NUTRITION INFLUENCE FOR DAIRY COWS HEALTH AND FOR MILK QUALITY

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Justinas Džiaukštas

MITYBOS ĮTAKA MELŽIAMŲ KARVIŲ SVEIKATINGUMUI IR

PIENO KOKYBEI

NUTRITION INFLUENCE FOR DAIRY COWS HEALTH AND

FOR MILK QUALITY

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Rolandas Stankevičius

2 DARBAS ATLIKTAS GYVŪNŲ MITYBOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Mitybos įtaka melžiamų karvių sveikatingumui ir pieno kokybei“.

1. Yra atliktas mano paties;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Justinas Džiaukštas

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Justinas Džiaukštas

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

doc. dr. Rolandas Stankevičius

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE doc. dr. Paulius Matusevičius

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

3

Turinys

1.1.Kraujo fermentų ir mineralinių medžiagų ... 9

pokyčių reikšmė karvių kraujyje ... 9

1.2. Melžiamų karvių mityba, alimentinės kilmės ligos, ... 12

jų gydymas ir profilaktika... 12

1.3. Ketozė ... 15

1.5. Laminitas ... 17

1.6. Didžiojo prieskrandžio alkalozė ... 18

1.7. Didžiojo prieskrandžio išputimas ... 19

1.8. Šliužo dislokacija ... 20

1.9. Šėrimo įtaka pieno kokybei ... 20

2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI ... 22

2.1. Kraujo mėginio ėmimo metodika ... 23

2.2. Pieno mėginio ėmimo metodika ... 24

3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 25

3.1. Racionų analizė... 25

3.2. Kraujo tyrimų rezultatai... 28

3.3.Pieno tyrimų rezultatai... 32

4. REZULTATŲAPTARIMAS ... 35

5. IŠVADOS ... 37

6. REKOMENDACIJOS ... 38

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 39

8. PRIEDAI………....42

8.1. Kraujo biocheminio tyrimo rezultatai ūkyje „A“ ... 44

4

SANTRAUKA

Magistro darbas parengtas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijos, gyvūnų mitybos katedroje.

Darbą sudaro šios dalys: turinys, įvadas, santrauka, literatūros apžvalga, tyrimo metodai, rezultatai ir jų aptarimas, išvados, rekomendacijos.

Tyrimo uždaviniai buvo išanalizuoti melžiamų karvių racionus, atlikti pieno ir biocheminius kraujo tyrimus. Nustatyti mitybos įtaką melžiamų karvių sveikatingumui, ir pieno kokybei.

Tyrimui buvo pasirinkti du ūkiai. Kiekviename ūkyje atrinkta po trisdešimt melžiamų karvių. Iš karvių paimtas kraujas ir atlikti biocheminiai kraujo tyrimai, nustatytos kraujo fermentų TP, GLU, AST, ALP, CREA, ALB ir mineralinių medžiagų Ca ir PHOS kiekiai.

Atlikus pieno tyrimus buvo nustatyti pieno riebalų, baltymų, urėjos ir laktozės kiekiai tiriamajame piene.

Analizuojant karvių racionus, įvertinta pašarinių žaliavų mitybinė ir energetinė vertė. Vertinant ūkių pašarines žaliavas akivaizdžiai matėsi, kad karvės šeriamos aukštos energetinės vertės baltymingais, pašarais.

Raktiniai žodžiai: mityba, karvės, mineralinės medžiagos, kraujo fermentai, pienas, pieno kokybė.

SUMMARY

The supervisor of master work is doc. dr. Rolandas Stankevičius, the author- Justinas Džiaukštas. This master work was prepared in Lithuanian University of health Science, of Veterinary Academy Department of Animal Nutrition.

The master work consists of a content, introduction, summary, review of literature, research methods, results and itʹs consideration, conclusion, recomendations.

The objectives of this study was to analize dairy cows rations, to perfom milk and blood biochemical tests. Results of the research to relate with cows feeding and to ascertain the impact of nutrition for dairy cows health and quality of the milk.

Were selected two farms for the research. In each farm selected for thirty dairy cows. Were conducted biochemical studies of blood enzyme TP, GLU, AST, ALP, CREA, ALB and minerals concentrations of Ca and PHOS.

5 After the milk testing was to determine milk fat, protein, lactose and urea levels in the investigated milk.

After analysis of cow rations, was appreciated of feed materials and energy value. In assessment of farm feed material was seen obviously that cows fed high protein, high-energy food. In one of the investigated farms observed shortage of roughage.

6

SUTRUMPINIMAI

AST – aspartato aminotransferazė; ALT – alanino amino transferazė; ALP (ŠF) – šarminė fosfatazė; ALB – albuminai; TRIG – trigliceridai; GLU – gliukozė; PTH – parathormonas; ŽB – žali baltymai; ŽL – žalia ląsteliena; ŽR – žali riebalai;

nŽB – naudingieji žali baltymai; RNB – ruminalinis azoto balansas; NEL – neto energija laktacijai; OM – organinė medžiaga;

OMV – organinės medžiagos virškinamumas; SM – sausosios medžiagos.

7

ĮVADAS

Karvių mityba ir pašarų kokybė yra svarbus veiksnys lemiantis gyvulių sveikatingumą, pieno kokybę, bei reprodukcinės sistemos veiklą. Sparčiai mažėjant, nedidelėms pieninių galvijų bandoms ir plečiantis stambiems pieno ūkiams aktualia problema tampa karvių mityba, nuo kurios daugiausiai priklauso gyvulių sveikatingumas. Pienininkystės verslo sėkmę nulemia subalansuotas karvių šėrimas kiekvienu laktacijos laikotarpiu. Karvių bandos duomenų rinkimas, jų apdorojimas, bei teisingas įvertinimas sudaro sąlygas pasiekti balansą tarp didelio produktyvumo, sveikatingumo ir reprodukcinės sėkmės. Vienas pagrindinių galvijų augintojų uždavinių turėtų būti taisyklingų racionų, bei melžiamų karvių teisingos kondicijos užtikrinimas kiekvieno laktacijos bei užtrūkimo periodo metu (Žymantienė, 2010).

Teisingai sudarant racionus galima užtikrinti gerą gyvulių sveikatingumą ir gauti maksimalų produkcijos kiekį (Ptaszynska, 2003).

Dažniausiai medžiagų apykaitos ligas sukelia energijos ir ląstelienos trūkumas racionuose bei kalcio metabolizmo sutrikimai. Gyvuliai, dėl sutrikusios medžiagų apykaitos patiria stresą, susilpnėja jų atsparumas, todėl patiriama labai didelių nuostolių dėl nevaisingumo, sumažėjusio produktyvumo, padidėjusių veterinarinių išlaidų ir darbo sąnaudų. Ištirta, kad išsivystę metabolinės ligos susiję su produkcijos kiekiu, bei karvių amžiumi ir yra rizikos faktorius kitoms ligoms. Jei apsiveršiavusi karvė susirgo pareze, tai keturis kartus padidėja nuovalų užsilaikymo ir gimdos iškritimo tikimybė. Parezė predisponuoja šliužo slinkimąsi į kairę, o negyvo veršelio atsivedimas ir susirgimas pareze po veršiavimosi susieti su placentos užsilaikymu ir ketoze (Narmontienė, 2003).

Atsiradus sveikatos sutrikimams, sumažėjus produktyvumui, sutrikus reprodukcinei veiklai buvę produktyvios karvės pašalinamos iš bandos (Stankūnienė, 2008).

Apie medžiagų apykaitos būklę galima spręsti atlikus įvairius laboratorinius tyrimus. Sutrikus medžiagų apykaitai, visuose organuose randama morfologinių, histologinių, cheminių pakitimų, sutrinka normalios biologinių medžiagų oksidacinės ir redukcinės reakcijos, deaktyvuojami fermentai. Fermentų yra sveikų žinduolių ląstelėse, tarpląsteliniuose skysčiuose, kraujyje ir kituose biologiniuose skysčiuose. Sutrikus vieno ar kito organo veiklai, pažeidžiamos ląstelės, o iš jų citoplazmos ir mitochondrijų dalis fermentų patenka į kraują. Nustačius, kiek ir kokių fermentų yra kraujyje, galima įvertinti organų būklę (Klimienė, Mockeliūnas, 2011).

8 Darbo tikslas: nustatyti pašarų įtaką melžiamų karvių sveikatingumui ir pieno kokybei.

Darbo uždaviniai:

 Išanalizuoti melžiamų karvių racionus, nustatyti pašarų maistinę ir energinę vertę;

 Atlikti biocheminius kraujo tyrimus;

 Išanalizuoti pieno sudėties ir kokybės rodiklius;

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1.Kraujo fermentų ir mineralinių medžiagų

pokyčių reikšmė karvių kraujyje

Kraujo fermentų, mineralinių medžiagų tyrimų rodikliai taikomi diagnozuojant karvių medžiagų apykaitos, reprodukcinės sistemos ligas, tai pat yra svarbūs analizuojant primilžio sumažėjimo priežastis ir šėrimo paklaidas. Manoma, kad karvių laikymo technologijų kaita, bei produktyvumo intensyvinimas sukelia organizmo stresą. Tuo metu pažeidžiami ląstelių membranų komponentai, atsiranda daugiau laisvųjų radikalų, kurie slopina virškinimo fermentų veiklą, dėl ko kinta kraujo fermentų aktyvumas, hormonų veikla, sutrinka mineralinių medžiagų apykaita (Žymantienė, 2010).

Bendrieji kraujo baltymai (TP) netiesiogiai parodo organizmo rezistentiškumą (Žilaitis ir kt., 2006). Bendra baltymo koncentracija kraujyje nustatoma siekiant įvertinti bendrą gyvūno būklę. Baltymai vykdo transportinę, imuninio atsako funkciją, dalyvauja detoksikacijos procese. Baltymai gali būti ir hormonais, fermentais, medžiagų apykaitos reguliatoriais. Grubiai baltymai skirstomi į albuminus ir globulinus. Taigi bendro baltymo koncentracija labai priklauso nuo albuminų ir globulinų sintezės ir irimo. Bendra baltymo koncentracija kraujyje padidėja, kai gausiai šeriama koncentratais, kai racione perdaug virškinamųjų baltymų ir trūksta lengvai virškinamųjų angliavandenių organizmui netekus skysčio, kai kurių autoimuninių, kraujo susirgimų atvejais, esant aktyviam lėtiniam kepenų uždegimui, ketozės, mastitų atveju. Sumažėjusi bendra baltymo koncentracija kraujyje nustatoma, sergant ligomis, kai sutrinka baltymo pasisavinimas (enteritas), badaujant, sergant tirotoksikoze, sutrikus inkstų funkcijai, trūkstant baltymų racione (Graham, Jones, 2013).

