Arklių lėtinė obstrukcinė plaučių liga. Kraujo ląstelių morfologijos bei kraujo dujų tyrimų rezultatų įvertinimas prieš ir po aerozolinės terapi

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Jurgita Norvaišaitė

Arklių lėtinė obstrukcinė plaučių liga. Kraujo ląstelių

morfologijos bei kraujo dujų tyrimų rezultatų įvertinimas prieš

ir po aerozolinės terapijos taikymo ultragarsiniu inhaliatoriumi

Equine recurrent airway obstruction. Blood cells morphology

and blood gas evaluations before and after aerosol therapy with

ultrasound nebuliser

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. dr. Audrius Kučinskas

2

DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Arklių lėtinė obstrukcinė plaučių liga. Kraujo ląstelių morfologijos bei kraujo dujų tyrimų rezultatų įvertinimas prieš ir po aerozolinės terapijos taikymo ultragarsiniu inhaliatoriumi“

1.1 Yra atliktas mano pačios: Jurgitos Norvaišaitės

1.2 Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ar užsienyje

1.3 Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) Jurgita Norvaišaitė (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) Jurgita Norvaišaitė (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) Prof. dr. Audrius Kučinskas (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data ) (katedros vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimų komisijos įvertinimas

(data) (gynimo komisijos sekretorės(-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

3

TURINYS

1.1. Lėtinė obstrukcinė plaučių liga ... 9

1.2. Lėtinės obstrukcinės plaučių ligos etiologija ... 10

1.3. Lėtinės obstrukcinės plaučių ligos patogenezė ... 11

1.3.1. Uždegimas ir imunologinis atsakas ... 13

1.3.2. Bronchokonstrikcija... 14 1.3.3. Gleivių produkcija ... 14 1.3.4. Hipoksemija ... 15 1.3.5. Oksidacinis stresas ... 15 1.4. Klinikiniai simptomai ... 16 1.5. Diagnozė ... 18 1.6. Gydymas ... 20 1.6.1. Aerozolinė terapija ... 22

1.6.2. Bronchus plečiantys vaistai, jų farmakodinamika ir šalutiniai poveikiai ... 25

1.6.3. Gliukokortikoidai, jų farmakodinamika ir šalutiniai poveikiai ... 26

1.7. Profilaktika ... 28

2. Darbo metodika ir organizavimas ... 30

2.1. Bandymų vieta, sąlygos, grupių sudarymas ... 30

4

4. Rezultatų aptarimas ... 44

Išvados ... 46

Padėka... 47

5

Santrumpos

pH - vandenilio potencialas.

pCO2 - parcialinis anglies dioksido slėgis. cTCO2 - benrasis anglies dioksido slėgis. cHCO3 - bikarbonatai.

pO2 - parcialinis deguonies slėgis. cSO2 - deguonies saturacija.

Lac - laktatai. Na++ - natrio jonai. Glu - gliukozė.

WBC - bendra leukocitų koncentracija.

MCHC - vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija. RBC - eritrocitai.

PLT - trombocitai. HGB - hemoglobinas. HCT - hematokritas.

MCV - vidutinio eritrocitų tūris.

MCH - vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite. mRNR - matricinė ribonukleininė rūgštis.

6

SANTRAUKA

Aerozolinė terapija, lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems arkliams, nėra labai dažnai taikomas gydymo būdas Lietuvoje, tačiau ši terapija yra plačiai taikoma kitose šalyse. Aerozolinė terapija yra efektyvus arklių lėtinės obstrukcinės plaučių ligos gydymo būdas.

Darbo tikslas: Šio darbo tikslas yra nustatyti bronchus plečiančių preparatų, kaip salbutamolio

ir gliukokortikoidų preparatų, kaip deksametazono, aerozolinės terapijos įtaką, lėtine obstrukcine plaučių liga sergančių arklių kraujo dujoms ir kraujo ląstelių morfologijai.

Metodai: Tyrimui buvo atrinkti šeši arkliai, kurių amžius yra nuo 5 iki 18 metų. Visi arkliai

buvo laikomi vienodomis sąlygomis. Arkliai buvo suskirstyti į dvi grupes: į pirmąją grupę buvo atrinkti trys arkliai (n=3), su klinikiniais lėtinės obstrukcinės plaučių ligos simptomais. Visiems pirmojoje grupėje esantiems arkliams anksčiau buvo diagnozuota lėtinė obstrukcinė plaučių liga. Į kontrolinę grupę buvo atrinkti trys sveiki arkliai (n=3), kuriems niekada nebuvo pasireiškusios kvėpavimo takų ligos.

Aerozolinė terapija buvo taikoma vieną kartą per dieną, septynias dienas iš eilės. Pirmiausia buvo inhaliuojamas salbutamolis, o tada - deksametazonas. Kontrolinės grupės arkliai nebuvo gydomi. Kraujo tyrimai pirmosios grupės arkliams buvo imami prieš taikant aerozolinę terapiją ir po septynių dienų aerozolinės terapijos taikymo. Antrosios grupės arkliams kraujo tyrimai buvo imami vieną kartą. Kraujo dujų tyrimas buvo atliekamas iš karto po kraujo paėmimo, Epoc kraujo dujų analizatoriumi. Kraujo morfologiniai tyrimai atlikti Abacus Junior Vet analizatoriumi. Tyrimai buvo atlikti Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijos, Veterinarijos fakultete.

Rezultatai: Rezultatai parodė, kad aerozolinė bronchus plečiančių vaistų ir gliukokortikoidų

terapija yra efektyvus arklių lėtinės obstrukcinės plaučių ligos gydymo metodas. Gydymo efektyvumą parodo tai, kad po gydymo sumažėjo parcialinis anglies dioksido slėgis (pCO2), bendrasis anglies dioksido slėgis (cTCO2), bikarbonatų (cHCO3) koncentracija. Gydymo efektyvumą taip pat parodo padidėjęs parcialinis deguonies slėgis (pO2) ir deguonies saturacija (cSO2). Hemoglobino (HGB), hematokrito (HCT) ir vidutinė eritrocitų hemoglobino (MCH) koncentracija taip pat padidėja.

Raktiniai žodžiai: aerozolis, gliukokortikoidai, bronchodilatatoriai, lėtinė obstrukcinė plaučių

7

SUMMARY

Equine aerosol therapy for treating recurrent airway disease in horses is not a very common therapy used in Lithuania, but it is widely used in other countries. It is a very effective way of treating horses in crisis with reccurent airway disease.

Aim of the study: The aim of this study was to establish, how the results of blood gas and

blood cell morphology change after an aerosol bronchodilator such as salbutamol and the use of glucocorticoid such as dexamethazone for therapy on horses with recurrent airway disease.

Methods: There were six horses in this study, 5 - 18 years of age, and they were kept under the

same conditions. The horses were divided into two groups: the first group was made up of three horses (n = 3), previously diagnosed with recurrent airway disease. At the time of the study they had clinical signs of the disease. The control group were also made up of three horses (n = 3), who have never been diagnosed with respiratory diseases.

Horses from the first group, were treated with aerosol salbutamol and dexamethasone for a week, once a day, with an ultrasound nebulizer. Horses from the control group were not treated.

Blood samples from the horses of the first group were taken before aerosol therapy and after a one week period of therapy blood samples were drawn again for comparison. Blood samples from the control group were taken once. Blood gas tests were carried out with an Epoc blood analyzer and blood cell morphology was carried out with Abacus Junior Vet analyzer at Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Faculty of Veterinary Medicine.

Results: The test results showed, that aerosol bronchodilator and glucocorticoid therapy is an

effective way of treating horses with recurrent airway disease. The effective nature of the study shows decreased values of carbon dioxide partial pressure (pCO2), total concentration of carbon dioxide (cTCO2), and the concentration of bicarbonate (cHCO3). Effectiveness of therapy was also illustrated by the increased values of the partial pressure of oxygen (pO2) and oxygen saturation (cSO2). The concentration of hemoglobin (HGB), hematocrit (HCT), mean corpuscular volume (MCV) and mean corpuscular hemoglobin (MCH) also increase showing signs of improvement.

8

ĮVADAS

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga yra viena dažniausiai pasitaikančių kvėpavimo takų ligų pasaulyje (Dunkel et al., 2009), pasireiškianti uždegimu ir grįžtama apatinių kvėpavimo takų obstrukcija (Hotchkiss et al., 2007). Ši liga pasireiškia suaugusiems arkliams (Van Erck-Westergren et al., 2013; Camargo et al., 2008; Sandersen et al., 2011), šeriamiems dulkančiu šienu (Herszberg et al., 2006; Camargo et al., 2008).

Pirmą kartą lėtinė obstrukcinė plaučių liga buvo apibūdinta daugiau nei prieš 2000 metų. Dabar ligos paplitimas įvairiose pasaulio vietose siekia net 55 proc. (Moran, Folch, 2011).

Bronchus plečiančių vaistų ir kortikosteroidų aerozolinės terapijos taikymas turėtų tapti dažna procedūra gydant arklius, sergančius kvėpavimo takų ligomis. Aerozolinė terapija – tai gydymo metodas, kurio metu vaistai patenka tiesiai į kvėpavimo takus, tai leidžia sumažinti jų dozę, greičiau pasireiškia laukiamas rezultatas ir iki minimumo sumažinamas šalutinių poveikių pasireiškimas (Lekeux, Duvivier, 2001). Yra sukurti specialūs inhaliatoriai su vožtuvais, kontroliuojančiais pacientų įkvėpimo intensyvumą, kad būtų užtikrina, jog su kiekvienu įkvėpimu vaistai pateks tiesiai į plaučius (Corley, Stephen, 2008).

Kadangi sergant dauguma kvėpavimo takų ligų reikia dažnai naudoti vaistus, aerozolinės terapijos taikymas leidžia arklių savininkams ir žirgų prižiūrėtomas tęsti paskirtą gydymą (Lekeux, Duvivier, 2001).

Didelis šios ligos paplitimas visame pasaulyje rodo jos aktualumą, o norint įsitikinti aerozolinės terapijos efektyvumu, mano magistrinio baigiamojo darbo tikslas yra nustatyti aerozolinės terapijos įtaką lėtine obstrukcine plaučių liga sergančių arklių kraujo dujoms ir kraujo ląstelių morfologijai.

