Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Vaida Kutkienė
SAVIVALDYBĖS VISUOMENĖS SVEIKATOS BIURŲ
SPECIALISTŲ POŽIŪRIO Į SAVO PROFESINES
KOMPETENCIJAS IR KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO
POREIKĮ ĮVERTINIMAS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
prof. habil. dr. Jadvyga Petrauskienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
SAVIVALDYBĖS VISUOMENĖS SVEIKATOS BIURŲ SPECIALISTŲ POŽIŪRIO Į SAVO PROFESINES KOMPETENCIJAS IR KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO POREIKĮ ĮVERTINIMAS
Vaida Kutkienė
Mokslinė vadovė prof. habil. dr. Jadvyga Petrauskienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2012. 80 p.
Darbo tikslas. Įvertinti savivaldybės visuomenės sveikatos biurų visuomenės sveikatos
stebėsenos, visuomenės sveikatos stiprinimo, vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į savo profesines kompetencijas ir kvalifikacijos tobulinimo poreikį bei galimybes.
Tyrimo metodika. Anketinė savivaldybių visuomenės sveikatos biurų specialistų ir biurų
vadovų apklausa. Tyrimas buvo atliekamas 2012 m. sausio - vasario mėn. 32- se savivaldybės visuomenės sveikatos biuruose iš tuo metu veikusių 33 biurų. Išsiųsta 105 anketos biurų specialistams ir 32 anketos biurų vadovams. Atsako dažnis atitinkamai 91,4 ir 84,4 proc. Statistinė duomenų analizė atlikta SPSS 12.0 versijos statistiniu paketu.
Rezultatai. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistai savo kompetencijas vertina kaip
pakankamas profesinei veiklai vykdyti (84 proc.). Kai kurioms profesinėms veikloms atlikti specialistams daugiau pakanka profesinių žinių nei praktinių įgūdžių (p<0,05). Įgiję visuomenės sveikatos priežiūros specialybę ir turintys trijų metų ir ilgesnį darbo stažą užimamose pareigose visuomenės sveikatos stiprinimo, vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros specialistai dažniau, negu specialistai, įgiję kitą specialybę ir dirbantys trumpesnį laiką užimamose pareigose, nurodė turintys pakankamai profesinių žinių ir įgūdžių (p<0,05). Visi specialistai jaučia poreikį sistemingai tobulinti profesinę kvalifikaciją, bet tik 25 proc. jų yra numatę kvalifikacijos tobulinimo planą penkeriems metams. Galimybę geriau atlikti darbą, kaip svarbiausią kvalifikacijos kėlimą motyvuojantį veiksnį, nurodė 91,7 proc. specialistų. Dažniausiai profesinę kvalifikaciją specialistai tobulina dalyvaudami konferencijose ir seminaruose (58,4 proc.). Kvalifikacijos tobulinimo renginių pasirinkimą lemia renginio tema (96,9 proc.). Dažniausiai kylančios problemos, susijusios su siekiu tobulinti kvalifikaciją yra per maža (43,8 proc.) ir poreikių netenkinanti (53,1 proc.) renginių pasiūla bei finansinės išlaidos, susijusios su išvykomis į kvalifikacijos tobulinimo renginius (60,4 proc.).
Išvados. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistai savo profesinę kompetenciją vertina
kaip pakankamą profesinei veiklai vykdyti. Visuomenės sveikatos biurų vadovai visuomenės sveikatos stebėsenos specialistų profesines kompetencijas vertino blogiau nei patys specialistai. Profesinės kompetencijos lygio vertinimas priklausė nuo įgytos specialybės ir darbo stažo einamose pareigose. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistai jaučia poreikį sistemingai tobulinti profesinę kvalifikaciją, tačiau dažniausiai renkasi trumpalaikius renginius. Svarbiausios problemos, susijusios su siekiu tobulinti profesinę kvalifikaciją, yra per maža, poreikių netenkinanti renginių pasiūla bei finansinės išlaidos, susijusios su išvykomis į kvalifikacijos tobulinimo renginius.
Raktažodžiai. Visuomenės sveikatos biuro specialistai, kompetencijos, kvalifikacijos
tobulinimas. .
SUMMARY
Management of Public Health
ASSESSMENT OF ATTITUDES OF SPECIALISTS EMPLOYED AT
MUNICIPALITY PUBLIC HEALTH BUREAUS TOWARDS THEIR
PROFESSIONAL COMPETENCES AND NEEDS FOR PROFESSIONAL
DEVELOPMENT
Vaida Kutkienė
Supervisor: Prof. Habil. Dr. Jadvyga Petrauskienė
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Lithuanian University of Health Sciences. – Kaunas; 2012. 80 p.
Aim of the study. To assess the attitudes of specialists employed at municipality public
health bureaus working in public health monitoring, public health promotion, and child and youth health towards their professional competences as well as the needs and opportunities for professional development.
Methods. The survey of specialists and directors of municipality public health bureaus was
conducted during January–February 2012 in 32 of 33 municipality public health bureaus in Lithuania. In total, 105 questionnaires were sent for specialists and 32 questionnaires for directors of bureaus. The response rate was 91.4% and 84.4%, respectively. Statistical analysis was performed using “SPSS for Windows 12.0” statistical software package.
Results. Eighty-four percent of public health specialists considered their competences as
sufficient to perform their professional activities. According to them, for certain professional duties they have more specific knowledge than practical skills (p<0.05). The specialists with work experience of three years or more in current position and specialists in public health monitoring, public health promotion, and child and youth health indicated to have sufficient professional knowledge and skills more frequently (p<0.05) than other specialists in bureaus. All specialists reported the need for systematic professional development, whereas only 25% had a proffesional development plan for the next 5 years. The main motivating factor for qualification development was the opportunity to perform better at work and it was indicated by 91.7% of the specialists. The most common way to develop qualification is participation in conferences and seminars (58.4%). The choice of events of professional development is determined by their topic (96.9%). The major problems for seeking professional development are limited (43.8%) and unsatisfactory (53.1%) alternatives of events as well as travel expenses.
Conclusions. Public health care specialists consider own professional competences as
sufficient to perform their professional activities. Professional competences of specialists for health monitoring were evaluated lower by directors of public health bureaus than by the specialists themselves. Assessment of professional competence level depends on specialty and work experience in current position. Public health care specialists express the need for systematic professional development, however, they usually prefer short-term activities. The major problems related with professional development are limited and unsatisfactory alternatives of events and financial expenses for travelling to event.
SANTRUMPOS
KU – Klaipėdos universitetas LR – Lietuvos Respublika
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas PSO - Pasaulio sveikatos organizacija
VSB – visuomenės sveikatos biuras VSP - visuomenės sveikatos priežiūra VU – Vilniaus universitetas
TURINYS
1. ĮVADAS... 8
2. LITERATŪROS APŽVALGA... 10
2.1. Kvalifikacijos tobulinimo teoriniai aspektai... 10
2.1.1. Kvalifikacijos ir kompetencijos sampratų santykis... 10
2.1.2. Kvalifikacijos tobulinimo poreikių apžvalga... 12
2.2. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kompetencijos... 17
2.3. Savivaldybės visuomenės sveikatos biurų visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kvalifikacijos tobulinimo realijos... 23
3. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA... 28
4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS... 33
4.1. Visuomenės sveikatos biurų specialistų požiūrio į savo profesines kompetencijas įvertinimas... 33
4.2. Visuomenės sveikatos biurų specialistų požiūrio į savo profesinės kvalifikacijos tobulinimo poreikį įvertinimas... 53
4.3. Visuomenės sveikatos biurų specialistų požiūrio į savo profesinės kvalifikacijos tobulinimo galimybes įvertinimas... 58
IŠVADOS... 62 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 63 LITERATŪROS SĄRAŠAS... 64 PRIEDAI... . 69
1.
Į
VADAS
Šiuolaikinėje visuomenėje žinios tampa vis didesne vertybe ir asmens realizavimosi sąlyga. Spartūs globaliniai, technologiniai ir darbo pobūdžio pasikeitimai kelia natūralų poreikį žmonėms nuolat mokytis (56). Prieš porą dešimtmečių pradėta sovietmečio sanitarinės higieninės inspekcijos veiklos pertvarka, grindžiama moderniosios visuomenės sveikatos priežiūros (VSP) principais, pareikalavo radikalių šios srities įstaigų ir jose dirbančių darbuotojų žinių, supratimo ir įgūdžių pokyčių (29).
