LINIJINIO PORAVIMO ĮTAKA TRUMPAPLAUKIŲ VENGRŲ VIŽLŲ VEISLĖS ŠUNŲ EKSTERJERUI

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVŪNŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

GYVŪNŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ INSTITUTAS

KRISTINA KIEVIŠIENĖ

LINIJINIO PORAVIMO ĮTAKA TRUMPAPLAUKIŲ VENGRŲ VIŽLŲ

VEISLĖS ŠUNŲ EKSTERJERUI

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

(2)

DARBAS ATLIKTAS GYVŪNŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ INSTITUTE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Linijinio poravimo įtaka trumpaplaukių vengrų vižlų veislės šunų eksterjerui“.

1. Yra atliktas mano pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

Kristina Kievišienė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Kristina Kievišienė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO Mindaugas Paleckaitis

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/INSTITUTE

(data) (katedros vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(data) (vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretoriaus/ės vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(3)

TURINYS Turinys...3 Santrumpos...5 SANTRAUKA...6 SUMMARY...7 ĮVADAS...8

Darbo tikslas ir uždaviniai...9

1. LITERATŪROS APŽVALGA...10

1.1. Trumpaplaukiai vengrų vižlai...10

1.1.1. Trumpaplaukių vengrų vižlų veislės istorija...10

1.1.2. Trumpaplaukių vengrų vižlų veislės atkūrimas...11

1.1.3. Trumpaplaukių vengrų vižlų veislės išvaizda...12

1.1.4. Trumpaplaukių vengrų vižlų temperamentas...13

1.1.5. Trumpaplaukių vengrų vižlų veislės priežiūra...15

1.1.6. Trumpaplaukių vengrų vižlų veislės sveikatos problemos...16

1.1.7. Ilgo plauko genas...20

1.1.8. Trumpaplaukių vengrų vižlų populiacija Lietuvoje...21

1.2. Šunų veisimas...22

1.2.1. Šunų veisimo sistemos...22

1.2.2. Artimos giminystės veisimas...23

1.2.3. Linijinis veisimas...24

1.2.4. Negiminingas veisimas...25

1.2.5. Protėvių paveldimumo koeficientas...27

1.3. Šunų eksterjeras...28

1.3.1. Šunų kūno proporcijų santykis...29

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI...30

3. TYRIMO REZULTATAI...35

3.1. 1 proporcijos analizė...35

(4)

3.9. Vados harmoningumas...63

3.9.1. Patelės-P1 2 vadų harmoningumo analizė...63

3.9.2. Patelės-P2 3 vadų harmoningumo analizė...65

4. REZULTATŲ APTARIMAS...67

IŠVADOS...70

Praktinės rekomendacijos...71

(5)

SANTRUMPOS

FCI – tarptautinė kinologų federacija IKU – tarptautinė veislynų sąjunga ACW – pasaulinis šunų fondas „Alianz“

WCHSA – pasaulio kinologų, medžioklės ir sporto sąjunga AKC – Amerikos veislynų klubas

UCI – tarptautinė kinologijos klubų sąjunga IUP – idiopatinė uždegiminė polimiopatija COI – protėvių paveldimumo koeficientas

(6)

SANTRAUKA

Kristina Kievišienė, magistro baigiamasis darbas „Linijinio poravimo įtaka trumpaplaukių vengrų vižlų veislės šunų eksterjerui“.

Tyrimo tikslas - atlikti trumpaplaukių vengrų vižlų veislės šunų, kurie išveisti pasirinkus linijinio poravimo metodą, kūno proporcijų analizę remiantis 8 kūno proporcijų harmoningumo nustatymo principais, palyginti kūno proporcijų santykių panašumą su motina ir tėvu bei įvertinti vadų harmoningumą.

Tyrimo uždaviniai: išmatuoti trumpaplaukių vengrų vižlų veislės šunis, vyresnius nei 1,5 metų, kurie išveisti pasirinkus linijinio poravimo metodą. Išmatuoti šių šunų motiną ir tėvą. Atlikti kūno proporcijų analizę remiantis 8 kūno proporcijų harmoningumo nustatymo principais. Palyginti proporcijų santykius su nustatytu auksiniu santykiu - 3/5 (0,6). Palyginti vados šunų proporcijų panašumą su motina ir tėvu bei įvertinti vadų harmoningumą.

Tyrimo metodika - tyrimui pasirinktos dvi trumpaplaukių vengrų vižlų veislės patelės, gimusios vienoje vadoje, kurios išveistos negiminingo veisimo metodu – jų protėvių paveldimumo koeficientas - 2,877 proc., taip pat tyrimui pasirinkti šių patelių šuniukai, vyresni nei 1,5 metų, kurie išveisti linijinio poravimo metodu. Pirmos patelės šuniukai išveisti siekiant šuniukų panašumo į patelės motiną, jų protėvių paveldimumo koeficientas – 17,056 proc., antros patelės šuniukai išveisti siekiant šuniukų panašumo į patelės senelį iš motinos pusės, jų protėvių paveldimumo koeficientas – 13,385 proc. Pirma patelė buvo poruojama su patinu, kurio tėvas ir motina yra patelės seneliai iš motinos pusės, patino protėvių paveldimumo koeficientas – 10,659 proc., antra patelė buvo poruojama su patinu, kurio tėvas yra patelės senelis iš motinos pusės, patino protėvių paveldimumo koeficientas – 7,146 proc. Tyrimo metu iš viso išmatuota 32 trumpaplaukių vengrų vižlų veislės šunys, matmenų matavimui naudotas juostinis metras. Atlikus matavimus ir apskaičiavus visų 8 proporcijų santykius, buvo įvestas ±0.02cm matavimų santykių paklaidos intervalas ir įvertintas kiekvienos proporcijos palyginimas su nustatytu proporcijų auksiniu santykiu 3/5 (0,6), atlikta palyginamoji analizė tarp vadų, apskaičiuotas panašumo procentas lyginant proporcijas su vados motina ir tėvu, įvertintas kiekvienos vados harmoningumas.

Svarbiausios išvados - atlikus trumpaplaukių vengrų vižlų šunų matavimus remiantis 8 kūno proporcijų harmoningumo nustatymo principais, nustatyta, kad linijinio poravimo įtaka vados šuniukų eksterjerui yra labai reikšminga, proporcijų santykių vidurkių panašumas lyginant su vados tėvais kiekvienu atveju yra didesnis nei 80 proc., pasirinkus linijinį poravimo metodą orientuotą į motinos liniją, šuniukai turi didesnį vados eksterjero panašumą su motina - 57,14 proc. lyginant su tėvu., taip pat pasirinkus didesnį protėvių paveldimumo koeficientą gaunamas mažesnis vidurkių skirtumas tarp vados šuniukų proporcijų, tai reiškia išlaikomas didesnis vados harmoningumas.

(7)

SUMMARY

Master Thesis by Kristina Kievišienė, Influence of a line-breeding for Short-haired Hungarian Vizla’s external anatomy.

The aim of the study - to perform body proportions analysis, based on the 8 body harmony principles of determination to Short-haired Hungarian Vizsla dogs, who were bred using line-breeding method. Analyze the offspring body proportions and compare it with offspring’s maternal and paternal body proportions. Assess the harmony of the offspring.

Work tasks: to measure offspring’s body proportions. Measure the selected offspring’s maternal and paternal body proportions. Compare each proportion between offspring’s and parents to assess the harmony of the offspring.

Materials and methodology – measuring tape was used to measure all body proportions. For comparison two females were selected, which were bred using cross-breeding method and were born at the same litter, their COI is 2,877 percentage, also the offspring of these two females, older than 1,5 years, were selected and which were bred using line-breeding method. The offspring of the first female were bred on purpose for similarity of litters female’s maternal, their COI is 17,056 percentage. The offspring of the second female were bred on purpose for similarity of female’s grandfather from maternal side, their COI is 13,385 percentage. The first female was mated with a male whose paternal and maternal are the female's grandparents from maternal side, the male’s COI is 10.659 percentage. The second female was mated with a male whose paternal is the female's grandfather from maternal side, the male’s COI is 7,146 percentage. There were measure total of 32 Short-haired Hungarian Vizsla dogs during this research. There were set ±0.02 measurement error interval after calculating the ratio of all 8 proportions and all dogs proportions ratio were compared with the determined and evaluated 3/5 gold ratio. A comparative analysis was performed between the offspring. There was calculated the similarity percentage by comparing the proportions with the offspring maternal and paternal and finally, estimates were made of the harmony of each litter.

The main conclusions - measurements of Short-haired Hungarian Vizsla dogs, based on the principles of the 8 body harmony proportions, showed that the influence of a line-breeding is very significant on the external anatomy of the offspring. Similarity of the body proportions compared to offspring’s parents is greater than 80 percentage in each proportion. Line-breeding method focused on the litter’s maternal line gives results that offspring has a higher external anatomy similarity percentage to maternal - 57,14 percentage compared to paternal. Choosing a higher COI getting the less difference

(8)

ĮVADAS

Jau nuo senų senovės ir iki šių dienų šunys yra laikomi geriausi žmonių draugai. Daugiausia istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad naminiai šunys išsivystė iš Europos vilkų, kurie artimai susibendravo su žmonėmis - medžiotojais. Remiantis naujausiais moksliniais tyrimais didžiausias naminių šunų būrys turėjo bendrą protėvį prieš 18 000 metų, o kartu jie paskutinį kartą turėjo bendrą protėvį su vilku maždaug prieš 32 100 metų. Manoma, kad būtent per šį laikotarpį šie šunys buvo prijaukinti žmonių. Iki šiol mokslininkai tyrinėja įvairiausių gyvų šunų veislių ir vilkų genus. Nors šunų ir vilkų hibridai išsiskyrė gan seniai, tačiau daugelis jų genų neatsiskyrė į atskiras linijas, taip pat daugelis genų tarpusavyje ne kartą kryžminosi taip supainiodami savo genealogijas. [1]

