GENETINIŲ VEIKSNIŲ ĮTAKA PIENINIŲ VEISLIŲ KARVIŲ SELEKCIONUOJAMIEMS POŽYMIAMS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ VEISIMO KATEDRA

ARTŪRAS DAMBRAUSKAS

GENETINIŲ VEIKSNIŲ ĮTAKA PIENINIŲ VEISLIŲ

KARVIŲ SELEKCIONUOJAMIEMS POŽYMIAMS

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovė:doc. dr. Renata Japertienė

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas “Genetinių veiksnių įtaka pieninių

veislių karvių selekcionuojamiems požymiams“

 Yra atliktas mano paties;

 Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

 Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą

 2014-05-02 Artūras Dambrauskas

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

2014-05-02 Artūras Dambrauskas

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

2014-05-02 Renata Japertien;

(data) (darbo vadovas vardas pavardė;) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

2014-05-02

(aprobacijos data) (katedros vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės/riaus parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynymo komisijos įvertinimas:

TURINYS

SANTRAUKA ... 4

SUMMARY ... 5

1. ĮVADAS ... 6

2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 7

2.1. Populiariausių pieninių galvijų veislių lietuvoje apibūdinimas ... 7

2.2. Įvairių veiksnių įtaka karvių produktyvumui ... 12

2.2.1. Genetiniai Veiksniai, turintys įtakos karvių produktyvumui ir SLS ... 12

2.2.2. Veiksniai, turintys įtakos pieno sudėčiai ir kokybei ... 15

2.3. Somatinių ląstelių skaičius karvių piene ... 17

2.4. Pieninių veislių karvių melžimo savybės ... 19

2.5. Pieninių veislių karvių reprodukcinės savybės ... 20

2. 5. 1. Karvių reprodukcinių savybių reikšmė... 20

2. 5. 2. Karvių amžius ir laktacijos trukmė ... 20

2. 5. 3. Karvių užtrūkimo laikotarpis ... 22

2. 5. 4. Telyčių amžius pirmo sėklinimo metu ... 23

2. 5. 5. Karvių amžius pirmo veršiavimosi metu ... 24

2.6. Pieninių veislių karvių produktyvumo, melžimo ir reprodukcinių sąvybių rodiklių tarpusavio ryšiai ... 25

3. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ... 28

4. TYRIMŲ REZULTATAI ... 30

4.1. Karvių produktyvumo, SLS, melžimo savybių ir reprodukcinių savybių rodiklių įvertinimas30 4.2. Skitrtingų veislių karvių produktyvumo,SLS, melžimo savybių ir reprodukcinių savybių rodiklių palyginimas. ... 31

4.2.1. Skirtingų veislių karvių produktyvumo ir SLS rodiklių įvertinimas ... 31

4.2.2. Skirtingų veislių karvių melžimo savybių rodiklių palyginimas ... 32

4.2.3. Skirtingų veislių karvių reprodukcinių savybių rodiklių palyginimas ... 35

4.3. Reproduktoriaus įtaka karvių produktyvumo, SLS, melžimo savybių ir reprodukcinių savybių rodikliams. ... 36

4.3.1. Skirtingų reproduktorių palikuonių produktyvumo ir SLS piene įvertinimas. ... 36

4.3.2. Skirtingų reproduktorių palikuonių melžimo savybių rodiklių įvertinimas ... 37

4.3.3. Skirtingų reproduktorių palikuonių reprodukcinių savybių rodiklių įvertinimas. ... 40

4.3.4. Vidutiniai skirtingų veislių reproduktorių dukterų produktyvumo ir SLS įvertinimas ... 41

4.3.5. Vidutiniai skirtingų veislių reproduktorių dukterų melžimo savybių įvertinimas ... 43

4.3.6. Vidutiniai skirtingų veislių reproduktorių dukterų reprodukcinių savybių įvertinimas .. 45

5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 48

6. IŠVADOS ... 51

7. LITERATŪRA ... 52

SANTRAUKA

Autorius: Artūras Dambrauskas.

Darbo vadovė: doc. dr. Renata Japertienė.

Darbo pavadinimas: Genetinių veiksnių įtaka pieninių veislių karvių selekcionuojamiems požymiams. Darbo apimtis ir struktūra: 55 lapai, 15 lentelių, 15 paveikslų, 60 literatūros šaltinių.

Darbo tikslas: Įvertinti genetinių veiksnių įtaką karvių produktyvumo, melžimo ir reprodukcinių savybių rodikliams pieninių galvijų ūkyje.

Tyrimo atlikimo vieta: Mokslinis – tiriamasis darbas buvo atliktas 2013-2014 m. Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos Akademijos Gyvūnų veisimo katedroje bei pieninių galvijų ūkyje.

Raktiniai žodžiai: karvė, veislė, produktyvumas, melžimo savybės, reprodukciniai rodikliai.

Tyrimo rezultatai: Iš viso buvo ištirtos 475 karvės, iš kurių iš kurių 29 Airšyrų, 12 Anglerų, 89

Holšteinų, 71 Lietuvos juodmargių, 240 Lietuvos žalujų, 19 Vokietijos juodmargių, 15 Žalmargių holšteinų veilės karvės. Tyrimo metu buvo nagrinėta karvių produktyvumo, karvių melžimo ir reprodukcinės savybės. Įvertinus tirtų karvių produktyvumą nustatyta, kad vidutinis tirtų karvių pieno kiekis per laktaciją 4974,78 kg, pieno riebumas - 4,69 proc., pieno baltymingumas – 3,53 proc., somatinių ląstelių skaičius piene – 567,52 tūkst./ml. Vidutinis melžimo greitis 1,80 kg/min., vidutinė melžimo trukmė – 4,98 min. Tirtos karvės sėklintos vidutiniškai 2,36 karto, neveršingumo periodas truko 150,19 dienų, vidutinė veršingumo trukmė 283,33 dienos, vidutinis pirmo sėklinimo amžius - 25,61 mėn. Įvertinus karvių veislės įtaką tirtiems rodikliams, didžiausias produktyvumas nustatytas Anglerų veislės karvių (5772,67 kg, P>0,05), mažiausias SLS buvo Žalmargių holšteinų veislės karvių piene (209,29 SLS tūkst./ml, P<0,005). Geriausios melžimo savybės buvo Holšteinų veislės karvių (melžimo greitis 1,98 kg/min., P>0,05, trukmė 4,85 min., P>0,05). Geriausiomis reprodukcinėmis savybėmis išsiskyrė Žalmargių holšteinų veislės karvės (sėklinta 1,15 kartų, P<0,001 neveršingumo periodas 83,67 d. P<0,001). Įvertinus skirtingų bulių dukterų įtaką tirtiems rodikliams, didžiausias produktyvumas nustatytas buliaus Statis dukterų (6096,95 kg, P<0,001), mažiausias SLS buvo buliaus Finish dukterų piene (197,15 SLS tūkst./ml., P<0,001). Geriausios melžimo savybės buvo buliaus Lado dukterų (melžimo greitis 1,91 kg/min., P>0,05 trukmė 4,25 min. P>0,001). Geriausiomis reprodukcinėmis savybėmis išsiskyrė buliaus Lado dukterys (sėklinta 2 kartų, P>0,05, neveršingumo laikotarpis 100,92 d., P<0,001). Įvertinus skirtingų veislių bulių dukterų įtaką tirtiems rodikliams, didžiausias produktyvumas nustatytas Airšyrų veislės buliaus dukterų (5675,75 kg, P>0,05), mažiausias SLS Švedijos juodmargių veislės buliaus dukterų piene (268,62 SLS tūkst./ml, P<0,05). Geriausios melžimo savybės buvo Holšteinų veislės bulių dukterų (melžimo greits 1,90 kg/min., P>0,05 trukmė 5,06 min P>0,05). Geriausiomis reprodukcinėmis savybėmis išsiskyrė Anglerų veislės buliaus dukterys (sėklinta 2,02 kartų P>0,05, neveršingumo periodas 119,67 d P>0,025).

SUMMARY

Author: Artūras Dambrauskas. Advisor: Doc. dr. Renata Japertienė.

Title of the work: Influence of Genetic factors on selection traits of the dairy cows.

Volume and structure of the final study: 55 pages, 15 tables, 15 pictures, 60 sources of literature. The aim of the work: To evaluate the influence of genetic factors on productivity, milkability and reproduction traits of dairy cattle.

Place of research: Scientific–research work was carried out in 2013-2014 years, Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Department of Animal Breeding and dairy cattle farm.

Keywords: cow, breed, production, milkability, reproduction traits. The Results of Survey:

The analysis was based on 475 dairy cows from different breeds, in which 29 Ayrshire, 12 Angler, 89 Holstein, 71 Lithuanian Black and White, 240 Lithuanian Red, 19 Germany Black and White, 15 White Holstein. During the study, some data have been analysed influence of the genetic factors on cows’ productivity, milkability and reproduction traits.

The evaluation of the productivity of cows showed that the average amount of milk cows during lactation 4974.78 kg, of milk fat - 4.69 percent milk protein - 3.53 percent. Somatic cell count in milk - 567.52 thousand/ml. The average of milking speed of 1.80 kg/min., the average of milking time - 4.98 min. Cows inseminated an average of 2.36 times, servis period lasted 150.19 days, the average of gestation period 283.33 days, the average age at the first insemination - 25.61 months. The statistical analysis of genetic factors showed, that the highest productivity was of Angler cows (5772.67 kg, P>0.05). The lowest SCC was in White Holstein cows’ milk (209.29 thousand/ml, P<0.005). The best milkability traits were of Holstein cows (milkikin speed 1.98 kg/min., P>0.05; time 4.85 min., P>0.05). The best reproduction traits was estimated of White Holstein cows (insemination 1.15 times, P<0.001, servis period 83.67 d. P<0.001). The evaluation of different bulls daughters studied parameters showed, that highest productivity was of bull Statis daughters (6096.95 kg, P<0.001), the lowest SCC was in bull Finish daughters milk (197.15 thousand/ml., P<0.001). The best milkability traits was of bull's Lado daughters (milking speed 1.91 kg/min., P>0.05, time 4.25 min P>0.001). The best reproduction traits was estimates of bull Lado daughters dukterys (insemination 2.00 times, P>0.05 servis period 100.92 d. P<0.001). The evaluation of influence of genetic factors of different bulls daughters showed, that the highest productivity (kg 5675.75 P>0.05), was of Ayrshire bulls daughters. The lowest SLS in milk was of Sweden Black and White bulls daughters (268.62 thousand/ml P<0.05). The best milkability traits was found of the Holstein bulls daughters (milkikin speed 1.90 kg/min., P>0.05 time 5.06 min P>0.05). The best reproduction traits was of Angler bulls daughters (insemination 2.02 times P>0.05, servis period 119.67 d P>0.025).

