PAAUGLIŲ TINKLININKIŲ LAIKYSENOS IR FIZINIO PAJĖGUMO KOMPONENTŲ KAITOS ĮVERTINIMAS TAIKANT SPECIALIZUOTĄ PRATIMŲ PROGRAMĄ

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS

JURGITA NASECKAITĖ

PAAUGLIŲ TINKLININKIŲ LAIKYSENOS IR FIZINIO

PAJĖGUMO KOMPONENTŲ KAITOS ĮVERTINIMAS TAIKANT

SPECIALIZUOTĄ PRATIMŲ PROGRAMĄ

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst.kodas 6211GX010) baigiamasis darbas

Darbo vadovė: dr. Ernesta Gurskienė

TURINYS

1.3.1 Viršutinės galūnės anatomija ... 12

1.3.2. Laikysena ... 14

1.3.3. Laikysenos ištyrimas ir tipai ... 14

1.3.4. Sportininkų laikyseną sąlygojantys veiksniai ... 15

1.3.5. Stuburo deformacijos ... 16

1.4. Fizinio pajėgumo komponentai ... 17

1.4.1. Lankstumas... 17 1.4.2. Jėga ... 18 1.4.3. Greitumas ... 19 1.4.4. Dinaminė pusiausvyra ... 20 1.4.5. Ištvermė ... 21 1.4.6. Koordinacija ... 22

1.5. Sportuojantiems asmenims būdingos traumos ... 22

1.5.1. Sportuojančiųjų skausmas ... 22

1.5.2. Tinkliniui būdingos traumos ... 23

1.5.3. Svarbiausios sportinių traumų prieţastys ... 24

1.6. Kineziterapeuto vaidmuo sporto komandoje ... 25

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 27

2.1. Tyrimo etika ... 27

2.2. Tiriamųjų charakteristikos ... 27

2.4. Tyrimo metodai ir priemonės ... 29

2.4.1. Anketinė apklausa ... 29

2.4.2. Antropometrija ... 29

2.4.3. „Tepingo― testas ... 30

2.4.4. Testas „Sėstis ir siekti― ... 31

2.4.5. Dinamometrija ... 32

2.4.6. Kybojimo sulenktomis rankomis testas ... 32

2.4.7. Kimšto kamuolio (2kg) metimo testas ... 33

2.4.8. Tinklinio kamuolio metimo aukštyn testas ... 33

2.4.9. „Y― testas... 34

2.4.10. Laikysenos įvertinimas frontalioje plokštumoje ... 35

2.4.11. Laikysenos įvertinimas sagitalioje plokštumoje ... 36

2.4.12. Liemens raumenų jėgos ištvermės vertinimo testas ... 37

2.5. Taikyta poveikio programa ... 39

2.6. Duomenų analizės metodai ... 39

3. REZULTATAI ... 41

3.1. Anketinės apklausos rezultatai ... 41

3.2. „Tepingo― testo rezultatai ... 43

3.3. Testo „Sėstis ir siekti― rezultatai ... 44

3.4. Dinamometrijos (statinės plaštakos raumenų jėgos vertinimui) rezultatai ... 45

3.5. Kybojimo sulenktomis rankomis testo rezultatai ... 46

3.6. Kimšto kamuolio (2kg) metimo testo rezultatai ... 47

3.7. Tinklinio kamuolio metimo aukštyn testo rezultatai ... 48

3.8. „Y― testo rezultatai ... 49

3.9. Laikysenos įvertinimas frontalioje plokštumoje ... 50

3.10. Laikysenos įvertinimas sagitalioje plokštumoje ... 52

3.11. Liemens raumenų jėgos ištvermės vertinimo testo rezultatai ... 53

3.12. Fizinio pajėgumo komponentų palyginimas pagal tinklinio treniruočių lankymo trukmę ... 54

3.13. Laikysenos vertinimo frontalioje ir sagitalioje plokštumoje palyginimas pagal tinklinio treniruočių lankymo trukmę ... 56

3.14. Fizinio pajėgumo komponentų kaitos palyginimas pagal juntamą skausmą tinklinio treniruočių metu, prieš poveikio programą ... 57

3.15. Kybojimo sulenktomis rankomis testo rezultatai pagal juntamą skausmą tinklinio treniruočių

metu, prieš poveikio programą ... 58

3.16. Laikysenos vertinimo frontalioje ir sagitalioje plokštumoje palyginimas pagal skausmo jutimą viršutinėje galūnėje tinklinio treniruočių metu, prieš poveikio programą ... 59

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 60

IŠVADOS ... 63

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 64

SANTRAUKA

Jurgita Naseckaitė. Paauglių tinklininkių laikysenos ir fizinio pajėgumo komponentų įvertinimas taikant specializuotą pratimų programą. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – lekt.dr. Ernesta Gurskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. Kaunas, 2018. 64p.

Darbo tikslas: Įvertinti paauglių tinklininkių laikysenos ir fizinio pajėgumo komponentų kaitą, taikant specializuotą pratimų programą.

Darbo uţdaviniai: Įvertinti paauglių tinklininkių laikysenos frontalioje ir sagitalioje plokštumose parametrų kaitą taikant specializuotą pratimų programą, įvertinti paauglių tinklininkių fizinio pajėgumo komponentų kaitą taikant specializuotą pratimų programą, palyginti paauglių tinklininkių laikyseną ir fizinio pajėgumo komponentus pagal tinklinio treniruočių lankymo trukmę, palyginti paauglių tinklininkių laikyseną ir fizinio pajėgumo komponentus pagal juntamą skausmą prieš poveikio programą.

Tyrimo metodika: anketinė apklausa, antropometrija, „Tepingo― testas, „Sėstis ir siekti― testas, dinamometrija, kybojimo sulenktomis rankomis testas, kimšto kamuolio (2kg) metimo testas, tinklinio kamuolio metimo aukštyn testas, „Y― testas, laikysenos įvertinimas frontalioje ir sagitalioje plokštumoje, liemens raumenų jėgos ištvermės vertinimo testas.

Tyrimo dalyviai: tyrime dalyvavo 22 merginos, reguliariai lankančios tinklinio treniruotes, kurių vidutinis amţius 15 (14;17) metų, vidutinis KMI 20,8 (18;26) kg/m2.

Darbo išvados: Paauglių tinklininkių pečių ir klubų asimetrija po specializuotos pratimų programos buvo maţesnė nei prieš ją, tačiau krūtininė kifozė ir juosmeninė lordozė nepakito po specializuotos pratimų programos, nustatėme, kad po specializuotos pratimų programos paauglių tinklininkių fizinio pajėgumo komponentai (judesio greitis, ištvermė, statinė plaštakos raumenų jėga, staigioji jėga, koordinacija, dinaminė pusiausvyra ir lankstumas) buvo geresni nei prieš ją, nustatėme, kad tiriamųjų laikysena ir tirti fizinio pajėgumo komponentai tiek prieš specializuotą pratimų programą, tiek po jos vertinant pagal tinklinio treniruočių lankymo trukmę nesiskyrė, nustatėme, kad viršutinių galūnių ir pečių raumenų statinė ištvermė buvo geresnė paauglių, kurios juto viršutinių galūnių skausmą tinklinio treniruočių metu. Kiti vertinti fizinio pajėgumo komponentai ir laikysena pagal skausmo pasireiškimą nesiskyrė.

ABSTRACT

Jurgita Naseckaitė. Teenagers, who play volleyball, posture and physical capasity assessment by specialized exercise program. Final master thesis. Supervisor E. Gurskienė. Academy of medicine. Nursing faculty. Sports institute. Kaunas, 2018. 64p.

Purpose: To evaluate the change of teenagers posture and capability through the specialized exercise program.

To achieve the goal several tasks were raised: to assess posture of volleyball teenagers before the specialized exercise program and after, to assess upper limb`s function before the specialized exercise program and after, to compare physical capacity and posture of volleyball players, by the length of time of volleyball training, to compare physical capacity and posture of volleyball players, by the pain on the upper extremity.

Method of research: a questionnaire, anthropometry, Plate Tapping Test, Sit – and- Reach test, Handgrip Test, Bent Arm Hang, 2 kg ball throwing test, volley ball throwing up test, Y test, cytometry, scoliosiometry, test of endurance torso muscle strength.

Participants: there were 22 teen girls attending the volleyball training regularly of the age of 14-17.

Conclusions:

1. The asymmetry of the shoulders and hips of teenagers was less than that of the specialized training programs, but the chest kyphosis and waist lordosis did not change after the of specialized exercise program.

2. We determined that after the specialized exercise program, the components of the physical capacity of volleyball players (speed of motion, endurance, static arm muscle strength, force, coordination, dynamic balance, and flexibility) were better than before.

3. We determined that the posture of the subjects and the investigated components of physical capacity, both before and after the specialized exercise program, were not different from the duration of the visit of the volleyball training sessions.

4. We found that the static endurance of the upper extremities and shoulders was better for teenagers who felt the pain of the upper extremities during volleyball workouts. Other evaluated components and posture of physical capacity did not differ according to the incidence of pain.

PADĖKA

Ši padėka skiriama Kauno sporto mokyklos „Startas― tinklinio trenerei Editai Simonavičienei. Uţ geranoriškumą bei bendradarbiavimą tyrimo atlikime.

Taip pat noriu padėkoti darbo vadovei Ernestai Gurskienei. Uţ profesionalumą, pagalbą bei rūpestį.

SANTRUMPOS

C7 – septintas kaklo slankstelis cm - centimetras

kg – kilogramas

k/min – kartai per minutę KMI – kūno masės indeksas S2 – antras kryţmens slankstelis s – sekundės

ĮVADAS

Tinklinis sparčiai populiarėjanti sporto šaka Lietuvoje. Tinkliniui būdinga didelė ţaidimo situacijų kaita ir intensyvumas, todėl ţaidţiantieji turi ţinoti daug technikos veiksmų ir gebėti veiksmingai juos panaudoti [5]. Tinklinis yra dinamiška sporto šaka, reikalaujanti gero fizinio pasiruošimo, ypatingai atkreipiamas dėmesys į ištvermę, greitumą, sprogstamąją jėgą, koordinaciją, dinaminę ir statinę pusiausvyrą.

