BENDRUOMENĖS SLAUGYTOJŲ MEDICINOS NORMOJE APIBRĖŽTŲ IR KASDIEN ATLIEKAMŲVEIKLŲ ATITIKTIES VERTINIMAS VIEŠOSIOSE IR PRIVAČIOSE PSP ĮSTAIGOSE

Sveikatos vadybos katedra

Deimantė Obelienytė

BENDRUOMENĖS SLAUGYTOJŲ MEDICINOS NORMOJE

APIBRĖŽTŲ IR KASDIEN ATLIEKAMŲVEIKLŲ ATITIKTIES

VERTINIMAS VIEŠOSIOSE IR PRIVAČIOSE PSP ĮSTAIGOSE

Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)

Mokslinė vadovė:

prof.habil.dr. Irena Misevičienė

TURINYS

1.1. Bendruomenės slaugytojas pirminėje sveikatos priežiūroje... 1.2. Bendruomenės slaugą reglamentuojantys dokumentai... 1.3. Bendruomenės slaugytojų veiklos... 1.4. Bendruomenės slaugytojų praktika užsienyje ir darbo ypatumai Lietuvoje... 9 11 15 22 33 33 35 39 2. TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI... 2.1. Tyrimo eiga ir tiriamųjų kontingentas... 2.1. Respondentų socialinės ir demografinės charakteristikos... 2.2. Anketinė apklausa: struktūra ir turinys ... 2.3. Statistinės duomenų analizės metodai... ₄₀

41 41 48 52 62 64 70 74 3. TYRIMO REZULTATAI... 3.1. Bendruomenės slaugytojų darbo organizavimo analizė... 3.2. Bendruomenės slaugytojų veiklos paciento namuose analizė... 3.3. Bendruomenės slaugytojų profilaktinė veiklos, sveikatos mokymo analizė... 3.4. Bendruomenės slaugytojų atliekamų veiklų analizė... 3.5. Bendruomenės slaugytojų profesinio tobulėjimo ir laiko planavimo analizė... 3.6. Bendruomenės slaugytojų pasiūlymų bendruomenės sveikatos gerinimui ir bendruomenės slaugai, analizė... 3.7. Bendruomenės slaugytojų veiklų laiko analizė... 3.8. Bendruomenės slaugytojų veiklų atitiktis medicinos normai... 80

4. REZULTATŲ APTARIMAS... 83

IŠVADOS... 89

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 90

LITERATŪROS SĄRAŠAS... 91

SANTRAUKA

Obelienytė D. Bendruomenės slaugytojų medicinos normoje apibrėžtų ir kasdien atliekamų

veiklų atitikties vertinimas viešosiose ir privačiose PSP įstaigose, magistro baigiamasis darbas/

darbo vadovas prof. I. Misevičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Sveikatos vadybos katedra. – Kaunas, 2012. - 102 p.

Darbo tikslas - įvertinti bendruomenės slaugytojų medicinos normoje įvardintų ir atliekamų

veiklų atitiktį viešosiose ir privačiose PSP įstaigose.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti bendruomenės slaugytojų atliekamas veiklas; 2. Atlikti bendruomenės slaugytojų veiklos darbo laiko analizę;

3. Palyginti bendruomenės slaugytojų medicinos normoje apibrėžtas veiklas su atliekamomis veiklomis kasdienėje praktikoje viešosiose ir privačiose pirminės sveikatos priežiūros įstaigose.

Tyrimo metodika: tyrimas atliktas 2011 m.vasario- gruodžio mėnesiais anoniminės apklausos

būdu, Kaune, atsitiktiniu atrankos būdu parinktose septyniose pirminės sveikatos priežiūros įstaigose: Tyrimo objektas: Kauno pirminės sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių bendruomenės slaugytojų medicinos normoje įvardintų ir atliekamų veiklų atitiktis. Tyrimo

populiacija: Kauno pirminėse sveikatos priežiūros įstaigose dirbančios bendruomenės

slaugytojos. Tyrimo metu apklausta 100 bendruomenės slaugytojų.

Tyrimo išvados: 1. Dominuojančios bendruomenės slaugytojų veiklos tiek viešosiose, tiek

privačiose PSP įstaigose yra techninės slaugos procedūros bei administracinis darbas. Pagrindinės veiklos pacientų namuose, tai pat susijusios su įvairiomis slaugos procedūromis bei profilaktiniu darbu. 2. Didžiąją PSP įstaigoje laiko dalį bendruomenės slaugytojos, dirbančios viešosiose ir privačiose įstaigose, skiria administraciniam (44 proc. - viešosiose ir 52 proc.- privačiose bendros darbo trukmės) bei profilaktiniam darbui (26 proc. – viešosiose ir 29 proc. – privačiose PSP įstaigose). Dirbdamos apylinkėse, šios specialistės didžiąją savo darbo laiko dalį skiria profilaktiniam darbui (57 proc. – viešosiose ir 47 proc. – privačiose PSP įstaigose bendros darbo trukmės apylinkėje). 3. Tiek viešosiose, tiek privačiose PSP įstaigose tik beveik kas dešimta bendruomenės slaugytoja atlieka daugiau nei tris ketvirtadalius veiklų ir nei viena slaugytoja nenurodė, kad vykdo visas minėtoje normoje nurodytas veiklas.

SUMMARY

Obelienytė D. The evaluation of the correspondence of the community nurses activities

described in the medical norm to their daily activities in public and private primary health care (PHC) institutions, masters thesis/ supervisor professor I. Misevičienė; Lithuania University of

Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Health Management. – Kaunas, 2012. - 102 p.

Aim of study: to evaluate the correspondence of the community nurses activities described in the

medical norm to their daily activities in public and private PHC institutions.

Objectives:

1. To identify daily activities carried out by community nurses; 2. To perform the work time analysis of community nurses;

3. To compare the activities of community nurses described in the medical norm to their daily activities in different types of primary health care institutions.

Methods: the cross-sectional study was performed at seven Kaunas PHC institutions, in 2011

February-December. The anonymous questionnaire was used in survey. The object of the research – the correspondence of the community nurses activities described in the medical norm to their daily activities in Kaunas. There were 100 community nurses. All completed questionnaires were suitable for further investigation and statistical analysis. An anonymous questionnaire was used, which was developed according to literature analysis and medical norm.

Conclusions: In public and private primary health care (PHC) institutions dominant community

nurses daily activities are associated with nursing procedures and administtrative work. The main activities at patient`s home also associated with a variety of nursing procedures and preventive work. 2. Most of the working time at public and private PHC institutions community nurses spend for administrative (44% in public and 52% - private institutions of working time) and preventive work (26% - public, 29% - private institutions). Most of the working time in districts community nurses spend for preventive work (57% in public and 47% - private institutions of working time in district). 3. Almost a tenth community nurses` both in public and private PHC institutions` perform more than three-quarters daily activities and there was no community nurse perform it fully.

SANTRUMPOS

AKS – arterinis kraujo spaudimas

B.p.s. – bendrosios praktikos slaugytojas B.s. – bendruomenės slaugytojas

lls – laisvės laipsnių skaičius

LSSO – Lietuvos slaugos specialistų organizacija MN – Medicinos norma

n – respondentų skaičius

PSO – Pasaulio Sveikatos Organizacija PSP – pirminė sveikatos priežiūra p – reikšmingumo lygmuo

proc. – procentai

χ

ĮVADAS

Sveikatos priežiūros reforma Lietuvoje vyksta daugiau kaip dešimt metų, tačiau ji nevyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi [45]. Sveikatos priežiūros sistemoje prioritetine sritimi tampa pirminė sveikatos priežiūra [46]. Tarptautiniai tyrimai įrodė, kad pirminė sveikatos priežiūra (toliau PSP) yra labai svarbi norint racionaliau naudoti augančias sveikatos priežiūros išlaidas ir įveikti ryškėjančius sveikatos skirtumus tarp įvairių socialinių grupių žmonių. 2008 m. PSO ataskaitoje, pažymint Alma Atos deklaracijos 30 - metį, pabrėžta, kad pirminės sveikatos priežiūros reforma tebėra pats svarbiausias sveikatos priežiūros uždavinys ir reikalauja didžiausio dėmesio [31].

Vykdant sveikatos priežiūros reformą Lietuvoje, kinta ir pačios visuomenės požiūris į slauga ir slaugytojus. Slaugytojams iškyla nauji uždaviniai, keičiasi jų vaidmenys bendruomenėse, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas ir dalyvaujant sveikatos priežiūros reformoje. Iš slaugytojų pradėta reikalauti naujų ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių, sugebėjimo savarankiškai veikti, atsakyti už savo sprendimus ir jų įgyvendinimą [39]. Slaugytojai vis dažniau tampa lygiaverčiais komandos nariais su gydytojais, o kai kuriose srityse jų vaidmuo tampa netgi didesnis nei gydytojų. To pavyzdžiais galėtų būti profilaktinis darbas, pacientų sveikos gyvensenos principu mokymas ir pan. Gydomajame procese slaugytojas taip pat puikus partneris. Jo atsakomybė, profesionalumas didele dalimi lemia gydymo sėkmę ir sveikatos išsaugojimą.

Bendruomenės slaugytojai yra praktikai, turintys patirties vertinant bendruomenių poreikius, planuojant bei įgyvendinant bendruomeių sveikatos išsaugojimo bei stiprinimo veiklas. Šios slaugos centre ne vien atskiri asmenys, tačiau ir bendruomenės. Savo veikloje šie specialistai bendradarbiauja su kitais sveikatos priežiūros nariais. Siekdami kuo geresnių bendruomenių sveikatos rezultatų, jie skatina šias dalyvauti, sprendžiant sveikatos problemas, priimant sprendimus už savo sveikatą [49]. Bendruomenės slaugytojai savo praktinėje veikloje turi skatinti bendruomenę, jos narius veikti savarankiškai ir būti atsakingais tiek kiekvienas už savo asmeninės sveikatos, tiek ir už visos bendruomenės, kaip visumos, sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą [40].

Pirminės sveikatos priežiūros išvystymo lygis turi tiesioginės įtakos mūsų visuomenės bendrajai sveikatai. Pirminė sveikatos priežiūra sudaro pirmą ryšio tarp paciento ir sveikatos sistemos lygmenį. Tai apima ir išsamesnę, labiau tęstinę ir geriau koordinuotą paciento, šeimos ir bendruomenės priežiūrą. Pirminės sveikatos priežiūros ekspertų grupė rekomenduoja imtis

daugiaplanių veiksmų, kad pirminė sveikatos priežiūra mūsų šalyse būtų pagerinta [8]. Bendruomenės sveikata iš dalies priklauso ir nuo bendruomenės slaugytojų veiklos, jos veiksmingumo bei efektyvumo. Lietuvos nacionalinė sveikatos taryba pažymi, kad Lietuvoje vis dar nėra ambulatorinės slaugos komandinio darbo bendruomenėje, kad šis darbas nekoordinuojamas. Valstybės institucijų dėmesys bendruomenės slaugytojo veiklai, šios veiklos reglamentavimui, apmokėjimui, ambulatorinės slaugos plėtrai – menkas, tačiau slaugos specialistų funkcijos peržengė sampratą, kad jų paslaugos turi būti susijusios tik su gydymo procedūromis [32]. Bendruomenės slaugos svarba, galinčia spręsti asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros problemas bei vykdyti ankstyvąją prevenciją, sveikatos priežiūros sistemoje neabejojama. Kokybiškos slaugos paslaugos, siekiai privalo remtis pacientų poreikiais ir lūkesčiais, paslaugos tikslais, uždaviniais, galimybėmis bei sąlygomis tiek sveikatos priežiūros įstaigos, tiek kiekvieno sveikatos priežiūros paslaugą teikiančio asmens atžvilgiu [30].

Temos aktualumas: Lietuvoje vis dar per mažas valstybės institucijų dėmesys

bendruomenės slaugytojo veiklai, šios veiklos reglamentavimui, apmokėjimui, ambulatorinės slaugos plėtrai. Negana to pirminės sveikatos priežiūros finansavimas yra nepakankamas, kas sąlygoja prevencinio darbo, diagnostikos ir slaugos paslaugų stoką. Taipogi, išlieka mokslinių darbų trūkumas apie pirminės sveikatos priežiūros organizavimą, bendruomenės slaugos praktikos pokyčius bei ateities modelius, kurie suteiktų galimybę ne tik plėtoti šią slaugą, bet ir užtikrinti, kad ji buvo efektyvi ir kokybiška [26]. Šiuo metu nėra atliktų tyrimų, kuriais būtų siekiama nustatyti bendruomenės slaugytojų atliekamas veiklas bei palyginti jas su medicinos normoje esančiomis tarp viešųjų ir privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų. Taipogi anksčiau nebandyta analizuotii šių slaugos specialistų atliekamų darbo veiklų laiko atžvilgiu. Be to daugelyje užsienio ar Lietuvos literatūros šaltinių nagrinėjamos slaugytojų, dirbančių stacionarių asmens priežiūros įstaigų darbo problemos, o ne PSP.

Darbo praktinė reikšmė: Bendruomenės slaugytojų pagrindinių kasdien atliekamų

veiklų bei jų atitikties medicinos normai įvertinamas galėtų būti pagrindu koreguoti ar papildyti dabartinius teisinius dokumentus, reglamentuojančius šią slaugą. Gauti duomenys suteiks galimybę paskatinti sveikatos priežiūros institucijų vadovus organizuoti bendruomenės slaugytojų veiklą taip, kad ši atitiktų medicinos normas, kuriomis turi vadovautis šie slaugytojai. Be to tai gali tapti gera paskata gerinti vidinę įstaigos komunikaciją, padėti kryptingai plėtoti bendruomenės slaugą.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas - įvertinti bendruomenės slaugytojų medicinos normoje įvardintų ir atliekamų

veiklų atitiktį viešosiose ir privačiose PSP įstaigose.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti bendruomenės slaugytojų atliekamas veiklas;

2. Atlikti bendruomenės slaugytojų veiklos darbo laiko analizę;

3. Palyginti bendruomenės slaugytojų medicinos normoje apibrėžtas veiklas su

atliekamomis veiklomis kasdienėje praktikoje viešosiose ir privačiose pirminės sveikatos

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1.Bendruomenės slaugytojas pirminėje sveikatos priežiūroje

1978 metais tarptautinėje konferencijoje Alma Atoje 189 pasaulio šalių atstovai įsipareigojo, jog iki 2000-ųjų metų sveikatos priežiūroje svarbų vaidmenų vaidins pirminė sveikatos priežiūra. Priėmus Alma Ata deklaraciją, pirminė sveikatos priežiūra (toliau PSP) buvo įvardinta, kaip sveikatos priežiūra, kuri pagrįsta praktiniais, moksliškai patikimais ir socialiai priimtinais metodais, visuotinai prieinamais visiems asmenims, šeimoms bendruomenėse ir yra neatsiejama nuo šalies sveikatos priežiūros. Tai yra pirmasis lygmuo, kuris yra arčiausiai asmenų, jų šeimų bei bendruomenių, kuriose jie gyvena, dirba ir pa. PSP sprendžiamos pagrindinės problemos bendruomenėse, teikiant sveikatą stiprinančias, profilaktines, gydomąsias, reabilitacines paslaugas. Jos dėka palaipsniui gerinama visapusiška sveikatos priežiūra, pirmenybę tekiant tiems, kurios jos labiausiai reikia. Pirminėje sveikatos priežiūroje dirba specialistai, kurie veikia komandos principu bei reaguoja į bendruomenės sveikatos poreikius [55].

Pirminės sveikatos priežiūros svarba ir jos plėtros prioritetai pabrėžiami jau ne vieną dešimtmetį daugelyje pagrindinių šalies teisės aktų: Lietuvos nacionalinėje sveikatos koncepcijoje, Lietuvos sveikatos programoje. Apie PSP randama ir Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategijoje [24], Antrojo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo strategijoje [23].

Daug naujesniame dokumente „Europa – 2020“ tarp galimybių gerinti visuomenės, atskirų individų sveikatą, minima, jog čia svarbi sritis yra pirminė sveikatos priežiūra ir jos paslaugų plėtra, o į tai įtraukiama ne tik šeimos gydytojo institucija, tačiau ir bendruomenės slaugos vystymas [3].

„Lietuvos sveikatos programos 2020“ projekto strateginiuose asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros plėtros uždaviniuose nurodoma, jog brandi pirminė asmens sveikatos priežiūra – asmens sveikatos priežiūros sistemos efektyvumo ir teisumo pagrindas. Šiame projekte pabrėžiama, kad šios programos įgyvendinimo laikotarpiu viena esminių sveikatinimo proceso programinio valdymo krypčių yra pirminės sveikatos priežiūros plėtra. Įdomu tai, jog pagrindinėmis PSP plėtros įgyendinimo priemonėmis tampa bendrosios praktikos, ar bendruomenės slaugytojų rengimo užtikrinimas, jų paskirstymas šalies teritorijoje, jų skaičiaus

didinimas bei nuolatinis dėmesys kvalifikacijos kėlimui. Taip pat iškeliama „atvejo vadybos“ modelio idėja ir komandinio darbo koncepcijos plėtojimas [28].

Senstant populiacijai, augant pacientų poreikiams, vykstant reformoms, kuriomis siekiama daugumos paslaugų teikimą perkelti iš stacionarų į bendruomenę, didėja ir pirminės sveikatos priežiūros paslaugų poreikis [66].

Pirminės sveikatos priežiūros strategijos įgyvendinimas dešimties metų laikotarpiu apima šiuos pasikeitimus:

1. Plečiant pirminės sveikatos priežiūrą, pereinama nuo individo sveikatos prie bendruomenių, jų narių sveikatos;

2. Paslaugų teikimo dėmesys nukreipiamas nuo gydytojų, kaip vienų pagrindinių paslaugų teikėjų, link komandinio darbo metodo su kitais sveikatos priežiūros specialistais;

3. Didinamos paslaugų apimtys, kurios tiesiogiai susijusios su ligų prevencija, sveikatos skatinimu ir pan.[87]

Pirminėje sveikatos priežiūroje ypatingas vaidmuo tenka bendruomenės slaugai, kuri remiasi holistine paciento gerovės samprata [16]. Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) bendruomenės slaugą apibrėžė, kaip „veikla, apimanti savarankišką ir komandinę sergančių ar sveikų, įvairaus amžiaus asmenų, šeimų, bendruomenių priežiūrą‘. Ji taip pat apima neįgaliųjų, mirštančiųjų slaugą bei sveikatos stiprinimą, ligų prevenciją [87].

Bendruomenės slaugytojas – bendrosios praktikos slaugytojas, teisės aktų nustatyta

tvarka įgijęs bendruomenės slaugos specializaciją. Bendruomenės slaugytojo praktika – teisės aktų reglamentuota bendrosios praktikos slaugytojo, turinčio galiojančią licenciją verstis slaugos praktika pagal bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją ir teisės aktų nustatyta tvarka įgijusio bendruomenės slaugos specializaciją, teikiamos bendruomenės slaugos paslaugos bendruomenėje, paciento namuose ir pirminės sveikatos priežiūros ir (ar) bendruomenės slaugos paslaugas teikiančioje įstaigoje [21].

Bendruomenės slaugos pagrindas – šeimos slaugytojo institucija, kuri sukurta remiantis geriausia Europos Sąjungos šalių praktika. Bendruomenės slauga Europoje turi vaidina vaidmenį, slaugant ne tik sergančius, pagyvenusius asmenis, bet ir skatinant sveikatos stiprinimą, palaikymą, sveiką gyvenseną [6]. Taigi slaugos paslaugas bendruomenėje bandoma vis labiau nukreipti į sveikatos stiprinimą nei į ligų gydymą. Tačiau vis dar išlieka tradicinė orientacija, kai paslaugos orientuotos į sergančiųjų priežiūrą t.y. gydymo procedūras, injekcijas, žaizdų

perrišimus, vaistų pirkimus, pirmąją medicinos pagalbą, gydytojų konsultacijų organizavimą ir pan. [4].

Seniau slaugytojai kartu su gydytoju priiminėdavo pacientus, po to lankydavo pacientus namuose. Slaugytojų darbo diena būdavo padalinta į ligonių priėmimą poliklinikoje ir darbą bendruomenėje. Tuomet pastebėta, jog slaugytojams buvo vis sudėtingiau atlikti visas reikiamas slaugos paslaugas, todėl nuspręsta šias atskirti, o slaugytojus perkvalifikuoti. Su gydytoju dirbantys slaugytojai tapo bendrosios praktikos slaugytojais, o einantys į bendruomenę, pavadinti bendruomenės slaugytojais [5].

Bendruomenės slaugytojams savo darbe tenka vykdyti daug funkcijų (vaidmenų) įvairiose praktikos srityse. Šios funkcijos yra labai įvairios ir iš dalies sutampančios. Realiame gyvenime nėra lengva išskirti kada ir kokiam vaidmeniui (funkcijai) gali būti priskirti konkretūs bendruomenės slaugytojų atliekami veiksmai ar poelgiai. Slaugytojai savo darbe turi būti labai lankstūs ir prisitaikyti prie konkrečios situacijos ar bendruomenės narių poreikių. Akcentuotina tai, kad bendruomenės slaugytojai savo praktinėje veikloje turi skatinti bendruomenę, jos narius veikti savarankiškai ir būti atsakingais tiek kiekvienas už savo asmeninės sveikatos, tiek ir už visos bendruomenės, kaip visumos, sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą [40].

Apibendrinant galima teigti, jog vykstant sveikatos priežiūros reformoms, stengiamasi daugelį sveikatos priežiūros paslaugų perkelti į pirminės sveikatos priežiūros lygmenį, kuriame ypatingas vaidmuo tenka bendruomenės slaugai. Bendruomenės slauga neapsiriboja vien tik sergančiųjų, ar pagyvenusių žmonių priežiūra bendruomenėse, tačiau vis daugiau dėmesio bandoma skirti ir sveikatos išsaugojimui bei stiprinimui.

1.2.Bendruomenės slaugą reglamentuojantys dokumentai

Iki 2011 metų bendruomenės slaugytojo teises ir pareigas reglamentavo Lietuvos medicinos norma (toliau MN) 28 „Bendruomenės slaugytojas. Teisės. Pareigos. Kompetencija ir atsakomybė.“ Medicinos norma MN 57:1998 „Bendruomenės slaugytoja (slaugytojas). Funkcijos, teisės, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinta 1998 metais Lietuvos respublikos sveikatos apsaugos ministro M. Stankevičiaus. Ši medicinos norma buvo privaloma visiems bendruomenės slaugytojams, kurie užsiima tokia praktika, jų darbdaviams, asmenims, kurie moko šiuos specialistus. Bendruomenės slaugytojo medicinos norma buvo ganėtinai išsami, t.y.

joje nurodomos pagrindinės pareigos, teisės, kompetencijos, pavaldumas, atsiskaitomybė bei atsakomybė. Taip pat pridėti priedai, iš kurių vienas, susijęs su pirmąja medicinos pagalba, kurią, esant tam tikrai situacijai turi teikti šie slaugytojai. Prieduose pateiktas atliekamų sveikatos priežiūros profilaktinių ir kitų procedūrų, tyrimų sąrašas [19].

Remiantis šia medicinos norma, bendruomenės slaugytoja (-as) buvo laikomas asmuo, baigęs pagrindines slaugos studijas ir bendruomenės slaugytojo specializaciją pagal Lietuvos Respublikoje pripažintą ir patvirtintą slaugos bei bendruomenės slaugos studijų programą. Šiuo metu Lietuvos Sveikatos mokslų universitete neruošiami šie slaugytojai, todėl norėdami užsiimti šia praktika turi baigti tam tikrus kursus. Kauno kolegijoje studentai gali rinktis bendruomenės slaugytojo specializaciją ir dirbti poliklinikose, bendruomenėse ir pan. [37] Bendruomenės slauga gali verstis slaugytojas, turintis galiojančią bendrosios praktikos licenciją ir baigęs bendruomenės slaugos specializaciją.

Įgyvendinant naujojo Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo nuostatas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 12 17 isakymu Nr. V-1037 buvo patvirtintas Specializuotos slaugos sričių sąrašas. Viena iš patvirtintų specializuotos slaugos sričių, kuriose specialiaja slaugos praktika gali verstis bendrosios praktikos slaugytojas, turintis atitinkamą slaugos specializaciją, buvo bendruomenės slauga. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-51 buvo patvirtintas Bendruomenės slaugos neformaliojo švietimo programos reikalavimų aprašas. Taigi, priėmus naujus teisės aktus, atsirado poreikis peržiūrėti esamą bendruomenės slaugytojo MN ir parengti naują jos projektą, atsižvelgiant į pagrindinius šiuo metu vykdomos Lietuvos sveikatos sistemos pertvarkos prioritetus [14]. Todėl 2010 metais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu buvo sudaryta darbo grupė, kuri parengė naują bendruomenės slaugytojo medicinos normos (MN 57:2010) projektą, kuris buvo patvirtintas 2011 birželio 30 dieną. Kitas šios medicinos normos patikrinimas planuojamas 2015 metais [21].

Lyginant naująją normą su ankstesniaja, išryškėja nemažai skirtumų. Naujajame MN projekte pateikiami vos keli apibrėžimai ir terminai, kai tuo tarpu senojoje normoje jie gana plačiai, išsamiai aprašyti. Tačiau 2011 metais patvirtintoje normoje išplėstos bendrosios nuostatos, kuriose atsiranda tokia sąvoka, kaip „specialistų komanda“. Rengiant MN, didžiausias dėmesys buvo skiriamas papildomai bendruomenės slaugytojo įgyjamai kompetencijai, reikalingai dirbant bendruomenėje, paciento namuose, pirminės sveikatos priežiūros ar globos

įstaigoje. Taip pat buvo siekiama bendruomenės slaugytojui suteikti kuo daugiau savarankiškumo. MN normoje apibrėžta, kad bendruomenės slaugytojas, atsižvelgdamas į kitų pirminės asmens sveikatos priežiūros srityje dirbančių specialistų rekomendacijas, savarankiškai sudaro, įgyvendina ir dokumentuoja slaugos planą, savarankiškai teikia bendruomenės slaugos paslaugas asmeniui, šeimai, bendruomenei, vykdo pirminės sveikatos priežiūros (išskyrus psichikos sveikatos) paslaugas teikiančio gydytojo paskyrimus [14].

Senojoje medicinos normoje bendruomenės slaugytojos neturėjo daug teisių, kuriomis galėtų pasinaudoti savo darbe, tačiau naujoje normoje jos išplėstos, pvz.: „Bendruomenės

slaugytoja turi teisę savo kompetencijos ribos konsultuoti asmenis, šeimas, bendruomenę sveikatos ugdymo, stiprinimo, palaikymo, ligų ir žalingų įpročių profilaktikos, slaugos klausimais. Iškyla klausimas, ar visiems yra žinoma, kas yra bendruomenės slaugytojų

komptenecija ir jos ribos. Naujoje MN yra apibrėžta, kas yra bendruomenės slaugytojo profesinė kompetencija: „Bendruomenės slaugytojo profesinę kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai ir

įgūdžiai, kuriuos jis įgyja baigęs studijas pagal slaugos programą, įgijęs bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją bei baigęs bendruomenės slaugos neformaliojo švietimo programą, nuolat tobulindamas profesinę kvalifikaciją, atsižvelgdamas į nuolatinę slaugos mokslo ir praktikos pažangą“ Šis apibrėžimas ganėtinai platus, bet gana abstraktus, todėl

nustatyti, kur baigiasi kompetencijos ribos nėra lengva. Remiantis naujuoju leidimu, slaugytojai turi išmanyti nemažai sveikatos priežiūros principų, pradedant asmens sveikatos priežiūros politikos, sveikatos stiprinimo, palaikymo, įvairių priklausomybių profilaktikos, skausmo valdymo ir baigiant reprodukcinės sveikatos bei šeimos planavimo, kas nebuvo minima ankstesnėje normoje. Remiantis MN:2011, bendrumenės slaugytojai taipogi turi teisę „...teikti

siūlymus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, savivaldos institucijoms ir t.t. dėl slaugos paslaugų prieinamumo ir kokybės gerinimo bendruomenėje bei šeimoje, taip pat siūlymus darbdaviams dėl darbo organizavimo ir sąlygų gerinimo“. Džiugu tai, jog šie sveikatos

priežiūros specialistai, remiantis šia medicinos norma, gali teikti pasiūlymus, kaip galima būtų gerinti paslaugų kokybę ar pan. ne tik pirminės sveikatos priežiūros įstaigos lygyje, bet ir šalies mastu, tačiau abejonių kelia, ar šie sveikatos priežiūros specialistai ja pasinaudos. Įdomu ir tai, jog viena iš bendruomenės slaugytojų pareigų yra įvardinta „vadovautis pirminės sveikatos

priežiūros tikslais ir savarankiškai teikti bendruomenės slaugos paslaugas“. Vėl gi, klausimas, ar

savarankiškai? 1998 metais patvirtintoje medicinos normoje aiškiai ir konkrečiai aprašytos bendruomenės slaugytojos pareigos, iš kurių viena: „Slaugytoja turi stebėti bendruomenės narių

sveikatos pokyčius, rinkti sveikatos duomenis, atlikti diagnostikos ir gydymo procedūras, stebėti jų pašalinius poveikius, teikti pirmąją med. pagalbą ir pan.“ Tuo tarpu naujajame leidime visa tai

išdėstyta labai abstrakčiai, dėmesį labiau kreipiant į Lietuvos Respublikos teisės aktų išmanymą, kuriuo remiantis galima verstis slaugos praktika.

Lietuvoje bendruomenės slaugytojų funkcijos atliekant slaugytojo (sveikatos priežiūros) vaidmenį yra nurodytos ne tik bendruomenės slaugytojos (slaugytojo) veiklą reglamentuojančiame dokumente – Lietuvos medicinos normoje, bet ir 2000 m. priimtame šios normos papildyme [20]. Normos papildyme reglamentuota bendruomenės slaugytojų teikiama pirmoji medicinos pagalba bei sąlygos jai teikti [22].

Kaip minėta anksčiau bendruomenės slaugytojų veiklą reglamentuojančioje Medicinos normoje (1998) taip pat buvo nurodytas privalomų sveikatos priežiūros profilaktinių ir kitų procedūrų bei tyrimų sąrašas. Tarp jų - profilaktinės ir kitos procedūros, kaip arterinio kraujospūdžio matavimas, antropometrinių duomenų rinkimas, higieninė dirbtinių kūno angų (fistulių: tracheostomos, gastrostomos, cistostomos, dirbtinės išangės) priežiūra, paciento transportavimas, žaizdų tvarkymas, priežiūra, perrišimas ir kt. Daugelis procedūrų bendruomėnes slaugytojų yra atliekamos labai retai, ar visai neatliekamos (deguonies davimas, diurezės stebėjimas, ledo pūslės dėjimas ir t.t.). Viso šios veiklos yra išdėstytos ir kitoje medicinos normoje, kuria bendruomenės slaugytojas irgi vadovaujasi savo darbe Lietuvos medicinos norma MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, kurioje yra praplėstos šių slaugytojų pareigos, atsakomybės ir atliekamų veiklų apimtys. Stebėtina tai, jog pastarojoje MN dar labiau išplėstos slaugytojų pareigos, atliekamų veiklų apimtys.

Bendruomenės slaugą Lietuvoje reglamentuojantys dokumentai tampa diskusijų centru, ypač tuomet, kai bendruomenės (ar bendrosios praktikos) slaugytojų pareigos, veiklos vis labiau plečiamos, tačiau darbo užmokestis ir krūvis tampa neadekvatūs visam tam. Nenuostabu, jog būtent tada kyla nepasitenkinimas, prastėja atliekamų paslaugų kokybė, mažėja motyvacija darbui, kenčia šios profesijos įvaizdis. Įdomu tai, jog lyginant senesnę ir naująją bendruomenės slaugytojų medicinos normą, išryškėja skirtumai tarp to, kaip turėtų būti ir kaip iš tiesų yra realybėje.

1.3. Bendruomenės slaugytojų veiklos

Slaugos specialistai – gausiausia sveikatos priežūros specialistų grupė. Tai savarankiški specialistai, lygiaverčiai asmens sveikatos priežiūros specialistų komandos nariai, gebantys vykdyti šias pagrindines funkcijas:

1. Slaugymas: problemos identifikavimas, planavimas, veiksmų, procedūrų numatymas ir jų įgyvendinimas, slaugos kontrolė ir vertinimas;

2. Mokymas, konsultavimas – tai slaugos proceso dalis, kuriai reikia specifinių žinių ir įgūdžių;

3. Vadovavimas - gali būti komandos lyderis, slaugos administratorius;

4. Tyrinėjimas - taikomieji tyrimai, kurie užtikrina grįžtamąjį ryšį, tobulesnes slaugos paslaugas [60].

Bendrosios praktikos slaugytojas arba bendruomenės/šeimos slaugytojas, turintis licenciją šiai veiklai, teikia slaugos paslaugas pirminių sveikatos priežiūros įstaigų (poliklinikų, ambulatorijų, medicinos punktų, šeimos klinikų/gydytojų centrų) pacientams. Siekiant pagerinti žmogaus ir visuomenės sveikatos būklę, pagrindinis dėmesys skiriamas ne ligų gydymui, bet sveikatos išsaugojimui, palaikymui ir stiprinimui. Slaugytojo vaidmuo tampa vis reikšmingesnis, kadangi slaugos mokslo objektas - žmogaus sveikata. Tai atsispindi ir šiandieninės slaugos procesuose, kai slaugytojų veikloje ima dominuoti sveikatos ugdymo tikslai [34, 64]

Šiuolaikiniai slaugytojai skiriasi nuo tų, kurie studijas baigė prieš porą ar daugiau dešimtmečių. Neretai šie specialistai yra ne tik savarankiški slaugos paslaugų teikėjai, bet daug platesnio profilio specialistai, kuriems kasdieninėje veikloje reikalingos ne vien praktinės, bet ir teorinės žinios, jų tobulinimas, pvz.: psichologinių, pedagoginių, socialinių ir kitų žinių [2].

Slaugytojas dirbdamas su šeimos gydytoju, kartu dalyvauja ir sprendžiant pacientų sveikatos problemas, todėl jam ypatingai svarbu žinoti jo kompetencijai priskiriamas funkcijas, organizuoti ir įgyvendinti bendruomenės/šeimos slaugą – įvertinti bendruomenės narių sveikatą, nustatyti asmenų ir atskirų jų grupių slaugos poreikius, padėti juos patenkinti; skatinti bendruomenės narių atsakomybę už savo sveikatą, organizuoti ir įgyvendinti atitinkamą mokymą, vertinti jo rezultatus, bendradarbiauti su kitais asmens sveikatos priežiūros specialistais, institucijomis, nuo kurių gali priklausyti žmonių sveikata, plėtoti bendruomenės slaugą, ją vertinti, planuoti, slaugyti pacientus, mokyti šeimos narius prižiūrėti sunkiai sergančius

artimuosius, kontroliuoti paskirtą gydymą, gebėti pažinti aptarnaujamoje bendruomenėje dažniausiai pasitaikančias ligas - širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemos, onkologines, infekcines, lytiškai plintančias, psichikos ir kt. [34]

Kanados mokslininkų komanda 2009 metais išleido tam tikrą bendruomenės slaugos ateities vizijos formuluotę, kurioje pabrėžiama, jog bendruomenės slaugytojai turi:

1. Saugoti pacientų sveikatą nuo ligų ir sužalojimų;

2. Stiprinti, saugoti aplinką, kuri prisideda prie pacientų sveikatos išsaugojimo; 3. Atstovauti sveikai visuomenės sveikatos politikai;

4. Koordinuoti, bendradarbiauti su įvairių profesijų specialistais; 5. Vadovautis įrodymais grįsta slaugos praktika [77].

Sveikatos priežiūross sektorius yra nuolat kintantis, jame atsiranda vis naujų iššūkių bendruomenės slaugytojams. 2007 metais spėta, jog jau 2010 metais daugelyje šalių 70 procentų slaugos paslaugų bus teikiama bendruomenėse [89]. Tokį spėjimą, lyginant su šios bendruomenės slaugos situacija Lietuvoje, galima būtų tik nusistebėti, nes iki šiol didžioji dalis paslaugų neteikiama atskirose bendruomenėse [14].

Šeimos gydytojas ir bendruomenės (šeimos) slaugytojas – pirminės sveikatos priežiūros komandos lyderiai. Bendruomenės slaugytojo vaidmuo pirminėje sveikatos priežiūroje nei kiek ne menkesnis nei šeimos gydytojo. Sveikatos priežiūros politikoje dominuoja gydytojo paslaugos, tačiau slaugytojai sudaro didžiausią sveikatos priežiūros specialistų grupę ir suteikia 80 proc. paslaugų pacientams [10].

1 pavyzdyje matyti, dažniausios priežastys, kurios sąlygoja bendruomenės slaugytojų kasdieninnes veiklas, jų atlikimo kokybę, trukmę. Tarp šių priežasčių yra ne tik slaugytojų įgūdžiai, žinios, finansiniai ir kiti ištekliai, bet ir įsitikinimai, vadovų reikalavimai bei pačių bendruomenių pasitikėjimas slaugytoju.

1 pav. Bendruomenės slaugytojo kasdienines veiklas, sąlygojančios priežastys (Sudaryta pačios

tyrėjos, remiantis [72])

Bendruomenės slaugytojų veiklos nėra pastovios ir jos keičiasi priklausomai nuo socio-demografinių pokyčių, t.y. ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė, gimstamumo, mirtingumo rodiklių kaita, lėtinių neinfekcinių ligų paplitimas ir t.t. Taipogi besikeičiantys pacientų poreikiai, kurie buvo įvardinti ir 1 pavyzdyje, vertybių sistemos pokyčiai (kultūriniai, etniniai, religiniai), autonomija (vis didesnė darbų našta tenka bendruomenės slaugytojams, tačiau daugelį veiklų jie vis dar negali atlikti visiškai savarankiškai), veiklų apimties didėjimas, įgūdžių ir kompetencijos ribų plėtimasis (slaugytojams nebeužteks turimos kompetencijos, sugebėjimų, nes vykstantys pokyčiai vers daryti kuo greičiau, kuo daugiau ir daug kokybiškiau ir pan.) [84].

Bendruomenės slaugytojas:

1. Derina visuomenės sveikatos mokslus, priminę sveikatos priežiūrą, slaugos ir socialinius mokslus;

2. Didelį dėmesį skiria bendruomenės sveikatos stiprinimui, išsaugojimui;

3. Sieja pacientų,jų šeimų ir bendruomenės sveikatą bei ligą su sveikatos stiprinimu; 4. Supranta, kad bendruomenės sveikata labai susijusi su jos narių sveikata;

5. Dirba įvairioje aplinkoje: bendruomenės centruose, mokyklose (Lietuvoje šiuo metu jas pakeitė visuomenės sveikatos specialistai), jaunimo centruose [82].

Bendruomenės slauga yra slaugos teorijos ir visuomenės sveikatos sintezė. Jos pagrindą sudaro tokie modeliai ir teorijos, kaip populiacijos sveikatos stiprinimas, priminė sveikatos priežiūra, ligų ir traumų prevencija, bendruomenės dalyvavimas ir plėtojimas dalyvauti savo sveikatos stiprinime [51]. Slaugytojo žinios, įgūdžiai, patirtis Bendruomenės pasitikėjimas slaugytoju Pacientų poreikiai ir lūkesčiai Įsitikinimai BENDRUOMENĖS SLAUGYTOJAS Finansiniai, žmogiškieji ištekliai Vadovų reikalavimai

Bendruomenės slaugytojai siekdami išsaugoti, stiprinti pacientų, jų šeimų, bendruomenių sveikatą prisiima aktyvų partnerio vaidmenį. Šios slaugos pagrindiniai akcentai:

1. Dėmesys visai bendruomenei;

2. Analizuojama ištisų bendruomenių narių sveikata; 3. Vertinami pagrindiniai sveikatą veikiantys veiksniai; 4. Taikomos visų lygių profilaktikos priemonės;

5. Siekiama įtraukti ir bendruomenę į savo sveikatos išsaugojimą;

6. Slaugos organizavimas ir įgyvendinimas, bendradarbiaujant su kitais sveikatos priežiūros specialistais, pacientais ir (ar) šeima;

7. Pacientų, jų šeimų, bendruomenių mokymai saugoti ir prižiūrėti sveikatą;

8. Darbas komandoje, bendradarbiaujant su kitomis institucijomis nuo kurių priklauso žmonių sveikata;

9. Dalyvavimas slaugos praktikos tyrinėjimuose [76].

Kaip minėta anksčiau, bendruomenės slaugytojai atlieka nemažai funkcijų. Vienos dažniausių yra bendruomenių, šeimų, atskirų asmenų skatinimas prisiimti atsakomybę už savo sveikatą, sveikatos stiprinimo veiklų inicijavimas ir dalyvavimas jose, bendradarbiaujant su kitomis bendruomenėmis, sveikatos priežiūros specialistai [73].Jie ne tik atlieka savo tiesiogines slaugos funkcijas, bet kartu ir moko pacientus sveikos gyvensenos, siekia įtraukti į įvairias profilaktikos programas. Amerikoje šie specialistai 2006 metais sudarė 10 proc. visos darbo jėgos viso šalies mastu. Deja, jų skaičius vis mažėja dėl dažniausiai įvardijamų priežasčių: darbo krūvio, nelanksčių darbo grafikų, nežinomybės dėl profesinio tobulėjimo ateityje [73].

Bendruomenės slauga yra ypatingai susijusi su šeimų, bendruomenių sveikatos priežiūra. Šie specialistai turi suprasti, jog pacientų, šeimų, bendruomenių sveikata gali tiesiogiai priklausyti nuo pajamų, užimtumo, išsilavinimo, sanitarijos sąlygų ir pan. Šios slaugos tikslas yra gerinti visų žmonių sveikatą, mažinti skirtumus tarp skirtingų žmonių grupių. Bendruomenės slauga taip pat yra praktikos sistema, kuri naudoja visuomenės sveikatos mokslo ir profesionalios slaugos teorijos žinias, remiasi holistiniu požiūriu, dirba su bendruomenių nariais, kitais sveikatos priežiūros specialistais, sektoriais, skatina ryšius tarp asmenų, bendruomenių, nuolat dirba su bendruomenėmis, siekiant užtikrinti kokybiškas sveikatos priežiūros paslauga [81].

Vienos pagrindinių bendruomenės slaugytojų veiklų yra sveiko gyvenimo būdo skatinimas, ligų profilaktika, sveikatos stiprinimas. Išsamiau nagrinėjant pastarąją veiklą

bendruomenės slaugytojos įgalina pacientus rūpintis, būti atsakingais už savo sveikatą bei ją nuolat stiprinti. Daugelį bendruomenės slaugytojų veiklų galima sudėlioti į keturias pagrindines sritis: sveikatos stiprinimą, profilaktiką, sveikatos apsaugą, tiesioginę slaugą (žr. 1 lent.) [81].

1 lentelė. Bendruomenės slaugytojų pagrindinės veiklų sritys(lentelė sudaryta, remiantis [81])

SRITYS VEIKLA

1. Sveikatos stiprinimas  Asmeninių įgūdžių vystymas;

 Bendruomenės vaidmens stiprinimas, siekiant stiprinti jų narių sveikatą;

 Sveikatą palaikančios aplinkos kūrimas, vystymas.

2. Profilaktika  Šeimos sveikata;  Seksualinė sveikata;  Lėtinių ligų profilaktika;  Psichinė sveikata.

3. Sveikatos apsauga  Infekcinių ligų kontrolė;

 Apsauga nuo nelaimingų įvykių;  Aplinka ir sveikata.

4. Tiesioginė slauga  Sergančiųjų įvairomis ligomis slauga;  Neįgaliųjų slauga;

 Mirštančiųjų slauga;  Kūdikių, vaikų slauga.

2010 metais Kanadoje išleistame leidinyje apie bendruomenės slaugą, buvo įvardintos ir kitos šių slaugytojų veiklos, kurios išdėstytos 2 lentelėje. Kaip matome bendruomenės slaugytojai atlieka daugybę veiklų, kurios neretai persipina viena su kita.

2 lentelė. Bendruomenės slaugytojų veiklų sritys (lentelė sudaryta, remiantis [76])

SRITIS VEIKLA

1. Sveikatos stiprinimas  Skatina atskirų asmenų, bendruomenių atsakomybės prisiėmimą už savo sveikatos stiprinimą.

 Dalyvauja įvairiose sveikatą stiprinančiose veiklose, bendradarbiaudami su kitais sveikatos priežiūros specialistais.

2. Ligų ir traumų profilaktika  Savo veikla mažina infekcinių ligų atsiradimą;  Naudojasi efektyviomis strategijomis, sumažinti rizikos veiksnių įtaką lėtinėms neinfekcinėms ligoms;  Skatina atskirų asmenų, bendruomenių elgsenos pokyčius, siekiant išvengti ligų, ar traumų.

3. Sveikatos apsauga  Bendradarbiauja su kitais sveikatos priežiūros

specialistais, valdžia, siekiant užtikrinti infekcinių ir kitų ligų kontrolę;

 Identifikuoja pagrindines problemas, kurios turi įtakos bendruomenių, visuomenės sveikatai.

4. Populiacijos sveikatos vertinimas

 Naudojasi populiacijomis grįstais duomenimis, kurių dėka atsiranda galimybė sužinoti kuo daugiau apie rizikos veiksnius, kurie turi įtakos bendruomenių sveikatai.

Vykdant sveikatos priežiūros reformą Lietuvoje, kinta visuomenės požiūris į slaugą ir slaugytoją. Slaugytojams iškilo nauji uždaviniai, keičiasi jų vaidmuo bendruomenėje, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas ir dalyvaujant sveikatos priežiūros reformoje. Iš slaugytojo reikalaujama naujų žinių, sugebėjimo savarankiškai veikti, atsakyti už savo sprendimus ir jų įgyvendinimą Slaugytojai vis dažniau tampa lygiaverčiais komandos nariais su gydytojais, o kai kuriose srityse slaugytojų vaidmuo tampa didesnis nei gydytojų: dirbant profilaktinį darbą, mokant pacientus sveikos gyvensenos principų. Jų atsakomybė, profesionalumas didele dalimi lemia gydymo sėkmę ir sveikatos išsaugojimą [39]. Tačiau neretai slaugytojai nesijaučia pilnaverčiais komandos nariais bei jaučiasi nevertinami darbe, tuo labiau, kad vis dar išlieka nuomonė visuomenėje, jog slaugytojai yra gydytojų padejėjai [57].

Kaip minėta šiek tiek anksčiau, bendruomenės slaugytojai atlieka įvairias sveikatos priežiūros paslaugas į kurias įeina ne tik pagrindinės veiklos (specializuota slauga, diagnostikos procedūros) pirminėje sveikatos priežiūros įstaigoje, ar bendruomenėje, pacientų namuose, bet kartu ir sveikatos palaikymas, stiprinimas, pacientų ir jų šeimų sveikos gyvensenos mokymas. Sveikatos stiprinimas ir palaikymas atsispindi, ir šiandieninės slaugos procesuose, kai slaugytojų veikloje ima dominuoti sveikatos ugdymo tikslai [21].Tenkindami bendruomenės narių sveikatos poreikius, bendruomenės slaugytojai atlieka profesinius slaugytojo, vadovo ir neformalaus lyderio, komandos nario ir patikėtinio, sveikatos mokytojo bei tyrinetojo vaidmenis:

1. Atlikdamas slaugytojo vaidmenį, bendruomenės slaugytojas užtikrina bendruomenės slaugos procesą;

2. Veikdamas kaip vadovas ir neformalus lyderis, bendruomenės slaugytojas paskirsto darbą bendruomenėje;

3. Komandos nario ir patikėtinio vaidmuo suteikia bendruomenės slaugytojui galimybę tarpininkauti, sprendžiant bendruomenės sveikatos klausimus;

4. Bendruomenės slaugytojas, kaip sveikatos mokytojas, naudoja duomenis apie bendruomenės sveikatą ir kelia sveikatos mokymo tikslus, pasirenka tinkamą mokymo būdą, jį planuoja, atlieka ir vertina;

5. Tyrinėtojo vaidmuo labai naujas Lietuvos slaugytojų praktikoje, tačiau tyrinetojo veikla, duomenų apie bendruomenės sveikatą rinkimas, jų vertinimas, apibendrinimas, išvadų darymas – suteikia slaugytojui praktinio savarankiškumo;

6. Bendruomenėje slaugytojas gali pasireikšti kaip „tarpininkas“ tarp pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros grandžių, ir taip laiku užtikrinti bendruomenės narių sveikatos išsaugojimą ar tolesnį sveikatos gerinimo priemonių taikymą, pacientų namuose [36].

Daugelyje pasaulio šalių tarp jų Lietuvoje, Anglijoje, JAV pirminė sveikatos priežiūra yra labai svarbi formuojant bei darant įtaką gyventojų sveikatai, tačiau ji susiduria su specifinėmis problemomis, tokiomis kaip gyventojų senėjimas, socialinė nelygybė, tradicinės šeimos nykimas, lėtinių neifekcinių ligų paplitimas [83].

Priešingai negu bendrosios praktikos slaugytojai, kurie dažniausiai bendrauja akis į akį su ligoniais apie jų ligos gydymą ir slaugos ypatumus, bendruomenės slaugytojai moko bendruomenės narius daugelio dalykų. Bendruomenėje gyvenantys asmenys domisi šeimos planavimu, kūno svorio kontrolės metodais, pagalbos norintiems mesti rūkyti ar atsisakyti kitų žalingų įpročių (piktnaudžiavimu alkoholiu ar narkotinių medžiagų vartojimu) metodais, streso mažinimo ir kitais metodais Bendruomenės slaugytojams dažniausiai tenka dirbti tokiose pirminės sveikatos priežiūros srityse, kaip sveikatos palaikymas, ligų ir kitų sveikatos sutrikimų profilaktika, ligų gydymas, reabilitacija, sveikatos ir sveikatos priežiūros vertinimas, moksliniai tyrimai [40].

Bendruomenės slaugytojai turi gerai žinoti ir informuoti bendruomenės narius apie namuose teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, o taip pat jų pasikeitimus priklausomai nuo ekonominių ar finansinių sveikatos priežiūros išteklių pokyčių. Dėl plačiai taikomų šiuolaikinių

diagnostinių ir gydymo metodų, vis labiau trumpėja laikas, kai sergantieji praleidžia ligoninėse ar stacionaraus gydymo sveikatos priežiūros įstaigose. Ir priešingai, kuo toliau tuo daugiau ir vis sudėtingesnės sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos arba ambulatorinio pobūdžio sveikatos priežiūros įstaigose, arba tiesiog sergančiųjų namuose. Todėl bendruomenės slaugytojai nuolat priversti įgyti naujų ar tobulinti esamas profesines žinias ir pasiruošimą darbui bendruomenės narių namų namuose. Vis dažniau tenka dirbti kartu su kitais specialistais, teikiančiais paslaugas sergantiesiems jų namuose - su socialiniais darbuotojais, bendrosios praktikos slaugytojais, įvairių specialybių gydytojais, tarp jų – gydytojais reabilitologais, kineziterapijos, masažo ir kitais specialistais [40].

Apibendrinant galima teigti, jog bendruomenės slaugytojai atlieka daugybę funkcijų tiek bendradarbiaudami komandoje su kitais sveikatos priežiūros specialistais, tiek dirbdami savarankiškai. Siekiant ne tik atskirų asmenų, jų šeimų, ar bendruomenių, o ir visuomenės sveikatos išsaugojimo, ši slauga nebeapsiriboja vien tik gydomosios procedūromis. Dėmesys vis labiau kreipiamas į sveikatos stiprinimą, ligų profilaktiką, sveikatos mokymą. Tačiau bendruomenės slaugytojai savo darbe turi būti lankstūs, nuolatos analizuoti savo atliekamą darbą, aktyviai dalyvauti bendruomenių narių įtraukime į savo sveikatos išsaugojimą, nuolat domėtis naujovėmis, prisitaikyti ne tik prie kintančios aplinkos, bet ir vis įvairesnių pacientų poreikių, besikeičiančio bendruomenių požiūrio.

1.4. Bendruomenės slaugytojų praktika užsienyje ir darbo ypatumai

Lietuvoje

2010 m. birželio mėnesį organizuoto Lietuvos slaugos specialistų profesinės organizacijos II bendruomenės slaugos forumo metu priimta rezoliucija, kurioje teigiama, jog esami dideli darbo krūviai neleidžia panaudoti viso bendruomenės slaugos paslaugų spektro ir neigiamai įtakoja slaugytojų ir pacientų saugumą, Taip pat darbo užmokestis neadekvatus slaugytojų darbo intensyvumui ir sudėtingumui, didelė dalis Lietuvos gyventojų negauna bendruomenės slaugos paslaugų dėl blogo PSP įstaigų darbo organizavimo. Todėl forumo dalyviai kreipdamiesi į LR Seimą, Sveikatos apsaugos ministeriją ir kitas vyriausybines organizacijas, ragino teisiškai apibrėžti bendruomenės slaugytojo vaidmenį gydytojo komandoje, patvirtinti darbo krūvius, paruošti ir patvirtinti slaugos paslaugų įkainius PSP [29].

2010 metais Seimo Sveikatos reikalų komiteto sprendime „Dėl slaugytojų darbo krūvio ir apmokėjimo tvarkos“ pažymima, jog „slaugos specialistų darbo krūvio ir apmokėjimo problemoms spręsti nėra reikiamo dėmesio nei iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovų ir steigėjų, nei iš Sveikatos apsaugos ministerijos.“ Vienos iš svarbiausių problemų, kurias svarstė Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariai: daugelyje sveikatos priežiūros įstaigų nėra patvirtintų slaugos specialistų darbo krūvių, apmokėjimo tvarkoje neskiriama pakankamai dėmesio darbo intensyvumui, sudėtingumui ir išsilavinimui, pirminės sveikatos priežiūros centrų slaugytojų darbas nukreiptas į pagalbą gydytojui, o ne bendruomenės slaugos paslaugų teikimui. Lietuvos slaugos specialistųs organizacijos (toliau LSSO) duomenimis, 2010 m. spalio mėn. priimto Seimo nutarimo sveikatos priežiūros įstaigos vykdyti neskuba. Pirminėje sveikatos priežiūroje slaugytojo paslaugos įkalkuliuotos į bendrą gydytojo krepšelį, tarp gydytojų ir slaugytojų atlyginimų veriasi vis didesnė praraja. Tai profesijos finansinė diskriminacija [15]. Dar 2003

metais vykusiame Lietuvos slaugos specialistų profesinės organizacijos VI-ajame Kongrese buvo pažymėta, jog susirūpinimą kelia visuomenės sveikatos problemos, nes pagrindinė slaugytojų užduotis - dalyvaujant sveikatos priežiūros procesuose kelti visuomenės sveikatos priežiūros lygį ir rūpintis, kad kiekvienas žmogus turėtų teisę į prevenciją, šeimos slaugą ir gydymą.Kongreso metu konstatuota, kad šalyje realiai nevykdoma slaugos sistemos, slaugos mokymo ir praktikos reforma, nekuriamos pirminės sveikatos priežiūros bendruomenės slaugos tarnybos, slaugos paslaugos ir slaugos organizavimas atsilieka nuo Europos Sąjungos (toliau ES) standartų. Kongreso dalyvių nuomone, tai viena didžiausių šalies sveikatos priežiūros problemų, stabdančių bendrą sveikatos priežiūros sistemos reformą [26].

Slaugytojai neretai skiria pusę savo darbo savaitės laiko dokumentų tvarkymui, o ne pacientų priežiūrai. Kurdamos vis sudėtingesne strategijas vyriausybės vis dažniau ir daugiau „apkrauna“ slaugytojus dokumentų pildymu, tvarkymu, archyvavimu. Dauguma slaugytojų įvairių formų pildymui skiria trečdalį savo darbo laiko. 2007 metais „Nursing Times“ atliko apklausą, kurios metu nustatyta, jog 9 iš 10 (n=4000) slaugytojų atsakė, kad biurokratinė našta išaugo per pastaruosius dešimt metų. Slaugytojai teigė, kad nors administracinė veikla yra jų darbo dalis, tačiau dideli renkamos informacijos kiekiai dažnai renkami be jokios priežasties arba neturi jokios praktinės reikšmės. 8 iš 10t nurodė, kad mažiau nei pusė duomenų, kuriuos jie renka, buvo mažai reikšmingi pacientų priežiūrai. Tas pats žurnalas „Nursing Times” 2008 metais apklausė 3700 slaugytojų, iš jų 91 proc. teigė, jog dokumentų pildymo per pastaruosius

metus padaugėjo, 66 proc. pripažino, jog skiria apie 30 proc., o 22 proc. teigė, kad praleidžia daugiau nei 50 proc. savo darbo laiko dokumentų pildymui ir net 81 proc. nurodė, kad mažiau nei pusė pildomų formų yra visiškai nereikšmingos tiesioginei jų pacientų priežiūrai. Pasak pačių slaugytojų, visa tai turi didelės reikšmės ne tik slaugai, teikiamų paslaugų kokybei, bet svarbiausia - nukenčia pacientų gerovė, kurią jie ir turi užtikrinti [56].

Padidėjus veiklos krūviams, padaugėjus administracinių funkcijų ir vykstant organizaciniams pokyčiams visa tai yra pagrindiniai veiksniai dėl kurių bendruomenės slaugytojai patiria stresą ir tai pasunkina darbo krūvį. Burnard et al. (2000) įspėja, sumažinti darbo krūvio, susijusio su pacientų skaičiumi intensyvumą. Taipogi, dideli darbo krūviai paprastai sumažina ir darbo efektyvumą, susijusį su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu. King et al. (2000) nustatė, jog esant didesniam dabo krūviui, mažėja veiklų veiksmingumas, kuris susijęs su apsilankymaų namuose, pacientų apsilankymais pirminės sveikatos priežiūros įstaigose sumažėjimu. McMurray ir Cheater (2004) teigia, kad dideli krūviai stabdo novatoriškų paslaugų teikimo būdų plėtojimą. 2002 metais Low ir Hesketh savo apžvalgoje bendruomenės slaugytojus pavadino „nematoma darbo jėga“. Tokį apibūdinimą jie grindė tuo, kad egzistuoja šių specialistų pripažinimo stoka, be to neretai jų darbas neturi griežtų ribų. Škotijos bendruomenės slaugytojai didžiausa problema savo darbe, mano esant laiko trūkumą atlikti paskirtoms veikloms. Ypatingai daug laiko jie eikvoja darbui kompiuteriu, nenumatytoms pacientų konsultacijoms, ar vizitams į namus [63].

Optimalus bendruomenės slaugytojų personalo pacientų skaičius turėtų būti tarp 20 ir 30 (King et al, 2004). Priešingai, tyrimais (Burnard et al 2000; King et al 2000) nustatyta, kad 15-20 klientų, idealiai tinka bendruomenės slaugytojams. Fergusson-Pare (2004) teigia, kad mažesni darbo krūviai užtikrina paciento saugumą ir leidžia slaugytojams bei organizacijoms vykdyti savo veiklą pagal įsipareigojimus. Australijoje bendruomenės slaugoje naudojami „atvejai“, kurių skaičiaus padidėjimas teigiama, jog pasunkina darbo krūvį [65].

Darbo krūviui neretai turi ir pačio paciento ligos sunkumas, savarankiškumo laipsnis ir pan. Neretai bendruomenės slaugytojams darbą sunkina ir gyvenamoji paciento vieta, t.y. atstumai nuo priminės sveikatos priežiūros centro gali būti nemaži, todėl praeina nemažai laiko, kol pasiekiami pacientai. Neretai problemos kyla ir dėl organizacijoje atsirandančių problemų, kurios susijusios su personalo trūkumu, blogu ar nepakankamu išteklių paskirstymu. Tuo galima įsitikinti ir Australijos mokslininkų pateiktoje tyrimo apžvalgoje, kurioje nurodoma, kad vienos

pagrindinių problemų, kurios turi įtakos padidėjusiam darbo krūviui - personalo problemos, t.y. dauguma slaugytojų priversti dirbti dvigubą darbą, dėl personalo trūkumo bei dėl didelių atstumų iki pacientų namų. Taip pat darbo krūvio padidėjimui įtakos turi prastas tarpusavio personalo „susikalbėjimas“, dėl to atsiranda dvigubas darbas, nes reikia pildyti nemažai dokumentų, kuriuos pildo ir kiti specialistai, kurie rūpinasi tais pačiais pacientais. Slaugytojai išreiškė skundą, jog dokumentų pildymui praleidžia daug daugiau laiko, nei patiems pacientams, nesulaukia pagalbos iš vadovų, kure galėtų padėti sumažinti pildomų dokumentų skaičių [61].

Bendruomenės slaugos aplinka nuolat keičiasi, kaip keičiasi ir šių slaugytojų darbo krūvis bei vaidmuo. Pavyzdžiui Australijoje bendruomenės slauga atlieka ne tik gydomąjį, profilaktinį, socialinės paramos vaidmenį, bet ir sveikatos stiprinimo veiklą žmonių bendruomenėse. Teigiama, jog holistinis, visapusiškas požiūris į bendruomenės sveikatą, kuris grindžiamas psichosocialine ir psichine sveikata, kartu su fizine priežiūra yra veiksmingesnis ir ekonomiškesnis, gerinant sveikatą, negu toks, kuris remiasi tik gydymu ir yra nepajėgus spręsti socialinių, ekonominių, sveikatos problemų bendruomenėje. Vėl gi, Australijoje ši slauga yra dvejopa. Slaugytojai dirba bendruomenės ligoninėse arba pirminės sveikatos priežiūros įstaigose, kur atlieka sveikatinimo ir profilaktines veiklas, pacientų mokymą ir t.t. Bendruomenės slaugytojų darbo krūvis padidėjo, papildžius jų darbą naujomis arba pridėjus daugiau veiklų. Tai buvo siejama su padidėjusiomis admnistracinio darbo apimtimis. Keli mokslininkai (Kemp L, Harris E, Comino E) rinko duomenis Naujajame Pietų Velse (Australijoje) apie bendruomenės slaugytojų veiklas nuo 1995 iki 2000 metų, siekdami įvertinti, kaip pasikeitė šių slaugytojų požiūris į darbą ir kokia iš tiesų yra jų darbo realybė. Buvo atlikti individualūs interviu su sveikatos priežiūros vadybininkais, slaugos personalu. 20 bendruomenės slaugytojų buvo pakviesta dalyvauti tolimesniame tyrime. Nustatyta, jog per 5 metus išaugo suaugusių pacientų ir vaikų skaičius, tenkantis vienam slaugytojui: vidutiniškai vienas slaugytojas aptarnaudavo 12,5 paciento per dieną nuo 1995-1998 metų, 13,99 pacientų 1999 metais ir 14 pacientų 2000 metais. Išaugo tokių veiklų, kaip vaistų administravimo, klinikinio valdymo, patarimų davimo, konsultavimų skaičius. Išaugus įvairių bendruomenės slaugytojų paslaugų poreikiui, nežymiai padidėjo ir dirbančių slaugytojų skaičius nuo 210 1998 metais iki 223 slaugytojų 2000 metais Naujajame Pietų Velse. Per 3-5 metus bendruomenės slauga šiame mieste pasikeitė ir to priežastis buvo ne viena. Pirma tai, kad išaugo dėmesys sveikatos priežiūros paslaugoms teikti bendruomenėse, sutrumpėjo hospitalizavimo trukmė, vis labiau plėtojama pirminė sveikatos

priežiūra. Slaugytojų tarpe jaučiamas spaudimas iš vadovybės, nes jie turintys atlikti kuo daugiau sveikatą skatinančių, ligų prevencijos veiklų. 9 iš 20 slaugytojų teigia, jog didelę savo darbo dalį praleidžia bendradarbiaudami su kitu personalu, atliekant skubios pagalbos veiklas, dalyvaujant komitetų veikloje bei administracinį darbą [83]. Bendruomenės slaugytojai pripažįsta, kad reikia kuo didesnio bendradarbiavimo su kitais bendruomenės sveikatos priežiūros specialistais. Taip pat išreikštas poreikis didesniam aktyvumui, efektyvesniam planavimui ir stipraus slaugos lyderio buvimui. Bendruomenės slaugytojai turi aktyviai dalyvauti stiprinant savo vaidmenį pirminėje sveikatos priežiūroje bei palaikant pusiausvyrą su bendruomene [65]. Australijos valdžia suteikė didelę finansinę paramą pirminėms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, kad būtų įdarbinta kuo daugiau slaugytojų [64].

Jungtinėse Amerikos Valstijose bendruomenės slaugytojų veikla pacientų namuose užima vis didesnę jų darbo dalį. Pavyzdžiui Kanadoje nuo 1966 iki 1998 metų vizitų skaičius į pacientų namus išaugo net 88 procentais. Išlaidos vizitams į namus siekė 2,1 milijono JAV dolerių 1997-1998 metais, o 1990-1991 metais jos siekė 3,2 mln. JAV dolerių. Manoma, jog tai yra susiję su hospitalizacijos trukmės sumažinimu. Kad geriau būtų suprantami veiksniai, kurie lemia bendruomenės slaugytojų realią vizito trukmę, svarbu įvertinti kaip yra susiję vizito trukmę, pačio slaugytojo motyvacija darbui bei darbo našumu, kartu nepamirštant ir išlaidų, tenkančių kiekvienam vizitui. Tuo pačiu ganėtinai svarbu yra ir vizitų skaičius, kuris neretai siejamas su teisinga vadyba. Keletame užsienio autorių tyrimų galima rasti, kas vis dėlto sąlygoja bendruomenės slaugytojų vizitų į pacientų namus skaičių arba vizito trukmę. Teigiama, jog tai gali būti susiję su paciento amžiumi, slaugos ar medicinėmis diagnozėmis, gretutinių ligų ar komplikacijų skaičiumi, galimybėmis atlikti kasdienines veiklas, pacientų pajamomis, pačios įstaigos teikiamų paslaugų apimtim ir pzn. JAV mokslininkai siekdami įvertinti bendruomenės slaugytojų veiklos pacientų namuose kintamumą, nusprendė, jog apsilankymų skaičius bus suskirstytas į du tipus: trumpalaikiai vizitai (<30 vizitų tyrimo laikotarpiu), ilgalaikiai (>30 vizitų). Taip pat į vizito trukmę buvo įtraukiamas laikas, skirtas tiesioginei arba netiesioginei slaugai (kitos veiklos, susijusios su paciento prižiūra). 60 proc. iš visų vizitų buvo trumpalaikiai, 40 procentų – ilgalaikiai. Tyrimo metu nustatyta, jog didžioji dalis pacientų (96,4 proc.) bendruomenės slaugytojų buvo aplankomi 2-5 kartus per mėnesį ir rečiau. Vidutiniškai vienas slaugytojas paciento namuose užtrukdavo 45,9 minutės (Standartinis nuokrypis 22,5). Pacientai, kurių sveikatos būklė buvo sunkesnė, ar ūmi, vizitai buvo statistiškai reikšmingai ilgesni.