Uždaviniai:

1. Atlikti lėtinės obstrukcinės plaučių ligos, bronchus plečiančių preparatų ir gliukokortikoidų poveikio obstrukcinei plaučių ligai literatūrinę analizę.

2. Atlikti aerozoliniais bronchus plečiančiais vaistais ir gliukokortikoidais gydytų, lėtine obstrukcine plaučių liga sergančių arklių, kraujo dujų tyrimus.

3. Atlikti aerozoliniais bronchus plečiančiais vaistais ir gliukokortikoidais gydytų, lėtine obstrukcine plaučių liga sergančių arklių, kraujo ląstelių morfologijos tyrimus.

4. Palyginti kraujo dujų ir kraujo ląstelių morfologijos pokyčius prieš ir po aerozolinės terapijos atlikimo ultragarsiniu inhaliatoriumi.

9

1.

LITERATŪROS APŽVALGA

1.1.

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga – tai alerginė, uždegiminė ir obstrukcinė kvėpavimo takų liga (Lanz et al., 2013; Reid et al., 2009), panaši į žmonių astmą (Léguillette, 2003). Šiai ligai būdingi priepuoliai, pasireiškiantys ūmia kvėpavimo takų obstrukcija, kurią lydi ligos remisijos periodai (Moran, Folch, 2011).

Arkliams buvo nustatytos dvi skirtingos lėtinės obstrukcinės plaučių ligos formos (Mujahid et al., 2011): su arklidėmis susijusi ir dažnai pastebima arklidėse laikomiems bei šeriamiems šienu arkliams, ir su vasaros ganyklomis susijusi vasaros ganyklų lėtinė obstrukcinė liga, kuri dažniau pasitaiko ganomiems ganyklose arkliams (House, 2010).

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga charakterizuojama lėtiniu kvėpavimo takų uždegimu, kvėpavimo takų hiperjautrumu (Treonze et al., 2009), neutrofilų susikaupimu plaučiuose (Rickards et al., 2004), padidėjusia gleivių gamyba ir bronchospazmais, kvėpavimo takų susiaurėjimu (bronchokonstrikcija) (House, 2010; House, 2012), kuri susilpnėja dėl β 2-adrenerginių agonistų ir

kortikosteroidų veikimo (Herszberg et al., 2006). Jai taip pat būdingas žymus neutrofilinis uždegimas ir padidėjusi INF-γ produkcija tiek bronchuose, tiek sistemos lygyje. Nuo TNF-α per didelė s produkcijos sistemos lygyje priklauso ligos sunkumas (Moermans et al., 2011).

Vasaros ganyklų lėtinė obstrukcinė liga kliniškai nesiskiria nuo su arklidėmis susijusios lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (Robinson, 2001), tačiau ji dažniau pasireiškia pietiniuose kraštuose, kur visus metus arkliai ganomi ganyklose (Léguillette, 2003). Ją sukelia įvairios sporos, esančios žolėje (Rush, Grady, 2008).

Problemos gali būti sezoniškos (Robinson, 2001). Susijusi su arklidėmis lėtinė obstrukcinė plaučių liga dažniausiai pasireiškia žiemą ir pavasarį, o su ganyklomis susijusios lėtinės obstrukcinės plaučių ligos sunkiausi simptomai pasireiškia vasarą ar ankstyvą rudenį (House, 2010).

10

1.2.

Lėtinės obstrukcinės plaučių ligos etiologija

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga nėra dabartinių laikų liga (Léguillette, 2003). Pirmą kartą lėtinę obstrukcinę plaučių ligą paminėjo Aristotelis 333 m.pr.m.e., apibūdinęs “dusulio vagą” arkliams su obstrukcinėmis kvėpavimo takų problemomis. 1656 m. Markham susiejo lėtinę obstrukcinę plaučių ligą su arklių laikymu arklidėse (Moran, Folch, 2011). Dvidešimtojo amžiaus pradžioje lėtinė obstrukcinė plaučių liga jau buvo siejama su arklių šėrimu nekokybišku šienu. Tais laikais buvo manoma, kad tai susiję su dideliu sušeriamo šieno kiekiu, nes jis stipriai apkrauna žarnyną ir dėl to spaudžiama diafragma, kuri sukelia kvėpavimo nepakankamumą. Vėliau buvo nustatytas ryšys tarp šieno, plaučių bronchokonstrikcijos, uždegimo ir hiperjautrumo reakcijos (Léguillette, 2003).

Buvo nustatyta, kad Faenia rectivirgula (anksčiau vadinta Micropolyspora faeni) sporos dalyvauja lėtinės obstrukcinės plaučių ligos patogenezėje (Léguillette, 2003). Buvo įrodyta, kad įkvėpus vandeninių Aspergillus fumigatus ar Feania rectivirgula ekstraktų, pasireiškia neutrofilinis plaučių uždegimas ir plaučių disfunkcija asiptominiams lėtinė obstrukcinė plaučių liga sergantiems arkliams, bet ne kontroliniams arkliams (Robinson, 2001). Endotoksinų įkvėpimas taip pat gali sukelti kvėpavimo takų neutrofiliją (Léguillette, 2003).

Ankstesni tyrimai parodė, kad lėtinė obstrukcinė plaučių liga yra sukeliama hiperjautrumo reakcijos į įkvėptas dulkes, esančias šiene ir šiauduose: odos testai, plaučių bandymai ir in vitro histamino atsipalaidavimo bandymai įrodė, kad Aspergillus fumigatus, Faenia rectivirgula, Alternatia spp. ir Mucor spp. yra įtraukti į lėtinės obstrukcinės plaučių ligos etiologiją (Tahon et al., 2009). Svarbūs alergenai – Alternaria alternata, Aspergillus fumigatus, Cladosporium mix., Mucor mucedo,

Penicillium notatum; erkutės – Dermatophagoides (D.) pteronyssinus, D. farinae, Lepidoglyphus

destructor, Tyrophagus putrescentiae; žolės – Dactylis glomerata, Phleum pratense, Lolium perenne;

grūdai – Secale cereale; medžiai – Olea europaea; piktžolės – Parietaria judaica (Tilley et al., 2012). Dažniausi aplinkos faktoriai, sukeliantys kvėpavimo takų obstrukcijos priepuolį lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems arkliams (Rush, Grady, 2008) yra organinės dulkės (Lanz et al., 2013), sporos ir endotoksinai, randami šiene ir šiauduose (House, 2010), bei amoniako garai (Robinson, 2001). Kadangi arklidėse yra didelis kiekis organinių dulkių, tai arklių laikymas jose yra vienas iš svarbiausių ligą sukeliančių faktorių (Cornelisse et al., 2004). Arklidėse esančios dulkės gali būti sudarytos iš 50 rūšių pelėsių, didelio kiekio pašarinių erkučių, endotoksinų ir neorganinių komponentų (Robinson, 2001). Į organinių dulkių sudėtį įeina alergenai, grybelių komponentai,

11 pavyzdžiui, β -glukanai ir chitinas (Reid et al., 2009) bei kitos mažos dalelės ir substancijos, kurios sukelia stiprų plaučių uždegimą, siejamą su dusuliu. Net ir geros kokybės šiene yra pakankamai dulkių dalelių, kurios sukelia priepuolį lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems arkliams, tačiau neturi įtakos sveikiems arkliams (Camargo et al., 2008). Ore skraidančiose dulkėse gali būti didelės koncentracijos Lepidoglyphus destructor antigenų (Robinson, 2001).

Manoma, kad kelių faktorių derinys, įskaitant dulkes, sporas bei endotoksinus, randamus kvėpavimo zonoje, turi įtakos ligos etiologijai, tačiau tiksli ligos etiopatologija iki šiol nėra nustatyta. Buvo pastebėta, kad kai kuriose arklidėse, kuriose yra didesnis dulkėtumas, pasireiškia mažiau kvėpavimo sutrikimų, nei tose arklidėse, kurios atrodo švaresnės ir geriau vėdinamos. Tai galima paaiškininti tik tuo, kad lėtinės obstrukcinės plaučių ligos atsiradimui įtakos turi tos ore sklandančios dalelės, kurios yra mažesnės nei 5 µm dydžio. Didesnės dulkių dalelės nepatenka į apatinius kvėpavimo takus, kur lengvai patenka smulkesnės dalelės (Léguillette, 2003).

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga gana seniai siejama su vyresniais arkliais, nes ligos tikimybė didėja kartu su arklio amžiumi (Hotchkiss et al., 2007) ir pasireiškia vyresniems nei 5 metų arkliams (Léguillette, 2003). Vidutinis arklių, kuriems pasireiškė liga, amžius yra 9-12 metų, abi lytys yra vienodai paveikiamos ligos (House, 2010). Lytis ligos pasireiškimui įtakos nedaro, tačiau manoma, kad įtakos turi veislė (Léguillette, 2003) ir paveldimumas (House, 2010) bei genetiniai faktoriai (Camargo et al., 2008). Tarp sveikų tėvų palikuonių lėtinės obstrukcinės plaučių ligos paplitimas yra apie 10 proc., jei abu tėvai sergantys, tai ligos paplitimas yra 44 proc. (House, 2010).

Kelių autorių straipsniuose buvo minima, kad virusinės kvėpavimo takų infekcijos gali predisponuoti lėtinės obstrukcinės plaučių ligos išsivystymą (Léguillette, 2003). Arkliai, kurie būdami jauni sirgo kvėpavimo takų infekcija, turi didesnę riziką susirgti lėtine obstrukcine plaučių liga. Kvėpavimo takų virusinės infekcijos yra siejamos su ligos pradžia ir yra tikimybė, kad infekcija turi įtakos lėtinės obstrukcinės plaučių ligos vystymuisi (Hotchkiss et al., 2007).

1.3.

Lėtinės obstrukcinės plaučių ligos patogenezė

Arklių kvėpavimo takai yra inervuojami cholinerginių, adrenerginių ir non-adrenerginių-non-cholinerginių inhibitorių. Inervacija yra svarbi ne tik dėl to, kad veikia kvėpavimo takų lygiųjų raumenų tonusą, bet ir todėl, kad veikia kvėpavimo takų sekrecinę funkciją, kraujotaką ir kraujagyslių pralaidumą. Taip pat ji moduliuoja uždegiminį atsaką (Matera et al., 2002).