Siekiant kuo geresnių sportinių rezultatų, daţnai yra skiriamas per didelis fizinis krūvis ,kuris ilgainiui skatina asimetrinės laikysenos formavimąsi. Vienas iš rodiklių, lemiančių gerą sveikatą yra taisyklinga laikysena. Tačiau laikysenos asimetriškumas pastaruoju metu vis daţniau nustatomi vaikams ir paaugliams. Tai susiję su intensyviomis tinklinio treniruotėmis jauname amţiuje, anksti pradėjus specializuotis tik vienoje sportinėje veikloje atsiranda rizika įgyti netaisyklingą laikyseną [70]. Fizinis pajėgumas yra svarbi sudedamoji sportinio rengimo dalis. Tinklininkų fizinis pajėgumas tai fizinių ypatybių: greitumo, jėgos, ištvermės, lankstumo, pusiausvyros ir jų sudėtingesnės išraiškos, t.y. kompleksinių gebėjimų visuma. Tinklinis reikalauja vikrumo, greitumo, jėgos, greito, tikslaus suvokimo, dėmesio sutelkimo, reakcijos greičio bei judėjimo diferenciacijos [71].

Šis darbas yra išskirtinis tuo, kad jame kompleksiškai vertinome fizines ypatybes bei laikyseną. Kituose, atliktuose uţsienio bei Lietuvos autorių, darbuose fizinės ypatybės bei laikysena daţniausiai vertinama atskirai. Šiame darbe vertinome ne tik atskiras fizines ypatybes bei laikyseną, bet ir ieškojome sąsajų su skausmu, patirtomis traumomis bei tinklinio treniruočių lankymo trukme.

Šiame darbe buvo norima išsiaiškinti ar kinta tinklininkių laikysenos parametrai ir fizinio pajėgumo komponentų rodikliai taikant specializuotą pratimų programą. Tyrimo metu buvo vertinama laikysena, judesių greitis, statinės plaštakos jėga, ištvermė, lankstumas, staigumo jėga, dinaminė pusiausvyra, reakcija. Tiriamosioms buvo taikoma programa orientuota į kineziterapiją. Kurią sudarė įvairūs pratimai, kurie buvo sudaromi po pirmo testavimo ir buvo orientuoti į prasčiau išlavintas fizines ypatybes bei į laikysenos gerinimą.

Darbo tikslas: Įvertinti specializuotos pratimų programos efektyvumą paauglių tinklininkių laikysenos ir fizinio pajėgumo komponentų rodikliams.

1. Įvertinti paauglių tinklininkių laikysenos frontalioje ir sagitalioje plokštumose parametrų kaitą taikant specializuotą pratimų programą

2. Įvertinti paauglių tinklininkių fizinio pajėgumo komponentų kaitą taikant specializuotą pratimų programą,

3. Palyginti paauglių tinklininkių laikyseną ir fizinio pajėgumo komponentus pagal tinklinio treniruočių lankymo trukmę

4. Palyginti paauglių tinklininkių laikyseną ir fizinio pajėgumo komponentus pagal juntamą skausmą prieš poveikio programą.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1 Tinklinis

Tinklinis yra olimpinė komandinė sporto šaka, kurioje ţaidţia dvi komandos, sudarytos iš šešių ţaidėjų. Ţaidţiama rankomis, tačiau tinklinio taisyklės leidţia kamuolį liesti bet kuria kūno vieta [1]. Tinklinis – tai dviejų komandų tarpusavio ţaidimas kamuoliu stačiakampėje aikštėje, tinklu padalytoje į dvi lygias dalis. Ţaidimo tikslas – permušti kamuolį į varţovų aikštės pusę taip, kad jis ten nukristų arba varţovas, priimdamas kamuolį, padarytų klaidą [2]. Tinklinis yra nekontaktinis, nešiurkštus komandinis sporto ţaidimas, kurio metu ţaidėjai varţovo ir savo komandos ţaidėjų atţvilgiu yra tolerantiški. Šiuolaikiniam tinkliniui yra būdinga didelė ţaidimų situacijų kaita ir intensyvumas, todėl ţaidţiantieji turi ţinoti daug technikos veiksmų ir gebėti veiksmingai juos naudoti [3]. Tinklinis susideda iš šešių pagrindinių ţaidimo elementų: padavimas, padavimo priėmimas, puolimas, perdavimas, uţtvara, gynyba (1 pav.) [4].

1 pav. Tinklinio žaidimo elementai [72]

Tinkliniui būdinga didelė ţaidimo situacijų kaita ir intensyvumas, todėl ţaidţiantieji turi ţinoti daug technikos veiksmų ir gebėti veiksmingai juos panaudoti. Daugelio iš tinklinio veiksmų technika yra skirtinga, labai aktualu yra gerai ją įvaldyti [5]. Specifiniai tinklinio judesiai, kaip šuolis, nusileidimas po jo, priešininko blokavimas ir kamuolio mušimas reikalauja staigumo ir greitumo.

Atlikdami staigius, koordinacijos reikalaujančius judesius, tinklininkai daţnai patiria traumas ir tai daro tinklinį viena iš labiausiai traumuojančių sporto šakų. Nors tinklinis nėra kontaktinis sportas, tačiau traumos, šioje sporto šakoje gana daţnos. Daţniausiai paţeidţiami kelių sąnariai, čiurna, taip pat daţnai traumuojami riešai bei rankų pirštai. Jauname amţiuje patirtos traumos sąlygoja sveikatos problemas ateityje [6]. Pasitaiko atvejų, kai ţaidėjas po patirtos traumos per anksti grįţta į sportą, kai dar nėra pilnai sugijęs paţeidimas, atstatytos prarastos funkcijos ir sportininkas nėra fiziškai tam pasirengęs. Tai gali lemti kartotines traumas bei dar didesnes sveikatos problemas, ne tik fizines, bet ir psichologines [7].

Laikantis saugos reikalavimų sportuojant, taikant sporto traumų profilaktines priemones, sportinių traumų galima išvengti, tačiau ne visada tai pavyksta įgyvendinti. Norint išvengti suţalojimų, sportininkas turi būti supaţindintas su profilaktinėmis priemonėmis, bei jų svarba. Tačiau pasitaiko atvejų kai pajutus skausmą sportininkas nesikreipia į gydytojus ir šį skausmą ignoruoja. Nesprendţiama sveikatos problema, vėliau gali sukelti dar didesnius suţalojimus bei traumas [8].

Fizinis aktyvumas vienas iš veiksnių netiesiogiai veikiančių kūno laikyseną. Jis turi įtakos griaučių – raumenų sistemos funkcinę būklę. Intensyvi sportinė veikla jauname amţiuje, grieţtas rėţimas, skiriamas atsiţvelgiant tik į konkrečiai sporto šakai naudingas paauglio organizmo savybes, gali turėti didelės įtakos netaisyklingos laikysenos atsiradimui. Skiriamas per didelis fizinis krūvis gali sąlygoti griaučių – raumenų sistemos paţeidimų atsiradimą [9]. Todėl labai svarbu pritaikyti optimalias fizinių pratimų programas, kurios būtų pritaikytos specifinei sporto šakai, tačiau neţalojančios sportininko sveikatos.

Taigi, tinklinis yra dinamiškas ţaidimas, reikalaujantis iš sportininko maksimalaus pasiruošimo, tai sportas, kuriame turi būti panaudotos fizinės ypatybės, ne tik greitumas, ištvermė, jėga, o taip pat ir koordinacija, dinaminė ir statinė pusiausvyra. Sportininkas turi būti visapusiškai pasiruošęs ţaidimo metu kompleksiškai panaudoti šias fizines ypatybes.

1.3. Laikysena

Skiriami pečių lanko ir rankos kaulai. Pečių lanko kaulai – raktikaulis ir mentė – jungia liemens kaulus su rankos kaulais. Rankos kaulai skirstomi į ţasto (ţastikaulis), dilbio (stipinkaulis ir alkūnkaulis) ir plaštakos kaulus (riešakauliai, delnakauliai ir rankos pirštakauliai). Raktikaulis, (lot.

clavicula) yra ilgasis kaulas, kurį sudaro kūnas ir du sustorėję galai. Jo kūnas panašus į ištemptą S

raidę. Mentė (lot. scapula), yra plokščias trikampis kaulas. Skiriami jos viršutinis, vidinis ir šoninis kraštai bei šoninis viršutinis ir apatinis kampai. Ţastikaulis (lot. humerus), yra ilgasis kaulas, kurio kūnas panašus į trisienę prizmę. Artimasis (proksimalinis) galas baigiasi taisyklinga pusrutulio formos ţastikaulio galva (lot. caput humeri). Tolimasis (distalinis) galas taip pat sustorėjęs. Jį sudaro ţastikaulio krumplys (lot. condylus humer). Stipinkaulis, (lot. radius). Tai yra ilgasis kaulas, kurio kūnas taip pat lyginamas su trisiene prizme. Aštrusis kūno kraštas yra atkreiptas į alkūnkaulį (vidinę pusę). Artimasis (proksimalinis) galas baigiasi gana taisyklinga ritinio formos stipinkaulio galva (lot.

caput radii). Galvos gale yra sąnarinė duobutė. Tolimasis (distalinis) galas yra labai praplatėjęs ir

stambus. Alkūnkaulis (lot. ulna), yra taip pat ilgasis kaulas, kuris uţima dilbio vidinę pusę [10]. Riešakauliai (lot.ossa carpi), yra trumpieji kaulai, išsidėstę dviem eilėmis – proksimaline ir distaline. Proksimalinėje eilėje, pradedant nuo nyksčio pusės guli laivelis (lot. os scaphoideum), mėnulis (lot. os

lunatum), trikampis (lot. os triquetrum), o nuo pastarojo šiek tiek į delno pusę yra ţirnis (lot. os pisiformis). Distalinę eilę ta pačia seka sudaro didysis daugiakampis (lot. os trapezium), maţasis

daugiakampis (lot. os trapezoideum), galvinis kaulas (lot. os capitatum) ir kablinis kaulas (lot. os

hamatum). Delnakauliai (lot. ossa metacarpi,s). Penki (I-V) maţi ilgieji kaulai delnakauliai sudaro

kietąjį plaštakos vidurinės dalies, delno (lot. metacarpus) pagrindą. Rankos pirštakauliai (lot. ossa

digitorum manus). Rankos nykštys (lot. pollex), sunertas iš dviejų, o visi kiti pirštai – iš trijų

pirštakaulių [11].

