LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
EGIDIJUS AURYLA
DIDELIO MEISTRIŠKUMO KREPŠININKŲ FUNKCINIŲ
JUDESIŲ ATLIKIMO STEREOTIPO, LIEMENS STABILUMO IR
RIZIKOS PATIRTI TRAUMAS SĄSAJOS
Magistrantūros studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30005) baigiamasis darbas
Darbo vadovas
doc. dr. Laimonas Šiupšinskas
TURINYS
SANTRAUKA ...4 SUMMARY ...5 SANTRUMPOS ...7 ĮVADAS ...8 1. LITERATŪROS APŽVALGA...101.1. Sportinės traumos ir jas lemiantys veiksniai ...10
1.2. Dažniausios krepšininkų traumos ...13
1.3. Krepšininkų apatinių galūnių traumas lemiantys veiksniai ...15
1.4. Liemens stabilumas ir jo vertinimas ...17
1.5. Funkciniai judesiai ir jų vertinimas ...20
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ...24
2.1. Tyrimo bioetika ...24
2.2. Tiriamųjų kontingentas...24
2.3. Tyrimo objektas ...24
2.4. Tyrimo organizavimas ...24
2.5. Tyrimo metodai ir priemonės ...24
2.5.1. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas...25
2.5.2. Liemens stabilumo vertinimas ...31
2.5.3. Rizikos patirti traumą vertinimas...32
2.5.4. Statistinė duomenų analizė ...35
3. TYRIMO REZULTATAI ...36
3.1. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo rezultatai ...36
3.2. Liemens raumenų statinės ištvermės ir liemens stabilumo vertinimo rezultatai ...37
3.3. Rizikos vertinimo patirti apatinės galūnės traumą rezultatai ...39
3.4. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo, liemens stabilumo ir rizikos patirti apatinių galūnių traumas testų vertinimo sąsajos ...45
IŠVADOS ...53
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...54
PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ...55
SANTRAUKA
Egidijus Auryla. Didelio meistriškumo krepšininkų funkcinių judesių atlikimo stereotipo,
liemens stabilumo ir rizikos patirti traumas sąsajos. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovas – doc. dr. Laimonas Šiupšinskas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. Kaunas, 2017; 61 p.
Darbo tikslas: įvertinti didelio meistriškumo krepšininkų funkcinių judesių atlikimo
stereotipo, liemens stabilumo ir rizikos patirti apatinių galūnių traumas sąsajas.
Uždaviniai: 1) Įvertinti krepšininkų funkcinių judesių atlikimo stereotipą. 2) Įvertinti
krepšininkų liemens stabilumą. 3) Įvertinti krepšininkų riziką patirti apatinių galūnių traumas. 4) Įvertinti krepšininkų funkcinių judesių atlikimo stereotipo, liemens stabilumo ir rizikos patirti apatinių galūnių traumas rodiklių sąsajas.
Tiriamieji ir tyrimo metodai. Tyrime dalyvavo 16 didelio meistriškumo krepšininkų, kurių
vidutinis amžius buvo 26,1 ± 3,6 metai. Tiriamųjų funkcinių judesių atlikimo stereotipas įvertintas naudojant standartizuotų testų rinkinį (FMS, angl. Functional movement screen). Liemens stabilumas nustatytas įvertinus statinės ištvermės santykius tarp pilvo ir nugaros tiesiamųjų raumenų, tarp skirtingų pusių šoninių liemens raumenų, taip pat tarp šoninių liemens ir nugaros tiesiamųjų raumenų. Rizikos patirti traumą vertintos dinaminės pusiausvyros – Y testu, statinės pusiausvyros Flamingo, nusileidimo biomechanikos LESS (angl. Landing Error Scoring System), WBLT (angl. Weight-Bearing Lunge Test) čiurnos sąnario dorzifleksijos amplitudės vertinimo testais.
Išvados: 1. Didelio meistriškumo krepšininkai kokybiškiausiai atliko įtūpsto ir atsispaudimo
stabiliu liemeniu judesius, prasčiausiai – rotacinio stabilumo ir žengimo per barjerą. 2. Didelio meistriškumo krepšininkų geriausias liemens stabilumas buvo įvertinus statinės raumenų ištvermės santykius tarp pilvo ir nugaros tiesiamųjų, blogiausias – tarp kairės liemens pusės ir nugaros tiesiamųjų raumenų. 3. Didelio meistriškumo krepšininkai padidėjusią riziką patirti apatinių galūnių traumas daugiausiai turėjo vertinant čiurnos sąnario dorzifleksijos amplitudės ir dinaminė pusiausvyros testais, mažiausiai – vertinant kūno biomechaniką nusileidimo metu. 4. Nustatytos krepšininkų funkcinių judesių atlikimo stereotipo, liemens stabilumo ir rizikos patirti apatinių galūnių traumas rodiklių sąsajos. Daugiausiai sąsajų nustatyta tarp liemens stabilumo ir funkcinių judesių atlikimo, o mažiausiai tarp rizikos patirti traumą testų vertinimo rezultatų ir liemens stabilumo.
SUMMARY
Egidijus Auryla. The correlation between functional movement, core stability and the risk
of suffering injuries of highly skillful basketball players. Master thesis. Supervisor – Dr. Laimonas Šiupšinskas. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Institute of Sports. Kaunas, 2017; 64 p.
Research aim: to evaluate the correlation between functional movement, core stability and
the risk of suffering lower extremities injuries of highly skillful basketball players.
Objectives of the research: 1) To evaluate the functional movement stereotypes of
basketball players. 2) To measure the stability of the basketball players’ core. 3) To evaluate the risk of suffering a lower extremity injury of basketball players. 4) To evaluate the correlation between the results of functional movement execution stereotypes, core stability and the risk of suffering lower extremities injuries of basketball players.
Participants and research methods. Study included 16 highly skillful basketball players.
The average age was 26.1 ± 3,6 years old. The functional movement were measured using the Functional Movement Screening tests. The core stability was measured after evaluating the static endurance ratio between the abdomen and back extensors muscles, between the core muscles of the two different sides and also between the sides core muscles and back extensors muscles. The risk of suffering an injury were measured by using the dynamic balance Y test, static balance Flamingo test, Landing Error Scoring System, Weight-Bearing Lunge Test.
Conclusions: 1. Highly skillful basketball players had the best quality results while
performing the in-line lunge, and trunk stability push-up movements, and the worst – while performing rotational stability and hurdle step movements. 2. Highly skillful basketball players’ best static muscle endurance correlation was between abdomen and back extensors muscles, worst – between left core side and back extensors muscles. 3. The most highly skillful basketball players had an increased risk of suffering lower extremities injuries while assessing the weight-bearing lunge, and dynamic balance Y tests. The least – while assessing Landing Error Scoring System test. 4. A correlation was found between the basketball players’ functional movement stereotypes, core stability and the risk of suffering lower extremities injuries. The highest correlation was between core stability and functional movement execution, and the lowest – between risk of suffering an injury test results and core stability.
PADĖKA
Dėkoju mokslinio darbo vadovui doc. dr. Laimonui Šiupšinskui už vertingus patarimus ir skirtą laiką, taip pat tyrime dalyvavusiems krepšininkams ir klubo vadovybei už suteiktą galimybę atlikti tyrimą.
SANTRUMPOS
NBA (angl.National Basketball Association) – Amerikos Nacionalinė krepšinio asociacija
WNBA (angl.Women's National Basketball Association) – Amerikos Nacionalinė moterų krepšinio asociacija
PKR – priekinis kryžminis raištis
FMS (angl. Functional Movement Screen) – funkcinių judesių vertinimas
LESS (angl. Landing Error Scoring System) – nusileidimo klaidų vertinimo sistema WBLT – weight – bearing lunge test
ĮVADAS
Krepšinis – viena populiariausių sporto šakų pasaulyje, skaičiuojama, kad jį visuose žemynuose, 213-oje šalių, žaidžia apie 450 milijonų pasaulio žmonių ir šis skaičius vis auga (1). Didelį šį krepšinio populiarumą lydi ir didelis patiriamų traumų skaičius (2). Mokslininkų teigimu, šio žaidimo metu, lyginant su kitomis komandinėmis sporto šakomis, dėl jam būdingų specifinių veiksmų ir judesių, yra viena iš didžiausių tikimybių patirti traumą (3).
Žaidžiant krepšinį atliekama nuo 2 iki 4 kartų daugiau vertikalių šuolių ir nusileidimų negu futbolo ar tinklinio metu, taip pat atliekamas specifinis judėjimas aikštėje, staigūs bėgimo greičio ir krypčių keitimai, o tai lemia, jog įvykstančių traumų mechanizmai bei kylantys rizikos veiksniai jas patirti, dažniausiai skiriasi nuo kitų sporto šakų (2).
Nors galvos, korpuso ir rankų traumos krepšinyje yra pakankamai dažnos, duomenys rodo, kad dažniausiai traumuojamos apatinės galūnės, kurių pažeidimai sudaro 58-66 proc. visų patiriamų traumų (4). Mokslininkai ilgą laiką tyrę NBA (angl. National Basketball Association) lygos žaidėjų patirtas traumas, teigia, kad kai krepšininkai yra priversti praleisti rungtynes, apie 70 proc. atvejų yra dėl apatinių galūnių pažeidimų (5).
Nekontaktinės traumos krepšinio rungtynių metu sudaro 20 proc., o treniruočių metu net 40 proc. patiriamų traumų (6). Nekontaktinės traumos dažniausiai įvyksta judesio metu, esant dideliam greičiui, dėl akimirką nesukontroliuoto tinkamo raumens susitraukimo. Dėl to manoma, kad tokių traumų rizikos veiksniai gali būti pašalinti, ar bent sumažinti, įvertinus sportininkų judesių stereotipus, pusiausvyros sutrikimus ar asimetrijas tarp kairės ir dešinės pusės (7).