12 Lėtinės kvėpavimo takų ligos gali pasireiškti dėl skirtingų priežasčių, pavyzdžiui, alergijos, hiperjautrumo, infekcijos, toksiškumo, neoplazijos (Kutasi et al., 2011). Kvėpavimo takų uždegimą gali sukelti bakterijos, virusai, taip pat aplinkos veiksniai, kaip endotoksinai, amoniakas, įkvėptos dulkės ir metalai (Hansen et al., 2012).

Lėtine obstrukcine plaučių liga sergančių arklių kvėpavimo takai į stimulus (alergenus, dulkes, erzinančius kvapus) reaguoja perdėtai stipriai. Ši būsena yra vadinama hiperjautrumu. Tai daugiau pasireiškia ūmių priepuolių metu ir susilpnėja, kai arklys būna ganykloje. Net ir trumpas lėtine obstrukcine plaučių liga sergančių arklių buvimas arklidėse gali sukelti hiperjautrumo reakciją, kuri tęsiasi kelias dienas (Camargo et al., 2008).

Lėtinę obstrukcinę plaučių ligą sukelia alerginė reakcija į įkvėptas dulkes (Kutasi et al., 2011) ar toksinus, dėl to pasireiškia lėtinis uždegimas kvėpavimo takuose ir pažeidžiamos esančios plaučiuose alveolinės struktūros (Ram et al., 2011). Lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems arkliams morfologiniai pakitimai pirmiausia atsiranda smulkiuosiuose kvėpavimo takuose, bet funkciniai pakitimai gali atsirasti visame tracheobronchiniame medyje (Robinson, 2001). Lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems arkliams būdinga lygiųjų raumenų hiperplazija visuose kvėpavimo takuose, tačiau žymesnė ji smulkiuose kvėpavimo takuose (Herszberg et al., 2006).

Patogenezė yra kompleksinė (Hughes et al., 2011), bet esminis faktorius yra uždegiminis atsakas į alergenus (Picandet et al, 2003). Uždegimo mediatoriai išsiskiria iš kvėpavimo takų putliųjų ląstelių jiems jungiantis su IgE. Šie mediatoriai prasiskverbia į bronchų sieneles, sukelia jų lygiųjų raumenų spazmą, gleivinės paburkimą, ląstelinę infiltraciją ir gleivių sekrecijos pakitimus (Raugalė, 2008). Kvėpavimo takų uždegimas yra charakterizuojamas dideliu kiekiu neutrofilų bronchoalveolinio lavažo skystyje (Marr et al., 2002). Arklidėse laikant lėtine obstrukcine plaučių sergančius arklius, į jų kvėpavimo takus patenka neutrofilai, sukeliantys kvėpavimo takų obstrukciją, kuri sukeliama dėl bronchospazmų, gleivių kaupimosi ir kvėpavimo takų sienelės sustorėjimo (Wilson et al., 2004; Camargo et al., 2008). Kaip ūmus atsakas kvėpavimo takų sienelės sustorėja su edemos ar kvėpavimo takų patinimo požymiais, o kaip lėtinis atsakas, pasireiškia kvėpavimo takų persitvarkymu (Camargo et al., 2008). Kvėpavimo takų persitvarkymas apima tokius pakitimus, kaip taurinių ląstelių ir gleivinės liaukų hiperplazija, subepitelinė fibrozė, neovaskuliarizacija (Herszberg et al., 2006), kvėpavimo takų lygiųjų raumenų hipertrofija, dėl kurios pats raumuo tampa storesnis, o aplink pačius kvėpavimo takus yra randama fibrozinio audinio, sumažinančio plaučių elastingumą (Camargo et al., 2008). Obstrukcija yra galutinis uždegiminio proceso rezultatas (Tilley et al., 2012).

13 Bronchų spindis susiaurėja dėl trijų veiksnių: bronchų sienelės lygiųjų raumenų spazmo, bronchų gleivinės edemos ir uždegimo ląstelių infiltracijos, bronchų spindžio užsikimšimo tirštomis tąsiomis gleivėmis (Raugalė, 2008).

Teigiama, kad sergantiems pacientams autonominė inervacija, kontroliuojanti kvėpavimo takų lygiųjų raumenų tonusą, gali būti nenormali ir, kad gali būti sutrikęs balansas tarp parasimpatinės sistemos per muskarininius cholinerginius receptorius ir inhibitorinės simpatinės sistemos per β -adrenerginius receptorius, o tai gali turėti įtakos ligos kilmei ir/ar ligos pasireiškimui (Abraham et al., 2005).

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga yra susijusi ne tik su nenormaliu uždegimu plaučiuose, bet ir su sisteminiu uždegimu, įskaitant sisteminį oksidacinį stresą, uždegiminių ląstelių cirkuliaciją ir padidėjusį cirkuliuojančių uždegiminių citokinų lygį (Moermans et al., 2011).

1.3.1. Uždegimas ir imunologinis atsakas

Lėtinis kvėpavimo takų uždegimas yra esminis faktorius lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems arkliams (Kirschvink et al., 2002). Kvėpavimo takų uždegimas yra laikomas “kertiniu akmeniu” lėtinės obstrukcinės plaučių ligos patogenezėje ir turėtų būti pagrindiniu terapinės intervencijos taikiniu (Léguillette, 2003). Uždegimą lydi padidėjęs histamino ir kitų uždegiminių mediatorių kiekis bronchoalveolinio lavažo skystyje (Matera et al., 2002).

Po ekspozicijos aeroalergenais neutrofilai greitai patenka į kvėpavimo takus (Léguillette, 2003), jie plaučiuose susikaupia per 6-8 valandas (Robinson, 2006), o dideli jų kiekiai randami plaučiuose per 2 savaites (Marr et al., 2002). Manoma, kad neutrofilų susikaupimas yra specifinės imuninės reakcijos rezultatas. Eozinofilai randami tik išimtiniais atvejais (Léguillette, 2003). Pasireiškia ir perivaskulinis ar peribronchinis limfocitų susikaupimas (Rickards et al., 2004). Limfocitai veikia kaip imuniteto koordinatoriai bei kontroliuoja kitas uždegimines ir neuždegimines ląsteles, išskirdami įvairius citokinus (Léguillette, 2003).

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga siejama su padidėjusiu limfocitų (ypač neutrofilų, makrofagų, CD8-T ir Th17 limfocitų), kvėpavimo takų epitelio ląstelių ir fibroblastų skaičiumi įvairiose plaučių dalyse (Ram et al., 2011). Kvėpavimo takų epitelio ląstelių atsakas ir funkcijos yra stimuliuojamos β 2

14 kvėpavimo takų uždegimą, sergant lėtine obstrukcine plaučių liga (Abraham et al., 2011). Kvėpavimo sutrikimai susiję su padidėjusiu IgE kiekiu bronchoalveolinio lavažo skystyje ir serume, kas patvirtina I tipo hiperjauturmo reakciją įkvėptoms sporoms ir grybeliams, esantiems dulkėtame šiene (Herszberg et al., 2006). Buvo įrodyta, kad tiek įgimtas, tiek įgytas imunitetas turi įtakos uždegiminių ląstelių aktyvacijai, sukeliančiai I ir III tipo hiperjautrumo reakcijas, su padidėjusia Th1 ir Th2 – citokinų, chemokinų, adhezinių molekulių, receptorių išraiška (Moran, Folch, 2011). mRNR išskiriamo IL-8, neutrofilų aktyvatioriaus, sintezė taip pat sustiprėja sergant lėtine obstrukcine plaučių liga, kas gali turėti įtakos neutrofilų susikaupimui kvėpavimo takuose (Léguillette, 2003).

Atliekant antigenų bandymą arkliams, sergantiems lėtine obstrukcine plaučių liga, buvo nustatytas neutrofilų, eozinofilų ir CD4+ T-limfocitų susikaupimas plaučiuose (Ableit et al., 1997). Sergant alerginėmis ligomis stipriai veikiantis uždegiminis atsakas yra charakterizuojamas kaip CD4+ T helperių ląstelių, makrofagų, eozinofilų ir neutrofilų infiltacija, kuri esant lėtiniam uždegimui siejama su žala epiteliui, fibroblastų aktyvacija, gleivių hipersekrecija, taurinių ląstelių hiperplazija ir subepiteline fibroze (Allen et al., 2009).

1.3.2. Bronchokonstrikcija

Refleksinis atsakas gali sustiprėti dėl vietinio uždegimo. Kvėpavimo takų lygiųjų raumenų susitraukimas sukelia difuzinę kvėpavimo takų obstrukciją (Léguillette, 2003). Serotoninas (5-HT), histaminas (h) ir leukotrienai D4 (LTD4), mediatoriai, siejami su ūmiai pasireiškiančia lėtine

obstrukcine plaučių liga, gali padidinti arklių kvėpavimo takų lygiųjų raumenų įtempimą, aktyvuodami jų specifinius raumenų receptorius (Robinson, 2001). Bronchospazmai įvyksta dėl acetilcholino sukeltos lygiųjų raumenų muskarininių receptorių aktyvacijos (Matera et al., 2002).

1.3.3. Gleivių produkcija

Gleivės yra sudėtinė bioplėvelė, sudaryta iš vandens, elektrolitų, enzimų, epitelinių ir uždegiminių ląstelių, ir didelio molekulinio svorio glikoproteinų (Robinson, 2001), kurių svarbiausias yra vadinamas mucinu ir lemia vioskoelastines gleivių savybes (Moran, Folch, 2011).

15 Gleivės yra gaminamos kvėpavimo takų epitelyje esančių specializuotų ląstelių, vadinamų taurinėmis ląstelėmis. Jos yra svarbi mukociliarinio klirenso dalis, kurios dėka iš apatinių kvėpavimo takų yra pašalinami infekciniai agentai ir kitos dalelės (Smith, 2011).