Šlapalas (BUN). Nebaltyminių azotinių medžiagų kiekį geriausiai atspindi šlapalo tyrimas. Šlapalas (BUN) sintetinamas tik kepenyse iš amoniako ir aspartato rūgšties, azoto bei CO2, o išsiskiria per inkstus filtracijos būdu. Dalis šlapalo (apie 30 proc.) rezorbuojama inkstų kanalėliuose ir sugrįžta į kraują. Taip organizme išsaugomos guanidino grupės. Per parą su šlapimu pasišalina 25-30 g šlapalo. Tačiau esant inkstų nepakankamumui, daugiau šlapalo gali pradėti skirtis su seilėmis, per virškinimo liaukas. Šlapalo koncentracija kraujyje gali padidėti esant nedideliam inkstų veiklos pažeidimui, kai sutrinka inkstų kraujotaka ar suintensyvėja jo sintezė. Ir tai įvyksta daug anksčiau ir greičiau, negu padidėja kitų azotinių medžiagų, pvz., kreatinino kiekis.( Graham, Jones, 2013).

10

Kreatinino (CREA) koncentracija kraujyje padidėja sutrikus inkstų veiklai. Nors ir šlapalo, ir kreatinino kiekis rodo inkstų būklę, šių rodiklių interpretacija skiriasi; todėl inkstų veiklai įvertinti rekomenduojama tirti abi šias medžiagas. Esant nedideliems inkstų funkciniams pakitimams, šlapalo koncentracija kraujyje pradeda didėti, o kreatinino koncentracija ilgai išlieka normali. Jo koncentracija didėja tik tada, kai išsenka funkciniai inkstų rezervai, sutrinka didžiosios dalies nefronų veikla. Sergant inkstų ligomis, kreatinino koncentracija dažniausiai yra didelė tai informatyvus inkstų funkcijos nepakankamumo rodiklis. Kreatinino koncentracija kraujyje gali sumažėti veršingumo metu, badaujant, taikant infuzinę terapiją bei gydant, kai kuriais antbiotikais (Kanenko et al., 2008).

AST arba GOT fermentas, kurio yra daugiausia sukaupta širdies ir skeleto raumenyse, šiek tiek mažiau kepenyse, inkstuose. AST apie 30 proc. yra ląstelės citoplazmoje ir apie 70 proc. mitochondrijose. Fermentas per ląstelės membraną į tarpląstelinę erdvę patenka tik tada, kai ląstelė stipriai pažeidžiama. AST aktyvumas padidėja vėliau ir normalizuojasi vėliau, negu ALT. Padidėjęs AST aktyvumas rodo sunkius hepatocitų pažeidimus. Ligai tapus lėtine, AST aktyvumas išlieka ypač ilgai. AST aktyvumas didėja dažniausiai, dėl kepenų sutrikimų, tačiau gali didėti esant miokardo infarktui (Stojević et. al., 2005).

ALT arba GPT fermentas, kurio daugiausia sukaupta kepenyse, mažiau inkstuose, širdies ir griaučių raumenyse. ALT yra ląstelės citoplazmoje, todėl pažeidus ląstelę (pvz., kepenų ląstelę hepatocitą), šis fermentas greitai patenka į tarpląstelinę erdvę ir jo aktyvumas kraujo plazmoje padidėja. ALT vienas iš jautriausių fermentų rodančių kepenų funkcinius pažeidimus. ALT aktyvumas padidėja jau ligos pradžioje, kai dar kiti rodikliai yra normoje. Esant ūminiam hepatitui šio fermento aktyvumas padidėja. Fermento aktyvumas padidėja dėl kaulų ar raumenų traumos, esant miokardo infarktui, kepenų degeneracijai, pankreatitui, ketozei (Beier et al.,1998).

Šarminės fosfatazės (ALP) aktyvumo nustatymas gana dažnai naudojamas testas. Šarminę fosfatazę gamina kepenys, kaulai, žarnynas, gimda, inkstai, plaučiai. ALP randama visuose audiniuose, susijęs su ląstelių membranomis. Esant patologijai, šarminė fosfatazė kraujyje padidėja tada, kai pažeidžiami šį fermentą gaminantys audiniai. Kepenų ligos didina ALP aktyvumą kraujo serume. ALP gali padidėti, dėl žarnyno bakterinės infekcijos ir t. t. Šarminės fosfatazės aktyvumas sumažėja, dėl vitamino C stokos, ryškios anemijos, kaupiantis kauluose radioaktyviom medžiagom, kai trūksta fosforo, susilpnėjus skydliaukės funkcijai, esant B12, cinko ar magnio stokai. ALB albuminai sumažėja sergant hepatitu, kepenų ciroze, ketoze, badaujant, suliesėjus, dėl toksinių kepenų pažeidimų (Thrall et al.,2005).

Trigliceridų (TRIG) kiekio padidėjimas kraujyje gali reikšti, kad karvei vystosi kepenų suriebėjmas, ketozė arba ji serga šliužo dislokacija (Hoard, 1993).

11 Gliukozė GLU yra svarbiausias organizmo angliavandenis, tai pagrindinis energijos šaltinis. Kai kraujyje nėra pakankamai gliukozės, riebalai iki galo nesuskyla, ir kraujyje padaugėja ketoninių kūnų. Dėl šios priežasties karvės suserga ketoze (acetonemija) Gliukozės koncentracija kinta labai lėtai, bet jei kraujyje gliukozės per mažai, galima įtarti ir subklinikinę ketozę (Hutjens, 2005).

Kalcis (Ca). Apie 90 proc. organizme esančio kalcio (Ca) yra kauliniame audinyje, o likusi dalis cirkuliuoja organizmo kompleksuose su baltymais. Galvijo organizme 98 proc. kalcio yra kauluose ir dantyse, likusi dalis aptinkama ląstelėse ir tarpląsteliniame skystyje. Kalcis yra ekstraceliularinis makroelementas, kurio kraujyje yra daugiau, negu ląstelėse. Pusė kraujyje esančio kalcio yra jonizuota, biologiškai aktyvia forma, kita kalcio dalis jungiasi su kraujo baltymais ir yra netirpios formos. Ca apykaitos reguliacijai svarbūs kepenys ir inkstai, nes per juos veikia PTH, kalcitoninas ir vit D. Vitamino D reikia kalcį jungiančių baltymų sintezei bei kalcio rezorbcijai žarnyne. Dėl jo stokos žarnyne mažėja kalcio ir fosforo rezorbcija. Kalcio apykaitai svarbi organizmo rūgščių ir bazių pusiausvyra. Esant acidozei, kalcis šalinamas iš kaulų, o esant alkalozei, jis kaupiamas kauluose kartu su fosfatais. Krekenų ir pieno gamyba iš gyvulio organizmo pareikalauja ypač daug kalcio jonų. Kai ima trūkti kalcio, vystosi hipokalcemija, išsivysto nervų ir raumenų disfunkcija, ir karvė suserga pareze. Dėl nenormalios kalcio koncentracijos kraujyje sumažėja tešmens rezistentiškumas, todėl karvė suserga mastitu. Dėl sutrikusios raumenų funkcijos per spenio kanalą lengviau patenka užkratas. Hipokalcemija sutrikdo gimdos involiucijos procesą, todėl pailgėja laikotarpis nuo veršiavimosi iki apsivaisinimo. Iki 1,89±0,12 mmol/l sumažėjusi kalcio koncentracija gali būti pieno karštinės požymis. Jei kalcio dar mažiau (1,86±0,46 mmol/l), galima įtarti osteomaliaciją (Žilaitis V. ir kt.,2006). Be to, dėl šios medžiagos trūkumo ar sutrikusios jos apykaitos suaugę gyvuliai gali susirgti osteoporoze, osteochondroze, gimdos uždegimu, mastitu. Trūkstant kalcio, karvės blogai apsivaisina, gerokai sumažėja jų produktyvumas (Matusevičius, Špakauskas, 2012).

Fosforas (PHOS) – tai ne tik kaulų ir dantų sudėtinis komponentas, jis svarbus maisto

medžiagų pasisavinimui ir apykaitai, dalyvauja baltymų sintezėje, energijos gamyboje ir apykaitoje, padeda perduoti genetinę informaciją, reikalingas smegenų, kepenų, inkstų biocheminiams

procesams (Phillips,2010).Fosforas gerina apetitą, dalyvauja įvairiose organizmo reakcijose bei

procesuose: energijos, baltymų, riebalų, angliavandenių ir vitaminų apykaitoje, šarmų ir rūgščių pusiausvyros reguliavimo palaikymo procese. Esant fosforo stygiui kraujyje gali sumažėti pieno primilžiai, apetitas ir pašaro suėdamumas, susilpnėti rujos požymiai, neapsivaisinti, atsirasti šlubavimas (Stanišauskienė, 2005).

Magnis (Mg) yra svarbus biogeninis elementas, dalyvauja daugelyje fermentinių reakcijų. Mg turi didelę reikšmę nervinio audinio ir raumenų veiklai. Reakcijose, kuriose dalyvauja ATP yra reikalingas magnis, kad susidarytų kompleksai su ADP ir ATP. Magnio koncentracija galvijų

12 organizme yra 0,59-0,98 mmol/l. Magnio koncentracija kraujyje sumažėja, kai sutrinka virškinamojo trakto funkcija, esant diarėjai, acidozei, tiotoksikozei. Dėl žemos Mg koncentracijos gyvuliams nustatoma miokardo nekrozė, funkciniai širdies veiklos sutrikimai, dažnai atsiranda tetanija ir traukuliai (Powell, 2008).

Varis (Cu) – organizmo mikroelementas būtinas normaliam organizmo augimui ir funkcionavimui. Jis reikalingas geležies pasisavinimui, hemoglobino sintezei, kaulų augimui, mielino susidarymui. Esant vario trūkumui, sutrinka melanino gamyba, todėl galvijams išblunka kailio spalva, ypač akių srityje. Sumažėjus vario koncentracijai galvijams kaulai pasidaro trapūs, atsiranda osteoporozė, diarėja, susilpnėja širdies darbas, sulėtėja augimas, galvijai sunkiau apsivaisina, susilpnėja imunitetas (Matusevičius, Špakauskas, 2012).

