DARBAS ATLIKTAS VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS
KATEDROJE KATEDROJE (KLINIKOJE, INSTITUTE) PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Tikrųjų alavijų sulčių įtaka gelinių ir emulsinių sistemų formavimuisi“.
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
2020–05–20 Rusnė Rudokaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuviu kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
2020–05–20 Rusnė Rudokaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
2020–05–20 Rusnė Rudokaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE, INSTITUTE)
Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
2020–05–12 Jurga Bernatonienė
Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
(vardas, pavardė) (parašas)
Baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
RUSNĖ RUDOKAITĖ
TIKRŲJŲ ALAVIJŲ SULČIŲ ĮTAKA GELINIŲ IR EMULSINIŲ SISTEMŲ
FORMAVIMUISI
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Prof. Jurga Bernatonienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanė prof. dr. Ramunė Morkūnienė Data
TIKRŲJŲ ALAVIJŲ SULČIŲ ĮTAKA GELINIŲ IR EMULSINIŲ SISTEMŲ
FORMAVIMUISI
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Prof. Jurga Bernatonienė Data
Recenzentas Darbą atliko Magistrantė Rusnė Rudokaitė
Data Data
TURINYS
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
SANTRUMPOS ... 8
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1. 1. Alavijo savybės ir cheminė sudėtis ... 11
1.2. Dermatologiniai preparatai ir jų įtaka odai ... 13
1.3. Puskiečiai preparatai ... 15
1.3.1. Gelifikuojančios medžiagos ... 17
1.3.2. Emulsinių sistemų savybės ir stabilumas ... 18
1.4. Modeliuojamos sistemos pagalbinių medžiagų charakteristika ... 19
2. TYRIMO METODIKA ... 20
2.1. Tyrimo objektas ... 20
2.2. Tyrime naudotos medžiagos ir aparatūra ... 20
2.2.1. Tyrime nudotos medžiagos ... 20
2.2.2. Tyrime nudota aparatūra ... 21
2.3. Tyrimo vykdymo planas ... 21
2.4. Tyrime naudotos medžiagos ir jų funkcijos ... 22
2.5. Tyrimų metodai ... 22
2.5.1. Gelių su tikrųjų alavijų sultimis gamyba... 22
2.5.2. Emulsijų su tikrųjų alavijų sultimis gamyba ... 23
2.5.3. Gelinių ir emulsinių sistemų su tikrųjų alavijų sultimis pH reikšmės nustatymas ... 23
2.5.5. Gelinių ir emulsinių sistemų tekstūros analizė ... 24
2.5.6. Gelinių ir emulsinių sistemų kinetinio stabilumo testas ... 24
2.5.7. Gelinių ir emulsinių sistemų šildymo – šaldymo ciklo testas ... 25
2.5.9. Emulsinės sistemos mikrostruktūros ir tipo nustatymas ... 25
2.5.11 Statistinė analizė ... 25
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 26
3.2. Gelinių ir emulsinių sistemų kokybės analizė ... 27
3.2.1. pH reikšmės nustatymas ... 27
3.2.2. Viskozimetrinis klampos tyrimas ... 29
3.2.3. Tekstūros analizė ... 30
3.2.3.1. Tepumo testas ... 30
3.2.3.2. Atgalinio išstūmimo testas ... 33
3.2.4. Kinetinio stabilumo testas ... 37
3.2.5 Šildymo – šaldymo ciklo testas ... 39
3.3. Emulsinių sistemų mikrostruktūros nustatymas ... 39
4. IŠVADOS ... 41
5. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 42
R. Rudokaitės magistro baigiamasis darbas „Tikrųjų alavijų sulčių įtaka gelinių ir emulsinių sistemų formavimuisi“. Mokslinė vadovė prof. Jurga Bernatonienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. Kaunas, 2020.
Tyrimo tikslas: ištirti tikrųjų alavijų sulčių įtaką formuojant gelines bei emulsines sistemas ir
SUMMARY
R. Rudokaitė’s Master thesis „The impact of Aloe vera juice on formation of gel and emulsion systems“. Supervisor prof. Jurga Bernatonienė; Lithuanian University of Health Sciences Faculty of Pharmacy, Department of Pharmaceutical Technology and Social Pharmacy. Kaunas, 2020.
Aim of the research: to evaluate how Aloe vera juice impacts the formulation of gel and emulsion
systems and examine how it affects their quality. The objectives of research: to evaluate an impact of Aloe vera juice on pH and dynamic viscosity of the system. To asses how Aloe vera juice impacts the textural properties of emulsions and gels. To determine how Aloe vera juice affects physical stability of the systems. To asses the influence of Aloe vera juice on emulsion droplet length. The
object of research: gels and emulsions made with varying quantities of Aloe vera juice. Research methods: evaluation of kinetic stability by conducting a centrifugation and freeze–thaw tests,
evaluation of: dynamic viscosity, pH value, texture analysis, assessment of the emulsions microstructure to determine droplet length. Results and conclusions: the use of Aloe vera juice results in lower pH values of system. After 28 days the change in dynamic viscosity was greater in systems containing no Aloe vera juice, but it’s influence on viscosity was not found. By assessing the results of texture analysis, it was found that when concentration of Aloe vera juice in the system was higher the values of hardness, cohesion, index of viscosity and consistency were lower, also higher quantities of Aloe vera juice in hydrophilic phase resulted in lesser variation of these measures during time. Spreadability test results show that lower values of firmness were achieved when the quantity of Aloe vera juice in the system was greater. Impact of Aloe vera juice on work of shear was not noticed. During kinetic testing all gels remained stable, but the stability of emulsions was distorted when concentrations of Aloe vera juice were higher. During evaluation of microstructure influence of Aloe vera juice on droplet length was not found, but sample E2 presented the most favorable qualities.
Practical recommendations: assess pH of water before compounding or measuring pH in order to
PADĖKA
aps./min – apsisukimai per minutę a/v – aliejus vandenyje
d. – diena
g·s – gramai per sekundę
INCI – tarptautinė kosmetikos ingredientų nomenklatūra lot. – lotynų kalboje
min. – minutė
mm/s – milimetrai per sekundę mPa·s – milipaskaliai per sekundę n – bandymų skaičius
pH – vandenilio jonų koncentracijos matas p – patikimumo lygmuo
Ph. Eur – Europos farmakopėja proc. – procentai (%)
ĮVADAS
Tikrasis alavijas (lot. Aloe vera) odos priežiūroje naudojamas dėl vertingos sudėties ir plačių pritaikymo galimybių. Šis augalas pasižymi priešuždegiminiu, antioksidaciniu, raminamuoju, regeneraciniu poveikiu, jame esantys polisacharidai, mineralai, vitaminai ir amino rūgštys maitina odą.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas: ištirti tikrųjų alavijų sulčių įtaką formuojant gelines bei emulsines sistemas ir įvertinti jų kokybę. Uždaviniai:
1. Nustatyti tikrųjų alavijų sulčių įtaką emulsinių ir gelinių sistemų pH reikšmei ir dinaminei klampai. 2. Nustatyti tikrųjų alavijų sulčių įtaką emulsinių ir gelinių sistemų tekstūrai.
3. Įvertinti tikrųjų alavijų sulčių įtaką emulsinių ir gelinių sistemų fizikiniam stabilumui, atliekant cntrifugavimo, šildymo–šaldymo testus.
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1. 1. Alavijo savybės ir cheminė sudėtis
Tikrieji alavijai (lot. Aloe vera) fitoterapijos praktikoje vartojami nuo senų laikų, jų populiarumas išlieka iki šiol. Šie augalai turi 75 potencialiai aktyvius komponentus – vitaminus, fermentus, mineralus, salicilo rūgštį, ligniną, saponinus, amino rūgštis, todėl pasižymi įvairiapusiu veikimu ir yra naudojami tiek išoriškai, tiek į vidų. Alavijų sudėtyje gausu polisacharidų, kurie, manoma, lemia gydomąjį efektą, tačiau tyrimų metu sunku išskirti vieną medžiagą, kuri pasižymėtų alavijų augalinę žaliavą atitinkančiu gydomuoju poveikiu. Sveikatai palankus poveikis pasireiškia vartojant preparatus, pagamintus iš alavijų, kadangi jų veikimą lemia unikalus medžiagų kompleksas, o ne konkreti medžiaga [1]. Dažnai alavijų sultys geriamos kaip papildoma priemonė gydant ir kontroliuojant diabetą, dislipidemiją, skrandžio opas, virškinimo sutrikimus, esant policistinių kiaušidžių sindromui ar padidėjusiai estrogenų koncentracijai, taip pat alavijų sultys pasižymi imunomoduliaciniu, antioksidaciniu poveikiu, gali būti vartojamos organizmo aprūpinimui vitaminai ir mineralais. Naudojant išoriškai, alavijų preparatai pasižymi priešuždegimimiu, priešgrybeliniu ir priešbakteriniu poveikiu [2,3], regeneracinėmis ir drėkinančiomis savybėmis, jie vartojami gydyti aknei, psoreazei, seborėjiniui dermatitui, nudegimams, minkštinti ir apsaugoti odai [1,4–6].Taip pat jie pritaikomi farmacijoje, kadangi skatina molekulių skvarbą į odą, medžiagų absorbciją žarnyne, o tikrųjų alavijų gelio milteliai naudojami kaip tablečių atpalaidavimą modifikuojanti medžiaga [7].
