Bedarbystės sąsaja su sveikata ir sveikatos priežiūros prieinamumu

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Mindaugas Stankūnas

Bedarbystės sąsaja su sveikata ir sveikatos priežiūros

prieinamumu

Daktaro disertacija

Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10 B)

Disertacija rengta 2002 – 2006 metais Kauno medicinos universitete

Mokslinis vadovas

Prof. Habil. Dr. Ramunė Kalėdienė (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata - 10 B)

Konsultantai

Prof. Dr. Leonardas Rinkevičius (Kauno technologijos universitetas, socialiniai mokslai, sociologija - 05 S)

Dr. Skirmantė Starkuvienė (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata - 10 B)

TURINYS

1. ĮVADAS

5

2. TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

3. LITERATŪROS APŽVALGA

3.1. Bedarbystės sąvoka, rūšys ir sociologija 8 3.2. Bedarbystės situacijos Lietuvoje apžvalga 11 3.3. Bedarbystė, sveikata bei sveikatos priežiūra 16 3.3.1. Bedarbystė ir mirtingumas nuo tam tikrų priežasčių 16

3.3.2. Bedarbystė ir gyvensena 19

3.3.3. Bedarbystė ir psichosocialinė sveikata 22

3.3.4. Kiti bedarbystės ir sveikatos ryšiai 28

3.3.5. Bedarbiai ir jų sveikatos priežiūra 28

3.4. Bedarbystės ir sveikatos ryšys (teorijų apžvalga) 29

4. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

4.1. Tyrimo eiga ir imtis 35 4.2. Tyrimo instrumentas 36 4.2.1. Anketoje naudotų skalių aprašymas 37

4.2.2. Anketoje naudotų skalių įvertinimas 38

4.3. Statistinės analizės metodai 39

5.

REZULTATAI

41

5.1. Bedarbių demografinės, socialinės, ekonominės charakteristikos

ir bedarbystės istorija 41 5.2. Savo sveikatos vertinimas 46 5.3. Žalingi gyvensenos veiksniai 52 5.4. Psichosocialinė sveikata 57 5.4.1. Stresas, gėda, santykiai su šeima 57

5.4.2. Depresija ir suicidiškumas 65

5.4.3. Vidinės darnos jausmas 74

5.5. Bedarbių sveikatos priežiūros prieinamumas 79

6.

DISKUSIJA

86

6.1. Duomenų patikimumas ir naudotų tyrimo metodų įvertinimas 86 6.2. Tyrimo rezultatų aptarimas 89

7.

IŠVADOS

101

8.

REKOMENDACIJOS

102

9. LITERATŪROS SĄRAŠAS

103

10. PUBLIKACIJOS DISERTACIJOS TEMA

11.

BAIGIAMASIS

ŽODIS

124

DISERTACIJOJE NAUDOJAMŲ SANTRUMPŲ PAAIŠKINIMAS

DIS – Darbo įtraukimo skalė

F – vienfaktorinės dispersinės analizės kriterijus KDB – Kauno darbo birža

LDB – Lietuvos darbo birža lls – laisvės laipsnių skaičius

LSTD – Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas LTL – litas

Me - mediana

na - nebuvo atsakymų nap – negalima apskaičiuoti p – pasikliovimo lygmuo PI – pasikliautinasis intervalas

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija (angl. trumpinys WHO) R – referentinė grupė

r – Pearsono koreliacijos koeficientas

SN – standartinis nuokrypis (dar kartais naudojamas terminas vidutinis kvadratinis nuokrypis) sn – statistiškai nepatikima

SOC-13 – Vidinės darnos 13-os klausimų skalė SP – sveikatos priežiūra

SR – santykinė rizika

ŠS – šansų santykis (dar kartais naudojamas sinonimas galimybių santykis) TDO - Tarptautinė darbo organizacija (angl. trumpinys ILO)

VD –vidinės darnos jausmas (angl. Sense of coherence)

x

1. ĮVADAS

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regioninio biuro dokumento „Sveikata 21“ 2-asis tikslas skelbia „iki 2020 m. šiuo metu esantys socialinių ir ekonominių grupių sveikatos

skirtumai visose PSO šalyse narėse turi būti sumažinti mažiausiai ketvirčiu, ypač gerinant sveikatos lygį skurstančiose šalyse“ (World Health Organization, 1999). Pagrindiniame Lietuvos sveikatos

politikos kryptis nusakančiame dokumente „Lietuvos sveikatos programa“ yra taip pat suformuluotas tikslas, pagal kurį iki 2010 m. sveikatos ir sveikatos priežiūros skirtumai tarp skirtingų socialinių – ekonominių grupių turi būti sumažinti 25 proc. (Sveikatos apsaugos ministerija, 1998).

Pirmas bei pagrindinis sveikatos politikos formavimo etapas yra visuomenės sveikatos įvertinimas bei sveikatos problemų priežasčių identifikavimas (Tugwell, 1985). Lietuva, dalyvaudama bendruose su PSO moksliniuose tyrimuose (Glasunov, 1981) ir savarankiškai vykdydama mokslines programas, sukaupė duomenis, kurie leido įvertinti Lietuvos žmonių sveikatos būklę bei nustatyti veiksnius (tame tarpe ir socialinius bei ekonominius), lemiančius mūsų žmonių sveikatą (Grabauskas, 1997). Taigi Lietuvoje demografinių, socialinių ir ekonominių sveikatos netolygumų problema yra gana išsamiai tyrinėta. Tiek nacionalinėje, tiek ir tarptautinėje literatūroje yra aprašyti Lietuvos gyventojų sveikatos skirtumai pagal gyvenamąją vietą (kaimas ir miestas), išsilavinimą, šeiminę padėtį, pajamas bei profesijos tipą (Grabauskas, 1998; Kalėdienė, 1999 & 2005; Tamošiūnas, 2005). Tačiau bedarbių sveikatos problema tinkamo dėmesio Lietuvos mokslininkų darbuose nebuvo sulaukusi.

Dahlgren ir Whitehead (1991) parengtoje tam tikrų visuomenės organizacinių struktūrų sluoksnių poveikio sveikatai schemoje bedarbystė yra įvardijama kaip gyvenseną ir tuo pačiu sveikatą įtakojantis veiksnys. Užsienio autorių atliktuose tyrimuose yra įrodomas bedarbystės neigiamas poveikis tiek fizinei, tiek ir psichinei sveikatai (Bartley, 1994; Dooley, 1996; Lynge, 1997; Ungvary, 1999; Sermet, 2004).

Nors paskutiniaisiais metais nedarbo lygis Lietuvoje mažėja, tačiau gyventojų aprūpinimas darbu ir gyvenimui pakankamomis pajamomis išlieka aktualia Lietuvos socialinės politikos problema (Eurostat, 2005). 2005 m. vidutinis nedarbo lygis Lietuvoje (pagal darbo jėgos tyrimo duomenis) buvo 8,3 proc. visos darbingo amžiaus grupės populiacijos. Nepaisant šios problemos aktualumo ir žmonių, priklausančių šiai socialinei grupei gausumo, Lietuvoje bedarbių sveikatos temai skirtų išsamių mokslinių darbų rasti nepavyko. Keli autoriai nagrinėjo artimas bedarbių sveikatai temas, tokia kaip gyvenimo kokybė (Jatulienė, 2003), arba labai fragmentiškai tyrė kitas socialines grupes ar sveikatos problemas, pvz.: motinų socialinių (nedarbo taip pat) veiksnių įtaką

mažo svorio naujagimių gimimo rizikai (Dičkutė, 2002) ar Lietuvos savartynų gyventojų sveikatą (Darulis ir Gonak, 2006). Taigi galima konstatuoti, kad visuomenės sveikatos mokslui aktuali problema Lietuvoje yra nepakankamai tyrinėta.

Mokslinis naujumas

Tarptautinėje literatūroje yra nemažai darbų bedarbių sveikatos tematika. Tačiau kiekvienai šaliai dėl savo socialinės, ekonominės ir politinės specifikos yra tikslinga šią problemą tirti atskirai. Lietuvoje bedarbystės ir sveikatos sąsajos tyrinėjamos pirmą kartą. Šiame darbe bedarbių sveikata vertinta kompleksiškai, t.y. tiriant įvairius sveikatos elementus, naudojantis skirtingomis metodologijomis bei vertinimo kriterijais. Tai leido įvertinti ne tik bedarbių sveikatos ryšius su socialiniais veiksniais, bet ir atskirų sveikatos bei jos elementų tarpusavio sąsajas, kurios atskleidė naujus dėsningumus. Tuo tikslu buvo naudojamos Vidinės darnos (savidarnos) įvertinimo bei Depresiškumo (Beck) skalės, kurios bedarbių sveikatos tyrimuose sutinkamos gana retai. Toks įvairių metodų taikymas yra gana retas mokslinėse publikacijose bedarbystės ir sveikatos tema. Disertacinio tyrimo metu buvo apklausiama bedarbių imtis, sudaryta iš Kauno bedarbių populiacijos. Atliekant literatūros apžvalgą nepavyko aptikti tokiu principu sudarytos imties. Dažniausiai yra tiriami tam tikros bankrutavusios įmonės bedarbiai, mokyklos absolventai, ar naudojami duomenys iš stambių populiacinių studijų, todėl nereprezentuoja bendros bedarbių populiacijos. Bedarbių prieinamumas sveikatos priežiūrai yra netyrinėtas Lietuvoje ir fragmentiškai sutinkamas užsienio autorių darbuose.

Praktinė reikšmė

Pasaulio bei Lietuvos sveikatos politikos dokumentuose pabrėžiama sveikatos netolygumų mažinimo svarba. Pagrindinis akcentas yra teikiamas labiausiai pažeidžiamų visuomenės socialinių grupių identifikavimui. Tyrimo metu gauti rezultatai padės suprasti pagrindines sveikatos ir jos priežiūros problemas, su kuriomis susiduria mūsų šalies bedarbiai. Kadangi bedarbystės problema yra įvairialypė, tai su tyrimo rezultatais bus supažindinti darbo biržų darbuotojai, sveikatos priežiūros institucijų personalas bei visuomenė. Šios socialinės grupės asmenų sveikatos problemų žinojimas leis efektyviau organizuoti sveikatos stiprinimo iniciatyvas bei prisidės prie sveikatos netolygumų mažinimo Lietuvoje. Tikėtina, kad darbe pateiktos rekomendacijos padės mažinti bedarbystės poveikį sveikatai bei efektyviau spręsti kylančias sveikatos priežiūros prieinamumo problemas. Taip pat šis darbas turėtų sudominti mokslininkus, atliekančius tyrimus artimose šiam darbui srityse, bei studentus, kuriems ši medžiaga gali pasitarnauti siekiant giliau pažinti socialinių veiksnių ryšį su sveikata.

2. TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – Įvertinti bedarbystės sąsajas su sveikata ir sveikatos priežiūros prieinamumu.

Uždaviniai:

1. Įvertinti bedarbių požiūrį į savo sveikatą bei jo ryšius su demografiniais, socialiniais ir ekonominiais veiksniais.