Viršutinės galūnės raumenys skirstomi į pečių lanko ir rankos raumenis. Pečių lanko raumenys prasideda nuo peties lanko kaulų ir prisitvirtina prie ţastikaulio. Rankos raumenys dar skirstomi į ţasto, dilbio ir plaštakos raumenis. Pečių lanko raumenys yra šeši: deltinis, antdyglinis, podyglinis, maţasis apvalusis, didysis apvalusis ir pomentinis raumenys. Ţasto raumenys skirstomi į priekinę ir uţpakalinę grupę. Priekinėje grupėje yra dvigalvis ţasto, snapinis ţasto ir ţastinis raumenys. Jie visi yra lenkiamieji. Uţpakalinėje grupėje yra trigalvis ţasto raumuo jis yra tiesiamasis [12]. Dilbis turi daug raumenų, kurie supa iš visų pusių dilbio kaulus. Jie skirstomi į priekinę ir uţpakalinę grupes. Priekinėje grupėje yra plaštakos ir pirštų lenkiamieji raumenys bei raumenys, sukantieji dilbį į vidų. Uţpakalinės grupės raumenys tiesia plaštaką ir pirštus, atitraukia nykštį ir suka dilbį į išorę. Plaštakos raumenys yra tik delninėje pusėje ir išsidėstę trimis grupėmis [13].

1.3.2. Laikysena

Laikysena – tai įprasta ţmogaus kūno padėtis stovint arba sėdint, tačiau daţniausiai ji vertinama ţmogui stovint. Apţiūrint nustatoma ţmogaus galvos, kaklo ir liemens padėtis vertikaliosios linijos atţvilgiu. Jei laikysena taisyklinga, galva ir liemuo yra vertikaliai, pečiai truputį atlošti atgal, šiek tiek nuleisti ir yra vienoje linijoje, mentės prigludusios, stuburo fiziologiniai linkiai normalūs, krūtinės ląsta truputį išgaubta, pilvas įtrauktas, kojos per kelių ir klubo sąnarius tiesios [14]. Ţmogaus laikysena – individuali įprastinė kūno padėtis judant ir nejudant. Ji daugiausia priklauso nuo stuburo fiziologinių kreivių, kurias lemia įvairių kūno dalių svoris ir raumenų jėga. Sumaţėjusi atskirų raumenų grupių jėga gali būti viena iš netaisyklingos laikysenos prieţasčių. Todėl norint uţtikrinti pakankamą ţmogaus fizinį pajėgumą ir sveikatą, tikslinga palaikyti atitinkamą raumenų jėgą, taikant individualius, atitinkamus fizinius krūvius [15].

1.3.3. Laikysenos ištyrimas ir tipai

Laikysena gali būti vertinama įvairiose padėtyse: stovint, sėdint, einant. Vertinant sportininkų laikyseną, tikslinga įvertinti jų laikysenos savitumus tokiose pozose, kurios dominuoja sportinės veiklos metu. Vertinant laikyseną, apie jos asimetriją sprendţiama iš pasirinktų kaulinių orientyrų. Paprasčiausias vertinimo metodas yra vizualinis kūno laikysenos vertinimas frontalinėje ir sagitalinėje plokštumose. Taip pat svarbus stuburo pereinamųjų zonų padėties vertinimas: kaukolės – kaklo jungtis, kaklo – krūtinės jungtis, krūtinės – juosmens, juosmens – kryţmens. Pastaraisiais metais laikysena vertinama naudojant fotografavimo ir matematinio modeliavimo metodais [16].

Didelis dėmesys skiriamas stuburo apţiūrai. Kreipiamas dėmesys į stuburo linkius: kaklo ir juosmens lordozę (išlinkimą pirmyn) bei krūtinės ir kryţkaulio kifozę (išlinkimą atgal). Šie linkiai turi įtakos stuburo amortizacijos funkcijai, nes maţina sukrėtimą einant, bėgant, šuoliuojant. Jei laikysena taisyklinga, stuburo linkiai nedideli. Nuo linkių dydţių priklauso nugaros forma. Tiriant stuburą nustatoma, ar jis išlikęs į šoną – skoliozė. Skoliozė būna paprastoji, jei stuburo iškrypimas vieno lanko, ir sudėtingoji – jei kelių iškrypimo lankų, pavyzdţiui, S formos skoliozė [17].

1. Ideali laikysena – jai būdingi neutralūs stuburo linkiai, neutrali dubens padėtis.

2. Kifotinė – priekiniai viršutiniai klubakaulio dygliai pasvirę pirmyn, todėl padidėja juosmeninė stuburo lordozė. Kampas tarp šlaunies ir dubens sumaţėja.

3. Plokščios nugaros laikysena – stuburas ir jo linkiai yra tiesūs. 4. Sukumpusi laikysena – viršutinė kūno dalis palinkusi į priekį [18].

2 pav. Žmogaus laikysenos tipai [73]

1.3.4. Sportininkų laikyseną sąlygojantys veiksniai

Dėl didelių apkrovų treniruočių metu ir daţnai kartojamų tų pačių judesių gali atsirasti laikysenos pakitimų, kurie gali būti ţalingi sportininko sveikatai. Fizinė veikla turi įtakos jauno sportininko laikysenai ir fiziniam organizmo vystimuisi. Tinklinio treniruotės tikslas yra tobulinti tinklininko technikos įgūdţius, tokius kaip kamuolio padavimas, blokavimas ar mušimas. Padavimas ir atakavimas yra asimetriniai specifiniai judesiai, kurie gali neigiamai paveikti tinklininko laikyseną. Asimetriniai judesiai pečių lanke sukelia raumenų disbalansą ir silpnumą, todėl padidėja pečių suţalojimų rizika, o tai gali prisidėti prie stuburo asimetrijos, nes dauguma tinklinio judesių yra

atliekami tik viena dominuojančia ranka, todėl vienos pusės raumenys gauna didesnę fizinę apkrovą nei kita, dėl to atsiranda raumenų disbalansas [19].

Keletas mokslininkų patvirtino, kad sportininkų morfologinė asimetrija, apibrėţiama kaip skirtumas tarp dešinės ir kairės kūno dalies, atsiranda dėl specifinių, daţniausiai asimetrinių judesių. Tačiau nors sporto treniruotės gali turėti neigiamą poveikį laikysenai, svarbu pabrėţti teigiamą fizinės veiklos įtaką vaikų ir jaunimo fiziniam parengimui. Tyrimai atlikti su futbolininkais, gimnastais ir plaukikais parodė, kad šias sporto šakas praktikuojantys vaikai turi geresnę laikyseną nei jų bendraamţiai. Taigi neabejotinai reikia stebėti jaunųjų sportininkų laikysenos kitimus bėgant metams, nes jie yra vystymosi ir augimo laikotarpyje ir yra jautrūs pokyčiams [20]. Tinklinio ţaidimas gali prisidėti prie asimetrinės padėties vystymosi arba padidinti anksčiau jau buvusį stuburo iškrypimą. Nes sportas, kuriame dauguma judesių atliekami tik viena – dominuojančia ranka, gali turėti įtakos raumenų disbalanso atsiradimui. Sportas, kuris sukelia didelę stuburo apkrovą turi įtakos stuburo formai, tai gali sukelti raumenų ir kaulų sutrikimus ir maţina normalų jaunųjų sportininkų vystymąsi. Taip pat manoma, kad sportininkai, kurie turi laikysenos sutrikimų yra labiau paţeidţiami ir turi didesnę tikimybę patirti traumas [21]. Todėl tinklinyje ypatingai svarbu atkreipti dėmesį į sportuojančiojo laikyseną, būtinai ją ištirti, laiku pastebėti ir koreguoti.

1.3.5. Stuburo deformacijos

Daţniausiai pasitaikantys stuburo iškrypimai yra skoliozė ir lordozė. Skoliozė yra šoninis stuburo iškrypimas. Stuburas gali iškrypti visas arba viena kuri jo dalis, tada jis įgauna lotyniškos C raidės formą. Kartais ties krūtine stuburas išlinksta į vieną pusę, o ties kaklu ir juosmeniu – į kitą ir įgyja S formą. 20% atvejų skoliozė yra paveldima, tačiau likusių 80% ligos atvejų yra neţinomi. Labiausiai ši liga yra paplitusi tarp paauglių. Skoliozės atsiradimą ypatingai spartina nekoreguojama ydinga laikysena [22]. Skoliozė yra viena iš labiausiai paplitusių stuburo deformacijų, kylanti visos trijese plokštumose: frontalioje yra šoninis stuburo linkis, horizontalioje – slankstelių pasisukimas, sagitalioje – daţnai nustatomas krūtininės kifozės sumaţėjimas [23].

Lordozė tai stuburo išlinkimas į priekį juosmens srityje. Sumaţėjusi ar padidėjusi lordozė gali turėti įtakos juosmeninės stuburo dalies apkrovimui, kuris gali sukelti skausmą ir funkcinį paţeidimą [24]. Padidėjusi juosmeninė lordozė yra viena iš daţniausių laikysenos sutrikimų. Daţniausios

prieţastys yra atsipalaidavę ir silpni pilvo preso raumenys taip pat sėdmenų, įtempti šlaunies lenkiamieji ir nugaros tiesiamieji raumenys, antsvoris [25].

Taigi, labai svarbu dar jauname amţiuje pastebėti netaisyklingą laikyseną ar stuburo deformacijas ir laiku pradėti jas koreguoti. Būtent tinklinis yra viena iš tų sporto šakų, kurioje techniniai veiksmai atliekami dominuojančia ranka, dėl to daugumai jaunųjų sportininkų išsisvysto netaisyklinga laikysena, ar blogiausiu atveju stuburo deformacijos. Todėl labai svarbu laiku uţkirsti tam kelią, laiku pastebėjus ir pradėjus gydymą.