Alavijų lapai sudaryti iš trijų dalių: vidinės skaidrios gelio konsistencijos dalies, turinčios 99 proc. vandens, amino rūgščių, lipidų, sterolių ir vitaminų, vidurinio latekso sluoksnio, turinčio antrachinonų, glikozidų ir iš tvirto išorinio sluoksnio, sintetinančio angliavandenius ir baltymus. Alavijų gelis turi 0,66 proc. sausųjų medžiagų, kurių 55 proc. yra polisacharidai, 16 proc. mineralai, 7 proc. baltymai, 4 proc. lipidai ir 1 proc. fenolinės medžiagos [1,5,6]. Šiuose augaluose randama virš 200 skirtingų komponentų, kurių aktualiausi yra šie:
1. Vitaminai – tiaminas (vitaminas B1), riboflavinas (vitaminas B2), niacinas (vitaminas B3),
dėmių matomumą ir išvengti jų atsiradimo, jis skaistina odą, padeda suvienodinti atspalvį, svarbus kolageno sintezei ir stabdo jo suardymą. Taip pat kolageno sintezės procesui svarbus vitaminas E, kadangi jis atlieka lizosominius fermentus stabilizuojančią funkciją [1,4–6].
2. Mineralai – kalcis, varis, cinkas, magnis, chromas, geležis, selenas, manganas, kurie svarbūs įvairių metabolinių reakcijų, fermentinių sistemų funkcijai užtikrinti [1,5,6]. Taip pat alavijuose randamas magnio laktatas pasižymi histidino karboksilazę inhibuojančiu poveikiu, todėl stabdomas histidino virtimas histaminu ir pasireiškia alergiją, niežulį ir skausmą malšinantis poveikis [8].
3. Fermentai – šarminė fosfatazė, amilazė, bradikinazė, karboksipeptidazė, katalazė, celiulazė, lipazė, peroksidazė, superoksido dismutazė. Bradikinazė pasižymi uždegimo mediatorių bradikininą ardančiu poveikiu, todėl pasireiškia skausmą ir uždegimą mažinantis poveikis [1,5,6]. Superoksido dismutazė apsaugo organizmą nuo reaktyvių deguonies formų [9].
4. Angliavandeniai – jie gaunami iš gleivingos alavijų dalies, sudėtyje daugiausia gliukomananų, kurie yra ilgagrandžiai polisaharidai, sudaryti iš gliukozės ir manozės, nuo jų priklauso alavijų gelio klampumas. Taip pat randama ramnozės, galaktozės, ksilozės, alprogeno, kuris pasižymi antialerginėmis savybėmis ir C-gliukozilchromono, kuris lemia uždegimą slopinantį veikimą. Teigiama, kad alavijų gleivinę dalį sudarantis vandens ir polisacharidų mišinys savyje gerai sulaiko vandenį ir slopina jo garavimą, todėl, vartojant ant odos, suteikia drėkinančias ir apsaugančias savybes.
5. Antrachinonai – alavijų latekso dalyje randama 12 skirtingų antrachinonų, kurie turi savybę laisvinti vidurius, o aloinas ir emodinas pasižymi analgetiniu, antibakteriniu ir antivirusiniu poveikiu. 6. Riebiosios rūgštys – cholesterolis, kampestolis, β–sisosterolis pasižymi priešuždegiminėmis
savybėmis, o lupeolis kartu veikia ir analgetiškai.
7. Hormonai – auksinai ir giberelinai skatina žaizdų gijimą ir slopina uždegimą.
8. Amino rūgštys – alavijai turi dvidešimt amino rūgščių, iš kurių septynios yra nepakeičiamos. 9. Salicilo rūgštis – suteikia priešuždegimines, antibakterines savybes.
10. Ligninas – tai inertinė medžiaga, kuri, vartojant išoriškai, gerina kitų ingredientų skvarbą per odą. 11. Saponinai – jie sudaro maždaug 3 proc. sausosios alavijų gelio masės ir suteikia valančių,
1.2. Dermatologiniai preparatai ir jų įtaka odai
Didėjant dermatologinių preparatų pasiūlai, daugiau dėmesio skiriama produkto ingredientams, kokybiškai sudėčiai. Stebimas didesnis susidomėjimas inovatyviomis formuluotėmis, ypač turinčiomis natūralių ingredientų, gaunamų iš organinių ar ekologinių ūkių [10]. Didėjant natūralių medžiagų naudojimui, dažniau pastebimos nepageidaujamos, alerginės odos reakcijos. Tikrieji alavijai dažniausiai sukelia alerginį kontaktinį dermatitą, odos deginimo pojūtį, niežulį [11]. Nors skirtingų dermatologinių preparatų sudėtis, poveikis skiriasi, tačiau, siekiant užtikrinti jų veiksmingumui, reikia parinkti tinkamas pagalbines medžiagas, leidžiančias išlaikyti aktyviųjų komponentų stabilumą bei tinkamą sąveiką su oda. Įvairių ingredientų, skvarbą gerinančių medžiagų, nešiklių įtaka sistemoms yra nuolat tiriama, siekiant sukurti veiksmingus bei malonius vartoti kosmetinius ir farmacinius produktus [10].
Oda yra vienas didžiausių žmogaus kūno organas, sudarantis apie 10 proc. kūno masės, o suaugusio žmogaus odos plotas vidutiniškai siekia 2 m2, ji dengia kūno paviršių ir sudaro nuo aplinkos skiriantį fizinį
barjerą [12]. Pagrindinė odos funkcija yra apsauginė, ji stabdo skysčių netekimą, apsaugo nuo infekcijų, toksinų, cheminės pažaidos, UV radiacijos. Odos apsauginę sistemą sudaro raginis sluoksnis (stratum
corneum) taip pat prakaito ir riebalinių liaukų išskiriamas sebumas, susimaišęs su amino ir pieno rūgštimis
sudaro vadinająmą „rūgštinę mantiją“, kuri palaiko rūgštinę odos pH reikšmę (apie 5,5). Tai ypač svarbu, siekiant apsaugoti odą nuo patogeninių mikroorganizmų [13–15].
Pagal poveikį galima išskirti šias ant odos vartojamas preparatų grupes:
Epiderminio veikimo preparatai – tai dažniausiai kosmetinės priemonės, skirtos odos apsaugai; Derminio poveikio preparatai – tai vietinio poveikio preparatai, turintys prasiskverbti pro epidermio
sluoksnį;
Transderminio poveikio preparatai – tai preparatai, kurių aktyviosios medžiagos pasiekia kapiliarus ir sukelia sisteminį poveikį.
poveikio vietą. Puskiečio preparato bazės parinkimas (hidrofobinė, hidrofilinė, emulsinė) daro įtaką odai ir aktyviųjų medžiagų pernašai, kadangi oda veikia kaip apsauginis barjeras, kontroliuojantis molekulių patekimą iš aplinkos. Aktyvių medžiagų pernaša per odą gali būti apibūdinama kaip kelių nuoseklių žingsnių serija, kurių kiekvienas gali lemti pernašos ribojimą. Pirmiausia medžiaga turi difunduoti iš preparato ant odos paviršiaus. Šis procesas apibūdinamas atpalaidavimo greičiu. Kai medžiaga atpalaiduojama, ji atsiskiria ir skverbiasi per raginį sluoksnį, sudarytą iš plono 10-25 korneocitinių ląstelių sluoksnio, kuris veikia kaip pusiau pralaidi membrana. Medžiaga per raginį sluoksnį daugiausia gali skverbtis tarpląsteliniu keliu (per raginio sluoksnio tarpląstelinius lipidus) arba perląsteiniu keliu (tiesiogiai per korneocitus), tačiau pirmiausia, nepriklausomai nuo skverbimosi kelio, ji turi difunduoti į tarpląstelinį lipidinį matriksą, kuris yra pagrindinis medžiagos absorbciją į odą lemiantis veiksnys. Toliau aktyvioji medžiaga skverbiasi per tolimesnius, hidrofilinėmis savybėmis pasižyminčius epidermio sluoksnius, kuriuose vykdomi regeneraciniai procesai. Dermis yra lokalizuotas po epidermiu, jis yra vaskuliarizuotas, daugiausiai sudarytas iš skaidulinių baltymų (kolageno ir elastino), jame aktyviai vyksta medžiagų apykaita. Į jį prasiskverbusios medžiagos gali migruoti iki kapiliarų sienelių ir, patekusios į kraujotaką, sukelti sisteminį poveikį [14–17].