1. ĮVADAS

Pastaruoju metu Lietuvoje ir visame pasaulyje, stengiamasi gauti kuo daugiau geros kokybės pieno, o tai galima pasiekti tik auginant sveikas karves, šeriamas maistingais pašarais ir jas prižiūrint laikantis higienos reikalavimų (Japertienė, Japertas, 2011). Pieninių galvijų bandos pelningumą veikia bandos produktyvumas ir reprodukcija. Reprodukcinėms savybėms įtaką daro daugelis genetinių ir negenetinių veiksnių. Siekiant padidinti pieninių karvių produktyvumą, veislei gerinti naudojami buliai. Norint išvengti reprodukcijos sutrikimų, būtina parinkti tinkamą laiką karvių sėklinimui po veršiavimosi atsižvelgiant į karvės produktyvumą. (Petraškinė, Miceikienė, 2006).

Sėkmingos pieno ūkio raidos garantas – optimali bandos reprodukcija. Esminis šiuolaikinių veislių karvių bruožas – didelis produktyvumas. Produkcija su sveikata ir reprodukcija itin siejasi didelio produktyvumo karvių bandose. Didesnės produkcijos karvėms būdinga susilpnėjusi reprodukcinė funkcija. Tai silpnai išreikšti rujos požymiai ir ilgesnis atsigavimo laikotarpis po atvedimo (Gumauskas, Žilaitis, Rudejevienė, Sadzevičius, Michailovskytė, 2012).

Skirtingo produktyvumo bandose gali būti skirtingi reprodukcijos rodikliai. Didėjant primilžiui reprodukcijos rodikliai prastėja. Padidėjus karvės produktyvumui, žymiai pailgėja karvės poilsio periodas. Didėjant karvių produktyvumui, sėklinimo indeksas didėja, neveršingumo (servis) periodas ir laikotarpis tarp veršiavimųsi ilgėja, reprodukcijos rodikliai prastėja. Mažo produktyvumo karvių sėklinimo indeksas yra mažesnis, laikotarpis tarp veršiavimųsi ir neveršingumo periodas yra trumpesni už populiacijos vidurkį. Didėjant karvių produktyvumui, neveršingumo periodo ir laikotarpio tarp veršiavimųsi trukmė ilgėja, sėklinimo indeksas didėja. Todėl, parenkant pirmo sėklinimo po veršiavimosi laiką, būtina atsižvelgti į karvės produktyvumą. Siekiant išvengti papildomų išlaidų dėl pakartotinų sėklinimų, karves, iš kurių per 305 dienų laktaciją vidutiniškai primelžiama daugiau kaip 6 tonas pieno, sėklinti ne anksčiau nei per trečią rują (Petraškienė, Girskienė, 2009).

Karvių produktyvumas yra vienas svarbiausių selekcijos rodiklių. Jis priklauso nuo daugelio veiksnių. Vienas jų yra karvių melžimas. (Juozaitienė ir kt., 2010). Didėjant karvių bandų dydžiui ir ilgėjat melžimo laikui, atsirado poreikis įvertinti melžimo savybes (Rensing ir kt., 2005). Europos Sąjungoje ir kitose išsivysčiusiose pieninės galvijininkystės šalyse vykdoma karvių selekcija ir genetinis įvertinimas pagal melžimo savybes. Melžimo savybių rodikliai (melžimo trukmė, melžimo greitis, didžiausia pieno tekėjimo srovė) yra naudinga ir svarbi informacija, rodanti melžimo eigą. Didėjant melžimo greičiui, trumpėja melžimo trukmė, kas turi teigiamą poveikį pieno savikainai, tačiau didelis pieno atleidimo greitis yra susijęs su tešmens liga – mastitu

(Japertiene, Japertas, 2007). Didesnis karvių melžimo greitis reikalauja mažesnių darbo sąnaudų gaminant pieną.

Darbo tikslas: įvertinti genetinių veiksnių įtaką karvių produktyvumo, melžimo ir reprodukcinių savybių rodikliams pieninių galvijų ūkyje.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti karvių produktyvumą (pieno kiekį, pieno riebumą, pieno baltymingumą, somatinių ląstelių kiekį), melžimo (melžimo greičio, melžimo trukmės) ir reprodukcines savybes (sėklinimo kartus, neveršingumo periodą, veršingumo trukmę, I sėklinimo amžių).

2. Nustatyti genetinių veiksnių įtaką karvių produktyvumui. 3. Nustatyti genetinių veiksnių įtaką karvių melžimo savybėms.

4. Nustatyti genetinių veiksnių įtaką karvių reprodukcinėms savybėms.

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. Populiariausių pieninių galvijų veislių lietuvoje apibūdinimas

Lietuvos juodmargių galvijų veislė sukurta kryžminant vietinius galvijus iš pradžių su įvairių veislių, o vėliau su Olandijos juodmargiais, Ostfryzais bei Švedijos juodmargiais galvijais ir galiausiai veisiant mišrūnus tarpusavyje. Pavienių Olandijos juodmargių veislės galvijų Lietuvoje jau buvo XVI–XVII amžiuje. 1901 m. įsteigtas komitetas Olandijos juodmargiams galvijams veisti pradėjo registruoti šios veislės galvijus į kilmės knygą. Komitetas organizavo galvijų parodas bei vertinimą. Kauno gubernijoje 1909 m. buvo įsteigtas pirmasis karvių produktyvumo kontrolės ratelis, o 1911 m. Kauno žemės ūkio draugija pradėjo pirkti veislinius bulius kergimo punktams (Miceikienė, 2007). Po II Pasaulinio karo buvo įvežami daugiausia Ostfryzų ir Švedijos juodmargių veislės galvijai. Nuo 1930 m. Olandijos juodmargių kilmės mišrūnai buvo masiškai veisiami tarpusavyje. Buvo suformuotas olandizuotas Lietuvos juodmargių tipas, kurio gyvuliai panašesni į pieninius – mėsinius galvijus, greitai bręsta, pasižymi geresnėmis produktyvumo ir mėsinėmis savybėmis. (Saikevičius, Juozaitienė, 2004, Miceikienė, 2007). 1958 m. Lietuvoje buvo sukurta vieninga gyvulių veislininkystės darbo sistema, sudariusi palankias sąlygas masiniam galvijų gerinimui. Selekcinio darbo efektyvumui didinti buvo parengti ilgalaikiai veislininkystės darbo planai atskiriems ūkiams ir veislei. Karvės ir telyčios pradėtos sėklinti skystame azote užšaldyta bulių sperma. Nuo 1964 m. Lietuvoje buvo pradėta kontroliuoti visų visuomeninių ūkių karvių produktyvumą. Visos šios priemonės padėjo susiformuoti Lietuvos juodmargių produktyvumui bei veislinėms savybėms. (Saikevičius, Juozaitienė, 2004). Lietuvos juodmargių formavimuisi didelę reikšmę turėjo gyvulių produktyvumo kontrolė, jų atranka pagal pieningumą ir pieno riebumą, pagal

eksterjerą ir masę, įrašymas į kilmės knygas, gyvulių konkursai ir parodos. (http://www.zum.lt/agroweb/galvjuodmargiai. htm.).

Lietuvos žalųjų galvijų veislė buvo kuriama ir tobulinama daugiau nei šimtą metų. Ji sukurta, vietinius galvijus kryžminant su kultūrinių veislių buliais, daugiausia Danijos žalaisiais, kurie ir turėjo lemiamos reikšmės Lietuvos žalųjų galvijų veislės sukūrimui ir gerinimui. Ketvirto dešimtmečio pabaigoje veislė buvo baigiama kurti ir tobulinama naudojant geriausių užsieninių veislių genetinį potencialą. Net Lietuvos žaluosius galvijus 1951 metais pripažinus savarankiška veisle, nuo 1956 metų Lietuvos žalosioms gerinti įvairiais selekcijos etapais buvo naudotos veislės su skirtingomis biologinėmis ir ūkinėmis savybėmis (Petrakova, Kerzienė, Razmaitė, 2011). Lietuvos žalųjų veislės formavimui naudojami ir Anglerai, Švicai, Latvijos dvylieji, Švedijos žalmargiai ir Simentaliai. Didžiausią įtaką Lietuvos žalųjų galvijų veislei turėjo Danijos žalieji galvijai. 1924 m. buvo įkurta Lietuvos žalųjų galvijų draugija, pradėtos pildyti kilmės knygos. 1941 m. buvo įsteigti pirmieji Lietuvos žalųjų galvijų veislininkystės ūkiai, pradėtas galvijų bonitavimas ir atkurti kooperatiniai bei valstybiniai kergimo punktai. Lietuvos žalieji galvijai yra pieninio tipo: jų galva nedidelė, sausa, kaklas - ilgas, neplatus, mažai raumeningas, be pagurklio, liemuo ilgas, gilus, krūtinė - ilga, gili, didelės apimties. Kojos vidutinio ilgumo, stovėsena taisyklinga, galvijų oda - plona, elastinga, tešmuo – vidutinio didumo, gilus, nenukaręs, speniai cilindriški, rečiau – kūgiški (Banys, 1990). Pagal pateiktus VIC duomenis Lietuvos žalieji galvijai yra pieninio tipo: jų galva nedidelė, sausa, kaklas – ilgas, neplatus, mažai raumeningas, be pagurklio, liemuo ilgas, gilus, krūtinė – ilga, gili, didelės apimties. Kojos vidutinio ilgumo, stovėsena taisyklinga, galvijų oda – plona, elastinga, tešmuo – vidutinio didumo, gilus, nenukaręs, speniai cilindriški, rečiau – kūgiški. Lietuvos žalųjų veislės galvijai gali būti įvairaus atspalvio žalos spalvos. Suaugusios karvės sveria 520–550 kg, buliai 830–900 kg. Tik atvesti veršeliai sveria 34 kg. Karvių aukštis ties ketera 128– 129 cm, krūtinės gylis 69–70 cm, plotis – 46 cm, apimtis 194 cm, klubų plotis 51–52 cm, įstrižas liemens ilgis 156 cm. Pasižymi ir geromis mėsinėmis savybėmis, nors senojo tipo žalos karvės buvo išvestos pienui. Gausiai šeriami 18 mėnesių buliukai užauga iki 420–450 kg, o kai kurie galvijai net 500 kg svorio. Iš gerai šeriamų ir prižiūrimų karvių per metus primelžiama 4500–5500 kg, 3,85 proc. riebumo, 3,5 proc. baltymingumo pieno (http://www.vic.lt/failai/16.lietuvos _zalieji.pdf), o 2012-2013 kontrolės metais Lietuvos žalųjų veislės karvių skaičius buvo 29953 (žr. 1 lentelė).

