Visuomenės sveikatos fakultetas Profilaktinės medicinos katedra
Vita Kalvaitytė
MIESTELIO BENDRUOMENĖS IR SAVIVALDYBĖS
BENDRADARBIAVIMO SVEIKATOS STIPRINIMO IR PRIEŽIŪROS
SRITYJE VERTINIMAS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė doc. dr. Rima Kregždytė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
MIESTELIO BENDRUOMENĖS IR SAVIVALDYBĖS BENDRADARBIAVIMO SVEIKATOS STIPRINIMO IR PRIEŽIŪROS SRITYJE VERTINIMAS
Vita Kalvaitytė
Mokslinė vadovė doc. dr. Rima Kregždytė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. Kaunas; 2015. 117 p.
Darbo tikslas. Įvertinti miestelio bendruomenės ir savivaldybės bendradarbiavimą sveikatos stiprinimo ir priežiūros srityje.
Uždaviniai. 1. Įvertinti miestelio bendruomenės visuomeninės organizacijos narių požiūrį į bendradarbiavimą su savivaldybe sveikatos stiprinimo ir priežiūros srityje. 2. Įvertinti savivaldybės bendruomenės sveikatos tarybos narių požiūrį į bendradarbiavimą su bendruomenės visuomenine organizacija sveikatos stiprinimo ir priežiūros srityje. 3. Įvertinti miestelio gyventojų informuotumą apie bendruomenės visuomeninės organizacijos vykdomą veiklą sveikatos stiprinimo ir priežiūros srityje ir dalyvavimą joje.
Tyrimo metodika. Tyrimo metodai: kokybinis tyrimas, instrumentas – pusiau struktūrizuotas interviu; kiekybinis tyrimas, instrumentas - anoniminė anketinė apklausa. Tyrimas buvo vykdomas 2014 m. gruodžio – 2015 m. vasario mėnesiais. Vykdant kokybinį tyrimą, apklausti 4 rajono savivaldybės bendruomenės sveikatos tarybos nariai ir 5 miestelio bendruomeninės organizacijos valdybos nariai. Vykdant kiekybinį tyrimą, išdalinta 250 anketų, analizuota - 230. Kokybinio tyrimo duomenys apdoroti atliekant turinio analizę. Kiekybinio tyrimo duomenys analizuoti, naudojant SPSS 20.0 programą.
Rezultatai. Kokybiniu tyrimu nustatyta, kad bendradarbiavimas tarp bendruomeninės organizacijos ir savivaldybės bendruomenės sveikatos tarybos nevyksta. Pagrindinė priežastis yra tai, kad bendruomenė nežino apie tokios tarybos egzistavimą, veiklą, funkcijas. Nors pati sveikatos taryba visą informaciją pateikia savivaldybės interneto puslapyje, bendruomenė su šia informacija nėra susipažinusi, informacijos perdavimas vyksta netinkamai. Prie bendradarbiavimo nebuvimo prisideda ir tai, kad pati bendruomeninė organizacija nėra pakankamai aktyvi sveikatos gerinimo, stiprinimo srityje, dažniausiai pasinaudojama tik atsitiktinėmis progomis. Bendruomenei trūksta suvokimo apie bendruomenės narių sveikatos stiprinimą, turima mažai žinių šioje srityje, kas ir lemia menką aktyvumą. Iš sveikatos tarybos
pusės veikla taip pat vyksta gan pasyviai, nes tai nėra tiesioginis tarybos narių darbas. Norint, kad vyktų bendradarbiavimas, svarbu, kad būtų sutelkiami bendri žmogiškieji ir finansiniai resursai, būtų darbo administravimas, priežiūra, nuoseklumas. Kiekybinio tyrimo rezultatai rodo, kad, gyventojų nuomone, bendruomenės veikla sveikatos stiprinimo srityje yra nežymi, o sveikatos priežiūros srityje bendruomenė nesiima jokių veiksmų. 79,3 proc. respondentų nurodė, kad bendruomenė nediskutuoja su gyventojais sveikatos paslaugų teikimo ir jų plėtojimo klausimais, nekelia probleminių sveikatos priežiūros, sveikatinimo klausimų. 79,6 proc. respondentų mano, kad gyventojai turi dalyvauti tokiose diskusijose ir kelti probleminius klausimus kartu su bendruomene. Apie negausiai vykstančius sveikatinimo renginius gyventojai nepakankamai informuojami. Informacijos sklaida dažniausiai vyksta tarp pačių bendruomenės aktyvistų. Tik 16,1 proc. nurodė, kad dalyvavo sveikatos stiprinimo renginiuose miestelyje per paskutinius metus. Dauguma gyventojų mano, kad bendruomenė turi nemažai galių, sprendžiant sveikatos stiprinimo srityje esančias problemas, bet mažiau galių, sprendžiant sveikatos priežiūros srityje egzistuojančias problemas.
Išvados. 1. Bendruomenės visuomeninės organizacijos valdybos narių nuomone, bendradarbiavimas su savivaldybe sveikatos stiprinimo ir priežiūros organizavimo srityje yra nepakankamas. Būtinas glaudesnis bendradarbiavimas, nes bendruomenė nepajėgi viena išspręsti problemų, tam reikia visuomenės sveikatos specialistų, finansinių išteklių, veiklos koordinavimo. Bendradarbiavimui trukdo nepakankama informacijos sklaida, nepakankamas bendruomenės supratimas apie bendruomenės sveikatos stiprinimo svarbą. Bendruomenė nežino apie bendruomenės sveikatos tarybos egzistavimą ir jos vykdomą veiklą, turi mažai žinių apie visuomenės sveikatos biurus, jų vykdomą veiklą, jo steigimą savivaldybėje, galimybes bendradarbiauti. 2. Bendruomenės sveikatos tarybos narių nuomone, bendradarbiavimas su miestelio bendruomene sveikatos stiprinimo ir sveikatos priežiūros srityje nevyksta. Bendruomenė rodo per mažai iniciatyvos, nesidomi, kaip būtų galima pagerinti gyventojų sveikatą savo bendruomenėje. 3. Gyventojų nuomone, bendruomenės organizacijos veikla sveikatos stiprinimo srityje yra nežymi. Vyksta pavieniai renginiai, apie kuriuos daugiausiai informacijos turi su bendruomenės veikla susipažinę ir sveikatos stiprinimo renginiuose dalyvaujantys respondentai. Gyventojų aktyvumas, dalyvaujant renginiuose, nedidelis. Bendruomenės organizacija sveikatos priežiūros srityje nesprendžia jokių respondentams aktualių klausimų
Raktiniai žodžiai. Sveikatos stiprinimas, sveikatos priežiūra, bendradarbiavimas, bendruomenė, savivaldybė.
SUMMARY
Management of Public Health
EVALUATION OF COOPERATION AMONG THE TOWN COMMUNITY AND MUNICIPALITY IN THE FIELD OF HEALTH PROMOTION AND CARE
Vita Kalvaitytė
Supervisor Rima Kregždytė, Dr. Sc. Assoc Professor
Department of Preventive Medicine, Faculty of Public Health, Lithuanian University of Health Science. Kaunas; 2015. 117 p.
Aim of the study. Evaluation of cooperation among the town community and municipality in the field of health promotion and care.
Objectives. 1. Evaluation of attitude of the members of the town community’s Public Organisation towards cooperation with the municipality in the field of health promotion and care. 2. Evaluation of attitude of the members of the municipality’s Community Health Council towards cooperation with the community’s Public Organisation in the field of health promotion and care. 3. Evaluation of the awareness of town residents about the activities of the community’s Public Organisation in the field of health promotion and care as well as the involvement in such activities.
Methods. Qualitative research, tool – semi-structured interview; Quantitative research, tool – anonymous questionnaire survey. During the course of qualitative research, 4 members of the district municipality’s Community Health Council and 5 Board members of town Community’s Public Organisation were interviewed. 250 questionnaires were distributed and 230 questionnaires were analysed during the course of quantitative research. The data of the qualitative research has been processed by the means of the contents analysis. Quantitative analysis data was processed using application SPSS 20 Statistics 20.0.
Results. It has been established by the means of the qualitative research that no cooperation among the Community’s Public Organisation and the municipality’s Community Health Council is taking place. The main reason for this is that the community is not aware about the existence, operation and functions of such council. Even though the Health Council provides all the information on the municipality website, the community is unfamiliar with such information, so the transfer of information takes place improperly. The Community’s Public Organisation itself is not active enough in the field of health promotion, and it only mostly takes some random opportunities for this, which adds to zero cooperation. There is a lack of awareness in the community about the improvement of health of members of the community,
and there is a lack of relevant knowledge in this field, which determines poor participation. The Health Council is also quite passive, since this is not a direct task of the Council members. In order to achieve cooperation, joint human and financial resources must be combined as well as work administration, maintenance and consistence must be ensured. The results of quantitative research have shown that, the community participation in the field of health promotion is insignificant, and the community fails to take any actions in the field of health care. 79.3% of the respondents indicated that the community fails to discuss the issues of health care services and development thereof with the residents, and that no burning health care or health enhancement issues are raised in general.79.6% of the respondents believe that the residents ought to be involved in such discussions and raise burning issues along with the community. The residents are insufficiently informed regarding the healthy life events, few as they are. Only 16.1% of the respondents indicated having participated in the health improvement events organised in the town over the past year. The majority of the residents believe that the community is quite capable in dealing with health improvement issues, but has insufficient authority in handling the existing problems in the field of health care.
