listed in the International Classification of Diseases (ICD). Most of the information was about the treatment of diseases of the digestive system, injuries, and diseases of the respiratory system (respectively, 52 (20%), 39 (15%), and 30 (11%) materials of folk medicine). The study also determined the percentage distribution of the raw material preparation techniques.
PADĖKA
Širdingai dėkoju visai Universiteto bendruomenei, nes studijų dėka pasikeitė mano suvokimas apie daugelį dalykų, galima sakyti, kad tapau kitu žmogumi.
Ypatingai dėkoju dėstytojams, kurie myli savo darbą, kuriems darbas tai ne tik amatas, bet taip pat pašaukimas. Jūsų dėka tapau žingeidi ir išsiugdžiau savo nuomonę apie pasaulio reiškinius.
Širdingai dėkoju magistrinio darbo vadovui, gerb. dr. Taurui Mekui. Dėkoju už kantrybę ir už tai, kad kai pasaulis apkarpydavo sparnus, Jūs visada sugebėjote įžiebti optimizmo ir vėl norėdavosi kibti į darbus. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę atlikti tyrimą savo krašte. Tokiu būdu pagilinau ne tik farmacines žinias, bet taip pat žinias apie savo krašto istoriją, etnologiją. Tai dviguba nauda. Tikiuosi, kad šios susistemintos žinios pravers ateities kartoms ir kad Punsko, Seinų krašto bendruomenės liaudies medicinos žinios neiškeliaus užmarštin.
Dėkoju Punsko ir Seinų apylinkių gyventojams, kurie sutiko pasidalinti liaudies medicinos žiniomis. Be jų tyrimas nebūtų įvykęs. Ačiū visiems, kurie dalyvavo šio darbo kūrimo procese.
Didžiausią ačiū noriu tarti savo mylimoms mamai Ramunei ir sesei Daliai, kurios nepriklausomai nuo aplinkybių, visada šalia, sunkiausiomis studijų metų akimirkomis visada palaikė ir suteikdavo
SANTRUMPOS
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija LDK – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos KMU – Kauno medicinos universitetas VDU – Vytauto didžiojo universitetas
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas TLK – Tarptautinė ligų klasifikacija
ĮVADAS
Šiais laikais medicina ir farmacija kiekvieną dieną pasiekia vis naujų laimėjimų, tačiau pasak rašytojo V. Megrė.: „Žmogus dar nėra išradęs nieko, ko nėra pačioje gamtoje“. Manau, tai labai teisinga įžvalga, nes nors mokslas kiekvieną dieną žengia pirmyn, randa būdus išgydyti iki šiol nepagydomas ligas, bet šio tobulėjimo pagrindas visada buvo, yra ir bus gamta bei tai, ką ji mums dovanoja. Netrūksta žmonių linkusių kritikuoti liaudies mediciną, bet ar tai pagrįsta? Juk senovėje gyvenę žmonės neturėjo galimybės ištirti veikliųjų medžiagų poveikio specialia aparatūra, kurią turime dabar. Jie pasitelkdavo pagalbon kai ką daugiau – vidinį balsą ir intuiciją, gyveno darnoje su gamta ir taip išmokdavo pasigydyti. Šiuolaikinis žmogus šiuo atžvilgiu labai skurdus. Atėmus kompiuterius, išmaniąją aparatūrą jis liktų visiškai „nuogas“ ir bejėgis. Pasaulis tai viena didelė vaistinė, reikia tik išmokti pasirinkti tai, ko mums reikia. Yra manančių, kad augaliniai preparatai neveiksmingi, bet ar taip teigiantys žino, kad sintetiniai vaistai yra gaminami remiantis medžiagų, surastų būtent augaluose struktūra? Nereikėtų skubėti kritikuoti reiškinių, apie kuriuos stinga žinių.
Nustatyta, kad Lietuvoje auga daugiau nei 2000 vaistingųjų augalų [1]. Tačiau informacija sukaupta per šimtmečius vis nyksta, iškeliauja užmarštin, todėl pasitelkiant etnofarmacinio tyrimo metodikas atsiranda galimybė šias žinias išsaugoti.
Etnofarmacija – tai mokslo šaka, nagrinėjanti gydomąsias priemones ir gydymo būdus įvairiame kultūriniame kontekste, vietinių gyventojų žinias apie vaistingųjų medžiagų pritaikymą gydymui. Tai mokslas, apimantis daug sričių – tradicinių vaistų tyrimus, etnozoologiją, etnomikologiją ir
etnobotaniką. Jai artimos sritys: farmakognozija, farmakologija, vaistų technologija ir kitos mokslo šakos. Vienas pagrindinių etnofarmacijos tikslų – vystyti vietinių išteklių naudojimą sveikatos priežiūroje.
Etnofarmacijai labai svarbu surinkti informaciją apie žaliavos rinkimo laiką, dozavimą, džiovinimo ypatumus bei apie tai, kokiomis formomis naudojama. Vaistiniai augalai gali būti skirstomi į tris grupes: augalai – maistas, augalai – vaistas ir augalai – ritualinės priemonės. Liaudies medicina – tai lietuvių kultūrinio paveldo dalis, todėl šios informacijos rinkimas tai pagarbos ne tik savo tautai, bet taip pat ir vaistininko profesijai išraiška.
Iš farmakognostinės pusės svarbu įvertinti tai, kokiai šeimai priklauso augalas. Tai reikšminga dėl to, kad augalai priklausantys tai pačiai šeimai kaupia tuos pačius arba panašius junginius. Liaudies medicinoje labai svarbi simbolika. Tikėta, kad vaistingųjų augalų rinkimui svarbią reikšmę turi paros laikas, klimato sąlygos. Būtina aprašyti taip pat žaliavų paruošimo būdus [2].
Tyrinėjant Punsko ir Seinų apylinkes, esančias dabartinės Lenkijos teritorijoje, paaiškėja, kad daugelis čia naudojamų natūralios kilmės gydymo priemonių sutampa su naudojamomis Lietuvoje. Tačiau
ryškus skirtumas stebimas kalbiniu aspektu. Tam įtakos turėjo lenkų kultūra ir ilgus metus trukusi atskirtis. Norint išsiaiškinti kodėl taip įvyko, reikėtų panagrinėti šio krašto istoriją.
Punsko ir Seinų krašto istorija
Teritorija, kurioje yra dabartinis Punskas ir Seinai, žmonėms apsigyventi tapo tinkama apie 10 000 metus prieš mūsų erą. Tuo metu vyko tautų kraustymasis. Pagrindinė žmonių veikla buvo medžioklė. Tai įrodo medžioklei skirti prietaisai, rasti Vaiponios, Ožkinių, Šlynakiemio ir Valinčių kaimuose. Ryškus klimato atšilimas buvo būdingas IX a. pabaigai ir VIII a.p.m.e. pradžiai. Šis pokytis vėl tapo migracijų priežastimi. Dideli pokyčiai vyko I – ame amžiuje p.m.e. kai į šias žemes atkeliavo baltai. I – ame mūsų eros amžiuje ryškią įtaką turėjo romėnų kultūra.
Įpusėjus pirmam mūsų eros amžiui pradėjo formuotis Jotvingių gentis. Apie to meto gyventojus byloja Eglinės kaime esantis piliakalnis (vietovės pavadinimas kilęs nuo vardo Eglė – Eglė žalčių karalienė). Archeologiniai šio piliakalnio radiniai įrodo aktyvią krikščionybės įtaką (rasti įvairūs kryželiai). Jotvingius XIII amžiuje galutinai nugalėjo kryžiuočiai. Apleistus plotus apaugo miškai. Dalis
gyventojų pasiliko (apie tai byloja išlikę ežerų ir upių jotvingiški pavadinimai). Ši teritorija kolonizuoti pradėta tik XVI a. Dėl minėtų teritorijų dažnai kildavo konfliktas tarp didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir kryžiuočių. Tiek Lietuvos valdovai tiek kryžiuočiai manė esą šių žemių savininkai. Dėl kylančių nesutarimų nutarta žemėmis pasidalinti. Sutartys buvo nepastovios, kol paskutinis padalijimas įvyko 1422 metais. Pasirašyta Melno sutartis. Jotvingių žemės atiteko Lietuvos didžiajai kunigaikštystei (LDK). Kryžiuočių ordinas galutinai atsisakė Sūduvos (Užnemunės).
Pirmaisiais Punsko apylinkių gyventojais buvo dzūkai iš Merkinės ir Punios. Atsirado šie kaimai: Šaltėnai, Kreivėnai, Buivydžiai (dabartiniai Burokai) ir Punia (nuo vietovės iš kurios atkeliavo gyventojai). Pavadinimas Punia buvo vėliau pakeistas pavadinimu Punskas.
1597 metais Punske pastatyta bažnyčia. Įsteigta Punsko parapija. Jos teritorija siekė iki Nemuno krantų (apie 50km). Tais pačiais metais LDK kanceliarija išleido Žygimanto III Vazos dokumentą, kuriame sakoma, kad Punsko parapijos klebonu gali būti skirtas tik lietuvių kalbą mokantis kunigas. Vėliau Punskas gavo miesto teises ir priklausė Trakų vaivadijai (miesto teisės atimtos 1852). Punsko herbe – šv. Apaštalas Petras. Punsko parapijos archyve yra saugomi trys karaliaus Žygimanto III Vazos dokumentai dėl bažnyčios statybos ir aprūpinimo. Dokumentai pasirašyti 1597 m., 1600 m., 1606 m. 1772 m. medinė bažnyčia sudegė, o 1868 m. gaisras sunaikino ir kitą, jos vietoje pastatytą medinę šventovę. Parapijiečiai kurį laiką meldėsi kapinių koplyčioje, vėliau Mockavos dvaro savininkas padovanojo kluoną, kuriame vyko pamaldos. Tačiau kluonas negalėjo sutalpinti visų tikinčiųjų. 1881 m. pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia. Darbams vadovavo Kazimieras Jonkaitis. Bažnyčios statybą
užbaigė naujas klebonas Simonas Norkus 1887 metais. 1600 metų dokumente Žygimantas III Vaza rašo apie Punsko parapijos mokyklą.
