LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TEHNOLOGIJŲ FAKULTETAS GYVULININKYSTĖS KATEDRA
KRISTINA DE VITTE
PIENINIŲ SIMENTALŲ MIŠRŪNIŲ IR HOLŠTEINŲ VEISLĖS
KARVIŲ PIENO SUDĖTIES IR SOMATINIŲ LĄSTELIŲ PIENE
PALYGINAMOJI ANALIZĖ
MAGISTRO DARBAS
Darbo vadovas dr. Ramutė Mišeikienė
2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislės karvių pieno sudėties ir somatinių ląstelių skaičiaus piene palyginamoji analizė“
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2014 04 30 Kristina de Vitte
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2014 04 30 Kristina de Vitte
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO
2014 04 30 dr. Ramutė Mišeikienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
prof. habil. dr. R. Gružauskas
(data) (katedros vedėjo/jos vardas pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų komisijos įvertinimas:
3
SANTRUMPOS
F1 – pirma kryžminimo karta KS – kūno svoris
LVMTI – Lietuvos veterinarijos mokslinio tyrimo institutas Max – maksimumas
Min – minimumas
S x H – simentalų ir holšteinų mišrūnės SD – vidurkio paklaida
SL – somatinės ląstelės
4
TURINYS
SANTRAUKA ... SUMMARY... ĮVADAS ... 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 1.1. Holšteinų ir pieninių simentalų veislių karvės pasaulyje ir Lietuvoje... 1.1.1. Holšteinų veislės formavimasis ir istorija…...………...…...…………... 1.1.2. Holšteinai Lietuvoje………...………...…………... 1.1.3. Dvejopa pieninių simentalų paskirtis…...……… 1.2. Pieninių ir mėsinių galvijų veisimas... 1.2.1. Galvijų veisimo teorinės prielaidos... 1.2.2. Holšteinų veisimo kryptys... 1.3. Karvių reprodukcijos ciklas……...……….….………...….…...….... 1.4. Pieno kokybę įtakojantys veiksniai...1.4.1. Galvijų šėrimas... 1.4.2. Mitybos kontrolė... 1.4.3. Gyvūnų gerovės įtaka pieno produkcijai... 1.4.4. Mastitas... 1.4.5. Melžimo įtaka pieno kokybei... 1.5. Kiti veiksniai... 1.5.1. Raišumas...….………...………... 2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS... 3. REZULTATAI ... 3.1. Pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų pieno sudėties rodikliai... 3.2. Somatinių ląstelių skaičius piene………..………...……... 3.3. Pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų mėsos produktyvumo rodikliai... 3.4. Pieno ir mėsos pardavimo rodikliai... 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... IŠVADOS ... REKOMENDACIJOS ... LITERATŪRA ... 5 7 9 11 11 11 12 12 14 14 16 16 18 18 19 20 21 23 25 25 27 32 32 38 39 40 43 45 47 48
5
SANTRAUKA
Kristina de Vitte
PIENINIŲ SIMENTALŲ MIŠRŪNIŲ IR HOLŠTEINŲ VEISLĖS KARVIŲ PIENO SUDĖTIES IR SOMATINIŲ LĄSTELIŲ PIENE PALYGINAMOJI ANALIZĖ
Tiriamasis darbas buvo atliktas 2013 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės katedroje. Bandymas buvo atliktas X ūkyje, esančiame Kėdainių rajone.
Darbo apimtis: 54 psl., 5 lentelės, 14 paveikslų.
Tyrimui naudota 20 holšteinų veislės karvių ir 20 simentalų x holšteinų F1 kartos mišrūnių. Visi gyvuliai antros laktacijos ir veršiavosi 2013 m. sausio – vasario mėn. Gyvuliai stebėti ir duomenys apie jų produktyvumą registruoti ir vertinti vienerius metus – nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Darbo tikslas – atlikti pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislės karvių produkcijos rodiklių ir somatinių ląstelių skaičiaus piene palyginamąją analizę laktacijos eigoje.
Uždaviniai:
1. Įvertinti ir palyginti pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislės karvių pieno sudėties rodiklius: primelžto pieno kiekį, baltymų, riebalų, laktozės ir urėjos kiekius piene.
2. Įvertinti ir palyginti somatinių ląstelių skaičių piene tarp pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislių karvių.
3. Palyginti abiejų veislių parduodamo pieno ekonominius rodiklius.
4. Palyginti pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislės karvių mėsos produktyvumo kokybinius ir kiekybinius rodiklius (parduodamų karvių gyvą svorį ir mėsos išeigą), taip pat atlikti abiejų veislių, ekonominį parduodamos mėsos vertinimą.
Tyrimo metu nustatyta, kad vidutiniai primilžiai (simentalų mišrūnių – 8951,0 litrų, holšteinų – 8665,7 litrų) metų laikotarpyje buvo panašūs tarp abiejų veislių, tačiau pieninių simentalų mišrūnių veislės vidutinis metinis pieno riebalų (0,32 proc.) ir baltymų kiekis (0,2 proc.) piene buvo aukštesnis. Laktozės kiekis abiejų veislių karvių piene skyrėsi nežymiai (0,075 proc.).
Vidutinis urėjos kiekis holšteinų veislės karvių piene buvo 2,65 mg/100 ml aukštesnis lyginant su simentalų veislės mišrūnėmis (abi veislės šertos vienodai). Atsižvelgiant į šiuos
6 rezultatus galima spręsti, kad pieninių simentalų veislės mišrūnės geriau išnaudoja maistines medžiagas produkcijos gamybai.
Vidutinis somatinių ląstelių skaičius holšteinų veislės karvių piene metų eigoje buvo 97,85 tūkst./ml didesnis nei pieninių simentalų mišrūnių veislės piene. Atsižvelgiant į šiuos rezultatus galima daryti išvadą, kad simentalų veislės mišrūnės yra atsparesnės tešmens ligoms, lyginant su holšteinų veislės karvėmis.
Vidutinės pajamos per metus iš vienos pieninių simentalų veislės mišrūnės buvo 11314,27 Lt, holšteinų veislės karvės – 11049,34 Lt.
Tyrimo duomenys atskleidė, kad, nors holšteinų veislės galvijų svorio ir masės rodikliai buvo statistiškai patikimai didesni nei pieninių simentalų mišrūnių, tačiau pieninių simentalų veislės mišrūnių mėsos kokybiniai ir ekonominiai rodikliai buvo ženkliai geresni: iš vienos pieninės simentalų mišrūnės skerdenos gauta 43,6 kg, o pajamų – 633,4 Lt daugiau nei iš vienos holšteinų veislės karvės.
7
SUMMARY
Kristina de Vitte
DAIRY SIMMENTAL HYBRIDS AND HOLSTEIN COWS MILK COMPOSITION AND SOMATIC CELLS COUNT COMPARATIVE ANALYSIS
Research was done in the Department of Animal Husbandry in the Veterinary Academy of the Lithuanian University of Health Sciences in the year 2013. Experiment was done in the X farm, located in Kedainiai region, Josvainiai district.
54 pages, 14 pictures, 5 tables.
20 holstein cows and 20 simmental-holstein F1 generation hybrids were used for the research. All livestock was from the second lactation and were calving in November-December 2012. Livestock was observed and productivity data was registered and evaluated for one year: from 1st of January till 31st of December in 2013.
Objective of the research – to perform comparable analysis of dairy simmental hybrids and holstein cows’ milk production composition and quality rate during lactation.
Tasks:
1. To compare milk-producing simmental hybrids and holstein cows’ milk production productivity‘s quality and quantity rates: amount of milk yield, milk proteins, fats, lactose amount, number of somatic cells in the milk, amount of urea.
2. To compare milk-producing simmental hybrids and holstein cows’ meat productivity quality and quantity rates: meat weight and carcase mass.
3. To calculate financial rates of milk-producing simmental hybrids and holstein cows’ meat and milk.
During the research it was stated that yield (simmental hybrids: 8951.0 l., holstein: 8665.7 l.) during the year was similar in both stocks (no essential differences have been found), but average annual amount of milk fat (0.32 percent unit) and protein (0,2 percent unit) in simmental hybrids’ milk was higher. Amount of lactose in both stocks cows’ milk differed slightly (0.075 percent unit) and essential differences during the year were not found.
Average amount of urea in holstein cows’ milk was 2.65 mg/100 ml higher comparing with simmental hybrids’ (both stocks were fed the same). It can be concluded taking into account these results that milk-producing simmental hybrids use nutrient better for production.
8 Amount of somatic cells in holstein cows’ milk during the year were of most significance: 97.85 thousand/ml higher than milk of simmental hybrids. It can be concluded on these results, that simmental hybrid udders are healthier comparing with holstein cows udders.
The findings revealed that, even if weight and mass rates of holstein livestock were statistically more reliable than the ones of simmentals, but meat quality and economic indicators of simmental hybrids were significantly better: from a simmental hybrid cow it was obtained 43.6 kg more and income – 633.4 LTL more than from a holstein cow.
9
ĮVADAS
Melžiamų karvių veisimo periodas, kuris šiuo metu jau baigėsi, prasidėjo prieš keturiasdešimt metų, kai buvo pradėtas naudoti greitas bulių spermos užšaldymas. Šiuo periodu naujas reproduktorius buvo vertinamas pagal pirmos laktacijos dukterų genetinį progresą. Neigiami tokio vertinimo padariniai jau seniai yra žinomi, tačiau tik paskutiniaisiais metais į tai pradėta žiūrėti rimtai. Šiuo periodu taip pat buvo sukurti holšteinų veislės gyvuliai – tokie, kokius juos žinome šiuo metu, todėl visos atliktos veisimo klaidos geriausiai matosi ir yra analizuojamos būtent šios veislės populiacijoje.
Ieškant išeities iš susidariusios padėties šiuo metu diskutuojamos ir naudojamos dvi strategijos: viena – į veisimo vertinimą įtraukti „funkcines gyvulio vertes” (tokias kaip: gyvulio eksterjeras, gyvenimo trukmė, nagų sveikatingumas ir kt.) ir atsižvelgiant į tai – vykdyti atranką tarp grynaveislių holšteinų; kita strategija – išnaudoti heterozės efektą kryžminant galvijus su kitomis veislėmis, kuris jau seniai yra žinomas ir naudojamas veisiant kiaules ir vištas.