Kobaltas (Co) randamas gyvulių kepenyse, kraujyje, raumenyse, kasoje. Jis būtinas normaliai kraujodarai, CNS veiklai, vegetacinės nervų sistemos reguliacijai, ląstelių dalijimuisi. Kobaltas skatina karvių pieno sekreciją, prieauglio augimą ir vystymąsi. Kobalto trūkumą lemia jo nepakankamas kiekis pašare, bei blogas jo pasisavinimas, dėl skrandžio ir žarnyno ligų, mukoproteidų kiekio. Esant kobalto trūkumui, blogai sintetinamas vitaminas B 12, todėl karvės netenka apetito, abortuoja, vystosi anemija, dažnai viduriuoja (Stanišauskienė, 2005).

Cinkas (Zn) dalyvauja vidaus sekrecijos liaukų, reprodukcijos ir virškinimo procesų veikloje. Jis sąveikauja su mineralais kalciu, fosforu, magniu, variu, geležimi ir švinu. Sumažėjus cinko kiekiui kraujyje karvėms gali pasireikšti nevaisingumas, lytinio ciklo sutrikimai (rujos nebuvimas, neapsivaisinimas, abortavimas, komplikuotas sunkus veršiavimasis), jautrumas infekcijoms, baltos dėmės ant nagų, blogas žaizdų gijimas vėluoti prieauglio lytinis brendimas (Mc Donald et al., 2011).

Geležis (Fe) – gyvybiškai svarbus mineralas, reikalingas hemoglobino gamybai, imuninės sistemos veiklai, deguonies transportavimui kraujyje. Geležis svarbi gyvulių reprodukcinei veiklai. Granuliozinės ląstelės sintetina transferiną, kuris perkeliamas į oocitus. Nuo transferino priklauso kiaušialąstės vystymasis, nes jis aprūpina folikulus deguonimi. Geležies koncentracija sumažėja, kai nepakankamai jos gaunama su pašaru, suprastėja jos pasisavinimas, dėl virškinamojo trakto ligų, tai pat kraujuojant. Organizme trūkstant geležies atsiranda silpnumas, odos pablyškimas, širdies ūžesiai raumenų disfunkcija, abortai (Matusevičius, Špakauskas, 2012).

1.2. Melžiamų karvių mityba, alimentinės kilmės ligos,

jų gydymas ir profilaktika

Melžiamų karvių šėrimas yra skirstomas į tris periodus. Pirmasis periodas trunka apie šimtą dienų po veršiavimosi. Šis periodas yra pieningiausias ir sudėtingas, nes karvė nepajėgia suėsti tiek pašaro sausųjų medžiagų, kiek reikia energijos pienui sintetinti, todėl dalį energijos ima iš savo

13 organizmo. Siekiant išvengti medžiagų apykaitos sutrikimų, šiuo laikotarpiu karvėms skiriami daugiausiai energijos ir maisto medžiagų turintys pašarai. Pirmojo laktacijos periodu metu karvės turi būti iki soties šeriamos geros kokybės varpinių, varpinių – ankštinių augalų šienu. Kiti pašarai turėtų buti duodami palaipsniui didinant jų kiekį (Kulpys, Stankevičius, 2010).

Antras periodas trunka apie 100-150 dienų. Šio laktacijos periodo metu iš suėdamo pašaro gaunama tiek energijos, kiek panaudojama pienui sintetinti. Šiuo laikotarpiu karvės turėtų būti šeriamos geros kokybės stambiais, sultingaisiais, koncentruotais pašarais, be to rekomenduojama skirti pašarų priedų, siekiant padidinti r išlaikyti aukštus pieno primilžius (Kulpys, Stankevičius, 2010).

Trečiasis periodas trunka apie 50 dienų. Jo metu karvė turi buti ruošiama kitai laktacijai. Šiuo laikotarpiu karvei reikia atstatyti prarastą kūno svorį. Šiam tikslui svarbiausia yra propiono rūgštis, nes iš jos sintetinami kūno riebalai (Kulpys, Stankevičius, 2010).

14 1 lentelė. Melžiamų karvių mitybos normos (Kulpys, Stankevičius, 2010).

Rodikliai

Primelžta 4% riebumo, 3,4% baltymingumo pieno, kg

10 15 20 25 30 35 40

SM, kg/d 12,7 15,1 17 18,8 20,5 22,1 23,6

NEL,MJ 78,35 97,98 117,5 130,7 143,23 155,81 169,92

Žali baltymai, g 1524 2038 2550 2914 3341 3779 4224

Naudingi žali baltymai, g 1282 1707 2132 2557 2983 3408 3883

Žalioji ląsteliena, g 3048 3473 3740 3984 4100 4199 4248 ADF , g 730 833 898 947 984 1008 1019 NDF, g 945 1077 1159 1224 1271 1302 1317 Krakmolas, g 1143 1510 2040 2726 3485 4199 4956 Cukrus, g 889 1208 1530 2068 2460 2873 3186 Žali riebalai, g 279 362 459 602 779 950 1086 Kalcis, g 66 83 100 118 137 157 177 Fosforas, g 44 57 70 83 98 115 132 Magnis, g 25 31 36 41 47 53 59 Kalis, g 82 100 114 128 141 155 168 Natris, g 18 22 27 31 35 39 42 Chloras, g 25 31 37 43 49 54 59 Siera, g 26 32 37 42 47 52 57 Geležis, mg 660 815 952 1090 1230 1370 1510 Manganas, mg 660 815 952 1090 1230 1370 1510 Cinkas, mg 660 815 952 1090 1230 1370 1510 Varis, mg 127 151 187 207 240 265 283 Kobaltas, mg 6,3 7,5 10,2 13,2 16,4 19,9 23,6 Jodas, mg 6,3 7,5 10,2 13,2 16,4 19,9 23,6 Selenas, mg 2,8 3,6 4,4 5,3 6,1 7,1 8 Molibdenas, mg 1,5 2,1 2,7 3,4 4,1 4,9 5,7 Beta karotinas, mg 203 257 306 357 410 464 519 Vit.D, tūkst. TV 9,6 12,1 14,3 16,5 18,9 21,2 23,6 Vit. E, mg 414 431 602 669 732 791 850

Skaičiuojant racionus, reikia atkreipti dėmesį į tai, ar pašarų kiekį karvė galės suėsti, kadangi virškinamojo trakto tūris yra ribotas. Melžiamų karvių mitybos normos pateiktos 1 lentelėje, į kurias turi būti kreipiamas dėmesys šeriant melžiamas karves kiekvienu laktacijos tarpsniu. Sausųjų medžiagų sunaudojimas priklauso nuo raciono visavertiškumo, todėl produktyvioms karvėms pašarai turėtų būti skiriami, kurių sudėtyje yra daugiau energijos, maisto, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Mažesnio produktyvumo karvėms turėtų būti skiriami pašarai, kurių energetinė vertė mažesnė (Tisch, 2006).

Karvių skrandis yra daugiakamerinis, kurį sudaro didysis prieskrandis, tinklainis, knygenos ir šliužas. Pašaras, patekęs į didįjį prieskrandį pradedamas virškinti mikroorganizmų dėka. Didžiajame prieskrandyje patekę stambūs pašarai suminkštėja ir skaidosi, ląsteliena skyla į cukrų ir lakiąsias riebalų rūgštis, kurias įsisavina organizmas. Ląstelienos skaidymas priklauso nuo celiuliozę fermentuojančių bakterijų kiekio. Šioms bakterijoms yra geriausios sąlygos daugintis, kai ląsteliena lengvai fermentuojama, yra pakankamas azoto, mineralinių medžiagų ir vitaminų kiekis, ir didžiojo

15 prieskrandžio pH-6-6,8. Kad mikroorganizmai sparčiai daugintųsi yra reikalinga fermentacijos energija. Tai pašaro energija, kurią mikroorganizmai panaudoja savo veiklai. Ši energija padeda panaudoti suskaidytų baltymų amoniaką ir savo ląstelių baltymus. Mikroorganizmų fermentacijos šaltinis yra krakmolas ir cukrus. Šių medžiagų galvijai gauna su žoliniais (šienu, silosu), koncentruotais (grudai) ir sultingaisiais (pašariniai runkeliai) pašarais. Svarbu, kad jais būtų šeriama kartu su pašarais, kurie turi didžiajame prieskrandyje skaidomų baltymų. Kartu su grūdais galvijus šerti reikia baltymų turinčiu pašaru, tokiais kaip rapsų, žirnių išspaudos, kad išsiskyręs amoniakas būtų efektingai sunaudotas mikroorganizmų. Tačiau didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų negalima perkrauti fermentacijos energija. Taip gali nutikti, jei karvės kasdien šeriamos pašarais, kurių pagrindinis komponentas yra grūdai. Tokiu atveju, didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų energija yra įsisavinama, ir yra pagaminama daug fermentacijos rūgščių (propiono). Dėl propiono rūgšties per didelio kiekio prieskrandžio turinys pasidaro per rūgštus, dėl ko sumažėja mikroorganizmų aktyvumas ir kiekis, bei ląstelienos virškinamumas. Šeriant karves, visada reikia išlaikyti stabilią didžiojo prieskrandžio veiklą, koncentruotus pašarus šerti du kartus dienoje ir vienodais kiekiais (Elliot, 2008).

Baltymų ir fermentacijos energijos trūkumas pašaruose yra pagrindinė šėrimo problema. Naudodami fermentacijos energiją mikroorganizmai, baltymų azotą paverčia savo ląstelės baltymais. Didžiajame prieskrandyje sumažėja mikroorganizmų, sulėtėja ląstelienos virškinimas, sulėtėja pašaro slinkimas, todėl karvės mažiau suėda ir blogiau panaudoja suėstą pašarą. Todėl, sumažėja karvių produktyvumas, primilžiai, bei sutrinka medžiagų apykaita (Kulpys, Stankevičius, 2010).Pagrindinės ligos, kurios kyla, dėl prastos kokybės pašarų, mineralinių medžiagų stygiaus ir netaisyklingo šėrimo yra ketozė, acidozė, laminitai, didžiojo prieskrandžio alkalozė, didžiojo prieskrandžio išputimas, šliužo dislokacija (Minkevičius, Pikelis, 2006).

