LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Severina Buivydaitė
Laktacijos stadijos ir veršingumo įtaka laktatų kiekiui
ir keletui kraujo biocheminių rodiklių
The influence of lactation stage and pregnancy on
blood lactate and several biochemical parameters in dairy
cows
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. Ramūnas Antanaitis
2
DARBASATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KATEDROJE
PATVIRTINIMASAPIEATLIKTODARBOSAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Laktacijos stadijos ir veršingumo įtaka laktatų kiekiui ir keletui biocheminių rodiklių“:
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Sergamumo rizika pereinamuoju laikotarpiu ... 11
1.1.1. Laktatai ... 11 1.1.2. Beta-hidroksibutiratai ... 13 1.1.3. Gliukozė ... 14 1.1.4. Šlapalas ... 14 1.1.5. Aspartato aminotransferazė ... 15 1.1.6. Alanino aminotransferazė ... 15 1.1.7. Šarminė fosfatazė ... 16 1.1.8. Geležis ... 16 1.1.9. Kreatininas ... 17 1.1.10. Kalcis ... 17 1.1.11. Magnis ... 18 1.1.12. Fosforas ... 19 1.1.13. Bendrieji baltymai ... 19 1.1.14. Kalis ... 20 1.1.15. Natris ... 20 1.1.16. Albuminai ... 21
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS ... 22
2.1. Tyrimo metodika ... 22
2.2. Tyrimo rezultatai ... 25
4 IŠVADOS ... 41
REKOMENDACIJOS ... 42 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 44
5
SANTRAUKA
Laktacijos stadijos ir veršingumo įtaka laktatų kiekiui ir keletui biocheminių rodiklių Severina Buivydaitė
Magistro baigiamasis darbas
Darbo tikslas ir uždaviniai: nustatyti kraujo laktatų ir biocheminių rodiklių kaitą laktacijos stadijos ir veršingumo metu. Iškelti keturi uždaviniai: 1. Nustatyti ir įvertinti laktatų ir keletą kraujo biocheminių rodiklių 20–59 dienų laikotarpiu po apsiveršiavimo. 2. Nustatyti ir įvertinti laktatų ir keletą kraujo biocheminių rodiklių 60–80 dienų laikotarpiu po apsiveršiavimo. 3. Nustatyti ir įvertinti veršingų karvių laktatų ir keletą kraujo biocheminių rodiklių 60–80 dienų laikotarpiu po sėklinimo. 4. Susisteminus rezultatus, pateikti rekomendacijas ūkiui.
Medžiagos ir metodai: Tyrimai buvo atlikti 2017-2018 metais X ūkyje, kuriame laikoma 800 Lietuvos juodmargių veislės karvių. Karvių racioną sudaro kukurūzų silosas, kukurūzų žievė, kiti silosai, liucernos šienas, kviečių šiaudai, koncentratai, komercinis mišinys, natrio bikarbonato priedas, natrio chloridas, komercinis mineralinis mišinys. Tyrimas buvo atliekamas ryte po melžimo. Iš viso buvo tiriama 10 karvių. Toms pačioms karvėms imamas kraujas skirtingais laktacijos ir veršingumo laikotarpiais: I grupė. Šviežiapienės karvės 20–59 laktacijos dienų laikotarpiu; II grupė. Šviežiapienės karvės 60–80 laktacijos dienų laikotarpiu; III grupė. Veršingos karvės 60–80 dienų po sėklinimo.
Buvo atlikti biocheminiai kraujo tyrimai ir nustatytas šlapalo, aspartato aminotrasferazės, alanino aminotransferazės, šarminės fosfatazės, geležies, kreatinino, kalcio, magnio, fosforo, bendrųjų baltymų, kalio, natrio, albuminų koncentracijos. Gliukozės, betahidroksibutiratų, laktatų koncentracijos buvo nustatytos naudojant specialiuosius testus.
Rezultatai ir išvados: 20-59 dienų laikotarpiu po apsiveršiavimo specifiškiausi rodikliai buvo laktatai, beta-hidroksibutiratai, aspartataminotrasferazė, šarminė fosfatazė (nustatytas didesnis kiekis nei kitose tiriamosiose grupėse), gliukozė, alaninaminotransferazės, albuminai (nustatytas mažesnis kiekis lyginant su kitomis tiriamosiomis grupėmis). 60-80 dienų laikotarpiu po apsiveršiavimo specifiškiausi rodikliai buvo šlapalas (nustatytas didesnis kiekis nei kitose tiriamosiose grupėse), aspartataminotrasferazė (nustatytas mažesnis kiekis lyginant su kitomis tiriamosiomis grupėmis). Veršingoms karvėms 60–80 po sėklinimo specifiškiausi rodikliai - alaninaminotransferazė, gliukozė (nustatytas didesnis kiekis nei kitose tiriamosiose grupėse).
Raktiniai žodžiai: laktatai, laktacijos stadijos, veršingumo stadijos, biocheminiai kraujo rodikliai.
6
SUMMARY
The influence of lactation stage and pregnancy on blood lactate and several biochemical parameters in dairy cows
Severina Buivydaitė The Master’s Thesis
The tasks and the aim of the research: to determine the change in blood lactates and biochemical parameters during the process of calving and lactation stage. In order to achieve the aim, four tasks were defined: 1. To identify and estimate the parameters of lactates, and certain blood chemical parameters during the period between 20 and 59 days after calving; 2. To identify and estimate the parameters of lactates, and certain blood chemical parameters during the period between 60 and 80 days after calving; 3. To identify and estimate the parameters of lactates, and certain blood chemical parameters of pregnant cows (60-80 days after conception); 4. To summarise the results and to state the recommendations for the farm.
Methods and materials: The research was made during 2017-2018, in the farm X, housing 800 of Lithuanian black and white dairy cows. Total mixed rations consisted of corn silage, ear corn silage, other silages, meadowand alfalfa hays, and wheat straw, with the addition of concentrates, acommercial mixture, a sodium bicarbonate supplement as a buffer, sodium chloride and a commercial mineral mixture. The research was conducted in the morning, after milking. It included 10 cows. Blood was taken from each cow during different stages of its lactation and calving periods: Group I: Fresh-milk cow group, belonging to the period of 20 to 59 days of lactation; Group II: Fresh-milk cow group, belonging to the period of 60 to 80 days of lactation; Group III: Pregnant cows, from 60 to 80 days after insemination.
The biochemical blood examination was conducted and the results used to determine the concentration of urea, aspartate aminotransferase, alaninaminotransferases, alkaline phosphatase, iron, creatinine, calcium, magnesium, phosphorus, common proteins, potassium, natrium, albumin. The special tests were used to determine the concentration of glucose, betahydroxybutyrates, and lactates.
Results and Conclusions: During the period between 20 and 59 days after calving the most specific parameters showed: lactates, betahydroxybutyrates, aspartataminotrasferase, alkaline phosphatase (the amount was higher than in other research groups); glucose,
7 alaninaminotransferases, albumin (the amount was the lowest compared to the other research groups). During the period between 60 and 80 days after calving the most specific parameters showed: urea (the amount was higher than in other research groups); aspartataminotrasferase (the amount was the lowest compared to the other research groups). For pregnant cows, belonging to the period between 60 and 80 days after conception, the most specific results showed alaninaminotransferase, glucose (the amount was the highest compared to the other research groups).
8
SANTRUMPOS
LAK – laktatai;
mmol/l - milimoliai litre;
ŠDD – šliužo dislokacija į dešinę; pH – vandenilio potencialas; BHB – beta-hidroksibutiratai; l – litras;
g – gramas; proc. – procentai;
NEB – neigiamas energijos balansas; ŠDK – šliužo dislokacija į kairę; CO2 – anglies dioksidas;
ALP – šarminė fosfatazė; Ca – kalcis;
kg / d – kilogramai per dieną; Mg – magnis;
ALB – albuminai;
GGT – gamaglutamiltransferazė; TV/l – tarptautiniai vienetai litre; lent. – lentelė;
val. – valanda; UREA – šlapalas;
AST – aspartato aminotransferazė; ALT – alanino aminotransferazė; Fe – geležis; Cre – kreatininas; Ca – kalcis; Mg – magnis; P – fosforas; TP bendri baltymai ; K – kalis; Na – natris;
aps./min – apsisukimai per minutę; mm – milimetrai;
P – patikimumas; pav. – paveikslas;
U/I – tarptautiniai vienetai litre; µg/dl – mikrogramai decilitre; µmol/l -mikromoliai litre; g/l – gramai litre;
pvz. – pavyzdys; t. y. – tai yra.
9
Įvadas
Net trečdalis visų karvių laktacijos pradžioje susiduria su bakterinės kilmės infekcijomis ir medžiagų apykaitos ligomis (1). Labai svarbu po veršiavimosi išlaikyti aukštą pieninių karvių produktyvumą, sklandžiai pereinant į laktacijos ir reprodukcijos periodą (2).
Veršingos ir laktuojančios karvės yra labiau linkusios sirgti medžiagų apykaitos ligomis dėl didelių maistinių medžiagų poreikio vaisiaus augimui ir laktacijai (3).Pereinamuoju laikotarpiu iš veršingumo į laktacijos periodą pieninės karvės susiduria su sudėtingu laikotarpiu: didėjančiu energijos aprūpinimu, vaisiaus augimu, pieno audinių atsistatymu ir ankstyvąja laktacija (4). Šiuo periodu dėl sutrikdytos produkcijos ir reprodukcijos pasireiškę nesklandumai pieninių karvių augintojams dažnai sukelia didelių ekonominių nuostolių. Todėl svarbu stebėti metabolinių rodiklių pokyčius laktuojančių, veršingų ir apsiveršiavusių karvių grupėse, įvertinant sveikatingumą ir galimą riziką (2).
Vertinant karvės būklę ir siekiant užkirsti kelią medžiagų apykaitos sutrikimams, laboratorinė kraujo analizė yra viena veiksmingiausių priemonių. Tokiu būdu šiuolaikiniuose pieno ūkiuose pagrindine ir svarbiausia gyvulių priežiūros darbo grandimi tampa ligų prevencija ir profilaktika (5). Per pastaruosius 40 metų iš karvių bandų paimti kraujo mėginiai buvo naudojami metabolinių procesų tyrimams organizme. Šie tyrimai visapusiškai padidino karvių fiziologijos, medžiagų apykaitos supratimą, organizmo pokyčių kontroliavimą pereinamuoju metu ir sumažino ligų pasireiškimo riziką (6). Laboratorinė diagnostika yra svarbi priemonė, padedanti stebėti pereinamojo laikotarpio karvių sveikatos būklę individualiai ir bandos lygmenyse. Atliekant laboratorinius tyrimus, galima ne tik aptikti sergančius gyvūnus, bet ir stebėti bandas, kuriose nustatoma didesnė rizika medžiagų apykaitos, reprodukcijos ar infekcinių ligų vystymuisi (7).