Gyvulių kryžminimas turi didelę reikšmę Lietuvos pieno ūkiuose. Ūkininkai tikisi didesnio ūkio rentabilumo iš pozityvaus kryžminimo efekto, gerinant gyvulių sveikatos būklę, reprodukcines savybes ir veršelių išgyvenimo koeficientą. Šių problemų pastaraisiais metais gausėja holšteinų veislės karvių bandose.
Heterozės efektas taip pat pasireiškia pieno kokybiniuose ir kiekybiniuose rodikliuose, teigiamai veikdamas maistinių medžiagų panaudojimą produkcijos gamybai gyvulio organizme. Pastaruoju metu pasaulinėje rinkoje pieno kainos yra nestabilios ir ne visada rentabilios, todėl kuo toliau, tuo svarbesnis tampa ir mėsos pardavimas pieno ūkiuose. Auginant dvejopos paskirties gyvulius, ūkyje gimę buliai įgauna ekonominę vertę. Pieninių simentalų veislės karvės atitinka dvigubos gyvulio pakraipos paskirtį, ir yra veisiamos ne tik atsižvelgiant į pieno kiekį, bet ir mėsos priesvorį per parą.
Pieninių simentalų veislės karvės užima antrą vietą Europoje (atsižvelgiant į gyvulių skaičių, pieno ir mėsos produkcijos kiekį) po holšteinų (Perišić, 2009).
Pasaulinė pieninių simentalų asociacija nurodo, kad kai kuriose Europos šalyse pieninių simentalų veislė yra dominuojanti: Vokietijoje (apie 3500000 galvijų arba šiek tiek mažiau nei 30 proc. visos melžiamų karvių populiacijos Vokietijoje), Austrijoje (1600000 iki 1700000 galvijų arba apie 80 proc. visos melžiamų karvių populiacijos Austrijoje), Serbijoje (850000 galvijų arba apie 80 proc. visos melžiamų karvių populiacijos Serbijoje). Panaši situacija taip pat yra ir Čekijoje, Šveicarijoje bei Slovėnijoje (Skalicki, 2009).
10 Tiriamasis darbas aliktas norint patikrinti teigiamą kryžminimo naudą gyvulių produkcijos kiekybiniams ir kokybiniams rodikliams. Eksperimente naudojamos pieninių veislių grynaveislės holšteinų veislės karvės ir F1 kartos dvejopos paskirties holšteinų x simentalų veislės mišrūnės. Vienerius metus buvo stebima po dvidešimt kiekvienos veislės karvių, vertinami jų parduoto pieno ir mėsos kokybiniai ir kiekybiniai rodikliai, atliktas ekonominis karvių produkcijos vertinimas.
Darbo tikslas – atlikti pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislės karvių produkcijos rodiklių ir somatinių ląstelių skaičiaus piene palyginamąją analizę laktacijos eigoje.
Uždaviniai:
1. Įvertinti ir palyginti pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislių karvių pieno sudėties rodiklius: primelžto pieno kiekį, baltymų, riebalų, laktozės ir urėjos kiekius piene.
2. Įvertinti ir palyginti somatinių ląstelių skaičių piene tarp pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislių karvių.
3. Palyginti abiejų veislių parduodamo pieno ekonominius rodiklius.
4. Palyginti pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislių karvių mėsos produktyvumo kokybinius ir kiekybinius rodiklius (parduodamų karvių gyvą svorį ir mėsos išeigą), taip pat atlikti abiejų veislių, ekonominį parduodamos mėsos vertinimą.
11
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Holšteinų ir pieninių simentalų veislių karvės pasaulyje ir Lietuvoje
1.1.1. Holšteinų veislės formavimasis ir istorija
Pagrindine ir pačia svarbiausia veisle pažengusiuose pieno ūkiuose per paskutinius 30 metų tapo holšteinai. Ši veislė atsirado ir buvo pradėta vystyti Šiaurės Europoje. Pirmosios šalys, pradėjusios auginti šiuos gyvulius, buvo Olandija, Vokietija ir Danija. B. Mügge et al. (1999) pažymėjo, kad pirmosios karvės importuotos iš Europos į Ameriką XIX amžiaus pabaigoje. Europoje ir Amerikoje priemonės ir prioritetai gyvulių produktyvumui gerinti buvo panašūs, o pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į juodai baltų senojo tipo Vokietijos juodmargių, Danijos juodmargių, holšteinų – fryzų ir kitų vietinių veislių produktyvumo didinimą (Swalve, 2012).
B. Mügge et al. (1999) pažymėjo, kad 1965 m. pirmosios holšteinų – fryzų veislės karvės buvo iš naujo įvežtos į Vokietiją iš Amerikos. 1972 m. karvių veisimo tikslai kito ir buvo pasirinkta ne tik pieno, bet ir mėsos gerinimo kryptis, didelis dėmesys pradėtas skirti gyvulio sveikatingumui, sugebėjimui prisitaikyti prie įvairaus tipo tvartų ir skirtingų laikymo sąlygų. Tuo metu šios veislės karvių primilžis buvo 6000 kg pieno per metus, aukštas buvo ir jų pieno riebumas (4 proc.). Vėlesniais metais didžiausias dėmesys buvo skirtas Vokietijos fryzų veislės karvių pieno primilžiui didinti, ir tai buvo pasiekta naudojant amerikiečių ir kanadiečių holšteinų–fryzų veislės bulių spermą, kurių produkcijos charakteristikos buvo geresnės, nei senųjų europinių holšteinų–fryzų veislių (Mügge et al., 1999).
Holšteinų–fryzų veislė vėliau oficialiai pradėta vadinti holšteinais. Šiuo metu daugumą vietinių veislių visame pasaulyje pakeitė holšteinų veislės karvės (daugiausia yra kilusios iš Amerikos holšteinų) dėl aukšto jų produktyvumo (Hansen, 2006; Heins et al., 2006; Van Raden et al., 2007). 1957 m. Amerikos holšteinų veislės karvių produktyvumas buvo 5870 kg iš karvės ir per 50 metų (1997 m.) pakilo iki 11274 kg (Cassell, 2001). Sėkmė buvo pasiekta ne tik gerinamos genetikos dėka, tačiau ir dėl geresnės pašarų kokybės bei efektyvesnės gyvulininkystės valdymo sistemos (Shook, 2006). Amerikietiškos holšteinų veislės produkcijos augimas buvo analogiškas visame pasaulyje (Swalve, 2012).
12 1.1.2. Holšteinai Lietuvoje
Galvijų genetiniam potencialui gerinti ir jų įvairovei didinti į Lietuvą įvairiais laikotarpiais buvo įvežama giminingų veislių galvijų iš užsienio (Jukna, Pauliukas, 2005). Dauguma įvežamų gyvulių priklauso holšteinų kilmės linijoms ir giminingoms grupėms. Pažymėtina, kad 1983 m. tuo metu egzistavusiame LVMTI eksperimentiniame ūkyje ir Kaišiadorių sodininkystės tarybiniame ūkyje pirmosios šios veislės 152 ekologinės generacijos pirmaveršės per 305 dienas vidutiniškai davė po 4645 l 3,79 proc. riebumo pieno. Holšteinizuotos Vokietijos juodmargės pirmaveršės pagal pieno produkciją pranoko grynaveisles Vokietijos ir Lietuvos juodmarges bendraamžes (Пaцявичюте, 1987; Jukna, Pauliukas, 2001).
Globali Lietuvoje veisiamų juodmargių galvijų holšteinizacija prasidėjo 1982 m., kai į šalį buvo pradėti importuoti holšteinizuoti Vokietijos juodmargiai buliai. Naudojant holšteinų veislės bulius veisimui padidėjo karvių pieningumas, gebėjimas efektyviau naudoti pašarus. Holšteinai pakankamai stabiliai perduoda palikuonims ūkiškai naudingus požymius. Daugelio tyrėjų duomenimis, holšteinų veislės buliai pieningumą didina 10–45 proc. (Čiurlys, Jukna, 1991; Jukna, Pauliukas, 2001).
1.1.3. Dvejopa pieninių simentalų paskirtis
Pieninių simentalų veislės karvės tinka aukštos kokybės pieno ir mėsos gamybai. Daugiausia pieninių–mėsinių veislių išvesta ir laikoma Centrinėje Europoje: mėsos ir pieno produkcijos gamybai įvairaus intensyvumo ūkiuose (Hammack, 2011).
Pieninių simentalų veislė yra viena iš seniausių ir labiausiai paplitusių galvijų veislių pasaulyje. Nuo pirmųjų šios veislės įrašų (1806 m.) literatūroje iki šių dienų bendras šių galvijų skaičius visame pasaulyje svyruoja nuo 40 ir 60 milijonų. Daugiau nei pusė jų auginama Europoje (ASA, 2012).
Pieno gamybai auginamos pieninių simentalų veislės karvės turi stiprią priekinę korpuso dalį ir pakankamai raumenų ant nugaros ir užpakalinių kojų, kad išlaikytų stabilumą ir sveikatą net laktacijos epogėjuje. Kūno proporcijos yra harmoningos tiek stovint, tiek judant. Simentalų veislės galvijams būdingos tvirtos nagos ir kojos. Suaugusios pieninių simentalų veislės karvės aukštis – 140-150 cm, krūtinės apimtis – apie 210-240 cm, o gyvasis svoris – 650-850 kg. Dubuo platus ir šiek tiek nuožulnus. Tešmuo yra tvirtai suaugęs ir net po kelių laktacijų nenutįsta (Koeck et al., 2010).
13 Priklausomai nuo vadybos, gamtinių sąlygų ir šėrimo intensyvumo, pieninių simentalų veislės galvijų produktyvumas yra apie 7000 l pieno. Pieno vidutinis riebumas yra 4,2 proc., o baltymų kiekis vidutiniškai siekia 3,7 proc. Išskirtiniais atvejais gaunama daugiau nei 10 000 l pieno. Literatūroje nurodoma (Koeck et al., 2010), kad pieninių simentalų veislė idealiai tinka kryžminti su pieno ir mėsos gamybos veislėmis, maksimaliai išnaudojant heterozės efektą.