Punske ir aplinkiniuose kaimuose gyveno tik keli lenkai. Visų kaimų pavadinimai – grynai lietuviški. XVII amžiuje Punske apsigyveno žydai, atkeliavę iš rytų. Jų skaičius vis augo. Žydų rankose atsirado visas vietinis verslas. Tarpukario metais žydai sudarė apie 60% gyventojų skaičiaus. Beveik visi žydai išsikraustė iš Punsko kilus antram pasauliniam karui.
Punsko kraštas Lietuvos didžiajai kunigaikštystei priklausė iki 1795 metų. Po trečiojo padalijimo kraštas atiteko Prūsijai, o 1815 metais Rusijai. Priespaudos metais čia veikė slaptosios mokyklos, kuriose mokė daraktoriai, o uždraustą spaudą atgabendavo knygnešiai ( P. Matulevičius ir kiti ). Po pirmojo pasaulinio karo tarp jaunų Lietuvos ir Lenkijos valstybių iškilo tarpusavio sienų klausimas. Lenkai buvo linkę turėti vieningą su lietuviais valstybę, pastarieji norėjo būti nepriklausomi. Krašto pasiuntiniu Vilniaus konferencijoje 1917 metais buvo kun. dekanas Motiejus Simonaitis ( Seinų kunigų seminarijos auklėtinis ir buvęs Punsko klebonas). Punske buvo įkurtas lietuviškas valsčius, bet netrukus miestelį užėmė lenkų kariuomenė. 1919 m. lenkai su dvarininkų pagalba užėmė Seinų kraštą, tame tarpe ir dalį Punsko valsčiaus. Lietuvos kariuomenei pavyko atkovoti Punską, bet jis po kelių mėnesių vėl atiteko lenkams. Taip šis kraštas ėjo iš rankų į rankas, kol buvo nuspręsta nustatyti 8 km neutralią juosta į kurią pateko Seinų ir Punsko kaimai. Norint nutraukti karinius veiksmus nutarta pradėti taikos derybas, pradžioje Kalvarijoje. Tačiau derybos po kelių dienų nutrūko. Tada nutarta jas pratęsti Suvalkuose 1920 m. rugsėjo 30- spalio 7 d. dalyvaujant stebėtojams iš Tautų Sąjungos.
Suvalkų sutartis galutinai pasirašyta spalio 7 d. Ji nebuvo labai palanki lietuviams, buvo svarstoma ją dar koreguoti. Tų pačių metų spalio 9 d. lenkai Suvalkų sutartį sulaužė, užimdami Vilnių ir Vilniaus kraštą. Siena galutinai susiformavo 1923 metais. Didesnioji Punsko valsčiaus dalis atiteko Lenkijai. 1952 metų birželio 25 d. Seivų valsčiaus pagrindu įkuriamas šiuolaikinis Punsko valsčius.
Dabar Punskas tai Lenkijos lietuvių centras. Čia spausdinami Lenkijos lietuvių žurnalai („Aušra“), įsikūrė daugelis Lenkijos lietuvių organizacijų. Punskas tai valsčiaus centras. Veikia Punsko Kovo 11-osios licėjus su lietuvių dėstomąja kalba, kurio daugelis absolventų tęsia mokslus Lietuvoje, yra Lietuvių kultūros namai, veikia dainų ir šokių ansambliai.
Kunigo Igno Dzermeikos rūpesčiu Žolinės atlaidai tapo visos parapijos švente, per kurią aplink bažnyčią eina procesija, rengiamasi lietuviškais tautiniais rūbais.
Seinai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1522m. 1602 m. čia įsikūrė dominikonai, kurie padėjo Seinams augti (pradėjo statyti mūrinę bažnyčią, įvedė atlaidus). 1818m. įkurta Seinų vyskupija. Seinų bažnyčia tapo vyskupijos katedra. 1826 m. įkuriama Seinų Kunigų seminarija, kuri tapo svarbiu lietuvių tautinio atgimimo centru. Seinų seminarijoje mokėsi žymūs Lietuvos atgimimo veikėjai: Lietuvos himno autorius poetas V. Kudirka, literatas Mykolaitis - Putinas, vyskupu buvo Antanas
Baranauskas. Nuo XIX a. vidurio seminarija dirbo ne tik pedagoginį, bet ir tautinį lietuvišką darbą. 1888 m. klierikai suorganizavo slaptą lietuvių kunigų draugiją, vėliau pavadintą „Šaltiniu”. Jos tikslas – platinti slaptą lietuvišką spaudą ir plėsti lietuvių kalbos vartoseną. Seminarijoje veikė slaptas
knygnešių centras. 1919 m lenkų kariuomenei užėmus Seinus, seminarijos veikla buvo nutraukta. 1906 m. įkurtas švietimo draugijos „Žiburys” skyrius. Draugija steigė pradžios mokyklas, vėliau gimnazijas, skaityklas, bendrabučius. 1918m. įkurta „Žiburio” gimnazija. Pirmasis direktorius kun. Jonas Totoraitis, o vėliau M. Gustaitis.
Seinuose, atgavus spaudos laisvę, pradėtas leisti laikraštis „Šaltinis”. Leidybinę ir švietėjišką veiklą rėmė Punsko parapijos klebonai (Simonas Norkus-Narkevičius, Motiejus Simonaitis). „Šaltinis” turėjo aiškią nuostatą: gana polonizacijos, lygiateisiški santykiai su lenkais. Savaitraščio priedai: „Artojas”, „Vainikas”, „Vainikėlis”, „Šaltinėlis”. Leidimas pasunkėjo kilus pirmam pasauliniam karui. Paskutinis numeris išleistas 1915m. Seinai ir kunigų seminarija, spaustuvė buvo išaugusi į vieną svarbiausių šalia Kauno ir Vilniaus lietuvių tautinio atgimimo centrų. 1957 m. įsteigta lietuvių visuomeninė kultūrinė draugija, veikusi iki 1992 m. Po 1989 m. Seinų krašte buvo daug reikšmingų įvykių: prie Seinų bazilikos pastatytas vysk. Antano Baranausko paminklas, pastatyti Seinų Lietuvių namai, lietuviškų mokyklų kompleksas. Dabar Seinai – vėl svarbus lietuvių kultūros židinys [3,4].
Apžvelgus Punsko ir Seinų krašto istoriją neturėtų likti abejonių, kad šis kampelis yra grynai lietuviškas, nors ir yra Lenkijoje, nuo Lietuvos jį skiria tik tarpvalstybinė siena. Siekiant ištyrinėti Punsko ir Seinų apylinkes iš etnofarmacinės pusės, galima iškelti klausimą – ar liaudies medicinos tradicijos čia vis dar gyvos ir ar jos skiriasi nuo tradicijų išsaugotų Lietuvoje?
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas - surinkti ir susisteminti Punsko ir Seinų apylinkėse išlikusias liaudies medicinos žinias, atlikti šiame krašte vartojamų augalų ir kitų natūraliųjų vaistingųjų medžiagų pavadinimų kilmės ir unikalumo analizę.
Uždaviniai:
1. Susisteminti Punsko ir Seinų krašte surinktą etnofarmacinę medžiagą pagal gydymui naudojamų priemonių kilmę bei nustatyti kokios kilmės natūraliųjų vaistingųjų medžiagų naudojama daugiausia;
2. Aprašyti dažniausiai naudojamus vaistinius augalus, gyvūninės, mineralinės ir kitos kilmės medžiagas, grybus ir atlikti jų pavadinimų, vartojamų Punsko ir Seinų apylinkėse unikalumo analizę;
3. Nustatyti, kokios ligos dažniausiai gydomos tyrimo metu aprašytomis vaistingomis medžiagomis;
4. Palyginti tyrimo metu dažniausiai minėtų vaistingųjų medžiagų indikacijas su mokslinėje literatūroje pateikta informacija;
5. Palyginti surinktą informaciją su Elenos Ščerbos tyrimo, atlikto 2013 m. Alytaus rajono Daugų apylinkėse, duomenimis.
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
Antropologija susidomėta 1960 – 1970 metais. Kartu ėmė rutuliotis ir kiti jai artimi mokslai – etnofarmacija, etnomedicina. 1968 metais Jungtinėse Amerikos valstijose (JAV) įsteigiama Society for Medical Anthropology. 1969 Vokietijoje įkurta Arbeitsstelle für Ethnomedizin, 1976m. Jungtinėje karalystėje – British Medical Anthropology Society. Atsirado leidinių etnomedicinos ir antropologijos tematika. 1977 pradėtas leisti laikraštis „Medical anthropology. Cross – Cultural studies in Health and Illness“, 1978 – „Curare“, 1971 – 1980 „Ethnomedizin“ [5].