1.3. Ketozė

Ketozė yra medžiagų apykaitos sutrikimas, kuris vystosi dėl ketoninių medžiagų padaugėjimo gyvulio kraujyje ir kituose organizmo audiniuose. Ketoninės medžiagos dažniausiai yra acetilacto rūgštis, β-oksisviesto rūgštis ir acetonas. Didžiausias ketonų kiekis būna didžiojo prieskrandžio epitelyje ir kepenyse. Ketonai kepenyse pasigamina iš riebalų, o didžiojo prieskrandžio epitelyje iš acto ir sviesto rūgšties. Ketoninės mežiagos yra aptinkamos ir sveikų gyvulių organizme, nes β-oksisviesto rūgštis ir acto rūgštis naudojama pieno riebalų gamybai. Sveikos karvės organizme šių medžiagų yra nedaug, jos spėja oksiduotis raumenyse, plaučiuose, bei inkstuose. Sergančiam ketoze gyvuliui, ketonų kiekis padidėja labai ženkliai ir šios medžiagos nespėja oksiduotis kepenyse plaučiuose ir inkstuose. Dėl to, ketonai kaupiasi organizme ir įvyksta intoksikacija. Esant dideliam

16 ketonų kiekiui juos galima aptikti šlapime ir piene. Ketoze sergantiems gyvuliams, iškvėptame ore gali būti jaučiamas acetono kvapas, nes acetonas yra laki medžiaga. Ketoze serga tos karvės, kurių racione yra per daug baltymų, riebalų ir per mažai angliavandenių, tokiu atveju prieskrandžiuose pasigamina daug acto, sviesto rūgšties. Kai racione per daug baltymų, prieskrandžių mikrobai nespėja visų aminorūgščių, amoniako ir kitų baltymų skilimo produktų sunaudoti. Tada iš amino rūgščių pasigaminęs histaminas ir amoniakas absorbuojami į kraują ir sukelia prieskrandžių atoniją. Tai pat ketozėmis gali sirgti tos karvės, kurios yra labai pieningos ir produktyvios. Didelio pieningumo karvėms, laktacijos metu neužtenka organizme esančių gliukozės ir glikogeno atsargų pieno cukraus gamybai, nes šias atsargas karvės organizmas greitai išnaudoja. Sunaudojus gliukozės atsargas karvių kraujyje, stipriai sumažėja gliukozės kiekis, o kepenyse – glikogeno ir karvės suserga laktacine ketoze. Laktacinė ir pašarinė ketozė yra vadinamos pirminėmis, nes vyrauja apsinuodijimo ketonais simptomai. Ketonų padaugėjimas, gyvuliui susirgus kitomis ligomis, sukeliančiomis neėdimą ir virškinimo sutrikimus, vadinamos antrinėmis ketozėmis. Dažniausiai antrinės ketozės priežastis yra badavimas. Badavimas kenksmingas riebioms ir daug pieno duodančioms karvėms, nes pienui pasigaminti reikia daug cukraus, o, karvės neėsdamos, jo su pašarais negauna. Tuomet, gyvulio organizme sunaudojami riebalai, kurie dėl angliavandenių stokos trikarboninių r. cikle negali būti sudeginti ir virsta ketonais. Skiriamos yra dvi ketozės formos, liesėjimo ir nervinė (Mc Donald et al., 2011).

Liesėjimo formos metu karvėms ženkliai sumažėja pieno kiekis, karvės liesėja, suprastėja apetitas, oda pasidaro neelastinga, išmatos būna sausos ir kietos. Kūno temperatūra, pulsas ir kvėpavimo dažnumas gali būti normos ribose, tačiau prieskrandžių judesiai būna silpni arba visai išnykę, galima aptikti padidėjusią kepenų duslumą ir pageltusias gleivines. Gali būti juntamas acetono kvapas iškvepiamame ore, piene ir šlapime. Nervinės formos atveju, karvės vaikšto be tikslo, sukasi ratu, kramto ir seilėjasi, stovi išskėtusios ar sukryžiavusios kojas. Gali prasidėti raumenų drebėjimas ir traukuliai, sunkiais atvejais ištikti koma (Ballarat, 2007).

Ketozė gali būti nustatoma atlikus cheminius šlapimo, kraujo, pieno tyrimus ir nustačius padidėjusį ketonų kiekį. Ligos profilaktika: nenutukinti karvės, šėrimui naudoti angliavandeningus, geros kokybės pašarus (Elliot, 2008).

Gydymui ketozės naudoti galima gliukozės preparatus, preparatus, kuriose yra l-karnitino, l- histidino, l- leucino, l-lizino nes jie aktyvina riebalų rugščių oksidaciją. Tai pat naudojami gliukokortikoidai (deksamentazonas, betametazonas), kurie skatina gliukozės įsisavinimą, bei natrio propionatas (Elliot, 2008).

17 Acidozė – dažna galvijų liga. Acidoze gyvuliai suserga tada, kai gauna per daug lengvai virškinamų, prastos kokybės angliavandeningų pašarų tokių, kaip cukriniai runkeliai, bulvės, grudai ar miltai. Nuo didelio kiekio angliavandenių kiekio, sutrinka pH reguliavimas didžiajame prieskrandyje. Didžiajame prieskrandyje savo veiklą pradeda vykdyti pieno rūgšties bakterijos, kurios skaldo cukrų ir krakmolą į pieno rūgštį. Pieno rūgštis osmoso būdu traukia iš audinių skysčius į prieskrandžius ir jų turinys suskystėja, o gyvulio kraujas sutirštėja, pasidaro klampus. Pieno rūgštis dirgina prieskrandžio sienelę, sukelia jos uždegimą ar net nekrozę. Jei ši rūgštis patenka į šliužą ir žarnas, prasideda bendra organizmo acidozė, enteritas ir viduriavimas, išmatos būna putotos gelsvos, su kraujo priemaiša, pastebima dehidratacija (Tisch, 2006).

Acidozės formos yra lėtinė ir ūmi. Lėtine acidozės forma sergančioms karvėms mažėja pieno produkcija, pieno riebumas, nukrenta svoris. Karvės sergančios ūmia acidozės forma prasčiau ėda, joms sutrinka virškinimas, susilpnėja didžiojo prieskrandžio motorika, neatrajoja, gleivinės būna paraudusios, kraujagyslės ryškios.. Dažnai išryškėja intoksikacijos požymiai, gyvuliai būna apatiški, daugiau guli, dejuoja, gali būti neramūs, pradeda drebėti raumenys, gali atsirasti diegliai. Iš didžiojo prieskrandžio paimto turinio terpė būna rugšti pH 6,1-4,0, pats turinys, balkšvas ar rudo atspalvio, rūgštaus kvapo (Drivers, 2007).

Acidozės profilaktikos tikslu, karvėms racioną galima papildyti stambiųjų pašarų didesniu kiekiu ir sumažinti angliavandeningų pašarų kiekį (Tish, 2006).

Efektyviausias būdas acidozės gydymui yra didžiojo priekrandžio išplovimas. Po išplovimo patariama supilti sveikos karvės prieskrandžių turinio, duoti antibiotimikrobinių medžiagų ir proteolitinių fermentų preparatų, į veną suleisti fiziologinio NaCl, gliukozės CaCl hipertonių tirpalų, kurie detoksikuoja audinius, pagreitina toksinų pasišalinimą iš organizmo. Patariama sugirdyti ištirpinto vandenyje natrio hidrokarbonato, kalcio karbonato , magnio oksido, geriamosios sodos (Huntjens, Aalseth, 2005).

1.5. Laminitas

Laminitas yra patologinis procesas, kurio metu yra suardoma nagos dermos ir raginio sluoksnio struktūra. Laminitai gali būti ūmūs, poūmiai, lėtiniai arba slapti. Ūmus laminitas galvijams nėra dažnas. Jis pasireiškia tiems gyvuliams, kurie šeriami dideliais koncentratų kiekiais. Poūmė ligos forma dažniau pasireiškia mėsiniams galvijams, kurių racione gausu angliavandenių (Greenought, 2012).

Ūmaus ir poūmio laminito atveju, požymiai išryškėja gan greitai. Ūmaus laminito metu gyvuliui gali pakilti temperatūra, padidėti kvėpavimo dažnis. Ligos metu naga būna karšta, jaučiama kraujagyslių pulsacija. Laminito metu, gyvuliai vangiai vaikšto, šlubuoja, pastebimas nenormalus kojų statymas ant pagrindo (Dryden, 2007).

18 Gydymui gali būti naudojami antihistamininiai, priešuždegiminiai vaistai, bei kortikosteroidai. Lėtinis laminitas yra dažna melžiamų karvių liga. Laminito metu, pastebima išlenkta, plokščiais kraštais, nelygiomis briaunomis naga. Tai yra ilgas, dažnai pasikartojantis nagos traumavimo rezultatas. Ligos metu priekinė nagos dalis būna susukta lyg “kamščiatraukis”, pastebimas netaisyklingas nagos statymas ant pagrindo. Susuktos nagos atstatymas (suformavimas) reikalauja daug įgūžių. Nenormaliai susuktą distalinę pirštakaulio dalį, sunku apkarpyti nesukeliant kraujavimo. Nagos apkarpymas padeda gyvūnui, tačiau ši pokytis nėra pilnai išgydomas (Amstel, Shearer, 2006).

Slaptojo laminito forma turi gan didelę reikšmę pieninių galvijų pramonėje. Šios ligos formos metu, melžiamoms karvėms vystosi opos. Slapto laminito metu požymiai nėra labai ryškūs. Galima pastebėti atsargų kojų statymą ant pagrindo. Kraujavimas iš pado, gali būti slapto laminito rezultatas. Slapto laminito kilmė nėra pilnai išaiškinta. Manoma, kad didelis angliavandenių kiekis didžiajame prieskrandyje sukelia Streptoccocus spp. ir Lactobacillus spp. bakterijų kiekio didėjimą, kuris sukelia parūgštėjimą prieskrandyje (acidozę). Tai sukelia gramneigiamų mikroorganizmų mirtį ir išlaisvina vazoaktyvius endotoksinus. Didžiojo prieskrandžio uždegimas yra susijęs su acidoze. Acidozė yra vienas iš pagrindinių veiksnių laminitų atsiradimui. Slaptojo laminito gydymas nėra praktiškas. Siekiant apsaugoti karves nuo šios ligos reikėtų tinkamai subalansuoti angliavandeningų, bei koncentruotųjų pašarų kiekį gyvulių racione ir imtis profilaktinių priemonių, kad gyvulius apsaugoti nuo acidozės. (Amstel, Shearer, 2006).