Ilgą laiką medikų ir kineziterapeutų sportininkai buvo vertinami testuojant tik judesio amplitudę, raumenų jėgą ar kitus atskirus parametrus, judesiai buvo vertinami kiekybiškai, tačiau sukurta funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sistema (angl. Functional Movement
Screen, FMS), kuri, įvertinus tokių judesių disfunkcijas, balansą tarp mobilumo ir stabilumo bei
sąveikas tarp kinetinių grandžių, leidžia tai daryti kokybiškai (8). Asmenys, kurie nesugeba išpildyti šios funkcinių judesių atlikimo vertinimo sistemos testų reikalavimų, kasdienėje ar sportinėje veikloje naudoja kompensacinius judesio stereotipus, dėl kurių ilgainiui lokomocinė sistema pereikvojama ir jos efektyvumas mažėja (9). Atliekant šios vertinimo sistemos judesius yra sudaromos tokios sąlygos, kurios išryškina lokomocinės sistemos silpnybes (8). Raumenų jėga, lankstumas, ištvermė, koordinacija, pusiausvyra ir judesių efektyvumas yra reikalingi komponentai atliekant šios sistemos testus (9).
Mokslininkai vis daugiau dėmesio skiria proksimalinių ir distalinių kūno dalių ryšiui, o taip pat ir jo įtakai dažniausiai traumuojamoms kūno vietoms. Laikoma, kad toks kūno dalių ryšys turi
įtakos įvykstančių traumų mechanizmams, nes tuo metu kai distalinis segmento galas yra sąlyginai fiksuotas, t.y. uždaroje kinetinėje grandinėje, vieno segmento judesys, daro įtaką visiems kitiems segmentams toje kinetinėje grandinėje, o dauguma sportinių veiklų ir yra uždaros kinetinės grandinės pobūdžio (10). Biomechaninis pėdos poveikis proksimalinėms kūno dalims buvo plačiai nagrinėtas ir apibrėžtas, tačiau iki šiol trūksta aiškių įrodymų patvirtinančių ryšį tarp liemens stabilumo ir rizikos dydžio patirti apatinių galūnių traumas (10,11).
Daugumos mokslininkų darbuose, kuriuose buvo vertinama liemens stabilumo įtaka sportinėms traumoms ar jų ryšys su funkcinių judesių atlikimo stereotipo kokybe, dažniausiai pasirenkami tiriamieji buvo fiziškai aktyvūs studentai ar suaugusieji, todėl sunku spręsti tokio ryšio įtaką gerai treniruotėms, rungtynėse dalyvaujantiems sportininkams. Lietuvoje nėra atlikto, viešai publikuoto tyrimo, kuriame būtų vertinamos sąsajos tarp funkcinių judesių atlikimo stereotipo, liemens stabilumo ir rizikos patirti traumas. Todėl šio darbo tikslas įvertinti didelio meistriškumo krepšininkų funkcinių judesių atlikimo stereotipo, liemens stabilumo ir rizikos patirti apatinių galūnių traumas sąsajas.
Uždaviniai:
1. Įvertinti krepšininkų funkcinių judesių atlikimo stereotipą. 2. Įvertinti krepšininkų liemens stabilumą.
3. Įvertinti krepšininkų riziką patirti apatinių galūnių traumas.
4. Įvertinti krepšininkų funkcinių judesių atlikimo stereotipo, liemens stabilumo ir rizikos patirti apatinių galūnių traumas rodiklių sąsajas.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Sportinės traumos ir jas lemiantys veiksniai
Sportinė trauma – tai treniruočių ar varžybų metu išorinių veiksnių sukeltas organizmo pažeidimas. Trauma įvyksta, kai audiniai neatlaiko didesnio nei gali absorbuoti ūmaus arba lėtinio streso (12).
Patiriamų traumų rūšys ir jų sudėtingumas daugiausiai priklauso nuo konkrečios sporto šakos ypatybių, t.y. galimas sportininkų kontaktas ar ne, tai komandinė ar individuali, lauko ar uždarų patalpų sporto šaka, ar naudojamos apsaugos bei įranga ir kt. Tačiau pažymima, kad sporte griaučių – raumenų sistemos traumos patiriamos tiek mėgėjų, tiek profesionalų yra dažniausios (13). Išskiriamos pagrindės sporto medicinos traumos, sudarančios apie 60 proc. visų traumų,
kurios skiriasi sužalojimo sunkumu: minkštųjų audinių patempimai, sąnarių išnirimai ir raiščių plyšimai (14).
Perkrovos traumos, taip pat dar vadinamos lėtinėmis, įvyksta dėl ilgalaikių, besikartojančių audinių perkrovų ir smulkių pažeidimų kumuliacijos. Įvykus tokio tipo traumai dažniausiai būna sunku atrasti aiškų momentą, kuriuo metu trauma įvyko (15). Ūminės traumos, priešingai, dažniausiai atsiranda dėl vieno aiškaus trauminio įvykio. Neretai lėtinės traumos, tokios kaip tendinitas, bursitas ar stresinis kaulo lūžis atsiranda, kai dėl nepakankamo laiko, skirto tinkamai išgydyti pažeidimams, sportininkai per anksti grįžta į aktyvią veiklą (15, 16). Tose sporto šakose, kuriose reikalingas didelis sportininkų greitis ar kūno kontaktas (pvz.: futbolas, imtynės), dauguma traumų yra ūmios, o lėtinės – dažniausiai įvyksta, bekontaktėse, ilgai trunkančių treniruočių ar daug kartų atliekamų tų pačių judesių reikalaujančiose sporto šakose (pvz.: ilgų nuotolių bėgimas, irklavimas) (17). Kadangi lėtinės traumos susijusios su laipsniškai didėjančiais simptomais, sportininkai neretai gali nejausti, kad yra rimtai susižeidę (18).
Traumų rizikos veiksniai tradiciškai skirstomi į dvi pagrindines kategorijas: vidines ir išorines (19). Taip pat rizikos veiksniai gali būti pakeičiami bei nepakeičiami ir nors kai kurie veiksniai, tokie kaip lytis ar amžius, yra nekoreguojami, tačiau tikimybė patirti traumą gali būti sumažinta, atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip jėgą, lankstumą ar pusiausvyrą (20). Vis dėlto nepakanka įvertinti vidinius ir išorinius sportines traumas lemiančius faktorius, norint pilnai nustatyti traumų priežastis, būtina ištirti ir jų atsiradimo mechanizmus. Kitaip tariant, sportinės traumos atsiranda dėl sudėtingos daugelio rizikos veiksnių ir trauminio įvykio sąveikos (21). Dėl to sportinių traumų etiologijos tyrimams reikalingas dinamiškas modelis, kuris atsižvelgtų į daugelį veiksnių, taip pat įtrauktų ir minėtą traumą sukeliantį įvykį (22). Toks daugiafaktorins modelis 1994
metais buvo aprašytas Meeuwisse (1 pav.) (23, 24). Tiriant sportinių traumų atsiradimo priežastis, šis modelis naudojamas įvertinant ryšį tarp rizikos veiksnių ir jų įtaką traumoms (23).
1 pav. Dinaminis daugiafaktorinis traumų etiologijos modelis (23, 24)
Dinaminiame Meeuwisse traumų etiologijos teoriniame modelyje vidiniai ir išoriniai rizikos veiksniai pateikiami kaip galimai svarbūs faktoriai traumų atsiradimui, tačiau nedažnai sportininkai patiria traumas tik dėl šių atskirai veikiančių veiksnių (23). Teigiama, kad pagrindinė traumų atsiradimo priežastis anksčiau minėtų rizikos veiksnių „susikaupimas“ tam tikroje, traumai įvykti palankioje situacijoje (21). Meeuwisse traumą skatinantį įvykį apibūdina kaip galutinę ir būtiną grandį traumos etiologijos schemoje ir toks įvykis paprastai yra laikomas tiesiogiai susijęs su traumos atsiradimu (23).
Taip pat, aiškinant traumų atsiradimo priežastis yra pateikiamas mechaninių reiškinių sekos modelis (2 pav.) (24). Šiame modelyje pabrėžiamas priežastinis įvykių sekos ryšys nuo pradinio kontakto iki traumos atsiradimo. Pagrindinė tokio modelio mintis yra tai, kad sportininko kūną veikiant išorinėms apkrovoms, vyksta deformacijos ir struktūrų biomechaninis atsakas, kuris kiekvieno žmogaus yra skirtingas, o deformacijoms viršijus atgautinas ribas, tuo pačiu viršijamas ir traumos tolerancijos lygis, ko pasekoje atsiranda anatominiai struktūrų pažeidimai ir dėl tokio traumos mechanizmo sportininkas susižeidžia (24).
2 pav. Mechaninių reiškinių sekos modelis (24)
Mokslininkai teigia, kad norint geriau suprasti traumų etiologiją, būtina išnagrinėti ir galimus jų priežastinius veiksnius, esančius kiekviename etape prieš joms įvykstant. Trauma įvyksta esant tokioms sąlygoms, kai žmogaus audiniai yra veikiami didesnių apkrovų nei jie gali atlaikyti. Tai priklauso nuo kelių faktorių, kurie gali būti išdėstyti priklausomybės grandinėje (3 pav.) (24).
3 pav. Kontekstinis reiškinių sekos modelis (24)
Perkrovos pasireiškimas tam tikroje struktūroje priklauso nuo audinio tipo (pvz.: raumuo) ir fiziologinių veiksnių (pvz.: nuovargis), tai priklauso ir nuo audinių reakcijos į jį sukėlusį veiksnį (pvz.:smūgis) ir yra susijęs su pasipriešinimu (pvz. inercija). Kitaip tariant, toks modelis atspindi traumą nulemiančius ryšius tarp rizikos veiksnių, atsirandančių tam tikroje situacijoje, sportininko kūno fiziologijos ir poveikio mechanizmo (24).