Nors ankstyvosios šunų veislės išnyko, daugelis šiuolaikinių veislių išgyveno tūkstančius metų. Mokslininkai naudodami filogenetinę analizę: pagal geografinę kilmę, morfologiją ar vaidmenį žmogaus veikloje (pvz.: darbinius šunis, sportinius šunis ir pan.), identifikavo keturis šunų tipų genetinius klasterius: pirmasis sudarytas iš Azijos šunų veislių, senovės skalikų ir špicų tipo šunų, antrasis – turi bendrą morfologinę išvaizdą, trečiasis – turi panašius elgesio modelius ir apima daug darbinių veislių šunų, ketvirtas apima daugybė naujausių šunų veislių Europoje. Šiuose klasteriuose buvo nustatytos 14 seniausios kilmės šunų veislės - atsekti pirmieji naminiai šunys. Taip pat šios veislės buvo išskirstytos ir pagal kilmės regionus: basenji (Centrinė Afrika), afganų kurtas ir saliukis (Viduriniai Rytai), tibeto terjeras ir lasos apsas (Tibetas), čiau čiau, pekinas, šarpėjus ir ši cu (Kinija), akita ir šiba inu (Japonija), aliaskos malamutas, sibiro haskis ir samojedas (Arktis). [2]

Šiai dienai pasaulyje yra žinoma daugiau kaip 400 skirtingų šunų veislių, daugiausia jų 352 pripažįsta didžiausia pasaulyje kinologijos organizacija FCI. Atsižvelgiant į šuns paskirtį ir kinologijos organizaciją (FCI, IKU, ACW, WCHSA, AKC, UCI) šunų veislės yra klasifikuojamos į skirtingas šunų grupes. [2,3]

Trumpaplaukiai vengrų vižlai yra bendrosios paskirties medžiokliniai šunys kilę iš Vengrijos. Jie pasižymi puikiais medžioklės instinktais bei išskirtiniu savo lygiu rausvai auksiniu kailiu. Trumpaplaukiai vengrų vižlai yra viena iš seniausių Europos šunų veislių, o jų palikuonys šiurkščiaplaukiai vengrų vižlai yra viena iš jauniausių. Po antrojo pasaulinio karo beveik išnykusi veislė puikiai atsistatė ir šiai dienai stipriai populiarėja visoje Europoje bei Amerikoje. Nors daugiau nei tūkstantį metų šie šunys buvo naudojami medžioklėje, šiai dienai tapo labai populiarūs kaip šeimos draugai, sporto kompanionai.

Šiame darbe apžvelgiama trumpaplaukių vengrų vižlų veislės istorija, jų itin stipri populiacija Lietuvoje, apžvelgiami skirtingi šunų poravimo metodai ir kokią įtaką veislės eksterjerui turi giminingų šunų poravimas.

(9)

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – atlikti trumpaplaukių vengrų vižlų veislės šunų, kurie išveisti pasirinkus linijinio poravimo metodą, kūno proporcijų analizę remiantis 8 kūno proporcijų harmoningumo nustatymo principais, palyginti kūno proporcijų santykių panašumą su motina ir tėvu bei įvertinti vadų harmoningumą.

Darbo uždaviniai:

1. Išmatuoti trumpaplaukių vengrų vižlų veislės vados šunis, vyresnius nei 1,5 metų, kurie išveisti linijinio poravimo metodu.

2. Išmatuoti pasirinktų trumpaplaukių vengrų vižlų veislės vadų motiną ir tėvą.

3. Atlikti kūno proporcijų analizę remiantis 8 kūno proporcijų harmoningumo nustatymo principais.

4. Palyginti kūno proporcijų santykius su nustatytu auksiniu santykiu 3/5 (0,6). 5. Palyginti vados šunų proporcijų panašumą su motina ir tėvu.

6. Įvertinti vadų harmoningumą.

Darbo hipotezės:

1. Pasirinkus artimesnį linijinio poravimo metodą yra gaunamas panašesnis vados eksterjero harmoningumas.

(10)

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Trumpaplaukiai vengrų vižlai

1.1.1. Trumpaplaukių vengrų vižlų veislės istorija

Trumpaplaukiai vengrų vižlai yra viena iš seniausių šiandien egzistuojančių šunų veislių Europoje, kuriai yra daugiau nei tūkstantis metų. Deja apie trumpaplaukių vengrų vižlų veisimą istorijoje nieko nebuvo aprašyta, tad yra mažai žinoma apie jų ankstyvą vystymąsi. Kaip ir didžioji dalis senovės vengrų istorijos tėra paslaptis, pavyzdžiui nėra tiksliai žinoma iš kur jie atkeliavo. Jie siejami su suomiais ir estais iš pradžių gyvenusiais kažkur Rytų Europos ar Vakarų Azijos stepėse. 896 m. po Kr. vengrai užkariavo ir apsigyveno didelėje teritorijoje Panonijos lygumoje. Manoma, kad tuo metu jie su savimi kartu atsivedė keturias šunų veisles: medžioklei, gyvulių saugojimui ir galvijų ganymui. Šie šunys galiausiai išsivystė į trumpaplaukių vengrų vižlų, kuvaso, komondoro ir pulio šunų veisles. [4]

Pirmieji įrašai apie trumpaplaukius vengrų vižlus rasti apie 1000-uosius metus - primityviuose akmeniniuose drožiniuose vaizduojami Vengrijos lordai su sakalais ir medžiokliniais šunimis. Šie šunys yra labai panašūs į šiuolaikinius trumpaplaukius vengrų vižlus. Vengrų klajoklių gentims vienas iš pagrindinių prieinamų maisto šaltinių buvo laukiniai paukščiai. Jie tam naudodavo medžioklinius šunis, kurie uoslės pagalba surasdavo sparnuotą grobį ir tilkties pagalba parodydavo šeimininkui jų buvimo vietą. Tada apmokyti sakalai būdavo paleidžiami tuos paukščius nužudyti ir galiausiai medžiokliniai šunys parnešdavo grobį šeimininkui. Šis medžioklės būdas buvo naudojamas ilgą laiką iki kol atsirado šaunamieji medžiokliniai ginklai. Manoma, kad vengrų bajorai trumpaplaukius vengrų vižlus sukryžmino su vietinėmis medžioklinių šunų veislėmis, nes trumpaplaukiai vengrų vižlai turi daug panašumo su kitais Vidurio Europos šunimis, ypač su Transilvanijos skaliku. [4]

Pirmą kartą žodis „vižlas“ yra minimas 1350 m., kaip miesto prie Dunojaus upės pavadinimas, tik neaišku ar šunys buvo pavadinti miesto pavadinimu ar atvirkščiai. Nuo 1342 m. iki 1382 m. trumpaplaukiai vengrų vižlai vaizduojami Vienos kronikose, senovės Vengrijos raštų rinkiniuose. Toliau veislės pavadinimas visad minimas kartu su Vengrijos bajorais ir tai tęsėsi iki 1526 m. Turkijos okupacijos. Tuo metu turkai įnešė naują veislę į regioną pavadinta „geltonuoju pointeriu“. Geltonieji pointeriai buvo sukryžminti su trumpaplaukiais vengrų vižlais taip įvedant unikalią veislės spalvą. Veislės aprašymuose nuo 1500 m. beveik visuomet akcentuojamas šunų kailis, taip pat jų puikūs medžiokliniai gabumai ir meistriškas tilkties rodymas. Galiausiai atsižvelgiant į nenutrūkstamą trumpaplaukių vengrų vižlų ryšį su bajorais buvo nuspręsta šią veislę leisti auginti ir veisti tik kilmingo kraujo turintiems žmonėms. Taip ši veislė tapo žinoma kaip „Karalių dovana“ ir tik labai nedidelė dalis

(11)

kilmingųjų iš kitų šalių turėjo galimybę juos įsigyti, įskaitant Ispanijos ir Italijos karalienes bei Italijos princesę. Dėl to trumpaplaukių vengrų vižlų veislė išliko beveik nežinoma už Vengrijos karališkųjų žemių ribų, kurios šiai dienai sudaro Vengriją, Slovakiją, Kroatiją, kai kurias Čekijos, Rumunijos, Lenkijos, Ukrainos, Serbijos, Slovėnijos ir Bosnijos ir Hercegovinos dalis. Tačiau kai kurie ekspertai mano, kad Bulgarijoje ir Turkijoje egzistavo labai panašūs šunys, kuriuos ekspedicijos metu keliuose Turkijos šalies dalyse atrado trumpaplaukių vengrų vižlų ekspertas Dr. Ferencas. [4]

Skirtingai nei daugeliui kitų šunų veislių trumpaplaukiams vengrų vižlams buvo skiriamas didžiulis dėmesys ir tradiciškai buvo leista miegoti namų viduje. Jie buvo laikomi ne tik kaip puikūs medžiotojai, bet ir kaip geri šeimos kompanionai. Nors paukščių medžioklė vižlams buvo pirminis pašaukimas, jie taip pat buvo įtraukiami ir į kitų gyvūnų medžiokles: pradedant nuo triušių iki lokių. Trumpaplaukiai vengrų vižlai buvo veisiami labiau dėl meistriškumo nei dėl greičio medžioklėje, taip pat dėl puikaus grobio aportavimo. Nors fiziniai gebėjimai visuomet buvo svarbiausias vižlų veisimo faktorius, tuo tarpu jų išvaizdai buvo skiriamas didžiausias dėmesys lyginant su kitais medžiokliniais šunimis. Rezultatas – aukštos kvalifikacijos universalus medžiotojas, pasižymintis ryškia ir vienoda išvaizda. [4]