Pirmieji liaudies medicinos rašytiniai šaltiniai Lietuvoje pasirodė XVI amžiuje. Didesnio
susidomėjimo šia sritimi susilaukta XIX amžiuje, prasidėjus tautiniam atgimimui. 1814 m. J. Pabrėža parengė veikalą „Kai kurių augalų gydantieji ypatumai, tų augalų panaudojimo įvairių ligų atvejais būdai, kunigo Jurgio Pabrėžos, Kartenos altaristos, parinkti iš Simono Sirenijaus, Krokuvos
akademijos daktaro veikalo, 1814 m. Kartenoje“. Jame aprašomos Lietuvoje augančios vaistažolės, vaistingosios žaliavos savybės, receptai, vaistų pasigaminimo būdai [6].
Jonas Basanavičius 1898 metais parašė „Medega musu tautiszkai vaistininkystai“. Šioje knygoje abėcėlės tvarka pateikiami ligų pavadinimai, jų atitikmenys lotynų kalba, nurodomos susirgimų priežastys ir simptomų aiškinimai, taip pat ligų gydymo būdai. Basanavičius skatina gydytojus ir vaistininkus įsiklausyti į žmonių nuomones apie ligų gydymą, bei šią informaciją užrašyti, nes ji labai svarbi ir vertinga [7].
XX amžiaus pradžioje „Vilniaus žiniose“ buvo išspausdintas kvietimas rinkti tautosaką ir informaciją apie žmonių vartojamus vaistus [8].
„Viltyje“ spausdintame straipsnyje „Prietarai ir burtai“ visuomenė skatinama rinkti tautinės vaistininkystės žinias“ [9].
„Trumpa folklioro dalykams rinkti programa“, sudaryta K. Griniaus, išleista 1910. Autorius ragino „visus, kas tik kiek gali, pasižiūrint į šitą programą, pasirūpint surinkti kuo daugiausiai mūsų tautos senovės liekanų“ [10].
Tais pačiais metais įsteigiama Lietuvių mokslo draugijos Medicinos ir farmacijos sekcija, kuri pasiryžo tyrinėti liaudies mediciną.
Po metų G. Petkevičaitė – Bitė paskelbė „Lietuvių liaudies medicinos apžvalgą“. Išleido taip pat „Medžiaga lietuvių liaudies medicinai“ [11].
1913 m. M. Grigonis išleido „Pamokinimą, kaip žolynai auginti“. Jame surašyti dažniausiai lietuvių auginami darželių augalai. Leidinyje „Rūtelių darželis“ pabrėžiama augalų puoselėjimo svarba. Tai žmogaus doros ir grožio sampratos išraiška [12].
Etnofarmacinių tyrimų vykdymo pradininkas okupuotame Vilniaus krašte – prof. J. Muszyński. Jis Vilniaus vaistažolių turguje surinko medžiagą ir vėliau ją susistemino (1927 m.). Šio darbo rezultatai buvo publikuoti laikraštyje „Wiadomości farmaceutyczne” („Farmacijos žinios“) [13].
1934m. publikuoti Česlovo Bankausko straipsniai apie liaudies mediciną.
Sovietmečio laikotarpiu pasirodė mašinraštis „Liaudies medicina“ (Amelija Urbienė) [14]. Atkūrus Nepriklausomybę pasirodė verstų iš užsienio kalbų knygų apie liaudies mediciną. 1951 metai – J. Balys JAV išleidžia knygą „Liaudies magija ir medicina“ [15].
Informacijos liaudies medicinos tema galima surasti taip pat periodikoje, pavyzdys „Varpas“, „Gimtasis kraštas“, lenkiškas žurnalas „Lud“.
2003 m. tuometiniame Kauno medicinos universitete (KMU) buvo apginta Tauro Meko daktaro disertacija tema: „Gyvūninės kilmės medžiagų, naudotų Lietuvių tautinėje vaistininkystėje, įvertinimas“ [16].
2004 metais paskelbtas straipsnis „Liaudiški augalų pavadinimai, siejami su augalo gydomosiomis savybėmis“ (Genelytė, 2004).
2006 m. KMU magistrantės R. Kanapeckaitės studijų baigiamojo darbo tema - „Etnobotaniniai – farmaciniai aspektai Lietuvių tautosakoje“ [17].
2006 m. Vilniaus Universitete A. Šulskienės parašytas darbas „Augalai lietuvių liaudies medicinoje“ [18].
Ž. Petkevičiūtės magistro baigiamasis darbas – „Natūraliųjų vaistingųjų medžiagų, vartotų Telšių rajono Varnių apylinkėje 2006 metais, tyrimas“. Tyrimo rezultatai lyginti su 1927 m. profesoriaus J. Muszyński surinktais duomenimis ir 2010 m. publikuoti leidinyje: „Journal of Medicinal Plants Research“ [19].
2007 m, paskelbtas straipsnis „Medicinos pliuralizmas ir integruotos medicinos galimybės Lietuvoje“ (D. Petraitytė, M. Stankūnas) [20].
2008 m. R. Trimakas išleido monografiją „Lietuvių liaudies medicina: etnografiniai ir folkloristiniai aspektai. XIX a. pabaiga – XX a. pirmoji pusė“. Joje analizuojama žmogaus gyvybės ir sveikatos samprata. Trimakas liaudies mediciną analizuoja kaip kultūrinės sistemos dalį, kuri atspindi esamas normas ir vertybes [21].
KMU studentės U. Gudelytės 2010 metais atliktas ir aprašytas tyrimas: „Tradiciškai Lietuvoje augintų dekoratyvinių augalų etnofarmacinis tyrimas“. Darbe aprašomas dekoratyvinių augalų panaudojimas lietuvių liaudies medicinoje, XIX a. oficialioje medicinoje bei šiuolaikinėje medicinoje [22]. 2010 m. taip pat publikuotas straipsnis „Naujas papročių ir religingumo tyrinėjimas“ (Rasa Paukštytė –
2011 m. publikuotas straipsnis - „Etnofarmacinio – botaninio tyrimo perspektyvos Lietuvoje“. Autoriai pabrėžia, jog sisteminant etnofarmacinę medžiagą būtina išvengti praeities klaidų (Petkevičiūtė, Mekas, 2011).
Tais pačiais metais Vytauto didžiojo universiteto (VDU) studentas R. Petkevičius apsigynė magistrinį darbą tema „Nervinių sutrikimų gydymas tradicinėmis priemonėmis XX – XXI a. pr. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje”, o 2012 „Nerviniai sutrikimai ir jų gydymas Užpalių apylinkių XX – XXI a. tradicinėje medicinoje“ [24].
2012 metais paskelbtas straipsnis „Tikėjimo bloga akimi raiška šiuolaikinėje Lietuvoje“ (Balikienė M.). Jame aptariamas prietarų suvokimas – tikėjimas, kad nužiūrėjimas „bloga akimi“ (evil eye) gali būti ligų ir nelaimių priežastis. Tyrimo metu gauta išvada, kad „blogos akies neignoruojantiems žmonėms tai kasdienybės reiškinys, neatsiejama tikrovės ir pasaulėvaizdžio dalis, o ne merdinti praeities liekana“ [25].
Darbe „Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos mikonimų motyvacijos sistemoje“ (2012m.) Jūratė Lubienė apžvelgia šnekamojoje kalboje, įvairiose tarmėse vartojamus grybų pavadinimus, kurių pamatą sudaro žvėrių pavadinimai [26].
2014 metais apgintas įdomus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) studentės Lauros Nekrešaitės magistrinis darbas „Onkologinėmis ligomis sergančių pacientų patirties apie papildomų priemonių, vartojamų greta gydytojo paskirto gydymo, tyrimas“ [27].
Naujausi tyrimai: „Papildomosios ir alternatyviosios medicinos teisinio reguliavimo Lietuvoje
probleminiai aspektai“ (I. Špokienė) [28], „Lietuvos gyventojų požiūris į sveikatos priežiūros sistemą ir alternatyviąją mediciną“ (M. Bartuškaitė, E. Butkevičienė) [29].
Ieškant informacijos apie liaudies mediciną paieškos sistemose tokiose kaip GoogleScholar galima surasti taip pat tyrimų lenkų kalba.
Straipsnis „Medycyna ludowa i komplementarna w polskich badaniach etnologicznych“ (Penkala – Gawęcka D.) apžvelgia tyrimų, susijusių su liaudies medicina istorinę raidą Lenkijoje [30].
Kiti moksliniai straipsniai lenkų kalba: Pirożnikow E. „Rośliny medyczne w życiu Mazurów w
pierwszej połowie XVIII w. w świetle informacji zebranych przez Jerzego Andrzeja Helwinga“ (2005) [31]. „Wierzba w ludowych zabiegach leczniczych“ - Marczewska M. (2009) [32], „Każdy ma swego robaka. O owadach w polskiej medycynie ludowej“ (Zadurska O.) [33], „Alkohol – panaceum
medycyny ludowej dawnych ziem polskich w XIX stuleciu i na początku XX w.Część I. Ograżka, kolera, czerwonka, laksy, boleści w dołku, żółtaczka, kolki i suchoty“ (Wdowiak L.) [34],
Wysakowska B. „Burzliwe losy farmakognostycznego wileńskiego profesora Jana Muszyńskiego“ (2009) [35].
Karlas Linėjus sukūrė augalų sistematiką. Lenkijoje šią sistemą pirmasis įsavino Krzysztof Kluk, kuris išleido „Dykcjonarz roślin” (1786 – 1788). Lenkų nomenklatūra pradėta sudarinėti, kai gydytojai ėmė skaityti Linėjaus ir jo pasekėjų knygas [36].