Sparčiai augantys jautukai puikiai tinka sėkmingam penėjimui ir pieno gamintojams yra svarbus papildomas pajamų šaltinis. Intensyviai penimi jautukai priauga daugiau kaip 1300 g per parą ir po 16–18 mėnesių juos galima skersti. Europoje, atsižvelgiant į rinkos poreikius, 85–90 proc. jautienos skerdienos yra suskirstyta į E ir U klasę. Skerdžiamų karvių svoris siekia nuo 350 iki 450 kg. Paklausiausia skerdiena – priskiriama Europos U ir R klasėms – yra vidutinio riebumo ir raumeningumo1 (Gredler, 2009).
Pieninių simentalų veislės galvijai išvesti Simme slėnyje Šveicarijoje XIX amžiaus pradžioje, galbūt ir dar anksčiau. Pirmoji šios veislės bandos registro knyga pradėta vesti 1890 m. Berne (Šveicarija). Joje registruoti pieninių simentalų veislės galvijai, kurie buvo veisiami pienui, mėsai ir darbo jėgai. XIX a. pirmojo dešimtmečio pabaigoje Šveicarijos simentalų veislės galvijai buvo eksportuojami į visas Europos šalis, selekcija pakeitė pačius galvijus, ir suteikė naujus veislių pavadinimus. Atsirado net penkios pieninių simentalų atmainos. Vokietijoje ir Austrijoje jos pavadintos Fleckvieh. Prancūzijos slėniuose ir kalnuose pieno gamybai išvesta Abondance atmaina, o pietryčių Prancūzijoje – Montbeliard. Visose kitose Prancūzijos vietose ta atmaina buvo vadinama Pie Rouge de l'Est (Fuerst, 2009).
Pirmieji įrašai apie eksportą už Europos ribų siekia Namibiją (1893 m). Joks eksportas nebuvo užfiksuotas iki 1963 m., kai keli galvijai buvo išsiųsti į Braziliją, ir nuo tada prasidėjo pieninių simentalų eksporto bumas visame pasaulyje: 1968 m. – Argentina, Kanada ir JAV, 1970 m. – Jungtinė Karalystė ir Airija, 1971 m. – Australija, Naujoji Zelandija ir Urugvajus, 1973 m. – Švedija, 1975 m. – Danija ir 1982 m. – Meksika. Pažymėtina, kad 1900–1929 m. būtent
1 Galvijų skerdenų klasifikacija pagal raumenų išsivystymą šlaunų, nugaros ir menčių sritis: S – aukščiausioji (visi kontūrai ypač išgaubti, išskirtinai gerai išsivystę raumenys), E – puiki (visi kontūrai labai išgaubti arba išgaubti, ypač gerai išsivystę raumenys), U – labai gera (kontūrai išgaubti, labai gerai išsivystę raumenys), R – gera (kontūrai neišgaubti, raumenys tiesūs, gerai išsivystę, O – patenkinama (kontūrai lygūs arba šiek tiek įdubę, vidutiniškai išsivystę raumenys), P – žema (kontūrai įdubę arba labai įdubę, menkai išsivystę raumenys).
14 galvijai, o ne laikrodžiai buvo daugiausiai iš Šveicarijos eksportuojamas produktas. Per tuos metus eksportuota daugiau nei 150 000 galvijų (Fuerst & Gredler, 2009).
Iki šių dienų pieninių simentalų veislė tebėra dvigubos paskirties galvijų atmaina ir selekcijos dėka išliko subalansuota, o ne veisiama vaikantis kraštutinumų. Tai produktyvūs ir pelningi dvigubos paskirties pieno, jautienos ir jautienos subproduktų gamybai tinkantys galvijai, kuriuos galima naudoti viso pasaulio gamybos sistemose (Miesenberger et al., 1997; Gredler et al. 2007).
Pasaulyje pieninių simentalų veislės galvijai savo skaičiumi nusileidžia tik zebu (bos
indicus)2 veislės melžiamoms karvėms. To priežastis – jau šimtmetį atlaikęs veislės prisitaikymas ir veislės genetika. Kai kuriose šalyse pasikeitė galvijų spalva, taip pat, siekiant atitikti aplinkos apsaugos ir rinkos poreikius, buvo modifikuotas tipas. Vis dėlto genetinis pieninių simentalų genotipo pagrindas vis dar garantuoja puikias eksploatacines šios veislės savybes (Koeck et al., 2010).
1.2. Pieninių ir mėsinių galvijų veisimas
1.2.1. Galvijų veisimo teorinės prielaidos
Gyvulių produktyvumas priklauso nuo daugelio skirtingų veiksnių, tokių kaip: šėrimas,
darbų organizavimas, laikymo sąlygos, streso lygio tvartuose ir genetinio potencialo. Papildomi pašarai, efektyvesnis darbų organizavimas, gerėjanti gyvulių sveikatingumo priežiūra didina gyvulininkystės išlaidas ir turėtų būti atliekama tik su sąlyga, kad ir pajamos, gautos iš papildomai primelžto pieno kiekio, kiltų. Genetinis gyvulių potencialo gerinimas taip pat reikalauja papildomų išlaidų, tačiau ne tokių kaip, pavyzdžiui, pašarų gerinimas ar veterinarija, kurios reikalauja papildomų pinigų kiekvieną dieną. Papildomos išlaidos gyvulių genetikai gerinti reikalingos tik vieną kartą. Siekiant gauti maksimalų genetinio gerinimo efektą būtina atsižvelgti į jau esančių bandoje gyvulių genetiką (Coste, 1994).Genetinės medžiagos gerinimo būdai (Smith, 1994): Vienos veislės keitimas kita;
Kryžminimas; Inbrydingas (įvaisa); 2
Zebu (Bos indicus) – svarbiausia melžiamų karvių veislė Azijoje ir Afrikoje. Gyvuliai naudojami pieno, mėsos ir mėšlo trąšoms gaminti.
15 Selekcija (tarp jau esančių bandoje individų);
Genų transplantacija;
Visų aukščiau įvardintų būdų kombinacija.
Vienas iš greičiausių ir populiariausių bandos gerinimo būdų yra kryžminimas. Paprastai kryžminimas vykdomas įvedant į bandą vyriškos lyties kitos veislės gyvulius. Tai atliekama sėklinant bandoje esančius moteriškos lyties galvijus dirbtiniu būdu ar buliumi. Tyrimais įrodyta, kad teisingai parinktų ir sukryžmintų gyvulių palikuonys yra produktyvesni už savo tėvus ir sugeba efektyviau panaudoti įvedamus efektyvesnius gamybos metodus (pvz., papildomas šėrimas) (Coste, Smith, 1994).
Pagrindinė genetinio gerinimo kryžminimu esmė yra heterozės efektas3. Tikėtina heterozės efekto esmė yra ta, kad tėvų genų gerintojų kombinacija nustelbia prastesnius genus palikuonyse. Heterozės efektas vertinamas, kai palikuonys yra produktyvesni už bet kurią tėvų veislę arba palikuonių produktyvumo vidurkis yra aukštesnis už abiejų tėvų produktyvumo vidurkį, paprastai nurodomą procentais (Buchanan, Northcutt, 2003).
Heterozės efektas didžiausias pirmojoje kartoje, sekančiose kartose heterozės efektas mažėja (1 lentelė).
1 lentelė. Heterozės efektas skirtinguose krosuose, atsižvelgiant tik į dominavimą
Karta Heterozės efekto proc.
P + P = F1 100
F1 + F1 = F2 50
F1 + P = B 50
B + B 37,5
F2 + F2 = F3 50
Čia: P – dvi skirtingos tėvų veislės, F1 – pirma kryžminimo karta, F2 – abiejų F1 tėvų kryžminimo rezultatas. B – hibridų kryžminimas su bet kurio iš tėvų veisle.
3 Heterozės efektas – tai pirmosios kartos hibridų produktyvumo padidėjimas, lyginant su
16 1.2.2. Holšteinų veisimo kryptys
Holšteinų galvijų veislė buvo veisiama ir gerinama daugelį metų, kol buvo pasiekti šių dienų rezultatai. Tačiau aukštas produktyvumas turi savo kainą: gyvuliai jautrūs laikymo sąlygoms, pašarų kokybei, stipriai svyruojančioms oro sąlygoms ir t. t. Dėl šių ir kitų priežaščių holšteinai kryžminami su kitomis veislėmis. Tyrimais įrodyta, kad dauguma palikuonių išlaiko iš motinos paveldėtą aukštą produktyvumą, ir taip pat perima gerąsias savybes iš tėvo pusės (Coste, Smith, 1994).
Nuo 1990 iki šių dienų pagrindinis dėmesys veisiant holšteinų veislės karves yra skiriamas didinti gyvulių pieningumo indeksą (Miglior et al., 2005; König et al., 2007). 1970– 1980 m. veisimas buvo vykdomas tik atsižvelgiant į pieningumo, pieno riebalų ir baltymų didėjimą. 1990 m. JAV pradėtas skirti dėmesys ne tik somatinių ląstelių skaičiui piene, bet ir gyvulio gyvenimo trukmei. Philipsson’as 1994 m. pažymėjo, kad Skandinavijoje pradėta holšteinus atrinkinėti tolesniam veisimui pagal gyvulio sveikatingumą, vaisingumą ir gimusių gyvų veršiukų skaičių. Nuo 2003 m. Amerikoje pradėti veisti gyvuliai, duodantys daugiau pieno riebalų ir didesnį baltmų kiekį. Nuo 2006 m., skaičiuojant buliaus dukterų atrankos indeksą, pridėtas veršingumo indeksas (įskaitant reproduktoriaus tėvų ir dukterų veršiavimosi lengvumą, taip pat ir reproduktoriaus tėvų ir dukterų gyvų gimusių veršelių skaičių) (Van Raden, 2004; Shook, 2006).