1.2. Dažniausios krepšininkų traumos
Šių dienų profesionalus krepšinis yra paremtas greičiu bei fizine jėga, siekdami geresnės žaidybinės pozicijos, sportininkai kovodami aikštelėje naudojasi kūno kontaktu, tai lemia, jog yra patiriama daugiau traumų nei anksčiau (5). Autoriai vertindami krepšininkų traumų paplitimą išskiria penkis kūno regionus, kurie traumuojami dažniausiai. Apatinių galūnių pažeidimai sudaro daugiau nei pusę visų krepšinyje patiriamų traumų (60 proc.), mažiau traumuojami galvos ir kaklo, viršutinių galūnių ir nugaros regionai, kurie sudaro panašią dalį (11-14 proc.), mažiausiai traumuojamos vidinės sistemos bei kiti regionai (3 proc.) (4). Kadangi krepšinyje atliekama daug sprintų, bėgimo krypties keitimų, vertikalių šuolių, o dar svarbiau nusileidimų, tokie duomenys apie labiausiai traumuojamas krepšininkų kūnų vietas mokslininkų nestebina.
Amerikos autoriai tyrę septyniolikos metų laikotarpiu Amerikos nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) lygos žaidėjų patirtas traumas, taip pat teigia, kad dažniausiai traumuojama kūno dalis, kurios pažeidimai sudarė 62 proc. visų patirtų traumų, buvo apatinė galūnė (5). Be to, šios dalies pažeidimai mokslininkų tirto laikotarpio metu buvo dažniausia priežastis, dėl kurios krepšininkai buvo priversti praleisti rungtynes ir tai sudarė net 72 proc. tokių atvejų. Kitos labiausiai traumuojamos kūno dalys buvo viršutinės galūnės ir korpusas, kurių pažeidimai atitinkamai sudarė 12 proc. ir 13 proc. visų traumų. Taip pat ištirta, kad čiurnos sąnarys buvo dažniausia traumuojama struktūra, kurios raiščių patempimai buvo daugiau nei du kartus dažnesni už kitas traumas. Galiausiai, traumų tipų analizė parodė, jog raiščių patempimai buvo dažniausi (28 proc.), vėliau sekė įvairių kūno vietų uždegimai (22 proc.) ir raumenų ar sausgyslių patempimai (22 proc.).
Elke Cumps ir kt. ištyrę tiek profesionalios, tiek žemesnių lygų krepšininkų patirtas traumas vieno sezonu metu, pateikė duomenis, kurie sutapo su anksčiau minėtų autorių tyrimo rezultatais, kurie parodė, kad dažniausia sportininkų traumuojama kūno dalis buvo apatinė galūnė ir tai sudarė kiek daugiau nei pusę visų patirtų traumų (51 proc.) (25). Krepšininkai daugiausiai patyrė čiurnos raiščių traumas, kurių didesnioji dalis buvo pasikartojanti po metų ar ilgesnio laikotarpio. Kiti autoriai taip pat teigia, kad čiurnos sąnario pažeidimai bene dažniausiai krepšinyje traumuojama kūno struktūra, o jos raiščių patempimai sudaro daugiau nei 80 proc. visų šio sąnario pažeidimų (26, 27).
Atliktas išsamus, šešis krepšinio sezonus trukęs, NBA ir WNBA (angl.Women's National
Basketball Association) lygose patirtų traumų tyrimas, kurio metu buvo išanalizuotos 4446 patirtos
traumos, iš kurių 65 proc. įvyko vyrų lygoje, 35 proc. – moterų (28). Tyrimo duomenimis krepšininkai daugiausiai patyrė apatinių galūnių traumas (65 proc. visų traumų). Abiejose lygose dažniausiai pažeidžiamos krepšininkų kūno vietos buvo kelio ir čiurnos sąnariai (1 lent.).
1 lentelė. Dažniausiai krepšininkų traumuojamos kūno vietos NBA ir WNBA lygose (28)
Šio tyrimo autoriai išskyrė, kad raiščių ir raumenų patempimų, taip pat įvairių kūno vietų sumušimų, iš visų traumų buvo daugiausiai. Tiek vyrų, tiek moterų lygose varžybų metu dažniausiai buvo traumuotas čiurnos sąnarys. Moterų lygoje apatinių galūnių, galvos ir kaklo traumų dažnis varžybų metu buvo didesnis nei vyrų. Įvertinus konkrečių traumų dažnį per šešis krepšinio sezonus, paaiškėjo, kad dažniausias patirtas pažeidimas buvo šoninių čiurnos raiščių patempimas, po to - girnelės – šlaunikaulio sąnario uždegimas, apatinės nugaros dalies patempimai ar spazmai, bei šlaunies pritraukėjų raumenų patempimai.
Kiti mokslininkai taip pat teigia, kad krepšininkai dažniausiai patiria apatinių galūnių pažeidimus. Čiurnos sąnario pažeidimai, kuriuos net 92 proc. atvejų sudaro šoninių raiščių patempimai, yra dažniausia krepšinyje pasitaikanti raumenų – skeleto sistemos problema (29). Teigiama, kad net 90 proc. didelio meistriškumo krepšininkų bent vieną kartą patiria čiurnos raiščių pažeidimus (4). Girnelės – šlaunikaulio sąnario uždegimai yra reikšminga problema profesionaliame krepšinyje, kuri yra viena iš dažniausių priežasčių nedalyvaujant treniruotėse ar varžybose (5).
Dick ir kt. atlikę per šešiolikos metų laikotarpį krepšininkų patirtų traumų analizę, pateikė dvi ryškiausias tendencijas įvykusias per šį laikotarpį (4). Pirmoji – žymiai padaugėjo galvos ir veido pažeidimų, antroji – išliko santykinai pastovus ir nepadidėjęs apatinių galūnių lėtinių traumų dažnis. Autoriai teigia, kad tokias tendencijas galima paaiškinti dramatiškai pasikeitusiu žaidimo stiliumi bei išaugusiu dėmesiu ir treniruočių kiekiu skirtam krepšininkų fiziniam pasirengimui.
Traumuota kūno vieta NBA WNBA Traumų skaičius Traumų proc. Traumų skaičius Traumų proc. Kelio sąnarys 550 19.1 354 22.5 Čiurnos sąnarys 486 16.9 235 15.0 Juosmuo - kryžkaulis 258 9.0 94 6.0 Pėda ir pirštai 227 7.9 117 7.5 Blauzda 218 7.6 118 7.5 Klubo sąnarys 215 7.5 83 5.3 Šlaunis 161 5.6 126 8.0 Veidas 123 4.3 80 5.1 Riešas ir delnas 113 3.9 38 2.4 Peties sąnarys 98 3.4 61 3.9
Pasak mokslininkų, krepšinyje atsirado daugiau fizinio kontakto, kas lėmė, jog per paskutinius tris tiriamojo laikotarpio metus galvos traumų buvo patirta 65 proc. daugiau nei per tris pirmuosius. Be to, ūminių galvos ir veido traumų 55 proc. buvo patirta daugiau nei delno ir riešo, kas autoriams pasirodė netikėta, nes rankos neatsiejamos nuo krepšinio ir tarsi turi didesnę riziką traumoms. Nors ir per pastaruosius du dešimtmečius krepšininkų atlaikomi fiziniai krūviai ženkliai išaugo, tačiau manoma padidėjęs dėmesys traumų prevencijai bei fizinis pasirengimas prieš sezoną, lėmė jog apatinių galūnių lėtinių traumų skaičius neišaugo ir liko santykinai pastovus.
Mokslininkai teigia, kad profesionaliame krepšinyje dažniausiai patiriamos raumenų traumos yra šlaunies užpakalinės dalies ir pritraukėjų patempimai, iš kurių apie 40 proc. įvyksta dėl per didelio/ekscentrinio jų susitraukimo, o dažniausiai sumušama kūno vieta yra šlaunies keturgalvis raumuo. Tokios traumos daugiau nei 70 proc. atvejų įvyksta dėl kontakto su kitais žaidėjais, dažniausiai priešininko keliu. Apie 26 proc. visų kūno sumušimo traumų įvyksta dėl krepšininkų griuvimo ant aikštelės parketo (30).
1.3. Krepšininkų apatinių galūnių traumas lemiantys veiksniai
Krepšinis reikalauja specifinių judesių, dėl kurių traumų mechanizmai ir rizikos veiksniai išsiskiria iš kitų sporto šakų (2). Laikoma, kad tarp nekontaktinių sporto šakų, krepšinyje yra didžiausias patiriamų traumų dažnis (25). Žaidžiant krepšinį yra atliekama nuo 2 iki 4 kartų daugiau vertikalių šuolių ir nusileidimų negu futbolo ar tinklinio metu (2). Leidžiantis po šuolio griaučių – raumenų sistema, reaguodama į paviršių generuoja jėgas, kurios tolygiai sulėtina leidimosi greitį (31). Todėl taisyklingas šuolio ir nusileidimo modelis yra būtinas, kad įvyktų veiksmingas susidariusios smūginės jėgos absorbavimas, nes nusileidus kietai, t.y. ant ištiestų kojų, susidaro kelis kartus kūno svorį viršijančios apkrovos, kurios stipriai susijusios su patiriamomis sportininkų kelio ir čiurnos sąnarių traumomis (32). Mokslininkai ištyrė, kad jei po šuolio, nusileidimo metu, atliekamas per mažas kelio ir klubo lenkimas, tuomet padidėja kelių valgus kampas, klubų vidinė bei blauzdų išorinė rotacija (33). Teigiama, kad toks biomechaninis modelis padidina priekinio kryžminio raiščio traumos tikimybę. Be to, ištirta, kad krepšinio varžybų metu daugiau nei pusę patirtų priekinio kryžminio raiščio traumų ir įvyksta be kontakto (4 pav.) (4).