Pirmoji lenkų farmakopėja – „Pharmacopoeia Regni Poloniae“ išleista 1817 metais Varšuvoje. Ji buvo sudaryta iš trijų dalių: Materia pharmaceutica; Praeparata pharmaceutica; Ex tempora paranda. Pirmoje dalyje nagrinėjami natūralios kilmės žaliavos, pagrindinai augalinės kilmės, taigi, vaistažolės [37].
Literatūra anglų kalba išsamesnė ir jos daugiau.
PSO 60-aisiais metais sukūrė Traditional Medicine Programme. Šios programos vaisius
kompiuterizuota sistema NAPRALERT (Natural Product Alert). Tai duomenų bazė, kurioje saugoma informacija apie visus natūralius produktus, etnomedicininę, farmakologinę, biocheminę informaciją apie ekstraktus in vitro, in situ, in vivo.
1994 metais „Scientific American“ paskelbė straipsnį „The Ethnobotanical Approach to Drug Discovery“.
Įdomūs ir verčiantys susimąstyti straipsniai anglų kalba:
„Herbal Medicines: Can We Do Without Pharmacologist?“ (2007) – nagrinėjama problema – ar ilgus metus liaudies medicinoje naudotas augalas, atlikus mokslinius tyrimus, gali pasirodyti kenksmingas? Atsakymas grindžiamas paprastosios jonažolės istorija. Jonažolė pasižymi antidepresiniu poveikiu. Įrodyta, kad vartojant šio augalo žiedų ekstraktą pasiekiamas panašus efektas kaip vartojant triciklinius antidepresantus, o nepageidaujami poveikiai yra geriau toleruojami, tačiau vykdant savigydą būtent dėl šių nepageidaujamų poveikių, nors geriau toleruojamų, gali įvykti daugiau komplikacijų, nes nėra kvalifikuoto specialisto priežiūros. Dar vienas pavojus – liaudies medicinoje jonažolė dažniausiai naudojama ne depresijai gydyti, šiam augalui priskiriamos kitos indikacijos [38].Todėl kasdien geriant jonažolių arbatą „nuo kepenų skausmo“ ir susirgus depresija, gydytojas išrašys antidepresantų, bet pacientas toliau gers jonažolių arbatą, tarp šių dviejų preparatų atsiras rimta sąveika.
Tokios augalinių preparatų sąveikos su vaistais stebimos taip pat Ginkgo biloba, Allium sativum ir
Panax ginseng atveju [38].
„Adverse interactions between herbal and dietary substances and prescription medications: a clinical survey“ (2007) - straipsnyje aptariamas tyrimas, kurio metu nustatytas augalinių preparatų vartojimo savanorių tarpe paplitimas. Rezultatas – atlikus apklausą išaiškėjo, kad 15 proc. tirtų asmenų kartu su sintetiniais vaistais vartodavo augalinius preparatus, nežinodami apie galimas sąveikas. Nustatyta, kad 6 proc. tiriamųjų dėl šios priežasties buvo padidintos rizikos grupėje [39].
„Animals in tradicional folk medicine“ (2012) – atkreipiamas dėmesys į gyvūninės kilmės gydymo priemones. Nors jų yra mažiau nei augalinių, jos naudojamos nuo pačių seniausių laikų ir nereikėtų užmiršti jų svarbos [40].
Žurnalas „Journal of Ethnopharmacology“, skirtas keitimuisi informacija apie įvairius žmonių
naudojamus augalus, grybus, gyvūnus, mikroorganizmus ir mineralus bei jų biologinį ir farmakologinį poveikį.
Punsko ir Seinų krašto visuomenė priklauso Lenkijos lietuvių tautinei mažumai, etnofarmaciniu požiūriu anksčiau netirtai, todėl publikacijų šia tema nėra. Tačiau pasauliniu mastu tokie tyrimai apie tautines mažumas, etnines grupes, yra atliekami. Pavyzdžiai:
„The Use of Folk Remedies Among Children in an Urban Black Community: Remedies for Fever, Colic, and Teething” (Smitherman L, Janisse J, Mathur A). Tyrimo metu apklausti 107 juodaodžiai asmenys, visi jie ligų gydyme naudojosi liaudies medicinos žiniomis, kurias perėmė iš tėvų ir senelių [41].
,,Use of complementary and alternative medical therapies among racial and ethnic minority adults: results from the 2002 National Health Interview Survey”. Tyrimas atliktas JAV. Įvykdyta 31,044 interviu. Apklaustos grupės: Hispanic, non-Hispanic blacks and non-Hispanic whites [42]. Ethnomedicinal practices among a Tripura community in rangamati district, Bangladesh” - tirta Tripura bendruomenė gyvenanti Bangladeše. Tyrimo metu gautas rezultatas – surinkta informacijos apie 15 gydymui naudojamų augalų. Vaistažolėmis gydomi susirgimai: gelta, padidėjęs kraujospūdis, kojų edema, apetito praradimas, menstruacijų ciklo sutrikimai, vėmimas, skrandžio skausmas, odos pleiskanojimas, viduriavimas [43].
,,Cultural Competence and the African American Experience with Health Care: The Case for Specific Content in CrossCultural Education” (Eiser AR, Glenn E). Straipsnyje didelis dėmesys skiriamas religingumui kaip kovos su ligomis būdui [44].
Tikėjimo svarba taip pat pabrėžiama straipsnyje “Understanding Immigrants’ Reluctance to Use Mental Health Services: A Qualitative Study From Montreal” (Whitley R, Kirmayer LJ, Groleau D) [45].
,,Disclosure of Complementary and Alternative Medicine to Conventional Medical Providers: Variation by Race/Ethnicity and Type of CAM” (Chao MT, Wade C, Kronenberg F) [46]. Daug mokslinių straipsnių galima surasti apie konkrečius augalus, kurie naudojami liaudies medicinoje.
Šiuo metu literatūros apie liaudies mediciną daug, bet ji dažnai publikuojama įvairiuose su medicina ir farmacija nesusijusiuose žurnaluose. Ten pateiktos informacijos teisingumas yra ginčytinas. Tokioje situacijoje labai svarbus farmacininko kaip kvalifikuoto specialisto komentaras ir patarimas
besiteiraujančiam pacientui. Tokia konsultacija būtina, nes kai kurios anksčiau vartotos gydymo priemonės jau nebevartotinos dėl to, kad įrodytas jų toksiškumas, žala organizmui. Informavus pacientą, galima išvengti rimtų komplikacijų ar net išgelbėti gyvybę [47].
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
Metodas – tai moksliniuose tyrimuose naudojamas būdas rezultatams gauti. Tai procedūra susidedanti iš vis pasikartojančių operacijų. Tinkamai parinktų metodų dėka daug greičiau pasiekiamas mokslininko užsibrėžtas tikslas. Tyrimo metodai turi būti pagrįsti, validūs ir informatyvūs [48].
Etnofarmaciniams tyrimams parengtos metodikos Lietuvoje nėra, todėl atliekant tyrimą Punsko ir Seinų krašte buvo vadovautasi bendraisiais metodologijos principais. Atliktas kokybinis tyrimas.
2.1 Tyrimo organizavimas
Tyrimo pradžioje buvo sudarytas tyrimo planas. Suformuluota tema, studijuota literatūra susijusi su etnofarmaciniais tyrimais atliktais Lietuvoje ir pasaulyje, apibūdintas tyrimo objektas, suformuluota hipotezė - Punsko ir Seinų apylinkėse gyvenantys žmonės išsaugojo žinias apie savo krašte naudotas liaudies medicinos priemones, nustatyti tyrimo tikslas ir uždaviniai, parengta apklausos anketa.
2.2 Etikos principų užtikrinimas
Tyrimo metu buvo laikomasi etikos principų. LSMU bioetikos centras išdavė leidimą atlikti tyrimą. Gavus tirimamųjų sutikimą dalyvauti tyrime, kiekvienas jų buvo supažindintas su tyrimo tikslu, eiga ir rezultatų publikavimu. Tyrimui labai svarbios tyrėjo savybės, jo požiūris į renkamą informaciją, kartais reikalingas atsiribojimas nuo savo asmeninės nuomonės, pasaulėžiūros. Svarbu tinkamai įsiklausyti. Labai svarbus pagarbus tyrėjo požiūris į respondentą. Etinė dilema – išsaugoti pusiausvyrą tarp tyrėjo noro gauti informaciją ir tiriamojo asmens saugumo.
2.3 Metodai taikyti tyrimo metu
Siekiant surinkti etnofarmacinę medžiagą Punsko ir Seinų krašte, taikyti metodai: 1. Teorinis (literatūros analizės) – analizuota mokslinė literatūra, susijusi su nagrinėjama tema; 2. Empirinis (duomenų rinkimo) - surastas žmogus „vedlys“, kuris padėjo lengviau patekti į tiriamą
bendruomenę. Punsko ir Seinų krašte „vedlio“ vaidmenį atliko šio krašto kultūros namų darbuotoja, žurnalistė E. Pakutkienė. Buvo svarbu surasti pirmuosius tiriamuosius, nes paskui procesas vyko pagal „sniego gniūžtės“ metodą (iš pradžių parenkami keli arba vienas asmuo, pasižymintys tyrimą dominančiomis savybėmis, vėliau šie asmenys nurodo kitus, turinčius tokių pačių toje srityje žinių, šie nurodo dar kitus, ir taip procesas tęsiasi. Grupė didėja kaip sniego gniūžtė). Buvo vykdyta tiriamosios vietovės gyventojų apklausa, norint išsiaiškinti, kokias vaistingas medžiagas jie renka ir naudoja gydymo tikslais bei kokius žino liaudies medicinos receptus ir prietarus. Tyrimo metu vykdytas pusiau struktūruotas, kryptingas interviu, apklaustojo
aplinkoje, pažįstamoje jam vietoje, tokiu būdu užtikrintas komfortas ir sumažinta įtampa. Atliekant tyrimą Punsko ir Seinų krašte anketavimas - interviu vyko pagal iš anksto parengtą klausimyną - 11 klausimų anketą (priedas 1). Atvirų klausimų 8, uždarų 3. Visi klausimai tiesioginiai. Respondentų atsakymus užrašinėjo tyrėja. Tyrimo metu naudotas fotografavimas. Tokiu būdu įamžinti respondentai ir jų paruoštos žaliavos.