1.3. Karvių reprodukcijos ciklas
Galvijininkystė gali būti pieninės, pieninės–mėsinės ir mėsinės krypties, be to, galvijai skirstomi į skirtingas kategorijas pagal amžių (Munksgaard, Sondergaard, 2006) (1 pav.).
17 Melžiamų karvių reprodukcijos ciklas skirstomas į veršiavimosi, žindymo, laktacijos, rujos, veršingumo ir užtrūkimo periodą, kurio metu karvė pieno neduoda. Visi periodai persipina vienas su kitu, pavyzdžiui, karvės laktacija nenutrūksta veršingumo periodu. Visi periodai, einantys vienas paskui kitą, yra būtini gyvulių produktyvumui (Munksgaard, Sondergaard, 2006).
2 pav. Melžiamų karvių reprodukcijos ciklas (Munksgaard, Sondergaard, 2006)
Laktacijos periodas, skirtas pieno gamybai, paprastai trunka 10–12 mėnesių. Maksimalus primilžis pasiekiamas per 1–2 mėn. po veršiavimosi, po to primilžis po truputį mažėja, kol karvė užtrūksta. Karvės, kurios vidutinis primilžis per metus yra 9000 kg, maksimalus dienos primilžis būna apie 40 kg per dieną. Norint pasiekti aukštą produktyvumą, būtina karvę nuolat aprūpinti vandeniu ir gerai subalansuotais pašarais (Munksgaard, Sondergaard, 2006).
18 Sveika karvė paprastai pradeda rujoti pirmą mėnesį po veršiavimosi ir rujoja kas 3 savaites. Vidutiniškai karvės sėklinamos 11–12 savaitę po veršiavimosi (Trinderup, Lauritsen, 2006). Apie 40 proc. karvių apsisėklina po pirmojo sėklinimo (Royal et al., 2000). Vidutiniškai 1,5–2 mėn. prieš veršiavimąsi dauguma karvių užtrūksta arba būna dirbtinai užtraukinamos, kad atgautų jėgas prieš naują laktacijos periodą.
1.4. Pieno kokybę ir sudėtį įtakojantys veiksniai
1.4.1. Galvijų šėrimas
Pašarai dažnai skirstomi į žaliuosius pašarus ir koncentratus. Pagrindinis galvijų žaliųjų pašarų šaltinis yra varpinės ir ankštinės žolės, pavyzdžiui, džiovinta liucerna ir kukurūzų silosas. Šie pašarai yra stambūs, turi daug ląstelienos (jos galvijams reikia tinkamam prieskrandžio virškinimui) ir yra puikus baltymų, energijos, karotino, kalcio ir kitų mineralų šaltinis. Ruošiant aukštos kokybės žaliuosius pašarus svarbu atsižvelgti į derliaus nuėmimo laiką ir brandą. Kai pašariniai augalai perauga, jų pašarinė vertė sumažėja. Ankštinius augalus reikia imti prieš pat žydėjimą arba žydėjimo pradžioje; varpinius augalus reikia pjauti prieš pat plaukėjimą, o kukurūzus silosui reikia nuimti, kai burbuolės pasiekia pieninę – vaškinę brandą (Paulson, 2012).
Koncentratus sudaro pašarinių augalų grūdai, augalinės atliekos, baltyminiai papildai, mineralai, vitaminai ir pašarų priedai. Pagrindinis šėrimo koncentratais tikslas yra suteikti papildomų augimui ir pieno gamybai reikalingų maistinių medžiagų šalia tų, kurios gaunamos šeriant žaliaisiais pašarais. Grūdai ir augalinės atliekos yra puikūs energijos šaltiniai. Grūdus valcuojant, gofruojant arba šlifuojant padidinamas jų virškinamumas. Rupiai apdorotų grūdų skonio savybės geresnės, juos galvijai noriau ėda. Kadangi jauni galvijai pašarą sukramto geriau nei suaugę, iki 12 mėnesių amžiaus jie gali būti šeriami nesmulkintais grūdais. Prie grūdų, kaip energijos šaltinių, priskiriami miežiai, kukurūzų burbuolės, kukurūzų branduoliai, avižos, rugiai, soros ir kviečiai. Energetinėms augalinėms atliekoms priklauso cukrinių runkelių minkštimas, kukurūzų lukštai, medvilnės sėklos, augaliniai riebalai ir kukurūzų kruopos. Baltyminiai papildai yra augalų sėklos, kuriose yra daug grynųjų baltymų. Kai kurie iš augalinių atliekų pagaminti pašarai laikomi puikiais baltymų šaltiniais. Baltyminiai papildai ypač reikalingi melžiamoms karvėms, nes jų baltymų poreikiai didesni. Produkuojančioms karvėms pašarus naudinga praturtinti augalinių atliekų baltymais. Prie baltyminių papildų priskiriamos sojų pupelės, pašarinės pupos, žirniai ir kt. Baltymų esama ir tokiose augalinėse atliekose kaip sojų rupiniai, rapsų rupiniai ir išspaudos, linų sėmenų rupiniai, medvilnės sėklų rupiniai, kraujo rupiniai,
19 salyklas, kukurūzų lukštai, distiliuoti grūdai, plunksnų rupiniai ir mėsos bei kaulų rupiniai (Hudson, 2012).
Mineraliniai papildai yra pašarai, kuriuose yra pagrindinių karvėms reikalingų mineralų, pavyzdžiui, kalcio, fosfatų, mikroelementais mineralizuotų druskų ir kt. Karvės turi papildomai gauti kalcio, fosforo, druskos ir mikroelementų (jodo, kobalto, mangano, cinko, vario ir geležies) (Litherland, 2012).
Telyčiai apsiveršiavus, ji yra pasirengusi kompensuoti išlaidas už pirmuosius dvejus jos auginimo metus ir duoti pelno. Telyčios gauto pelno potencialas priklauso nuo jos sugebėjimo per kuo ilgesnį laiką pagaminti daug pieno, kartu išlaikant sveikatą ir reproduktyvumą (Paulson, 2012). Tai yra įmanoma gyvulius šeriant tik geros kokybės subalansuotais pašarais.
1.4.2. Mitybos kontrolė
Pašarai turi būti subalansuoti, juose turi būti atitinkamas kiekis tinkamos kokybės baltymų ir energijos. Netinkamas maisto medžiagų kiekis davinyje sumažina pieno gavybą, sukelia medžiagų apykaitos ir reprodukcijos ligas, teršia aplinką. Šalia įprastos pieno analizės, pieno riebumo, baltymų kiekio, somatinių ląstelių skaičiaus bei bakterijų kiekio nustatymo, kaip mitybos kontrolės priemonė naudojamas ir urėjos koncentracijos piene nustatymas (Kampl, Stolla, 1995; Marenjak et al., 2004; Jílek et al., 2006). Urėjos koncentracijos karvių piene nustatymas Europos Sąjungos valstybėse yra praktiškai naudojamas kaip sveikatos kontrolės ir galvijų mitybos būklės indikatorius.
Urėja yra vandenyje tirpstanti molekulė, randama kraujyje, piene, šlapime ir seilėse. Urėja susidaro kepenyse iš amoniako, gaunamo skylant pašarų baltymams. Amoniako kiekis prieskrandžio turinyje priklauso nuo baltymų kiekio racione, jo suvirškinamumo lygio ir prieskrandyje esančios energijos. Baltymų skilimo proceso metu prieskrandyje atsiradusio amoniako mikroorganizmai panaudoti negali, todėl jis per prieskrandžio sieneles patenka į kraujotaką. Amoniako perteklius per portalinę veną absorbuojamas į kepenis, kur jis virsta urėja. Urėjos sintezės tikslas yra pašalinti azoto perteklių ir išlaikyti jo pusiausvyrą organizme. Didžioji dalis urėjos išsiskiria su šlapimu, mažiau – su pienu (Bendelja et al., 2010).
Įvairiuose darbuose nurodomos skirtingos fiziologinės urėjos koncentracijos piene vertės. Anot Marenjak et al. (2004), jos svyruoja nuo 10 mg/100 ml iki 30 mg/100 ml, o Young (2001) rekomenduojama urėjos koncentracija karvių piene yra nuo 12 mg/100 ml iki 16 mg/100 ml. Urėjos koncentracija ir baltymų kiekis piene puikiai atspindi energijos ir baltymų požiūriu subalansuotą mitybą. Jei baltymų kiekis piene svyruoja normos ribose (3,2–3,8 proc.), o urėjos
20 koncentracija yra 12–30 mg/100 ml, manoma, kad pašarų energijos ir grynųjų baltymų šaltinis yra optimalus.
1.4.2. Gyvūnų gerovės įtaka pieno produkcijai
Melžiamų karvių gerovės tema yra aktuali modernioje visuomenėje. Šioje srityje dirba daug specialistų, įskaitant vartotojus, gamintojus, veterinarijos gydytojus, mokslininkus, politikus ir gyvūnų gerovės organizacijas. Tam, kad būtų suprasta gyvulio gerovės sąvoka, pirmiausia turi būti išnagrinėta ir suvokta gyvulio prigimtis ir elgsena gamtoje.
Vakarų Europoje dauguma melžiamų karvių yra laikomos palaido laikymo tvartuose su guoliavietėmis. Dauguma specialistų sutinka, kad šiuose tvartuose sukuriamos optimalios sąlygos gyvulių prigimtiniam elgesiui pasireikšti, o žmonėms – geros sąlygos dirbti (Munksgaard, Sondergaard, 2006).
Optimali temperatūra, kurioje gyvuliai jaučiasi geriausiai, yra nuo + 2 o
C iki +21 oC, jei gyvulai yra įpratę, gali būti 5–6 oC aukštesnė (Albright og Arave, 1997). Kritinė temperatūra priklauso nuo karvės produktyvumo: jei karvės primilžis yra apie 27 kg per parą, tai kritinė temperatūra yra –14 o
C. Esant žemai temperatūrai karvės pašarų suėda daugiau (Hamada, 1971). Aukšta vasaros temperatūra (25–30 oC) gali sukelti gyvuliams karščio stresą, dėl kurio suėdama mažiau pašarų, taip pat mažėja ir primilžis (Munksgaard, Sondergaard, 2006).