1.4. Fizinio pajėgumo komponentai

Fizinė ypatybė – tai ţmogaus gebėjimas atlikti konkrečią judamąją uţduotį. Pagal pastangų pobūdį ir atitinkamai pagal organizmo veiklos fiziologinius, biocheminius ypatumus, yra skiriamos atskiros fizinės ypatybės. Tai jėga, ištvermė, greitumas, vikrumas, šoklumas, lankstumas, judesių koordinacija [26]. Fizinis pajėgumas yra svarbi sudedamoji sportinio rengimo dalis. Tinklininkų fizinis pajėgumas tai fizinių ypatybių: greitumo, vikrumo, jėgos, ištvermės, lankstumo, pusiausvyros ir jų sudėtingesnės išraiškos, t.y. kompleksinių gebėjimų visuma. Tinklinis reikalauja greitumo, jėgos, greito, tikslaus suvokimo, dėmesio sutelkimo, reakcijos greičio bei judėjimo diferenciacijos [27].

1.4.1. Lankstumas

Lankstumas yra viena pagrindinių fizinių savybių. Jis suprantamas kaip ţmogaus gebėjimas atlikti judesius didele įvairių sąnarių amplitude. Lankstumas nėra bendra viso kūno charakteristika, o specifinis tam tikram sąnariui. Todėl kalbant apie lankstumą turima vieno ar kelių sąnarių judesio amplitudė [28].

Lankstumas elementari gero judesio atlikimo sąlyga. Nepakankamas, raumenų, sausgyslių, raiščių elastingumas neigiamai veikia judamąjį aparatą ir įvairias gyvybiškai svarbias organizmo funkcijas. Raumenų grupės, kurios yra nuolat įtemptos, netenka tamprumo, prasideda raumenų disbalansas, sukeliantis pagrindinių raumenų grupių jėgos ir tamprumo disproporciją. Raumenų

trumpėjimas ir silpimas daţnai yra netaisyklingos laikysenos, griaučių raumenų sistemos traumų prieţastis. Ribotos amplitudės judesiai yra neracionalūs, jie atliekami papildomai įtemptais raumenimis, todėl greičiau pavargstama. Ilgesni, elastingesni raumenys gali greičiau, platesne amplitude susitraukti. Esant raumenų disbalansui paţeidţiama stuburo statika ir dinamika [29].

Lankstumas gali būti skirstomas į aktyvų ir pasyvų:

1. Aktyvus lankstumas – tai tokia judesio amplitudė, kuri pasiekiama savo kūno raumenų pastangomis.

2. Pasyvus lankstumas – kai atliekamas judesys arba išlaikoma tam tikra kūno dalių padėtis veikiant išorinėms jėgoms.

Pasyvaus lankstumo reikšmės yra paprastai didesnės uţ aktyvaus lankstumo reikšmes. Kuo didesnis šis skirtumas, tuo didesnis rezervinis lankstumas ir didesnė galimybė padidinti aktyvių judesių amplitudę [16].

Sportuojant, bet kokią sporto šaką, labai svarbi fizinė ypatybė yra lankstumas, todėl reikia nuolat jį gerinti. Norint lavinti lankstumą, šiuos pratimus reikėtų atlikti kiekvieną dieną. Prieš atliekant šiuos pratimus būtina gerai apšildyti raumenis. Iš pradţių rekomenduojama atlikti pasyvius tempimo pratimus nedidele amplitude, vėliau didinti iki lengvo tempimo pojūčio. Geras lankstumas padeda greičiau išmokti judesių technikos, išvengti traumų, taip pat padeda lavinti greitumą bei jėgą [30].

1.4.2. Jėga

Raumenų jėga – tai raumens gebėjimas raumenų pastangomis nugalėti išorės jėgas arba pasipriešinti. Raumenų jėgą lemia raumens storis, ilgis, kompozicija, biocheminės sąlygos, vidinė raumenų koordinacija, tarpraumeninė koordinacija, impulsų stiprumas ir daţnis, pastangų laipsnis, emocinė būklė.[16] Ţmogaus raumenų jėga kaip ir daugelis kitų fizinių ypatybių lemia kiekvieno ţmogaus fizinį pajėgumą, laikyseną ir sveikatą. Esant pakankamam fiziniam pajėgumui uţtikrinamas aktyvumas visose ţmogaus gyvenimo srityse [31].

Jėgos formos:

Greitumo jėga – tai raumens gebėjimas greitai ir galingai įveikti išorinį pasipriešinimą. Daugelis mokslininkų, nagrinėjančių tinklininkų rengimą ir pajėgumą, sutinka, kad viena iš svarbiausių tinklininkų fizinių ypatybių yra greitumo jėga ir įvairios jos pasireiškimo formos. Ypač akcentuojama tai, kad per vieną ţaidimo setą puolėjas vidutiniškai pašoka 35 kartus, iš jų 64,3 proc. – iš vietos ir 35,7 proc. – su įsibėgėjimu. Be to, paţymima, kad tinklininkui būdingas judėjimas aikštelėje nedideliu atstumu (2–5 m) ir judėti jis turi maksimaliai greitai, kitaip gali pavėluoti atlikti trumpo perdavimo puolamąjį smūgį, nesuspėti uţtverti uţtvaros priešininkui, suţaisti gynyboje ir kt. Nustatyta, kad su tinklininkų reitingu reikšmingai koreliuoja tokios fizinės ypatybės kaip šoklumas ir vikrumas. Paţymėtina, kad ţmogaus greitumo ir jėgos ypatybės genetiniu poţiūriu yra nemaţai determinuotos, todėl jas lavinant gali būti labai naudingas tinkamų priemonių ir metodų parinkimas [32].

Sprogstamoji jėga – tai raumens sugebėjimas maksimalią jėgą pasiekti judesio pradţioje arba viduryje, paskui laipsniškai ją maţinant [16].

Tinklininkas turi turėti gerai išlavintą sprogstamąją jėgą, kuri yra viena iš pagrindinių fizinių ypatybių reikalingų tinklinyje. Didelio intensyvumo reikalaujantys judesiai ir trumpi ramybės momentai, per visą varţybų laikotarpį kuris trunka nuo 60 min. iki 90 min, reikalauja gero ir stabilaus tinklininko fizinio pasiruošimo [33]. Todėl treneriai privalo ţinoti, kokios fizinės ypatybės yra svarbiausios specifinei sporto šakai, bei parinkti optimalias pratimų programas, šiems gebėjimams lavinti.

1.4.3. Greitumas

Greitumas – tai ţmogaus ypatybė atlikti judesius, veiksmus tam tikromis sąlygomis per trumpiausią laiką. Tai ţmogaus fizinė ypatybė, gebėjimas greitai atlikti atskirų kūno dalių judesį arba jų kompleksą, greitai pernešti visą kūno masę iš vienos vietos į kitą, išvystyti didelį kūno masės judėjimo greitį per trumpą laiką. Greitumo lavinimą sąlygiškai galima skirstyti į du etapus: pirmas – tai diferencijuotas atskirų greitumo pasireiškimo formų lavinimas, antras – tai integralinis greitumo lavinimas, taikant veiksmus, kuriuose pasireiškia dvi arba visos trys greitumo formos. Kadangi tarp šių pasireiškimo formų nėra koreliacinio ryšio, viena iš greitumo savybių gali būti labai atsilikusi nuo kitų ir jai lavinti, norint pasiekti reikiamą lygį, gali tekti skirti daugiau laiko [34].

Greitumo jėgos didėjimo mechanizmai yra labai panašūs į nervinės jėgos didėjimo mechanizmus. Pagrindinė greitumo jėgos lavinimo metodų sąlyga – kiek galima griečiau įveikti pasipriešinimą. Todėl lavinant greitumo jėgą, būtina kiek galima greičiau atlikti judesius. Be to, jei sportininkas pradeda vargti, būtina nutraukti pratybas, nes tada lavinama ne greitumo jėga, bet greitumo jėgos ištvermė [35].

Tinklinio ţaidimo metu, sportininkas privalo būti itin greitas, nes gebėjimas matyti savo komandos narių ir varţovų padėtį aikštelėje, skriejantį kamuolį, greitai ir tiksliai įvertinti ţaidybinę situaciją bei priimti sprendimą dėl tolimesnių veiksmų yra labai svarbios tinklininko savybės. Ţaidimo metu tinklininkas juda ne dideliu atstumu, tačiau tą atstumą turi įveikti maksimaliai greitai. Kitu atveju jis gali pavėluoti suţaisti gynyboje, nusmūgiuoti kamuolį ar pastatyti uţtvarą priešininkui. Todėl tinklininkas turi ne tik greitai reaguoti į situaciją, bet ir būti fiziškai greitas, kad galėtų įgyvendinti priimtą sprendimą [36].

1.4.4. Dinaminė pusiausvyra

Pusiausvyra yra apibūdinama gebėjimu išlikti stabiliam stovint bei judant. Techninis pusiausvyros apibūdinimas susijęs su gebėjimu išlaikyti bendrą kūno masės centrą atramos ploto ribose sėdint, stovint, einant. Pusiausvyra yra būtinas komponentas kasdieninėje funkcinėje veikloje, o pusiausvyros kontrolė yra sudėtinis ir daugiafunkcinis veiksnys. Funkcinė uţduotis ir aplinka, kurioje ta uţduotis vykdoma, yra lemiama pusiausvyros kontrolės. Pusiausvyrą gali lemti daugelis mus supančių veiksnių – aplinka, atliekamos uţduoties sudėtingumas, sensomotoriniai veiksniai. Pusiausvyra gali būti vertinama stovint (statinė pusiausvyra) bei judant (dinaminė pusiausvyra). Stabilumas ir gebėjimas išlaikyti stabilią padėtį gali būti išmatuojamas kūno masės centro judėjimu atramos plote. Taip pat pusiausvyra gali būti vertinama netiesiogiai – stebint bei atliekant objektyvius funkcinio aktyvumo testus [37].