1.6. Didžiojo prieskrandžio alkalozė

Didžiojo prieskrandžio alkalozė karvėms vystosi, kai gyvuliai šeriami prastu silosu, jų racione yra angliavandenių trūkumas, bei dideli baltymingų pašarų ir karbamido kiekiai. Ligos metu didžiojo prieskrandžio turinys pašarmėja. Šeriant karves blogos kokybės pašarais LRR kiekis sumažėja, o didžiojo prieskrandžio pH tampa šarminis. Čia didelę reikšmę turi ir amoniakas, kuris išsiskiria skylant amino rūgštims. Susidaręs amoniakas patenka į kepenis ir kraują. Patekęs į kraują amoniakas gali sukelti organų morfologinius pokyčius (Dryden, 2007).

Sergantiems alkaloze gyvuliams pastebimas pieno kiekio sumažėjimas, išputimas, viduriavimas, apetito sumažėjimas, neatrajojimas, gali susilpnėti prieskrandžių darbas. Prieskrandžių turinys būna rusvos spalvos, turi amoniako kvapą, infuzorijų kiekis yra sumažėjęs, pH – 6,6-8,1.Sergantiems gyvuliams lengva alkalozės forma reikia duoti daugiau stambiųjų pašarų, ir pašarų turtingų angliavandeniais – cukrinių ir pašarinių runkelių, melasos. Jei ligos forma yra ūmesnė, patariama išplauti skrandį, duoti sveikos karvės skrandžio turinio. Per os galima sugirdyti natrio propionato. Patartina naudoti kalcio chlorido, natrio chlorido, magnio oksido, gliukozės intravenines infuzijas (Haskell, 2007).

19

1.7. Didžiojo prieskrandžio išputimas

Didžiojo prieskrandžio išputimas yra susijęs su padidėjusia dujų gamyba ir jų nepasišalinimu iš gyvulio organizmo. Išputimas gali būti pirminės ir antrinės kilmės. Pirminis išputimas gyvulius ištinka, kai jie prisiėda daug greit rūgstančių, sukaitusių, apšalusių pašarų ir putų gamybą skatinančių pašarų. Antrinis išputimas įvyksta, dėl virškinamojo trakto organų paralyžiaus, užsikimšimo, bei dėl persiėdimo augalais, kurie slopina prieskrandžių motoriką. Tai augalai, kurių dideli kiekiai dažniausiai turi toksinį poveikį, vėdrynai, durnaropės, bulvinių šeimos augalai. Išputimas prasideda tada, kai dujos neatsiskiria nuo skysčių ir sudaro putas. Dėl patekusių į prieskrandį prastos kokybės pašarų pradeda vykti spartus rūgimo procesas. Gaminasi dujos, kurios, pakitus rumen turinio klampumui, mažais burbulėliais pasklinda ir turinys virsta vienalyte putota mase. Ši masė pakyla virš stemplės angos, todėl dorzalinėje rumen dalyje susikaupusios dujos negali pasišalinti, todėl didėja spaudimas didžiajame prieskrandyje. Putų kaskart susidaro vis daugiau, todėl visa rumen ir tinklainio ertmė užpildoma putotos masės. Ši masė ir švelnūs pašarai nesužadina atsiraugėjimo, slopina seilių sekreciją. Seilėse esantis mucinas naikina putas. Tačiau ėsdami rasotus pašarus, gyvuliai mažai išskiria seilių. Be to, skysčių perteklius, susidaręs nuo rasotų pašarų, arba gausiai juos pagirdžius, apsemia stemplės atsivėrimo angą. Todėl gyvulys negali atsirūgti ir dar labiau punta. Išputę prieskrandžiai spaudžia diafragmą, kepenis, sunkina kvėpavimą, širdies darbą, kepenų funkcijas (Aland, Madec, 2009).

Didžiojo prieskrandžio išputimo metu, smarkiai padidėja gyvulių pilvo apimtis, kairioji alkiaduobė būna iškilusi. Gyvuliai spardo sau pilvą dairosi į šonus, atsiranda dažnas šlapinimasis ir išmatų šalinimas. Išputusiam gyvuliui gleivinės būna cianotiškos, pulsas ir kvėpavimas padažnėjęs. Atliekant perkusiją girdimas timpaniškas garsas. Negydant šio sutrikimo gyvulys gali nugaišti per 2-3 valandas. Išputimo gydymui galima naudoti medikamentinį arba taikyti chirurginį gydymą. Medikamentinio gydymo metu, reikia įvesti gyvuliui į didįjį prieskrandį zondą, kad pašalinti, ten susikaupusias dujas ir putas. Vėliau per zondą supilti vaistus, kurių sudėtyje yra simetikono tokius, kurie slopina dujų gamybą. Pasirenkant chirurginį gydymą turi būti laikomasi visų aseptikos ir antiseptikos reikalvimų. Vėliau, patempus odą, kairėje alkiaduobėje yra duriamas troakaras į didįjį prieskrandį, tokiu būdu yra pašalinamos dujos. Pradūrus didžiojo prieskrandžio sienelę dujos turi būti išleidžiamos palaipsniui, kad gyvulio neištiktų šokas. Per adatos kaniulę galima supilti į didįjį prieskrandį vaistus, kurie mažina dujų gamybą. Vėliau troakaro kaniulė ištraukiama žaizda sutepama dezinfekciniais tirpalais (Phillip et al., 2011).

20

1.8. Šliužo dislokacija

Šliužo dislokacija, tai virškinamojo trakto liga, kurios metu šliužas pakeičia savo topografinę padėtį. Šliužo dislokacija įvyksta produktyvioms karvėms, kurios gausiai šeriamos koncentratais, kai susilpnėja šliužo motorika ir sustiprėja žarnų peristaltika. Šliužas gali dislokuoti tiek į dešinę, tiek ir į kairę pusę. Šliužo dislokacija į kairę gali įvykti atsiradus šliužo hipotonijai ir sulėtėjus šliužo motorikai. Dėl sulėtėjusios pašaro evakuacijos į plonąsias žarnas šliuže susikaupia didelis kiekis dujų ir pašaro masių. Kadangi šliužo sienelėje, o ypač jos dugno dalyje, yra labai mažai raumeninio audinio, šliužas, slegiamas susikaupusio pašaro masių, pradeda slinkti ir skrandis su piliorine dalimi atsiduria vienas šalia kito. Kaupiantis dujoms, šliužas pamažu pradeda suktis į kairę ir šliužas atsiduria tarp didžiojo prieskrandžio ir kairės pilvo sienos. Ligos pradžioje gyvulį kamuoja pilvo skausmai. Gyvulys netenka apetito, stovi nuleidęs galvą, susikūprinęs, nustoja atrajoti. Tiesiojoje žarnoje gali būti pastos konsistencijos išmatos su krauju. Pulsas, kvėpavimo dažnumas ir kūno temperatūra kinta mažai. Vėliau sveikatos būklė blogėja. Gyvulys gali nesikelti, atsiranda dehidratacijos požymiai (Drivers, 2007).

Dislokacijos į dešinę puse atveju, šliužas randamas tarp žarnų kilpų. Šliužui dislokavus į dešinę pusę karvės nustoja ėsti, sumažėja pieno kiekis, pakinta išmatos, tuštinasi retai, išmatų kiekis nedidelis, o vėliau visai nustoja tuštintis. Šliužas būna išsiplėtęs ir įtemptas dėl jame susikaupusių dujų. Palpuojant dešinį šoną jį galima lengvai apčiuopti. Atlikus kraujo tyrimus pastebima hipochloremija, padidėjęs hemoglobino kiekis, o šlapime – padaugėję baltymų ir bilirubino. Gyvulio būklė esant užsisukimui į dešinę blogėja labai greitai, gyvulys dejuoja, griežia dantimis, blaškosi, diegliuoja (Bowey, Weawer, 2003).

Šliužo dislokacijos gydymas yra chirurginis. Į pilvo ertmę patenkama per kairįjį arba dešinį šonus ir, išleidus iš šliužo dujas, jis atstatomas į vietą, pritvirtinamas prie pilvo sienos. Išleisti iš šliužo dujas reikia palaipsniui, nes per greit išleidus dujas gyvūnas gali patirti šoką. Vėliau būtina kuo greičiau atstatyti prieskrandžių motoriką ir virškinimo procesus. Galima panaudoti sėmenų nuovirą, sveikos karvės didžiojo prieskrandžio turinį. Į veną rekomenduotina švirkšti natrio chlorido, kalio, kalcio ir gliukozės preparatus (Budras et. al., 2011).

1.9. Šėrimo įtaka pieno kokybei

Pieningų karvių reikmės labai didelės, o galimybės suėsti daug pašaro yra ribotos, todėl raciono sausojoje medžiagoje turi būti didelė energijos ir maisto medžiagų koncentracija. Pieno sintetinimui karvės sunaudoja beveik visas medžiagas esančias pašaruose. Vertingu ir kokybišku pašaru šeriamos karvės daug ir geros sudėties pieno. Pieno kiekiui, savybėms, sudėčiai daug įtakos

21 turi racione baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių medžiagų kiekis. Karves šeriant visaverčiu pašaru pieno kokybė ir sudėtis dažniausiai yra optimali (Staniškienė ir kt., 2007).

Prastos kokybės pašaru šeriamų karvių pienas yra blogų juslinių, biocheminių savybių. Sudarant karvių racionus, svarbu atkreipti dėmesį į baltymų, riebalų, angliavandenių ir mineralinių medžiagų sudėtį. Racione esantys riebalai yra svarbūs gyvulio medžiagų apykaitai, bei riebalų sintezei. Didėjant riebalų kiekiui pašaruose, didėja ir pieno riebumas. Pieno sausųjų medžiagų kiekiui, riebumui ir baltymingumui daug įtakos turi pačių riebalų sudėtis. Šeriant karves pašarais, kurių sudėtyje yra nesočios riebalų rūgštys, pieno riebalai būna minkšti, teplios konsistencijos (Dryden, 2007).