Ėdimas tvarte yra įtakojamas dieninio šėrimo ritmo. Paprastai karvės šeriamos du kartus per dieną – anksti ryte ir vakare: šėrimo laikas yra pagrindinis ėdimo laikas. Palyginus ėdimo laiką tvarte ir ganyklose, tvarte karvės ėda 4–6 val. trumpiau nei ganomos. Tai susiję su patogiu pašaro pateikimu ir aukštesne pašarų energetika (Phillips, 2002; Foldager et al., 1994). Paėdus, po 0,5–1 val., karvės pradeda atrajoti (Sambraus, 1978). Atrajodamos karvės atryja apvirškintus pašarus ir sukramto juos, krūminiais dantimis trindamos juos iš vieno šono į kitą. Pašaras kramtomas 40–60 kartų ir visiškai sukramtytas nuryjamas (Nørgaard, 2003). Per dieną galvijai gali atrajoti nuo 2 iki 11 val., priklausomai nuo pašarų kiekio ir kokybės. Sveikos melžiamos karvės atrajoja 7–8 val. (Nørgaard, 2003).
Karvės geria siurbdamos vandenį, todėl joms būtinas mažiausiai 2–5 cm vandens gylis, priklausomai nuo gyvulio dydžio (Süss og Andreae, 1984). Gėrimo greitis yra 15–25 litrai per minutę (Thomas, 1971; Rouda et al., 1994). Vandens dienos norma yra didelė ir priklauso nuo oro sąlygų ir gyvulių produktyvumo (Albright og Arave, 1997). Melžiamos karvės, priklausomai nuo produktyvumo, išgeria nuo 30 iki 100 litrų vandens per dieną (Hafez og Bouissou, 1975). Karvės ganyklose geria 1–5 kartus, priklausomai nuo drėgmės pašaruose ir nuo atstumo iki
21 vandens šaltinio (Sambraus, 1978). Jei vanduo yra labai toli, karvės geria 1–2 kartus per dieną, o jei vanduo yra arti, karvės gali gerti net 15–20 kartų per dieną (Foldager et al., 1993).
Geri žmonių ir gyvulių santykiai turi didelės reikšmės produktyvumui, kadangi gyvulio gyvenimo kokybė daug priklauso nuo žmogaus. Paskutiniu metu didėja gyvulių skaičius ir dėl augančios mechanizacijos lygio santykis su atskiru gyvuliu darosi ribotas. Prie žmonių nepratę gyvuliai būna sunkiai valdomi, didėja nelaimingų atsitikimų, gyvuliai stresuoja, stipriai kenčia gyvulių gyvenimo kokybė ir produktyvumas. Geriausiai gyvulių gyvenimo kokybė yra užtikrinama, kai juos prižiūri vienas žmogus, kadangi jie atpažįsta savo šeimininką (Munksgaard, Sondergaard, 2006).
Karvės atskiria žmonės. Tyrimais įrodyta, kad gyvuliai reaguoja į aprangos spalvą – prisimena šeimininko aprangą ir neramiai reaguoja į kitokią (Edwards og Broom, 1982). Gyvuliai taip pat atsimena prižiūrėtojų ūgį bei veido bruožus (Tayler og Davis, 1998; Rybarczyk et al., 2001). Karvės atsimena ne tik žmones, bet ir vietas, kuriose su jomis buvo pasielgta blogai ar gerai (Munksgaard et al., 1997). Yra manoma, kad gyvuliai gali sieti juos prižiūrinčius žmones su vietovėmis ir atitinkamai į tai reaguoti (Rushen et al., 1998). 2001 m. atlikti tyrimai įrodė, kad karvės arčiau prieina prie žmonių, kurie neseniai su jomis elgėsi pozityviai ir atsitraukia nuo tokių, kurie su jomis pasielgė negatyviai (Munksgaard et al., 2005). Įrodyta, kad teigiamas elgesys užtikrina ne tik gyvulių gerovę, bet ir produkcijos didėjimą (Seabrook, 1984; Hemsworth et al., 1994; Breuer et al., 2000).
1.4.4. Mastitas
Mastitas mažina primilžius, didina pieno gavybos sąnaudas ir sumažina tiek žalio, tiek perdirbimui skirto pieno vertę.
Atsparumas mastitui yra sudėtinga gyvulių savybė, priklausanti ir nuo genetinio komponento, ir nuo fiziologinių bei aplinkos veiksnių, įskaitant infekcijos pavojų. Plačiąja prasme, atsparumas gali būti apibrėžiamas kaip gebėjimas išvengti infekcijos ar greitas atsigavimas po jos. Vis dėlto, atsparumą taip pat būtų galima apibrėžti kaip konkretų patogeną, arba ypatingą gynybos mechanizmą. Dauguma genetinių tyrimų orientuota į somatinių ląstelių kiekį (SLS) piene ir klinikinį mastitą, kaip fenotipinę priemonę, padedančią diagnozuoti tešmens užkrėtimą bakterijomis (Heringstad, 2000).
Skirtumai tarp veislių gana ryškūs. Šie genetiniai skirtumai ypač pastebimi tose bandose, kuriose yra skirtingų veislių karvių. Rytų Prancūzijoje (Montbéliarde, Abondance) arba Vidurio
22 Europoje (Simmental, Browm Swiss) išvestų veislių karvės turi mažesnį SLS ir rečiau serga klinikiniu mastitu nei holšteinų veislės karvės. Tos pačios veislės karvių genetinė įvairovė taip pat yra gana didelė. Standartinis genetinio klinikinio mastito dažnio nuokrypis siekia apie 5 proc. (Rachel, 2003).
Mastitas yra labiausiai pasaulio mastu paplitusi melžiamų karvių liga, įtakojanti pieno gavybą. Primilžį ir pieno sudėtį gali paveikti daugiau ar mažiau sunki trumpalaikė (negydant virstanti į lėtinę) liga, kurios poveikis kartais išlieka iki kitos laktacijos. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad bendri pieno gamybos nuostoliai per vieną klinikinį atvejį yra 375 kg (5 proc. laktacijos lygmenyje). Ekonominį mastito poveikį reikia vertinti ūkio lygmeniu. Jis priklauso nuo epidemiologinių, vadybinių bei ekonominių vietos ir regiono sąlygų. Norint įvertinti tiesioginį ekonominį mastito poveikį, turi būti sumuojamos sąnaudos (t. y. papildomų išteklių naudojimas) bei nuostoliai (t. y. sumažėjusios pajamos) (Seegers, 2003). Konceptualus požiūris į išlaidų veiksmingumo vertinimą modifikuotame mastito stebėsenos plane pateiktas 4 paveiksle.
Su mastito poveikiu ekonomikai susijusios literatūros apžvalgą 1991 m. pateikė J. A. Schepers ir A. A. Dijkhuizen (1991). Po to buvo paskelbtos kelios naujos studijos. Vis dėlto, daugumoje iš jų ne sprendžiamas klausimas, kaip išmatuoti visą ligos poveikį ekonomikai, bet akcentuojama kontrolė, o kartais aptariami tik daliniai aspektai, pavyzdžiui, mastitu sergančių karvių skerdimas (Houben, 1994).
4 pav. Konceptualus požiūris į išlaidų veiksmingumo vertinimą modifikuotame mastito stebėsenos plane (judant iš taško A į B išvengti nuostoliai turi būti didesni už papildomas sąnaudas) (Houben, 1994).
23 Iš visų mastitą sukeliančių priežasčių labai svarbi tik mikroorganizmų sukelta infekcija. Nors tešmens infekciją gali sukelti grybeliai, mielės ir virusai, pagrindinis jos sukėlėjas yra bakterijos. Dažniausiai pasitaikantys patogenai yra Staphylococcus aureus, Streptococcus
agalactiae, Streptococcus dysgalactiae, Streptococcus uberis ir Escherichia coli, nors kartais
ligos protrūkį bandoje gali sukelti ir kiti patogenai. Mastitas atsiranda, kai karvių spenius paveikia ligų sukėlėjai, kurie įsiskverbia į jų latakus ir sukelia infekciją viename ar keliuose speniuose. Infekcijos periodas skiriasi. Dažniausiai lengvos formos infekcija, kurios nepastebi bandos prižiūrėtojas, trunka kelias savaites ar mėnesius. Kai kurių patogenų, paprastai
Escherichia coli, sukelta infekcija dažnai būna aštresnė ir sukelia bendrą endotoksemiją su
padidėjusia kūno temperatūra, apetito netekimu. Neskyrus palaikomojo gydymo, karvė gali nugaišti. Klinikinio mastito atveju veiksminga gydyti antibiotikų kursu, įvedant juos į spenio lataką. Tai beveik visada išgydo klinikinę ligą ir dažnai panaikina bakterinę infekciją. Infekcija gali spontaniškai atsinaujinti, tačiau dažniausiai gydymas antibiotikais galų gale ją panaikina – net tada, kai karvę tenka skersti. Karvių jautrumas labai skiriasi. Naujos infekcijos labiausiai plinta tarp vyresnio amžiaus karvių ankstyvosios laktacijos metu, užtrūkimo pradžioje ir esant prastai priežiūrai (Seegers, 2003; Dijkhuizen, 1991).
1.4.5. Melžimo įtaka pieno kokybei
Siekiant sumažinti mastito pavojų ir pagerinti bandos pieno kokybę, reikia tinkamų melžimo procedūrų, teigiamo požiūrio ir švarios aplinkos. Melžti gali tik atsakingi, tinkamai pasirengę žmonės (O'Callaghan, 2001).
Labai svarbu, kad melžtuvas karvėms būtų uždedamas laikantis nuoseklumo. Jei karvės prieš melžimą išsigandusios ar susijaudinusios, nepaisant veiksmingo pasiruošimo jos normaliai neatleidžia pieno. Nuolatinį stresą karvėms kelianti melžimo aplinka gali padidinti mastito pavojų (Bava, 2009).