Atlikta tyrimų, kuriuose lyginami karvių, kurioms likusios trys savaitės iki veršiavimosi ir trys savaitės po veršiavimosi, kraujo biocheminiai rodikliai. Taip pat yra tyrimų, analizuojančių skirtingas veršingumo stadijas, tačiau mažai dėmesio skiriama ir tyrimų atlikta analizuojant skirtingus laktacijos laikotarpius bei veršingų karvių biocheminių rodiklių pokyčius. Literatūroje yra daug duomenų apie gliukozės, beta-hidroksibutiratų, AST ir ALT biocheminius kraujo rodiklius, tačiau mažai duomenų apie laktatų kaitą skirtingais laktacijos laikotarpiais bei veršingumo stadijoje.
Tikslas: nustatyti kraujo laktatų ir biocheminių rodiklių kaitą laktacijos stadijos ir veršingumo metu.
10 Uždaviniai:
1. Nustatyti ir įvertinti laktatų ir keleto biocheminių rodiklių kiekį kraujyje 20–59 dienų laikotarpiu po apsiveršiavimo.
2. Nustatyti ir įvertinti laktatų ir keletą kraujo biocheminių rodiklių 60–80 dienų laikotarpiu po apsiveršiavimo.
3. Nustatyti ir įvertinti veršingų karvių laktatų ir keletą kraujo biocheminių rodiklių 60–80 dienų laikotarpiu po sėklinimo.
11
1. LITERATŪROS
APŽVALGA
1.1. Sergamumo rizika pereinamuoju laikotarpiu
Melžiamų karvių pereinamasis laikotarpis asocijuojasi su ligų rizika, todėl per šį kritinį laikotarpį būtinas karvių stebėjimas. Karvės suvartoja mažiau pašaro, sutrinka energijos balansas, išsivysto hipokalcemija, susilpnėja imunitetas, padidėja rizika bakteriniam gimdos užsikrėtimui prieš pat veršiavimąsi ir savaitę po veršiavimosi. Trečdalis ankstyvos laktacijos melžiamų karvių gali būti paveiktos kai kurių medžiagų apykaitos ar infekcinių ligų (8). Viena pagrindinių melžiamų karvių ligų yra klinikinė ketozė, kuri paprastai būna tarp antros ir septintos laktacijos savaitės. Nepaisant to, dauguma karvių šiuo laikotarpiu gali sirgti subklinikine ketoze, kai padidėja beta-hidroksibutiratų kiekis organizme, tačiau jokių kitų simptomų nepasireiškia, išskyrus gerokai sumažėjusį pieno kiekį ir padidėjusią riziką sirgti kitomis ligomis (9). Kai pasikeičia šėrimo racionas, ankstyvos laktacijos pradžioje karvės suserga acidoze (10). Pasak Matusevičiaus ir Špakausko (11) „daugumai veršingų karvių veršingumo pabaigoje arba pirmas dienas po apsiveršiavimo nustatoma hipokalcemija, kuri yra sutrikusios medžiagų apykaitos reguliacijos laktacijos pradžioje padarinys. Dažniausiai pasitaikanti metabolinė apsiveršiavusių karvių liga yra parezė po apsiveršiavimo“ (11).
Specialistų stebėjimas, veiksmai, analizių sudarymas padeda anksti aptikti problemas, suteikia tyrimo galimybę ir intervenciją. Tai tiesiogiai sumažina ligos pasekmes, ligos gydymo, sumažėjusio produktyvumo išlaidas bei užtikrina gyvūnų gerovę (8). Nustatant ligos pasireiškimo riziką, sergant tiek subklinikine, tiek klinikine ligos forma, reikalingi diagnostiniai parametrai. Kraujo biocheminiai rodikliai, įvertinant subklinikinius metabolinius susirgimus, yra vieni svarbiausių parametrų, kurie reikalingi įvertinti veršingų ir laktuojančių karvių būklę (2).
1.1.1. Laktatai
L-laktatas organizme yra produkuojamas anaerobinės glikolizės metu (12). Jis yra anaerobinės glikolizės produktas (13).
L-laktato koncentracijos nustatymas kraujo plazmoje suteikia svarbių duomenų apie paciento ligos sunkumą ir prognozę (12). Esant organizmo hipoksijai, ląstelės pradeda kvėpuoti anaerobiniu būdu, dėl tos priežasties pasigamina laktatai. Laktatų kiekis tiesiogiai proporcingas hipoksijos laikui. Laktatai gali susidaryti kaip šalutinių ligų pasekmė, pavyzdžiui, toksemijos, septinio šoko (susidarę toksinai riboja deguonies patekimą į ląsteles, todėl vystosi hipoksija) (14). Hipoksija naujagimiams veršeliams sukelia padidėjusią L-laktato koncentraciją ir skatina progresuojančią pirminę metabolinę acidozę. Nustatyta,
12 kad veršeliams, gimusiems su pagalba, laktato koncentracija kraujo plazmoje buvo didesnė nei tų, kurie gimė natūraliai (12). Jei LAK>4 mmol/l, veršelių, sergančių bronchopneumonija, gaišimą galima prognozuoti būsiant per 24 valandas. Laktatai taip pat buvo naudojami įvertintinant gimusių veršelių būklę iš karto po gimimo (15).
Laktato koncentracijos padidėjimas galvijų kraujyje yra susijęs su nepalankiomis prognozėmis: šliužo užsisukimu, šliužo dislokacija į dešinę ar kvėpavimo ligomis (11).
Reikšmingas laktatų koncentracijos padidėjimas karvėms pasireiškia sunkiu gimdos užsisukimu ir nekroze ar negyvų jauniklių atsivedimu. Pieninių karvių, kurioms dėl šliužo dislokacijos buvo taikomas operacinis gydymas, kraujo laktato padidėjimas buvo asocijuotas su operacijos metu rastais požymiais, indikuojančiais blogą prognozę: šliužo spalvos pakitimais (spalva ryškiai violetinė), venine tromboembolija, padidėjusiu ascitinio skysčio tūriu. Nustatytas padidėjęs laktatų koncentracijos kiekis karvėms su gimdos užsisukimu, kuris buvo atstatytas po Cezario operacijos. Atliekant Cezario operaciją, buvo pastebėtas gimdos spalvos pasikeitimas (į tamsiai violetinę), veninė tromboembolija ir padidėjęs ascitinio skysčio tūris. Šios išvados rodo, kad laktato koncentracija nuo ≥5,0 iki <6,5 mmol/l yra gimdos nekrozės požymis, kurį sunku išgydyti neinvaziniu būdu, todėl ankstyvos ligos stadijoje reikia pasirinkti Cezario pjūvį. Be to, karvėms, turinčioms gimdos užsisukimą ir gimdos nekrozę, dėl išemijos ir reperfuzijos kyla mirtingumo rizika, todėl būtina, kad tokiems gyvūnams būtų taikomos reikiamos procedūros, įskaitant galimą histerektomiją. Tačiau laktato koncentracija, kuri ≥6,5 mmol/l, gali būti labai blogos prognozės požymis (16).
Nustatyta, jei LAK>6 mmol/l, tai yra siejama su didesne rizika pasireikšti blogiems rezultatams, esant šliužo dislokacijai į dešinę arba šliužo užsisukimui per 30 dienų po operacijos (15). Nustatyta, kad vidutinė laktatų koncentracija plazmoje sveikoms laktuojančioms karvėms yra 0,54 mmol/l; 5,88 mmol/l (intervalas 4,88–9,3) rodo galimą blogą baigtį karvei esant šliužo dislokacijai į dešinę ir 3,23 mmol/l (intervalas 2,0-5.8) gerą baigtį ŠDD atveju (12).
Yra tik keletas pranešimų apie galimą L-laktato indikatoriaus naudojimą melžiamų karvių piene nustatant mastitą. Laktatas yra pieno rūgšties konjuguota bazė, o jos koncentracija žaliame piene yra maždaug 0,1 mmol/l. Lehmanna ir kt. (17) nustatė pieno laktozės koncentracijos padidėjimą melžiamų karvių mastito metu ir padarė išvadą, kad laktatai piene gali būti klinikinių ir subklinikinių mastitų rodiklis (17).
Metabolinė acidozė – liga, dažniausiai pasitaikanti galvijams, kurie atsitiktinai gauna didelį kiekį lengvai virškinamų angliavandenių, ypač grūdų (kviečių, miežių, kukurūzų) (18).
Toksiško kiekio lengvai fermentuojamų angliavandenių suvartojimas per 2–6 valandas lemia pasikeitusią mikroorganizmų populiaciją didžiajame prieskrandyje (18). Pavyzdžiui, Streptococcus bovis
13 rūšis kartu su kitais streptokokais gali produkuoti pieno rūgštį ir labiau toleruoti rūgščias sąlygas nei kitos rūšies bakterijos (19). Kai didžiojo prieskrandžio pH≤5, sunaikinami pirmuonys, celiulioziniai organizmai ir laktatą naudojantys organizmai, dėl to sutrikdoma didžiojo prieskrandžio motorika. Žemas pH didžiajame prieskrandyje yra tinkama terpė laktobacilus genties bakterijoms skaidyti angliavandenius ir gaminti pieno rūgštį (18). Pieno rūgšties ir jų druskų perteklius, L-laktatas ir D-laktatas padidina osmosinį prieskrandžių turinio slėgį. Vanduo iš kraujo plazmos pereina į prieskrandžius, todėl kraujas sutirštėja. Prieskrandžių motorikos judesiai susilpnėja arba visai išnyksta, sukeliama dehidratacija (13, 18).
Dėl žemo didžiojo prieskrandžio pH sukeliamas rumenitas, dėl D-laktato absorbcijos sukeliama pieno rūgšties acidozė ir acidemija. Papildomai metabolinės (stiprios jonų) acidozės ir dehidratacijos patofiziologinės pasekmės yra hemokoncentracija, kraujagyslių susitraukimai, inkstų nepakankamumas, raumenų silpnumas, šokas ar mirtis (18).