Sergant lėtine obstrukcine plaučių liga, gleivių produkcija yra sustiprėjusi, o jų pašalinimas yra susilpnėjęs (Léguillette, 2003). Padidėjusi gleivių sekrecija lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems arkliams gali pasireikšti dėl gleives gaminančių liaukų hiperplazijos arba dėl padidėjusio kraujagyslių pralaidumo (Widdicombe, Pecson, 2002). Kvėpavimo takų uždegimas, ypač neutrofilai ir jų produktai, sukelia pakitimus gleivių reologijoje (Moran, Folch, 2011). Padidėjęs gleivių kaupimasis yra siejamas su kosulio pasireiškimu ir su sumažėjusiais sportiniais rezultatais (Gerber et al., 2004).

1.3.4. Hipoksemija

Uždegimas, bronchokonstrikcija ir gleivių susikaupimas sukelia dizufinę kvėpavimo takų obstrukciją ir hipoksemiją (Léguillette, 2003). Hipoksemijos laipsnis gali būti varžybų rezultatų indikatoriumi (Bohák et al., 2013). Hipoksemija pasireiškia dėl netinkamos ventiliacijos/perfuzijos, susijusios su kvėpavimo takų obstrukcija (Gerber et al., 2011).

Neefektyvi dujų apykaita vyksta dėl prastai ventiliuojamų plaučių ir alveolių bei dėl sumažėjusios plaučių perfuzijos. Deguonies tirpumas yra žymiai mažesnis nei anglies dvideginio, todėl jo apykaita paveikiama greičiau, kas sukelia hipoksemiją lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems arkliams, o anglies dvideginio apykaitai yra būdinga normokapnija (Léguillette, 2003).

1.3.5. Oksidacinis stresas

Oksidacinis stresas apibūdina žalą, kuri pasireikšia, kai reaktyvios deguonies rūšys paveikia antioksidacinę šeimininko gynybą (Moran, Folch, 2011). Plaučių oksidacinis stresas arkliams pasireiškia apatiniuose kvėpavimo takuose (Kirschvink et al., 1999). Lėtine obstrukcine plaučių liga sergantys arkliai turi sumažėjusį plaučių antioksidantų tūrį, kas padaro juos imlesniais oksidaciniam stresui (Moran, Folch, 2011). Sisteminis oksidacinis stresas padidėja treniruočių ir ūmių lėtinės obstrukcinės plaučių ligos krizių metu (Kirschvink et al., 1999).

16

1.4. Klinikiniai simptomai

Sergant lėtine obstrukcine plaučių liga, pasireiškia įvairūs klinikiniai simptomai. Klinikiniai simptomai yra periodiškai pasikartojantys, o pati liga yra pastovi (Robinson, 2001). Klinikinių simptomų evoliucija yra gana tipinė. Pirmiausia, klinikiniai simptomai gali būti pastebimi tik fizinio krūvio metu, tačiau, jei laikymo sąlygos radikaliai nepakeičiamos, laikui bėgant jie stiprėja (Léguillette, 2003).

Jautriems arkliams klinikiniai požymiai išsivysto jau po 4-5 valandų nuo ekspozicijos pradžios su prastu pašaru ar kraiku (Rickards et al., 2004). Klinikiniai simptomai gali būti lengvi ir pasireikšti tik fizinio krūvio netoleravimu, tačiau jie gali progresuoti ir pasireikšti kvėpavimo nepakankamumu (Léguillette, 2003). Klinikniai požymiai dažnai sustiprėja ar susilpnėja priklausomai nuo aplinkos sąlygų (Robinson, 2001; Rush, Grady, 2008). Jei nesiimama tinkamų priemonių, lengvos formos liga per tam tikrą laiką išsivysto į sunkią ligą (Camargo et al., 2008). Jei klinikniai simptomai pasireiškia ramybės būsenoje esančiam arkliui, vadinasi, jo būklė yra itin sunki (Léguillette, 2003).

Arkliams, sergantiems lėtine obstrukcine plaučių liga, pasireiškia neutrofilinis kvėpavimo takų uždegimas, gleivių susikaupimas (Deaton et al., 2006) ir obstrukcija, todėl reikia didesnių pastangų kvėpuoti (Couëtil, 2007), nes dėl kvėpavimo takų obstrukcijos pasunkėja kvėpavimas (Cornelisse et al., 2004). Bronchokostrikcija yra ne židininis procesas, ji yra išplitusi visoje plaučių parenchimoje (Léguillette, 2003). Arkliams, sergantiems lėtine obstrukcine plaučių liga, apsunkintas kvėpavimas ir fizinio krūvio netoleravimas pasireiškia dėl kvėpavimo takų obstrukcijos (Gerber et al., 2011). Nedidelio laipsnio kvėpavimo takų obstrukcija nesukelia klinikinių simptomų, tačiau ligai šiek tiek pažengus, vienintelis klinikinis simptomas gali būti fizinio krūvio netoleravimas (Léguillette, 2003), kuris lėtai progresuoja (Robinson, 2001).

Tik esant dideliam susiaurėjusių smulkiųjų bronchų skaičiui, atsiranda klinikiniai ligos požymiai ir pasunkėja oro srauto patekimas į žemiau esančias plaučių dalis (Léguillette, 2003). Kvėpavimo sutrikimai arkliams yra dažna sumažėjusios ištvermės fiziniam krūviui priežastis dėl to, kad sutrinka dujų apykaita plaučiuose (Davidson, 2011) ir alveolinio kraujo apykaita treniruotės metu (Richard et al., 2010).

Daugumai arklių kūno temperatūra nebūna pakilusi nebent jiems pasireiškė antrinė bakterinė pneumonija (House, 2010; House, 2012).

17 Stebint lėtine obstrukcine plaučių liga sergantį arklį gali būti nustatomi tokie simptomai (Léguillette, 2003), kaip kosulys (Laumen et al., 2010; Duz et al., 2009; House, 2010; House, 2012), susijęs su fiziniu krūviu, šėrimu, valymu ar arklidžių šlavimu (Camargo et al., 2008), mukopurulentinės nosies išskyros (Robinson, 2001; Duz et al., 2009), apsunkintas kvėpavimas (Léguillette, 2003), tachipnėja (Rush, Grady, 2008), pailgėjęs atsigavimas po treniruotės (Camargo et al., 2008), o sunkiais atvejais matomas ir žymus svorio netekimas (Léguillette, 2003; House, 2010; House, 2012), nes pastangos, skiriamos kvėpavimui yra tokios didelės, kad arklys negali normiai ėsti ir dėl to netenka svorio (Camargo et al., 2008). Tokie simptomai, kaip nosies išskyros ir nenormalūs trachėjos auskultacijos garsai pasireiškia dėl sekreto pertekliaus kvėpavimo takuose (Dixon, Pirie, 2003).

Kosulys yra intermituojantis ir paroksizminis, o jo sunkumas yra labai skirtingas tarp skirtingų arklių, o padidėjusi netolerancija fiziniam krūviui yra labai subjektyvus dalykas ir priklauso nuo raitelio patirties. Sergantiems kvėpavimo takų uždegimu arkliams kosulys gali pasireikšti treniruotės pradžioje, o sunkiai sergantiems arkliams kosulys pasireiškia dažnai ir gali būti paroksizminis. Kosulį gali sukelti kvėpavimo takų uždegimas, gleivių kaupimasis ir bronchospazmai (Gerber et al., 2011).

Klinikinio tyrimo metu perkutuojant krūtinės sritį dažnai nustatomas hiperrezonansas, kurį sukelia plaučiuose susikaupęs oras (Léguillette, 2003), ir nenormalūs plaučių garsai bei padidėjęs plaučių perkusijos plotas (Robinson, 2001).

Sunkiais atvejais auskultuojant plaučius, gali būti nustatomos padidėjusios plaučių ribos, sustiprėję bronchovezikuliniai garsai (nors kai kuriose plaučių srityse, šie garsai gali būti silpniau girdimi), iškvėpimo metu visoje auskultuojamoje srityje yra girdimas švokštimas (Léguillette, 2003), kurį sukelia oro srovė, einanti per susiaurėjusius kvėpavimo takus (Rush, Grady, 2008) ir traškesiai (Laumen et al., 2010) periferinėse plaučių dalyse (Léguillette, 2003), kylantys dėl sustiprėjusios sekreto gamybos (Rush, Grady, 2008). Šių požymių atsiradimas yra siejamas su tuo, kad įvykus bronchokonstrikcijai, oras negali normaliai pasišalinti iš apatinių kvėpavimo takų ir alveolių (Léguillette, 2003).

Sunkiai sergančių arklių klinikiniai požymiai yra lengvai atpažįstami, pasireiškia lengvai pastebimas respiratorinis distresas. Dažniausiai tai būdinga 7 metų ir vyresniems arkliams, kurie daug laiko praleido arklidėse ir buvo šeriami šienu (Camargo et al., 2008). Lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems arkliams ligos krizės metu sumažėja darbingumas (Art et al., 1999). Kvėpavimo nepakankamumas pasireiškia šnervių išplėtimu ir sustiprėjusiais pilvo srities susitraukimais, rečiau -

18 padažnėjusiu kvėpavimu (Léguillette, 2003), arklys gali atrodyti neramus ir/ar susijaudinęs (Camargo et al., 2008).

Lėtine obstrukcine plaučių liga sergantys arkliai dažniausiai pakeičia savo kvėpavimo būdą (Léguillette, 2003) ir jiems tampa būdingas greitas įkvėpimas ir apsunkintas bei pailgėjęs iškvėpimas (Rush, Grady, 2008). Apsunkintas oro srauto judėjimas į apatinius kvėpavimo takus taip pat paaiškina ir apsunkintą iškvėpimą, kuris pastebimas lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems arkliams (Léguillette, 2003). Apsunkintas iškvėpimas pasireiškia dėl užsilaikiusio oro obstrukcijos apimtose kvėpavimo takų dalyse (Van Erck-Westergren et al., 2013). Iškvėpimas tampa dvifazis, pirmiausiai būna staigus krūtinės ląstos kolapsas, o iškvėpimo pabaigoje pastebimas pilvo sienos pakilimas, kuris stiprėja, sunkėjant paciento būklei (Léguillette, 2003). Intrapleurinis slėgis būna teigiamas iškvėpimo metu, tai įtakoja uždegiminių/susiaurėjusių smulkiųjų kvėpavimo takų kolapsą ir apsunkina oro išstūmimą iš apatinių kvėpavimo takų (Rush, Grady, 2008).