4 pav. Varžybų metu įvykusių PKR traumų mechanizmas (4)
Taip pat tikimybės dydis patirti priekinio kryžminio raiščio traumą, priklauso nuo anatominių veiksnių. Mokslininkai teigia, kad šlaunikaulio tarpkrumplinio griovelio plotis, kuriame guli šis raištis, gali turėti įtakos jo pažeidimams ir pateikia duomenis, kurie rodo jog tų sportininkų, kurie patyrė abiejų kojų priekinio kryžminio raiščio traumas, griovelis buvo ankštesnis, nei tų, kurių kelio sąnariai buvo sveiki (34). Nustatyta, jog šlaunikaulio krumplio forma ir dydis taip pat gali būti predisponuojantys veiksniai patirti šio raiščio traumą (35). Tarp veiksnių, kurie gali sukelti kryžminio raiščio nekontaktines traumas įvardijamas ir keturgalvio raumens jėgos veikimo vektorius, keturgalvio ir dvigalvio šlaunies jėgų santykis, taip pat ašinė/kompresinė jėga veikianti kelio sąnarį (36).
Mokslininkų, tyrusių profesionalių krepšininkų klubų, šlaunų ir dubens srities traumas, teigimu, pagrindiniai veiksniai patirti pažeidimus šiose srityse yra raumenų disbalansas, anksčiau įvykusios traumos, ankstyva sezono stadija, kurios metu patiriamų pažeidimų skaičius dvigubai didesnis nei bet kurio kitu sezono metu (30).
Didėjantis krepšininkų amžius taip pat yra rizikos veiksnys patirti traumas. Su amžiumi krepšininkams didėja tikimybė patirti traumas dėl suminio veiksnių poveikio, kurį sudaro fiziologiniai kūno pokyčiai, tokie kaip kaulų mineralų tankio bei raumens audinių elastingumo mažėjimas, kaulų epifizės silpnėjimas, taip pat kartu su amžiumi didėjantis krepšininkų treniravimosi laikotarpis, su juo ir patirtų traumų skaičius, o tyrimų duomenimis, anksčiau patirtos traumos turi vieną iš didžiausių poveikių naujų pažeidimų atsiradimui (37).
Bene dažniausios krepšinyje pasitaikančios čiurnos sąnario šoninių raiščių traumos atsiradimą gali nulemti daugelis veiksnių. Ko gero, dažniausias mokslininkų tirtas čiurnos sąnario šoninių raiščių traumos atsiradimo rizikos veiksnys yra anksčiau patirtas šio raiščių komplekso pažeidimas. Tai grindžiama tuo, kad pažeidus raiščius, kurie yra svarbūs užtikrinant biomechaninį stabilumą, sukuriamas čiurnos nestabilumas, dėl kurio pakartotinai įvyksta trauma. Taip pat
pažymima, kad tokios traumos pasikartojimui didelę įtaką turi atlikta reabilitacija bei pasiektas atsigavimo lygis (38).
Ūgis ir svoris taip pat minimi tarp rizikos veiksnių patirti čiurnos šoninių raiščių traumą. Kai krepšininkas atlieka čiurnos inversiją su ūgio ir svorio didėjimu proporcingai didėja ir jėga, kurią turi atlaikyti šoninių čiurnos sąnario raiščių kompleksas (38). Tačiau buvo atliktas tyrimas, kurio rezultatai priešingi ir rodo, kad didesnis svoris ir ūgis nėra atskiras rizikos veiksnys patirti raiščių patempimus (39). Tie patys autoriai teigia, kad galūnės dominavimas taip pat yra vienas iš veiksnių patirti tos kojos traumą. McKay ir kt. tarp rizikos veiksnių patirti čiurnos traumą mini ir sportinės avalynės tipą (40). Tyrimo metu jie išsiaiškino, kad tie krepšininkai, kurie dėvėjo sportinius batelius su oro pagalvėmis kulno srityje, turėjo reikšmingai didesnę tikimybę patirti traumą, nei tie, kurių avalynė buvo įprasta – be oro pagalvių.
1.4. Liemens stabilumas ir jo vertinimas
Liemens stabilumą mokslininkai įvardija skirtingai ir nėra vieno tikslaus apibrėžimo jam apibūdinti (41). Vieni jį įvardija kaip gebėjimą išlaikyti nugarą (slankstelius) nuo dubens iki galvos natūralioje S formos padėtyje, atlaikant tiek statinį, tiek dinaminį krūvį (42). Kiti autoriai tokį stabilumą apibūdina kaip dinaminį procesą, kai yra atliekami funkciniai judesiai ir kontroliuojama statinė liemens padėts, bet leidžiant jam judėti priklausomai nuo aplinkybių (43). Panašų apibrėžimą pateikia Bliss ir Teeples teigdami, kad stabilumas yra galimybė naudojant raumenų jėgą ir ištvermę kontroliuoti liemenį „išėjus“ iš neutralios padėties, atliekant funkcinius ar sportinės veiklos judesius (44). Willson ir kt. liemens stabilumą įvardija kaip juosmens – dubens – klubų komplekso gebėjimą po trikdžių grįžti į pradinę padėtį, išlaikant stuburo slankstelių neutralią padėtį (45). Kibler ir kt. tai įvardija kaip gebėjimą, atliekant dubens ir kojų judesius, kontroliuoti liemens padėtį (46).
Pirmieji pradėję tyrinėti liemens stabilumą buvo Panjabi ir Bergmark. Panjabi apibūdino stuburo stabilizavimo modelį, susidarantį iš trijų tarpusavyje sąveikaujančių komponentų (5 pav.): pasyvios, atkyvios ir nervų sistemos subsistemų (47).
5 pav. Stuburo stabilumo subsistemos (46)
Pasyvi arba kaulų-raiščių subsistema, kuri negeneruoja stuburo judesių, bet kuria reaktyvias jėgas judesių amplitudės pabaigoje bei yra svarbi stuburo padėčiai, sudaryta iš sąnarių ir raiščių, slankstelių ir tarpslanktelinių diskų. Kai kuriose šios subsistemos struktūrose yra gausu mechanoreceptorių, kurie perduoda centrinei nervų sistemai sensorinę informaciją apie stuburo apkrovas, padėtį bei judesius (47,48).
Aktyvi subsistema, kuri sudaryta iš raumenų ir sausgyslių, priešingai nei pasyvioji, kuria jėgas, kuriomis mechaniškai palaiko stuburo stabilumą, taip pat perduoda judėjimo informaciją nervų sistemai. Iš esmės esanti nestabili pasyvioji subsistema gali atlaikyti ribotą, mažiau nei 100 N (apie 10 kg) dydžio apkrovą, todėl, kad būtų išlaikomas kūno masės ir papildomas krūvis, reikalinga aktyvi (raumeninė) subsistema (46). Tinkamos raumenų jėgos dydžio generavimas yra valdomas dėka proprioreceptorių esančių sausgyslėse ir raumenyse, taip susiejant raumeninę subsistemą su trečiąja – nervų sistemos subsistema (47). Raumenys, sudarantys stuburo stabilacinės sistemos aktyviąją subsistemą, skirstomi į globaliuosius ir lokaliuosius:
• Globalieji raumenys yra didesni ir turi ilgesnį jėgos veikimo petį, kas lemia jog jie išvysto ir didesnes jėgas. Šią grupę sudaro dideli, paviršiniai raumenys (pvz.: nugaros tiesiamasis), kurie yra pagrindiniai judesių iniciatoriai dinaminėje veikloje. Taip pat šios grupės raumenys užtikrina daugiasegmentinį stabilumą atliekant didelės amplitudės judesius (47). • Lokalieji ramenys (pvz.: dauginis, tarpketeriniai) yra mažesni ir gilesniuose sluoksniuose, jų
jėgos veikimo petys trumpesnis ir tai jiems leidžia sukurti tinkamą tarpsegmentinį stabilumą (47).
Nors tokia raumenų klasifikavimo sistema ir buvo kritikuojama dėl pernelyg supaprastintų tam tikrų raumenų funkcijų, dėl ko gali atrodyti, kad užtikrinant liemens stabilumą lokaliųjų raumenų grupė
yra svarbesnė nei globaliųjų, tačiau autoriai teigia, kad abi raumenų grupės yra vienodai svarbios užtikrinant liemens stabilumą (47). Tyrimo, kurio metu buvo testuojama raumenų aktyvavimo seka viso kūno judesių metu, rezultatai parodė, kad liemens stabilizatoriai tokie kaip skersinis pilvo raumuo, dauginis, tiesusis pilvo ir įstrižiniai pilvo raumenys buvo aktyvuojami prieš bet kokį galūnių judesį (10). Tokie atradimai patvirtina teoriją, kad judesių kontrolė ir stabilumas kyla iš liemens ir taip distalinių segmentų judesių metu yra užtikrinamas reikalingas proksimalins stabilumas (10, 49). Daug tyrimų buvo atlikta norint išsiaiškinti atskirų raumenų svarbą bei įtaką liemens stabilumui, tačiau paaiškėjo, kad nėra vieno raumens svarbesnio už kitą ir tai priklauso nuo kūną veikiančių apkrovų. McGill teigia, kad santykinis kiekvieno raumens indėlis į liemens stabilumą, keičiasi priklausomai nuo veiklos ir kiekvieno iš jų svarba yra apribota trumpalaikiu momentu (45).