Conclusions. 1. In the opinion of the Board members of the Community’s Public Organisation, cooperation with the municipality in the field of organisation of health promotion and care is insufficient. Closer partnership is necessary, as the community is unable to deal with the occurring problems by itself: the public health specialists, financial resources and coordination are required to this end. Insufficient dissemination of information and lack of awareness by the community about the importance of community health improvement hinder the cooperation as well. The community is unaware about the existence of the Health Council and its operation, and it has little knowledge about the Public Health Offices, their operation and establishment within the municipality as well as cooperation possibilities. 2. In the opinion of the members of the Health Council, there is no cooperation with the town community in the field of health promotion and health care. The community shows too little initiative and does not show interest in ways for improvement the health of the residents of their community. 3. In the opinion of the residents, the involvement of the Community’s Organisation in the field of health promotion is insignificant. Random events do take place, but mainly the respondents that are familiar with activities of the community and take part in health improvement events are sufficiently informed of this. The participation of the residents with regard to such events is poor. The Community’s Organisation doesn’t deal with any issues relevant to the respondents in the field of health care.
TURINYS
ĮVADAS ... 13
TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 15
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 16
1.1. Bendradarbiavimo ir bendruomenės sampratos ... 16
1.1.1. Bendradarbiavimo samprata ... 16
1.1.2. Bendruomenės samprata ... 18
1.2. Bendruomenės ir sveikatos stiprinimo bei sveikatos priežiūros sąsajos ... 20
1.2.1. Sveikatos stiprinimo svarba ... 20
1.2.2. Bendruomenės sveikatos samprata ... 21
1.2.3. Sveikatos priežiūros organizavimas bendruomenėje ... 22
1.2.4. Bendruomenės dalyvavimas su sveikata susijusių sprendimų priėmime ... 25
1.3. Visuomenes sveikatos stiprinimo veikla savivaldybėse ... 27
1.3.1. Šiuolaikinės sveikatos stiprinimo technologijos ... 27
1.3.2. Savivaldybių vykdoma visuomenės sveikatos priežiūra ... 28
1.4. Kai kurių Europos Sąjungos šalių visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų teikimo apžvalga ... 33
1.4.1. Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų sistema Nyderlanduose ... 33
1.4.2. Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų sistema Suomijoje ... 34
1.4.3. Nyderlandų, Suomijos ir Lietuvos vietiniu lygmeniu teikiamų visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų palyginimas ... 35
2. TYRIMO METODIKA ... 38
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 45
3.1. Bendruomenės valdybos narių požiūris į bendradarbiavimą su savivaldybės bendruomenės sveikatos taryba sveikatos stiprinimo ir priežiūros srityje ... 45
3.2. Savivaldybės bendruomenės sveikatos tarybos narių požiūris į bendradarbiavimą su miestelio bendruomene sveikatos stiprinimo ir priežiūros srityje ... 60
3.3. Bendruomenės valdybos narių ir savivaldybės bendruomenės sveikatos tarybos narių
nuomonių apibendrinimas ... 74
3.4. Miestelio gyventojų informuotumas apie bendruomenės visuomeninės organizacijos vykdomą veiklą sveikatos stiprinimo ir priežiūros srityje ir dalyvavimas joje ... 76
3.4.1. Respondentų sociodemografinių duomenų analizė ... 76
3.4.2. Respondentų informuotumas apie bendruomenės visuomeninės organizacijos vykdomą veiklą sveikatos stiprinimo srityje ir dalyvavimas joje ... 77
3.4.3. Respondentų nuomonė apie bendruomenėje teikiamą sveikatos priežiūrą ir bendruomenės organizacijos veiklą sveikatos priežiūros srityje ... 96
3.4.4. Respondentų nuomonės apie bendruomenės visuomeninės organizacijos vykdomą veiklą sveikatos stiprinimo bei priežiūros srityje ir respondentų informuotumą bei dalyvavimą joje apibendrinimas ... 107
IŠVADOS ... 109
REKOMENDACIJOS ... 110
LITERATŪRA ... 112
SANTRUMPOS
Abs. sk. – absoliutus skaičius
BST – bendruomenės sveikatos taryba ES – Europos Sąjunga
GGD – savivaldybių sveikatos tarnybos Nyderlanduose, teikiančios visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas
IUHPE – Tarptautinė sveikatos stiprinimo ir mokymo sąjunga JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos
LR – Lietuvos Respublika
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
MSAH – Suomijos socialinių reikalų ir sveikatos ministerija
NICE – Jungtinės Karalystės nacionalinis sveikatos ir klinikinės kompetencijos institutas NVO – nevyriausybinė organizacija
p – statistinis reikšmingumas proc. – procentai
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija PSP – pirminė sveikatos priežiūra
PSPC – pirminės sveikatos priežiūros centras SN – standartinis nuokrypis
VS – visuomenės sveikata
PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
1 pav. Savivaldybių vykdoma visuomenės sveikatos priežiūra ... 29 2 pav. Respondentų atsakymų skirstinys į klausimą „Kokie rizikos veiksniai labiausiai veikia Jūsų sveikatą?“ (proc.) ... 78 3 pav. Respondentų atsakymų skirstinys į klausimą „Ar esate susipažinę su bendruomenės visuomeninės organizacijos vykdoma veikla?“ (proc.) ... 80 4 pav. Respondentų atsakymų skirstinys į klausimą „Ar per paskutinius 12 mėn. dalyvavote sveikatos stiprinimo renginiuose/mokymuose, kurie buvo rengiami Jūsų miestelyje? (proc.) 82 5 pav. Priežastys, dėl kurių nedalyvauja bendruomenės sveikatinimo renginiuose (proc.) .. 83 6 pav. Respondentų atsakymų skirstinys į klausimą „Ar bendruomenė diskutuoja su gyventojais sveikatos paslaugų teikimo ir ir jų plėtojimo klausimais, kelia probleminius sveikatos priežiūros, stiprinimo klausimus?“ (proc.) ... 89 7 pav. Respondentų atsakymų skirstinys į klausimą „Ar, Jūsų nuomone, gyventojai patys turi dalyvauti nustatant sveikatos stiprinimo poreikius ir veiklos prioritetus, planuojant, įgyvendinant ir vertinant sveikatos stiprinimo priemones?“ (proc.) ... 93 8 pav. Respondentų atsakymų skirstinys į klausimą „Kokioje sveikatos priežiūros įstaigoje lankotės?“ (proc.) ... 98 9 pav. Respondentų atsakymų skirstinys į klausimą „Ar Jūsų miestelyje yra bendruomenės slaugytoja, ar naudojatės jos paslaugomis?“ (proc.) ... 102 10 pav. Respondentų atsakymų skirstinys į klausimą „Ar bendruomenė gali išspręsti sveikatos priežiūros srityje esančias problemas?“ (proc.) ... 103 11 pav. Respondentų atsakymų skirstinys į klausimą „Ar savivaldybė pristato savo planuojamą veiklą sveikatos srityje Jūsų gyvenamojoje teritorijoje?“ (proc.) ... 104 12 pav. Respondentų atsakymų skirstinys į klausimą „Ar žinote apie tai, kad savivaldybėje yra Bendruomenės sveikatos taryba ir ką ji veikia?“ (proc.) ... 105
LENTELIŲ SĄRAŠAS
1 lentelė. Kategorijos ir subkategorijos išskirtos iš bendruomenės valdybos narių interviu .. 42
2 lentelė. Kategorijos ir subkategorijos išskirtos iš savivaldybės bendruomenės sveikatos tarybos narių interviu ... 43
3 lentelė. Bendruomenės aktyvumas vykdant sveikatinimo veiklą ... 46
4 lentelė. Su gyventojų sveikatos gerinimu susijusių idėjų įgyvendinimo būdai ... 48
5 lentelė. Savivaldybės skiriamas dėmesys bendradarbiavimui su bendruomene ... 49
6 lentelė. Glaudesnio bendradarbiavimo svarba ... 51
7 lentelė. Pagrindinės problemos su kuriomis susiduriama norint įgyvendinti sveikatinimo veiklą bendruomenėje ... 53
8 lentelė. Šiuo metu aktualios problemos bendruomenėje ... 55
9 lentelė. Problemų sprendimo būdai ... 58
10 lentelė. Savivaldybės bendruomenės sveikatos tarybos aktyvumas ... 61
11 lentelė. Bendruomenės sveikatos tarybos nuomonė apie bendruomenę ... 62
12 lentelė. Informacijos apie projektus pateikimas bendruomenėms ... 63
13 lentelė. Glaudesnio bendradarbiavimo svarba ... 64
14 lentelė. Problemos su kuriomis susiduriama bendradarbiaujant ... 66
15 lentelė. Nepakankama visuomenės sveikatos biuro veikla savivaldybėje ... 68
16 lentelė. Problemų sprendimo būdai ... 71
17 lentelė. Respondentų pasiskirstymas, atsižvelgiant į lytį, amžių, šeimyninę padėtį, išsilavinimą, darbinę veiklą (proc.) ... 76
18 lentelė. Gyventojų rūpinimasis savo sveika gyvensena ... 77