Pusiausvyra skirstoma į:

1. Statinė – gebėjimas nejudant išlaikyti pastovią kūno padėtį reikiamomis pozomis.

2. Dinaminė – gebėjimas išlaikyti ar atgauti pusiausvyrą darant judesius, veiksmus ar jų derinius veikiant įvairioms išorės jėgoms.

Statinė ir dinaminė pusiausvyros neturi glaudaus ryšio, gebėjimas gerai išlaikyti statinę pusiausvyrą dar negarantuoja geros dinaminės pusiausvyros. Norint išlaikyti kūno padėties stabilumą ir garantuoti reikiamą kūno segmentų orientaciją, reikalinga griaučių raumenų sistemos ir nervų sistemos sąveika ir biomechaninės kūno segmentų tarpusavio sąsajos [38].

Norint atlikti staigų ir greitą judesį reikalinga pusiausvyra. Pusiausvyra suteikia galimybę atlikti sudėtingus judesius, neprarandant kontrolės. Ši savybė yra reikalinga visų sporto šakų atstovams. Kadangi tinklinyje gausi atliekamų judesių įvairovė, tinklinio ţaidimo metu, ţaidėjas atlieka daug koordinacijos bei pusiausvyros išlaikymo reikalaujančių judesių. Todėl labai svarbu, kad ši fizinė ypatybė būtų nuolat lavinama. Pusiausvyra suteikia tinklininkui galimybę ţaidimo metu ne tik išlikti stabiliam, bet ir greitai bei koordinuotai atlikti efektyvų judesį, kuris gali lemti ţaidimo baigtį [39].

1.4.5. Ištvermė

Ištvermė – gebėjimas ilgai tęsti tam tikro intensyvumo darbą, atsispirti atsirandančiam nuovargiui [40].

Yra išskiriama:

1. Bendroji ištvermė – tokia ištvermės forma, kai atliekant fizinį pratimą ar fizinį darbą dalyvauja pagrindinės kūno raumenų grupės ir šio darbo metu organizme vyrauja aerobiniai medţiagų apykaitos procesai.

2. Specialioji ištvermė – gebėjimas ilgai tęsti konkrečios veiklos darbą, kuriame gali dalyvauti ir labai nedaug raumenų, ar tik tam tikra funkcinė raumenų grupė [41].

Tinklinyje, kaip ir daugumoje sporto šakų, reikalinga ištvermė. Varţybos gali trukti nuo 2-3 valandų, todėl sportininkas turi būti tam pasiruošęs. Lavinant ištvermę reikia ne tik daug fizinių pastangų ir energijos, bet ir valios bei motyvacijos. Gerai suplanuotas ir parinktas lavinimo metodų ir pratimų atlikimas per tam tikrą laikotarpį lemia fiziologinius pakitimus, kurie padeda vis geriau atlikti konkrečią veiklą. Ši adaptacija padidina ištvermę ir leidţia sportininkams dirbti ilgesnį laiką tuo pačiu intensyvumu arba dirbti didesniu intensyvumu tam tikrą laiko tarpą [42].

1.4.6. Koordinacija

Koordinaciniai gebėjimai – tai ţmogaus sugebėjimai greitai ir tiksliai išmokti sudėtingų judesių ir jų derinių, juos tiksliai atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis. Ţmonės turintys įvairesnius judėjimo įgūdţius, paprastai pasiţymi ir geresniais koordinaciniais sugebėjimais, nes panaudojant jau išmoktus judesius greičiau ir lengviau išmokstama ir naujų. Koordinaciniams įgūdţiams būdingas specifiškumas – šia jų savybe paaiškinamas reiškinys, kai gerai mokant tam tikros rūšies judesius ne visada gerai sekasi išmokti ir atlikti kitokio pobūdţio judesius. Taip pat koordinacija priklauso ir nuo kitų fizinių ypatybių, tokių kaip jėga, greitumas, lankstumas [16].

Jaunesniame amţiuje įvairūs fiziniai pratimai, reikalaujantys sudėtingų koordinacinių gebėjimų, išmokstami daug greičiau. Didelę reikšmę turi kitos fizinės ypatybės – ištvermė, jėga. Koordinacija yra centrinės nervų sistemos funkcijos išraiška. Atliekant bet kokią fizinę veiklą, turi būti išlaikoma tarpraumeninė ir vidaus raumenų funkcijos koordinacija [43].

Taigi tinklinio ţaidimo metu sportininkui reikalinga visų fizinių ypatybių visuma, kompleksinis jų panaudojimas ţaidime, uţtikrina rezultatyvumą ir produktyvmą. Norime pabrėţti, kad sportininkas turi būti visapusiškai – tiek fiziškai, tiek emociškai pasirengęs. Jis turi greitai reaguoti į ţaidimo situaciją, greitai pasiekti kamuolį – tam atlikti sportininkas turi būti koordinuotas bei greitas, atliekant kamuolio padavimą ar smūgiavimą, reikalinga jėga, varţybos gali trukti dvi ir daugiau valandų, todėl sportininkas turi būti ištvermingas. Taigi tinklinio ţaidimo metu, sportininkas yra priverstas panaudoti daugelį fizinių ypatybių, o tam jis turi būti fiziškai pasiruošęs, todėl tik pritaikius optimalias fizinių pratimų programas, šis tikslas gali būti pasiektas.

1.5. Sportuojantiems asmenims būdingos traumos

1.5.1. Sportuojančiųjų skausmas

Sportuodami ţmonės daţnai jaučia skausmą, tam nereikia patirti fizinės traumos, nes skausmą neretai sukelia pats fizinis krūvis. Tačiau nepaisant to, dauguma sportininkų ir toliau intensyviai treniruojasi, kartais net ignoruodami patirtas traumas. Daţniausiai jaučiamas raumenų skausmas,

atsiradęs dėl per didelio fizinio krūvio, taip pat sportininkas gali jausti gyjančios traumos skausmą, kuris atsiranda gyjant fizinei traumai arba įsisenėjęs skausmas, kuris atsiranda dėl nuolatinio pertempimo arba buvusios traumos, kuri yra laikoma išgydyta [44].

Daţniausiai tinklininkai jaučia apatinės nugaros dalies, peties sąnario ir kelio sąnarių skausmus. Skausmas daţniausiai atsiranda dėl pasikartojančių tų pačių staigių, daug jėgos reikalaujančių judesių bei didelių fizinių apkrovų. Tačiau ilgai ignoruojant skausmą, tai daţniausiai priveda prie sportinės traumos, kurios būtų buvę galima išvengti. Todėl labai svarbu pradėjus jausti skausmą kreiptis pagalbos į savo srities specialistus, kurių pagalba galima išvengti daug rimtesnių suţalojimų ateityje [45].

1.5.2. Tinkliniui būdingos traumos

Tinklinis laikomas saugiu sportu, palyginus su kitom komandinėm sporto šakom, tokiom kaip futbolas, rankinis ar krepšinis, kuriuose ţaidėjai turi tiesioginį kontaktą su varţovais. Tačiau tinklininkai taip pat turi riziką patirti traumas, atlikdami specifinius tinklinio ţaidimo judesius, tokius kaip šuolis ir nusileidimas po šuolio, taip pat kamuolio mušimas puolimo metu, bei uţtvaros statymas. Du nacionaliniai padaliniai Norvegijoje ir Nyderlanduose nustatė, kad per ţaidţiant tinklinį per 1000 valandų patiriamos trys keturios traumos varţybų metu ir viena dvi traumos per tą patį laiką tik treniruočių metu.

Tinklinis yra vienas populiariausių sportų pasaulyje. Neskaitant jo naudos sveikatai, tinklinis taip pat siejamas su skeleto – raumenų traumomis, ūmiais ir dideliais suţalojimais. Nustatyta, kad tinklininkai patiria nuo 1,7 iki 10,7 sportinių traumų per 1000 valandų ţaidimo. Daţniausios traumos yra pirštų, riešų, pečių, kelių bei čiurnų. Šie suţalojimai gali sukelti kasdieninio gyvenimo, sporto arba darbo, taip sukelti didelių tiesioginių ar netiesioginių sveikatos prieţiūros išlaidų. Todėl reikalingos integruotos priemonės, skirtos uţkirsti kelią arba maţinti raumenų ir skeleto suţalojimų skaičių tarp tinklinio ţaidėjų [46].

Nors tinklinis yra nekontaktinis sportas, kuriame dvi komandos yra atskirtos tinklu, pati daţniausia trauma yra kulkšnies patempimas, kuris įvyksta kai blokuotojas nusileidţia oponento tinklo pusėje kai šis muša kamuolį. Taip pat tinklininkai daţnai patiria rankų pirštų patempimus, kurie daţniausiai įvyksta kontaktuojant su kamuoliu. Tinklininkai patiria ir pečių traumas, kurios atsiranda

dėl pasikartojančių specifinių judesių, tokių kaip kamuolio mušimo per tinklą ir padavimo, o nuolat atliekamos šuolio gerinimo treniruotės gali lemti kelio sąnario paţeidimus [47].

Apskaičiuota, kad elitiniai tinklinio atletai sportuoja nuo 7 iki 10 valandų per savaitę ir ţaidţia 0,5 – 1,5 valandos per savaitę. Turint tokį didelį fizinio darbo krūvį, kuriame daug šokinėjimo į aukštį elementų, nenuostabu, kad tinklinio ţaidėjai yra linkę patirti dideles traumas. Vienas iš daţniausiai pasitaikančių suţalojimų yra girnelės tendinopatija. Apskaičiuota, kad 45% vyrų tinklininkų patiria girnelės tendinopatiją ir, kad būtent vyrai daţniau nei moterys jaučia girnelės tendinopatijos simptomus [48].

Peties traumos sudaro nuo 8% iki 20 % visų tinklinyje patiriamų traumų. Šios problemos kyla dėl pasikartojančių staigių judesių per peties sąnarį, atliekant kamuolio smūgiavimą arba padavimo metu. Kamuolio mušimo metu rankos greitis gali siekti iki 120 km/val, o dinaminė pečių stabilizacija atlieka svarbų vaidmenį išlaikant glenohumeralinių sąnarių vientisumą. Tyrimais įrodyta, kad pasikartojantys staigūs judesiai per peties sąnarį, lemia skausmo ir disfunkcijos atsiradimą [49]. Peties traumų gydymas yra vienas iš sudėtingiausių, todėl norint jos išvengti, reikia laiku pastebėti simptomus, neignoruoti skausmo ir imtis priemonių, kurios padės įveikti patirtą suţalojimą bei išvengti rimtos traumos.