Kiti mokslininkai lokaliuosius raumenis, tokius kaip skersinį pilvo ir vidinio įstrižinio raumens apatines skaidulas, laiko „raktiniais“ užtikrinant liemens dinaminį stabilumą (50). Jų svarba buvo atskleista atliekant greitus kojų ir rankų judesius, einant ir bėgant, keliant bei leidžiant daiktus rankomis, taip pat po vertikalaus šuolio nusileidžiant ant žemės. Lokaliųjų pilvo raumenų aktyvumas didina intrabadominalinį spaudimą, kuris padidina juosmens ir kryžkaulio- klubakaulio sąnario stabilumą, dėl ko užtikrinama tinkama juosmens-dubens ir viso liemens kontrolė (51). Tiesusis ir išorinis įstrižinis pilvo bei tiesiamasis nugaros raumuo pirmiausia kontroliuoja liemens padėtį neutralizuodami su kūno masės centro pasislinkimu susijusius trikdžius. Lokaliųjų raumenų svarba padidėja tokiose situacijose, kai reikalingas didesnis liemens stabilumas pvz.: atliekant pritūpimą ant nestabilaus paviršiaus (51). Tokie mokslininkų atradimai parodo, kad stabilizuojant liemenį žmogaus neuroraumeninė sistema yra adaptatyvi poreikiams. Gloabalieji ir lokalieji raumenys yra nepriklausomi vieni nuo kitų, tačiau vienodai svarbūs užtikrinant liemens stabilumą (50, 52).
Nervų sistemos subsistema priimdama siganlus iš mechanoreceptorių, esančių pasyvioje (pvz.: raiščiuose) ir aktyvioje subsitemose, bei siųsdama atsaką motorinės kontrolės mechanizmui kontroliuoja liemens judesius ir stabilumą (47). Mokslininkai pabrėžia, kad nei viena subsistema neveikia ir nedirba atskirai nuo kitų ir tik optimali jų veikla bei nuolatinė šių trijų subsistemų sąveika gali užtikrinti stabilumą (11).
Taigi liemens stabilumą apima statinis ir dinaminis valdymas (kontrolė). Mokslininkai aiškindami tokį procesą taip pat įtraukia neuroraumeninės sistemos sąvoką, kurios dėka išlaikomas ar grąžinamas liemuo į neutralią (vertikalią) statinę padėtį bei kontroliuojami dinaminiai judesiai. Į kilusius vidinius ar išorinius trikdžius (tikėtus ir netikėtus), kuriems priskiriamos ir galūnėse generuotos jėgos, neuroraumeninė sistema reaguoja greitu posturaliniu atsaku (55). Kad būtų reaguojama į tokias atsiradusias jėgas, neuroraumeninėje sistemoje yra integruoti tiek impulsų
priėmimo, tiek jų siuntimo motorinei sistemai mechanizmai. Mokslininkai aiškindami tokį procesą, kuriame priimama sensorinė informacija (padėtis, greitis, jėga) bei generuojamas greitas ir tikslus atsakas, pateikia schemą, pavaizduojančią neuroraumeninės sistemos darbą (6 pav. ) (55).
6 pav. Neuroraumenio liemens valdymo schema (55)
1.5. Funkciniai judesiai ir jų vertinimas
Per paskutinius dvidešimt metų sporto reabilitacija perėjo nuo įprasto izoliuotų kūno dalių vertinimo ir stiprinimo, link integruoto funkcinio požiūrio, kuris apima neuroraumeninius, raumenų sinergijos bei motorinio mokymo principus (53). Ilgą laiką medikų ar kineziterapeutų sportininkai buvo vertinami testuojant tik judesio amplitudę, raumenų jėgą ar kitus atskirus parametrus, judesiai buvo vertinami kiekybiškai, tačiau sukurta funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sistema (angl. Functional Movement Sceen, FMS), kuri, įvertinus tokių judesių disfunkcijas, balansą tarp mobilumo ir stabilumo bei sąveikas tarp kinetinių grandžių, leidžia tai daryti kokybiškai (52). Pasak autorių, tokia funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sistema yra vienintelė priemonė, kuria galima įvertinti fundamentalių judesių stereotipą. Cook sukurta sistema leidžia naudojant graduotą sistemą įvertinti sveikų, netraumuotų žmonių judesių atlikimo modelio kokybę (8).
Ši judesių vertinimo sistema nėra skirta konkrečių pažeidimų diagnozavimui, labiau pagrindinių žmogaus atliekamų judesių asimetrijų ir apribojimų, atskleidimui (54). Tokie aptikti trūkumai gali turėti įtakos sportininko traumų ar funkcinių galimybių sumažėjimo atsiradimui. Pagrindinis testų vertinimo kriterijus – atliekamo judesio stereotipo kokybė (9). Atliekant šiuos testus sudaromos tokios sąlygos, kurios išryškintų lokomocinės sistemos silpnybes, simetriškumo trūkumą ar disbalansą bei judesio suvaržymą ir ribotumą. Funkcinių judesių vertinimo sistema suteikia informacijos apie sportininko mobilumo ir/ar stabilumo sutrikimus, esančius tarp kinetinių
grandžių ar vienos iš jų dalyje. Ši sistema taip pat gali būti naudojama reabilitacijos pabaigoje siekiant įvertinti sportininko pasiruošimo lygį bei galimybes grįžti į sportinę veiklą (8). Taip pat toks vertinimo įrankis gali būti naudojamas tarp pirminio sportininko medicininio sveikatos patikrinimo ir jo fizinių galimybių testavimo, ištiriant dinaminį ir funkcinį pajėgumą (54).
Funkcinių judesių stereotipo vertinimo sistemą sudaro septynių fundamentalių (pirminių) judesių, kurie įvardijami kaip „pamatas“ visiems kitiems judesiams, testai (8, 53):
• Gilus pritūpimas • Žengimas per barjerą • Įtūpstas
• Pečių mobilumo testas
• Aktyvus tiesios kojos kėlimas • Atsispaudimas stabiliu liemeniu • Liemens rotacinio stabilumo testas
Šių judesių atlikimo padėtys reikalauja tam tikrų lokomicinės sistemos regionų padidinto stabilumo bei normalios judesio laisvės – mobilumo. Testavimo metu neužtikrinant tinkamo stabilumo ir mobilumo pusiausvyros, raumenų jėgos, lankstumo, judesių amplitudės, taip pat koordinacijos, pusiausvyros ar propriorecepcijos yra pastebimos silpnos grandys bei atsiradęs disbalansas tarp jų (54).
Prastą funkcinių judesių stereotipo atsiradimą autoriai aiškina ir dėl patirtų traumų, kurios nebuvo gydomos ar buvo gydomos netinkamai, kas lemia neigiamai paveiktą kinetinių grandžių sistemą. Visa tai lemia pakitusį sportininko mobilumą ir stabilumą bei atsiradusias asimetrijas tarp skirtingų kūno pusių dalių, dėl ko išsivysto kompensaciniai judesio mechanizmai. Tai gali būti priežastis dėl ko anksčiau patirti sportininkų sužalojimai, laikomi vieni iš reikšmingiausių rizikos veiksnių patirti pasikartojančią traumą (53). Tiesa, mokslininkai pabrėžia, kad nustatyti kas turi didesnę įtaką traumų atsiradimui, ankstesni pažeidimai ar dėl jų atsiradę jėgos ir lankstumo disbalansas nėra lengva. Bet kuriuo atveju, abu veiksniai sukelia pakitimus funkcinių judesių atlikime, kuriuos, tyrimų duomenimis, daugumoje atvejų lydi skausmas bei sumažėjas fizinis pajėgumas (53).
Teigiama, kad apie 60 proc. sportininkų praeityje patyrusių traumą, turi rizikos faktorių, kurie gali lemti pasikartojančius pažeidimus. Tokios pasikartojančios traumos dažnai yra reikšmingesnės ir lemia ilgesnį sportininko atsitraukimą nuo aktyvios fizinės veiklos ir sumažėjusį žaidybinį laiką (56). Todėl svarbu aptikti tokios galimos traumos rizikos veiksnius bei juos pašalinti. Mokslininkai teigia, kad funkcinių judesių stereotipo vertinimo sistema leidžia tai aptikti ir įrodė ryšį tarp funkcinių judesių kokybės ir rizikos patirti traumą (56). Kiesel ir kt. atliktame
tyrime, kuriame naudojant funkcinių judesių vertinimo sistemą buvo vertinama profesionalių futbolininkų tikimybė patirti traumą, teigiama, kad tie sportininkai, kurie iš 21 galimo balo surinko 14 ar mažiau, turėjo didesnę tikimybę patirti rimtus pažeidimus (57). Be to, autoriai tokį vertinimą laiko maksimaliai jautriu bei specifišku. Mokslininkai teigdami, kad patirtų traumų istorija daro įtaką atliekamų funkcinių judesių stereotipui pabrėžia, kad sportininkui praeityje patyrusiam traumą atliekant šios judesių vertinimo sistemos testus ir surinkus mažiau nei 14 balų, tikimybė patirti traumą padidėja net 15 kartų. Taip pat atskirai vertinamų dešinės ir kairės pusių galūnių judesių asimetriškumas laikomas rizikos veiksniu patirti traumą (6).
Laikysenos pakitimai, prasta pusiausvyra ir neefektyvi judesių kontrolė gali prisidėti prie skausmo atsiradimo bei trikdyti normalų judesių atlikimą (9). Tokių problemų rizikos faktorių atskleidimas ir identifikavimas gali sumažinti traumų atsiradimo tikimybę (58). Netaisyklingas kvėpavimas, dar žinomas kaip krūtininis, kurio metu viršutinių šonkaulių lankai juda didesne amplitude nei žemesniųjų, pasak mokslininkų, taip pat gali turėti įtakos atliekamų funkcinių judesių kokybei. Tokio kvėpavimo metu per didelis galvos sukamojo, viršutinės trapecinio raumens dalies bei laiptinių raumenų aktyvumas gali sukelti kaklo skausmus, mentės diskineziją bei trigerinių taškų atsiradimą (59, 60). Kvėpavimo metu sumažėjęs pilvo ir pernelyg didelis krūtinės viršutinės dalies judėjimas sukelia prastą diafragmos darbą, kuris yra labai svarbus kvėpavimo funkcijai. Autorių teigimu, tokia prasta diafragmos funkcija gali pakenkti juosmens stabilumui, judesių stereotipui ir kontrolei. Bradley atliktame tyrime 75 proc. tiriamųjų, kurie surinko keturiolika arba mažiau balų atliekant funkcinių judesių testus, buvo priskiriami krūtininio kvėpavimo grupei (58). Lee su bendraautoriais pritaria tokiai teorijai teigdami, kad sutrikęs liemens stabilumas iššaukia neigiamą poveikį kūno biomechanikai ir judesių atlikimo stereotipui (61).