1.1.2. Beta-hidroksibutiratai
Beta-hidroksibutiratai (BHB) yra medžiagos, randamos ir sveikos karvės organizme, tačiau jų yra mažai ir jie spėja oksiduotis raumenyse, inkstuose bei plaučiuose. BHB norma kraujo serume nuo 0,1 mmol/l iki 1,0 mmol/l. Esant subklinikinei ketozei, BHB koncentracija padidėja iki 1,4 mmol/l, klinikinės ketozės atveju – virš 2,5 mmol/l, o virš 0,6 mmol/l padidėja mąžtant kūno svoriui (liesėjant). Užtrūkusių karvių BHB koncentracija negali viršyti 0,6 mmol/l (5).
Kai karvė suserga ketoze, padidėja kraujo ar serumo BHB koncentracija (20). Vykstant riebalų rūgščių oksidacijai, susidaro viena iš trijų ketoninių medžiagų (5). Padidėjusi BHB koncentracija yra siejama su dideliu karvės produktyvumu ankstyvuoju žindymo laikotarpiu, kai NEB atsiradimas ir laisvųjų riebalų rūgščių perteklius išskiriamas į kraują ir pernešamas į kepenis. Padidėjus lipolizės aktyvumui, sukeliamas laisvųjų riebalų rūgščių perteklius, kada sumažėja glikolizės aktyvumas. Pastebėta, kad laisvųjų riebalų rūgščių padidėjimas kraujo plazmoje ankstyvos laktacijos metu pieninėms karvėms atsiliepia sumažėjusia gliukozės koncentracija kraujyje. Pagrindinė ketozės problema yra gliukozės trūkumas, kurį sukelia iš pradžių augančio besivystančio vaisiaus poreikiai, o vėliau, po veršiavimosi – laktozės ir pieno riebalų gamybos poreikiai. 1 litrui pieno sintezuoti reikia maždaug 80 g gliukozės. Labai dažnai pirmieji ketozės požymiai pasireiškia po dviejų ar trijų savaičių po veršiavimosi (21). Duffieldo ir kt. (22) tyrimas rodo, kad kai kuriose bandose ketozės dažnis gali siekti 40–60 proc. karvių (22). Taip pat Knobas ir Cernescas (21) tyrime nustatė, kad žindymo pradžioje mažiausiai 50 proc. visų melžiamų karvių pereina laikiną subklinikinės ketozės laikotarpį (21). Tai nuostolinga liga, kuri
14 padidina tikimybę vystytis kitoms ligoms, mažina pieno gamybą ir mažėja tolesnis reprodukcinis efektyvumas (20). LeBlanc ir kt. (7) nustatė, jei BHB reikšmė artima 1,200 mmol/l koncentracijai, karvėms po apsiveršiavimo yra 8 kartus didesnė rizika sirgti ŠDK (7).
1.1.3. Gliukozė
Gliukozė – tai pagrindinis angliavandenis, iš kurio organizmas gauna energiją. Gliukozė yra kraujyje, o glikogenas formuojasi kepenyse, raumenyse ir kituose organuose. Glikogeno susidarymui būtinas kasos hormonas - insulinas. Tai hormonas, mažinantis gliukozės kiekį organzime. Skirtingai nei monogastriniai gyvūnai, kurie gliukozę absorbuoja virškinamajame trakte, atrajojantys ją pasigamina kepenyse. Matusevičiaus ir Špakauskas rašo (11) „didžiajame prieskrandyje polisacharidai mikroorganizmų ir grybų yra suskaidomi iki lakiųjų riebalų rūgščių: acetato, propionato, laktato ir butirato. Šias medžiagas absorbuoja prieskrandžio epiteliocitai.“ Trūkstant energijos, glikogenas gali būti greitai suskaidomas (11).
Kai organizme yra nepakankamas kiekis gliukozės, sutrinka riebalų skaidymas ir kraujyje padaugėja ketonų. Tai viena priežasčių karvei susirgti ketoze (23).
Melžiamų karvių gliukozės ir insulino koncentracija buvo mažiausia buvo po veršiavimosi ir ankstyvos laktacijos laikotarpiu, toliau rezultatai nuolat didėjo (21, 24). Tačiau didelio produktyvumo šviežiapienių karvių gliukozės ir insulino koncentracija yra mažesnė (21).
Nustatyta, kad padidėjusi lipolizė ir eikvojama didelė energija produkcijai pereinamuoju laikotarpiu lemia padidėjusią pieninių karvių susirgimų riziką ir pieno produkcijos sumažėjimą. (21).
1.1.4. Šlapalas
Šlapalas sintetinamas kepenyse iš amoniako ir asparto rūgšties, azoto bei CO2 (25). Tai yra galutinis organizme vykstančių baltymų oksidacinių procesų produktas, kuris išskiriamas iš inkstų į šlapimą (26, 27). Tai vienas svarbiausių rodiklių, pagal kurį galima spręsti apie karvių šėrimą baltymingais pašarais (26). Sutrikus medžiagų apykaitos procesams, šlapalo koncentracija padidėja šeriant karves baltymingu pašaru, esant kraujavimui iš virškinamojo trakto, sutrikus inkstų kraujotakai ar suintensyvėjus šlapalo sintezei (8, 25). Šlapalo koncentracija sumažėja esant kepenų pažeidimams, ilgai badavus ar dėl nepakankamo baltymingo pašaro kiekio racione. Šlapalo koncentracijos sumažėjimas nerodo inkstų funkcijos pokyčių, tai daugiau susiję su inkstų glomerulų filtracijos greičiu (8). Pieninės
15 karvės sunkiau apvaisinamos, joms didesnė tikimybė sirgti mastitu, jei pastebima padidėjusi šlapalo koncentracija kraujyje ar piene. Sveikų karvių, šeriamų subalansuotais pašarais, piene yra apie 3,0 mmol/l (26).
Šlapalo rodiklis į organizmo pokyčius reaguoja daug greičiau nei kitos azotinės medžiagos, pavyzdžiui, kreatininas (24).
1.1.5. Aspartato aminotransferazė
Daugelio gyvūnų rūšių aspartato aminotransferazės (AST) aktyvumas didžiausias kepenyse, o kraujo serumo reikšmės padidėja dėl ūmaus ir lėtinio kepenų pažeidimo. Tačiau AST – fermentas, kurio taip pat yra inkstuose, kasoje, skeleto bei širdies raumenyse ir eritrocituose, o serumo aktyvumas padidėja, kai šie audiniai stipriai pažeisti (18, 28). Todėl tai jautrus rodiklis, padedantis nustatyti subklinikinę ligos eigą (28). Jam padidėjus, galima įtarti kepenų, raumenų ir kitų organų funkcinius pakitimus (29). AST pakilimas virš fiziologinės normos ribų yra vienas jautriausių rodiklių kepenų pažeidimo atveju (30, 31). Nustačius kepenų pažeidimą, AST aktyvumas gali būti naudingas, norint stebėti kepenų ligų progresą (18). Šis rodiklis taip pat efektyvus diagnozuojant subklinikinę ketozę, nes AST aktyvumas kraujyje koreliuoja su beta-hidroksibutiratų kūnų koncentracija (30, 32).
Mohri ir kt. (32) mokslininkai nustatė, kad AST koncentracija pirmąją dieną po veršiavimosi buvo fiziologinės normos ribose, o labai sumažėjo ir žemiau normos buvo po dviejų savaičių. Vėliau AST koncentracija vis didėjo ir normos ribas pasiekė tik 70-ą dieną po apsiveršiavimo (32). AST fermento koncentracijos padidėjimas per pirmąsias tris valandas stebėtas ir Kurz (33) tyrimo metu. Tyrėjai mano, jog tai sukelia absorbuotos krekenys arba jų sukeltas fermentų gamybos suaktyvėjimas (33).
Literatūroje teigiama, kad AST padidėja dvi savaites po veršiavimosi, o sergančių pareze apsiveršiavusių karvių AST aktyvumas kraujo serume padidėja 82 proc. (30).
1.1.6. Alanino aminotransferazė
Alanino aminotransferazė (ALT) – fermentas, kurio daugiausiai randama kepenyse, širdies ir griaučių raumenyse, inkstuose, kasoje ar blužnyje (2). Kai 1 proc. kepenų, hepatocitų ląstelių patiria nekrozę, kraujo serume ALT fermento aktyvumas padvigubėja (34). Jo aktyvumas didelis, kadangi ALT yra ląstelės citoplazmoje, o ją pažeidžiant fermentas greitai patenka į tarpląstelinę medžiagą. ALT aktyvumas stipriai padidėja esant hepatocitų pažeidimui, nekrozei, sergant ūminiu hepatitu, esant
16 lėtiniams paūmėjimams, toksiniam hepatitui (1). Taip pat AST padidėja atsiradus griaučių, raumenų traumų, pažeidimų, miozito, miokardito, kepenų cirozės mechaninės geltos, miokardo infarkto, hemolizinės anemijos, pankreatito, hipertiroidizmo atvejais (1, 35).
1.1.7. Šarminė fosfatazė
Šarminė fosfatazė (ALP) - tai fermentas, kuris sintetinamas kepenyse, kauluose, kremzlėse, žarnyne, placentoje, inkstuose bei plaučiuose. ALP yra daugelyje audinių, tačiau jis padidėja, kai pažeistas fermentą gaminantis audinys (36). Rodiklis kyla dėl padidėjusio kaulų atsidėjimo, kepenų pažeidimų, hipertiroidizmo, tulžies pūslės ligų, žarnyno sutrikimo, Kušingo sindromo, kortikosteroidų ir barbitūratų naudojimo ir generalizuotų audinių pažeidimo įskaitant ir neoplazijas (18).
ALP serumo aktyvumas pasireiškia laktacijos ir veršingumo metu. Laktuojančių melžiamų karvių ALP aktyvumas serume padidėja dėl padidėjusio ALP aktyvumo kauluose ir kepenyse. ALP koncentracijos maksimumas serume pasiekiamas ankstyvoje laktacijoje ir po to palaipsniui mažėja. ALP aktyvumas serume taip pat rodo sezoninius karvių svyravimus nepriklausomai nuo reprodukcinės būklės (37).