Vienas iš pagrindinių visuomenės sveikatos specialistų veiklos uždavinių yra pateikti argumentus apie sveikatai reikšmingą individų ir visuomenės elgesį, planuojamas ar vykdomas veiklas bei galimus žalos mažinimo būdus. Tą įmanoma padaryti tik remiantis patikimais mokslo įrodymais ir nuolat besikeičiančios esamos būklės stebėjimo duomenimis. Žinant, kad VSP - organizacinių, teisinių, ekonominių, techninių, socialinių bei medicinos priemonių, padedančių įgyvendinti ligų ir traumų profilaktiką, išsaugoti visuomenės sveikatą bei ją stiprinti, visuma (40), akivaizdu, kad dirbantys visuomenės sveikatos srityje privalo turėti įvairiapusius gebėjimus. Būtinosios visuomenės sveikatos specialistų kompetencijos yra tiesiogiai susijusios su valstybės ir savivaldybių
įsipareigojimais užtikrinti tam tikros apimties ir kokybės visuomenės sveikatos paslaugas. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijose „Sveikata visiems XXI“ pabrėžiama būtinybė užtikrinti tinkamą sveikatos priežiūros specialistų pasiūlą, rengimą ir sudaryti sąlygas optimaliai bei veiksmingai veiklai vykdyti (44). Tačiau skirtingai nuo asmens sveikatos priežiūros sistemos, kur gydytojų pasirengimas vyksta rezidentūros studijų metu, o kvalifikacija stebima ir užtikrinama remiantis nusistovėjusia specialistų licenzijavimo tvarka, VSP srityje panašios sistemos nėra. Daugelio VSP įstaigų darbuotojų podiplominis profesinis tobulėjimas – tai jų pačių ir darbdavių reikalas. Tokiu būdu susidaro galimybės formuotis nevienodai teikiamų VSP paslaugų kokybei priklausomai nuo individualių norų ir požiūrių (29).
Profesinis tobulinimasis nėra atsitiktinių, nesusietų renginių grupė, neturinti aiškios krypties ar ketinimo. Tikras profesinis tobulinimasis yra tikslingas procesas, kurį valdo aiški turimų tikslų ir suplanuotų uždavinių vizija. Sistemingas požiūris į profesinį tobulinimąsi skatina mus suvokti šį procesą ne tik kaip asmeninį tobulėjimą, bet ir kaip tvirtėjantį organizacijos gebėjimą spręsti problemas ir atsinaujinti (20).
Vienas svarbiausių sėkmingo VSP reformos įgyvendinimo garantų - žmogiškieji ištekliai. Šių išteklių valdymas ir gerinimas yra svarbus visuomenės sveikatos paslaugų kokybei. Nors sistemingo profesinio tobulėjimo svarba visuotinai pripažinta, VSB dirbantiems VSP specialistams nėra sukurtos kvalifikacijos tobulinimo sistemos, mažai moksliniu požiūriu tyrinėtas šių specialistų požiūris į savo profesines kompetencijas, kvalifikacijos tobulinimo galimybes ir problemas.
Šio darbo tikslas - įvertinti savivaldybės visuomenės sveikatos biurų visuomenės sveikatos stebėsenos, visuomenės sveikatos stiprinimo, vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į savo profesines kompetencijas ir kvalifikacijos tobulinimo poreikį bei galimybes.
Uždaviniai :
1. Įvertinti visuomenės sveikatos biurų specialistų požiūrį į savo profesines kompetencijas ir palyginti su visuomenės sveikatos biurų vadovų požiūriu.
2. Įvertinti visuomenės sveikatos biurų specialistų požiūrį į kvalifikacijos tobulinimo poreikį.
3. Nustatyti visuomenės sveikatos biurų specialistų ketinimus ir galimybes kvalifikacijai tobulinti.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. Kvalifikacijos tobulinimo teoriniai aspektai 2.1.1. Kvalifikacijos ir kompetencijos sampratų santykis
Sąvoka profesija reiškia daugiau ar mažiau specializuotą darbą, tam tikrą konkretaus žmogaus ypatybių ir jo veiklos požymių struktūros adekvatumą, tam tikrą fiksuotą priklausomumą nuo konkrečios aplinkos, nuolatinį veikos požymių kitimą ir darbuotojų veiklumą charakterizuojančių asmenybinių parametrų atsinaujinimą. Profesijoje integruojamos žmogaus asmenybinės charakteristikos ir konkrečios darbo sąlygos (35). Tokiu būdu profesija reiškia ne tik tam tikros profesijos atstovo išmoktus dalykus, bet ir tai, kaip jo asmenybinės charakteristikos atitinka veiklos lemiamas ypatybes. Profesinė veikla reikalauja atitinkamos kvalifikacijos, kompetencijos kaip turimo gebėjimo savarankiškai, kokybiškai ir kūrybiškai, t.y. kompetetingai veikti tam tikroje srityje ar profesijoje.
Nors kompetencijos ir kvalifikacijos terminai gana artimi, galima išskirti kai kurių skirtumų:
Kompetencijos sąvoka svarbi, kai kalbama apie žinių visuomenę, šiuolaikines organizacijas. Ji vartojama atsakant į klausimą kodėl žmogus mokosi ir ką tobulėdamas nori pasiekti.
R. Laužackas (2005) teigia, kad kompetencija yra artimesnė veiklos sferai ir pabrėžia žmogaus profesines galias praktinėje veikloje. Kvalifikacijos sąvoka vartojama, kai kalbama apie tai, ką žmogus rengiasi arba įgyja švietimo sistemoje (35). Juralevičienė (2003) teigia, kad kvalifikacija dažniau siejama su ugdymo procesais. Bet kuriam individui ruošiantis profesinei veiklai, daug dėmesio skiriama profesinėms charakteristikoms, o veiklos pasaulyje šiuolaikinių organizacijų žmogui keliami reikalavimai jau nebetelpa į kvalifikacijos sampratą,
apibrėžtą žiniomis, mokėjimais ir įgūdžiais atlikti tam tikras apibrėžtas funkcijas (28). P. Faulstichas (1986) (cit. R. Laužackas,2008) profesinę kvalifikaciją apibrėžia kaip atitikimą
tarp individualaus dirbančiojo pasirengimo profesinei veiklai ir šios veiklos techninių, organizacinių sąlygų ir darbo aplinkos. Darbo vieta ir profesinės veiklos funkcijos iškelia profesinės veiklos kvalifikacinius reikalavimus, o atlikdamas profesinę veiklą ir siekdamas patenkinti šiuos reikalavimus žmogus turi įgyti tam tikrų kvalifikacinių duomenų - žinių, mokėjimų ir įgūdžių (36). Kvalifikaciją žmogus įgyja ugdymo ir ugdymosi procese. Taigi kvalifikacija, pirmiausia yra formalus tam tikro įgyto išsilavinimo ugdymo institucijose
patvirtinimas. Ji susideda iš smulkesnių, į veiklos uždavinius, funkcijas nukreiptų elementų - kompetencijų. Todėl kompetenciją reikėtų traktuoti kaip sudėtinę kvalifikacijos dalį, atsiskleidžiančią profesinėje veikloje.
R. Laužackas (2005) kompetencijas skirsto į monoprofesines, giminingų profesijų ir bendrąsias. Veiklos pokyčiai lemia kompetencijų struktūros persislinkimą į bendrųjų kompetencijų pusę. Tai ilgą laiką naudojamos žinios, gebėjimai, įgūdžiai, požiūriai ir vertybinės orientacijos, lemiančios visapusišką asmenybės ugdymąsi, jos profesinį lankstumą ir mobilumą.
D. Mertens (1974) (cit. R. Laužackas, 2005) išskyrė keturis bendrųjų kompetencijų tipus: 1. Bazinės kompetencijos - aukščiausio lygmens asmeniniai gebėjimai.
2. Horizontaliosios kompetencijos - susijusios su informacijos paieška, jos apdorojimu ir panaudojimu.
3. „Platieji elementai“- specialios profesinės žinios ir gebėjimai. 4. „Judrieji faktoriai“- istorijos raidoje nekintančios žinios (35).
D. Lepaitė (2001) kompetenciją apibūdina kaip edukacinio proceso ir įgimtų bei išugdytų asmeninių savybių sinergijos rezultatą ir pabrėžia, kad „būtent kompetencija, o ne kvalifikacija ar tik gebėjimai įgalina žmogų veikti skirtingomis, nuolat besikeičiančiomis veiklos sąlygomis“ (37).
P. Jucevičienė (2007) kompetenciją sieją su efektyvumu ir gebėjimais atlikti tam tikras užduotis. Kompetencija suprantama kaip žinios, gebėjimai, požiūriai, kitos asmeninės savybės, kurios pasitvirtina sėkmingoje veikloje, o kvalifikacija - tai žinios ir gebėjimai, kurie
yra sėkmingos veiklos potencialas (27) . Kvalifikacija ir kompetencija įgauna matomą, apčiuopiamą pavidalą būtent veiklos
sistemoje. Tam tikriems profesiniams veiksmams atlikti reikalingi konkretūs žmogaus gebėjimai, kurie santykyje su veiklos parametrais tampa būtent kompetencijomis (36).
Kompetencija - hierarchinis struktūrinis darinys, kadangi skirtingo hierarchinio veiklos lygio atlikimui reikalinga ir skirtingo lygio kompetencija. P. Jucevičienė (2007) išskiria keturis kompetencijos lygius veikos lygių kontekste (27):
1. Elgsenos kompetencija. Reikalinga operaciniam darbui (pirmasis veikos lygis) atlikti. Grindžiama meistriškai išmokta elgsena.
2. Pridedamoji kompetencija. Reikalinga darbui tobulinti (antrasis veiklos lygis). Grindžiama ne tik meistriškai išmokta elgsena, bet ir žinojimu.