Stipriai ligos paveiktiems pacientams yra būdinga “dusulio vaga” (Léguillette, 2003), kuri atsiranda dėl pilvo raumenų, įtraukiamų į kvėpavimo procesą hipertrofijos (Rush, Grady, 2008), kuriems ir tenka papildomas krūvis (House, 2010).

Būdingas lėtinės obstrukcinės plaučių ligos bruožas yra tas, kad klinikiniai simptomai yra grįžtami, kai žirgas yra perkeliamas į kitą aplinką ar ganyklas. Klinikiniai simptomai susilpnėja greičiau nei per savaitę laiko (Léguillette, 2003).

1.5.

Diagnozė

Lėtinės obstrukcinės plaučių ligos diagnostika iš esmės yra paremta ligos istorija ir klinikiniais požymiais (Camargo et al., 2008; House, 2010), padidėjusiu uždegiminių ląstelių procentu bronchoalveolinio lavažo skystyje (Wasko et al., 2010). Su apatinių kvėpavimo takų ligomis yra siejamas didelis neutrofilų procentas trachėjos aspirate (Evans et al., 2011).

Remiantis vien klikiniais požymiais gali būti sunku atskirti sunkią lėtinės obstrukcinės plaučių ligos stadiją nuo lėtinės pneumonijos bei ankstyvas lėtinės obstrukcinės plaučių ligos stadijas nuo uždegiminių kvėpavimo takų ligų ir kitų kvėpavimo sutrikimų, mažinančių žirgo darbo našumą. Pirmuoju atveju dėl neteisingos diagnozės arkliui, kuriam yra septinė liga, bus paskirti

19 kortikosteroidai, o antruoju atveju dėl neteisingos diagnozės progresuos uždegimas ir sumažės žirgo darbo našumo (Léguillette, 2003).

Pneumonija ir kitos infekcinės ligos gali būti atskiriamos atlikus bendrą kraujo tyrimą (Léguillette, 2003) ir serumo cheminę analizę, kurių rezultatai lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems arkliams dažnai yra niekuo neišsiskiriantys (Rush, Grady, 2008). Arkliams, sergantiems antrine bakterine infekcija, pastebimas baltųjų kraujo kūnelių kiekio ir serumo fibrinogeno koncentracijos padidėjimas (Rush, Grady, 2008).

Papildomi diagnostiniai testai, siekiant nustatyti ir apibūdinti apatinių kvėpavimo takų uždegimą, yra transtrachėjinė apsiracija (House, 2010), bronchoalvelinis lavažas (Léguillette, 2003), kraujo dujų tyrimas (Robinson, 2001), plaučių funkciniai testai, krūtinės rentgenograma ir ultragarsinis tyrimas (House, 2010; Camargo et al., 2008).

Plaučių funkciniai testai naudojami siekiant nustatyti plaučių funkcijos laipsnį, prisitaikymą prie tokių stimulų kaip treniruotė ir siekiant ištirti plaučių ligų gydymo efektyvumą (Evans, 2007). Plaučių funkcijos testai parodo padidėjusį kvėpavimo takų rezistentiškumą (Robinson, 2001).

Plaučių rentgenograma ar tyrimas ultragarsu yra naudingi tada, kai norima atmesti kitas plaučių ligas (Camargo et al., 2008). Krūtinės srities rentgenograma gali būti naudinga nustatant pneumoniją, nes pažeidimai, randami lėtinės obstrukcinės plaučių ligos atvejais, dažnai yra pavieniai, su mažais intersticiniais sustorėjimais (Léguillette, 2003). Rentgenogramos rekomenduojamos tiems arkliams, kurie niekaip nereaguoja į standartinį gydymą, ar norint tiksliau nustatyti plaučių uždegimą (House, 2010).

Viršutinių kvėpavimo takų vizualizacija naudinga identifikuojant mukopurulentinį eksudatą, gleivinės edemą, gleivinės hiperemiją ir bronchospazmus lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems arkliams (Robinson, 2001).

Specifinė procedūra, naudojama lėtinės obstrukcinės plaučių ligos diagnostikoje ir diferenciacijoje nuo kitų uždegiminių kvėpavimo takų ligų yra bronchoalveolinis lavažas (Léguillette, 2003). Bronchoalveolinis lavažas laikomas “auksiniu standartu” diagnozuojant apatinių kvėpavimo takų ligas (Depecker et al., 2013). Bronchoalveolinis lavažas yra indukuotinas arkliams, kurie netoleruoja fizinio krūvio ir kosėja (House, 2010). Bronchoalveolinį lavažą reikėtų vengti atlikti arkliams, kuriems yra pasireiškęs kvėpavimo nepakankamums (Rush, Grady, 2008). Bronchoalveolinio lavažo skysčio citologinis tyrimas yra tikslus ir praktiškas diagnostikos būdas

20 nustatant arklių plaučių ligas (Pickles et al., 2002). Nors citologinis tyrimas yra laikomas “auksiniu standartu” įvertinant apatinių kvėpavimo takų būklę, jis neturėtų būti naudojamas kaip vienintelė diagnostikos priemonė (Kirschvink, 2010). Kadangi uždegiminių ląstelių infiltracija kvėpavimo takuose ir alveolėse yra difuziška visuose plaučiuose, bet kurioje plaučių skiltyje paimtas mėginys parodo visų plaučių citologiją ir yra tinkamas lėtinės obstrukcinės plaučių ligos diagnozavimui. Bronchoalveolinio lavažo dėka mėginius galima paimti iš tolimiausių kvėpavimo takų dalių, esančių netoli alveolių (Léguillette, 2003). Bronchoalveolinio skysčio analizė palengvina apatiniuose kvėpavimo takuose esančių mikrobų, histamino ir įvairių citokinų įvertinimą (Robinson, 2001). Bronchoalveolinio lavažo skysčio mėginiai dažnai yra subjektyvūs dėl jų vėlesnio tyrimo, dėl temperatūrų svyravimo tarp paėmimo ir atlikimo, kas gali paveikti ląstelių išgyvenamumą ir interpretaciją (Pickles et al., 2002). Kaip nustatyta iš bronchoalveolinio lavažo, nors lėtinė obstrukcinė plaučių liga yra alerginio tipo plaučių liga su kvėpavimo takų uždegimu, dominuojančios uždegiminės ląstelės yra neutrofilai ir randami tik keli eozinofilai (Matera et al., 2002). Baltųjų kraujo kūnelių, dar vadinamų neutrofilais, perteklius nustatomas atliekant citologinį tyrimą ir tai patvirtina apatinių kvėpavimo takų uždegimo buvimą, būdingą lėtinei obstrukcinei plaučių ligai (House, 2010).

Sveikų gyvulių didžioji dauguma ląstelių populiacijos yra sudaryta iš alveolinių makrofagų (60 proc.) ir limfocitų (35 proc.) (Robinson, 2001). Makrofagai yra svarbūs reguliuojant Th2 atsaką (Allen et al., 2009). Makrofagai tai stipriai veikiantys fagocitai, kurie apsaugo šeimininką, dalyvauja žaizdų gijime ir reguliuoja imuninę sistemą. Alveoliniai makrofagai yra pirmieji leukocitai, kurie skatina antigeninį stimulą kvėpavimo takuose ir yra įtraukti į imuninio atsako iniciaciją (Joubert et al., 2011). Kitų tipų ląstelių – neutrofų, eozinofilų, putliųjų ir epitelinių ląstelių – kiekis dažniausiai yra nežymus (Robinson, 2001). Lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems arkliams bronchoalveolinio lavažo skystyje yra randamas padidėjęs neutrofilų skaičius (20 – 90 proc. neutrofilų) (Rush, Grady, 2008).

1.6. Gydymas

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga visą arklio gyvenimą reikalauja atitinkamo valdymo. Deja, šios ligos negalima išgydyti greitai ir visam laikui (House, 2010). Gydymu siekiama sumažinti hiperjautrumo reakciją ir jo sukeltas pasekmes, bronchokonstrikciją, padidinti mukociliarinį klirensą (Robinson, 2001).

21 Norint atstatyti normalią kvėpavimo funkciją ir kontroliuoti kvėpavimo takų uždegimą, tai geriausiai pasiekiama (Leclere et al., 2010) naudojant kortikosteroidus, bronchus plečiančius preparatus ir pakeičiant aplinką (Couëtil, 2007). Dūstančių arklių plaučių būklės gerinimui Europoje dažnai atliekama intraveninė hiperhidratacija, dideliu fiziologinio tirpalo kiekiu, tačiau buvo įrodyta, jog šis metodas nėra efektyvus (Léguillette, 2003).

Jau seniai priimta, kad pagrindinis lėtinės obstrukcinės plaučių ligos gydymas - mažinti ore esančių dulkių kiekį (Léguillette, 2003). Svarbiausias lėtinės obstrukcinės plaučių ligos gydymas yra aplinkos ir raciono pakeitimas, sumažinant organinių dulkių ir sporų ekspoziciją (House, 2010; Robinson et al., 2002). Toks aplinkos pakeitimas gali sumažinti uždegimą ir pagerinti kvėpavimo takų funkciją per 3-7 dienas (Robinson et al., 2002). Jeigu liga nėra sunki, tai daugumai arklių pakanka pakeisti aplinką ir racioną papildomai nenaudojant vaistų (House, 2010). Geriausia aplinka arkliams yra ganyklos (ne sausos), bet jei neįmanoma jų laikyti ganyklose, tai jie turi būti perkeliami į tokią arklidžių vietą, kur yra mažiausiai dulkių ir alergenų (Camargo et al., 2008). Lėtine obstrukcine plaučių liga sergančius arklius laikant ganyklose, reikia stengtis, kad jos būtų toliau nuo sausų, dulkėtų kelių (Rush, Grady, 2008). Laikant arklius ganyklose daugelio pacientų būklė pagerėja (Robinson, 2001). Arklių laikymas ganyklose yra ypač rekomenduojamas tiems arkliams, kuriems pasireiškia su arklidėmis susijusi lėtinė obstrukcinė plaučių liga (House, 2010). Kai arkliai yra laikomi ganyklose, vasarą jie gauna patį tinkamiausią pašarą, kuris reikalingas arkliui. Žiemą žolės yra mažiau, todėl arklio šėrimui reikėtų naudoti granuliuotą pašarą (Camargo et al., 2008). Arklius, kuriems pasireiškė su vasaros ganyklomis susijusi lėtinė obstrukcinė plaučių liga, reikėtų vengti laikyti ganyklose, išskyrus žiemos metą (House, 2010). Arklio, sergančio respiratoriniu distresu, būklė ramybės būsenoje pagerėja per 2 dienas, kai jam sukuriamos idealios sąlygos, kas labai palengvina gydymą (Léguillette, 2003).