1.1.8. Geležis
Geležis (Fe) – tai mikroelementas, kuris svarbus raudonųjų kraujo ląstelių ir hemoglobino gamybai, ląstelių aprūpinimui deguonimi, taip pat imuninės sistemos veiklai palaikyti (11). Hemoglobino sudėtyje yra apie septyniasdešimt procentų organizmo geležies ir apytiksliai dvidešimt penki procentai sukaupiami kepenyse, blužnyje, raumenyse ir kauluose. Geležies yra hemoglobine, mioglobine, kai kurių fermentų sudėtyje. Mikroelementas dalyvauja neurotransmiterių ir mielino sintezėje, todėl jis būtinas normaliai centrinės nervų sistemos veiklai palaikyti. Iš viso augaluose esančio geležies karvių organizmas pasisavina 1–10 proc. Jo pasisavinimą gerina vitaminas C. Kai organizme trūksta geležies, pavyzdžiui, augimo, veršingumo metu, tai geležis pasisavinama geriau (26).
Sumažėjusi geležies koncentracija būdinga esant uždegimui; be to, gali būti sumažėjusi tada, kai eritropoezės procesas pareikalauja didesnio geležies kiekio, nei jos yra pašare ar organizmo rezervuaruose (38). Geležies kiekis organizme virš normos ribos būna gyvūnams, sergantiems hemolitine (kai geležies pernešimas iš makrofagų į plazmą yra padidėjęs), hipoplastine ar aplastine anemija (kai geležies pernešimas iš plazmos yra sumažėjęs) (38).
17 Geležies perteklius slopina cinko pasisavinimą. Imuninę sistemą neigiamai veikia geležies trūkumas ir perteklius. Jauni, neganomi gyvuliai serga dėl geležies stygiaus. Pirmas požymis, kai gyvuliai netenka apetito, sulėtėjęs augimas. Gimusių veršelių kraujyje geležies koncentracija nėra didelė (38). Karvėms geležies trūkumas ligos nesukelia. Joms pakanka su augalais gaunamo geležies kiekio. Geležies trūkumą kompensuoja irstantys eritrocitai. Veršingoms ir labai produktyvioms karvėms geležies reikia daugiau, t.y., apie 25 proc., nes geležis išstumia cinką, karvių spenius ar jų pagrindą nusėja neaiškios kilmės išbėrimai (26).
1.1.9. Kreatininas
Kraujo kreatininas yra raumenų veiklos katabolinis produktas, patenkantis į kraujotaką tolygiai, priklausantis nuo bendros gyvūno raumenų masės. Didesni kreatinino kiekiai, lyginant karvių ir bulių, paprastai yra randami bulių kraujyje (27). Gyvūnai, kurie turi didelę raumenų masę, gali turėti aukštesnę kreatinino koncentraciją, negu silpnai išsivystę. Didelis raumenų įsitempimas, sukeliantis papildomą raumenų veiklą, taip pat gali lemti padidėjusią kreatinino koncentraciją (27, 35). Kaip ir šlapalas, kreatininas yra ekskretuojamas inkstų, todėl sutrikusi inkstų veikla gali sukelti jo koncentracijos padidėjimą kraujyje (27). Kreatinino kiekis gali padidėti dėl inkstų veiklos sutrikimų, jei užblokuota šlaplė ar plyšusi šlapimo pūslė (35).
Kreatinino koncentracijos kiekis yra visiškai nepriklausomas nuo jokios dietos, kaip ir šlapalas gali būti padidėjęs dehidruotiems gyvūnams, nors ir ne taip žymiai (27).
1.1.10. Kalcis
98 proc. kalcio (Ca) galvijo organizme koncentruoti kauluose, dantyse, o likusi dalis ląstelėse ir tarpląsteliniame skystyje. Kalcis randamas kraujo serume/plazmoje ir nedidelė jo dalis randama eritrocituose (39). Kalcis svarbus elementas fermentų ir kai kurių hormonų veikloje, taip pat raumenų darbui, kraujo krešėjimui, perduodant nervinį impulsą, medžiagų pernešimui per biologines membranas (11).
Pereinamuoju laikotarpiu karvės susiduria su padidėjusiu mineralinių medžiagų poreikiu, ypač kalcio, palaikant laktogenezę, ankstyvos laktacijos metu (40). Nesėkminga adaptacija sukelia hipokalcemiją po veršiavimosi ir yra susijusi su padidėjusiu ligų atsiradimu, padidėjusia išbrokavimo rizika, sumažėjusia pieno gamyba, sutrikusiu reprodukciniu efektyvumu (40, 42). Megahed ir kt. (42)
18 rašo, kad kalcio koncentracija kraujo serume sumažėjo 9 valandas prieš veršiavimąsi, o po veršiavimosi praėjus 72 valandoms padidėjo. Tai rodo, kad pagrindinis hipokalcemijos rizikos laikotarpis gali būti šis (42).
Prasidėjus laktacijai, daug mineralinių medžiagų išskiriama su krekenomis ir pienu. Vieno litro krekenų ar pieno sintezei sunaudojama 1,22–1,45 g kalcio, 0,9 g fosforo (43). Karvės, sergančios klinikine hipokalcemija, ankstyvoje laktacijoje pagamino 2,19 kg per dieną mažiau pieno, palyginus su normokalcemija (44). Dėl sutrikusios kalcio apykaitos organizme sumažėja tešmens rezistentiškumas, todėl didesnė tikimybė sirgti mastitu. Per mažas kalcio kiekis organizme sutrikdo gimdos involiuciją, pasireiškia pieno karštinė, taip pat galima įtarti osteomaliaciją. Trūkstant kalcio, karvės gali sirgti osteoporoze, osteochondroze, gimdos uždegimu, mastitu. Taip pat sutrinka apsivaisinimas, sumažėja karvių produktyvumas (23). Kalcio koncentracija yra dažniausiai atvirkščiai proporcinga fosforo koncentracijai. Pastebėta, jei kalcio koncentracija padidėja, fosforo koncentracija sumažėja (39).
1.1.11. Magnis
Magnis (Mg) yra daugiau kaip 300 fermentų kofaktorius. Didžiausia dalis (50–60 proc.) magnio randama kauluose, apie 26 proc. – raumenyse. Jis reikalingas riebiųjų rūgščių ir baltymų sintezei, gliukozės fosforilinimui, nervų laidumui, raumenų atsipalaidavimui (26).
Magnis yra gyvybiškai svarbi metabolinė medžiaga, todėl norint apsaugoti gyvūnų sveikatą svarbu pasirūpinti tinkamu racionu. Atrajojantiems metabolizmo metu esantis Mg kiekis priklauso nuo Mg suvartojimo ir Mg absorbcijos kiekio iš virškinamojo trakto.
Kai Mg koncentracija plazmoje sumažėja iki 0,4 mmol/l arba dar žemiau, pasireiškia ligos: ganyklinė (žolinė) tetanija ir parezė po apsiveršiavimo (27, 30). Ganyklinė tetanija pasireiškia galvijams, kurie ganosi ant pavasarinės žolės (25). Žemas dirvos pH, magnio ir fosforo nepakankamumas, kalio ir azoto gausa yra priežastys, sukeliančios ganyklinę tetaniją (26).
Hipermagnezija pasitaiko nedažnai, kai naudojami per dideli kiekiai magnio sulfato ar gydant intaveniniais tirpalais, kuriuose yra magnio druskų (1). Veršeliams, girdomiems pienu, ypač sparčiai augantiems ir negaunantiems papildų, padidėja hipomagnezijos išsivystymo rizika (27).
19 1.1.12. Fosforas
Didelė dalis (apie 80 proc.) fosforo (F) sukaupta kauluose ir dantyse. Fosforas sudaro junginius su kalciu (26). Daug fosforo randama gamtoje, todėl pašaruose jo taip pat netrūksta. Šėrimo metu gautas fosforas su pašaru rezorbuojasi plonajame žarnyne (1). Jis svarbus organizmo buferinės sistemos komponentas, lemiantis organizmo pH, taip pat svarbus glikolizės, raumenų susitraukimo procesuose, įeina į seilių sudėtį (ypač atrajotojams) (1, 5).
Esant fosforo trūkumui organizme, gyvulys netenka apetito, sumažėja pieno produkcija, sutrinka apvaisinimas. Pastebimi pirminiai organų sutrikimai (pvz.: virškinimo sistemos), disfunkcija bei kaulų demineralizacija. Kraujyje padidėjusi fosforo koncentracija gali sietis su inkstų nepakankamumu (antriniu inkstų hiperparatiroidizmu) (5). Fosforo perteklius pašare gali slopinti aktyvaus vitamino D sintezę ir sutrikdyti kalcio balansą (26). Sumažėjus jo kiekiui, streso atvejais gali pasireikšti paraplegija (5). Užtikrinant tinkamą karvių racioną, kuriame būtų pakankamas baltymų ir kalcio kiekis, fosforo trūkumas mažai tikėtinas. Jei fosforo kiekis nepakankamas, jo sumažėja kauluose, o audiniuose palaikomas nekintantis jo kiekis (26).
1.1.13. Bendrieji baltymai
Baltymų randama visose organizmo ląstelėse, audiniuose ir organuose (45). Visi kraujo plazmos baltymai yra sintetinami kepenyse (46). Jie dalyvauja augimo, fermentų pernašoje ir kituose procesuose. Baltymų ir amino rūgščių apykaita gali sutrikti bet kuriuo laikotarpiu: virškinimo ir rezorbcijos, katabolizmo, sintezės, potransliacinio brendimo, pernašos į reikiamą vietą bei visų šių procesų reguliavimo metu, todėl atsiranda sveikatos sutrikimų (45).
Bendrųjų baltymų koncentracija itin tinkama įvertinant gyvūno hidratacijos lygį. Tai efektyvu vertinant gyvūnus, kuriems yra diagnozuotas ascitas, edema, diarėja, svorio netekimas, kepenų ir inkstų ligos ar kraujo krešėjimo sutrikimai. Bendrųjų baltymų koncentracijos kraujo serume pokytis gali atsirasti dėl kepenų sintezės sutrikimo, neįprasto (pasikeitusio) baltymų pasiskirstymo ir išskyrimo, dehidratacijos arba hiperhidratacijos (39).