3. Integruota kompetencija. Reikalinga darbo vidinėms ir išorinėms sąlygoms keisti (trečiasis veiklos lygis). Elgsenos ir žinojimo integracija grindžiama esminę kaitą sąlygojančia veikla.
4. Holistinė kompetencija. Reikalinga darbui kurti ir kvalifikacijai perkelti į naują veiklos situaciją (ketvirtasis veiklos lygis) .
Apžvelgus kvalifikacijos ir profesinės kompetencijos sampratų santykį, galima teigti, kad kompetencijos ir kvalifikacijos terminai gana artimi ir praktikoje šių sąvokų vartojimas atsiskiria tik tuomet, kai suvokiama jas išreiškiančių profesinių žinių ir gebėjimų plotmė. Jei kalbame apie gebėjimų, reikalingų tam tikrai profesijai, visumą, sakome - kvalifikacija. Kalbant apie konkrečią operaciją, veiksmą ar funkciją - kompetencija.
2.1.2. Kvalifikacijos tobulinimo poreikių apžvalga
Šiuolaikinėje visuomenėje žinios turi vis didesnę reikšmę. Informacijos apimtis intensyviai didėja, žmonių poreikis žinioms auga ir tampa nuolatiniu. Sparčiai augant technologinei pažangai iškyla suaugusiųjų nuolatinio mokymosi poreikis, būtinybė įgyti žinių ir mokėjimų naujose srityse, didėja bendrųjų gebėjimų reikšmė. Pusė tos informacijos, kurią žmogus gauna baigęs formalųjį išsilavinimą pasensta po penkerių metų. Todėl kyla nauji reikalavimai suaugusiajam, jo mobilumui, sugebėjimui visą laiką mokytis (32). Jarvis P. (2001) teigia, kad į suaugusiųjų mokymąsi verta atkreipti dėmesį ir tyrinėti šią sritį ne vien dėl to, kad žmonės, suprasdami jį, gali veiksmingiau mokytis, bet ir todėl, kad mokymasis yra žmogaus būties pamatas (22).
Tęstinis profesinis rengimas (profesinės kvalifikacijos tobulinimas) yra suaugusiųjų mokymo ir mokymosi procesas, kuriame įvairiomis mokymo pastangomis yra patobulinama
(išplečiama, pagilinama ar atnaujinama) anksčiau įgyta profesinė kvalifikacija (35). R. Laužackas (2008) kvalifikacijos tobulinimą apibūdina kaip visą gyvenimą trunkantį
procesą, kurio metu siekiama prisitaikyti prie veiklos sistemoje vykstančių techninių, technologinių, socialinių ir kitokių pokyčių bei įgyti juos atitinkančias ir veiklos kokybę lemiančias kompetencijas (36).
M. Teresevičienė ir kt. (2008) pažymi, kad profesinės kvalifikacijos tobulinimo specifiką ir skirtumus nuo pirminio profesinio rengimo lemia ne tik besimokančiųjų tikslai, bet ir jų amžius bei patirtis. Taigi tęstinis profesinis rengimas pirmiausiai siejamas su kvalifikacijos,
D. Beresnevičienės (2005) nuomone, tiek teoriniu, tiek ir praktiniu lygmeniu profesinės kvalifikacijos tobulinimas glaudžiai susijęs su įvairiomis suaugusiųjų žmonių bendrojo
lavinimo formomis (2). Kvalifikacijos tobulinimas ir mokymasis naudingas ir asmeniui, ir organizacijai.
Asmeninė nauda pasireiškia per padidėjusią darbinės veiklos vertę, išaugusį pasitikėjimą savo jėgomis, didesnes karjeros galimybes. Darbuotojų mokymasis ir kvalifikacijos tobulinimas organizacijai naudingas, nes skatina motyvacijos augimą, lankstumą, garantuoja besimokančios organizacijos narių reikiamo kvalifikacijos lygio palaikymą (1).
Kvalifikacijos tobulinimo poreikiai labai įvairūs, juos lemia ne tik veiklos reikalavimai
(atsiradę nauji uždaviniai), organizacijos kultūra, bet ir individualūs poreikiai bei interesai. P. Jucevičienė (1996) poreikį įvardina, kaip individo jaučiamą vidinę įtampą, išreikštą
mintimi „man reikia“. Žmogus jaučia poreikį, kai išgyvena psichologinį ar fiziologinį ko nors trūkumą, patiria emocinę įtampą, jaučia tam tikrą nepatogumą. Skiriami fiziniai poreikiai, vadinami pirminiais poreikiais ir socialiniai bei psichologiniai poreikiai, vadinami antriniais poreikiais. Antriniai poreikiai yra žymiai įvairesni ir sudėtingesni nei pirminiai. Jie ypač sąlygojami patirties, įvairiarūšiai ir nevienodo intensyvumo, kiekvienam individui skirtingi, dažniau veikia keli iš karto nei pavieniui, susidarant sudėtingam poreikių junginiui, neretai sąmoningai nesuvokiami, įtakojantys elgesį (26).
A. Maslow poreikius suklasifikavo į grupes pagal penkis hierarchijos lygius – nuo žemiausių fiziologinių iki aukščiausių saviraiškos. Kol poreikis nepatenkintas, jis yra motyvacijos šaltinis. Patenkinus žemesnio lygmens poreikį motyvacijos šaltiniu tampa aukštesnio lygmens poreikis. Aukštesnio lygio pagarbos ir saviraiškos poreikiai yra vieni reikšmingiausių, kalbant apie mokymosi motyvaciją (43). Poreikio sąlygota emocinė įtampa skatina žmogų veikti ir patenkinti poreikį. Suaktyvintas poreikis tampa motyvu. P. Jucevičienė (1996) motyvus apibrėžia kaip asmens poreikių siekio išraišką, kai žmogus suvokia savo elgesio, savo veiklos prasmę (26). Panašiai motyvą apibūdina ir L. Jovaiša (1993): „motyvas – tai veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys aplinkos arba vidaus veiksniai, materialūs arba idealūs individo veiksniai, veiksmų ir poelgių pasirinkimo priežastis, kurią pats individas suvokia“ (24). Taigi motyvas visada yra konkretus emocinis pergyvenimas, susietas su daiktu, situacija, veiksmu.
Tęstinio profesinės kvalifikacijos tobulinimo motyvai, palyginti su pirminio profesinio rengimo motyvais yra gerokai problemiškesni ir sudėtingesni. Gottwald K. , Brinkmann Ch. (1973) (cit.R. Laužackas (2005, 107 p.)) išskiria 8 motyvų grupes (35):
1. motyvai, susiję su statusu ir prestižu; 2. profesinio augimo motyvai;
3. profesinio saugumo motyvai; 4. finansiniai motyvai;
5. profesijos rinkimosi motyvai; 6. mokymosi motyvai;
7. laisvalaikio motyvai; 8. bendravimo motyvai;
Motyvai įtakoja mokymosi motyvacijos lygį. Jie susiję su poreikiu įgyti naujas žinias,
įgūdžius ir gebėjimu tuo disponuoti.
M. Teresevičienė ir kt. (2006) išskyrė tris pagrindinius suaugusiųjų mokymosi motyvus: socialinius, profesinius, individualius. C.O. Houle (1961) pastebėjo (cit. Teresevičienė ir kt. 2006), kad visus besimokančius suaugusiuosius galima suskirstyti į tris dideles grupes: 1) kuriuos imponuoja pats mokymosi procesas, įdomu dalyvauti; 2) kuriems svarbiausia naujos žinios; 3) kuriems aktualu pasiekti užsibrėžtą konkretų tikslą (54).
J. Laurinavičiūtė (2001) išskiria tris suaugusiųjų mokymosi ypatumus (31) :
1. Suaugusiųjų mokymasis orientuotas į jų poreikius, turimą patirtį ir individualų mokymąsi.
2. Suaugusiųjų mokymas(is) yra savarankiškas, autonomiškas procesas, padedantis save ugdyti.
3. Socialiniu požiūriu suaugusiųjų mokymas(is) yra naujų perspektyvų transformacija. Motyvuotos asmenybės ir aktualios situacijos sąveiką, reguliuojančią elgsenos kryptį, intensyvumą ir trukmę vadiname motyvacija (25). V. Gražulis (2005) teigia, kad motyvacijos sąvoka bendrąja prasme reiškia asmens psichologinę būseną (vidinę paskatą), kuri lemia jo „įsipareigojimo laipsnį“ veikti kažko siekiant. Vadybos teorijoje ir praktikoje motyvacijos sąvoka apibūdinama kaip asmens priežastinis noras (poreikis) siekti asmeninių arba organizacijos tikslų (19).