1 lentelė. Lietuvos žalųjų veislės karvių skaičius, vidutinis produktyvumas ir vidutinis amžius laktacijomis

Vidutinis

karvių skaičius Amžius laktacijomis Pieno kg

Pieno riebalų Pieno baltymų

Proc. Kg Proc. Kg

29953 2,8 6670 4,44 296 3,41 228

Holšteinai - tai viena labiausiai paplitusių visame pasaulyje pieninio tipo galvijų veislė. Šios veislės susiformavimui didelės įtakos turėjo Olandijos juodmargiai. Tai didžiausio pieno produktyvumo galvijai. 1964 m. JAV Žalmargių pieno galvijų asociacija pradėjo jų registracijos procedūrą. Naudojant naujas dirbtinio apsėklinimo ir embrionų transplantacijos technologijas, XIX a. pabaigoje susiformavo nauja galvijų veislė, pavadinta holšteino fryzais. Europos šiaurinėje dalyje šie galvijai buvo auginami pienui gauti, o pietinėje – mėsai gaminti. Į Lietuvą pirmieji holšteinų buliai buvo įvežti 1972–1979 m. Lietuvoje šie galvijai naudojami Lietuvos juodmargių galvijų produktyvumui gerinti (http://www.vic.lt/uploads/file/Zalmargiai_holsteinai.pdf). Tai stambiausia ir produktyviausia pieninių galvijų veislė pasaulyje: karvės vidutiniškai sveria 680 – 800kg, buliai – 1000 – 1200 kg. Holšteinai, palyginus su savo pirmtakais Olandijos juodmargiais, yra kampuotesnių kūno formų, stambaus tvirto skeleto, turi platėjantį užpakalį, ilgų kojų. Tešmuo plačiau pritvirtintas prie papilvės, aukščiau pakeltas ir retai būna nukaręs. 1995 m. buvo įkurta Holšteinų galvijų augintojų ir gerintojų asociacija (HGAGA), kuri 2003 m. išplėtė savo veiklą ir pasivadino Lietuvos galvijų veisėjų asociacija. Ji vykdo Holšteinų ir holšteinizuotų galvijų veislininkystės programą ir veda šių galvijų kilmės knygą. Iš Holšteinų karvių 2005 – 2006 m. vidutiniškai primelžta 6926 kg 4,25 proc. riebumo ir 3,36 proc. baltymingumo pieno. Lietuvoje 2007 m. birželio 1 d Holšteinų veislės galvijų buvo 7427 (http://www.vic.lt/uploads/file/16_ holsteinai.pdf), o 2012-2013 kontrolės metais – Holšteinų karvių skaičius buvo 4443 (žr. 2 lentelė).

2 lentelė. Holšteinų veislės karvių skaičius, vidutinis produktyvumas ir vidutinis amžius laktacijomis

Vidutinis karvių

skaičius laktacijomis Amžius Pieno kg

Pieno riebalų Pieno baltymų

Proc. Kg Proc. Kg

4443 2,3 7683 4,24 326 3,35 257

(Apyskaita Nr. 76, 2014.)

Airšyrų veislės galvijai. Tai pieninių galvijų veislė susiformavusi apie 1800 m. pietvakarių Škotijos Air‘o grafystėje. Šios veislės galvijai yra žalmargi. Veislės spalvai nekeliami jokie reikalavimai, todėl spalva įvairuoja. Nuo žalai rudos iki beveik visiškai baltos. Ilgą laiką ypatingu veislės požymiu ir pasididžiavimu buvo laikomi įspūdingai ilgi, aukštai iškelti ragai, tačiau dabar gimė veršeliai dažniausiai yra nuraginami. Airšyrai – vidutinio stambumo; suaugusių karvių svoris svyruoja apie 540 kg. Airšyrai apibūdinami kaip ištvermingi, gerai prisitaikantys prie įvairių laikymo sistemų galvijai. Jų karvių tešmenys – puikios formos. Laikant šias karves, paprastai nekyla problemų dėl jų kojų ir nagų. Veislė garsėja aukštu pieningumu, vidutiniu pieno riebumu, mažu somatinių ląstelių kiekiu piene, sugebėjimu žolinius pašarus efektyviai konvertuoti į pieną. Vertingais požymiais laikomi lengvas airšyrų karvių veršiavimasis, veršelių gyvybingumas ir geras augimas bei karvių ilgaamžiškumas. Į Lietuvą airšyrai buvo įvežti 1984 m. juos, kaip vieną

geriausių pieninių galvijų veislę, plačiai naudojo ir naudoja kitų žalųjų ir žalmargių veislių gerinimui. Lietuvoje Švedijos žalmargių ir Lietuvos žalųjų gerinimui naudojami Kanados airšyrai, kurie iš kitų airšyrų išsiskiria ypač geru eksterjeru. Vidutiniškai iš airšyrų karvės buvo primelžta po 6500 kg, 4,66 proc. riebumo ir 3,44 proc. baltymingumo pieno. (Jukna, Andrus ir kt., 1994). 2012-2013 kontrolės metais – Airšyrų veislės karvių skaičius buvo 1545 (žr. 3 lentelė).

3 lentelė. Airšyrų veislės karvių skaičius, vidutinis produktyvumas ir vidutinis amžius laktacijomis

Vidutinis

karvių skaičius laktacijomis Amžius Pieno kg

Pieno riebalų Pieno baltymų

Proc. Kg Proc. Kg

1545 2,5 7542 4,16 314 3,43 259

(Apyskaita Nr. 76, 2014.)

Anglerai – labai sena pieno tipo galvijų veislė, susiformavusi Vokietijos Šlezvigo Holšteino žemės pusiasalyje, ties pasieniu su Danija. Rašytiniuose šaltiniuose veislė pirmą kartą buvo paminėta 1600 m., o planingas veislės veisimas pradėtas nuo 1830 m. Anglerų veislė labiausiai žinoma dėl aukštesnio negu kitų veislių pieno riebumo. Šios veislės galvijai - tamsiai žalos spalvos, nestambūs. Jie smulkesni už Danijos žaluosius, nors ir buvo gerinami Danijos žalaisiais galvijais. Karvių aukštis - 129 cm, o bulių – 143 cm. Anglerai charakterizuojami, kaip galvijai, efektyviai pašarus paverčiantys pienu. Jų pienas ne tik riebus, bet ir turi daug sausųjų medžiagų. Anglerų karvės veršiuojasi lengvai, o atvestų veršelių netekimas – žemas. Į Lietuvą anglerai buvo atvežti 1981 m. 2006 m. Lietuvoje buvo 367 anglerų veislės karvės. Vidutiniškai iš anglerų karvės buvo primelžta po 6085 kg. 4,76proc. riebumo ir 3,64 proc. baltymingumo pieno (http://www.vic.lt/uploads/file/16_anglerai.pdf), o 2012-2013 kontrolės metais – Anglerų veislės karvių skaičius buvo 446 (žr. 4 lentelė).

4 lentelė. Anglerų veislės karvių skaičius, vidutinis produktyvumas ir vidutinis amžius laktacijomis

Vidutinis

karvių skaičius Amžius laktacijomis Pieno kg

Pieno riebalų Pieno baltymų

Proc. Kg Proc. Kg

446 2,3 6877 4,56 313 3,53 243

(Apyskaita Nr. 76, 2014.)

Britanijos fryzai. Tai vyraujanti Anglijoje galvijų veislė, sudaranti 84 proc. pieninių galvijų. Ji pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje, kai iš Olandijos buvo pradėta importuoti daug juodmargių galvijų. 1909 m. buvo įsteigta Anglijos fryzų veisimo draugija ir išleista kilmės knyga. Tai viena iš labiausiai tinkančių pramoninei pieno gamybos technologijai veislių, sunaudojanti palyginti nedaug pašarų. Karvės – ilgaamžės, veršingos visą gyvenimą. Iš Olandijos juodmargių Anglijos fryzai paveldėjo didelį pieningumą, pieno riebumą ir gerą liemens formą. Kryžminant Britanijos fryzus su Pietų Afrikos juodmargiais, pagerėjo jų eksterjeras ir padidėjo produktyvumas. Intensyviai naudojami Kanados holšteinai pagerino Anglijos fryzų tešmens formą ir labai padidino

pieningumą. 1978 - 1979 m. Lietuvos veislininkystės įmonės gavo 11 Anglijos fryzų veislės bulių, o gyvulininkystės instituto Baisogalos eksperimentinis ūkis – 109 telyčias. Vidutinis šios veislės karvių produktyvumas 2005 - 2006 m. buvo 5885 kg 4,10 proc. riebumo ir 3,29 proc. baltymingumo pieno. 2007 m. birželio 1 d. duomenimis Lietuvoje buvo užregistruoti 218 Britanijos fryzų veislės galvijų (http://www.vic.lt/uploads/file/16_Britanijos_fryzai_1.pdf). 2012-2013 kontrolės metais – Anglerų veislės karvių skaičius buvo 102 (žr. 5 lentelė).

5 lentelė. Anglerų veislės karvių skaičius, vidutinis produktyvumas ir vidutinis amžius laktacijomis

Vidutinis karvių skaičius

Amžius

laktacijomis Pieno kg

Pieno riebalų Pieno baltymų

Proc. Kg Proc. Kg

102 2,7 6412 4,18 268 3,22 207

(Apyskaita Nr. 76, 2014.)