1.1.2. Trumpaplaukių vengrų vižlų veislės atkūrimas

1800 m. į Vengriją buvo įvežti Vokietijos ir Britanijos medžiokliniai šunys, kurie tapo gana populiarūs. Taip trumpaplaukių vengrų vižlų paklausa tapo mažesnė ir Vengrijoje jų buvo auginama vis mažiau. Keletas entuziastingų Vengrijos veisėjų siekdami išsaugoti šią veislę atnaujino trumpaplaukių vengrų vižlų šunų veisimą, tačiau manoma, kad būtent per šį laikotarpį anglų pointerių, kurtsharų bei keli airių seterių veislės šunys įsimaišė į trumpaplaukių vengrų vižlų veislės linijas. Po pirmojo pasaulinio karo apie 1920 m. siekiant išvengti sužalojimų medžioklėje buvo nuspręsta visiems trumpaplaukių vengrų vižlų šunims trumpinti uodegas. Taip pat 1930 m. keli veislynai nusprendė sukurti naują veislę, kuri labiau tiktų dirbti šiurkščioje augmenijoje ir drėgnose vietose, taip sukryžminant trumpaplaukius vengrų vižlus su dratharo veislės šunimis, tačiau ši veislė visuomet buvo traktuojama kaip visiškai atskira veislė, šiai dienai žinoma kaip šiurkščiaplaukis vengrų vižlas. (1 pav.) [4]

Antrojo pasaulinio karo metu trumpaplaukių vengrų vižlų veislės šunys buvo prie išnykimo ribos. Pasibaigus karui šios veislės šunų buvo likę vos keli šimtai, daugiausia ne pačioje Vengrijoje, o

(12)

išgalvotas aristokratų dalykas ir taip pat baiminosi jog tokia veislė kaip trumpaplaukis vengrų vižlas gali tapti vengrų nacionalizmo simboliu. [4]

Specifinis šiuolaikinis trumpaplaukių vengrų vižlų veisimas prasidėjo 1920 m. Kaip veislė FCI pripažinimą gavo 1936 m. [4]

1 pav. Šiurkščiaplaukis vengrų vižlas (https://www.akc.org/dog-breeds/wirehaired-vizsla/)

1.1.3. Trumpaplaukių vengrų vižlų veislės išvaizda

Trumpaplaukiai vengrų vižlai yra vidutinio dydžio, elegantiški, kilmingos išvaizdos, lygaus rausvai auksinio kailio ir liekno sudėjimo šunys, ypač jauname amžiuje jie dažnai atrodo lyg būtų išsekinti, tačiau taip nėra. Nors ir lieknas jų kūnas yra labai raumeningas ir atletiškas. Taip pat pasižymintis puikiomis proporcijomis: nors kūno ilgis yra šiek tiek didesnis nei aukštis, krūtinės gylis yra šiek tiek mažesnis už pusę kūno aukščio ties ketera. Jų lengva, sausa ir liekna struktūra įkūnija grožio ir stiprybės harmoniją.

Trumpaplaukių vengrų vižlų galva yra sausa, proporcinga ir išraiškinga, jų kaukolė vidutiniškai plati, ties pakaušiu šiek tiek smailėjanti, per vidurį turinti neryškų griovelį. Ausys plonos, gana ilgos, kabo arti skruostų. Nosis gerai išsivysčiusi ir plati, turinti gana plačias šnerves, nosies spalva rusva, deranti su tamsesniu kailio atspalviu. Snukis smailėjantis, bukas, turintis stiprius žandikaulius bei raumeningas, nosies linija tiesi, lūpos sausos, prigludusios ir neturinčios nuokarų. Taisyklingas ir pilnas žirklinis sąkandis, sveiki, taisyklingos formos 42 dantys. Skruostikaulis stiprus ir raumeningas, akys vidutinio dydžio, šiek tiek ovalios, gerai prigludę vokai bei pageidaujama, kad akių spalva derėtų su kailio atspalviu ir būtų kiek galima tamsesnės.

(13)

Trumpaplaukių vengrų vižlų kaklas vidutinio ilgio, derantis su bendra išvaizda, sprandas labai raumeningas ir šiek tiek išlenktas, oda prigludusi prie gerklės, turintys raumeningą ir išraiškingą keterą. Nugara tvirta, stipri, tiesi ir raumeninga, raumenys turėtų slėpti stuburo slankstelius. Jų juosmuo trumpas, platus, raumeningas, tiesus arba šiek tiek išlenktas, nugarinė dalis yra tvirtai sujungta, kryžius platus ir pakankamai ilgas, šiek tiek nuožulnus, raumeningas. Krūtinė gili ir plati, gerai išsivysčiusi, vidutiniškai išlenkta į priekį, krūtinkaulis ir alkūnė turėtų būti toje pačioje linijoje. Apatinė linija elegantiška, prigludusi, gale šiek tiek išlinkusi, uodega išaugusi žemai, pradžioje tvirta ir stora, ties galu siaurėjanti, ilgis siekia iki kulkšnies sąnario. Amerikoje uodegos yra trumpinamos maždaug du trečdalius ilgio, Europoje trumpinti uodegas yra uždrausta, laikoma tiesi arba šiek tiek išlinkusi, judesio metu pakeliama horizontaliai, padengta tankiu kailiu.

Trumpaplaukių vengrų vižlų priekinės kojos žiūrint iš priekio tiesios ir lygiagrečios, žiūrint iš šono vertikalios ir laikomos tiesiai po kūnu, tvirtų kaulų, stiprios ir raumeningos. Pečiai ilgi, nuožulnūs ir plokšti, gerai prisitvirtinę prie menčių, lankstūs, stiprūs, lengvai raumeningi, turintys ryškų kampą tarp menčių ir žasto. Blauzda trumpa ir šiek tiek nuožulni, blauzdos sąnarys stiprus ir storas, pėdos šiek tiek ovalios. Stovint ir judant kojos eina lygiagrečiai, išlaikoma tiesi nugaros linija. Galinės kojos žiūrint iš galo tiesios ir lygiagrečios, stiprių kaulų, ryškių kampų. Šlaunis ilga ir raumeninga, ryškūs dubens ir šlaunies kampai. Kulkšnies sąnarys stiprus, sausas ir glotnus, padas vertikalus ir trumpas.

Trumpaplaukių vengrų vižlų oda tvirtai prigludusi prie kūno, be nuokarų, lygaus pigmento, kailio plaukai trumpi, tankūs, šiurkštūs ir kieti, turi dengti visą kūną, kiek mažiau papilvę, neturi būti jokios pavilnės. Kailio atspalvis būna nuo rausvai auksinio iki tamsiai smėlinės aukso spalvos, raudona, rusva ar šviesesnė spalvos yra nepageidaujamos, galima ne didesnė nei 5 cm diametro balta dėmė ant gerklės ar krūtinės, lūpų spalva ir spalva aplink akis atitinka nosies spalvą.

Ūgis ties ketera: patinų 58 – 64 cm, patelių 54 – 60 cm. Veisiant turėtų būti siekiama vidutinio šuns ūgio. Bendras kūno balansas ir simetrija yra daug svarbesni nei vien tik išmatuojamas ūgis. Svoris: patinų 20 – 30 kg, patelių 18 – 25 kg. [5]

1.1.4. Trumpaplaukių vengrų vižlų temperamentas

Nors trumpaplaukių vengrų vižlų pirmasis tikslas yra medžioklė, jie visuomet buvo laikomi šeimos dalimi. Daugelį šimtmečių jie buvo pasirenkami dėl be sąlygiško draugiškumo, taip pat dėl puikių savo darbinių savybių. Šiuolaikiniai trumpaplaukiai vengrų vižlai daugiausiai yra pasirenkami

(14)

šeimininkui laisvai judėti. Taip pat šios veislės šunys yra linkę patirti stiprų išsiskyrimo nerimą, todėl neturėtų ilgą laiką būti palikti vieni. Šios veislės šunys pasižymi stipriu artimo ryšio sukūrimu ir yra laikomi vieni ištikimiausių sportinių veislių atstovų. Trumpaplaukiai vengrų vižlai yra labai draugiški nepažįstamiems žmonėms, kiekvieną sutiktą žmogų jie mato kaip potencialų draugą ir labai nekantrauja kuo greičiau su juo užmegzti pažintį. Šios veislės šunys yra išskirtinai prasti sargybiniai, dauguma veislės atstovų leistų plėšikui išsinešti viską iš namų ir džiaugsmingai vizgindami uodegą palydėtų jį iki automobilio. Kai kuriuos trumpaplaukius vengrų vižlus galima išmokyti būti budinčiais šunimis, tačiau jų budrumas yra daugiau skirtas pranešti, kad namuose yra kažkas su kuo jie gali pažaisti, nei kas kitą. Labai svarbu šios veislės šunis tinkamai socializuoti, sutikę žmogų jie yra linkę ant jo šokinėti ir jį laižyti. Trumpaplaukiai vengrų vižlai labai myli vaikus, labiausiai dėl to, kad vaikai yra visuomet pasiruošę bėgti ir žaisti. Tačiau šie šunys dažnai neįvertina savo dydžio ir jėgos, tad gali mažus vaikus netyčia pastumti ar užgauti. Tinkamai auklėjant ir dresuojant jie tampa švelnūs ir netgi gali tapti puikiais terapiniais šunimis. [6]

Trumpaplaukiai vengrų vižlai yra linkę taikiai bendrauti su kitais šunimis, nors jie buvo veisiami tam, kad dirbtų vieni, jie yra gana pajėgūs dirbti ir komandoje. Šios veislės šunys gali augti vieni namuose, bet jei jie galėtų rinktis, mielai į kompaniją priimtų ir kitą augintinį, kuris nuolat palaikytų jiems draugiją. Trumpaplaukiai vengrų vižlai buvo veisiami tam, kad surastų ir atneštų šeimininkui paukštį ar žvėrį, bet jų nepulti, todėl jie puikiai sutaria su kitais naminiais gyvūnais. Bet jų žaismingumas ir didelė energija ne visuomet priimtina kitiems, ne tiek daug energijos turintiems ar mažesniems šunims, jų nuolatinis noras žaisti ir gaudyti retai patinka katėms, taip pat dažnai nepatikimai jie atrodo ir mažiausiems naminiams gyvūnams, tokiems kaip žiurkėnai ar jūrų kiaulytės. [6]