D. Šavareikienė (2008) motyvacijos procesą skaido į šešias stadijas (51): 1. Poreikių atsiradimas.
2. Poreikių patenkinimo būdų paieška. 3. Veiksmų krypties nustatymas. 4. Veiksmų įgyvendinimas.
5. Atlygio gavimas. 6. Poreikio patenkinimas.
Motyvacija yra visada susijusi su kiekvieno individo troškimais, baimėmis, tikėjimu, viltimis. Ji gali augti darbo vietoje. Motyvacija yra kompleksinis reiškinys: gali būti susijusi su siekiu būti pripažintam, su siekiu gauti didesnį atlyginimą, taip pat su siekiu įgyvendinti tai, kuo tikrai tikima ir dar daugeliu kitų dalykų (56). Suaugusiųjų motyvacija yra tiesiogiai
susijusi su tikslingumu – jeigu žmogus turi tikslą, tuomet jis turi aiškų motyvą veikti (50). D. Beresnevičienė (1995) teigia, kad suaugusieji yra pasirengę mokytis tik tada, kai jaučia
poreikį spręsti su gyvenimu susijusias užduotis“ (2). G. M. Linkaitytė, D. Lukšytė (2003) pabrėžia, kad nors suaugusiesiems būdingi ir išoriniai motyvai (gauti geresnį darbą, atlyginimą), tačiau pirmauja vidinė motyvacija (troškimai jausti pasitenkinimą darbu, savigarba, gyvenimo kokybė (42). D. Šavareikienė (2008) vidinę motyvaciją apibūdina, kaip paveldimą poreikį ieškoti naujovių ir iššūkių, plėtoti bei naudoti savo galias, atradinėti, bei mokytis. Įgimta vidinė motyvacija sustiprėja, kai žmogus patenka į tokias sąlygas, kurios skatina jos pasireiškimą (51).
R. Laužackas (2008) pabrėžia, kad profesinės kvalifikacijos tobulinimas grindžiamas vienu iš vidinių prieštaravimų, kuriuos darbuotojas patiria sąveikaudamas su tam tikrais esamais ar norimais pokyčiais. Šias priežastis galima suskirstyti į tris grupes: individualiąsias ir visuomenines, atsitiktinio pobūdžio ir susijusias su ekonomikos struktūriniais pokyčiais.
1 lentelė. Profesinio tobulinimo priežastys (Laužackas, 2005; pagal Schmiel, Sommer, 1992) Profesinio tobulinimo priežastys
Individualios ir visuomeninės Nulemtos atsitiktinio pobūdžio motyvų
Ekonominės 1. Savarankiškam profesiniam
gyvenimui būdingas nuolatinis prieštaravimas tarp žmogaus turimų žinių ir gebėjimų bei nuolat
iškylančių profesinių reikalavimų. 2. Kai žmogus pajunta profesinio pasirengimo trūkumą, profesinis tobulėjimas tampa jo mokymąsi skatinančia priežastimi.
1. Ilgalaikės pertraukos dėl ligos ar išvykimo. 2. Fiziniai ar protiniai negalavimai
1. Darbdaviai ir valstybė suinteresuoti ne tik pasiekti aukščiausią darbo našumą, bet ir užtikrinti kokybinį veiklos atsinaujinimą, kad būtų palaikomas nuolatinis ekonominis konkurencingumas.
2. Dėl šios priežasties skatinamos profesinio tobulinimo priemonės, atitinkančios
Apibendrinant lentelėje pateiktas priežastis, galima teigti, kad tęstinis profesinis tobulinimasis priklauso, tiek nuo individualių ir visuomeninių priežasčių, tiek nuo atsitiktinių motyvų, tiek nuo ekonominės situacijos. Kvalifikacijos tobulinimo sistemoje asmens poreikiai ir interesai turi pirmumą prieš kitus veiksnius. Todėl profesinio tobulinimo tikslai pirmiausiai turi būti orientuoti į asmenybės tobulėjimą ir pasitenkinimą asmeninėje ir profesinėje srityse.
Kvalifikacijos tobulinimas neatsiejamas nuo kvalifikacijos, kompetencijos ir kompetentingumo, kaip pagrindinių darbo įvertinimo indikatorių. R. Laužackas ir kt. (2004)
įvardina du profesinės kvalifikacijos tobulinimo tikslus: profesinį prisitaikymą ir profesinį augimą. Profesinio prisitaikymo bruožas - reaguoti į pasikeitusius kvalifikacinius reikalavimus, kai sprendžiamas prieštaravimas tarp darbuotojui išaugusių reikalavimų ir darbuotojo pasirengimo. Kvalifikacijos tobulinimo tikslas - atitikti augančius reikalavimus. Profesinio augimo kvalifikacijos tobulinimas įgalina judėti „horizontaliai“( veikla susijusi su profesiniu specializavimusi) arba „vertikaliai“(su pareigų, reikalaujančių naujų mokėjimų, užėmimu) (33). Taigi, galima teigti, kvalifikacijos tobulinimas nulemtas dviejų pagrindinių veiksnių: išorinės būtinybės, t.y. aplinkos keliamų reikalavimų, ir paties asmens vidinės motyvacijos, apsisprendimo, sąmoningo suvokimo kryptingai siekti karjeros ir ją planuoti.
Aplinkos ir asmeniniai veiksniai, jų kaita reikalauja iš asmens ir prisitaikyti prie kintančių sąlygų, ir įvertinti save iš naujo. Kvalifikacijos atitikimo nuolat kintantiems profesiniams reikalavimams siekis iškelia mokymosi motyvacijos svarbą, nes naujovės savaime neskatina nei kvalifikacijos tobulinimo, nei karjeros plėtotės. T.y. kvalifikacijos problema egzistuoja tol, kol nuolatinis mokymasis netampa sudėtine asmens įsitikinimų dalimi (34).
Apibendrinant kvalifikacijos tobulinimo poreikių apžvalgą, galima teigti, kad savarankiškam profesiniam gyvenimui yra būdingas nuolatinis prieštaravimas tarp žmogaus turimų žinių, gebėjimų ir nuolat atsirandančių profesinių reikalavimų jo pasirengimui. Profesinės kvalifikacijos tobulinimui būdinga tai, kad jis paremtas individualia, motyvuota žmogaus iniciatyva, jo aktyvia pozicija ir atsakomybe. Asmens poreikiai ir interesai kvalifikacijos tobulinimo sistemoje turi prioritetą prieš kitus veiksnius, apsprendžiančius mokymosi tikslus ir turinį. Todėl profesinio tobulinimo tikslai visuomet išplaukia iš sąlygų, nulemiančių asmenybės plėtrą ir pasitenkinimą asmeninėje ir profesinėje srityse.
2.2. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kompetencijos
Formuojant visuomenės sveikatos politiką Lietuvoje nueitas ilgas kelias. Pradžioje aktualiausioms šios srities problemoms spręsti užteko klasikinių epidemiologinių ir higieninių tyrinėjimų. Tačiau per daugelį metų visuomenės sveikatos samprata tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje labai pasikeitė. Moderniosios visuomenės sveikatos priežiūros veikla orientuota į sveikatos išsaugojimą ir jos stiprinimą, ligų rizikos veiksnių prevenciją, visuomenės dalyvavimo sveikatinimo veikloje skatinimą, socialinių partnerių bendradarbiavimą ir sveikatos klausimų integravimą į kitų sektorių politiką (23).
VSP specialistų pagrindiniai profesinės veiklos uždaviniai, išdėstyti Lietuvos nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros 2006–2013 metų strategijoje, apima visuomenės sveikatos svarbos įtvirtinimą valstybės ir savivaldybių politikoje, sergamumo užkrečiamomis ir neinfekcinėmis ligomis mažinimą šalinant jų priežastis, visuomenės sveikatos stebėsenos gerinimą ir gyventojų informavimą visuomenės sveikatos klausimais, pasirengimo greitai reaguoti į sveikatai kylančias grėsmes užtikrinimą, vaikų ir jaunimo sveikatos išsaugojimą ir gerinimą, visuomenės sveikatos priežiūros vadybos tobulinimą (38).
Taigi VSP specialisto profesinė veikla daugiafunkcinė, atsiskleidžianti per pagrindines visuomenės sveikatos paslaugas, kurias galima suskirstyti į (18):
1. bendruomenės sveikatos vertinimą, ligų ir traumų epidemiologinę priežiūrą, stebėseną;
2. bendruomenės sveikatos problemų ir pavojų sveikatai nustatymą, jų galimų priežasčių tyrimą (ligų protrūkių tyrimas, epidemiologiniai infekcinių ir neinfekcinių ligų, traumatizmo, aplinkos pavojų ir kitų grėsmių sveikatai tyrimai); 3. informavimą, švietimą ir skatinimą imtis profilaktikos priemonių;
4. bendruomenės partnerystės mobilizavimą sveikatos problemoms nustatyti ir spręsti; 5. politikos plėtrą siekiant palaikyti individų ir bendruomenės pastangas prisidėti prie sveikatos apsaugos planavimo;
6. sveikos aplinkos užtikrinimą kuriant ir įgyvendinant teisės aktų nuostatas;
7. asmens sveikatos priežiūros paslaugų poreikių nustatymą siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą;
8. asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros žmogiškųjų išteklių planavimą ir profesinio tobulėjimo užtikrinimą;
9. asmens sveikatos ir visuomenės sveikatos paslaugų teikimo efektyvumo, prieinamumo ir kokybės įvertinimą, atliekant nuolatinę visuomenės sveikatos programų stebėseną;
10.naujų moksliškai pagrįstų sveikatos problemų sprendimo būdų paiešką.
