LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVŪNŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ INSTITUTAS
ARINGA TAC
KARVIŲ VEISLĖS IR LAKTACIJOS ĮTAKA PRODUKTYVUMUI
MAGISTROBAIGIAMASISDARBAS
Darbo vadovas: dr. R.Mišeikienė
2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Karvių veislės ir laktacijos įtaka produktyvumui“
1.
Yra atliktas mano pačios;2.
Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;3.
Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.Aringa Tac
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ
LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Aringa Tac
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
Dr. Ramutė Mišeikienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
Prof. Romas Gružauskas
(aprobacijos data) (katedros vedėjos vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės/riaus parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 ĮVADAS ... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 81.1. Lietuvos vietinių pagerintų galvijų veislių charakteristika bei jų paplitimas Lietuvoje... 8
1.2. Britanijos fryzų veislės charakteristika bei paplitimasLietuvoje ... 15
1.3. Lietuvos vietinių pagerintų ir Britanijos fryzų galvijų bandų skaičius ir karvių amžius pagal laktacijas 2010-2013 m. ... 16
1.4. Juodmargių ir žalmargių galvijų charakteristika ... 18
1.5. Įvairių veiksnių įtaka pieno sudėčiai ir savybėms ... 22
2. TYRIMŲ ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ... 28
3. TYRIMO REZULTATAI... 30
3.1. Produktyvumo rodikliai pagal karvių laktacijas ... 30
3.2. Galvijų bandų 2012-2013 m. produktyvumo analizė ... 33
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 36
IŠVADOS ... 38
4
SANTRAUKA
Magistro baigiamojo darbo tema: „Karvių veislės ir laktacijų įtaka produktyvumui“ Autorius: Aringa Tac
Darbo vadovas: dr. Ramutė Mišeikienė
Darbo apimtis: 41 pusl. ir 20 paveikslėlių. Panaudoti 41 literatūros šaltiniai.
Darbo tikslas: atlikti Lietuvos šėmųjų, Lietuvos baltnugarių, Lietuvos žalųjų, Lietuvos juodmargių ir Britanijos fryzų veislės karvių produktyvumo rodiklių analizę.
Uždaviniai: Ištirti karvių veislės įtaką riebalų ir baltymų proc. bei pieno kiekiui. Išanalizuoti laktacijos įtaką karvių produktyvumo rodikliams. Palyginti gautus rezultatus su Lietuvos vietinių pagerintų veislių kontroliuojamų bandų vidutiniais produktyvumo rodikliais.
Tyrimo atlikimo vieta ir metodika: Darbas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijoje, Gyvulininkystės katedroje ir X ūkyje 2012 – 2014 studijų metais.
Tyrimai buvo atlikti su 64 Lietuvos juodmargių, Lietuvos žalųjų, Lietuvos šėmųjų, Lietuvos baltnugarių ir Britanijos fryzų veislės karvėmis. Visos ūkyje laikomos karvės pririštos, šeriamos vienodais pašarais, darbų dienotvarkė taip pat nesiskiria. Karvės melžiamos į pieno liniją naudojant „DeLaval“ sistemą. Pieno mėginiai kontrolinio melžimo metu buvo imami vieną kartą per mėnesį.
Tyrimo išvados ir rekomendacijos:
Aptariant visų karvių veislių produktyvumo vidurkius tiriamuoju laikotarpiu matome, kad daugiausia pieno primelžiama iš Lietuvos juodmargių karvių 7344,2±532,7 kg pieno, t.y. 972 kg daugiau nei iš Britanijos fryzų (p<0,001), 2891 kg nei iš Lietuvos baltnugarių(p<0,001), daugiau nei iš 2993 kg Lietuvos šėmųjų(p<0,001), daugiau nei iš 2996 kg Lietuvos žalųjų (p<0,001). Riebiausias pienas buvo Lietuvos žalųjų – 4,34±0,11 proc., o mažiausia riebalų buvo Lietuvos juodmargių karvių piene (3,71±0,09 proc.). Taip pat ir baltymų daugiausia turėjo Lietuvos žalosios 3,57±0,06 proc., o baltymų kiekio tarp Lietuvos žalųjų ir Lietuvos juodmargių (p<0,001) skirtumas buvo 0,51 proc. Geriausi pieno sudėties rodikliai buvo III laktacijos Lietuvos žalųjų (riebumas 4,47 proc., baltymingumas 3,68 proc.). Daugiausia pieno davė III laktacijos Lietuvos juodmargės karvės (9087 kg)..
Raktiniai žodžiai: Lietuvos šėmosios, Lietuvos baltnugarės, Lietuvos juodmargės, Lietuvos žalosios, Britų fryzai, baltymai, riebalai, pieno kiekis.
5
SUMMARY
Topic of the Master’s Degree Final work: „Influence of Cow Species and Lactation to the Productivity“
Author:Aringa Tac
Tutor: dr. Ramutė Mišeikienė
Extent of Work: 41 pages and 20 pictures. 41 literature sources have been used.
Aim of the Work: to make the analysis of productivity of the following cow species: Lithuanian ashy, Lithuanian white-backed, Lithuanian rufous, Lithuanian white and black and British Fresians.
Tasks: to survey the influence of cow species to the percentage of whites and fats, as well as to the quantity of milk. To make the analysis of lactation influence to the productivity of cows. To make a comparison between the obtained results and the average results of the Lithuanian local improved species in the controlled flocks.
Place and methodology of the survey: Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Faculty of Animal Husbandry Technology, Institute of Animal Science. Work for master’s degree accomplished in 2012 – 2014.
The surveys have been made with 64 Lithuanian rufous, Lithuanian ashy, Lithuanian white-backed and British Fresian cows. All cows in the farm are fed with the same forage, the daily routine is also the same. The milk like system DeLaval is used for the milking of cows. The samples of milk during the control milking were taken once per month.
Conclusions of the survey and recomendations: 1. According to the average values concerning the productivity of different cow species, we can see that the largest quantity of milk is received from the Lithuanian black and white cows 7344,2±532,7 kg of milk, i.e. 972 kg more in comparison to British Friesians (p<0,001), 2891 kg more in comparison to Lithuanian white-backed cows (p<0,001), 2993 kg more in comparison to Lithuanian ashy cows (p<0,001) and 2996 kg more in comparison to Lithuanian rufous cows (p<0,001). The milk of Lithuanian rufous cows is tha fattest – 4,34±0,11 percent, and the milk of Lithuanian black and white cows has the lowest fat level (3,71±0,09 percent.). Also, the milk of Lithuanian cows has the largest quantity of whites 3,57±0,06 percent., though the difference of whites quantity in the milk received from Lithuanian rufous cows and Lithuanian black and white cows (p<0,001) is 0,51 percent. 2. The best results of milk composition have been noticed in the milk of Lithuanian rufous cows during the 3rd lactation (fatness 4,47 percent., quantity of whites 3,68 percent). The largest quantity of milk has been received from the Lithuanian black and white cows during the 3rd lactation (9087 kg).
Key words: Lithuanian ashy, Lithuanian white-backed, Lithuanian rufous, British Fresian cows, whites, fats, quantity of milk.
6 ĮVADAS
Lietuvoje yra palankios sąlygos galvijininkystei plėtoti, nes pievos ir ganyklos sudaro apie 60 proc. visų žemės ūkio naudmenų, o ganyklinis pašaras yra pigiausias ir gyvuliui sveikiausias (Jukna,1998).
Pieno sudėtis priklauso nuo daugybės veiksnių: nuo gyvuliams skirtų pašarų kokybės ir šėrimo, melžimo, veislės, gyvulio sveikatos būklės ir kt. Geros kokybės pieną galima gauti iš sveikų, gerai prižiūrimų ir gerais pašarais šeriamų karvių (Stankūniene, Tacas ir kt., 2008).
Dar neseniai kiekviename Lietuvos kampelyje akis džiugino Lietuvos šėmieji, baltnugariai, senojo genotipo Lietuvos juodmargiai ir Lietuvos žalieji galvijai. Ūkių modernizacija, produktyvesnių gyvulių veislių įsigalėjimas ir kitos priežastys lėmė, kad pamažu buvo išstumtos tradicinės mūsų gyvulių veislės. Dabar žmonės, kurie verčiasi gyvulininkyste, renkasi produktyviąsias veisles ir jau seniai nebelaiko šiuo metu ant išnykimo ribos atsidūrusių veislių, kurias Lietuva, pasirašiusi Rio de Žaneiro konvenciją, įsipareigojo saugoti (http://www.gimtinessaltinis.lt/wpcontent/uploads/2011/11 /Gyvuliu-auginimas-2013-03-24.pdf prieiga per internetą 2014 10 03).
Vietiniai galvijai vertingi, nes puikiai prisitaikę prie gamtinių ir klimato sąlygų, atsparūs įvairioms ligoms, nereiklūs šėrimo ir laikymo sąlygoms, gyvybingi ir ilgaamžiai, pasižymi geromis reprodukcinėmis savybėmis (Quddus, 2010).
Biologinės įvairovės konvencija, kurią Lietuva kartu su kitomis pasaulio valstybėmis pasirašė 1992 metais, o 1996 metais ratifikavo Seime, pabrėžia žemės ūkio gyvūnų genetinės įvairovės reikšmę bendrai pasaulio biologinei įvairovei ir įpareigoja pasirašiusias šalis saugoti savo genetinius išteklius. Rūšių genetinį kintamumą, be kurio būtų neįmanoma evoliucija, didele dalimi praturtina ir išlaiko veislių įvairovės egzistavimas (Urbšienė, 2004).
Intensyvinant gyvulininkystę, sparčiai plito didelio produktyvumo specializuotos gyvūnų veislės, kurios išstūmė vietinių veislių gyvūnus. Kai kurios senųjų žemės ūkio gyvūnų veislės išnyko, o kitos, kaip šėmi ir baltnugariai galvijai, atsidūrė ties išnykimo riba (Juškienė ir kt., 2003).
Būtina skatinti, kad didėtų vietinių pagerintų veislių galvijų, kaip labiausiai prisitaikiusių prie esamų klimatinių sąlygų populiaciją, išsaugant jų genetinį fondą ir atsižvelgiant į esamą pašarų bazę (Verkerk et al., 2000).
Ilgą laiką tarptautinės veisimo programos buvo orientuotos intensyviai didinti galvijų produktyvumą, o šis procesas lėmė ekonominę konkurenciją tarp komercinių ir vietinių galvijų veislių, dėl ko mažėjo pastarųjų paplitimas ir skaičius (Anskienė, 2012).
Senosios gyvulių veislės yra Lietuvos nacionalinis turtas. Reikia jį saugoti. Lietuva, kiek išgali, skiria lėšų senosioms gyvulių veislėms išsaugoti. Aišku, nereikia tikėtis, kad būtų auginami senųjų
7 veislių gyvuliai. Juos auginti daugeliui ūkininkų būtų neracionalu ir neekonomiška dėl mažesnio pastarųjų veislių gyvulių produktyvumo. Tačiau negalime leisti šioms veislėms išnykti (http://www.gimtinessaltinis.lt/wp-content/uploads/2011/11/Gyvuliu-auginimas-2013-03-24.pdf. prieiga per internetą 2014 10 03).
2015-01-01 Lietuvoje buvo 4041 ūkių, kuriuose laikomos karvės. Palyginti su 2014 m. (tuo pačiu laikotarpiu), pieno ūkių sumažėjo 0,54 proc., tačiau kontroliuojamų karvių skaičius išaugo. 2014-01-01 Lietuvoje buvo 139354., o 2015 m. tuo pačiu laikotarpiu 145088 kontroliuojamų karvių (skirtumą sudarę 5734 karvės) (http://www.vic.lt/uploads/file/1_2015%2001%2001Kontroliuojamų %20karvių%20bandų%20produktyvumas(2).pdf prieiga per internetą 2015 02 03).
Darbo tikslas – atlikti Lietuvos šėmųjų, Lietuvos baltnugarių, Lietuvos žalųjų, Lietuvos juodmargių ir Britanijos fryzų veislės karvių produktyvumo rodiklių analizę.
Darbo uždaviniai:
1. Ištirti karvių veislės įtaką pieno riebumui, baltymingumui ir pieno kiekiui. 2. Išanalizuoti laktacijos įtaką produktyvumo rodikliams.
8 1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Lietuvos vietinių pagerintų galvijų veislių charakteristika bei jų paplitimas Lietuvoje
Lietuvos šėmų galvijų veislė žinoma nuo XVI a. Dėl daugelio veiksnių ši veislė yra atsidūrusi
prie išnykimo ribos. Daugiausia šėmų galvijų yra išlikę privačių ūkininkų ūkiuose. Iki mūsų dienų jie išlaikė būdingą spalvą bei ūkines savybes. Daugelis galvijų augintojų teigiamai vertina juose dėl gero prisitaikymo prie aplinkos sąlygų, sveikatingumo, ramaus būdo, geros pieno kokybės, nereiklumo šėrimui ir laikymo sąlygoms, gyvybingumo. Kadangi šie galvijai nebuvo veisiami pagal veisimo programas, jų auginimo, šėrimo ir laikymo sąlygos buvo labai nevienodos, todėl pagal išsivystymą, eksterjerą bei ūkiškai naudingas savybes jie yra ne vieno tipo. Ši veislė priskiriama pieniniam tipui, tačiau kai kurie galvijai turi ir pieniniam-mėsiniam tipui priskiriamų požymių (http://www.lgi.lt/gencentras/gyv_rusys/Lietuvos_semu_galviju_selekcine_programa_2011_1.pdf. prieiga per internetą 2014 05 08).
1 pav. Lietuvos šėmos karvės (A.Tac nuotrauka)
Apie 1927–1928 m. vietinių veislių karvės buvo pradėtos skirstyti plačiau: į dvylas, palšas, pilkas, žalas, juodmarges ir kitas. Nuo 1930 m. atskirai pradėta minėti vietinė šėmų galvijų veislė. Tačiau dėl ilgalaikio stichiško gerinimo įvairių juodmargių ir žalmargių veislių buliais, dėl netinkamos spalvos ir kitų veiksnių, juos masiškai brokuojant, ši veislė atsidūrė ant išnykimo ribos.
9 Pagal spalvą šėmi galvijai gali būti nuo pilkai melsvos iki pelenų pilkos, kai kurių gyvulių kojos ir galvos yra baltos spalvos (http://www.lgi.lt/gencentras/gyv_rusys/Lietuvos_semu _galviju_selekcine_programa_2011_1.pdf. prieiga per internetą 2014 05 08).
Lietuvos šėmųjų galvijų auginimo, šėrimo ir laikymo sąlygos buvo labai nevienodos, todėl pagal išsivystymą, eksterjerą ir ūkiškai naudingas savybes jie yra ne vieno tipo. Pavienių augintojų ūkiuose karvės dažniausiai būdavo sėklinamos atsitiktinių bulių sperma. XX a. pabaigoje Lietuvos šėmųjų galvijų genofondas atsidūrė pavojuje – liko tik pavieniai galvijai. Todėl 1994 m. tuometės Lietuvos veterinarijos akademijos Praktinio mokymo ir bandymų centre ir Lietuvos gyvulininkystės institute buvo suformuota šių galvijų reliktinė genofondinė banda. (http://www.gimtinessaltinis.lt/wp-content/uploads/2011/11/Gyvuliu-auginimas-2013-03-24.pdf prieiga per internetą 2014 05 08).
Iš Lietuvos šėmų karvių vidutiniškai yra primelžiama 4500 kg 4,35 proc. riebumo ir 3,26 proc. baltymingumo pieno (http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko_zinynas.pdf. prieiga per internetą 2014 10 06).
2004 m. Lietuvoje buvo auginama apie 400, 2007 m. – apie 750, 2013 m. – jau beveik 1200 šėmųjų galvijų. Daugiausia jų yra privačiuose ūkiuose – laikoma vidutiniškai po vieną ar dvi karves. Lietuvoje šėmuosius galvijus dažniausiai galima išvysti centrinėje, pietryčių ir pietvakarių rajonuose (http://www.gimtinessaltinis.lt/wp-content/uploads/2011/11/Gyvuliu-auginimas-2013-03-24.pdf. prieiga per internetą 2014 05 08).
Šėmuju galviju populiacijų pokyčiai 2004-2013 metais pateikti 2 pav.
2 pav. Šėmųjų galvijų populiacijos pokyčiai
10
Lietuvos baltnugarių galvijų veislė yra žinoma nuo senų laikų Lietuvos baltnugariai galvijai
yra genetiškai panašiausi į Lietuvos šėmųjų veislės galvijus. Jie priskiriami pieniniam tipui. Savitų genetinių ir fenotipinių požymių Lietuvos baltnugariai galvijai yra gerai prisitaikę prie vietos sąlygų, atsparūs ligoms, pieningi, ilgaamžiai, pasižymi geromis reprodukcinėmis savybėmis. Jie tinkami ir darbui (http://www.gimtinessaltinis.lt/wp-content/uploads/2011/11/Gyvuliu-auginimas-2013-03-24.pdf. prieiga per internetą 2014 10 03).
3 pav. Lietuvos baltnugariai galvijai (A. Tac nuotrauka)
Daugelis dideliuose ūkiuose laikomų baltnugarių galvijų buvo išbrokuota dėl Lietuvos juodmargiams ir žaliems nebūdingos spalvos, neatsižvelgiant į jų produktyvumą. Yra žinoma, kad baltnugariai galvijai taip pat buvo auginami ir yra išlikę iki šių dienų šiaurės rytų Lenkijoje ir Skandinavijos šalyse bei kai kuriuose Rusijos regionuose. Lietuvoje baltnugariai galvijai dažniausiai sutinkami centrinėje, pietryčių ir pietvakarių rajonuose. Pagal spalvą baltnugariai galvijai gali būti suskirstyti į du tipus. Pirmąjam tipui yra būdingi visiškai juodi šonai, balta nugara ir apatinė juosmens dalis, balta „žvaigždė“ kaktoje. Antrąjam tipui būdingi smulkiomis juodomis dėmėmis išmarginti šonai, balta nugara ir balta apatinė juosmens dalis (http://www.zemaitijospaveldas.eu /lt/left/zemaitija/paveldas/lietuviskos-galviju-veisles/lietuvos-baltnugariai-galvijai/. prieiga per internetą 2014 05 12).
Baltnugariai galvijai yra savotiško sudėjimo: sunki kakta, ilgas, su aiškiu pagurkliu kaklas, ilgas liemui, trumpos kojos. Šie galvijai yra pieningi, sveiki puikiai prisitaikę prie gamtinių ir klimato sąlygų, atsparūs įvairių ligų atžvilgiu, nereiklūs šėrimo ir laikymo sąlygoms, gyvybingi ir ilgaamžiai,
11 pasižymi geromis reprodukcinėmis sąvybėmis. Ši veislė turi savitus genetinius bei fenotipinius požymius ir priskiriama pieniniam tipui.
XX a. pirmoje pusėje Lietuvos baltnugariai sudarė 10 proc. visų auginamų galvijų. Nors jie buvo gerinami įvairių juodmargių ir žalmargių veislių buliais, tačiau iki šių dienų išlaikė būdingą spalvą ir savybes. Daugiausia šių galvijų išsaugojo privatūs augintojai, kurie, neatsižvelgdami į veislę, dažnai parduodavo ir karves, ir bulius, o mišrūnus veislei parinkdavo savo nuožiūra. Dideliuose ūkiuose dėl nebūdingos spalvos, neatsižvelgiant į baltnugarių galvijų produktyvumą, buvo atsisakyta didesnės šių laikomų galvijų dalies (http://www.gimtinessaltinis.lt/wp-content/uploads/2011/11/Gyvuliu-auginimas-2013-03-24.pdf. prieiga per internetą 2014 10 03).