19 lentelė. Veiksnių, susijusių su sveikata, aktualumo miestelyje vertinimas balais ... 78
20 lentelė. Respondentų atsakymų vidurkių pasiskirstymas, atsakant į klausimą apie aktualiausius su sveikata susijusius veiksnius miestelyje pagal demografinę charakteristiką ir rūpinimąsi savo sveika gyvensena ... 79
21 lentelė. Žinomumas apie bendruomenės organizuojamus sveikatos stiprinimo renginius pagal respondentų žinojimą apie bendruomenės vykdomą veiklą ... 81
22 lentelė. Respondentų nuomonė apie veiksnius, į kuriuos bendruomenė kreipia daugiausiai dėmesio, įvertinta balais ... 82
23 lentelė. Respondentų atsakymų į klausimą „Iš kur sužinote apie miestelyje vyksiančius sveikatos renginius?“ skirstinys, atsižvelgiant į respondentų žinojimą apie bendruomenės organizacijos veiklą ir dalyvavimą sveikatos stiprinimo renginiuose (proc.) ... 84
24 lentelė. Respondentų atsakymų skirtumai į klausimą „Ar bendruomenė suteikia informacijos elgsenai ir sveikatai pakeisti, kokiais būdais?“, atsižvelgiant į respondentų žinomumą apie bendruomenės organizacijos veiklą ir dalyvavimą sveikatos stiprinimo renginiuose (proc.) ... 86 25 lentelė. Respondentų atsakymai į klausimą „Kas bendruomenės pastangomis yra padaryta gyventojų gyvensenos gerinimui?“, atsižvelgiant į respondentų žinojimą apie bendruomenės organizacijos veiklą ir dalyvavimą sveikatos stiprinimo renginiuose (proc.) ... 87 26 lentelė. Labiausiai miestelyje trūkstamos sveikatinimo veiklos pagal amžių (proc.) ... 89 27 lentelė. Respondentų žinojimas apie visuomenės sveikatos biurus priklausomai nuo to, ar rūpinasi savo sveika gyvensena ir ar dalyvavo sveikatos stiprinimo renginiuose (proc.) ... 91 28 lentelė. Visuomenės sveikatos specialisto reikalingumas miestelyje pagal dalyvavimą sveikatos stiprinimo renginiuose (proc.) ... 92 29 lentelė. Respondentų atsakymų vidurkių pasiskirstymas, atsakant į klausimą „Kas turėtų labiausiai rūpintis miestelio gyventojų sveikata?“ pagal išsilavinimą ir visuomenės sveikatos biurų žinojimą ... 94 30 lentelė. Bendruomenės organizacijos veiklos vertinimas, atsižvelgiant į respondentų dalyvavimą sveikatos stiprinimo renginiuose, bendruomenės veiklos žinojimą (proc.) ... 95 31 lentelė. Bendruomenės organizacijos gebėjimo išspręsti sveikatos srityje esančias problemas vertinimas, atsižvelgiant į bendruomenės veiklos žinojimą (proc.) ... 96 32 lentelė. Respondentų lankymosi dažnumas pas savo šeimos gydytoją pagal lytį ir amžių (proc.)...97 33 lentelė. Pasitenkinimas sveikatos priežiūros įstaigos darbu ir teikiamomis paslaugomis pagal sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje lankosi, tipą (proc.) ... 99 34 lentelė. Respondentų atsakymai į klausimą „Ar teikiama profilaktinė sveikatos priežiūra Jūsų sveikatos priežiūros įstaigoje?“ pagal sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje lankosi respondentai, tipą (proc.) ... 100 35 lentelė. Respondentų įvardintų kliūčių lankantis valstybinėje ar privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje pasiskirstymas (proc.) ... 101 36 lentelė. Bendruomenės ir savivaldybės bendradarbiavimo sveikatos stiprinimo ir priežiūros srityje vertinimas pagal dalyvavimą sveikatos stiprinimo renginiuose, bendruomenės veiklos žinojimą, teigimą apie savivaldybės pristatomą veiklą (proc.) ... 106
PRIEDŲ SĄRAŠAS
1 Priedas. LSMU Bioetikos centro leidimo atlikti tyrimą kopija ... 118
2 Priedas. Interviu klausimai bendruomenės valdybos nariams... 119
3 Priedas. Interviu klausimai savivaldybės bendruomenės sveikatos tarybos nariams ... 121
ĮVADAS
Lietuvos sveikatos 2014-2025 metų programos strateginis tikslas – pasiekti, kad 2025 metais šalies gyventojai būtų sveikesni ir gyventų ilgiau, pagerėtų gyventojų sveikata ir sumažėtų sveikatos netolygumai [1]. Žymesni sveikatos netolygumai yra pastebimi tarp kaimo ir miesto gyventojų, kur kaimo gyventojų sveikatos rodikliai yra prastesni nei miesto gyventojų. Kaime ir mieste gyvenančių žmonių gyvensena, sveikatos priežiūros prieinamumas, fizinė bei socialinė aplinka skiriasi. Kadangi didžioji dalis žmonių Vakarų visuomenėse gyvena miestuose, tyrimai dažniausiai ir atliekami su miesto gyventojais, dėl to pateikiamos išvados yra būdingesnės miesto gyventojams [2]. Lietuvoje, Statistikos departamento duomenimis, miesto ir kaimo gyventojų proporcijos jau keli metai beveik nesikeičia – miesto gyventojų yra apie du trečdalius. Todėl kaimuose, priešingai nei miestuose taip pat mažiau dėmesio skiriama ir sveikatinimo veiklai. Tačiau pastaraisiais metais suintensyvėjo kaimo bendruomenių veikla, žmonės buriasi į glaudesnes bendruomenes, stengiasi kartu spręsti iškilusias problemas. Taigi šį potencialą būtų galima panaudoti, sprendžiant ir sveikatinimo problemas bendruomenėje. Tačiau, norint tai įgyvendinti, neužtenka vien vietinės bendruomenės pastangų ir noro. Būtinas bendradarbiavimas su vietos valdžia, savivaldybe. Kaimo bendruomenės yra priskiriamos nevyriausybinėms organizacijoms, kurios kartu su savivaldybėmis turi bendrą tikslą, kuriuo yra siekiama patenkinti piliečių poreikius bei padėti spręsti aktualias, opias problemas, todėl labai svarbu užtikrinti jų efektyvų ir sėkmingą bendradarbiavimą. Šis bendradarbiavimas turėtų apimti visas galimas bendruomenės veiklos sritis. Bendrų projektų vykdymas, bendrų komisijų, darbo grupių sudarymas, keitimasis informacija, reikalingo inventoriaus, patalpų skyrimas, parama – tai dažniausiai pasitaikančios bendradarbiavimo formos.
Svarbu pažymėti, kad stiprinti ir saugoti gyventojų sveikatą yra strateginis valstybės ir savivaldos institucijų tikslas [3]. Vietos problemų sprendimas vietos valdžiai turėtų reikšti daugiau negu valdyti, o vietos bendruomenei – daugiau negu tik gyventi vietos bendruomenėje. Todėl ji glaudžiai susijusi su visomis kitomis politinėmis struktūromis, pavyzdžiui: kaimyninėmis bendruomenėmis [4] ir kt. Labai svarbu bendruomenės narius įtraukti į vietos reikalų tvarkymą, prioritetų nustatymą, didinti jų iniciatyvą nustatant sveikatos stiprinimo poreikius, įvardinant kitas sveikatos priežiūros organizavimo problemas. Aktyvus ir efektyvus bendruomenės dalyvavimas sveikatos stiprinimo procese nustatant veiklos prioritetus, priimant sprendimus, planuojant ir įgyvendinant konkrečias sveikatinimo
veiklas yra viena svarbiausių XXI amžiaus visuomenės sveikatos stiprinimo prioritetinių krypčių [5].
2015 m. kovo mėnesį valstybės kontrolė paskelbė visuomenės sveikatos stiprinimo organizavimo savivaldybėse valstybinio audito ataskaitą. Šio audito metu buvo vertinama, ar tinkamai planuojamos ir efektyviai vykdomos visuomenės sveikatos stiprinimo priemonės savivaldybėse. Pagrindinėje išvadoje pateikiama, kad visuomenės sveikatos stiprinimo paslaugos teikiamos nenuosekliai, o sveikatinimo priemonės organizuojamos nepakankamai [6]. Savivaldybės taip pat pažymėjo, kad trūksta paslaugų toliau nuo miesto centro gyvenantiems asmenims, paslaugų jaunoms šeimoms, suaugusiems ir senjorams. Taip pat trūksta paslaugų neįgaliems žmonėms, bedarbiams, vaikams, kurie nelanko ugdymo įstaigų, socialinės rizikos asmenims [6]. Savivaldybėse sveikatos stiprinimo ir sveikatos priežiūros srityje, koordinuojant savivaldybės institucijų ir visuomeninių organizacijų bendradarbiavimą, gerinant gyventojų sveikatą, svarbią funkciją atlieka savivaldybių bendruomenių sveikatos tarybos. Tačiau jos turėtų daugiau dėmesio skirti, siekiant visų sektorių bendradarbiavimo bei ieškant sveikatinimo veiklos talkininkų, o jais ir galėtų būti bendruomenės.
Taigi, siekiant stiprinti bendruomenių sveikatos tarybas, išplėsti jų kompetenciją sveikatos išsaugojimo, sveikatos priežiūros prieinamumo ir kokybės gerinimo klausimais [5] yra labai svarbu skatinti bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis. Bendruomenėms taip pat labai svarbu rodyti iniciatyvą, suprasti bendradarbiavimo svarbą bei kaip tai gali prisidėti prie jų pačių bendruomenės sveikatos stiprinimo ir gerinimo.
Todėl, atsižvelgiant į išsakytas mintis bei į tai, kad savivaldybių, bendruomenės sveikatos tarybų bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis sveikatos stiprinimo ir priežiūros srityje tyrinėtas nedaug, šiuo darbu siekta įvertinti miestelio bendruomenės ir savivaldybės bendruomenės sveikatos tarybos bendradarbiavimą sveikatos stiprinimo ir priežiūros srityje.
TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas – įvertinti miestelio bendruomenės ir savivaldybės bendradarbiavimą sveikatos stiprinimo ir priežiūros srityje.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti miestelio bendruomenės visuomeninės organizacijos narių požiūrį į bendradarbiavimą su savivaldybe sveikatos stiprinimo ir priežiūros srityje.
2. Įvertinti savivaldybės bendruomenės sveikatos tarybos narių požiūrį į bendradarbiavimą su miestelio bendruomenės visuomenine organizacija sveikatos stiprinimo ir priežiūros srityje.
3. Įvertinti miestelio gyventojų informuotumą apie bendruomenės visuomeninės organizacijos vykdomą veiklą sveikatos stiprinimo ir priežiūros srityje ir dalyvavimą joje.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Bendradarbiavimo ir bendruomenės sampratos
1.1.1. Bendradarbiavimo samprata
Bendradarbiavimas vaidina labai svarbų vaidmenį sprendžiant visuomenės sveikatos problemas ir sukuria apčiuopiamą naudą, siekiant padidinti socialinę gerovę, bet taip pat reikalauja kruopštaus darbo, kad būtų išvengta klaidų [7].
Bendradarbiavimas sujungia protus bei nuomones ir leidžia sukurti kolektyvinę strategiją problemoms spręsti. Tai procesas, kurio metu šalys, matančios skirtingus problemos aspektus, gali konstruktyviai išnagrinėti šiuos skirtumus ir ieškoti sprendimų, kurie neapsiriboja tik vienos šalies vizija [8].
Plačiau nagrinėjant bendradarbiavimo sąvoką, galime išskirti šiuos bendradarbiavimo sampratos aspektus:
I aspektas. Bendradarbiavimas tai žmonių tarpusavio suvokimas.
II aspektas. Bendradarbiavimas tai pasikeitimas informacija. Vienas kitam informaciją mes galime perduoti naudodami įvairius būdus: kalbą (žodinį arba verbalinį) ir mimiką, gestus (nežodinį arba neverbalinį).
III aspektas. Bendradarbiavimas tai tarpusavio sąveika siekiant įgyvendinti socialinius uždavinius [8].
Taigi, tikras bendradarbiavimas visada prasideda nuo pasidalijimo informacija [9], problemos ar galimybės apibrėžimu, bendru darbu ar indėliu, o tai pakeičia išankstinį nusistatymą ir leidžia surasti ir įgyvendinti bendrus sprendimus [8].
Pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką bendradarbiavimo sėkmei [10]: 1. narystė; 2. ketinimai ir tikslai; 3. struktūra; 4. procesai; 5. komunikacijos; 6. finansai.
Sėkmingam bendradarbiavimui plėtoti svarbu, kad būtų atsižvelgiama į šiuos pagrindinius veiksmus, kurie padeda sukurti vientisą sistemą, sutelkia veikti kartu ir vienija pastangas bendriems tikslams.
Sklandaus bendradarbiavimo užtikrinimui taip pat svarbu žinoti ir pritaikyti tinkamus metodus. Yra išskiriami šie bendradarbiavimo metodai:
1. Informavimas – efektyvus ir dažniausiai naudojamas bendradarbiavimo metodas, kurio tikslas – teikti žinias partneriams apie bendradarbiavimo galimybes bei skleisti naudingą informaciją.
2. Konsultacijos, kurių pagalba užtikrinamas optimalus bendradarbiavimas keičiantis aktualia informacija, kuriant ir siekiant bendrų tikslų, konsultavimas reiškia pasikeitimą nuomonėmis ir dialogo tarp socialinių partnerių užmezgimą bei plėtojimą;
3. Patarimai – naudojami konsultacijos metu, siekiant gauti pagalbą iš partnerio, išsiaiškinti aktualias problemas ir rasti optimalų problemos sprendimo būdą;
4. Mokymai, kurių pagalba užtikrinama profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugų kokybė bei plėtra [8].
Taigi, kuo daugiau metodų pasitelkiama, tuo bendravimas tampa efektyvesnis.
Atliekant bet kokią veiklą dažnai susiduriame su įvairiais trikdžiais, kliūtimis. Stengiantis plėtoti ir palaikyti bendradarbiavimą, taip pat susiduriami su trikdžiais, kurie įvardinami šitaip:
1. Bendradarbiavimo teisinio pagrindo nebuvimas;
2. Interesų skirtumai ir bendrų rezultatų siekimo būtinybės nesuvokimas; 3. Socialinės partnerystės principų nesuvokimas;
4. Prielaidų manipuliavimui ir nesąžiningumui atsiradimas neįteisinus sutartimis bendradarbiavimo sąlygų;
5. Bendradarbiavimo nekūrybiškas ir formalus taikymas; 6. Lygiavertiškumo principo ignoravimas;
7. Koordinavimo nebuvimas [8].
Apibendrinant galime teigti, kad dėl mažo informuotumo nauda iš bendradarbiavimo atrodo tolima ir labiau abstrakti. Kuo daugiau informuoti žmonės apie bendradarbiavimą, tuo labiau jie vertina jo naudą [8]. Šiame darbe sieksime išsiaiškinti kaip vyksta bendradarbiavimas, ar pakankamas informacijos dalijimasis, ar informacija pasiekiama ir prieinama, kokie bendradarbiavimo metodai taikomi/ar taikomi bei su kokiomis kliūtimis susiduriama bendradarbiaujant, kaip vyksta bendradarbiavimo koordinavimas.
1.1.2. Bendruomenės samprata
Istoriniu požiūriu bendruomenės sąvoka yra labai sena. Lietuvių kalbos žodyne yra daug žodžių, kurių šaknyje yra žodis „bendras“ – tai „bendrija“, „bendrovė“, „bendradarbis“, „bendrabutis“, „bendruomenė“. Visos jos reiškia tam tikrą bendrumą, bendrystę, bendrą turto valdymą arba bendrai koordinuotas pastangas [11].
Bendruomenė – tai tam tikroje teritorijoje gyvenantys žmonės, susiję tarpusavio dvasiniais ir socialiniais ryšiais, kuriuose vyrauja dorovės nuostatos, o ne teisinis reguliavimas. Santykiai bendruomenėje nėra formalūs. Lietuvoje bendruomenė nėra teritorinis vienetas ir neturi teisinio statuso, nėra atliktos realiai esančios bendruomenės klasifikacijos, išskyrus religines bendruomenes. Bendruomenę galime skirstyti labai įvairiai, pvz., į kaimo ir miesto bendruomenę, toliau savo ruožtu į priemiesčio, senamiesčio, naujamiesčio, vienkiemių, darbininkų ir pan. Yra skiriami tokie teritorinės bendruomenės tipai:
Stambaus miesto centro bendruomenė;
Stambaus miesto izoliuoto mikrorajono bendruomenė; Rajono centro bendruomenė;
Miestelio, kaimo vietovės bendruomenė [12].
Taigi, pirmiausia, labai svarbu yra nustatyti bendruomenės tipą, nes žinant tipą, galėsime numatyti, kokios sveikatos problemos gali kilti būtent toje bendruomenėje
Taigi, toliau šiame darbe nagrinėsime miestelio vietovės bendruomenės tipą. Pradėkime nuo to, kad vienas iš svarbiausių regionų, savivaldybių ar net kaimo vietovių darnaus vystymosi kriterijų yra institucinė plėtra, kuri apima kaimo bendruomeninių organizacijų steigimąsi ir jų veiklos aktyvinimą.
Pagrindinis kaimo bendruomenių veiklos Lietuvoje tikslas yra skatinti gyventojus, kad jie stengtųsi pagerinti savo gyvenimo sąlygas, motyvuoti juos saviugdai ir kultūrinei saviraiškai, sustiprinti solidarumo bei bendruomeniškumo apraiškas, siekti užkirsti kelią socialinės atskirties plitimui [13]. Kaimiškosios bendruomenių organizacijos pirmiausia siekia išjudinti vietos gyventojus iš kasdienės rutinos, telkti juos bendrai veiklai, skatina patiems ieškoti kelių ir būdų spręsti savo ekonomines, socialines, aplinkosaugos, kultūrinio gyvenimo, švietimo problemas [11]. Kaimo bendruomeninės organizacijos yra priskiriamos trečiajam sektoriui, t.y. nevyriausybinėms organizacijoms (NVO). Kaip nevyriausybinė organizacija, kaimo bendruomenė atlieka vieną ar daugiau iš žemiau išvardintų funkcijų, būdingų nevyriausybinėms organizacijoms:
paslaugų teikimas – savo nariams arba klientams teikiamos tokios paslaugos, kaip pavyzdžiui, socialinė rūpyba, sveikatos apsauga, apmokymai, informacinės paslaugos, konsultacijos bei parama;
interesų atstovavimas arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose reikaluose – naudoja įvairius veiklos metodus, gindamos tam tikrą idėją ar kaimo žmonių interesus ir siekdamos pakeisti viešąją nuomonę ar politiką;
savitarpio pagalba ar pagalba sau, t. y. kaimo bendruomenės, dažniausiai suformuotos asmenų grupių, kurie turi bendrų interesų arba poreikių, siekiant suteikti savitarpio pagalbą, informaciją, paramą ir bendradarbiavimo galimybę vietovėje ir už jos ribų;
ištekliai ir koordinavimas – tai vadinamosios „tarpininkaujančios organizacijos“, kurios koordinuoja viso sektoriaus arba konkrečioje srityje dirbančių organizacijų veiklą, teikia joms informaciją ir paramą. Tokios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį, būdamos jungtimi tarp nevyriausybinio sektoriaus ir viešosios valdžios institucijų [13].