Vienas iš pagrindinių visuomenės sveikatos specialistų veiklos uždavinių pateikti argumentus apie sveikatai reikšmingą individų ir visuomenės elgesį, planuojamas ar vykdomas veiklas bei galimus žalos mažinimo būdus (52). Visuomenės sveikatos priežiūros
įstatyme VSP apibrėžiama kaip organizacinių, teisinių, ekonominių, techninių, socialinių bei medicininių priemonių, padedančių įgyvendinti ligų bei traumų profilaktiką, išsaugoti visuomenės sveikatą bei ją stiprinti, visuma (40). Tokia traktuotė nurodo, kad praktinė VSP sritis yra daugiasektorinė, todėl dirbantys šioje srityje privalo pasižymėti įvairiapusiais gebėjimais. Ryškėjantys sveikatos ir gyvenimo kokybės netolygumai, gausėjantys aplinkos rizikos veiksniai, plintančios lėtinės neinfekcinės ligos ir spartėjantys globalizacijos procesai nuolat koreguoja visuomenės sveikatos specialisto profesinės veiklos sritis, kuriose sėkmingai veikti būtinos dalykinės ir bendrosios kompetencijos (žinios, gebėjimai ir nuostatos), reikalingos visuomenės sveikatos problemoms nustatyti, populiacijos sveikatai vertinti ir valdymo būdams numatyti, visuomenės sveikatos priežiūrai vykdyti, sveikatos politikai formuoti, įgyvendinti ir vertinti, sveikatos mokymui organizuoti ir įgyvendinti (21).
Visuomenės sveikatos specialisto kompetencija apibrėžiama kaip žinių, įgūdžių ir nuostatų, būtinų praktinėje visuomenės sveikatos priežiūros veikloje, visuma ir yra tiesiogiai susijusi su valstybės ar savivaldybių įsipareigojimais užtikrinti tam tikros apimties ir kokybės visuomenės sveikatos paslaugą (30).
Kanados visuomenės sveikatos agentūra nurodo, kad visuomenės sveikatos specialistas privalo būti įgijęs vertinimo ir analizės, programų planavimo, įgyvendinimo ir vertinimo, partnerystės, bendradarbiavimo ir atstovavimo, bendravimo ir vadovavimo kompetencijas bei turėti pagrindinių visuomenės sveikatos mokslo žinių (48). Panašias kompetencijas išskiria ir Amerikos ryšių tarp akademijos ir visuomenės sveikatos praktikos taryba (Council on Linkages Between Academia and Public Health Practice) (6). Įvardintos aštuonios pagrindinės kompetencijos, būtinos visuomenės sveikatos specialistams:
1. Analizės ir vertinimo kompetencija.
2. Politikos vystymo ir programų planavimo kompetencija. 3. Bendravimo kompetencija.
4. Kultūrinė kompetencija.
6. Finansų planavimo ir vadybos kompetencija. 7. Vadovavimo ir sisteminio mąstymo kompetencija.
8. Pagrindinių visuomenės sveikatos mokslų žinios ir įgūdžiai.
Europos regiono visuomenės sveikatos mokyklų asociacija (ASPHER), bendradarbiaudama su visuomenės sveikatos mokyklų atstovais, politikais, darbdaviais, sudarė laikinąjį kompetencijų sąrašą. Jame išskiriamos šešios pagrindinės sritys, kuriose visuomenė sveikatos specialistas privalo būti įgijęs tam tikras kompetencijas:
1. Epidemiologija- apima tyrimų metodus, duomenų rinkimą, analizę, įvertinimą, biostatistiką, epidemiologinę priežiūrą.
2. Socialinė aplinka ir sveikata - apima epidemiologinių duomenų vertinimą ir sveikatos problemų nustatymą, duomenų palyginimą tarptautiniu mastu.
3. Fizikinė, cheminė, biologinė aplinka ir sveikata - apima rizikos veiksnių vertinimą, valdymą.
4. Sveikatos politika, organizavimas, vadovavimas ir ekonomika - apima teorijų ir modelių žinojimą, taikymą, bendravimą ir bendradarbiavimą.
5. Sveikatos stiprinimas ir ligų profilaktika - apima sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos teorijas ir principus, strategijos suformulavimą, sveikatos programų sukūrimą, įgyvendinimą, vertinimą, komunikaciją.
6. Tarp dalykinės temos - apima strategijos suformulavimą, komunikaciją, filosofiją, etiką, literatūros paiešką, informacinių technologijų naudojimą, bendrą supratimą apie žmogaus sveikatą.
Kiekvienoje srityje išskiriama praktinė ir intelektualinė kompetencija. Kompetencijų šešiose veiklos srityse sąrašas sudarytas taikant „visuomenės sveikatos ciklo“ modelį, susidedantį iš penkių etapų: situacijos analizės ir problemos nustatymo, tikslo suformulavimo, poveikio priemonių parinkimo, poveikio priemonių įgyvendinimo, poveikio priemonių efektyvumo įvertinimo. Kiekvienas etapas reikalauja skirtingų žinių ir gebėjimų (47).
Amerikos visuomenės sveikatos mokyklų asociacija (ASPH) įvardino dvyliką sričių, kuriose asmuo, baigęs magistrantūros studijų programą, privalo būti kompetetingas (5):
1. Biostatistika. Apima pagrindinių metodikų sukūrimą, taikymą analizuojant ir sprendžiant VSP, biomedicinines, klinikines problemas.
2. Aplinkos sveikatos mokslai. Aplinkos veiksnių, įtakojančių visuomenės sveikatą studijavimas.
4. Sveikatos politika ir valdymas. Plataus spektro tyrinėjimai, susiję su sveikatos priežiūros teikimu, kokybe, kaina individui ir populiacijai.
5. Socialiniai ir elgsenos mokslai. Elgsenos, socialinių, kultūrinių veiksnių, sveikatos skirtumų studijavimas, siekiant skatinti ir išsaugoti sveiką aplinką ir gyvenseną.
6. Komunikacija ir informatika. Gebėjimas rinkti, sisteminti, valdyti, duomenis bei naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis vykdyti jų sklaidą.
7. Įvairovė ir kultūra. Gebėjimas bendrauti su skirtingais žmonėmis ir bendruomenėmis, siekiant įgyvendinti numatytus visuomenės sveikatos tikslus.
8. Lyderystė. Gebėjimas kurti ir pateikti ateities viziją, priimti tinkamus organizacinius sprendimus, sutelkti komandą tikslo siekimui.
9. Visuomenės sveikatos biologija. Gebėjimas panaudoti visuomenės sveikatos biologiją (biologinį ir molekulinį kontekstą visuomenės sveikatoje).
10. Profesionalizmas. Gebėjimas vykdyti profesinę veiklą, remiantis etikos normomis, pagrindinėmis vertybėmis, laikytis nešališkumo principo.
11.Programų planavimas. Gebėjimas suformuoti strategiją, nukreiptą į individo ir visuomenės sveikatos gerinimą, ją įgyvendinti ir vertinti.
12. Sisteminis mąstymas. Gebėjimas suvokti sistemos ypatybes, atsirandančias žmogaus ir socialinės sistemos sąveikos pasekoje.
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro 2007 m. vasario 27 d. patvirtintame
įsakyme Nr. 276 „Dėl studijų krypčių reglamento patvirtinimo“ reglamentuota, kad visuomenės sveikatos studijų programa turi suteikti pagrindinių sričių žinių, pažintinių, praktinių bei perkeliamųjų gebėjimų. Išskiriamos dvidešimt dvi pagrindinės žinių sritys, aštuoni pažintiniai gebėjimai, trylika praktinių gebėjimų ir aštuoni perkeliamieji gebėjimai(9). Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro 2010 m. birželio 3 d. patvirtintame
įsakyme Nr. V - 826 „Dėl magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašo patvirtinimo“ išdėstoma nuostata, kad studijų programą baigęs asmuo bus (15):
1. įgijęs savitam ir savarankiškam mokslinių idėjų plėtojimui ir taikymui pakankamų studijuotos mokslo šakos žinių, susipažinęs su naujausiomis tos šakos mokslo teorijomis, metodais ir technologijomis;
2. įgudęs įgytą žinojimą ir supratimą, šiuolaikinius metodus taikyti analitinių gebėjimų, inovatyvumo ir žinių integracijos reikalaujančioje praktinėje veikloje, įskaitant mokslinius tyrimus, išmanys analizės metodų taikymo ribas, mokės įvertinti tyrimų rezultatus ir nustatyti jų patikimumą;
3. galės įgytą žinojimą, supratimą ir gebėjimą spręsti problemas taikyti naujoje, nežinomoje ar nuolat kintančioje aplinkoje bei plačiuose (tarpkryptiniuose, tarpsritiniuose) kontekstuose, susijusiuose su savo studijų sritimi;
4. gebės nuolat savarankiškai mokytis, pažinti ir kritiškai vertinti studijuoto pažinimo ar kūrimo lauko teorines bei praktines naujoves, efektyviai veikti aplinkybėmis, kai stokojama išsamios informacijos bei instrukcijų, pagrįsti daromas išvadas ir jas deramai pateikti įvairaus išsilavinimo suinteresuotiems asmenims, suvokti etinius ir socialinius savo žinojimo ir jo pagrindu priimamų sprendimų padarinius ir atsakomybę už juos. PSO dokumente „Sveikata 21“ teigiama, kad visuomenės sveikatos specialistas privalo būti įgijęs kompetencijas sveikatos mokslo, vertinimo ir analizės, politikos ir programų planavimo, įgyvendinimo ir įvertinimo, partnerystės, bendradarbiavimo, lyderystės srityse.. Taip pat privalu turėti tam tikrą požiūrių ir vertybių sistemą, suderintą su bendra visuomenės požiūrių ir vertybių sistema (44).