Hidrofobiniai pagrindai:
Oksidacijai paveikių medžiagų atsparumas gali didėti bevandenėse hidrofobinėse sistemose, tačiau tokie pagrindai gali lemti mažesnį aktyviosios medžiagos atpalaidavimą. Hidrofiliniai pagrindai dažnai pasižymi didele klampa, tai lemia lėtesnį aktyviųjų medžiagų atpalaidavimą, taip pat jie prastai skverbiasi ir maišosi su odos ekstraląsteliniu akceptoriniu skysčiu. Dažnai pasireiškia netolygus medžiagos atpalaidavimas, kadangi aplikavus preparatą aktyvioji medžiaga yra greitai atpalaiduojama nuo preparato paviršiaus, tačiau ilgainiui ji turi difunduoti iš gilesnių hidrofobinio pagrindo sluoksnių, kad galetų sąveikauti su oda, tačiau tai yra labai lėtas procesas, ribojantis aktyviojo komponento patekimą į poveikio vietą. Lipofilinių medžiagų atpalaidavimas iš hidrofobinių pagrindų taip pat yra ribotas, kadangi jos turi stiprų afinitetą pagrindo komponentams. Kai kurie hidrofobiniai ingredientai pasižymi odą drėkinančiomis ir apsaugančiomis savybėmis, kadangi gali skverbtis į raginio sluoksnio tarpląstelinius lipidus, sudarydami okliuzinį barjerą ir sumažindami vandens garavimą iš odos.
Hidrofiliniai pagrindai:
Atsižvelgiant į aktyviosios medžiagos prigimtį, kaip tirpiklis dažnai pasirenkamas vanduo, etanolis, izopropanolis, propilenglikolis, polietilenglikolis. Dažnai naudojami tirpiklių mišiniai. Hidrofiliniai pagrindai lengvai skverbiasi į odos akceptorinį skystį, todėl įprastai pasižymi geromis aktyviųjų medžiagų atpalaidavimo savybėmis. Mažos molekulinės masės tirpikliai (dažniausiai tai yra įvairūs alkoholiai ar polietilenkglikolis) gali reikšmingai padidinti atpalaiduotos aktyvios medžiagos kiekį in vitro, tačiau tai ne visuomet nurodo koreliaciją su geresniu skvarbumu per žmogaus odą.
Sistemos pH reikšmė turi įtakos aktyviosios medžiagos stabilumui, taip pat ji turi būti palanki odai. Didesnė pH reikšmė gerina silpnų rūgščių tirpumą, o esant žemesnei pH reikšmei, gerėja silpnų bazių tirpumas. Taip pat susiduriama su reiškiniu, kad didėjant medžiagos tirpumui, didėja ištirpusios medžiagos koncentracija, todėl gerėja jos skvarba per odą, tačiau šis tirpumo padidėjimas yra lemiamas didesnio molekulių jonizavimo, o jonizuotos molekulės pasižymi mažesne skvarba, nei jų nejonizuotos formos.
Emulsiniai pagrindai:
Kadangi emulsiniai pagrindai turi hidrofilinių ir lipofilinių komponentų, juose dominuoja išorinės emulsijos fazės savybės (jei v/a emulsija – dominuoja hidrofobinės bazės savybės, jei a/v – hidrofilinės). Aktyvioji medžiaga gali būti lokalizuota dispersinėje arba išorinėje fazėje. Veikliosios medžiagos atpalaiduojama daugiau, kuomet emulsijos išorinė fazė yra hidrofilinė. Hidrofilinės emulsinės bazės sąveikauja su odos barjeru, drėkina raginį sluoksnį, maišosi su odos akceptoriniu skysčiu, todėl gerina aktyviųjų medžiagų skvarbą. Hidrofobinės emulsijos turi panašų poveikį kaip hidrofobinės bazės, todėl pasižymi netiesiogine raginio sluoksnio hidratacija. Kai kurie emulsijų gamyboje naudojami emulsikliai gali įsiskverbti į tarpląstelinį lipidų sluoksnį ir veikti kaip svarbą gerinančios medžiagos [16,18,19].
1.3. Puskiečiai preparatai
sluoksnius. Taip pat galimas ir sisteminis poveikis, tačiau jis dažnai yra ribotas dėl šios vaisto formos fizikocheminių savybių ir organizmo biologinių faktorių, išorinių audinių barjerinių savybių. Neturinčios vaistinių medžiagų puskietės sistemos skirtos profilaktinei, apsauginei, sutepimo funkcijai atlikti, jos nebūtinai skverbiasi per odą, tačiau gali ją apsaugoti nuo aplinkos veiksnių, UV spindulių, taršos, gerinti odos būklę [14,20,21].
Tepalai – tai homegeniškos, puskietės sistemos, skirtos išoriniam vartojimui ant odos ar gleivinių, ypač siekiant okliuzinio efekto. Tepalai dažniausiai gaunami vienfaziame pagrinde ištirpinant, emulguojant ar suspenduojant veikliąją medžiagą. Pagal pagrindo prigimtį jie skirstomi į hidrofobinius, hidrofilinius ir vandenį emulguojančius tepalus. Šios farmacinės formos trūkumai yra riebi konsistencija, sunkus paskirstymas ir pašalinimas nuo odos paviršiaus [14,20].
Pastos – tai homogeniškos, puskietės farmacinės formos, sudėtyje įprastai turinčios ne mažiau 20 proc. smulkiai disperguotų kietųjų dalelių, kurios lemia pastų savybę suformuoti apsauginę dangą, saugančią odos paviršių. Pastos, lyginant su kitomis puskietėmis farmacinėmis formomis, yra standžiausios, tirščiausios, mažiau riebios ir geriau absorbuojančios, nei tepalai [20].
Geliai – tai įprastai homogeniškos, skaidrios, puskietės sistemos, sudarytos iš suspensijų, sudėtyje turinčių gelifikuojančių medžiagų, sudarančių polimerinę matricą, kurioje pasiskirsto skystoji fazė. Geliai, priklausomai nuo skystosios fazės prigimties, skirstomi į hidrofobinius ir hidrofilinius [14]. Jei skystoji fazė yra nepolinė, dažniausiai aliejus ar kitas organinis tirpiklis, tuomet gelinė sistema priskiriama hidrofobiniams geliams, dar kitaip vadinamiems oleogeliais ar organogeliais. Jei skystąją fazę sudaro polinis skystis, dažniausiai vanduo, gelis priskiriamas hidrogeliams [22].
1.3.1. Gelifikuojančios medžiagos
Geliai yra dvikomponentės sistemos – gelifikuojančios medžiagos, įsiterpusios į skystąją fazę. Gelius sudarančios medžiagos yra neorganinės dalelės arba organinės makromolekulės, kurios, sudarydamos trimatę tinklinę sistemą, imobilizuoja skystį [23]. Gelifikuojančias medžiagas pagal jų prigimtį galima skirstyti į natūralius, pusiau sintetinius ir sintetinius polimerus, neorganines molekules (aliuminio hidroksidas, bentonitas) ir paviršinio aktyvumo medžiagas (cetosterilo alkoholis). Natūralios kilmės medžiagos gali būti baltymai (želatina, kolagenas) arba polisacharidai (pektinas, agaras, įvairios natūralios dervos, pavydžiui, guaro ar ksantano). Pusiau sintetiniai polimerai yra celiuliozės derivatyvai, pavyzdžiui, metilceliuliozė, hidroksietilceliuliozė, karboksimetilceliuliozė [23,24]. Farmacijos srityje dažnai naudojami organiniai celiuliozės esterių derivatyvai, jie leidžia kontroliuoti vaistinės medžiagos atpalaidavimą [25]. Sintetiniams polimerams priskiriami karbomerai, pavyzdžiui karbopolis–940, polivinilo alkoholis, poliakrilamidas [23,26]. Natūralūs polimerai pasižymi biocheminiu panašumu į žmogaus ekstraląstelinį matriksą, todėl jie gerai toleruojami, plačiai naudojami regeneratyvinės medicinos praktikoje, vaistų pernašos sistemose. Jų degradacijos produktai nėra žalingi organizmui, taip pat retai pasireiškia imunogeninis atsakas. Platesniam biomedicininiam natūralių polimerų pritaikymui trukdo polimerų sudėties kintamumas, kuris priklauso nuo aplinkos, kintančių fizikinių sąlygų, taip pat stebimas kintantis drėgmės kiekis, kyla užteršimo rizika mikroorganizmais ar sunkiaisiais metalais [27]. Lyginant su sintetiniais, natūralūs polimerai pasižymi mažesniu mechaniniu atsparumu, todėl, siekiant pagerinti mechanines savybes, jie dažnai naudojami kartu, tačiau taip sumažinamas biosuderinamumas su žmogaus organizmu [28]. Sintetiniai polimerai gali būti chemiškai manipuliuojami, išgaunant specifinius reikalavimus atitinkantį produktą, tačiau jie lengvai degraduoja, dažnai sukelia toksinį poveikį, uždegimines reakcijas [27].