Nors bendruomeninių organizacijų turime lyg ir nemažai, bet pačių bendruomenių narių įsitraukimas į vietos reikalų tvarkymą, jų bendruomeniškumas yra nepakankamas. Reikia surasti, kokiais būdais ir formomis „išjudinti” giluminius bendruomeniškumo klodus [11].
Galima išskirti šias pagrindines kaimo bendruomenių veiklos problemas: informacijos ir kai kurių paslaugų stoka kaimo vietovėse, bloga kaimo socialinės infrastruktūros objektų būklė, riboto ekonominės plėtros galimybės ir kaimo gyventojų priklausomybė nuo socialinės paramos sistemos, mažas bendruomenės suinteresuotumas sprendžiant jų pačių problemas, vienas iš galimų trukdžių naujoms veiklos kryptims plėtotis yra bendruomenės lyderių kompetencijos ir įgūdžių stoka [11].
Galiausiai, bendruomenėms įtakos turi jų dydis (didmiestis, mažas miestas, kaimas; narių skaičius), vidaus prigimtis (sąveikos tarp bendruomenės narių), socialiniai-kultūriniai ypatumai (stipriosios ir silpnosios bendruomenės pusės, sprendimų priėmimo būdai, funkcijų atlikimas) [14].
Taigi, apibendrinant, galime teigti, kad kiekviena bendruomenė turi savo išskirtinumų, todėl visuomet reikia kiekvieną analizuoti atskirai nuo kitų ir su kiekviena dirbti individualiai.
1.2. Bendruomenės ir sveikatos stiprinimo bei sveikatos priežiūros sąsajos
1.2.1. Sveikatos stiprinimo svarba
Kilus sveikatos stiprinimo bangai, mokslui įrodžius, kad pagrindinės visuomenės sveikatos (VS) problemos negali būti išspręstos vien medicinos sektoriuje, sveikatos stiprinimas tapo sudėtine naujosios VS dalimi [15].
2012 m. Maltoje patvirtintame Europos politiniame dokumente ,,Sveikata 2020“, siūlomos naujos sveikatos sistemos valdymo ir organizavimo, pasitinkant šiuolaikinio pasaulio keliamus iššūkius, formos. Tarp daugelio įvairių sveikatinimo veiklos tikslų įvardijamas ir sveikatos stiprinimo veiklos poreikis, siekiant motyvuoti žmones sveikiau gyventi, taip pat užtikrinti saugų nėštumą, sveiką gyvenimo pradžią, o taip pat ir aplinką, kuri suteiktų galimybę stiprinti savo sveikatą ir tik susirgus gauti reikiamas sveikatos priežiūros paslaugas [16].
Sveikatos stiprinimo idėjos buvo kuriamos jau įgyvendinant Alma − Atos pirminės sveikatos priežiūros (PSP) deklaraciją [17], tačiau sveikatos stiprinimo apibrėžimas ir pagrindiniai sveikatos stiprinimo principai buvo suformuluoti 1986 m. lapkričio 21 d. Otavoje (Kanada) vykusioje pirmojoje tarptautinėje sveikatos stiprinimo konferencijoje. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) apibrėžė sveikatos stiprinimo sąvoką kaip procesą, leidžiantį žmonėms kontroliuoti ir gerinti savo sveikatą [18]. Otavos chartija pabrėžė ne tik sveikatos stiprinimo svarbą išsaugojant žmonių sveikatą, bet ir pateikė penkias veiklos kryptis, kurios turi tapti prioritetinėmis, sveikatos stiprinimą apimančiomis veiklos kryptimis:
1. Visuomenės sveikatos politikos formavimas. Su sveikata susijusios problemos turi būti sprendžiamos ne tik medicinos srityje, o bendras politikos tikslas turi būti orientuotas į tai, kaip padėti žmonėms tapti sveikiems.
2. Sveikatai palankios aplinkos kūrimas. Sveikata yra neatsiejama nuo kintančių gyvenimo, darbo bei poilsio sąlygų, todėl ypač svarbu, kad šios sąlygos sudarytų galimybę stiprinti sveikatą.
3. Bendruomenės veiklos stiprinimas. Bendruomenė turi aktyviai dalyvauti sveikatos stiprinimo procese, o medikai turi išmokti dirbti kartu su bendruomene, ne tik jai vadovauti arba tarnauti.
4. Asmens įgūdžių ugdymas. Sveikatos mokymas padeda suprasti sveikos gyvensenos bei sveikatos stiprinimo principus, to pasekoje, žmogus išmoksta kontroliuoti savo sveikatą bei išvengti ligų.
5. Sveikatos priežiūros perorientavimas. Atsakomybę už sveikatos stiprinimą sveikatos priežiūros (SP) tarnybose turi pasidalyti individai, visuomenės grupės, medicinos darbuotojai, vadovai bei vyriausybė [18].
Taigi, svarbu pažymėti, kad bendruomenės veiklos stiprinimas kaip prioritetinė sritis įvardinta jau Otavos chartijoje, tačiau iki šių dienų bendruomenių įtraukimas į savo sveikatos problemų iškėlimą ir sprendimą, nepakankamas.
Gerinti gyventojų sveikatą sveikatos stiprinimo būdu reiškia [5, 15]: pagrindinį dėmesį skirti sveikatai, o ne ligoms;
įgalinti pačius žmones gerinti savo sveikatą (suteikti jiems galios);
pripažinti, kad sveikatos sąvoka yra daugialypė, kad psichiniai, socialiniai, emociniai veiksniai turi būti suprantami kaip visuma;
pripažinti, kad sveikatą veikia veiksniai, kurių individas negali kontroliuoti, ir „nekaltinti aukos“, nes ne visi gali pasirinkti sveikesnį gyvenimo būdą.
1.2.2. Bendruomenės sveikatos samprata
Bendruomenė – tai šeimų ar žmonių grupė, kurią jungia tam tikros bendro naudojimo vertybės, turinti bendras tarnybas, įstaigas ir interesus ar geografinį artumą [19].
Nors klinikinė medicinos praktika didžiausią dėmesį skiria pavienio individo sveikatai ir jos išsaugojimui, kalbant apie bendruomenės sveikatą didžiausias dėmesys skiriamas pavienių šeimų, populiacijų ir visos bendruomenės narių kartu, o ne pavienio individo sveikatai. Bendruomenė yra objektas, kuriam yra skiriama sveikatos priežiūra, o pati sveikata tampa tam tikru produktu. Būtina pažymėti, kad bendruomenės sveikata yra glaudžiai susijusi su bendruomenės populiacijų ir aplinkos, kurioje jos gyvena, sąveika. Narkotinių ir toksinių medžiagų vartojimas, alkoholizmas, gyvenimo būdas gali turėti įtakos bendruomenės narių sveikatai. Taip pat atskirose bendruomenėse yra nevienodas pragyvenimo lygis, nedarbas ir kiti veiksniai, įtakojantys kai kurių ligų (priklausomybių, depresijos) ar net savižudybių paplitimą bendruomenėje. Aplinkos tarša bendruomenėje labai įtakoja jos narių sveikatos būklę, vandens, oro užterštumo rodikliai, triukšmas ir kiti veiksniai. Infekcinių ligų paplitimas bendruomenėje (lytiniu keliu plintančios ligos, AIDS, tuberkuliozė) sąlygoja bendruomenės sveikatos lygį [20].
Bendruomenės sveikatos priežiūra nėra tik ligų gydymas, bet apima daugelį veiklos, padedančios išsaugoti sveikatą, sričių. Viena svarbiausių sričių, tai visuomenės sveikata, kuri
apibrėžiama kaip mokslas ir menas organizuotomis visuomenės pastangomis išvengti ligų, prailginti gyvenimą bei sustiprinti fizinę ir psichinę sveikatą, rūpintis aplinkos sauga, kontroliuojant užkrečiamąsias ligas, mokant individualios higienos, organizuojant medicinos ir slaugos tarnybas, anksti diagnozuojant ir gydant ligas, plečiant, tobulinant socialines tarnybas, garantuojančias, kad kiekvieno individo gyvenimo standartai sudarytų jam galimybes palaikyti sveikatą ir ilgą gyvenimą [21].
Apibendrinat galime pažymėti, kad PSO yra pateikusi nuostatą, kurioje nurodoma, kad bendruomenė turi dalyvauti ugdydama ir saugodama savo narių sveikatą, aktyviai bendradarbiauti su PSP specialistais, aptarnaujančiais bendruomenę [22]. Taip pat turi būti keičiamas ir požiūris į bendruomenes. Jeigu jos anksčiau buvo suprantamos kaip pasyvios sveikatos priežiūros paslaugų vartotojos, tai dabar reikia atkreipti dėmesį, kad visos sveikatos paslaugos turi būti planuojamos ne tik žmonėms, bet kartu su žmonėmis. Tai reiškia, kad svarbu sprendžiant su sveikata susijusius klausimus, įtraukti ir pačią bendruomenę.
1.2.3. Sveikatos priežiūros organizavimas bendruomenėje
Sveikatos priežiūros paslaugomis laikomas itin platus spektras paslaugų. Jos apima esmines visuomenės sveikatos intervencijas bei asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kaip sveikatinimo ir ligų prevencijos paslaugas, ligų diagnostiką ir gydymą, lėtinių ligonių ilgalaikę priežiūrą, reabilitacijos paslaugas ir paliatyviąją pagalbą. Šių paslaugų teikimas priklauso nuo įvairių sričių ir įvairaus lygmens organizacijų tinklų. Todėl siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų tęstinumą, būtina koordinuotai organizuoti paslaugas įvairiais lygmenimis – visuomenės ir individo lygmeniu [23].