Gydant šią ligą dabar taikomos tokios terapijos, kaip antigenų pašalinimas (dažnai neįmanoma arklidžių aplinkoje), bronchus plečiančių vaistų ir kortikosteroidų naudojimas klinikiniams požymiams ir neutrofilijai kontroliuoti (Treonze et al., 2009). Efektyviausi vaistai gydant lėtinę obstrukcinę plaučių ligą yra gliukokortikosteroidai ir bronchus plečiantys vaistai (Gerber et al., 2011). Klirensui paskatinti gali būti naudojami bronchosekretolitikai, mukolitikai ir bronchomotoriniai vaistai ar fiziologinio tirpalo hiperinfuzijos (Robinson, 2001).

Arkliams, kurie nereaguoja į gydymą per 7 dienas, reikėtų pakartotinai patikrinti aplinką, kurioje jie laikomi ir paskirtus vaistus. Nereguojantiems į 14 dienų gydymą arkliams turėtų būti pakartotinai nustatoma diagnozė (Rush, Grady, 2008).

22 Svarbu prisiminti, kad nors vaistai ir palengvina klinikinius ligos požymius, tačiau po gydymo liga atsinaujins, jei arklys bus laikomas dulkėtoje aplinkoje (House, 2010).

1.6.1. Aerozolinė terapija

1 pav. Inhaliacinė terapija ultragarsiniu inhaliatoriumi (J. Norvaišaitės nuotraukos).

Aerozolinė terapija – tai gydymo metodas, kurio metu vaistai patenka tiesiai į kvėpavimo takus, kas leidžia sumažinti jų dozę, greičiau gaunamas pageidaujamas rezultatas ir iki minimumo sumažinami šalutiniai poveikiai. Aerozolinėje terapijoje naudojami ultragarsiniai inhaliatoriai, pagaminantys aerozolį dėka piezoelektrinio kristalo vibracijos aukštu dažniu (minimaliai 1,6 MHz) (Lekeux, Duvivier, 2001).

Dauguma aerozolių patenka į alveoles, jei jų dydis yra apie 2 µm. Nosies ertmės filtracinė funkcija užtikrina, kad 5 - 10 µm dydžio dalelės būtų sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose (Lekeux, Duvivier, 2001).

Arklių medicinoje lėtinės obstrukcinės plaučių ligos gydymui sėkmingai nadojami įvairūs aerozoliniai preparatai (Bertin et al., 2011). Taikant aerozolinę terapiją yra sumažinama terapinė dozė

23 (Rush, Grady, 2008) ir terapiniai agentai yra nunešami tiesiai į plaučius, todėl rezultatas gaunamas žymiai greičiau (Virchow et al., 2008). Buvo įrodyta, kad didesnė vaisto koncentracija randama po jų taikymo aerozoliniu būdu palyginus su intraveniniu taikymu. Po aerozolinės terapijos buvo pastebėta tik nežymi sisteminė rezorbcija (Winther, 2012).

Šis vaistų taikymo metodas leidžia didesnėms vaistų dozėms pasiekti pažeidimo vietą be nepageidaujamos aukštos sisteminės koncentracijos. Į plaučius patenkančio vaisto dozė ar masė pirmiausiai priklauso nuo aerozolio dalelių dydžio pasiskirstymo (Votion et al., 1997). Didesni lašeliai nusėda viršutiniuose kvėpavimo takuose, o smulkesni lašeliai patenka į apatinius kvėpavimo takus ir alveoles (Szefler, 1999). Tokios terapijos efektyvumas priklauso nuo to, kiek vaisto įkvėpus nusėda plaučiuose ir kai kuriems vaistams priklauso nuo santykio, kiek jų yra sulaikoma specifinėse plaučių dalyse (Votion et al., 1997). Santykinis vaistų dozės procentas, patenkantis į plaučius, priklauso nuo naudojamo prietaiso (Bertin et al., 2011). Aerozolio nusėdimui įtakos turi kvėpavimo sąlygos, pavyzdžiui, įkvėpimo ir iškvėpimo stiprumas (Votion et al., 1997), įkvėpimo fazės ilgumas, kvėpavimo takų diametras (Szefler, 1999).

Pagrindinis aerozolinės terapijos privalumas prieš peroralinę ar parenteralinę terapiją yra tas, kad dideli vaistų kiekiai gali koncentruotis pažeidimo vietoje (plaučiuose), kas sukelia pageidaujamą terapinį efektą (Votion et al., 1997). Kadangi bendras alveolių plotas yra labai didelis, kai kurių įkvėpiamų vaistų rezorbcinis veikimo greitis esti beveik toks pat kaip į veną švirkščiamų vaistų (Raugalė, 2008). Šis alternatyvus vaistų taikymo būdas, gali būti vienintelė išeitis norint pasiekti pageidaujamas terapines koncentracijas plaučiuose (Votion et al., 1997).

β2 - agonistai ir aerozoliniai kortikosteroidai tapo pagrindiniais ligos gydymo preparatais,

sumažinančiais klinikinius simptomus ir uždegiminį procesą (Virchow et al., 2008). Dauguma terapinių aerozolių gamtoje yra heterodispersiniai, ir jų dydžio pasiskirstymas yra geriausiai nusakomas masės medianos aerodinaminiu diametru (MMAD) ir aerozolio dalelių, kurių dydis yra mažesnis nei 5 µm, procentu, nes tik tokio dydžio dalelės gali pasiekti apatinius kvėpavimo takus (Votion et al., 1997).

Aerozoliniai trumpo veikimo β2-receptorių agonistai yra efektyviausi vaistai, siekiant

palengvinti ūmius bronchospazmus (Bertin et al., 2011). Aerozoliniai β2-agonistai yra laikomi pirmos

eilės gydymu, esant ūmiems lėtinės obstrukcinės plaučių ligos simptomams (Matera et al., 2011). Buvo įrodyta, kad aerozoliniai bronchus plečiantys vaistai pagerina kvėpavimo mechaniką ramybės būsenoje esantiems, lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems arkliams (Bayly et al., 2001). Bronchus plečiantys vaistai dėl kvėpavimo takų „atidarymo“ turėtų būti naudojami 15 minučių prieš

24 taikant aerozolinę kortikosteroidų terapiją (Camargo et al., 2008), kad pagerintų įkvėpiamų vaistų pasiskirstymą (Léguillette, 2003).

Aerozoliniai kortikosteroidai taip pat yra efektyvūs arkliams (Robinson, 2001), sergantiems alerginėmis plaučių ligomis (Sojka et al., 2008). Aerozolinės kortikosteroidų terpaijos privalumas prieš sisteminę terapiją toks, kad vaistas didesnėmis koncentracijomis pasiekia uždegimo židinį, o galimi šalutiniai poveikiai ir sisteminė absorbcija yra sumažinami (Walker et al., 2006), nors kortikosteroidai, naudoti aerozolinės terapijos būdu gali būti aptinkami kraujyje. Aerozolinė terapija yra naudinga dėl to, kad sumažėja šalutinių poveikių pasireiškimo tikimybė dėl kortikosteroidų naudojimo (pavyzdžiui retais atvejais pasitaikančio laminito) (House, 2010).

Tyrimai parodo, kad naudojami inahaliaciniu būdu kortikosteroidai yra ne tik efektyvūs, bet ir saugūs gydant lėtine obstrukcine plaučių liga sergančius arklius (Léguillette, 2003). Aerozolinė gliukokortikoidų terapija yra siejama su sumažėjusiu kvėpavimo takų hiperjautrumu (Szefler, 1999). Dažniausiai pagerėjimas yra pastebimas po 3 - 7 dienų (Léguillette, 2003). Aerozoliniai kortikosteroidai yra efektyvūs arkliams, sergantiems vidutinio sunkumo kvėpavimo takų obstrukcija, nes vaistai patenka tiesiai į kvėpavimo takus (Rush, Grady, 2008). Jie gali būti naudojami kartu su sistemine terapija (House, 2010).

Kortikosteroidai yra gerai absorbuojami iš plaučių. Vienas iš svarbiausių aerozolinių kortikosteroidų savybių yra greitas jų pasišalinimas po absorbcijos, kas sumažina šalutinių poveikių pasireiškimą (Derendorf et al., 1998).

Aerozolinė terapija yra brangesnė (House, 2010) ir reikalauja daugiau laiko. Tačiau aerozolinė terapija yra daug saugesnis gydymo metodas, o vaisto eliminacijos laikas yra labai trumpas. Ši terapija turėtų būti taikoma tada, kai svarbu apsaugoti pacientą nuo komplikacijų ir kai žirgai turi dalyvauti varžybose praėjus trumpam laikui po gydymo (Léguillette, 2003). Aerozoliniai preparatai patenka tiesiai į uždegimo ir alergijos židinį plaučiuose (House, 2010).

Pasirinkimas gydyti sisteminiu ar aerozoliniu būdu daugiausiai priklauso nuo paciento atvejo ir šeimininko pageidavimų. Abu gydymo metodai gali būti taikomi saugiai, naudojant trumpą gydymo kursą (Léguillette, 2003).

25

1.6.2. Bronchus plečiantys vaistai, jų farmakodinamika ir šalutiniai poveikiai

Lėtinės obstrukcinės plaučių ligos patofiziologijoje svarbų vaidmenį atlieka bronchokonstrikcija (Rush, Grady, 2008). Bronchus plečiantys vaistai nesumažina kvėpavimo takų uždegimo (Camargo et al., 2008), tačiau jie yra efektyvūs lengvinant klinikinius ligos simptomus (Léguillette, 2003; Rush, Grady, 2008). Dažnai jie naudojami siekiant sumažinti kvėpavimo takų obstrukciją (McGorum et al., 2013), plaučių rezistentiškumą ir pleuros spaudimą. Bronchus plečiantys vaistai yra naudingi siekiant palengvinti respiratorinį distresą, siejamą su ūmiu lėtinės obstrukcinės plaučių ligos pasireiškimu (Robinson, 2001). Šie vaistai atpalaiduoja kvėpavimo takų lygiuosius raumenis ir slopina kai kurių bronchus sutraukiančių medžiagų išsiskyrimą iš putliųjų ląstelių. Be to, jie slopina mikrokraujagyslių pralaidumą ir spartina mukociliarinį klirensą (Katzung, 2007).