2. Nustatyti žalingų gyvensenos veiksnių (rūkymo ir alkoholio vartojimo) paplitimą ir pokyčius netekus darbo.

3. Įvertinti bedarbių psichosocialinę sveikatą ir nustatyti ją veikiančius veiksnius.

4. Įvertinti bedarbių nuomonę apie sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą bei pasitenkinimą jomis.

5. Palyginti trumpalaikių ir ilgalaikių bedarbių požiūrį į savo sveikatą ir į sveikatos priežiūros prieinamumą.

3. LITERATŪROS APŽVALGA

Nors sąvokos „bedarbystė“ ir „nedarbas“ yra gana dažnai naudojamos kasdieninėje kalboje, tačiau jas tiksliai apibrėžti yra gana nelengva. Pats žodis nedarbas reiškia „neturėti darbo“. Tuo tarpu „darbas“ reiškia „mokamą darbą“ ir „darbą akivaizdžioje darbo vietoje“. Žmonės, pagrįstai įregistruoti kaip bedarbiai, gali įsitraukti į daugelio formų gamybinę veiklą, pavyzdžiui, dažyti namus ar prižiūrėti sodus. Bedarbiais yra nelaikomi ir žmonės dirbantys ne visą dieną ar turintys darbą, kuris yra nepastoviai apmokamas. Pensininkai taip pat nelaikomi bedarbiais (Giddens, 2005). Taip pat yra žmonių, kurie turėdami juos tenkinančius kitus pajamų šaltinius (pvz.: nuomoja jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą) tiesiog neieško darbo. Bedarbio sąvoką apibrėžti padeda Sinclair pasiūlytas modelis (1 pav.).

1 pav. Galimų darbo, nedarbo ir neužimtumo būklių sisteminė klasifikacija (Sinclair, 1987)

Taip Ne

Pomokyklinio amžiaus gyventojai

Dirba?

Taip Ne

Visą dieną? Nori dirbti

Ne

Nori dirbti ilgiau?

Ne Taip

Taip Dabar ieško darbo?

Taip

Taip

Gali pradėti dabar?

Dar ne Šiuo metu

ne Visiškai ne Iš dalies dirba Tikras bedarbis

Pusiau bedarbis Nei dirba, nei bedarbis

Dirba

Pagal šį modelį bedarbiu yra laikomas toks asmuo, kuris šiuo metu nedirba, tačiau nori dirbti, ieško darbo ir galėtų dirbti vos tik gavęs pasiūlymą.

Tarptautinė darbo organizacija (International Labour Organisation (ILO)) pateikia tokį bedarbystės apibrėžimą. Bedarbystė - tai tokia padėtis, kai darbingo amžiaus ir galintis dirbti asmuo neturėjo darbo, nors jis ieškojo darbo arba bandė pats kurtis sau darbo vietą (pvz.: steigti įmonę) (ILO, 1982). Bedarbiu yra laikomas kiekvienas asmuo, kuris nori dirbti, bet kuriam visuomenė nesuteikia galimybės rasti darbą, atitinkantį jo sugebėjimus, nesvarbu, kokį darbą jis dirbo anksčiau, kokią profesiją turėjo. Kai kada bedarbiais yra laikomi ir dirbantys žmonės, kurie dėl užmokesčio menkumo negali patenkinti elementarių pragyvenimo poreikių. Hughes ir Perlman išskiria du pagrindinius požiūrius į bedarbystę, kurie yra sutinkami mokslinėje literatūroje. Pirmasis – tai amerikiečių ekonomisto John‘o Maynard‘o Keynes‘o idėjomis remiamas požiūris, kuris bedarbystę apibrėžia kaip per didelę darbo jėgos pasiūlą, sąlygota neefektyvios darbo rinkos kontrolės. Antrasis – tai klasikinis, teigiantis, kad bedarbystė yra reiškinys, kai žmonės ieško geresnių santykių tarp darbuotojo ir darbdavio (Hughes, 1984). Therborn siūlo žvelgti į bedarbystę ne tik iš ekonominių ar sociologinių pozicijų, bet ir atkreipti dėmesį į jos kultūrinę problematiką. Siūloma skirti požiūrį ir supratimą apie bedarbystę iš politikų bei nedirbančiųjų politikos vykdytojų perspektyvų (Therborn, 1995). Savo ruožtu, politikų požiūris skiriasi pagal tai, kokiai iš šių grupių - savininkų ir vadovų, politikų ir visuomenės tarnautojų, ar profsąjungų atstovų - jie priklauso. Kapitalo atstovams darbuotojų mažinimas rodo įmonės efektyvumo augimą, taip pat kaip ir didelis nedarbas (ir iš tai išplaukianti maža darbo jėgos kaina) yra vienas iš patrauklių verslo pradėjimo veiksnių. Politikams bedarbystė rodo jų darbo broką. Profsąjungos stengiasi savo narius apsaugoti nuo bedarbystės ir, tik užtikrinus darbuotojų gerovę, imamasi bedarbių reikalų. Therborn bedarbius, priklausomai nuo jų požiūrio į darbą ir bedarbystę, skirsto į tris kultūras:

Prisitaikėliai (conformist). Šiai bedarbių grupei yra priskiriami asmenys, kurie tiki, kad darbo turėjimas yra socialinė norma. Bedarbystė, jų nuomone, yra ypatingai nepageidaujamas ir negatyvus reiškinys. Nors nerasdami darbo ir nustoję jo ieškoti, šio tipo bedarbiai vis tiek mano, kad darbas būtinas socialiniam identitetui.

Atsitraukėliai (retreatists). Atsitraukėliai mano, kad darbas jiems, kaip socialinio identiteto sudedamoji dalis, yra nereikalingas. Jų nežavi darbo kultūra (pvz.: tikslai pinigams ar karjerai) ir mąstymas linksta į nedarbo kultūrą, kuri labiau panaši į pensijinio amžiaus žmonių galvoseną.

Nukrypėliai (deviants). Šios kultūros atstovams pastovus (reguliarus) darbas yra nepriimtina saviraiškos forma. Bedarbystė, čia nėra suvokiama kaip trūkumas. Tokių bedarbių spektras labai platus: nuo politikų ir menininkų iki kriminalinių nusikaltėlių. Šiai grupei taip pat priskiriami asmenys, kuriems buvimas bedarbiu yra tikslas gauti socialinę paramą.

Atlikti tyrimai rodo, kad dažniausiai sutinkama bedarbių kultūra yra prisitaikėliai, kurie sudaro apie 45-60 proc. visų bedarbių. Atsitraukėliai ir nukrypėliai sudaro atitinkamai po 25-30 proc. ir 10-20 proc. bedarbių visumos (Kroft, 1989; Social and Cultural Planning Office, 1991).

Sociologai ir ekonomistai, priklausomai nuo priežasčių, skiria kelis bedarbystės tipus. Anksčiau minėti Hughes ir Perlman (1984) skiria tris pagrindines bedarbystės rūšis:

Frikcinė bedarbystė (frictional unemployment) atsiranda dėl normalaus žmonių judėjimo iš vienos darbo vietos į kitą. Amerikiečiai frikcinės bedarbystės sampratą praplečia. Jų manymu tokia bedarbystė atsiranda dėl to, kad žmogus norėdamas gauti bedarbio pašalpą turi prieš tai būti dirbęs. Tai sąlygoja, kad asmenys įsidarbina mažai mokamuose darbuose (amerikietiškoje literatūroje vadinamais „McJobs“), kurių algos yra nežymiai didesnės nei socialinių išmokų. Taip sukuriamas bedarbystės ratas, t.y. norint gauti išmoką, asmuo turi įsidarbinti, o darbdavys žinodamas, kad šie darbuotojai yra laikini, siūlo nedideles algas. Dėl to atsiranda nenatūralus žmonių judėjimas iš vienos darbo vietos į kitą, kitaip tariant – dribtina bedarbystė.

Struktūrinė bedarbystė (structural unemployment) kyla, kai darbo jėgos struktūra neatitinka jos poreikio, t.y. kai neturintys darbo asmenys negali užimti laisvų darbo vietų dėl neatitikimo; struktūrinės bedarbystės priežastimis gali būti technologiniai pokyčiai, neapgalvotas geografinis objektų išdėstymas ir pan.

Ciklinė bedarbystė (cyclical unemployment) išsivysto kai dėl ekonominių pokyčių sumažėja darbo jėgos poreikis.

Taip pat literatūroje yra sutinkami kiti, dar nepaminėti, bedarbystės tipai: laikinas nedarbas, latentinis (paslėptas) nedarbas, stagnacinė ir savanoriška bedarbystė. Laikina bedarbystė yra apibrėžiama, kaip laikinas darbo netekimas, labiausiai sąlygotas netolygaus ekonomikos vystymosi. Latentinė – kai darbo jėga gamyboje panaudojama nevisiškai. Stagnacinė – apima tuos, kurie metų metus negali gauti darbo, nors to siekia ir galų gale netenka vilties. Savanoriškas nedarbas būna tuomet, kai atsisakoma dirbti dėl nepatenkinamo užmokesčio ar kitų aplinkybių (Matulionis, 2002).

Sociologai pagrindine bedarbystės priežastimi įvardija gamybinių jėgų techninį tobulinimą, nekoordinuojamą su gyventojų užimtumo poreikiu. Bedarbystę veikia ir gyventojų prieaugis, ir darbo dienos trukmė, ir viršvalandinis darbas, ir smulkių gamintojų bankrotai, ir kt. Tam tikru atžvilgiu pati bedarbių populiacija yra bedarbystę skatinantis veiksnys, nes didelis rezervinis potencialių dirbančiųjų skaičius leidžia darbdaviams mažinti darbo užmokestį, intensyvinti darbą ir pan. Kita vertus, bedarbystės grėsmė skatina geriau dirbti, tobulintis, prireikus pakeisti užsiėmimą ir pan. Tačiau labai didelis bedarbių procentas skatina apatiją ir mažina norą toliau kovoti dėl savo vietos visuomenėje (Matulionis, 2002). Taip pat aukšta bedarbystė kelia darbuotojo supratimą apie darbo vietos kainą bei sumažėjančias galimybes rasti naują darbo vietą, jeigu bus atleistas. Tokiu

būdu, bedarbystė daro neigiamą įtaką (psichologinis stresas, profesinio solidarumo mažėjimas, darbo jėgos nuvertėjimas) šalies ekonominiam vystymuisi ir kiekvienam žmogui atskirai.

3.2. Bedarbystės situacijos Lietuvoje apžvalga

Lietuvoje bedarbių skaičius nustatomas bei nedarbo lygis įvertinamas dviem būdais: bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose bei Lietuvos statistikos departamento (LSTD)atliekamais darbo jėgos tyrimais. Registruotas nedarbo lygis nustatomas pagal registruotų darbo biržose bedarbių skaičių ir darbo jėgos santykį. Bedarbio statusas yra apibrėžtas Darbo kodekse, pagal kurį bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, neturintys pakankamų pragyvenimo lėšų, užsiregistravę gyvenamosios vietos teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę priimti pasiūlymą įsidarbinti arba mokytis profesijos (Darbo kodeksas, 2002). Bedarbių registravimąsi teritorinėse darbo biržose apibrėžia LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas (2006), pagal kurį teisę registruotis darbo biržose turi nedirbantys asmenys (neturintys darbo darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys pagal dieninę mokymo formą); įspėti apie atleidimą iš darbo asmenys; asmenys, kuriems Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatė profesinės reabilitacijos paslaugų poreikį; kiti asmenys.