Tradicinis medicinos modelis pabrėžia anatominį skausmo šaltinio identifikavimą, vertinant paveiktą struktūrą ir/ar atliekant tam tikras užduotis (62). Pavyzdžiui, manualinis raumenų jėgos vertinimas ir goniometrija izoliuoja raumenį ar sąnarį vienoje vertinimo judesio plokštumoje. Toks modelis labiau sutelkia dėmesį į patologijos diagnozę, nei į atsiradusių pažeidimų ir viso kūno funkcinių apribojimų vertinimą. Remiantis tokiu vertinimo modeliu atliekama reabilitacija koncentruojama į paveiktų audinių simptomų gydymą (62). Mokslininkų teigimu, gydant raumenų –
skeleto sistemos pažeidimus, toks požiūris nėra tinkamiausias, kadangi neatsižvelgiama į kūno regionų tarpusavio priklausomybę ir į tai, kad gretimos anatominės sritys gali prisidėti prie atsiradusių simptomų ar būti paciento pirminio nusiskundimo šaltiniu (62). Priešingai tokiam modeliui, stebint fundamentalių judesių atlikimo stereotipą yra vertinama dinamiška neuroraumeninė kontrolė ir daugialypė kūno sričių sąveiką, o tai leidžia neapsiribojant atskirais sąnariais ir raumenimis koreguoti netinkamą judesio stereotipą. Be to, įprastos sportininkų sveikatos
patikros metu jėgos ir lankstumo disbalansas dažniausiai nėra pastebimas, todėl ši funkcinių judesių vertinimo sistema padeda visapusiškai įvertinti sportininkų pasirengimo lygį (54).
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
2.1. Tyrimo bioetika
Tyrimo atlikimui buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr. BEC – SR(M) – 02.
(priedas nr.1). Tiriamiesiems prieš tyrimą buvo paaiškinta visa informacija apie tyrimo eigą,
taikomus metodus, jo svarbą ir naudą.
2.2. Tiriamųjų kontingentas
Tyrime dalyvavo Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) žaidžiančios komandos nariai. Iš viso ištirta 16 profesionalių krepšininkų.
Tiriamųjų amžius 26,1 ± 3,6, ūgis 196,69 (±8,69) cm, svoris 94,16 (±11,23) kg.
2.3. Tyrimo objektas
Didelio meistriškumo krepšininkų funckinių judesių stereotipo, liemens stabilumo ir rizikos patirti apatinių galūnių traumas sąsajos.
2.4. Tyrimo organizavimas
Prieš pradedant tyrimą dalyviai buvo supažindinti su tyrimo tikslu, uždaviniais, jo eiga ir naudojamais tyrimo metodais. Tyrimas buvo atliekamas dvi dienas. Pirmąją dieną buvo išmatuotas tiriamųjų ūgis ir svoris, vėliau atliekami funkcinių judesių stereotipo ir liemens stabilumo vertinimo testai, antrąją dieną buvo vertinama rizika patirti apatinių galūnių traumas.
2.5. Tyrimo metodai ir priemonės
Tyrime dalyvavusiems krepšininkams buvo vertinti funkciniai judesiai naudojant funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sistemą (angl. Functional Movement Screen, FMS). Liemens stabilumas nustatytas įvertinus pilvo, nugaros tiesiamųjų ir šoninių liemens raumenų statinę ištvermę ir apskaičiavus santykius tarp jų. Rizikos patirti traumą vertintos dinaminės pusiausvyros Y arba modifikuotas žvaigždės nuokrypio, statinės pusiausvyros Flamingo, LESS (angl. Landing Error Scoring System) ir WBLT (angl. Weight-Bearing Lunge Test) čiurnos dorzifleksijos vertinimo testais.
2.5.1. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas buvo atliekamas naudojant standartizuotą vertinimo sistemą, kurią sudaro septynių fundamentalių judesių testai (angl. Functional Movement
Screen, FMS). Testai atliekami naudojant standartizuotą įrangą: lazdelę, barjerąbei pakylą (14 cm x
7cm) (7 pav.) (9).
7 pav. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo įranga (9)
Funckinių judesių atikimo stereotipo vertinimo sistemą sudaro šie septyni testai, kurie atliekami išvardinta tvarka:
1. Gilus pritūpimas 2. Žengimas per barjerą 3. Įtūpstas
4. Pečių mobilumo testas
5. Aktyvus tiesios kojos kėlimas 6. Atsispaudimas stabiliu liemeniu 7. Liemens rotacinio stabilumo testas
Kiekvienas testas atliekams tris kartus, o vertinamas tik vienas geriausiai atliktas bandymas. Taisyklingai atliktas judesys vertinamas 3 balais, jeigu judesys atliekamas ne taisyklingai ir jo metu pastebimos kompensacijos, testas atliekams palengvintoje padėtye ir vertinamas 2 balais. Jeigu tiriamasis nesugeba atlikti judesio iš palengvintos padėties ar atsistoti į pradinę padėtį, tai judesio atlikimas vertinamas 1 balu. Jeigu testo atlikimo metu tiriamasis jaučia skausmą, tai įvertinimas yra 0 balų (56). Taip pat atliekami provokaciniai testai, kurie balais nevertinami, tačiau jei testas sukelia skausmą, prieš tai atlikto judesio testas vertinamas 0 balu. Skaičiuojant bendrą funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sumą yra sudedami atskirų testų rezultatai. Jeigu testas vertina atskirai kairę ir dešinę kūno pusę, tai į bendrą sumą įskaičiuojami tik vienos pusės įvertinimas. Jeigu
skirtingų kūno pusių įvertinimai yra nevienodi į bendrą funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sumą įskaičiuojamas mažesnis judesio atlikimo stereotipo įvertinimas.
Gilus pritūpimas
Pradinėje testo atlikimo padetyje tiriamojo pėdos pečių plotyje ir viso judesio metu išlieka sagitalinėje plokštumoje, t.y., bet koks sukimasis žymimas kaip kompensacinis judesys. Prieš atliekant šio judesio testą lazda dedama ant galvos ir paimama taip, kad peties ir alkūnės sulenkimo kampas būtų 90°. Judesys pradedamas pilnai ištiesus rankas virš galvos, toje pačioje plokštumoje. Tiriamasis atlieka lėtą pritūpimą į pačią žemiausią galimą pritūpimo padėtį išlaikant kulnus ant žemės, galvą ir krūtinę tiesias ir lazdą virš galvos (8 pav.) (53).
8 pav. Gilus pritūpimas (53) Žengimas per barjerą
Tiriamasis stovi veidu atsisukęs į barjerą, jo viduryje, kojų pirštais remiantis į stačiakampį pagrindą. Abejomis rankomis simetriškai paimama ilgoji matavimo lazda ir dedama už galvos, žemiau kaklo. Išlaikant tiesią kūno padėtį, atliekamas vienos kojos žengimas per kliūtį. Kulnas pastatomas ant žemės ir atliekamas nedidelis kūno svorio perkėlimas į priekį, po to grįžtama į pradinę judesio atlikimo padėtį (9 pav.) (53).
9 pav. Žengimas per barjerą (53) Įtūpstas
Tiriamasis vieną koją stato ant stačiakampio įrangos pagrindo, ties nuline žyma, kitą – blauzdikaulio ilgio atstumu nuo nulinės žymos. Atstumas matuojamas nuo pirmosios kojos pirštų, iki priekinės kojos kulno. Ilgoji matavimo lazda dedama tiriamajam už nugaros taip, kad galva, krūtininė nugaros dalis bei kryžkaulinė nugaros dalis liestųsi su lazda. Ranka, kuri lazdą suima viršuje, turi būti priešinga kojai, kuri stovi priekyje. Viso įtūpsto atlikimo metu lazda turi išlikti vertikalioje plokštumoje, bet koks nukrypimas laikomas kompensuojančiu judesiu. Judesys atliekmas galinę koją lėtai leidžiant į apačią. Pasiekus priekinės kojos kulną bei padėjus kelo sąnarį ant įrangos pagrindo, grįžtama į pradinę judesio atlikimo padėtį (10 pav.) (53).
Pečių mobilumo testas
Prieš atliekant šį testą, išmatuojamas plaštakos ilgis, t.y., atstumas nuo distalinės delno raukšlės, iki didžiojo piršto galo. Sugniaužus kumštį taip, kad tiriamojo nykštys būtų prispaustas visų pirštų, atliekamas sinchroniškas abiejų rankų siekimo judesys: viršutinė ranka už galvos, kiek galima žemiau, link sėdmenų, apatinė – už nugaros, kiek galima aukčiau, galvos link. Judesys atliekamas nuosekliu vientisu veiksmu, be šliaužimo nugara pirštais. Atstumas matuojamas tarp abiejų rankų suspaustų kumščių (11 pav.) (8).
11 pav. Pečių mobilumo testas (8)
Peties ankštumo provokacija
Tiriamasis ranką dedą ant priešingo peties ir kelia alkūnę kiek galima į viršų (12 pav). Jei jaučiamas skausmas susijęs su šiuo judesiu, prieš tai atliktas peties mobilumo testas vertinamas 0 balu.