1.3.2. Emulsinių sistemų savybės ir stabilumas
Emulsijos yra heterogeninės, dvifazės sistemos, formuojamos iš dviejų nesimaišančių ar blogai besimaišančių skysčių. Jose dispersinė fazė, emulsiklio pagalba, yra tolygiai paskirstoma dispersinėje terpėje [30–32]. Kadangi emulsijas sudaro skirtingos prigimties skysčiai, jie yra linkę išsisluoksniuoti, todėl itin svarbu tinkamai pasirinkti emulsiklį, kuris, padidindamas kinetinį stabilumą, padeda sukurti stabilią sistemą. Emulsikliai dažniausiai yra amfifilinės molekulės, turinčios hidrofilinių ir hidrofobinių grupių, jiems priskiriamos paviršiaus aktyviosios medžiagos, polimerai, detergentai, baltymai [31,33]. Šios medžiagos dažnai atlieka ne tik emulsiklio, tačiau ir papildomas funkcijas, pavyzdžiui suteikia sistemai malonesnę tekstūrą, didinant klampą. Išskiriami trys veikimo mechanizmai, kuriais grindžiamas medžiagų gebėjimas emulguoti. Monomolekulinė adsorbcija ir plėvelės formavimas vyksta kuomet paviršiaus aktyvi medžiaga adsorbuojasi aliejaus ir vandens fazių riboje ir apgaubia dispersinės fazes lašelius elastiška, lanksčia monomolekuline plėvele. Toks veikimo mechanizmas būdingas mažos molekulinės masės emulsikliams, kurie dažniausiai yra sintetinės medžiagos arba natūralūs poliniai lipidai. Multimolekulinė adsorbcija vyksta dispersinės fazes globules apgaubiant daugiamolekuline plėvele, kuri apsaugo nuo koalescencijos, sumažina paviršiaus įtemptį tarp fazių. Tokiu mechanizmu pasižymi akacijų derva, želatina ir kiti didelės molekulinės masės biopolimerai. Kietosios fazes adsorbcija vyksta, kuomet aplink dispersinės fazes lašelius glaudžiai išsidėsto smulkios kietosios dalelės, suformuodamos mechaninį barjerą, apsaugantį globules nuo koalescencijos. Tam dažniausiai naudojamos iki nanodalelių susmulkintos indiferentinės medžiagos [31,32].
Pagal tipą emulsijos gali būti skiriamos į paprastąsias ir daugianares. Paprastosioms priskiriamos v/a sistemos, kuomet aliejus diperguojamas vandenyje, jos dar vadinamos pirmojo tipo emulsijomis. Kuomet aliejuje disperguojamas vanduo, susidaro a/v tipo sistemos, kurios dar vadinamos antrojo tipo emulsijomis. A/v tipo emulsijos yra stabilesnės, nei v/a, kadangi pastarosiose aktyviau vyksta agregacijos ir sedimentacijos procesai. Daugianarės emulsijos yra polidispersinės sistemos, kurios gali būti skiriamos į pirmojo tipo – vanduo–aliejuje–vandenyje, kuomet vidinė hidrofilinė fazė įterpiami į hidrofobinę fazę, kuri diperguojama išorinėje hidrofilinėje fazėje, arba į antrojo tipo – aliejus–vandenyje–aliejuje, kuomet vidinė hidrofobinė fazė įterpiami į hidrofilinę fazę, kuri diperguojama išorinėje hidrofobinėje fazėje [32,34].
disproporcionavimas, fazių inversija, sedimentacija. Sistemos stabilumo požymiai yra tolygus dispersinės fazes pasiskirstymas, dažniausiai lašelių skersmuo emulsijose yra 0,1-100 µm, taip pat svarbu, kad lašeliai būtų panašaus dydžio, neagreguotų, o, įvykus agregacijai, nevyktų koalescencija ir nesusidarytų didesni lašai. Stabilioje emulsijoje neturi vykti fazių inversija, ji turėtų išlaikyti pradinius parametrus bėgant laikui ar kintant temperatūrai. Taip pat svarbu, kad nevyktų vidinės fazes kremavimosi procesai, o susidarius susikremavusiam sluoksniui, jis turėtų atgal disperguotis į sistemą. Emulsija taip pat laikoma nestabilia, jei joje esantys riebalai ar aliejai oksiduojasi, ji sugenda dėl laikymo sąlygų ar mikroorganizmų poveikio. Emulsijų stabilumui įtakos turi maišymo trukmė ir intensyvumas, pH, emulsiklis, temperatūra [32,34].
1.4. Modeliuojamos sistemos pagalbinių medžiagų charakteristika
Sistemų formulavmui pasirinkta medžiaga EmulsiGel Eco®, priklausomai nuo naudojamo kiekio, ji pasižymi emulguojančiomis, stabilizuojančiomis ir tirštinančiomis savybėmis. Tai švelniai gelsvi milteliai, turintys nežymų kvapą, kurį suteikia natūralios kilmės sudėtinės medžiagos. Naudojant šį daugiafunkcinį produktą, galima gauti a/v emulsijas, losijonus, gelius, pasižyminčius labai švelnia, lengva, neriebia, silikoną primenančia tekstūra. EmulsiGel Eco® pasižymi drėkinančiomis, restruktūrizuojančiomis, atstatančiomis, odą raminančiomis savybėmis bei gerina aktyviųjų medžiagų bioprieinamumą [35].
INCI: Lysolecithin, Sclerotium gum, Xanthan gum, Pullalan, Silica.
INCI: Lisolecitinas, Rolfsinių skleročių derva, Ksantano derva, Pululanas, Silicio dioksidas [35,36].
Funkcijos:
1. Lisolecitinas – paviršiaus aktyvioji medžiaga, emulsiklis.
2. Rolfsinių skleročių derva – emulsijos stabilizatorius, tirštiklis, klampumą reguliuojanti medžiaga. 3. Ksantano derva – paviršiaus aktyvioji medžiaga, emulsiklis, tirštiklis, rišiklis, gelifikantas,
klampumą reguliuojanti medžiaga.
4. Pululanas – rišiklis, plėvelę formuojanti medžiaga.
struktūrą gaminamiems geliams. Kaip emulsiklis naudojamas lisolecitinas sąlygoja mažesnių aliejaus lašelių susidarymą, todėl gaunamos stabilesnės ir smulkesnės emulsijos. Pululanas naudojamas kaip tekstūrą gerinanti medžiaga, jis, vartojant produktą ant odos, užtikrina lengvą padengimą ir sukuria švelnų, nelipnų, silikoną primenantį pojūtį [36].
Naudojimas:
Pagamintame produkte naudojant 0,3 proc. EmulsiGel Eco®, gaunamas tekstūrą gerinantis ir malonų pojūtį lemiantis efektas, o gelifikuojančios medžiagos funkcijai atlikti naudojama nuo 1,5 iki 2,0 proc. Taip pat, siekiant dar labiau pagerinti emulguojančias savybes, rekomenduojama EmulsiGel Eco® prieš naudojimą apie 20 minučių maišyti su gliceroliu.
2 proc. EmulsiGel Eco emulguoja iki 10 proc. aliejaus. Produktas išlieka stabilus, esant pH nuo 3 iki 10 ir esant iki 10 proc. etanolio, todėl sudėtyje galima naudoti rūgštis, tinktūras [35].
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo objektas
Emulsijos ir geliai, hidrofilinėje fazėje turintys skirtingą kiekį tikrųjų alavijų sulčių.
2.2. Tyrime naudotos medžiagos ir aparatūra
2.2.1. Tyrime nudotos medžiagos
EmulsiGel Eco® (Aromantic, Jungtinė Karalystė);
Tikrųjų alavijų sultys (Optima Health, Jungtinė Karalystė);
Vynuogių kauliukų aliejus (Henry Lamotte Oils GmbH, Vokietija); Išgrynintas vanduo (Ph. Eur. 04/2018:0008; LSMU laboratorija);
2.2.2. Tyrime nudota aparatūra
pH metras – „WinLab® Data Line pH-Meter“ (WINDAUS Labortechnik GmbH & Co., Vokietija); Viskozimetras –„FungiLab ALPHA“ (S.A. Fungliab, Italija);
Centrifuga – „SIGMA3-18KS“ (Sigma Laborzentrifugen GmbH, Vokietija);
Tekstūros analizatorius – „TA.XT.plus“ (Stable Micro Systems Ltd, Godalming, Surrey, Jungtinė Karalystė);
Šaldytuvas su šaldikliu – „LIEBHERR Comfort“ (Vokietija); Analitinės svarstyklės – „AXIS AD510“ (Lenkija);
Filtravimo popierius – „Albet DP 400 125“ (S.L. Filalbet, Ispanija);
Elektrinė maišyklė „IKA EuroStar 200 digital“ („IKA – Works“,Vokietija); Optinis mikroskopas – „Motic®“ (Motic China Group Co.,Ltd.,Kinija);
Mikroskopinė kamera –„Moticam 2300 3.0 M Pixel USB 2.0“ („Meyer instrument INC“; JAV).
2.3. Tyrimo vykdymo planas
2.4. Tyrime naudotos medžiagos ir jų funkcijos
Puskiečių preparatų gamyboje naudotos medžiagos ir jų funkcijos sistemoje yra nurodytos 1 lentelėje. Svarbu užtikrinti produkto efektyvumą, parenkant tinkamą gamybos būdą ir ingredientus, derančius su aktyviosiomis medžiagomis, siekiant produktui suteikti numatomą poveikį. Didelė dalis literatūroje aprašomų puskiečių preparatų yra gaminami naudojant tikrųjų alavijų miltelius ar ekstraktus, tačiau toks augalo apdorojimas lemia 40 proc. acetomanano (gausiausiai randamo tikrųjų alavijų žaliavoje polisacharido) kiekio sumažėjimą [37]. Šiame tyrime naudotos tikrųjų alavijų sultys, iš kurių yra pašalintas aloinas, kadangi jį absorbavus gali vykti odos fotosensabilizacija [38].