3. Turinio analizės (duomenų analizės) metodai – priežasties – pasekmių nustatymas. Gauti duomenys buvo identifikuoti, o vėliau susisteminti. Identifikuota pagal K. K. Vilkonio atlasą „Lietuvos žaliasis rūbas“, išleistą 2001 m. Duomenys apdoroti programa „Microsoft Office Excel“. Kokybinių duomenų analizės metodas yra lyginamasis metodas, kai atlikto tyrimo rezultatai
palyginami su senesniais panašaus pobūdžio tyrimais. Šiuo atveju surinkta etnofarmacinė informacija palyginta su LSMU magistrantės Elenos Ščerbos darbe „Natūraliųjų vaistingųjų medžiagų, vartotų Alytaus rajono Daugų apylinkėje 2013 metais, etnofarmacinis tyrimas“ gauta informacija. Palyginimui šis darbas pasirinktas dėl to, kad Alytaus ir Punsko bei Seinų teritorijas skiria mažiausias atstumas. Abiejose teritorijose gyvena dzūkai. Kokybiniame tyrime žinių šaltiniai – pasakojimas, aplinka, sąveika (tarp individo ir pasaulio) bei kalba. Atliekant tyrimą Lenkijos lietuvių bendruomenėje į kalbą buvo kreipiamas ypatingas dėmesys. Kaip teigia K. Kardelis: „Kalba sudaro realybę, nes kiekviena kalba konstruoja savitą realybę. Todėl kalbos struktūros, kurias perduoda asmuo, yra tiek pat svarbios, kiek ir pati perteikiama realybė“ (Kardelis, 2002).
2.4 Bendrosios rekomendacijos etnofarmacinio tyrimo atlikimui:
1. Surinkti informaciją apie tiriamą teritoriją (žemėlapiai, susipažinimas su vietove);
2. Tarpdisciplininės komandos formavimas – lingvisto, žinančio vietinę tarmę konsultacijos; Tarmiški teiginiai aiškinami literatūrine kalba;
3. Konsultuojamasi su botaniku, kuris padeda atpažinti paminėtus augalus; 4. Galimas bendradarbiavimas su antropologais;
5. Bendruomenės sutikimo gavimas (leidimas medžiagai rikti);
6. Metodikos parinkimas – pasirenkama viena tinkamiausia metodika. Tikslingiausia naudoti pusiau struktūruotą interviu, kuriame dalis klausimų uždari, kita dalis atviri (Petkevičiūtė, Mekas, 2011) .
3.
REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1 Informacija apie tiriamuosius ir tirtą teritoriją
Tyrimo metu apklausta 10 Punsko ir Seinų apylinkių gyventojų (9 moterys ir 1 vyras). Respondentų amžiaus intervalas: 62 – 95 metai. Respondentų išsilavinimas – pagrindinis. Kodėl apklausta daugiau moterų? Nuo senų laikų žinoma, kad tai būtent moteris yra namų židinio saugotoja, kuri rūpinasi šeimos maitinimu ir gydymu. G. Simmelis - vienas modernios sociologijos pradininkų, namus laiko pagrindine moterų veiklos sritimi. Jo manymu, „namams būdingas realus ir simbolinis ryšys su moters esme įgalina moters didžiąją kultūrinę veiklą“. Etnologai moterį įvardija kaip pirmą žemdirbę. Ji rinko augalus, vėliau perėjo prie auginimo, sodinimo, sėjimo, o vyras tuo metu
užsiimdavo medžiokle ir žūkle. Vaistinių augalų rinkimas, vaistų paruošimas – natūrali moters veikla. Nuo seno buvo sakoma, kad tai ne vyrų darbas, daugumai vyrų tai tiesiog nerūpėdavo, buvo sakoma, kad tai „bobų darbas“. Ypatingas vaidmuo moteriai tenka gydant vaikus. Psichologinis vaiko ir motinos ryšys labai stiprus, todėl būtent motina turi didžiausią galią išgydyti [49,50]. Moterys išmokdavo tokių darbų iš savo motinų ir paskui patirtį perduodavo dukroms . „Sutinkant su teiginiu, kad kultūra yra paveldima, jos išmokstama ir taip ji yra perduodama, šiuo atveju iškyla moters kaip tarpinės, kai kurių kultūros elementų gyvavimą užtikrinančios, grandies vaidmuo“. Anksčiau mokslas kreipė labai mažai dėmesio moters kultūrinei veiklai, jų indėliui į visuomenę. Padėtis pasikeitė XIX amžiuje, kai išaugo moterų politinis aktyvumas vakaruose. Buvo atlikti etnografiniai tyrimai, kurių rezultatai įrodė moterų įtaką įvairioms gyvenimo sritims (Šulskienė, 2006).
Respondentų gyvenamosios vietovės (1 pav.): Punskas (lenk. Puńsk), Seinai (lenk. Sejny), Žagariai (lenk. Żegary), Burokai (lenk. Buraki), Kreivėnai (lenk. Krejwiany), Valinčiai (lenk. Wołyńce), Navinykai (lenk. Nowiniki).
Vietovės iš kurių kilę respondentai : Dusnyčia (lenk. Dusznica), Krasnagrūda (lenk. Krasnogruda), Burbiškiai (lenk. Burbiszki), Rimkažiariai (lenk. Rynkojeziory), Klevai (lenk. Klejwy), Agurkiai (lenk. Ogórki), Vaitakiemis (lenk. Wojtokiemie).
1 pav. Vietovės, kuriose buvo vykdyta apklausa (pažymėta raudona spalva) ir vietovės iš kurių kilę respondentai (pažymėta žalia spalva)
Visi apklaustieji respondentai nurodė, kad liaudies medicinos žinias jiems perdavė tėvai ar seneliai. Tai įrodo surinktos etnofarmacinės medžiagos autentiškumą. 6 respondentai apklausos vykdymo metu gyveno mieste, 4 kaime, bet visi jie yra kilę iš kaimo. Pirmoji apklaustoji respondentė, pateikusi labai daug vertingos informacijos 2014 metų spalio mėnesį mirė. Šis įvykis įrodo, kaip reikia skubėti užrašinėti tokio pobūdžio informaciją, kad ji neiškeliautų užmarštin.
Į anketos (žr. priedą 1) klausimą „Ar renkant vaistažoles Jums svarbios gamtos sąlygos tokios kaip paros laikas, mėnulio fazės, saulės padėtis ir kt.?“ visi respondentai atsakė patvirtinančiai. Renkant vaistinguosius augalus jiems ypatingai svarbus mėnesis ir paros laikas. Uždavus klausimą: „Kokiomis sąlygomis ir kur laikote surinktus vaistinguosius augalus?“ respondentai dažniausiai atsakydavo: „Ten, kur saulė neprieina“. Nei vienas respondentas nepasakė, kad pasenusias žaliavas sudegina, užkasa žemėje ar vartoja pasenusias. Dažniausi atsakymai buvo: „Išmetu“ arba „Sunaudoju viską, tad netenka išmesti“. Paklausus, ar respondentai savo žinias perduoda vaikams, anūkams susilaukta neigiamo atsakymo. Priežastis – vaikams ir anūkams tai nelabai įdomu. Šis pastebėjimas verčia susimąstyti.
Tiriamos (Punsko ir Seinų krašto) teritorijos geografinis apibūdinimas
Punsko ir Seinų kraštas tai labiausiai į šiaurės rytus nutolusi Lenkijos dalis, esanti Lietuvos Baltijos aukštumų teritorijoje (Sūduvos aukštumos pietrytinė dalis), priklausanti Rytų Suvalkų ežerynui. Šio krašto reljefas – kalvotas, daubotas, banguotas, lyguminis. Naudingų iškasenų čia nedaug. Dažniausiai sutinkami mineraliniai turtai: žvyras, smėlis, molis, durpės, rieduliai. Klimatas pasižymi orų
nepastovumu. Visas Punsko ir Seinų kraštas priklauso Nemuno baseinui, mišriųjų miškų sričiai. Vyrauja pušys, eglės, alksniai, beržai. Apsauga apimti augalai: palemonas, rusmenė, putinas, pataisas, vandens lelija, gegužraibė, pelkinis gailis, raktažolė, pakalnutė.
Per Punsko ir Seinų kraštą tęsiasi tarptautiniai keliai: Lazdijai – Aradnykai – Seinai, via Baltica per Budziską Suvalkų link, tarptautinė geležinkelio linija Suvalkai – Trakiškės – Šeštokai.
Pagal 2008 metų surašymo duomenis Punsko valsčiuje gyveno 4365, o Seinų valsčiuje 4089 žmonės. Gimstamumas ir gyventojų skaičius nuolat mažėja. Punsko valsčiuje lietuvių daugiau nei 80 proc., Seinų valsčiuje iki 40 proc. Didžiausia žmonių grupė dirba žemės ūkyje [51].