1.5.3. Svarbiausios sportinių traumų prieţastys

1. Pratybų metodikos trūkumai (netinkama pramankšta, apšilimas, per staigus krūvio didinimas, neatsiţvelgimas į buvusias ligas, bloga apsauga, krūvio dozavimo, individualizavimo stoka ir kt.)

2. Pratybų atlikimo ypatumai (traumos dėl sporto šakai būdingų veiksmų (ţaidţiant tinklinį – kamuolio atmušimas pirštais)).

3. Organizaciniai trūkumai (netinkamas grupių sudarymas, pratybos be trenerio, neracionalus pratybų ar varţybų tvarkaraštis)

4. Materialinės techninės bazės trūkumai (netinkamas sporto inventorius, patalpos, apranga).

5. Netinkamas sportininkų elgesys (nedrausmingumas, šiurkštumas, tyčinės traumos, dėmesio stygius).

6. Sportininkų sveikatos ir funkcinė būklė (liguistumas, pervargimas, persitreniravimas).

7. Higienos ir klimato sąlygos (per ţema riba per aukšta temperatūra, krituliai, dienos rėţimo klaidos, ţemas atmosferos slėgis).

8. Kitos prieţastys (neigiamos emocijos, pašalinių asmenų veiksmai, įvairūs netikėtumai [50].

1.6. Kineziterapeuto vaidmuo sporto komandoje

Kineziterapija (graik. kinesis – judėjimas, therapeia – gydymas) - gydymas judesiu. Tai ligonių gydymo ir reabilitacijos metodas, naudojantis fizinius pratimus, natūralius gamtinius veiksnius ir fizioterapines priemones (šilumą, šaltį, vandenį, elektrostimuliaciją, masaţą ir kt.). Kineziterapija yra natūralus metodas, nes jo pagrindas yra judėjimo – pagrindinės biologinės organizmo funkcijos – panaudojimas. Judėjimas yra organizmo augimo, vystimosi ir formavimosi stimuliatorius. Judėjimo funkcija stimuliuoja visų organizmo sistemų veiklą, didina bendrą ligonio darbingumą [51].

Aukšto lygio sportininkai dėmesį skiria ne tik fiziniam parengimui ar technikos judesių lavinimui, bet ir atsigavimui po fizinio krūvio, traumų profilaktikai, taip pat psichinei būsenai bei sveikam ir subalansuotam gyvenimo būdui. Profesionaliame sporte specialistų komandą, kuri dirba su sportininkais turėtų sudaryti: vyriausiasis treneris, fizinio rengimo treneris, kineziterapeutas, gydytojas traumatologas, masaţistas, psichologas. Visi šie specialistai yra reikalingi, kad būtų uţtikrintas pilnas, visavertis bei visapusiškas sportininko aprūpinimas. Visa ši specialistų komanda turi dirbti išvien, nuolat aptariant sportininko fizinę ir psichologinę būseną, ieškant geriausių sprendimų bei pritaikant procedūras individualiai pagal poreikius. Jų pagrindinis tikslas ne tik sportininko fizinių ypatybių ir technikos veiksmų lavinimas bet ir ištyrimas, gydymas, kuo greitesnis sportininko sugrįţimas į sportą, po traumos bei prevencinių ir profilaktinių priemonių taikymas, norint šių traumų išvengti [52].

Svarbų vaidmenį sportininko fiziniame rengime atlieka kineziterapeutas. Labai svarbus glaudus ryšys tarp kineziterapeuto bei sportininko. Kineziterapeuto uţduotis yra palaikyti ir gerinti sportininko sveikatą, uţtikrinti teigiamą treniruočių poveikį, atlikti reikiamus testavimus ir parinkti optimalius fizinius krūvius. Vienas kineziterapeuto tikslų yra tinkamas fizinis sportininko parengimas varţybų laikotarpiui, taip pat įvykus traumai, kineziterapeutas uţtikrina tinkamą aplinką bei dozuotus fizinius krūvius sportininko atsigavimui po traumos [53].

Techninis sportininko rengimas priklauso nuo pratybų turinio ir priemonių, sportininko fizinio, psichologinio parengimo, koordinacinių gebėjimų bei valios savybių. Tik esant tobulai sportinei technikai geriausiai lavėja fizinės ypatybės. Todėl tik visiems specialistams dirbant kartu, nuolat tarpusavyje diskutuojant, bus uţtikrinta visapusiška sportininko sveikatos prieţiūra bei pasiekti geriausi sportiniai rezultatai [54].

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1. Tyrimo etika

Prieš tyrimo atlikimą buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimo gavimas atlikti tyrimą (1 priedas). Tyrimo duomenys buvo panaudoti tik studijų tikslams. Anonimiškumas ir gautų duomenų konfidencialumas buvo garantuotas. Kadangi tiriamosios yra nepilnametės, buvo gauta kiekvienos iš jų tėvų/globėjų sutikimas, leidţiantis dalyvauti tyrime.

2.2. Tiriamųjų charakteristikos

Tiriamųjų kontingentą sudarė 22 paauglės merginos, kurių amţius 14-17 metų. Į tyrimą buvo įtrauktos merginos, kurios reguliariai lankė tinklinio treniruotes 5 kartus per savaitę ir neuţsiėmė jokia kita fizine/sportine veikla be tinklinio (1 lentelė).

1 lentelė. Tiriamųjų charakteristikos

Charakteristika Amţius (metai)

Ūgis (cm) Svoris (kg) KMI Lankymo

trukmė (metai) Vidurkis (min; max) 15,09 (14; 17) 1,69 (1,58; 1,83) 63 (58; 88) 20,80 (18; 26) 3,31 (1; 7)

2.3. Tyrimo planavimas

Tyrimas buvo atliekamas Kauno sporto mokykloje ―Startas‖. Tyrimas buvo pradėtas 2018 metų balandţio mėnesio 1 dieną, baigtas 2018 metų birţelio mėnesio 8 dieną. Testavimas buvo atliekamas du kartus, prieš specializuotos pratimų programos taikymą ir po. Tyrimas buvo pradedamas tinklininkių

testavimu, taikoma specializuota pratimų programa. Atlikus pirminį testavimą buvo sudaryta pratimų programa, orientuota į prasčiau išlavintas tinklinkių fizines ypatybes ir laikysenos gerinimą. Baigus šią programą tinklininkės buvo testuojamos pakartotinai. Tyrimo metu buvo testuojama laikysena, liemens raumenų dinaminė pusiausvyra, viršutinių galūnių staigioji jėga, statinė ištvermė, koordinacija (3 pav.).

2.4. Tyrimo metodai ir priemonės

Siekiant įvertinti specializuotos pratimų programos efektyvumą paauglių tinklininkių laikysenos ir fizinio pajėgumo komponentų rodikliams, buvo naudojami šie tyrimo metodai: anketinė apklausa (2 priedas), antropometrija, „Tepingo― testas, testas „Sėstis ir siekti―, dinamometrija (statinės plaštakos raumenų jėgos vertinimui), kybojimo sulenktomis rankomis testas, kimšto (2 kg.) kamuolio metimo testas, tinklinio kamuolio metimo aukštyn testas, „Y― testas, aikysenos įvertinimas frontalioje plokštumoje, laikysenos įvertinimas sagitalioje plokštumoje, liemens raumenų jėgos ištvermės vertinimo testas (pilvo ir nugaros raumenų jėgos ištvermės vertinimas)

2.4.1. Anketinė apklausa

Kiekviena tiriamoji, prieš atliekant pirminį testavimą turėjo uţpildyti anketą. Šioje anketoje tiriamosios turėjo atsakyti į klausimus apie tinklinio treniruotes, įvardinti kiek laiko reguliariai lanko tinklinio treniruotes, taip pat ar uţsiima dar kokia nors sportine/fizine veikla. Anketoje taip pat buvo klausiama apie anksčiau patirtas traumas tinklinio ţaidimo metu ir skausmą, kurį jaučia sportuodamos tinklinį ar dėl seniau patirtų traumų (2 priedas).

2.4.2. Antropometrija

Prieš atliekant pirminį testavimą buvo išmatuoti:

1. Ūgis

Kadangi tyrimo metu neturėjome ūgio matuoklės, sudarytos iš vertikalios centimetrinės skalės, naudojome lazerinį atstumo matuoklį, tiriamųjų ūgiui išmatuoti. Kiekvienos tiriamosios prašėme atsistoti nugara į sieną (be batų), remtis į sieną kulnais, sėdmenimis, nugara ir pakaušiu, galvos padėtis

tokia, kad ausų viršutinis kraštas ir akių kampas būtų viename horizontaliame lygyje. Pridėjome ties pakaušiu lentelę ir lazerinio matuoklio pagalba išmatavome tikslų kiekvienos tiriamosios ūgį.

2. Svoris

Tiriamųjų kūno svorį matavome elektroninių svarstyklių pagalba. Prieš sveriantis paprašėme tiriamųjų nusiimti batus ir viršutinius drabuţius. Kiekvieną tiriamąją svėrėme po vieną kartą [55].

3. Rankų ilgiai

Rankų ilgiai buvo matuojami, dėl to, kad šių duomenų reikėjo norint apskaičiuoti suminį vertinimą, atlikus dinaminio stabilumo Y testą. Tiriamajai stovint, centimetrine juostele matuojamas abiejų rankų atstumas nuo peties sąnario iki vidurinio piršto galo.

4. Taip pat naudojant ūgio ir svorio duomenis buvo apskaičiuotas kiekvienos tiriamosios kūno masės indeksas naudojant formulę:

2.4.3. „Tepingo― testas

Šiuo testu matuojamas viršutinės galūnės judesio greitis. Tiriamojo uţduotis kuo greičiau 25 kartus, ranka padaryti judesius pirmyn ir atgal tarp dviejų skritulių, kiekvienas iš jų yra 20 cm. skersmens. Atstumas tarp skritulių centro – 80 cm (tarp artimiausių kraštų – 60 cm). Stačiakampė plokštelė (10x20 cm), pritvirtinta tarp dviejų skritulių vienodu atstumu nuo kiekvieno (4 pav.).