LSTD atliekamų darbo jėgos tyrimų duomenys remiasi gyventojų apklausa. Tyrimo objektas – namų ūkio nariai ir darbiniai santykiai. Bedarbiais šiame tyrime laikomi 15 metų ir vyresni (1994, 1995, 1996 metais – 14 metų ir vyresni) asmenys, kurie tiriamą savaitę neturėjo darbo, jį suradę buvo pasiruošę dirbti, 4 savaites ieškojo apmokamo darbo įvairiais būdais: kreipėsi į teritorinę darbo biržą ar įdarbinimo agentūrą, tiesiogiai kreipėsi į darbdavius, ieškojo darbo padedami draugų ar giminių, bandė gauti patentą, licenciją, kreditą. Bedarbiams priskiriami taip pat studentai, namų šeimininkės ir kiti asmenys, tiriamą savaitę užimti neekonomine veikla, bet ieškantys darbo.

Akivaizdu, kad šie du nedarbo lygio ir bedarbių skaičiaus įvertinimo būdai remiasi skirtinga metodika, bedarbio sąvokos apibrėžimu. Darbo biržos turima informacija apima tik tuos asmenis, kurie pasirenka būtent šį darbo paieškos būdą. Visa tai lemia nemažą skirtumą tarp registruoto nedarbo lygio ir registruotų bedarbių skaičiaus bei darbo jėgos tyrimų pateikiamų duomenų. Abiejų tyrimų rezultatai, naudojami kartu, sudaro galimybes objektyviau įvertinti bedarbystės situaciją šalyje (Biliūnaitė, 1998).

Norint įvertinti esamą bedarbystės lygį Lietuvoje, duomenų buvo ieškoma keliose informacinėse sistemose ir duomenų bazėse. 1 lentelėje pateikiami bedarbystės lygio rodiklio kitimai pagal atskirus informacijos šaltinius. Rodikliai yra suskirstyti pagal bedarbystės vertinimo metodikas ir atskirus šaltinius. Lentelėje pateikti rodikliai nežymiai skiriasi. Kadangi šio darbo

apimtis nenumato detalesnės bedarbystės skaičiavimo metodikos analizės, tad į šių skirtumų priežastis nebuvo gilintasi. Disertacijoje bus naudojamasi dviem nedarbingumo rodikliais: registruoto nedarbingumo lygis analizuojamas TDO pateikiama informacija, kurią ji gauna iš Lietuvos darbo biržos (LDB) (ILO, 2005) (nepavyko Lietuvos darbo biržos interneto svetainėje ar jos publikuojamose ataskaitos rasti informacijos apie bedarbystės lygio kitimą ilgesniame laikotarpyje), o tyrimuose nustatytas nedarbo lygis bus imamas iš LSTD informacinės sistemos (Statistikos departamentas, 2005).

1 lentelė. Bedarbystės lygio kitimas Lietuvoje 1991 – 2005 metais

Registruotas nedarbas Pagal tyrimų duomenis Metai Lietuvos darbo birža1 TDO duomenų bazė2 Socialinės ap. ir darbo ministerija3 LSTD gyventojų užimtumo tyrimas4, 5 Eurostat6 1991 m. - - 0,3 - - - - - - 1992 m. - - 3,5 - - - - - - 1993 m. - - 3,5 - - - - - - 1994 m. - - 4,5 - - 17,4 - - 1995 m. - - 7,3 - - 17,1 - - 1996 m. - - 6,2 - - 16,4 - - 1997 m. 5,9 6,7 5,1 14,1 - - 1998 m. 6,4 6,5 5,6 13,2 13,2 1999 m. 8,4 10,0 7,4 14,6 13,7 2000 m. 11,5 12,6 10,2 16,4 16,4 2001 m. 12,5 12,9 11,1 17,4 16,4 2002 m. 11,3 10,9 9,7 13,8 13,5 2003 m. 10,3 9,8 8,1 12,5 12,7 2004 m. 6,8 6,0 6,8 11,4 10,8 2005 m. 4,8 - - - - 8,3 8,3

Šaltiniai (detalios nuorodos literatūros sąraše):

1 _{Lazutka, 2004;} 2 _{ILO, 2005a;} 3 _{Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2005; 4 ILO, 2005b;}

5 _{Statistikos departamentas, 2005;} 6 _{Eurostat, 2005.}

Iš 1 lentelės matome, kad Lietuvoje nedarbas pagal LSTD atlikto tyrimo duomenis, beveik du kartus aukštesnis už nedarbą pagal Darbo biržos pateiktus duomenis. Tokie duomenų skirtumai būdingi ir Europos šalims, kadangi ne visi bedarbiai kreipiasi į darbo biržas. Nemaža dalis nedirbančių asmenų darbo ieško privačiose įdarbinimo agentūrose, per žiniasklaidos priemonėse skelbiamą informaciją, giminaičius, pažįstamus ar darbdavius (Gruževskis, 1999).

Lietuvoje pirmieji bedarbiai buvo užregistruoti 1991 m. kovo 1 d., kai savo veiklą pradėjo teritorinės darbo biržos. 1991-1992 m. bedarbių registravosi mažai, po to po truputi jų skaičius ėmė augti. Dar 1997 m. viduryje vidutinis metinis nedarbo lygis siekė 6,4 proc. Tačiau dėl užsitęsusios ekonominės krizės pasekmių ir nuvilnijusios įmonių bankroto bangos šis rodiklis ėmė didėti. Ekonomikos ekspertai taip pat įvardija, kad 1997 m. nedarbingumas padidėjo dėl LR Vyriausybės nutarimo nuo 330 iki 400 litų padidinti minimalią algą (Sotvarienė, 1998). 1999 m. šis rodiklis buvo

10 proc. visų dirbančiųjų, o 2001 m. pasiekė aukščiausią lygį – 12,9 proc. (LSTD tyrimų duomenimis – 17,4 proc.). Nuo 2001 m. šis rodiklis pradėjo stabiliai mažėti, o 2004 m. siekė tik 6 proc. Dažnai šis nedarbo lygio sumažėjimas yra siejamas su sėkminga gyventojų užimtumo didinimo politika. Tačiau bene svarbiausia tokio staigaus bedarbių skaičiaus mažėjimo priežastimi buvo ir išlieka emigracija. LSTD duomenimis vien tik 2005 m. iš šalies išvyko apie 13 tūkst. žmonių, iš kurių 84,4 proc. buvo bedarbiai (Lukaitytė, 2006).

Apžvelgiamu laikotarpiu ne tik kito bendras bedarbystės lygis šalyje, tačiau keitėsi bedarbių charakteristika (lytis, amžius, išsilavinimas, profesija), bedarbystės pobūdis bei bedarbystės lygio skirtumai šalyje.

Lytis. 1992 m. vyrai sudarė 59 proc. visų besiregistruojančių LDB, moterys atitinkamai 41 proc. Vėliau vyrų skaičius tolygiai mažėjo (1998 m. – apie 49 proc., o 2005 rugpjūtį 44,1 proc.). Moterų dalis tarp visų besiregistruojančių padidėjo iki 55,9 proc. 2005 m. (Stankūnienė, 2002; Lietuvos darbo birža, 2005). Bedarbių santykis su darbingo amžiaus gyventojais pagal lytį pateikiamas 2 pav. 3,8 7,7 6,6 10,5 5,4 3,8 6,6 _6,2 12,2 3,2 0 2 4 6 8 10 12 14 1994 m. 1996 m. 1998 m. 2000 m. 2005 m.* Pr oc . Vyrai Moterys

2 pav. Darbo biržoje užsiregistravusių bedarbių nedarbo lygis pagal lytį

(vidutinis metinis skaičius, procentais; * - 2005 rugpjūčio mėn. duomenimis)

Šaltinis: Lietuvos darbo birža, 2005.

Amžius. Mokslininkai išskiria dvi ypač jautrias bedarbystei amžiaus grupes: jaunimas iki 24 m. ir senyvo amžiaus (50 metų ir vyresni) asmenys (Stankūnienė, 2002).

Jaunimo (iki 24 m. amžiaus), besikreipiančio į teritorines darbo biržas, skaičius nuolatos augo. 1997 m. jų kreipėsi 48,0 tūkst., o 2000 m. 62,6 tūkst. Pocius (2001) vertino jaunimo bedarbystės priežastis ir atskleidė, kad tik 2 proc. jaunimo turėjo aukštąjį ir 7 proc. aukštesnįjį išsilavinimą. Pagal tai autorius daro prielaidą, kad tuo metu buvęs besimokančių studentų skaičiaus augimas Lietuvoje lenkė susilpnėjusio ūkio potencialo darbo vietų kūrimo galimybes, padidindamas konkurenciją darbo rinkoje bei išstumdamas menkiau kvalifikuotus darbuotojus. Pastarųjų metų

Lietuvos ekonomikos spartus augimas sąlygojo ir darbo vietų didėjimą, kas ypač buvo palanku jaunimo bedarbystei mažinti. 2005 m. rugsėjo 1 d. teritorinėse darbo biržose buvo įregistruota tik 7,4 tūkst. jaunų bedarbių ir jie sudarė 1,6 proc. visų šalies 16-24 m. amžiaus grupės gyventojų (Lietuvos darbo birža, 2005). Taip pat reikėtų paminėti, kad jaunimo bedarbystės sumažėjimui įtakos galėjo turėti ir išaugusi migracija, kurios tikrojo masto įvertinti yra neįmanoma.

Aktuali problema lieka vyresnio amžiaus (50 metų ir vyresni) žmonių bedarbystė. Vidutinis vyresnių žmonių bedarbystės lygio kitimas yra pavaizduotas 3 pav. (Statistikos departamentas, 2005). 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 1998 m. 1999 m. 2000 m. 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. Pr oc . 50–54 m. 55–59 m. 60–64 m. 65–74 m.

3 pav. Bedarbystės lygio kitimas tarp vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų

(vidutinis metinis skaičius, procentais; STD tyrimo duomenys)

Šaltinis: Statistikos departamentas, 2005.

Vyresnio amžiaus žmonių bedarbystės lygio augimui įtakos turi ir pensijinio amžiaus ilginimas. Pakankamai svarbi yra gyventojų senėjimo reikšmė darbo rinkai. Tai mažina konkurenciją darbo rinkoje, kadangi vis daugiau žmonių, sulaukę solidesnio amžiaus, priversti nutraukti darbinę veiklą. Tačiau gyventojų senėjimas mažina gyventojų ekonominį aktyvumą, menkina darbuotojų teritorinio mobilumo ir perkvalifikavimo bei naujausių žinių įsisavinimo galimybes, didina išlaikytinių dalį, blogėja gyventojų sveikatos būklė (Stankūnienė, 2002). V. Beliavskio skaičiavimais, sensta ir darbo biržose užsiregistravę bedarbiai. Palyginus 1994 ir 1999 metus, vidutinis bedarbių vyrų amžius padidėjo nuo 35,7 iki 37,5 metų, moterų – nuo 35,4 iki 37,5 metų (Pocius, 2000). Tai yra pakankamai daug, kadangi pokyčiai vyksta tik darbingo amžiaus intervalo ribose.

Išsilavinimas ir profesija. Padėties darbo rinkoje pokyčiai nevienodai veikia skirtingo išsimokslinimo gyventojų grupes. Situacija yra gerokai palankesnė labiau išsimokslinusiems bei

pasirengusiems darbo rinkai asmenims. Ypač sudėtinga padėtis nekvalifikuotų asmenų grupėje. Jų dalis tarp bedarbių pastaraisiais metais gerokai padidėjo (Stankūnienė, 2002). Tuo tarpu kvalifikuotų ir aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų mažėjo: pvz., 1992 m. tarnautojų lyginamoji dalis sudarė 65 proc., 1994 m. – apie 25 proc., 1998 m. – tik 15 proc. besikreipiančių į darbo biržą (Gruževskis, 1999). Lietuvos darbo biržos duomenimis (2005), didžiausią paklausą darbo rinkoje 2005 m. rugpjūčio mėnesį turėjo aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą turintys pardavimų vadybininkai, bendrojo ugdymo bei buhalterijos specialistai. Iš profesinį išsilavinimą turinčių darbuotojų paklausiausi buvo pardavėjai, kvalifikuoti statybos bei maisto ruošimo darbuotojai.

Bedarbystės pobūdis: ilgalaikė bedarbystė. Ilgalaikiu bedarbiu yra vadinamas asmuo, kuris neturi darbo ir yra užsiregistravęs darbo biržoje ilgiau nei 12 mėnesių. Nuo 1993 m., kai pirmą kartą buvo užregistruoti ilgalaikiai bedarbiai, jų padaugėjo iki 16,3 proc. 1996 m. ir šiuo metu minėtasis rodiklis siekia 28,8 proc. darbo biržoje registruotų bedarbių. Tačiau sociologinių tyrimų duomenimis, ilgalaikių bedarbių yra gerokai daugiau ir jie sudaro apie pusę visų bedarbių (Statistikos departamentas, 2005). Dauguma ilgalaikių bedarbių yra vyresnio amžiaus, turinys sveikatos problemų, todėl negalintys dirbti, taip pat asocialūs, vengiantys darbo asmenys (Biliūnaitė, 1998).

Teritorinė bedarbystės lygio diferenciacija. Lietuvoje pastebimi ryškūs teritoriniai nedarbo nelygumai (4 pav.). 2005 m. rugsėjo 1 d. didžiausias bedarbių procentas, skaičiuojant nuo darbingo amžiaus gyventojų, buvo Akmenės bei Ignalinos (10,8 proc.), Lazdijų (9,7 proc.) ir Druskininkų (9,5 proc.) savivaldybėse. Mažiausiai bedarbių buvo tarp Elektrėnų (1,2 proc.), Trakų raj. (1,4 proc.) bei Neringos (1,6 proc.) savivaldybių darbingo amžiaus gyventojų. Iš didžiųjų šalies miestų mažiausias bedarbių procentas buvo Šiauliuose (2,4 proc.), didžiausias - Panevėžyje (4,2 proc.).

Bedarbių socialinė apsauga. Nedarbo draudimo išmokos dydis kiekvienam bedarbiui skaičiuojamas individualiai ir priklauso nuo bedarbiui priklausiusių draudžiamųjų pajamų, valstybės remiamų pajamų bei kitų veiksnių. Tikslus nedarbo socialinio draudimo išmokos dydis apskaičiuojamas teritorinėje darbo biržoje. Išmoka skiriama asmenims, jeigu jie iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje turi ne mažesnį kaip 18 mėnesių nedarbo draudimo stažą per paskutinius 36 mėnesius (Lietuvos Respublikos Seimas, 2004). 2006 m. gegužės mėnesį minimali nedarbo draudimo išmoka buvo 165 litų per mėnesį, maksimali – 758 litų ir buvo mokama 22 proc. darbo biržoje registruotų bedarbių (Lietuvos darbo birža, 2006).

4 pav. Bedarbių skaičius Lietuvos administraciniuose rajonuose (2005 m. rugsėjis) pagal Lietuvos darbo biržos pateikiamą informaciją

Šaltinis: Lietuvos darbo birža, 2005.

Nedarbo lygis Lietuvoje yra gana aukštas lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Pagal Eurostat (2005) duomenis (naudojamasi darbo jėgos tyrimų duomenimis), 2005 m. Lietuvos nedarbo lygis buvo mažesnis už Lenkijos (17,7 proc.), Slovakijos (16,3 proc.), Graikijos (9,8 proc.), Prancūzijos ir Vokietijos (po 9,5 proc.) rodiklius. Žemiausias nedarbo lygis buvo užfiksuotas Airijoje (4,3 proc.), Liuksemburge (4,5 proc.) bei Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje (po 4,7 proc.). Bendras Europos Sąjungos šalių nedarbo lygis buvo 8,7 proc. visų darbingo amžiaus žmonių.

3.3. Bedarbystė, sveikata bei sveikatos priežiūra

3.3.1. Bedarbystė ir mirtingumas nuo tam tikrų priežasčių

Ryšys tarp mirtingumo ir bedarbystės buvo nustatytas daugelio autorių studijose (2 lentelė). Santykinė rizika (SR) bendram bedarbių mirtingumui aptariamose studijose kinta nuo 1,21 iki 2,56 karto (Voss, 2002).

2 lentelė. Bedarbystės įtaka mirtingumui nuo visų priežasčių (pagal Voss, 2002)

(Lentelėje pateikiami apibendrinti rezultatai iš tyrimų, atliktų nuo 1981 m.)

Autorius, metai Šalis Tyrimo tipas, imtis ir bedarbystės apibrėžimas

SR ir jos 95% PI Moser, 1984 Anglija

ir Velsas 15-64 m. vyrai sekti 1971–91 m. Imtis sudarė 1 proc. visos populiacijos (n=161 699). Darbo ieškojimas bent 1 sav. iki 1971 m. surašymo.

1,21 (1,08-1,35)

Moser, 1987 Anglija ir Velsas

16-64 m. vyrai sekti 1981-83 m. Imtis n=163 680. Darbo ieškojimas iki 1981 m. surašymo.

1,47 (1,18-1,80)

Iversen, 1987 Danija 20-64 m tyrimo dalyviai buvo sekami 1970-80 m. Visi darbingo amžiaus žmonės (n=2 mln.). Buvimas bedarbiu surašymo dieną.

1,50 (1,33-1,69) (M) 1,48 (1,41-1,53) (V)

Costa, 1987 Italija 15-59 m. vyrai buvo sekami 1981-85 m. Įtraukimo kriterijus – savaitė darbo ieškojimo iki 1981 m. surašymo (n=13462).

2,56 (2,09-3,08)

Sorlie, 1990 JAV Tyrimo dalyviai (24 m. ir vyresni) buvo sekami 1979-83 m. Imtis (n=452 192). Galintys dirbti tyrimo atlikimo savaitę.

1,60 (V)

Martikainen, 1990 Suomija 30-54 m. vyrai buvo sekami 1981-85 m. Iš viso 2,7 mln. žmogaus stebėjimo metų. Bent vienas bedarbystės atvejis per metus iki gyventojų surašymo.

1,93 (1,82-2,05) (V)

Steffansson, 1991 Švedija Bedarbiai sekti 1980-86 m. Ilgalaikė bedarbystė >300 arba >450 dienų 1980-83 m. laikotarpiu (n=28 846).

1,14 (0,91-1,42) (M) 1,61 (1,42-1,87) (V) Morris, 1994 Anglija 40-59 m. vyrai buvo sekti 1983-90 m.

Britų regioninė širdies studija (British

Regional Heart Study) (n=6 191). Bet

koks bedarbystės atvejis penkių metų laikotarpyje.

1,95 (1,57-2,43)

Martikainen, 1996 Suomija 25-59 m. Suomijos populiacija buvo sekama 1991-93 m. Iš viso 7,5 mln. žmogaus stebėjimo metų. Buvimas bedarbiu ilgiau kaip 30 d. 1987-92 m. laikotarpyje

1,61 (1,09-2,36) (M) 2,11 (1,76-2,53) (V)

Gerdtham, 2003 Švedija 20-64 m. dalyviai buvo sekami 10-17 m. Iš viso 30 000 individų sekimo pabaigoje (1996 m. gruodžio 31 d.).

1,46

SR – santykinė rizika, rodo mirties tikimybę tarp bedarbių lyginant juos su darbą turinčiais asmenimis; PI – pasikliautinais intervalas (95 %); V – vyrai; M - moterys

Bedarbystės įtaka mirtingumui nuo įvairių priežasčių yra nevienoda. Aukščiausia rizika yra su alkoholiu susijusiomis mirties priežastims (SR=5,24) (Martikainen, 1990), kvėpavimo takų ligoms

ir plaučių vėžiui (SR kinta nuo 1,54 iki 3,32) (Moser, 1984; Martikainen, 1990), kraujo apytakos sistemos ligoms (SR kinta ribose 1,28 – 2,08) (Iversen, 1987; Martikainen, 1990) ir savižudybėms (SR 1,69 – 2,45) (Moser, 1984; Iversen, 1987).

Nustatytas bedarbystės ir mirtingumo ryšys gali būti aiškinamas dviem būdais: pasirinkimo klaida ir priežastiniu ryšiu (Stern, 1983). Pagal pasirinkimo klaidos hipotezę, bedarbystės ir mirtingumo ryšys yra netikras. Pasirinkimo klaidos aiškinimas (5 (a) pav.) remiasi tuo, kad bedarbiai arba tie asmenys, kurie turi problemų įsidarbinant, gali turėti neigiamus sveikatos atžvilgiu kertinius veiksnius, pvz., lėtinį sveikatos sutrikimą.

5 pav. Modeliai, aiškinantys bedarbystės ir mirtingumo ryšį

Šaltinis: Stern, 1983.

Bloga sveikata pati savaime sąlygoja bedarbystę ar negalėjimą dirbti pilnu krūviu arba etatu. Taip pat darbdavys yra labiau linkęs atleisti tuos darbuotojus, kurie dažniau serga arba negali dirbti pagal keliamus reikalavimus. Tokiu atveju bloga sveikata įtakoja darbo neturėjimą. Pasirinkimo klaida gali egzistuoti ir dėl socialinių-ekonominių veiksnių, tokių kaip socialinė klasė ir būsto valdymas; gyvensenos veiksnių, tokių kaip rūkymas, alkoholio vartojimas ar prasta dieta; asmeninių savybių – vyresnis amžius, lytis, fizinis silpnumas, psichologinis diskomfortas, kas labai padidina ankstyvos mirties tikimybę. Tuo labiau, kad žemas išsilavinimas ir prasta socialinė-ekonominė padėtis turi didelę riziką bedarbystei. Kadangi minėtų veiksnių neigiamas poveikis sveikatai jau yra plačiai aprašytas kitų autorių, tai leidžia abejoti tiesioginiu bedarbystės poveikiu mirtingumui. Net jeigu ir žmonių, jau turinčių sveikatos problemų, įtraukimas į tyrimą lemiamos įtakos neturį, tai informacijos apie asmenines charakteristikas ir gyvenseną trūkumas apsunkina atrankos veiksnių kontrolę.