3. 2 Surinktos etnofarmacinės medžiagos analizė pagal žaliavų kilmę
Tyrimo metu sukaupta informacijos apie 148 natūralios kilmės gydymui naudojamas priemones (2 pav.). Daugiausia informacijos pateikta apie augalinės kilmės medžiagas – jų paminėta 124 (83,8%). Gyvūninės kilmės priemonių paminėta 13 (8,8%), mineralinės kilmės – 5 (3,4%), grybai – 3 (2,0%), kitos kilmės medžiagos - 3 (2,0%).
2 pav. Procentinis žaliavų pasiskirstymas pagal kilmę
3.2.1 Augalinės kilmės medžiagos
Apie augalines gydymo priemones informacijos surinkta daugiausia. Paminėtos 124 augalinės kilmės priemonės (83,8%). Sudarytas jų sąrašas abėcėlės tvarka (pavadinimas pateikiamas lietuvių, lotynų, lenkų, anglų kalbomis bei užrašomas Punsko ir Seinų krašte vartojamas pavadinimas, jei jis specifinis), pateiktos respondentų paminėtos šių medžiagų indikacijos bei receptūros.
1. Agava amerikinė - Agave Americana – Agawa amerykańska – Century plant; šeima agavinių (Agavaceae); žaliava - lapai. Išorinis vaistas sąnarių ir reumatinių ligų skausmams slopinti.
Lapai užpilami degtine ir paliekama pastovėti. Gydymo trukmė – 9 dienos. Kuo augalas
senesnis, tuo labiau vertinamas.
2. Aguona daržinė - Papaver somniferum – Mak lekarski – Opium poppy; šeima aguoninių (Papaveraceae); žaliava – „pienas“. Tai buvo vaistas nuo kosulio. Dėžučių lukštai, „galvukės” buvo verdamos, tokiu nuoviru migdomas pacientas prieš vočių ant galvos šalinimo procedūrą, duodavo gerti vaikams, kad ramiai miegotų, kai reikėdavo dirbti darbus laukuose.
Į „bačką“ pripilama vandens, pridedama akmenų, aguonų, užverdama, ir įsėdama į tą „bačką“ , po to reikia pagulėti patale – veiksminga priemonė reumatui gydyti.
Reikėdavo 300 aguonų „galvukių”, vandens, cukraus – virdavo kai vaikas nemiegodavo, būdavo neramus.
3. Agurkas paprastasis - Cucumis sativus - Ogórek siewny – Cucumber; šeima moliūginių (Cucurbitaceae); žaliava – vaisius. Valo kraują, šviežiomis sultimis tepamas nudegęs arba strazdanotas veidas.
4. Agurklė vaistinė - Borago officinalis - Ogórecznik lekarski – Starflower; šeima agurkinių (Boraginaceae); žaliava - žolė ir žiedai. Gaminama arbata. Gerina virškinimą. Reumatui gydyti.
5. Ajeras balinis - Acorus calamus – Tatarak zwyczajny - Sweet flag – Arielys, šeima ajerinių (Acoraceae); žaliava - šaknys. Skrandžio skausmams malšinti , plaudavo plaukus, kad blizgėtų.
1 valgomasis šaukštas balinio ajero šaknų užpilamas 2 stiklinėmis verdančio vandens, paverdama 15 min., nukošiama. Patariama gerti prieš valgį.
Ajerus dėdavo kartu su beržo šakomis į puodą, užpildavo vandeniu. Tokiu mišiniu plaudavo plaukus.
6. Alavijas medėjantis - Aloe arborescens – Aloes drzewiasty - Krantz aloe – Aliejošius; šeima plenūniniai (Asphodelaceae) – žaliava - lapai ir sultys. Lapai užpilami spiritu - lengvinti atsikosėjimą, dėti ant skaudamos vietos. Kompresai. Žaizdoms gydyti, nuo širdies, nuo džiovos. Alavijas naudojamas gydymo tikslais turi būti mažiausiai trijų metų senumo.
Alavijų sirupas kosuliui gydyti: prikimšti pusę buteliuko alavijo susmulkintų lapų ir užpilti cukrumi. Butelio kaklą aprišti marle ir palikti kelias dienas nusistovėti. Tada nukošti, o tirščius nuspausti.
3 pav. Respondentė prie paruoštos alavijų tinktūros
7. Alyva paprastoji - Syringa vulgaris – Lilak pospolity - Lilac – Baltas bezas; šeima alyvmedinių (Oleaceae); žaliava – žiedai, vaisiai. Spiritinė žiedų ištrauka naudojama
sąnariams trinti, kosuliui gydyti. Sultys iš uogų – nuo „spaudimo“. Vyšnių lapai naikina bezų kvapą. Esant danties skausmui, bezų žiedai dedami į krepšelį ir pridedama ant patinusios
vietos. 1 stiklinė išdžiovintų ir sutrintų žiedų užpilama puse litro degtinės. Palaikoma dvi savaites. Nusunkiama. Gerti po 30 lašų 3 kartus per dieną. Reumatas gydomas kompresais.
8. Alus – Cervisia – Piwo – Beer - sergant inkstų akmenlige, gerdavo kai skaudėjo gerklę. 9. Aronija juodvaisė – Aronia melanocarpa – Aronia czarna – Chokeberry; šeima erškėtinių
(Rosaceae) – žaliava – vaisiai. Sultys nuo aukšto kraujospūdžio.
10. Asiūklis dirvinis - Equisetum arvense – Skrzyp polny – Meadow horsetail – Ožkabarzdzis; šeima asiūkliniai (Equisetaceae); žaliava – žolė. Inkstų akmenligei gydyti, nuoviras skatina šlapimo išsiskyrimą, bet taip pat kai yra šlapimo nelaikymas. Esant su mėnesinėmis
susijusiems skausmams. Į stiklinę verdančio vandens įberti kelis gramus džiovintų asiūklių.
Palaikyti 15 minučių. Gerti vieną puodelį per dieną.
11. Avietė paprastoji - Rubus idaeus – Malina właściwa - Raspberry; šeima erškėtinių (Rosaceae); žaliava – lapai, vaisiai. Karščiavimui mažinti, gydant peršalimo ligas, nuo kosulio. Gaminamas aviečių vynas. 4 valgomieji šaukštai šviežių aviečių uogų užpilami
stikline verdančio vandens. Leidžiama nusistovėti 10 – 15 min., nukošiama. Gerti po vieną stiklinę karšto užpilo kas 4 val.
12. Aviža sėjamoji - Avena sativa – Owies zwyczajny – Oat; šeima miglinių (Poaceae); žaliava – sėklos. Avižų kisielius - gerina virškinamojo trakto veiklą, gydo gumbą, esant širdies veiklos sutrikimams, pasižymi valančiu poveikiu. Kisieliaus gamyba: avižos padžiovinamos,
susmulkinamos, persijojamos, malamos ant girnų, vėl išsijojamos, sumaišoma su vandeniu, suplakama, pastatoma 2-3 dienom. Parauginama, verdama. Avižų prisišutina, įdeda į maišelį
ir ant to krepšelio guli. Avižų šiaudus užplikydavo karštu vandeniu esant karščiavimui. Avižų šiaudus sušildyti ir ant jų atsigulti – veiksminga esant kojų skausmams.
13. Ąžuolas paprastasis - Quercus rubra – Dąb szypukowy – Oak - Aržuolas; šeima bukinių (Fagaceae); žaliava – žievė, vaisiai. Stabdo kraujavimą ir viduriavimą, burna skalaujama kraujuojant dantenoms. Lūžus kojai ji buvo sutvirtinama ąžuolo žieve. Ąžuolo lapų nuoviras – kad plaukai būtų stiprūs. Kava iš ąžuolo gilių – nuo išgąsčio.
14. Balanda baltoji - Chenopodium album – Kamosa biała – Fat hen, Pigweed; šeima burnotinių (Amaranthaceae); žaliava – šaknys. Gaminant šaknų nuovirą, „dabūna kraujo” (geležies šaltinis). Iš balandų virdavo lapienę.
15. Barkūnas geltonžiedis – Melilotus officinalis – Nostrzyk żółty - Melilot; šeima pupinių (Fabaceae); žaliava - lapai, žiedai, sėklos. Naudojama esant skrandžio sutrikimams.
Gaminamas nuoviras santykiu 1:10.
16. Beržas karpotasis – Betula pendula – Brzoza brodawkowata – Silver birch; šeima beržinių (Betulaceae); žaliava – pumpurai, sula, lapai, žievė. Sakoma, kad beržai turi gerą energiją, todėl norint jos pasisemti, prie beržo reikia prisiglausti. Kiekvienas žmogus turėtų turėti „savo“ beržą. Beržo lapai – gydo žaizdas. Beržo sula – ją raugė, esant šlapinimosi sutrikimams, esant niežams. Beržo pumpurai - su spiritu, naudojami žaizdoms gydyti.
1 valgomasis šaukštas beržų pumpurų užpilamas stikline verdančio vandens ir palaukiama valandą. Košiama. Rekomenduojama vartoti po pusę stiklinės tris kartus per dieną prieš valgį.
4 pav. Besisemiant geros energijos Dzalkų miškelyje
17. Bruknė paprastoji – Vaccinium vitis-idaea – Borówka brusznica – Lingonberry; šeima erikinių (Ericaceae); žaliava – vaisiai, lapai. Esant aukštam kraujospūdžiui, šlapimo pūslės veiklos sutrikimams gydyti. 1 valgomasis šaukštas bruknių lapų ir uogų užpilamas stikline verdančio
vandens. Verdama 15 min. Nukošiama. Gerti po pusę stiklinės 3 kartus per dieną.