Karves šeriant angliavndeningų pašarų dideliu kiekiu, jų piene padaugėja sočiųjų riebalų rūgščių. Racione esant dideliam šakniavaisių kiekiui gali sumažėti pieno riebumas, suprastėti juslinės, bei technologinės savybės (Staniškienė ir kt., 2007). Pieno cheminė sudėtis priklauso nuo mineralinių medžiagų kiekio pašaruose. Esant pakankamam kiekiui jodo, kobalto, vario padidėja primelžiamo pieno kiekis, gerėja pieno kokybė ir technologinės savybės (Urbšienė, 2013).

Šeriant karves geros kokybės silosu, šienu, žolių miltais yra gaunamas vitaminų didesnį kiekį turintis pienas (Dryden, 2007).

Koncentruotųjų pašarų didelis kiekis blogina pieno technologines savybes. Gaunant karvėms daug koncentratų pailgėja pieno koaguliavimo trukmė. Toks pienas netinka sūrių, sviesto gamybai (Staniškienė ir kt. 2007).

Stambieji pašarai yra būtini atrajotojams, jie gerina pieno kokybę. Pakankamas celiuliozės kiekis palaiko piene optimalų riebalų kiekį. Dėl ląstelienos trūkumo karvių didžiajame prieskrandyje sumažėja mikroorganizmų, sulėtėja acto rūgšties sintezė, dėl ko mažėja piene riebalų kiekis (Moran, 2003).

22

2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI

Tyrimui atlikti buvo pasirinkti du ūkiai, Ūkis „A“ ir Ūkis „B“, kurių kryptis yra pieninė galvijininkystė. Kiekviename ūkyje analogiškų grupių principu atrinkta po 30 melžiamų karvių. Karvių sveikatingumui vertinti buvo pasitelkta kraujo biocheminių turimų rezultatai, kurie atlikti 2012 vasario mėn. 1-28 dienomis, ACE ALERA aparatu JAV. Atlikus kraujo biocheminius tyrimus ištirta TP, GLU, AST, ALP, CREA, ALB, PHOS, Ca, TRIG kiekiai kraujyje. Pieno mėginiai ištirti 2012 sausio mėn. 25-26 dienomis, valstybinėje įmonėje „Pieno tyrimai”. Nustatyta pieno riebalų, baltymų, laktozės, urėjos kiekiai piene. Pašarų kokybė įvertinta– 2012 kovo mėn. 15 d, artimosios srities infraraudonųjų spindulių spektrometru (NIRS- 6500), Lietuvos agrarinių ir miškų centro filialo žemdirbystės institute. Tiriant pašarus, buvo įvertinta jų energetinė ir maistinė vertė. Pašarų kokybę apibūdina EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 183/2005. Žaliam pienui ir pieno mėginiams yra taikomi EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAI (EB) Nr. 852/2004, 853/2004.

Gautų rezultatų apdorojimui taikyta „Microsoft Excel” ir „SPSS Statistics” programos. Apskaičiuoti gautų duomenų aritmetiniai vidurkiai, standartiniai nuokrypiai, Pirsono koreliacijos koeficientas. Patikimumo kriterijui (p) nustatyti taikytas Stjudento metodas. Rezultatai laikomi statistiškai patikimais, kai ,p<0,01, p<0,05.

23

2.1. Kraujo mėginio ėmimo metodika

Kraujo mėginiams imti, kiekviename ūkyje buvo atrinkta po dešimt karvių iš kiekvienos grupės. Viso kraujo mėginių ėmimui atrinkta po trisdešimt melžiamų karvių iš kiekvieno ūkio.

Kraujas imamas laikantis aseptikos ir antiseptikos reikalavimų. Pirmiausia, prieš imant kraują turi būti paruošiama kraujo ėmimo vieta, t.y. dezinfekuojamas odos plotas (Sutkevičius, 2003).

Kraujas paimtas iš uodegos vakutainerio ir vakuminių mėgintuvėlių pagalba.

Imant kraują iš uodegos (v. coccygea), karvės uodega verčiama aukštyn ir dezinfekavus dūrio vietą vakutainerio adata smeigiama pašaknio srityje į uodegos vidurį. Paimti kraujo mėginiai turi būti suženklinami, kad būtų įmanomas atsekamumas. Kraujo biocheminiams tyrimams reikalingas kraujo serumas. Kad gauti kraujo serumą, reikalinga paimtą kraują centrifuguoti keletą minučių 2000-3000 aps./min greičiu (Sutkevičius, 2003).

Atskyrus kraujo serumą jis buvo panaudotas kraujo biocheminiams tyrimams atlikti ir nustatyti kraujyje esančių fermentų ir mineralinių medžiagų kiekius. Gavus kraujo biocheminių tyrimų atsakymus, buvo ieškoma kiekvieno rodiklio nuokrypių nuo normos ribų, bei bandoma įsigilinti į jų reikšmes.

24

2.2. Pieno mėginio ėmimo metodika

Pieno mėginiai buvo paimti iš karvių, kurioms buvo atlikti biocheminiai kraujo tyrimai. Prieš paimant pieno mėginį buvo numelžiamos pirmosios čiurkšlės. Pieno mėginys, sudarytas iš kiekvieno tešmens ketvirčio paimant po kelis mililitrus pieno.

Pieno mėginiai imami į vienkartinius pieno mėginių indelius. Mėginio tara, identifikavimo kodas, konteinerio plomba, mėginio tūris ir naudojami konservantai turi atitikti laboratorijose esamus techninius reikalavimus. Vienkartinio naudojimo mėginių indeliai turi būti pagaminti iš sertifikuotos žaliavos. Mėginiai pieno riebalų, baltymų, urėjos, laktozės, somatinių ląstelių kiekiui nustatyti konservuojami konservantais. Kiekvienam paimtam pieno mėginiui užklijuojamas

identifikavimo numeris ir užpildomas lydraštis. Paruošti mėginiai turi būti laikomi ne aukštesnėje

kaip +6 °C. temperatūroje. Į laboratoriją mėginys turi būti pristatytas ne vėliau, kaip per 24 val.

(Staniškienė ir kt., 2007).

Gavus pieno tyrimų atsakymus buvo atlikta detalesnė gautų duomenų analizė, atsižvelgiant į pieno riebalų, baltymų, laktozės ir urėjos kiekius.

25

3.TYRIMŲ REZULTATAI

3.1. Racionų analizė

1 pav. Pašarinių žaliavų kiekis racione. 2 lentelė. Pašarų sudėtis ūkyje „A“

Pašaras Sudėtis

Kvietiniai šiaudai Smulkinti kviečių šiaudai

Šienainis Varpinės žolės

Kukurūzų silosas Smulkinti silosuoti kukurūzai

Koncentratai melžiamoms karvėms

Avižos, džiovinti cukrinių runkelių griežiniai, rapso rupiniai, sojų pupelių rupiniai, NaCl, melasa , papildas – Vitamin Elite BioSpec, kreida, soda, mielės Levucell, apsaugoti riebalai Bergafat 100

Peržvelgę į 1 paveikslėlį galime teigti, kad ūkyje „A“ melžiamų karvių šėrimui yra taikomas pusiau koncentruotasis šėrimo tipas, nes koncentratai sudaro 35 proc. viso raciono. Likusią raciono

26 dalį sudaro silosuoti pašarai (smulkinti silosuoti kukurūzai) – 30 proc., (šienainis) – 20 proc. bei stambieji pašarai (kvietiniai šiaudai) – 15 proc., (p<0,01).

2 pav. Pašarinių žaliavų kiekiai racione.

3 lentelė. Pašarų sudėtis ūkyje „B“

Pašaras Sudėtis

Šienainis Varpinės žolės

Kukurūzų silosas Silosuoti kukurūzai

Mišinys melžiamų karvių šėrimui

Rapsų rupiniai, kvietruginiai miltai, soja, melasa, NaCl, mielės Levocell, Magnio oksidas, grūdainis (traiškyti kukurūzų grūdai su

konservantu), Covarap (Kemp) papildas.

Ūkio „B“ racione esančių pašarų kiekis pavaizduotas 2 pav. Šiame ūkyje karvių šėrimui laktacijos metu taikomas koncentruotasis šėrimo tipas, nes koncentruoti pašarai sudaro 40 proc. viso raciono. Likusią dalį užima silosuotieji pašarai, kukurūzų silosas – 30 proc. ir šienainis – 25 proc., (p<0,01).

27 2 ir 3 lentelėse matome pašarus ir jų sudėtis, kurie naudojami melžiamų karvių šėrimui. Pažvelgus į abiejų ūkių pašarų sudėtį, galima teigti, kad abiejuose ūkiuose stengiamasi naudoti, daugiau riebalų ir baltymų turinčias pašarines žaliavas. Tai pat matome, kad naudojami pašarų papildai, tokie kaip „Vitamin Elite BioSpec“, – vitamininis papildas, Bergafat 100“ – apsaugoti riebalai, „Levocell“ – mielės.

4 lentelė. Bendro raciono mitybinė vertė, ūkyje „A“

SM, kg Anglia-vandeniai, g/kg SM ŽP, g/kg SM ŽB, g/kg SM ŽR, g/kg SM ŽL, g/kg SM NSB, % Cukrus, g/kg SM nŽB, g/kg SM RNB, g/kg SM NEL, MJ/kg SM 26,46 739 62 154 44 184 28 71 154 0 6,92

5 lentelė. Bendro raciono mitybinė vertė, ūkyje „B“

SM, kg Anglia-vandeniai, g/kg SM ŽP, g/kg SM ŽB, g/kg SM ŽR, g/kg SM ŽL, g/kg SM NSB, % Cukrus, g/kg SM nŽB, g/kg SM RNB, g/kg SM NEL, MJ/kg SM 23,34 731 60 158 42 159 26 59 158 0 6,43

Ūkio „A“ ir ūkio „B“ racionų mitybinės vertės matomos 4 ir 5 lentelėse. Pažvelgę į bendrų racionų mitybines vertes, matome, karvių šėrimui yra naudojamos, baltymingas, gana aukštos energetinės vertės pašaras. Energija skirtingų ūkių racionuose skiriasi nedideliu kiekiu. Ūkyje „A“ neto energija laktacijai yra 6,92 MJ/kg SM, o ūkyje „B“ – 6,43 MJ/kg SM., (p<0,01).