Kaip rodo moksliniai tyrimai, kaimo gyventojų sveikatos rodikliai yra žymiai blogesni negu miesto gyventojų [24].
Analizuojant tokios situacijos priežastis ir kaimo gyventojų teisės į sveikatą užtikrinimą, tikslinga jas sieti su kaimo plėtra, kurią mes suprantame kaip sudėtingą procesą, integruojantį savyje tiek ekonominius, visų pirma žemės ūkio, tiek socialinius bei dvasinius veiksnius. Kita vertus, kaimo gyventojų teisę į sveikatą garantuoja ne tik šalies kaimo plėtros, bet ir šalies socialinė, mokslo ir švietimo, ekonominė politika. Ekonominė ir socialinė aplinka šalyje prasčiausia yra kaimo vietovėse [25,26]
Teisės į sveikatą realizavimas yra svarbus kaimo plėtros veiksnys, nes galimybė gauti kokybiškas sveikatos ir kitas paslaugas šiandien yra labai reikšmingas motyvas priimant sprendimą gyventi ar negyventi kaime ir, tuo pačiu, išlaikyti kaimo gyvybingumą, nes spartus
mūsų šalies kaimo gyventojų senėjimas yra vienas iš iššūkių jo plėtrai. Iš kitos pusės, dėl kaimo senėjimo vis labiau aktualūs tampa jo gyventojų sveikatos priežiūros klausimai [26].
Literatūroje, skirtoje kaimo plėtrai, jo gyventojų sveikatos klausimai paliečiami retai, dažniausiai socialinės kaimo raidos kontekste [26].
Sveika aplinka, kuri apsaugo nuo kenksmingų fizinių ir socialinių ekonominių veiksnių, yra svarbi gyventojų sveikatai kaip ir gydymo paslaugos, profilaktika ir prevencija. Iš socialinių ekonominių veiksnių gyventojų sveikatai ypač pavojingi yra stresą skatinantys veiksniai: nedarbas, socialinė atskirtis, socialinė-ekonominė nelygybė ir socialinio teisingumo pažeidimai. Būtent šios problemos ypač ryškios Lietuvos kaime [26,27].
Pastaraisiais metais Europos Sąjunga (ES) ypač didelį dėmesį skyrė tarpžinybinio bendradarbiavimo struktūrų vystymui ir jų, kaip vieno iš „apačios į viršų“ principo elemento, pritaikymui praktikoje. ES ir kitų šalių patirtis rodo, kad tarpžinybinio bendradarbiavimo principas, vietos gebėjimų ugdymas bei vietos veikėjų dalyvavimas sprendimų priėmime turėjo didelę įtaką sėkmingai formuluojant bei įgyvendinant vietos ir kaimo plėtros politikos uždavinius. Tarpžinybinio bendradarbiavimo principu pagrįsto metodo įdiegimas šiose šalyse suformavo struktūrą, užtikrinančią įvairių partnerių, t.y., ministerijų, savivaldos institucijų, nevyriausybinių organizacijų, socialinių partnerių bendradarbiavimą [28].
Pagal Lietuvos Respublikos (LR) sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnį, sveikata – tai asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė: socialinis sveikatos modelis yra daugialypė koncepcija. Pagal šį modelį sveikata – tai įvairių veiksnių poveikio individų, šeimų ir bendruomenių gyvenimui rezultatas. Šis poveikis skirstomas į tam tikrus sluoksnius. Pirmas sluoksnis – tai asmeninis gyvenimo būdas, kuris gali pagerinti arba pabloginti savo sveikatą. Individų gyvenimo būdą taip pat veikia ir draugystės ryšiai ir bendruomenės gyvenimo normos [29]. Kitas sluoksnis – tai socialinis ir bendruomenės poveikis, kuris išreiškia tarpusavio pagalbą bendruomenės nariams, atsidūrusiems nepalankioje situacijoje. Tačiau tokios pagalbos gali ir nebūti arba ji gali turėti neigiamas pasekmes. Trečią sluoksnį sudaro struktūriniai veiksniai: būsto ir darbo sąlygos, galimybė naudotis paslaugomis ir būtiniausiais patogumais. Šiame sluoksnyje labiau žiūrima į sveikatos priežiūros organizacijas, atsakingas už sveikatos palaikymą. Tai ir sveikatos tikrinimo centrai, reabilitacinės įstaigos, valstybinės institucijos ir įstaigos, atsakingos už bendrą sveikatos strategijos įgyvendinimą ir priemonių parinkimą svarbiausiems visuomeninės sveikatos tikslams pasiekti. Paskutinį sluoksnį sudaro tokie veiksniai, kurie gali paveikti ištisas visuomenes: socialinės, ekonominės, kultūrinės ir aplinkos sąlygos. Ekonominės ir darbo rinkos sąlygos daro įtaką visiems sveikatą veikiantiems veiksniams [28,29].
Kalbant plačiau apie sveikatos priežiūrą, tai pagal Liublianos chartiją (1996 m.), sveikatos priežiūra turi:
vadovautis žmogaus orumo, teisumo, solidarumo ir profesinės etikos principais; remtis aiškiais sveikatos gerinimo tikslais;
atsižvelgti į žmonių poreikius;
stengtis nuolat gerinti priežiūros kokybę;
užtikrinti finansavimą, šitaip garantuoti visiems prieinamą sveikatos apsaugą, nukreiptą į pirminę sveikatos priežiūrą [12].
Pirminė sveikatos priežiūra yra artimiausias gyventojams sveikatos priežiūros lygis, kuriame galima išspręsti daugybę bendruomenės sveikatos problemų, geresnių rezultatų būtų galima pasiekti, jeigu vyktų aktyvesnis bendradarbiavimas tarp visuomenės sveikatos ir pirminės sveikatos priežiūros institucijų.
PSO dokumente dėl pirminės sveikatos priežiūros ateities strategijos rekomenduojama stiprinti visuomenės sveikatos funkcijas pirminėje sveikatos priežiūros grandyje [30]. Daugelyje šalių susiduriama su visuomenės sveikatos paslaugų integravimo pirminės sveikatos priežiūros grandyje iššūkiais [31], o praktikoje dažniausiai taikoma integracijos forma – sektorių bendradarbiavimas. Lietuvoje pirminės sveikatos priežiūros ir visuomenės sveikatos sektorių bendradarbiavimą galima priskirti nebendradarbiavimo ar simbolinio bendradarbiavimo, pavyzdžiui, įgyvendinant onkologinių bei širdies ir kraujagyslių ligų prevencines programas, lygiams. Pagrindinės kliūtys glūdi pirminės sveikatos priežiūros ir visuomenės sveikatos priežiūros sektorių sisteminio, organizacinio ir tarpasmeninio bendradarbiavimo lygmenyse [32]. Šių dviejų sveikatos priežiūros sektorių bendradarbiavimas leistų kiekvienam jų pasiekti keliamus tikslus ir prisidėti prie sergamumo ir mirtingumo nuo lėtinių neinfekcinių ligų mažinimo [33].
Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) įgyvendinant pirminės sveikatos priežiūros ir visuomenės sveikatos paslaugų integravimo iniciatyvas buvo pradėti diegti į bendruomenę orientuoti pirminės priežiūros modeliai. Šiuose modeliuose pirminės sveikatos priežiūros komandos teikia paslaugas bendruomenėms, atsižvelgdamos į jų sveikatos poreikius [34]. Į bendruomenę orientuotame pirminės sveikatos priežiūros modelyje pirminės sveikatos priežiūros komanda identifikuoja vietos bendruomenės sveikatos problemas ir nustato prioritetus. Sekančiame etape pirminės sveikatos priežiūros komanda nustato pagrindinę sveikatos problemą bei parengia jos sprendimo planą. Šie modeliai apėmė pirminės sveikatos priežiūros, sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos bendruomenėje planavimą, įgyvendinimą
ir vertinimą. Modeliai ypač taikyti riboto sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo teritorijose [35]. Pavyzdžiui, Karolinos valstijoje (JAV) į bendruomenę orientuotas pirminės sveikatos priežiūros modelis buvo įgyvendintas žemo socialinio ir ekonominio lygio bendruomenėje, kurioje paplitusios širdies ir kraujagyslių ligos bei diabetas. Patarėjai iš bendruomenės buvo apmokyti įvertinti bendruomenės pasirengimą keisti elgseną ir valdyti ligas, o atvejo vadybininkui diabeto klausimais teko atsakomybė už pirminės sveikatos priežiūros ir bendruomenės programų įgyvendinimą [36]. Šie modeliai buvo sėkmingai įgyvendinti ir kitose šalyse [37]. Autoriai, analizavę Kanadoje taikomus pirminės sveikatos priežiūros organizavimo modelius, nurodo, kad į bendruomenę orientuotas modelis laikytinas vienu iš modelių, prisidedančių prie sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo. Šio modelio veikimo pagrindas – sveikatos priežiūros centrų bendradarbiavimas su bendruomene [38].