Džersių veislės galvijai išvesti Didžiojoje Britanijoje, Džersio saloje. Džersiai yra viena seniausių ir populiariausių pieno tipo veislių. Veislė žinoma Anglijoje nuo 1771 metų, ji buvo vertinama pieno ir sviesto gamyboje. Grynuoju veisimu džersių veislės galvijai veisiami jau šešis šimtus metų. Džersių veislės galvijai pasižymi pieniniams galvijams tipingu eksterjeru. Džersiai linkę mažiau sirgti negu kitų pieninių veislių galvijai. Į Lietuvą šios veislės galvijai buvo įvežti 1965 m., tačiau išnyko. Pakartotinai įvežti 2005–2006 m. Lietuvoje buvo 49 džersių veislės karvės. Kadangi galvijai puikiai prisitaikę prie klimato ir geografinių sąlygų, džersių galvijų bandos aptinkamos nuo Danijos iki Australijos ir Naujosios Zelandijos, nuo Kanados iki Pietų Amerikos, nuo Pietų Afrikos iki Japonijos. Džersių veislės galvijų kodas yra 41. Džersių veislės galvijams būdinga šviesiai rusva spalva, nors spalva gali įvairuoti nuo beveik pilkšvos iki pilkai ar rudai juodos. Tiek buliai, tiek karvės klubų srityje, apie galvą ir pečius turi tamsesnį plaukų atspalvį. Nors karvės gana smulkios, jos lengvai veršiuojasi ir gali būti kryžminamos su stambesnių mėsinių veislių buliais. Džersių veislės buliai yra neaukšti palyginus su kitais pieno tipo veislės buliais, tačiau jų raumeningumas yra gana išreikštas. Karvių svoris 360–550 kg, bulių 540–820 kg, bet tinkamiausi yra vidutinio svorio galvijai. Karvės, sveriančios apie 400 kg, produkuoja daugiau pieno negu kitų veislių tokio pat svorio karvės. Danų tyrimo duomenimis, vidutiniškai iš džersių karvės buvo primelžta po 6126 kg 5,98 proc. riebumo pieno esant 4,08 proc. pieno baltymų (http://www.vic.lt/uploads/file/Dzersiai.pdf). 2012-2013 kontrolės metais – Anglerų veislės karvių skaičius buvo 79 (žr. 6 lentelė).

6 lentelė. Anglerų veislės karvių skaičius, vidutinis produktyvumas ir vidutinis amžius laktacijomis

Vidutinis

karvių skaičius Amžius laktacijomis Pieno kg

Pieno riebalų Pieno baltymų

Proc. Kg Proc. Kg

79 2,6 5744 5,62 323 3,83 220

2.2. Įvairių veiksnių įtaka karvių produktyvumui

2.2.1. Genetiniai Veiksniai, turintys įtakos karvių produktyvumui ir SLS

Pieninių galvijų veislininkystės efektyvumą lemia genetiniai ir negenetiniai veiksniai. Karvių pieningumui ir somatinių ląstelių skaičiaus kiekiui piene turi įtakos įvairūs veiksniai (žr. 7 lentelę). Moksliniais tyrimais nustatyta, kad lemiantys genetiniai veiksniai yra veislė, linija, tėvas, motina. (Raštutytė, 2010).

7 lentelė. Genetinių veiksnių įtaka karvių produktyvumui ir pieno sudėčiai proc.

Požymiai Veislė Linija Tėvas Motina

Pieno kiekis 4,72 8,29 22,75 26,34

Riebalų kiekis, kg 2,93 7,98 30,69 23,17

Pieno riebumas, proc. 0,24 0,97 4,99 1,63

Baltymų kiekis, kg 4,40 9,21 24,41 30,20

Pieno baltymingumas, proc. 014 3,61 11,97 13,59

Iš 7 lentelėje pateiktų karvių produktyvumo požymių paveldimumo duomenų matyti, kad veislė turi nedaug įtakos 0,14–4,72 proc. Daugiausiai įtakos Lietuvoje veisiamų pieninių galvijų produktyvumo požymiams turi tėvas ir motina – iki 30,2 proc. Norint pagerinti karvių produktyviąsias savybes, selekcija turėtų būti atliekama pagal kruopščiai parengtas bandų selekcijos programas ir porų parinkimo planus, naudojant karvėms sėklinti tik geriausios veislinės vertės bulius. (Gaidžiūnienė, Meškauskienė; 2007; Raštutytė, 2010).

Didžiausią įtaka karvių produktyvumui turi motina ir tėvas. Taip pat moksliniais tyrimais nustatyta, kad karvės tešmens atsparumas mastitui yra apie 15–19 procentų paveldimas ir priklauso nuo veislės, šeimos, buliaus. 5 proc. bulių, turinčių aukščiausią genetinį atsparumą mastitui, dukterų sergamumas 10–15 proc. mažesnis negu dukterų 10–ies proc. bulių, kurie turėjo mažiausius genetinius rodiklius. Tokie skirtumai palikuonių grupėse rodo galimybę padidinti atsparumą mastitui ar bent sulėtinti jautrumo tempą. Genetiniai veiksniai siejami ir su tuo, kad skiriasi kai kurių karvių leukocitų (somatinių ląstelių) savybės, nuo kurių priklauso greitesnis mikroorganizmų sunaikinimas. (Gaidžiūnienė, Meškauskienė, 2007; Raštutytė, 2010).

Labai svarbus veiksnys yra genetinio potencialo gerinimas. Šio tikslo siekiama karves sėklinant tik aukštos genetinės vertės bulių sperma. Literatūriniai šaltiniai ir moksliniai tyrimai rodo, kad galvijų populiacijai tobulinti didžiausios įtakos turi bulių tėvai ir mažesnę – bulių motinos. Taigi karvių bandų selekcijos sėkmę lemia intensyvus bulių gerintojų panaudojimas. Parinkus bulių, gebantį pagerinti kūno tvirtumą, galūnes ir tešmens savybes, prailginamas produktyvusis karvės amžius. Galvijų veislininkystėje moksliniais tyrimais nustatyta, kad karvės tešmens rezistentiškumo procentas yra paveldimas iš tėvinės pusės. Bulius turi įtakos ne tik dukterų

produktyvumui – pieno, pieno riebalų ir pieno baltymų kiekiui, bet ir pieno baltymų sudėčiai. Tyrimais nustatyta, kad pieno baltymas kazeinas paveldimas iš ,,tėvinės pusės“ (Gaidžiūnienė, Meškauskienė; 2003; Raštutytė, 2010).

Bandoms reikia parinkti bulius, gerinančius karvių pieningumą ir pieno sudėtį bei atitinkamus kūno sandaros – eksterjero požymius, sąlygojančius produktyviųjų savybių gerėjimą, ilgaamžiškumą, tešmens rezistentiškumą mastitams. (Raštutytė, 2010).

Sėklinimo centrų nupirkti buliukai yra vertinami pagal apvaisinimo galią ir palikuonių kokybę. Jų genetinių savybių įvertinimui ir veislinės vertės nustatymui sukaupiama ne mažiau kaip 800–1000 dozių spermos. Kiekvienas bulius tikrinamas ne mažiau kaip 5–6 ūkiuose. Tikrinamųjų bulių sperma sėklinimo pirmaveršės ir antraveršės karvės, taip pat gali būti sėklinamos ir vyresnės karvės bei telyčios. Registruojami apsiveršiavusių dukterų duomenys: karvės numeris, bandos kodas, gimimo, sėklinimo, apsiveršiavimo datos, veršiavimosi lengvumas bei visi produktyvumo duomenys per pirmą ir tolesnes laktacijas, gauti kontroliuojant pagal galvijų produktyvumo kontrolės vykdoma tvarka. Tikrinamųjų bulių dukterų eksterjeras vertinamas 2–5 laktacijos mėnesiais linijiniu metodu atitinkamos populiacijos karvių eksterjero vertintojo, kuris gautus duomenis pateikia atitinkamai asociacijai. Bulių tikrinimas pagal palikuonių genetines savybes atliekamas tik kontroliuojamose bandose. Jų savininkai gali būti materialiai skatinami už dalyvavimą šalies bulių vertinimo programoje ir tikrinamojo buliaus dukterų išsaugojimą iki laktacijos pabaigos. (Bendikas, Gaižiūnienė ir kt.,1998).

Tikrinamieji buliai vertinami pagal dukterų pieningumą, pieno riebumą, pieno baltymingumą, eksterjerą. Artimiausiu metu, remiantis ES ir kitų pasaulio šalių patirtimi, bulių veislinės vertės nustatymą nutarta papildyti naujais rodikliais: SLS piene, ilgaamžiškumo bei dukterų veršiavimosi lengvumo indeksu. Bulių veislinei vertei nustatyti taikomas genetinio vertinimo BLUP metodas. Tikrinamųjų bulių dukterų kilmę bandos savininkas patikslina imuniniu arba DNR metodais. Gauti bulių veislin s vertės rezultatai skelbiami, kai bulius turi 25 ir daugiau dukterų, nurodant įmonę, kurioje bulius buvo pirktas, ūkių, kuriuose bulius vertintas, skaičių, vertinamų dukterų skaičių ir selekcinį indeksą bei patikrinimo koeficientą. Skelbiant įvertinimo duomenis, nurodoma įvertinimo data. Galutiniai veislinių bulių vertinimo komisijos patikrinti duomenys pateikiami ŽŪIKVC interneto tinklapyje. Sėklinimo centrai kasmet parengia ir išleidžia įvertintų ir rekomenduojamų sėklinti karves ir telyčias bulių katalogus. Jau įvertinti buliai pakartotinai vertinami iki tol, kol yra nors vienas vertinimui tinkamas palikuonis. (Pakėnas, 1993).

Įvairios šalys vykdo galvijų selekciją ne tik produktyvumo ar eksterjero gerinimo, bet ir sveikatingumo kryptimi. O vienu iš galvijų sveikatingumo rodiklių ir yra SLS indeksas. Jis nusako prognozuojamą galvijų somatinių ląstelių skaičių piene bei jų atsparumą mastitui. (http://www.litgenas .lt/page.php?sk=8&id=. Prieiga per internetą 2014 03 01).