Kaip hidrofobinė fazė emulsijų formavimui pasirinktas vynuogių (lot. Vitis vinifera) kauliukų aliejus, kuris turi daug linoleino rūgšties [39], baltymų, angliavandenių, polifenolių, todėl pasižymi antioksidacinėmis savybėmis, apsaugo nuo priešlaikinio senėjimo, gerina odos elastingumą [40].
1 lentelė. Gamyboje naudotos medžiagos ir jų fukcijos
Medžiaga Funkcija
Tikrųjų
alavijų sultys Tirpiklis, drėkiklis, hidrofilinė fazė EmulsiGel
Eco® Gelifikuojanti/emulguojanti medžiaga Aliejus Hidrofobinė fazė
Išgrynintas
vanduo Tirpiklis, hidrofilinė fazė Glicerolis Humektantas
2.5. Tyrimų metodai
1. 2,5 proc. EmulsiGel Eco® sumaišoma su gliceroliu;
2. Į kambario (25±2 °C) temperatūros hidrofilinę fazę įmaišoma EmulsiGel Eco® ir glicerolio masė; 3. Mišinys paliekamas brinkti 1 valandą;
4. Mišinys 10 min. intensyviai maišomas maišykle (Unguator 2100) 250 rpm greičiu, tuomet greitis padidinamas iki 600 rpm ir maišoma 10 min., kol susidaro stabili, homogeniška sistema.
2.5.2. Emulsijų su tikrųjų alavijų sultimis gamyba
Rekomenduojama emulsijų gamybos stadijų seka:1. 2,5 proc. EmulsiGel Eco® sumaišoma su gliceroliu;
2. Į kambario (25±2 °C) temperatūros hidrofilinę fazę įmaišoma EmulsiGel Eco® ir glicerolio masė; 3. Mišinys paliekamas brinkti 1 valandą;
4. Mišinys10 min. intensyviai maišomas maišykle (Unguator 2100) 250 rpm greičiu;
5. Maišyklės greitis padidinamas iki 600 rpm ir maišoma 10 min., šioje gamybos stadijoje lėtai lašinant į mišinį įterpiamas aliejus.
2.5.4. Gelinių ir emulsinių sistemų viskozimetrinis klampos tyrimas
Klampa matuota rotaciniu klampomačiu, vadovaujantis gamintojo pateikta naudojimo instrukcija ir metodiniais reikalavimais, nurodytais Europos farmakopėjos Ph. Eur. 01/2008:20210 „klampa – rotacinio viskozimetro metodas“ straipsnyje. Matavimai atliekami talpinant vienodą kiekį kambario temperatūros (25±2 °C) mėginio įdėjus į stiklinę, į kurią iki nurodytos žymos įvedamas suklys (L3), besisukantis 100 aps./min greičiu. Tiriamojo mėginio klampa nurodoma viskozimetro ekrane. Kiekvienam mėginiui bandymas atliekamas tris kartus, tuomet iš gautų rezultatų vedamas aritmetinis vidurkis.
2.5.5. Gelinių ir emulsinių sistemų tekstūros analizė
Siekiant įvertinti gelinių ir emulsinių sistemų deformacijos jėgą ir šlytį, vykdomas tepumo testas, o grįžtamojo išstūmimo testo pagalba išmatuojamas tiriamųjų preparatų tvirtumas, lipnumas, klampos indeksas ir konsistencija. Abiems tyrimams atlikti naudojamas tekstūros analizatorius ir kompiuterinė programa “Exponent”. Kambario temperatūros (25±2 °C) mėginiai tiriami po tris kartus, rezultatai
gaunami išvedus aritmetinį vidurkį. Tepumo testui vykdyti naudojamas kūginis 26 HDP/SR zondas, kurio leidimosi greitis 2 mm/s, gylis 15mm. Grįžtamojo išstūmimo testui taip pat pasirinktas 2mm/s greitis ir 15 mm gylis, A/BE zondas.
2.5.6. Gelinių ir emulsinių sistemų kinetinio stabilumo testas
Tyrimas atliekamas kambario temperatūroje (25±2 °C) , naudojant centrifugą, kurioje talpinami 2 ml talpos vienkartiniai mėgintuvėliai su vienodu kiekiu tiriamojo mėginio. Parenkamas rotoriaus
2.5.7. Gelinių ir emulsinių sistemų šildymo – šaldymo ciklo testas
Vienodas tiriamojo mėginio kiekis dedamas į 2ml tūrio mėgintuvėlius, kurie 24 valandas laikomi šaldiklyje, esant (–18±2 °C) temperatūrai, tuomet ištraukiami ir 24 valandas laikomi kambario
temperatūroje (25±2 °C). Atliekamas pagreitintos koalescencijos testas, 5 minutes mėginius centrifuguojant 3000 aps/min greičiu. Vizualiai vertinamas mėginių stabilumas: gelinės sistemos traktuojamos nestabiliomis išsiskyrus vandeninei fazei, o emulsinės – išsisluoksniavus lipofilinei ir hidrofilinei fazėms. Likusiems stabiliems mėginiams vėl atliekamas šildymo–šaldymo ciklas ir
centrifugavimas, kuris kartojamas kol pasireiškia sistemų nestabilumas, tačiau ne daugiau nei 5 kartus. Kiekvienam mėginiui tyrimas atliekamas tris kartus.
2.5.9. Emulsinės sistemos mikrostruktūros ir tipo nustatymas
Testas atliekamas optiniu mikroskopu Miotic su integruota kamera (Moticam 2300 3.0M Pixel USB2.0). Tiriamos emulsinės sistemos lašas paskirstomas ant objektinio stiklelio ir uždengiamas dengiamuoju stikleliu. Vaizdas padidinamas, mėginio homogeniškumas vertinamas optiškai, išmatuojamas 100 atsitiktinių lašelių ilgis, jų vidurkis yra fiksuojamas kaip rezultatas.
2.5.11 Statistinė analizė
Tyrimų duomenys apdoroti Microsoft Office Excel 2013 ir SPSS 20.0. programomis. Skaičiuoti aritmetiniai vidurkiai, standartiniai nuokrypiai, Pirsono koreliacijos koeficientas, statistiniam
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Gelinių ir emulsinių sistemų sudėties modeliavimas ir gamyba
Gelinių ir emulsinių sistemų sudėtys nurodytos 2 lentelėje. Pagamintos sistemos vaizduojamos 1 paveiksle.
2 lentelė. Gelinių (G0, G2, G4) ir emulsinių (E0, E2, E4) sistemų sudėtys
Mėginio numeris Tikrųjų alavijų sultys % Išgrynintas vanduo % Aliejus % EmulsiGel Eco© % Glicerolis % G0 0 95,0 0 2,5 2,5 G2 47,5 47,5 0 2,5 2,5 G4 95 0 0 2,5 2,5 E0 0 82,5 12,5 2,5 2,5 E2 41,25 41,25 12,5 2,5 2,5 E4 82,5 0 12,5 2,5 2,5
1 pav. Pagamintos gelinės ir emulsinės sistemos su tikrųjų alavijų sultimis; iš kairės į dešinę: E0, G0, E2, G2, E4, G4
3.2. Gelinių ir emulsinių sistemų kokybės analizė
3.2.1. pH reikšmės nustatymas
glicerolis: G4 mėginio pH sumažėjo 3,81 proc. (nuo 3,85±0,03 iki 3,71±0,07), emulsinės sistemos E4 pH reikšmė padidėjo 0,44 proc. (nuo 3,79±0,05 iki 3.81±0,02).
Nustatyta, kad sistemose, neturinčiose sudėtyje tikrųjų alavijų sulčių (G0 ir E0), stebimas žymus pH sumažėjimas per pirmąsias 3 dienas. Gelinėje sistemoje G0 pH reikšmės sumažėja 1,33 (18,17 proc.), o emulsinėje 1,38 (18,67 proc.), tačiau laikui bėgant pH reikšmė kinta ne taip drastiškai.
Taip pat buvo įvertintas tikrųjų alavijų sulčių poveikis sistemos pH. Mažiausios pH reikšmės stebėtos sistemose, kuriose tikrojo alavijo sultys sudaro beveik visą hidrofilinę fazę (G4 ir E4), o didžiausios – sistemose be tikrųjų alavijų sulčių (G0 ir E0). Nustatyta koreliacija tarp procentinės tikrųjų alavijų sulčių dalies sistemoje ir jos pH, kuri išlieka labai stipri, bėgant laikui: pagaminus r= -0,92, p<0,05, po 3 dienų r=-0,92, p<0,05, po 7 dienų r=-0,90, p<0,05, po 14 dienų r=-r=-0,92, p<0,05 po 28 dienų r=-r=-0,92, p<0,05. Stebima, kad tikrųjų alavijų sultys rūgština sistemas, nepriklausomai nuo sistemos rūšies. Beveik visų tirtų sistemų pH reikšmė bėgant laikui sumažėjo. Išmatavus tikrųjų alavijų sulčių pH, nustatyta, kad reikšmė lygi 3,65.
2 pav. Gelinių ir emulsinių sistemų pH reikšmės pokytis, laiko atžvilgiu (n=3).
* – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs pagaminus;
3.2.2. Viskozimetrinis klampos tyrimas
Dinaminė sistemų klampa buvo tiriama pagal 2.5.4 skyriuje nurodytą metodiką. Tyrimo rezultatai nurodyti 3 paveiksle.