Šios veislės šunys yra labai intelektualūs ir lengvai dresuojami. Išskyrus užduotis reikalaujančias didelės jėgos ar žiaurumo, trumpaplaukiai vengrų vižlai nori ir geba išmokti praktiškai bet kokią šunišką komandą. Šios veislės šunys reguliariai laimi aukščiausio lygio sportinėse judrumo ir paklusnumo varžybose, taip pat sėkmingai pasirodo lauko bandymuose. Jie taip pat yra puikūs pagalbiniai šunys neįgaliesiems bei pasižymėję daugelyje teisėsaugos ir saugumo tarnybų pozicijų. Nors yra keletas išimčių, daugiausiai šios veislės šunų pagrindinis tikslas yra noras įtikti ir padaryti viską, kad tik jų šeimininkas būtų patenkintas. Trumpaplaukiai vengrų vižlai yra jautrūs šunys, todėl geriausiai reaguoja į mokymus, kurie paremti pozityviu skatinimu. Jie labai greitai išmoksta paprastus triukus ir jei tik šeimininkas skirs tam pakankamai laiko, gali turėti išskirtinai gerai išmokytą augintinį. Vienintelis prastai išauklėto trumpaplaukio vengrų vižlo veislės šuns kaltininkas yra šeimininkas, kuris arba nemokėjo tinkamai dresuoti arba visiškai neskyrė laiko šuns auklėjimui. [6]

(15)

Trumpaplaukiai vengrų vižlai būdami nepaprastai meilūs ir lengvai dresuojami vis tik nėra skirti kiekvienai šeimai. Beveik visos šios veislės šunų elgesio problemos yra dėl to, kad stokojama fizinio bei protinio krūvio. Šie šunys pasižymi iš pažiūros atrodančia beribe energija ir yra pajėgūs intensyviai dirbti keletą valandų - jų atletiškumas yra šios veislės patrauklumas daugeliui šeimų. Jie yra pajėgūs praktiškai, bet kokiai aktyviai fiziniai veiklai. Auginti šį šunį neturint galimybės jo kasdien išvesti laisvai pasilakstyti į didelę erdvę gali būti nepaprastai sunku. [6]

Trumpaplaukiai vengrų vižlai buvo veisiami tam, kad atliktų tam tikrą paskirtį ir neturėdami pakankamai veiklos jie jaučiasi nusivylę ir pradeda nuobodžiauti. Jie nuolatos įkyriai erzins savo šeimininką, kad šis su juo užsiimtų ir duotų tinkamos veiklos, jos negavę, jie kažką susiras patys. Tuomet šios veislės šunys gali tapti destruktyvūs ir pradėti niokoti namus. Nors ilgi pasivaikščiojimai yra malonūs, tačiau šie šunys yra laimingiausi tuomet, kai turi kuo užsiimti, tad šeimininkai turėtų apie tai rimtai pagalvoti ir mokyti šunį atlikti tam tikras užduotis. Viena iš dažniausia pasitaikančių šios veislės šunų problemų yra audrų baimė, kai kurie iš jų susikuria net klastingas, paralyžiuojančias audrų fobijas. Kadangi tai gali būti labai sudėtingai ištaisoma problema, geriausiai visų pirma pradėti stabdyti jos vystymąsi. [6,7]

1.1.5. Trumpaplaukių vengrų vižlų veislės priežiūra

Trumpaplaukių vengrų vižlų veislės šunys turi labai minimalius kailio priežiūros reikalavimus. Jiems nėra reikalinga profesionalų priežiūra, reguliarus šukavimas specialia pirštine yra viskas ko reikia šios veislės šunims, kadangi jų kailis yra trumpas, tai užima ne daug laiko. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti jų ausims, nes purvas ir nešvarumai gali patekti į jų kabančias ausis, todėl jas reikia reguliariai valyti, kad išvengti dirginimo ir infekcijų. Trumpaplaukių vengrų vižlų nagai yra pakankamai ilgi ir stori, taip pat jie labai greitai auga, o augdami nagai linkę riestis, tad norint išvengti skausmingo pagalvėlių dirginimo, pėdų deformacijų, netaisyklingų galūnių statymo, eisenos ir laikysenos problemų reikalingas dažnas nagų karpymas, rekomenduojama kartą į savaitę. Retkarčiais gali reikėti išvalyti dantis ir kartais išmaudyti. Reikėtų vengti dažno jų maudymo, nes taip nuplaunami odos riebalai, kurie padeda odai išlikti sveikai ir neišsausėti, apsaugo kailį nuo išdžiūvimo ar per didelio drėgmės lygio, taip pat veikia kaip apsauginis, šildomas sluoksnis, apsaugo nuo bakterijų, grybelių ir virusų. Po maudynių būtina saugoti, kad šuo neperšaltų – neleisti gulėti ant šaltų grindų, vengti skersvėjo. Nerekomenduojama maudyti šaltuoju metų periodu ir negalima maudyti nepraėjus

(16)

Kasdien jie turi gauti šviežio vandens ir aukštos kokybės pilnai subalansuotą pašarą, nesvarbu ar tai bus komercinis pašaras ar gamintas namuose, būtinai atsižvelgiant į šuns amžių ir jo aktyvumą.

1.1.6. Trumpaplaukių vengrų vižlų veislės sveikatos problemos

Trumpaplaukiai vengrų vižlai buvo veisiami kaip darbiniai šunys, tad visos sveikatos problemos ir trūkumai buvo netoleruojami. Šios veislės šunų gyvenimo trukmė 10 – 14 metų. Trumpaplaukiai vengrų vižlai per savo veislės istoriją išgyveno keletą genetinių ligų, o kai kurios genealoginės linijos kilusios iš labai siauro rato šunų, ko pasėkoje, kelios sveikatos bėdos tapo probleminės šios veislės šunims. [6]

Iki šiol dažniausiai pasitaikanti rimta trumpaplaukių vengrų vižlų sveikatos problema yra klubo sąnario displazija. Ši deformacija yra labiausiai paplitusi tarp visų veislinių šunų. Laikui bėgant dėl šios deformacijos šuns koja pradeda netinkamai judėti klubo sąnario srityje, taip sukeldama diskomfortą ir didelį skausmą. Sunkiais atvejais šis skausmas gali tapti labai stiprus, net sukelti šuniui depresiją. Klubo sąnario displazija dažniausiai yra genetiškai paveldima liga, tačiau jos pasireiškimo laiką ir sunkumą gali įtakoti aplinkos veiksniai. Ši liga yra neišgydoma, tačiau yra daugybė gydymo būdų palengvinančių ligos simptomus ir malšinančių skausmą. Klubo sąnario ir alkūnės displazijos tyrimai bei DNA tyrimas yra kol kas vieninteliai privalomi norint užsiimti trumpaplaukių vengrų vižlų veislės veisimu Lietuvoje.

2008 m. Amerikos vižlų klubo gerovės fondas atliko sveikatos tyrimų analizę, siekdami nustatyti 176 aiškiai nurodytų sveikatos sutrikimų paplitimą tarp trumpaplaukių vengrų vižlų veislės šunų. Sveikatos sutrikimai buvo suskirstyti į 19 kategorijų: temperamento sutrikimai, vėžiniai navikai, odos problemos, akių ligos, įvairūs grybeliai ir infekcinės ligos, ortopedinės problemos, ausų ligos, reakcijos į skiepus ir vaistus, reprodukciniai sutrikimai, neurologiniai, raumenų sutrikimai, inkstų, šlapimo pūslės sutrikimai, dantų ligos, endokrininiai sutrikimai, virškinimo trakto sutrikimai, širdies ligos, išvaržos, kraujo ir limfos ligos, kepenų sutrikimai bei kvėpavimo takų sutrikimai. Buvo apklausti 2505 trumpaplaukių vengrų vižlų šunų šeimininkai. Tyrimas parodė, kad, kad labiausiai tarp šios veislės šunų yra paplitę temperamento sutrikimai, 648 (25,87 proc.) respondentai pranešė apie tam tikras temperamento problemas, taip pat 604 (24,12 proc.) respondentai pranešė bent apie vieną vėžio ar naviko atvejį, 504 (20,13 proc.) – apie odos sutrikimus. Rečiausiai pasitaikančios buvo kvėpavimo sistemos ligos, apie jas pranešė 23 (0,92 proc.) respondentai ir kepenų sutrikimai – 30 (1,2 proc.). [7]

Remiantis gautais šio tyrimo rezultatais dažniausiai pasitaikantis trumpaplaukių vengrų vižlų temperamento sutrikimas yra audrų baimė, taip pat triukšmo ir ginklo šūvio baimės; dažniausiai pasitaikantis navikinis susirgimas – riebalinio audinio naviko augimas bei stiebo ląstelių navikai;

(17)

dažniausiai pasireiškiančios odos problemos yra sezoninės alergijos, nepavojingi demodektiniai (poodinių erkučių) sukeliami niežai ir alergijos maistui; dažniausia akių liga melanoma (akių vėžys); infekcinės ligos - giardiazė (parazitinių pirmuonių sukelta žarnyno liga) bei laimo liga; dažniausiai pasitaikančios ortopedinės ligos yra artritas ir klubo sąnario displazija; chroniškos ausų ligos; šalutinis poveikis į pasiutligės skiepus bei kitas vakcinas; dažniausiai reprodukciniai sutrikimai pasitaiko veislės kalytėms - netikras nėštumas ir mastitas; dažniausiai pasitaikantis neurologinis susirgimas yra epilepsija; taip pat dažnai pasireiškia šlapimo nelaikymas; ši veislė retai turi problemų susijusių su dantimis, tačiau pasitaiko dantų trūkumas bei nedakanda; taip pat pasitaiko idiopatinių hipotiroidinių (hormonų sutrikimų) susirgimų, uždegiminių žarnyno ligų, širdies ūžesių, bambagyslės išvaržų, autoimuninė hemolizinė anemija ir rečiausiai pasitaiko kepenų nepakankamumas, hepatitas, vilko gomurys bei gerklų paralyžius. [7]

2 pav. Trumpaplaukių vengrų vižlų pasitaikantys sveikatos sutrikimai (https://vcaweb.org/download/Vizsla-Health-Survey-Analysis_Final-V3.pdf)