Tiriamasis šio testo metu turi atsistoti prieš stalą, parankesnę ranką padėti ant priešingo skritulio. Kitą ranką padėti ant centre esančio stačiakampio. Parankesne ranka (virš rankos, esančios centre) daryti kuo greitesnius judesius pirmyn ir atgal tarp dviejų skritulių. Skritulį kiekvieną kartą būtinai paliesti delnu. Judesiai skaičiuojami garsiai iš šalies. Testas atliekamas du kartus. Geresnis laikas – rezultatas. Tarp dviejų bandymų turi būti duodamas trumpas poilsis [56].

KMI

= masė (kg)

4 pav. Tepingo testas[56]

2.4.4. Testas „Sėstis ir siekti―

Šiuo testu matuojamas lankstumas. Tiriamasis sėdėdamas turi rankomis siekti kuo tolimesnio taško. Šio testo metu yra naudojama dėţė, į kurią turi remtis atlikėjo pėdos, ant dėţės viršutinės plokštumos vidurio yra matavimo skalė, suţymėta nuo 0 iki 50 cm. Ant stalo dėţės viršaus padėta apie 30 cm ilgio liniuotė, kurią testo atlikėjas stumia, siekdamas kuo tolimesnio taško. Testo metu tiriamasis turi atsisėsti, taip, kad pėdomis remtųsi į matavimo dėţės šoninį paviršių, o rankų pirštus padėti ant dėţės viršutinio krašto. Tada nelenkiant kelių, lenktis per liemenį pirmyn ir iš lėto rankos pirštais stumti kuo toliau į priekį liniuotę. Tolimiausiame taške, kurį galima pasiekti, išbūti maţdaug 2 sekundes. Šis testas yra daromas du kartus, į protokolą uţrašomas geresnis rezultatas (5 pav.).

2.4.5. Dinamometrija (statinės plaštakos raumenų jėgos vertinimui)

Šiuo testu vertinama statinė plaštakos raumenų jėga. Tiriamojo uţduotis yra iš visų jėgų spausti dinamometrą plaštaka, laikant jį toliau nuo kūno. Spausti reikia nuosekliai, bet pertraukimo, maţiausiai 2 sekundes. Šis testas yra daromas du kartus ir įskaitomas geresnis rezultatas. Testas atliekamas dominuojančia ranka (6 pav.).

6 pav. Dinamometrija [56]

2.4.6. Kybojimo sulenktomis rankomis testas

Šis testas vertina rankų ir pečių raumenų ištvermę. Tiriamojo uţduotis yra kuo ilgiau kyboti ant skersinio sulenktomis rankomis. Tiriamasis turi atsistoti po skersiniu, rankas uţdėti ant skersinio pečių plotyje taip, kad pirštais apimti ją iš viršaus ir nykščiu iš apačios (7 pav.). Tyrėjas padeda pasiekti, kol smakras bus aukščiau skersinio. Laiko limito nėra, tiriamasis turi kuo ilgiau išlaikyti tokią padėtį, neliečiant smakru skersinio, jeigu smakras paliečia skersinį, testas nutraukiamas [56].

7 pav. „Kybojimo sulenktomis“ rankomis testas [56]

2.4.7. Kimšto kamuolio (2kg) metimo testas

Šiuo testu matuojama staigioji jėga. Tiriamasis atsistoja taip, kad kojos būtų praţergtos, kojų pirštai prie linijos. Kamuolys laikomas abiem rankomis uţ galvos. Testo metu reikia leidţiant kimštinį kamuolį ţemyn greitai pasilenkti, pritūpti ir staigiu judesiu, tiesiant kojas ir liemenį, mesti kamuolį tiesiomis rankomis pirmyn tolyn. Testuojantysis turi stebėti ar neperţengiama linija. Šis testas atliekamas du kartus, į protokolą uţrašomas geresnis rezultatas.

2.4.8. Tinklinio kamuolio metimo aukštyn testas

Šiuo metodu testuojama koordinacija. Tiriamasis turi atsistoti patogiai, sulenkti kojas, sulenkti rankas su kamuoliu prie krūtinės ir po komandos mesti kamuolį aukštyn, greitai tūptis, būtinai paliesti abiem plaštakom grindis ir atsistojant sugauti kamuolį. Testo atlikimo laikas yra 30 sekundţių, per kurias tiriamasis turi atlikti kuo daugiau metimų. Prieš atliekant šį testą, tiriamąjam leidţiama kelis kartus pasibandyti. Jeigu tiriamasis išmeta kamuolį toli nuo savęs, bet spėja atlikti uţduotį, paliečiant

plaštakom grindis, ir sugauti kamuolį, bandymas įskaitomas, tačiau jeigu išmestas kamuolys atsimuša į grindis, bandymas neįskaitomas [57].

2.4.9. „Y― testas

Šiuo testu matuojamas peties sąnario dinaminis stabilumas atliekant judesius į šoną, ţemyn ir aukštyn. Technikos priemonės: prietaisą sudaro platforma ir nuo jos nusitęsiantys vamzdţiai trimis kryptimis: priekine, šonine ir skersine. Šoninis bei skersinis vamzdis nuo priekinio vamzdţio nutolę 135˚, tarp abiejų galinių vamzdţių yra 45˚ kampas. Kiekvienas vamzdis yra sugraduotas kas 5 mm. Nurodymai: tiriamasis išlaikydamas atsispaudimo padėtį ir remdamasis viena ranka į platformą, laisvąja ranka stengiasi maksimaliu atstumu nustumti kaladėlę visomis trimis kryptimis (priekine, šonine bei skersine) neprarandant pusiausvyros (8 pav.). Vertinamas atraminės (nejudančios) rankos stabilumas. Toks pats judesys atliekamas pakeitus atraminę ranką. Kiekviena ranka atliekami trys bandymai, analizei parenkami geriausi pasiekti rezultatai. Taip pat išmatuojamas viršutinės galūnės ilgis. Rezultatas: suminis indeksas apskaičiuojamas atsiţvelgiant į rankos ilgį ir atstumus. Lyginamas kiekvienos rankos rezultatas ir vertinama simetrija (skirtumas tarp kiekvienos rankų rezultatų turėtų būti kiek galima maţesnis). Jei suminis indeksas maţesnis nei 85 proc. – yra didesnė viršutinių galūnių traumos rizika [58].

8 pav. „Y“testas [74]

2.4.10. Laikysenos įvertinimas frontalioje plokštumoje

Asimetrijų vertinimui laipsniais frontalioje plokštumoje naudotas „Baseline― skoliometras. Skoliometras yra prietaisas, kurio viduje yra speciali metalinė sfera skystyje, rodanti ašinius stuburo nukrypimus intervale nuo 0˚ – 30˚ abejomis kryptimis į šonus. Skoliometro rezultatai pateikiami laipsniais, vertinami nukrypimai frontalioje plokštumoje. Juo remtasi norint patvirtinti vizualios apţiūros metu padarytas išvadas. „Baseline― skoliometras (9 pav.) dedamas ant petinių raktikaulio ataugų, norint nustatyti pečių asimetriją bei ant klubakaulio keterų, norint įvertinti klubakaulių asimetriją.

Gauti rezultatai interpretuojami pagal nustatytus kriterijus: nuo 0˚ – 2,5˚ stuburo rotacija yra normos ribose, nuo 2,5˚ – 6˚ esantys rezultatai gali būti traktuojamikaip skoliozės pasireiškimas [59].

2.4.11. Laikysenos įvertinimas sagitalioje plokštumoje

Stuburo linkių dydţių vertinimui sagitalioje plokštumoje naudotas cirtometras (10 pav). Tai lanksti guminė liniuotė, kurios viduje įtaisyta metalinė juostelė palaiko išlankstytą formą, kuri išgaunama liniuotę priglaudus prie stuburo. Atskaitos taškais laikomi S2 ir C7 slanksteliai. Gauta forma perkeliama ant popieriaus lapo paţymint atskaitos taškus, ilgį centimetrais, ryškiausius juosmeninės lordozės ir krūtininės kifozės linkio taškus bei inversijos vietą (taškas, kuriame iš krūtininės kifozės pereinama į juosmeninės lordozės linkį).

10 pav. Cirtometras [76]

Krūtininės kifozės dydį nusakantis kampas α apskaičiuojamas pamatavus dydį tarp tiesių nubrėţtų iš ryškiausio kifozės taško link inversijos taško ir link C7 slankstelio. Kampas β apskaičiuojamas atitinkamai, tik tiesės išvedamos iš ryškiausio lordozės taško link S2 slankstelio ir link inversijos taško (11 pav.).

11 pav. Stuburo krūtininės dalies kifozės kampo α ir juosmeninės dalies lordozės kampo β apskaičiavimas

Krūtininės kifozės (α kampas) normos yra 15 – 30˚, o juosmeninės lordozės (β kampas) nuo 14 – 32˚. Į šias normas patenkantys linkių laipsniai laikyti normaliais, o maţesni ar didesni – neatitinkančiais normos [60].

2.4.12. Liemens raumenų jėgos ištvermės vertinimo testas (pilvo ir nugaros raumenų jėgos ištvermės vertinimas)

Tiriamasis guli ant nugaros, ant kilimėlio. Tiriamojo pėdos liečia grindis. Kampas tarp šlaunų ir blauzdų – 90 laipsnių. Tiriamojo rankos sulenktos ir padėtos uţ galvos (nebūtinai sunertos). Tiriamojo prašome įtempti pilvą ir laikant rankomis galvą lėtai „riestis į kamuoliuką― artinti apatinius šonkaulius prie dubens kaulų tol, kol mentės apatiniai kampai nebelies kilimėlio (turime matyti, kad judesys atliekamas pilvo raumenų pagalba) (12 pav.). Ši padėtis laikoma testo pradţia ir pradedame skaičiuoti laiką. Jei matome, kad testo atlikimo metu tiriamasis atkelia pėdas nuo grindų, menčių apatiniai kampai paliečia kilimėlį, atsipalaiduoja pilvo raumenys, tiriamojo paprašoma kuo greičiau tai ištaisyti.