Jungtinėje Karalystėje vykdant sveikatos priežiūros reformą visuomenės sveikatos specialistai buvo perkelti į pirminės sveikatos priežiūros trestus (angl. Primary Care Trust, PCT), kuriuose, kaip vienoje organizacinėje struktūroje, bendruomenės sveikatos paslaugos buvo integruotos į asmens sveikatos priežiūrą [39]. Šiame nacionaliniu lygiu įgyvendinamame modelyje sveikatos priežiūros specialistai, teikdami asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kartu atlieka ir visuomenės sveikatos priežiūros funkcijas, pavyzdžiui, teikia paslaugas sveikatos švietimo ar stiprinimo srityse. Visuomenės sveikatos specialistai, dirbantys trestuose, sukūrė bendradarbiavimo tinklus, bendradarbiauja su vietos valdžios institucijomis, švietimo ir bendruomenės organizacijomis [40].
Apibendrinat, galime teigti, kad siekiant geresnės visuomenės sveikatos yra būtinas bendruomenės narių, bendruomenės grupių, sveikatos priežiūros specialistų, organizacijų bendradarbiavimas. Svarbu pažymėti, kad visuomenės sveikatos ir asmens sveikatos sektoriai turį bendrą tikslą, kuriuo siekia užtikrinti gyventojų visapusę fizinę, dvasinę bei socialinę gerovę. Šiam tikslui pasiekti svarbu, kad šių sektorių veikla būtų sukoordinuota. Tačiau Lietuvoje kol kas tai įgyvendinti sekasi sunkiai, bendradarbiavimas tarp šių sektorių nepakankamas ir neišvystytas.
1.2.4. Bendruomenės dalyvavimas su sveikata susijusių sprendimų priėmime
Bendruomenė, kuri nieko nežino apie sprendimus, priimamus savivaldybėje, seniūnijoje, yra pati nesveikiausia. Jei bendruomenė turi galimybę susipažinti su tuo, kas vyksta ir kokie sprendimai priimami, ji gali turėti poveikio sveikatai. Bendruomenė, kuri turi dar geresnes sąlygas, yra dar aktyvesnė, kelia klausimus, gilinasi į problemas, gali net pakeisti
priimtus sprendimus. Pats aukščiausias bendruomenės dalyvavimo lygis – sprendimų, pokyčių, planų kontroliavimas. Ji gali pati iškelti bendruomenės problemas, nustatyti jų sprendimų nuoseklumą, numatyti problemų sprendimo būdus, siekti užsibrėžtų tikslų. Būtina pažymėti, kad bendruomenės sveikata yra glaudžiai susijusi su bendruomenės populiacijų ir aplinkos, kurioje jos gyvena, sąveika. Narkotinių ir toksinių medžiagų vartojimas, alkoholizmas, gyvenimo būdas gali turėti įtakos bendruomenės narių sveikatai [12].
Kaip jau minėjome anksčiau, Lietuvoje bendruomenė nėra aktyvi. Ji labai mažai dalyvauja veikloje, kuri lemia jos ateitį ir sveikatą. Ta pati pasaulio sveikatos organizacijos grupė bandė surasti priežastis, kodėl pasaulyje taip yra [12]:
Pirma. Tradicinis valstybinis sveikatos planavimas nesuteikia bendruomenei galimybės dalyvauti. Kai bendruomenė gali veikti sprendimus, dažnai susikerta jos ir sveikatos valdžios interesai.
Antra. Problema glūdi pačioje bendruomenėje – gyventojai yra socialiai išsiskaidę, trūksta darbo, kyla įvairūs kiti nesusipratimai. Bendruomenėje dažnai randasi jėgų, kurios priešinasi bendruomenės dalyvavimui ir palaiko konservatyvią valdžią. Tačiau, jei bendruomenėje dirbama, ji tampa pajėgi aktyviai dalyvauti.
Trečia. Trūksta organizacinių struktūrų, tokių kaip tarybos, klubai. Jie galėtų burti ir palaikyti bendruomenės dalyvavimą. Tie, kurie rūpinasi bendruomenės ugdymu, turėtų savo darbą pradėti kaip tik nuo tokių organizacijų steigimo.
Ketvirta. Bendruomenei dalyvauti trukdo sveikatos priežiūros specialisto požiūris. Puikiai išsilavinę sveikatos priežiūros darbuotojai, ypač gydytojai, dažnai mano, kad jų pareiga yra duoti nurodymus ir paskirti gydymą slaugytojams ir pacientams, kurie turi vykdyti viską net neklausinėję. Paslaugos organizuojamos taip, kad būtų patogiau personalui, o ne pacientams. Jeigu norime, kad bendruomenė aktyviau dalyvautų, ją reikia geriau informuoti.
Penkta. Bendruomenės dalyvavimas gali kelti pavojų vyriausybei, ypač nedemokratiškai. Tuomet bendruomenei dalyvauti priimant sprendimus nėra lengva.
Taigi, ir viena kliūtis gali lemti mažą bendruomenės aktyvumą, tačiau kuo mažiau kliūčių, tuo bendruomenei lengviau aktyviai veikti, atsiranda didesnis noras, motyvacija. Jei bendruomenėje bus dirbama, tariamasi, bendradarbiaujama su specialistais, kliūtys bus lengviau įveikiamos.
1.3. Visuomenes sveikatos stiprinimo veikla savivaldybėse
1.3.1. Šiuolaikinės sveikatos stiprinimo technologijos
Šiuolaikinė visuomenės sveikata apima daugelį įrodymais grįstų mokslo, technologijų ir vadybos sistemų, kurios yra skirtos gerinti individo bei populiacijos sveikatą [41]. Šiuolaikinę sveikatos stiprinimo veiklą, pagal M. Mittelmark [15], galima apibrėžti kaip keturias tarpusavyje susijusias sveikatos stiprinimo technologijas, skirtas [5,15]:
1. Sveikatos politikos ir programų įvertinimui. Turi būti griežtai ir sistemingai vertinamas jų poveikis sveikatai, pradedant nuo visos šalies ir baigiant savivaldos lygio sveikatos politika ir programomis. Labai svarbu įvertinti užimtumo, poilsio galimybių, apsirūpinimo gyvenamuoju būstu, mokslo ir technologijų diegimo būklės, žmonių pajamų, transporto, saugumo, švietimo infrastruktūros, turizmo ir ekonomikos plėtotės įtaka šalies gyventojams, bendruomenės narių sveikatai. Toks sveikatos politikos ir programų efektyvumo vertinimas, naudojant sveikatos stiprinimo technologijas, verčia politikus atsakingiau atsiskaityti rinkėjams. Amsterdamo sutarties 152 straipsnis įpareigoja Europos Sąjungos valstybes nares vertinti visų žinybų veiklos (vykdomos politikos) įtaką žmonių sveikatai.
2. Stiprinti bendruomenių pajėgimus ir galimybes kurti sveikatai palankią aplinką. Yra sukurta nemažai sveikatos stiprinimo technologijų ir metodų, nurodančių kaip mobilizuoti vietos išteklius, įtraukti piliečius, vyriausybes ir organizacijas į sveikatai palankios aplinkos kūrimo procesą, siekiant teigiamų gyventojų sveikatos būklės, gyvenamosios, darbo bei mokymosi aplinkos pokyčių. Atsižvelgiant į sukaupta tarptautinė patirtį yra įrodyta, kad net ir labai neturtingos bendruomenės gali pasinaudoti šiomis sveikatos stiprinimo technologijomis ir turėti iš to akivaizdžios naudos.
3. Plėtoti pirminę ligų prevenciją ir sveikatos mokymą sveikatos priežiūros įstaigose. Dabartinė sveikatos priežiūros sistema neužtikrina, kad visi asmens sveikatos priežiūros įstaigų (pirminės sveikatos priežiūros centrų, šeimos gydytojų kabinetų, medicinos punktų, ambulatorijų ir kt.) pacientai, visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų klientai, turėtų galimybę įgyti sveikatos įgūdžių ir žinių, reikalingų jų sveikatos stiprinimo potencialui realizuoti, todėl daugelyje pasaulio sveikatos priežiūros įstaigų yra patvirtintos pacientų mokymo rekomendacijos, plėtojamas aktyvaus paciento dalyvavimo sveikatinimo procese modelis. Lietuvoje, galime pastebėti, taip pat kuriasi sergančiųjų įvairiausiomis ligomis klubai, draugijos ir kitos nevyriausybinės organizacijos, veikia Lietuvos sveikatą stiprinančių
ligoninių tinklas, kuriam priklausančių ligoninių pacientai jau mokomi sveikatos, savikontrolės metodų, vykdomi žalingų įpročių prevencijos projektai, organizuojami seminarai, konferencijos, kiti renginiai, kuriuose yra pristatomi ir aptariami efektyviausi, svarbiausi projektai, dalijamasi darbo patirtimi.
4. Padėti gyventojams rūpintis savo sveikata ir ją gerinti keičiant elgseną ir gyvenseną, mokyti juos tinkamai naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Yra sukurta daugybė sveikatos stiprinimo technologijų ir jų diegimo metodų, kurie skirti padėti žmonėms geriau rūpintis savo sveikata, jos gerove, motyvuoti juos keisti elgseną ir siekti sveikesnės gyvensenos. Tarptautinė sveikatos stiprinimo ir mokymo sąjunga (IUHPE), Jungtinės Karalystės nacionalinis sveikatos ir klinikinės kompetencijos institutas (NICE) yra surinkę sveikatos stiprinimo efektyvumo įrodymų ir paskelbę juos savo interneto svetainėse bei leidiniuose.