Žalių baltymų kiekis ūkio „A“ racione buvo 154 g/kg SM, o ūkyje „B“ didesnis – 158 g/kg SM., (p<0,01). Žalios ląstelienos kiekis didesnis pastebėtas ūkio „A“ racione buvo 184 g/kg SM, o ūkio „B“ – 159 g/kg SM., (p<0,01).

Žalių riebalų, bei žalių pelenų kiekiai abiejuose ūkiuose nežymiai skyrėsi. Žalių pelenų kiekis ūkio „A“ racione buvo 62 g/kg SM, o ūkio „B“ – 60 g/kg SM., (p<0,01). Žalių riebalų didesnis kiekis yra ūkio „A“ racione – 44 g/kg SM, o ūkio „B“ – 42 g/kg SM., (p<0,01). Naudingųjų žalių baltymų didesnis kiekis pastebimas ūkio „B“ pašaruose – 158 g/kg SM). Ruminalinis azoto balansas (RNB) ūkių racionuose buvo labai žemas – 0,0 g/kg SM, (norma – 10-50 g/kg SM). Angliavandenių ir cukraus didesni kiekiai nustatyti ūkio „A“ pašaruose. Ūkio „A“ racione angliavandenių kiekis buvo 739 g/kg SM, cukraus – 71 g/kg SM, o ūkio „B“ bendrame racione angliavandenių buvo 731 g/kg SM, cukraus – 59 g/kg SM., (p<0,01).

28

3.2. Kraujo tyrimų rezultatai

3.pav. Biocheminiai kraujo rodikliai

Trečiame paveikslėlyje pavaizduotas tirtų karvių kiekis, kurioms pastebėti kraujo rodiklių nuokrypiai nuo fiziologinės normos ribų. Pažvelgus į kraujo tyrimo rezultatus, galima teigti, kad ūkyje „A“ trylikai iš trisdešimties tirtų karvių bendrų baltymų (TP) kiekis kraujyje viršijo normos ribas. Kraujo tyrimo metu nustatytas TP kiekis buvo nuo 80,6 iki 95,3 g/l, (norma – 50-80 g/l).

Šlapalo kiekio (BUN) padidėjamas ūkyje pastebėtas šešioms karvėms. Nustatytas BUN kiekis

kraujyje buvo nuo 5,1 iki 5,7 mmol/l, (norma – 3,5-5,0 mmol/l).

Aspartato aminotransferazė (AST) padidėjusi vienuolikai karvių, kurioms AST kiekis kraujyje yra nuo 81 iki 120,2 TV/l, (norma iki 80TV/l).

Šarminė fosfatazė (ALP) virš normos ribų nustatyta trylikai karvių. ALP kiekis kraujyje buvo nuo 109 iki 220 TV/l, (norma iki 100TV/l).

Ūkyje „A“ kalcio (Ca) kiekio sumažėjimas kraujyje, buvo penkioms karvėms. Nustatytas Ca kiekis – nuo 1,88 iki 2,17 mmol/l, (norma – 2,2-2,9 mmol/l).

Fosforo (PHOS) kiekio sumažėjimas pastebėtas vienai karvei – 1,58 mmol/l, (norma – 1,6-2,3 mmol/l).

Gliukozės koncentracijos sumažėjimas kraujyje buvo keturioms karvėms. Gautas GLU kiekis – 2,2-2,3 mmol/l, (norma – 2,5-3,5 mmol/l).

29 4.pav. Biocheminiai kraujo rodikliai

Ketvirtame paveikslėlyje matome ūkyje „B“ tirtoms karvėms pasireiškusius kraujo rodiklių nuokrypius nuo normos ribų. Šiame ūkyje, bendrų baltymų kiekis viršytas dešimčiai iš trisdešimties tirtų karvių. TP gautas rezultatas buvo nuo 81,8 g/l iki 95,8 g/l, (norma – 50-80 g/l).

Aspartato aminotransferazė (AST) – padidėjusi dvidešimt vienai karvei. Gautas AST – 92,3 iki120 TV/l, (norma iki 80 TV/l).

Fosforo kiekio sumažėjimas pastebėtas šešių karvių kraujyje nuo 1,36 iki 1,58, (norma – 1,6-2,3 mmol/l).

Šlapalo padidėjęs kiekis ūkyje „B“ buvo keturioms karvėms. Gautas BUN – 5,2-6,2 mmol/l,

(norma – 3,5-5,0 mmol/l).

Šarminė fosfatazė normos ribas viršijo dvylikai karvių, kurioms ALP nustatyta nuo 118-241 TV/l, (norma iki 100 TV/l).

Gliukozės (GLU) sumažėjusi koncentracija kraujyje buvo nustatyta nuo 2,1-2,4 mmol/l, trims karvėms, (norma – 2,5-3,5 mmol/l).

Sumažėjęs kalcio kiekis pasireiškė septynioms karvėms. Nustatytas sumažėjęs Ca kiekis buvo nuo 2,12 iki 1,84 mmol/l, (norma – 2,2-2,9 mmol/l).

Trigliceridai (TRIG) viršijo normą tik ūkio „B“ karvių kraujyje. Šiame ūkyje iš trisdešimt tirtų karvių trigliceridų norma viršyta keturioms. TRIG kiekis buvo 0,66-0,73 mmol/l, (norma – 0,17-0,5 mmol/l).

30 Kreatinino (CREA), albuminų (ALB), alanino amino transferazės (ALT) koncentracijos tirtų karvių kraujyje buvo fiziologinės normos ribose.

Nustatyta, kad ūkyje „A“ padidėjęs TP kiekis kraujyje buvo 43 proc karvių, o ūkyje „B“ – 33 proc.

Šlapalo (BUN) kiekis ūkyje „A“ viršytas 20 proc , o ūkyje „B“ 13 proc.tirtų gyvulių. AST ūkyje „A“ viršijo normą 36 proc., o ūkyje „B“ 70 proc. karvių.

ALP padidėjęs kiekis ūkyje „A“ nustatytas 43 proc., o ūkyje „B“ – 40 proc., karvių. Trigliceridų kiekis viršytas tik ūkyje „B“. TRIG virš normos ribų buvo 13,3 proc. karvių. Gliukozės kiekio sumažėjimas ūkyje „A“ pastebėtas 10 proc., o ūkyje „B“ 13 proc. karvių. Ca sumažėjęs kiekis, 23 proc. karvių nustatytas ūkyje „B“, o 17 proc. kalcio kiekio sumažėjmas pastebėtas ūkyje „A“.

Fosforo sumažėjęs kiekis „A“ ūkyje buvo 3 proc. karvių, o ūkyje „B“ 20 proc. karvių nesiekė fiziologinės normos.

Gauti kraujo tyrimų rezultatai yra statistiškai patikimi, kai p<0,01.

5 pav. Kraujo fermentų ir mineralinių medžiagų koreliacija

5 paveikslėlyje pavaizduota ūkio „A“ kraujo serumo fermentų ir mineralinių medžiagų koreliacija. Kaip matyti, ūkyje „A“ didžiausias neigiamas ryšys pasireiškė tarp ALB ir TRIG, tarp TRIG ir GLU (r= -0,51 – (-0,53); p<0,01).

31 Didžiausia vidutinė teigiama koreliacija buvo tarp CREA ir ALB, tarp BUN ir ALP (r=0,40 – 0,46; p<0,01).Mažiausias neigiamas koreliacijos koeficientas buvo nustatytas tarp PHOS ir ALT (r= -0,37; p<0,01).

Teigiamas silpnas ryšys nustatytas – tarp AST ir GLU (r= 0,39; p<0,01).

6 pav. Kraujo fermentų ir mineralinių medžiagų koreliacija

Ūkyje „B“ kraujo fermentų ir mineralinių medžiagų koreliacija skyrėsi nuo ūkio „A“ koreliacijos rezultatų. Didžiausias teigiamas ryšys nustatytas – tarp BUN ir ALB (r=0,55), tarp AST ir ALP (r=0,54), bei BUN ir ALP (r=0,52), (p<0,01). Silpniausias teigiamas ryšys buvo tarp CREA ir ALB (r=0,44, p<0,01).

Didžiausias neigiamas koreliacijos koeficientas buvo tarp PHOS ir ALT (r= -0,55), o mažiausias neigiamas tarp ALT ir GLU (r= -0,38; p<0,01).

32

3.3.Pieno tyrimų rezultatai

7 pav. Pieno riebalų ir baltymų kiekis

Ūkyje „A“ vidutiniškai iš karvės primelžiama per dieną 19,5 kg pieno, o per metus – 7115,5 kg. Ūkyje „B“ dienos primilžis iš karvės, vidutiniškai svyruoja nuo 18,5 kg iki 18,8 kg pieno. Šiame ūkyje iš karvės apytiksliai primelžiama 6862 kg pieno per metus.

Kaip matyti, 7 paveikslėlyje yra pavaizduota pieno riebalų, baltymų kiekiai tirtų karvių piene.

Ūkyje „A“ tirto pieno riebumas buvo 4,25 proc., baltymingumas – 3,29 proc., o riebalų ir baltymų

santykis – 1,29:1 , (p<0,05). Ūkyje „B“ pieno riebalų kiekis siekė 3,96 proc., baltymų – 3,59 proc.,

riebalų ir baltymų santykis – 1,1:1, (p<0,05). Pažvelgus į rezultatus galima teigti, kad ūkyje „A“

pieno riebalų vidurkis yra didesnis, negu ūkyje „B“, tačiau ūkio „B“ piene yra didesnis baltymų kiekis.

33 8 pav. Laktozės ir urėjos kiekis.

Tirto pieno laktozės ir urėjos kiekiai pavaizduoti 8 paveikslėlyje. Ūkio „B“ karvių tirtame

piene urėjos kiekis buvo 32 mg%, o laktozės – 4,36 proc., (p<0,05). Ūkyje „A“ pieno urėjos kiekis

buvo mažesnis – 27 mg%, negu „B“ ūkio tirtame piene, tačiau didesnis laktozės kiekis nustatytas

ūkyje „A“ – 4,59 proc., (p<0,05).

9 pav. Pieno rodiklių tarpusavio koreliacija

Kaip matome 9 pav. pavaizduota ūkio „A“ pieno rodiklių tarpusavio koreliacija. Didžiausia teigiama, stipri koreliacija buvo tarp pieno riebalų ir baltymų (r=0,8; p<0,05). Teigiamas, silpnas koreliacijos koeficientas nustatytas tarp pieno riebalų ir urėjos, bei tarp pieno baltymų ir urėjos (r=0,2-0,25; p<0,05).