20 1.1.14. Kalis
Kalis (K) – tai pagrindinis intraląstelinis katijonas. Apie 60-70 proc. kalio randama raumenų ląstelėse ir kauluose. Kalio koncentracijos serume pakitimas pasireiškia įvairiausiomis klinikinėmis aplinkybėmis ir turi didelį neuromiologinį poveikį, kurį dažniausiai lemia ląstelių membranos potencialo pokyčiai. Dehidratacija ir rūgščių – šarmų disbalansas dažnai apsunkina kalio koncentracijos kraujyje nustatymą. Pavyzdžiui, veršeliams sergant ūminiu viduriavimu, dažnai pastebimi kalio kiekio nuostoliai organizme, tačiau kalio koncentracija kraujo serume paprastai yra normali ar padidėjusi dėl inkstų sutrikimų, metabolinės acidozės, kurią sukelia dehidratacija, natrio praradimas, hipovolemija. Hipokalemija gali pasireikšti tik tada, kai grąžinami skysčiai ir elektrolitų nuostoliai (1).
Hipokalemija padidina membranos atsparumą, dėl to atsiranda raumenų silpnumas, sutrinka šlapimo koncentracija ir aritmija. Hipokalemija dažniausiai pasireiškia pernelyg dideliu kalio kiekio iš virškinamojo trakto netekimu, kurį sukelia n. vagus pažeidimai, šliužo užsisukimas ir viduriavimas (1).
Esant nustatytai leukocitozei ar trombocitopenijai, galima hiperkalemija, nes dėl krešulių susidarymo kalis išsiskiria iš leukocitų ar trombocitų į serumą. Be to, hiperkalemija atsiranda esant ūminiam inkstų nepakankamumui, raumenų nekrozei (1).
1.1.15. Natris
Natris yra pagrindinis ekstraląstelinis katijonas, kuris sudaro apie 2 proc. visų organizme esančių mineralų kiekio. Natris reikalingas vandens, rūgščių – šarmų ir osmosiniam slėgiui palaikyti. Esant nesaikingam kalio kiekiui pašaruose, dažnas hipokalcemijos rezultatas, nes kalis ir natris yra kalcio antagonistai (26).
Natris svarbus reguliuojant skysčių kiekį organizme, gyvybiškai svarbus ląstelių veiklai. Taip pat palaiko organizmo katijonų – anijonų balansą. Organizme trūkstant natrio, pasireiškia dehidratacija, taip pat vienas požymių gali būti šlapimo gėrimas. Priešingai, organizme esant natrio pertekliui, susidaro tešmens edemos, dažniausiai atsiradusios po veršiavimosi, yra pasitaikę, kad pasireiškia viduriavimas, troškulys ir seilėtekis (5).
21 1.1.16. Albuminai
Albuminas – tai vienas svarbiausių kraujo plazmoje esančių baltymų. Daugumai gyvūnų jis sudaro 35–50 proc. visų serumo baltymų, todėl bet koks baltymų deficitas siejamas su albumino sumažėjimu (47). Albuminas yra svarbus laisvųjų riebalų rūgščių, kalcio, hormonų, bilirubino ir vaistų transportavimui, taip pat palaiko plazmos osmosinį slėgį (27, 47). Albuminai sintetinami kepenyse, pereina į kraują ir yra katalizuojami daugelyje audinių (48). Įprastai jo gamyba ir skilimas yra subalansuoti, tačiau esant smarkiam hepatocitų pažeidimui, gali išsivystyti albuminemija, o esant virškinimo sutrikimams ar žarnyno baltymų absorbcijai, įtakos gali turėti suprastėjusi inkstų veikla (27). Burke ir kt. (49) ištyrė, kad endometritas, pasireiškęs 42 dienos po apsiveršiavimo, asocijuojasi su žemesne albuminų koncentracija karvėms pereinamuoju laikotarpiu (49).
22
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS
2.1. Tyrimo metodika
Tyrimai buvo atlikti 2017-2018 metais X ūkyje, kuriame laikoma 800 Lietuvos juodmargių veislės karvių, iš jų 700 - melžiamos karvės. Šiuo laikotarpiu buvo apie 90–100 veršingų karvių. Ūkyje nėra veršiavimosi sezoniškumo. Visos karvės laikomos vienodomis sąlygomis šaltame tvarte, pastovioje aplinkoje. Visos kitos melžiamos karvės šeriamos pagal tą patį bendrą racioną du kartus per dieną (06:00 val. ir 18:00 val.). (1 lent.). Veršingų karvių kūno įmitimas vertinamas 3,5-3,75 balų (5 balų vertinimo skalėje). Po veršiavimosi veršeliai atskiriami nuo karvės per 1,5 – 2 val.
1 lentelė. Tiriamų karvių racionas
Pašarai Sausųjų medžiagų kiekis kg per parą
Kukurūzų silosas 5– 6 Kukurūzų žievė 3,9 – 4,2 Kiti silosai 1,8 – 2,4 Liucernos šienas 2,5 – 3,6 Kviečių šiaudai 0,0 – 0,05 Koncentratai:
Sojos pupelių miltai
Saulėgrąžų ir sėmenų miltai
2,2 – 2,5 1,0 – 1,7
Komercinis mišinys 0,9 – 2,2
Natrio bikarbonato priedas 0,05
Natrio cloridas 0,05
Komercinis mineralinis mišinys 0,4 – 0,6
Tyrimas buvo atliktas tiriant tas pačias karves, tačiau skirtingais jų laktacijų etapais. Imamas kraujas skirtingais laktacijos ir veršingumo laikotarpiais (1 pav):
● I grupė.Šviežiapienės karvės 20–59 laktacijos dieną;
● II grupė. Šviežiapienės karvės 60–80 laktacijos dieną;
23
1 pav. Tiriamų karvių grupių schema ir įvertinti biocheminiai rodikliai.
Tyrimas buvo atliekamas ryte po melžimo tarp 9:00 – 11:00 val. Karvių kraujas buvo imamas 20 – 59 laktacijos dieną, 60 – 80 laktacijos dieną ir veršingoms karvėms 60-80 dienų po sėklinimo. Kraujas buvo imamas biocheminiam tyrimui atlikti ir naudojant greituosius testus ūkyje ištirtas laktatų, beta-hidroksibutiratų ir gliukozės kiekis kraujyje.
Kraujo paėmimas biocheminiam tyrimui. Kraujas imamas iš uodegos venos, naudojant sterilius įrankius ir laikantis visų aseptikos bei antiseptikos reikalavimų. Kraujo ėmimui buvo naudojami: vakuuminiai mėgintuvėliai be antikoaguliantų, aseptikai reikiamos priemonės (dūrio vietai dezinfekuoti), adatų fiksatorius, vienkartinė adata. Adatos galas įsukamas į laikiklį, o kitu galu punktuojama karvės uodegos pašaknio srityje esanti uodegos vena. Punktavus veną, į laikiklį įstumiamas mėgintuvėlis ir vakuumas pritraukia reikiamą kraujo tūrį. Paimti kraujo mėginių mėgintuvėliai buvo identifikuojami.
24 Kraujo mėginiai buvo ištirti Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Iš paimtų kraujo mėginių atliekamas biocheminis kraujo tyrimas. Šiam tyrimui reikalingas karvės kraujo serumas. Kraujo mėginiai centrifuguojami apie penkias minutes, 2500 aps./min. greičiu. Šio proceso metu gaunamas kraujo serumas. Iš gautų tyrimo atsakymų nagrinėjami šie rodikliai: šlapalas (UREA), aspartataminotrasferazė (AST), alaninaminotransferazė (ALT), šarminė fosfatazė (ALP), geležis (Fe), kreatininas (Cre), kalcis (Ca), magnis (Mg), fosforas (P), bendri baltymai (TP), kalis (K), natris (Na), albuminai (ALB) (35, 50).
Kraujo tyrimas greitaisiais testais: Gliukozės kiekis kraujyje tirtose karvių grupėse buvo matuojamas su gliukomačiu „Glucocard X-mini plus“ (2 pav.), naudojant „Glucocrd X-SENSOR“ diagnostines vienkartines testų juosteles. Laktatų ir beta-hidroksibutiratų kiekis kraujyje matuojamas „Lactate Pro2 arkray“ matuokliu (2 pav.), naudojant „Lactate Pro2“ diagnostines juosteles laktatams ir „Blood B–Beta-hidroksibutirate“ juostelės beta-hidroksibutiratų koncentracijai kraujyje matuoti. Kraujas imamas iš ausies periferinės venos. Ausies kaušelis nuvalomas sudrėkintu vatos tamponu, pamirkytu odos dezinfekantu „Cutasept“, vėliau ausis nusausinama, užspaudžiamas ausies pagrindas ir išryškėjusi ausies vena praduriama 1,2x40 mm adata, pasirodęs kraujo lašas užlašinamas ant įstatytos diagnostinės juostelės. Rezultatai ekrane pasirodo per 5-10 sekundžių.
Gauti duomenys buvo suvedami ir apskaičiuojami ,,Microsoft Excel 2016“ programa. Duomenys laikomi statistiškai patikimi, kai P<0,05, P<0,01, P<0,001, o statistiškai nepatikimi, kai P>0,05.
2 pav. Gliukozės matuoklis „Glucocard X-mini plus“ (kairėje); laktatų ir beta-hidroksibutiratų matuoklis „Lactate Pro2 arkray“ (dešinėje) (62,63)
25
2.2. Tyrimo rezultatai
Laktatų koncentracija didžiausia I grupėje (žr. 3 pav.). II grupės, lyginant su I grupe, laktatų kiekio skirtumas yra 0,12 mmol/l arba 11 proc. I grupėje yra didesnis kiekis laktatų nei II grupėje. III grupėje vidutinė laktatų koncentracija yra mažiausia. Lyginant II ir III grupes, laktatų koncentracijos kiekis III grupėje sumažėja 1,3 karto, t. y. 25 proc. ir sudaro 0,26 mmol/l skirtumą. Lyginant I ir III grupes, laktatų kiekio skirtumas yra didžiausias - 0,38 mmol/l. I grupėje 1,5 kartų arba 33 proc. laktatų kiekis yra didesnis nei III grupėje. *P<0,05 tarp I ir III grupės; **P< 0,05 tarp II ir III grupės.