3 pav. Gelinių ir emulsinių sistemų klampos pokytis, laiko atžvilgiu (n=3)
* – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs pagaminus;
** – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs pagaminus ir po 3 dienų: *** – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs pagaminus, po 3 dienų ir po 7 dienų.
Statistiškai reikšmingas (p<0,05) klampos didėjimas stebėtas G0, G4, E0 ir E4 mėginiuose. Didžiausias klampos pokytis per laiką stebėtas E0 mėginyje, kurio klampa per 28 dienas padidėjo 66,51 proc. (nuo 634,6±4,32 mPa·s iki 1056,7±6,4 mPa·s), kiek mažiau – 54.51 proc. ji didėjo taip pat tikrųjų alavijų sulčių neturinčioje sistemoje G0 (nuo 435,5±6,61 mPa·s iki 672,9±3,63 mPa·s). Lyginant tikrųjų alavijų sulčių turinčias sistemas (G2, G4, E2 ir E4), mažiausiai klampa kito gelinėse sistemose (G2 ir G4).
G2 gelinė sistema kito mažiausiai iš visų mėginių –45,07 proc. (nuo 481,3±5,62 mPa·s iki 698,2±4,63 mPa·s). Lyginant gelines ir emulsines sistemas atskirai, galima stebėti, kad sistemos, kuriose tikrųjų alavijų sultys sudaro apie 50 proc. hidrofilinės fazės (G2 ir E2), pasižymi didžiausia klampa, tuomet kiek mažesnė klampa stebima sistemose be alavijų sulčių (G0 ir E0), o mažiausia klampa pasižymi sistemos, kurių hidrofilinėje fazėje nėra vandens (G4 ir E4). Apibendrinant galima teigti, kad bėgant laikui visų tirtų mėginių klampa didėja, taip pat stebima, kad visos emulsinės sistemos pasižymi didesne klampa, nei gelinės. Labiausiai kinta sistemų, neturinčių alavijų sulčių, klampa.
3.2.3. Tekstūros analizė
Tekstūros analizės tyrimai atliekami nustatant sistemų mechanines savybes, kurios leidžia įvertinti ir palyginti mėginių priimtinumą vartojimui, juslines ypatybes. Tyrimai atliekami pagal 2.5.5 skyriuje aprašytą metodiką.
3.2.3.1. Tepumo testas
4 pav. Emulsinių ir gelinių sistemų deformacijos jėgos pokyčiai laiko atžvilgiu (n=3)
* – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs po pagaminimo.
Statistiškai reikšmingas (p<0,05) deformacijos jėgos kitimas pasireiškė G4 ir E4 mėginiuose, taip pat šių sistemų kietumas per laiką (nuo pagaminimo iki 28 dienos) pakito daugiausiai: E4 sumažėjo 46,97 proc. (nuo 14,18±0,79 g. iki 7,52±0,17 g.), o G4 43,08 proc. (nuo 10,91±0,4 g. iki 6,21±0,37 g.). Mažiausias pokytis stebėtas E0 sistemoje, kuri keitėsi 2,47 proc. (nuo 14,15±0,95 iki 14,5±0,55), kiek daugiau kito E2 sistema – 5,90 proc. (nuo 12,37±0,67 iki 11,64±0,12). Sistemų be tikrųjų alavijų sulčių (E0 ir G0) deformacijos jėga per laiką padidėjo, o turinčių alavijų sulčių (G2, G4, E2 ir E4) sumažėjo. Kiekviena gelinė sistema pasižymėjo mažesne deformacijos jėga, nei ją atitinkanti emulsinė sistema. Lyginant statistiškai reikšmingą deformacijos kitimą emulsinėse ir gelinėse sistemose, galima stebėti, kad didžiausia deformacijos jėga savo kategorijoje pasižymi sistemos, neturinčios tikrųjų alavijų sulčių (G0 ir E0), o mažiausia – sistemos, kuriose nėra vandens (G4 ir E4), todėl galima teigti, kad tikrųjų alavijų sultys lemia mažesnį sistemos kietumą.
5 pav. Emulsinių ir gelinių sistemų šlyties pokyčiai laiko atžvilgiu (n=3)
* – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs pagaminus, po 3 ir po 7 dienų.
Visų tirtų sistemų šlytis per 28 dienas padidėjo. Grafiškai sistemų šlyties pokyčiai vaizduojami 5 paveiksle. Statistiškai reikšmingas (p<0,05) šlyties pokytis stebėtas mėginiuose, kurių sudėtyse yra tikrųjų alavijų sulčių – G2, G4, E2 ir E4. Per 28 dienas didžiausias šlyties pokytis vyko E0 mėginyje, kurio šlytis padidėjo 35,43 proc. (nuo32,97±0,67 iki 44,65±0,87), o mažiausiai kito sistemose, turinčiose daugiausiai tikrųjų alavijų sulčių G4 ir E4, kurios atitinkamai kito 9,57 proc. (nuo 27,39±0,56 iki 30,01±0,93) ir 9,58 proc. (nuo 35,06±0,96 iki 38,42±0,86). Vertinant statistiškai reikšmingą šlyties kitimą bėgant laikui, nėra stebima tendencingos tikrųjų alavijų sulčių įtakos šiam rodikliui. Galima stebėti, kad visos gelinės sistemos pasižymi mažesne šlytimi, nei emulsinės.
3.2.3.2. Atgalinio išstūmimo testas
Atgalinio išstūmimo testas, suteikdamas informacijos apie mėginio tvirtumą, konsistenciją, lipnumą ir klampos indeksą, leidžia numatyti sistemos adheziją prie odos paviršiaus, jos išlikimą vartojimo vietoje, gali padėti įvertinti ar produktą patogu išimti iš talpyklės, spręsti apie sistemos struktūros atsinaujinimą po užtepimo ant odos [42,43]. Šio testo metu nustatomas sistemos tvirtumas, kuris nurodo maksimalią jėgą, reikalingą deformuoti sistemai, kuo tiriamas objektas minkštesnis, tuo mažesnis rezistentiškumas. Lipnumas arba kohezija – tai produkto savybė sukibti, nurodanti vidinį lipnumą, kurį lemia tarpmolekulinės traukos jėgos. Šis parametras nurodo jėgą, kuri reikalinga zondo atitraukimui nuo sistemos giluminių sluoksnių. Konsistencija apibūdinama darbu, kuris reikalinga sistemos tarpmolekulinėms traukos jėgoms viršyti, į ją įleidžiant zondą. Klampos indeksas nurodo darbą, reikalingą viršyti traukos jėgoms tarp zondo ir tiriamos sistemos paviršiaus [42,44].
6 pav. Emulsinių ir gelinių sistemų tvirtumo pokyčiai laiko atžvilgiu (n=3)
* – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs pagaminus;
** – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs pagaminus, po 3 dienų, po 7 dienų, po 14 dienų.
* * * * * * ** ** ** ** ** ** 0 10 20 30 40 50 60 70
G0* G2* G4* E0* E2* E4*
Visų tirtų sistemų tvirtumo pokytis nuo pagaminimo iki 28 dienos yra statistiškai reikšmingas (p<0,05), taip pat visų sistemų tvirtumas bėgant laikui padidėjo. Procentiškai įvertinus mėginių pokyčius tarp pagaminimo ir 28 dienos, sistemos nuo labiausiai iki mažiausiai pakitusios išsidėsto taip: E0>G0>E2>G2>E4>G4. Labiausiai kito E0 sistema (73,34 proc., nuo 32,97±0,74 g. iki 57,15±0,32 g.), o mažiausiai G4 (15,85 proc., nuo 27,39±0,62 g. iki 31,73±0,66 g.). Galima stebėti, kad didėjant tikrųjų alavijų sulčių kiekiui sistemoje, jos tvirtumas kinta mažiau. Visos emulsinės sistemos pasižymi didesniu tvirtumu, nei geliai. Sistemų tvirtumo pokyčiai vaizduojami 6 paveiksle.
7 pav. Emulsinių ir gelinių sistemų lipnumo pokyčiai laiko atžvilgiu (n=3)
* – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs pagaminus;
** – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs pagaminus ir po 3 dienų;
*** – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs pagaminus, po 3 dienų ir po 14 dienų.
Statistiškai reikšmingi (p<0,05) lipnumo pokyčiai nustatyti G0, G4, E0, E4 sistemose. Visų sistemų lipnumas per laiką padidėjo. Pokyčius tarp pagaminimo ir 28 dienos išreiškus procentais, sistemos nuo
labiausiai iki mažiausiai pakitusios pasiskirsto taip: E0>G0>G2>E2>E4>G4. Ryškiausias pokytis stebėtas E0 sistemoje (76,15 proc., nuo 17,86±0,99 g. iki 31,46±1,18 g.), o mažiausias G4 (10,21 proc., nuo -15,48±0,47 g. iki -17,06±0,61 g.). Galima stebėti, kad didėjant tikrųjų alavijų sulčių kiekiui sistemoje, jos lipnumo reikšmė mažėja, taip pat stebimi mažesni pokyčiai bėgant laikui. Visų emulsinių sistemų lipnumas yra didesnis, nei gelių. Sistemų lipnumo pokyčiai vaizduojami 7 paveiksle.