(18)

kurio metu kraujas grįžta per neužsidariusį aortos vožtuvą, sialorėja - per ne lyg didelis seilių kiekis (3 pav.) ir žandikaulių raumenų atrofija. (4 pav.) [8,9]

3 pav. Trumpaplaukio vengrų vižlų IUP klinikinis požymis – sialorėja (https://link.springer.com/article/10.1186/s12917-015-0408-7)

4 pav. Trumpaplaukio vengrų vižlų IUP klinikinis požymis – žandikaulio raumenų atrofija (https://link.springer.com/article/10.1186/s12917-015-0408-7)

(19)

Tais pačiais 2015 m. Naujojoje Zelandijoje, Australijoje ir Anglijoje buvo nustatyti ir ištirti trumpaplaukių vengrų vižlų sunkūs odos papilomatozės atvejai - progresuojančios odos virusinės pigmentinės dėmės. (5 pav.) [10]

5 pav. Trumpaplaukis vengrų vižlas susirgęs odos virusine pigmentine papilomatoze (https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC5813106/figure/vms385-fig-0001/)

2016 m. į Londono universiteto Karališkąjį veterinarijos koledžą buvo atvežti du keturių mėnesių trumpaplaukių vengrų vižlų šuniukai (patelė ir patinas) iš devynių šuniukų vados, kuriems atlikti klinikiniai ir diagnostiniai tyrimai dėl progresuojančios ataksijos. Pirmieji simptomai pasireiškė jau dviejų – trijų mėnesių nevalingu galvos drebėjimu. Remiantis kraujo tyrimų rezultatais, vaizdiniais įrašais ir klinikine istorija buvo nustatyta smegenėlių žievės degeneracija. Abiem šuniukams buvo atlikta eutanazija. [11]

Taip pat analizuojant mokslinius tyrimus susijusius su trumpaplaukių vengrų vižlų veislės šunų sveikatos problemomis buvo ištirti šie akių ligų sutrikimai: pektinato raiščių displazija, kuri yra reikšmingai susijusi su pirmine uždaro kampo gliaukoma, ir akių voko melanocytoma, kai aplink išilgai vokų lėtai plinta mažos, tvirtos pigmentinės masės dėmės. (6 pav.) [12, 13]

Nors akių tyrimai Lietuvoje kol kas nėra privalomi trumpaplaukių vengrų vižlų veislės šunims, daugelis veisėjų ir šios veislės augintojų profilaktiškai ištiria savo šunų akis, kad kiek galima būtų išvengta akių sutrikimų ateities kartoms.

(20)

6 pav. Trumpaplaukis vengrų vižlas turintis akių voko melanacytomą (

https://ebookcentral-proquest-com.ezproxy.dbazes.lsmuni.lt/lib/kmult-ebooks/reader.action?docID=4039156&query=vizsla)

1.1.7. Ilgo plauko genas

Maždaug nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios vengrai pastebėjo, kad trumpaplaukiai vengrų vižlai pradėti poruoti su įvairiais kitų veislių šunimis ir dėl to pradėjo atsivesti įvairių mišrūnų, todėl vengrai pradėjo vesti šios veislės žurnalą. Svarbiausia buvo žinoti, kad tėvas ir motina, bei trečioji ir ketvirtoji veislės generacija yra grynaveisliai ar bent jau panašiausi į trumpaplaukius vengrų vižlus, ir tik tokiu būdu šuo buvo įrašomas į veislės žurnalą ir išduodamas kilmės dokumentas. Vėliau kilmės dokumentai buvo surinkti ir susiaurinti, suskirstant juos į dvi kilmės knygas: į A – grynaveisliai, ir B – turintis trumpaplaukių vengrų vižlų požymių. Visus veisimus kontroliavo ir tvirtino valstybė. Paprastai gyventi buvo leidžiama tik šešiems kiekvienos vados šuniukams. Šuniukai turintys per daug baltų dėmių, netinkamos spalvos, netinkamos kailio struktūros buvo naikinami. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo šis veislės registras buvo sunaikintas ir visą šunų veisimą ir valdymą vykdė medžiotojai arba medžiotojų klubai, kurie toleravo, bet kokių medžioklinių šunų veislių kryžminimą tarpusavyje. Manoma, kad būtent tuo metu medžiotojai tikėdamiesi daugiau paklusnumo ir tamsesnių akių sukryžmino trumpaplaukius vengrų vižlus su airių seteriais, ko pasėkoje šiai dienai kai kurie trumpaplaukiai vengrų vižlai turi ilgo plauko geną bei nepageidaujamą tamsiai rausvą kailį. Svarbus faktas yra tas, kad šunų veisimas visais laikais labiausiai yra susijęs su žmonėmis, o ne su pačiais šunimis. Ilgo plauko genas yra recesyvinis genas, todėl kai kurie trumpaplaukių vengrų vižlų veisėjai savo šunims atlieka šio geno tyrimą, kad išvengti ilgo plauko perdavimo ateities generacijoms. Kol kas šis tyrimas Lietuvoje nėra privalomas. [14]

(21)

1.1.8. Trumpaplaukių vengrų vižlų populiacija Lietuvoje

Pirmasis trumpaplaukių vengrų vižlų veislės šuo Lietuvos kinologijoje įregistruotas 2005 metais, tai buvo patelė importuota iš Vengrijos. Pirmoji trumpaplaukių vengrų vižlų vada Lietuvoje įregistruota 2007 metais, joje gimė 8 šuniukai. Stipriai populiarėjant trumpaplaukių vengrų vižlų paklausai pastaraisiais 2019 metais Lietuvoje gimė net 27 šios veislės šunų vados - užregistruoti 188 šuniukai gimę Lietuvoje. Nuo 2005 iki 2020 metų kovo mėn. Lietuvoje užregistruoti 36 importuoti trumpaplaukių vengrų vižlų šunys: 19 - iš Vengrijos, 5 - iš Latvijos, 6 - iš Lenkijos, 1 - iš Rumunijos, 1 - iš Serbijos, 2 - iš Rusijos ir 1 - iš Argentinos bei per šį laikotarpį užregistruota 18 trumpaplaukių vengrų vižlų šunis veisiančių veislynų. Nuo 2005 metų iki 2020 metų kovo mėn. iš viso Lietuvoje užregistruota 941 trumpaplaukis vengrų vižlas – 463 patelės ir 478 patinai. (7 pav.) [31]

(22)

1.2. Šunų veisimas

Sprendimas dėl veisimo visuomet tūrėtų prasidėti nuo žinių: kuo daugiau žinių apie šuns veislę, šunų sveikatą ir jų mokymą. Nors genomo ir epigenetiniai efektai sudaro pagrindų planą, tačiau šunų veisėjai daro tiesioginę įtaką šuniukų elgesiui ir sveikatai, kuriuos jie veisia ir augina. Veisėjai taip pat yra atsakingi už pasirinktą kraujo liniją ir genetinę atranką, aplinką, kuri formuojama besilaukiančiai patelei bei būsimiems šuniukams, už jų rūpinimąsi, priežiūrą ir higieną. Kaskart veisimo tikslas turėtų būti paremtas noru tobulinti šunų veislę, siekiant kad sekanti generacija būtų geresnė nei prieš tai buvusi. [15]

Pastaraisiais metais buvo susirūpinta dėl kilmingų šunų populiacijos įvairovės, sveikatos ir gerovės. Populiaraus patino efektas, kūrėjo efektas, žmonių užgaidos bei per dažnas artimo giminingo šunų veisimo metodas paliko savo žymes. Siekiant pagerinti šunų populiacijos sveikatą ir gerovę apskritai, individualiuose veisimo programose turėtų būti laikomasi etiškos veisimo koncepcijos - kai yra apibrėžti konkretūs populiacijos veisimo tikslai. Nors kiekviena šunų veislės populiacija turi savo skirtingas problemas, tačiau požiūris į galimus jų sprendimus yra panašus. Pradinis taškas visuomet bus išsiaiškinti ir išskirti nepageidautinus veislės fenotipus ir genotipus, įvertinti jų paplitimą įvairiose generacijose. Remiantis gauta informacija, bei taikant papildomus kriterijus, tokius kaip veislės standartai, gali būti apibrėžiami pagrindiniai veisimo tikslai. Ypač svarbu, kad šie tikslai būtų sudėlioti atsižvelgiant į ilgalaikę ateities viziją bei užtikrinant visų suinteresuotų šalių nuoseklų bendradarbiavimą. Toliau laikantis sudėtų svarbiausių tikslų, prireikus pasitelkiant specialiai sukurtas pagalbines priemones - sistemas, paskutinis žingsnis yra pasirinkti optimaliausią veisimo strategijų derinį. [16]

1.2.1. Šunų veisimo sistemos

Sprendimas, kokią veisimo sistemą pasirinkti, visuomet priklauso nuo veisimo tikslo. Veisimo sistemos leidžia pasirinkti norimus paveldimus veislės bruožus ir tuo pat metu atrinkti nepageidaujamus. Norint priimti geriausius veisimo sprendimus, labai svarbu rinkti, sisteminti ir analizuoti duomenis. Prieš pasirenkant tinkamiausią veisimo sistemą, svarbu apibrėžti, kas yra „veislė“. Veislė yra tiesiog konkreti grupė gyvūnų, kuri turi panašią išvaizdą, elgesį ir kitus skiriamuosius bruožus, išskiriančius juos iš kitų tos pačios rūšies gyvūnų. [17,29]

Visas veisimo sistemas galima suskaidyti į vieną arba geriausiu atveju dviejų ar trijų skirtingų sistemų derinį. Žodžių sistema naudojama šunų veisimo planuose išreiškia mokslinę tvarką ir apibrėžtas taisykles, kurios reiškia neklystamumą ir tam tikrą garantuotą sėkmę. Tačiau nei vienas