3 pav. Laktatų kiekio palyginimas tarp grupių
Mažiausia I grupės karvių gliukozės koncentracija kraujyje (žr. 4 pav.). II grupėje gliukozės kiekis kyla 0,24 mmol/l, kas yra 9 proc. daugiau už I grupės rodiklius. Didžiausia koncentracija yra III grupėje. III grupės gliukozės koncentracija yra 0,4 mmol/l arba 15 proc. didesnė lyginant su I grupe. Lyginant II ir III grupes, gliukozės kiekio skirtumas tarp šių grupių sudaro 0,16 mmol/l, tai yra, 5 proc. III grupėje yra daugiau negu II grupėje. P>0,05, nepatikima.
1,14±0.40* 1,02±0.23** 0,76±0.19* ** 0,6 0,6 0,6 1,4 1,4 1,4 0,00 0,20 0,40 0,60 0,80 1,00 1,20 1,40 1,60 1,80
I grupė II grupė III grupė
La kta tų k ie kis mmol /l
26
4 pav. Gliukozės kiekio palyginimas tarp grupių
5 pav. matome, kad beta-hidroksibutiratų koncentracijos vidurkis kraujo plazmoje yra didžiausias I grupėje, t. y. 1,7 karto arba 40 proc. daugiau negu II grupėje ir 3,6 karto arba 72 proc. daugiau lyginant su III grupe. I ir II grupės beta-hidroksibutiratų skirtumas yra 0,38 mmol/l, o tarp I ir III grupių skirtumas didžiausias – 0,68 mmol/l. Skirtumas tarp II ir III grupių yra 0,3 mmol/l. *P<0,05, I ir II grupės; ** P< 0,05 tarp II ir III grupės.
5 pav. Beta-hidroksibutiratų kiekio palyginimas tarp grupių
2,38±0.31 2,62±0.38 2,78±0.33 2,2 2,2 2,2 5,6 5,6 5,6 0,00 1,00 2,00 3,00 4,00 5,00 6,00
I grupė II grupė III grupė
G liuk ozė s kie kis mmol /l
Min fiziologinė norma Maks fiziologinė norma
0,94±0.94* 0,56±0.28* ** 0,26±0.09** 0,1 0,1 0,1 1 1 1 -0,2 0 0,2 0,4 0,6 0,8 1 1,2 1,4
I grupė II grupė III grupė
Be ta -h id ro ksi b u tira tų kiekis m m o l/l
27 Kaip matome 6 pav., šviežiapienių karvių I grupės šlapalo vidutinė koncentracija mažiausia. Lyginant su II grupe, skirtumas – 0,72 mmol/l. Didžiausias vidutinis šlapalo koncentracijos kiekis II grupėje. Lyginant II ir I grupes, II grupės rodikliai yra 1,2 karto arba 13 proc. didesni negu I grupės. Palyginus II ir III grupes, rodikliai nežymiai skiriasi ir sudaro 0,18 mmol/l skirtumą. Lyginant III ir I grupes, rodiklis yra 0,54 mmol/l arba 10 proc. didesnis negu I grupės. P>0,05, nepatikima.
6 pav. Šlapalo (Urea) kiekio palyginimas tarp grupių
AST koncentracija yra didžiausia I karvių grupėje (žr. 7 pav.). Tai yra 1,6 karto arba 36 proc. daugiau nei II grupėje ir 1,2 karto arba 19 proc. daugiau negu III grupėje. II grupės karvių AST vidutinis koncentracijos kiekis yra mažiausias. AST didžiausią skirtumą sudaro tarp I ir II grupių - 42,56 mmol/l., o skirtumas tarp II ir III grupių – 19,76 mmol/l. P>0,05, nepatikima.
4,74±1.49 5,46±0.86 5,28±1.22 3,6 3,6 3,6 8,9 8,9 8,9 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
I grupė II grupė III grupė
Šl ap alo kie kis m m ol/l
28
7 pav. Aspartato aminotransferazė (AST) kiekio palyginimas tarp grupių
Mažiausia I grupės ALT koncentracija kraujyje (žr. 8 pav.). III grupės ALT koncentracija yra didžiausia ir siekia 33,58 U/I. Lyginant su I grupe, III grupės rodiklis didesnis 1,6 karto arba 39 proc., o skirtumas tarp grupių lygus 13,18 U/l. Lyginant I ir II grupes, tai 1,5 karto arba 33 proc. mažesnis negu II grupės rodiklis, skirtumas - 10,18 U/l. II grupės ALT koncentracija yra lygi 30,58 U/I, tai 1,1 karto daugiau nei III grupėje ir skirtumas yra 3,00 U/l. *P<0,01 tarp I ir III grupės.
8 pav. Alanino aminotransferazė (ALT) kiekio palyginimas tarp grupių
119,82±55.6 77,26±7.1 97,02±27.1 60 60 60 125 125 125 0 20 40 60 80 100 120 140 160 180 200
I grupė II grupė III grupė
A spa rta to amin otr an sfe ra zė -U/ l
Min fiziologinė norma Maks fiziologinė norma
20,4±6.56* 30,58±7.86 33,58±7.01* 6,9 6,9 6,9 35 35 35 0 5 10 15 20 25 30 35 40
I grupė II grupė III grupė
Alan in o a m in o tra n sf era zė -U /l
29 ALP koncentracijos kiekio vidurkis yra didžiausias I karvių grupėje (žr. 9 pav.). II grupėje ALP kiekis yra mažesnis. Lyginant I ir II grupes, I grupės rezultatas 1,2 karto arba 13 proc. didesnis negu II grupės ir sudaro 19,20 U/l skirtumą. III grupės karvių AST koncentracija kraujyje yra mažiausia. Lyginant II ir III grupes, II grupės ALP rodiklis 1,3 karto arba 20 proc. didesnis nei III grupės ir skirtumas tarp šių grupių yra 26 U/l. Lyginant I ir III grupes skirtumas sudaro 45,20 U/l ir I grupės rodiklis yra 1,4 karto arba 30 proc. didesnis nei III grupės. *P<0,01, tarp I ir III grupių.
9 pav. Šarminė fosfatazė (ALP) kiekio palyginimas tarp grupių
10 pav. matome, kad didelių geležies koncentracijos rodiklių skirtumų skirtingose karvių grupėse nėra. Vis tik didžiausias geležies kiekis yra I grupės karvių, o mažiausias – II grupės. Didžiausias skirtumas rastas tarp I ir II karvių grupių – 4,82 µg/dl arba I grupės karvių geležies rodikliai 4 proc. didesni nei II grupės. I ir III grupių rodiklių skirtumas yra 2,2 µg/dl arba I grupės rodiklis 2 proc. didesnis už III grupės. Skirtumas tarp II ir III grupių yra 2,62 µg/dl ir 2 proc. geležies daugiau yra III grupėje lyginant su II grupe. Geležies visose tirtose grupėse buvo žemiau normos ribos (36). *P < 0,05 tarp II ir III grupės. 146,2±81.3* 127±52.9 101±58.0* 18 18 18 153 153 153 0 50 100 150 200 250
I grupė II grupė III grupė
Šarminės f o sf at az ės kiekis -U /L
30
10 pav. Geležies (Fe) kiekio palyginimas tarp grupių
11 pav. matome, kad didelių skirtumų tarp grupių nėra. Tačiau didžiausias kreatinino kiekis nustatytas I grupėje. Nežymus skirtumas yra tarp I ir II karvių grupių – 3,8 µmol/l arba 3 proc. II grupės karvių kreatinino kiekis mažesnis negu I grupės. Mažiausia kreatinino koncentracija randama III grupėje. Lyginant III grupę su II grupe, rodiklių skirtumas yra 5,6 µmol/l arba 5 proc. III grupėje rodikliai mažesni negu II-os grupės. P>0,05, nepatikima.
11 pav. Kreatinino (Cre) kiekio palyginimas tarp grupių
119,12±5.67 114,3±11.4* 116,92±24.4* 130 130 130 140 140 140 0 20 40 60 80 100 120 140 160
I grupė II grupė III grupė
G ele žies kiekis -µ g/d l
Min fiziologinė norma Maks fiziologinė norma
112±16.1 108,2±10.3 102,6±21.0 44 44 44 194 194 194 0 50 100 150 200 250
I grupė II grupė III grupė
Kre at in in o k ie kis -µ m o l/l
31 Kalcio koncentracija kraujyje tarp skirtingų grupių rodo nežymius pakitimus. (12 pav.) Didžiausia kalcio koncentracija kraujyje yra II grupėje, o mažiausia – III grupėje. I ir III grupėse kalcio kiekis nežymiai skiriasi ir skirtumas yra tik 0,018 mmo/l, II ir III grupių skirtumą sudaro 0,122 mmol/l, o I ir II grupių skirtumas – 0,104 mmol/l. P>0,05, nepatikima.
12 pav. Kalcio (Ca) kiekio palyginimas tarp grupių
13 pav. matome, kad I ir II karvių grupių rodikliai nežymiai skiriasi, o mažiausia magnio koncentracija kraujyje nustatyta III karvių grupėje. Didžiausias magnio kiekio skirtumas yra tarp II ir III karvių grupių ir sudaro 0,07 mmol/l arba II karvių grupės magnio kiekis 7 proc. didesnis negu III grupės. I ir II grupių skirtumas yra vos 0,01 mmol/l arba II karvių grupės rodiklis 1 proc. didesnis už I grupės rodiklį. Lyginant I ir III grupes, magnio kiekio skirtumas tarp grupių yra 0,06 mmol/l, tai yra, I grupėje magnio kiekis 6,5 proc. didesnis nei III grupėje. P>0,05, nepatikima.
2,622±0.14 2,726±0.20 2,604±0.20 2 2 2 2,8 2,8 2,8 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5
I grupė II grupė III grupė
Kalcio kiekis -m m o l/l
32
13 pav. Magnio (Mg) kiekio palyginimas tarp grupių
Mažiausias fosforo kiekis yra I grupėje (žr. 14 pav.). II grupės fosforo kiekis didesnis negu I grupės. I ir II grupių skirtumas – 0,054 mmol/l arba III grupėje fosforo koncentracija kraujyje 3 proc. yra didesnė. I ir III grupių skirtumas yra 0,082 mmol/l arba III grupėje fosforo kiekis 4 proc. didesnis nei I grupės karvių. Visų karvių grupių vidutinis fosforo kiekis nežymiai skiriasi. P>0,05, nepatikima.