8 pav. Emulsinių ir gelinių sistemų klampos indekso pokyčiai laiko atžvilgiu (n=3)
* – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs pagaminus;
** – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs pagaminus ir po 7 dienų;
*** – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs pagaminus, po 3 dienų, po 7 dienų ir po 14 dienų; Nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis visose tirtose sistemose nuo pagaminimo iki 28 dienų. Visų sistemų klampos indeksas bėgant laikui didėjo. Stebima, kad emulsinės sistemos pasižymi didesniu klampos indeksu, nei gelinės. Apskaičiuotas procentinis klampos indekso pokytis sistemose tarp pagaminimo ir 28 dienų, kuris išdėstytas nuo labiausiai pakitusios sistemos iki mažiausiai: E0>G0>E4>E2>G2>G4. Didžiausias procentinis šio parametro pokytis stebėtas E0 sistemoje (237,88 proc., nuo -71,6±1,14 g·s iki -241,92±1,53 g·s), o mažiausias G4 (71,48 proc., nuo -44,38±0,76 g·s
* * * * * * ** ** ** ** ** ** *** *** *** *** *** *** -300 -250 -200 -150 -100 -50 0
G0* G2* G4* E0* E2* E4*
iki -76,99±0,65 g·s). Vertinant statistiškai reikšmingus kitimus, galima stebėti, kad tikrųjų alavijų sultys lemia mažesnes klampos indekso reikšmes. Sistemose, didėjant tikrųjų alavijų sulčių kiekiui, stebimi mažesni klampos indekso pokyčiai. Visose sistemose stebimas ryškus klampos reikšmės padidėjimas, vykęs periodu tarp 14–tos ir 28–tos tyrimo dienos. Tirtų sistemų klampos indekso pokyčiai vaizduojami 8 paveiksle.
9 pav. Emulsinių ir gelinių sistemų konsistencijos pokyčiai laiko atžvilgiu (n=3)
* – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs po 3 ir po 28 dienų;
** – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs pagaminus, po 3 dienų, po 7 dienų ir po 14 dienų. Įvertinus konsistencijos kitimą nuo pagaminimo iki 28 dienų, visose sistemose stebimi statistiškai reikšmingi (p<0,05) pokyčiai, taip pat visų sistemų konsistencijos reikšmės per laiką padidėjo. Įvertinus procentiškai sistemų konsistencijos pokyčius tarp pagaminimo ir 28 dienos, sistemos nuo labiausiai iki mažiausiai pakitusios išsidėsto tokia eile: E0>G0>E2>G4>E4>G2. Labiausiai kito E0 sistema (125,37 proc., nuo 215,1±2,02 g·s iki 484,78±1,09 g·s), o mažiausiai G2 (51,9 proc., nuo 184,47±0,98 g·s iki 280,21±1,5 g·s). Visos emulsinės sistemos pasižymi didesnemis konsistencijos reikšmėmis, nei gelinės,
* * * * * * ** ** ** ** ** ** 0 100 200 300 400 500 600
G0* G2* G4* E0* E2* E4*
taip pat visose sistemose stebimas ryškus konsistensijos reikšmės padidėjimas, vykęs periodu tarp 14–tos ir 28–tos tyrimo dienos. Tirtų sistemų konsistencijos pokyčiai pavaizduoti 9 paveiksle.
3.2.4. Kinetinio stabilumo testas
Nustatant mėginių kinetinį stabilumą, jie 5 min. buvo veikiami 3000 aps./min išcentrine jėga, tuomet, vizualiai įvertinus fazių atsiskyrimą, tiriamos tik stabilios sistemos, kurios 5 min. veikiamos 10000 aps./min išcentrine jėga, siekiant sukelti didesnį fizikinį stresą. Pakartojamas vizualinis mėginių vertinimas, įvykus sinerezei, išmatuojamas atsiskyrusios fazės kiekis ir suskaičiuojama jo procentinė išraiška. Didėjanti atsiskyrusios fazės procentinė reikšmė reiškia didesnį sistemos nestabilumą. Tyrimas atliktas su šviežiai pagamintomis sistemomis, o, siekiant įvertinti laiko įtaką stabilumui, kinetinio stabilumo testas kartotas po 3, 7, 14 ir 28 dienų. Šio testo rezultatai pateikiami 3 lentelėje.
3 lentelė. Gelinių ir emulsinių sistemų stabilumo vertinimas taikant diferencinio centrifugavimo testą (n=3); – sinerezė neįvyko, + sinerezė įvyko
Pagaminus Po 3 d. Po 7 d. Po 14 d. Po 28 d. 3000 aps./ mi n 10000 aps./ mi n 3000 aps./ mi n 10000 aps./ mi n 3000 aps./ mi n 10000 aps./ mi n 3000 aps./ mi n 10000 aps./ mi n 3000 aps./ mi n 10 000 aps./ mi n G0 + + + + + + + + + + G2 + + + + + + + + + + G4 + + + + + + + + + + E0 + + + + + + - - - - E2 + + + + + - - - - - E4 + - - - - - - - - -
sudaryta iš lygių dalių vandens ir alavijų sulčių, tapo nestabili po 7 dienų, ją paveikus 10000 aps./min greičiu, atsiskyrusios fazės koncentracija – 7,53 proc. Emulsinės sistemos E0, kurios sudėtyje nėra tikrojo alavijo sulčių, aliejinės fazės (7,91 proc.) atsiskyrimas stebėtas po 14 dienų, ją paveikus 3000 aps./min greičiu. Stebima, kad emulsinių sistemų kinetinis stabilumas mažėja, didėjant tikrųjų alavijų sulčių koncentracijai. Tyrimo metu visos gelinės sistemos išliko stabilios. Emulsinės sistemos po sinerezės vaizduojamos 10 paveiksle, mėgintuvėlio viršuje galima stebėti hidrofobinės fazės sluoksnį. Gelinės sistemos po centrifugavimo vaizduojamos 11 paveiksle, jose nepasireiškia kinetinio nestabilumo požymiai.
10 paveikslas. Emulsinių sistemų sinerezė po kinetinio stabilumo testo; iš kairės į dešinę: E0, E2, E4
3.2.5 Šildymo – šaldymo ciklo testas
Šildymo–šaldymo testo metu buvo išsiaiškinta temperatūros įtaka sistemų stabilumui. Švieži mėgiai 24 valandas laikyti šaldiklyje, tuomet atšildomi iki kambario temperatūros ir centrifuguojami 3000 aps./min greičiu. Vizualiai įvertinus sistemų stabilumą, su stabiliais mėginiais kartojamas papildomas šildymo– šaldymo ciklas. Tyrimo rezultatai pateikiami 4 lentelėje. Po pirmojo ciklo nestabili tapo emulsinė sistema E4, kurios beveik visą hidrofilinę fazę sudaro tikrųjų alavijų sultys. Po antrojo ciklo nestabili tapo emulsinė sistema E2, o po trečiojo – E0. Didėjant tikrųjų alavijų sulčių koncentracijai, emulsinių sistemų stabilumas mažėja. Gelinės sistemos išliko stabilios po penkių šildymo–šaldymo ciklų.
4 lentelė. Gelinių ir emulsinių sistemų stabilumo vertinimas taikant šildymo–šaldymo testą (n=3); – sinerezė neįvyko, + sinerezė įvyko
Mėginio nr.
Šildymo – Šaldymo ciklai
1 2 3 4 5 G0 + + + + + G2 + + + + + G4 + + + + + E0 + + - - - E2 + + - - - E4 - - - - -
3.3. Emulsinių sistemų mikrostruktūros nustatymas
12 pav. Emulsinių pagrindų dalelių ilgio pokyčiai laiko atžvilgiu (n=100)
* – statistiškai reikšmingas (p<0,05) pokytis vs pagaminus ir po 7 dienų.
Didžiausias dalelių ilgio pokytis per 28 dienas stebėtas E4 emulsijoje, kuris, lyginant su šviežiai pagaminta emulsija, padidėjo 20,5 proc. (nuo 15,71±13,11 μm iki 18,93±16,55 μm), taip pat ši sistema pasižymi didžiausiu dalelių ilgiu. E0 sistema per laiką kito mažiausiai – 13,06 proc. (nuo 12,63±10,24 μm iki 14,28±12,02 μm). Galima stebėti, kad visos sistemos pasižymi stipriai įvairuojančiu lašelių ilgiu, tai yra nestabilumo požymis. Iš visų tirtų mėginių, sistema E2, kurios hidrofilinė dalis sudaryta iš lygių dalių vandens ir tikrųjų alavijų sulčių pasižymi palankiausiomis savybėmis, kadangi joje stebimos mažiausios dalelės ir jų ilgiai įvairuoja ne taip drastiškai.
* * * 0 5 10 15 20 25 30 35 40
E0* E2* E4*
4. IŠVADOS
1. Atlikus sistemų pH reikšmės tyrimą, nustatyta, kad per 28 dienas visų tirtų sistemų pH reikšmės sumažėjo. Stebima, kad didėjant tikrųjų alavijų sulčių kiekiui sistemoje, jos pH reikšmė mažėja (p<0,05). Atliekant viskozimetrinį tyrimą, nustatyta, kad visų sistemų klampa per laiką didėja. Emulsinės sistemos pasižymi didesne klampa, nei geliai. Didžiausias klampos pokytis per laiką stebimas sistemose be tikrųjų alavijų sulčių, tačiau tikrųjų alavijų sulčių įtaka klampos reikšmei nenustatyta.