Šiuo metu Lietuvoje biomedicinos mokslų srityje visuomenės sveikatos krypties specialistus rengia keturios aukštosios mokyklos, kai suteikiamas visuomenės sveikatos bakalauro kvalifikacinis laipsnis, o visuomenės sveikatos magistro laipsnį galima įgyti trijose aukštosiose mokyklose. Atlikto tyrimo, kuriuo buvo siekiama atlikti visuomenės sveikatos specialistų rengimo Lietuvoje ir Europoje vertinimą, rezultatai parodė, kad Lietuvos universitetuose visuomenės sveikatos specialistų rengimo programos (bakalauro ir magistro) savo apimtimi yra vienodos, tačiau dėstomi dalykai ir jų apimtis labai skiriasi, nors suteikiamas vienodas kvalifikacinis laipsnis (57).
Kompetencijų įvardinimas, įtvirtinimas teisiniuose dokumentuose turi neabejotiną naudą tiek atskiriems individams, dirbantiems visuomenės sveikatos srityje, tiek organizacijoms ar įstaigoms, teikiančioms visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas, tiek mokymo institucijoms, ruošiančioms visuomenės sveikatos specialistus.
Lietuvoje atlikto profesinės veiklos tyrimo, kurio tikslas - aukštųjų mokyklų studijų programų atnaujinimui sudaryti 8 - ių studijų, tarp jų ir visuomenės sveikatos, absolventų profesinėje veikloje reikalingų dalykinių ir bendrųjų kompetencijų sąrašą, buvo išskirta dešimt dalykinių kompetencijų ir trisdešimt viena bendroji kompetencija (3).
2 lentelė. Visuomenės sveikatos studijų krypties kompetencijų sąrašas (3).
Bendrosios kompetencijos Dalykinės kompetencijos
Gebėjimas abstrakčiai mąstyti, analizuoti ir sisteminti informaciją
Nustatyti visuomenės sveikatos problemas Gebėjimas žinias pritaikyti praktikoje Vertinti populiacijos sveikatą
Gebėjimas organizuoti ir planuoti Vertinti aplinkos poveikį visuomenės ir atskirų jos grupių sveikatai bei rekomenduoti jo valdymo būdus
Dalykinės srities žinios ir savo profesijos supratimas
Organizuoti visuomenės sveikatos priežiūrą Gebėjimas bendrauti žodžiu ir raštu gimtąja kalba Vykdyti visuomenės sveikatos saugą
Gebėjimas bendrauti užsienio kalba Formuoti, įgyvendinti ir vertinti sveikatos politiką
Informacinių ir komunikacijos technologijų naudojimo įgūdžiai
Rengti, įgyvendinti ir vertinti prevencines programas
Gebėjimas atlikti mokslinius tyrimus Bendradarbiauti su sveikatos priežiūros ir kitų sričių specialistais
Gebėjimas mokytis Organizuoti ir įgyvendinti sveikatos mokymą
Gebėjimas ieškoti informacijos iš įvairių šaltinių, ją apdoroti ir analizuoti
Taikyti įrodymais grįstą praktiką, ieškant naujų visuomenės sveikatos problemų sprendimo būdų Kritinio ir savikritinio mąstymo gebėjimas
Gebėjimas prisitaikyti prie naujų situacijų Gebėjimas kurti naujas idėjas
Gebėjimas spręsti problemas Gebėjimas priimti sprendimus Gebėjimas dirbti grupėje
Tarpasmeniniai ir bendravimo įgūdžiai
Gebėjimas motyvuoti žmonės siekti bendrų tikslų Gebėjimas bendrauti su žmonėmis, kurie nėra darbuotojo profesinės srities ekspertai
Gebėjimas atsižvelgti į įvairovę ir daugiakultūriškumą
Gebėjimas dirbti tarptautinėje aplinkoje Gebėjimas dirbti savarankiškai
Gebėjimas rengti ir valdyti projektus Dėmesys saugumui
Iniciatyvumas ir verslumas
Gebėjimas veikti etiškai (etiniai įsipareigojimai) Gebėjimas įvertinti ir palaikyti darbo kokybę (dėmesys kokybei)
Įsipareigojimas saugoti aplinką
Atkaklumas ir ryžtingumas vykdant pavestas užduotis ir prisiimtus įsipareigojimus.
Socialinis atsakingumas ir pilietiškumas
Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2007 metų lapkričio 15 d. priimtame įsakyme Nr. V- 918 „Dėl savivaldybės visuomenės sveikatos biure privalomų pareigybių sąrašo ir joms keliamų kvalifikacinių reikalavimų patvirtinimo“ sakoma, kad savivaldybės VSB visuomenės sveikatos specialisto profesinę kompetenciją, kurią jis įgyja baigęs visuomenės sveikatos bakalauro ar magistro kvalifikacinį laipsnį suteikiančią visuomenės sveikatos studijų programą ir nuolat tobulindamas profesinę kvalifikaciją, atsižvelgiant į nuolatinę mokslo ir praktikos pažangą, sudaro mokėjimas atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų žinių, įgūdžių, gebėjimų, vertybinių nuostatų nuostatų visuma (11). Profesinės kompetencijos dedamosios dalys yra žinios ir supratimas, mokėjimas ir gebėjimas bei vertybinės nuostatos.
Nors visuomenės sveikatos kompetencijų samprata yra nuolatiniame formavimosi procese, jų įvardinimas ir siekimas teikia neabejotinus pliusus. Tampa aišku kokios turi būti visuomenės sveikatos specialisto žinios, įgūdžiai ir požiūriai. Jomis remiamasi sudarant visuomenės sveikatos specialistų rengimo programas bei rengiant profesinio tobulėjimo planus, nustatant reikalavimus tam tikroms pareigybėms. Bendrųjų kompetencijų įvardinimas gali padėti visuomenės sveikatos įstaigoms, nustatant žinias, įgūdžius ir požiūrius, kuriuos ji turi turėti, kad sėkmingai vykdytų jai pavestas funkcijas.
2.3. Savivaldybės visuomenės sveikatos biurų visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kvalifikacijos tobulinimo realijos
Vienas svarbiausių sėkmingo VSP reformos įgyvendinimo garantų - žmogiškieji ištekliai. Dokumente „Sveikata visiems XXI“ akcentuojamas būtinumas užtikrinti tinkamą sveikatos priežiūros specialistų, pasiūlą, rengimą, ir sudaryti sąlygas optimaliai bei veiksmingai veiklai vykdyti (44).
Nacionalinės sveikatos tarybos 2011 metų vasario 23 d. nutarime „Dėl visuomenės sveikatos priežiūros institucijų pasirengimo naujiems iššūkiams įgyvendinant Lietuvos sveikatos programos siekius“ Sveikatos apsaugos ministerijai siūloma patvirtinti aukštus kokybės kriterijus atitinkančią VSP specialistų kvalifikacijos kėlimo tvarką, o VSB sudaryti realius specialistų kvalifikacijos tobulinimosi planus bei galimybes tobulintis (17).
Socialiniai, ekonominiai, demografiniai pokyčiai, globalizacija, integracija, nacionaliniai ir tarptautiniai politiniai dokumentai, reglamentuojantys prioritetines visuomenės sveikatos specialistų veiklos kryptis formuoja reikalavimus VSP specialistų kompetencijai.
Lietuvoje nėra bendro visuotinai priimto VSP specialisto apibrėžimo. Teisės aktuose VSP specialistai apibrėžiami skirtingai, atsižvelgiant į dokumento taikymo sritį ir kontekstą (58). Lietuvos profesijų klasifikatoriuje VSP specialistas apibūdinamas kaip darbuotojas, pagal atliekamas funkcijas įgyvendinantis susirgimų profilaktikos priemones, vykdantis visuomenės sveikatos kontrolę, visuomenės sveikatos saugos ekspertizę, dalyvaujantis kuriant ir
įgyvendinant visuomenės sveikatos teisės aktus, visuomenės sveikatos programas, atliekantis visuomenės sveikatos mokymą, rengiantis mokslinius straipsnius ir ataskaitas, atliekantis kitas panašias užduotis bei vadovaujantis kitiems darbuotojams (39).
Lietuvoje nėra VSP specialistų poreikio skaičiavimo mechanizmo bei podiplominio mokymo sistemos (23), o profesinis mokymas privalomas tik VSP specialistams vykdantiems licencijuojamas visuomenės sveikatos priežiūros veiklas (29). Siekiant užpildyti egzistuojančią spragą 2009 metais pradėtas įgyvendinti projektas „Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų rengimo, kvalifikacijos kėlimo ir tobulinimo, poreikio planavimo sistemos sukūrimas.“ Tikimasi, kad šis projektas padės specialistams pasirengti geriau teikti kvalifikuotas visuomenės ir valstybės poreikius atitinkančias paslaugas (46).