14 pav. Fosforo (P) kiekio palyginimas tarp grupių
0,918±0.16 0,928±0.12 0,858±0.11 0,6 0,6 0,6 1,2 1,2 1,2 0 0,2 0,4 0,6 0,8 1 1,2 1,4
I grupė II grupė III grupė
Ma gn io kiekis -m m o l/l
Min fiziologinė norma Maks fiziologinė norma
1,984±0.21 2,0380.29 2,066±0.20 1,8 1,8 1,8 2,6 2,6 2,6 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3
I grupė II grupė III grupė
Fos foro kie kis -m m ol/l
33 Bendrųjų baltymų koncentracija didžiausia I grupėje, o mažiausia II grupėje. I ir II grupių skirtumas yra 5,64 g/l arba 6 proc. I grupės karvių bendrųjų baltymų koncentracija yra 3,56 mmol/l arba 4 proc. didesnė negu III grupės. Lyginant II ir III grupes, III grupės rodikliai didesni 2,08 mmol/l, tai sudaro 2 proc. Lyginant I ir III grupes, šių grupių rodiklių skirtumas – 3,56 mmol/l, tai atitinka 3 proc. P>0,05, nepatikima.
15 pav. Bendrųjų baltymų palyginimas tarp grupių
Kalio koncentracijos vidurkis kraujyje didžiausias I grupėje (žr. 16 pav.) ir tai šiek tiek daugiau negu norma (35). II grupės karvių kalio koncentracija šiek tiek krenta ir sudaro 4,886±0.26 mmol/l. III grupės vidutinis kalio koncentracijos kiekis kraujyje yra mažiausias. I ir II grupių skirtumas yra 0,12 mmol/l, o I ir III grupių – 0,53 mmol/l arba 11 proc. II ir III grupių rodiklių skirtumas yra 0,41 mmol/l arba 8 proc. II grupės kalio kiekis didesnis negu III grupės. *P<0,01 tarp I ir III karvių grupių.
89,22±5.81 83,58±2.76 85,66±8.62 66 66 66 75 75 75 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
I grupė II grupė III grupė
Be n d rie ji b alt ym ai -g/l
34
16 pav. Kalio kiekio palyginimas tarp grupių
Didžiausia natrio koncentracija kraujyje buvo II grupėje (žr. 17 pav.), mažiausia I grupėje. Skirtumas tarp šių grupių – 2,6 mmol/l, tai sudaro 2 proc. I ir III grupių rodikliai nežymiai skiriasi ir skirtumas yra 0,80 mmol/l, tai sudaro 1 proc. II ir III grupių skirtumas yra 1,8 mmol/l arba 3 proc. Natrio koncentracija kraujyje visose grupėse yra virš normos ribų (35). P>0,05, nepatikima.
17 pav. Natrio kiekio palyginimas tarp grupių
5,01±0.21* 4,886±0.26 4,478±0.12* 3,6 3,6 3,6 4,9 4,9 4,9 0 1 2 3 4 5 6
I grupė II grupė III grupė
Kalio keikis -m m o l/l
Min fiziologinė norma Maks fiziologinė norma
154,9±2.97 157,5±3.69 155,7±2.56 136 136 136 144 144 144 120 125 130 135 140 145 150 155 160 165
I grupė II grupė III grupė
N at rio kiekis -m m o l/l
35 Didžiausia albuminų koncentracija kraujyje rasta II karvių grupėje, mažiausia I grupėje. I ir III karvių grupių rodikliai skiriasi nežymiai – 0,48 g/l. Didžiausias skirtumas tarp I ir II grupių – 1,3 g/l arba 4 proc., o tarp II ir III grupių – 0,82 g/l arba 1 proc. P>0,05, nepatikima.
18 pav. Albuminų kiekio palyginimas tarp grupių
35,5±5.03 36,8±2.07 35,98±2.03 28 28 28 40 40 40 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45
I grupė II grupė III grupė
Alb u m in ų k ie kis -g/l
36
3. REZULTATŲ
APTARIMAS
Remiantis atlikto tyrimo duomenimis, pastebėta, kad laktatų koncentracija didžiausia I grupėje – 1,14±0,40 mmol/l. Lyginant I ir III grupes, laktatų koncentracijos kiekis I grupėje didesnis 1,5 karto, t. y., 33 proc. Manoma, kad ankstyvuoju laktacijos laikotarpiu būdinga poūmė acidozė, paprastai sukelta lengvai skaidomų angliavandenių. P<0,05 tarp I ir III grupės, II ir III grupės.
Šio tyrimo metu nustatyta, kad gliukozės koncentracija kraujo plazmoje mažiausia I grupėje – 2,38±0,31 mmol/l. Pasak Starevičiaus ir kt. (43), taip yra todėl, kad prasidedant laktacijai, didelė dalis gliukozės yra sunaudojama pieno laktozės sintezei, todėl gliukozės kiekis sumažėja (43). Matusevičius ir Špakauskas (11) teigia „kai prasideda krekenų sintezė... daug metabolinių pokyčių reikalingi siekiant aprūpinti pieno liauką maisto medžiagomis, ir šie procesai vyksta ne tik pieno liaukose, bet ir kituose audiniuose. Tokiu būdu pieno liauka aprūpinama reikiamomis aminorūgštimis, gliukoze, kalciu, nes smarkiai padidėja per tešmenį pratekančio kraujo kiekis, o periferiniuose audiniuose apykaitos reakcijos atitinkamai sulėtėja“ (11). Taip pat laikotarpiu po apsiveršiavimo stebint mažėjančią gliukozės koncentraciją kraujo plazmoje, tai gali būti siejama su reprodukcijos efektyvumo sumažėjimu (51). II grupėje gliukozės kiekis kyla, šis rodiklis yra 9 proc. didesnis negu I grupės. Didžiausia gliukozės koncentracija buvo stebima III grupėje, t. y., 20 proc. daugiau negu I grupėje. Mokslininkai Reidas ir Robertas (52) teigia, kad gliukozės, baltymų koncentracijos kraujyje pokyčiai gali atspindėti kepenų funkcijos sutrikimus, susijusius su riebalų kaupimu veršingumo metu (52).
Tyrimas parodė, kad I grupės karvių kraujyje stebimas didžiausias beta-hidroksibutiratų koncentracijos vidurkis, t. y., 1,7 karto arba 40 proc. daugiau negu II grupėje ir 3,6 karto arba 72 proc. daugiau lyginant su III grupe. Mokslininkai nustatė, kad <1,2 mmol BHB koncentracija kraujo serume yra kaip fiziologinė norma, pasižyminti subalansuotu energijos tiekimu, nes ankstyvos laktacijos metu yra reikšmingas metabolinis būdas kompensuoti nepakankamą gliukozės prekursorių vartojimą (50). Šiuo laikotarpiu būtina stebėti BHB kiekį, nes pagal Kristen Schulz ir kt. (53), per pirmąsias 2 savaites po apsiveršiavimo aštuonioms iš devynių (89 proc.) grupei priklausančių karvių nustatė subklinikinę ketozę (53). Taip pat Matusevičius ir kt. (11) pataria, kad būtina į karves atkreipti dėmesį iki 70 laktacijos dienos, kadangi šiuo laikotarpiu yra aukštas primilžis ir kartu neigiama energijos pusiausvyra, dėl ko smarkiai didėja bendrasis BHB kiekis (11). P<0,05, I ir II grupės; P< 0,05 tarp II ir III grupės.
Šlapalo koncentracija skirtingose karvių grupėse skyrėsi nežymiai, tačiau didžiausia šlapalo koncentracija kraujyje buvo II grupėje – 5,46±0,86 mmol/l. Lyginant II ir I grupes, II grupės rodikliai yra 1,2 karto arba 13 proc. didesni negu I grupės. Palyginus II ir III grupes, rodikliai nežymiai skiriasi ir
37 sudaro 0,18 mmol/l skirtumą. II grupėje didžiausia šlapalo koncentracija gali būti todėl, nes padidėjusi
kraujo šlapalo koncentracija turi įtakos gimdos atsistatymui ir ovuliacijai (5). P>0,05, nepatikima.
Schulz ir kt. (53) nustatė, kad per pirmąsias dvi savaites po apsiveršiavimo karvės turėjo reikšmingai didesnes AST reikšmes (53). Šiame tyrime AST koncentracija taip pat buvo didžiausia I karvių grupėje – 119,82±55,6 U/I. Tai yra 1,6 karto daugiau nei II grupėje ir 1,2 karto daugiau nei III grupėje. Tai gali rodyti ryškius kepenų pažeidimus, nes AST ir GGT po kepenų pažeidimo patenka į kraujotaką. Be to, AST rodikliai laktacijos pradžioje buvo didesni nei kitų grupių, kadangi šie rezultatai gali būti susiję su didesniu kepenų funkcijos sutrikimu, susijusiu su pieno gamybos procesais (54). Reikia būti akyliems ir stebėti pirmąjį laktacijos mėnesį, kadangi 5-10 proc. didelio produktyvumo pieninės karvės serga sunkia kepenų lipidoze, o 30-40 proc. karvėms diagnozuota silpna kepenų lipidozė. Tai reiškia, kad beveik 50 proc. karvių patiria medžiagų apykaitos sutrikimo pavojų. Kai kepenyse infiltruojasi riebalai, kepenų audiniuose atsiranda pažeidimų, o fermentų, kurie nurodo kepenų pažeidimą (AST, GGT), kiekis paprastai padidėja (55). P>0,05, nepatikima.
Šio tyrimo metu nustatyta, kad mažiausia ALT vidurkio koncentracija kraujyje yra I grupės – 20,4±6,54 U/l. III grupės ALT koncentracija yra didžiausia – 33,58±7,86 U/I. Lyginant I ir III grupes, III grupės rodikliai yra didesni 1,6 karto (61 proc.). Duomenys sutapo su Castillo ir kt. (56) rezultatais, kad veršingų karvių ALT buvo didesnės nei neveršingų. Aminotransferazių (pvz., AST ir ALT) aktyvumas kraujyje yra susijęs su implantacija, embrionų mirtingumu, augimu, angliavandenių apykaita gimdoje, aminorūgščių metabolizmu ir glikogeno kaupimu (56). P<0,05 yra tarp I ir II grupių. P<0,01 tarp I ir III grupės.