2. Tekstūros analizės metu nustatyta, kad sistemos su tikrųjų alavijų sultimis pasižymi mažesne deformacijos jėga, todėl jos lemia didesnį sistemos minkštumą (p<0,05). Tikrųjų alavijų sulčių įtaka sistemos šlyties reikšmei nenustatyta. Per 28 dienas, visų sistemų šlytis, tvirtumas, lipnumas, klampos indeksas, konsistencijos reikšmės mažėjo, taip pat visos emulsijos pasižymėjo didesnėmis matuotų tekstūros parametrų reikšmėmis, nei geliai. Didėjant tikrųjų alavijų sulčių koncentracijai, mažėja sistemų klampos indekso, tvirtumo, deformacijos jėgos, konsistencijos reikšmės ir jų pokytis laiko atžvilgiu.
3. Atlikus fizikinio stabilumo testus, nustatyta, kad visi geliai išliko stabilūs tyrimo metu, o didėjant tikrųjų alavijų sulčių kiekiui emulsinėje sistemoje, jos kinetinis stabilumas mažėja.
5. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
1. Siekiant suvienodinti pH reikšmės matavimo sąlygas, naudoti vienodos reikšmės pH vandenį
sistemų gamybai ir atliekant matavimus.
2. Naudojant EmulsiGel Eco® emulgatorių/gelifikartorių, sausą medžiagą sumaišyti su gliceroliu
iki baltumo, tuomet, užpylus hidrofilinę fazę, leisti išbrinkti. Tai pagerins sistemos formavimą, homogeniškumą.
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Maan AA, Nazir A, Khan MKI, Ahmad T, Zia R, Murid M, et al. The therapeutic properties and applications of Aloe vera: A review. Journal of Herbal Medicine. 2018.
2. Udgire MS, Pathade GR. Antibacerial Activity of Aloe vera Against Skin Pathogens. Am J Ethnomedicine. 2014;
3. Lawrence R, Tripathi P, Jeyakumar E. Isolation, purification and evaluation of antibacterial agents from Aloe Vera. Brazilian J Microbiol. 2009;
4. Akhtar N, Khan BA, Khan MS, Mahmood T, Khan HMS, Iqbal M, et al. Formulation development and moiturising effects of a topical cream of Aloe vera extract. World Acad Sci Eng Technol. 2011; 5. Pandey A, Singh S. Aloe Vera: A Systematic Review of its Industrial and Ethno-Medicinal Efficacy.
Int J Pharm Res Allied Sci. 2016;
6. Bhuvana K., Hema N., Rajesh T. Review on aloe vera. Int J Adv Res. 2014;
7. Hamman JH. Composition and applications of Aloe vera leaf gel. Molecules. 2008. 8. Biologic Effects Of Aloe Vera Gel. Internet J Microbiol. 2012;
9. Kwiecien S, Jasnos K, Magierowski M, Sliwowski Z, Pajdo R, Brzozowski B, et al. Lipid peroxidation, reactive oxygen species and antioxidative factors in the pathogenesis of gastric mucosal lesions and mechanism of protection against oxidative stress - induced gastric injury. Journal of Physiology and Pharmacology. 2014.
10. Hougeir FG, Kircik L. A review of delivery systems in cosmetics. Dermatologic Therapy. 2012. 11. Ernst E. Adverse effects of herbal drugs in dermatology. Br J Dermatol. 2000;143: 923-9.
12. Ng KW, Lau WM. Skin deep: The basics of human skin structure and drug penetration. In: Percutaneous Penetration Enhancers Chemical Methods in Penetration Enhancement: Drug Manipulation Strategies and Vehicle Effects. 2015.
14. Allen L V., Popovich NG, Ansel HC. Ansel’s pharmaceutical dosage forms and drug delivery systems: Ninth edition. Ansel’s Pharmaceutical Dosage Forms and Drug Delivery Systems: Ninth Edition. 2012.
15. Wertz PW. Lipids and the Permeability and Antimicrobial Barriers of the Skin. J Lipids. 2018; 16. Jankowski A, Dyja R, Sarecka-Hujar B. Dermal and transdermal delivery of active substances from
semisolid bases. Indian Journal of Pharmaceutical Sciences. 2017.
17. Mitarotonda A. Rheology Essentials of Cosmetic and Food Emulsions. Appl Rheol. 2019;
18. Brunaugh AD, Smyth HDC, Williams III RO. Essential Pharmaceutics in the Flipped Classroom. In 2019.
19. Ruela ALM, Perissinato AG, Lino ME de S, Mudrik PS, Pereira GR. Evaluation of skin absorption of drugs from topical and transdermal formulations. Brazilian J Pharm Sci. 2016;
20. The International Pharmacopoeia/WHO. The International Pharmacopoeia, Seventh Edition. Int Pharmacopoeia, Seventh Ed. 2017;
21. Dash A, Singh S, Tolman J. Pharmaceutics: Basic Principles and Application to Pharmacy Practice. London: Academic Press; 2013. 392 p.
22. Rehman K, Zulfakar MH. Recent advances in gel technologies for topical and transdermal drug delivery. Drug Development and Industrial Pharmacy. 2014.
23. Kaur LP, Guleri TK. Topical Gel: A Recent Approach for Novel Drug Delivery. Asian J Biomed Pharm Sci. 2013;
24. Bhasha S. A. , Khalid S. A. , Duraivel S., Bhowmik D. SKKP. Recent trends in usage of polymers in the formulation of dermatological gels. Indian J Res Pharm Biotechnol [Internet]. 2013;1(2):161–8.
Available from:
http://citeseerx.ist.psu.edu/viewdoc/download?doi=10.1.1.407.3798&rep=rep1&type=pdf
25. Shokri J, Adibki K. Application of Cellulose and Cellulose Derivatives in Pharmaceutical Industries. In: Cellulose - Medical, Pharmaceutical and Electronic Applications. 2013.
27. Bhatia S, Bhatia S. Natural Polymers vs Synthetic Polymer. In: Natural Polymer Drug Delivery Systems. 2016.
28. Mogoşanu GD, Grumezescu AM. Natural and synthetic polymers for wounds and burns dressing. Int J Pharm. 2014;
29. Deng G, Tang C, Li F, Jiang H, Chen Y. Covalent cross-linked polymer gels with reversible sol-gel transition and self-healing properties. Macromolecules. 2010;
30. Miller R. Emulsifiers: Types and Uses. In: Encyclopedia of Food and Health. 2015.
31. Berton-Carabin CC, Ropers MH, Genot C. Lipid Oxidation in Oil-in-Water Emulsions: Involvement of the Interfacial Layer. Compr Rev Food Sci Food Saf. 2014;
32. Khan BA, Akhtar N, Khan HMS, Waseem K, Mahmood T, Rasul A, et al. Basics of pharmaceutical emulsions: A review. African Journal of Pharmacy and Pharmacology. 2011.
33. McClements DJ, Jafari SM. Improving emulsion formation, stability and performance using mixed emulsifiers: A review. Advances in Colloid and Interface Science. 2018.
34. V. Singh, M. K. Kataria, A. Bilandi VS. Recent advances in pharmaceutical emulsion technology. J Pharm Res. 2012;5(8):4250–8.
35. Aromantic. [Internetinė prieiga] https://www.aromantic.co.uk/home/products/thickening-agents/emulsigel-eco.aspx
36. Cos-ing. [Internetinė prieiga] https://ec.europa.eu/growth/sectors/cosmetics/cosing_en
37. Minjares-Fuentes R, Rodríguez-González VM, González-Laredo RF, Eim V, González-Centeno MR, Femenia A. Effect of different drying procedures on the bioactive polysaccharide acemannan from Aloe vera (Aloe barbadensis Miller). Carbohydr Polym. 2017;
38. Bergamante V, Ceschel GC, Marazzita S, Ronchi C, Fini A. Effect of vehicles on topical application of aloe vera and arnica montana components. Drug Deliv. 2007;
39. Viljoen JM, Cowley A, Du Preez J, Gerber M, Du Plessis J. Penetration enhancing effects of selected natural oils utilized in topical dosage forms. Drug Dev Ind Pharm. 2015;
41. Calixto LS, Infante VHP, Maia Campos PMBG. Design and Characterization of Topical Formulations: Correlations Between Instrumental and Sensorial Measurements. AAPS PharmSciTech. 2018;
42. Calixto G, Yoshii AC, Rocha E Silva H, Stringhetti Ferreira Cury B, Chorilli M. Polyacrylic acid polymers hydrogels intended to topical drug delivery: Preparation and characterization. Pharm Dev Technol. 2015;
43. Hurler J, Engesland A, Poorahmary Kermany B, Škalko-Basnet N. Improved texture analysis for hydrogel characterization: Gel cohesiveness, adhesiveness, and hardness. J Appl Polym Sci. 2012; 44. Şenyiit T, Tekmen I, Sönmez Ü, Santi P, Özer Ö. Deoxycholate hydrogels of