(23)

veisėjas niekada neturėtų būti susižavėjęs tik tam tikra viena veisimo sistema, kurią sudaro fiksuotų ir nesikeičiančių taisyklių rinkinys ir aklai ją nuolat sekti, taip atmesdamas bet kokį kitą veisimo sistemos pasirinkimą. Genetikos principai negali būti išreikšti matematinėmis formulėmis, kurios visada padės teisingai išspręsti bet kokias veisimo problemas. Visos veisimo sistemos yra spėjimai, pagrįsti praktiniais stebėjimais, tačiau dažnai klaidingai interpretuojami dėl nepakankamų žinių ir patirties trūkumo. Geriausios iš vadinamųjų sistemų yra tos, kurios nenustato fiksuotų taisyklių, nesiūlo stiprinti silpniausių vietų ir nežada greito kelio į sėkmę. Dažniausiai tai tėra tik orientacinės paskirties sistemos nurodančios kelią tvirtai veisimo praktikai. [17,29]

Labiausiai tarp šiuolaikinių veisėjų yra paplitusi „pasitikėjimo sėkme“ sistema, kuri remiasi „sudėkime du gerus į vieną ir pasitikėkime sėkme“ principu. Ši garsioji sistema užlieja visą pasaulį „gerai išveistais blogais šunimis“ (H.E.Packwood). Šuo gali turėti visą čempionų kilmės medį, tačiau pats būti netinkamas reproduktorius tolimesniam veislės pratęsimui. Atranka yra vienintelė tiesioginė veisimo jėga, kuri yra priklausoma tik nuo veisėjo. Sekanti, taip pat labai populiari yra „madinga“ veisimo sistema, kai veislės patelė yra nuolat poruojama su naujausiu veislės parodų nugalėtoju. Šiuo atveju kilmė ir paveldimumas skirtingose generacijose yra tiesiog ignoruojami. Suskaičiuojamas tik laimėtų prizų ir titulų skaičius, kuris vertinamas kaip tiesiogiai proporcingas šuns kokybės teikiamoms galimybėms. Trečioji veisimo sistema vadinama „egoistine“, kai veisėjas poruoja tik savo auginamus šunis tarpusavyje, nes tiesiog jam taip yra pigiau ir tai suteikia jo šunims išskirtines galimybes garsėti kaip gerais ir tinkamais veislės reproduktoriais. Visos šios trys sistemos yra netinkamos norint sėkmingai užsiimti šunų veisimu, galbūt atsitiktinumo dėka tokiu būdu pavyks išveisti kelis gerus šunis, tačiau tai neatneš jokio progreso veislės gerinimui. Pats pagrindinis veisimo tikslas yra gerinti, o ne bloginti jau sukurtą veislę pagal esamus mados standartus. [17,18]

Norint rimtai ir atsakingai užsiimti tam tikros šunų veislės veisimu reikėtų remtis tikrosiomis veisimo sistemomis – tai artimos giminystės, linijos ir negiminingo veisimo sistemos. Piktnaudžiaujant tik viena sistema sumažės jos naudingumas. Nei vienos iš jų negalima laikyti neklystančia veisimo taisykle, tačiau tinkamai dirbant su kiekviena bus gaunama vertinga pagalba. [17]

1.2.2. Artimos giminystės veisimas

Artimos giminystės veisimui būtinas vieno individo tiesioginio kraujo sujungimas, tad yra tik trys tikrojo artimos giminystės veisimo formos: kai tėvas yra poruojamas su savo dukra, mama yra

(24)

paties kraujas - naudojant protėvių paveldimumo skaitinę išraišką 31 proc. jo kraujo bus tokio poravimo šuniukuose. Toks veisimas yra veiksmingiausia priemonė norint išsaugoti tam tikro šuns savybes. Tas pats galioja poruojant mamą su jos sūnumi. Brolio ir sesers poravimas yra efektyviausias norint išsaugoti ir pagerinti tam tikro šuns savybes. Tačiau tokia veisimo sistema negali būti naudojama ilgą laiką. [17,29]

Dėl selektyvaus veisimo tik pagal vieną ar kelis veislės ypatumus yra prarandama veislės įvairovė ir tokiu būdu gali kilti įvairių veislės problemų. Artimos giminystės veisimo naudojimas iš kartos į kartą gali sukelti fizinių ir psichinių išsigimimų, taip pat nevaisingumą. Per pastaruosius 100 metų stipriai išpopuliarėjo šunų parodos, dėl to didžiausias dėmesys veisiant yra orientuotas į fizinę išvaizdą. Tokiu būdu padaugėjo fizinių ligų, defektų ir sutrikimų, kurios paveikia šunis jau jauname jų amžiuje ir vaistinių preparatų naudojimas jiems reikalingas visą jų gyvenimą. Manoma, kad dažniausiai paveldimi sutrikimai yra siejami su artimo giminingo poravimo įtaka, nes šiuos sutrikimus reguliuoja autosominiai rececyvūs aleliai, tačiau atlikti tyrimai rodo, kad nėra stipraus ryšio tarp artimo giminingo veisimo ir sveikatos sutrikimų, ir tiriant sergančius ir sveikus šunis didesnė protėvių paveldimumo išraiška buvo sutinkama pas sveikus šunis, nei pas sergančius. Taip pat atlikti tyrimai parodė, kad artimos giminystės veisimas neturi jokios tiesioginės įtakos veislės populiacijai. [19,20]

1.2.3. Linijinis veisimas

Linijinis veisimas laikomas lėtesniu, saugesniu ir patikimesniu artimo veisimo metodu. Linijinį veisimą galima apibrėžti, kaip tam tikro individo kraujo sujungimą, tiesiogiai nenaudojant jo paties. Tai geriausiai atspindi pusbrolio ir pusseserės poravimas, kurių vaikai vėl sujungiami senelių krauju. Išorinės linijinio veisimo ribos susijungia su negiminingu veisimu. Ne visuomet galima tiksliai nustatyti kada prasideda vienas ir pasibaigia kitas veisimo būdas, tačiau remiantis protėvių paveldimumo praktika, linijinis veisimas pasibaigia ties ketvirtąja generacija. Yra išskiriami du pavaldūs linijinio veisimo modifikacijos principai – figūrinio veisimo ir pakaitinės kartos sistemos. [17,29]

Skiriamasis figūrinio veisimo bruožas yra veislės ryškumo perkėlimas nuo patino į patelę. Už tad studijuojant kilmės medį dėmesys yra skiriamas tik patelės analizei, visi kilmės medžio šunys yra sugrupuojami į šeimas per jų motinas taip atsekant originalias veislės pateles. Tokia analizė turi vieną labai akivaizdų pranašumą, nes patinai įprastai turi daugiau palikuonių nei patelės, todėl yra sudėtingiau ir sunkiau atsekti jų kaip veislės reproduktorių vertę. Didesnis palikuonių skaičius, duoda didesnes galimybes duoti keletą veislės nugalėtojų, tačiau pats patinas iš tiesų gali būti niekuo neišsiskiriantis reproduktorius, tuo tarpu patelė duodama mažesnį palikuonių skaičių ir duodama tokį

(25)

pat kiekį laimėtojų neabejotinai laikoma išskirtine veislės reproduktore. Figūrinė sistema seka skirtingas šeimas per patelės liniją ir tokiu būdu yra atrandamas dominuojantis veislės atstovas. Figūrinė sistema niekada nebuvo populiari tarp šunų veisėjų, kadangi tai reikalauja daug kantrybės ir įžvalgumo atsekant skirtingas patelių linijas. [17,29]

Pakaitinės kartos veisimo sistema grindžiama įsitikinimu, kad išskirtinės kokybės veislės šunys gaunami praleidžiant vieną kartą. Yra du labai paplitę ir labai dogmatiški teiginiai: garsus šuo yra žinomas tik dėl jo vienos suporuotos patelės duotų šuniukų arba šis šuo niekada neduoda tokio pat gero patino (sūnaus) kaip jis pats. Tokie teiginiai remiasi tik keliais nesėkmingais atvejais. Genetikos principai neabejotinai niekada neatmeta tikėjimo, kad praleidžiant tam tikro individo vieną kartą galima gauti puikius rezultatus. Tačiau toks veisimas išskirtinius individus padarys mažiau išskirtiniais, tai yra arčiau vidutinės kokybės veislės atstovo. Nėra jokių biologinių įrodymų patvirtinančių mintį, kad geriau poruoti šunis su išskirtinių veislės atstovų palikuoniais, jei yra galimybė tiesiogiai poruoti su tuo išskirtiniu patinu ar patele. [17,29]

Vieno geriausio veisimo būdo nėra, kiekvienu atveju veisėjas turi įvertinti kas labiausiai tinka jų auginamai šunų veislei, apžvelgti veislės kraujų linijas bei įsivertinti savo patirtį ir turimas žinias. Daugelis veisėjų pradžioje renkasi artimos giminystės ar linijinį veisimą, tada pereina prie negiminingo veisimo, taip padidinant genetinę įvairovę ir toliau vėl sugrįžta prie artimos giminystės ar linijinio veisimo. Tokiu būdu yra išlaikomas balansas tarp homozigotinių ir heterozigotinių genų. [28]

1.2.4. Negiminingas veisimas

Negiminingas veisimas – tai dviejų giminystės ryšiais nesusijusių šunų poravimas, kurie neturi bendrų protėvių pirmose šešiose generacijose, nepriklausomai ar nors vienas iš jų prieš tai buvo veisiamas artimos giminystės būdu. Renkantis negiminingą veisimą ir norint gauti geriausią to rezultatą yra rekomenduojama, kad abu tėvai prieš tai būtų išveisti linijinio ar artimos giminystės veisimo būdu. Dauguma veisėjų renkasi negiminingą veisimo būdą ir tą kartoja nuolat per daug apie tai negalvodami. Tačiau toks veisimo būdas kiekvieną kartą turėtų būti labai kruopščiai apgalvotas, prieš į veisimo programą įtraukiant hibridinį gyvybingumą ar įvedant trūkstamus bruožus. Jeigu negiminingo veisimo šunų palikuoniams trūksta vienodumo, rekomenduojama išsirinkti tokios vados šuniuką, kuris paveldėjo naujus norimus bruožus, atsižvelgiant ir į kitus veislei svarbius aspektus bei sveikatą ir toliau vėl sugrįžti prie savos linijos veisimo. Veisėjai rinkdamiesi negiminingą veisimo