Somatinių ląstelių skaičiaus piene kiekis yra svarbus karvių pieno kokybės ir tešmens sveikumo rodiklis. Nustatyta, kad SLS yra paveldimas. Jo paveldimumas priklauso nuo laktacijos skaičiaus, t.y. trečioje laktacijoje SLS paveldimumo koeficientas yra aukštesnis nei pirmoje laktacijoje. Vidutiniškai SLS koeficientas siekia 0,12, o Vokietijos specialistai teigia, kad SLS paveldimumo koeficientas vidutiniškai siekia net 0,17. Toks pakankamai aukštas paveldimumo koeficientas rodo, kad sėklinant karves ar telyčias buliais, turinčiais aukštą SLS įvertinimą, gimusios dukterys pasižymės žemesniu SLS piene. (http://www.litgenas .lt/page.php?sk=8&id=. Prieiga per internetą 2014-04-18).

Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos veislininkystės programoje taip pat numatyta vykdyti selekciją, mažinant Lietuvos karvių SLS piene. Todėl vis daugiau bulių, gerinančių šį rodiklį yra siūloma poruojant lietuviškas karves ir telyčias. SATIRE (SLS – 2,72), FRITZ (2,73), HERCULES (2,85) – tai buliai vieni geriausių pagal SLS Amerikos holšteinų, siūlomų Lietuvoje. Lietuvoje siūlomi ir geriausiai pagal SLS įvertinti holšteinų veislės buliai iš Vokietijos – LIBERAL (SLS – 124), GREGORY (SLS – 121), NOG NORDER (SLS – 120). Taip pat vienas geriausių Danijos bulių, gerinančių SLS – Danijos žalasis T Fjembe (SLS – 120), ir vienas geriausių Suomijos Airšyrų, kurio palikuonys pasižymi žemu SLS piene – Kurhilan Neuman (SLS – 125). (http://www.litgenas.lt/page.php?sk=8&id=1. Prieiga per internetą 2014 03 20).

Kokią svarbą SLS turi kiekvienos šalies veislininkystės programoje, nusako tai kokią ekonominę vertę šis indeksas turi bendrame veislinės vertės indekse. Ypatingai daug dėmesio tešmens sveikatingumui teikiama Skandinavijos šalyse. Pavyzdžiui, Danijoje SLS bendrame veislinės vertės indekse, priklausomai nuo galvijų veislės, vidutiniškai sudaro apie 15 proc., Švedijoje – apie 12 proc., o JAV ir Vokietijoje – apie 5 proc. (Dunham J. R., Smith J. F. 2005).

Somatinės ląstelės yra vienas iš rodiklių, pagal kurį nustatoma pieno kokybė. Padaugėjus piene somatinių ląstelių, pablogėja technologinės pieno savybės: susilpnėja rūgimas, pieno rūgšties ir šliužo fermento veikimas, pienas būna ne toks termostabilus. (Jodkonis, 1999).

Jodkonio (1999) atliktais tyrimų duomenimis nustatyta, kad pagal SLS piene galima diagnozuoti mastitą, dažniausiai pasitaikantį ir daugiausia išlaidų reikalaujantį melžiamų karvių susirgimą. Genetinė koreliacija tarp SLS ir mastito yra labai aukšta todėl vienas požymis leidžia nustatyti kitą požymį. Finansiniai nuostoliai dėl didelio SLS, kuris daro įtaką pieno produkcijos sumažėjimui ir pieno kokybės suprastėjimui, yra pagrindinė priežastis skatinanti veterinarijos gydytojus ir veislininkystės specialistus kontroliuoti ir analizuoti šį rodiklį, o taip pat ištirti ir kontroliuoti veiksnius, darančius įtaką SLS karvių piene. (Jodkonis, 1999).

Kartais manoma, kad pieno sudėtį lemia tik genetinės savybės. Iš tikrųjų genotipas lemia apie 55 proc. gyvulio ypatybių, o likę 45 proc. priklauso nuo fenotipo, t. y. išorinių veiksnių. Produktyvumo ir kitų naudingų savybių gerinimas genetiniu būdu yra ilgai trunkantis procesas.

Rezultatai išryškėja tik po kelių dešimčių metų. Išorinių veiksnių poveikis pastebimas labai greitai, tačiau yra ribojamas genetinių galimybių. (Japertienė, Japertas, 2006).

SLS priklauso nuo karvės sveikatos būklės, laktacijos periodo, gyvulio amžiaus, veislės, metų laiko, šėrimo, laikymo sąlygų. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad SLS piene didelę įtaką turi karvės veislė, amžius ir laktacijos stadijos. Išvystytos pienininkystės šalyse, norint gauti geros kokybės pieną, ypatingas dėmesys skiriamas karvių amžiui. Dėl intensyvios gyvulių eksploatacijos ir didelio pieno produktyvumo vyresnės karvės keičiamos jaunomis. (Jukna, Andrus ir kt., 1994)

SLS piene rodiklis yra vienas iš svarbiausių pastaruoju metu naudojamų daugelio veislių selekcinėse programose. Pirmą kartą pieno somatinės ląstelės aprašytos 1838 metais. Vėliau įvairiais tyrimais buvo įrodyta ląstelių svarba gyvulio sveikatai, pieno kokybei bei jo perdirbamosioms savybėms. Jei šių ląstelių yra per daug, pakinta pieno cheminė sudėtis – sumažėja kazeino, laktozės, kalcio, magnio ir fosforo, dėl to pieną sunkiau perdirbti, o pieno produktai yra blogesnės kokybės. Tyrimais įrodyta, kad didelis somatinių ląstelių skaičius daro įtaką mažesnei sūrių išeigai. (Kenedy, Sethar et. al., 2008).

Aukštas SLS piene ir sergamumas mastitu daugiausia siejamas su nepageidaujamu aplinkos poveikiu, tačiau genetinė įtaka ir genetinės variacijos taip pat egzistuoja. Tai yra selekcijos pagrindas. (Skirmundis, 1993).

2.2.2. Veiksniai, turintys įtakos pieno sudėčiai ir kokybei

Siekiant išsaugoti natūralias pieno savybes ir pagaminti kokybiškus produktus, didžiausias dėmesys turi būti skiriamas šviežio pieno kokybei. Pienas mikroorganizmais labiausiai užteršiamas, kai melžiant, košiant, laikant ir pristatant į pieno supirkimo punktą nesilaikoma švaros. Daug mikroorganizmų patenka nuo karvių odos ir plaukų, todėl būtina karves dažnai valyti, o tvartus kreikti sausu ir nesupelijusiu kraiku. (Riaukienė, 1999).

Laktacijos laikotarpis. Laktacijos metu kinta gyvulio fiziologinė būklė, kartu - ir pieno sudėtis bei savybės. Pieno savybės labiausiai kinta tris kartus. Per pirmąsias 5-7 dienas po veršiavimosi išsiskiria krekenos, kurių cheminė sudėtis ir išvaizda labai skinasi nuo pieno. Krekenos, ypač pirmųjų trijų dienų, yra tirštesnės už pieną, sūrios, geltonos spalvos. Jose yra daug baltymų (iki 15 proc.). Didžiająjų dalį sudaro albuminas ir globulinas. Krekenose daugiau negu piene yra riebalu, mineralinių medžiagų, vitaminų (A, B, C, D, H) ir mikroelementų. Krekenų rūgštingumas yra didelis, dėl to jos netinkamos pasterizuoti. Pieno su krekenų priemaiša technologinės savybės yra blogesnės (mažesnis termos labilumą s ir jautrumas šliužo fermento poveikiui irki.), todėl tokio pieno perdirbimo įmonės nepriima. (B. Staniškienė, S. Tušas, 2007).

Praėjus 7 dienoms po veršiavimosi pieno liauka pradeda gaminti įprastą, tinkamą žmonėms vanoti pieną. Šiuo laikotarpiu keičiasi pieno kiekis ir sudėtis. Pirmą laktacijos mėnesį piene gausu

riebalų, baltymų ir mineralinių medžiagų. Antrą ir trečią laktacijos mėnesį pieno riebumas ir baltymingumas būna mažiausias, vėliau šie rodikliai palaipsniui didėja. Didėjant riebumui didėja ir baltymingumas, bet baltymų daugėja lėčiau nei riebalų. Laktacijos pabaigoje pienas gali būti net iki 1,5 kario riebesnis negu pirmaisiais laktacijos mėnesiais. Laktozės ir mineralinių medžiagų kiekis papraslai nekinta. Pieno rūgštingumas esti didesnis laktacijos pradžioje, vėliau - pastovus, o laktacijos pabaigoje dažnai mažesnis. Daugiausia pieno primelžiama antrą, trečią laktacijos mėnesį, vėliau - vis mažiau. (B. Staniškienė, S. Tušas, 2007).

Užtrūkinamų karvių piene daugėja somatinių ląstelių, riebalų, baltymų, mineralinių medžiagų, fermentų (lipazės ir kt.), bet mažėja cukraus kiekis piene ir pieno rūgštingumas. Šiuo laikotarpiu veikiant fermentui lipazei vyksta pieno riebalų hidrolizė ir padaugėja laisvų riebiųjų rūgščių, dėl to pienas apkarsta, tampa sūrokas. Užtrūkinamų karvių pieną šliužo fermentas sutraukia lėtai, susidaro drebli sutrauka, joje lėtai dauginasi pienarūgščio rūgimo bakterijos. Šiuo laikotarpio pienui būdingos blogos juslinės ir technologinės savybės. Produktai, pagaminti iš tokio pieno, greitai genda, yra nemalonaus skonio, todėl 7 dienas iki užtrūkinimo pienas nevartojamas maistui ir nepriimamas į perdirbimo įmonę. (B. Staniškienė, S. Tušas, 2007).

Karvių melžimo technologijų įtaka pieno kiekiui ir kokybei. Pieno kiekis ir jo kokybė, melžiamų karvių sveikatingumas ir ilgaamžiškumas labai priklauso nuo taisyklingo melžimo technologijos. Ilgalaikiai, nuolatiniai stresai (blogas tvarto mikroklimatas, nepatogios guoliavietės, netaisyklingas melžimas, netvarkinga melžimo įranga, triukšmas ir kt.) slopina oksitocino išsiskyrimą ir tešmenyje po melžimo lieka daugiau pieno. Pieno atidavimas apskritai gali nutrūkti dėl neįprastų dirgiklių. Karvei išsigandus, antinksčių liauka išsiskiria hormoną adrenaliną, kuris neutralizuoja oksitocino veikimą. Jeigu tešmuo ne iki galo išmelžiamas 3 - 4 dienas iš eilės, pieno gamyba tešmenyje mažėja. Griežtas dienotvarkės laikymasis, tyla, švelnus elgesys su gyvuliais ir tinkamas melžimas padeda greitai ir visai išmelžti karves. (http://www.lva.lt/mmc/ files/karviu -melzimas.pdf; prieiga per internetą 2014 04 01).