Nuo tešmenų pašalinus plaukus sumažėja galimybė purvui ir mėšlui prilipti prie tešmens ir užteršti pieną. Apžėlusį tešmenį sunku nuvalyti ir nusausinti. Jei speniai melžiant yra šlapi arba nešvarūs, smarkiai padidėja pieno užteršimo bakterijomis rizika ir naujos infekcijos tikimybė (Tucker, 1971).
Būtina patikrinti pieną ir tešmenį, ar nėra mastito. Mastitą galima fiziškai apčiuopti ranka palietus tešmenį ir prieš kiekvieną melžimą apžiūrint į lėkštelę numelžtą pirmąjį pieną. Teisingas puodelio pirmosioms pieno čiurkšlėms numelžti naudojimas gali būti vertinga pagalba aptinkant mastito simptomus, t. y. pienas būna tirštas, gleivėtas arba vandeningas. Taip turėtų būti
24 numelžiamas kiekvienas spenys prieš kiekvieną melžimą. Melžiant melžimo aikštelėse, priešpienis paprastai nuleidžiamas tiesiai ant grindų, po to iš karto jas nuplaunant vandens čiurkšle. Pieno niekada negalima melžti į delną, nes taip užkratas plinta nuo spenio ant spenio ir nuo karvės ant karvės (Stå, 2003).
Speniai nuplaunami tešmens plovimo tirpalu arba trumpam panardinami į veiksmingą antiseptinę medžiagą. Paprastai melžimo aikštelėse naudojama vandens čiurkšlė, rankomis pašalinant nešvarumus nuo spenių. Vis dėlto reikia plauti tik spenius, nes sudrėkinus visą tešmenį sunku jį nusausinti prieš uždedant melžtuvą. Kai tešmuo ir speniai yra šlapi, melžiant gali padidėti mastito pavojus ir bakterijų kiekis pieno šaldytuve (O'Callaghan, 2001).
Nepriklausomai nuo to, kaip speniai valomi prieš melžiant, jie turi būti sausi, nusausinami vienkartiniais popieriniais rankšluosčiais. Kaip popierinių rankšluosčių alternatyvą kai kurie gamintojai naudoja individualias medžiagines servetėles. Tokie audiniai naudojami kiekvienai karvei atskirai ir po kiekvieno melžimo yra išskalbiami, dezinfekuojami ir išdžiovinami. Jei speniai nuplaunami, bet kruopščiai nenusausinami, ant jų pasilieka daug užkrato. Melžiant vanduo su mastitą sukeliančiais organizmais gali nuvarvėti spenių šonais į melžiklius ir bakterijos gali patekti ant spenių viršūnių. Melžiant šlapius spenius padidėja mastito tikimybė ir pablogėja pieno kokybė (O'Callaghan, 2001).
Karvei atleidus pieną, melžiklius reikia užmauti kaip galima greičiau. Tai turi būti atlikta atsargiai, kad būtų išvengta oro patekimo į melžimo sistemą. Pieno išskyrimas tešmenyje sukelia didžiausią slėgį maždaug per pirmą minutę po pirmos stimuliacijos ir trunka iki dešimties minučių. Dauguma karvių pamelžiama per 5–10 minučių. Taigi, melžtuvo uždėjimas per 2 minutes po pirmosios stimuliacijos sudaro sąlygas maksimaliai išnaudoti pieno atleidimo greitį. Tešmens paruošimo ir melžtuvo uždėjimo seka turėtų būti nuosekli, tik tuomet melžimo aparatą pavyksta prijungti per 2 minutes po tešmens stimuliacijos pradžios (Tucker, 1971).
Melžtuvą reikia atjungti tuoj pat, kai išmelžiamas paskutinis spenys. Tose melžimo aikštelėse, kuriose įrengtas automatinis atjungimas, reikia pasirūpinti, kad jis būtų tinkamai sureguliuotas. Tai, kada melžikliai nusimauna paprastai būna svarbiau nei tai, kada jis uždedamas. Vakuumą visada būtina išjungti prieš nuimant nuo spenių melžiklius. Neišjungus vakuumo, aparato nuo spenių traukti negalima, nes tai gali sukelti spenio pažeidimą ir naujos infekcijos atsiradimą (Stå, 2003).
Po kiekvieno melžimo būtina panardinti bent trečdalį kiekvieno spenio į aprobuotą antiseptinį skystį. Geras spenių antiseptinis skystis panaikina ant jų patekusį užkratą, apsaugo nuo jo sankaupų spenių kanalus ir pašalina atsiradusias spenių kanalų infekcijas (Bava, 2009).
25 Spenių mirkymo alternatyva yra spenių apipurškimas. Rezultatai būna patikimi, jei tai atliekama teisingai ir tinkamu purkštuvu, kuris garantuoja pakankamą kiekvieno spenio aprėptį. Dažnai pastebima problema yra ta, kad apipurškiama tik nedidelė spenio dalis (Stå, 2003).
Geroms melžimo organizavimo procedūroms labai svarbūs ir kiti vadybiniai veiksniai. Mastito plitimo kontrolei įtakos gali turėti karvių melžimo tvarka. Pirmiausiai melžiant pirmosios laktacijos karves, paskui antrosios ir vėlesnės laktacijos karves, kurios turi mažiau somatinių ląstelių, po to tas, kurių somatinių ląstelių skaičius yra didesnis, o pabaigoje karves, kurios jau serga klinikiniu mastitu, – užkrato plitimo nuo karvės karvei tikimybė sumažėja (Morin, 1993).
1.5. Kiti veiksniai
1.5.1. Raišumas
Šiame poskyryje iš esmės yra kalbama tik apie vieną veiksnį, kuris Lietuvos mokslo darbuose nėra aptariamas – galvijų raišumą, nors šiais laikais raišumas yra viena iš svarbiausių sveikatos, ekonomikos ir karvių sveikatingumo pieno ūkiuse problemų (Cook, 2003; Espejo et al., 2006).
Karvių raišumas yra nuolatinė problema, kuri labai veikia gyvulių savijautą ir mažina produktyvumą bei primilžį (Warnick et al., 1995). Yra išskiriami keli veiksniai, kurie sukelia karvių raišumą. Nustatyta, kad su judėjimo problemomis labai susijusi galvijų laikymo aplinka (pvz., ganykla, betono grindys) (Gitau et al., 1996; Somers et al., 2003). Įrodyta, kad žaizdų atsiradimui ir judėjimui įtakos turi tiek metų laikas, tiek periodas po veršiavimosi (Offer et al., 2000; MacCallum et al., 2002). Kūno svoris (KS) per tam tikrą laiką pakeičia galvijo dydį ir formą (Monsi, 1992) ir gali turėti neigiamos įtakos judėjimui. S. Singh et al. (1993) įrodė, kad raišos karvės guli ilgiau ir suvartoja mažiau pašaro nei sveikos. Net ganomos raišos karvės yra linkusios ilgiau gulėti ir ėda trumpiau nei sveikos karvės.
Tyrimo, kurį atliko Green et al. (2002), rezultatai rodo, kad pieno primilžis mažėjo nuo 4 mėn. prieš tai iki 5 mėn. po to, kai karvės raišumas buvo diagnozuotas kliniškai. Tyrimo metu nustatyta, kad per 305 dienų laktaciją vidutiniai primilžio nuostoliai dėl klinikinio raišumo buvo 360 kg. Jei raišumas diagnozuojamas ankstyvoje stadijoje ir pradedamas kuo greičiau gydyti, gamybos nuostoliai ir raišumo įtaka karvių sveikatingumui gali būti minimalūs (Guard, 2004).
Klinikinis raišumas kelia susirūpinimą dėl didelio jo paplitimo (Clarkson et al., 1996), ryšio su skausmu (Whay et al., 1997) bei kitomis ligomis (Lucey et al., 1986; Barkema et al.,
26 1994) ir dėl patirtų ekonominių nuostolių (Whitaker et al., 1983; Enting et al., 1997; Esslemont, 1997).
Analizė rodo, kad pieno kiekio sumažėjimas ir jo kokybės pablogėjimas daro labai didelę įtaką apskaičiuojant dėl klinikinio raišumo patirtus ekonominius nuostolius (Enting et al., 1997). Vis dėlto, raišumo poveikio primilžiui įrodymai yra prieštaringi. Kai kurie autoriai teigia, kad primilžis sumažėjo po diagnozės nustatymo (Whitaker et al., 1983; Tranter ir Morris, 1991; Warnick et al., 2001). Kiti tvirtina, kad pieno primilžis sumažėja dar prieš pradedant karvę gydyti ir net baigus gydymą (Lucey et al., 1986). Dar kiti įrodinėja, kad pieno primilžis visai nesikeičia (Cobo-Abreu et al., 1979).
27
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
Tiriamasis darbas buvo atliktas 2011–2013 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės katedroje. Tyrimas buvo atliktas X ūkyje, esančiame Kėdainių rajone, Josvainių seniūnijoje.
Tyrimui naudota 20 holšteinų veislės karvių ir 20 simentalų x holšteinų F1 kartos mišrūnių. Visi gyvuliai buvo antros laktacijos ir veršiavosi 2012 m. lapkričio – gruodžio mėn. Gyvuliai stebėti ir duomenys apie jų produktyvumą registruoti ir vertinti vienerius metus – nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Ūkio charakteristika. Ūkis yra Kėdainių rajone. Šiuo metu ūkyje laikoma 250 melžiamų karvių, 200 veislinių telyčių ir 150 bulių, auginamų mėsai. Ūkyje laikomos šių melžiamų karvių veislės: holšteinai, pieniniai simentalų mišrūnai, Olandijos juodmargiai ir Lietuvos juodmargiai. Visos ūkyje laikomos melžiamos karvės yra užaugintos ūkyje. Telyčios auginamos bandos pakeitimui ir parduodamos retai.