(26)

Labai dažnai negiminingą veisimą renkasi veisėjai, kurie kruopščiai tikisi išvengti bet kokio giminingo veisimo, bijant kenksmingo ir nepageidaujamo tęstinio poveikio. Praktiniu požiūriu tai yra beveik neįmanoma, nes daugelio veislių praeities palikuonys buvo sutelkti į tam tikras šeimos linijas, kurios buvo stipriai dominuojančios, iš kurių buvo išveista daugybė čempionų ir išskirtinių veislės atstovų, ir natūralu, kad tai lemia tam tikros veislės unikalumą. Bet kuriam veisėjui, kurio šunų veislė buvo plačiai veisiama ilgą laiką, bus sudėtinga pereiti prie visiškai negiminingo šios veislės veisimo. Jei jis sėkmingai tęsia tokį veisimą, tokių šunų palikuonys bus visiškai maišytos įvairiausių genų kilmės ir bet kokie kontrastingi sėkmingi paveldėjimai, kurių jis gali pasiekti, bus atsitiktiniai ir trumpalaikiai. [17,29]

Tačiau šunų veislėms, kurios ilgą laiką buvo veisiamos tik artimo giminingo poravimo būdu, kurių genetinė įvairovė yra labai siaura, o genetiniai sutrikimai labai dažni, negiminingas šunų poravimas yra vienintelė galimybė padėsianti išsaugoti veislę. Sėkmingas negiminingas veisimas dar yra vadinamas kaip genetinis gelbėjimas. Tačiau šunų veislėms trūksta tyrimų nustatant kada negiminingas veisimas bus sėkmingas kada ne. Tarpusavyje visiškai negiminingų šunų palikuonys turės 0-linę protėvių paveldimumo skaitinę išraišką, nepriklausomai kokia ji yra atskirai tėvo ir motinos. Tokiu būdu į negiminingo veisimo programą yra įtraukiama ir visai kita šunų veislė. Pusę tokio poravimo šunų palikuonių genomo bus kilusi iš pagrindinės veislės donoro ir norint per daug nekeisti veislės savybių, jie turi būti kruopščiai ištirti ir atrinkti tolimesnio veisimo naudojimui. Tokio veisimo pagrindinis trūkumas yra tas, kad veislės palikuonys gali prarasti savo išskirtinumą ir nukrypti nuo veislės standarto. [22,23]

Tarp skirtingų šunų veisimo būdų yra didelis kintamumas, tačiau iki šiol sistemingas įvairių veisimo sistemų tyrimas nebuvo atliktas. Veisiant šunis, veislės reproduktoriai yra atrenkami atsižvelgiant į jų morfologiją, elgesį, darbines savybes ar parodų galimybes, taip pat į geografinę populiacijos struktūrą. Tie patys procesai, kurie istoriškai sukūrė šunų veisles vis dar tebevyksta ir toliau dalija šunis į tam tikras unikalias šunų veisles. Šiai dienai daugelių šunų veislių vidinė genetinė diferenciacija yra didesnė nei yra šunų veislių - kai kurios veislės apima kelis genetiškai skirtingus pogrupius. Šunų veislių genomo žemėlapis ir seka padeda geriau suprasti šunų veislės genetiką, sąsajos pusiausvyrą ir haplotipą, kurie yra svarbūs sudėtiniams kiekvienos veislės požymiams. Veislės standartai nėra moksliniai dokumentai, o aiškinamasis apibendrinimas, kurį kiekvienai veislei rašo kinologų klubai pagal savo specifinius reikalavimus. Istoriškai šunų veislės buvo išveistos daugelyje skirtingų šalių, todėl informacija ir apibrėžimai konkrečios veislės standartuose kiekvienoje šalyje gali skirtis. [24,25]

(27)

1.2.5. Protėvių paveldimumo koeficientas

Protėvių paveldimumo koeficientas (COI) apskaičiuojamas naudojant matematinę formulę, pagal kurią matuojamas vidutinis paveldimumo laipsnis ir tikimybė, kiek abu geno aleliai yra bendro protėvio geno kopijos – tikimybė nuo 0 iki 100 proc., kad genai atsitiktinai pasirinktoje DNR vietoje yra identiški pagal kilmę. Šis apskaičiavimo metodas daro prielaidą, kad yra dvi genų formos ir kiekviena forma turi vienodą galimybę būti perduota kitai kartai. Kuo aukštesnis COI, tuo didesnė tikimybė, kad genus, kilusius iš bendro protėvio paveldės palikuonys dviem kopijomis – vieną iš tėvo, kitą iš mamos. Labai svarbu suprasti, kad daugumai skaitine prasme didelių veislių linijinis veisimas, kuris prasideda ties arba už ketvirtos generacijos, perduos mažiau homozigotinių genų kopijų palikuoniams – labai nedidelė tikimybė, kad palikuonys paveldės bendro protėvio genus. Vienas iš COI apskaičiavimo apribojimų yra turimi kilmės duomenys. Palikuoniams, turintiems negilią kilmę, COI gali būti žemas vien dėl to, kad jų giminingų protėvių nėra duomenų bazėje. Kraujo procentas nurodo vidutinę genų sumą, kuriuos perduoda konkretus protėvis: kiekvienas iš tėvų perduoda po 50 proc. savo genų, kiekvienas senelis po 25 proc., kiekvienas prosenelis po 12,5 proc. ir taip toliau dalijant pusiau kiekvieną sekančią generaciją. Išskyrus tėvų kartą, kraujo procentas kitų protėvių kiekvieną kartą yra unikalus ir kiekvienam palikuoniui perduodamos skirtingos genų kopijos. (8 pav.) [26, 27]

(28)

1.3. Šunų eksterjeras

Šunų eksterjeras tai šunų išorinė išvaizda, kurią priimta vertinti kaip atskirų kūno dalių santykių sistemą sudarančią visumą. Analizuojant atskiras kūno dalis yra vertinama jų struktūra, kuri užtikrina reikalingų funkcijų vykdymą. Kiekviena kūno dalis, kad ir kokia svarbi ji būtų, neturi užgožti bendros kūno visumos. Tad vertinant kiekvieną šuns kūno dalį atskirai reikia nepamiršti įvertinti ir jos santykį su kitomis kūno dalimis, santykį su viso kūno išvaizda bei įvertinti šuns veislės paskirtį. Vertinant šuns eksterjerą, įprasta vadovautis nustatytais kriterijais, kurie grindžiami tikslumu.

Šuns kūno modelis susideda iš dviejų susijusių mechanizmų: lanko, kurį sudaro stuburo arka – nuo keteros pradžios iki uodegos pradžios, krūtinkaulis ir devyni pirmieji šonkauliai (9 pav. A) ir švytuoklės, kurią sudaro krūtinkaulio ir dubens kaulų galūnių viršutinė jungčių sistema. (9 pav. B). [30]

9 pav. Šuns kūno modelis. Lankas (A) ir švytuoklė (B) (http://www.sheltiescollie.narod.ru/Literature/Article31-089.jpg)

Daugelio veislių šunų lanko ir švytuoklės struktūra pasižymi keletu fiksuotų ypatybių, kurias nustato 7 postulatų sistema, sudaranti šuns biomechaninį modelį:

1 postulatas arba 2:1:1 principas: šuns stuburo arka nuo keteros pradžios iki uodegos pradžios yra dalijama į tris dalis: krūtinės ląstos, juosmens ir kryžiaus pastoviu santykiu 2:1:1.

2 postulatas arba stataus kampo švytuoklės principas: įstrižainių einančių per krūtinkaulį ir dubens kaulus susikirtimo kampas viršuje sudaro 90 laipsnių.

3 postulatas: vertikalė nuleista iš stačiakampio viršaus eina per šuns svorio centrą.

4 postulatas arba dviejų horizontalių linijų principas: pečių ir klubų sąnariai yra tame pačiame lygyje, alkūnės ir kelio sąnariai yra taip pat tame pačiame lygyje.

(29)

5 postulatas arba formato išsivystymo principas: šuns formatas nustatomas sukant stačiakampį apie savo ašį taip, kad labiau pasvirusi dubens kaulų padėtis leistų formato pailgėjimą, o mažesnė pasvirusi padėtis lemia formato sutrumpėjimą.

6 postulatas arba dviejų vertikalių linijų principas: vertikali linija einanti per šuns keterą apačioje kerta alkūnę, lygiagrečiai vertikali linija einanti per šuns klubakaulį apačioje kerta kelį.

7 postulatas: šuns kūno įstrižinis ilgis lygus atstumui nuo priekinės kojos iki vertikaliai einančios slėsnos. [30]

1.3.1. Šuns kūno proporcijų santykis

Harmoningą šuns sudėjimą užtikrina šuns kūno proporcijų sistema, kuri nustatoma auksiniu santykiu 3/5 – 0,6. Auksinis proporcijų santykis turi vieningos formos formavimo principo galią, patvirtintą statistinių bandymų rezultatais dėl iškeltų hipotezių tikimybės. Yra išskiriami 8 šunų kūno proporcijų santykiai, kurie laikomi kaip harmonijos ženklas:

1 proporcija: šuns krūtinės gylis ir ilgis nuo keteros pradžios iki uodegos šaknies, sudaro auksinį santykį.

2 proporcija: paskutinis šuns šonkaulis padalija šuns įstrižinį ilgį: atstumą nuo krūtinkaulio iki klubakaulio gumburo, auksinio santykio atžvilgiu.

3 proporcija: šuns įstrižinis ilgis ir atstumas nuo pakaušio iki užpakalinės kojos yra lygus auksiniam santykiui.

4 proporcija: šuns priekinės kojos ilgis ir su jo galvos ir kaklo ilgių suma, sudaro auksinį santykį. 5 proporcija: šuns snukio tūris matuojamas po akimis ir ties kakta nustatomas pagal auksinį santykį.

6 proporcija: krūtinės ilgis ir atstumas nuo vienašališkų priekinių ir galinių kojų sudaro auksinį santykį.

7 proporcija: krūtinės gylio ir atstumo nuo alkūnės iki kelio sąnario santykis taip pat yra lygus auksiniam santykiui.

8 proporcija: atstumas tarp vienašališkų galūnių ir pusė šuns skersmens yra lygus auksiniam santykiui.

Visi 7 postulatai atskleidžia ir sujungia visas šuns kūno detales, kurios sukuria harmoniją, o bendras dviejų principų: postulatų ir proporcijų veikimas lemia svarbiausią ir pagrindinį pagrindą, ant

(30)

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI

Tyrimas atliktas trumpaplaukių vengrų vižlų veislyne „Frėjos Šeima“ (veisėja K. Kievišienė), 2020 metais Lietuvoje. Tyrimui pasirinktos dvi trumpaplaukių vengrų vižlų veislės patelės, gimusios vienoje vadoje 2014 metais, kurios išveistos negiminingo veisimo metodu. Jų protėvių paveldimumo koeficientas yra 2,877 proc. Taip pat tyrimui pasirinkti pirmos patelės dviejų vadų šuniukai, vyresni nei 1,5 metų, kurie išveisti linijinio poravimo metodu, siekiant vados panašumo į patelės motiną, jų protėvių paveldimumo koeficientas – 17,056 proc. ir antros patelės trijų vadų šuniukai, vyresni nei 1,5 metų, kurie išveisti pasirinkus taip pat linijinio poravimo metodą, siekiant vados panašumo į patelės senelį iš motinos pusės, jų protėvių paveldimumo koeficientas – 13,385 proc. Pirma patelė buvo poruojama su patinu, kurio tėvas ir motina yra patelės seneliai iš motinos pusės, patino protėvių paveldimumo koeficientas – 10,659 proc., antra patelė buvo poruojama su patinu, kurio tėvas yra patelės senelis iš motinos pusės, patino protėvių paveldimumo koeficientas – 7,146 proc. Visi šunų protėvių paveldimumo koeficientai yra apskaičiuoti tarptautinėje vižlų duomenų bazėje. [32]

Tyrimo metu iš viso išmatuota 32 trumpaplaukių vengrų vižlų veislės šunys, kurių kiekvieno matavimas buvo atliktas jo namuose, šuniui stovint ant lygaus paviršiaus, kiek įmanoma taisyklingoje stovėsenoje, kiekvieną matavimą kartojant tris kartus ir tyrimui panaudojant apskaičiuotus matmenų vidurkius. Matmenų matavimui naudotas juostinis metras. Atlikus matavimus ir apskaičiavus visų 8 proporcijų santykius, buvo įvestas ±0.02cm matavimų santykių paklaidos intervalas ir įvertintas kiekvienos proporcijos palyginimas su nustatytu proporcijų auksiniu santykiu - 3/5 (0,6), atlikta palyginamoji analizė tarp vadų, apskaičiuotas panašumo procentas lyginant proporcijas su vados motina ir tėvu, įvertintas kiekvienos vados harmoningumas.

Analizės lentelėse ir diagramose pirma patelė žymima patelė-P1, jos vados šunys sužymėti pagal lytį – patelė/patinas, eiliškumo nr. ir išskirti pagal vadas: I vados - P1V1, II vados – P1V2. Antra patelė žymima patelė-P2, jos vados šunys sužymėti taip pat pagal lytį – patinas/patelė, eiliškumo nr. ir išskirti pagal vadas: I vados – P2V1, II vados – P2V2, III vados – P2V3. Rezultatų aptarime ir išvadose pirmos patelės patinas žymimas patinas-P1, antros patelės – patinas P2.

1 proporcijos santykio apskaičiavimui buvo matuojamas šuns krūtinės ląstos gylis, matuojant atstumą nuo keteros iki krūtinės ląstos apačios ir šuns stuburo ilgis, matuojant atstumą nuo keteros iki uodegos šaknies. (10 pav.)

(31)

10 pav. 1 proporcija (Šaltinis: http://www.sheltiescollie.narod.ru/Literature/Article31C.htm)

2 proporcijos santykio apskaičiavimui buvo matuojamas krūtinės ląstos ilgis, atstumas nuo krūtinkaulio iki paskutinio šonkaulio, ir atstumas nuo paskutinio šonkaulio iki klubakaulio gumburo. (11 pav.)

3 proporcijos santykio skaičiavimui buvo matuojamas atstumas nuo pakaušio iki galinės kojos ir įstrižinis ilgis nuo krūtinkaulio iki klubakaulio gumburo. (12 pav.)

(32)

4 proporcijos santykio apskaičiavimui buvo matuojamas šuns priekinės kojos ilgis bei išmatuoti ir susumuoti galvos ir kaklo ilgiai. (13 pav.)

(33)

5 proporcijos santykio apskaičiavimui buvo matuojamas snukio perimetras po akimis ir kaukolės perimetras aplink kaktą. (14 pav.)

6 proporcijos santykio apskaičiavimui naudotas 2 proporcijos apskaičiavimui išmatuotas krūtinės ląstos ilgis ir papildomai išmatuotas atstumas tarp vienašališkų priekinių ir galinių kojų. (15 pav.)

(34)

8 proporcijos santykio apskaičiavimui naudotas atstumas nuo pakaušio iki užpakalinės kojos ir atstumas tarp vienašalių galūnių. (17 pav.)

(35)

3. TYRIMO REZULTATAI 3.1. 1 proporcijos analizė

Šuns stuburas ir krūtinkaulis sujungti šonkauliais suformuoja lanko formą, kuri turi konstruktyviai užtikrinti jo veikimo patikimumą - patvarumą ir stabilumą šuniui judant įvairiomis kryptimis ir skirtingu greičiu. Tam reikalingas optimalus atstumas tarp stuburo ir krūtinkaulio, kuris vertinamas krūtinės gylio ir atstumo nuo keteros iki uodegos šaknies santykiu.

1. lentelė. Patelės-P1 2 vadų 1 proporcijos matmenys ir apskaičiuoti jų santykiai

Vada Lytis Krūtinės gylis, cm Viršutinės linijos ilgis, cm Santykis

I vada Patelė-1 P1V1 33,0 51,0 0,647 Patelė-2 P1V1 32,0 52,0 0,615 Patelė-3 P1V1 38,0 62,0 0,613 Patinas-1 P1V1 35,0 53,0 0,660 Patinas-2 P1V1 36,0 60,0 0,600 Patinas-3 P1V1 32,0 50,0 0,640 II vada Patelė-1 P1V2 35,0 53,5 0,654 Patelė-2 P1V2 34,0 52,0 0,654 Patelė-3 P1V2 34,0 57,0 0,596 Patinas-1 P1V2 32,0 53,0 0,604 Patinas-2 P1V2 32,0 51,0 0,627 Patinas-3 P1V2 34,0 57,0 0,596 Tėvai Motina 33,0 52,0 0,635 Tėvas 38,0 57,0 0,667

(36)

2. lentelė. Patelės-P1 2 vadų 1 proporcijos rodiklių analizė

Rodiklis I vada II vada

Šunų kiekis 6 6

Patenka į auksinį santykį 0,6±0,02 (vnt.) 3 3

Patenka į auksinį santykį 0,6±0,02 (proc.) 50 50

Patenka į auksinį santykį 0,6±0,02 patelių (vnt.) 2 1

Patenka į auksinį santykį 0,6±0,02 patinų (vnt.) 1 2

Proporcijos santykių vidurkis su paklaida 0,629 ±0,01 0,622 ±0,01

Vidurkio standartinis nuokrypis 0,023 0,027

Vidurkio patikimumo intervalas (95 proc.) 0,024 0,029

Vidurkio panašumas su motina (proc.) 99,06 97,95

Vidurkio panašumas su tėvu (proc.) 94,30 93,25

I ir II vados vidurkių palyginimas 0,631

Išanalizavus patelės-P1 2 vadų 1 proporcijos: krūtinės gylio ir viršutinės linijos ilgio santykius (2 lentelė), nustatyta, kad II vados santykių vidurkis 0,622 yra artimesnis nustatytam proporcijų auksiniam santykiui 0,6±0,02 lyginant su I vados santykių vidurkiu, abiejų vadų atvejais į auksinio santykio intervalą patenka vienodas kiekis šunų: I vados - 2 patelės ir 1 patinas, II vados – 1 patelė ir 2 patinai, tad negalima teigti, kad patelės ar patinai yra labiau linkę atitikti auksinį santykį, nes nėra statistiškai reikšmingo skirtumo (p>0,05). Lyginant vadas tarpusavyje nustatyta, kad skirtumas tarp vadų proporcijos santykių vidurkių nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05). Lyginant 2 vadų 1 proporcijos santykių vidurkius su motina ir tėvu, abiejų vadų atvejais krūtinės gylio ir viršutinės linijos ilgio santykis yra panašesnis į motinos: I vados - 99,06 proc., II vados - 97,95 proc.

3. lentelė. Patelės-P2 3 vadų 1 proporcijos matmenys ir apskaičiuoti jų santykiai

Vada Lytis Krūtinės gylis, cm Viršutinės linijos ilgis, cm Santykis

I vada Patelė-1 P2V1 31,0 51,0 0,608 Patelė-2 P2V1 32,0 50,0 0,640 Patinas-1 P2V1 31,0 56,0 0,554 Patinas-2 P2V1 33,0 50,0 0,660 II vada Patelė-1-P2V2 27,0 45,0 0,600 Patelė-2 P2V2 31,0 55,0 0,564 Patelė-3 P2V2 34,0 51,0 0,667 Patinas-1 P2V2 37,0 50,0 0,740 Patinas-2 P2V2 29,0 60,0 0,483 Patinas-3 P2V2 34,0 52,0 0,654 Patinas-4 P2V2 34,0 51,0 0,667 III vada Patelė-1 P2V3 27,0 48,0 0,563 Patelė-2 P2V3 29,0 52,0 0,558 Patelė-3 P2V2 25,0 50,0 0,500 Patelė-4 P2V3 28,0 55,0 0,509 Patinas-1 P2V3 29,0 60,0 0,483