1.3.2. Savivaldybių vykdoma visuomenės sveikatos priežiūra
Visuomenės sveikatinimo priežiūra apima: valstybinį visuomenės sveikatos priežiūros reguliavimą, visuomenės sveikatos stebėseną (monitoringą), sveikatos aplinkos saugos ir saugios asmenų gyvenamosios aplinkos užtikrinimą, visuomenės sveikatos kontrolę, ligų ir traumų profilaktiką ir kontrolę, visuomenės psichikos sveikatos priežiūrą, vaikų sveikatos saugą ir stiprinimą, profesinės sveikatos priežiūrą, visuomenės informavimą ir visuomenės sveikatos ugdymą ir stiprinimą [42]. Visuomenės sveikatos stiprinimas apima sveikatos mokymą, informacijos apie sveiką gyvenseną skleidimą, sveikos gyvensenos propagandą, formavimą ir nuo elgsenos priklausomų visuomenės sveikatos rizikos veiksnių mažinimą, kitas šio įstatymo ir visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų nustatytas priemones [42]. Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme taip pat įteisintas privalomas valstybės tarnautojų mokymas apie visuomenės sveikatos politikos ir strategijų formavimą bei įgyvendinimą, nustatyta savivaldybių pareiga organizuoti savivaldybių bendruomenių, suinteresuotų visuomeninių organizacijų narių mokymą, kaip spręsti visuomenės sveikatos problemas, įteisintas asmenų, kurie dėl savo darbo ar kitos veiklos pobūdžio privalo įgyti higienos žinių ar pirmosios pagalbos teikimo įgūdžių, mokymas (34 str.). Įstatyme numatyta, kad siekdamos skleisti sveikatos žinias savivaldybės turi rengti ir įgyvendinti sveikatos programas, žiniasklaidos priemonės turi pranešti gyventojams apie nepalankias, pavojingas ir grėsmingas jų sveikatai situacijas (35 str.). Valstybė turi skatinti fizinių ir juridinių asmenų veiklą,
stiprinančią visuomenės sveikatą, padėti kurti sveiką aplinką, skatinti žmones gyventi sveikai, stiprinti jų sveikos gyvensenos motyvus (37 str.) [42].
Dalį visuomenės sveikatos priežiūros vykdo savivaldybės. Iki 2013 m. pabaigos savivaldybių vykdomos visuomenės sveikatos priežiūros funkcijos buvo savarankiškos, nuo 2014 m. sausio 1 d. – kai kurios funkcijos yra valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) [43] ( 1 pav.).
1 pav. Savivaldybių vykdoma visuomenės sveikatos priežiūra [6]
Savivaldybės vykdomos funkcijos: [43,44]:
1) vykdo valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms) visuomenės sveikatos priežiūros funkcijas: visuomenės sveikatos priežiūrą savivaldybės teritorijoje esančiose ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir profesinio mokymo įstaigose ugdomų mokinių pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas, visuomenės sveikatos stiprinimą, visuomenės sveikatos stebėseną;
2) vykdo savarankiškąsias visuomenės sveikatos priežiūros funkcijas: įgyvendina savivaldybės tarybos patvirtintuose savivaldybės strateginiame plėtros ir (ar) savivaldybės strateginiame veiklos planuose numatytas visuomenės sveikatos priemones, atsižvelgdamos į vyraujančias visuomenės sveikatos problemas; dalyvauja įgyvendinant valstybines visuomenės sveikatos strategijas ir programas, tarpinstitucinius veiklos planus; vykdo vaikų ir jaunimo visuomenės sveikatos priežiūrą, išskyrus visuomenės sveikatos priežiūrą savivaldybės teritorijoje esančiose ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir profesinio mokymo įstaigose ugdomų mokinių pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio,
pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas; įtraukia į visuomenės sveikatos stiprinimo veiklą socialinius partnerius; vykdo kitas įstatymų nustatytas visuomenės sveikatos priežiūros funkcijas.
Savivaldybės visuomenės sveikatos priežiūros funkcijoms vykdyti steigia visuomenės sveikatos priežiūros biudžetines įstaigas – savivaldybių visuomenės sveikatos biurus. Savivaldybės visuomenės sveikatos biuras savivaldybių bendradarbiavimo sutarties pagrindu turi teisę teikti visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas ir kitų savivaldybių gyventojams.
Visuomenės sveikatos biurai pradėti steigti nuo 2006 m. restruktūrizuojant visuomenės sveikatos priežiūrą. Biurų pavyzdiniai nuostatai [45], darbuotojų etatų struktūra [46], visuomenės sveikatos specialistų kvalifikaciniai reikalavimai patvirtinti sveikatos apsaugos ministro įsakymais.
Iki 2014 m. buvo skiriamos valstybės biudžeto lėšos tikslinėms visuomenės sveikatos stiprinimo ir profilaktikos priemonėms savivaldybėse įgyvendinti, Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos sveikatos priežiūrai mokyklose finansuoti ir savivaldybių visuomenės sveikatos programų rėmimo specialiajai programai vykdyti [6]. Sveikatos apsaugos ministerija sudarydavo su savivaldybėmis sveikatinimo veiklos sutartis [47]. 2014 m. valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) visuomenės sveikatos priežiūros funkcijoms atlikti savivaldybėms skirta 30, 6 mln. Lt specialioji tikslinė dotacija iš valstybės biudžeto [48]: 13,24 mln. Lt (43 proc.) – visuomenės sveikatos stiprinimui ir stebėsenai, 17,34 mln. Lt (57 proc.) – vaikų visuomenės sveikatos priežiūrai savivaldybių ugdymo įstaigose. Nuo 2015 m. skiriant dotaciją nepasirašoma sutarčių [49].
Tačiau 2015 metų kovo 10 d. pateiktoje valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitoje [6], kurioje buvo vertinama ar tinkamai planuojamos ir efektyviai vykdomos visuomenės sveikatos stiprinimo priemonės savivaldybėse, nustatyta, kad visuomenės sveikatos stiprinimas vykdomas nenuosekliai, ne kaip sistema, priemonės organizuotos nepakankamai efektyviai, nes [6]:
1. Savivaldybėse sveikatos stiprinimo paslaugos planuojamos netinkamai:
1.1. nustatant visuomenės sveikatos stiprinimo paslaugų poreikį savivaldybėse nepanaudojami visuomenės sveikatos stebėsenos duomenys, neatliekamos gyventojų tikslinės apklausos, nepakanka gyvensenos tyrimų, todėl savivaldybių visuomenės sveikatos priežiūros tikslai nėra aiškiai apibrėžiami, nenustatomi bendruomenės sveikatos stiprinimo uždaviniai, vykdytinos priemonės.
1.2. pasibaigus Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2006–2013 metų strategijos įgyvendinimo laikotarpiui, kita strategija valstybiniu lygiu neparengta, todėl
savivaldybės negali nustatyti visuomenės sveikatos priežiūros tikslų, sveikatos stiprinimo uždavinių ir priemonių, atitinkančių nacionalinius tikslus.
1.3. savivaldybių vykdomas visuomenės sveikatos stiprinimas valstybiniu lygiu nėra reglamentuotas, tinkamai neapibrėžtos veiklos sritys, paslaugų turinys, nėra aiškiai išskirtų priemonių teikimo formų ar paslaugų teikimo aprašų ir kt., todėl savivaldybėms sudėtinga pagrįstai planuoti savo veiklą. Be to, sunku užtikrinti sveikatos stiprinimo paslaugų kokybę, analizuoti ir vertinti jų mastą ir sveikatos stiprinimo veiklą tiek savivaldybėse, tiek šalyje.
2. Nenustatyti kiekybiniai ir kokybiniai visuomenės sveikatos stiprinimo rodikliai, duomenų analizės tvarka, rengiamose ataskaitose sveikatos stiprinimo priemonės neatskirtos nuo kitų savivaldybės vykdomų visuomenės sveikatos priežiūros funkcijų, todėl nei savivaldybėse, nei šalyje tinkamai nevertinamas visuomenės sveikatos stiprinimo mastas ir vykdomų priemonių poveikis gyventojų sveikatai.
3. Savivaldybėse gyventojai nepakankamai informuojami apie vykdomą visuomenės sveikatos stiprinimą, nes [6]:
3.1. trys ketvirtadaliai visuomenės sveikatos biurų neskelbia išsamios informacijos apie vykdomas visuomenės sveikatos stiprinimo paslaugas, gyventojai informuojami tik apie sveikatinimo renginius, todėl negali pasinaudoti visomis biurų teikiamomis sveikatos stiprinimo paslaugomis.
3.2. neišnaudojamos savivaldybių visuomenės sveikatos biurų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų bendradarbiavimo galimybės, todėl mažiau gyventojų gauna informaciją apie teikiamas paslaugas ir nesudaroma papildomų galimybių pasinaudoti jomis gyventojus tenkinančiu laiku.
4. Nesusiformavusi praktika, kai gyventojus sveikatos stiprinimo paslaugų į visuomenės sveikatos biurus nukreipia asmens sveikatos priežiūros specialistai, socialiniai darbuotojai, todėl neužtikrinama, kad minėtomis paslaugomis daugiau naudotųsi didžiausią riziką susirgti tam tikromis ligomis turinčios gyventojų grupės (tikslinių grupių gyventojai), būtų mažinami sveikatos netolygumai.
Taigi, nors šalyje visuomenės sveikatos biurų daugėja, tačiau kaip matome, gyventojai vis dar nepakankamai informuojami apie visuomenės sveikatos stiprinimą, informacija pateikiama netinkamai, ar jiems nepasiekiama. Norint užtikrini didesnį informuotumą, reikia mokėti tinkamai pateikti informaciją, yra išskirtos efektyvios sveikatos informacijos savybės [5,15]:
