LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
Eglė Jančauskaitė
BENDRUOMENĖS SLAUGYTOJO VAIDMENS IR SANTYKIŲ
MODELIO ĮVERTINIMAS PIRMINĖJE SVEIKATOS PRIEŽIŪROJE
Magistro studijų programos „Išplėstinė slaugos praktika“ baigiamasis darbas
Darbo vadovė Doc. Dr. Aurelija Blaževičienė Konsultantė Doc. Dr. Renata Šimoliūnienė
Kaunas 2017
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU Slaugos fakulteto dekanas Prof. Jūratė Macijauskienė 2017-05-
BENDRUOMENĖS SLAUGYTOJO VAIDMENS IR SANTYKIŲ MODELIO ĮVERTINIMAS PIRMINĖJE SVEIKATOS PRIEŽIŪROJE
Magistro studijų programos „Išplėstinė slaugos praktika“ baigiamasis darbas
Darbo vadovė Doc. Dr. Aurelija Blaževičienė 2017-05-19 Konsultantė Doc. Dr. Renata Šimoliūnienė 2017-05-19 Darbą atliko Magistrantė Eglė Jančauskaitė Recenzentė
TURINYS
SANTRAUKA...4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 SĄVOKOS ... 7 PADĖKA ... 8 ĮVADAS ... 9DARBO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12
1.1. Pirminė sveikatos priežiūra ir jos funkcijos...12
1.1.2. Pirminės sveikatos priežiūros komanda ...13
1.2. Bendruomenės slaugytojo samprata pirminėje sveikatos priežiūroje...15
1.2.1. Slaugytojo vaidmenys pirminėje sveikatos priežiūroje ...17
1.2.2. Paciento požiūrio į slaugytoją pirminėje sveikatos priežiūroje vertinimas ...23
1.3 Slaugytojo- paciento santykių modeliai ...25
2. TYRIMO METODIKA ... 29
2.1 Tyrimo organizavimas ir metodai...29
2.2 Tyrimo etika ...31
2.3 Respondentų socialinės demografinės charakteristikos ...31
2.4 Statistinės analizės metodai ...32
3. REZULTATAI ... 34
3.1. Slaugytojo vaidmuo pirminėje sveikatos priežiūroje pacientų požiūriu ...34
3.2. Slaugytojų – pacientų santykių modelių nustatymas pirminėje sveikatos priežiūroje ...46
3.3. Sąsajų tarp slaugytojo vaidmens ir sąntykių modelio vertinimas...49
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 52
IŠVADOS ... 55
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 56
PUBLIKACIJOS ... 57
SANTRAUKA
Eglė Jančauskaitė. Bendruomenės slaugytojo vaidmens ir santykių modelio įvertinimas pirminėje sveikatos priežiūroje. Magistro studijų baigiamasis darbas / Mokslinis vadovas docentė daktarė Aurelija Blaževičienė. Lietuvos Sveikatos Mokslų universitetas. Slaugos fakultetas. Slaugos ir rūpybos katedra – Kaunas, 2017 m.
Tyrimo tikslas: Įvertinti bendruomenės slaugytojo vaidmenį ir santykių modelius pirminėje sveikatos priežiūroje pacientų požiūriu.
Tyrimo uždaviniai: Įvertinti slaugytojo vaidmenį pirminėje sveikatos priežiūroje pacientų požiūriu. Nustatyti slaugytojų - pacientų santykių modelį pirminėje sveikatos priežiūroje. Nustatyti sąsajas tarp slaugytojo vaidmens ir santykių modelio.
Metodika. Kiekybinis tyrimas atliktas 2016 metais rugsėjo – gruodžio mėnesiais. Jame dalyvavo VšĮ Kauno Šančių poliklinikos Rokų ambulatorijos pacientai, vyresni nei 18 metų. Tyrimui atlikti naudota anoniminė anketinė apklausa. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant duomenų kaupimo ir analizės IBM SPSS (Statistical Package for Social Science) programos paketą.
Išvados.
1. Pacientai slaugytojus laiko svarbia pirminės sveikatos priežiūros komandos dalimi teikiant paslaugas ir dažniausiai tikisi, kad slaugytojai atliks slaugytojo - priežiūros tiekėjo ir slaugytojo - mokytojo vaidmenis.
2. Tyrimo duomenys atskleidė, kad vyrauja kolegialusis ir techninis santykių modelis tarp slaugytojų ir pacientų.
3. Vyraujant sakraliniam santykių modeliui, dažniausiai dominuoja slaugytojo - rėmėjo, slaugytojo - advokato ir slaugytojo - mokytojo vaidmenys. Vertinant techninį santykių modelį - dominuoja slaugytojo rėmėjo ir slaugytojo advokato vaidmenys. Vyraujant kolegialiajam ir kontraktiniam santykių modeliams dominuoja visi keturi slaugytojų vaidmenys.
SUMMARY
Eglė Jančauskaitė. The evaluation of community nurse role and relationship models in primary health care. Master thesis / supervisor ph. d. A. Blaževičienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2017 m.
Aim of the study: to evaluate community nurse role and relationship models in primary health care.
Objectives: To evaluate nurse role in primary health care in patient attitude. To identify nurses – patients relationship model in primary health care. To indentify interface between nurse role and relationship model.
Methods. Quantitative research was was applied in September – October, 2016. Patients, older than 18 years old, from PI Kaunas Šančiai clinic Rokai dispensary participated in the research. Quantitative analysis method – anonymous questionnaire. Statistical analysis was performed using IBM SPSS (Statistical Package for Social Science) program package.
Conclusions.
1. Patients assume nurses as an important part of a team providing services in primary health care and generally expect nurse - caregiver and nurse - teacher roles.
2. Research data reveal, that the collegial and engineering models are prevail between nurses and patients.
3. Nurse - supporter, nurse - advocate and nurse – teacher roles are dominating when the priestly model is prevailing. Assessing technical relationship models - dominating nurse - supporter and nurse - advocate roles. All four nurse's roles are dominating when the contractual and collegial models are prevailing.
SANTRUMPOS
SPSS - anglų k. „Statistical Package for Social Science“ (statistinės programinės įrangos paketas).
PSO - Pasaulinė sveikatos organizacija PSP - pirminė sveikatos priežiūra
PSPC – pirminės sveikatos priežiūros centras LR - Lietuvos respublika
SAM - Sveikatos apsaugos ministerija AKS – arterinis kraujo spaudimas
SĄVOKOS
Bendrosios praktikos slaugytojas - sveikatos priežiūros specialistas, kurio darbo pobūdis susijęs su slauga.
Bendruomenės slaugytojas - bendrosios praktikos slaugytojas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs bendruomenės slaugos specializaciją.
Pirminė sveikatos priežiūra - tai būtinoji visų bendruomenės narių bei jų šeimų sveikatos priežiūra šaliai ir bendruomenei priimtina kaina.
Išplėstinė slaugos praktika – šio įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuotos bendrosios praktikos slaugytojo, turinčio galiojančią bendrosios slaugos praktikos licenciją, kurioje teisės aktų nustatyta tvarka yra įrašas apie įgytą išplėstinės praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją, teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos.
Išplėstinės praktikos slaugytojas – bendrosios praktikos slaugytojo, šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs išplėstinės praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją.
PADĖKA
Noriu padėkoti mokslinio darbo vadovei doc. dr. Aurelijai Blaževičienei už rekomendacijas, patarimus ir pagalbą atsirenkant informaciją. Taip pat, konsultantei doc. dr. Renatai Šimoliūnienei už konsultavimą svarbiais klausimais.
Nuoširdus ačiū VšĮ Kauno Šančių poliklinikos Rokų ambulatorijos darbuotojoms už malonų bendradarbiavimą ir kantrybę atliekant tyrimą.
ĮVADAS
Dar 1978 metais tarptautinėje konferencijoje Alma Atoje 189 pasaulio šalių atstovai įsipareigojo, jog iki 2000-ųjų metų sveikatos priežiūroje svarbų vaidmenį vaidins pirminė sveikatos priežiūra. Tai yra pirmasis lygmuo, kuris yra arčiausiai asmenų, jų šeimų bei bendruomenių, kuriose jie gyvena ir dirba. Pirminėje sveikatos priežiūroje sprendžiamos pagrindinės problemos bendruomenėse, teikiant sveikatą stiprinančias, profilaktines, gydomąsias, reabilitacines paslaugas. Jos dėka palaipsniui gerinama visapusiška sveikatos priežiūra, pirmenybę tekiant tiems, kurios jos labiausiai reikia. Pirminėje sveikatos priežiūroje dirba specialistai, kurie veikia komandos principu bei reaguoja į bendruomenės sveikatos poreikius [42].
Pirminėje sveikatos priežiūroje ypatingas vaidmuo tenka bendruomenės slaugai. Lietuvos slaugos politikos strategija (2005) teigia, kad naujas bendruomenės slaugytojų vaidmuo iš slaugytojų reikalauja naujų žinių, gebėjimo savarankiškai veikti ir atsakyti už savo sprendimus ir jų įgyvendinimą teikiant sveikatos priežiūros paslaugas ir dalyvaujant sveikatos priežiūros reformoje [18].
Bendruomenės slaugytojams savo darbe tenka vykdyti daug funkcijų, apimti daug vaidmenų įvairiose praktikos srityse. Šios funkcijos, anot Tamošiūno A ir Milašauskienės Ž, yra labai įvairios ir iš dalies sutampančios. Realiame gyvenime nėra lengva išskirti kada ir kokiam vaidmeniui, funkcijai gali būti priskirti konkretūs bendruomenės slaugytojų atliekami veiksmai ar poelgiai. Slaugytojai savo darbe turi būti labai lankstūs ir prisitaikyti prie konkrečios situacijos ar bendruomenės narių poreikių. Akcentuotina tai, kad bendruomenės slaugytojai savo praktinėje veikloje turi skatinti bendruomenę, jos narius veikti savarankiškai ir būti atsakingais tiek kiekvienas už savo asmeninės sveikatos, tiek ir už visos bendruomenės, kaip visumos, sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą [24].
Pirminė sveikatos priežiūra ir slaugytojo vaidmuo joje, yra itin aktuali tema, nes dėl naujausių medicinos ir visuomenės sveikatos laimėjimų populiacija senėja ir daugėja žmonių, kurie gyvena sirgdami viena ar keliomis lėtinėmis ligomis [63]. Todėl, norint pagerinti žmonių sveikatos būklę, neužtenka vien ligų gydymo, svarbus yra ir sveikos gyvensenos formavimas, kuris pradedamas pirmineje sveikatos priežiūroje, o 1978 m. priimtoje Alma - Atos deklaracijoje būtent ir yra akcentuojamas ne tik ligų gydymas, bet ir jų prevencija [95].
Temos aktualumą sudaro tai, kad šiandien dar didelė dalis gydytojų daugiausia laiko skiria ligonio apžiūrai ir medicinos dokumentacijai pildyti, o ne patarimams, kaip išvengti ligos ar jos paūmėjimo [12]. Todėl slaugytojas, kuris, anot Wilkie D, Judge M ir kt. (2001), dažnai yra arčiausiai
paciento, gali palengvintį gydytojo darbą ir užtikrinti kokybišką pirminę sveikatos priežiūrą, suteikdamas pacientui trūkstamą informaciją apie ligą, prevenciją, medikamentų vartojimą, tyrimus ir panašiai [86]. Mūsų visuomenės senėjimas, augantys diabeto, nutukimo ir kitų ligų dažniai reiškia, kad sveikatos sistema susiduria su vis daugiau naujų iššukių. Poliklinikose, ambulatorijose ir kituose pirminės sveikatos priežiūros įstaigose slaugytojams tenka priimti didelį darbo krūvį ir naujus išbandymus. Labai svarbu įvertinti pacientų požiūrį į slaugytoją, nes, anot Tiffin CH (2012), Jungtinėse Amerikos Valstijose išplėstinės praktikos slaugytojai yra pajėgūs vadovauti ne tik slaugos, bet ir gydymo procese [80].
Temos naujumą sudaro tai, kad Lietuvoje trūksta tyrimų, skirtų įvertinti pacientų požiūrį į slaugytoją priminėje sveikatos priežiūroje. Tam, kad išplėstinės praktikos slaugytojai, anot Lietuvos gydytojų sąjungos, galėtų sumažinti gydytojui tenkantį administracinio darbo krūvį ir išrašyti receptus slaugos priemonėms, siuntimus pas specialistus, sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, išduoti asmens sveikatos pažymėjimus, atlikti asmens sveikatos būklės tikrinimą ir ligų profilaktiką, svarbu išsiaiškinti vyraujantį pacientų – slaugytojų santykių modelį ir slaugytojo vaidmenį pirminėje sveikatos priežiūroje.
DARBO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas: Įvertinti bendruomenės slaugytojo vaidmenį ir santykių modelius pirminėje sveikatos priežiūroje.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti slaugytojo vaidmenį pirminėje sveikatos priežiūroje pacientų požiūriu. 2. Nustatyti slaugytojų - pacientų santykių modelį pirminėje sveikatos priežiūroje. 3. Nustatyti sąsajas tarp slaugytojo vaidmens ir santykių modelio.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Pirminė sveikatos priežiūra ir jos funkcijos
Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, pirminė sveikatos priežiūra – pirmoji paciento kontakto su sveikatos priežiūros sistema grandis, kuri laikoma prioritetine, nes jai tenka spręsti 80% asmens sveikatos problemų. Šias paslaugas teikia ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, akredituotos pirminei sveikatos priežiūrai: medicinos punktai, ambulatorijos, poliklinikos, moterų konsultacijos, PSP (pirminės sveikatos priežiūros) centrai, BPG (bendrosios praktikos gydytojų) kabinetai ir psichikos sveikatos centrai [16].
PSP – tai šalies sveikatos priežiūros sistemos pagrindas ir bendros socialinės bei ekonominės raidos dalis. Tai grandis, kurioje vyksta pirminis individų, šeimų ir bendruomenės kontaktas su nacionaline sveikatos sistema, priartinant sveikatos priežiūrą prie žmonių gyvenimo ir darbo vietų, pirmasis nenutrūkstamo sveikatos priežiūros proceso elementas. Pirminė sveikatos priežiūra, Lietuvos respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, sprendžia pagrindines bendruomenės sveikatos problemas, teikdama vidaus ligų profilaktikos, gydymo, sveikatos išsaugojimo bei reabilitacijos paslaugas. Žmonės labai dažnai kreipiasi į medicinos įstaigas ir tikisi ten sulaukti kokybiškos pirminės pagalbos. Savaime suprantama, kad pažangą lydintys veiksniai (senėjimas, nutukimas ir nesveikas gyvenimo būdas) skatina aukšto kraujospūdžio (AKS) paplitimą: tai viena iš pagrindinių apsilankymo PSPC priežasčių. Remiantis 2011 – 2012 m. Nacionaline sveikatos apžvalga, pastebimas lėtinių ligų gausėjimas, o 18,5% populiacijos diagnozuota hipertenzija [60].
Pagrindinės pirminės sveikatos priežiūros funkcijos:
koordinuoti viešųjų ir privačių sveikatos priežiūros paslaugų sektorių strategijų, skirtų gerinti pirminę sveikatos priežiūrą, įgyvendinimą;
planuoti ir prižiūrėti visuomenės švietimą apie pirminę sveikatos priežiūrą ir jos gerinimą;
skirti profesionalias konsultacijas, rengti profilaktines programas įvairaus amžiaus žmonėms, rengti pagrindinių ligų ir jų prevencijų ataskaitas;
bendradarbiauti su kitais sveikatos priežiūros sektoriais;
remti pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų ir į pirminės sveikatos priežiūrą orientuotų specialistų ugdymą;
vesti ir koordinuoti mokslinių tyrimų projektus, skirtus įvertinti pirminės sveikatos priežiūros paslaugų poreikį, bei pokyčių efektyvumą [93].
Anot Cvejin MM ir kt. (2000), pirminė sveikatos priežiūra yra pagrindinė sveikatos priežiūros dalis, kurios pagrindiniai principai yra teisingumas, sveikatingumo skatinimas ir ligų prevencija, į procesą įtraukiant bendruomenę ir, prireikus, kitus sveikatos sektorius. Pagrindiniai PSP valdymo ir organizavimo elementai yra sveikatos priežiūros strategijos kūrimas, koordinavimas ir plėtra [41].
Black (2011) teigia, jog medicinos mokslo ir technologijų pažanga, žengianti koja kojon su kokybės gerinimo kultūra, lemia tolygiai besikeičiančias pirminės sveikatos priežiūros strategijas, plėtoja naujas sveikatos priežiūros sistemas, kurios įtraukia daugybę sveikatos priežiūros disciplinų ir skatina greitą pacientų sveikimą. Pacientai ir jų šeimos nariai įvairias sveikatos priežiūros paslaugas gali gauti įvairiose vietose, gauti įvairių skyrių ir specialistų pagalbą, bet su daugeliu sveikatos priežiūros specialistų jie turi vos trumpalaikį kontaktą, priešingai, nei su pirminės sveikatos priežiūros specialistais. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, galutinis pirminės sveikatos priežiūros tikslas yra geresnė visų žmonių sveikata [30, 88].
1.1.2. Pirminės sveikatos priežiūros komanda
Pirminė sveikatos priežiūra yra medicinos komandos pastangų rezultatas. Kiekvienas sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas yra kaip komandos narys ir atlieka ypatingą vaidmenį. Vieni komandos nariai yra gydytojai, laborantai ar specialistai, kurie padeda diagnozuoti ligą. Kiti yra ekspertai, kurie gydo ligą ar rūpinasi pacientų fiziniais ir emociniais poreikiais [40]. Anot Draper R (2015) įprastai PSP komandą sudaro: bendrosios praktikos gydytojai, bendrosios praktikos ir bendruomenės slaugytojai, akušerės, odontologai, bei pagalbinis medicinos personalas (registratoriai, sekretorės). Pirminės sveikatos priežiūros specialistai taip pat gali glaudžiai bendradarbiauti su fizioterapeutais, dietologais, pediatrais, vaistininkais, socialiniais darbuotojais [45].
Didelę priminės sveikatos priežiūros specialistų darbo dalį užima veikla, tiesiogiai nesusijusi su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu: registracija pas gydytojus, informavimas apie galimybes gauti paslaugas, dokumentų pildymas, tvarkymas, apskaita. Pavydzdžiui, kalbant apie bendruomenės slaugytojus, Visockienės B (2011) atlikto tyrimo duomenimis, didžiąją dalį savo veiklos slaugytojai atlieka kabinete šalia gydytojo – apie 63 proc. (procedūriniame – 34 proc.), o bendruomenėje – tik 3 proc. [25].
Turėti reguliarų pirminės sveikatos priežiūros tiekėją (šeimos gydytoją ar slaugytoją) yra laikoma būtina sąlyga, norint gauti laiku prieinamą, nuolatinę, gerai koordinuojamą sveikatos priežiūrą. Autorių Breton M ir kt. (2017) teigimu net 4,6 mln kanadiečių, maždaug 15% Kanados gyventojų, yra nepriklausomi vienam ar kitam pirminės priežiūros centrui, tai yra, jie neturi reguliaraus pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo [34]. Tyrimai patvirtino, kad medicinos įstaigos komanda yra vienas iš kintamųjų, turinčių įtakos sveikatos paslaugų kokybei ir aiškiai paveikiantis rezultatus: mirtingumą, vidutinį pacientų apsilankymų skaičių ir pacientų pasitenkinimą. Šį konstruktą Lake (2002) apibrėžė kaip darbo vietoje pasireiškiantį organizacinių savybių rinkinį, kuris trugdo medicinos specialistų veiklai arba jai padeda [61].
Pacientui, apsilankius pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje, šis vizitas apima daugiau komandos narių, ne vien gydytoją. Įprastas apsilankymas PSP įstaigoje prasideda administraciniu personalu, kurie pirmieji sutinka pacientą įstaigoje, registruoja pacientą vizitui, patikrina įrašus ir medicininį draudimą, bei, esant reikalui, skambina pacientui. Slaugytoja arba medicinos asistentas patikrina ir įrašo paciento ūgį, svorį ir gyvybines funkcijas, palydi pacientą į kabinetą ir įrašo vizito priežastį. Gydytojas, gydytojo asistentas ar slaugytoja apklausia pacientą, išsiaiškina diagnozę ir sudėlioja gydymo planą. Esant reikalui, laboratorijoje atliekami tyrimai. Jei įstaigoje laboratorijos nėra, adiministracinis personalas perveža tyrimus. Gydytojas arba slaugytoja aptaria tyrimų rezultatus su pacientu [40].
Autoriai Tamošiūnas A ir Milašauskienė Ž (2008) teigia, kad labai svarbus pirminės sveikatos priežiūros darbo principas – dirbti komandoje ir bendradarbiauti su kitais specialistais. Deja, Pasaulinės sveikatos organizacijos programoje “Sveikata-21” pabrėžiama, kad pirminės sveikatos priežiūros orgnizavimas dažnai esti epizodinė atskira gydytojų, slaugytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų pagalba, o ne organizuotos, įvairiapusiškos, profesionalios komandos veikla, teikianti visokeriopą sveikatos priežiūrą. Pirminės sveikatos priežiūros veiksmingumą gali užtikrinti ne pavienių specialistų veikla, bet darnus komandos darbas kartu su bendruomene [24, 53].
Kalbant apie PSP slaugytojų komandas, jos glaudžiai bendradarbiauja su sveikatos priežiūros specialistais ir pacientais, siekdamos pagerinti ligos gydymą ir taikyti šiuolaikiškus būdus ligai valdyti [32]. Petterson ir kt. (2015) teigia, jog nemažai pacientų susiduria su sunkumais, norėdami gauti slaugytojų pagalbą, nes pirminės priežiūros gydytojų nepakanka, kad jie galėtų patenkinti gyventojų slaugos poreikį. Pirminės sveikatos priežiūros komandos, įgalinančios visus komandos slaugytojus teikti pacientams pagalbą slaugant, gali sukurti papildomą darbo pajėgumą, taip sumažindami stresą
gydytojams. Vis dėlto pacientai nori tęstinės slaugos ir pasitikėjimu grįstų santykių su pirminės priežiūros specialistais ir slaugytojai turėtų stengtis šį jų norą patenkinti. Pirminė priežiūra turėtų siekt trijų tikslų: būti greitai prieinama, kurti ir palaikyti pasitikėjimu grįstus santykius su pacientu, užtikrinti gydytojo gerovę. Komentare pabrėžiama, kad PSP komandos turi būti formuojamos taip, kad vienu metu didintų paslaugų apimtis, užtikrintų tęstinę priežiūrą ir palengvintų gydytojams [71]. Numatoma, kad iki 2035 m. truks 33 tūkst. pirminės priežiūros specialistų, todėl atotrūkis tarp slaugos poreikio ir pasiūlos bus didžiulis [33]. Pasak Reuben ir kt. (2014) atotrūkį mažina slaugos specialistai ir gydytojų asistentai, tačiau jis tebėra didžiulis ir vis didėja. Slaugytojai gali savarankiškai, be gydytojo pagalbos, padėti pacientams, esant, pavyzdžiui, paprastoms šlapimo takų, kvėpavimo takų infekcijoms ar juosmens skausmų atvejams [74].
Pirminės sveikatos priežiūros komandos darbas remiasi tikslumu, darbuotojų žinių ir įgūdžių derinimu. Jų visų bendro darbo tikslas – suteikti pacientui kokybiškas paslaugas, panaudojant naujausius metodus ir išnaudojant mažiausius išteklius [8]. JAV patirtis rodo, kad komandinis darbas PSP duoda geresnių rezultatų. Ten kur yra daugiau slaugytojų, gydytojų, socialinių darbuotojų, kurie lanko ir moko pacientus, yra geresnis letinių ligų valdymas, pacientų pasitenkinimas suteiktomis paslaugomis, o taip pat ir geresnė klinikinė pacientų būklė [75].
Kaip teigia Thom ir kiti (2014) pacientai gali užmegzti tęstinius, pasitikėjimu grindžiamus santykius su visais komandos nariais. Pirminėje sveikatos priežiūros sistemoje, kuri evoliucionuoja didelių nuasmenintų įstaigų kryptimi, komandinės sveikatos priežiūros ir stabilių mažų komandų modelis gali sukurti saugų prieglobstį ir pacientams, ir personalui [81].
1.2. Bendruomenės slaugytojo samprata pirminėje sveikatos priežiūroje
Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymo duomenimis, bendruomenės slaugytojas, tai bendrosios praktikos slaugytojas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs bendruomenės slaugos specializaciją. Bendruomenės slaugytojo praktika – teisės aktų reglamentuota bendrosios praktikos slaugytojo, turinčio galiojančią licenciją verstis slaugos praktika pagal bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją ir teisės aktų nustatyta tvarka įgijusio bendruomenės slaugos specializaciją, teikiamos bendruomenės slaugos paslaugos bendruomenėje, paciento namuose ir pirminės sveikatos priežiūros ir (ar) bendruomenės slaugos paslaugas teikiančioje įstaigoje [15].
Wagner (2007) teigia, jog rasta negausios, bet svarios informacijos iš tarptautinių šaltinių, patvirtinančių, kad pirminės sveikatos priežiūros įstaigose slaugytojai gali suteikti tinkamą pagalbą ir pasiekti teigiamų, ne prastesnių negu gydytojų, gydymo rezultatų. Bendruomenės slaugytojai gerai pasirūpina gydymo organizavimu ir užtikrina, kad pacientai paskirtojo gydymo laikytųsi. Slaugytojai daug veiksmingiau atlieka eilę įvairių funkcijų, pavyzdžiui, koordinuoja lėtinių ligų gydymu, užtikrina ligų prevenciją ir teikia gydymą [85]. Vis dėlto nėra pakankamai duomenų apie pirminės priežiūros grandies slaugytojų funkcijas ir įtaką paciento sveikatai.
Bendruomenės slaugytojų funkcijos, anot Butėno R ir Žydžiūnaitės V (2013), gali būti labai įvairios. Jos pirmiausia priklauso nuo bendruomenės narių poreikių bei pačių slaugytojų pasirengimo ir patirties. Bendruomenės slaugą įgyvendina bendruomenės slaugytojas, kuris atlieka ne tik visas bendrosios praktikos slaugytojo funkcijas, bet dar turi ir papildomų uždavinių: organizuoja, planuoja ir vykdo namų slaugą, lėtinių ligonių ilgalaikę priežiūrą, pagal savo kompetenciją konsultuoja ligonius slaugos ir sveikatos klausimais. Bendruomenėje slaugytojas organizuoja ir įgyvendina sveikatos programas. Slaugytojas tampa tarpdisciplininės komandos lyderiu ir turi unikalią galimybę bei moralinę pareigą tarnauti kaip paciento ir jo šeimos narių advokatas svarbiausiais jų gyvenimo momentais [5].
Užsienio literatūroje pirminės sveikatos priežiūros slaugytojai, kalbant apie PSP komandą, yra išskiriami į kelias grupes. Viena iš jų yra išplėstinės praktikos slaugytojai, kurie privalo turėti magistro laipsnį. Šis terminas apima slaugytojo, klinikinės slaugos specialisto, sertifikuoto slaugytojo - akušerio ir sertifikuoto slaugytojo - anesteziologo vaidmenis. Pirminėje sveikatos priežiūros grandyje, išplėstinės praktikos slaugytojai apima daug specialybės sričių: šeima, suaugusieji, vaikai, geriatriniai pacientai, nėščiųjų ir moterų sveikata ir kita. Kita grupė yra registruoti slaugytojai (angl. registered nurses), kurie turi turėti bakalauro diplomą. Slaugytojai yra parengiami bendradarbiauti su gydytojais įvairiose srityse, tokiose kaip visuomenės sveikata, bendruomenės sveikata, pediatrija, akušerija ir kt. Registruoti slaugytojai vaidina svarbų vaidmenį pirminėje sveikatos priežiūroje, nes teikia paslaugas namuose slaugomiems pacientams. Trečioji grupė yra profesiniai slaugytojai arba slaugytojai praktikantai, tie, kurie pabaigė 12 mėnesių slaugos mokymo kursus. Ši slaugytojų grupė negali dirbti savarankiškai, tik su registruoto slaugytojo ar gydytojo priežiūra (District of Columbia Area Health Education Center, 2011). Apie išplėstinės praktikos slaugytojus rašo ir Dunphy ir kt. (2009). Autoriai teigia, jog visame pasaulyje, įvairiose klinikinėse srityse jau yra nusistovėję tam tikri aukštesniojo lygmens slaugytojų vaidmenys, tokie, kaip išplėstinės slaugos praktikos specialistai ar išplėstinės
slaugos praktikos konsultantai. Įrodymai patvirtinantys šių vaidmenų egzistavimą randami visame pasaulyje, ir šie vaidmenys vystosi, vykstant socialiniams ir politiniams pokyčiams, pavyzdžiui, atsirandant poreikiui slaugytojams spręsti vis sudėtingesnius sveikatos klausimus bei didėjant pačių slaugytojų norui daryti karjerą [44, 46].
Rosseter (2011) pastebėjo augantį pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų skaičių JAV: padidėjo vyriausybės ir organizacijų skiriamos lėšos slaugytojų mokykloms, skirtos didinti studentų skaičių; padidėjo slaugytojams mokamas darbo užmokestis; priemonės padėjo kurti sveiką darbo aplinką ir padidino asmeninio tobulėjimo galimybes. Vis dėlto kiekvieno iš šių metodų sėkmę ar apribojimus lėmė šalies ar regiono specifika. Siekiant suprasti, kodėl bendruomenės slaugytojų trūksta visame pasaulyje, daroma išvada, kad yra būtina didinti slaugytojų darbo užmokesti ir gerini profesinį jų statusą, sukurti pereinamąsias programas absolventams. 2006 m. Macao Vyriausybės sveikatos biuras, ligoninės ir slaugytojų institutai bendrai ėmėsi darbo, kad sukurtų įvairių studijų programų sveikatos priežiūros specialistų. Šios dviejų metų trukmės ištęstinio pobūdžio programos apėmė specializuotą teorijos mokymą, projektus ir šešių mėnesių klinikinę slaugos praktiką, įskaitant vieno mėnesio praktiką užsienyje.
Benner, Sutphen, Leonard ir Day (2010) taip pat pažymi, kad bendruomenės slaugytojai turi išmokti pabrėžti, kad, šalia slaugymo, jie teikia ir daugiau apčiuopiamos naudos. Svarbu tai atpažinti ir suprasti [28]. Šeimos ir bendruomenės slaugytojai Europoje vaidina svarbų vaidmenį slaugant pagyvenusius žmones, skatinant sveiką gyvenseną, sveikatos palaikymą, dalyvavimą gydymo procese, reabilitacijoje bei teikiant slaugą itin sunkiems pacientams, atliekant tyrimus, formuojant mokymo bei sveikatos politikas. Toks daugiabriaunis šeimos/bendruomenės slaugytojo vaidmuo liudija, kad bendruomenės slauga įneša svarų indėlį sprendžiant visuomenės sveikatos problemas [7].
1.2.1. Slaugytojo vaidmenys pirminėje sveikatos priežiūroje
Šiandienos slaugytojai labai skiriasi nuo prieš 20-30 metų studijas baigusių medicinos seserų. Tai savarankiški specialistai, kurių darbas vienodai svarbus tiek padedant pacientams pasveikti, tiek mokant sveikos gyvensenos bei ligų prevencijos. Tai ne tik slaugos paslaugų teikėjai, bet plataus profilio specialistai, turintys klinikinės slaugos, psichologijos, vadybos, socialinių bei pedagogikos žinių [23]. Bendruomenės slaugytojo vaidmuo pirminėje sveikatos priežiūroje nė kiek ne menkesnis nei
šeimos gydytojo. Reformuojant sveikatos priežiūros sistemą, slaugytojui suteikiamas naujas vaidmuo. Šiandienos slaugytojas — ne medicinos sesuo, kuri buvo rengiama tik slaugyti ligonį, tik vykdyti gydytojo nurodymus, bet specialistas, pagal profesinės kvalifikacijos ir veiklos srities prioritetus įgijęs psichologinių, socialinių, pedagoginių, vadybos žinių bei įgūdžių ir tampantis lygiaverčiu gydytojo partneriu [10].
Bendruomenės slaugytojams savo darbe tenka vykdyti daug funkcijų (vaidmenų) įvairiose praktikos srityse. Šios funkcijos yra labai įvairios ir iš dalies sutampančios. Realiame gyvenime nėra lengva išskirti kada ir kokiam vaidmeniui gali būti priskirti konkretūs bendruomenės slaugytojų atliekami veiksmai ar poelgiai. Slaugytojai savo darbe turi būti labai lankstūs ir prisitaikyti prie konkrečios situacijos ar bendruomenės narių poreikių. Akcentuotina tai, kad bendruomenės slaugytojai savo praktinėje veikloje turi skatinti bendruomenę, jos narius veikti savarankiškai ir būti atsakingais tiek kiekvienas už savo asmeninės sveikatos, tiek ir už visos bendruomenės, kaip visumos, sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą [24].
Jankauskienė L. ir Rapolienė L. (2016) teigia, kad bendruomenės slaugytojo vaidmuo platus, o patiriamas darbo krūvis labai didelis. Jis atlieka ne tik visas bendrosios praktikos slaugytojo funkcijas, bet ir organizuoja, planuoja ir vykdo namų slaugą, lėtinių ligonių ilgalaikę priežiūrą, pagal savo kompetenciją konsultuoja ligonius slaugos ir sveikatos klausimais. Čiočienė A (2002), norėdama apibūdinti visą slaugytojų darbo su šeimomis apimtį, išvardija pagrindinius profesionalių slaugytojų vaidmenis: 1) sveikatos mokytojas; 2) slaugytojas ir stebėtojas; 3) šeimos gynėjas/ advokatas; 4) vadybininkas/ rėmėjas [11, 7].
Tai, kad bendruomenės slaugytojų funkcijos pirmiausia priklauso nuo bendruomenės narių poreikių bei pačių slaugytojų pasirengimo ir patirties. Bendruomenės slaugą įgyvendina bendruomenės slaugytojas, kuris atlieka ne tik visas bendrosios praktikos slaugytojo funkcijas, bet dar turi ir papildomų uždavinių: organizuoja, planuoja ir vykdo namų slaugą, lėtinių ligonių ilgalaikę priežiūrą, pagal savo kompetenciją konsultuoja ligonius slaugos ir sveikatos klausimais. Bendruomenėje slaugytojas organizuoja ir įgyvendina sveikatos programas. Slaugytojas tampa tarpdisciplininės komandos lyderiu ir turi unikalią galimybę bei moralinę pareigą tarnauti kaip paciento ir jo šeimos narių advokatas svarbiausiais jų gyvenimo momentais [5].
Bendruomenės slaugytojo vaidmuo JAV ir Australijos kontekste tradiciškai formavosi organizacijose. Kaip teigia Keane ir kt. (2008) šie vaidmenys dažniausiai formavosi konsultanto pareigybės pagrindu, jie beveik neapėmė tiesioginės pacientų priežiūros. Slaugytojų pareigybių
skaičius didėjo aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, kai padaugėjo atitinkamų studijų programų, atsirado klinikinės specializacijos ir gydymo stacionare dienų mažinimo poreikis [59].
Slaugytojas – priežiūros tiekėjas. Užtikrindamas bendruomenės slaugos procesą, kokybiškas slaugos paslaugas, slaugytojas taip pat stebi esančias ir galimas bendruomenės sveikatos problemas, planuoja savo veiklą bendruomenės sveikatai gerinti, pasirenka darbo vertinimo kriterijus, kritiškai vertina savo darbo praktiką ir ją tobulina. Žino ir moka paskirstyti darbą bendruomenėje ir kaip jį koordinuoti, išmano efektyvaus išteklių naudojimo principus, moka inicijuoti permainas, moka skatinti žmonių aktyvumą siekiant sveikesnio gyvenimo [11]. Pasak Bodenheimer ir Smith (2013) slaugytojas priežiūros tiekėjas rūpinasi pacientais ir padeda jiems patenkinti fizinius poreikius, išvengti ligų ir pagerinti bendrą sveikatos būklę. Šiuo tikslu pacientas yra stebimas ir prižiūrimas, registruojama bet kokia informacija, kuri galėtų būti naudingą priimat sprendimus dėl gydymo. Per visą gydymo procesą slaugytojas stebi paciento pokyčius ir veikia paciento labui. Slaugytojo funkcijos apima daugiau negu vien vaistų ir procedūrų administravimą [33]. Jis atsakingas už holistinę pacientų priežiūrą, apimančią individo psichosocialinius, raidos ir kultūrinius poreikius [70].
Slaugytojas – mokytojas. Slaugytojas atliekantis mokytojo vaidmenį – tai nebūtinai profesionalus slaugytojas, turintis aukštąjį išsilavinimą, klinikinį ir pedagoginį pasirengimą bei ilgametę sveikatos priežiūros patirtį [77]. Pasak Bodenheimer (2014) sveikatos priežiūros komunikacijos specialistai vis daugiau dėmesio skiria pacientų poreikiams ir sveikatos specialistų pastangoms geriau valdyti ligą, todėl slaugytojas mokytojas dažnai reikalingas tam, kad paruoštų ir įgyvendintų programas, būtinas šiems reikšmingiems tikslams pasiekti [32]. Atlikdamas sveikatos mokytojo vaidmenį, slaugytojas pagal bendruomenės narių sveikatos išmanymą pasirenka tinkamą mokymo būdą. Ypač svarbus slaugytojo vaidmuo mokant bendruomenės narius higienos pagrindų, remiant motinas motinystės ir šeimos planavimo klausimais, skatinant jaunas motinas žindyti kūdikius [11]. Nepaisant didėjančio supratimo, kad pacientų mokymas yra integracinė kasdienės slaugos ir priežiūros dalis, dažnai pacientai turi mažai žinių gydymo ir profilaktikos klausimais. Pacientų mokymui gali turėti įtakos tam tikri veiksniai. Pirma, patys pacientai nesuinteresuoti, kai slaugytojai ar kiti sveikatos priežiūros darbuotojai kalba apie jų elgsenos pakeitimą, moko savirūpos, aiškina apie jų susirgimą. Antra, slaugytojams vykdyti mokymo funkciją gali trukdyti laiko stoka, nesudarytos darbo sąlygos, mokymo patirties ir žinių trūkumas [14]. Vis gi, ligonių mokymas, Lukoševičienės R, Stonkaus S ir kt. autorių duomenimis (2008), yra pagrindinė prevencijos priemonė. Ne tik ligonis, bet ir ligonio artimieji turi domėtis liga ir jos slauga [19].
Daugumai būsimų mamų reikalinga pagalba, konsultavimas ir mokymas, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, o tai ir yra slaugos dalis. Šiuo atveju, autoriaus Bydam (2004) teigimu, slaugytoja turi sugebėti atsakyti į mamas dominančius klausimus, padėti motinoms suvokti naują savo padėtį, jausmus, nes būtent slaugytoja turi suteikti trūkstamą informaciją, pamokyti ir patarti bei atgauti pusiausvyrą [29]. Pacientų mokymą sudaro trys tikslai: suteikiama informacija (pažinimo); formuojamos nuomonės bei požiūriai (emociniai jutimo); ugdomi įgūdžiai (įpročiai). Slaugos procese mokymas taip pat turi būti pagrįstas veiksmingo mokymo sąlygomis, o slaugytojo uždavinys – ne tik tinkamai perteikti žinias, informaciją, bet ir visapusiškai pažinti pacientą [3].
Slaugytojas – advokatas. Sveikatos priežiūros specialistai žino ir tokį slaugytojo vaidmenį kaip pacientų advokato vaidmenį, bet nėra iki galo aišku, kokius procesus ir praktikas šis vaidmuo apima. Literatūra neretai atspindi paternatalistį požiūrį, kai siekiama apsaugoti pacientą nuo žalos. Ji teikia įžvalgų apie tai, kaip slaugytojai atlieka pacientų advokatų funkcijas sveikatos priežiūros įstaigose ir kaip jie jas ugdo per formalų mokymąsi, mokymąsi darbo vietoje, modeliuodami slaugytojų ekspertų vaidmenis ar per pacientų gynimui palankią organizacijos kultūrą [30]. Slaugytojo, kaip advokato/gynėjo, vaidmuo yra ypač svarbus, nes, anot Choi PP (2015), slaugytojai daugiausia laiko praleidžia prie pacientų [39]. Daugelį metų slauga buvo vertinama kaip paciento advokatavimo vaidmenį apimanti sritis ir jos vertė buvo aiški jau nuo 1980 metų [51]. Slaugytojui tenka morališkai padėti pacientams ir jų giminaičiams, o to neįmanoma atlikti nesusiformavus vertybių sistemos [5]. Slaugytojai turi reikiamų žinių ir, manoma, kad jie yra tinkamiausi asmenys pacientų interesų gynimui ir gerovės palaikymui [62]. Kai kurie, pavyzdžiui, jauni ar, priešingai, seni žmonės dėl savo amžiaus, skurdo, lyties, o taip pat dėl egzistuojančių politinių ir ekonominių religijų yra dažniau priskiriami labiau pažeidžiamų asmenų grupei nei kiti. Čaplinskienė I ir Čaplinskas S (2005) teigia, kad svarbiausia visuomenės sveikatos sistemos užduotis, šiuo atveju slaugytojo – advokato, yra suprasti ir reaguoti į tokį sistemingą pažeidžiamumą [6]. Amerikos slaugytojų asociacija (2010) pripažįsta slaugytojų, kaip advokatų, vaidmenį. Šis slaugytojo vaidmuo yra labai svarbus, nes liga visuomet sukelia padidėjusį paciento pažeidžiamumą, bei apriboja paciento gebėjimą tinkamai priimti svieikatos priežiūros sprendimus [66].
Autorių Ellis ir Hartley (2005) nuomone, pacientams ir jų šeimos nariams reikia žmonių, kurie padėtų derėtis su pačia sveikatos apsaugos sistema: jiems reikia advokatų [47]. Slaugytojams tenkantis pacientų advokatų vaidmuo yra labai svarbus. Daugelis nacionalinių slaugytojus vienijančių organizacijų įtraukė pacientų advokato funkciją į slaugytojų etikos kodeksus ir slaugytojų profesinio
elgesio standartus [36]. Slaugytojų atliekamam advokato vaidmeniui skirtos empirinės studijos kalba apie „ribotą advokatavimą“, pasireiškiantį per paternatalistinį požiūrį, siekiant užtikrinti paciento saugumą [89]. Choi ir kt. (2014) atkreipė dėmesį į tai, kad pacientai gali prisiimti pasyvų vaidmenį, o sprendimus dėl jų gydymo primeta slaugytojai, privalantys atlikti savo darbą ir dėl personalo stokos ar padidėjusio paslaugų poreikio spaudžiami priimti sprendimus per ribotą laiką. Veikimo paciento vardu praktika priklauso nuo asmens vertybių, išsilavinimo ir patirties bei konteksto, kuris reikalauja veikti paciento vardu. Negarandeh ir kt. (2008) dalijasi įžvalgomis apie tai, kaip pacientų advokatų funkcijas atlieka didelės Irano universitetinės ligoninės slaugytojai. Pokalbiai su jais atskleidė šiuos aspektus: pacientų informavimas ir aiškinimas apie jų ligą bei gydymo būdus; pagarba pacientui ir jo orumui; fizinės, emocinės ir dvasinės paramos teikias; saugumo ir privatumo užtikrinimas; slaugos tęstinumas. Šiuos aspektus galima pritaikyti ir pirminėje sveikatos priežiūros grandyje [38, 69]. Interviu su vieno JAV pietvakarinės dalies universitetinio medicinos centro slaugytojais atskleidė, kad slaugytojai veikia pacientų vardu ir stengiasi patenkinti nepatenkintus jų poreikius, pavyzdžiui, kai vienas pacientas buvo stacionarizuotas į reabilitacijos skyrių, o ne į slaugos ligoninę, nes ten vykti jis nenorėjo [51]. Veikimas paciento naudai yra neatsiejama slaugymo proceso dalis. Slaugytojai atsakingi už tai, kad gintų pacientų tesies, vertybes, gerovę ir jų interesus. Atstovavimo pacientų interesams ugdymas ir įsitraukimas į šį atstovavimą reikalauja individualių slaugytojo pastangų: profesinio išsilavinimo ir mokymosi darbo vietoje, bendradarbiavimo su įvairiomis suinteresuotųjų asmenų grupėmis, pavyzdžiui, pacientais ir jų šeimomis, kitais sveikatos priežiūros specialistais, organizacijos vadovais bei palaikymo grupėmis [66]. Didžiausias tikslas turėtų būti sukurti tokią organizacijos kultūrą, kuri skatintų ginti paciento interesus ir leistų slaugytojams nukreipti pastangas į tai, kad kuo labiau padėtų pacientams ir pasiektų kuo geresnių rezultatų [89].
Slaugytojas – rėmėjas. Kaip komandos narys ir patikėtinis, bendruomenės slaugytojas, pastebėjęs bendruomenės narių sveikatos pablogėjimo veiksnius, praneša apie tai įstaigoms ir organizacijoms, kurios gali prisidėti tenkinant bendruomenės sveikatos poreikius, bendrauja su socialinėmis, švietimo, religinėmis bei visuomeninėmis organizacijomis [11]. Seni žmonės tikisi ir siekia, kad jie nebūtų eliminuojami iš visuomenės, nebūtų ribojamas jų dalyvavimas, individualios raiškos galimybės. Tokiu atveju, anot Bartašiūnienės V. (2008) slaugytoja turi: žinoti kiekvieno ligonio sugebėjimus ir patirtį, sudaryti sąlygas juos plėtoti ir įgyti naujų, suprasti emocinius ir dvasinius poreikius ir jais rūpintis; sudaryti tinkamą aplinką; sukurti lanksčią gyvenseną. Dažnai slaugytojas, ypač senyvo amžiaus žmogui, yra vienintelis galimas pašnekovas. Tokio amžiaus pacientai be galo
laukia šių pokalbių, nes tai – vienintelė galimybė aptarti daugelį pacientui svarbių dalykų. Slaugytojai rėmėjai dažnai išklauso begalę pasakojimų [3]. Dėja, anot Smaidžiūnienės D (2006), paprastai slaugytojas dėl darbo krūvio ir laiko trūkumo siekia išvengti gilaus bendravimo. Pripažįstama, kad slaugytojams rėmėjams tenka svarbus vaidmuo suvaldant ligą ir skatinant sveikimą. Vis dėlto slaugytojų vaidmenį suvokiame labai paviršutiniškai: mūsų suvokimas grindžiamas įvykiais, per kuriuos slaugytojų vaidmuo atsiskleidžia kitų temų ar įvykių kontekste. Panašiai per menkai suprantame ir tuos aspektus, kurie naudingi slaugytojams sudėtingoje aplinkoje: ankstesnę patirtį, išsilavinimą bei aprūpinimą ištekliais [22]. Australijos Šv. Jono ligoninės 11 savanorių slaugytojų buvo apklausti telefonu, paimant iš jų po vieną pusiau struktūruotą interviu. Šie interviu įrašyti elektroniniu būdu, užrašyti pažodžiui ir analizuojami, taikant humanitariniams mokslams būdingus metodus. Teminė analizė leido išskirti dvi plačias temas: pasiruošimą ir platų užduočių spektrą. Dalyviai nurodė, kad jie įgijo išsilavinimą ir tinkamą klinikinę patirtį. Jie pabrėžė, jog yra apsiėmę daug išteklių, bet naudoja jų labai nedaug, kadangi klinikinę slaugą jų funkcijos apima tik minimaliai. Be to, jų vykdomos funkcijos apima psichologinės ir socialinės paramos teikimą, slaugos ir materialinių išteklių koordinavimą, problemų sprendimą. Sveikatos paslaugas ligos metu ar jai praėjus teikiantis slaugytojas atlieka svarbesnę funkciją negu vien klinikinė priežiūra. Šiuo požiūriu būtina vadovautis rengiant ugdymo programas ir strategijas, ugdant kompetencijas, o ypatingą dėmesį būtina skirti tam, kad švietimas vyktų ligos kontekste ir turėtų koordinavimo, problemų sprendimo ir psichologinės bei socialinės priežiūros aspektų nacionaliniu lygmeniu. Be to, būtina supažindinti slaugytojus su darbo ligos kontekste tikrove [57].
Jungtinėse Amerikos valstijose (2004) atlikto tyrimo duomenys atskleidė, kad būdamas bendruomenės slaugytoju, asmuo susiduria su sudėtingomis ilgalaikėmis užduotimis. Laikui bėgant užduotys vis sudėtingėja, pavyzdžiui, slaugant sergantįjį vėžiu, liga tam tikrais laikotarpiais ūmėja, todėl ir slaugytojo vaidmenys gali keistis, priklausomai nuo paciento poreikių:
1. Palaikomojo gydymo poreikis. Šioje stadijoje identifikuotas slaugos poreikis patvirtina objektyviuosius poreikius. Tenkindami fizinius poreikius, slaugytojai deda pastangas palaikyti funkcinį slaugomojo pajėgumą ir fizinį jo komfortą. Jei kiti šeimos nariai neprisiima atsakomybės už ligonio slaugymą, slaugytojas išgyvena įtampą. Dirbant su tokiu pacientu, slaugytojai labiau akcentuoja dviejų vaidmenų – rėmėjo ir advokato, konfliktą. Kai kurie pacientai nenorėjo žinoti apie savo būklę ir prognozes. Tuomet slaugytojai turėjo saugoti tokias paslaptis kaip informacija apie ligą, prognozes, finansus ir kitas problemas. Slaugytojo vaidmuo reikalauja palaikyti slaugomąjį, pasirūpinti emocine jo
gerove. Studija atskleidžia, kad ši užduotis yra ne mažiau sudėtinga už fizinės pagalbos teikimą. Daug kartų akcentuojama, kad ramybės ir nedrumsčiamos atmosferos palaikymas yra esminė sąlyga pacientui sveikti arba laikytis medicininių nurodymų.
2. Emociniai sunkumai. Pacientai jaudinasi dėl ateities, jaučiasi prislėgti, jie išgyvena įtampą, sunkumus, praranda savitvardą. Slaugydami tokį asmenį, slaugytojai taip pat jaučiasi pavargę ir prislėgti, tačiau privalo atlikti ne tik priežiūros tiekėjo, bet ir rėmėjo vaidmenį.
3. Poveikis sveikatos būklei. Paciento mokymas ligų profilaktikos, savirūpos turi poveikį jo sveikatos būklei.
4. Palaikymas. Sergančiajam palaikymas yra itin svarbu, o slaugytojui kito asmens slaugymo patirtis teikia atlygio ir pasitenkinimo jausmą. Kai kurie dalyviai per ligos patirtį atrado naujos prasmės ir įgijo asmenybę ugdančios patirties. Slaugytojai nurodo, kad palaikant pacientus, atsiranda noro įdomiam laisvalaikiui, apmąstymams, sveikatos gerinimui.
Brookes K ir kt. autorių (2007) teigimu, visuomenės požiūrį į slaugytoją įtakoja tai, kaip pats slaugytojas suvokia savo vaidmenį. Vaidmenų teorija yra koncepcija, kuri apibrėžia, kaip asmenys, šiuo atveju slaugytojai, elgiasi socialinėse situacijose, ir kaip šis elgesys yra suvokiamas išorės stebėtojų, tai yra, pacientų [35]. Egzistuoja daugybė tarptautinės literatūros, aptariančios išplėstinės slaugos praktikos vaidmenis ir jų indėlį į įvairiose pasaulio šalyje teikiamas sveikais priežiūros paslaugas. Vis dėlto, Negarandeh ir kt. (2008) apibrėžiant jų pavadinimus, vaidmenis ir veiklos sritis pastebi daugybę nenuoseklumų. Nors egzistuoja nemažai patvirtinimų, kad aukštesniojo lygmens slaugytojų vaidmuo stiprėja visame pasaulyje, tebėra ir nemažai su tuo susijusių neaiškumų. Sunkumų kyla dėl to, kad, aiškiai neapibrėžus slaugytojų funkcijų, jų vaidmuo praranda reikšmingumą [69].
1.2.2. Paciento požiūrio į slaugytoją pirminėje sveikatos priežiūroje vertinimas
Pastaraisiais metais buvo atlikta tyrimų, kuriais siekta tyrinėti požiūrį į slaugytoją ir slaugytojų savybes, vertinant to poveikį pacientų sveikatos būklei, pavyzdžiui, mirtingumui, pasireiškusiam šalutiniam poveikiui ar vengtinoms komplikacijoms. Dauguma šių tyrimų buvo atliekama ligoninėse ir tik Griffiths ir kt. tyrimą atliko pirminės sveikatos priežiūros centre (PSPC); jie atrado, kad lėtinės ligos buvo kontroliuojamos geriau tuomet, kai pacientų ir slaugytojų santykiai buvo geresni ir kai vienam slaugytojui buvo priskirta mažiau pacientų [49].
Vienas tyrimas atskleidžia, kad iš PSP slaugytojo pacientai tikisi bent 4 dalykų:
Kompetencijos: Norėčiau, kad medicinos darbuotojas turėtų pakankamai žinių, kad galėtų man padėti.
Empatija: Noriu, kad medicinos darbuotojui rūpėčiau.
Artimumas: Noriu pažinoti savo gydytoją/slaugytoją ir kad jie mane pažinotų. Tęstinumas: Kai man reikia pagalbos, noriu lankytis pas tą patį specialistą [43].
Kalbant apie pirminės sveikatos priežiūros įstaigų slaugytojų poveikį sveikatai, Keleher ir kt. (2009) atliktas tyrimas rodo, jog tais atvejais, kai slaugytojai teikė panašias paslaugas į tas, kurias teikia gydytojai, rezultatai buvo panašūs, išskyrus žinių įgijimą, paskirto gydymo laikymąsi ir paciento pasitenkinimą – čia slaugytojų rezultatai buvo geresni. Pastarojo meto tyrimai, kai buvo tiriamas slaugytojų vaidmuo prižiūrint hipertenzija sergančius pacientus (kai slaugytojams buvo suteikta daugiau atsakomybės, suteikta galimybė skirti ar koreguoti gydymą pagal gaires) lyginant su tradiciniu modeliu (kai slaugytojas yra gydytojo asistentas), atskleidė geresnius AKS kontrolės rezultatus ir iki 30% sumažėjusią širdies ir kraujagyslių ligų riziką [60].
Huchinson L (2003) savo atliktame tyrime pastebėjo, jog dauguma pacientų mano, kad PSP slaugytojai gerai išmano apie ,,kraujo spaudimo, cukraus kraujyje matavimus, taip pat profesionaliai gali paimti kraujo mėginius“. Informacija apie pačią ligą, jos prognozę ir galimą gydymą yra labai svarbi pacientams. Kaip ir gydytojai, pacientai pripažįsta, kad mieliau tokią informaciją jiems teiktų terapeutai. Jie taip pat įsitikinę, kad slaugytojai neturi pakankamai medicininių žinių kad galėtų informuoti apie ligos priežastis ar prognozes. Be to, pacientams buvo svarbu tai, kad jie gali tiesiogiai kalbėti su gydytoju tuo klausimu ir jiems nereikia savo problemų ar padėties aptarti su tarpininku, t.y. slaugytoju [55].
Vis dėl to, autoriaus Sharon J (2014) teigimu, didelė dalis žmonių neįvertina realių slaugytojo pareigų. Jų akyse, slaugytojai yra tie, kurie tiesiog vykdo gydytojo įsakymus, yra gydytojų padėjėjai. Taip pati, žiniasklaida dažnai kuria neteisingą slaugytojo įvaizdį. Verta paminėti, kad slaugytojai dažnai atlieka kelis skirtingus vaidmenis vienu metu, priklausomai nuo paciento poreikių. Nors slaugytojas dažnai pateikiamas tik kaip gydytojo padėjėjas, autoriai Aditi D, McHugh M ir kt. (2016) teigia, kad savarankiškumas yra būtinas profesinės slaugos praktikoje ir yra pagrindinė geros slaugytojo darbo aplinkos sudedamoji dalis [78, 27].
Tyrimai rodo, jog Jungtinėse Valstijose beveik 10 milijonų žmonių, sirgusių vėžiu, tam tikrame ligos etape naudojosi neformalių slaugytojų pagalba. Taip yra todėl, kad sveikatos paslaugos
vis labiau tampa techninės, jos teikiamos bendruomenėje ir labai priklauso nuo to, kiek į slaugos procesą įsitraukia šeima [73].
1.3 Slaugytojo - paciento santykių modeliai
Slaugytojo - paciento santykiai yra laikomi slaugos pagrindu. Tai tarpasmeninis procesas, kuris išsivysto tik laikui bėgant, nes pagrindinis elementas yra pasitikėjimas. Pasitikėjimo gavimas arba plėtra [50].
Pirminė sveikatos priežiūra, anot Wong ST, Watson DE ir kt. (2008), nuo kitų sveikatos priežiūros grandžių išsiskiria tuo, kad joje yra kuriami medicinos darbuotojų ir pacientų santykiai. Laikui bėgant, pacientams tampa svarbu, kad jie ne tik gautų tinkamą medicininę priežiūrą, bet ir galėtų jaustis patogiai, bei pasitikėti savo šeimos gydytoju ir slaugytoju. Šie ilgalaikiai santykiai, skatina pacientų atvirumą, jie drąsiau išsako savo savijautą, asmeninius įpročius. Ilgalaikiai medicinos darbuotojo – paciento santykiai ypač svarbūs lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams [87].
Žmogiškieji santykiai – tai dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio sąveika. Slaugytojos bendrauja su įvairias pacientais, kurie dėl streso, ligos ir gydymo ligoninėje atskleidžia tiek teigiamas, tiek neigiamas savo elgesio bei charakterio savybes. Pacientams ir slaugytojoms bendraujant, gali pasireikšti įvairių reakcijų – nuo teigiamų (pvz., meilės, pasitikėjimo) iki neigiamų (pvz., priešiškumo, pykčio, nepykantos). Bet dažnai slaugytojos geranoriškumas, supratimas, kantrybė ir noras išklausyti, pastebimai pagerina paciento nuotaiką ir savijautą, o kartu ir tarpusavio santykius [26]. Slaugytojo ir paciento santykiai yra paremti bendravimu. Baršauskienė V ir Janulevičiūtė B žmogiškųjų santykių sąvoką sugretina su bendravimo terminu, tačiau taip pat jos teigia, kad bendravimas yra vienas iš pagrindinių teigiamų žmogiškųjų santykių formavimo elementų [2].
Per laiką susiklostantys santykiai, kaip teigia Detsky (2011), t.y. sveikatos priežiūros tęstinumas, leidžia medicinos specialistui ir pacientui pažinti vienam kitą ir stiprina paciento tikėjimą, kad gydytojas ar slaugytojas yra kompetentingas ir rūpestingas. Be to, priežiūros tęstinumas didina paciento pasitenkinimo jausmą, lemia geresnę prevenciją ir gydymo rezultatus, mažina išlaidas. Kai pacientai pasitiki medicinos darbuotoju, jie labiau laikosi gydymo rekomendacijų ir labiau rūpinasi sveikata. Tikėtina, kad paciento noras gauti tik gydytojo tęstines paslaugas, pasitikėti ir pažinoti savo gydytoją, gali būti perkeltas medicinos darbuotojų komandai, jei ji nedidelė. Pagal Safran (2006)
pacientas pirmenybę teikia mažoms specialistų grupėms, nes gali užmegzti ilgalaikius pasitikėjimu grindžiamus santykius su visais nedidelės PSP komandos nariais. Pacientai, kuriems paprastais atvejais sveikatos paslaugas teikia slaugytojai, o ne gydytojai, reiškia didesnį pasitenkinimą gauta paslauga [43, 76].
1972 metais medicinos etikos profesorius Robert M. Veatch aprašė keturis etinius sąntykių modelius medicinoje. Autoriaus teigimu, daugiausia etinių problemų medicinos praktikoje kyla tais atvejais, kai sveikatos būklė ar pati pageidaujama procedūra nekelia moralinių problemų. Pavyzdžiui, moteriai, kuri praleidžia penkias valandas klinikoje, su dviem rėkiančiais vaikais, dėl vieno iš jų karščiavimo, karščiavimas nėra ypatinga moralinė problema, tačiau, jos laukimas yra. Tik neapsiribojant specifiniais klausimais, skirtais pagrindinėms įprastoms etinėms problemoms spręsti, galime įžvelgti tikrąsias etines problemas, kurios yra išsprendžiamos [83].
Sakralinis modelis. Šiuo metu kinta požiūris į medicinos darbuotojo ir paciento tarpusavio santykius. Kaip žinoma, iš Hipokrato laikmečio santykiai tarp gydytojo ir paciento buvo pagrįsti sakraliniu modeliu. Gydytojas atlikdavo Dievo vaidmenį, o sergantysis – paklūstančiojo jo valiai. Tai vadinamieji paternalistiniai (tėvo ir vaiko) santykiai. Tokiu atveju pacientas išvengia moralinės atsakomybės. Visa atsakomybė tenka gydytojui, o pacientas nejaučia jokios atsakomybės, jis tik vykdo gydytojo paliepimus. Tokia santykių forma yra žalinga abiems šalims, nes nelieka tarpusavio bendravimo. Iškyla daug neatsakytų klausimų, atsiranda niša klaidoms. Pagal modelio principą – už viską atsako gydytojas, nes sergantysis „nieko nežino“, todėl ir negali būti atsakingas už ką nors. Sprendimai, vienareikšmiškai susiję su ligos gydymu, yra priimami tik gydytojo, pacientas, priimant sprendimus, nedalyvauja. Pagrindiniai etiniai principai, kurie apibendrina sakralinį modelį, yra suteikti naudą ir nepakenkti pacientui, apsaugoti asmeninę laisvę, išsaugoti asmens orumą, sakyti tiesą ir tęsėti pažadus, palaikyti ir atkurti teisingumą.
Techninis modelis. Gydytojas atlieka tik techninę funkciją, diagnozuoja, kokie yra sutrikimai, informuoja ligonį, ką reikėtų daryti, bet daro minimalią įtaką jo galutiniam apsisprendimui. Moralinio vertinimo iš gydytojo pusės nėra. Tokiu atveju gydytojas išvengia moralinės atsakomybės, palikdamas ją sergančiajam. Visa atsakomybė tenka sergančiajam, jis priima galutinį sprendimą. Taigi jeigu atsiranda komplikacijų arba ištinka gydymo nesėkmė, atsakomybė tenka sergančiajam. Šis modelis nėra geras, nes pacientas negali vienas apsispręsti dėl gydymo taktikos ir kartu pats būti atsakingas. Jam trūksta kompetencijos, dingsta gydytojo patarėjo vaidmuo. Vienas iš biologinės revoliucijos poveikių šiam santykių modeliui yra keikvieną gydytoją paversti mokslininku. Problema tame, kad
medicinos darbuotojai per dažnai elgiasi kaip pripažinti mokslininkai. Gydytojas, kuris mano, kad jis tiesiog gali pateikti faktus pacientui ir leisti jam pačiam priimti sprendimus, apgaudinėja pats save, nes visa atsakomybė tenka pacientui, net jeigu yra kritinės būklės ir turi būti priimami lemiami sprendimai. Pavyzdžiui, pats sąntykių modelių autorius R. M. Veatch (1972) iškėlė retorinį klausimą ,,jeigu aš esu gydytojas, kuris stipriai palaiko aborto reformą, nes tvirtai tikiu, jog tai žmogžudystė, ar galiu perleisti atsakomybę nėščiąjai priimti sprendimus ir jiems paklusti?“
Kolegialus modelis. Gydytojas ir pacientas bendradarbiauja kaip kolegos siekdami bendro tikslo – ligonio pasveikimo. Kyla klausimas, ar yra reali galimybė bendradarbiauti? Ar nėra asimetrijos santykiuose tarp gydytojo ir paciento? Ar tai ne utopinis kolegialumas? Visų pirma, gydytojo ir paciento supratimo apie ligą lygis skirtingas, tačiau svarbiausia, kad skirtinga ir jų padėtis – vieno rankose priemonės kito gyvybiniams procesams valdyti. Pacientui yra svarbu dalyvauti šiame procese, jam žinoma informacija suteikia moralinio saugumo jausmą, psichologinį saugumą. Tik idėja, kad pacientas ir gydytojas gali būti viename lygmenyje, bendrauti kaip kolegos, iškreipia realybę. Mokytojas niekada nebus viename žinių lygmenyje su mokiniu, nes juos skiria turimos žinios, patirtis. Todėl yra utopija pacientą ir gydytoją paversti kolegomis. Be abejonės, pacientas turi teisę gauti informaciją apie savo sveikatos būklę ir tai, kas jam bus atliekama siekiant ją pagerinti. Paties Robert M. Veatch teigimu, gydytojas tampa santechniku, be jokių moralinių įsipareigojimų. Šiame modelyje gydytojas yra paciento draugas ir viskas grindžiama pasitikėjimu ir konfidecialumu. Kai du individai ar grupės kartu priima sprendimus bendriems tikslams, tuomet pasitikėjimas ir konfidencialumas yra pateisinami ir kolegialusis modelis yra tinkamas. Tai labai malonus, harmoningas kelias bedravimui.
Kontraktinis modelis. Tai fiksuoti įsipareigojimai tarp gydytojo ir paciento. Tokiu atveju yra aiškus ir griežtas atsakomybės pasiskirstymas, gydytojas ir pacientas negali išvengti moralinės atsakomybės. Tačiau šio modelio trūkumas yra tai, kad jame daugiau dėmesio skiriama finansiniams nei etiniams gydytojo ir paciento santykių aspektams, gydytojo ir paciento santykiai tarsi izoliuojami nuo visos socialinės sistemos. Kontrakto modelis skatina „minimalistinį“ mąstymą. Vietoje to, kad gydytojas galvotų, kaip maksimaliai galima padėti pacientui, būti jam naudingesniam, kontraktas orientuoja į minimalią programą. Dažnai gydytojas galvoja taip: kokia mano programa, ko aš galėčiau atsisakyti nenusižengdamas apibrėžtoms paciento teisėms pagal kontraktą ir kt. Jų skirtumus paryškina vartotojiškas mentalitetas, kaip nauja mąstymo kryptis, orientuota į pacientą, kaip sveikatos vartotoją. Kontraktiniame modelyje du individai ar grupės bendrauja taip, kaip juos įpareigoja esamas statusas ir tikisi naudos abiems pusėms. Įsipareigojimai ir nauda yra ribotos apimties, net jeigu jie yra išreikšti
šiek tiek abstrakčiai. Pagrindinės laisvės, orumo, tiesos sakymo, pažadų laikymosi ir teisingumo normos, yra artimos kontraktiniam modeliui. Jame yra tikrasis sprendimų priėmimo dalijimasis, dėl kurio moralinė atsakomybė tenka tiek gydytojui, tiek pacientui. Jeigu sulaužomas pasitikėjimas ar konfidecialumas, kontraktas “nutraukiamas“ [84].
2. TYRIMO METODIKA
2.1 Tyrimo organizavimas ir metodai
Tyrimo organizavimas ir tiriamųjų atranka. Tyrimas vyko 2016 m. rugsėjo – gruodžio mėnesiais. Pasirinkta tikslinė imtis. Apklausti VšĮ Kauno Šančių poliklinikos Rokų ambulatorijoje prisirašę pacientai, vyresni nei 18 metų amžiaus. Buvo išdalinta 350 anketų. Teisingai ir pilnai užpildyta buvo 341 anketa (atsako dažnis 97,42 proc.).
VšĮ Kauno Šančių poliklinikos Rokų ambulatorijoje prisirašiusiųjų yra 3018 pacientų. Ambulatorijoje dirba 4 slaugytojos, pacientų srautas per dieną vidutiniškai yra 100 pacientų.
Įtraukimo į tyrimą kriterijus – pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje besilankantys pacientai. Pilotinio tyrimo metu, kuris vyko 2016 metų pirmą rugsėjo savaitę, buvo patikrinta, ar sudaryta anketa yra suprantama ir lengvai užpildoma, kiek laiko užtrunka klausimyno pildymas. Atlikus pilotinį tyrimą, buvo atlikti nedideli klausimų formavimo pakeitimai.
Tyrimas vienmomentis ir buvo vykdomas etapais (1 pav.)
1 pav. Empirinio tyrimo procesas
(sudaryta pagal Kardelis, 2007)
Anketos sudarymas
Išvadų bei rekomendacijų pateikimas Duomenų analizė, rezultatų aptarimas
Anketinės apklausos vykdymas Mokslinės literatūros analizė
Tyrimo instrumentas. Tyrimo anketa sudaryta autorių, remiantis užsienio mokslininkų tyrimais [83, 84, 91, 94] (1 priedas). Anketą sudaro 3 klausimų blokai.