Didelės apimties populiaciniai tyrimai, naudojantys regionų populiacijas ar profesines grupes kaip analizės vienetus, nerodo ryšio tarp bedarbystės lygio kitimo ir mirtingumo rodiklių. Tai

Bendri kertiniai veiksniai Bedarbystė

Bedarbystė Mirtingumas

Įtakojantys socialiniai

veiksniai Mirtingumas

iliustruoja, kad ženklus mirtingumo išreikštumas tarp bedarbių gali būti nemažai nulemtas pačios dalyvių atrankos (Martikainen, 1996).

Kita hipotezė, aiškinanti bedarbystės ryšį su mirtingumu, yra priežastingumas (5 (b) pav.). Pagal ją, bedarbystė mirtingumą veikia tiesiogiai arba per susijusius socialinius veiksnius. Šiuo atveju darbo neturėjimas veikia veiksnius, kurie patys savaime veikia mirtingumą. Daugumos šių veiksnių poveikis yra plačiai aprašytas; dažniausiai sutinkami yra staigus pajamų sumažėjimas ir socialinio-ekonominio statuso praradimas, padidėjęs stresas, socialinių ryšių pažeidimas ir / arba nutrūkimas, bei nepastovi gyvensena (Martikainen, 1990).

3.3.2. Bedarbystė ir gyvensena

Darbo praradimas pirmiausiai ir ženkliai įtakoja asmens ekonominę situaciją, nepriklausomai nuo socialinės apsaugos sistemos išvystymo šalyje (Voss, 2002). Šie finansiniai pasikeitimai neabejotinai susiję su bedarbių gyvensena.

Rūkymas

Morris su bendraautoriais (1992) tyrė bedarbystės ir ankstyvo išėjimo į pensiją įtaką rūkymo ir alkoholio vartojimo įpročiams bei kūno svoriui tarp 40–59 metų amžiaus Jungtinės Karalystės gyventojų. Rezultatai parodė, kad tiek rūkymas, tiek alkoholio vartojimas buvo labiau išreikštas tarp bedarbių, lyginant su dirbančiaisiais. Škotijos širdies sveikatos studijos (Scottish Hearth Health

Study) rezultatai parodė tokius rūkymo paplitimus: vyrai - 35,4 proc. dirbantys ir 62,7 proc.

bedarbiai (p<0,001), moterys – 37,5 proc. dirbančios ir 50,7 proc. bedarbės (p<0,05) (Lee, 1991). Panašius ryšius tarp bedarbystės ir rūkymo pateikia ir kitų tyrimų autoriai (Hammarstrom, 1994a; Novo, 2000a; Waldron, 1989). Tačiau yra studijų, kurios nenurodo bedarbystės ir rūkymo ryšio (Winfield, 1987).

Galima būtų išskirti dvi teorijas, aiškinančias bedarbystės įtaką rūkymo paplitimui. Viena jų teigia, kad darbo netekimas apriboja asmens finansines galimybes kas sąlygoja metimą rūkyti. Šią teoriją pagrindžiančių duomenų yra nedaug. Anksčiau minėtos Škotijos studijos rezultatai parodė, kad bedarbiai vyrai surūko per dieną cigarečių nežymiai mažiau lyginant su dirbančiaisiais (atitinkamai 19,9 ir 21,1 cigarečių). Tai lyg ir pagrindžia prielaidą, kad bedarbiai, nors ir rūko, tačiau truputi mažiau (Lee, 1991). Kita teorija pabrėžia, kad darbo netekimas yra didelis stresas, sąlygojantis pradėjimą rūkyti arba paties rūkymo suintensyvėjimą. Prancūzijos nacionalinis sveikatos tyrimas (French National Health Survey) nustatė, kad bedarbiai vyrai dažniau ir daugiau rūko lyginant su dirbančiaisiais (SR=1,5 reguliariam (bent 1 cigaretė per dieną) rūkymui, SR=1,7 sunkiam (pakelis per dieną ir daugiau) rūkymui) (Khlat, 2004). Studijose nurodoma, kad ryšys

“bedarbystė-stresas-rūkymas” labiausiai paveikia jauno amžiaus žmones (Hammarstrom, 1994a; Reine, 2004) ir ypač moteris (Novo, 2000a).

Tačiau reikėtų paminėti ir galimą atvirkštinį ryšį tarp bedarbystės ir rūkymo. Karolinskos instituto (Švedija) mokslininkų Hammarstrom ir Janlert (1994b) atliktas kohortinis tyrimas parodė, kad tie jaunuoliai, kurie rūkė mokykloje, turėjo didesnę riziką tapti bedarbiais baigus mokslus, lyginant su nerūkančiais. Ši rizika, atsižvelgiant į kitus socialinius-ekonominius veiksnius, buvo 1,7 (95 proc. PI: 1,01-2,86) vaikinams ir 2,0 (95 proc. PI: 1,13-3,53) merginoms. Pats rūkymo paplitimas buvo didesnis tarp darbo neturinčių, nei tarp jį turinčių. Iš to galima prielaida, kad rūkantiems yra sunkiau įsidarbinti, nei nerūkantiems (pvz.: darbdaviai pageidauja darbuotojų be žalingų įpročių) bei, kad kartu su rūkymu seka ir kitos problemos (pvz.: alkoholio vartojimas), kurios apsunkina įsitraukimą į darbo rinką.

Alkoholio vartojimas

Įvairūs autoriai, tyrinėję alkoholio vartojimo ir bedarbystės ryšį, pateikia skirtingas išvadas. Vienos studijos (Crawford, 1987; Hammarstrom, 1988; Mustonen, 1994; Luoto, 1998, Leonardson, 2003) nurodo teigiamą priklausomybę tarp apklausose nurodomo intensyvaus alkoholio vartojimo ir bedarbystės. Tuo tarpu Cook (1982) bei Hammer (1992) atlikti tyrimai ryšio tarp alkoholio ir bedarbystės nenustatė. Studijos rezultatai iš Ukrainos taip pat nenurodo statistiškai patikimo alkoholio vartojimo paplitimo skirtumo tarp bedarbių ir dirbančiųjų (47,0 proc. ir 46,5 proc. tarp vyrų, 16,3 proc. ir 11,6 proc. tarp moterų) (Webb, 2005). Lahelma su bendraautoriais (1995) teigia, kad Mustonen (1994) pateikiami rezultatai apie bedarbių didesnį alkoholio suvartojimą tinka tik vyrams, tuo tarpu moterims yra stebima atvirkščia priklausomybė – dirbančios moterys vartoja daugiau alkoholio, nei nedirbančios. Klinikiniais būdais nustatyta, kad alkoholio vartojimas yra dažnesnis tarp praradusių darbą (Catalano, 1993; Clausen, 1993). Didžiausias alkoholio vartojimas yra tarp ilgą laiką darbo nerandančių jaunų žmonių (Temple, 1991). Tačiau mokslinėje literatūroje yra aprašyta atvejų, kai bedarbystė sumažina alkoholio vartojimą (Kasl, 2000; Bartley, 1994).

Bedarbystės įtaka alkoholio vartojimui gali būti aiškinama dvejopai. Alkoholio suvartojimas mažėja, nes tapus bedarbiu atsiranda ir finansinės problemos, o tai riboja alkoholio įsigijimo galimybes. Alkoholio vartojimas didėja, nes žmogui atsiranda daugiau laisvo laiko, be to alkoholis gali būti vartojamas kaip raminančioji priemonė (Kasl, 2000). Winton (1986) ir Hammer (1992) diskusijoje apie „bedarbystės – streso – alkoholio“ ryšį pabrėžia, kad alkoholio, kaip sedatyvinės priemonės, vartojimas pasireiškia tada, kai tam yra sudaroma palanki aplinka, t.y. bedarbis nejaučia socialinės paramos iš aplinkinių ir yra mažai socialiai integruotas. Taip pat klinikinėse studijose yra nurodoma, kad alkoholio vartojimo padidėjimas tapus bedarbiu yra nustatomas pagrinde tarp tų asmenų, kurie dar prieš netenkant darbo turėjo su alkoholiu susijusių problemų (Forcier, 1988).

Nors yra studijų, kurios nurodo priešingai, t.y. kad pirma žmogus tampa bedarbiu, o po to jis pradeda piktnaudžiauti alkoholiu (Claussen, 1999). Ar bedarbis vartos alkoholį ar ne, taip pat priklauso ir nuo jo asmeninių savybių, pvz.: Suomijoje atlikta studija parodė, kad vieniši bedarbiai (nesusituokę, išsiskyrę ar našliai) labiau linkę vartoti alkoholį (Louto, 1998).

Aptariant alkoholio vartojimo ir bedarbystės ryšį, reikėtų paminėti studiją, kuri parodė, kad tam tikrose socialinėse grupėse yra susiformavusi alkoholio gėrimo subkultūra. Janes ir Ames (1989) tyrinėjo alkoholio gėrimo subkultūros reiškinį tarp fizinį darbą dirbančių vyrų ir nustatė, kad šioje socialinėje grupėje egzistuoja vidaus normos, pagal kurias dažnas ir gausus alkoholio vartojimas laikomas normaliu elgesiu. Khan su bendraautoriais (2002) nustatė, kad alkoholio suvartojimas sumažėja iš karto po darbo praradimo ir išauga bedarbystės laikui ilgėjant. Šie rezultatai palaiko Janes ir Ames (1989) alkoholio vartojimo, kaip subkultūros dalies, idėją. Taigi didėjant bedarbystės trukmei, alkoholio suvartojimas tampa normaliu bedarbio gyvensenos reiškiniu, tačiau šioje srityje reikėtų išsamesnių kokybinių ir antropologinių tyrinėjimų.

Vieno šeimos nario buvimas bedarbiu paveikia ir kitų namiškių alkoholio vartojimo ypatumus. Loundborg (2002) atlikta studija parodė, kad išgertuvių tikimybė didėja tarp tų jaunuolių, kurių tėvai yra bedarbiai.

Ženklus dėmesys tyrimuose yra skiriamas alkoholio vartojimo tarp bedarbių ypatumams. Ypač domimasi, kokius alkoholinius gėrimus vartoja bedarbiai, lyginant su dirbančiaisiais. Rezultatai iš studijos, atliktos Škotijoje, parodė, kad škotų bedarbiai vyrai dažniausiai renkasi alų (67,0 proc. lyginat su 52,7 proc. dirbančiųjų). Atitinkamai vyno vartojimas yra ženkliai didesnis tarp darbą turinčiųjų (3,9 proc. bedarbių ir 13,6 proc. dirbančiųjų). Tuo tarpu spiritinių gėrimų (degtinės, viskio, brendžio) suvartojimas buvo apylygis (24.6 proc. tarp bedarbių ir 28,4 proc. tarp dirbančiųjų) (Lee, 1990). Tai iliustruoja teiginį, kad bedarbiai vartoja pigesnius alkoholinius gėrimus ir viena iš tokio jų pasirinkimo priežasčių – bedarbystės sąlygotas finansinis nepriteklius.