Sveikos karvės tešmenyje mikroorganizmų beveik nėra. Dažniausiai jų pasitaiko spenio kanale, o tešmens gilumoje retai. Pienas mikroorganizmais daugiausia užteršiamas melžimo metu nuo nešvarios odos ar netinkamai nuplauto tešmens, nuo melžėjos rankų ar nešvaraus kraiko. Bet dažniausiai mikroorganizmais pienas užteršiamas nuo pieno indų, surenkamųjų talpyklų (Staniškienė ir kt., 2007).

Visas paruošiamasis darbas melžimui turi trukti ne ilgiau kaip 1-ą minutę ir ne trumpiau kaip 30 s. Ruošiant karvės tešmenį ilgiau negu 2 - 5 min., pieno primelžiama iki 16 proc. mažiau. Jeigu tešmens paruošimas melžimui trunka 5 - 8 sekundes, tai pieno gali būti primelžiama iki 30 proc. mažiau. Automatizuotuose melžimo įrenginiuose, kuriuose po tešmens ir spenių nuvalymo

melžikliai papildomai masažuoja apie 1 min. spenius, galutinai sužadindamas pieno atleidimas (Bruckmaier, 2001).

Karvės dažniausiai melžiamos 3 - 6 minutes, tačiau melžimo trukmė ir pieno atidavimo greitis labai priklauso nuo tešmens paruošimo, primilžio, individualių karvės savybių, melžtuvų konstrukcijos ir techninės būklės (Dzidic ir kt., 2004).

2.3. Somatinių ląstelių skaičius karvių piene

SLS piene yra vienas iš svarbiausių karvių pieno kokybės ir tešmens sveikumo rodiklių. Įvairių veislių karvių SLS piene tyrimų statistiniai duomenys rodo pieno kokybės priklausomybę nuo veislės. (Juozaitienė ir kt., 2004). Piene be riebalų, baltymų, laktozės, mineralinių medžiagų aptinkama somatinių ląstelių. Tai kraujo forminiai elementai – daugiausia leukocitai (jie sudaro 80 – 85 proc. bendro SLS) ir iš tešmens audinio atskilusios ląstelės (Kenedy et al., 1982).

Somatinių ląstelių skaičius priklauso nuo sveikatos būklės, laktacijos periodo, gyvulio amžiaus, veislės, metų laiko, šėrimo, laikymo sąlygų. Jų skaičiui piene didelę įtaką turi karvės amžius ir laktacijos stadija. Išvystytos pienininkystės šalyse, norint gauti geros kokybės pieną, ypatingas dėmesys skiriamas karvių amžiui. Dėl intensyvios gyvulių eksploatacijos ir didelio pieno produktyvumo vyresnės karvės kečiamos jaunomis (Jukna, ir kt., 1994; Kenedy ir kt., 1982).

Somatinių ląstelių skaičius piene yra vienas iš svarbiausių rodiklių pastaruoju metu naudojamų daugelio veislių selekcinėse programose. Pirmą kartą pieno somatinės ląstelės aprašytos 1838 metais. (Turner, 1952). Vėliau įvairiais tyrimais buvo įrodyta ląstelių svarba gyvulio sveikatai, pieno kokybei bei jo perdirbamosioms savybėms. Jei šių ląstelių yra per daug, pakinta pieno cheminė sudėtis – sumažėja kazeino, laktozės, kalcio, magnio ir fosforo, dėl to pieną sunkiau perdirbti, o pieno produktai yra blogesnės kokybės. Tyrimais įrodyta, kad didelis somatinių ląstelių skaičius daro įtaką mažesnei sūrių išeigai (Juozaitienė ir kt., 2004).

Amerikiečių atlikti tyrimai (R.J.Eberhardas ir kt) rodo, kad jaunų gyvulių piene somatinių ląstelių yra ženkliai mažiau negu vyresnių. Tai aiškinama su amžiumi mažėjančiu atsparumu mastitams (Jukna, ir kt., 1994; Kenedy ir kt., 1982).

Karvė nuolat yra veikiama išorinių veiksnių, kurie silpnina jos apsauginius barjerus, todėl laikymo sąlygos turi didelę įtaką somatinių ląstelių skaičiui piene. Aukštas somatinių ląstelių skaičius piene ir sergamumas mastitu daugiausia siejamas su nepageidautinu aplinkos poveikiu, tačiau genetinė įtaka ir genetinės variacijos taip pat egzistuoja. Tai yra selekcijos pagrindas.

Somatinių ląstelių kiekis piene padidėja, kai tešmens paruošimui nenaudojamos individualios pašluostės, nekontroliuojamos pirmosios pieno čiurkšlės, po melžimo nedezinfekuojami speniai, sergančios karvės neatskirtos nuo sveikų, sergančios tešmens uždegimu karvės melžiamos iš eilės, neišbrokuojamos lėtiniu tešmens uždegimu sergančios karvės,

neatliekami tešmens uždegimu sergančių karvių pieno bandinių, bakteriologiniai tyrimai. (Japertas, 2000; Gudonis, 2002).

Sveikų karvių piene SLS svyruoja nuo kelių dešimčių tūkstančių iki 100–200x103/cm3, o sergančių mastitu ir kitomis ligomis – nuo 200–400x103_/cm3 _{iki 2000x10}3_/cm3 _{ir daugiau. Mastitas}

(tešmens uždegimas) – vienas iš brangiausių pieninio tipo karvių susirgimo. Dėl jo patiriama 60–70 proc. nuostolių: pieno produkcijos sumažėjimas; gydymo išlaidos, karvių išbrokavimas. Dėl pieno produkcijos sumažėjimo per laktaciją patiriama apie 400 litų nuostolio vienai karvei (Japertas, Minkevičius, 2002). Mokslininkų Carlen ir kt. (2004) bei Ikonen ir kt. (2004) tyrimų duomenimis, SLS ir pieno kiekis koreliuoja neigiamai. SLS svyravimas piene rodo kintančias karvių imunines savybes (Jánosi, Baltay, 2004), todėl pastaruoju metu šis rodiklis tyrinėjamas ir analizuojamas pagal galvijų veislių selekcijos programas (Philipsons et al., 1995). Jahnke (2004) nurodo, kad pieno produkcijos nuostoliai didėja didėjant SLS piene (žr. 8 lentelė).

8 lentelė. Pieno produkcijos nuostoliai, atsirandantys dėl padidėjusio somatinių ląstelių skaičiaus, karvės piene

SLS vidurkis, tūkst/ cm3 1 laktacija, kg/305 d. 2 laktacija, SLS kg/305 d. Primilžis, kg Nuostoliai, kg Nuostoliai, proc. Primilžis, kg Nuostoliai, kg Nuostoliai, proc. <50 8 700 – – 10 447 – – 51–100 8 472 –228 –2,6 9 991 –456 –4,4 101–200 8 422 –278 –3,2 9 820 –627 –6,6 201–400 8 392 –308 –3,5 9 716 –731 –7,0 401–800 8 378 –322 –3,7 9 455 –992 –9,5 >800 nd* nd* nd* 9 062 –1 385 –13,3

Pastaba. *Nėra duomenų dėl per mažo karvių skaičiaus (0,3 proc. nuo visų karvių).

Kai karvė serga tešmens uždegimu – mastitu, pieno cheminė sudėtis ženkliai pakinta: sumažėja riebalų, kalio, fosforo, magnio, kalcio, padaugėja natrio, chloro, pieno serume – baltymų. Sveikų karvių piene SLS būna iki 200 tūkst./ml. Jei SLS piene padidėja, vadinasi yra problemų (Koivula et al., 2004). Didėjant produktyvumui, tešmuo tampa jautresnis mastitui. Todėl reikia nuolat stebėti labai produktyvių karvių tešmens būklę, kadangi jos labiau yra linkusios sirgti mastitu ir kitomis ligomis (Rudejevienė, 2007).

SLS priklauso nuo sveikatos būklės, laktacijos periodo, gyvulio amžiaus, veislės metu laiko, šėrimo, laikymo sąlygų. Jei šių ląstelių yra per daug, pakinta pieno cheminė sudėtis – sumažėja kazeino, laktozės, kalcio, magnio, fosforo, dėl to sunkiau pieną perdirbti, o pieno produktai yra blogesnės kokybės (Juozaitienė ir kt., 2004).

Įvairių galvijų veislių SLS piene tyrimų statistiniai duomenys įrodo pieno kokybės priklausomybę nuo veislės. Lietuvos juodmargių populiaciją sudarančių veislių įtaka SLS piene

nežymi, o Holšteinų – daro didelę įtaką SLS piene svyravimai. (Juozaitienė ir kt., 2004). Didžiausias SLS nustatytas aukščiausio produktyvumo Švedijos (763±31,2 tūkst./ml), Vokietijos juodmargių (710±12,9 tūkst./ml) ir holšteinų (688±15,2 tūkst./ml) veislių karvių piene. Geriausia pieno kokybe pagal SLS pasižymėjo prie vietinių sąlygų gerai prisitaikiusios, seniausiai į Lietuvą įvežtos Olandijos (378±69,3 tūkst./ml), Danijos (513±33,9 tūkst./ml) ir Anglijos juodmargės (529±45,5 tūkst./ml) bei Lietuvos juodmargių veislės karvės (528±1,7 tūkst./ml) (Juozaitienė ir kt., 2004).

2.4. Pieninių veislių karvių melžimo savybės

Melžimo savybės turi įtakos ūkių pelningumui. Nuo pieno tekėjimo priklauso spenio sfinkterio funkcijos. Šis rodiklis lemia susirgimo mastitu riziką pirmaveršės ir vyresnės karvės. Jei melžimo greitis gana didelis, sutrumpėja darbo laikas, taigi sumažėja melžimo kaina, elektros energijos ir melžimo įrangos išlaidos. Tačiau pernelyg greitas melžimas pavojingas tešmens būklei, o dėl lėto melžimo tešmuo ir speniai ilgiau dirginami, todėl greičiau pažeidžiami. Karvių selekcija pagal produktyvumą, taip pat pagal pieno tekėjimą, yra būtina, siekiant visos bandos optimalios melžimo trukmė (Japertienė, Japertas, 2007).