Aktyvus tiesios kojos kėlimas
Tiriamasis ištiestomis kojomis ir priglaustomis prie liemens rankomis guli ant nugaros. Plaštakos atverčiamos delnais į lubas, galva laisvai padėta ant grindų. Stačiakampis įrangos pagrindas dedamas pakinklinėje zonje. Prieš atliekant aktyvų kojos kėlimo testą, abiejų kojų pėdos suglaudžiamos, bei pozicionuojamos statmenai grindims.Tiriamasis aktyviai pakelia koją kiek galima aukščiau išlaikydamas pradinę judesio padėtį nepakitusią (13 pav) .Aktyvios kojos kėlimo judesio amplitudės riba įsidėmima tiesios kojos projekcijoje (8).
13 pav. Aktyvus tiesios kojos kėlimas (8)
Atsispaudimas stabiliu liemeniu
Tiriamasis guli ant pilvo, ištiestomis rankomis virš galvos. Pradinėje pasikėlimo padėtyje rankos nuleistos iki nykčiai pasiekia kaktos lygį, pečių plotyje. Prieš pasikėlimą, kojų pirštais remiamasi į grindis, alkūnės pakeliamos į viršų. Tiriamojo prašoma vienu judesiu, išlaikant liemenį tiesų, pasikelti į viršų iki rankos išsities (14 pav.) (8).
Nugaros tiesimo provokacija
Tiriamasis guli ant pilvo, tiesiomis suglaustomis kojomis, kojų pirštais remiantis į grindis. Rankos dedamos pečių plotyje ir atliekamas nugaros padidintas ištiesimas, dubuo ir kojos, judesio metu lieka ant grindų (15 pav.) (8). Jei tiriamasis jaučia skausmą testo metu, prieš tai atliktas atsispaudimo stabiliu liemeniu testas vertinamas 0 balu.
15 pav. Nugaros tiesimo provokacija (8) Liemens rotacinio stabilumo testas
Tiriamajam atsiklaupus, visomis keturiomis galunėmis remiantis į grindis, pečiai ir klubai turi būti sulenkti 90 °. Įrangos stačiakampis pagrindas dedamas išilgai tiriamojo kūno ir kojų pirštais, keliais bei rankų nykščiais remiamasi į jį. Tiriamasis atlieka judesį pakeliant tiesią koją į liemens lygį, tuo pačiu metu, tos pačios pusės ranka ištiesiama taip pat į liemens lygį. Koordinuotu rankos ir kojos judesiu, tiriamasis suliečia kojos kelį su tos pačios pusės rankos alkūne ir vėl abi galūnes ištiesia (16 pav.) (8).
16 pav. Liemens rotacinio stabilumo testas (8)
Nugaros lenkimo provokacija
Tiriamasis klūpi keturiomis, kuomet visomis galūnėmis remiamasi į grindis. Judesys atliekamas pasvirimu atgal, sėdmenis padedant ant kulnų, krūtinę prispaudžiant prie kelių. Rankos
ištiesiamos kiek galima toliau į priekį (17 pav.) (8). Jei tiriamasis šio testo metu jaučia skausmą liemens rotacinio stabilumo testas vertinamas 0 balu.
17 pav. Nugaros lenkimo provokacija (8)
2.5.2. Liemens stabilumo vertinimas
Liemens stabilumas nustatytas įvertinus statinės ištvermės santykį tarp pilvo ir nugaros tiesiamųjų raumenų, tarp skirtingų pusių šoninių liemens raumenų, taip pat tarp šoninių liemens ir nugaros tiesiamųjų raumenų. Tarp pilvo ir nugaros tiesiamųjų bei tarp šoninių liemens raumenų ištvermės santykio idealioji reikšmė – 1, o tarp šoninių liemens raumenų ir nugaros tiesiamųjų raumenų idealioji reikšmė – 0,75.
Pilvo raumenų statinės ištvermės testas
Šiam testui atlikti, tiriamojo prašoma atsisėsti taip, kad tarp liemens ir šlaunų bei tarp šlaunų ir blauzdų būtų 90° kampas. Išmatuojamas kampas tarp tiriamojo nugaros ir pagrindo ant kurio sėdima, kuris turi buto 60° ir prašoma išlaikyti tokią padėtį kuo ilgiau (18 pav.) (11).Testo laiko stabdomas kai tiriamasis nebeišlaiko 60° tarp nugaros ir pagrindo ant kurio sėdi.
18 pav. Pilvo raumenų statinės ištvermės testas (11) Nugaros raumenų statinės ištvermės testas
Tiriamasis atsigula ant kušetės pilvu taip, kad viršutinė kūno dalis neturėtų atramos, o rankos sukryžiuotos laikoms ant krūtinės, kojas už kulnų prilaiko pagalbininkas. Tiriamasis pakėlęs
viršutinę kūno dalį į horizontalią padėtį, tokioje padėtyje turi išbūti kuo ilgiau (19 pav.) (10). Testo vykdymo laikas stabdomas, kai viršutinė kūno dalis nebeišlaikoma horizontalioje padėtyje.
19 pav. Nugaros raumenų statinės ištvermės testas (11)
Liemens šoninių raumenų statinės ištvermės testas
Tiriamasis atsigula ant šono tiesiomis kojomis, viršutinė koja priekyje apatinės. Virštuinė ranka dedama ant priešingo peties, apatinė ranka sulenkta 90°ir reamiasi į pagrindą (20 pav.) (11). Tokioje padėtyje tiriamojo prašoma pakelti kūną nuo pagrindo ir išlaikyti kuo ilgesnį laiką. Testo vykdymo laikas stabdomas kai tiriamasis nebeišlaiko pakelto dubens ir nuleidžia ant pagrindo.
20 pav. Liemens šoninių raumenų statinės ištvermės testas (11)
2.5.3. Rizikos patirti traumą vertinimas
Dinaminės pusiausvyros Y – testasDinaminės pusiausvyros Y testo, dar kitaip vadinamu modifikuoto žvaigždės nuokrypio pusiausvyros testu, pagrindinis tikslas yra išstovėti ant vienos kojos, su kita koja siekiant kuo toliau trimis skirtingomis kryptimis. Šiam testui atlikti reikalingą įrangą sudaro platforma ir iš jos skirtingomis kryptimis išeinantys trys vamzdžiai. Tiriamajam skirta trys bandymai atlikti testą viena kryptimi, iš viso devyni bandymai visomis kryptimis. Testas atliekamas basomis, atraminę koją pastačius ant platformos prieš pažymėtą raudoną liniją, kita koja siekiama kuo toliau stumiant žymeklį (kaladėlę) priekine, šonine bei skersine kryptimis, matuojamas nustumtas kaladėlės atstumas, žymimas tik geriausias bandymas (21 pav.) (63). Bandymas neužskaitomas jei tiriamasis neišlaikė pusiausvyros ir palietė žemę, stūmimo metu neišlaikė pastovaus kontakto su kaladėle arba
ji naudojama kaip atrama, uždedant pėdą ant viršaus, taip pat jei koja su kuria yra siekama nesugrąžinama į testo atlikimo pradinę padėtį.
21 pav. Dinaminės pusiausvyros Y – testas (63) Flamingo testas
Šis testas skirtas įvertinti statinę pusiausvyrą. Tiriamasis stovėdamas viena koja ant nustatytų matmenų buomelio, turi išlaikyti pusiausvyrą vieną minutę, per kurią yra skaičiuojami mėginimai tai atlikti (22 pav.). Kaskart kai prarandama pusiausvyra ir paliečiama žemė arba ranka paleidžia koją laikas stabdomas ir testas pratęsiamas, kol bendras balansavimo laikas tampa lygus vienai minutei. Fiksuojamas bandymų (ne prarastų pusiausvyros kartų) išaikyti pusiausvyrą per vieną minutę ant kairės ir dešinės kojos skaičius (64).
LESS testas (angl. Landing Error Scoring system).
Šiam tyrimui atlikti reikalingos dvi vaizdo kameros, kurios fiksuotų vaizdą iš sagitalios ir frontalios plokštumos. Tiriamasis atlieka šuoli nuo 30 cm aukščio pakylos, nusileidžia abiejomis kojomis maždaug pusę jos aukščio atstumu ir tuomet iškarto atliekamas maksimalus šuolis vertikaliai (65). Atliekami du bandymai, neatlikus šuolio vertikaliai ar nenušokus tinkamo atstumo, testas kartojamas. Vertinamos kelių, pėdų ir liemens padėtys. Frontalioje plokštumoje vertinama kelių padėtis pirmo kontakto po šuolio metu ir maksimalaus pritūpimo metu, taip pat šoninis liemens lenkimas, pėdų simetriškumas ir atstumas tarp jų kontakto su žeme metu. Sagitalioje plokštumoje vertinamas kelio kampas pirmo kontakto su žeme ir maksimalaus pritūpimo metu, taip pat liemens kampas ir pėdų padėtis. Vertinamas ir bendras šuolio įspūdis (65).
WBLT (angl. Weight-Bearing Lunge Test) testas
Šiuo testu vertinama čiurnos sąnario dorzifleksijos amplitudė, kurios sumažėjimas laikomas rizikos veiksniu patirti čiurnos sąnario traumas. Tiriamasis atsitoja kojos nykštį statydamas 10 cm nuo sienios, kulną pilnai pastatydamas ant žemės. Tiriamojo prašoma keliu paliesti sieną neatkeliant kulno nuo žemės. Jei tai padaryti pavyksta, pėda pastumiama atgal nuo sienos 1 cm ir testas kartojamas. Kai testo atlikti nepavyksta ir kulnas pakyla arba keliu siena nepasiekiama, tuomet pėda pastumiama į prieki, tiek, kad tiriamasis galėtų tai atlikti. Maksimali čiurnos sąnario dorzifleksija vertinama atstumu centimetrais nuo kojos nykščio iki sienos, kai atliekant testą keliu pasiekiama siena neatkeliant nuo žemės kulno (23 pav.) (66, 67).