Pirmasis klausimų blokas skirtas įvertinti komandinio darbo svarbą bei slaugytojo vaidmenį pirminėje sveikatos priežiūroje pacientų požiūriu. Išanalizavus užsienio literatūrą, galima išskirti keturis pagrindinius slaugytojo vaidmenis pirminėje sveikatos priežiūroje: priežiūros tiekėjas (angl. caregiver), rėmėjas (angl. supporter), advokatas (angl. advocate) ir mokytojas (angl. teacher).
1 lentelė. Slaugytojų vaidmenys ir veiklos kryptys
Slaugytojo vaidmuo Veiklos kryptys
Priežiūros tiekėjas Kvalifikuotai ir kokybiškai teikia asmens sveikatos priežiūros paslaugas, teikia būtinąją medicinos pagalbą, kritiškai vertina savo darbo
praktiką ir ją tobulina.
Rėmėjas Rodo empatiją, kuria pasitikėjimu paremtus santykius, drąsina ligonį daryti tai, ką jis norėtų daryti, moko
atpažinti emocijas ir jas valdyti. Advokatas Atstovauja pacientui ir jo šeimai. Teikia
informaciją gydytojams, teikia informaciją šeimos nariams, tarpininkauja keičiantis
informacija.
Mokytojas Moko sveikos gyvensenos, ligų profilaktikos ir sveikatos tausojimo bei ugdymo šeimose ir
bendruomenėse.
[sudaryta autorės, remiantis užsienio autorių Peplau HE, Sorensen R, Iedema R duomenimis ir Lietuvos medicinos norma MN 57:2011 „Bendruomenės slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir
atsakomybė“]
Antrasis klausimų blokas skirtas slaugytojų – pacientų santykių modeliui nustatyti, remiantis keturiais užsienio autoriaus Veach RM medicinos darbuotojo – paciento santykių modeliais: sakralinis, techninis, kolegialusis, kontraktinis.
Pagal Likert 5 balų skalę, respondentams reikėjo įvertinti teiginius, pažymint vieną iš penkių atsakymo variantų: ,,Labai dažnai“, ,,Dažnai“, ,,Kartais“, ,,Retai“, ,,Labai retai“ arba ,,Visada tikiuosi“, ,,Tikiuosi“, ,,Neturiu nuomonės“, ,,Nesitikiu“, ,,Niekada nesitikiu“ ir panašiai. Atliekant statistinę analizę, kai kurie atsakymai buvo sugrupuoti į 3 grupes, apjungiant ,,Visada tikiuosi“ ir ,,Tikiuosi“, ,,Nesitikiu“ ir ,,Visiškai nesitikiu“ bei ,,Neturiu nuomonės“.
Trečiasis klausimų blokas – socialinėms demografinėms charakteristikoms.
2.2 Tyrimo etika
Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas nr. BEC – ISP(M) – 17 (2 priedas).
Tyrimas buvo atliekamas vadovaujantis mokslinių tyrimų etikos principais ir Helsinkio deklaracija bei Lietuvos socialinių tyrimų centro (LSTC) Etikos kodeksu.
Prieš atliekant tyrimą VšĮ Kauno Šančių poliklinikos Rokų ambulatorijos administracija buvo informuota ir supažindinta su vykdomo tyrimo tikslais, gautas leidimas. Taip pat, buvo gautas žodinis informuotas sutikimas iš kiekvieno tyrime sutikusio dalyvauti respondento, prieš tai paaiškinus jam tyrimo tikslą.
Respondentų konfidencialumas buvo užtikrintas, nes anketa yra anoniminė, tiriamųjų vardų, pavardžių ir adresų neklausiama. Surinkti duomenys buvo panaudoti tik apibendrinti ir moksliniais tikslais. Pacientai turėjo teisę atsisakyti dalyvauti tyrime. Taikant respondentams anketinės apklausos metodą, rizikos bei žalos tiriamieji nepatyrė. Respondentų apklausa sukėlė nepatogumus, susijusius su sugaištu laiku.
2.3 Respondentų socialinės demografinės charakteristikos
Atliekant tyrimą buvo apklausta 341 VšĮ Šančių poliklinikos Rokų ambulatorijos pacientai: 168 vyrai ir 173 moterys (2 lentelė), kurių amžiaus vidurkis ±55 metai (standartinis nuokrypis 95 proc., PI 53,94 – 57,03). Atsisžvelgiant į amžiaus grupes statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta (p = 0,232). Taip pat buvo vertinama respondentų šeiminė padėtis ir išsilavinimas. 2 lentelėje pateikti duomenys atskleidžia, kad tyrime dalyvavusius pacientus galima išskirti į dvi grupes: vedę/ištekėję
(85,3 proc.) ir vieniši (išsiskyrę ir našliai) (14,7 proc.). Vertinant respondentų išsilavinimą 38,1 proc. (n = 130) turėjo aukštajį išsilavinimą, o 30,5 proc. (n = 104) aukštesnįjį. Mažiausias skaičius respondentų turinčių nebaigtą vidurinį išsilavinimą 10,6 proc. (n = 36).
2 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį ir šeiminę padėtį ir išsilavinimą
Rodikliai Tiriamųjų skaičius
(n) Procentai Lytis Vyras Moteris 168 173 49,3 50,7 Šeiminė padėtis Vedęs/ištekėjusi
Nevedęs/netekėjusi Išsiskyręs (-usi) Našlys (-ė) 291 16 20 14 85,3 4,7 5,9 4,1 Išsilavinimas Nebaigtas vidurinis
Vidurinis Aukštesnysis Aukštasis 36 71 104 130 10,6 20,8 30,5 38,1 Viso: 341 100
2.4 Statistinės analizės metodai
Anketinės apklausos duomenys buvo apdoroti ir analizuojami naudojant statistinių duomenų analizės paketą SPSS for Windows 23.0 (Statistical Package for the Social Sciences).
Buvo vertinamas atsakymų į anketos klausimus dažnis (proc.). Taip pat buvo nustatytos sąsajos tarp klausimų, skirtų slaugytojo vaidmens įvertinimui, ir vyraujančio pacientų – slaugytojų sąntykių modelio nustatymui. Kokybiniai požymiai nepriklausomose grupėse lyginti, taikant Chi kvadrato požymių nepriklausomumo (homogeniškumo) kriterijų, priklausomose grupėse – Cochrano Q kriterijų bei jo porinius palyginimus. Pirsono kontingencijos koeficientas naudotas, norint įvertinti kaip stipriai du kokybiniai požymiai yra susiję imtyje.
Ranginiai kintamieji aprašyti, pateikiant jų reikšmių medianą (minimalią-maksimalią reikšmę, vidurkį).
Ryšys ar skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai apskaičiuotoji p-reikšmė buvo mažsnė už pasirinktą reikšmingumo lygmenį α=0,05.
Hipotezė, kad kokybinio požymio reikšmės yra vienodai pasiskirsčiusios tikrinta taikant χ2 suderinamumo kriterijų.
3. REZULTATAI
3.1. Slaugytojo vaidmuo pirminėje sveikatos priežiūroje pacientų požiūriu
Siekiant nustatyti pacientų požiūrį į pirminės sveikatos priežiūros komandos darbo svarbą, analizavome su kuo, iš komandos narių: gydytoju, slaugytoju ar medicinos registratoriumi, pacientai komunikuoja dažniausiai. Kiekvienas iš respondentų turėjo įvertinti savo bendravimą su gydytoju, slaugytoju ir registratoriumi nuo 1 (labai retai) iki 5 (labai dažnai). “Labai dažnai“ atsakymų pasiskirstymas tarp gydytojo, slaugytojo ir registratoriaus statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,001). Tyrimo duomenys atskleidė, kad rečiausiai pacientai bendrauja su medicinos registratoriumi (n=24; 7proc.), o su gydytoju ir slaugytoju bedravimo dažnis yra labai panašus (atitinkamai 33,1 proc. ir 37,5 proc.). Atlikus porinius Cochrano Q kriterijaus palyginimus nustatyta, kad tikimybė, jog pacientai nurodys medicinos registratorių kaip darbuotoją, su kuriuo dažniausiai komunikuojama buvo mažiausia ir statistiškai reikšmingai skyrėsi nuo tikimybės, jog pacientai nurodys gydytoją (p<0,001) arba slaugytoją (p<0,001) kaip darbuotoją, su kuriuo dažniausia bendraujama (3 lentelė).
3 lentelė. Komunikavimo su gydytoju, slaugytoju ir registratoriumi dažnis
Reikšmė
Gydytojas Slaugytojas Registratorius p reikšmė
n proc n proc n proc
<0,001*
Labai dažnai 113 33,1 128 37,5 24 7
p – statistinis reikšmingumo lygmuo
* lyginant komunikavimo dažnį paciento ir gydytojo su paciento ir registratoriaus, bei paciento ir slaugytojo su paciento ir reigstratoriaus.
Tyrimo duomenys atskleidė, kad gydytojo, slaugytojo ir gydytojo kartu su slaugytoju, bei medicinos registratoriaus darbo svarbą, kaip „labai svarbu“, vertino nevienoda dalis respondentų (p<0,001). Gydytojo darbą kaip labai svarbų nurodė 248 (72,7 proc.) pacientų ir kaip svarbų 93 (27,3 proc.). Slaugytojo darbą kaip labai svarbų nurodė 151 (44,3 proc.), o kaip svarbų 190 (55,7 proc.) respondentų. Maždaug pusė respondentų medicinos registratoriaus darbą nurodė „nei svarbu, nei nesvarbu“ (49,9 proc.). Vertinant personalo svarbą, išskyrėme tris pagrindines grupes: gydytojas, slaugytojas ir komanda (gydytojas kartu su slaugytoju). Didžiajai daliai respondentų svarbiausias yra komandos darbas (n=228; 66,9 proc.).