Moderniuose pieno ūkiuose pritaikomų naudingų požymių reikšmė didėja ir į daugelį populiacijos selekcijos programų įtraukiami požymiai susiję su melžimo savybėmis (Groen ir kt., 1997; Santus ir kt., 1998; Mijić ir kt., 2003).

Viena iš melžimo savybių - melžimo greitis, gali būti registruojamas kaip lėtas, vidutinis ar greitas. Laikas čia skaičiuojamas nuo melžiklių uždėjimo ant spenių ir iki jų nuėmimo (Bagnato et al., 2003). Kiekviena karvė yra vertinama (labai lėtai, lėtai, vidutiniškai, greitai ir labai greitai, atitinkamai nuo viso melžimo laiko ir nepriklausomai nuo pieningumo) pagal vieną iš šių požymių (Asheber ir kt., 2001; Rensing ir kt., 2005; Wiggans ir kt., 2006; Japertienė R., Japertas, 2007).

Priklausomai nuo to, kaip sureguliuota melžimo įranga, lėto tekėjimo periodas gali būti pernelyg ilgas ir karvių spenius veiks palyginti didelis vakuumas. Dėl ilgesnio vakuumo poveikio gali būti pažeisti spenių kanalai (hiperkeratozė) ir oda. Sureguliavus melžiklių nuėmimo įtaisus, paprastai sutrumpėja lėto tekėjimo ir aukšto vakuumo fazė melžimo pabaigoje. Kad spenių pagrindas ir jų galiukų būklė pagerėtų, ypač svarbu melžiklius nuimti laiku ir greitai (Japertienė ir Japertas, 2007).

Melžimo trukmė – tai laikas, per kurį yra pamelžiama karvė, nuo melžiklių uždėjimo ant spenių ir nuėmimo nuo jų. Pagal Vokietijos mokslininkų duomenis, vidutinė Holšteino veislės karvių melžimo trukmė buvo 5,7 min, didžiausia pieno tekėjimo srovė 3,8 kg/min, pieno atleidimo greitis 2,5 kg/min (Gade et al., 2005).

2.5. Pieninių veislių karvių reprodukcinės savybės

Reprodukcinė veikla yra svarbus požymis, per gyvulio gyvenimą palaikantis pieno produktyvumą. Ilgas laikotarpis tarp veršiavimųsi reiškia ilgą neveršingumo laikotarpį. neveršingumo laikotarpis yra labai svarbus reprodukcinis požymis, kuris apsprendžia laikotarpio tarp veršiavimųsi trukmę (kartu ir veršelių skaičių per metus) ir daro įtaką karvių produktyvumui. Įrodyta, kad ilgėjant neveršingumo laikotarpiui daugėjo sėklinimų skaičius vienam veršeliui gauti (p<0,001) (Šimkienė ir kt. 2009). Pasaulio šalyse, kuriose išvystyta pieninė galvijininkystė, karvių vidutiniai reprodukcijos rodikliai yra ženkliai aukštesni nei mūsų šalyje, nes čia galvijų augintojai jau nuo seno turėjo ir turi palankesnes sąlygas veislių gerinimui. Aukšti reprodukcijos rodikliai pasiekiami taikant pažangiausias pasaulyje pašarų ruošimo, galvijų šėrimo ir laikymo technologijas bei mokslo naujoves selekcijos srityje (Zootechniko žinynas, 2006).

Dauguma autorių mano, kad gerai šeriamų ir tinkamai laikomų bei prižiūrimų karvių pieningumui apsiveršiavimo sezonas neturi reikšmės. Tačiau kada antroji laktacijos pusė sutampa su ganykliniu laikotarpiu, primelžiama 10 – 20 proc. daugiau pieno. Daugiausia pieno primelžiama, kai karvės veršiuojasi vasario – balandžio mėnesiais, nes tada intensyviausias laktacijos laikas sutampa su ganyklinio laikotarpio pradžia. Mažiausiai primelžiama, kada karvės veršiuojasi birželį – rugpjūtį. Jei didelėse fermose su panašiomis šėrimo ir laikymo sąlygomis visais metų laikais karvės veršiuotųsi tolygiai, darbuotojams tektų tolygesnis darbo krūvis, taip pat būtų tolygesnė ir pieno gamyba (Jukna, 1998). Juo anksčiau po apsiveršiavimo karvė bus apvaisinta, tuo trumpesnė bus jos laktacija. Vystantis vaisiui kinta organizmo fiziologinės funkcijos ir nuo penkto veršingumo mėnesio pieningumas sumažėja 15 - 20 proc. Jeigu neveršingumo periodas būna ilgas, iš karvės per jos amžių primelžiama mažiau pieno ir gaunama mažiau veršelių. Laikoma, kad optimali servis periodo trukmė – nuo 60 iki 80 dienų. Mažo produktyvumo karvių šis laikas gali būti trumpesnis, o labiau produktyvių – ilgesnis. (Jukna, 1998).

2. 5. 2. Karvių amžius ir laktacijos trukmė

Karvių pieningumas priklauso ir nuo jų amžiaus. Mažiausiai pieno primelžiama per pirmąsias, o daugiausiai per IV – VI laktacijas. Apie suaugusios karvės pieningumą apytiksliai galima spręsti jau iš pirmųjų laktacijos rodiklių, padauginus juos iš pataisos koeficientų. Laikui bėgant, pieningumas kinta priklausomai nuo individualių karvės savybių ir šėrimo. Žinomi atvejai, kai daugiausia pieno iš karvės primelžta per VIII – X laktacijas. Iš greitai bręstančių veislių pirmaveršių jau per pirmą laktaciją primelžiama apie 80 proc., o vėlesnio brendimo pirmaveršių – apie 70 proc. pieno, palyginti su didžiausio pieningumo laktacija. Intensyvios pieno gamybos

sąlygomis daugelyje ūkių karvių amžius neilgas, todėl tenka dėti visas pastangas, kad kuo daugiau pieno būtų primelžiama per pimąsias laktacijas. Šiomis sąlygomis lemiamą vaidmenį vaidina šėrimas. Pieningumas labai sumažėja dėl karvės nepilnaverčio šėrimo joms užtrūkus ir per pirmuosius laktacijos mėnesius. (Jukna, 1998)

Karvių pieningumas priklauso nuo jų amžiaus (Skimundris, 1993). Špakauskienė (2002) teigia, kad pieningumas nuo karvės amžiaus mažai priklauso. Yra nustatyta, kad iš Lietuvos juodmargių karvių daugiausia pieno primelžiama 4 – 5 laktacijose, paskui dvi laktacijas pieningumas būna vienodas. Įvairių autorių nuomonės dėl amžiaus įtakos karvių pieningumui yra skirtingos. Daugumos veislių karvių per 2 – 3 laktacijos mėnesius pieno riebumas sumažėja, paskui po truputį didėja. Atskirais laktacijos mėnesiais ryškiau kinta jaunesnių negu visai suaugusių ir vyresnių karvių pieno riebumas. Laktacijos pabaigoje pienas būna 1,2 – 1,45 karto riebesnis negu per pirmąjį laktacijos mėnesį. Per 5 – 6 laktacijos mėnesius pieno riebumas būna artimas visos laktacijos vidurkiui. Mažiausiai pieno primelžiama per pirmąsias laktacijas, daugiausia – per 4 – 6 laktacijas. Primelžiamo pieno kiekis ir jo riebumas didėja iki 6 laktacijos, o didėjant laktacijų skaičiui pieno baltymingumas didėja. Po 6 laktacijos piene šiek tiek sumažėja laktozės. (Skimundris, 1993). Šio laikotarpio pienas yra biologiškai pilnavertiškesnis, geresnės jo technologinės savybės. Karvių pieno baltymingumas mažai priklauso nuo karvės amžiaus (Jukna, 1998).

LVA praktinio mokymo ir bandymų centre tirta skirtingo genotipo karvių produktyvumo priklausomybė nuo amžiaus. Nustatyta, kad skirtingo genotipo karvių produkcijos kitimas, priklausomai nuo amžiaus buvo nevienodas. Daugelio jaunų karvių pienas buvo riebesnis ir baltymingesnis už senų. Pastebėta ir baltymų kiekio mažėjimo tendencija visų veislių karvių piene nuo 3 laktacijos (Špakauskienė, 2002). Skimundris (1993) teigia, kad iš vidutinio amžiaus karvių primelžiama geriausios cheminės sudėties ir technologinių savybių pienas nei iš jaunesnių (dviejų laktacijų) ir senų karvių (dešimties laktacijų).

J. Lavrinovič ir kt. (2008) nustatė statistiškai reikšmingą veislės įtaką karvių ūkinio naudojimo trukmei. Didžiausia ūkinio naudojimo trukmė šalyje nustatyta Lietuvos juodmargių veislės karvių (27,8 ± 0,07 mėn.), Lietuvos žalųjų veislės ji buvo vidutiniškai 3 mėnesiais trumpesnė.

Optimali laktacijos trukmė yra 305 dienos, užtrūkimo periodas − 60 dienų. Šie skaičiai, vertinant karvių pieno produktyvumą, daugelyje pasaulio šalių laikomi standartu. Karvių veršingumas vidutiniškai trunka 285 dienas, tad, norint pasiekti optimalų 365 dienų laikotarpį tarp veršiavimosi ir optimalią 305 dienų laktacijos trukmę, po veršiavimosi vaisos organams atstatyti ir karvėms apvaisinti lieka 80 dienų. Atskirais laktacijos mėnesiais pieno sudėtis nevienoda. Per

pirmąsias 7 – 10 dienų po apsiveršiavimo išsiskiria krekenos. Nuo 5 – 7 dienos po apsiveršiavimo ir iki 10 – 15 dienų prieš užtrūkimą karvės pienas vadinamas normaliu (Jukna, 1998).

Pieno baltymingumas per laktaciją taip pat kinta. Riebiapienių karvių pieno baltymingumas laktacijos metu kinta daug labiau negu liesapienių. Paprastai per pirmą laktacijos mėnesį pieno baltymingumas būna šiek tiek didesnis, per antrą – truputį sumažėja, po to iki laktacijos pabaigos šiek tiek didėja Pirmaveršių produktyvumui didelę įtaką turi tinkamas telyčių auginimas, gera jų priežiūra bei pilnavertis šėrimas. Intensyvios pieno gamybos sąlygomis daugelyje ūkių karvių amžius neilgas, todėl reikia dėti visas pastangas, kad kuo daugiau pieno iš jų būtų primelžiama per pirmąsias laktacijas (Špakauskienė, 2002).