Bronchus plečiantys vaistai gali būti taikomi peroraliai, leidžiami į veną ar taikomi aerozoliniu būdu priklausomai nuo veikliosios medžiagos (Camargo et al., 2008). Dažniausiai, kaip bronchus plečiantys preparatai yra naudojami anticholinerginiai agentai, β2-agonistai ar metilksantinai. Greitas pagerėjimas panaudojus bronchus plečiančius vaistus yra pastebimas tiems arkliams, kuriems pasireiškė krizė ar yra žymi hipoksemija (Lekeux, Duvivier, 2001).

Nors sveikų arklių lygiųjų raumenų susitraukimą pirmiausiai reguliuoja autonominė nervų sistema, lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems arkliams bronchospazmams įtakos gali turėti ir kiti mechanizmai, įskaitant uždegiminius mediatorius ir pokyčius nonadrenerginėje-noncholinerginėje sistemose. Kvėpavimo takus pirmiausiai inervuoja parasimpatinė nervų sistema, kuri veikia lygiųjų raumenų M3 - muskarininius receptorius per acetilcholino neurotransmitorius ir sukelia jų susitraukimą. Muskarino antagonistai dažniausiai yra efektyvūs bronchodilatatoriai (Léguillette, 2003).

Trumpo veikimo β2 - agonistai arkliams rekomenduojami kaip greitoji pagalba, kaip

diagnostinis testas lėtinei obstrukcinei plaučių ligai nustatyti ar kaip terapija kartu su aerozoliniais kortikosteroidais (Bertin et al., 2011). Ilgai veikiantys β2 - agonistai, anticholinerginiai,

fosfodiesterazės inhibitoriai ir kortikosteroidai yra taip pat efektyvūs gydant lėtinę obstrukcinę plaučių ligą (Ram et al., 2011).

β2 - agonistai veikia prisijungdami prie lygiųjų raumenų ląstelių paviršiaus adrenoreceptorių,

sukeldami šių raumenų relaksaciją (Lekeux, Duvivier, 2001). Trumpo veikimo β 2 - receptorių

agonistai, be kitų veiksnių, medijuoja vazodilataciją (Bertin et al., 2011). Kaip ir kituose audiniuose, β agonistai stimuliuoja adenililciklazę ir sustiprina kvėpavimo takų audinių cAMF gamybą. Ciklazės

26 fermentas aktyvinamas per stimuliuojantį baltymą Gs. cAMF yra antrasis pagrindinis β receptorių

aktyvinimo perdavėjas (Katzung, 2007).

Selektyvūs trumpo veikimo β2adrenomimetikai silpnai veikia β1adrenoreceptorius (β2> β1 70-

200 kartų), todėl beveik nesutrikdo širdies veiklos. Šios grupės preparatams priskiriamas salbutamolis (Raugalė, 2008), kuris yra selektyvus β2 adrenerginis agonistas (Patschova et al., 2010). Jo dozė

aerozoliniam naudojimui yra 720 µg kas 3 valandas (Lekeux, Duvivier, 2001). β adrenomimetikai vartojami brochinei astmai gydyti ir bronchų bei gerklų lygiųjų raumenų spazmams nuslopinti (Basevičius ir kt., 1986). Salbutamolis vartojamas bronchų astmos paūmėjimui gydyti ir fizinio krūvio sukeliamos astmos profilaktikai. Įkvėptas salbutamolis pradeda veikti greitai (per 5 - 15 min.), didžiausias poveikis po 30 - 60 min., veikia 2 - 5 val. (Raugalė, 2008).

Naudojant β2 - agonistų agentus (pirbuterolį, albuterolį) aerozoliniu būdu, buvo įrodyta, kad šie vaistai taip pat gali turėti šalutinį poveikį ir jų veikimas buvo trumpas (Léguillette, 2003). Ilgai veikiantys β2 - adrenoreceptorių agonistai gali sukelti miokardo išemiją ar kardiomiopatiją, elektrolitų

disbalansą, kas gali sukelti aritmiją ar osteoporozę (Ram et al., 2011).

Kadangi bronchostrikcija yra antraeilė (Léguillette, 2003), nerekomenduojama naudoti vien tik bronchus plečiančius vaistus (Rush, Grady, 2008). Kontraindikuotina yra naudoti bronchus plečiančius vaistus nekeičiant aplinkos, nes tokiu atveju alergenai lengviau pateks į apatinius kvėpavimo takus (Léguillette, 2003).

1.6.3. Gliukokortikoidai, jų farmakodinamika ir šalutiniai poveikiai

Kortikosteroidai lėtinės obstrukcinės plaučių ligos gydymui naudojami jau ilgą laiką (Léguillette, 2003) siekiant palengvinti šios ligos simptomus (Cornelisse et al., 2004). Tai yra vienintelis gydymas, kurio taikiniu yra uždegiminis procesas apatiniuose kvėpavimo takuose (Léguillette, 2003). Gydant lėtinę obstrukcinę plaučių ligą naudingą poveikį turi tiek sisteminiai, tiek aerozoliniai kortikosteroidai (Rush, Grady, 2008).

Kortikosteroidai šiuo metu yra efektyviausi vaistai, kurie kontroliuoja lėtinę obstrukcinę plaučių ligą (Picandet et al, 2003), tačiau turi nemažai šalutinių efektų (Léguillette, 2003). Kortikosteroidai yra efektyvesni nei dažniau naudojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (Camargo et al., 2008). Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo ir antihistamininiai preparatai yra neefektyvūs gydant apatinių kvėpavimo takų alerginius uždegimus (Robinson, 2001).

27 Gliukokortikosteroidai veikia visas alerginio uždegimo patogenezės grandis: gleivinės paburkimą, liaukų hipersekreciją, kvėpavimo takų praeinamumo sutrikimus, lygiųjų raumenų spazmus, beta receptorių hiperjautrumą, antigeno ir antikūnio reakciją (Špakauskas, Matusevičius, 2006).

Uždegimas slopinamas daugiausia dėl fosfolipazės A2 slopinimo (dėl pagausėjusio lipokortino

sintezės) (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Gliukokortikoidai tiesiogiai nesumažina bronchų lygiųjų raumenų spazmo, bet jie didina bronchų lygiųjų raumenų β 2 adrenoreceptorių jautrumą β

adrenomimetikams (Raugalė, 2008). Gliukokortikoidai slopina fosfolipazę ir slopina arachidono rūgšties sintezę. Neleidžiant susidaryti arachidono rūgščiai, gliukokortikoidai veiksmingai blokuoja ciklooksigenazes ir lipoksigenazę, o nesteroidiniai preparatai nuo uždegimo veikia tik ciklooksigenazes (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Kortikosteroidų veikimas yra medijuojamas gliukokortikoidų receptorių, aptinkamų daugelio ląstelių citoplazmoje (Szefler, 1999).

Šios šeimos vaistai turi tą patį veikimo mechanizmą: jie prisitvirtina prie ląstelinių gliukokortikoidų receptorių, esančių ant bronchų epitelio paviršiaus ir kraujagyslių endotelinių ląstelių. Šis prisijungimas aktyvuoja kompleksinę intraceliuliarinę kaskadą, kurios metu yra atpalaiduojamas citoplazminis NF - кB. Atsipalaidavęs NF - кB patenka į ląstelių branduolius, kur jis gali pakeisti genų transkripciją, kas sukelia uždegiminių citokinų sintezės slopinimą ir taip pat slopina β2 - adrenoreceptorių reguliaciją (Léguillette, 2003). Kortikosteroidai slopina kai kurių imunologinių ląstelių efektorių funkcijas (Sagcal-Gironella et al., 2011), slopinamas ląstelinis imunitetas, T limfocitų susidarymas ir jų citotoksinis aktyvumas (Špakauskas, Matusevičius, 2006).

Kortikosteroidai pasižymi plačiu inhibitoriniu veikimu daugeliui ląstelių (pavyzdžiui, limfocitų, eozinofilų, putliųjų ląstelių, neutrofilų ir makrofagų) ir mediatorių, įskaitant ir alerginio bei nealerginio uždegimo mediatorius (pavyzdžiui, citokinus, histaminą, eikosanoidus ir leukotrienus) (Szefler, 1999). Gliukokortikoidų naudingas poveikis pasireiškia dėl to, kad jie sumažina priešuždegiminių citokinų ir mediatorių produkciją (Robinson et al., 2002). Taip pat gliukokortikoidai sumažina kvėpavimo takų gleivių sekreciją, taurinių ląstelių hiperplaziją, histamino ir metacholino sukeltą kvėpavimo takų atsaką (Jungsuwadee et al., 2004). Šie hormonai mažina eksudaciją ir kapiliarų pralaidumą (skatina hialurono rūgšties sintezę), neutrofilų ir makrofagų judėjimą į uždegimo židinį, slopina fibroblastų proliferaciją ir kolageno sintezę (Špakauskas, Matusevičius, 2006).

Buvo įrodyta, kad sintetiniai kortikosteroidai yra efektyvūs gerinant plaučių funkcijas, naudojant juos parenteraliai ar aerozoliniu būdu (Leclere et al., 2010). Gliukokortikoidai sumažina makrofagų, T - limfocitų ir epitelinių ląstelių, taip pat kvėpavimo takų putliųjų ląstelių ir eozinofilų skaičių (Jungsuwadee et al., 2004).

28 Jiems priklauso deksametazonas (Leclere et al., 2010), jis yra sintetinis gliukokortikoidas (Queckenberg et al., 2011), veikiantis priešuždegimiškai (Sojka et al., 2008). Deksametazonas sumažina lėtinės obstrukcinės plaučių ligos simptomus, net ir tebesitęsiant ekspozicijai su antigenais (Leclere et al., 2010). Dabartiniai rezultatai rodo, kad kosulio sumažėjimas deksametazonu gydytiems arkliams siejamas su sumažėjusiu uždegimu, o sunkiau sergantiems arkliams ir su sumažėjusiu bronchospazmu, bet nėra susijęs su sumažėjusiu gleivių kaupimusi trachėjoje (Gerber et al., 2011).