18. Bulvė valgomoji - Solanum tuberosum – Ziemniak, Kartofel – Potato; šeima bulviniai (Solanaceae); žaliava – požeminiai gumbai, žiedai. Bulvių tarkalai – votims gydyti; bulvių “uodegutės” – esant šlapimo nelaikymui. Kai kamuodavo kosulys, ant krūtinės dėdavo karštų
bulvių arba gerdavo džiovintų žiedų arbatą. Bulves virti su „lupynomis“, nes po jomis yra daugiausiai vitaminų. Bulvių žiedais ir sultimis gydomos erozijos ir opos.
19. Cukrus – Saccharum – Cukier – Sugar - dedamas į akį sergant katarakta. Padeda, kad geriau giedotųsi.
20. Čemerys lobelio - Veratrum lobelianum – Ciemiężyca biała - White hellebore; šeima melantiniai (Melanthiaceae), žaliava - žolė, šaknys - esant sutrikusiai žarnyno veiklai, būdingas kartus skonis.
21. Česnakas valgomasis - Allium sativum - Czosnek pospolity – Garlic – Časnakas; šeima česnakinių (Alliaceae); žaliava – vaisius. Česnakas su pienu ir medumi – „skystina” kraują ir saugo nuo peršalimo ligų, gripo. Esant aukštam kraujospūdžiui. Atsiradusias karpas reikia patrinti česnaku ir jos pranyksta. 2 česnakai, stiklinė medaus, stiklinė aliejošiaus, spiritas, 2
citrinos – plaučių uždegimui gydyti. Vartoti nevalgius. Česnakas vartojamas malšinant pilvo
skausmą. Jei žmogus turi kirmėlių, reikia patrinti jo delnus česnaku arba vartoti česnaką sumaišytą su pienu.
22. Čiobrelis paprastasis – Thymus serpyllum - Macierzanka piaskowa - Breckland thyme – Čobrukai; šeima notreliniai (Lamiaceae); žaliava - lapai, žolė. Slogai, bronchitui, kosuliui gydyti. Gaminama arbata. Esant kojų patinimams. „Čiobreliai širdį stiprina“. 1 valgomasis
šaukštas susmulkintų čiobrelių žolės užpilamas stikline verdančio vandens, verdama 15 min. Košiama.
23. Čiužutė dirvinė - Thlaspi arvense - Tobołki polne – Field penny, Cress – Bogužis; šeima bastutinių (Brassicaceae); žaliava - sėklos. Virškinimą gerinantis poveikis. Šaukštelis
džiovintos smulkintos čiužutės užpilamas stikline verdančio vandens, sandariai uždengiama ir palaikoma kelias valandas. Nukošiama. Taip pat vartojami sėklų milteliai.
24. Dedešva paprastoji – Malva neglecta – Ślaz zaniedbany – Cheeseplant; šeima dedešvinių (Malvaceae); žaliava – lapai. Gerklės skausmui malšinti.
25. Diemedis - Artemisia abrotanum – Bylica boże drzewko - Southernwood - Dziemedzis; šeima astrinių (Asteraceae); žaliava – lapai. Įvairiems skausmams malšinti. Gaminama arbata, gerti
po pusę stiklinės.
26. Dilgėlė didžioji - Urtica dioica – Pokrzywa zwyczajna – Common nettle - Dzirgėlė; šeima dilgelinių (Urticaceae); žaliava – lapai, žolė. Mažakraujystei gydyti, organizmui stiprinti, plaukų skalavimui, širdies sutrikimams gydyti, vartojant dilgėles „dabūna kraujo” (tai geležies šaltinis), naudojama sergant kraujo vėžiu. Pirtyje dilgėlėmis vanodavosi. Virdavo
apdėdavo mėsą, kad musės neprieitų. Dilgėlės lapai smulkinami ir užpilami verdančiu
vandeniu, palaikoma, nukošiama. Geriama po 2 šaukštus 3 kartus per dieną.
Sąnarių skausmui mažinti: skaudamas vietas reikia stipriai įtrinti šviežiomis dilgėlėmis arba paplakti dilgėlėmis, taip stimuliuojama kraujotaka ir malšinamas skausmas.
Plaukų priežiūra: į galvos odą įtrinti dilgėlių antpilą: 1 valgomąjį šaukštą dilgėlių užpilti stikline verdančio vandens, leisti pusvalandį nusistovėti, nukošti.
27. Dirvuolė vaistinė – Agrimonia eupatoria – Rzepik pospolity – Common agrimony; šeima erškėtiniai (Rosaceae) žaliava – lapai. Kraują valantis poveikis.
28. Duona – Panis - Chleb – Bread. Su cukrumi – vietoj „papkės” (čiulptuko), įsukdavo į audeklą ir vaikai čiulpdavo. Čiužutės lapai sugrūdami kartu su pipirais akmeniniuose induose,
užpilama miltais, ant dugno dedama „arielių” (ajerų), kepama ant kopūsto lapo. Į duoną buvo dedama kmynų, česnako.
29. Erškėtis paprastasis - Rosa canina – Róża dzika - Dog rose – Dzyka rožė, šeima erškėtiniai (Rosaceae), žaliava – uogos, lapai, žiedai. Arbata iš uogų - sunkiai sergantiems ir neturintiems apetito. Nuo peršalimo.
30. Gailis pelkinis - Ledum palustre, Rhododendron tomentosum – Bagno zwyczajne - Wild rosemary; šeima erikinių (Ericaceae); žaliava - ūgliai. Veikia nuskausminamai, nuo kandų. Gydant kosulį, dėdavo po pagalve. 1 šaukštas susmulkinto pelkinio gailio žolės užpilama puse
litro šalto virinto vandens, paliekama aštuonioms valandoms, nukošiama. Geriama po pusę stiklinės keturis kartus per dieną.
31. Garstyčia baltoji - Sinapis alba – Gorczyca biała – White mustard – Garstyča; šeima
bastutiniai (Brassicaceae); žaliava – sėklos. Naudojama kaip prieskoninė žaliava, vadinama „muštarda“. Bronchitui gydyti - garstyčių pleistrai. Garstyčių aliejus naudotas esant skrandžio sutrikimams. Pleistro gamyba: garstyčių sėklos užpilamos nedideliu kiekiu šilto vandens.
Suformuojama pastos konsistencija, mišinys įvyniojamas į medvilninį audinį ir dedamas ant krūtinės.
32. Gyslotis plačialapis - Plantago major - Babka zwyczajna – Broadleaf plantain - Gyslocis, Gysločius; šeima gyslotiniai (Plantaginaceae); žaliava – lapai. Esant votims, kad greičiau pratruktų, sopuliams, pasižymi “karštį sutraukiančiu poveikiu”, ant žaizdų, stabdo kraujavimą, lapai dedami tarp iššutusių kojų pirštų. Gysločio lapai sumaišomi su raugintu pienu – votims
gydyti.
33. Grikis sėjamasis - Fagopyrum esculentum – Gryka zwyczajna – Buckweat; šeima rūgtiniai (Polygonaceae); žaliava - žiedai ir lapai. Peršalimo ligoms gydyti.
34. Gudobelė miškinė – Crataegus rhipidophylla - Głóg – Hawberry - Gobelis; šeima erškėtinių (Rosaceae); žaliava – žiedai, lapai, uogos. Esant širdies ritmo sutrikimams. Gudobelių žiedai
bei lapai susmulkinami ir sumaišomi. Du šaukšteliai mišinio užpilami stikline karšto vandens ir pusvalandį palaikoma. Geriama tris kartus per dieną po stiklinę. Gudobelių nuoviras: šaukštas gudobelės uogų užpilama pusantros stiklinės verdančio vandens ir 30 min. verdama ant silpnos ugnies. Nuoviras atvėsinamas, nukošiamas ir geriama po pusę stiklinės tris kartus per dieną prieš valgį.
35. Jonažolė paprastoji – Hypericum perforatum – Dziurawiec zwyczajny - St John's wort; šeima jonažoliniai (Hypericaceae); žaliava – žolė. Esant kepenų veiklos sutrikimams, skausmui krūtinės ląstoje. Geriama arbata.
36. Juodalksnis – Alnus glutinosa – Olsza czarna – Alder - Alksnis; šeima beržinių (Betulaceae); žaliava - alksnio kankorėžiai („buziuliai“ , „šyčkos nuo alksnių“), lapai. Kankorėžiai verdami piene ir tokiu mišiniu gydomi jaučiai. Lapai – nuo sukimų, dedami ant žaizdų. Švieži,
susmulkinti lapai sumaišomi su vandeniu. Dedama ant pūliuojančių žaizdų.
37. Juodgrūdė sėjamoji - Nigella sativa - Czarnuszka siewna – Black caraway; šeima vėdryniniai (Ranunculaceae); žaliava – sėklos. Valo kraują ir šlapimą.
38. Kaliaropė (Kopūstas ropinis) - Brassica rapa – Kalarepa - Kohlrabi – Kručkai; šeima bastutiniai (Brassicaceae), reumatui gydyti.