Savivaldybės VSB dirbančių VSP specialistų kvalifikacijos tobulinimą reglamentuoja keletas teisinių dokumentų:
1. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 18 d. įsakymas Nr. 132 „Dėl sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos“ (8).
2. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 16 d. „Lietuvos Respublikos Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas“. 2002 m. gegužės 16 d. Nr.IX-886 (40).
3. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2008 metų kovo 15 d. įsakymas Nr.V-196 „Dėl Savivaldybės visuomenės sveikatos biuro pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (12).
4. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2007 metų lapkričio 15 d.
įsakymas Nr. V- 918 „Dėl savivaldybės visuomenės sveikatos biure privalomų pareigybių sąrašo ir joms keliamų kvalifikacinių reikalavimų patvirtinimo” (11). 5. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2007 metų rugpjūčio 01 d.
įsakymas Nr. V - 630 “Dėl visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio sveikatos priežiūrą mokykloje, kvalifikacinių reikalavimų aprašo patvirtinimo“ (10).
6. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2009 metų gruodžio 14 d.
įsakymas Nr. V - 1023 „Dėl visuomenės sveikatos priežiūros specialistų profesinio tobulinimo kursų programų turinio reikalavimų aprašų ir profesinio tobulinimo kursų organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (14).
7. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2011 metų birželio 28 d. įsakymas Nr. V - 645 “Dėl sveikatos specialistų tobulinimo programų derinimo taisyklių ir tobulinimo programų vertinimo komisijos nuostatų patvirtinimo“ (16).
Lietuvos Respublikos (LR) visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 45 straipsnis VSP specialistų profesinį tobulinimą apibrėžia kaip teorinių ir praktinių žinių tobulinimą. Įstatyme
įvardinamos šios VSP specialistų teorinio ir praktinio profesinio tobulinimosi formos (40): 1. Mokslinių tyrimų institutų, įregistruotų teisės aktų nustatyta tvarka ir turinčių
leidimus šiam darbui, organizuoti kursai ir seminarai.
2. Įstaigų ir įmonių pagal sutartis su Lietuvos ir užsienio mokslo ir studijų institucijomis organizuoti teorinio ir praktinio tobulinimosi kursai ir seminarai.
3. Visuomenės sveikatos priežiūros biudžetinių įstaigų profesinio tobulinimo, specializuotų visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų ir įmonių, turinčių licenziją verstis visuomenės sveikatos priežiūra, organizuoti ir vykdyti praktinio tobulinimosi kursai ir seminarai (41).
4. Aukštųjų mokyklų ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų mokslo draugijų organizuojamos mokslinės ir mokslinės praktinės konferencijos;
Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos įstatyme sakoma, kad sveikatos priežiūros specialistų tobulinimas – sudėtinė sveikatos priežiūros personalo valdymo dalis - planuojamas, organizuojamas ir vykdomas pagal kompetenciją atitinkamu lygiu: sveikatos apsaugos ministerija ir formaliojo švietimo institucijos šią veiklą planuoja ir koordinuoja valstybės lygiu, apskritys ir savivaldybės – teritorijose, sveikatos priežiūros ar farmacijos įstaigos – įstaigose, patys specialistai- asmenine iniciatyva (8). Šiame įstatyme profesinės kvalifikacijos tobulinimas apibrėžiamas kaip neformalus švietimas, kuriuo siekiama pagilinti ar atnaujinti profesinei veiklai reikalingas žinias, gebėjimus ir praktinius įgūdžius. Įstatymas nurodo, kad įstaigos administracija privalo planuoti įstaigoje dirbančio personalo tobulinimą, numatyti šiam tikslui reikalingas lėšas bei sudaryti sąlygas privalomam specialisto profesinės kvalifikacijos tobulinimuisi.
Viena iš pagrindinių savivaldybių visuomenės sveikatos priežiūros funkcijų - visuomenės sveikatos stebėsena, siekiant gauti išsamią informaciją apie gyventojų sveikatos būklę ir ją
lemiančius rizikos veiksnius, nustatyti visuomenės sveikatos problemas ir visuomenės sveikatos stiprinimo prioritetus.
2007 metais priimti Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimai, kurias nustatyta, kad nuo 2008 metų savivaldybės VSP funkcijoms atlikti steigia visuomenės sveikatos priežiūros biudžetines įstaigas - savivaldybių VSB (52). Savivaldybės VSB veiklą, teises ir pareigas apibrėžia 2008 metais LR sveikatos apsaugos ministro patvirtinti Savivaldybės VSB pavyzdiniai nuostatai, kuriuose suformuluotas VSB veiklos tikslas - rūpintis savivaldybės gyventojų sveikata, vykdyti savivaldybių visuomenės sveikatos priežiūrą, siekiant mažinti gyventojų sergamumą ir mirtingumą, gerinti gyvenimo kokybę, teikiant kokybiškas VSP paslaugas (12). Nuostatuose išskirtos devynios VSB veiklos sritys netiesiogiai apibrėžia VSB kompetencijas būtinas kokybiškam veiklos vykdymui.
LR Sveikatos apsaugos ministro 2007 metų lapkričio 15 d. įsakyme Nr. V - 918 „Dėl savivaldybės visuomenės sveikatos biure privalomų pareigybių sąrašo ir joms keliamų kvalifikacinių reikalavimų patvirtinimo” yra pateikiamas Savivaldybės VSB visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio visuomenės sveikatos stebėseną bei Savivaldybės VSB visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio visuomenės sveikatos stiprinimą kvalifikacinių reikalavimų aprašas (specialisto profesinė kvalifikacija (įskaitant įgytąsias teises) ir profesinė kompetencija, būtinos žinios ir gebėjimai funkcijoms atlikti). Remiantis šiuo įsakymu parengti ir patvirtinti Savivaldybės VSB visuomenės sveikatos stebėsenos specialistų, visuomenės sveikatos stiprinimo specialistų bei vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros specialistų profesinio tobulinimo kursų programos turinio reikalavimų aprašai. Programos turinio reikalavimai numato, kad Savivaldybės VSB, visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio visuomenės sveikatos stebėseną ir visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio visuomenės sveikatos stiprinimą, visuomenės sveikatos srities profesinio tobulinimo kursų programa turi būti ne trumpesnė kaip 120 val. (teorija 45 proc., praktika 55 proc.), iš jų 40 valandų trukmės visuomenės sveikatos stebėsenos/visuomenės sveikatos stiprinimo profesinio tobulinimo kursas. Kiekvieną programą sudaro devyni atskiri moduliai (14). Savivaldybės VSB vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros specialistų Visuomenės sveikatos priežiūros tobulinimo kursų programa turi būti ne trumpesnė kaip 160 val. (teorija 45 proc., praktika 55 proc.). Programą sudaro vienuolika atskirų modulių (10).
LR Sveikatos apsaugos ministro 2011 metų birželio 28 d. įsakymas Nr. V-645 “Dėl sveikatos specialistų tobulinimo programų derinimo taisyklių ir tobulinimo programų vertinimo komisijos nuostatų patvirtinimo“, reglamentuoja profesinės kvalifikacijos
tobulinimo programų vertinimo tikslus, vertinimo sritis ir kriterijus, derinimo su LR sveikatos apsaugos ministerija eigą, nustato tobulinimo programų teikimo bei tobulinimo programų sąvado sudarymo tvarką. Programos vertinimo metu, nustatoma ar Tobulinimo programos aprašas atitinka teisės aktus, sveikatos specialistų tobulinimo poreikius, ar atspindi naujausius mokslo laimėjimus, ar tobulinimo programą pateikęs derinti tobulinimo organizatorius turi galimybių ją vykdyti (16).
Šiuo metu savivaldybių VSB visuomenės sveikatos priežiūros specialistai kvalifikaciją gali tobulinti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU), Vilniaus universiteto (VU), Klaipėdos universiteto (KU) vykdomuose kvalifikacijos tobulinimo kursuose. LSMU Profilaktinės medicinos, Aplinkos ir darbo medicinos, Sveikatos vadybos katedros siūlo apie dvidešimt kvalifikacijos tobulinimo programų, VU Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos institutas siūlo devynias programas (4), KU Tęstinių studijų institutas vykdo kursus savivaldybių visuomenės sveikatos biurų vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros specialistams (49).
Be aukštųjų mokyklų VSB visuomenės sveikatos priežiūros specialistams kvalifikacijos kėlimo kursus, seminarus, konferencijas organizuoja ir vykdo, visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos ( sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, higienos institutas, užkrečiamų ligų ir AIDS centras, Valstybinis psichikos sveikatos centras ir kt.).