Deksametazonas yra plačiai naudojamas gliukokortikoidas, imunosupresiniame, alergijų ir kitų ligų gydyme (Queckenberg et al., 2011). Esant bronchų obstrukcijai, deksametazono dozė (Rush, Grady, 2008) yra 0,03–0,1 mg/kg kartą per dieną (Špakauskas, Matusevičius, 2006).

Deksametazono naudojimas arkliamas yra siejamas su kai kuriais pašaliniais poveikiais. Dažniausiai pasitaiko antinksčių supresija, laminitas, antrinė bakterinė infekcija dėl imunospresijos, hematologijos ir elektrolitų pakitimai (Picandet et al, 2003). Deksametazonas sukelia žymų endogeninio kortizolio gamybos slopinimą, kuris dar tęsiasi maždaug 3 dienas po vaisto nutraukimo (Robinson, 2001).

1.7. Profilaktika

Ore sklandančių dulkių sumažinimas pirmiausia reiškia sumažėjusį jų gaminimąsi šaltiniuose (šiene, pakratuose, gretimuose garduose) bei pagerėjusį jų pašalinimą dėl geros ventiliacijos. Vienintelis efektyvus metodas apsisaugantis nuo lėtinės obstrukcinės plaučių ligos yra arklių laikymas gerose ganyklose, neduodant papildomai šieno (Léguillette, 2003).

Arklio racioną reikia pakeisti į tokį, kuriame būtų mažiau dulkių (Camargo et al., 2008). Tiek nesunkiai, tiek sunkiau sergantiems arkliams šienas iš raciono turėtų būti pašalintas ir pakeistas į granuliuotą pašarą (House, 2010).

Kitas būdas, galintis pagerinti arklių savijautą – šieno mirkymas vandenyje prieš šėrimą (Léguillette, 2003). Šieno apipurškimas vandeniu nėra tas pats, kaip jo mirkymas. Šieno apipurškimas vandeniu nėra efektyvus būdas pašalinti dulkes iš šieno (Camargo et al., 2008).

Kadangi nėra dirbtinai išdžiovinto šieno lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems arkliams, galima pabandyti ir kitą pašarą (Léguillette, 2003). Silosas, alfalfa granulės, alfalfa kubeliai, ir

29 netraiškyti grūdai turi nedidelius kiekius dulkių (Camargo et al., 2008). Silosas taip pat gali būti naudojamas, tačiau galvijams skirto siloso reikėtų vengti, nes arkliai yra labai jautrūs Clostridium

botulinum toksinui. Tinkamas yra aukštos kokybės, gerai išdžiovintas komercinis silosas (Léguillette,

2003).

Šiauduose yra daugiau dulkių ir endotoksinų nei geros kokybės pjuvenose, todėl pjuvenoms ir turėtų būti teikiama pirmenybė (Léguillette, 2003). Kitos alternatyvos yra popierius (Léguillette, 2003; House, 2010), kartonas (Camargo et al., 2008; House, 2010), durpės, lininiai šiaudai, tačiau visi jie turi savo trūkumų (kaina, šalinimas, žarnų obstrukcija) (Léguillette, 2003).

Galiausiai, svarbi yra tinkama ventiliavimo sistema, kuri gali pašalinti dulkes iš aplinkos, bet nereikia pamiršti, kad ji negali atstoti gero pašaro ir pakratų (Léguillette, 2003). Vengtina laikyti šieną pastogėje (House, 2010), šluoti grindis, kai arkliai yra garduose, ir kitų dalykų, kurie sukelia dulkes į orą (Camargo et al., 2008).

Arkliams, sergantiems šia liga, prikausomai nuo klinikinių požymių ir lėtinės obstrukcinės plaučių ligos sunkumo, ligą galimą valdyti visą arklio gyvenimą (House, 2010). Nepaisant pastangų arklį laikyti tinkamoje aplinkoje, per metus jam gali pasireikšti 2-3 lėtinės obstrukcinės plaučių ligos priepuoliai, kuriems reikia medikamentinio gydymo (Rush, Grady, 2008).

30

2. Darbo metodika ir organizavimas

2.1.

Bandymų vieta, sąlygos, grupių sudarymas

Tyrimai buvo atlikti trijuose žirgynuose, 2012 - 2014 magistrantūros studijų metais. Tyrimai buvo atliekami rudens metu, kai tiriamiems arkliams buvo pasireiškę ryškiausi klinikiniai ligos simptomai.

Tyrimams buvo atrinkti 6 arkliai, kurių amžius svyravo nuo 5 iki 18 metų, o svoris nuo 470 iki 650 kg. Visi arkliai buvo laikomi šiaudais pakreiktuose garduose. Arkliai buvo šeriami tris kartus per dieną, į racioną buvo įtrauktas šienas. Per pastaruosius du mėnesius nė vienam iš arklių nebuvo taikytas priešuždegiminis ar bronchus plečiantis gydymas, ar kitas gydymas, galintis įtakoti tyrimo rezultatus.

Arkliai buvo suskirstyti į dvi grupes. Visiems tiriamojoje grupėje esantiems arkliams anksčiau buvo diagnozuota lėtinė obstrukcinė plaučių liga. Į pirmąją grupę buvo atrinkti trys arkliai (n = 3), su klinikiniais lėtinės obstrukcinės plaučių ligos simptomais. Visiems pirmojoje grupėje esantiems arkliams anksčiau buvo diagnozuota lėtinė obstrukcinė plaučių liga. Į kontrolinę grupę buvo atrinkti trys sveiki arkliai (n = 3), kuriems niekada nebuvo pasireiškusios kvėpavimo takų ligos.

Siekiant sukelti kuo mažiau streso tiramiems arkliams, dieną prieš pradedant tyrimus, pirmosios grupės arkliai buvo pripratinti prie tyrimo metu naudoto ultragarsinio inhaliatoriaus. Aerozolinė terapija buvo taikoma vieną kartą per dieną, septynias dienas iš eilės, naudojant ultragarsinį inhaliatorių. Pirmiausia buvo inhaliuojamas salbutamolis (0,72 mg), kad sumažintų bronchų obstrukciją, o tada buvo inhaliuojamas deksametazonas (0,03 mg/kg). Tiek salbutamolis, tiek deksametazonas buvo skiedžiami fiziologiniu tirpalu 1:1, kad neužkimštų inhaliatoriaus membranų. Pirmosios grupės arkliams buvo inhaliuojamas:

• Ventolin 2,5 mg/2,5 ml purškiamasis tirpalas, kurio vienoje 2,5 ml ampulėje yra: o 2,5 mg salbutamolio (salbutamolio sulfato pavidalu).

o Pagalbinės medžiagos: natrio chloridas, sulfato rūgštis (koreguoti pH), išgrynintas vanduo.

31 • Rapidexon 2 mg/ml preparatas, kurio 1 ml tirpalo yra:

o deksametazono natrio fosfato 2,0 mg.

o Pagalbinės medžiagos: natrio chloridas, natrio citrato dihidratas,benzilo alkoholis (E1519), citrinų rūgšties monohidratas, natrio hidroksidas, injekcinis vanduo.

Kontrolinės grupės arkliams gydymas nebuvo taikomas.

Pirmosios grupės arkliams kraujo tyrimai buvo imami prieš taikant aerozolinę terapiją ir praėjus septynioms dienoms po aerozolinės terapijos salbutamoliu ir deksametazonu. Antrosios grupės arkliams kraujo tyrimai buvo imami vieną kartą.

Kraujo mėginiai buvo paimti iš kairės jungo venos, į mėgintuvėlius su antikoaguliantu EDTA (etilendiamintetraacetato) dikalio ir trikalio druskomis. Kraujo dujų tyrimas buvo atliekamas iš karto po kraujo paėmimo, Epoc kraujo dujų analizatoriumi. Mėgintuvėliai su kraujo mėginiais morfologiniam kraujo ląstelių tyrimui buvo transportuojami 5-100_{С temperatūroje, o kraujo}

morfologiniai tyrimai buvo atlikti Abacus Junior Vet analizatoriumi.

Kraujo mėginių tyrimai buvo atlikti LSMU Veterinarijos akademijos „Klinikinių tyrimų laboratorijoje“.

Gauti duomenys buvo apdoroti dviejomis kompiuterinėmis sistemomis. Pirmoji sistema – Microsoft Office Word 2007, antroji - Microsoft Office Excel 2007.

32

3. Tyrimo rezultatai

2 pav. pH pokyčiai prieš ir po gydymo, jų palyginimas tarpusavyje ir su kontrolės vidurkiu.

Kaip nurodyta literatūroje, veniniame kraujyje pH koncentracija yra 7,33 - 7,41 (Corley, Stephen, 2008).

Kaip parodyta 2 pav., I arklio pH kraujyje prieš gydymą (7,315) buvo 1,2 proc. mažesnis, nei po gydymo (7,404). I arklio pH kraujyje prieš gydymą buvo 1,2 proc. mažesnis, nei kontrolinės grupės arklių (7,400), o po gydymo I arklio pH padidėjo ir už kontrolinės grupės arklių pH buvo didesnis 0,1 proc.

Tuo tarpu II arklio pH kraujyje prieš gydymą (7,320) buvo 0,7 proc. mažesnis, nei po gydymo (7,373). Lyginant II arklio kraujo pH duomenis prieš gydymą su kontrolinės grupės arklių pH vidurkiu, II arklio pH vidurkis buvo 1,3 proc. mažesnis, nei kontrolinės grupės. II arklio pH po gydymo lyginant su kontrolinės grupės arklių pH vidurkiu, kontrolinės grupės pH vidurkis buvo 0,4 proc. didesnis nei II arklio.

III arklio pH kraujyje prieš gydymą (7,362) buvo 0,2 proc. didesnis nei po gydymo (7,347). Kontrolinės grupės arklių pH kraujyje vidurkis buvo 0,5 proc. didesnis, nei III arklio prieš gydymą ir 0,7 proc. didesnis, nei III arklio pH po gydymo.