Tiriamajam nesugebėjus to atlikti, testo atlikimas stabdomas, fiksuojamas laikas. Testas taip pat nutraukiamas, jei tiriamasis pradeda jausti didelį diskomfortą ar skausmą. Maksimalus testo atlikimo laikas - 3 min.

12 pav. Pilvo raumenų statinės ištvermės testas [77]

Tiriamojo kojos ir dubuo yra ant kieto stabilaus pagrindo, į kurį remiasi ne aukščiau kaip priekiniais klubakaulio dygliais (13 pav.). Testo metu tiriamojo prašoma įtempti sėdmenų raumenis, o liemenį ir galvą išlaikyti horizontalioje padėtyje rankas sukryţiavus ant krūtinės. Maksimali testo atlikimo trukmė – 3 min. Testas nutraukiamas, jei tiriamasis pradeda jausti didelį diskomfortą ar skausmą. Tiriamojo kojas rekomenduojama fiksuoti ties čiurnomis, blauzdomis ir šlaunimis. Rekomenduojama norma: merginoms 0,72 iki 1,00, vaikinams 0,84 iki 1,00.

Liemens raumenų ištvermė gali būti vertinama pagal pilvo/nugaros raumenų santykį: Pilvo raumenų ištvermė (laikas, sekundėmis)

Nugaros raumenų ištvermė (laikas, sekundėmis) [61].

2.5. Taikyta poveikio programa

Visoms tiriamosioms buvo taikoma specializuota pratimų programa sporto salėje. Programa buvo atliekama prieš tinklinio treniruotę. Programos trukmė - 30min. Prieš pradedant taikyti pratimų programą, komanda atlikdavo apšilimą, bei tempimo pratimus. Atlikus apšilimą buvo taikomi pratimai laikysenos gerinimui, taip pat taikomi pratimai gerinantys viršutinių galūnių galingumą, staigiąją jėgą, statinę ištvermę, koordinaciją. Pratimams atlikti buvo naudojami gimnastikos kamuoliai, nestabilios plokštumos, elastinės juostos, teniso kamuoliukai, kimštiniai kamuoliai. Po šių pratimų tiriamosioms vykdavo tinklinio treniruotė.

Specializuota pratimų programa buvo sudaroma po pirmojo testavimo, išsiaiškinus kiekvienos merginos silpnąsias vietas. Gavę rezultatus, programą sudarėme taip, kad būtų lavinami prasčiau išvystyti gebėjimai. Šios programos tikslas buvo pagerinti paauglių tinklininkių laikyseną bei fizines ypatybes, tokias kaip jėga, greitis, ištvermė. Programa buvo orientuota į viršutinių galūnių, pečių juostos bei nugaros stiprinimą, buvo kreipiamas ypatingas dėmesys abiejų rankų pratimams, nes dauguma pratimų tinklinio treniruotėse atliekami viena dominuojančia ranka, taip yra todėl, kad skirtingi tinklinio technikos veiksmai, tokie kaip kamuolio padavimas ar mušimas yra atliekami tik su viena, dominuojančia ranka, o tai jauname amţiuje daţnai lemia netaisyklingos laikysenos ir raumenų disbalanso formavimąsi.

2.6. Duomenų analizės metodai

Matematinė statistikos analizė atlikta programinės įrangos paketais: „Microsoft Offise Excel 2007‖ ir ―IBM SPSS Statistics 22‖ versija. Visi duomenys pateikiami kaip mediana (Md), minimali (Xmin), maksimali (Xmax) reikšmės ir vidurkis. Statistiškai reikšmingais testų rezultatų duomenys

laikomi kai p<0,05. Dviems priklausomoms imtims palyginti taikytas Vilkoksono kriterijus. Dviems nepriklausomoms imtims palyginti naudotas Mano - Vitnio kriterijus.

Grafiškai duomenys pateikiami stačiakampe diagrama (14 pav.).

3. REZULTATAI

3.1. Anketinės apklausos rezultatai

Anketoje buvo pateiktas klausimas apie patirtas sportines traumas tinklinio uţsiėmimų metu. Išanalizavus duomenis, buvo gauta, kad 45,5% tiriamųjų buvo patyrusios traumą tinklinio uţsiėmimų metu ir 54,55% atsakė neigiamai (15 pav.).

15 pav. „Ar esate patyrusi sportinių traumų tinklinio užsiėmimų metu?“

Teigiamai atsakiusiųjų apie patirtas traumas tinklinio uţsiėmimų metu, taip pat buvo klausiama apie traumos lokalizaciją. Iš viso traumas patyrusiųjų buvo 45,45%. Iš jų 22,73% buvo patyrusios čiurnos traumą, 9,09% rankos piršto traumą, 4,55% riešo traumą ir 9,09% kelio traumą (16 pav.).

16 pav. „Kurios kūno dalies traumą esate patyrusi tinklinio žaidimo metu?“

Tyrimo metu buvo norima išsiaiškinti ar tiriamosios buvo patyrusios traumų ne tinklinio uţsiėmimų metu. Gauti rezultatai parodė, kad 36,36% buvo patyrusios traumų ne tinklinio uţsiėmimų metu ir 63,64% atsakė, kad nėra patyrusios traumų ne tinklinio uţsiėmimų metu.

Teigiamai atsakiusiųjų apie patirtas traumas ne tinklinio uţsiėmimų metu buvo klausiama apie traumos lokalizaciją. Patyrusiųjų traumas ne tinklinio uţsiėmimų metu buvo 36,36%, iš jų 4,55% buvo patyrusios kelio traumą ir 22,73% čiurnos traumą, 4,55% rankos piršto traumą ir 4,55% kulnakaulio traumą (17 pav.).

Tyrimo metu buvo norima išsiaiškinti apie tinklininkių jaučiamą skausmą treniruočių metu. 68,18% atsakė jaučiančios skausmą tinklinio treniruočių metu ir 31,82% teigė, kad skausmo nejaučia.

Tiriamųjų jaučiančių skausmą tinklinio treniruočių metu buvo klausiama apie skausmo lokalizaciją. Iš 68,18% teigiamai atsakiusiųjų apie jaučiamą skausmą tinklinio treniruočių metu 13,64% jaučia peties skausmą, 31,82% jaučia nugaros skausmus ir 22,73% kelių skausmus (18 pav.).

18 pav. „Kurios kūno dalies skausmą jaučiate per tinklinio treniruotes?“

Atlikdami šį tyrimą norėjome palyginti, patyrusių ir nepatyrusių traumas, tinklininkių testų rezultatus, tačiau, deja rezultatai pasiskirstė dėl didelės traumų lokalizacijos įvairovės ir sklaidos analizės neatlikome.

3.2. „Tepingo“ testo rezultatai

Tyrime vertinome paauglių tinklininkių viršutinės galūnės judesio greitį „Tepingo― testu. Rezultatai pateikti diagramoje (19 pav.).

19 pav. „Tepingo“ testo rezultatai prieš ir po specializuotos pratimų programos (*-p<0,05)

Prieš specializuotą pratimų programą mediana buvo 14,6 (9,3; 19,9; 14,6) s. Po specializuotos pratimų programos mediana 12,6 (8,2; 17,3; 12,8) s. Analizuojant duomenis buvo pastebėtas statistiškai reikšmingas pokytis tarp vertinimo laikotarpių (Z= -4,107; p<0,001).

3.3. Testo „Sėstis ir siekti“ rezultatai

Tyrime vertinome paauglių tinklininkių lankstumą naudojant „Sėstis ir siekti― testą. Gauti rezultatai pateikti diagramoje (20 pav.).

*

20 pav. Testo „Sėstis ir siekti“ rezultatai prieš ir po specializuotos pratimų programos (*-p<0,05)

Prieš specializuotą pratimų programą mediana buvo 22,5 (7; 32; 22,6) cm. Po specializuotos pratimų programos mediana buvo 26 (10; 33; 25,2) cm. Analizuojant duomenis buvo pastebėtas reikšmingas šių rezultatų skirtumas tarp vertinimo laikotarpių (Z= -4,136; p<0,001).

3.4. Dinamometrijos (statinės plaštakos raumenų jėgos vertinimui) rezultatai

Tyrime vertinome paauglių tinklininkių dominuojančios rankos statinės plaštakos raumenų jėgą dinamometru. Gauti rezultatai pateikiami diagramoje (21 pav.).

21 pav. Dinamometrijos rezultatai prieš ir po specializuotos pratimų programos (*-p<0,05)

Pirmojo testavimo metu mediana 28 (21; 35; 27,6) kg. Po antrojo testavimo mediana pakilo iki 30 (24; 35; 29,2) kg. Analizuojant duomenis buvo pastebėtas reikšmingas šių rezultatų skirtumas tarp vertinimo laikotarpių (Z= -2,830; p=0,005).

3.5. Kybojimo sulenktomis rankomis testo rezultatai

Tyrime vertinome paauglių tinklininkių rankų ir pečių juostos raumenų ištvermę kybojimo sulenktomis rankomis testu. Gauti rezultatai pateikiami diagramoje (22 pav.).

* *

22 pav. Kybojimo sulenktomis rankomis testo rezultatai prieš ir po specializuotos pratimų programos (**-p<0,05)

Pirmojo tetsavimo metu prieš specializuotą pratimų programą mediana buvo 9 (0; 29; 9,5) s. Po specializuotos pratimų programos taikymo mediana 13,5 (3; 37; 14,7) s. Analizuojant duomenis buvo pastebėtas reikšmingas šių rezultatų skirtumas tarp vertinimo laikotarpių (Z= -4,120; p<0,001).

3.6. Kimšto kamuolio (2kg) metimo testo rezultatai

Tyrime vertinome paauglių tinklininkių staigiąją jėgą kimšto kamuolio (2kg) metimo testu. Gauti rezultatai pateikiami diagramoje (23 pav.).

**