Karvių laikymo ir priežiūros sąlygos. Karvės melžiamos du kartus (ryte – 4.00 val. ir dieną – 15 val.) dvidešimties vietų eglutės tipo melžimo aikštelėje. Melžimas trunka 2,5 val., per kurias gyvuliai dalimis suvaromi į laukimo zoną. Karvė stovi laukimo zonoje ne daugiau kaip 1 val. ir atėjus laikui įleidžiama į melžimo aikštelę.
Vienu kartu į aikštelę yra įvaroma dešimt karvių, kurios sustoja viena paskui kitą. Karvės melžiamos laikantis melžimo taisykių, pagal kurias yra numatyta tokia melžimo procedūrų seka:
1. Melžimas visada pradedamas numatytu laiku. Melžėjos mūvi pirštines ir neperšlampančias prijuostes.
2. Speniai ir tešmenys nuvalomi drėgnomis servetėlėmis. Servetėlės turi būti švarios ir išmirkytos antiseptiniame tirpale.
3. Numelžiamos pirmosios pieno čiurkšlės, akylai stebint ar nėra jokių pieno pakitimų. Pastebėjus pakitimus piene, pienas iš karto yra atskiriamas, o gyvulio buklę vertina veterinarijos gydytojas.
4. Per 2 min. nuo melžimo procedūrų pradžios užmaunami melžikliai. Melžimui pasibaigus melžikliai nusimauna automatiškai.
5. Speniai apžiūrimi ir apipurškiami antiseptiniu tirpalu.
6. Baigus melžti visos 10 eilėje stovinčių karvių iš melžimo aikštelės išleidžiamos vienu metu.
28 Tyrime naudojami gyvuliai laikomi ir melžiami palaido laikymo tvarte su boksais ir šėrimo taku atskirti nuo likusios bandos. Gyvuliai nuolat turi galimybę prieiti prie keturių girdyklų ir prie pašarų.
Karvių šėrimas. Tvartiniu laikotarpiu gyvuliai šeriami du kartus per dieną melžimo metu. Šeriami tik kokybiškais ir visus mitybinius reikalavimus atitinkančiais pašarais. Ganykliniu laikotarpiu tvarte gyvuliai šeriami vieną kartą vakarinio melžimo metu. Likusi pašarų norma suėdama ganykloje, kur jie ganosi tarp rytinio ir vakarinio melžimų.
Visi žalieji ir dalis koncentruotųjų pašarų gaminami ūkyje. Vėliau pašarai yra maišomi ir atiduodami gyvuliams pašarų dalintuvo pagalba.
Tvartiniu laikotarpiu vienos melžiamos karvės racioną sudaro: 18 kg kukurūzų siloso, 13 kg įvairių žolių siloso, 2,35 kg šalto spaudimo rapsų išpaudų, 3,90 kg traiškytų kvietrugių, 1,00 kg melasos, 0,1 kg kreidos ir 0,160 kg mineralų. Vasarą dalis pašarų keičiami žalia žole, tačiau energetinės pašarų vertės išlaikomos.
Karvių kilmė. Visos pieninių simentalų mišrūnės karvės yra vieno tėvo, vokiečių kilmės buliaus Winnaar. Šio buliaus tėvas ir motina taip pat yra kilę iš Vokietijos. Tėvas Weinold buvo dažniausiai naudotas pieninių simentalų bulius Vokietijoje 2005 metais. Motina Zarin pirmos laktacijos metu davė 7521 l pieno, kurio riebumas buvo 4,92 proc. ir baltymingumas – 4,27 proc. Winnaar iš tėvo ir motinos pusės paveldėjo nepriekaištingą eksterjerą, savybę perduoti savo dukterims aukštą pieno baltymingumą, taip pat tolygų pieno primilžį laktacijos eigoje (5 pav.)
29 Ūkyje gimusi pieninių simentalų mišrūnė Winnaar 8108 yra viena iš Winnaar dukterų, stebėta šiame tyrime. Vidutinis metinis primilžis tyrimo metu buvo 7529 l pieno, kurio sudėtyje buvo 5,8 proc. riebalų ir 3,88 proc. baltymų. Vidutinis somatinių ląstelių kiekis piene buvo 130 tūkst. ml (6 pav.).
6 pav. Pieninių simentalų mišrūnė Winnaar 8108. (Kristina de Vitte, 2013)
Visos holšteinų veislės karvės yra vieno tėvo, vokiečių kilmės buliaus Lexicon. Šio buliaus tėvas Lee taip pat kilęs iš Vokietijos. Motina Lenna (Vokietija) pirmosios laktacijos metu davė 10869 l pieno, kurio riebumas – 4,82 proc., o baltymingumas – 3,51 proc. Lexicon iš tėvų paveldėjo savybę perduoti savo dukterims aukštą pieno baltymingumą ir riebumą, taip pat nepriekaištingą vaisingumą (7 pav).
30 Holšteinų veislės karvė Lexicon 0175 yra viena iš buliaus Lexicon dukterų, stebėta šiame eksperimente. Metinis primilžis eksperimento metu buvo 8827 l pieno, kurio sudėtyje buvo 5,42 proc. riebalų, 3,22 proc. baltymų. Vidutinis somatinių ląstelių kiekis piene buvo 137 tūkst. ml (8 pav.).
8 pav. Holšteinų veislės karvė Lexicon 0175. (Kristina de Vitte 2014)
Tyrimo metodai. Karvių pienas buvo kontroliuojamas vieną kartą per mėnesį, rytinio ir vakarinio melžimo metu. Pieno kiekis buvo matuojamas ir fiksuojamas iš abiejų melžimų. Pieno mėginiai imti vieną mėnesį rytinio melžimo, kitą mėnesį – vakarinio melžimo metu. Pieno rodikliams įvertinti buvo naudojama kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo 2011–2013 metų apyskaita. Karvių pieno sudėties rodikliai (riebalai, baltymai, laktozė, urėja) ir somatinių ląstelių skaičius piene buvo įvertinti VĮ „Pieno tyrimai“.
Riebalų, baltymų, laktozės ir urėjos kiekio tyrimas atliktas infraraudonosios spinduliuotės vidurinės srities matuokliu LactoScopeFTIR. Somatinių ląstelių skaičius nustatytas naudojant matuoklį Somascope, veikiantį srauto citometrijos principu.
Mėsos produkcija vertinta susumavus visas ūkyje parduotas antrosios laktacijos karves 2011–2013 metais. Mėsos kokybiniams ir kiekybiniams rodikliams vertinti buvo naudoti gyvulių pardavimo dokumentai (gyvulių važtaraščiai, mėsos vertinimo dokumentacija).
Veislių įtaka ūkio rentabilumui vertinta naudojantis mėsos pirkimo/pardavimo sąskaitomis ir pieno kainos statistiniais rodikliais, kurie yra skelbiami kiekvieną mėnesį LR Žemės ūkio ministerijos tinklapyje.
Duomenų statistinis apdorojimas. Surinkta pirminė informacija susisteminta, sugrupuota, analizuota ir pateikta Microsoft Exel 2007 metų programa.
Darbe pateikiami ir palyginami šie simentalų ir holšteinų veislių karvių produktyvumo ir kokybiniai rodikliai: pieno kiekis, l, pieno baltymų kiekis, proc, pieno riebalų kiekis, proc.,
31 laktozės kiekis piene, proc., somatinių ląstelių skaičius, tūkst./ml, urėjos kiekis piene, ml/mg, gyvulio gyvas svoris, kg, mėsos išeiga proc., skerdenų išeiga, kg.
Taip pat paskaičiuoti finansiniai rodikliai: pieno pardavimo kaina, Lt/kg, pieno pardavimo pajamos, Lt, mėsos pardavimo kaina, Lt/kg, mėsos pardavimo pajamos, Lt.
Gautiems tyrimo rezultatams apdoroti buvo taikytas matematinės statistikos metodas bei atlikta gautų duomenų interpretacija. Darbe pateikiami tokie statistiniai rodikliai: aritmetinis vidurkis ir jo paklaida (SD), standartinis nuokrypis, minimumas (Min), maksimumas (Max) bei statistinio patikimumo rodiklis – Stjudento t kriterijus, kurio reikšmingumo lygmuo – p < 0,05: kai p < 0,05 – skirtumai tarp dviejų lyginamų grupių laikomi statistiškai reikšmingais, esant 95,0 proc. patikimumo lygmeniui; kai p > 0,05 – skirtumai tarp grupių laikomi statistiškai nepatikimais (statistiškai nereikšmingais).
32
3. REZULTATAI
3.1. Pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų pieno sudėties rodikliai
Karvių pieno kiekis priklauso nuo daugelio priežaščių: laktacijos laiko, šėrimo intensyvumo, gyvulių sveikatingumo, genetikos, laikymo sąlygų ir kt.
Tyrime naudotos antros laktacijos karvės gruodžio mėnesį buvo užtrūkusios. Dauguma pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislių karvių veršiavosi sausio mėnesį, likusios – vasario mėnesio pradžioje. Sausio mėnesį abiejų tirtų veislių karvės davė vidutiniškai panašų pieno kiekį (p = 0,652; p > 0,05): pieninės simentalės mišrūnės – 17,8 l ± 5,62 l, holšteinų veislės – 15,5 l ± 4,47 l (9 pav.). Vasario mėnesį vidutinis pieno kiekis iš vienos karvės buvo keliais litrais didesnis nei sausio mėnesį: pieninių simentalų mišrūnių – 21,1 l ± 6,66 l, holšteinų – 18,4 l ± 5,31 l.
Po veršiavimosi praėjus 6 savaitėms daugumos karvių produktyvumas būna didžiausias. Tai buvo pastebėta ir šiuo atveju: kovo mėnesį pieninių simentalų mišrūnių veislės karvės vidutiniškai davė 33,5 l ± 10,60 l pieno (Min = 28,4; Max = 40,8; Me = 31,2), o holšteinų – vidutiniškai 11,1 l mažiau nei pieninių simentalų mišrūnės (vidutiniškai – 24,4 ± 7,04, Min = 6,5; Max = 40,8; Me = 27,6), tačiau statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvo nustatyta (p = 0,139; p > 0,05).
Balandžio mėnesio pabaigoje pradėtas ganyklinis laikotarpis – tai padėjo išlaikyti aukštus gyvulių primilžius. Abiejų veislių karvės davė daugiau nei 33 l iš karvės.