2.5.4. Statistinė duomenų analizė
Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS 22.0 ir Microsoft Office Excel 2010 statistinės analizės paketus. Duomenys neatitiko normaliojo skirstinio, todėl buvo naudoti neparametriniai kriterijai. Nepriklausomų imčių palyginimui buvo naudotas neparametrinis „Mann-Whitney“ kriterijus. Koreliacijoms apskaičiuoti buvo naudojamas Spirmeno korealiacijos koeficientas. Tikrinant statistines hipotezes buvo pasirinktas p<0,05 reikšmingumo lygmuo. Rezultatai pateikiami vidurkiais su standartiniu nuokrypiu.
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo rezultatai
Įvertinus tiriamųjų funkcinių judesių atlikimo stereotipą gauti rezultatai rodo, kad daugiausiai tiriamųjų funkcinį judesį be kompensacijų atliko t.y., 3 balus gavo įtūpsto metu (69 proc.), taip pat didesnioji tiriamųjų dalis 3 balus gavo atliekant atsispaudimą stabiliu liemeniu (63 proc.), o mažiausiai tiriamųjų 3 balus surinko atliekant žengimo per barjerą judesį (20 proc.) ir nei vienas tiriamasis neatliko rotacinio stabilumo judesio verto 3 balų. 2 balus tiriamieji daugiausiai surinko atliekant rotacinio stabilumo (73 proc.) bei gilaus pritūpimo (56 proc.) judesių testus, toks įvertinimas rodo, kad tiriamieji judesį atliko palengvintoje padėtyje arba jų metu buvo pastebėtos judesio kompensacijos. Atliekant atsispaudimą stabiliu liemeniu 6 proc. tiriamųjų jautė skausmą ir buvo įvertinti 0 balu (24 pav.). Tiriamųjų surinktų suminių balų vidurkis buvo 15,19 ± 2,39.
24 pav. Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas pagal funkcinių judesių atlikimą
Vertinant funkcinių judesių atlikimo stereotipą yra atliekami penki asimetriniai judesiai: žengimas per barjerą, įtūpstas, pečių mobilumas, aktyvios kojos kėlimas ir rotacinis stabilumas. Buvo palyginta tiriamųjų šių judesių atlikimo kokybė tarp kairės ir dešinės pusės. Tiriamųjų įtūpsto ir pečių mobilumo judesių atlikimas dešine ir kaire puse statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05).
25 20 69 27 40 63 56 53 31 53 47 19 73 19 27 20 13 136 27 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 Gilus pritūpimas Žengimas per barjerą Įtūpstas Pecčių mobilumas Aktyvios kojos kėlimas Atsispaudimas stabiliu liemeniu Rotacinis stabilumas P roc en tai
Statistiškai reikšmingas skirtumas
25 pav. Tiriamųjų rezultatų vidurkiai atliekant asimetrinius funkcinius judesius
Atliekant kitus asimetrinius judesius statistiškai reikšmingų skirtumų tarp kairės ir dešinės pusių nustatyta nebuvo (25 pav.).
3.2. Liemens raumenų statinės ištvermės ir liemens stabilumo vertinimo
rezultatai
Vertinant liemens stabilumą buvo testuojama tiriamųjų liemens raumenų statinė ištvermė ir apskaičiuojamas santykis tarp pilvo raumenų ir tiesiamųjų nugaros raumenų, kairės ir dešinės liemens pusės raumenų, taip pat tarp kairės bei dešinės liemens pusių ir nugaros tiesiamųjų raumenų. Įvertinus liemens raumenų statinę ištvermę paaiškėjo, kad tiriamieji pasižymėjo geriausia nugaros tiesiamųjų raumenų ištverme (139,69 ± 29,64 s), blogiausia dešinės pusės liemens raumenų ištverme (100,25 ± 21,72 s). Tiriamųjų atlikti pilvo ir nugaros raumenų ištvermės testų rezultatai statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05), o rezultatai tarp kairės ir dešinės liemens pusių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05) (26 pav.).
2 2.13 2 2.75 1.81 2.19 2.44 2.31 2.81 1.88 0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 Žengimas per barjerą
Įtūpstas Pečių mobilumas Aktyvios kojos kėlimas Rotacinis stabilumas B alai Kairė Dešinė
Statistiškai reikšmingas skirtumas
26 pav. Tiriamųjų liemens raumenų statinės ištvermės rezultatų vidurkiai
Vertinant liemens stabilumą, remiantis anksčiau atliktų tyrimų duomenimis, laikoma, kad kuo raumenų ištvermės santykis tarp pilvo ir nugaros, bei kairės ir dešinės pusės artimesnis vienetui tuo liemens stabilumas geresnis. Santykis tarp šoninių liemens raumenų ir nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės neturėtų būti didesnis nei 0,75 (68).
Įvertinus tiriamųjų liemens raumenų ištvermės santykius, nustatytas geriausias liemens stabilumas t.y., raumenų ištvermės santykis artimiausias vienetui, tarp pilvo ir nugaros tiesiamųjų raumenų (0,86 ± 0,10). Santykis tarp kairės liemens pusės ir nugaros tiesiamųjų – 0,78, mokslininkai teigia, kad toks santykis gali įtakoti nugaros skausmus bei traumų atsiradimą (27 pav.).
Statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05) raumenų statinės ištvermės santykiai tarp liemens kairės ir dešinės pusių su santykiu tarp liemens dešinės pusės ir nugaros tiesiamųjų raumenų, taip pat tarp pilvo ir nugaros tiesiamųjų raumenų su santykiu tarp liemens dešinės pusės ir nugaros tiesiamųjų raumenų. 119.38 139.69 109.13 100.25 0 20 40 60 80 100 120 140 160
Pilvo r. ištvermė Nugaros tiesiamųjų r. ištvermė Šoninių liemens r. ištvermė (K) Šoninių liemens r. ištvermė (D) T ru k m ė (s)
Statistiškai reikšmingas skirtumas
(PN – pilvas nugara, KD –kairė ir dešinė liemens pusės, KN –kairė liemens pusė ir nugara , DN – dešinė liemens pusė ir nugara)
27 pav. Tiriamųjų liemens stabilumo vertinimo vidurkiai
3.3. Rizikos vertinimo patirti apatinės galūnės traumą rezultatai
Įvertinus tiriamųjų riziką patirti apatinių galūnių traumas naudojant dinaminės pusiausvyros Y testą, paaiškėjo, kad tiriamieji geriausius rezultatus tiek kaire, tiek dešine koja pasiekė atliekant siekimą į išorę (kairė koja 119 ± 6,33, dešinė koja 118 ±5,38), prasčiausius atliekant siekimą į priekį (kairė koja 79,64 ± 7,29, dešinė koja 78,44 ± 6,50) (28 pav.).
Palyginus tiriamųjų testo atlikimo dešine koja rezultatus gauti statistiškai reikšmingi skirtumai visomis kryptimis (p<0,05), atliekant testą kaire koja statistiškai reikšmingi skirtumai gauti tarp siekimo į priekį ir įvidų, taip pat tarp siekimo į priekį ir į išorę (p<0,05), o rezultatai atliekant testą siekiant į vidų ir išore kaire koja statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p >0,05) (28 pav.). 0.86 0.85 0.78 0.74 0 0.1 0.2 0.3 0.4 0.5 0.6 0.7 0.8 0.9 1 PN KD KN DN San tykis
Statistiškai reikšmingas skirtumas
28 pav. Tiriamųjų dinaminės pusiausvyros testo atlikimo visomis kryptimis rezultatų vidurkiai
Tiriamųjų testo atlikimo siekiant į priekį rezultatų skirtumai tarp kairės ir dešinės kojų skyrėsi 3,07 ± 2,6 cm, į vidų skyrėsi 5,07 ± 4cm,o siekiant į išorę 2,43 ± 1,60 cm. Testo atlikimo kaire ir dešine koja rezultatų skirtumai nei viena kryptimi statisškai reikšmingai nesiskyrė (p >0,05) (29 pav.).
29 pav. Dinaminės pusiausvyros testo atlikimo rezultatų skirtumų vidurkiai siekiant kaire ir dešine kojomis
Įvertinus riziką patirti apatinės galūnes traumas, paaiškėjo, kad daugiausiai tiriamųjų tokią riziką turi atliekant testą siekiant į šoną (57 proc.), mažiausiai –siekiant į vidų (29 proc.) (30 pav.).
79.64 117.86 119,00 78.44 113.36 118,00 0 15 30 45 60 75 90 105 120 135
Į priekį Į šoną Į vidų
At stum as (c m ) Kaire Desine 3.07 5.07 2.43 0 1 2 3 4 5 6 7
Į priekį Į šoną Į vidų
At stum as (c m )
30 pav. Tiriamųjų, turinčių riziką patirti apatinių galūnių traumą, procentinis pasiskirstymas atliekant Y testą skirtingomis kryptimis
Vertinant tiriamųjų atlikto Y dinaminės pusiausvyros testo rezultatus, paaiškėjo, kad kombinuoto rezultato skirtumai tarp kairės ir dešinės skyrėsi statistiškai reikšmingai (p<0,05). Kombinuoto rezultato atliekant testą kaire koja vidurkis 104,52 ± 6,23 , dešine 102,40 ± 6,34.
Statistiškai reikšmingas skirtumas
31 pav. Tiriamųjų dinaminės pusiausvyros atlikimo kombinuotų rezultatų vidurkiai atliekant testą skirtingomis kojomis
Dinaminės pusiausvyros Y testo kombinuoto rezultato analizė parodė, kad 25 proc. tiriamųjų atliekant testą kaire koja ir 17 proc. tiriamųjų atliekant dešine koja, turi padidėjusią traumos riziką (32 pav.). 104.52 102,40 99 100 101 102 103 104 105 106
Kairė koja Dešinė koja
S u m in is i n d ek sas 46 57 29 54 43 71 0 10 20 30 40 50 60 70 80
Į priekį Į šoną Į vidų
P roc en tai Turi traumos riziką Neturi traumos rizikos