39. Kanapė – Cannabis – Konopie siewne - Cannabis; šeima kanapinių (Cannabaceae); žaliava – sėklos. Spazmolitinė, skausmą malšinanti priemonė, reumatui gydyti, intensyvus kvapas kirmėlinėms ligoms gydyti. Kad kirmėlės pranyktų reikia virti kanapes ir kvėpuoti išskiriamais garais - inhaliacijos. Raminanti ir migdanti priemonė. Kanapėmis buvo smilkoma. Naudotos kanapių farmacinės formos: tepalai (iš žiedų), inhaliacijos, nuovirai, užpilai (iš sėklų). 40. Karpažolė - Euphorbia – Wilczomlecz - Spurge, šeima karpažolinių (Euphorbiaceae). Nuo
karpų. Karpos tepamos „pienuku“. Per savaitę karpos išnyksta.
41. Kaštonas paprastasis - Aesculus hippocastanum – Kasztanowiec zwyczajny – Horse chestnut; šeima kaštoninių (Sapindaceae); žaliava – žiedai, vaisiai, lapai. Žiedai mirkomi spirite – nuo pilvo skausmų. Sergant reumatu – nešioti kaštono vaisius kišenėje. Kaštonų žiedai verdami nuo kosulio. 1 valgomasis šaukštas sausų lapų užpilamas puse litro vandens ir ant silpnos
ugnies verdama 15 min. Ataušus nusunkiama ir geriama po pusę stiklinės 4 kartus per dieną prieš valgį – pablogėjus virškinimui.
.
5 pav. Respondentės paruošta kaštonų vaisių tinktūra
42. Kietis kartusis - Artemisia absinthium – Bylica piołun - Wormwood – Pelynas; šeima astriniai (Asteraceae); žaliava – žolė. Viduriavimui gydyti, net esant viduriavimui su krauju,
skausmams virškinamajame trakte, nuo pilvo pūtimo, naikina vėžines ląsteles. Žarnyno kirminus išvarinėti, blusoms, blakėms ir tarakonams naikinti namuose. Buvo toks metas, kai “pusė Lietuvos juo išsigydė, vaistas nuo visų ligų.”. 1 valgomasis šaukštas žolės užpilamas 2
stiklinėmis verdančio vandens, palaikoma 20 min., nukošiama. Vartojama prieš valgį. Paprastojo kiečio nuoviras: 1 valgomąjį šaukštą susmulkintų paprastojo kiečio šaknų arba visą augalą užpilti stikline verdančio vandens ir virti 15 min., nukošti. Šio nuoviro patariama išgerti po 1/3 stiklinės per dieną. Vartojama taip pat tinktūra. Pagaminus paliekama 2 savaitėms pastovėti ir sumaišoma su medumi, pikiu ir kadagio šaknų užpilu.
6 pav. Pelynas prie apleistos sodybos Valinčių kaime
43. Kadagys paprastasis – Juniperus communis – Jałowiec pospolity - Common juniper - Ėglis; šeima kiparisinių (Cupressaceae); žaliava – šaknys. Užpilamos samane (krūminuke) –
cholesteroliui mažinti. Kadagių šaknys supjaustomos, sudedamos į stiklainį, užpilamos spiritu.
Paliekama pastovėti 2 savaites.
44. Klevas paprastasis - Acer platanoides – Klon zwyczajny – Norway maple; šeima klevinių (Aceraceae); žaliava – sultys. Klevo sulą kepdavo su avižom – tai stiprybės šaltinis. 45. Kmynas paprastasis - Carum carvi - Kminek zwyczajny – Caraway; šeima salierinių
(pilvavimo), naudojama esant dantų skausmams. Kmynai naudojami, kad maitinančios moterys turėtų daugiau pieno. 1 šaukštas susmulkintų vaisių užpilamas stikline verdančio
vandens, uždengiama ir leidžiama pastovėti, kol atauš. Nukošiama ir geriama prieš valgį.
46. Kopūstas - Brassica oleracea - Kapusta warzywna - Kale; šeima bastutinių (Brassicaceae); žaliava – lapai. Kompresai esant plaučių uždegimui, dėdavo ant maitinančios motinos krūties, esant votims, žaizdoms, veiksminga priemonė nuo sumušimo, dėdavo ant sumušto kelio, nuo nušalimo, nudegimo.
47. Krapas paprastasis - Anethum graveolens – Koper ogrodowy – Dill; salierinių (Apiaceae); žaliava – žolė. Padeda reguliuoti kraujospūdį. Arbata – nuo pilvo skausmų.
48. Kraujažolė paprastoji - Achillea millefolium – Krwawnik pospolity - Yarrow – Straviniai; šeima astriniai (Asteraceae); žaliava – žolė. Nuoviras esant gausioms mėnesinėms. Labai gerai gydo žaizdas, „valo“ kraują. Kraujavimas susižeidus buvo stabdomas šviežiai nuskinta ir sutrinta kraujažole. Derinyje su valerijonu ir liepžiedžiais – skrandžio skausmui malšinti.
7 pav. Kraujažolė užfiksuota Valinčių kaime
49. Kriaušė miškinė – Pyrus pyraster – Grusza - Europena Wild Pear – Grūša; šeima erškėtinių (Rosaceae); žaliava - vaisiai ir lapai. Vaisiai supjaustomi, išdžiovinami („kriaušiniai žirniai“), valgoma su duona. Indikacija nepateikta.
50. Krienas valgomasis – Armoracia rusticana – Chrzan pospolity – Horseradish; šeima bastutinių (Brassicaceae); žaliava – lapai, šaknys. Kai skauda kelius. Sutarkuotos šaknys, sumaišytos su pienu ir medumi tinka slogai gydyti. Lapai „kolkos“ skausmams malšinti. Krienus, česnaką ir spiritą virti, kai skauda kojas, tepti. Kirmelinėms ligoms gydyti.
51. Kruopos – Pulticula - Kasza – Groat – paminėta, bet indikacija nepateikta.
52. Kuminas kmyninis – Cuminum cyminum – Kmin rzymski – Cumin; šeima skėtinių (Apiaceae); žaliava - sėklos. Virškinimui gerinti.
53. Kūpolis krūminis - Melampyrum nemorosum – Pszeniec gajowy – Natt och dag; šeima džioveklinių (Orobanchaceae); žaliava – žolė. Nupjauti žydėjimo metu ir virti. Indikacija nepateikta.
54. Lauramedis – Laurus – Wawrzyn - Laurus; šeima lauramedinių (Lauraceae); žaliava - lapai. Veiksmingi esant aukštam kraujospūdžiui, naudojami kirmėlinėms ligoms gydyti. 2 lapeliai
užpilami stikline verdančio vandens, palaikoma 10 min.
55. Lavanda tikroji – Lavandula angustifolia – Lewanda wąskolistna – Lavender; šeima notreliniai (Lamiaceae); žaliava – žiedai. Miego kokybei gerinti. “Kad paklodai kvepėtų”. 56. Liepa mažalapė - Tillia cordata – Lipa drobnolistna - Small-lived Lime – Liepukai; šeima dedešviniai (Malvaceae); žaliava – žiedai, brazdas, gleivės. Gaminamas liepinis medus. 3
saujos žiedų užpilamos litru vandens, 20 – 25 min. pavirt, atšaldyti, nukošti, įpilt 1 kg cukraus.
Liepos brazdas; gleivės po liepos žieve – votims gydyti. Žaizdoms plauti – “išmazgoti” ir dėti “in autukų” – labai greitas ir efektyvus gydymo būdas. Efektyvi priemonė kosuliui gydyti. Liepos šakos žievė nuskutama , sumaišoma su smetona ir tokiu mišiniu gydomos votys. Liepukai naudojami su medumi. Liepos brazdas (brazas - žalia šakos dalis) sumaišoma su grietine (smetonu) ir dedama ant karpų.
57. Linas pluoštinis – Linum usitatissimum - Len zwyczajny – Flax; šeima lininių (Linaceae); žaliava – sėklos. Sėmenų nuoviru gydomas vidurių užkietėjimas; votims gydyti. Priskusdavo lino drobės, gaudavo sausus miltelius, užbarstydavo ant žaizdos. Iš linų sėmenų spausdavo aliejų. Ausų ligoms gydyti naudojamas lininis audeklas. Jis susukamas suformuojant vamzdelį ir įdėjus į ausį uždegamas. Audeklas turi būti padengtas vašku.
58. Lipikas kibusis - Galium aparine – Przytulia czepna – Clivers; šeima raudiniai (Rubiaceae); žaliava – žolė. Esant vėžiniams susirgimams, esant nervų sistemos sutrikimams. Gaminama
arbata.
59. Mairūnas kvapusis - Origanum majorana - Majeranek ogrodowy – Marjoram – Maironėlis; šeima notrelinių (Lamiaceae), žaliava – žolė. Dedama į vilnonį audeklą, vėliau ant krūtinės kaip “kamfora”, esant kvėpavimo sistemos sutrikimams.
60. Medetka vaistinė - Calendula officinalis – Nagietek lekarski – Marigold – Notka; šeima astrinių (Asteraceae); žaliava – žiedai. Dantų skausmui malšinti. Kai „gumbas pagauna“.
Tepalas: 10 g vaistinių medetkų žiedų užpilama 40 g žąsų taukų, sutrinama ir tepama skaudamas vietas.
61. Medžio puvėsis – Lignum rot - Spróchniałe drewno - Piece of rotten wood - Medzo puvėsys. Kai medis supūva, kirmėlės puveną apdoroja iki miltelių, būtent šiais milteliais gydomi iššutimai.
62. Mėlynė - Vaccinium myrtillus – Borówka czarna – Bilberry; šeima erikinių (Ericaceae), žaliava – uogos. Uogas užpilti cukrumi, išvirti, vartoti žiemą – regėjimui stiprinti, šlapimo