Bendras apsilankymų skaičius per metus pas vieną pacientą vidutiniškai buvo 22,8 vizitai Pacientams, kuriems diagnozuotos sunkesnių formų ligos ar psichikos sutrikimai, apsilankymo trukmė buvo statistiškai reikšmingai ilgesnė nei tų, kurių ligos, buvo susijusios pvz. su metaboliniais sutrikimais. Tie slaugytojai, kurie skirdavo daugiau laiko vienam vizitui, rečiau lankydavo pacientus. Įdomus faktas tas, kad slaugytojai, kurie turėjo aukštesnį išsilavinimą, turėjo mažiau vizitų ir buvo daug labiau patenkinti savo teikiamų paslaugų kokybe. Tai rodo, kad bendruomenės slaugytojo išsilavinimas turėtų būti svarstomas, planuojant tokios slaugos išteklius. Pacientai buvo daug labiau patenkinti tais slaugytojais, kurios turėjo ilgesnę darbo patirtį [70].

Lietuva ganėtinai ilgą laiką (apie 20 metų) siekia įgyvendinti nacionalinę sveikatos koncepciją, kur prioritetine sritimi laikoma pirminės sveikatos priežiūra, tačiau vis dar didžiuosiuose miestuose pirminė sveikatos priežiūra yra centralizuota. Taipogi šios staigos neskiria pakankamai dėmesio pirminei, antrinei ligų profilaktikai, sveikatos stiprinimui. Vienos didžiausių problemų su kuriomis susiduria ne tik šeimos gydytojai, bet ir bendruomenės slaugytojai yra dideli darbo krūviai, atsakomybė, ligonių skundai, nepasitenkinimas. Visa tai ne tik, kad nepagerina gydymo ar slaugos rezultatų, bet ir padidina specialistų atsakomybę. Didelę sveikatos priežiūros specialistų darbo dalį užima veikla, kuri nesusijusi su tiesioginiu jų darbu, t.y. registracijos pas specialistus, informavimas apie galimas paslaugas, dokumentacijos pildymas, tvarkymas ir pan. 2010 metais Kauno Šilainių poliklinika atlikusi slaugytojų apskaitos duomenų analizę patvirtino, jog didžiąją savo darbo laiko dalį bendruomenės slaugytojai praleidžia kabinete šalia gydytojo – apie 63 proc., procedūrinėje – 34 proc., o bendruomenėje tik 3 proc. (žr. 2 pav.) [42].

Paciento sveikatos priežiūros tęstinumo funkciją taip pat atitenka slaugytojai: išankstinė registracija pas gydytojus, profilaktiniai skiepjimai, sergančiųjų lėtinėmis neifekcinėmis ligomis priežiūra. Šie rezultatai tikrai nėra džiuginantys. Neadekvačiai dideli darbo krūviai neleidžia pasiekti aukščiausių darbo rezultatų, kokybiškai atliekant savo funkcijas [42].

2010 metais Lietuvoje atliktas tyrimas, kuriuo buvo siekiama įvertinti bendruomenės slaugytojų pasitenkinimo darbu galimybes priklausomai nuo profesinę veiklą veikiančių veiksnių. Atlikus anoniminę anketinę apklausą (n=1389) slaugytojų (atsako dažnis 73 proc.), paaiškėjo, kad darbo krūviu yra nepatenkinti 60 proc. (p<0,001), darbo organizavimu (turima omenyje nelankstūs grafikai, netinkamai sudarytos darbo pamainos) 41,0 proc. (p<0,001), darbo pobūdžiu daugiau nei 50 proc. (55,3 proc., p<0,001), o profesinės ateities užtikrinimu net 71,8 proc. (p<0,001) bendruomenės slaugytojų. Net 86,2 proc. slaugytojų buvo nepatenkinti finansiniu užtikrinimu (p<0,001). Džiugu, kad bendravimu su gydytojais, vadovais yra patenkinti 63,1 proc. slaugytojų (p<0,001), o suteiktu savarankiškumu 53,9 proc. (p<0,001) [11]. Kito V. Gerikienės atlikto tyrimo, kuriuo siekta įvertinti bendruomenės slaugytojų pasitenkinimo darbu sąsajas su jų kaita, pasididžiavimu savo profesija ir darboviete rezultatai parodė, kad 58 proc. (n=587) respondentų didžiuojasi profesija. Tačiau slaugytojų pasididžiavimas susijęs ir su įstaiga, kurioje dirba (p<0,001) [9]. V. Gerikienės daktaro disertacijos išvadose teigiama, jog labiau patenkinti bendruomenės slaugytojai daugiau jėgų skiria darbo atlikimui ir jį atlieka daug kokybiškiau. [10].

Lietuvoje neegzistuoja vieninga slaugos praktikos standartų sistema. Formuojant slaugos praktiką reglamentuojančius standartus, pirmuosius bandymus atliko Lietuvos slaugos specialistų organizacija (toliau LSSO), kuri nuo 1992 m.Lietuvoje yra pagrindinis slaugos politikos formuotojas. LSSO 2000 metais išleido leidinį „Slaugos specialistų darbo krūvio nustatymo metodika“, kurioje pristatoma pirmoji Lietuvoje tyrimais pagrįsta slaugos technologija, jos panaudojimas sveikatos priežiūros institucijose leidžia racionaliai paskirstyti slaugytojams darbo krūvį ir reikalingus išteklius. Kitame šios organizacijos 2001 metų leidinyje „Slaugos specialistų atliekamos procedūrų metodikos“, pateikta susisteminta medžiaga apie slaugytojų vykdomas gydymo ir diagnostikos procedūras, kurių atlikimas gali būti objektyviai įvertintas, o tai ypač aktualu draudiminės sveikatos priežiūros požiūriu, kai didelis dėmesys skiriamas paslaugų kokybei [44].]

Dauguma veiklų, kurias atlieka bendruomenės slaugytojai reikalauja nemažai laiko bei pastangų, kad jos būtų atliktos kokybiškai, patenkintų pacientų poreikius bei lūkesčius. Airijoje

bandyta sukurti sistemą, kuria naudojantis būtų galima vertinti šių specialistų darbo našumą, rezultatus, darbo krūvį. Darbo našumas vertintas, kaip slaugos veiklos, kurios atliekamos, siekiant įstaigos tikslų. Norint išmatuoti darbo krūvį iškyla būdingi sunkumai, tokie kaip fiziniai slaugos aspektai (procedūrų skaičius, apsilankymų skaičius ir t.t.), kuriuos galima lengvai pastebėti ir išmatuoti, tačiau yra specifinių aspektų, kurie dažniau išreikšti kokybiškai, nei kiekybiškai, pvz.: sprendimų priėmimas. Slaugytojai vienu metu atlieka daugybę veiklų, pvz., pacientų mokymas tuo pačiu metu, atliekant jo asmeninę higieną. Yra naudojama nemažai darbo krūvio vertinimo priemonių, kurios naudojamos išmatuoti tiesioginei slaugai, susijusiai su pacientų priežiūra, bet vis dar nesėkmingi bandymai sukurti tokią priemonę, kuri pagelbėtų, įvertinti netiesioginę slaugą (veiklos, kurios neatliekamos tiesiogiai pacientams, tačiau gali būti susijusios su pasiruošimu slaugyti, bendravimu su kitais sveikatos priežiūros specialistais, mokymusi). Airijoje ne kartą bandyta nustatyti bendruomenės slaugytojų darbo krūvį. Tam buvo atlikti du nacionaliniai tyrimai ir tirta 700 slaugytojų, kurių darbas buvo labiausiai susijęs su pacientų lankymu. Siekta kiekybiškai išmatuoti laiką, skiriamą įvairoms veikloms, tačiau pastangos išmatuoti netiesioginę slaugą buvo nesėkmingos. Lengviausias būdas, manyta, jog reikėtų tiesiog registruoti vizitų skaičių į pacientų namus, skambučių jiems skaičių, pokalbių, konsultacijų trukmę ir vėliau apskaičiuoti jų skaičių per vieną dieną. Deja vizito trukmė labai priklauso ir nuo paciento sveikatos būklės, diagnozės, slaugytojo darbo praktikos stiliaus ar organizacinių įgūdžių. Visgi šis metodas kritikuojamas, nes manoma, kad yra pakankamai sudėtinga nustatyti kiekybiškai, kiek laiko skiriama vienai ar kitai slaugos veiklai, mokymams, konsultacijoms, administracinei veiklai. Sukurta ir pacientų klasifikavimo sistema, pagal kurią, bendruomenės slaugytojų veiklas galima grupuoti. Dar viena sistema yra priežiūros poreikio sistema, kuri turi šias kategorijas:

 1 priežiūros kategorija – ilgalaikė/paliatyvi priežiūra;  2 priežiūros kategorija – reabilitacinė priežiūra;

 3 priežiūros kategorija – administracinė veikla, kuri reikalinga užregistruoti tam tikras procedūras, ar gydymą;

 4 priežiūros kategorija - mokymas, konsultacijos, palaikymas [52].

Ši sistema ganėtinai kritikuojama, nes įtrauktos nevisos bendruomenės slaugytojų veiklos. JAV ir Kanadoje naudojama dar kita sistema, kuria naudojantis galima įvertinti tiesioginę ir netiesioginę slaugą, analizuojant „atvejus“. Slaugytojų prašoma pildyti žurnalus,