Didžiausias ALP koncentracijos kiekio vidurkis nustatytas I grupėje – 146±81,3 U/l. ALP koncentracijos maksimumas serume pasiekiamas ankstyvos laktacijos stadijoje ir po to palaipsniui mažėja. Laktuojančių melžiamų karvių ALP aktyvumas serume padidėja dėl padidėjusio ALP aktyvumo kauluose ir kepenyse (37). II grupėje ALP kiekis yra mažesnis ir vidutiniškai sudaro 127±52,9 U/l. Lyginant I ir II grupes, I grupėje rezultatas 1,2 karto yra didesnis nei II grupėje. Mažiausia AST koncentracija kraujyje yra III grupėje – 101±58,0 U/l, tačiau Nicole J. Fernandez (37) teigia, kad veršingoms karvėms bendras ALP padidėjimo aktyvumas serume stebimas vidurio ir vėlyvojo nėštumo metu. Padidėjimas, tikėtina, yra dėl padidėjusio placentos ALP aktyvumo (37). Tarp I ir III grupių P<0,01.
Išanalizavus tyrimo duomenis, didžiausias geležies kiekis yra I grupės karvių – 119,12±5,67 µg/dl. Matusevičius ir Špakauskas (11) knygoje rašo, kad laktacijos pradžioje raudonųjų kraujo kūnelių, hemoglobino ir hematoktiro ne itin sumažėjo, o geležies koncentracija kraujo serume pradeda didėti praėjus dviem savaitėms po veršiavimosi (11). Mažiausias – II grupės 114,312±11,4 µg/dl, didžiausias
38 skirtumas yra tarp I ir II grupės – 4,82 µg/dl. III grupės karvių geležies koncentracija kraujyje sudaro 116,92±24,4 µg/dl. Šiame tyrime pastebėta, kad tiriant geležies koncentracijos rodiklius, skirtingose karvių grupėse didelių skirtumų nerasta ir geležies koncentracija kraujyje visose grupėse buvo žemiau normos (36).Veršingoms ir labai produktyvioms karvėms geležies reikia iki 25 proc. daugiau (26). Suaugusiems galvijams šio mikroelemento trūkumas pasireiškia retai, nes jo gausu aplinkoje ir žemėmis užterštuose pašaruose (11). Tačiau, galima manyti, kad geležies kiekio trūkumas galimai yra dėl geležies papildų trūkumo racione, nes karvėms jo trūko viso tyrimo metu. P<0,05 tarp II ir III grupės
Šio tyrimo metu nustatyta didžiausia kreatinino koncentracija I grupėje – 112±16,1 µmol/l. Skirtumas tarp I ir II karvių grupių yra 3,8 µmol/l arba 3 proc. Didelis baltymų oksidavimas veršingoms karvėms ir ankstyvos laktacijos metu kompensuoja maistinių medžiagų suvartojimą, kad būtų galima išlaikyti veršingumą ir pieno gamybos poreikius. Baltymų oksidacija sukelia didelę raumens proteolizę, dėl kurios padidėja kreatinino koncentracija plazmoje (3). Mažiausia kreatinino koncentracija randama III grupėje – 102,6±21,0 µmol/l. Lyginant III grupę su II grupe, rodiklių skirtumas sudaro 5,6 µmol/l (5 proc.), o lyginant III grupę su I grupe, – 9,40 µmol/l. Kreatinino rodikliai nežymiai skiriasi visose trijose grupėse. Sveikų gyvūnų kreatinino sintezė yra pastovi ir priklauso nuo raumenų masės ir baltymų kiekio, kurie turi įtakos kraujo serumo rodikliams (3). P>0,05, nepatikima.
Kalbant apie magnio koncentraciją, šiame tyrime pastebėta, kad I ir II karvių grupių rodikliai nežymiai skiriasi. III karvių grupės magnio koncentracija kraujyje mažiausia, II grupės didžiausia – 0,928±0,12 mmol/l. Magnio koncentracija I ir II karvių grupėse kinta nežymiai, vos 0,01 mmol/l (1 proc.). I ir III grupių skirtumas yra 0,06 mmol/l (6,5 proc.), o II ir III grupių – 0,07 mmol/l (7 proc.). Starevičiaus ir kt. (43) tyrė, kad magnio kiekis iki veršiavimosi, veršiavimosi metu ir po apsiveršiavimo kito fiziologinės normos ribose ir teigia, kad magnio koncentracija kraujyje priklauso nuo pašaro sudėties (43). P>0,05, nepatikima.
Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad fosforo koncentracija visose karvių grupėse kito nežymiai, tačiau mažiausias fosforo kiekis yra I grupėje. I ir II grupių skirtumas yra 0,054 mmol/l (3 proc.). Kraujo mineralinių medžiagų patekimas į pieną laktacijos pradžioje yra akivaizdi mineralų sumažėjimo priežastis kraujyje (57). Petersonas ir Waldernas (57) nustatė, kad fosforo koncentracija kraujyje laktacijos pradžioje buvo žemiausia, o padidėjo laktacijos viduryje (57). Visų grupių fosforo koncentracija kraujo serume yra 1,98–2,07 mmol/l ir yra normos ribose, nes fosforas ir kalcio kiekis piene tiesiogiai susijęs su pieno produkcija, kadangi fosforo koncentracija piene yra pastovus rodiklis. Didinant pieno produkciją didesnis kiekis gauto fosforo su pašaru patenka į pieną, o mažesnis pasišalina su išmatomis. Mokslininkai nustatė, kad kalcio ir fosforo koncentracija mažėja laktacijos pabaigoje ir sausuoju periodu (58, 35). P>0,05, nepatikima.
39 Remiantis atlikto tyrimo duomenimis, pastebėta, kad skirtingų grupių kalcio koncentracija kraujyje rodo nežymius pakitimus. Didžiausia (2,726±0,20 mmol/l.) II grupės kalcio koncentracija kraujyje, o mažiausia – III grupės. I ir III grupėse kalcio kiekis nežymiai skiriasi ir skirtumas yra tik 0,018 mmo/l. I grupės rodiklis yra mažesnis negu II grupės, nes kalcio koncentracija serume sumažėja veršiavimosi metu, be to, apsiveršiavus karvei, atsiranda didesnis kalcio kiekio išskyrimas su krekenomis, nes karvė, kuri duoda 10 l pieno vieno melžimo metu, su pienu netenka apie 23 g kalcio (7, 50). III grupės kalcio koncentracija kraujyje – 2,604±0,20 mmol/l. III grupės kalcio koncentracijos rodiklius galėjo lemti tai, kad tyrime dalyvavo 6-os laktacijos karvė, o vyresnio amžiaus karvių kalcio koncentracija yra mažesnė (7). P>0,05, nepatikima.
Kalbant apie bendrųjų baltymų koncentraciją, ji didžiausia I grupės karvių – 89,22±5,81 g/l, kadangi žindymo laikotarpiu intensyvinami pieno baltymai ir imunoglobulinų sintezė. Duomenys sutapo su Piccione ir Messina tyrimu (58). Be to, bendras baltymų padidėjimas I grupėje gali būti siejamas su vandens praradimu po veršiavimosi (59). III grupės vidutinė bendrųjų baltymų koncentracija yra 85,66±8,62 g/l., o tai viršija fiziologinę normą, kadangi besivystantis vaisius ir fiziologinė hipertrofija itin padidina baltymų poreikį, todėl gimdoje turi būti sukaupta didelis energinių medžiagų rezervas (27,35).
Kalio koncentracijos vidurkis didžiausias (5,01±0,21 mmol/l) I grupės karvių kraujyje ir viršija fiziologines normas (36). II grupės karvių kalio koncentracija šiek tiek krenta ir sudaro 4,886±0,26 mmol/l. III grupės vidutinis kalio koncentracijos kiekis kraujyje yra mažiausias ir sudaro 4,478±0,12 mmol/l. I ir II grupės skirtumas yra 0,12 mmol/l, I ir III grupių – 0,53 mmol/l, II ir III grupių rodiklių skirtumas – 0,41 mmol/l. Tarp I grupės ir III grupės karvių rodikliai yra statistiškai patikimi P<0,01.
Didžiausia (157,5±3,69 mmol/l) natrio koncentracija nustatyta II grupės karvių kraujyje. Mažiausia – I grupėje – 154,9±2,97 mmol/l, I ir III grupių rodikliai nežymiai skiriasi ir sudaro 0,80 mmol/l skirtumą. Visose grupėse natrio kiekis viršijo fiziologinę normą (35). Per didelei natrio kiekio koncentracijai įtaką galėjo daryti skysčių netekimas, susijęs su aukšta aplinkos temperatūra (5). Pasak Matusevičiaus ir kt. (60), pakankamas natrio kiekis gaunamas su pašaru, todėl galima manyti, kad organizmas juo įprastai aprūpintas (60). P>0,05, nepatikima.
Apibendrinant albuminų koncentraciją, mažiausia koncentracija rasta I grupėje – 35,58±5,03 g/l. II ir III grupėse albuminų koncentracija padidėjusi. Didžiausias skirtumas (1,3 g/l arba 4 proc.) yra tarp I ir II karvių grupių, o II ir III grupių skirtumas – 0,82 g/l arba 1 proc. P>0,05, nepatikima. Albuminas kartu su karbamidu ir gliukoze yra vienas rodiklių, atspindinčių, kad sumažėję rodikliai gali rodyti kepenų funkcijos sutrikimus, riebalų infiltraciją ir lipomobilizaciją. Todėl galimi kepenų funkcijos pakitimai gali turėti neigiamą poveikį šių gyvūnų metabolizmui ir paveikti pieno gamybą ar reprodukciją
40 (55). Karvės turėjo mažesnę serumo albumino koncentraciją netrukus po veršiavimosi nei bet kuriuo kitu laktacijos ciklo etapu. Šį kritimą lemia sumažėjusi albumino sintezė kepenyse, padidėjęs albumino katabolizmo greitis, albumino praskiedimas serume padidinant kraujo tūrį arba padidėjęs albuminų praradimas į žarnyną ar per ekstravaskulinius skysčius, įskaitant pieną. Albumino sumažėjimas gimdymo metu buvo susijęs su kalcio (Ca) koncentracijos sumažėjimu. Taip gali būti todėl, kad kalcio (Ca) kiekis yra susijęs su albuminu ir iš dalies priklauso nuo jo koncentracijos (57). Prodanovič ir kt.(61) teigia, jog bendra proteinų ir albuminų koncentracija buvo žymiai mažesnė 6-ą savaitę po apsiveršiavimo palyginus su užtrūkusiomis karvėmis ir 60-ą laktacijos dieną (61).