Narkotikai

Didesnę riziką priklausomybei nuo narkotikų turi bedarbiai, lyginant su dirbančiaisiais (Wadsworth, 2004). Mokslinėje literatūroje yra aprašyti atvejai, kai buvo nustatytas padidėjęs šių narkotikų vartojimas tarp bedarbių: heroino (Hermalin, 1990), opiatų (Segest, 1990), marihuanos (Hamid, 1991) ir kitų (Solstad, 1990). Reikėtų paminėti tai, kad narkotikų vartojimo ir bedarbystės ryšys yra nevienodas vyrams ir moterims. Norvegijoje, ištyrus jaunesniojo amžiaus suaugusiuosius, buvo nustatyta, kad tarp vyrų bedarbystė didina narkotikų vartojimo paplitimą, o tarp moterų tokio ryšio nerasta (Hammer, 1990). Taip pat narkotikų vartojimas auga ilgėjant bedarbystės trukmei (Peck, 1986). Daugiau kaip 90 proc. mirusiųjų perdozavus narkotikus buvo bedarbiai - taip skelbia studijos rezultatai iš Glazgo (Škotija) (Cassidy, 1995).

Hammer (1992) teigia, kad narkotikų vartojimas tarp bedarbių pirmiausiai didėja ne dėl siekio mažinti patiriamą stresą, bet dėl vis didėjančio priklausomumo marginalinėms ir asocialioms subkultūroms. Alegria su bendraautoriais (2004) publikavo studiją, kurioje buvo tirtos moterys, gyvenančios aukštos rizikos bendruomenėse. Buvo nustatyta, kad narkotikų vartojimas yra stipriai susijęs su bedarbyste, žemu išsilavinimu, alkoholio vartojimu bei dažnu partnerio smurtu. Ši studija lyg ir pagrindžia tai, kad narkotikų vartojimas yra priklausomybės tam tikrai subkultūrai padarinys. Tačiau galimas ir atvirkštinis ryšys, kai narkotikų vartojimas sąlygoja darbo praradimą ir tuo pačiu patekimą į šią grupę. Pilnam narkotikų vartojimo, kaip bedarbių subkultūros dalies, reiškinio atskleidimui reikia kokybinių – antropologinių tyrinėjimų. Deja, tokių rasti nepavyko.

Kiti gyvensenos veiksniai

Mažas fizinis aktyvumas, blogi mitybos įpročiai, viršsvoris, nesaugus lytinis gyvenimas bei miego sutrikimai yra labiau išreikšti tarp darbo neturinčių asmenų (Grayson, 1993; Rasky, 1996, Hammarstrom, 1997; Dollander, 2002; Laitinen, 2002). Rasky (1996), tyręs Austrijos bedarbių mitybos įpročius, priėjo išvados, kad bedarbiai yra mažiau motyvuoti mažinti kūno svorį ar keisti mitybos įpročius. Tačiau reikia pabrėžti, kad bedarbių gyvensenai turi įtakos socialinės apsaugos lygis, ekonominė šalies gerovė ir net kultūriniai veiksniai. Matobos su bendraautoriais (2003) atlikto Japonijoje tyrimo rezultatai gerai iliustruoja kultūrinių veiksnių svarbą. Japonų bedarbiai išlaikė savo sveikatos būklę ir gyvenseną per visą bedarbystės laikotarpį. Autoriai šį fenomeną aiškina bedarbių aukšta motyvacija susirasti naują darbą ir ypač pabrėžia specifinę socialinę-kultūrinę aplinką Japonijos visuomenėje.

3.3.3. Bedarbystė ir psichosocialinė sveikata

Terminas psichosocialinė sveikata jungia du svarbius sveikatos elementus: psichikos sveikatą ir asmens socializaciją bei jo socialinius ryšius (Singh-Manoux, 2003). Toks apjungimas leidžia visapusiškiau vertinti sveikatą ir apimti platesnį ją įtakojančių veiksnių spektrą (Robert & House, 2000). Šiame literatūros apžvalgos skyriuje aptariami psichosocialinės sveikatos elementai: depresiškumas ir suicidiškumas bei kiti psichikos sveikatos aspektai, o taip pat gyvenimo kokybė, vidinės darnos jausmas ir bedarbio santykis su jį supančiais žmonėmis bei aplinka.

Psichikos sveikata

Gausi literatūra bedarbystės ir sveikatos tematika nurodo, kad pagrindinės bedarbystės sukeliamos sveikatos problemos yra elgesiniai sutrikimai ir psichikos sveikatos pažeidimai (Mathers, 1998; Kraut, 2000). Ryšys tarp bedarbystės ir psichikos sveikatos dažniausiai yra grindžiamas tuo, kad darbo praradimas yra vienas iš stipriausių stresorių gyvenime, kuris sąlygoja

asmens socialinės būklės pasikeitimą (dažniausiai neigiama linkme), pakenkia santykiams šeimoje ir socialiniams vaidmenims bei sąlygja pasitenkinimo savimi praradimą. Visa tai turi ženklios įtakos psichikos sveikatai (Ensminger, 1988). Su bedarbyste susijęs stresas atsiranda dar prieš patį darbo praradimo momentą, kai žmogus bijo netekti darbo (Korzeniewska, 1995). Šį darbo praradimo sukeltą neigiamą poveikį psichikos sveikatai sustiprina ir kiti bedarbių socialiniai-demografiniai-ekonominiai veiksniai. Bene dažniausiai yra minimas stresas dėl sekančių finansinių problemų bei požiūrio į darbo turėjimo reikšmę (Rantakeisu, 2003).

Mokslinėje literatūroje yra pabrėžiamas ypatingai didelis neigiamas bedarbystės poveikis jaunų žmonių psichikos sveikatai (Broomhall, 1990; Hagquist, 1996). Graetz (1993) ir Morrell (1994) studijų rezultatai iliustruoja šio poveikio buvimą. Tyrimo eigoje buvo atskleista, kad Australijos jaunųjų bedarbių psichologinė savijauta buvo gerokai prastesnė, lyginant juos su dirbančiais bendraamžiais. Kai šie jaunuoliai įsidarbino, jų sveikata pagerėjo. Naujosios Zelandijos tyrimas atskleidė, kad neigiamų psichinės sveikatos elementų, pvz.: suicidinių polinkių, depresijos, narkotikų ir alkoholio vartojimo dažnumas tarp darbo neturinčio jaunimo didėja ilgėjant bedarbystės trukmei (Fergusson, 2001). Tačiau jaunimui (18-30 m.) darbo netekimas turi ženkliai mažesnę įtaką psichikos sveikatos pablogėjimui nei vidutinio amžiaus ir vyresniems (31-55 m.) asmenims (Breslin, 2003).

Winefield (1990) savo darbu atskleidė, kad bedarbystės žalojantis poveikis psichikos sveikatai ir stresui kinta su bedarbystės trukme. Pasak autorės, aukščiausią streso lygį bedarbiai pasiekia apie šeštą bedarbystės mėnesį. Tokios nuomonės laikosi ir kiti autoriai (Warr, 1987) teigdami, kad bedarbių psichikos sveikata blogėja pirmuosius 6 bedarbystės mėnesius ir vėliau stabilizuojasi. Jungtinėje Karalystėje atlikta studija atskleidė, kad bedarbiai nesiskyrė nuo darbą turinčių asmenų pagal trumpalaikių-epizodinių psichikos sveikatos sutrikimų pasireiškimą, tačiau ilgesni psichikos sutrikimai buvo labiau išreikšti tarp bedarbių (Weich ,1998).

Taip pat yra teigiama, kad darbo netekimas yra mažiau žalingas individui, kai jo aplinkoje yra aukštas bedarbystės lygis, nei kai žemas. Tai aiškinama tuo, kad pirmuoju atveju darbo praradimą žmogus sieją su aplinka, o ne su pačiu savimi (Dooley, 2003). Reikia paminėti, kad kitos studijos to nepatvirtina (Turner, 1995).

Nors bedarbystės ir psichikos sveikatos tema darbų yra publikuota nemažai, tačiau juose yra dažniausiai nagrinėjamas vienas iš psichikos sveikatos aspektų, pvz.: depresija, stresas ar suicidiniai polinkiai. Pavyko surasti vos vieną darbą, kuriame būtų nurodoma, kokia dalis darbo neturinčių žmonių turi nors vieną (nesvarbu kokį) psichikos sveikatos sutrikimą. Viinamaki (1995), atlikusi telefoninę Suomijos gyventojų apklausą, nustatė, kad 31 proc. bedarbių turėjo psichikos sutrikimų (16 proc. tarp dirbančiųjų). Šis skaičius didėjo iki 37 proc. tarp vyrų ir 44 proc. tarp moterų, jeigu jie buvo bedarbiais ilgiau nei pastaruosius 6 mėnesius.

Literatūroje taip pat intensyviai diskutuojama, kaip pasikeičia psichikos sveikatos būsena bedarbiui susiradus darbą. Nemažai autorių nurodo, kad įsidarbinus, bedarbių psichikos sveikata pagerėja (Graetz, 1993; Morell, 1994; Kasl, 2000). Pavyzdžiui, Suomijoje atliktos studijos rezultatai parodė, kad didesnį šansų santykį (ŠS=3,8) gerai psichikos sveikatai turėjo tie asmenys, kurie naujai įsidarbino, nei tie, kurie jau dirbo (ŠS=2,1) (bedarbiai buvo kontrolinė grupė) (Lahelma, 1992). Tačiau yra atvejų, kai pradėjus dirbti nebuvo jokių pokyčių psichikos sveikatoje (Halvorsen, 1998). Įsidarbinusių nemėgstamame darbe vyrų psichikos sveikata buvo nežymiai geresnė nei darbo neturinčių, o moterų - blogesnė (Winfield, 1991).

Buvimas bedarbiu veikia žmogaus asmenybę bei jo elgseną, t.y. padidina nervingumą ir irzlumą bei sumažina dėmesį ir gebėjimą susikoncentruoti. Tai sąlygoja neaiškumą gyvenime, vertybių, kuriomis buvo vadovautasi iki tol, krizę bei įvairiausių neurotininių reakcijų išsivystymą ir įsitvirtinimą bedarbio gyvenime (Laurell, 1991; Turner, 1991; Vinokur, 1991). Darbo neturintys žmonės taip pat pradeda jausti gėdą dėl to, kad priklauso šiai socialinei klasei (Rantakeisu, 1997). Eilė studijų nurodo aiškų ryšį tarp bedarbystės ir neurozių (Rodgers, 1991), frustracijos, apatijos (Korzeniewska, 1995), depresijos ir dažno psichotropinių vaistų vartojimo (Dooley, 1996) bei stipraus nuobodulio (Gien, 2000). Depresijos išreikštumą tarp bedarbių iliustruoja ilgalaikio tyrimo JAV rezultatai, kur buvo nustatyta, kad 30-60 m. bedarbių vyrų tarpe depresija ir nerimas yra labiau paplitę, nei tarp to paties amžiaus dirbančiųjų (Linn, 1985). Dooley (1994) tyrimas taip pat atskleidė, kad depresiniai simptomai ir kliniškai diagnozuojama depresija dažniau pasireiškia tarp tų asmenų, kurie neteko darbo, lyginant su likusiais dirbti.

Ištyrus 98 vyrus bedarbius (buvimo bedarbiu trukmė 2-18 mėn.) ir poravimo principu palyginus su dirbančiais vyrais buvo gauta, kad Beck‘o depresijos anketa (BDI) nustatytas depresiškumo indeksas buvo aukštesnis tarp bedarbių, lyginant su dirbančiaisiais. BDI indeksai atitinkamai buvo 11,1 ir 5,6. Taip pat buvo nustatyta, kad bedarbių grupėje 18 proc. respondentų turėjo BDI 18 ir daugiau, tuo tarpu tarp dirbančiųjų tokių buvo tik 6 proc. (Melville, 1985). Panašius rezultatus pateikia ir Švedijoje atlikta studija tarp moterų. Palyginus BDI indeksus tarp bedarbių (n=96) ir dirbančiųjų (n=51), buvo gauta atitinkamai 8,83 ir 4,96 (p=0,001) (Hall, 1988). Tendencija, kad depresiškumas yra labiau išreikštas tarp bedarbių, lyginant su dirbančiaisiais, buvo patvirtinta sekančiose studijose Suomijoje (Viinamaki, 1993a & 1993b), Prancūzijoje (Khlat, 2004), Norvegijoje (Ytterdahl, 2000), Jungtinėse Amerikos Valstijose (Rodriguez, 1999).

Tęsiant darbų, atliktų bedarbystės ir psichikos sveikatos tema, apžvalgą, reikėtų paminėti, kad nemažoje jų dalyje yra keliamas panašus klausimas, kuris buvo minėtas kalbant apie mirtingumo ir bedarbystės ryšį (Stern, 1983). Kyla klausimas, ar tikrai bedarbystė sąlygoja psichikos sveikatos problemas, ar atvirkščiai – psichikos sveikatos problemų buvimas sąlygoja tai, kad žmogus tampa

bedarbiu ir sunkiai susiranda naują darbą (Montgomery, 1999; Breslin 2003). Tačiau šie ir anksčiau minėtieji autoriai vis dėl to pritaria išvadai, kad darbo netekimas pablogina psichikos sveikatą.

Savižudybės yra vienas patikimiausių rodiklių, vertinant visuomenės ar visuomenės grupių psichikos sveikatą. Todėl neatsitiktinai savižudybių klausimas yra plačiai aptariamas darbuose, nagrinėjančiuose bedarbių sveikatos klausimus. Įvairiose šalyse ir įvairiais laikotarpiais atliktos studijos pateikia skirtingus savižudybių tarp bedarbių lygius. Bene aukščiausias savižudybių lygis buvo užfiksuotas Newcastle (Jungtinė Karalystė) septintojo dešimtmečio pradžioje. Ten bedarbių vyrų santykinė rizika savižudybei buvo 9,57, o moterų 12,12 lyginant su visa populiacija (Shapira, 2001). Devintojo dešimtmečio pradžios Suomijoje bedarbiai turėjo 1,92 karto didesnę riziką mirti nuo savižudybių nei darbą turintys žmonės (Martikainen, 1990). Studija, atlikta Italijoje, parodė, kad tarp bedarbių vyrų savižudybės 1994 m. buvo net keturis kartus dažnesnės nei tarp darbą turinčių (32,8 / 100 000 gyv. ir 8,4 / 100 000 gyv.). Tarp moterų šis skirtumas buvo pusiau mažesnis (atitinkamai 4,5 ir 2,2 / 100 000 gyv.) (Preti, 1999). Studijos iš kitų Europos šalių pateikia panašius rezultatus. Švedai nustatė, kad bedarbystė didina tikimybę savižudybėms 145 procentais (Gerdtham, 2003). Danijoje ši tikimybė šiek kiek mažesnė (ŠS=1,36 tik vyrams) (Qin, 2000). O Anglijoje ir Velse bedarbiams šansų santykis mirtims nuo savižudybių buvo 2,6 (Lewis, 1998). Panašios tendencijos stebimos ir kituose regionuose. Naujoje Zelandijoje bedarbiai vyrai ir bedarbės moterys turėjo beveik 2,5 karto didesnę riziką mirtims nuo savižudybių nei dirbantieji (Blakely, 2003). Kraut ir Walld (2003) atlikti tyrimai Kanadoje patvirtino, kad bedarbiai turi ženkliai didesnę tikimybę (ŠS=3,68) savižudybėms. Įdomu tai, kad nepilną darbo dieną dirbantieji taip pat turėjo padidėjusią riziką savižudybėms (ŠS=1,99). Analogiška rizikos kryptis yra aprašoma tiriant parasuicidų ir bedarbystės ryšį (Platt, 1985; Hawton, 1988; Palmu, 2004).

Minėtose studijose yra nurodoma aiški bedarbystės įtaka suicidiniam elgesiui. Ir nors mokslinėje literatūroje teigiama, kad suicidinė elgsena yra jau anksčiau aptartų psichikos sveikatos problemų tolesnis vystymosi etapas (Harris, 1997), šiuo metu yra laikomasi nuomonės, kad pati bedarbystė nėra priežastinis rizikos veiksnys savižudybėms, o greičiau veikia kaip skatinančioji aplinkybė (Preti, 2004). Manoma, kad bedarbystė dalyvauja savižudybės pagreitinime dviem būdais: sumažina finansines galimybes, o tai savo ruožtu apsunkina santykius su kitais žmonėmis ir įtakoja socialinio vaidmens bei savigarbos sumažėjimą, gaunamą darbe (Platt, 1986; Catalano, 1991; Wasserman, 1992; Preti, 2004). Pačiam bedarbystės ir savižudybių ryšiui nusakyti yra išskirti trys modeliai (Jones, 1991; Beautrais, 1998). "Pažeidžiamumo modelis" nusako, kad bedarbystė, atimdama galimybę pasinaudoti palaikomaisiais ištekliais (finansinėmis galimybėmis ir socialiniais ryšiais), gali padidinti stresinių gyvenimo įvykių poveikį, tokiu būdu didindama ir savižudybės riziką. "Netiesioginis priežastinis modelis" teigia, kad bedarbystė gali didinti savižudybės riziką per kitų savižudybių rizikos veiksnių didinimą (pvz.: bedarbystė sąlygoja finansinių problemų

atsiradimą ir socialinių ryšių sumažėjimą, tai sąlygoja depresijos ir vienišumo atsiradimą, o šie skatina suicidinius polinkius). Trečias modelis teigia „nepriežastinį ryšį“ tarp bedarbystės ir savižudybės, kur tiek bedarbystę, tiek savižudybę galima suvokti kaip atsirandančius dėl trečiojo veiksnio – priklausymo nepatogiai socialinei klasei, kas savo ruožtu didina tiek savižudybės, tiek bedarbystės riziką (Montgomery, 1996).

Nors Lietuvoje savižudybių dažnis yra vienas iš aukščiausių pasaulyje ir ilgai turėjome aukštą bedarbystės lygį, tačiau darbų, atliktų Lietuvoje ir tyrinėjančių šį tarpusavio ryšį, nepavyko rasti.

Gyvenimo kokybė

Pagal PSO, gyvenimo kokybė (angl. quality of life) apibrėžiama kaip individualus savo vietos gyvenime vertinimas kultūros ir kitų vertybių kontekste, susijęs su individo tikslais, interesais, standartais bei viltimis (World Health Organization, 1996). Bedarbystės ir gyvenimo kokybės ryšys nėra plačiai aptariamas mokslinėje literatūroje. Lietuvoje buvo bandyta įvertinti bedarbių gyvenimo kokybę apklausiant 57 Vilniaus ir Utenos darbo biržose užsiregistravusius bedarbius. Rezultatai parodė, kad labai prastai ir prastai savo gyvenimo kokybę vertino 29,8 proc. respondentų, vidutiniškai – 50,9 proc. o gerai bei labai gerai – 19,3 proc. Iš visų gyvenimo kokybės skalės dimensijų, aukščiausiai buvo vertinamas nepriklausomybės laipsnis (Jatulienė, 2003). Aptartojoje studijoje nebuvo lyginama gyvenimo kokybė tarp bedarbių ir visos populiacijos. Norvegijoje atliktos studijos rezultatai atskleidė, kad gyvenimo kokybė yra prastesnė tarp bedarbių, lyginant su visa populiacija, o bedarbių vyrų gyvenimo kokybės indeksas buvo du kartus mažesnis nei bedarbių moterų. Autoriai teigia, kad toks skirtumas atsiranda dėl to, kad vyrai labiau išgyvena bedarbystę nei moterys (Ytterdahl, 2000). Panašūs rezultatai yra pateikiami ir studijoje iš Švedijos (Michelson, 2000).

Vidinės darnos jausmas

Vidinė darna (VD) (angl. sense of coherence) atspindi individo požiūrį į gyvenimą ir jo galimybes reaguoti į sutinkamas stresines situacijas. Šios teorijos autorius A. Antonovsky VD apibrėžia kaip visuotinę orientaciją, kuri pasireiškia pasitikėjimo jausmu, kad vidinė ir išorinė aplinka supanti individą yra nuspėjama ir, kad įvykiai vyks kaip yra planuojama (Antonovsky, 1985). Toliau apibrėžimas nusako, kad žmogus turi išteklių, kad galėtų kovoti su iššūkiais, kylančiais jo artimojoje ar tolimojoje aplinkoje. Šie ištekliai savo ruožtu yra skirstomi į vidinius (intelektas, žinojimas, socialinė kompetencija) bei išorinius (aplinkinių parama, geros darbo sąlygos, materialinis apsirūpinimas ir vaidmuo visuomenėje). Taigi VD yra individo suvokimas ir jausmas, kad jo gyvenimas yra suprantamas, (su)valdomas ir prasmingas. Asmuo, norintis jausti, kad gyvenimas suprantamas, turi išsivystyti supratimą, kad jį supanti aplinka yra pakankamai

struktūriška, sutvarkyta, nuosekli ir suprantama, kas leidžia nuspėti įvykių seką. Valdomumas pasireiškia individo sugebėjimu suvaldyti aplinkos iššūkius. Prasmingumas pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia savo svarbą ir prasmę pasaulyje. Anot Anonovsky, VD susiformuoja paauglystėje ir jaunystėje ir stabilizuojasi iki 30 metų, tačiau variacijos išlieką visą gyvenimą. Šių dimensijų pagrindu ir buvo sukurtas „Orientacijos į gyvenimą“ klausimynas (angl. Orientation to Life

Questionnaire) (kartais vadinamas Vidinės darnos skale) (Antonovsky, 1987). Minėtąją skalę

sudaro 29 29) klausimai-teiginiai (vėliau pats A. Antonovsky pasiūlė ir trumpesnį 13 (SOC-13) teiginių variantą (detaliau ši skalė yra aprašyta skyriuje „Tyrimo medžiaga ir metodai“). Atlikti šios skalės vertinimai parodė aukštą pagrįstumą (validumą) ir stabilumą (Antonovsky, 1993; Gana, 2001; Eriksson, 2005). Per pastaruosius 25 metus tyrimų su šia skale ir bendrai apie saliutogenezę yra paskelbta per pusę tūkstančio (Lindstrom, 2005). Tačiau darbų VD ir bedarbystės tema yra vos keletas.

Hanse ir Engstrom (1999) tyrė VD tarp buvusių vienos iš Volvo įmonių darbuotojų. Ši įmonė buvo uždaryta 1994 metais ir visi darbuotojai atleisti. Buvę darbuotojai buvo apklausti praėjus dvejiems metams po gamyklos uždarymo. Dalis jų susirado naują darbą, o kiti liko bedarbiais. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad VD buvo aukštesnė tarp pakartotinai įsidarbinusių nei tarp bedarbių (atitinkamai 70,78±10,32 ir 62,15±12,81, p<0,001 naudojant SOC-13 skalę) (skalės reikšmių vertinimas yra aprašyta skyriuje „Tyrimo medžiaga ir metodai“). Kitoje Švedijoje atliktoje studijoje buvo gautas panašus ryšys (69,79 vs. 66,69 tarp vyrų ir 69,60 vs. 68,05 tarp moterų) (Nilsson, 2003). Suomijoje atliktos studijos rezultatai nesiskyrė nuo praėjusiose dvejose studijose pateiktų (67,6±8,6 vs. 63,6±11,0 tarp vyrų ir 67,0±8,9 vs. 63,1±10,7 tarp moterų). Tuo labiau, kad bedarbių VD buvo žemesnė nei gyvenančių neįgaliųjų pensione (64,0 vyrams ir 64,6 moterims) (Volanen, 2004). Kitoje Suomijoje atliktoje studijoje buvo tirta VD tarp darbo neturinčių slaugytojų. Vidutinis VD lygis buvo 60,19±8,18 (maksimali reikšmė 91) (Leino-Loison, 2004).

Tyrimais yra įrodyta, kad aukšto vidinės darnos lygio buvimas veikia kaip „apsauginė priemonė“ prieš įvairius gyvenimo stresinius įvykius, tame tarpe ir darbo netekimą (Richardson, 2005). Tai patvirtina ir minėtoji studija apie buvusius Volvo įmonės darbuotojus, kurioje buvo nustatyta, kad bedarbių, turėjusių aukštą vidinę darną, psichologinė sveikata ženkliai nesiskyrė nuo naujai įsidarbinusių (Hanse & Engstrom, 1999).

Santykiai su aplinkiniais

Stroms (2003), atlikusi išsamią esamų publikacijų analizę, pateikia išvadas, kad net ir vieno šeimos nario bedarbystė turi neigimą poveikį visos šeimos narių sveikatai. Šeimose, kuriose yra bedarbių, kivirčai yra 2-3 kartus dažnesni nei tarp dirbančiųjų (Iversen, 1989). Anglijoje atliktas tyrimas nustatė, kad anglės moterys turi 20 proc. didesnę mirtingumo rizika, jeigu jų vyras yra

bedarbis. Kiti neigiami bedarbystės veiksniai šeimai yra padidėjusi skyrybų rizika, agresija namie, neplanuotas nėštumas, padidėjęs perinatalinis ir neonatalinis mirtingumas, sulėtėjusi vaikų raida, išaugęs medicininių paslaugų poreikis (Smith, 1987; Dooley, 1996; Shortt, 1996).

Bedarbystės sąlygotas individo socialinės padėties pasikeitimas, kuris dažniausiai vyksta neigiama kryptimi, t.y. iš aukštesnės į žemesnę socialinę padėtį, gali įtakoti gėdos jausmo atsiradimą tarp bedarbių. Eales (1989) atlikta studija nurodė, kad 25 proc. iš tirtų švedų bedarbių vyrų jautė gėdą ir įvardijo, kad šis gėdos jausmas yra sąlygotas bedarbystės. Minėtoji studija išryškino, kad gėdos jausmas tarp bedarbių stipriai siejosi ir su tokiais psichikos sveikatos aspektais, kaip depresija ar pyktis. Banks ir Ullah (1988) tyrimas atskleidė, kad būtent aplinkos „spaudimas“ susirasti darbą įtakojo depresijos, susirūpinimo ir streso atsiradimą tarp bedarbių. Rantakeisu su bendraautoriais (1997) tokias aplinkas vadina „gėdinančiomis“ bedarbius. Jos tyrimas, apėmęs jaunus Švedijos bedarbius, nustatė, kad bedarbių, gyvenančių tokiose aplinkose buvo prastesnė psichikos sveikata, blogėjanti bendra sveikatos būklė, vykstantys pokyčiai gyvensenoje ir socialiniuose ryšiuose. Taip pat nurodoma, kad gėdymasis yra labiau išreikštas tarp vyrų bei tarp ilgalaikių bedarbių. Panašius rezultatus pateikia ir tyrimo rezultatai iš kitos Skandinavijos šalies. Norvegijoje ištyrus bedarbių psichikos sveikatą buvo nustatyta, kad ketvirtadalis bedarbių jautė neigiamas reakcijas iš savo socialinės aplinkos, kai prarado darbą (Ytterdahl, 1997). Užsienio autorių darbuose yra užsimenama, kad bedarbystės sąlygotas gėdos jausmas gali vėliau peraugti į pyktį, kuris yra naudojamas kaip savigynos būdas prieš „gėdinančią“ aplinką (Retzinger, 1995).

3.3.4. Kiti bedarbystės ir sveikatos ryšiai

Be jau aptartų sveikatos problemų, kurių atsiradimui turi įtakos ir darbo neturėjimas, bedarbiai turi didesnę riziką šiems negalavimams bei sveikatos sutrikimams: širdies ir kraujagyslių ligoms (Weber, 1997; Henriksson, 2003), kvėpavimo takų sistemos ligoms ir ypač bronchitui (Kogevinas, 1998), burnos ertmės navikiniams susirgimas (Greenwood, 2003), bendram imuninės sistemos nusilpimui (ypač tarp moterų) (Arnetz, 1987), vaikų perinataliniam mirtingumui (Lumey, 1995) ir tikimybei pagimdyti mažo gimimo svorio naujagimį (Dičkutė, 2002), sifiliui (Uuskula, 2004) bei apatinės nugaros dalies skausmo sindromui (Clemmer, 1991).

3.3.5. Bedarbių sveikatos priežiūra

Iki šiol aptartuose darbuose yra nurodoma, kad bedarbių sveikata yra ženkliai prastesnė nei dirbančiųjų. Todėl galima būtų daryti prielaidą, kad šios socialinės grupės asmenys taip pat dažniau kreipiasi ir į sveikatos priežiūros (SP) paslaugų teikėjus. Manitoboje (Kanada) atlikta studija, kurioje buvo lyginamas kreipimasis į SP teikėjus parodė, kad bedarbiai dažniau kreipėsi į gydytoją bei buvo hospitalizuojami, nei darbą turintys asmenys (Kraut, 2000). Švedijos mokslininkai taip pat

nustatė, kad bedarbiai turi beveik du kartus didesnę riziką būti hospitalizuoti nei dirbantys (Hyde, 2004). Tai, kad bedarbystė yra susijusi su didesniu sveikatos paslaugų poreikiu nurodo ir Vokietijos patirtis (Schwefel, 1986). Kaip dar vieną sveikatos priežiūros problemą, susijusią su bedarbiais, minėtas autorius įvardiją tai, kad gydytojai nežino, kad darbo praradimas yra sveikatą neigiamai veikiantis veiksnys. Pasak autoriaus, gydytojas, aptarnaujantis tokius pacientus, turėtų atitinkamai atsižvelgti į jų sveikatos problemas. Kiti autoriai taip pat pabrėžia nepakankamą SP įstaigų personalo jautrumą bedarbiams teikiant medicinines paslaugas bei tam tikro lygio diskriminaciją (Harris, 1998). Minėtame straipsnyje išskiriama dar viena SP paslaugų teikime aktuali problema – tai bedarbių psichiatrinės – psichologinės pagalbos prieinamumas. Autorių teigimu, bedarbiai yra nepajėgūs susimokėti už privačiai teikiamas paslaugas, o viešajame sektoriuje tokių problemų, kaip prislėgta nuotaika, emocinis nestabilumas, socialinė atskirtis, sprendimui gali būti neskiriamas deramas dėmesys.

Dar vieną bedarbystės veikimo į SP teikimą kelią aprašo amerikiečių mokslininkai. Anot jų, tuose regionuose ar tuo laikotarpiu, kai nedarbo lygis yra aukštas, stipriai padidėja darbą turinčių žmonių baimė jo netekti (Ricklefs, 1988). SP sistemoje tai pasireiškia tuo, kad darbo netekti bijantys asmenys rečiau kreipiasi į gydytojus. To priežastis yra įsitikinimas, kad diagnozavus kokį nors sveikatos sutrikimą, dirbantieji gali būti atleisti iš darbo. Šį netiesioginį bedarbystės poveikį SP iliustruoja Catalano ir Satariano (1998) atlikta studija San Francisko mieste (JAV). Buvo nustatyta, kad ankstyvosios stadijos krūties vėžio buvo diagnozuojama ženkliai mažiau, esant aukštam nedarbo lygiui.

Kad adekvatus sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas turi būtį užtikrintas visoms socialinėms grupėms, tame tarpe ir bedarbiams, yra nurodyta pagrindiniuose šalies ir pasaulio sveikatos politikos dokumentuose (Sveikatos apsaugos ministerija, 1998; World Health Organization, 1999). Bedarbystės problemos sprendimui yra siūlomos keturios veiklos kryptys, kurios turi būti įgyvendinamos kartu. Tai ekonominė, įdarbinimo, socialinė bei sveikatos paslaugų politikos. Pastarosios įgyvendinimas turi remtis sveikatos paslaugų planavimu atsižvelgiant ir į bedarbių poreikius bei į bedarbių sveikatos problemų sprendimą įtraukiant ir nevyriausybines organizacijas, pavyzdžiui: savitarpio pagalbos grupes, darbo klubus ar net religines bendruomenes (World Health Organization, 1983). Tačiau ir patys PSO ekspertai sutinka, kad pats efektyviausias šios problemos sprendimas yra nedarbo mažinimas (Svensson, 1987).

3.4. Bedarbystės ir sveikatos ryšys (teorijų apžvalga)

Ankstesniuose literatūros apžvalgos skyriuose buvo apžvelgta mokslinių tyrimų gausa, įrodanti bedarbystės ryšį su fizine ir psichikos sveikata. Dauguma autorių bedarbystės įtaką