Reikia paminėti, kad VSP specialistų kvalifikacijai tobulinti naudojama ne maža Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama. Pasikeitus šiuolaikinei visuomenės sveikatos sampratai, patvirtinus naujas VSP specialybes VSP specialistų kvalifikacija nebeatitiko keliamų reikalavimų. Susidariusiai situacijai pagerinti Higienos institutas 2006- 2008 metais vykdė projektą „Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos specialistų profesinių žinių ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas“, kurio tikslas – tobulinti visuomenės sveikatos srityje dirbančių specialistų, profesinės kompetencijos žinias ir bendruosius įgūdžius (45). Šiuo metu Higienos institutas vykdo projektą „Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų ir slaugos darbuotojų prisidedančių prie sergamumo ir mirtingumo nuo pagrindinių neinfekcinių ligų mažinimo, kvalifikacijos kėlimas“ projekto tikslas - išplėsti VSP specialistų ir slaugos darbuotojų bendrąsias ir specialiąsias kompetencijas, tobulinti jų kvalifikaciją ir gerinti jų kvalifikacijos ir tęstinio mokymo galimybes (46).
Apibendrinant skyrių galima pasakyti, kad nors šiuo metu ir nėra sukurtos VSP specialistų podiplominio mokymosi sistemos, galimybę tobulinti kvalifikaciją VSP specialistai turi. Siekdami įgyti naujas kompetencijas VSP specialistai gali dalyvauti konferencijose, kursuose, vykti į stažuotes užsienyje.
3. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimo objektas - Lietuvos savivaldybių visuomenės sveikatos biurų sveikatos
priežiūros specialistų požiūris į savo profesines kompetencijas ir kvalifikacijos tobulinimo poreikį bei galimybes.
Tiriamųjų kontingentas. 2010 metų duomenimis (53) Lietuvoje VSP funkcijas
vykdė 51 savivaldybė iš 60 – ties: 32 - jose savivaldybėse veikė VSB, 19 - ka savivaldybių VSP funkcijas vykdė pagal sutartis su kita savivaldybe, turinčia VSB. 18 – je VSB dirbo visi sveikatos priežiūros specialistai: visuomenės sveikatos stebėsenos specialistai, visuomenės sveikatos stiprinimo specialistai bei vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros specialistai; 5 – se biuruose nebuvo visuomenės sveikatos stebėsenos specialisto; 7 – se biuruose - visuomenės sveikatos stiprinimo specialisto; 2 – se – dirbo tik direktorius. 2011 metais Lietuvoje veikė 33 savivaldybių VSB, kuriuose dirbo 108 VSP specialistai: visuomenės sveikatos stebėsenos specialistai (n = 35), visuomenės sveikatos stiprinimo specialistai (n = 38) ir vaikų bei jaunimo sveikatos priežiūros specialistai (n = 35). Tyrime dalyvavo 32 - jų savivaldybių VSB specialistai ir šių biurų vadovai (vienas biuras atsisakė dalyvauti tyrime). Į tyrimą nebuvo
įtraukti mokyklose dirbantys VSP specialistai. 3 lentelėje pateikiamas VSB, kuriose vykdytas tyrimas, sąrašas.
3 lentelė. Savivaldybių Visuomenės sveikatos biurai, kuriuose buvo vykdomas tyrimas
Tyrimo instrumentas – anoniminė anketa. Naudotos dvi skirtingos anketos: viena –
biuruose dirbantiems VSP specialistams ir kita - VSB vadovams. Anketoje, skirtoje VSP specialistams, pateikta 18 klausimų (vienas iš jų, skirtas įvertinti specialisto profesines žinias ir įgūdžius apima 11-13 skirtingų specialisto veiklos aspektų, kuriems būtiną kompetenciją prašoma įvertinti). Anketos pavyzdys pateiktas 1 priede. Anketos klausimai suskirstyti į tris grupes:
I klausimų grupė (1 - 6 klausimai), skirta respondentų demografinėms – socialinėms charakteristikoms identifikuoti;
Eil. Nr. Visuomenės sveikatos biurai
1 Alytaus rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 2 Alytaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 3 Ignalinos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 4 Jonavos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 5 Joniškio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 6 Kaišiadorių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 7 Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 8 Kauno rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 9 Kėdainių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 10 Kelmės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 11 Klaipėdos miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 12 Klaipėdos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 13 Lazdijų rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 14 Marijampolės savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 15 Pakruojo rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 16 Panevėžio miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 17 Panevėžio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 18 Pasvalio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 19 Plungės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 20 Prienų rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 21 Radviliškio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 22 Rokiškio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 23 Šakių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 24 Šiaulių miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 25 Šilalės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 26 Šilutės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 27 Švenčionių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 28 Telšių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 29 Ukmergės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 30 Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 31 Varėnos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 32 Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras
II klausimų grupė (7 - 8) - įvertinti VSB sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į savo profesines kompetencijas. Aštuntą anketos klausimą sudaro trys lentelės. Pirma lentelė skirta visuomenės sveikatos stebėsenos specialistų, antra – visuomenės sveikatos stiprinimo specialistų, trečia – vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros specialistų požiūriui į savo profesines kompetencijas įvertinti. Vertinamas teorinis lygmuo (žinios) ir praktinis lygmuo (įgūdžiai), kuriems įvertinti naudojama keturių vertinimo reikšmių gradacija: pakanka, daugiau pakanka negu nepakanka, daugiau nepakanka negu pakanka, nepakanka. Profesinei kompetencijai vertinti profesinės veiklos sritys pasirinktos remiantis LR Sveikatos apsaugos ministro 2009 metų gruodžio 14 d. įsakyme Nr. V - 1023 „Dėl visuomenės sveikatos priežiūros specialistų profesinio tobulinimo kursų programų turinio reikalavimų aprašų ir profesinio tobulinimo kursų organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (14), nurodytais profesinio tobulinimo kursų programų turinio reikalavimų aprašais, LR sveikatos apsaugos ministro 2007 metų lapkričio 15 d. įsakyme Nr. V - 918 „Dėl savivaldybės visuomenės sveikatos biure privalomų pareigybių sąrašo ir joms keliamų kvalifikacinių reikalavimų patvirtinimo“ nurodytais reikalavimais visuomenės sveikatos stebėsenos ir visuomenės sveikatos stiprinimo specialistų profesinei kompetencijai (11) bei LR sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 1 d. įsakyme Nr. V-630 „Dėl visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio sveikatos priežiūrą mokykloje, kvalifikacinių reikalavimų aprašo patvirtinimo“ nurodytais reikalavimais profesinei kompetencijai (10).
III klausimų grupei priskirtais klausimais (nuo 9 iki 18 ) siekiama išsiaiškinti tiriamųjų požiūrį į profesinės kvalifikacijos tobulinimo poreikį, ištirti reikšmingiausius poreikio tobulinti kvalifikaciją motyvus, priimtiniausias tobulinimosi formas, darbdavio vaidmenį ir paramą skatinant savo biuro darbuotojų profesinės kvalifikacijos tobulinimą.
Antroji anketa, skirta visuomenės sveikatos biurų vadovams, sudaryta iš šešių klausimų, pateikta 2 priede. Pirmajame klausime prašoma įvertinti savo pavaldinių profesinę kvalifikaciją, 2 - 5 klausimai skirti ištirti, ar vadovai skatina savo pavaldinių profesinės kvalifikacijos tobulinimą ir kokiomis priemonėmis tai daro. 6 - tas klausimas yra atviras, skirtas išsakyti problemas, su kuriomis susiduriama siekiant tobulinti darbuotojų profesinę kvalifikaciją.
Tyrimo vykdymas. Sudarius anketą, 2012 metų sausio pradžioje elektroniniu laišku
buvo kreiptasi į visų 33 - jų Lietuvos VSB vadovus, prašant sutikimo vykdyti apklausą jų vadovaujamuose biuruose. Gavus 32 - VSB vadovų sutikimus, tų biurų visiems darbuotojams (105 VSP specialistams ir 32 biurų vadovams) išsiųstos anketos. Apklausa vyko 2012 metų
sausio – vasario mėn. Gautos užpildytos 96 VSP specialistų anketos (atsakas 91,4 proc.) ir 27 VSB vadovų anketos (atsakas 84,4 proc.) (4 lentelė).
4 lentelė. Respondentų skaičius pagal pareigas
Respondentų grupės Išsiųsta anketų
n
Gauta anketų n
Atsakas proc.
Visuomenės sveikatos biurų vadovai 32 27 84,4
Visuomenės sveikatos biurų visuomenės sveikatos priežiūros specialistai
105 96 91,4
Iš viso 137 123 89,8
Respondentų charakteristikos. Daugelis respondentų yra įgiję aukštąjį universitetinį
išsilavinimą – 90,6 proc., aukštąjį neuniversitetinį – 2,1 proc., spec. vidurinį – 3,1 proc. ir kitokį išsilavinimą – 4,2 proc. Duomenys apie respondentų amžių ir darbo stažą visuomenės sveikatos priežiūros srityje pateikiami 5 ir 6 lentelėse.
5 lentelė. Visuomenės sveikatos biurų specialistų pasiskirstymas pagal amžių priklausomai
nuo užimamų pareigų
Pareigos Amžius Iki 30 m. 30 – 39 m. 40 ir vyresni Iš viso n % n % n % n % Visuomenės sveikatos stebėsenos specialistai 26 83,9* 2 6,5 3 9,7 31 100,0 Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistai 21 63,6 3 9,1 9 27,3 33 100,0 Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros specialistai 17 53,1 10 31,3 5 15,6 32 100,0 Iš viso 64 66,6 15 15,7 17 17,7 96 100,0 χ2 = 12,784, lls = 4, p = 0,012