Iš Lietuvos baltnugarių karvių vidutiniškai yra primelžiama 4600 kg 4,3 proc. riebumo ir 3,33 proc. baltymingumo pieno (http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko_zinynas.pdf. žiūrėta 2014 10 06).
1994 m. tuometės Lietuvos veterinarijos akademijos Praktinio mokymo ir bandymų centre ir Lietuvos gyvulininkystės institute buvo suformuota šių galvijų reliktinė genofondinė banda, kurioje veisiama grynuoju veisimu. Lietuvoje 2004 m. buvo auginama daugiau kaip 300, 2007 m. – 700, 2013 m. – 1010 baltnugarių galvijų. Jie daugiausia laikomi centrinėje, pietrytinėje ir pietvakarinėje Lietuvos dalyse (http://www.gimtinessaltinis.lt/wp-content/uploads/2011/11/Gyvuliu-auginimas-2013-03-24.pdf. prieiga per internetą 2014 10 03).
Labai svarbu toliau gryninti šią senąją veislę ir didinti galvijų skaičių. Iki šių dienų Lietuvos baltnugarių galvijų yra išlikę Šiaurės rytų Lenkijoje, Skandinavijos šalyse, kai kuriuose Rusijos regionuose (http://www.gimtinessaltinis.lt/wp-content/uploads/2011/11/Gyvuliu-auginimas-2013-03-24.pdf. prieiga per internetą 2014 10 03).
Kaip kito baltnugarių galvijų populiacijos 2004-2013 m., pateikta 4 pav.
4 pav. Baltnugarių galvijų populiacijos pokyčiai Šaltinis: http://www.lgi.lt/gencentras/gyv_rusys/gyv_rusys.htm
12
Lietuvos žalieji. Veislė išvesta 1921 m. vietinius galvijus kryžminant su Danijos žalaisiais,
anglerais, švicais, Latvijos dvylaisiais, Švedijos žalmargiais ir simentaliais. Didžiausią įtaką Lietuvos žalųjų galvijų veislei turėjo Danijos žalieji galvijai (http://www.vic.lt/uploads/file/lietuvos_zalieji.pdf. prieiga per internetą 2014 05 12).
5 pav. Lietuvos žalieji (A. Tac nuotrauka)
Veislės formavimu rūpinosi 1924 m. įkurta Lietuvos žalųjų galvijų draugija, buvo pradėtos tvarkyti kilmės knygos. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta daug galvijų. Lietuvos žaliesiems galvijams gerinti buvo įvežta Latvijos dvylųjų ir Estijos žalųjų veislių bulių. 1951 m. Lietuvos žalųjų galvijai buvo patvirtinti savarankiška veisle. Veislė paplito po visą šalį, tačiau po kurio laiko veislę imta veisti atvirų populiacijų principu, naudojant kitų žalųjų ir žalmargių veislių genetinę medžiagą (http://www.gimtinessaltinis.lt/wp-content/uploads/2011/11/Gyvuliu-auginimas-2013-03-24.pdf. prieiga per internetą 2014 10 03).
13 6 pav. Senojo genotipo Lietuvos žalųjų populiacijos pokyčiai
Šaltinis: http://www.lgi.lt/gencentras/gyv_rusys/gyv_rusys.htm
Siekiant išsaugoti Lietuvos žalųjų veislės genofondą, nuo 2001 m. Joniškio rajono žemės ūkio bendrovėje buvo laikoma didelė šių galvijų banda. 2007 m. šalyje buvo auginama 120 galvijų, tačiau 2013 m. liko tik 30 senojo genotipo Lietuvos žalųjų. Jų banda yra saugoma Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institute (http://www.gimtinessaltinis.lt/wp-content/uploads/2011/11 /Gyvuliu-auginimas-2013-03-24.pdf prieiga per internetą 2014 10 03).
Vidutinis produktyvumas – 5 500 kg, pieno riebumas - 3,65 proc., baltymingumas - 3,5 proc. (http://www.lgi.lt/gencentras/gyv_rusys/gyv_rusys.htm. prieiga per internetą 2014 05 12).
Senojo genotipo Lietuvos juodmargiai galvijai sukurti kryžminant vietinius galvijus iš pradžių
su įvairių veislių, o vėliau su Olandijos juodmargiais, Ostfryzais bei Švedijos juodmargiais galvijais ir vėliau veisiant mišrūnus tarpusavyje. Tuo metu senojo genotipo Lietuvos juodmargiai galvijai buvo dar nepakankamai produktyvūs, liesapieniai, turėjo daug eksterjero trūkumų. Lietuvos juodmargių formavimuisi didelę reikšmę turėjo produktyvumo kontrolė, jų atranka pagal pieningumą ir pieno riebumą, pagal eksterjerą ir masę. Todėl intensyvios selekcijos pagrindu naudojant įvežtus Olandijos juodmargius buvo suformuotas naujas juodmargių galvijų genotipas. Savarankiška veisle Lietuvos juodmargiai pripažinti 1951 m. Tačiau būtina išsaugoti ir senojo genotipo Lietuvos juodmargių galvijų bandas, siekiant neprarasti daug vertingų savybių. Ši veislė jau dabar gali būti žymiai produktyvesnė, pagerinus prieauglio išauginimą, karvių šėrimą, laikymą ir jų melžimą. Daugiausia ši veislė lokalizuojasi Lietuvos pietvakarių regionuose (http://www.vic.lt/uploads/file/16_Senojo_genotipo _Lietuvos_juodmargiai.pdf. prieiga per internetą 2014 05 12).
14 7 pav. Senojo genotipo Lietuvos juodmargiai (A. Tac nuotrauka)
Lietuvos juodmargių galvijų kūno spalva yra juoda su baltomis dėmėmis. Šviesūs ragai nukreipti į priekį. Šie galvijai yra stiprios konstitucijos, proporcingo, kompaktiško kūno sudėjimo, trumpomis kojomis, gilios ir plačios krūtinės, plačios keteros, nugaros ir juosmens, ilgo ir plataus užpakalio bei gerai išsivysčiusių raumenų, yra panašūs į pieninius ir mėsinius galvijus. Lyginant su Olandijos juodmargiais galvijais Lietuvos juodmargių pieno išeiga, riebumo procentas, proteinų procentas yra vienodas. Galvijai yra pakantūs karščiui, jų veisimo laikotarpis yra ilgas. Išlieka veislės apsauga vykdant bandos reprodukciją. Nuo 2007 m. Lietuvos juodmargiai galvijai auginami mėsai, pienui bei odai gauti (http://www.vic.lt/uploads/file/16_Senojo_genotipo_Lietuvos_juodmargiai.pdf. prieiga per internetą 2014 05 12).
Vidutiniškai primelžta 5 612 kg 4,31% riebumo ir 3,35% baltymingumo pieno (Razmaitė, 2014). Senojo genotipo Lietuvos juodmargių galvijų populiacijos pokyčiai 2008-2013 m pavaizduoti 8 pav.
15 8 pav. Senojo genotipo Lietuvos juodmargių galvijų populiacijos pokyčiai
Šaltinis: http://www.lgi.lt/gencentras/gyv_rusys/gyv_rusys.htm
Lietuvoje 2008 m. buvo auginama apie 400, 2013 m. – beveik 1300 senojo genotipo juodmargių. Sustabdyti jų vadinamąją holšteinizaciją dabar stengiasi Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacija, įsteigta 1993 m. Ieškomos veislės, iš kurių buvo sukurti Lietuvos juodmargiai, kuriami senojo genotipo buliukai genofondinių Lietuvos juodmargių populiacijai. Senojo genotipo Lietuvos juodmargiai labiau paplitę Žemaitijoje (http://www.gimtinessaltinis.lt/wp-content/uploads/2011/11/Gyvuliu-auginimas-2013-03-24.pdf. prieiga per internetą 2014 10 03).
1.2. Britanijos fryzų veislės charakteristika bei paplitimasLietuvoje
Vyraujanti Anglijoje galvijų veislė, sudaranti 84 proc. pieninių galvijų. Ji pradėjo formuotis XIX a. Pabaigoje, kai iš Olandijos buvo pradėta importuoti daug juodmargių galvijų. 1909 m. buvo isteigta Anglijos fryzų veisimo draugija ir išleista kilmės knyga. Tai viena iš labiausiai tinkančių pramoninei pieno gamybos technologijai veislių, sunaudojanti palyginti nedaug pašarų. Karvės – ilgaamžės, veršingos visa gyvenimą (http://www.vic.lt/uploads/file/16_Britanijos_fryzai_1.pdf. prieiga per internetą 2014 10 22).
16 9 pav. Britanijos fryzai (A. Tac nuotrauka)
Iš Olandijos juodmargių Anglijos fryzai paveldėjo didelį pieningumą, pieno riebumą ir gerą liemens forma. Kryžminant Britanijos fryzus su Pietu Afrikos juodmargiais, pagerėjo jų eksterjeras ir padidėjo produktyvumas. Intensyviai naudojami Kanados holšteinai pagerino Anglijos fryzų tešmens forma ir labai padidino pieningumą.
1978 – 1979 m. Lietuvos veislininkystės įmonės gavo 11 Anglijos fryzų veislės bulių, o gyvulininkystės instituto Baisogalos eksperimentinis ukis – 109 telyčias. Vidutinis šios veislės karvių produktyvumas 2005 – 2006 m. buvo 5885 kg 4,10 % riebumo ir 3,29 % baltymingumo pieno. 2007 m. birželio 1 d. duomenimis, Lietuvoje buvo užregistruoti 218 Britanijos fryzu veislės galvijų (http://www.vic.lt/uploads/file/16_Britanijos_fryzai_1.pdf. prieiga per internetą 2014 10 22).
1.3. Lietuvos vietinių pagerintų ir Britanijos fryzų galvijų bandų skaičius ir karvių amžius pagal laktacijas 2010-2013 m.
Kontroliuojamų karvių skaičius ir jų produktyvumo dinamika. Vykdant kryptingą galvijų selekciją pagal pieningumą, pieno riebumą ir baltymingumą, kiekvienais metais Lietuvoje didėja kontroliuojamų karvių pieningumas bei pieno riebalų ir baltymų kiekis piene, tačiau pieno riebumo bei baltymingumo procentas šiek tiek svyruoja atskirais metais. Karvių pieno baltymingumas tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra vienas iš svarbesnių požymių, pagal kurį vykdoma galvijų selekcija.
17 10 pav. Vietinių pagerintų galvijų skaičius (http://www.gpk.lt/dokumentai/apyskaita_76.pdf).
Pagal 10 pav. pateiktus duomenis matyti, kad 2010 – 2013 labiausiai didėjo Lietuvos juodmargių karvių skaičius, o Lietuvos žalųjų karvių skaičius mažėjo.
11 pav. Kontroliuojamų karvių amžius pagal laktacijas (http://www.gpk.lt/dokumentai/apyskaita_76.pdf).
11 pav. pateiktas vidutinis kontroliuojamų karvių amžius pagal laktacijas. Didžiausias laktacijų skaičius buvo Lietuvos žalųjų 2011-2012 m. (4,9 laktacijos), o mažiausias Britanijos fryzų (2,7 laktacijos).
18 1.4. Juodmargių ir žalmargių galvijų charakteristika
Lietuvoje paplitusios dvi pieninių galvijų populiacijos: juodmargių ir žalųjų bei žalmargių. Šių veislių karvės yra produktyvios ir pieningos. Juodmargių galvijų populiaciją sudaro apie 73 proc. visų Lietuvoje laikomų pieninių galvijų. Žalųjų ir žalmargių pieninių galvijų populiaciją sudaro apie 27 proc. visų laikomų pieninių galvijų.
Lietuvoje, pastaraisiais metais yra intensyviai pertvarkomas galvijų selekcijos darbas, panaudojant naujausias galvijų laikymo ir šėrimo technologijas, tobulinant pašarų ruošimo būdus, pieninių galvijų genetinį potencialą didinant, taikant prevencines priemones galvijų sveikatingumui (Juozaitienė, 2001).
Lietuvoje laikomos žalųjų ir žalmargių karvių veislės: Anglerų, Danijos, Vokietijos, Airšyrų, Švedijos ir kt.; juodmargių karvių veislės: Lietuvos, Vokietijos, Britanijos, Olandijos, Holšteinų, Danijos, Švedijos juodmargės karvių veislės.
Vokietijos juodmargių veislė sukurta kryžminant vietinius galvijus su Olandijos juodmargiais.
Šios veislės galvijais gerinami Lietuvos juodmargiai. Iki 1891 metų į Vokietiją buvo įvežta labai daug Olandijos juodmargių, kurie sudarė naujos veislės pagrindą. 1880 – 1883 metais įkurtos kelios juodmargių veisimo draugijos. Kilmės knygų leidimo draugija susikūrė 1878 metais. Prieškariniai Vokietijos juodmargiai buvo stambūs, taisyklingo kūno sudėjimo, tvirtų kojų, labai pieningi, tačiau liesapieniai galvijai. Pokario metais keitėsi selekcijos kryptis ir gyvulių tipas. Pradžioje buvo selekcionuojami smulkesni gyvūnai. Vėliau, didinant pieningumą, siekta, kad gyvuliai būtų stambesni ir susiformuotų pieninis – mėsinis tipas. Pieningumui ir masei didinti paskutiniais dešimtmečiais plačiai naudojami Holšteinai, daug dėmesio skiriama tešmens išsivystymui ir formai. Be to, siekiama, kad galvijai būtų ir raumeningi (Jukna, 1998).
Vidutinis produktyvumas iki 7000 kg 4,1 proc. riebumo ir 3,41 proc. baltymingumo pieno.
(Stankūniene, Tacas ir kt., 2008).
Olandijos juodmargiai galvijai. Tai seniausia galvijų veislė pasaulyje, išvesta nenaudojant kitų
veislių gyvulių. Metraščiuose randama, kad kad nuo XII a. Olandijoje buvo kultūrinamos ganyklos ir prekiaujama sūriais bei sviestu. Jau nuo 1400 m. Olandijos juodmargiai eksportuojami į daugelį pasaulio šalių. Geriausios Olandijos juodmargių bandos auginamos Fryzijos provincijoje. Dabartiniai Olandijos juodmargiai produktyvumu ir kūno sudėjimu labai skiriasi nuo tų, kurie buvo veisiami praėjusiame šimtmetyje. Jie buvo ryškaus pieninio tipo, ilgesnių kojų, švelnaus skeleto, silpnai išvystytais raumenimis. Šiuolaikiniai šios veislės galvijai stambūs, raumeningi.
Nors Olandijos juodmargiai yra pieniniai galvijai, tačiau nemažai šios veislės gyvulių galima priskirti pieniniams - mėsiniams. Pastaraisiais metais olandai veislei gerinti pradėjo naudoti
19 Holšteinus, todėl daugėja gyvulių, turinčių ryškesnius pieniniam tipui būdingus sudėjimo bruožus. Išvedant veislę, daug dėmesio buvo skiriama spalvai. Ji yra gana vienoda: juodas fonas, balta žvaigždė kaktoje, balta juosta per pečius ir juosmenį, balta papilvė, baltos žemiau kelių ir riešo sąnarių kojos, balta uodegos šluotelė.
Nors Olandijos juodmargiai tesudaro tik kelis procentus pasaulyje veisiamų pieninių galvijų skaičiaus, tačiau jų vaidmuo vystant pienine galvijininkystę buvo labai svarbus. Jų poveikyje susiformavo visos juodmargių galvijų veislės (Jukna, 2000). Olandijos juodmargės labai pieningos. Jos ženkliai padidino lietuvos juodmargių galvijų produktyvumą, pagerino eksterjerą, tešmens morfologines ir melžimo savybes. Šios karvės per laktaciją duoda daugiau kaip 7000 kg pieno; jo riebumas – 4,4 proc., baltymingumas – 3,5 proc. (Stankūniene, Tacas ir kt., 2008).
Danijos juodmargiai kilę iš Danijos. Danijoje juodmargių galvijų veislė pradėjo formuotis
Jutlandijos pusiasalyje prieš keletą šimtmečių. Pradžioje čia galvijai buvo auginami daugiausia mėsai, vėliau, mažėjant galvijienos kainoms, buvo siekiama didinti Jutlandijos juodmargių pieningumą. Tam tikslui XIX a. įvežta galvijųiš Olandijos.
1881 m. buvo išleista pirmoji Jutlandijos juodmargių galvijų veislės kilmės knyga.
Iki 1949 m. Olandijos juodmargiai galvijai Danijoje buvo veisiami kaip savarankiška veislė. Šios veislės karvės pieningesnės, tačiau jų pienas liesesnis negu Jutlandijos juodmargių. 1949 m. buvo nutarta abi veisles sujungti ir pavadinti Danijos juodmargiais. Jutlandijos juodmargių produktyvumui gerinti naudoti Olandijos ir Švedijos juodmargių bei Ostfryzų veislės buliai.
Iš pradžių Danijos juodmargiai buvo ne taip produktyvūs kaip Danijos žalieji ir dėl to veislė lėčiau plito. Pradėjus Danijos juodmarges sėklinti kitų veislių bulių sperma, jos pasidarė pieningesnės ir pagerėjo mėsinės jų savybės (Jukna, 1998).
Nuo septintojo dešimtmečio Danijos juodmargiai nebegerinami minėtomis veislėmis, o pieningumui didinti, gyvuliams stambinti bei tešmens savybėms gerinti pradėta naudoti Holšteinų ir Švedijos juodmargių bulių sperma.
Danijos juodmargiai produktyvesni negu Danijos žalieji, todėl jų daugiau ir auginama. Dėl gerų produktyvumo ir veislinių savybių per paskutinius dešimtmečius šios veislės galvijai eksportuojami į kitas šalis, kuriose veisiami grynuoju veisimu ir panaudojami kitų veisliųgalvijams gerinti. Danijos juodmargių yra įvežta ir į Lietuvą (Jukna, 1998).
Vidutiniškai iš Danijos juodmargių karvių buvo primelžta po 6824 kg 4,37% riebumo ir 3,46% baltymingumo pieno (http://www.pienoukis.lt/pieniniu-galviju-veisles-13-danijos-juodmargiaigalvijai/. prieiga per internetą 2015 01 27).
20
Holšteino veislė veislė susiformavo 1861 m. Manoma, kad pirmieji Olandijos juodmargiai
galvijai buvo įvežti į Ameriką 1621 m. Jie panaudoti holšteinų veislei kurti. Daugiausia Olandijos juodmargių į Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą buvo įvežta XIX a. pabaigoje (Jukna, 1998).
Pirmoji kilmės knyga išleista 1871 m. Pirmaisiais veislės kūrimo etapais buvo stengiamasi padidinti pieningumą ir pagerinti kūno sudėjimą. Todėl karvių produktyvumas sparčiai didėjo. Dabar holšteino veislės karvėms priklauso visi pieno produkcijos rekordai. (http://www.holstein.com/ prieiga per internetą 2015 01 27).
Karvės labai pieningos. Geriausiose bandose primelžiama po 9000 – 11000 kg pieno. Kontroliuojamų karvių pieningumas 8300 – 8500 kg pieno, pieno riebumas 3,7 – 3,8 proc., baltymingumas 3,2 proc. Kadangi karvių tešmuo labai gerai išsivystęs ir talpus, jas pakanka melžti du kartus per parą.
Holšteinai yra juodmargiai arba žalmargiai. Jie labai gerai prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų, gerai tinka pramoninei pieno gamybos technologijai, gerai pasisavina pašarus (Jukna, 1998).
Holšteino veislė per pastaruosius 40 metų yra pieningiausia pasaulyje. Šios veislės galvijais daugelyje šalių gerinami pieniniai galvijai. Globalinė Lietuvoje veisiamų juodmargių galvijų holšteinizacija prasidėjo 1982 metais, kai į respubliką buvo pradėti importuoti holšteinizuoti Vokietijos juodmargiai buliai. Naudojant holšteino veislės bulius padidėjo pieningumas, gebėjimas efektyviau naudoti pašarus. Holšteinai pakankamai stabiliai perduoda palikuonims ūkiškai naudingus požymius. Daugelio tyrėjų duomenimis, holšteino veislės buliai pieningumą didina 10-45 proc. (Petraškienė, Miceikienė 2006).
Švedijojos žalmargių karvių veislė susiformavo 1927 m., sujungus dvi panašaus dydžio veisles
– Švedijos žaluosius ir airšyrus, kurie seniau buvo importuoti iš Škotijos. Po šių veislių sujungimo juos buvo numatyta veisti savyje, didžiausią dėmesį skiriant eksterjerui ir pieningumui. Tačiau uždaras veisimas, selekciją vykdant pagal numatytą modelį, truko neilgai.
Jau nuo praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio iš Suomijos buvo importuota daug airšyrų veislės bulių. Nuo 1970 metų su Norvegija ir Suomija keičiamasi bulių sperma; tai rodo, kad Švedijos žalmargiams didelę įtaką padarė Norvegijos ir Suomijos žalmargiai galvijai. Šių mainų įtakoje faktiškai susiformavo viena didelė šiaurės žalmargių galvijų populiacija, turinti apie 700 tūkst. Karvių, ir kurioje taikoma bendra vertinimo sistema. Tačiau šie galvijai Švedijoje ir toliau vadinami Švedijos žalmargiais.
Veislė ilgą laiką buvo viena iš pačių pieningiausių veislių pasaulyje. Ji taip pat vertinama dėl gerų reprodukcinių savybių, lengvo veršiavimosi ir ramaus temperamento.
Į Lietuvą Švedijos žalmargiai importuojami nuo 1996 metų ir veisiami, toliau gerinant Kanados airšyrais. 2006 m. Lietuvoje buvo 578 Švedijos žalmargės karvės, kurios vidutiniškai davė po 7195 kg
21 4,73% riebumo ir 3,54% baltymingumo pieno (http://www.pienoukis.lt/pieniniu-galviju-veisles-5-svedijos-zalmargiai/. prieiga per internetą 2015 01 27).
Danijos žalųjų veislės galvijai. Veislės formavimasis prasidėjo apie 1800 m., Danijos salų
galvijus kryžminant su anglerų, šiaurės Šlezvigo ir Balumo galvijais. Danų žalųjų standartą geriausiai atitiko Fiuno galvijai, kuriuos labiausiai paveikė Balumo ir Šlezvigo galvijai. Ir Danijos žalųjų pavadinimas patvirtintas 1878 m. tarptautinio pripažinimo veislė sulaukė pirmojoje praėjusio amžiaus pusėje. Gryno veisimo metodai sąlygojo veislės homogeniškumą ir aukštą produktyvumą.
Gyvuliai buvo eksportuojami į daugelį šalių, jie padarė didelę įtaką Baltijos šalių žaliesiems galvijams. Veislės aukso amžius buvo apie 1950 m. nuo 1970 metų atsisakius grynojo veisimo, Danijos žalieji galvijai buvo kryžminami su Amerikos švicais, Montbeliardo ir kitomis Europos žalųjų galvijų veislėmis, todėl dabar Danijos žalųjų karvės yra stambesnės, pieningesnės, jų tešmenys labiau atitinka reikalavimus, bet populiacija turi tik apie 50 proc. Danijos žalųjų kraujo. Jų ir spalva dabar varijuoja nuo žalos iki tamsiai rudos ar net gelsvos. Tačiau buvo išlaikytas senasis veislės pavadinimas Danijoje tik apie 200 karvių išliko be svetimų veislių genų įterpimo. Spermos saugyklose yra sukaupta šeštojo dešimtmečio grynaveislių bulių spermos. Išlikę senojo genotipo gyvūnai saugomi kaip veislės, egzistavusios iki 1970 m., genetiniai ištekliai, jiems skiriamos subsidijos. Lietuvoje Danijos žalieji gerinami, dalį rinktinių karvių poruojant su žalmargių holšteinų, Kanados airšyrų, Švedijos žalmargių.ir kitų veislių buliais. Vidutinis šios veislės karvių produktyvumas 6100 kg 4,74 proc. riebumo ir 3,56 proc. baltymingumo pieno (Jukna, Andrus, ir kt., 1994).
Airšyrų veislė išvesta XVIII a. antrojoje pusėje Škotijos pietvakariuose gerinant vietinius
galvijus ir ne kartą įliejus Lamanšo sąsiaurio salose veisiamų Tisvaterio, Olandijos, Fiamandijos ir Alderneisko galvijų kraujo. Airšyrai kaip savarankiška veislė žinomi nuo 1814 m. Nuo 1822 m. Airšyrų galvijai eksportuojami į Jungtines Amerikos Valstijas, vėliau — į Kanadą, Pietų Ameriką, Australiją, Naująją Zelandiją, Afriką, Švediją, Suomiją ir Norvegiją.1877 m. įsteigta Airšyrų kilmės knygos sąjunga.
Airšyrai yra žalmargi (žalos dėmės ant balto dugno). Kai kurių galvijų vyraujanti būna žala arba balta spalva. Galvijai ryškaus pieninio tipo. Jų kūnas proporcingas, skeletas lengvas, tvirtas; galvijai neaukšti; galva lengva, ragai lyros formos; kaklas plonas su smulkiomis odos raukšlėmis; krūtinė gili, bet siauroka. Tešmuo vonios formos su taisyklingais ketvirčiais; speniai vidutinio dydžio, taisyklingai išsidėstę. Tešmens indeksas 43- 45 proc. Raumenys išsivystę patenkinamai. Oda plona, elastinga, apaugusi švelniais plaukais.
Šios veislės galvijai eksportuojami daugiau kaip į 30 pasaulio šalių. Jie buvo panaudoti išvedant Suomijos Airšyrų veislę, kurios karvės labai pieningos, jų pienas riebus. Geresniuose ūkiuose iš Airšyrų veislės karvių primelžiama po 6000- 6500 kg 4,5 proc. riebumo ir 3,3 proc. baltymingumo
22 pieno, Suomijoje ir Kanadoje - po 10000- 11000 kg. Riebiausią pieną duoda Suomijos Airšyrai - 4,5 proc. Anglijoje ir kitose šalyse šios veislės karvių pienas ne toks riebus (Jukna, 1998).
1.5. Įvairių veiksnių įtaka pieno sudėčiai ir savybėms
Karvių pieno kiekis, riebumas ir baltymingumas ekonomiškai yra svarbiausios pieninių galvijų savybės daugelių veislių selekcijos programose (Klaas, Enevoldsen, Ersbøll, Tölle, 2005).
Šiuolaikinių veislių karvių genetinis produktyvumo potencialas yra pakankamas, tačiau fenotipinė paveldimųjų savybių realizacija gyvuliui sudarytose laikymo sąlygose siejasi ir su gera karvės sveikata. Sutrikus organizmo fiziologinėms funkcijoms sutrinka ir pieno sekrecija, dėl to sumažėja pieno kiekis, pakinta jo sudėtis ir savybės.
Sergančių galvijų piene dažniausiai sumažėja riebalų, kazeino laktozės, todėl pablogėja pieno maistinė, energetinė, biologinė vertė. Svarbus uždegiminių procesų galvijų organizme ar pieno liaukoje rodiklis yra somatinių ląstelių kiekis piene.
Pagrindiniai veiksniai, nuo kurių priklauso karvių pieno kiekis, kokybė ir sudėtis: Karvės amžius.
Karvės masė.
Pirmo apsiveršiavimo amžius. Veršiavimosi laikas.
Užtrūkimo laikas. Servis periodas. Laktacijos laikotarpis. Karvių sveikatos būklė. Karvių melžimo technologija.
Pašarai ir šėrimas (Skimundris, 1993).
Karvės amžius. Karvių produktyvumas didėja iki šeštos laktacijos, vėliau pieno riebumas ir
primilžis palaipsniui pradeda mažėti. Nuo pirmos iki 5-7 laktacijos karvių produktyvumas didėja 20-40 proc., po 10-12 laktacijų produktyvumas sumažėja tiek, kad karves laikyti ekonomiškai nebeapsimoka. Pagerinus gyvulio laikymo sąlygas ir pašarą, produktyvumą galima išlaikyti ilgesnį laiką. Pieno riebalų kiekis piene kinta su gyvulio amžiumi. Kai kurios karvės riebiausią pieną produkuoja 4-5 laktaciją, kitos šeštą laktaciją. Tai priklauso nuo gyvulio veislės ir individualių savybių. Vidutinio amžiaus karvės duoda geriausios sudėties pieną. Jame yra daugiau biologiškai aktyvių medžiagų negu jaunesnių ar vyresnių karvių piene. Po šeštos laktacijos dažniausiai pradeda mažėti kazeino, laktozės, sumažėja pieno rugštingumas (Stankūniene, Tacas ir kt., 2008).
23
Kūno masė. Gero įmitimo karvių pieningumas didesnis, nes jos pajėgia suėsti daugiau pašarų ir
asimiliuoti maisto medžiagas. Geriausių bandų Lietuvos juodmargės turėtų sverti 550-650 kg , Lietuvos žalosios – 520-600 kg. Idealu, kad per laktaciją karvė duotų nuo 8 iki 10 kartų daugiau pieno negu ji sveria (Jukna, 1998).
Pirmo apsiveršiavimo amžius. Per anksti apsėklinta telyčia negali tapti produktyvia karve, nes
vaisiaus augimo ir laktacijos laikotarpiu sulėtėja pačios pirmaveršės augimas ir vystymasis. Per vėlai sėklinant, išauga pirmaveršės išauginimo kaštai, rizika, kad dalis neapsivaisins, didėja, karvės produktyvus amžius sutrumpėja. Tikslingiausia sėklinti, kuomet telyčia sveria 70 proc. tos veislės suaugusios karvės masės. (idealu – 15-17 mėn., 360-400 kg ).
Veršiavimosi laikas. Gerai šeriamų ir tinkamai laikomų bei prižiūrimų karvių pieningumui
apsiveršiavimo sezonas neturi reikšmės. Tačiau kada antroji laktacijos pusė sutampa su ganykliniu laikotarpiu, primelžiama 10 – 20 proc. daugiau pieno. Daugiausia pieno primelžiama, kai karvės veršiuojasi vasario – balandžio mėnesiais, nes tada intensyviausias laktacijos laikas sutampa su ganyklinio laikotarpio pradžia. Mažiausiai primelžiama, kada karvės veršiuojasi birželį – rugpjūtį. Jei didelėse fermose su panašiomis šėrimo ir laikymo sąlygomis visais metų laikais karvės veršiuotųsi tolygiai, darbuotojams tektų tolygesnis darbo krūvis, taip pat būtų tolygesnė ir pieno gamyba (Staniškienė, Tušas ir kt., 2007).
Užtrūkimo laikas. Labai svarbu karves laiku užtrūkinti ir tinkamai šerti, kad organizme
susikauptų maisto medžiagų atsargos, kurios reikalingos intensyviam laktacijos laikui. Nustatyta, kad 45 – 61 užtrukintų karvių per būsimą laktaciją primelžiama 20 proc. pieno daugiau nei užtrūkintų 30 dienų (http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko_zinynas.pdf. prieiga per internetą 2014 10 06).
Laktacijos laikotarpis. Įprastai karvės laktacija trunka 300 dienų. Tuo tarpu pieno kokybė
keičiasi mažiausiai tris kartus. Per pirmąsias 3-7 dienas po veršiavimosi iš tešmens išmelžiamos krekenos. Po to prasideda antras normalaus pieno išsiskyrimo laikotarpis. Galiausiai, 10-15 dienų prieš karvės užtrūkį, prasideda trečias laikotarpis (Stankūniene, Tacas ir kt. 2008).
Per pirmąsias 5 paras po apsiveršiavimo karvės duoda krekenas, kurios pagal cheminę sudėtį, išvaizdą ir fiziologinį poveikį skiriasi nuo pieno. Jose yra daug lizocimo, globulių, turinčių imuninių savybių ir apsaugančių atvestą veršelį nuo ligų. Vėliau per visą 280 – 285 dienų laktacijos laikotarpį karvės duoda įprastos sudėties pieną. Daugiausia pieno primelžiama pirmo mėnesio pabaigoje ir antrą bei trečią laktacijos mėnesiais. Daugumos visų veislių karvių per antrą ir trečią laktacijos mėnesius pieno riebumas sumažėja, po to pamažu didėja. Po 3 – 4 laktacijos mėnesių prasideda stabilios laktacijos laikotarpis. Pieno primilžis tolygiai mažėja ir kaupiamos maisto medžiagos vaisiaus ir kūno masės prieaugiui (Staufenbiel et al., 2006).
24
Pieno sudėtis laktacijos metu. Laktacijos pabaigoje pienas būna 1,20 – 1,45 karto riebesnis negu
per pirmąjį laktacijos mėnesį. Užtrūkinamų karvių piene būna daugiau riebalų (5 – 7 proc.), baltymų, mineralinių medžiagų, fermentų ir mažiau pieno cukraus nei laktacijos viduryje primelžtame piene (Ray et al., 1992).
Pieno sudėtinių dalių kaita laktacijos metu priklauso nuo gyvulio fiziologinės būklės. Gyvulį apvaisinus, po penkto veršingumo mėnesio pradeda persitvarkyti organizmo endokrininė sistema. Pieno liaukos aktyvumas pamažu lėtėja, pieno primelžiama 15-20 proc. mažiau palyginti su neveršingomis karvėmis. Jeigu laktacijos pradžioje rūgštingumas siekia 20-22°T, tai vėliau jis mažėja ir laktacijos pabaigoje būna 15-16 °T. Laktacijos pabaigoje, piene padaugėjus sausųjų medžiagų, padidėja pieno tankis. Pieno kiekis ir jo sudėtis šiuo metu priklauso nuo rujos aktyvumo ir individualių karvės savybių (Stankūniene, Tacas ir kt. 2008).
Pieno sudėties kaita per parą. Nei pieno kiekis, nei jo sudėtis nėra pastovi visą parą. Pokyčiai
priklauso nuo pašarų kokybės, jų trūkumo ar pertekliaus, melžimų skaičiaus ir intervalų tarp melžimų, karvės fiziologinės būklės, oro permainų ir kt. Lyginant rytinio ir vakarinio melžimo pieną didelio baltymų kiekio skirtumo nerandama (0,27 proc.), tuo tarpu rytinio melžimo piene riebalų randama 2,14 proc., o vakarinio melžimo – 1,01 proc.mažiau negu pietinio melžimo piene. Mažiausiai sausųjų medžiagų randama rytinio melžimo piene, o daugiausia – pietinio. Vakare melžiamo pieno kiekis sudaro 42 proc., o ryte – 58 proc. viso per parą primelžto pieno (Stankūniene, Tacas ir kt., 2008).
Klimato ir paros laikas. Blogu oru, sumažėjus atmosferos slėgiui, organizme sulėtėja
oksidaciniai procesai, dėl to primilžis sumažėja 12-15 proc., o melžimosi greitis sulėtėja iki 1,2-1,5 kg/min. Primilžis ir pieno riebumas mažėja vasarą esant dideliems karščiams (21-23 °C temperatūrai), dažnai griaudžiant perkūnijai. Produktyvios karvės yra jautrios šaltam ir lietingam rudens orui. Jų primilžis sumažėja ne dėl žolės trūkumo, bet dėl nepalankių oro sąlygų (Stankūniene, Tacas ir kt., 2008).
Karvių sveikatos būklė. Sergančių užkrečiamomis ir neužkrečiamomis ligomis karvių organizmo
normalios fiziologinės funkcijos sutrinka, todėl sumažėja pieno gamyba bei pakinta jo sudėtis (Nir, 2003).
Viena dažniausiai pasitaikančių ir daugiausia nuostolių galvijų augintojams pridarančių ligų yra karvių slaptasis mastitas. Svarbus šios ligos požymis – padidėjęs somatinių ląstelių skaičius piene. Apie 30 – 60 proc. karvių nuolat serga slaptuoju mastitu, dėl to pablogėja pieno kokybė ir sumažėja produkcija (Japertas, 2001).
Sergančių karvių piene dažniausiai sumažėja kazeino, riebalų ir laktozės, dėl to pablogėja pieno maistinė, biologinė, energinė vertė bei technologinės savybės (Hamann, Kromker, 1997).
25
Karvių melžimo technologija. Sistemingas ir taisyklingas karvės melžimas skatina pieno
susidarymą tešmenyje. Bandymais nustatyta, kad karvės nemelžus 36 – 40 valandų, pieno gamyba jos tešmenyje sustoja (Bendikas ir kt., 2001). Melžiant karves 4 ar 3 kartus, o ne 2 kartus per parą karvių produktyvumas būna didesnis. Melžiant dažniau pieningumas gali padidėti iki 20 proc. Pienininkystės ūkiuose karvės yra melžiamos aparatais, tačiau jei ūkyje yra 2 – 3 karvės, jos melžiamos rankomis. Sanitarinė pieno kokybė geresnė, kai jos yra melžiamos aparatais. Melžimo metu kinta pieno sudėtis. Labiausiai pakinta pieno riebumas. Melžimo pradžioje riebumas gali būti apie 1 proc., o paskutiniųjų pieno porcijų – melžimo pabaigoje, apie 8 – 12 proc. (Urbienė, 2005).
Melžimas turi didelę reikšmę karvių produktyvumo bei pieno sudėtinių dalių rodikliams. Nuo melžimo kokybės priklauso tešmens sveikumas, produktyvumas, pieno kokybė. Nesilaikant taisyklingos karvių melžimo technologijos, jų laikymo bei pieno inventoriaus sanitarinių-higieninių reikalavimų, pienas gali tapti nekokybiškas ir net pavojingas žmonių sveikatai produktas. Pieno kiekis ir jo riebumas priklauso nuo tešmens apimties, jo paruošimo melžimui ir pan. Jeigu intervalai tarp melžimų vienodi, skirtingų melžimų pienas nesikeičia, o jei nevienodi, po trumpesnio intervalo pamelžtas pienas yra riebesnis (Whilelok, 2005).
Karvių šėrimo ypatumai ganykliniu ir tvartiniu laikotarpiais
Nekokybiškais pašarais šeriamų karvių pienas yra blogesnių juslinių, biocheminių, technologinių savybių. Iš tokio pieno pagaminti produktai yra blogesnės kokybės, greičiau genda. Šerti nevisaverčiais pašarais ūkiui labai nuostolinga, nes karvių produktyvumui ir pieno cheminei sudėčiai atstatyti reikia beveik dukart daugiau pašarų ir darbo sąnaudų. Ilgai ir vienpusiškai šeriant baltymingais pašarais gali atsirasti įvairių organizmo sutrikimų: kaupiantis amoniakui inkstai perkraunami baltymų metabolizmo produktais; sutrikus medžiagų apykaitai kaupiasi rūgščios reakcijos junginiai, kurie nepakankamai neutralizuojami, todėl organizme sutrinka šarmų ir rūgščių pusiausvyra – išsivysto acidozė.
Ar tinkamai subalansuotas karvių šėrimo racionas, sprendžiame iš šių požymių: karvė ėda nenoriai;
sumažėja pieno riebumas ir baltymingumas;
per pirmuosius laktacijos mėnesius gyvulys labai suliesėja; nenoriai juda, skausmingi sanariai ir nagai;
neryški ruja;
serga medžiagų apykaitos ligomis (Japertas, Minkevičius, 2002). Galvijų fermose gali būti taikomos dvi gyvulių laikymo sistemos:
1) tvartinė- ganyklinė (gyvuliai žiemą laikomi tvarte, vasarą - ganykloje): 2) tvartinė (gyvuliai žiemą ir vasarą laikomi tvarte).
26 Norint, kad gyvuliai būtų produktyvūs vasarą, reikia išlaikyti aukštos kokybės ganyklinius žolynus visą ganymo sezoną.Tai galima padaryti laikantis tokių rekomendacijų:
pavasarį kuo anksčiau pradėti ganyti, kai žolynų aukštis- 8- 10 centimetrų; padalyti visas ganyklas į atskirus aptvarus;
kiekviename aptvare ganyti 1- 2 dienas; ganant žolės aukštis turi būti 5- 15 centimetrų;
kai atsiranda daug kupstų, juos būtina nupjauti (idealu- kas 2 nuganymai);
vasaros viduryje skirti papildomus ganyklų plotus ten, kur pirmoji žolė buvo nupjauta silosui arba šienui.
Ganiava musų respublikoje trunka nuo gegužės pradžios iki spalio pradžios, t.y. 145 - 155 dienas (Bakutis, 2003).
Karvių šėrimas ganykliniu laikotarpiu. Dažniausiai ganiavos pradžioje sumažėja karvių
primilžiai ir net pieno riebumas. Taip atsitinka dėl to, kad jaunoje žolėje yra daug tirpiųjų azoto junginių, iš jų apie 40 proc. sudaro nebaltyminės medžiagos. Be to, joje yra tik apie 15 proc. ląstelienos ir mažai cukraus. Taigi jaunos žolės azoto junginiai dėl jų netinkamo santykio su ląsteliena ir angliavandeniais karvės virškinimo trakte suskyla iki amoniako. Šis kaupiasi karvių organizme, pažeidžia kepenų funkcijas, sutrikdo medžiagų, ypač mineralinių, apykaitą, pablogina vitaminų, ypač vitamino A, sintezę, magnio įsisavinimą. Dėl to magnio kiekis kraujyje sumažėja iki 1,2 mg proc. (norma 1,7-3,0 mgproc.) ir karvės suserga ganykline tetanija.
Melžiama karvė 1 kg pieno pagaminti suvartoja apie 1,3-1,8 g magnio. Kad karvės nesusirgtų šia liga, kartu su įprastiniais pašarais joms reikia duoti vidutiniškai po 50 g magnio oksido (MgO) per parą. Prie jaunos žolės karvės, o ypač veislinis galvijų prieauglis, turi būti pratinamos palaipsniui, stebint, kad pirmomis ganymo dienomis gyvuliai neprisiėstų per daug žolės. Karvėms, suėdusioms apie 80 kg per parą jaunos žolės, dėl per didelio azoto junginių ir mažo ląstelienos kiekio racione sutrinka virškinimo trakto veikla ir jos suserga. Gyvuliai darosi neramūs, pradeda gausiai viduriuoti, juos ištinka raumenų traukuliai, kraujyje sumažėja kalcio kiekis (nuo 10 iki 6 mgproc.), mažėja karvių pieningumas ir pieno riebumas. Kad taip neatsitiktų, galvijus prie žolės reikia pratinti pamažu. Virškinti jauną žolę prieskrandžių mikroflora pripranta per 10-14 dienų. Pirmą dieną karvės į ganyklą išleidžiamos jau pašertos ir ganomos 1-2 val. Kitą dieną laukan genamos irgi pašertos, tačiau ganomos 2-3, o trečią dieną – jau 4-5 val. ir t.t. Žiemos pašarų davinys mažinamas, o ganyklinis laikotarpis ilginamas. Stambieji pašarai (šienas, šiaudai) turėtų būti šeriami dar dvi savaites nuo ganymo pradžios. Ganiavos pradžioje karvėms reikia duoti geros kokybės šieno, šienainio, siloso. Iš koncentratų geriausiai tinka miežiniai miltai. Nereikėtų galvijams duoti baltymingų koncentratų, nes jaunoje žolėje proteinų ir taip apstu ( Kulpys, Juraitis, 2003).
27 Karvei, suėdusiai 60 kg vidutinio derlingumo kultūrinės ganyklos pirmosios žolės, kalcio pakaks 15 kg pieno pagaminti, fosforo – 8 kg, o natrio – tik gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Kad nesumažėtų produktyvumas, nesutriktų mineralinių medžiagų apykaita, karvėms būtina duoti mineralinių medžiagų, turinčių fosforo ir natrio. Laižomojoje druskoje natrio chlorido yra nedaug, todėl į savos gamybos koncentruotus pašarus reikia dėti iki 1,5 proc. smulkios valgomosios druskos (Jukna, 1998).
Tvartiniu laikotarpiu melžiamų karvių racioną turi sudaryti stambieji, sultingieji ir koncentruoti
pašarai.
Iš stambiųjų pašarų karvėms svarbiausias yra šienas. Melžiamoms karvėms vertingiausias ankštinių (dobilų, liucernos) arba ankštinių ir varpinių žolių mišinio šienas.
Tokiame šiene proteinų, mineralinių medžiagų ir vitaminų yra daugiau negu varpinių augalų šiene. Šieno vertė daug priklauso nuo augalų vegetacijos fazės, paruošimo būdo ir laikymo sąlygų. Vertingiausias šienas būna ankštinių augalų, nupjautų butonizacijos fazėje bei žydėjimo pradžioje, varpinių – plaukėjimo metu ir baigus juos džiovinti aktyviąją ventiliacija.
Optimalus šieno kiekis karvių racione – 1,5 – 2,5 kg, minimalus – 1 kg 100kg karvės masės. Stokojant šieno, dalį jo galima pakeisti gerais vasarinių javų šiaudais.
Geras šienainis mažo ar vidutinio produktyvumo karvių racionuose gali pakeisti šieną ar silosą. Šienainio, kuriame sausųjų medžiagų yra 38 – 40 proc., karvė suėda vidutiniškai apie 25 kg, jei jame šių medžiagų yra apie 50 proc., - maždaug 20 kg, o turinčio 60 proc., sausųjų medžiagų, - apie 15 kg. Nelabai produktyvių karvių racionuose vien šienainio užtenka patenkinti maisto medžiagų reikmę.
Visų rūšių šakniavaisiai skatina karvių pieno sekreciją. Karvėms geriausia tinka pašariniai runkeliai. Taip pat joms duodama puscukrinių ir cukrinių runkelių, griežčių, morkų, bulvių.
Iš koncentruotųjų pašarų karvėms dažniausiai duodama miežinių, avižinių, maistui netinkamų kvietinių bei ruginių ir žirnių, peliuškių, vikių, lubinų bei pupų miltų. Labiausiai vertinami daug virškinamųjų proteinų turintys koncentruotieji pašarai: visų rūšių išspaudos, ankštinių augalų miltai, specialūs kombinuotieji pašarai.
Mineralinėms medžiagoms racione papildyti karvėms duodama valgomosios druskos, sumaišytos su koncentruotaisiais pašarais, arba laižomosios druskos. Pieningos karvės nepajėgia sulaižyti tiek druskos, kiek reikia organizmui, todėl jų racionus subalansavus atsižvelgiant į reikalingą valgomosios druskos kiekį, ją reikia sušerti sumaišius su koncentruotais pašarais (Juraitis, Kulpys, 2003).
28
2. TYRIMŲ ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Darbas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijoje, Gyvūnų auginimo technologijų institute ir X ūkyje 2012 – 2014 studijų metais.
Tiriamajame ūkyje laikomos Lietuvos vietinės pagerintų veislių (Lietuvos juodmargių, Lietuvos žalosios, Lietuvos šėmųjų, Lietuvos baltnugarių) ir Britanijos fryzų veislės karvės. Karvės laikomos vienoje fermoje. Vasaros metu jos ganomos ganykloje, o melžimas organizuojamas tvarte. Visos ūkyje laikomos karvės šeriamos vienodais pašarais, darbų dienotvarkė taip pat nesiskiria. Tyrimui iš viso buvo atrinktos 64 karvės, iš jų 45 Lietuvos pagerintų veislių karvės.
Visos karvės laikomos pririštos. Karvės melžiamos į pieno liniją naudojant „DeLaval“ sistemą. Pieno mėginiai kontrolinio melžimo metu buvo imami vieną kartą per mėnesį.
Tyrimui buvo naudojami karvių pieno sudėties duomenys, kurie buvo paimti iš VĮ „Pieno tyrimai“, kur buvo tikrinama pieno sudėtis (riebumas ir baltymingumas proc. (Dėl pieninių gyvulių produktyvumo kontrolės organizavimo taisyklių patvirtinimo, ŽŪM įsak. Nr. 3D-88, 2011). Pieno riebalai ir baltymai VĮ „Pieno tyrimai“ buvo nustatomi infraraudonosios spinduliuotės vidurinės srities spindulių absorbcijos metodu (LST ISO 9622), prietaisu „LactoScope FTIR“ (FT1.0. 2001; Delta Instruments, Olandija).
Buvo analizuojami duomenys, paimti iš „Kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo apyskaitų“, kurias kasmet ruošia valstybės įmonė „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“, X ūkio karvių kilmės kortelės. Apyskaitose pateikiami vidutiniai Lietuvoje 2012 - 2013 m. kontroliuojamų karvių duomenys, bei VĮ „Pieno tyrimai“ pateikta informacija apie pieno sudėties rodiklių dinamiką.
Karvių produktyvumo kontrolė ir apskaita buvo vykdoma pagal patvirtintas pieninių gyvulių kontrolės organizavimo taisykles (Žin., 2001. Nr. 39-1391). Kas mėnesį atliekamų kontrolinių melžimų metu buvo registruojamas iš kiekvienos karvės primelžto pieno kiekis, imami individualūs bei grupiniai pieno mėginiai.
Visi moksliniai tyrimai atlikti prisilaikant gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų.
Tyrimo organizavimą galima suskirstyti į du etapus.
Pirmajame etape buvo renkama literatūra, atliekama tyrimo duomenų analizė, sisteminimas ir t.t. Tam naudotąsi mokslinės literatūros analizės metodu. Tuomet analizuoti gauti duomenys, lyginant su įvairiais mokslinės literatūros šaltiniais.
29 Antrajame etape, naudojantis statistiniu tyrimų metodu, buvo analizuojami gauti tyrimo statistiniai duomenys.
Tiriamojo darbo metu buvo nustatyti ir apskaičiuoti vidutiniai Lietuvos vietinių pagerintų ir Britanijos fryzų veislių karvių pieno sudėties rodikliai (pieno riebalų proc., pieno baltymų proc.) ir pieno kiekis.
Duomenys analizuoti skaičiuokle „Excel“. Skaičiuojami statistiniai rodikliai: narių skaičius, aritmetinis vidurkis, aritmetinio vidurkio paklaida, duomenų statistinis patikimumas. Rezultatai laikyti patikimais, kai p<0,05, p<0,001, p<0,01.
30
3. TYRIMO REZULTATAI
Šioje darbo dalyje pateikti rezultatai, gauti išanalizavus X ūkio karvių bandos pieno produktyvumo duomenis.
3.1. Produktyvumo rodikliai pagal karvių laktacijas
Atlikus šėmųjų veislės skirtingų laktacijų karvių pieno kiekio analizę nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu pieno kiekis svyravo nuo 3491±205,75 iki 5091±225,56 kg (arba 1600 kg). Mažiausia pieno primelžta I laktacijoje, o daugiausia – IV laktacijoje. Tuo tarpu riebalų kiekis II ir IV laktacijose nesiskyrė (3,84 proc.), tačiau lyginant I ir II laktacijos karvių pieno riebumą, I laktacijos karvių pienas buvo 0,31 proc. riebesnis nei II laktacijos karvių. Baltymų kiekis visų laktacijų karvių piene kito nežymiai (0,08 proc.) (12 pav.).
4,15 3,84 4,08 3,84 3,23 3,31 3,31 3,24 3491 4306 4516,5 5091 0 1000 2000 3000 4000 5000 6000 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0 2,5 3,0 3,5 4,0 4,5 1 2 3 4 kg % laktacija
riebalai proc. baltymai proc. pienas kg
12 pav. Lietuvos šėmųjų karvių veislės produktyvumo rodikliai
Pateikti duomenys rodo, Lietuvos baltnugarių karvių pieno riebumas tiriamuoju laikotarpiu svyravo nuo 3,64±0,29 iki 4,36±0,28 proc., pieno baltymingumas – nuo 3,05±0,08 iki 3,4±0,19 proc. Iš III laktacijos karvių primelžta 1841 kg pieno daugiau negu iš I laktacijos karvių (13 lentelė).
31 4,36 4,09 3,64 3,4 3,39 3,05 3573,5 4374 5414,3 0 1000 2000 3000 4000 5000 6000 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0 2,5 3,0 3,5 4,0 4,5 5,0 1 2 3 kg % laktacija
riebalai proc. baltymai proc. pienas kg
13 pav. Lietuvos baltnugarių karvių veislės produktyvumo rodikiai
Iš III laktacijos Lietuvos žalųjų karvių primelžta vidutiniškai 1498 kg pieno daugiau nei iš II laktacijos karvių. Šios laktacijos karvės davė mažiausiai, t.y. 3593 kg pieno. Riebalų sudėtis kito nuo 4,11±0,32 proc. I pirmos laktacijos karvių piene iki 4,47±0,08 proc. III laktacijos karvių piene (arba 0,36 proc.), o baltymų kiekis, lyginant visas laktacijas, kito nežymiai (0,17 proc.) (14 pav.).
4,11 4,45 4,47 3,52 3,51 3,68 4362,5 3593 5091 0 1000 2000 3000 4000 5000 6000 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0 2,5 3,0 3,5 4,0 4,5 5,0 1 2 3 kg % laktacija
riebalai proc. baltymai proc. pienas kg
14 pav. Lietuvos žalųjų karvių produktyvumo analizė
III laktacijos Lietuvos juodmargių veislės karvės davė daugiausia pieno ( 9087,80±475,22 kg) arba 4232 kg daugiau nei I laktacijos karvės, iš kurių pieno primelžta mažiausiai. Mažiausias procentas
32 riebalų buvo III laktacijos karvių piene (3,19±0,05 proc.), o didžiausias – I laktacijos karvių piene (4,09±0,10 proc.). Baltymų proc. piene, lyginant visų 4 laktacijų karves, skyrėsi 0,35 proc. (15 pav.) (lyginant didžiausią ir mažiausią baltymų proc.).
4,09 3,76 3,19 3,81 3,23 3,01 2,88 3,11 4856,20 7810,40 9087,80 7622,40 0,00 1000,00 2000,00 3000,00 4000,00 5000,00 6000,00 7000,00 8000,00 9000,00 10000,00 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0 2,5 3,0 3,5 4,0 4,5 1 2 3 4 kg % laktacija
riebalai proc. baltymai proc. pienas kg
15 pav. Lietuvos juodmargių veislės karvių produktyvumo analizė
Britanijos fryzų veislės karvių pieno rodiklių analize rodo, kad daugiausiai pieno davė II, o mažiausiai - I laktacijos karvės (atinkamai 7077,40±642,34 kg ir 5199,20±415,12 kg). Pieno riebumas I laktacijos karvių buvo 0,27 proc. didesnis nei II laktacijos karvių. Baltymingumo procentas I laktacijos karvių piene buvo 0,16 proc. didesnis negu II laktacijos karvių (16 pav.).
3,96 3,69 3,92 3,92 3,20 3,04 3,08 3,16 5199,20 7077,40 6740,50 6471,60 0 1000 2000 3000 4000 5000 6000 7000 8000 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0 2,5 3,0 3,5 4,0 4,5 1 2 3 4 kg % laktacija
riebalai proc. baltymai proc. pienas kg
33 Aptariant visų karvių veislių produktyvumo vidurkius tiriamuoju laikotarpiu matome, kad daugiausia pieno primelžta iš Lietuvos juodmargių (7344,2±532,7 kg), t.y. 972 kg daugiau nei iš Britanijos fryzų (p<0,001), 2891 kg daugiau nei iš Lietuvos baltnugarių (p<0,001), 2993 kg daugiau nei iš Lietuvos šėmųjų (p<0,001) ir 2996 kg daugiau nei Lietuvos žalųjų (p<0,001). Riebiausias pienas buvo Lietuvos žalųjų – 4,34±0,11 proc., o mažiausia riebalų turėjo Lietuvos juodmargių karvių pienas (3,71±0,09 proc.). Taip pat ir baltymų daugiausia turėjo Lietuvos žalosios (3,57±0,06 proc.), o baltymų kiekio tarp Lietuvos žalųjų ir Lietuvos juodmargių skirtumas buvo 0,51 proc. (p<0,001) (17 pav.). 3,71 3,87 4,03 3,98 4,34 3,06 3,12 3,28 3,27 3,57 7344,2 6372,18 4453,93 4351,13 4348,83 0 1000 2000 3000 4000 5000 6000 7000 8000 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 4 4,5 5 LJ BF LB LŠ LŽ kg %
riebalai proc. baltymai proc. pienas kg
17 pav. Tirtų karvių veislių produktyvumo vidurkių analizė
3.2. Galvijų bandų 2012-2013 m. produktyvumo analizė
Atlikus karvių bandų produktyvumo analizę matome (18 pav.), kad X ūkio Lietuvos juodmargės karvės vidutiniškai davė daugiau pieno nei 2012-2013 m. kontroliuojamos bandos Lietuvos juodmargės karvės (673 kg), tačiau Lietuvos baltnugarių, Lietuvos šėmųjų, Lietuvos žalųjų ir Britanijos fryzų primilžiai buvo mažesni (atitinkamai 1372 kg, 1429 kg, 525 kg ir 40 kg).
34 18 pav. Vidutinis karvių bandų produktyvumas pagal pieno kiekį
(http://www.gpk.lt/dokumentai/apyskaita_76.pdf).
19 pav. pateikti duomenys rodo, kad X ūkio visų veislių karvių vidutinis pieno riebumas yra mažesnis už 2012-2013 m. kontroliuojamų bandų produktyvumą. Mažiausią skirtumą tarp bandų sudarė Lietuvos žalųjų karvių (0,11 proc.), o didžiausią – Lietuvos juodmargių karvių pieno riebalai (0,69 proc.).
35 20 pav. Vidutinis pieno baltymingumas proc. (http://www.gpk.lt/dokumentai/apyskaita_76.pdf).
Lyginant abiejų bandų baltymų kiekį procentais, matome, kad X ūkio Lietuvos baltnugarės, Lietuvos šėmosios, Lietuvos žalosios lenkė kontroliuojamų bandų vidurkius, o Lietuvos juodmargės ir Britanijos fryzai nesiekė kontroliuojamų bandų vidurkių.