2. 5. 3. Karvių užtrūkimo laikotarpis

Pieninių karvių užtrūkimo laikotarpis labai svarbus būsimai laktacijai. Per laktaciją jos su pienu išskiria daug baltymų, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Karvių organizmas įtemptai dirba ir nusilpsta, ypač antroje veršingumo pusėje, nes augančiam vaisiui reikia daugiau maisto medžiagų. Labai svarbu karves laiku užtrūkinti ir tinkamai šerti, kad organizme susikauptų pakankamai maisto medžiagų, reikalingų intensyviausiam laktacijos laikotarpiui ir normaliam embriono vystymuisi. Remiantis tyrimų duomenimis, geriausias karvių užtrūkimo laikotarpis yra 50 – 60 dienų. (Gaidžiūnienė N. Pieno ūkio tvarkymas. Dotnuva, 2000).

Pirmą veršingumo laikotarpio pusę, kai vaisius sveria apie 2 kg ir jam reikia nedaug maisto medžiagų, karvių pieningumas beveik nekinta. Antrą veršingumo pusę, kai augančiam vaisiui reikia gerokai daugiau maisto medžiagų, karvės pieningumas pradeda mažėti, ypač tai pastebima nuo šešto veršingumo mėnesio. Tuo metu, veikiama hipofizės ir placentos hormonų, pakinta endokrininės sistemos veikla, tešmenyje mažėja liaukinio audinio ir jį vis labiau pakeičia jungiamasis bei riebalinis audiniai. Užtrūkimo pradžioje šis procesas dar labiau suintensyvėja, o pabaigoje labiau vystosi liaukinis audinys, o riebalinis redukuojasi. Visi šie procesai priklauso nuo karvės amžiaus, šėrimo ir užtrūkimo trukmės. (Jukna, 1998).

Daugelis karvių per pirmuosius laktacijos mėnesius nepajėgia suėsti tiek pašaro, kiek maisto medžiagų išsiskiria su pienu. Todėl labai svarbu karves laiku užtrūkinti ir tinkamai šerti, kad organizme susikauptų maisto medžiagų atsargos, kurių reikia intensyviausiam laktacijos laikotarpiui (Jukna, 1998).

Remiantis daugelio tyrimų duomenimis galima teigti, kad optimali užtrūkimo laikotarpio trukmė yra 50 – 60 dienų. Labai produktyvias karves kartais sunku užtrūkinti, o mažo produktyvumo karvės dažnai pačios užtrūksta net likus 3 – 4 mėnesiams iki veršiavimosi, todėl produktyvioms karvėms turi būti pritaikytos reikiamos užtrūkinimo priemonės: mažinamas pašarų

kiekis, rečiau melžiama. Pirmiausia mažiau duodama sultingųjų ir koncentruotų pašarų. Vienos karvės užtrūksta po 3 – 5, o kitoms reikia net 10 – 12 dienų (Jukna, 1998).

Karvės pieningumą bei sveikatingumą kitoje laktacijoje lemia užtrūkimo laikotarpio trukmė bei karvės šėrimas šiuo laikotarpiu. Iš karvių, kurių užtrūkimo laikotarpis trumpesnis nei 50 dienų, primelžiama 20 – 38 proc. mažiau pieno. Užtrūkinti karvę reikėtų per savaitę, mažinant melžimų skaičių iki vieno karto per parą. Kas antrą parą melžti karvę užtrūkinant netikslinga. Užtrūkinti galima sveiką karvę, iš kurios primelžiama 10 – 15 litrų pieno per parą (Jukna, 1998).

2. 5. 4. Telyčių amžius pirmo sėklinimo metu

Jei telyčia buvo per anksti apsėklinta, nepakankamai išsivysčiusi, produktyvios karvės tikėtis negalime, nes vaisiaus augimo ir laktacijos laikotarpiu sulėtėja pirmaveršės augimas bei vystymasis, ir kai kurie organai ne visiškai susiformuoja. Per vėlai sėklinti telyčias irgi nepatariama, nes tada pabrangsta pirmaveršės išauginimas, dalis telyčių gali neapsivaisinti ir iš karvės per visą jos amžių gaunama mažiau pieno bei veršelių. Pieninių veislių telyčias geriausia auginti taip, kad jos 15 – 17 mėn. svertų 360 – 400 kg ir būtų apsėklintos (žr. 9 lentelę) (Jukna, 1998).

9 lentelė. Pirmaveršių produktyvumas priklausomai nuo apsiveršiavimo amžiaus (Apyskaita, Nr. 75, 2013)

Amžius

mėnesiais skaičius Karvių Proc.

Pieno kiekis, kg Riebalų kiekis piene, kg Baltymų kiekis piene, kg 24 ir jaun. 9953 28,57 5251 220 171 25 4127 11,85 5375 226 176 26 4050 11,62 5435 229 178 27 3223 9,25 5435 229 178 28 2870 8,24 5457 230 179 29 2276 6,53 5490 233 180 30 1887 5,42 5590 237 183 31 1369 3,93 5563 235 182 32 1213 3,48 5512 234 181 33 867 2,49 5512 234 181 34 ir vyr. 3004 8,62 5249 822 172

Pirmojo apsėklinimo laiką dažniau lemia telyčių masė, o ne jų amžius. Sėklinti pirmą kartą telyčias, kol jos nesiekia 70 proc. suaugusių tos veislės karvių masės, neapsimoka. Telyčios sėklinamos 15 – 18 mėnesių, kai sveria ne mažiau kaip 340 – 380 kg. Mažesnio svorio telyčaičių sėklinti neverta, nes apsivaisinusios nepajėgs suėsti reikiamo kiekio pašarų, o gavusios nepakankamai maisto medžiagų, didžiąją jų dalį panaudos ne tolesniam organizmo, bet vaisiaus augimui. Po apsiveršiavimo iš tokių pirmaveršių negalima tikėtis didelio produktyvumo, nors jas ir gausiai šertume. Pašarų perteklių jos panaudos ne produkcijai gaminti, o penėsis ir kaups poodinius

riebalus. Auginti telyčias iki didesnio negu 380 kg svorio taip pat neapsimoka, nes jos sunkiai apsivaisina. Tinkamai išaugintos ir laiku apvaisintos telyčios per pirmuosius 7 veršingumo mėnesius turėtų priaugti vidutiniškai po 500 g per parą ir likus 2 mėn. iki apsiveršiavimo sverti 500 - 550 kg (Jukna, 1998).

2. 5. 5. Karvių amžius pirmo veršiavimosi metu

Daug įtakos karvių pieningumui turi telyčios apvaisinimo amžius, ypač jeigu ji buvo prastai prižiūrima ir šeriama. Per anksti apsėklinus telyčią, jos pieningumas bus mažesnis ne tik per pirmąją laktaciją, bet mažiau duos pieno ir per kitas laktacijas, nes ankstyvas veršingumas stabdo tolesnį normalų jos vystymąsi. Gerai prižiūrimos ir šeriamos karvės organizmas atsistato, tačiau pieningumas dažniausiai mažai padidėja. Per vėlai sėklinti telyčias taip pat netikslinga, nes padidėja darbo ir lėšų sąnaudos pirmaveršėms išauginti, dalis telyčių sunkiau apsisėklina, be to, iš karvės per visą jos produktyviojo amžiaus laikotarpį gaunama mažiau pieno ir veršelių. Galvijininkystės specialistų teigimu, ekonomiškiausias pieninių veislių karvių pirmojo apsiveršiavimo amžius yra 24 – 27 mėnesiai (Gaidžiūnienė N. Pieno ūkio tvarkymas. Dotnuva, 2000.)

Dažniausiai karvės pirmą kartą veršiuojasi 24 – 29 mėnesių, be to, pirmojo veršiavimosi amžiaus trumpinimas yra pranašesnis už genetinį progresą, nes trumpėja intervalas tarp kartų ir palikuonys yra geriau įvertinami (Pirlo et al., 2000). Pirmo apsiveršiavimo amžius kasmet trumpėja. Powell (1985) nustatė, kad 1960 m. vidutinis apsiveršiavimo amžius buvo 27,5 mėn., o 1982 m. siekė tik 26,2 mėn. Vėlesni tyrimai rodo, kad pirmojo veršiavimosi amžius lėtai, bet trumpėja ir apie 1990 m, jis buvo 22 – 24 mėn. (Heinrichs, Vazquez–Anon, 1993).

Ceron–Munoz ir kiti mokslininkai (2004) lygino pirmo apsiveršiavimo amžių skirtingose šalyse ir nustatė, kad jis yra nevienodas, nes įtaką daro šalies klimatas ir veisimo sistema. Klimato įtaką karvių amžiui pirmojo veršiavimosi metu nurodo ir Garcia–Peniche su kolegomis (2005). Taigi didžiausią įtaką karvių amžiui pirmojo veršiavimosi metu daro vyraujanti veisimo sistema ir vadyba.

Reprodukcinėms savybėms įtaką daro daugelis genetinių ir negenetinių veiksnių. Todėl plėtojant galvijininkystę didelį dėmesį reikia skirti reprodukcijai, reprodukcinių savybių įvertinimui. Pavyzdžiui, aukšto produktyvumo karvių bergždumą lemia bloga reprodukcijos vadyba, netinkamas šėrimas pirmoje laktacijos fazėje, o dažnai ir netinkamos laikymo sąlygos. Visiems gerai žinoma tiesa: nėra veršelio - nebus ir pieno. Tačiau dažnai ji pamirštama ir paliekama savieigai Ūkininkų patirtis parodė, kad dažnai pakanka ir nedidelių pastangų geresniems rezultatams pasiekti. Reikia tik šiek tiek išmanyti reprodukcijos vadybą. Reprodukcijos vadyba – viena svarbiausių pieno ūkio vadybos dalių. Jei dėl netinkamo šėrimo pasekmės gali pasireikšti pieno gamyboje jau kitą dieną, tai netinkamos reprodukcijos vadybos pasekmės dažniausiai matomos tik po gero pusmečio ar metų. Ištaisyti reprodukcijos vadybos klaidas trunka ilgai ir tai lemia didelius ekonominius nuostolius.