34

Didžiausia, stipri neigiama koreliacija nustatyta tarp pieno baltymų ir laktozės (r= -0,82; p<0,05). Vidutinė neigiama koreliacija buvo tarp pieno riebalų ir laktozės (r= -0,56; p<0,05).

10 pav. Pieno rodiklių tarpusavio koreliacija.

Ūkio „B“ koreliacijos rezultatai pavaizduoti 10 pav. Čia didžiausias teigiamas ryšys nustatytas tarp pieno riebalų ir baltymų (r= 0,72; p<0,05). Tarp pieno baltymų ir laktozės, bei tarp pieno riebalų ir laktozės nustatytas silpnas teigiamas ryšys (r= 0,21-0,22-0,23; p<0,05).

35

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Mityba turi daugiau įtakos melžiamų karvių sveikatingumui pieno kokybei ir reprodukcijai, nei kiti rodikliai, pvz.: genai. Genetiniai veiksniai nulemia tik 20 proc. karvių atsparumo alimentinės kilmės ligoms, pieno primilžiams. Likusią svarbią vietą užima karvių mityba ir zoochigieninės sąlygos (Tisch, 2006). Karvių pašarų kokybę ir mitybinę vertę nulemia energijos, baltymų, riebalų, mineralų kiekis esantis pašare (Jeroch ir kt., 2010).

Atsižvelgiant į ūkio „A” pašarų analizės rezultatus, galima pastebėti, kad šio ūkio bendrame

racione yra didesni angliavandenių ir cukraus kiekiai (739 g/kg SM, cukraus – 71 g/kg SM,

p<0,01), nei ūkyje „B“ (731 g/kg SM, cukraus – 59 g/kg SM, p<0,01), o pažvelgus į pieno rezultatų

duomenis – didesni ir primilžiai (7115,5 kg per metus), nes angliavandeniai, tai viena iš pagrindinių

medžiagų apykaitos energijos (AE) ir neto energijos laktacijai (NEL) poreikių patenkinimui. Pažvelgus į abiejų ūkių racionų mitybines vertes, galima pastebėti, kad ūkyje „A“ karvių šėrimui

naudojami, aukštesnės energetinės, vertės (NEL – 6,92 MJ/g SM, p<0,01) pašarai, nei ūkyje „B“ –

(NEL – 6,43 MJ/kg SM, p<0,01), nes siekiama gauti, kuo didesnius pieno primilžius. Palmquist D. ir Conrad H. (2003), teigia, kad šeriant karves angliavandeningais, aukštos energetinės vertės pašarais, sparčiai didėja pieno kiekiai.

Tai pat galime matyti, kad ūkyje „A“ karvių šėrimui naudojami pašarų papildai, kurių sudėtyje yra, mielių, apsaugotų riebalų, mineralinių medžiagų. Pašarų papildai į racionus įtraukiami produktyvioms karvėms, kad gauti didesnius pieno kiekius, bei užkirsti kelią medžiagų apykaitos ligų pasireiškimui. Moran J. (2010), teigia, kad mielės padeda daugintis ląstelieną skaidantiems mikroorganizmams, gerina augimo sąlygas laktatą skaidančioms bakterijoms, todėl neleidžiama padidėti rūgštingumui prieskrandyje, išsivystyti acidozei. Tai pat galime pritarti Serjen K. ir kitiems autoriams (2008), nes jų teigimu, apsaugoti riebalai pasisavinami lengviau, todėl gaunamas didesnis energijos kiekis, o esant pakankamam energijos kiekiui jos užtenka ir organizmo reikmėms, ir pieno sintezės poreikiams patenkinti.

Vertinant karvių šėrimą abiejuose ūkiuose, drįsčiau teigti, kad ūkyje „A” karvių mityba

subalansuota teisingiau, nes racione yra stambiųjų pašarų – (15 proc., p<0,01). Pasak Baranausko ir

kitų autorių (2009), nors stambieji pašarai yra virškinami sunkiau, jie būtini atrajotojų mityboje, kadangi skatina prieskrandžių veiklą, juose reikalingų mikroorganizmų atsiradimą, mažina galimybę gyvuliui susirgti virškinamojo trakto ligomis.

RNB ūkyje „A” ir „B“ buvo 0,0 g/kg SM, (p<0,01). RNB balansas parodo azoto kiekį didžiajame prieskrandyje. Azotas būtinas didžiojo prieskrandžio organizmų veiklai. Bendrame racione RNB turi būti teigiamas, norma – 10-50 g/kg SM. Taigi galime sutikti su Kulpiu J. ir

36 Stankevičiumi R., (2010), nes jie teigia, kad per mažas RNB racione parodo, didžiajame prieskrandyje skaidomų baltymų ir nesuskaldytų baltymų nesuderintą santykį.

Atsižvelgiant į kraujo tyrimų rezultatus pastebime, kad bendri baltymai, aspartato amino transferazė, šarminė fosfatazė ir trigliceridai buvo daugiausiai pakitę kraujo rodikliai abiejuose ūkiuose. Siejant kraujo tyrimų rezultatus su karvių racionais galima pamatyti akivaizdžią kraujo fermentų padidėjimo priežastį, nes jų kiekio padidėjimą kraujyje lemia gausus gaunamų baltymų ir koncentruotų pašarų kiekis. AST aspartatamino transferazės ryškus pokyčiai buvo ūkyje „B”. Šiame ūkyje AST padidėjimas buvo nustatytas 70 proc. tirtų karvių, p0<0,01. Šarminės fosfatazės, ALP kiekio padidėjimai buvo nustatyti 43 proc. tirtų karvių, p<0,01. Trigliceridų kiekis buvo padidėjęs 30 proc. karvių, p<0,01. Anot (Bogin et al., 2007) TRIG, ALP, TP ir AST kiekio padidėjimas kraujyje gali būti pastebimas sergant virškinamojo trakto ir medžiagų apykaitos ligomis, tokiomis

kaip kepenų lipidozė, ketozė, o šių ligų priežastys melžiamoms karvėms dažnai yra alimentinės

kilmės. Taigi, iš kraujo tyrimo rezultatų galime daryti prielaidą, kad dėl per didelio baltymų ir koncentruotų pašarų kiekio tiek ūkyje „B“, tiek ir ūkyje „A“ yra netinkamai subalansuoti karvių racionai.

Aptariant pieno tyrimų rezultatus, galime pasakyti, kad didelę reikšmę turi pieno riebalų ir baltymų santykis. Remiantis literatūra, Antanaitis R. ir kt. (2012), teigia, kad pieno riebalų ir baltymų santykis yra vienas svarbesnių rodiklių, pagal kurį galima spręsti apie medžiagų apykaitos ligas ir sutrikimus. Optimalus pieno riebalų ir baltymų santykis santykis yra 1,2 proc. Jeigu gautas santykis yra mažesnis, nei 1 proc., tokiu atveju galime įtarti, kad karvė serga acidoze. Pažvelgę į ūkių „A“ ir „B“ piene esantį pieno riebalų ir baltymų santykį galime teigti, kad karvių sergančių acidoze šiuose ūkiuose nėra, nes riebalų ir baltymų santykis ūkyje „A“ buvo 1,1:1, o ūkyje „B“ – 1,29:1 (p<0,05).

Abiejų ūkių piene yra pastebimas laktozės trūkumas – 4,36-4,59 proc, p<0,05, (norma – 4,7 proc.), todėl galime teigti, kad karvės su pašaru gauna per mažai energijos. Anot R. Antanaičio ir kt. (2012), mažesnis pieno laktozės kiekis atspindi gliukozės kiekį kraujyje, o sumažėjęs laktozės kiekis piene rodo, kad yra energijos stygius.

Urėjos kiekio padidėjimas pastebėtas ūkyje „B“ – 32 mg%, p<0,05, (norma iki 25 mg%). Tai rodo per didelį baltymingų pašarų kiekį. Antanaitis R. ir kiti autoriai (2012) teigia, kad pieno urėja yra svarbi ne tik diagnozuojant ligas, bet ir vertinant karvių šėrimo efektyvumą. Jei piene urėjos nustatoma 30 mg% reiškia, kad karvės gauna labai baltymingus pašarus.

37

5. IŠVADOS

 Ūkyje „A“ karvių šėrimui taikomas pusiau koncentruotas (koncentratai susdaro – 35 proc.)

šėrimo tipas, o ūkyje „B” – koncentruotasis (koncentratai sudaro – 40 proc.), p<0,01.

 Ūkio „A“ pašarai energetiniu atžvilgiu (NEL – 6,92 MJ/g SM) yra vertingesni, nei ūkio „B“

(NEL – 6,43 MJ/kg SM) p<0,01.

 Atsižvelgiant į TP, ALP, ALT, TRIG fiziologinių normų viršijimą, pasireiškusį 33 proc – 70

proc., (p<0,01) karvių, galime daryti išvadą, kad ūkiuose, melžiamoms karvėms yra sutrikusi medžiagų apykaita.

 Vertingesnis pienas, turintis didesnį riebalų kiekį – 4,25 proc.,( p<0,05) yra ūkio „A“ karvių.

 Atsižvelgiant į esantį RNB kiekį – 0,0 g/kg SM, (p<0,01), darome išvadą, kad ūkio „A“ ir „B“

racionai – pilnai nesubalansuoti, nes nėra suderintas didžiajame prieskrandyje skaidomų ir

neskaidomų baltymų kiekis.

 TP kiekio (33 proc. – 43 proc., p<0,01) padidėjimas kraujyje parodė per didelį baltymų kiekį

karvių racionuose.

 Piene esantis laktozės kiekis (nuo – 4,36 iki 4,59 proc., p<0,05) parodė, kad ūkių pašaruose

yra per mažas energijos kiekis.

 Padidėjęs urėjos kiekis piene – (32 mg%, p<0,05) atskleidė, kad ūkyje „B“ karvių šėrimui

naudojami per didelio baltymingumo pašarai.

 Mityba melžiamoms karvėms yra vienas svarbiausių veiksnių, nes iš visų atliktų tyrimų galima padaryti išvadą, kad netinkamas šėrimas duoda blogus rezultatus produkcijos ir sveikatingumo atžvilgiu.