Dėl 2013 metų vyravusių karštų orų nuo gegužės mėnesio primilžiai iš vienos karvės ženkliai sumažėjo ir siekė šiek tiek daugiau nei 27 l iš karvės. Tokie vidutiniai primilžiai išliko iki rugpjūčio.
Dauguma tirtų karvių buvo sėkmingai susėklintos laktacijos pradžioje, taigi ir primilžiai antroje laktacijos pusėje mažėjo: nuo spalio iki gruodžio mėnesio pieninių simentalų mišrūnių vidutiniai primilžiai iš karvės mažėjo kas mėnesį, o mažiausi buvo lapkritį – 17,4 l ± 5,52 l.
Panaši tendencija buvo būdinga ir holšteinų veislės karvių primilžiui, tačiau mažiausi pieno kiekiai iš karvės buvo gauti gruodžio mėnesį – vidutiniškai 16,4 l ± 4,73 l.
33 9 pav. Primelžto pieno kiekis, l
Baltymų kiekis piene yra pagrindinis rodiklis, įvertinantis pašarų, kuriais gyvuliai šeriami, kokybinius rodiklius. Jis taip pat parodo, ar racionas yra subalansuotas ir visavertis. Baltymų kiekis yra lengvai keičiamas reguliuojant pašarus.
Aukštesnis baltymų kiekis pieninių simentalų mišrūnių karvių piene, lyginant su kitomis veislėmis, yra paveldimas iš kartos į kartą ir yra viena iš priežaščių, dėl kurių šios karvės yra laikomos. Viso tyrimo metu baltymų kiekis pieninių simentalų mišrūnių karvių veislės piene buvo didesnis nei holšteinų (10 pav.), tačiau statistiškai reikšmingi skirtumai buvo nustatyti tik lapkričio mėnesį (p = 0,006; p < 0,05). Šį mėnesį baltymų kiekis pieninių simentalų mišrūnių piene buvo 0,5 proc. statistiškai patikimai didesnis: pieninių simentalų mišrūnių – 4,1 ± 0,41 proc., holšteinų – 3,6 ± 1,04 proc. Kitais tyrimo mėnesiais skirtumas tarp abiejų veislių baltymų kiekio piene buvo 0,1–0,3 proc., tačiau baltymų kiekis pieninių simentalų mišrūnių piene nebuvo statistiškai didesnis (p > 0,05).
Palyginus baltymų kiekio simentalų mišrūnių ir holšteinų karvių piene kitimo tendencijas, galima pastebėti, jog baltymų kiekio kitimas abiejų veislių karvių piene buvo labai panašus: nuo sausio mėnesio (pieninių simentalų mišrūnių – vidutiniškai 4,0 ± 0,45 proc., holšteinų – 3,9 ± 0,49 proc.) laipsniškai mažėjo, kol balandžio–birželio mėnesiais pasiekė mažiausius rodiklius
34 (pieninių simentalų mišrūnių – vidutiniškai 3,1–3,2 proc., holšteinų – 3,0 proc.). Tai nutiko dėl ganiavos pradžios ir adaptacijos prie kintančių pašarų.
Stabilizavus ir subalansavus pašarų kaitą, nuo birželio mėnesio baltymų kiekis vėl pradėjo didėti, kol spalio–gruodžio mėnesiais vėl pasiekė didžiausias vidutines reikšmes: pieninių simentalų mišrūnių svyravo nuo 4,0 iki 4,1 proc., holšteinų veislės karvių – nuo 3,6 iki 3,8 proc.
10 pav. Baltymų kiekis pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų galvijų piene, proc.
Riebalų kiekis piene paprastai priklauso nuo pieno kiekio: kuo didesnis pieno kiekis, tuo mažesnis riebalų kiekis piene, tačiau šiame tyrime tai nebuvo pastebėta. Mėnesiais, kai pieno kiekis buvo didžiausias, riebalų kiekio rodikliai taip pat buvo aukšti.
Riebalų kiekis abiejų tirtų veislių karvių piene viso tyrimo metu svyravo ir kito netolygiai. Didžiausias vidutinis riebalų kiekis pieninių simentalų mišrūnių karvių piene buvo kovo – 5,7 ± 1,01 proc. (Min = 4,45; Max = 7), balandžio – 5,4 ± 0,75 proc. (Min = 4,45; Max = 6,43) ir lapkričio mėnesį – 5,4 ± 0,86 proc. (Min = 4,02; Max = 6,75), holšteinų veislės – sausio mėnesį – 5,4 ± 0,90 proc. (Min = 4,31; Max = 6,62) (11 pav.).
35 Mažiausias vidutinis riebalų kiekis pieninių simentalų mišrūnių karvių piene buvo nustatytas spalio mėnesį – 4,2 ± 1,19 proc. (Min = 2,05; Max = 6,57), o holšteinų veislės – rugsėjo mėnesį, atitinkamai – 3,9 ± 0,84 proc.. (Min = 2,60; Max = 5,43) ir 4,2 ± 0,77 proc. (Min = 2,96; Max = 5,20) (11 pav.).
Palyginus vidutinį riebalų kiekį abiejų tirtų veislių karvių piene matyti, kad, išskyrus kelis mėnesius (sausio, vasario ir gruodžio mėn.), pieninių simentalų mišrūnių pieno riebumas viso tyrimo metu buvo didesnis. Esminiai skirtumai nustatyti birželio ir liepos mėnesiais, kai vidutinis riebalų kiekis simentalų veislės karvių piene buvo atitinkamai 0,5 proc. vnt. (p = 0,017; p < 0,05) ir 0,8 proc. vnt. didesnis (p = 0,001; p < 0,05) nei holšteinų piene. Kovo mėnesį vidutinis riebalų kiekis pieninių sementalų mišrūnių piene buvo 5,7 ± 1,01 proc. (Min = 4,45; Max = 7,24), holšteinų – 4,7 ± 1,63 proc. (Min = 1,68; Max = 6,52), t. y. 1,0 proc. didesnis, tačiau skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas.
11 pav. Riebalų kiekis pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų galvijų piene, proc.
Laktozės kiekis piene yra genetinis reiškinys ir yra sunkiai veikiamas šėrimu ar laikymo sąlygomis. Abiejų veislių karvių piene rastas laktozės kiekis yra normalus pagal fiziologinius ir genetinius reikalavimus.
36 Laktozės kiekis pieninių simentalų mišrūnių piene didžiausias reikšmes (4,6 proc.) pasiekė sausio – kovo ir gruodžio mėnesiais, holšteinų (4,6 ± 1,27 proc.) – gruodžio mėnesį (13 pav.). Mažiausias vidutinis laktozės kiekis buvo nustatytas holšteinų veislės karvių piene – lapkričio mėnesį – 4,2 ± 1,22 proc. (Min = 2,48; Max = 4,65).
Viso tyrimo metu skirtumai tarp vidutinio laktozės kiekio pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų veislių karvių piene svyravo nereikšmingai (0,1–0,3 proc.), išskyrus birželio mėnesį, kai simentalų piene vidutinis laktozės kiekis buvo 0,1 proc. statistiškai patikimai didesnis nei holšteinų piene (p = 0,023; p < 0,05).
12 pav. Laktozės kiekis pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų galvijų piene, proc.
Urėjos koncentracija piene yra svarbus veiksnys norint stebėti gyvulio sveikatingumą. Tai taip pat yra geras indikatorius sprendžiant gyvulių šėrimo klausimus, kadangi urėjos kiekis parodo baltymų ir energijos santykį atrajotojų racione. Urėjos kiekis piene priklauso ne tik nuo šėrimo, tačiau ir nuo kitų veikiančių faktorių, tokių kaip: veislė, laktacijos eiga ir laikas, kūno masė, dienos primilžis ir pieno cheminė sudėtis.
Palyginus urėjos kiekį piene viso tyrimo metu matyti, kad dažniausiai holšteinų veislės karvių piene vidutinis urėjos kiekis buvo didesnis nei pieninių simentalų mišrūnių karvių piene,
37 išskyrus kelis mėnesius: sausį, balandį ir rugpjūtį (13 pav.). Sausio mėnesį pieninių simentalų mišrūnių veislės karvių piene urėjos kiekis siekė 23,2 mg/100 ml, arba 2,1 mg/100 ml statistiškai reikšmingai daugiau nei holšteinų (p = 0,049; p < 0,05). Vasario mėnesį pieninių simentalų mišrūnių piene vidutinis urėjos kiekis buvo 0,7 mg/100 ml statistiškai reikšmingai mažesnis (p = 0,023; p < 0,05), o kovo mėnesį – 4,2 mg/100 ml mažesnis (p = 0,028; p < 0,05) nei holšteinų. Tačiau balandžio mėnesį pieninių simentalų mišrūnių piene urėjos kiekis buvo 0,8 mg/100 ml statistiškai reikšmingai didesnis, palyginus su balandžio mėnesį nustatytu vidutiniu urėjos kiekiu holšteinų veislės karvių piene (p = 0,042; p < 0,05).
Pažvelgus į viso tyrimo metu nustatytus didžiausius urėjos rodiklius matyti, kad vidutinis urėjos kiekis – daugiau nei 40 mg/100 ml – buvo nustatytas gegužės, rugsėjo ir spalio mėnesiais holšteinų karvių piene: atitinkamai – 40,5 ± 8,00 mg/100 ml, 42,0 ± 9,53 mg/100 ml ir 43,7 ± 7,98 mg/100 ml. Palyginus su pieninių simentalų mišrūnių karvių pienu, holšteinų pieno urėjos rodikliai šiais mėnesiais buvo ženkliai didesni (atitinkamai – 10,3, 4,2 ir 4,7 mg/100 ml), tačiau skirtumai nebuvo statistiškai reikšmingi (p > 0,05).
13 pav. Urėjos kiekis pieninių simentalų mišrūnių ir holšteinų galvijų piene, mg/100 ml * – p< 0,05; ** – p< 0,01; *** – p< 0,001
